KAUNAS PILNAS KULTŪROS. 2017 GEGUŽĖ

Šiuolaikinė sostinė

Viršelio iliustracijos autorius Tadas Vincaitis Plūgas

2017 05

Daugiau: www.kaunas2022.eu

?

Kovo pabaigoje susirinkusieji į Kauno rotušės aikštę, pripildytą juodų balionų – arba juodų kamuolių, arba tiesiog „Black Balls“, kaip pasakytų idėjos autorius Tadao Cern, tiesioginės transliacijos iš Kultūros ministerijos metu išgirdo, kad 2022-aisiais Kaunas taps Europos kultūros sostine. Įsiklausius į aikštėje buvusios minios, papildytos atsitiktinai pro šalį ėjusiųjų, ar internete transliacijos metu pasisakiusiųjų reakcijas, tapo akivaizdu, kad nemažai daliai kauniečių projektas „Kaunas 2022“ tebėra paslaptinga būtybė, neprisijaukintas ir gal net pavojingas žvėris. Galbūt tas pats, kurio mitą visus drauge kurti kviečia Rytis Zemkauskas. Tik, skirtingai nei mitas, žvėris jau yra, labai gyvas ir nusiteikęs veikti.

Susitikimai, pažintys ir partnerystės su vietos ir užsienio kolegomis, apvaliojo stalo diskusijos, neformalūs mokymai – tai Europos kultūros sostinės prologo stadija, kurioje šiuo metu yra ir artimiausius porą metų dar bus miestas.

Žvėris pabudo

Nors iki „tikrosios“ kultūros sostinės – dar geri ketveri metai, procesas jau vyksta, ir kuo greičiau apie tai visi vieni kitiems papasakosime, tuo jis bus sklandesnis. Juk, kaip sakė tas pats Rytis Zemkauskas, titulas „Kaunas 2022“ – didžiausias laimėjimas Kauno istorijoje. Todėl, nors įprastai savo numerius „įvelkame“ į gana siauras temas (žinoma, visos jos vienaip ar kitaip gali įsilieti į „Kaunas 2022“ paveikslą), šiame kalbame su visais ir apie viską. Apie visą miestą, apie visus jo gyventojus, apie tai, kas bus ne tik artimiausius penkerius metus, bet ir po to. Užmojis – platus, bet ar galime jį lyginti su tuo, ką suplanavo paraiškos „Kaunas 2022“ rengėjai, šį darbą dirbę dvejus metus?

Kaip per susitikimą su visais, kuriems įdomus tas žvėris „Kaunas 2022“, sakė programos vadovė Virginija Vitkienė, šie dveji metai buvo ne tik darbas, bet ir mokymasis.

Pasimokę ir susipažinę, į „peripetijų“ stadiją, planuojama, įžengsime 2019-aisiais – tuomet jau reikės pradėti rengti didžiuosius „Kaunas 2022“ įvykius ir galutinai į procesą įtraukti miesto bendruomenes. 2021-aisiais ir, be abejo, 2022-aisiais – kulminacija. Vaisių raškymas ir svečių priėmimas. Nuostabu, jei tai galėtume daryti atsipalaidavę, pasitempę ir netalžomi povandeninių srovių. Sakome „mes“, nes jei kiekvienas mūsų nesijaus Kultūros sostinės gyventoju, projektas iš esmės nebus pavykęs.

Apie tai, kas bus po 2022-ųjų, šiandien tvirtai kalbėti lyg ir sunku, bet jei žvilgtelėtume į, pavyzdžiui, ką tik Europos kultūros sostinės titulą kitiems perleidusį Vroclavą, akivaizdu, kad jokių taškų dėti nebus privaloma. Žinoma, šis ir likę 47 numerio puslapiai – tai tik pradžia. „Kaunas pilnas kultūros“ ir „Kaunas 2022“ yra neišpainiojamai susiviję (juk visai neatsitiktinai vienas kultūros sostinės postulatų vadinasi „Santaka“). Todėl, jei vis dar manote, kad žvėries neprisijaukinote, nieko tokio. Turime laiko. Skaitykite toliau.

2017

GEGUŽĖ

3

Keturiems žmonėms, kurie, neabejojome, turės ką pasakyti, uždavėme porą klausimų. Mums buvo įdomu, kaip jie jaučiasi sužinoję, kad Kaunas 2022-aisiais taps Europos kultūros sostine, ir, be abejo, ko iš šio titulo tikisi asmeniškai bei kaip kauniečiai.

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Donato Stankevičiaus nuotr.

Balys Švedas, Kauno dailės gimnazijos 6 klasės moksleivis. Šoka liaudies šokius, groja saksofonu, savanoriauja teatre, mėgsta meną.

4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Gerai ta kultūros sostinė. Kaune ir taip daug visko vyksta, o dabar bus dar daugiau, ir visa tai žmonėms padės išsivaduoti nuo rutinos, kuri niekur daugiau neveda, kaip tik į senatvę. Dabar bendruomenės dalimi nesujaučiu, bet manau, tikrai į ją įsiliesiu. Manau, savanoriausiu įgyvendinant tam tikras idėjas.

KEKS’as bus iškeptas po penkerių metų, tuomet man bus 18, gal galėsiu pats kažką inicijuoti?

Vladas Šerstabojevas, šviesų dailininkas (Nacionalinis Kauno dramos teatras, šokio teatras „Aura“ ir kiti projektai)

Žinoma, jaučiuosi kultūros bendruomenės dalimi, toks mano darbas, tad, kiek galėsiu, prie bendro tikslo prisidėsiu. Kaunas ir taip visuomet buvo kultūringiausias miestas. Kaip pavyzdį galiu pateikti šiuolaikinį šokį, kadangi pats su šia sritimi esu susijęs. Antai Vilnius dar tik galvojo, kaip ir ką daryti, o Kaunas jau turėjo „Aurą“.

Kultūros sostinė – nauda miestui ir žmonėms, kurie be darbo, daiktų ir

maisto daugiau nieko nemato. Gal tai bus galimybė jiems atrasti, kas ta kultūra ir menas bendra prasme, ir kad tokie dalykai apskritai egzistuoja. Juk tokių žmonių daug. Nemažai ir tų, kurie eina, bet nieko nesupranta. Kad ir valdininkai, kurie dabar labiausiai dėl titulo džiaugiasi – jei tik dabar, patekę į vieną ar kitą postą, ima lankytis teatre, tai kyla klausimas, ar jie supranta spektaklį, kurį pažiūrėjo. Tikriausiai ne, nes prieš tai gyvenime gal tik sykį buvo kokioje operoje.

2017

GEGUŽĖ

5

A M E T O I S E N Ė M

Ramūnas Jaras, menininkas

2022 m. bus puikių darbų ir idėjų įgyvendinimo metas. Tai laikas šviesiam optimizmui ir žėrinčioms gėlytėms. Kaunui šia proga mažiausiai linkėčiau neapykantos, barnių, tuščiažodžiavimo ir alkoholio.

6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Rasa Jonė Ruibienė, J. Zikaro memorialinio muziejaus skyriaus vadovė, L. Truikio ir M. Rakauskaitės memorialinio muziejaus rinkinių saugotoja

Kokie lūkesčiai? Na, pirmiausia labai tikiuosi, kad į muziejus privaloma tvarka, planingai ims eiti moksleiviai. O be mokinių – lygiai taip pat privaloma tvarka visi miesto savivaldybės darbuotojai, merija. J. Zikaro muziejuje, pavyzdžiui, niekada nėra lankęsi savivaldybės darbuotojai. Nė vienas! Gėda džiunglėms. Juk tokio žmogaus kaip Zikaras, vienintelio metraštininko, skulptūros kalba pasakojusio Lietuvos istoriją, „Laisvės“ paminklo autoriaus, mes negalime nežinoti. O ir į jo namelius, kuriuose kambarį penkerius metus nuomojo vienas iš prezidentų (A. M. Brazauskas – red. past.), pravartu būtų užeiti.

Lygiai tas pats su L. Truikio muzie-

jumi: visame pasaulyje yra gal keletas menų sintezės atstovų, o Kaune jų turim du – Čiurlionį ir Truikį! Tuo juk reikia didžiuotis! Muziejai yra jėga!

Be galo įdomių Kauno memorialinių muziejų tinklas yra Kauno prekės ženklas, tik kauniečiai to dar nežino.

Taip pat būtų smagu, kad ne tik į Kauną plūstų kultūra, bet kad ir Kaunas skleistų kultūrą aplink save. Mes, kultūros darbuotojai, turime susiburti ir skleisti žinią, kaip pliumptelėjęs į vandenį akmenukas skleidžia ratilus į nutolusius nuo centro taškus. Ir dar palinkėčiau, kad įgijus kultūros sostinės statusą nebūtų drovimasi lietuvybės. Nereikia drovėtis jausmingumo savo tautos atžvilgiu.

2017

GEGUŽĖ

7

Kaip mes laimėjome?

E

S

I

O

T

E

M

A

Žurnalo pradžioje kalbėjome apie tiesioginės transliacijos metu paskelbtą faktą, kad 2022-aisiais tapsime labai svarbūs Europoje. Bet... kaip tai atsitiko? Kas lėmė, kad Europos komisija iš pradžių Kauną – ir Klaipėdą – išskyrė iš šešių miestų ir galiausiai nugalėtoju paskelbė jį? Kas slepiasi už šūkio „Šiuolaikinė sostinė“ ir kas buvo ir yra tie žmonės, kurių idėjos buvo suvienytos taikliau nei bet kada?

M

Ė

N

Astos Didžiokaitės iliustr.

8

Dabar komisija galite pabūti ir jūs.

Džiaugiamės turėdami galimybę publikuoti penkių programos „Kaunas 2022“ komandos narių kalbas, pasakytas per konkurso finalą, vykusį Kultūros ministerijoje. Jau po to, kai komisija dalyvavo dviejose ekskursijose, atskleidusiose, komandų nuomone, geriausias ir įdomiausias Kauno ir Klaipėdos puses.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Įsiskaitykite, kokios skirtingos asmenybės, alsuojančios miestu, pasirinko jam atstovauti. Pajauskite tą balsų virpesį ir delnų gniaužymą. Galų gale galite dar kartą paploti ir, jei turite ką nors labai panašiai tikro pasakyti apie Kauną, praneškite apie save komandai, nes jos narių skaičius nėra nei ribotas, nei baigtinis. Jau šiemet „Kaunas 2022“ ruošiasi į savo būrį priimti bent penkis žmones. Jei savo idėjų, organizacijos ar verslo taip imti ir palikti negalite, bet jaučiate sinergijos galimybę, irgi netylėkite. „Šiuolaikinė sostinė“ – būtent apie tai.

