KULTŪROS ISTORIJA

KULTŪROS ISTORIJA Smiltynės įdomybės ir malonumai (1)

Senasis pašto kelias.

Viena seniausių Kuršių nerijos gyvenviečių Smiltynė yra įsikūrusi šiaurinėje jos dalyje. 1429 m. istoriniuose šaltiniuose ji vadinama Sandberg (Smėlio kalnas). XVI a. pervadinta į Sandkrug (Smėlio karčiama). 1862 m. (kituose šaltiniuose nurodoma 1867 m.) Smiltynę įsigijo miestas, ir tada prasidėjo naujas jos gyvavimo puslapis. Iki tol čia klostėsi visai kita istorija. Iš senųjų Smiltynės laikų mus pasiekia buvusių istorinių ir kultūrinių ženklų atgarsiai, likę žymių asmenybių pėdsakai. Tik spėk dairytis ir klausytis. Tad pirmiausia ir atsigręžkime į senąją Smiltynę ir pasižiūrėkime, kokios čia paslaptys atsivers. Susitelksime į būtus ar pramanytus dalykus.

Jovita SAULĖNIENĖ

Senasis pašto kelias

Per Smiltynę ėjo senasis pašto kelias, kuriuo raiti Kryžiuočių ordino pasiuntiniai palaikydavo ryšį su Livonijos ar kalavijuočių ordinų broliais. Kas beatseks, kokias žinias baltais apsiaustais su ant jų prisiūtais juodais kryžiais tie žygeiviai nešė. Vėliau per čia jau kitokius keliautojus vedė Karaliaučiaus–Mėmelio–Kuršo pašto kelias iki pat Sankt Peterburgo. Pasak žurnalisto Otto Glagau (1834–1892), „labai dažnai tuo monotonišku ir varginančiu keliu yra tekę važiuoti didelei ir didžiausiai ponybei“. O.Glagau, pats 1867 m. keliavęs per Rytprūsius, savo knygoje „Lietuva ir lietuviai“, išleistoje 1869 m. Tilžėje, pasakojo apie tos kelionės sunkumus. Pasak jo, „nors arkliai būdavo geri ir tanku pašto stočių, bet per smėlį važiuodavo vos žingsnis po žingsnio ir dar, kad arkliams lengviau būtų, pusiau paplūdimiu, bangų skalaujamu, tad sūrus vanduo vis tėkšdavo į vežimą. Ilgas kelio atkarpas tekdavo paėjėti pėsčiomis ir kartais net pralenkti pašto vežimą“. Vežimo ratai klimpo. Būdavo, kad su visu arkliu vežimas įklimpdavo smėlyje. O ir karietos nebuvo patogios. Ką besakyti apie varganas stotis smuklėse.

Tuos vargus kelyje patirti teko garsiajam prancūzų švietėjui Deniui Diderot, Rusijos carams ir carienėms. Itin dažnai juo vykdavo caro Nikolajaus sutuoktinė, Prūsijos žemės dukra Aleksandra Fiodorovna (karalienės Luizės dukra – J.S.), lankydama aukštuosius savo giminaičius Berlyne. Tas pats O.Glagau nerijoje dar užtiko „pora nusenusių pašto vežėjų, su malonumu prisimenančių tą kilmingąją damą ir kadaise gautus iš jos nemažus arbatpinigius“.

O Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui III, karalienei Luizei napoleonmečiu šis kelias tapo išsigelbėjimu.

Kiek žmonių juo keliavo, nesuskaičiuosime, kas vyko, visų neišvardysime, kokie nuotykiai nutiko, neapsakysime. Tai buvo itin svarbus europinis kelias, kurio tam tikroje atkarpoje viena iš žinomesnių stočių buvo Smiltynė. Dėl blogo oro keltininkas negalėdavo keliauninkų perkelti per marias, todėl jie Smiltynėje turėdavo ilgiau ar trumpiau pasilikti. Ir čia tarsi sustojusiame laike atgydavo įvairiausios istorijos...

Pašto kelio seniai nebėra. Dar XIX a. viduryje „apie buvusį pašto vieškelį beliudijo aptriušę, iškrypę pakelės stulpai ir išilgai pajūrį išlikę, kopose pusiau smėlio užnešti pavieniai gluosniai, dažnai per keletą mylių – vieninteliai žmogaus rankų pėdsakai“. Užtat išlikusi žodinė kūryba – tarsi paminklas senajam pašto keliui.

