Page 1

1


VII tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis

KAUNAS MENE Festivalio erdvės / Venues of the festival: Galerija „Meno parkas“ Kauno fotografijos galerija Galerija POST Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, M. Žilinsko dailės galerija Kauno kino centras „Romuva“ Centrinis knygynas, Kaunas

Festivalio vadovas / Director of the Festival: Arvydas Žalpys

Festivalio kuratoriai / Curators of the Festival: Konstantin Bayer (Vokietija / Germany) Jaldun Hamad (Ispanija / Spain) Yukiko Ito (Japonija / Japan) Dana Langlois (Kambodža / Cambodia) Giedrė Legotaitė (Lietuva / Lithuania) Laura Lygaitytė (Lietuva, Taivanas / Lithuania, Taiwan) Lina Mikalauskienė (Lietuva / Lithuania) Airida Rekštytė (Lietuva / Lithuania) Véronique Sapin (Prancūzija / France) Ieva Vitkauskaitė (Lietuva / Lithuania)

7 th International Contemporary Art Festival

KAUNAS IN ART 2016 09 23 – 2016 10 30


KAUNAS MENE VII tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis KAUNAS IN ART 7th International Contemporary Art Festival Leidėjas ir renginio organizatorius/ Publisher and event organizer: Galerija „Meno parkas“ / Meno Parkas Gallery Komanda / Team: Giedrė Legotaitė Lina Mikalauskienė Povilas Ramanauskas Airida Rekštytė Arvydas Žalpys

Spausdino / Printed by: UAB „Taurapolis“ 2018, Kaunas ISBN 978-9955-674-45-0


Birutė Pankūnaitė KAUNAS MENE IR MENAS KAUNE bernardinai.lt, spalio 12 d., 2016

Festivaliai rengiami bendruomenėms ir yra skirti patenkinti kokius nors specifinius jų poreikius. Jie siūlo pojūtį, kad priklausai religinei, socialinei ar geografinei grupei, ir kuria tos grupės darnos vaizdinį. Taip pat jie parūpina pramogą. Bendruomeniškumas užkoduotas jau pačiame šiuolaikinio meno festivalio „Kaunas mene“ (rugsėjo 23–spalio 30 d.) pavadinime. Kokią gi pramogą miesto gyventojams siūlo šis festivalis? Visų pirma siūlo pasijusti integralia plačios pasaulio bendrijos nuo Azijos, Tolimųjų Rytų iki Europos dalimi. Galbūt teiginys skamba ir banaliai, bet šis siekis festivalio kontekste nėra vien smalsus ir elementarus susidomėjimas egzotinėmis kultūromis ir „iliustruotąja geografija“. Mat pasaulį pažinti kviečiama per atidų žvilgsnį į įvairių regionų paskirų menininkų kūrybą, per jų individualų požiūrį į opias sociopolitines bėdas bei estetinius sprendimus, per atidų įsižiūrėjimą į menininko individualybę kaip daug ką apimantį vienetą. Nevarginant žiūrovo elitariniais išvedžiojimais, rafinuotomis siauro konteksto idėjomis ir pritemptomis temomis-skėčiais. Kviečiama pasidžiaugti, švęsti vizualinę puotą ir įminti keletą mįslių. Festivalį galerija „Meno parkas“ rengia jau septintąjį kartą ir, regis, šį kartą sėkmingai atrado subalansuoto renginio formulę. Ypač rinkodaros. Pagal žymaus austrų kilmės amerikiečio vadybos specialisto Peterio Druckerio teiginį, kad „rinkodaros tikslas yra taip gerai pažinti ir suprasti klientą, kad gaminys ar paslauga atitiktų kliento lūkesčius ir pats save parduotų“. T. y., kad nesijaustų smurtinio siūlymo prievartos ir nesklandumo pojūčio. Žiūrovas „Kaunas mene“ yra totaliai sugundytas: nuo viliojančio oranžiniu kirminu papuošto reklaminio troleibuso miesto gatvėse iki lengvai virškinamų, vizualiai patrauklių, nesudėtingą, tačiau ir ne primityvų intelektinį rebusą siūlančių kūrinių įvairiose Kauno erdvėse. Atskirai paminėtina būtent ekspozicijos erdvių problematika šiame mieste – žinant komplikuotą situaciją dėl aštraus remonto poreikio daugelyje jų, festivalio rengėjai su tuo puikiai susitvarkė ir ekspozicijas M. Žilinsko dailės galerijoje, galerijoje „POST“, Kauno fotografijos galerijoje ir galerijoje „Meno parkas“ išradingai pritaikė prie numatytos

