Gitana GUGEVIČIŪTĖ. D.Sobeckis: svarbu ne religija, o tikėjimas. Tik ėjimas gali kažkur nuvesti

GINTARO LAŠAI D.Sobeckis:

svarbu ne religija, o tikėjimas. Tik ėjimas gali kažkur nuvesti

Poetas, eseistas, humanitarinių mokslų daktaras, mokytojas – taip trumpai galima pristatyti klaipėdietį rašytoją Dainių Sobeckį, trijų poezijos rinkinių („Be vietovardžių“, 2001; „Žvejo sūnaus“, 2006; „Homo religiosus“, 2011) autorių. D.Sobeckio eilės apibūdinamos kaip „savotiška, tik jam pačiam būdinga malda“, jo poezijos lyrinis subjektas dažnai pristatomas kaip egzistencinių tiesų, katalikybės idėjos „revizorius“. Šiemet D.Sobeckis pristato dvi naujas knygas – pirmąjį romaną „Lozoriaus evangelija“ ir eilių rinkinį „Kryžiaus užraktu“. Polemika su Dievu tęsiama ir naujausiose knygose. Kokia ji? Naujos dominantės kūryboje. Kokios?

Gitana GUGEVIČIŪTĖ

Per karantiną – dvi knygos

– Karantino laikotarpiu pasirodė net dvi tavo knygos – pirmasis romanas „Lozoriaus evangelija“ ir jau ketvirtoji poezijos knyga „Kryžiaus užraktu“. Šias knygas nuo eilėraščių rinkinio „Homo religiosus“ skiria devyneri metai. Akivaizdu, kad jas išnešioti ir paleisti į pasaulį užtruko. Kaip nutiko, kad abi pasirodė drauge? Pagrečiui ir buvo kuriamos? Kaip viena kitą veikė, koregavo, augino?

– Eilėraščių knygą „Kryžiaus užraktu“ planavau išleisti nuo 2016-ųjų, siūliau įvairioms leidykloms, kurios teikdavo paraiškas Lietuvos kultūros tarybai, tačiau iš to išėjo tik šnipštas. Kultūros taryba turbūt ir buvo sukurta, kad dar labiau atitolintų periferiją nuo centro. Stebint Kultūros tarybos lėšų srautus, matyti, kad jie tikslingai nusėda Vilniuje, kitiems Lietuvos regionams palikdami tik centus. Tad nieko nuostabaus, kad ir eilių knyga „Kryžiaus užraktu“ gavo laukti geresnių laikų.

Belaukiant tų laikų, užgimė romanas „Lozoriaus evangelija“, kurio idėją jau buvau pradėjęs gvildenti paskutiniaisiais doktorantūros studijų metais Vytauto Didžiojo universitete. Tuomet vykdavau į atsiskaitymus Kaune, bet vietoje to, kad ruoščiausi gynimui, rašydavau ir generuodavau romano idėjas, kurios ir pavirto į pasaulį išvydusią „Lozoriaus evangeliją“. Pastarosios Kultūros taryba taip pat neparėmė. O gal čia galima kalbėti ir apie leidyklų vadybininkų nesugebėjimą paruošti paraiškas. Taigi susidėjo du dalykai – Kultūros tarybos tendencingas paraiškų vertinimas ir atsainus leidyklų darbas teikiant paraiškas.

Praėjusiais metais nustebau, kai gavau Klaipėdos miesto savivaldybės stipendiją, kad užbaigčiau eilių knygą „Kryžiaus užraktu“ ir romaną „Lozoriaus evangelija“ ir parengčiau juos spaudai. Tada viskas ir įgavo pagreitį. Ėmiau abi knygas paraleliai tvarkyti, dėlioti, trumpinti, papildyti. Paprašiau, kad mano knygoms viršelius sukurtų dailininkas ir dizaineris Edmundas Ragožius, kuris mielai sutiko tai padaryti. Tada nusprendžiau, kad eilėraščių knygai „Kryžiaus užraktu“ reikėtų bent trijų iliustracijų, nes ji padalyta į tris skyrius – „Per“, „Prieš“, „Po“. Taigi paprašiau savo sūnaus Jorio, kuris jas ir sukūrė. Abiejų knygų redaktoriumi sutiko tapti poetas ir filologas Danielius Milašauskas. Taip surinkau visą savo komandą – viršelių dailininką, iliustracijų dailininką ir redaktorių. Knygas sumaketavau pats. ►

◄ Tada sutariau su leidykla-spaustuve „ScandBook“, kuri ir apsiėmė jas išleisti. Neplanavau, kad abi bus išleistos per karantiną. Norėjau iš karto joms pasirodžius kibti į jų pristatymą bibliotekose, mokyklose, muziejuose ir kitur, bet šis laikmetis viską pakoregavo kiek kitaip. Vis dėlto tikiuosi, kad knygos dar šiemet pasieks skaitytojus.

