6
Gimtasis kraštas
Neparadinė Lietuva
2010 liepos 2–9 d., Nr. 19 Gaivina mecenavimo tradicijas Bikuškio dvaras – XVIII a. klasicizmo architektūros paminklas, esantis Utenos rajone, vaizdingame pusiasalyje prie Alaušo ežero. Rašytiniuose šaltiniuose dvaras minimas jau XIV a. viduryje. Dvaras priklausė Radviloms, Oginskiams, Prošinskiams, Drozdovskiams. Dabartiniai dvaro šeimininkai – verslininkai Dalia ir Gintaras Gruodžiai yra dvaro paveldėtojai. Anksčiau klestėjusi dvaro sodyba (dvarui priklausė septyni aplinkiniai kaimai, veikė spirito gamykla, didžiulė kalvė) karo metais buvo gerokai suniokota. Taip pat dvarui priklausė daugiau nei 500 ha žemės. Po karo, kaip ir daugelyje Lietuvos dvarų, Bikuškyje įsikūrė kolūkio kontora, atsikraustė nauji gyventojai, dvaro žemės buvo užstatytos gyvenamaisiais namais. 1980 m. buvo nugriautas kumetynas. Šiuo metu išlikęs gyvenamasis klasicizmo stiliaus namas, XIX a. medinė klėtis, įspūdingi kalvės ir buvusios spirito gamyklos griuvėsiai. Naujieji dvaro savininkai Gruodžiai savo lėšomis suremontavo dvarą ir prikėlė jį gyvenimui. Vienuolikti metai dvare vyksta tapytojų plenerai, spektakliai, simfoninės muzikos koncertai. Dalia ir Gintaras Gruodžiai gaivina mecenavimo tradicijas dvare bei eksponuoja vieną didžiausių šiuolaikinio meno kolekcijų (paveikslai sukurti pačiame dvare) Lietuvoje. Vasarą galeriją galima aplankyti nemokamai. Dalia Gruodienė už kūrybines iniciatyvas apdovanota Šv. Kristoforo statulėle.
Šiuolaikiniai dvarininkai sugrąžino senąsias dvaro tradicijas Lilija VALATKIENĖ Dvarponiais jų nepavadinsi. Nors galėtų sėdėti saulėtoje terasoje, žiūrėti į raibuliuojantį ežerą ir klausytis romansų. Bet naujųjų dvarininkų Dalios ir Gintaro Gruodžių savaitgaliai visai ne tokie, kaip daugelis įsivaizduoja. Atskubėję iš Vilniaus, jie įsispiria į guminius batus ir stumdo žoliapjovę.
Lyg pirmas pasimatymas „Netrukus dailininkai į plenerą suvažiuos, reikia sutiktuvėms ruoštis“, – jaudinasi Dalia, dengdama baltą staltiesę.
Vienuolika metų Bikuškio dvare, įsikūrusiame Alaušo ežero pusiasalyje netoli Sudeikių bažnytkaimio, Dalia ir Gintaras Gruodžiai puoselėja senąsias dvaro tradicijas. Vasarą jis tampa dailininkų ir muzikantų susibūrimo vieta. Ar daug žmonių Lietuvoje atrasi, kurie nesavanaudiškais tikslais savo privačias valdas vasarą užleistų meno žmonėms, ypač per sunkmetį? Kurie maitintų menininkus, globotų juos, organizuotų parodas ir plenero uždarymo proga sukviestų šimtus žmonių, norinčių iš pirmų rankų nusipirkti paveikslų? Dailininkai vertina mecenatės pastangas. Moteris neramiai dairosi į senąją
Dalia ir Gintaras Gruodžiai priima sveikinimus. Vietoje gėlių – pintinė baravykų.