5


rodyti kolekcijos, kiekvienoje erdvėje išnaudodami jos privalumus, reikalavimus, paslėpdami trūkumus ir sukurdami kiekvienu atveju specifiškai skirtingą spalvų ir stiliaus skambesį. Todėl visur yra ką veikti ir platesnei publikai, ir reiklesniam skoniui. Beveik taip. Ir čia reikšminga dar viena Druckerio tezė: „daryti kažką teisingo yra svarbiau, nei teisingai kažką daryti“. Ką turiu omenyje? Ogi tai, jog svarbiausia – kad „Meno parko“ galerijos kolektyvas ir jos ilgametis vadovas Arvydas Žalpys suvokia meno pasaulio atsivėrimo bendruomenei, masiniam žiūrovui, įvairių poreikių auditorijai būtinybę ir suformuoja kompleksišką, šiuolaikišką pasiūlą su kokybišku turiniu. Todėl manau, kad festivalis nuveikė šį tą „teisingo“. O dabar kitas aspektas – ar atliko tai „teisingai“? Vertinimo atskaitos taškų gali būti įvairių. Jei žvelgtume masinės auditorijos požiūriu, pražangų nematau (arba, tariant verslo vadybos terminais, galima teigti „defektų nebuvimą“, kas rodo kokybę siaurąja prasme). Maža to – šis žiūrovas gali būti sužavėtas, nes jo lūkesčiai gali būti viršyti. O juk toliaregiškos bendrovės šiais laikais stengiasi suteikti klientams pasitenkinimą, žadėdamos saikingai, o po to pateikdamos daugiau, nei buvo žadėjusios, jos mėgina atspėti vartotojo mintis. Kiek kitaip būtų pradėjus kabinėtis iš ekspertinio vertinimo perspektyvos. T. y., ar festivalis patenkina labiau išprususį nuolatinį meno vartotoją, ar pasiūlytas produktas atitinka jo lūkesčius? Šiuo aspektu remiuosi subjektyviais savo įspūdžiais ir turiu parengusi kelias pastabas. Pripažįstant, kad atradau sau nemažai įdomybių, patyriau dar nematytų kūrybinių nuotykių, bendras pateikiamų kūrinių vaizdas atrodo perdėm reglamentuotas, lengvai išsprendžiamas, tarsi supakuotas ir beveik nuspėjamas. Gali būti, kad taip yra dėl to, jog renginys organizuotas remiantis tarptautiniu galerijų tinklu, o tai savaime paženklina darbus ne tik užtikrinama kokybe, bet ir saugumu, atsargumu, tam tikru ribotumu. Pradžiugino atidus dėmesys paskiriems autoriams – ekspozicijas sudaro ne skirtumų mišrainė ir ne sudėtingi maršrutų žemėlapiai, o sočiai išskleisti kūrybos principų pristatymai, prabylantys aktualiomis regionų atspalvio temomis. Beveik norisi sušukti „Viva Arte Viva!“, kaip tai skatina būsimos 2017 m. 57-osios Venecijos šiuolaikinio meno bie-

nalės kuratorė Christine Macel, burianti bienalę „drauge su menininkais, kuriamą menininkų ir skirtą menininkams“. O kiek nuliūdino tai, kad, nepaisant vyraujančios sodrios, keliasluoksnės kūrybos daugumos, esama ir ankstesnių dešimtmečių leksiką menančių darbų, kurie, matyt, skirti populiariam efektų diskursui, o ne rafinuotesniam žiūrovui. (Čia turiu omenyje menininkės iš Japonijos Rieko Koga baltąją instaliaciją iš audinio M. Žilinsko dailės galerijoje ar kitos, raudonos, spalvos Marianos van der Zwaan (Olandija/Portugalija) darbą „Raudonas siūlas“ galerijoje „Meno parkas“ ir kt.) Intensyvus dėmesys atskiro menininko kūrybai plačiame kontekste yra labai reiklus išbandymas pačiam menininkui, nes tarptautiniame kūrėjų chore negailestingai išryškėja silpna kalba. Ir pasirinkti lietuvių menininkai šio išbandymo, deja, neatlaiko. Labai sveikintinos kuratorių pastangos įtraukti mažiau populiarius vardus ir atskirų autorių biografijose naujus atradimus, tačiau daugumos tautiečių kūriniai per šį brandos egzaminą susikerta ir telieka asmeniniais pasiekimais. Ambicingumu iš jų išsiskiria Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės ir jos sūnaus Pranciškaus Brazdžiūno bendras projektas „Leksikonas“ galerijoje „Meno parkas“. Projektas labai autobiografiškas – tai dviejų tapytojų kūrybinės erdvės alegorija ir spąstai drauge. Čia gausu jiems asmeniškai labai svarbių, bet iki buko skausmo sentimentalių detalių, ekspresionistinės tapybos ir to paties ekspresionizmo aklavietės įrodymų. Tai iliuzijų erdvė, kurioje jie nelabai tiksliai žino, kaip elgtis ir ko imtis. Menotyrininkas Vidas Poškus susižavėjęs pavadino šį projektą Platono ola. Galbūt. Tačiau norint iki galo tuo patikėti, reikėtų paties Sokrato paaiškinimo – gal Glaukonui, gal Elenai ir Pranciškui, gal žiūrovui, kuris nenumaldomai turėtų pasigesti strategijos, formuluočių ir artikuliacijos. Jau yra susiformavusi ne itin produktyvi tradicija, kad į trimates dimensijas nuo drobės paviršiaus bandantys pereiti tapytojai lieka toliau kankintis savo motininės meno rūšies leksikos varžtuose. Tačiau tuo, kad tokį išskirtinį dėmesį skiriu šiai rizikingai pozicijai, norėčiau paliudyti savo simpatijas ieškojimams, net jei jų rezultatas ir būtų kontroversija. O to paties linkiu ir veržliems festivalio „Kaunas mene“ rengėjams, kurių iniciatyvos dėka tiek daug žmonių naujai pamato tiek meną, tiek pasaulį.