Kurdamas „Lozoriaus evangelijos“ tekstą, parašydavau ir vieną kitą eilėraštį, kurie atsidūrė rinkinyje „Kryžiaus užraktu“. Tačiau eilių rinkinys neturėjo įtakos romanui, nes prozos tekstu norėjau pasakyti visai ką kita nei eilėraščiais. Ir apskritai turbūt atėjo laikas, kai atsiranda tokių idėjų, kurių jau nebepavyksta įvilkti tik į eilėraščių rūbą, reikia kitokių literatūrinių žanrų.

Lyrinio subjekto vaidmenys

– Knygų „Lozoriaus evangelija“ ir „Kryžiaus užraktu“ pavadinimai nurodo autoriaus (t. y. tavo) pastangą pasaulį apmąstyti krikščioniškosios kultūros kontekste. Panašu, kad tiek poezijos rinkinyje, tiek romane tas krikščioniškasis pasaulis netvarus, nestabilus, netvirtas. Jame daug mechanikos, inercijos, o giluminio santykio su Dievu – na, galbūt tik man taip pasirodė, – nėra. Lyrinis subjektas žaidžia savotiškus „vaidmeninius žaidimus“, dėliodamas savo CV iš abstrakčių laiko segmentų, eidamas slėpynių su Mokytoju, tapatindamasis su „avinėliu ėdžiose“ etc. Neapleidžia jausmas, kad tas lyrinis subjektas lygiai taip pat neegzistuoja, kaip ir neginčytinai yra; jis tarsi žino, ko nori, bet vis dėlto neranda atramų realiame pasaulyje. Kokį pats regi savo eilėraščių lyrinį subjektą?

– Labai taikliai pastebėta, kad mano eilėraščių „lyrinis subjektas lygiai taip pat neegzistuoja, kaip ir neginčytinai yra“. Čia turbūt pati trumpiausia ir įžvalgiausia mano knygos ir apskritai mano poetinės kūrybos recenzija.

Romane iš tiesų krikščioniškas pasaulis yra netvarus, netvirtas, nestabilus, toks pat kaip ir šis mūsų realus krikščioniškas pasaulis. Tad nieko keisto, nes tai realaus pasaulio atspindys prozoje. Romane norėjau atitolti nuo krikščioniško pasaulio, užimti stebėtojo vietą ir poziciją, kaip koks religijotyrininkas, stebintis ir analizuojantis religijas, bet nesiangažuojantis su jomis. Giluminio santykio su Dievu prozoje nėra, nes ten herojai, kaip mes įpratę vadinti, yra tradiciniai – krikštynų, vestuvių, laidotuvių, Kalėdų ir Velykų – tikintieji. Tai žmonės, kurie gimė, turi kažką nuveikti, o kad tai nuveiktų, gyvena, tobulėja, kažką atranda, įgyja ar praranda. Tačiau tas pasaulis galbūt bus stabilesnis po romano pabaigos. Kas jį perskaitys iki pabaigos, supras, koks pasaulis gali būti paprastas, be technologijų, išradimų, kartu ir tobulas.

Poezijoje mano lyrinis subjektas išgyvena būtąjį kartinį ir dažninį, esamąjį ir būsimąjį laikus. Jis žino, kas dabar vyksta, nujaučia, kas gali būti, ir tikisi, kad vis dėlto esama ano, netvariojo pomirtinio gyvenimo, kurį pasieks atėjus tam tikram laikui. Juk visi iškeliausime amžinosios medžioklės plotuosna kojomis į priekį, bet yra tik viena galimybė iš milijonų, kad mūsų gyvenimas pasibaigs puvėsiais žemėje. Net fizika ir jos energijos tvermės dėsnis įrodo, kad yra pomirtinis gyvenimas – juk energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta, ji tik pereina iš vieno būvio į kitą, iš fizinio apvalkalo – į dvasinį, tad lyrinis subjektas tikisi gyventi amžinai, tačiau jau kitame būvyje. Jam (lyriniam subjektui – G.G.) tikras yra šis materialus, fizinis, jutiminis gyvenimas, tačiau tiek pat jam realus ir kitas būvis, kuris dar nepatirtas, bet tikrai ateis.