[…]

Kai mąstau apie tai, kaip veikia atmintis, pirmiausiai man į galvą ateina „Kiemo galerija“. Kai kuriems jūsų joje teko lankytis vakar, ten susipažinote su Bella Shirin – nuostabia moterimi, po pusšimčio metų grįžusia į Kauną, į kvartalą, kuriame anuomet gyveno žydai. Vis dėlto prieš porą metų šis kiemas atrodė lygiai taip pat, kaip kitos nemylimos Kauno vietos. Šiukšlių kalnai, automobilių krūva, nepažįstami kaimynai. Kai menininkas Vytenis Jakas paklausė kaimynų, čia gyvenusių jau seniai, kokį kiemą jie prisimena, situacija ėmė keistis.

Sužadinti prisiminimai į kiemą grąžino bendruomenės jausmą ir pakeitė gyventojų požiūrį į vietą, kurioje jie gyvena. Susvetimėjimą pakeitė bendrumas, šiukšles – meno kūriniai.

[…]

Tvirtai tikiu, kad atminties kultūra gali užgydyti praeities žaizdas ir praplėsti gyvenamosios vietos ribas.

Todėl šiandienos Europoje apie vietos atmintį ir skausmingas kolektyvinės amnezijos pasekmes kalbėti būtina.

Bella dažnai sako: „Kaunas esu aš. Kiekviena gatvė, kiekvienas pastatas. Aš čia gyvenu.“ Čia gyvena Bellos prisiminimai, štai kodėl miestas jai toks brangus. Norėčiau, kad taip jaustųsi kiekvienas kaunietis. Taigi mano vizijoje kiekvieno Kauno kiemo bendruomenė atranda savo vietos jausmą.

Daiva Citvarienė Menotyrininkė, kuratorė

2017

GEGUŽĖ

9

A

Studijuodama dirbau gide Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Man labai patiko mano darbas ir labai patiko gyventi Kaune, bet tuomet susimąsčiau apie tai, kas šio miesto ir jo kultūros pasiūlai negerai.

Man krito į akį ne tik tai, kad muziejuje nedaug lankytojų, bet ir tai, kaip nedaug muziejus pasikeitė nuo tada, kai būdama vaikas jame pirmąkart apsilankiau su tėvais. Liūdino ir tai, kad labai dažnai mano draugai nebūdavo girdėję apie organizacijas ir renginius, kuriuose dirbdavau. Tuomet supratau, kad, tiesą sakant, tos organizacijos labai nedaug žino apie savo auditorijas.

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

Kultūros renginių operatoriai yra talentingi, mezga ryšius Europoje ir pasaulyje, taigi gali užtikrinti aukštos kokybės turinį ir dėl to, ką daro, gali guldyti galvas. Vis dėlto kultūros laukas šiandien nėra toks, koks galėtų būti.

1 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

„Kaunas 2022“ – mūsų šansas tai pakeisti. Todėl jau inicijavome didelio masto projektą, kurį pavadinome „Tempo akademija“. Ji skirta spręsti esminiams Kaune egzistuojantiems iššūkiams. Pavyzdžiui, nepakankama tiesioginė komunikacija su auditorijomis, ribotas kultūrinių paslaugų prieinamumas bendruomenėse, žinių trūkumas ieškant rėmėjų ir daugelis kitų. [...]

Jei manęs paklaustų, kaip atrodytų projekto sėkmė, atsakyčiau, kad man tai reikštų: Savo sienas perlipusias ir į viešąją erdvę įžengusias kultūros institucijas; Draugiškesnius lankytojams muziejų darbuotojus; Kauną, tapusį bendruomenės menų ir kultūros lyderiu Europoje.

Ana Čižauskienė Menotyrininkė, kultūros vadybininkė

Užaugau Šilainių mikrorajone. 12 metų praleidau Anglijoje, 2015-aisiais grįžau į Kauną ir Šilainiuose inicijavau kūrybinį projektą – todėl, kad ši vieta mane įkvepia ir todėl, kad jutau tam poreikį. Šilainiuose atradau netikėtai daug čia gyvenančių kūrybingų žmonių, kartu išgirdau, kad apie juos niekas nežino. Supratau, kad jauni kūrėjai čia negali įgyvendinti savo ambicijų dėl to, kad jų niekas nepalaiko, be to, trūksta vietos bandymams ir idėjų mainams. Dar daugiau gyventojų norėtų tiesiog dalyvauti kultūrinėse veiklose arčiau namų, po darbo – tam irgi nėra vietos. Pastebėjau, kad Šilainių gyventojai atitolo vienas nuo kito, bendruomenės tapo fragmentuotos.

[...]

Didžiuojuosi tuo, ką „Šilainiai Project“ pasiekė per pusantrų metų, – aktyvavę bendruomenę, sulaukę kūrybingų gyventojų palaikymo ir suteikę jiems progą veikti, sukūrėme patikimą platformą, kurioje gyventojai gali dalytis savo idėjomis ir jas įgyvendinti. „Šilainiai Project“ įkvėpė „Fluxus Labs“, vieną „Kaunas 2022“ programos „Sąmonė“ dalių. Jos esmė – kūrybiniai hubai visose miesto dalyse.

Vietos gyventojus šiai veiklai parengs „Tempo akademija“. Šis procesas gali tapti pavyzdiniu modeliu ne tik kitiems Lietuvos miestams, bet ir Europai.

Evelina Šimkutė Menininkė, kuratorė

2017

GEGUŽĖ

1 1

[...]

Kauno istorija – tai atmetimo, neigimo, cenzūros istorija. Žinoma, retkarčiais buvo ir šviesių periodų. Lyg ligos atoslūgis.

Bet tas atoslūgis visuomet buvo laikinas.

Todėl mūsų koncepcija yra Kauno perkūrimas ir tikrųjų jo spalvų atskleidimas. Šioje koncepcijoje Kaunas yra save kaip reikšmingų įvykių ir bendruomenės priimamų sprendimų kontinuumą suvokiantis miestas.

Kad taptume moderniu miestu, mums reikia įveikti istorijoje ir mentalitete siaučiančią painiavą, suvokti, kad esame labai skirtingų asmenybių ir idėjų santaka, bei, galų gale, pasiekti sąmonės, kuri mums padės tapti sėkmingesne bendruomene Europoje ir Europai, būseną.

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Taip mes tapome laikinu miestu.

Anot klišių, nepasitikinčiu savimi, nesvarbiu, visuomet antroje vietoje liekančiu, nuobodžiu ir piktu.

1 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

[…]

Koncepcijos dalis – modernaus mito, vientiso pasakojimo, prie kurio galėtų prisidėti – ir su juo tapatintis – kiekvienas miestietis, apie Kauną sukūrimas. Vadinu jį Kauno žvėrimi. Arba slibinu. Matysite jį mūsų renginiuose, jis apsigyvens ant suvenyrų. Tai lyg sumodernintos Europos riterių tradicijos metafora. Kauno žvėris – iki šiol neregėtas viešųjų ryšių projektas. […]

Bet kuriuo atveju aš labai noriu, kad Kaunas pagaliau imtų gerai leisti laiką.

Rytis Zemkauskas Rašytojas, žurnalistas

Nesvarbu, koks bus šio konkurso rezultatas, – projektas jau atnešė milžiniškos naudos mano miestui. Labai didžiuojuosi mūsų komanda, nuo pradžių gerokai sustiprėjusia ir išaugusia.

Tapome stipresni, o kaip bendruomenė – artimesni. Kaip partneriai, tapome daug rimtesniais bendradarbiais.

Man, kaip mokslininkei, ypač svarbu tai, kad įdarbinome ne tik vaizduotės, bet ir tyrimų aspektą. Tvirtai tikiu, kad visos geros idėjos turi būti pagrįstos, išaugti iš konkrečios vietos ir būti jai pritaikytos.

Taigi esu be galo laiminga dėl to, kad jau įgyvendinome du didelio masto tyrimus – tai kultūros paslaugų kokybės ir prieinamumo miesto rajonuose analizė ir kūrybinių industrijų studija. Abiejų tyrimų rezultatai – tai būsimo mūsų projekto pagrindas ir jo poreikio įvertinimas. […] „Dizainas laimei“ – tai eksperimentų platforma įvairiems sektoriams: menui, kultūrai, verslui, informacinėms technologijoms – susitikti, dalytis idėjomis, kurti ir veikti drauge.

Kodėl „dizainas“? Nes Kaunas – UNESCO dizaino miestas, kurio ateitį

reikia suprojektuoti, be to, norime, kad kuo daugiau kompanijų dizainą pasitelktų ne tik kaip stilių, bet ir kaip strategiją.

Kodėl „laimė“? Nes ji reiškia empatiją, saugumo ir namų jausmą. Tai – bendrumas, apie kurį jau kalbėjo Daiva ir Evelina. Tai – gyvenimo šventė, apie kurią svajoja Rytis.

Be jokios abejonės, suprojektuoti laimę – naivi ambicija. Bet, patikėkite manimi, nesame tokie neprityrę, kad nesuprastume, kokio masto iššūkis mūsų laukia. Galbūt nesame tobuli, bet – labiau nei bet kada – esame pasirengę.

Svarbiau už viską yra tai, kad mes tikime neidealiu žmogumu, gyvenančiu neidealiame pasaulyje. Tikime atvirumu, grožiu ir idealizmo jėga, niekuomet neišeisiančia iš mados.

Mūsų brangaus kolegos ir įkvėpėjo Leonido Donskio, kuris niekuomet nenustojo tikėti žmogaus kilnumu ir bendrystės be pykčio magija bei Europa, kaip atvira savitarpio supratimo vieta, atminimui.

Jūratė Tutlytė Architektūros ir kūrybinių industrijų specialistė.

2017

GEGUŽĖ

1 3

S I T E I N U K

A

Norint nekartoti anksčiau padarytų klaidų, svarbu jas labai gerai išmanyti.

Todėl į projekto „Kaunas 2022“ komandą nepakviesti specialistų, jau dirbusių ruošiant Europos kultūros sostinių paraiškas ir įgyvendinant programas, būtų tiesiog nesusipratimas.

Būtų, nes nėra: vienas „Kauno 2022“ meno vadovų yra 2008-aisiais Europos kultūros sostine buvusio Liverpulio paraišką rengęs ir vėliau mieste dirbęs britas Lewisas Biggsas. Taip pat jis – vienas Liverpulio bienalės steigėjų, buvęs galerijos „Tate“ Liverpulyje vadovas. „Tikru“ kauniečiu bent jau kol kas mūsų pašnekovas neplanuoja tapti, bet neabejoja, kad dabar, oficialiai patvirtinus, ką veiksime 2022-aisiais, darbo reikalais čia lankysis daug dažniau.

Lewis Biggs.

Apie tai, kam visa tai Pašnekovą kalbino Kotryna Lingienė Remio Ščerbausko nuotr.

1 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2017

GEGUŽĖ

1 5

S I T E I N U A K

Kada pirmąkart išgirdote apie Kauną? Ir ką tuomet apie jį manėte?

