KULTŪROS ISTORIJA
Smiltynės įdomybė s
Senasis pašto kelias.
Viena seniausių Kuršių nerijos gyvenviečių Smiltynė yra įsikūrusi šiaurinėje jos dalyje. 1429 m. istoriniuose šaltiniuose ji vadinama Sandberg (Smėlio kalnas). XVI a. pervadinta į Sandkrug (Smėlio karčiama). 1862 m. (kituose šaltiniuose nurodoma 1867 m.) Smiltynę įsigijo miestas, ir tada prasidėjo naujas jos gyvavimo puslapis. Iki tol čia klostėsi visai kita istorija. Iš senųjų Smiltynės laikų mus pasiekia buvusių istorinių ir kultūrinių ženklų atgarsiai, likę žymių asmenybių pėdsakai. Tik spėk dairytis ir klausytis. Tad pirmiausia ir atsigręžkime į senąją Smiltynę ir pasižiūrėkime, kokios čia paslaptys atsivers. Susitelksime į būtus ar pramanytus dalykus.
Jovita SAULĖNIENĖ
Senasis pašto kelias Per Smiltynę ėjo senasis pašto kelias, kuriuo raiti Kryžiuočių ordino pasiuntiniai palaikydavo ryšį su Livonijos ar kalavijuočių ordinų broliais. Kas beatseks, kokias žinias baltais apsiaustais su ant jų prisiūtais juodais kryžiais tie žygeiviai nešė. Vėliau per čia jau kitokius 60
keliautojus vedė Karaliaučiaus–Mėmelio– Kuršo pašto kelias iki pat Sankt Peterburgo. Pasak žurnalisto Otto Glagau (1834–1892), „labai dažnai tuo monotonišku ir varginančiu keliu yra tekę važiuoti didelei ir didžiausiai ponybei“. O.Glagau, pats 1867 m. keliavęs per Rytprūsius, savo knygoje „Lietuva ir lietuviai“, išleistoje 1869 m. Tilžėje, pasakojo apie tos kelionės sunkumus. Pasak jo, „nors arkliai būdavo geri ir tanku pašto stočių, bet per smėlį važiuodavo vos žingsnis po žingsnio ir dar, kad arkliams lengviau būtų, pusiau paplūdimiu, bangų skalaujamu, tad sūrus
vanduo vis tėkšdavo į vežimą. Ilgas kelio atkarpas tekdavo paėjėti pėsčiomis ir kartais net pralenkti pašto vežimą“. Vežimo ratai klimpo. Būdavo, kad su visu arkliu vežimas įklimpdavo smėlyje. O ir karietos nebuvo patogios. Ką besakyti apie varganas stotis smuklėse. Tuos vargus kelyje patirti teko garsiajam prancūzų švietėjui Deniui Diderot, Rusijos carams ir carienėms. Itin dažnai juo vykdavo caro Nikolajaus sutuoktinė, Prūsijos žemės dukra Aleksandra Fiodorovna (karalienės Luizės dukra – J.S.), lankydama aukštuosius savo giminaičius Berlyne. Tas pats O.Glagau nerijoje dar užtiko „pora nusenusių pašto vežėjų, su malonumu prisimenančių tą kilmingąją damą ir kadaise gautus iš jos nemažus arbatpinigius“. O Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui III, karalienei Luizei napoleonmečiu šis kelias tapo išsigelbėjimu. Kiek žmonių juo keliavo, nesuskaičiuosime, kas vyko, visų neišvardysime, kokie nuotykiai nutiko, neapsakysime. Tai buvo itin svarbus europinis kelias, kurio tam tikroje atkarpoje viena iš žinomesnių stočių buvo Smiltynė. Dėl blogo oro keltininkas negalėdavo keliauninkų perkelti per marias, todėl jie Smiltynėje turėdavo ilgiau ar trumpiau pasilikti. Ir čia tarsi sustojusiame laike atgydavo įvairiausios istorijos... Pašto kelio seniai nebėra. Dar XIX a. viduryje „apie buvusį pašto vieškelį beliudijo aptriušę, iškrypę pakelės stulpai ir išilgai pajūrį išlikę, kopose pusiau smėlio užnešti pavieniai gluosniai, dažnai per keletą mylių – vieninteliai žmogaus rankų pėdsakai“. Užtat išlikusi žodinė kūryba – tarsi paminklas senajam pašto keliui.
Jūreivio pasakojimas Vieną tokį pasakojimą apie kelią pajūriu paliko mums žurnalistas O.Glagau: „Vienas senas karšinčius jūreivis, su kuriuo įsileidau į kalbas, pasirodė esąs gyva sudužusių ir išmestų į krantą laivų kronika. Be kitų, jis papasakojo du kraupiai šiurpulingus