Festivalio parodų instaliavimo akimirkos / During installation of festival exhibitions

7


Birutė Pankūnaitė KAUNAS IN ART AND ART IN KAUNAS bernardinai.lt, 2016, October 12

Festivals are organized for communities and are meant to satisfy some of their specific needs. They arouse a feeling that you belong to a religious, social or geographic group and create the image of concord of that group. They also provide entertainment. Sociability is coded in the very title of the festival of contemporary art “Kaunas in Art” (23 September – 30 October). What entertainment does this festival actually offer to the town-dwellers? First of all, it offers the opportunity to feel an integral part of the world community stretching from Asia, the Far East to Europe. Even if this statement may sound commonplace, this aspiration is more than just elementary interest in exotic cultures and “illustrated geography”. The way to the world cognition is offered through a close look at the creative work of separate artists from different regions, their individual position to actual sociopolitical problems and aesthetic solutions, through a thorough glance at an artist’s individuality itself. There are no tiring sophisticated demonstrations, elaborate narrow context ideas or farfetched topics-umbrellas. Everybody is invited to enjoy the event, celebrate the visual feast and find answers to a few riddles. The festival is being organized by the “Meno Parkas” gallery for the seventh time, and, it seems, a successful formula for the event has been found. Especially it concerns the field of marketing. According to the famous American management specialist of the Austrian origin Peter Drucker “the aim of marketing is to know and understand the customer so well the product or service fits him and sells itself”. In other words, there should not be a feeling of forced and violent offering and uneasiness. The visitor of “Kaunas in Art” is totally tempted: beginning with the beckoning publicity trolleybus, decorated with an orange worm, to the easily digestible, visually attractive and simple rather than primitive artworks suggesting an intellectual rebus displayed in different spaces of Kaunas. The question of exposition spaces in town is worth mentioning separately – having in mind a complicated situation due to the need of repair works in most of the places, the organizers of the festival managed to cope

8

with the problems. The exposition halls in M.Žilinskas Art Gallery, “POST”, Kaunas Photography and “Meno Parkas” galleries were inventively adjusted to the specifics of the collections to be exhibited, making use of the advantages and requirements of every single space, hiding imperfections and thus creating a specifically different sound of colours and style. Therefore, there are enough activities both for a wider audience as well as for the people with a more demanding taste. It is nearly so. Another quote by Drucker is meaningful here: “doing the right things is more important than doing things right”. What do I have in mind? Namely the fact that the team of “Meno Parkas” gallery and its well-experienced leader Arvydas Žalpys understand the necessity of opening the world of art to the community, mass viewer and the audience of different needs. They form an all-round contemporary supply with a quality content. Therefore, I presume that the festival did some “right things“. And now there is another aspect – did they do“things right“? Criteria of evaluation may be different. From the point of view of the mass audience, I see no faults (or, to put it in terms of business management, one may state the „absence of defects“, which shows quality in the narrow sense). Besides, the viewer may feel fascinated as his expectations may be exceeded. More far-sighted companies nowadays try to arouse satisfaction among their customers, at first giving a moderate choice, but later supplying more than promised, thus trying to guess the thoughts of the consumer. The picture would be different if we tried to cling to the perspective of professional evaluation. I.e.: does the festival satisfy the needs of a more educated consumer of art, does the offered product correspond with his expectations? From this aspect I rely on my subjective impressions and I have prepared a few observations. Admitting the fact that I found a number of interesting things for myself, experienced some unseen creative adventures, the general view of the works presented seems too much regulated, easy to solve, ready-packed and nearly foreseen. It may be because of the fact that the event has been organized on the basis of the international gallery network,


