Alma RIEBŽDAITĖ. Jaučio galva

GINTARO LAŠAI Jaučio galva

Alma RIEBŽDAITĖ

Ant mano krūtinės išaugo spyglys. Buvau rožė su milžiniško dydžio spygliu. Turėjau vieną labai didelį ir aštrų spyglį. Vieną vienintelį spyglį.

Iš sapno pažadino pertusino kvapas. Supratau, kad tai – prisiminimas iš vaikystės. Kambaryje, kuriame gyvena vaiduokliai, sklandė stiprus pertusino kvapas.

Sąmonė nutolo į garsus už lango ir dėmesys prisitvirtino prie kažkokio bruzdesio ir mašinos garsų gatvėje.

Skausmas aprimo, o visą dieną jaučiamas fizinis smegenų spaudimas atlėgo.

Kiek turėjau konsultacijų, atrodo, kol kas tris, visose juokiausi.

Nepavyksta kalbėtis nesijuokiant. Tai pernelyg beprotiška.

Savo juoku plazdu lyg būčiau drugelis, svilinamas karštos ugnies.

Kas manęs laukia toliau?

Pertusinas. Jis atklydo iš vaikystės. Pertusinas buvo pirmoji dalelė, vaikystės prisiminimų atplaiša, kosminiu vakuumu atskridusi į dabartį.

Tai buvo pirmoji nuskendusių atlantidų atplaiša. ►

◄ Supratau, kad manęs niekas nebesaugo nuo prisiminimų, kad į mane gali pradėti plūsti praeities salos, žemynai, dalys, akmenys. Nebėra saugančios sienos, ji griuvo. Viskas. Deginančių asteroidų kruša.

Prisiminiau vieną „flashback’ą“, iš kurio turėjau kuo skubiau pasitraukti, nes atrodė, kad, jei dar truputį pabūsiu, tuoj mirsiu.

Pajutusi baimę rankomis įsikibau į lovos atlošą. Suleidau nagus. Gali būti, kad reikės atlaikyti tai. Daugybę baisių prisiminimų, kurie pradės į mane plūsti, o aš teturėjau tik vieną milžiniško dydžio spyglį, išaugusį ant krūtinės.

Reikia pabandyti tai nupiešti. „Ar jūs žinote, kas yra „flashback’as“? – klausiu moterų.

Niekas nežino. Bandau paaiškinti. „Na, štai, yra karys, ir jis dabar eina pievele, ir jis išgirsta lėktuvo ūžesį. Jis į tai reaguoja kaip į karo tikrovę, jis gali pradėti lįsti po mašina, šaukti, parkristi ir panašiai.“

Viena iš moterų prisiminė dėdę, grįžusį iš Afganistano.

Jie žiūrėjo filmą apie karą. Kambaryje stovėjo stambus aukštas vyras. Ir staiga jis parkrito ant kelių, susirietė į kamuoliuką, galvą užsidengęs ranka pradėjo verkti. Verkti visu garsu, pasikūkčiodamas. Verkė didelis stambus vyras virš keturiasdešimties, vyras pačiame jėgų žydėjime. „Jums visa tai yra filmas, pramoga, o man realybė. Man reikėjo šaudyti į žmones...“ „Mes sužinojome jo istoriją ir daugiau jo neklausinėjome. Rankos jis neteko paskutinę dieną, juos turėjo paleisti, ir jie važiavo mašina... Sprogo mina. Važinėjo po visokias Amerikas, reabilitacijas, mes nesmerkėme jo, jis nusigėrė...“ „O mano senelis, – pradėjo kita, – buvo lageryje. Jis niekada nieko nepasakojo. Tai nepapasakojama, sakydavo jis. Senelis nusigėrė. Mes jo nesmerkėme.“ „Aš irgi taip jaučiuosi, – sakau. – Bandau kažkam kažką papasakoti, bet niekas manęs nesupranta.“

Klausydamasi šitų istorijų, pajuntu neviltį, nes yra žaizdų, kurios niekada negali užsitraukti.

Galbūt niekada nepasveiksiu, neatsistatysiu po to, ką patyriau, kaip metai po metų buvo trypiama mano žmogiškoji esmė, o kiekviena nauja diena buvo dar vienas manęs kaip žmogaus nurašymo aktas.

Tarp manęs, tėvo ir mamos yra atsivėrusi didžiulė vienatvės erdvė. Niekaip jos nebedangstau. Mažoji mano sesutė yra išskridusi į Islandiją. Jos nėra. Jei ji būtų, viską uždengtų.

