IŠLEISTA KLAIPĖDOJE
Knyga apie ope r Klaipėdos universiteto leidykla kovą išleido muzikologės Daivos Kšanienės knygą „Lyg nužengusi nuo Rubliovo freskos“. Operos solistė Ona Glinskaitė“. Prasidėjęs karantinas sutrukdė šį leidinį viešai pristatyti muzikinei visuomenei ir jis dar nespėjo plačiau pasklisti, tačiau netenka abejoti, kad netrukus skaitytojai atkreips į jį deramą dėmesį. Juk knygos herojės gyvenimas – dalis Lietuvos, kartu ir Klaipėdos kultūros istorijos, kurią verta žinoti ir branginti.
Naujausia muzikologės prof. D.Kšanienės monografija – apie operos solistę, vokalo pedagogę O.Glinskaitę, sovietmečiu sukūrusią daug pagrindinių vaidmenų Sankt Peterburgo Marijos teatre, sugrįžusią į gimtąją Lietuvą ir apsigyvenusią Klaipėdoje.
Danutė PETRAUSKAITĖ
Kad neliktų užmarštyje Su dainininke ir pedagoge O.Glinskaite Klaipėdoje teko susidurti daugeliui solistų, choristų, muzikos mokytojų, Klaipėdos universiteto, taip pat Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų bei pedagogų. Vieni apie ją beveik nieko nežinojo ir iki 24
šiol mažai ką žino, kiti buvo viena ausimi girdėję apie jos šlovingą praeitį garsiojoje Sankt Peterburgo Marijos teatro scenoje, bet nieko tikra negalėjo pasakyti. Geriausiai su jos teatrine veikla buvo susipažinusios artimiausios draugės – Liuda Kuraitienė, Janina Neniškytė ir Daiva Kšanienė, kurias sieja bendra profesija ir bajoriška kilmė. Retkarčiais susirinkdavusios prie puodelio kavos, jos aptardavo muzikinio gyvenimo aktualijas, išsikalbėdavo ir apie prabėgusius metus. Kuklioji O.Glinskaitė taip pat pasidalydavo įdomesniais fragmentais iš savo spalvingos praeities, nors nemėgo nei girtis,
nei kuo nors iš kitų išsiskirti. Draugės jos klausydavosi su susidomėjimu ir negalėjo patikėti, kad jų kolegė dainavo su pasaulinio lygio žvaigždėmis. Tuomet L.Kuraitienei ir kilo mintis – būtinai reikia įamžinti šios dainininkės gyvenimą. Sumanymui pritarė ir J.Neniškytė. Abiejų akys nukrypo į D.Kšanienę – Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtoją, daugybės straipsnių ir šešių knygų autorę, aktyvią Klaipėdos visuomeninio gyvenimo dalyvę. Tačiau muzikologė šią idėją sutiko labai atsargiai. Ji puikiai suprato – norint parašyti knygą, reikia turėti pakankamą kiekį medžiagos – spektaklių anotacijų, recenzijų, afišų, nuotraukų, darbinės veiklos dokumentų, amžininkų atsiminimų. Juk vien pokalbių su dainininke ar jos atsiminimų neužteks. Todėl ilgą laiką šis sumanymas pleveno ore, net atrodė, kad nėra jokių galimybių jį realizuoti. Vis dėlto greitai paaiškėjo, kad tos minties visiškai atsisakyti nėra lengva. Ji nuolat kirbėjo, žadindama smalsumą, norą kuo daugiau sužinoti apie Sankt Peterburgo konservatoriją ir Marijos teatrą, artimiau susipažinti su dainininkės kilme, šeima, scenine karjera. D.Kšanienė ėmė kalbinti asmenis, su kuriais O.Glinskaitė buvo susidūrusi studijuodama vokalą, ruošdama operinius vaidmenis, dirbdama pedagoginį darbą. Jų sąrašas itin ilgas – pradedant muzikologu Jonu Bruveriu, dirigentais Juozu ir Stasiu Domarkais, Algiu Jonu Lukoševičiumi, mieste prie Nevos režisūrą studijavusiu Eligijumi Domarku, Sankt Peterburgo I pedagoginės mokyklos dėstytoja Tatjana Grišanova, Marijos teatro solistais Liudmila Filatova, Vladimiru Kravcovu, darbuotoja