Kadangi pats buvau Liverpulio bienalės vadovas, visų pirma išgirdau apie Kauno tekstilės bienalę – na, tuomet ji dar taip vadinosi. Todėl spėjau, kad Kaunas – tekstilės miestas. Atvykęs nustebau: tikėjausi panašios į Mančesterį ar Halifaksą, kurie irgi yra tekstilės miestai, vietovės. Kaunas man pasirodė labai gražus, natūralus – turiu omenyje gamtą. Santaka, kalvos, Ąžuolynas – visa tai nė kiek nepriminė tekstilės miestų Anglijoje.

Man didelį įspūdį padarė modernistinė architektūra. Esu lankęsis Tel Avive, Kasablankoje – Kaunas už juos šia prasme nė kiek ne prastesnis. Unikali, manau, ir Laisvės alėja – kita tokia gatve nesu ėjęs. Taigi tai, ką įsivaizdavau, nuo tikrojo Kauno gerokai skyrėsi.

Iki šiol diskutuojama, Lietuva – Rytų, Centrinėje, o gal Šiaurės Europoje. Koks jūsų požiūris?

Niekada nesu apie tai susimąstęs. Labai įdomu! Devintajame dešimtmetyje teko keliauti po sovietines respublikas, tokios patirties, manau, neberasčiau. Ir tai yra labai gerai. Tuo noriu pabrėžti, kad sakydami „Rytų Europa“ dažnai vis dar turime omenyje „Rytų bloką“, bet situacija juk jau senokai pasikeitusi. Tad, „Rytų bloko“ prasme, Lietuvos tikrai nelaikau Rytų Europa. Manau, su Šiaurės šalimis turite daugiau bendro. Esate Baltijos šalis! Nors jūreiviais ir negarsėjate.

Buvote vienas komandos, rengusios Liverpulio paraišką tapti Europos kultūros sostine 2008 m., narių, taip pat, iškovojus titulą, prisidėjote prie programos realizavimo, taigi į daugelį klausimų, šiandien kylančių mums žvelgiant į 2022-uosius, sau jau tikrai seniai atsakėte. Kokios naudos

1 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

iš titulo labiausiai linkėtumėte Kauno gyventojams?

Apskritai Europos kultūros sostinės titulas nėra tiesiog skiriamas, jį reikia išsikovoti. Jį reikia susikurti, ir tai daro tie, kurie mieste gyvena. Ne tik menininkai ar kuratoriai.

Gyvenime svarbios dvi vertybės – pinigai ir pripažinimas. Jei pinigų neturi, pripažinimas gali labai praversti. Neprivalai būti sportininkas, kad galėtum džiaugtis mėgstamos komandos pergale, tiesa? Lygiai taip pat neprivalai būti kultūros srities darbuotojas tam, kad didžiuotumeisi faktu, kad tavo miestas vadinamas Europos kultūros sostine.

Kultūra nėra tik tai, ką sukuria menininkai ar kultūrinės industrijos.

Kultūra yra visur kur. Visi kas rytą keliasi ir eina spręsti problemų, būti kūrybiški, uždirbti pinigų. Tai – ne mažumos interesas. Žodžiu, manau, problema yra žodžių „kultūra“ ir „menas“ apibrėžimai, kurie iš esmės trukdo žmonėms su kultūra ir menu identifikuotis. Europos kultūros sostinės esmė yra pripažinti kiekvieno kultūrą. Žinoma, galvojant apie turistų pritraukimą, reikia nepamiršti ir išskirtinumo bei kokybės elementų. Ir, dar iki turistams atvykstant, reikia visiems suprasti, kad iš tiesų turite ką pasiūlyti. Svarbiau yra tai, ką tu pats manai apie savo kultūrą, o ne tai, kaip ją suvokia kiti.

Kol kas man neatrodo, kad Kaunas save mato kaip turistinį miestą, bet tikrai turėtų! Tad bus įdomu stebėti gyventojų, sutiksiančių savo mieste vis daugiau atvykėlių, reakcijas. Neatmetu galimybės, kad kauniečiai patirs šoką, ir tai gali būti labai įdomus šokas. Pažindamas kitų kultūrų žmones juk geriau pažįsti ir savąją kultūrą. Suvoki jos vertę ir tai, kad

kitiems ji įdomi. Toks pripažinimas kelia savivertę. To Kaunui linkiu.

Ar tai, kad savo miestu gyventojai ims didžiuotis labiau, gali turėti įtakos ir tam, kad jie mieliau investuos savo lėšas į aplinkos gražinimą, ne tik tikėsis, kol tai padarys valdžia? Žinoma, tai visiems išeitų į naudą.

Juk būtų tiesiog daugiau apyvartinių lėšų sistemoje.

Bet kuriuo atveju tokie dalykai kaip šaligatvių tvarkymas – svarbios detalės. Iš savo patirties turiu pasakyti, kad pasivaikščiojimas Kauno gatvėmis ne visuomet yra lengvas užsiėmimas.

Taigi infrastruktūra – svarbi kultūros sostinės programos dalis?

Taip. Kultūra yra visuma. Negali sakyti: „Štai, čia – dar ne kultūra, o

čia – jau kultūra.“ Kultūra yra šaligatviai, medžiai, pastatai, parduotuvių lentynų turinys, gyvenimo būdas, visuomeninio transporto sistema – visa tai, ką patiri lankydamasis mieste. Ir apie viską reikia galvoti vienu metu.

Dar grįžkime prie didžiavimosi sporto pergalėmis. Ar manote, kad kūrėjams išties praverstų nuoširdesnis, emocionalesnis palaikymas?

Beprotiškai! Pesimizmas ir konkurencija – rimti stabdžiai. Pamenu, man atsikrausčius į Liverpulį nuotaikos mieste buvo nekokios. Aplankydavau menininkų studiją, pabendraudavau, tada paklausdavau – o kur dar turėčiau nueiti? Jie man nieko nepasiūlydavo! Kiekvienas šlovę ir pinigus siekė pasilaikyti sau. Šį požiūrį reikia išgyvendinti.

2017

GEGUŽĖ

1 7

S I T E I N U A K 1 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kodėl gi nerekomendavus dar penkių kūrėjų, kuriuos laikai savo bičiuliais?

Kaip subalansuoti Europos kultūros sostinės programą, kad elitinė, pastatomoji kultūra neužgožtų kuriamos čia ir dabar, lipdomos miestiečių rankomis, – ir atvirkščiai?

Balansą diktuoja patys žmonės.

Svarbiausia yra tai, kas įdomu jiems patiems. Paprastai tariant, jei yra vadovas, o jis šiuo atveju yra ir atlieka koordinatoriaus vaidmenį, reikia visų pirma išsiaiškinti, ko nori žmonės. Jei į tai programoje atsiliepi, tai jau labai gera pradžia.

Vieniems reikia klasikinės muzikos, kitiems – maisto, tretiems – mados, ketvirtiems – sporto. Į visa tai reikia vienaip ar kitaip reaguoti, ir jei tai padarai, nesuklysi.

O kas, jei žmonės negali konstruktyviai išreikšti savo norų? Jei jie paprasčiausiai nėra pajėgūs kokybiškai pasirinkti? Beje, kitame šio numerio pokalbyje apie tai diskutuojame su kultūros ministre, kuri kalba apie būtinybę bendradarbiauti su švietimo sistema.

Nesu tikras, ar Europos kultūros sostinės titulas savaime gali reformuoti šalies švietimo sistemą. Vis dėlto, jei ne Europos Sąjunga ir jos deklaruojamos liberalios vertybės, nebūtų ir Europos kultūros sostinių programos.

Visai neseniai iš bendrojo lavinimo mokyklų programų Anglijoje dingo meno istorija – manau, tai baisu. Rizikuoju skambėti ekstremaliai, bet šią tendenciją prilyginčiau ISIS. ISIS, o ir ne vienas Vakarų politikas, siekia naikinti kultūrą, nes ši iš esmės trukdo autoritariniams režimams.

Kultūra – tai asmeniniai individo sprendimai dėl to, kaip gyventi, ir at-

sakomybės už šiuos sprendimus prisiėmimas. Todėl kultūra šia prasme yra blogas ir naikintinas dalykas.

Matau šios tendencijos užuomazgas.

Taigi, be abejo, politinė dimensija Europos kultūros sostinių programose tikrai egzistuoja ir ji yra labai svarbi. Kuo daugiau žmonių suvoks, kas iš tiesų yra kultūra, ir su ja susitapatins, tuo sveikiau tai bus ateities politikai. Čia, manau, labai svarbu yra paminėti „Kauno 2022“ rėmuose jau įkurtą „Tempo akademiją“, skirtą ir profesionalams, ir bendruomenių atstovams. Tai nuostabi iniciatyva: palaikyti, skatinti, edukuoti tuos, kurie savo ruožtu žinią galės skleisti toliau, yra labai svarbu.

Pabaigoje – šis tas apie Liverpulį. Prieš keletą metų teko maloniai nustebti nusileidus... Johno Lennono oro uoste. Pavadinimo prasme tai smagus kontrastas, palyginti su galybe politinių lyderių garbei pavadintų oro uostų visame pasaulyje. Ar „The Beatles“ lyderis – svarbiausias Liverpulio herojus? Ir ar oro uosto pavadinimas turi įtakos tam, kaip Liverpulį mato į jį atvykstantys žmonės?

Greičiausiai taip. Manau, artimiausias kitas kandidatas būtų koks nors futbolo vadybininkas. Visi sutinka, kad Johno Lennono indėlis žmonijai yra ne tik svarbus, bet ir ilgalaikis.

Vadinamaisiais „tamsiaisiais amžiais“, devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje, turistus į Liverpulį traukė beveik vien tik „The Beatles“ palikimas. Santykis tarp turizmo, tai yra to, kas skirta atvykstantiesiems, ir kultūros, skirtos gyventojams, yra tikrai svarbus. Turistai atvyksta dėl kultūros, bet ji negali būti sumodeliuota pagal svečių poreikius.

2017

GEGUŽĖ

1 9

A M E T O I S E N Ė M 2 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Prieš keletą mėnesių tapusi kultūros ministre Liana Ruokytė-Jonsson netrukus po to atvyko oficialiai susipažinti su kultūriniu Kauno lauku. Viena iš jos ir komandos stotelių buvo galerija POST, kurioje ministrė susipažino su tapytoju Augustu Lopu. Jis – mes tikrai nežinome, juokais, rimtai ar dar kaip nors, – pasiūlė Vilniuje, Kultūros ministerijoje, surengti savo darbų parodą.

Ministrė, kuri nesijaudina Pašnekovą kalbino Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys Manto Gudzinevičiaus nuotr.