Mama dirba kaip arklys. Išklojusi laminatą, kieme per karščius ji išskobė visas žoles tarp akmenų. Galvoju, kokia jėga ją šitaip varo dirbti kaip pasiutusį arklį.

Aš galiu tik gulėti, jei tik randu laisvą minutę, guliu, klausausi muzikos ir nepadedu mamai.

Mamos balsas vis dažniau sutemsta. Jame jaučiu tamsią, gilią, nepamatuojamą kančią, tame balse lyg juodą jūros gelmę jaučiu verksmingumo atspalvį.

Aš nebebėgu, tėtis kažkaip irgi sėdi vienišas savo kambaryje, susitaikęs, važiuoja į laukus, kažką dirba.

Kartais rytą jos balse jaučiu juodą pyktį, girdžiu, kaip ji puola tėtį.

Puola ir puola. „Taigi aš netyčia, nenorėjau“, – girdžiu sakantį tėvą.

Kartais ji yra geros nuotaikos, bet vis rečiau.

Tėčio svajos „turėti mamą“ išsipildys, nes prieš mamą besiverianti gili būties bedugnė skamba vis gūdžiau ir gūdžiau, juodas būties rūkas, kupinas šnabždesių, kyla į viršų ir ruošiasi ją pasiglemžti. Jai taip baisu, ir ji vaikščios su tėčiu, susikibusi už rankučių. Bus labai gera pabaiga.

Jūs pamatysite. Iš tiesų bus labai gera pabaiga. Aš dar nežinau, kokia. Bet kad gera, galiu užtikrinti.

O aš prie upės su šuniuku per dulksną su Mariah Carey „Without You“ ir kitais nerimtais dalykėliais judu. „Jūs išardysite psichopatų schemas“, – noriu juokaudama pasakyti psichoterapeutui, bet greičiausiai nepasakysiu, užmiršiu, nupulsiu į žmogiškumo esmės paneigimą ir norėsis tylėti, tik tylėti vieną valandą šitoje Žemėje ir nieko daugiau.

Matau, kaip į mane atskrenda milžiniško dydžio atplaiša. Aš palinkstu ir užsidengiu galvą kryžmai rankomis. „Nemuškite manęs, tik nemuškite“, – sakau verkdama, bet mane muša.

Neseniai mamą mintyse pavadinau „smurto dozatore“.

Ji iš tiesų turėjo galią dozuoti smurtą, jį paskirstyti.

Rašau ir man pasidaro labai liūdna, spaudžia galvą. Turiu kuo skubiau atsijungti.

Tokia yra ši tikrovė.

Būkite geri, eikite pasilinksminti kur nors kitur.

Kritinis protas! Subinėj. Buvau tokia gera ir naivi, kad psichopatai paskyrė man patį, patį paskutinį... šiukšlės vaidmenį. Gali būti, kad jausmai jiems yra pats nevertingiausias dalykas, o nuoširdumas – absoliuti gryniausia kvailio savybė.

Buvau tokia naivi, nuoširdi, gera, kvaila, patogi, skubanti kitam pasikloti po jo būtimi. Įdomu, kaip vadinasi mano liga?

Mano ex tikėjosi, kad manimi užsidengs ir naudosis manimi iki gyvenimo pabaigos.

Na, gerai, tu laikai kokį nors žmogų šiukšle. Sąmoningai ar pasąmoningai.

Ir tas žmogus išeina, palieka tave.

Kaip turi jaustis, kai net šiukšlė nuo tavęs išeina?

Štai kur šių žmonių tragizmas.

Nuo jų pasitraukia šiukšlės, kurvos, visi judantys gyvi padarai ir net kai kurie negyvosios gamtos objektai. Nepaisant beribės jų galios. Geriau miršta. „Kam reikalinga galia?“ – klausia ir klausia manęs psichoterapeutas. – Ką jie jaučia kankindami, valdydami kitą?“

Nežinau. Nežinau ir nežinau. Jaučiuosi kaip debilė, visiška realybės ir jausmų analfabetė, aš net nežinau, ką jaučia psichopatai, nors su jais pragyvenau beveik pusę amžiaus. Pusę amžiaus!

Iš pradžių trumpai atsitiko Milanas, o po to ilgai – Malta.

Keliaudama iš vieno taško į kitą, turėjau laiko apmąstyti galios klausimą.

Galvojau ir galvojau.