Kaip chroniška liga

– Ką užrakini „Kryžiaus užraktu“ ir kas gali atrakinti „Kryžiaus užraktu“ užrakintas duris? Vaikas? Žmogiškasis tyrumas, naivumas, nuoširdumas (remiuosi eilėraščiu „Užraktas“, kurį tu dedikuoji dukrai Ūlai)?

– Jau išleidęs trečiąją eilėraščių knygą „Homo religiosus“, pradėjau galvoti, kaip reikėtų atitolti nuo savo profesinės ligos – religijos. Čia specialiai nerašau, kad atitolčiau nuo tikėjimo. Tikėjimas nėra liga. Liga yra religija. Bažnyčia nekuria tikėjimo, ji kuria tik religinę sistemą, kuri žmonijos neišgelbės, kaip jos neišgelbės nei ekonomika, nei politika. Tad nusprendžiau, kad galbūt ketvirtoje knygoje galėtų būti mažiau religinių įvaizdžių, simbolių, o gal iš viso galėtų jų nebūti. Bet kaip galima pagyti nuo chroniškos ligos, kuri suformuota gyvenimo ir studijų? Galima tik bandyti nuo jos tolti, atitolti, bet ji vis tiek primins apie save

atėjus tam tikram metui. Taigi man visiškai atitolti nuo religijos kūryboje galbūt ir neįmanoma, tačiau siekti to niekas neuždraus. Ir, kaip parodė eilių rinkinys „Kryžiaus užraktu“, chroniška liga neišvengiama, bet galbūt ateityje pavyks sumažinti jos simptomų. Taip pat knygoje galima rasti vieną eilėraštį, inspiruotą ne krikščioniškosios religijos, kas man anksčiau buvo nebūdinga. Todėl galima sakyti, kad mano chroniška liga ne tik nemažėja, o dar labiau plečiasi mano gyslose, tačiau apimdama vis didesnį religinį kosmopolitizmą.

Eilių knygą „Kryžiaus užraktu“ palieku atrakinti skaitytojams. Tai užduotis jiems. Galbūt ji sunkiai įgyvendinama, tačiau kiekvienas skaitytojas per savo gyvenimą yra atvėręs ne vienas literatūrines duris ir šiuo atveju galės pabandyti pritaikyti raktą, kuris trakštelėtų užrakte ir atrakintų popierines, medines, metalines, kaip eilėraštyje dukrai Ūlai, ar dar kokias nors chroniškas duris. Taigi mano eilėraščių knygos „Kryžiaus užraktu“ atrakinimui prireiks tikėjimo, kuris yra labai retas ir tik individualus reiškinys mūsų visuomenėje. Religinių žinių tam nepakaks, jomis žmonija jau yra persisotinusi, nors ją religiniai lyderiai maitino nuo neatmenamų laikų, tebemaitina ir maitins iki pasaulio pabaigos.

Šeima – atrama

– Grįžtant prie atramų, pamatų, ant kurių galėtų / turėtų būti statomas žmogaus gyvenimas, man regisi, kad tokia „institucija“ šiapusybėje yra šeima. Kokia vieta jai tenka pasaulio sąrangoje, struktūroje apskritai? Kokią tu ją matai dabar, mūsų dienomis?

– Šeima yra mūsų visuomenės ir egzistencijos pagrindas. Visais laikais buvo bandymų griauti šeimos instituciją, prisiminkime Sodomos ir Gomoros atvejį, ir taip keliaujame iki šių dienų. Gink Dieve, aš nekvestionuoju kiekvieno žmogaus, nepriklausomai nuo jo orientacijos ir orientavimosi aplinkoje galimybių, gyvybinių poreikių ir teisės gyventi. Visi esame žmonės, sociumo dalis. Turime kažkaip gyventi ir sugyventi, bet pagalvokime, jeigu pavyktų išnaikinti šeimą kaip pasaulio sąrangos pagrindą, tuomet žmonijai iš tiesų ateitų pasaulio pabaiga, nebent palikuonys visi iki vieno būtų auginami mėgintuvėliuose ir jau taptų visiškai nepriklausomi nuo Dievo. ►

◄ Juk Dievas sukūrė žmogų ir įkvėpė jam kūrybinę kibirkštį, kurią jis toliau naudoja ir kuria. Bet dabar žmogus nori atsiskirti nuo savo Kūrėjo ir pats tapti visiškai autonominiu – kūrėjas nori būti Kūrėju, bet mes iš religijų istorijos žinome, kuo tai baigiasi. Taigi šeima yra būtina žmonijos egzistencijai. Uždrauskime visame pasaulyje susilaukti vaikų ir taip nutiesime kelią žmonijos pabaigai, kuri vienokiu ar kitokiu būdu ateis. O gal ir neateis...

