D.Sobeckis:
GINTARO LAŠAI
svarbu ne religija, o tikėjimas. Tik ėjimas gali kažkur nuvesti Poetas, eseistas, humanitarinių mokslų daktaras, mokytojas – taip trumpai galima pristatyti klaipėdietį rašytoją Dainių Sobeckį, trijų poezijos rinkinių („Be vietovardžių“, 2001; „Žvejo sūnaus“, 2006; „Homo religiosus“, 2011) autorių. D.Sobeckio eilės apibūdinamos kaip „savotiška, tik jam pačiam būdinga malda“, jo poezijos lyrinis subjektas dažnai pristatomas kaip egzistencinių tiesų, katalikybės idėjos „revizorius“. Šiemet D.Sobeckis pristato dvi naujas knygas – pirmąjį romaną „Lozoriaus evangelija“ ir eilių rinkinį „Kryžiaus užraktu“. Polemika su Dievu tęsiama ir naujausiose knygose. Kokia ji? Naujos dominantės kūryboje. Kokios?
Gitana GUGEVIČIŪTĖ
Per karantiną – dvi knygos – Karantino laikotarpiu pasirodė net dvi tavo knygos – pirmasis romanas „Lozoriaus evangelija“ ir jau ketvirtoji poezijos knyga „Kryžiaus užraktu“. Šias knygas nuo eilėraščių rinkinio „Homo religiosus“ skiria devyneri metai. Akivaizdu, kad jas išnešioti ir paleisti į pasaulį užtruko. Kaip nutiko, kad abi pasirodė drauge? Pagrečiui ir buvo kuriamos? Kaip viena kitą veikė, koregavo, augino? – Eilėraščių knygą „Kryžiaus užraktu“ planavau išleisti nuo 2016-ųjų, siūliau įvairioms leidykloms, kurios teikdavo paraiškas
Lietuvos kultūros tarybai, tačiau iš to išėjo tik šnipštas. Kultūros taryba turbūt ir buvo sukurta, kad dar labiau atitolintų periferiją nuo centro. Stebint Kultūros tarybos lėšų srautus, matyti, kad jie tikslingai nusėda Vilniuje, kitiems Lietuvos regionams palikdami tik centus. Tad nieko nuostabaus, kad ir eilių knyga „Kryžiaus užraktu“ gavo laukti geresnių laikų. Belaukiant tų laikų, užgimė romanas „Lozoriaus evangelija“, kurio idėją jau buvau pradėjęs gvildenti paskutiniaisiais doktorantūros studijų metais Vytauto Didžiojo universitete. Tuomet vykdavau į atsiskaitymus Kaune, bet vietoje to, kad ruoščiausi gynimui, rašydavau ir generuodavau romano idėjas, kurios ir pavirto į pasaulį išvydusią „Lozoriaus evangeliją“. Pastarosios Kultūros taryba taip pat neparėmė. O gal čia galima kalbėti ir apie leidyklų vadybininkų nesugebėjimą paruošti paraiškas. Taigi susidėjo du dalykai – Kultūros tarybos ten-
dencingas paraiškų vertinimas ir atsainus leidyklų darbas teikiant paraiškas. Praėjusiais metais nustebau, kai gavau Klaipėdos miesto savivaldybės stipendiją, kad užbaigčiau eilių knygą „Kryžiaus užraktu“ ir romaną „Lozoriaus evangelija“ ir parengčiau juos spaudai. Tada viskas ir įgavo pagreitį. Ėmiau abi knygas paraleliai tvarkyti, dėlioti, trumpinti, papildyti. Paprašiau, kad mano knygoms viršelius sukurtų dailininkas ir dizaineris Edmundas Ragožius, kuris mielai sutiko tai padaryti. Tada nusprendžiau, kad eilėraščių knygai „Kryžiaus užraktu“ reikėtų bent trijų iliustracijų, nes ji padalyta į tris skyrius – „Per“, „Prieš“, „Po“. Taigi paprašiau savo sūnaus Jorio, kuris jas ir sukūrė. Abiejų knygų redaktoriumi sutiko tapti poetas ir filologas Danielius Milašauskas. Taip surinkau visą savo komandą – viršelių dailininką, iliustracijų dailininką ir redaktorių. Knygas sumaketavau pats. ► 51