Na, į rankas tų, kurie turi galią, suteka visoks gėris, nauda.

Teisingai, bet kažkaip ne taip.

Aišku, tu, skaitytojau, įtariu, žinai atsakymą.

Galvoju toliau.

Jie tikriausiai neturi savo gyvenimo ir dėl to jie gyvena valdydami kitus, juos kontroliuodami.

Irgi teisingai, bet kažkaip ne taip.

Pavargstu ir daugiau nesugalvoju nieko, tik pajuntu, kaip lėktuvas atsiplėšia nuo žemės ir aš lengvai imu sklęsti danguje su ant krūtinės išaugusiu vienatiniu savo spygliu.

„Kada atvažiuos tavo vaikai?“ – klausia mama manęs, sugrįžusios iš Maltos. „Jie neatvažiuos.“ „O tu kažkokia pikta.“ Ir aš nebeiškenčiu. „Ar įmanoma būti laimingam, gyvenant tarp psichopatų?“ – sakau jai, nieko nedetalizuodama.

Tiesą „reikia mokėti susitaikyti“ ji ištaria iškilmingu ir pranašišku balsu.

Ji nežino, kad aš ją matysiu išeinančią pro laukujes duris. Aš prisiglaudžiu prie sienos ir stebiu ją, išeinančią pro laukujes duris.

Mano mama juokiasi. Ji tiesiog miršta iš juoko.

Ji sugrįžta ir pakartoja: „Reikia mokėti susitaikyti, vaikeli.“

Aš kažką veikiu prie kriauklės. „Susitaikyti, kai tave traiško, pervažiuoja?“ – klausiu. „Taip“, – sako ji tvirtu balsu. „Sveikinu, kad tau taip gerai išeina. Man nesiseka.“

Mano motina pasveikinta nutyla. „Žinai, – pratęsia pokalbį mama, – penktadienį su vaikais sugrįžta tavo sesė iš Anglijos. Aš ir galvoju, kiek galiu bijoti to tėvo. Nešiks, turės priimti ir viskas. Nusibodo man gyventi bijant. Pasakiau jam griežtai, daviau velnių, pagrasinau tarnybomis.“ „Kurva tu kurva, – galvoju, – mano vaikų dešimt dienų negalėjai pažiūrėti.“

Ir aš skaitau straipsnį rusų kalba apie psichopatiją. Labai gerą straipsnį. Vienas žymus mokslininkas, psichoterapeutas atsitiktinai aptiko, kad jis yra psichopatas. Straipsnis vadinosi, atrodo, taip: „Psichopatija mūsų viduje“. O man pastaruoju laiku skamba „Prisijaukinti psichopatiją“.

Taip pat tame straipsnyje jis kelia klausimus apie emocinę ir kognityvinę empatiją. Pavyzdžiui, Motina Teresė. Gali būti, kad jautė ji ne kažin ką. Noras visiems padėti, spręsti socialines problemas gali būti tik kognityvinės empatijos apraiška. Tai lyg ir bėgimas nuo asmeninių jausmų, nuo gyvybės, nuo virpėjimo, nuo asmeninio trapumo ir pažeidžiamumo.

Ten labai įdomūs klausimai keliami. Labai ilgas straipsnis buvo. Ir aš skaitau jį, skaitau, jau pripratusi prie Maltos: udovolstvije.

Sugrįžtu ir pradedu skaityti sakinį nuo pradžios.

Mnogije iz nij, konečno, nikovo neubivajūt, no oni manipulirujūt liudmi, potomū čto polučajūt ot ėtovo udovolstvije.

Malonumas! Štai ką jie jaučia, kai gali valdyti kitus, jiems kenkti, kontroliuoti, priverčia paklusti, kad kitas darytų taip, kaip nori jie ir t. t.

Pastraipa baigiasi sakiniu: Kak pravilo, im svojstvenen i vysoki urovenj agresiji, no ona často projavliajetsa imenno v vide manipuliacii.

Malonumą štai, ką jie jaučia.

Visiems žmonėms yra būdinga siekti malonumo. Mes siekiame malonumų pačiais įvairiausiais būdais. Aš taip pat siekiu malonumų: valgydama, užsiimdama seksu, piešdama, rašydama, būdama gamtoje, keliaudama, patirdama naujų įspūdžių, sužinodama ir išmokdama naujų dalykų (pavyzdžiui, apie psichopatiją), svajodama, klausydamasi muzikos, patirdama sėkmę, darydama gera žmonėms ir mylėdama save aš patiriu malonumą. Pavyzdžiui, dar galiu patirti malonumą maudydamasi vandenyje savitu būdu: galiu plūduriuoti ant vandens nejudėdama – ne tik Viduržemio jūros vandenyje, kuris yra labai sūrus ir kelia kūną į viršų, bet ir lietuviškame prūde, pilname varlių, siurbėlių ir meldų. Dažnai sugalvoju keistų būdų, kaip siekti malonumo.

