KINAS

Kunigas per atsitiktinumą

Lenkų režisieriaus Jano Komasos juosta „Kristaus kūnas“ („Boże Ciało“ / „Corpus Christi“, 2019) – vienas labiausiai aptariamų šių metų „Kino pavasario“ filmų. Jį vis dar galima pamatyti lietuviškose interneto kino platformose. Nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio filmas, jis gavo bene 50 įvairių apdovanojimų kino festivaliuose. Kai kuriems kinomanams J.Komasos vardas gali būti žinomas iš įsimintino jo debiutinio filmo „Savižudžių kambarys“ (2011) apie jaunimo patyčias ir izoliaciją virtualioje realybėje. Šis filmas taip pat susilaukė dėmesio tarptautinėje arenoje, o savo šalyje jo kūrėjas buvo tituluotas geriausiu debiutuojančiu režisieriumi.

Andrius RAMANAUSKAS

Kur kas daugiau

Filmo „Kristaus kūnas“ pagrindinis veikėjas 20-metis Danielis jaunimo pataisos namuose kalėjimo dvasininkui padeda vesti religines apeigas. Baigęs atlikti bausmę, jis pats svajoja tapti kunigu, tačiau kriminalinė praeitis trukdo svajonei išsipildyti. Keliaudamas į Lenkijos provinciją dirbti lentpjūvėje, Danielis užsuka į vietinę bažnyčią ir dėl komiško atsitiktinumo bei jo paties vaidybos palaikomas kunigu. Maža to, tikrajam vietos kunigui sunegalavus, jis paprašomas perimti prižiūrėti visą nuošalaus miestelio parapiją. Neįprasta jauno, charizmatiško apsimetėlio praktika įneša šviežių emocijų į bendruomenės gyvenimą, tačiau taip pat atveria gilias vietinių gyventojų žaizdas. Netrukus ir paties Danielio praeitis ima jį persekioti.

Iš trumpo siužeto aprašymo ir kai kurių žiūrovų atsiliepimų tikėjausi elementaraus „žuvies, išmestos į krantą“, scenarijaus tipo filmo. Taip scenaristų žargonu vadinama istorija, kurioje nematoma jėga, likimo pirštas ar tiesiog atsitiktinumas pagrindinį herojų paima iš įprastos aplinkos ir pastato į visiškai jam priešingą. Nepaisydamas, kad yra ne savo rogėse, personažas įveikia visus iššūkius ir palenkia aplinkinius į savo pusę. Galiausiai filmo pabaigoje tiesa arba gėris laimi. Šis istorijos pasakojimo principas populiarus tiek Holivude, tiek tarp nepriklausomo kino statusą turinčių režisierių.

Tačiau po peržiūros būtų sunku „Kristaus kūną“ dėti į šią filmų lentyną. Jis iš dalies patvirtino išankstinį nusistatymą, bet iki galo tuo keliu nenuėjo. Pagrindinis personažas, jo veiksmai ir motyvai čia turi

Pavadinimas: „Kristaus kūnas“ („Bože Ciało“ / „Corpus Christi“). Žanras: drama. Sukurta: 2019 m., Lenkija, Prancūzija. Režisierius: Janas Komasa. Scenarijaus autorius: Mateuszas Pacewiczius. Operatorius: Piotras Sobocinskis Jr. Kompozitoriai: Evgueni Galperine, Sacha Galperine. Vaidina: Bartoszas Bielenia, Aleksandra Konieczna, Eliza Rycembel, Tomaszas Zietekas, Barbara Kurzaj, Leszekas Lichota, Lukaszas Simlatas. Trukmė: 1 val. 55 min. Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 13 metų.

Kadrai iš filmo „Kristaus kūnas“ (rež. J.Komasa, 2019).

kur kas daugiau atspalvių, o filmo pabaiga teigiamo ir raminančio jausmo trokštantiems žiūrovams nesuteikia, kaip anksčiau minėtuose panašaus pobūdžio kūriniuose.

Keistas fenomenas

Įdomi ir paties filmo atsiradimo istorija. Režisierius J.Komasa, reklamuodamas filmą kino festivaliuose, įvairiuose interviu visada pamini keistą jo šalies fenomeną: kiekvienais metais Lenkijoje išaiškinami keli atvejai, kai žmonės apsimeta kunigais, dvasininkais ar Bažnyčios pareigūnais. „Akivaizdu, kad pati Bažnyčia to neviešina. Jai tai problema, kuri parodo, kad iki tam tikro lygio bet kas gali būti kunigu. Šios istorijos sušluojamos po kilimėliu. Tačiau kiekvienais metais mes sužinome apie kelis tokius atvejus. Tuos apsimetėlius traukia į bažnyčią. Jie jaučia tam tikrą susižavėjimą dvasininko rūbais, balta apykakle bei įgyjama pagarba būnant kunigu ar dvasiniu lyderiu mažose Lenkijos bendruomenėse“, – pasakojo kino juostos „Kristaus kūnas“ kūrėjas J.Komasa.