Festivalio parodų instaliavimo akimirkos / During installation of festival exhibitions

marking the works not only with guaranteed quality, but also with safety, precaution and certain limitations. What made me happy was a careful attention to separate authors. Expositions are grounded on fully-spread presentations of creative principles, dealing with actual topics of specific regions rather than a mixture of their differences and complicated route maps. One nearly wants to exclaim the phrase “Viva Arte Viva!”, promoted by Christine Macel, curator of the coming 57th Venice Contemporary Art Biennial in 2017, whose idea is to make the event “together with artists, created by artists and dedicated to artists”. However, the sad fact is that apart from the dominating majority of rich, multilayer pieces of art, one can trace works reminding of the stylistics of the past decades, probably meant for the discourse of popular effects but alien to a more refined viewer (here I have in mind the white fabric installation by a Japanese artist Rieko Koga in M.Žilinskas Art Gallery or another red colour work “Red Thread” by Mariana van der Zwaan (Holland/Portugal) in “Meno Parkas” gallery, etc.). Intensive attention to the creative work of a separate artist in a wide context is a very demanding ordeal to the artist himself. Weak voices are clearly heard in the choir of international artists and, sad as it may be, the chosen Lithuanian representatives do not withstand this test. The curators’ attempts to include less popular names and new discoveries in biographies of separate artists are very welcome indeed.

However, the works of most fellow-countrymen fail at this final examination and remain only personal achievements. An ambitious joint project standing out from the others is “Lexicon” by Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė and her son Pranciškus Brazdžiūnas in “Meno Parkas” gallery. The project is extremely autobiographic – it is an allegory of the creative space of the two painters and a trap at the same time. There is an abundance of personally very important but badly painful sentimental details, expressionist painting and the evidence of the dead-end of expressionism itself. It is the space of illusions in which neither of them knows how to behave and what to do. Art critic Vidas Poškus excitedly called the project the cave of Plato. Perhaps it is so. However, in order to really believe it, an explanation from Socrates would be necessary – to Glaucon, Elena and Pranciškus, or to the viewer who should inevitably miss the strategy, formulations and articulation. A non-productive tradition has already been formed when painters, trying to transit from the surface of canvas to the three dimensions, get stuck and further torture themselves in the frames of their maternal branch of art. Such exceptional attention to this risky position should prove my liking for aspirations even if their result may turn out to be a controversy. I wish the same enthusiasm to the impetuous organizers of the festival “Kaunas in Art” whose initiative provides so many people with the opportunity to see art and the whole world in a new light. / Translated by Egidijus Mačiulskas

9


Aistė Kisarauskaitė Festivalis „Kaunas mene“: dangus yra ten, kur pragaras „Kauno diena“, 2016 10 24

Šįkart viskas prasideda net ne Kaune (kauniečiai, prašom nepykti, tai tik įžanga, o toliau viskas apie jus ir jums), o Vilniaus Pamėnkalnio galerijoje, kur eksponuojama parodos „Postidėja IV. Karas“ (kuratorė Laima Kreivytė) tęsinys – turkų kilmės Berlyno menininkės Nezaket Ekici videoinstaliacija „Dantis už dantį – nužudytoms Turkijos moterims atminti“.

Kur yra smurto šaltinis? Didelė atskirų stilistiškai vienodų performansų videoprojekcija užpildo ne tik sienas, bet tarsi užima salės tuštumą, vis sukdama savo kilpą ne vieną dieną ir mano atmintyje. Kiekvienas segmentas – juodai apsirengusios moterys iš esmės atlieka tą patį smurtą vaizduojantį veiksmą – smūgiai kumščiais, kojomis, smūgiai, smūgiai, šauksmai, menininkėms išrėkiant nužudytų ir išniekintų skirtingo amžiaus moterų istorijas. Čia imamas kraštutinis, aukščiausias smurto prieš moteris taškas – nužudymas. Kūno sunaikinimas. Ir N.Ekici atsakas – koviniai judesiai, veiksmai, dantis už dantį, smurtas už smurtą, kuris, atrodo, tarsi nukreiptas į žiūrovą, prieš visus, stovinčius priešais. Tas žodis „prieš“ ir yra baisusis raktas, neleidęs man pamiršti kūrinio. Juk kas yra tas priešas? Ar aš, kuri čia, galerijoje, bandau suprasti, kas vyksta, lyg stovėdama teismo salėje byloje dėl nemokėtų alimentų ir klausydama, kaip jo tėvo advokatas savo kalboje pabrėžia, kad moteris dėl vaiko turi iškęsti viską. Viską! Turi įsileisti į savo nuosavą butą vyrą, kurio bijo (nors teoriškai teisę neįsileisti gina Konstitucija), nes juk dėl vaiko privalai kęsti. Performansai kaip tik ir kalba apie tas, įsileidusias. Ką dar privalau? Viską! Esu tik reprodukcinis vienetas. Ir iš tiesų, koks skirtumas, ar jis tėvas, ar vyras, ar valdininkas, nes smurtautojas gali turėti įvairiausių ryšių su tavimi, dėl ko atsiduri fokuso centre. Net paprastų finansinių. Smurtas prasideda ne gatvėje, kur gal ir ne visada jauku eiti namo sutemus, – joje jis tik įgauna naujas formas. Smurtas prasideda ten, kur ir nužudytoms Turkijos moterims, – šeimoje. Namuose. Ir įstatymuose.

Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė (LT) / Pranciškus Brazdžiūnas (LT) LEKSIKONAS / LEXICON

10


11


Štai klausimas, dėl kurio tekstą apie „Kaunas mene“ festivalį pradėjau nuo įvykių Vilniuje, nuo nužudytųjų Turkijoje – kas girdi menininko (–ės) balsą? Aišku, mes, besidomintieji kultūra, menu. Keli mes. Bet visai netikėtai „Kaunas mene“ vadovas Arvydas Žalpys ima ir pradžiugina pasakodamas, kad M. Žilinsko dailės galerijoje pažiūrėti ekspozicijos apsilankė daugybė įvairiausių žiūrovų, vyko mokinių ekskursijos. O ši festivalio dalis beveik visa sudaryta iš įvairiais balsais socialines ir kitas šio laiko problemas šnabždančių, rėkiančių, tyliai pasakojančių ar tiriančių kūrinių!

Sielos stagnacija Andrius Kviliūnas (Lietuva), pristatydamas savo videoinstaliaciją „7 000 metų absoliučios stagnacijos“ teigia, kad kūrinio „sumanymas atsirado Rusijos kariuomenei įsiveržus į Krymą“. Filmuota Pabradės užsieniečių registravimo centre, kur menininkas kalbino pabėgėlius sirus, čečėnus, ukrainiečius. Kalbėti prieš videokamerą sutiko tik keturi žmonės. Tai nėra nepertraukiamas vieno žmogaus pasakojimas, o fragmentai keičia vienas kitą paeiliui. Autorius pavadinimą komentuoja taip: „Dabar galvoju videoinstaliaciją pavadinti „7 000 metų absoliučios stagnacijos“. Juk žmogus niekaip negali atsikratyti primityvaus dvasios būvio. Karai, žudynės, melai ir įvairios suktybės šioje

žemėje vyksta visą mums žinomą istoriją. Tobulėja ne žmogus, o jo kuriami žudymo įrankiai.“ Mane pribloškė kalbėjusi moteris, turinti du mažamečius vaikus. Ji sako, kad čia būdama per mėnesį gauna visoms reikmėms... 10 eurų! Reikia Vilniuje vaikui daryti galvos tyrimą, o vežti nėra už ką. Ko norėti iš mūsų šalies, kur pensija yra... Net nerašysiu kokia, patys suprantate. Bet A.Kviliūnas filmuoja kitus, ne mūsų šalies piliečius, ar ne? Mums jie nerūpi! Tik vargu ar rūpi ir savieji, ypač vaikai. Norėčiau žinoti, kiek procentų Lietuvoje tėvų (galima ir motinų, tik atskirai), kurie savo vaikams išlaikymą moka tik priversti teismo. Irgi galite paspėlioti. Vaikai – ir austrų menininko Andreaso Mareso vaizdo kūrinyje „Tie – mirštantys tada“, 2016 m. pelniusiame pripažinimą „Premio Combat Prize“ (Italija). Kūrinys nepaprastai švaria, minimalistine ir net nudailinta forma iš tiesų žiūrovui primena 2015 m. vasaros migrantų antplūdį ir siaubingus žuvusių vaikų vaizdus, kurie mirgėjo žiniasklaidoje. A.Mareso statiškame kadre iš pradžių matai tik miegančius ar tiesiog užsimerkusius, kažkur savyje panirusius vaikus, kol supranti, kad šis grožis neįprastai žiaurus – kūnas vos vos juda lyg skalaujamas tik girdimų, bet nematomų bangų. Nuo tada nebeatrodo, kad vaikas netyčia užmigo. Gražūs vaikai gražiai aprengti sterilioje aplinkoje ir mirties kvėpavimas.