Kai balandį ministerijoje lankėmės mes, paroda vyko. Skamba kažkaip paprastai ir nesudėtingai, tiesa? Labai norėjome, kad toks būtų ir pokalbis. Ne tik su vyriausybės atstove, bet ir su vertėja, kultūrinių tiltų tarp Lietuvos ir Skandinavijos inžiniere, kino industrijos profesionale, kultūros sostinės gyventoja.

Turbūt neišvengsime, taigi pradėkime nuo politikos. Jūsų įsitikinimu, kiek valstybė iš esmės gali ir turi reguliuoti tai, kaip ir koks kiekis kultūros žmogui yra prieinamas?

Kiekvienoje šalyje rastume savitą valstybės ir kultūros santykio modelį, pačias įvairiausias jo formas.

Tuos skirtumus diktuoja ir istorinis kontekstas, ir susiklosčiusios aplinkybės, galiausiai, ir pati valstybė, jos aparatas. Prieš pasirenkant modelį

labai svarbu tas aplinkybes ištyrinėti, jas suvokti. Taigi bet kokio modelio pasirinkimas turi prasidėti nuo kultūros lauko, kultūrinės aplinkos analizės, jos audito.

Kalbant apie Lietuvą, mano nuomone, lyginant su Vakarais, kultūros ir valstybės santykis vis dar persisunkęs paternalistinio požiūrio – iš valdžios vis dar dažnai tikimasi, kad bus nurodoma, kaip gyventi. Net ir dabar Kultūros ministerija neretai sulaukia klausimų dėl vieno ar kito paminklo estetikos, literatūros kokybės ir pan. Nors tikrai nepritariu tezei, kad „visoks menas vienodai geras“, esu įsitikinusi, kad jo rangai neturėtų būti sprendžiami valdininkų kabinetuose. Šia prasme turime kur pasitempti. Tačiau tikrai esama ir teigiamų, gerų poslinkių. Manau, šio

2017

GEGUŽĖ

2 1

Kas svarbiausia bendraujant su mažu žmogumi? Kaip pasiekti, kad jam kultūra nebūtų pridėtinis, popamokinis dalykas, pareiga kartą per mėnesį aplankyti renginį? Kieno tai atsakomybė?

Tai – kompleksinė atsakomybė. Prievolės negalima primesti tik tėvams ar tik mokytojams. Norint sąmoningai ugdyti jaunąją kartą, reikia peržiūrėti, kaip kultūra ir menas yra atstovaujami formaliajame ugdyme.

Užklasinės veiklos tiesiog nepakanka, nes, norint kokybiškai vartoti, kas irgi labai svarbu, reikia ir teorinių žinių. Neišskirčiau nė vienos disciplinos, svarbu ir muzika, ir dailė, ir šokis, ir architektūra, ir teatras...

Kuo platesnis akiratis atveriamas moksleiviui, kuo didesnės jis įgis praktikos vartodamas, tuo vaikas bus imlesnis pajusti kokybę.

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

proceso raidos atskaitos tašku galime laikyti Lietuvos kultūros tarybos įsteigimą prieš ketverius metus, kai buvo labai aiškiai atskirti kultūros politikos formavimas nuo įgyvendinimo. Šis žingsnis jau demonstravo civilizuotos valstybės požymius. Šiuo metu kultūra kartu su švietimu yra tarp penkių svarbiausių vyriausybės prioritetų.

Beje, manau, ugdymas menu turėtų prasidėti jau darželyje, kaip yra, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse.

Muziejuose gausu edukacinių programų, kuriose net sudėtingiausios šiuolaikinio meno parodos konkrečios amžiaus grupėms vaikams pristatomos profesionaliai, tačiau jiems suprantama kalba. Įsivaizduojate, koks tai poveikis?

Kaip jau minėjau, pagaliau kalbame ir dirbame kartu su Švietimo ministerija. Dabartinėje vyriausybės programoje per 70 procentų Kultūros ministerijos veiksmų suplanuoti kartu su Švietimo. Šiuo metu dis-

2 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

kutuojame, kokius jau kitose šalyse egzistuojančius modelius galime pritaikyti Lietuvoje. Per ketverius metus kardinaliai pakeisti sistemą sunku, bet tikėtina, kad baigiantis 2018 metams jau bus konkrečių priemonių, kurias galėsime pradėti įgyvendinti.

Be abejo, tėvų vaidmuo irgi svarbus.

Tam paprasčiausiai reikia skirti laiko, nors suprantama, kad technologijos ir gyvenimo akceleracija apskritai tą laiką vagia. Man, pavyzdžiui, netrukdo, kai į koncertus atsivedami pypliai. Tai žavu! Taip, kartais jie verkia, kartais tenka išeiti už durų, ir kas čia tokio? Žinoma, negalime pamiršti aplinkos, iniciatyvų, integruojančių kultūrą į kasdienį gyvenimą. Norėtųsi matyti daugiau meno biuruose, fabrikuose, mokyklose – visose viešosiose erdvėse. Galima tik pasidžiaugti tokiais renginiais kaip „Vilnius Street Art Festival“, kuris per keletą metų ne vieną namą-vaiduoklį pavertė meno kūriniu. Tokių veiksmų turėtų būti tik daugiau!

Galiu paminėti pavyzdį iš man itin gerai pažįstamos Švedijos. Teko matyti įgyvendintą projektą „Poezija mieste“, kurio esmė buvo keletas tais metais išleistų eilėraščių (vienas jų – mano į švedų kalbą verstas Gintaro Grajausko „Kas yra interneto centre“), publikuotų reklamos stenduose, viešosiose erdvėse ir kt.

Taip pati Grajauską perskaičiau važiuodama autobusu.

Dažna praktika įvairiose šalyse – 1 procentas naujo pastato sąmatos paskiriamas įsigyti profesionalaus meno kūriniams, kurie papuoš pastato erdves. Taigi būdų yra įvairių.

Svarbu nepamiršti, kad kiekvienas susitikimas su kokybiška kultūra ugdo ir vaiką, ir suaugusįjį.

Kalbant apie kultūrą vis daugiau dėmesio skiriama jau esančių objektų, įstaigų, kultūros paveldo pastatų atnaujinimui, modernizavimui. Apie tai, konkrečiai – apie modernistinės architektūros padėtį, daug kalbame ir Kaune. Vis dėlto kas svarbiau – koncertų salės, muziejaus sienų išvaizda ar tai, kas atliekama, eksponuojama?

Man, kaip vartotojai, svarbi estetika, taigi kreipiu dėmesį į aplinką. Vis dėlto, jei reikėtų ant svarstyklių dėti išvaizdą ir turinį, be abejo, būčiau už turinį.

Kalbant konkrečiai apie Kauno modernistinę architektūrą, Europos kultūros sostinės titulas – ir iššūkis, ir šansas. Jį vienaip ar kitaip išnaudoja visi šį titulą gavę miestai. O tai, kas vyks pastatų, kurių ne vienas šiandien tuščias, viduje – jau projektų rašytojų ir vykdytojų rankose.

Jei pastatą belieka pritaikyti aktualioms veikloms, kodėl nepritaikome?

Tikiu, pastatai turi gyventi. Vienais atvejais tai konkrečiai miesto atsakomybė, kitais, neslėpsiu, ir valstybės.

Beje, apie valstybę ir nevalstybę. Šiame lauke daug maišaties ir nesutarimų – nacionalinis, miesto, valstybinis, privatus... Visiems reikia dėmesio, biudžeto lėšų, įvertinimų. Štai kad ir nesenas „Auksinių scenos kryžių“ atvejis, kuomet nevalstybinių teatrų atstovai buvo nepatenkinti nominacijomis. Kaip įvertinti, kas svarbiau – valstybinė institucija ar privati inciatyva?

Iki šiol neegzistavo rimta kultūros lauko refleksija. Niekas neanalizavo, kaip įgyvendinama kultūros politika, kaip veikia politikų rankas nuo pinigų dalybų atitraukusi Lietuvos kultūros taryba, netyrė pasaulinių tendencijų, neteikė pasiūlymų, išvadų valdžiai. Kultūros sritis buvo chaotiška, mistifikuota, pinigai,

vardai būdavo padalijami, ir tiek.

Galiu pasidžiaugti, kad nuo balandžio Kultūros tarybos sudėtyje yra specialus skyrius, kurio užduotis – meno ir kultūros lauko stebėsena ir analizė. Nuo to jau bus galima atsispirti, kalbėti, ko yra per daug, ką reikėtų stiprinti, palaikyti, ko galbūt atsisakyti. Gal iš tiesų nereikia tiek biudžetinių įstaigų viename mieste?

Galbūt scenos menams reikia rimtos pertvarkos? Kaip atotrūkį tarp privataus ir valstybinio sektorių, kuris tikrai egzistuoja, paversti sąveika?

Juk nėra valstybinės ir nevalstybinės kultūros. Yra kultūra, ir mes, kaip ministerija, atsakingi už ją visą.

Tačiau sprendimai turi būti grįsti tyrimais, o ne nuojautomis.

Kultūros sostinių projektas – vienas sėkmingiausių Europos sąjungos istorijoje apskritai, ne tik kultūros srityje. Ar turite įsiminusių asmeninių patirčių iš miestų, jau nešusių šį titulą?

1998 metais Europos kultūros sostinė buvo Stokholmas, jame tuo metu gyvenau. Haselbio pilyje būtent tais metais atidariau Baltijos šalių kultūros centrą. Jame, bendradarbiaudami su ten pat veikiančiu Šiaurės šalių kultūros centru, įgyvendinome galybę įvairiausių projektų. Švedai – žodžio žmonės, harmoningos asmenybės. Tad didelių kataklizmų, nutinkančių kultūros sostinėse, kuriose į programos įgyvendinimą įsikiša politikai, dėl to vyksta konfliktai, nebuvo. Visuomenės įtraukimas į procesą buvo milžiniškas. Vyko visur ir visko. Nebuvo tos dienos, kad nepraeičiau pro skverą, kuriame kas nors verda. Miestas tikrąja to žodžio prasme buvo pilnas kultūros, kiekvienas jo kampelis tiesiog pulsavo.

Ir, akivaizdu, atėjus 1999-iesiems viskas nesustojo?

Be abejo. Šis titulas ir metai, ku-

2017

GEGUŽĖ

2 3

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

riems jis skiriamas, neturėtų būti kulminacija. Tai turėtų tapti impulsu proveržiui, kad miestas galėtų ir ateityje save pozicionuoti kaip kultūros miestą.

Kauno paraiškoje man padarė įspūdį ne tik projektų kokybė ir rengėjų entuziazmas, bet ir itin didelis dėmesys bendruomenių įtraukimui, remiantis tokiais puikiais pavyzdžiais, kaip „Kopūstų laukas“ ar „Šilainiai Project“. Tai rodo, kad bendruomenė jau generuoja idėjas, yra veikli ir gebanti. To nepastebėti, neįvertinti, nepaskatinti būtų didelė klaida.

Bendruomenės įtraukimas kelia savivertę, žmonės jaučiasi svarbūs miesto gyvenime.