Paveikslais nukabinėtos Bikuškio dvaro sienos traukia meno mylėtojus.
dvaro alėją – tuoj pro medžius pasirodys mašinos. „Dalia, baik nervintis, viskas paruošta. Tarytum pirmą kartą jų lauktum“, – Gintaras ramina žmoną. „Trisdešimtą kartą, o gal ir daugiau. Bene kas dabar suskaičiuos, kiek plenerų įvyko per tuos vienuolika metų. Tačiau kas kartą prieš susitikimą jaudinuosi. Dailininkai čia važiuoja kaip į namus. Sako, juos Bikuškyje aplanko jausmingas ir gilus įkvėpimas. Ir mane kas kartą jų laukiant apima kažkoks neapsakomas jaudulys. Lyg pirmam pasimatymui ruoščiausi“, – teisinasi Dalia.
Visų, vadinasi, niekieno Nuo XVIII a. pabaigos į gilius Alaušo ežero vandenis žvelgia balti dvaro rūmai. Bikuškio kaimelis turi būti dėkingas dvarui, išgarsinusiam apylinkes kultūrine veikla. Anuomet jo vardas Utenos rajone skambėjo garsiau už Sudeikių bažnytkaimį. Sovietmečiu dvare buvo įkurta kolūkio poilsio bazė. „Mes vasarodavome Bikuškio kaime, išsistačiusiame dvaro žemėse, bet niekada nesu prasitaręs, kad mano likimas labai artimai susijęs su šiuo dvaru“, – prisimena G.Gruodis. Su pirmais atkurtos nepriklausomybės daigais sukirbėjo nedrąsi mintis, kad kada nors nusišypsos likimas ir durys atsivers tikriesiems šeimininkams. „Valtele apiplaukdavome pusiasalį ir grožėdavomės rūmais. Į
Tapytojas Svajūnas Armonas prisiminė pirmą Bikuškio plenerą, įvykusį prieš 11 metų.
krantą niekada neišlipdavome, nes Gintarui ir jo mamai širdį skaudėdavo“, – pasakoja Dalia. Tačiau širdį labiausiai užspaudė tuomet, kai, atrodo, iš džiaugsmo šokinėti turėtum – dvaras grąžintas jo teisėtiems šeimininkams. Liūdesys užplūdo žengiant pirmuosius žingsnius. Rūmai buvo netekę savo autentiškumo. Viskas suniokota, išgriauta, išvogta. Iš buvusios dvaro prabangos neliko nė pėdsakų. Palikti šiukšlių kalnai, pelių apgraužtos knygos, rudai dažytos durys, paženklintos metaliniais numeriukais liudijo, kad tai, kas sovietmečiu priklausė visiems, iš tiesų nerūpėjo niekam.
Sugrįžo dvasingumas Išvalę, atstatę ir pritaikę pastatą savo reikmėms Gruodžiai susimąstė apie jo ateitį. Dvaras didelis,
nuo Vilniaus nutolęs 140 kilometrų, todėl kasdien neprivažinėsi, o ir sostinės palikti nesinorėjo. Juk negali būti viena koja Bikuškyje, kita – versle Vilniuje. „Seniai žinojome, kad rūmuose buvo didelė paveikslų kolekcija, nuostabūs raudonmedžio baldai, vykdavo kasmetinės bijūnų šventės, todėl atgaivinti mecenavimo tradicijas buvo natūralus sprendimas. 1999 metais pakvietėme menininkų, įvyko pirmas pleneras. Taip prasidėjo gražusis dvaro gyvenimas, sugrįžo dvasinga aplinka, ėmė kauptis paveikslų kolekcija. Dvaro renginiai tapo patrauklūs ir vietos bendruomenei, ir visuomenei. Netrukus idėją pasigavo ir kitų privačių dvarų savininkai“, – prisimena D.Gruodienė. Šiuolaikiniai dvarininkai pripažįsta, kad rengti kultūrinius renginius – neatsiperkanti veikla, tačiau tai itin prasmingas užsiėmimas. Dvarams reikia visuomenės, ypač jos pagalbos ir supratimo. O visuomenei svarbi istorija, žinios apie praeitį. Dvarai padeda suvokti regioną, miestelį ir juos kūrusių žmonių palikimą. Tai savotiškas bendruomenės laidas. Smalsu žinoti, iš kur esi atėjęs, tik tuomet jausi, kur gali tave nuvesti ateitis.
Dvaro kluoną puošia plenere sukurti paveikslai.
Autorės nuotraukos