Jūreivio pasakojimas

Vieną tokį pasakojimą apie kelią pajūriu paliko mums žurnalistas O.Glagau: „Vienas senas karšinčius jūreivis, su kuriuo įsileidau į kalbas, pasirodė esąs gyva sudužusių ir išmestų į krantą laivų kronika. Be kitų, jis papasakojo du kraupiai šiurpulingus

KULTŪROS ISTORIJA domybės ir malonumai (1)

Karalienės Luizės karieta.

atsitikimus iš paskutiniųjų metų. Viena anglų škuna užplaukė ant nerijos, įstrigo seklumoje ir lūžo per vidurį. Viena laivo pusė tuojau nuskendo, o visa įgula pasiliko antrojoje ir laikėsi tol, kol į pagalbą atplaukė locmano kateris. Ant kito sudužusio laivo nuolaužų, kai galiausiai priplaukta prie jo po 48 valandas siautusio uragano, rado tris žmones. Vieną pririštą prie stiebo, jau lavoną, apgraužtą kitų savo bendrų. Antras gulėjo paslikas be sąmonės ir pasveiko tik po ilgos ir sunkios ligos. O trečias, gelbėjęs savo gyvybę lavono mėsa, buvo ir pasiliko sveikas kaip ridikas.

Kai pavasario ir rudens ekvinokcijų metu siaučia didelės audros, pražūtingas nerijos pajūris būna sėte nusėtas laivų nuolaužų ir krovinių, neretai į krantą išmetami žmonių ir gyvulių lavonai. Kol suskumba atvykti valdžios atstovai, nerijos gyventojai doroja aukso derlių. Kaip ir kitur, seniau šiame pajūryje galiojo pasityčiojanti iš bet kokio žmoniškumo kranto teisė, paliekanti sudužusio laivo jūreiviams tik gyvybę ir leidžianti atimti iš jų visą turtą, net išvilkti iš drabužių. Dar šiandien pasakojama apie vieną Rasytės pajūrio prievaizdą, kuris tamsiomis audringomis naktimis iškabindavo žibintą, viliodamas laivus buriuoti į krantą, o paskui be pasigailėjimo galabydavo ir apiplėšdavo įgulas. Tie baisūs laikai praėjo, tačiau dar šiandien nerijos gyventojai verčiasi vagystėmis pakrantėje, jei pasitaiko patogi proga.“ Vienos dainos istorija Nuo kryžiuočių laikų Smiltynėje stovėjusių užeigos namų biografija irgi turtinga. 1616 m. suteikta privilegija laikyti alaus smuklę. Smuklės nuomotojui priklausė ir Karalienės Luizės kelionė per Kuršių neriją į Klaipėdą. 1807 m. Istorinis Johanno Heydecko piešinys. Smiltynės smuklėje buvo stabtelėjusi Prūsijos karališkoji pora. perkėlos į miestą privilegija. 1629 m. Smiltynės užeigos namai švedų buvo sudeginti, 1746 m. užimti rusų, ne kartą suniokoti gaisrų ir daugybę kartų atstatyti... 1837 m. jie perstatyti kopos viršūnėje. Šis vaizdas užfiksuotas ir senosios Smiltynės akviruke. Įdomi čia sukurto Augusto von Kotzebue’s (1761–1819) eilėraščio, virtusio daina, ir jo autoriaus gyvenimo istorija.

A.von Kotzebue – vokiečių rašytojas, istorikas, buvęs Karališkosios mokslų akademijos Berlyne narys. Gimė 1761 m. Veimare. Buvo įgijęs teisininko išsilavinimą. Įsikišus J.W.Goethe’i, negavo siekiamo sekretoriaus posto ir, apkaltinus jį nesantaikos kurstymu, buvo išvarytas iš šalies. Nuo tada jo gyvenimas susijęs su Rusijos valstybine tarnyba. ►