Ar turite baimių dėl to, kas galėtų nepavykti?

Tikrai ne. Kol kas nors iš tiesų nesutrukdė, nekilo konfliktų, niekuomet dėl to nesibaiminu. Mums, kaip tautai, apskritai būdinga prognozuoti nelaimes, kvestionuoti. Skaičiuojame būsimus trikdžius, o ne galimybes. Aš linkėčiau daugiau tikėjimo.

Siūlyčiau Kaunui neiti baimės keliu, negalvoti „O kas dabar bus?“ Jei jau paruošėte paraišką, tai ir įgyvendinkite. Turime neįtikėtiną šansą, imkime ir darykime. Bus klaidų, tai kas? Kitas titulą laimėjęs miestas iš jų pasimokys. Jei yra problema, kurią įmanoma išspręsti, tai nėra dėl ko jaudintis. O jei problema neišsprendžiama, jaudintis irgi nėra prasmės.

Gavęs tokį titulą miestas turi pateisinti lūkesčius, taip rasis ir pagarbos jam. Jei pavyks įtraukti visuomenę į 2022-aisiais kunkuliuosiantį katilą, atėjus 2023-iesiems viskas tikrai nesibaigs. O tai, kas bus po to, ir yra svarbiausia.

2 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2017

GEGUŽĖ

2 5

„Vroclavas turėtų Europos kultūros sostine likti amžinai“, – po gruodį šiame Lenkijos mieste vykusių 29-ų jų Europos kino apdovanojimų ištarė vokiečių režisierius Wimas Wendersas. Iš tiesų, kodėl gi ne?

Vroclavas nestabdo Nors Vroclavo meras Rafałas Dutkiewiczius jau apsilankė 2017-ųjų Europos kultūros sostinėse Pafe (Kipras) bei Orhuse (Danija) ir oficialiai pasveikino miestus šia proga, jo namuose, kaip pats tvirtina, darbas tebeverda: „Atrodė, kad 2016-aisiais investicijos į plėtrą baigsis, dabar žinome, kad šie metai tebuvo pradžia.“ Praėjusių metų kovą mūsų žurnale apie Vroclavo nusiteikimą ir pasiruošimą 2016-iesiems rašė „Kaunas 2022“ programos vadovė Virginija Vitkienė.

Ji, priminusi, kad miesto, kurį valdė skirtingų šalių karaliai, imperatoriai ir prezidentai ir kuris buvo visiškai sugriautas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, pavadinimas keitėsi 50 kartų, tuomet klausė: „Ką pasaky-

2 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

tume apie šiandienos vroclaviečius – ketvirto pagal dydį ir antro pagal ekonomiką Lenkijos miesto gyventojus? Kas juos jungia? Ar 60 metų istorija yra pakankama, kad miestą laikytum savu, o kaimynus – bendruomene?“ Dabar jau galime atsakyti už Vroclavą – tikrai taip.

Trumpai apibendrinti 2016-ųjų pasiekimus padės krūva skaičių: apie 5 milijonus užsienio turistų, 2 000 renginių, nuo 2015-ųjų vasaros 170 tūkstančių prie jų vienaip ar kitaip prisidėjusių žmonių. Programa „MicroGRANTS“, skirta skatinti miesto gyventojus įsitraukti, padėjo įgyvendinti daugiau nei 600-us vroclaviečių idėjų – nuo Mocarto muzikos kiemuose iki marinavimo dirbtuvių.

„New Horizons Cinema“ kino teatras Vroclave / Wroclaw2016.pl nuotr.

Į

T

E

M

Ą

Straipsnio autorius Gunars Bakšejevs

2017

GEGUŽĖ

2 7

Ą M E T

Ilgai išliekanti titulo vertė akivaizdi kalbant apie investicijas į infrastruktūrą, kurių nauda bus jaučiama bent keletą dešimtmečių. Atnaujinti, pirmąkart atidaryti ar kultūrai pritaikyti ne tik atskiri pastatai, kurių sąraše keliolika, – kompleksiniai regeneracijos darbai pradėti net trijuose Vroclavo rajonuose. Tai – viena priežasčių, kodėl Europos sostinės metai Vroclave vadinami „sėkme gyventojams“.

2 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Vroclaviečiai ataskaitose įvardijami kaip ypač svarbus programos elementas ir, be abejo, neatsiejami jos kūrėjai bei dalyviai. Gyventojų nuomonė apie tai, kas įvyko, tai pat pozityvi – manančių, kad programos organizatoriai savo darbą įvykdė gerai arba labai gerai, yra per 70 proc.

Tai fantastiškas skaičius. Vadinasi, niekas iš esmės nesusipyko!

2012-aisiais įsteigtas biuras „European Capital of Culture Wrocław 2016“ tuomet suvienijo dvi įstaigas – meno centrą IMPART ir komandą, ruošusią projektą „Wrocław 2016“. Kadangi ne vienas 2016-aisiais ar anksčiau Vroclave įgyvendintas projektas pasiteisino, turėjo atgarsį ir bus tęsiamas, nėra stabdoma ir kultūros sostinės programą – didžiausią kultūrinį

Wroclaw2016.pl nuotr.

Į

Pasiteisino ir pirmoji tokia Europos kultūros sostinių istorijoje „Miestų koalicijos“ programa, suvienijusi titulą iškovojusį Vroclavą ir įprastai kaip konkurentus jam matomus (o gal tiesiog pozicionuojamus) Gdanską, Liubliną, Lodzę, Poznanę bei Ščeciną.

įvykį Lenkijos istorijoje – kuravusios institucijos veikla.

Biuro veikla šiuo metu patvirtinta dar bent ketveriems metams į ateitį ir padalyta į keturias labai konkrečias ir miestui būtinas sritis.

Tai – tarptautinė kultūros diplomatija, miesto tyrimų laboratorija, festivaliai ir renginiai bei edukacija.

Paprastai tariant, tai yra itin ūkiškas žingsnis. Kam kurti naujas institucijas, rengti naujus konkursus ir kurti naujas pareigybes, jei sistema jau veikia, o tą veiklą užtikrinantys profesionalai geriau nei bet kas kitas žino, ką daro?

Taip pat biuras bus atsakingas už centrą „Barbara“ – tai informacijos centras, kavinė, galerija ir dirbtu-

vių erdvės. Beje, miestas projektui skyrė tris butus, kuriuose apsistos meno rezidencijų programos „A-i-R Wro Artist in Residence“ dalyviai. Žinoma, „trys“ neskamba kaip perversmas rezidencijų rinkoje, bet tai daugiau nei nulis, egzistuojantis daugelyje kitų, net ir labai kultūringų, pasaulio miestų.

Peržvelgus 2017-aisiais Vroclave suplanuotų renginių kalendorių, akivaizdu, kad ir miesto meras, ir vokiečių režisierius nei fantazavo, nei perdėjo. Architektūrai, teatrui, literatūrai, muzikai, gastronomijai ir, svarbiausia, bendruomenėms bei miestiečiams dėmesio ir toliau netrūks.

Jūs tik paklauskite vroclaviečių. www.wroclaw2016.pl

2017

GEGUŽĖ

2 9

Misija tapti miestu, galinčiu būti sostine

U

N

E

S

C

O

D

I

Z

A

I

N

O

M

I

E

S

T A

S

Europos kultūros sostinės titulo link Kaunas žygiavo su šūkiu „Šiuolaikinė sostinė“ (angl. Contemporary capital) – žaviu žodžių žaismu, paremtu angliška laikiną ją sostinę nusakančia fraze.

K

A U

N

A

S

–

Teksto autorius Paulius Tautvydas Laurinaitis

Buvo vis plačiau suprantama, kad Kauno miestovardžio sinonimu ilgainiui tapęs Laikinosios sostinės vardas, pasitelkiamas visuose kontekstuose be atodairos, mūsų miestą konservavo tame vieninteliame laiko tarpsnyje. „Kaunas 2022“ lozungas buvo pirmasis ryškus pareiškimas, kad miestas neturėtų bijoti ant senųjų pamatų statyti ir naujo identiteto, kurio trūkumas Kauną kamavo bene ketvirtį amžiaus.

Bežengdami į Šiuolaikinės sostinės etapą, prisiminkime, kodėl senasis terminas ir laiko tarpas miestiečiams tapo toks svarbus. Nepaneigsi, kad terminas žymi didžiausią mies-

3 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

to klestėjimo laikotarpį ir nostalgiškai primena apie tai, kad Kaunas buvo nors ir laikinu, tačiau šalies centru. Vis dėlto čia reikėtų prisiminti ir šalia to slypintį kitą dėmenį: kartu tai buvo ir didžiausia kada nors miesto pečius užgulusi prievolė, pareikalavusi daugybės įdirbio, – reikėjo auginti ne tik lietuviškąjį miestą, tačiau auginti jį būtent tokį, kuris galėtų bent minimaliai atitikti tuometę sostinės sampratą. Trumpam sugrįžkime prie šio pamato, ant kurio kuriamas XXI amžiaus Kaunas, ir prisiminkime kai kuriuos raidos iššūkius, kuriuos tuomet miestui teko įgyvendinti kelyje į tuomet ką tik įgytą Laikinosios sostinės identitetą.

Savanorių prospekto ir Laisvės al. Sankryža antrojo dešimtmečio pab. ©VDKM

Žmogus, išlipęs iš traukinio 1922-ųjų Kaune, vargiai jį būtų atskyręs nuo bet kurio kito panašaus dydžio pokarinio miesto buvusiose rytinėse Rusijos gubernijose ar – juo labiau prieš tai to nežinojęs – suvokęs, kad atvažiavo į valstybės sostinę. Miesto vandentiekiui ir kanalizacijai esant dar tik planų pavidalo, Vytauto prospekto šonuose žiojėjo nuotekų grioviai, vyravo nedidelių, dažniausiai medinių vieno dviejų aukštų namų užstatymas, kreivi mediniai šaligatviai, o aplinkui tvyrojo smarvė. Taigi šalia sulig naujuoju titulu Kaunui tekusios sostiniškojo reprezentatyvumo užduoties (čia apie ją nešnekėsime) mieste reikėjo įveikti tokias elementarias dar XIX amžiuje daugelio Europos miestų persirgtas ligas, kaip prasta sanitarinė būklė, sparčiai augančios populiacijos telkimasis į prastą gyvenamąjį plotą ir modernaus miesto neatitinkančių komunalinių ir transporto infras-

truktūrų (ne)buvimas. Be viso to, prisidėjo ir reikmė visuomenę edukuoti estetine prasme: lietuviakalbė miesto kultūra buvo dar tik pradėjusi vystytis.