Andreas Mares (AU). Tie – mirštantys tada / Those - Dying Then. 2015. Videofilmo kadras / Video still


Estetiškumas čia – lyg mūsų apgaulinga ir netvari tikrovė. Kartu tai brutalaus žiaurumo vaizdų pripildytos žiniasklaidos antipodas.

Šilumos ilgesys Pabėgėlių temą gvildena ir Federico Baronello (Italija) fotodokumentikos serija „Mineo (Namai Amerikai)“ sukurta 2014 m. vasarą didžiausioje karinėje bazėje Viduržemio teritorijoje, buvusiuose JAV karių namuose Sigoneloje, kur įkurtas vienas didžiausių prieglobsčio prašytojų centrų Europoje. Kaip gyvena tie, kurių daugelis – pabėgėliai po Arabų pavasario sukilimų Tunise ir kitose Šiaurės Afrikos valstybėse, atsidūrę pilkojoje zonoje, kai esi lyg tarp įstatymų, apribotas, nežinioje, nebepriklausantis nė vienai šaliai. „Nuo tada ši vieta pagarsėjo vietos žiniasklaidoje ir tarp imigracijos teisininkų, teigiančių, kad patalpose gyvena per daug žmonių, kuriems beveik neteikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, o jų bylų svarstymai vyksta labai lėtai“, – rašoma kūrinio anotacijoje. Ar švarios gerai atliktos fotografijos kalba dar kažką daugiau nei aprašymas? Sakyčiau, čia jos vaidina tą dokumento, įrodymo vaidmenį. Interjerai kalba ir apie žmones, juos bandžiusius savaip sušildyti, – minkštų žaisliukų gausa ir reklaminiai gražuolių plakatai pasako tiek daug apie šilumos ilgesį arba tiesiog primena, jei kam teko matyti, skurdesnių sluoksnių Afrikos šalių gyventojų interjerus. Ir dar vienas terorą, sulaužytus likimus ir tapatybes, pabėgėlio patirtį menantis kūrinys – Anidos Yoeu Ali „Budistų vabalas“: mano kūrybos mitologija“. „Man pasisekė, kad po 30 metų grįžau atgal į Kambodžą įgyvendinti „Budistų vabalo“ serijos ir kitų meninių projektų. Poetiškas sutapimas, kad suaugusi grįžau gyventi ir kurti į Kambodžą lygiai penkeriems metams – tiek pat laiko čia praleidau vaikystėje, kol mano šeima pabėgo nuo raudonųjų khmerų persekiojimo. Aš vaikiausi šiuos penkerius vaikystės metus, persekiojama pabirų prisiminimų ir svarstydama, kuo būčiau tapusi, jei nebūtume buvę priversti pabėgti. Pagaliau supratau, kad ne mes patys pasirinkome pabėgti, o buvome pasirinkti. Šis mąstymo poslinkis suteikė jėgų pasveikti ir kurti prasmingą meną“, – sako menininkė. Ji augo JAV kaip pabėgėlė ir buvo auklėjama pagal tradicinius musulmonų khmerų papročius, todėl patirtas kitoniškumo, asimiliacijos ir priklausymo baimės jausmas, bandymas sujungti skirtingas kultūras tapo kūrybos pagrindu. Šis kūrinys iš tiesų yra organiškas lydinys budistinio ir šiuolaikinio meno paradokso, performanso, fotografijos ir tapybiško spalvos atvirumo, tradicijos (musulmoniškas moters apdaras,

kai uždengti plaukai, rankos ir kojos, paliekant atviras tik pėdas, plaštakas, veidą) ir vaikiško nenuspėjamumo.