Filmo scenaristas Mateuszas Pacewiczius buvo apsėstas šių istorijų ir parašė ne vieną straipsnį, net išleido knygą. Tai patraukė režisieriaus J.Komasos dėmesį, ir vyrai nusprendė kurti filmą. „Kristaus kūno“ pamatu tapo tikras atvejis apie konkretų vaikiną vardu Patrikas. Jis apsimetinėjo kunigu mažoje Lenkijos bendruomenėje maždaug penkis mėnesius. ►

◄ Organizuodavo religinius renginius ir buvo mėgstamas vietinių gyventojų. Patriko kaip netikro kunigo apgavystė buvo atskleista. Kaimo žmonės jautėsi ne tik apgauti, bet ir labai sumišę, nes buvo labai religingi. Jie nežinojo, ar jų vaikai iš tikrųjų buvo pakrikštyti, ir kaip yra su sakramentais, kuriuos jis jiems davė, ar santuokos įžadai buvo tikri, ar ne.

Gyventojai pradėjo rašyti laiškus Vatikanui. Vatikanas atliko tyrimą ir, visų nuostabai, galiausiai nusprendė, kad viskas teisėta. Net jei jis ir netikras kunigas, pareigos ir apeigos buvo atliktos pagal taisykles. Patrikas buvo ištremtas iš bažnyčios. Jis negalėjo dalyvauti jokiame

Tai dvilypis filmas. Viena vertus, jis tyrinėja kaltės, atleidimo temas. Kita vertus, tai solidi vieno personažo psichologinė studija.

sakramente. Anot Bažnyčios, apsimesti dvasininku – didžiausia kanoninė nuodėmė, kokią tik galima padaryti.

Apie tiesą sakantį melagį

Tačiau „Kristaus kūnas“ nėra tikros Patriko istorijos ekranizacija. Tas nutikimas tapo stuburu, siekiant papasakoti žymiai tamsesnę istoriją apie jauno žmogaus identiteto paieškas. Filme yra daug neišsakytų dalykų. Nieko nežinoma apie pagrindinio personažo praeitį, apie jo šeimą. Vienintelis dalykas, kuris galbūt yra tikras, kad būdamas šešiolikos jis nesąmoningai nužudė žmogų. Išėjęs iš kalėjimo Danielis yra niekas ir nori tapti kažkuo svarbesniu. Jis suranda žmones, kuriems po miestelyje įvykusios tragedijos reikia pokyčių. Suveikia palūžusios bendruomenės ir savęs ieškančio individo magnetizmas.

Nežinodamas, kaip turi elgtis tikras kunigas, ir vadovaudamasis netradiciniais metodais, Danielis tarsi detektyvas pradeda aiškintis miestelyje įvykusios nelaimės aplinkybes, apie kurias tik puse lūpų šnabždasi gyventojai. Tačiau ar vietinių žmonių atsivėrusias sielos žaizdas gali susiūti apsimetėlis pašalietis?

Istorijai progresuojant paaiškėja, kad visi personažai, įskaitant ir patį Danielį, yra didesni ar mažesni hipokritai. Niekas čia nėra šventasis. Danieliui, kaip labiausiai prasikaltusiam prieš Dievą, yra lengviausia atleisti ir nesmerkti aplinkinių. Tačiau ir jis, galiausiai priremtas realybės, supranta, kad nėra kunigas, bet nėra ir nusikaltėlis. O koks yra tarpinis variantas, pasitelkus vaizduotę, paliekama nuspręsti žiūrovams. „Kristaus kūnas“ nesmerkia nė vieno veikėjo ir nemoralizuoja. Tai dvilypis filmas. Viena vertus, jis tyrinėja kaltės, atleidimo temas. Kita vertus, tai solidi vieno personažo psichologinė studija. Apie savęs paieškas mažame miestelyje, kur visi vieni kitus stebi ir yra aiški hierarchija. Anot paties režisieriaus, „tai filmas apie melagį, kuris sako tiesą apie bendruomenę, ir tai istorija apie pacientą, kuris pats gydo žmones“.