Kaunas, kaip ir kiti Lietuvos miestai, buvo tvarkomas europietiškų šalių pavyzdžiu. Kaip siekiamybė paprastai buvo Vokietija, Danija ar Švedija: jos dažniausiai atrodė itin kontrastingai palyginti su Rusijos imperijoje savaime nusistovėjusiais standartais. Nors šie savo pradinėje, institucijų reglamentuotoje formoje dažnai priminė atvejus iš Europos, tikrovėje buvo atsiliekama daugeliu metų. Tarpukariu, kaip ir mūsų laikais, kone visi kartais net ir gana neutralūs dalykai būdavo pateikiami kaip neigiamybė vien dėl to, kad atsirado okupaciniu laikotarpiu. Tačiau miesto būklė tikrai nebuvo vienas iš neutraliųjų atvejų. Pavyzdžiui, vieno to meto dienraščio skaitytojas

2017

GEGUŽĖ

3 1

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K 3 2

savo laiške šitaip apibūdino mieste kabančių reklamų ir parduotuvių iškabų estetinę būklę: „Europos miestuose nerasime mes taip išmargintų iškabomis namų, kaip tai yra miestuose, kurie pirmiau priklausė Rusijai. [...] Kauno namai svarbesnėse gatvėse yra tiesiog nuo žemės iki stogui uždengtos didžiausiomis iškabomis [...] dar nors iškabos būdamos didelėmis nevertų akių savo biauria išvaizda, šiaip taip galima būtų pakęsti, dabar gi dažytos jos nesuderintomis spalvomis, “pagražinamos” monstriualinėmis žmonių stovylomis, biustais [...].“ Kaip ir daugumoje Lietuvos miestų, lietuvių kalba Kaune prieš karą nebuvo plačiai paplitusi, ypač viešajame gyvenime. Todėl sostinei lietuvėjant buvo susidurta ir su tam tikromis kalbinėmis problemomis: miesto valdyba, dar 1919 m. išleidusi įsaką apie privalomąjį valstybinės kalbos vartojimą iškabose, 1922 m. konstatavo, kad visame mieste tik keletas iškabų atitinka keliamus reikalavimus.

Iškabų atvejis buvo puikus pavyzdys, kad biurokratinis aparatas, tuo metu dar kuriamas bandymų ir klaidų keliu, jau veikė gana efektyviai: kone visos miesto iškabos gana greitai buvo pakeistos naujomis. Nebuvo atsiliekama ir būtiniausiuose viešąją tvarką užtikrinančiuose darbuose: išleisti ir vis efektyviau įgyvendinti sanitariniai įsakai ir kiti svarbiausieji reglamentai. Miesto infrastruktūra buvo gerinama pagal pamečiui vis augančias finansines galimybes: elektros linijos plėstos net į tuometinius miesto priemiesčius, o 1931 m. pastatyta nauja Petrašiūnų elektrinė. Miesto augimas ir elektrinės savininkų nustatyti (ne visada laikantis sutarties) dideli tarifai ketvirtajame dešimtmetyje padėjo pagrindus tik gerokai vėliau, sovietmečiu, įgyvendintam Pažaislio hidroelektrinės projektui. 1924 m.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

nutiestos pirmosios kanalizacijos, o keletu metų vėliau – ir vandentiekio linijos. Iki pirmosios okupacijos, per šiek tiek daugiau nei dešimtmetį, buvo spėta pakloti daugiau negu 80 kilometrų vandentiekio tinklo.

Nors iki karo ir per jį Kaune jau egzistavo sporadiškas transportavimasis pavienių savininkų autobusais, mieste keleivinis susisiekimas daugiausia reiškė vežikus ir arklinius tramvajus. Prie tokio susisiekimo ankstyvuoju pokariu prisidėjo ir siaurasis Panemunės–Senamiesčio geležinkelis, savo reisus vykdęs ant menkai tam pritaikytų karinėms reikmėms per karą nutiestų bėgių.

Tokia transporto situacija sostinėje būdavo dažnai pašiepiama pačių gyventojų, o siaurasis geležinkelis bent kelis kartus į savaitę tapdavo eismo įvykių ar net gaisrų priežastimi.

1924 m. buvo paleisti „europietiška susisiekimo priemone“ įvardyti pirmieji miesto autobusai, kartu buvo planuojamos ir keturios elektrinio tramvajaus linijos, kurioms įrengti galiausiai pritrūko finansinio pajėgumo. Žengiant į ketvirtąjį dešimtmetį buvo panaikintos prie naujojo miesto įvaizdžio nederančios senosios susisiekimo priemonės, tačiau, net ir daugėjant autobusų, viešasis transportas dėl įvairių su savininkais susijusių peripetijų buvo gana chaotiškas iki 1938 m., kai susisiekimas buvo centralizuotas miesto savivaldybės.

Vis dėlto didžiausias miesto iššūkis buvo demografinis šuolis. Kažkada trumpai jau rašėme apie situaciją, kurioje atsidūrė tuometis Kaunas: vietinių darbo migrantų antplūdis pradėjo vadinamąją būstų krizę. Jaunos valstybės biurokratinė kariauna ir kiti į miestą pradėję plūsti naujieji kauniečiai išaugino būsto paklausą tiek, kad jo trūko visų klasių gyventojams. Nors nuo chaotiškos miesto

Karikatūra apie paskutines arklinio tramvajaus dienas. Mūsų dienos, 1928 m. Nr. 1

plėtros saugojo gana griežta tvarka, kai kuriais atvejais buvo žiūrima pro pirštus ir miesto pakraščiuose formavosi varguomenės kvartalai (apie juos plačiau rašėme 2016 m. vasario numeryje). Kita dalis mažiau pasiturinčiųjų buvo apgyvendinami savivaldybei priklausiusiose vadinamosiose varguomenės butų kolonijose, kuriose gyveno tik minimaliomis sąlygomis. Tuometę socialinę miesto raidą liudijo faktas, kad šios „biednuomenės kolonijos“ iki ketvirtojo dešimtmečio vidurio buvo likviduotos, o miesto savivaldybė mažiau pasiturintiesiems pradėjo planuoti kur kas komfortabilesnius gyvenamųjų namų kvartalus. Kalbant apie miesto plėtrą apskritai, įdomu, kad daugelis trečiojo dešimtmečio miesto urbanistinio planavimo projektų (Linksmadvario išplanavimo projektas, Šančių perplanavimas ištiesinant gatves ir t. t.) buvo neįgyvendinti dėl ekonominių priežasčių, o ketvirtojo dešimtmečio planai (Aukštųjų Šančių, Aleksoto išplanavimo projektai

ir kt.) buvo neįgyvendinti jau tik dėl karo ir po jo pasikeitusios politinės situacijos.

Dvejopa Kauno užduotis – ne tik būti sostine, bet ir kurti miestą, kuriame ji galėtų egzistuoti, buvo nelengva misija. Tai procesas, kurio daugybė sluoksnių liko nepaminėti. Vis dėlto tai buvo unikali situacija mūsų regione, kai pagrindiniai reprezentaciniai šalies pastatai ir paminklai buvo kuriami paraleliai tiems utilitariems miesto elementams, kurių dauguma vos už šimto kilometrų į vakarus nuo Kauno, buvusioje Vokietijoje, dar amžių sandūroje buvo laikomi jau įprastine miestietiškosios gyvensenos dalimi. Užduotis buvo įgyvendinta sėkmingai ir nors didelė dalis platesnių užmojų liko nepabaigti, dvidešimt metų darbo miestui suteikė ryškiausią istorijos puslapį. Šiandien Kaunas turi ne tik visus šiuolaikinio miesto atributus, tačiau ir prabangą pasirinkti savo identitetą. Belieka tai išnaudoti.

2017

GEGUŽĖ

3 3

S U J I R U

Kol Kauno suvenyrų klausimas kabo ore, jau tik įsivaizduojamose „Merkurijaus“ lentynose fiksuojame tai, kas vertingo ir aktualaus mieste sukuriama ar išleidžiama kiekvieną mėnesį.

Koordinatės – tam, kad ne tik pasigėrėtume.

M

E

R

K

Merkurijus 1 6 3

3 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

5

4

1

2

7

2 02107 1 7B AGL EAGNUDŽI Ė S

3 5

Krėslai „Matyta“

1

180 € / 200 € (vnt.) www.matyta.lt

M

E

R

K

U

R

I

J

U

S

Darbščių restauratorių rankomis prikelti kokteiliniai krėsliukai „Coctail French Armchairs“ gimė 1950 m., margieji krėslai „Thonet“ – 1970-aisiais. Šie gražuoliai – tik menka dalis to, ką siūlo praeitimi tikintys, į ateitį žiūrintys entuziastai.

3 6

3

Knyga „Originalas“, Tomas Kavaliauskas Leidykla „Alma Littera“ Nuo 11,55 € www.almalittera.lt

Meninį ir detektyvinį Kauno veidus pinančio romano viršelyje – bulgarų dailininko Dogu Bankovo darbas, kuris kaip tik šiuo metu eksponuojamas Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus parodoje TIXE. Jei ši knyga bus pirmoji pažintis su šiuo menininku, šiek tiek jums pavydime. Ir rekomenduojame drauge internete susirasti Ryčio Zemkausko laidos „Alchemija“ epizodą pavadinimu „Niekam nežinomas menininkas“

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2

Lauko žaidimas „Žiedynė“

„Margas miškas“ 80 € www.facebook.com/margasmiskas Dar tik pirmus veiklos metus skaičiuojantys „Margo miško“ žvėrys savo letenėlėmis konstruoja lauko žaidimus, kurie, be to, kad yra palankūs gamtai, tinka net ir suaugusiems vaikams. Galima pirkti, galima ir išsinuomoti (kartu su kitais žaidimais).

4

Švarkas, Eglė Antonovienė

5

„Kūrybos kampas 360“ Pramonės pr. 6, www.kuryboskampas360.lt

www.vda.lt Kyštelėję nosis į „Pienocentro“ bendrovės rūmus prikėlusią šeštąją „Dizaino savaitę“, negalėjome neužkibti ant šios VDA Kauno fakulteto Dizaino katedros studento Kipro Unikausko suprojektuotos kabyklos (projekto vadovas doc. Renatas Šukys). Kaip matote, tinka net ir eksterjere.

Ar planuojama serijinė gamyba?

Į dizainerės Eglės Antonovienės pinkles įkliuvę nurašyti džinsai gali pasijusti lyg devintame danguje. Šis audinys yra atskira iš mados niekuomet neišeisianti subkultūra, tad jo metamorfozės visada laukiamos ir ant podiumo, ir vis garsiau svarstant apie besaikį vartojimą.

6

Knyga „Nemunu per Lietuvą“, Selemonas Paltanavičius Leidykla „Terra Publica“ Nuo 22,99 € www.terrapublica.lt

2015 m. vykusi pirmoji Nacionalinė ekspedicija prasidėjo Kaune, po metų antroji ten pat, Pažaislyje, finišavo.