Man šeima yra mano atrama, draugiškumas, bendravimas, meilė, pyktis, atleidimas, atjauta. Ypač karantininiu laikotarpiu mūsų tarpusavio supratimas tik padidėjo, šeimos ryšiai sutvirtėjo. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be šeimos. Kam tuomet reikėtų perduoti gyvenimišką patirtį ir išmintį, jei ne savo vaikams. Suprantama, tai galima perduoti ir mokiniams, bet su šeimos nariais yra visiškai kitoks – kokybinis – santykis.

Takeliu – į kelią

– Tavo eilėraščių minties raiška, įvaizdžių sistema, leksika – labiau klasikinė, archajiška nei moderni. Kas tave maitina kaip poetą? Kaip jautiesi, matuodamasis prozininko drabužį? Su kokiais iššūkiais susidūrei rašydamas savo pirmąjį romaną? Kiek tau padeda ir kiek trukdo baigtos ir tebesitęsiančios religijos studijos?

– Mano poetinę sielą anksčiau maitino Alfonsas Nyka-Niliūnas, Gintaras Grajauskas, Donaldas Kajokas, Wisława Szymborska. Pastaruoju metu autoritetų nebėra ir jie nebereikalingi. Jie būtini, kai pradedi savo poetinį kelią, bet bėgant laikui turi nuo jų įtakos išsivaduoti ir eiti autentišku takeliu, kuris galbūt nuves į kelią. Mėgstu skaityti poeziją, bet tam yra mažai laiko, daug mažiau nei prozai. Poezijos skaitau mažai, labai atsirenku. Ne taip, kaip jaunystėje, kai skaitydavau tai, kas papuola po ranka.

Labai keista buvo pradėti prozininko kelią, nors ir jį pradėjau ne nuo romano. Buvo ir ankstesnių bandymų, kai per „Prozos rudens“ skaitymus pristatydavau savo sukurtus prozos opusus. Paskiau gimė tokia idėja, kurios nebuvo įmanoma aprėpti apsakymu, eilėraščiu, novele ar esė, tad ir ėmiausi romano žanro. Romanas – toks tekstas, kurio neparašysi per kelias minutes kaip eilėraščio, jei jau trenkė mūza į galvą. Nepatikėsite, kad rašydamas romaną pritrūkau popieriaus ar rašiklių. Tikrai ne, bet ne visą tekstą parašiau ranka. Galbūt didesnę romano dalį rašiau ranka, tačiau paskui jau pildžiau ir taisiau, o geriausia tai daryti buvo kompiuterio ekrane. Iš tikrųjų prieš pradedant rašyti reikėjo susidėlioti siužetines linijas, kurias vėliau dar papildžiau, kol pagaliau pasiekiau finišo tiesę, tik nežinau, kelintą vietą užėmiau šiame maratone.

Religines studijas jau baigiau prieš gerą dešimtmetį, tačiau jų „uodega“ vis persekioja mane ir turbūt dar persekios iki grabo lentos. Nuo to niekur nepabėgsiu, nes vis dėlto esu homo religiosus. Kaip ir savo ankstesnėje knygoje. Bet bandau tai užrakinti, nors kartais susiduriu su neįveikiamais užraktais, kaip eilėraštyje dukrai. Tačiau svarbu ne religija, o tikėjimas. Tik ėjimas gali kažkur nuvesti. Jeigu stovi vietoje, niekur nenueisi, o jei jau žengei žingsnį, galbūt pasieksi kažkokį tikslą, nesvarbu kad ir kaip toli jis būtų. Juk svarbu tikslo siekis, o ne pats tikslas, nes dažniausiai jo nepasiekiame.

Pasaulio griūtis

– Kodėl Lozorius? Kodėl pasaulio perkeitimo procesui pasirinkai jo figūrą?