◄ Sankt Peterburge ir Estijoje A.Kotzebue užėmė aukštus administracinius postus. Kurį laiką vadovavo vokiečių teatrams Sankt Peterburge ir Taline. A.von Kotzebue 1813 m. buvo Rusijos generalinis konsulas Karaliaučiuje, 1816 m. tapo valstybės patarėju Karaliaučiuje, o nuo 1817 m. – caro asmeniniu korespondentu Karaliaučiuje. Darbo reikalais jam teko dažnai važiuoti senuoju pašto keliu ir neaplenkti Klaipėdos, kurioje pirmą kartą pabuvojo 1781 m. Kartą tokios kelionės metu, išvykus iš Klaipėdos, Palangoje buvo sulaikytas, apkaltinus jį išdavyste, ir ištremtas į Sibirą. Už sukurtą dramą „Senasis asmeninis Petro III vežėjas“ caras suteikė jam amnestiją ir po keturių mėnesių tremties A.von Kotzebue grįžo iš Sibiro.

Iš Smiltynės į miestą atsiveriantis vaizdas menininkams tapo įkvėpimo šaltiniu.

A.von Kotzebue garsėjo kaip vienas produktyviausių rašytojų. Rašė romanus, apysakas, paskelbė 200 pjesių. Ne vienas dramos kūrinys buvo pastatytas ir Klaipėdos teatre. A.von Kotzebue rašė ir istorinius veikalus. Vieną jų „Senoji Prūsijos istorija“ dedikavo Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui III. 1844 m. išspausdintas pirmasis A.von Kotzebue’s raštų rinkinys apėmė 40 tomų.

Radikalai vokiečių studentai A.von Kotzebue vertino kaip „pavojingą agentą ir

A.von Kotzebue. 1800 m.

valstybių perėjūną“, ir kaip menamas „tėvynės išdavikas“ 1819 m. jis buvo nužudytas Manheime. 1802 m. aukštai kalvos viršūnėje įsikūrusioje senosios Smiltynės smuklėje ledonešio metu, tris dienas laukdamas kelto į Klaipėdą, A.von Kotzebue sukūrė žinomos ir mieste buvusios populiarios dainos „Nėra nieko amžino“ žodžius (muzika – Friedricho Heinricho Himmelio). Tą dainą mokėjo tiek maži, tiek dideli, tiek jauni, tiek ir vyresni.

Niekas negali likti kaip buvę „po besikeičiančiu mėnuliu“... Iš Smiltynės į miestą atsiveriantis vaizdas menininkams tapo įkvėpimo šaltiniu. Tą žvilgsnį naktį į Klaipėdą iš Smiltynės labai meniškai nusakė rašytojas Rudolfas Naujokas: „Lipame į keltą, matome besiartinantį miestą, kurio kontūrai besileidžiančiose sutemose paslaptingai liejasi ir pavieniui kyla iš vandens. Miestas tampa šešėliu, vaizduotės kuriama sala.“

Nėra nieko amžino

Nieko nėra amžino Po besikeičiančiu mėnuliu, Pražysta laikai ir nuvysta, Kaip visa, kas žemėje gyva.

Kokia daugybė linksmų žmonių Gyveno ir juokės, kai mūsų nebuvo. Todėl besiilsintiems po velėna Taurę neškim laimingi būdami.

Kokia daugybė linksmų žmonių Gyvenimu džiaugsis, kai mūsų neliks, Ir besiilsintiems po velėna Taurę linksmybių pakels.

Džiugiai nusiteikę sėdim kartu, Ir mėgaujamės mūsų draugija, Ir prašom gyvenimo, ir vienas kito Ak, kad taip būtų visados!

Bet nieko juk amžino nėr, Taigi sulaikykit džiaugsmo akimirką! Kas žino, kaip greit išblaškys mus Likimas į Vakarus ir į Rytus.

Net jei vienas nuo kito esam toli, Širdys juk lieka drauge, Ir visi, visi kaip vienas pasidžiaugs, Jei laimė mirktels kuriam nors.

Ir kai vėl sueisim kartu, Ant vingraus gyvenimo kelio, Sujungsim laimingą pabaigą Su ne mažiau laiminga pradžia. 1802 m.

Smiltynės smuklė. Asmeninio archyvo ir Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo nuotr.

Kaip rašė R.Naujokas, „lipame į keltą, matome besiartinantį miestą, kurio kontūrai besileidžiančiose sutemose paslaptingai liejasi ir pavieniui kyla iš vandens. Miestas tampa šešėliu, vaizduotės kuriama sala“...

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

I S S N 2 3 5 1-5 8 4 8