Apie tai, ką kelionė upe gali duoti kiekvienam lietuviui, vienas per kitą pasakoja ekspedicijos dalyviai, o jų balsus ir mintis užrašė Selemonas Paltanavičius. Jis knygos įžangoje primena, kad „plaukioti būtina, gyventi – nebūtina“. Interviu su „Nemunu per Lietuvą“ autoriumi gegužę skaitykite mūsų tinklapyje pilnas.kaunas.lt.

Kabykla, Kipras Unikauskas

7

Menininkų kampas

V. Putvinskio g. 56, www.kmn.lt Kauno menininkų namai iš gatvės pusės turi sodelį, bet ar žinojote, kad jie turi ir kiemą, kurio nematomos ribos pranyksta kažkur Žaliakalnio šlaituose? Tiesa, jis jau pakrikštytas „Menininkų kampu“. Kaitriuoju metų laiku renginiai žada vykti ir viduje, ir lauke, tad iki rudens tikrai spėsite sužinoti.

2017

GEGUŽĖ

3 7

Maršrutas 05 05 – 05 19

Paroda „Polish design: in the Middle of“ M. Žilinsko dailės galerija, Nepriklausomybės a. 12

trukcija“ – 13 komiksų iš Lietuvos, Portugalijos, Kolumbijos, Lenkijos, Vengrijos, Šveicarijos ir Turkijos. Šiomis organizacijos „Kitokia grafika“ pristatomomis parodomis siekiama parodyti komikso bei jo kūrėjų įvairovę, margumą, plačią geografiją, kultūrų panašumus ir skirtumus.

Penktadienis, 05 05, 19:00

S

Judesio performansas „Nutricula“

„Dizaino savaitės“ inicijuotoje parodoje pristatomi 30 lenkų dizainerių, debiutuojančių ar jau pripažintų. Eksponuojami projektai byloja apie lenkų grafikos potencialą ir kūrėjų mąstymo kryptį. Paroda supažindina su įvairiomis projektavimo sritimis, jungia dizainerius, dailininkus, amatininkus ir jauną verslą.

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

„Šelteris“, Vytauto pr. 79

05 05 – 05 23

Parodos „Fragmento dekonstrukcija“ ir „Laikai keičiasi“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Dvi skirtingas parodas jungia viena bendra tema – komiksai. Ši Lietuvoje dažnai užmiršta ar į meno paribius nustumta medija visai nepelnytai susilaukia pašaipaus žvilgsnio ar komentaro, tačiau nepaisant to, gyvena savo gyvenimą, pateikdama įspūdingų meno kūrinių ir istorijų.

Parodoje „Laikai keičiasi“ pristatomi suomių kolektyvo „Kutikuti“ komiksai, o parodoje „Fragmento dekons3 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Bulgarijoje gimęs ir Šanchajuje savarankiškai kurti pradėjęs dramaturgas ir performanso menininkas Yasen Vasilev į Lietuvą atvyko ieškoti naujų formų savo kūriniui „Nutricula“. Šiam tikslui jam reikėjo kūrybinio partnerio, kurio tapo jaunas šokėjas Džiugas Kunsmanas.

Penktadienis, 05 05, 18:00

Studentų kino festivalis „Stop“

Tado Ivanausko zoologijos muziejus, Laisvės al. 106 Tarptautinis trumpametražių filmų festivalis šiemet pasirinko pozityvo temą.

Gegužė Penktadienis, 05 05, 21:00 „Garsovaizdžiai“: Girių

Dvasių albumo „Tyla“ pristatymas

Šeštadienis, 05 06, 19:00

Dariaus Čiutos koncertas „_garsas t ant“ „Raudona ZOOna“, Laisvės al. 106

Menų svetainė „Largo“, Vaistinės skg.

Tai jau bus aštuntasis prodiuserio albumas, kurį jam pristatyti padės Vėjopatis, Rees Archibald ir Soma Happiens Šeštadienis, 05 06, 10:00

Sportinių šokių varžybos „Gintarinė pora 2017“ „Žalgirio arena“, Karaliaus Mindaugo pr. 50

„Jeigu koncertuoja Darius Čiuta - nėra ką ir bepridurti“, teigiama aprašyme, o mes primename, kad apybraižą apie menininką publikavome kovo numeryje. Šeštadienis, 05 06, 19:00

OKT spektaklis „Vestuvės“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Tarptautinės sportinių šokių varžybos Kaune bus organizuojamos 53-iąjį kartą ir skiriamos Sporto metams.

Tai vienos iš garsiausių rengiamų sportinių šokių varžybų Lietuvoje. Jų sumanytojai ir iniciatoriai – Lietuvos nusipelnę treneriai ir teisėjai, sportinių šokių klubo „Sūkurys“ vadovai – Jūratė ir Česlovas Norvaišos, organizatorius – Kauno kultūros centras „Tautos namai“.

Bertoldo Brechto pjesė – tai trumpa groteskiška istorija, kurioje absoliučiai viskas yra perkrauta, sugadinta ir sugriauta: tiek baldai, tiek žmonės, tiek jų santykiai. Ir viso to atomazga įvyksta vestuvių puotos metu.

2017

GEGUŽĖ

3 9

Maršrutas Trečiadienis, 05 10, 18:00 Antradienis, 05 09, 19:35

Filmas „Saldžių sapnų“

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Masimas – sėkmingas ir puikią karjerą užsitikrinęs žurnalistas, tačiau prisiminimai jį vis grąžina į vaikystę. Būdamas devynerių jis neteko motinos. Šis išsiskyrimas su mylimu žmogumi jį persekioja visą gyvenimą ir neleidžia nurimti. Naujausias italų kino klasiko Marco Bellocchio darbas – tai odė sūnaus meilei motinai.

Antradienis, 05 09, 21:00

Blaze Bayley koncertas Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

„Kaunas 2022“ bendruomenių laboratorijų „Fluxus Labs“ susitikimas

Blaze Bayley – britų dainininkas, savo karjerą iki pasaulinio lygio pakylėjęs grupėje „Iron Maiden“, kurios nariu buvo nuo 1994 iki 1999 m. Vėliau karjerą pratesęs kaip solistas jis išleido 9 albumus. Tap pat scenoje – grupės „Thundertale“ ir „Sutemon“.

Vienas „Kaunas 2022“ tikslų – apie 40 laboratorijų įvairiose miesto ir rajono vietovėse. Tokie taškai gali įsikurti bibliotekose, kultūros centruose, ištuštėjusiuose mokyklų pastatuose, privačiuose garažuose, industrinėse erdvėse ar netgi kavinėse. Nesvarbu, kaip laboratorijos atrodys, svarbiausia - turinys.

Iš pradžių laboratorijose dirbs bent po vieną „Kultūros tempo akademijoje“ dalyvaujantį kultūros agentą, kuris sieks integruoti vietos bendruomenę į projekto veiksmus. Susitikimai vyks ir gegužės 13 bei 17 d.

Ketvirtadienis, 05 11, 19:00

Kamerinio choro koncertas

Kauno šv. Apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika, Vilniaus g.1 Dalyvaus kamerinis choras iš Floridos Gulf Coast universiteto (JAV). Choro vadovas – Dr. Trent R. Brown.

4 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Gegužė Penktadienis, 05 12 05 11 – 05 13

„Gallery Weekend Kaunas“ Įvairios vietos

Prieš kasmetinį galerijų sezono atokvėpį, Gallery Weekend Kaunas gegužės 11–14 dienomis ir vėl brėš kultūrinį žvaigždėlapį kartu su kultūrinėmis iniciatyvomis. Koordinatės ves ir per nepriklausomų ar laikinų, ir per institucinių erdvių tinklą, apimsiantį parodų atidarymus, performansus, įtraukiančias kūrybines veiklas, paskaitas.

Antrojo galerijų savaitgalio epicentras šiemet – buvęs banko pastatas viename Laisvės alėjos kiemų, virtęs „Menų banku“. Savaitgalio atradimai gi išsibarstę Kauno fotografijos galerijoje, „Bright and Showy Kaunas“, VDU menų galerijoje „101“, VDA Kauno fakultete, Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejuje, „Meno parke“, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje ir jo padaliniuose, Kauno menininkų namuose, POST galerijoje ir kitur – taip, visa tai spėjama apeiti ir pajausti per trejetą dienų.

Daugiau www.galleryweekendkaunas.lt

„Open Kitchen Kaunas“ sezono atidarymas Nemuno sala

Kiekvieną savaitę vyksiantis gatvės maisto kultūros festivalis pradeda skaičiuoti antrą sezoną Kaune. Kiekvieną penktadienį Nemuno saloje, šalia „Žalgirio“ arenos – įvairių pasaulio šalių virtuvės, muzika, lauko pramogos ir žaidimai, čia pat gimstančios pažintys ir atradimai.

Penktadienis, 05 12, 19:00

Premjera: filmas „Tai tik pasaulio pabaiga“ Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

„Kino pavasario“ metu susprogdinęs tūkstančius sielų naujausias prancūzo Xavier Dolan filmas tęsia savo nepatogią kelionę kiekvieno žiūrovo link.

2017

GEGUŽĖ

4 1

Maršrutas Penktadienis, 05 12, 19:00

Koncertas „Laisvės miesto ritmas“ Grupių „Mountainside“, „Gin‘Gas“, „Wolfsome“, „Radiatoriai“ ir styginių kvarteto „Collegium“ koncertas skiriamas 45-osioms Romo Kalantos aukos metinėms ir in memoriam Leonidui Donskiui.

Muzikos dirbtuvės „Renegades of Bump: Beatstrada“

Baras „Lizdas“, Nepriklausomybės a. 12 Per septynerius metus išėjo keturios Lietuvos rimo kūrėjų, kitaip – bytmeikerių, kompiliacijos, o dabar startuoja atlikėjų atranka penktajai. Ta proga muzikines dirbtuves Kaune ves „Kaunas Zoo“ tigras Ignas, vėliau – šokiai su Deep Shoq, Chris Metric, Rushkeys, Vaiper.

Penktadienis, 05 12, 19:00

Koncertas „Nostalghia“

Menų svetainė „Largo“, Vaistinės skg.

Penktadienis, 05 12, 21:30

Eksperimentinės muzikos įvykis „Ultra Dinamica“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Muzikinio teatro sodelis

Penktadienis, 05 12, 02:00

Pasirodys keturi jauni juodžiausio metalo kolektyvai iš dviejų didžiausių Lietuvos metropolių – „Erdve“, „Sisyphean“, „Extravaganza“ ir „Amžius“.

Penktadienis, 05 12, 19:00

„Giedriaus Nako Trio“ koncertas

„PuntoJazz“ palėpė, Kęstučio g. 6 Pianistas ir kompozitorius Giedrius Nakas pirmą kartą pristato savo tarptautinį trio. Jo nariai – kontrabosistas Andrea Caruso (Italija) ir būgnininkas Stefan Goranov (Bulgarija).