– Yra daug nekanoninių evangelijų, tokių kaip Tomo evangelija, Marijos evangelija, Jėzaus vaikystės evangelija, Judo evangelija, Barnabo evangelija ir kitos. Kodėl negalėtų būti dar neatrastų evangelijų, o tarp jų – ir Lozoriaus evangelijos? Juk Lozorius yra išskirtinė asmenybė Naujojo Testamento kontekste. Jis buvo Jėzaus draugas. Jėzus dažnai užeidavo į svečius pas Lozorių, jo seseris Mortą ir Mariją. Išgerdavo vyno. Pabendraudavo. O paskui Lozorius mirė, nes sirgo nepagydoma liga. Jėzus tik ketvirtą dieną po Lozoriaus mirties atėjo prie jo kapo ir prišaukė jį iš mirties. Taigi Lozorius jau turėjo būti gerokai apipuvęs, mėsa atsilupusi nuo kaulų, kitaip sakant, jis jau buvo zombis ir iš kapo turėjo pasirodyti holivudinio zombio pavidalu. Bet Jėzus nebūtų Jėzus, jei stebuklo nedarytų tobulai. Tad Lozorius iš kapo išėjo visiškai restauruotas, kaip tabula rasa. Tuomet pagalvojau, ką gi Lozorius per tas keturias dienas matė pomirtiniame pasaulyje. Apie tai nieko neužrašė nė vienas kanoninis evangelistas. Tik paminėjo, kad Lozorių po prikėlimo norėjo nužudyti aukštieji kunigai. Todėl manau, kad Lozorius tikrai turėjo parašyti kokį nors tekstą apie anapusinius potyrius, ir man pavyko šį tekstą „atrasti“ ir „išversti“ iš graikų kalbos. Taigi imkite Lozoriaus evangeliją ir skaitykite, ją skaitydami permanykite.

– Akivaizdu, kad tau rūpi amžinosios temos: laikas, Dievas, kūrimas / kūryba... Tavo romane pradeda dingti kultūriniai artefaktai ir taip prasideda esamo pasaulio griūtis. Labai savotiškai dėliojamas tavo romano siužetas karantininiame pasaulyje, kuriame tarsi nebeliko saugumo, o ir kultūra – tokia, kokia ji mums buvo pažįstama – nebeegzistuoja. Ar kurdamas savo distopiją diferencijuoji kultūrą ir meninę kūrybą?

– Skaitytojai gali mane apkaltinti melu, kad knygą rašiau jau nuo praėjusio dešimtmečio vidurio. Jie sakys, kad romaną parašiau tik šiais metais, prasidėjus karantinui, pandemijai apėmus pasaulį ir Lietuvą, kadangi tekste yra tokių vietų, kurios atspindi nūdienos realijas, bet visai nesusijusios su viruso plitimu. Galbūt kas nors apšauks pranašu. Taip, aš esu pranašas. Apie tai jau parašiau prieš gerą penkmetį, bet niekas nepatikėjo. O ir dabar nepatikės, kad rašiau seniau nei šių metų pavasarį. Tegu ir netiki. Tikėjimas ar netikėjimas yra asmeninis asmens reikalas ir niekas negali jo priversti tikėti ar netikėti.

Tokios kultūros, kokia ji buvo prieš karantiną, gal ir nebebus, bet mes jau būsime įpratę gyventi kitokiomis sąlygomis ir kitas karantinas jau nebus toks baisus ir bauginantis kaip šis. Galbūt kai kurie kito karantino jau lauks kaip išganymo, kaip kokios Apvaizdos, nes juk tai – tinginių rojus. Daugeliui niekur nereikia eiti, pakanka sėdėti namie ir dirbti ar mokytis nuotoliniu būdu. Kiek degalų automobiliams sutaupoma ir kiek daug elektros sunaudojama. Ak, kaip pasisekė elektros tinklams... ir menininkams, kurie per šį karantino laikotarpį tikrai daug sukurs. Ir galbūt ši kūryba niekur nedings, kaip mano romane, kur pagrindiniai herojai susiję su menine kūryba – klasikine muzika, daile, literatūra ir jos raiškos formomis. Iš tiesų kaip būtų baisu, jei meninė kūryba išnyktų iš mūsų pasaulio. Jei jos neliktų, gal liktų bent kultūra, kuri dar palaikytų žmonijos dvasinius poreikius. Bet jei ir jos neliktų, tai vargas mums, nes mes nebeatitoltume nuo žagrės, kuri leistų tenkinti mūsų pamatinius poreikius išgyventi... kol vėl kada nors atsirastų masinės kultūros ir pagaliau meninės kūrybos poreikis.