Ir yra žmonių, kurie jaučia malonumą, kai kitas kenčia.

Tokie žmonės vadinami sadistais arba psichopatais.

Aš užaugau psichopatų šeimoje ir nutekėjau ten pat, į psichopatų šeimą. Vienas pagrindinių geriausiai išlavintų mano sugebėjimų yra gebėjimas neparodyti savo jausmų. Labiausiai man sekasi nuslėpti meilę ir pasišlykštėjimą, jei, aišku, turinys vienokia ar kitokia to žodžio prasme nepradeda eiti per viršų, o tada jau slėpk neslėpęs veido išraiškos.

Aišku, visada gali pasakyti, kad blogai virškinu.

Man atrodo, kad tas psichoterapeutas nieko su manimi nebedaro. Jis tik kaip užsuktas kartoja: „Tu patyrei tiek daug smurto.“ Aš ir pati žinau, kad patyriau daug smurto, bet jis kartoja ir kartoja kaip užsuktas: „Bet tu patyrei tiek daug smurto.“

Nu, tai ok, patyriau, patyriau neįsivaizduojamai daug protu nesuvokiamo smurto, nepaprastai daug smurto, bet tai ką man dabar daryti? Aišku, geriausia būtų apsiverkti.

Štai stoviu prieš jus ir esu žmogus. Žmogus, kuris patyrė daug smurto, matė kitus, kurie patyrė daug smurto. Prieš akis man vis stovi maži ožiukai, jiems vos gimusiems tvarte užpakalines kojas nugraužė kiaulės. Jie gyvybingi, jų akytės žvitrios ir jų galvos kyščioja iš dėžės, į kurią jie yra sudėti. Jų mažos gležnos kojytės aprištos skudurais. Suvokiau tik ožiukų tikrovę, mano širdis iš vidaus plūdo krauju, kurio niekas nematė taip, kaip niekas nematė ožiukų. Mažų ožiukų, kuriems tik gimus piktos kiaulės nugraužė užpakalines kojas. „Tai kaip dabar gyvensi, sugrįžusi iš Maltos?“ – klausia psichoterapeutas.

Ir aš pradedu jam pasakoti. „Tu nori pasakyti, kad buvai laiminga, taip?“ „Taip.“

Dabar jau galėsiu imtis saldžiosios dalies apie nuostabiąją nepakartojamą Maltą, mokymus apie emocinį intelektą, kuriuose man teko laimė dalyvauti, bet atsitiko, kas būtų geriausia.

O vieną kartą su broliu mums davė į žemę užkasti nupjautą jaučio galvą. Galva buvo sunki, mes su broliu ją vos panešėme, tai protarpiais tempdavome, vienas pasiėmęs už vieno rago, o kitas – už kito. Ir dabar atrodo, kad jaučio galva buvo tokia didelė, tiesiog milžiniško dydžio, beveik kaip mūsų Visata. Ir, suprantate, galva buvo ne dvimatė, ir net ne žodis „galva“. O žemė tokia kieta. Ir regėjosi, kad iškasti tokio dydžio duobę Žemėje yra neįmanoma, bet mes, du maži vaikai, ją kasėme ir kasėme.

Sutemo, o mes vis kasėme ir kasėme.

Jautis, laukdamas jį pasitinkančių žemės tamsiųjų įsčių, žvelgė į beribį žvaigždėtą dangų.

Užsklanda nusileidžia, skambant Sophie Zelmani dainai „Stay with my heart“.

Pagrindinė herojė, Misisipė, apsikabinusi jaučio galvą, užmiega scenos viduryje po žvaigždėtu aukštu nakties dangumi.

Nuo šiol jaučio galva bus geriausias Misisipės draugas. Ji visur nešiosis jaučio galvą. Kai toliau skaitysite istoriją apie Misisipę ir jos nuotykius, visada prisiminkite: ji nešiojasi jaučio galvą, net jei apie tai nėra parašyta. Ir kai mylėsite, jūs turėsite mylėti ne tik Misisipę, bet ir jos jaučio galvą.