Sielos formulės Čia vertėtų įtraukti ir Ulrichą Kochinke (Vokietija), eksponavusį nepamirštamus didelio formato (88x124 cm) piešinius galerijoje POST. Tiek Anida Yoeu Ali, tiek U.Kochinke’as stebina gebėjimu jungti beveik nesujungiamus dalykus į vientisą gyvą darinį. O ne, tai ne frankenšteinai – vibruojantys, raiškūs U.Kochinke piešiniai ir vėl, tik ne tiesmukai, transliuoja probleminių santykių, jungčių ar skirtumų pagimdytą nerimą. Anida Yoeu Ali ir U.Kochinke turi dar vieną panašumą – abu remiasi į religinius motyvus, tiksliau, klausimus, nes jie lieka neatsakyti, lyg chemijos formulė su laisvaisiais radikalais, todėl gebantys mikliai prisijungti mūsų dėmesį ir mintis. Terminas „Mokykla be Dievo“, Prancūzijoje apibūdinantis ne Bažnyčios valdomą mokyklą, dažnai siejamas su menininko darbais, taikytinas greičiau kaip termino adaptacija: religiniai, neabejotinai krikščioniški, kai kur net katalikiški motyvai čia gana reikšmingi, tačiau be moralizavimo ar pajuokos. U.Kochinke savo pieštuko kuriamomis štricho struktūromis jungia pačius įvairiausius realybės fragmentus: karikatūras, reklamą, prekės ženklus ir logotipus, pavadinimus. „Šį ekstensyvų fondą sudaro senos nuotraukos, knygos, atvirukai, kurių jis randa sendaikčių turguose arba perka internete; bet krikščioniška ir riedlentininkų ikonografija taip pat sudaro dalį vizualių šaltinių ir jis sudeda kartu skirtingus objektus į vieną piešinį“, – sakoma anotacijoje. Ir vėl čia neįvardijamą nerimą, įsikabinantį ilgesniam laikui į žiūrovo sąmonę, transliuoja piešinys, susijęs su drabužiu. Šį kartą katalikų dvasininko apranga. Nieko daugiau, tik kabantis drabužis, tačiau kodėl jis man atrodo tiesiog dramatiškas ir labai baugus? Taip, dramos netrūksta visuose ekspozicijos piešiniuose, jos netrūksta ir Xaro Castillo (Ispanija) fotoinstaliacijų cikle „Las Marias“. X.Castillo taip pat panirusi į religinės ikonografijos interpretacijas. Ji tiria šv.Secilijos, šv.Agotos, Švč.Mergelės Marijos atvaizdus, tapusius kolektyvinės sąmonės dalimi, ir juos sieja su asmenine patirtimi. Fotoinstaliacijų ciklas „Las Marias“ sukurtas naudojant savo atvaizdą ir įvairias medžiagas kaip vielinis tinklas, mąstant apie šių moterų vaidmenį religijoje. Mąstant apie dabarties moters būsenas. Kūrinį pristatančiame tekste rašoma, kad menininkė sudabartina šventųjų istorijas, ir turiu pritarti – būtent taip! Tai nėra religiniai kūriniai, tačiau kaip ir U.Kochinke ji nemoralizuoja ir nesišaipo, palikdama žiūrovui savo aistros, nerimo ir išgyvenimų dalį. 13


Kitapus šviesos Tiesą sakant, pažiūrėjusi tokias parodas neturiu nė mažiausio noro išsakyti kokį priekaištą festivalio kuratoriams (Konstantinas Bayeris (Vokietija), Jaldun Hamad (Ispanija), Yukiko Ito (Japonija), Dana Langlois (Kambodža), Giedrė Legotaitė (Lietuva), Laura Lygaitytė (Lietuva / Taivanas), Lina Mikalauskienė (Lietuva), Airida Rekštytė (Lietuva), Véronique Sapin (Prancūzija), Ieva Vitkauskaitė (Lietuva) ir organizatoriams. Priešingai: tekste beveik netilpo net mano pačios mintys, nes kūriniai tiesiog užgriuvo, veikė, negalėjau jų pamiršti. Tiesa, atėjo ir liūdnasis supratimas, kokie silpni esame, kaip sunku padėti karų, katastrofų nualintiems žmonėms. Negalime sumažinti Japonijos žemės drebėjimo sukelto skausmo, išspręsti pabėgėlių problemos, tad ką duoda tokios parodos? Lyg ir bejėgį apmaudą... Tačiau mes gi visuomet lyginame su savo situacijomis, istorija, socialine dabartimi. Ir tos Marijos iš „Las Marias“, atrodo, kenčia sau tyliai už vielinių tinklų, kaip įpratusios nuo amžių, kenčia tyliai, kol vieną dieną pasidaro nebepakeliama. Ir tada išeina į gatves, kaip Lenkijos juodojo pirmadienio moterys. Nes problemos bręsta tyliai, kol netampa katastrofomis. Taigi, apsukusi ratą grįžau prie juodai apsirengusių moterų, smūgiuojančių į bet kurį prisiartinantįjį, nors tik vizualiai, keršijant. Juoda. Tada – ir balta. Joelis Andrianomearisoa „Aistros labirintai“ naudoja būtent šių dviejų antipodinių spalvų popierių sukurti itin vizualiai didžiulei instaliacijai. Operuodamas popieriaus kiekiu, jo kraštų atsilenkimais, lygumu ir netvarka menininkas kaip koncepciją renkasi Oscaro Wilde’o laiškus savo mylimajam „De Profundis“, kurie atspindi meilės neįmanomumą atsiskleisti iki galo, iki pačių gelmių, tamsos ir mirties, nesėkmės ir galutinio nusivylimo, kas yra šiuolaikinio gyvenimo medžiaga. Pristatyme rašoma: „Žiūrovas beveik aklomis vedamas nuo šviesos iki tamsos; nuo pirmykštės gyvenimo baigties iki mistinės neapsakomos netekties, Andrianomearisoa tęsia meilės realybės studiją, nebrandžius beribius geismus besiribojančius su baisiausiais pasaulio vardais: smurtu, dominavimu, ilgėjimusi, žiaurumu, naikinimu. Ar akinanti šviesa ir tamsus plotas oponuoja vienas kitam? O gal jie gaivinami tų pačių jėgų?“ Popieriaus magiją naudoja ir galerijoje POST „Akmenų knygos. Prancūzija“ eksponavusi Agnė Jonkutė. Tai iš mano aprašytosios itin socialiai angažuotos festivalio Kaunas mene