4 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Naują garsinių įvykių seriją, orientuotą į elektroninę ir elektroakustinę muziką, pradės jos kuratorius lietuvis Arma Agharta, Kauno atstovas Patris ir estas Erik Alalooga. Savadarbė elektronika, vibruojanti akustika, džeržgiančios stygos, sulūžę žaislai – tik keletas priemonių, kurias pasitelkę renginių cikle pasirodysiantys atlikėjai kvies patirti unikalius garso menininkų pasaulius.

Penktadienis, 05 12, 23:00

Vakarėlis „Haarp“

Buvusi „Fluxus ministerija“, Jonavos g. 3 Trys erdvės, keliolika didžėjų – daugiau apie elektroninės muzikos vakarėlius kalbėti dažniausiai būna nepadoru. Šeštadienis, 05 13, 13:45

Filmas „Paskutinė šeima“ Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

Gegužė PSekmadienis, 05 14, 12:00

Spektaklis „Megztinis“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A Spektaklis pagal Donald Bisset kūrybą pasakoja apie dvi mergaitės, kurių mama nemoka kurti pasakų, o močiutė – tikra pasakų ir žaidimų meistrė.

Gyvendama tarp daugybės megztų-nenumegztų megztinių, ji moka užburti visų vaizduotę, žaidimus paversdama smagiomis ir išdykusiomis pasakomis.

Jai būtina spėti išmokyti mergaičių mamą, kaip tai daryti, prieš išvykstant į ilgai lauktą kelionę Indijon.

Antradienis, 05 16, 18:00

„Paskutinė šeima“ – tai 28-erius metus trunkanti Beksinskių šeimos saga, atsiskleidžianti paveiksluose, šokių muzikos hituose ir laidotuvėse. Filmas paremtas tikra garsaus lenkų tapytojo Zdzislawo Beksinskio gyvenimo istorija.

„Naujasis Baltijos šokis‘17“: „Klasikinis grožis“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Šeštadienis, 05 13, 14:00

Zinų piknikas „Galerija ant pledo“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Kauno menininkų namų pievoje visą šeštadienį veiks meninių, kultūrinių, politinių, vaikiškų ir kitokių zinų paroda (Leidžiate ziną? Atsineškite) ir kioskelis, gros šventadienio muzika, veganiškas vaišes surengs iš geležinkelio stoties vienai dienai persikėlęs „Ridikas“.

Solo spektaklyje „Klasikinis grožis“ šokėjas ir choreografas Taneli Törmä vaikosi vienos savo svajonių – jis nori tapti klasikinio baleto solistu. Tai svajonė, kurios vienas nebegali pasiekti. Šiame pasirodyme jam reikia pakeisti svajonę, kad ji būtų įgyvendinta.

2017

GEGUŽĖ

4 3

Maršrutas Antradienis, 05 16, 19:00

„Naujasis Baltijos šokis‘17“:„Hakanaï“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Ketvirtadienis, 05 18, 19:00

„GM Gyvai“: Albumo „Griot Blues“ pristatymo koncertas Klubas „Combo“, Raudondvario pl. 107

I

U

S

Du muzikos grandai – bliuzo legenda Mighty Mo Rodgers iš Čikagos ir Malio multiinstrumentalistas, vienas geriausių tradicinių Vakarų Afrikos „kalbančių būgnų“ (tamani) meistrų Baba Sissoko – sugrįžta į Lietuvą pristatyti savo debiutinį bendrą albumą „Griot Blues“.

R

05 19 – 05 21

Kauno Hanza dienos’17

K

A

L

E

N

D

O

Įvairios vietos

Adrien M ir Claire B trupės (Prancūzija) pristatomas skaitmeninio meno ir šokio performansas „Hakanaï“ – tai solo šokis, kurį lydi serija judančių vaizdinių. Japonų kalba „hakanaï“ reiškia tai, kas yra laikina ir trapu, greitai išnyksta ir trumpai laikosi, ir šiuo atveju tai kažkas tarp sapnų ir realybės.

Ketvirtadienis, 05 18, 17:00

„Potsdam trio“ koncertas M. K. Čiurlionio galerija, V. Putvinskio g. 55

„Potsdam trio“ – tai Kanados lietuvių smuikininkas Atis Bankas, prancūzų violončelininkas Damien Ventula ir vokiečių pianistas Constanze Beckmann, kurio gimtajame mieste Potsdame 2016-ais ir prasidėjo visų jų muzikinė karjera.

4 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Didžiausios miesto šventės metu Kauno pilies teritorija virs viduramžių miestu su riterių stovyklomis, mokyklomis, turnyrais, žaidimais, amatininkų kaimeliu, koncertais ir įvairiomis pramogomis.

Kitos šventės erdvės, išsidėsčiusios per visą senamiestį, prisipildys džiazo, roko, bardų, orkestrinės, chorinės ir liaudies muzikos garsais, vaizdiniais bei atrakcijomis.

Penktadienis, 05 19, 20:00

„Poezijos pavasaris’17“: „Poezija po žvaigždėmis“

Svetingumo kompleksas „Monte Pacis“, T. Masiulio g. 31

Gegužė Šeštadienis, 05 20,

„Muziejų naktis’17“: Įvairios vietos

Šeštadienis, 05 20

„Gatvės muzikos diena’17“ Laisvės alėja

Devintą kartą Kaune organizuojamos iniciatyvos metu visoje Laisvės alėjoje skambės įvairių stilių muzika, judėti kartu kvies šokių kolektyvai. Šeštadienis, 05 20, 19:00

Patricia Kaas koncertas „Žalgirio arena“, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Šių metų Europos muziejų nakties tema: „Muziejai ir nepatogios istorijos: kalbėti apie tai, kas nutylima“.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje susirinkusieji ta proga bandys išsiaiškinti, kur dingo Poeto sodelis. Taip pat vyks ekskursijos po Maironio butą ir muziejaus padalinių mugė.

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus kviečia į renginį „Kosminiai MKČ pasauliai“, kurio metu vyks užsiėmimai, ekskursijos, edukacijos, paskaitos, koncertai, parodų pristatymai, skirti itin margai naktinėtojų auditorijai.

Istorinėje Prezidentūroje, įkvėptos sodelyje eksponuojamos parodos „Neabejinga visuomenė: aktualios tarpukario Lietuvos pamokos“, komandos ieškos užkoduotų miesto vietų, o jas radusios – atliks įvairias užduotis.

Daugiau www.muziejunaktis.lt

2017

GEGUŽĖ

4 5

Maršrutas Penktadienis, 05 26, 14:00 Trečiadienis, 05 24, 18:00

Šokio spektaklis „Noriu maitinančios dienos iš tavo rankų“

Kauno įgulos karininkų ramovė, Mickevičiaus g. 19

Majoro laipsnį turintis karo gydytojas V. Kočiubaitis beveik dvejus metus dirbo Afganistane, Kabulo ir Goro provincijos ligoninėse. Yra išleidęs romaną „Miestelis, kuris buvo Jo“ (2013), dviejų tomų monografiją „Vištytis“ (2015), šiuo metu rengia naujus monografijos tomus.

R

I

U

S

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Viliaus Kočiubaičio knygos „Afganistano daktaras“ pristatymas

Scenoje – didysis Kauno šokio teatro AURA sezono uždarymo vakaras.

Ketvirtadienis, 05 25, 19:00

Ekskursija „Kaunas dizaino miestas – Marijonai Rakauskaitei 125“

Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia, Nepriklausomybės a. 14

Kiemų šventė Laisvės alėja

K

A

L

E

N

D

O

Šeštadienis, 05 27, 11:00

Ryškiausia Kauno paslaptis – E. Ožeškienės g-vėje esanti Kiemo galerija – vienam vakarui prie ilgiausio stalo mieste kviečia visus Kauno kaimynus.

4 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Draugijos „Gražinkime Kauną“ nariai kviečia registruotis į ekskursiją, kurios metu kalbėsite apie iš JAV atvykusią operos solistę Marijoną Rakauskaitę, jos gyvenimo draugą Liudą Truikį, ir nuo Soboro keliausite į jų memorialinį butą-muziejų E. Fryko g.

Šeštadienis, 05 27, visa diena

Putvinskio gatvės diena V. Putvinskio g.

Gegužė Kašpirovskio dantys“, dainuojančių aktorių Kosto Smorigino, Vlado Bagdono ir Vido Petkevičiaus koncertų. Ciklo atidaryme bus laukiami visi Jurgos Šeduikytės talento gerbėjai, kurie pasiilgo jaukaus, šilto ir gyvo skambesio.

Penktadienis, 06 02, 19:00

Pažaislio muzikos festivalio pradedamasis koncertas

Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 31 Naują kvartalo šventę inicijuoja Kauno menininkų namai ir VDU daugiafunkcis mokslo ir studijų centras. „Putvinskio gatvės dienos“ renginiai prasidės jau gegužės 20 d., o šeštadienį gatvėje vyks įvairios kūrybinės dirbtuvės visai šeimai, ekskursijos, „Kaimynų brunch’as“,, Lindyhopo šokiai, gyventojų blusturgis, miestiečių istorijų klausymas ir fiksavimas, poezijos skaitymai, filosofų debatai, trumpų filmų apie Kauną peržiūra, skambės muzika, veiks lauko virtuvės ir grilis.

Pabaigai - naują albumą „Antakalnis“ atvešiantys vilniečiai „Arklio galia“ ir kauniečiai „Candee Train“.

Trečiadienis, 05 31, 19:00

Pažaislio liepų alėjos vakarai: Jurga Šeduikytė

Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 31 Aštuonių skirtingų koncertų cikle galėsite pasiklausyti Juozo Erlicko, Domanto Razausko, A.Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė“ akustiškai, Rolando Kazlo ir Pakeleivių, Andriaus Kaniavos ir draugų, grupės „Antikvariniai

22-asis festivalis bus pradėtas kartu su Kauno valstybiniu choru ir Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, prie kurių prisijungs du nuostabūs solistai – Sandra Janušaitė (sopranas) bei Almas Švilpa (bosas), o visam gausiam atlikėjų būriui vadovaus dirigentas Modestas Pitrėnas. Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

2017

GEGUŽĖ

4 7

pilnas.kaunas.lt

Amerikoje viskas tinka ir niekas nesvarbu, Europoje – niekas netinka ir viskas svarbu.

Laisvės alėja 59, 3 aukštas, pilnas@kaunas.lt

Redakcijos adresas:

Philip Roth, JAV rašytojas, Pulitzerio premijos laureatas

KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai)

Bendradarbiai: Anton Nabolotnyj, Artūras Bulota, Asta Didžiokaitė, Donatas Stankevičius, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Julija Račiūnaitė, Kipras Šumskas, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Mantas Gudzinevičius, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Tadas Plūgas Vincaitis, Tautė Bernotaitė.

Globoja:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 10 000 EGZ.

ISSN 2424-4465

Leidžia:

5 (18) (21) 2017 Nr. 2