14

dalies iškrentantis kūrinys (tiesa, jai antrina Youki Hirakawa (Japonija) „Krintančios žvakės“ ir „Deginti sekundę“. Šie skirtingų šalių ir patirčių menininkai tarsi sujungti kuo kitu nei pasaulio skauduliai ir neteisybės, juos vienija fotografijos medija. Plačiąja prasme, jei fotografija laikysime šviesai jautrioje medžiagoje užfiksuotą realybės fragmentą. Tuomet ir pigus, prastas popierius, geltęs nuo saulės ir atmosferos poveikio, paliktas smėlynuose prispaudus jį akmeniu ir taip užfiksavęs pribyrėjusį smėlį ir centre – akmenį taip pat yra fotografiniai atspaudai, kalbantys apie laiką, kaip ir deganti Y.Hirakawos juosta. Kalbantys apie šviesą, gamtą, tyliai, savaip, tokie primityvūs ir pirminiai, tarsi egzistavę iki visų socialinių katastrofų. Tik akmuo išduoda, kad tai – ne visa tiesa. Akmuo, kuriuo buvo nugalėtas Galijotas, akmuo kaip ginklas, kaip namo pamatai. Ta biblinė citata „dantis už dantį“ – o jei visos tos Lenkijos moterys būtų paėmusios po akmenį? Jei būtų pakėlusios ranką keršyti? Kas atsitinka, kai mumyse užauga smurto antrininkas – kerštas? Akmuo ir popierius, ant kurio rašomi tekstai, ant kurio rašomi įstatymai. Gerai pamąsčius – abu gali užmušti. Abu gali tapti gyvenimo, namų pamatais. Manote, kad jau baigiau tekstą? O, ne! Rieko Koga (Japonija/Prancūzija) M.Žilinsko dailės galerijoje eksponuoja „Gyvybės medį“, inspiruotą dar vienos didžiulės mūsų laikmečio katastrofos – 2011–ųjų kovo 11 d. žemės drebėjimo Japonijoje. Menininkei bedirbant prie kūrinio, kuris pradžioje buvo skirtas viešam daržovių sodui Paryžiuje (ten planuota sukurti didelį tekstilinį medį pačiame sodo centre), Šiaurės Japoniją ištiko tragiškas žemės drebėjimas. Negalėdama išvykti R.Koga nutarė savo darbą paversti simboline malda, pagerbiant katastrofos aukas. Balta spalva tradiciškai simbolizuoja tyrumą ir gijimą. Iš daugybės ilgų balto medvilnės audinio juostų susiūtas tinklas iš arčiau pažiūrėjus primena sužeistųjų tvarsčius. „Jie turėtų apglėbti aukas su meile ir palydėti visų jų sielas kylant į dangų. Kviečiu ateiti ir aplankyti šią instaliaciją. Atsisėskite po medžiu ir užsimerkite. Tikiuosi dangus virš jūsų dovanos jums džiaugsmo ir jūs pasijusite dėkingi šiam „Gyvenimo medžiui“. Linkiu jums visiems ramybės“, – rašo menininkė. Taigi, man belieka pakartoti – ateikite į parodas, tikiuosi menas jums dovanos ne tik neramių minčių, bet ir jėgų paversti jas gydančiais tvarsčiais. Sau ar kitiems.


Xaro Castillo (ES). Las Marias. Agnė Jonkutė (LT). AKMENŲ KNYGA. PRANCŪZIJA / BOOK OF STONES. FRANCE Anida Yoeu Ali (KH / USA). Naktyje (iš serijos Budistų vabalas) / Into the Night (The Buddhist Bug series), 2015. Videofilmo autorius Masahiro Sugano / Videoinstallation The Buddhist Bug. Video by Masahiro Sugano


Aistė Kisarauskaitė Festival “Kaunas in Art”: Heaven Is There, Where Hell Is „Kauno diena“, 24 10 2016

This time the beginning is not in Kaunas (people of Kaunas, please don’t be angry, this is only the introduction, everything else will be about you and for you), but in “Pamėnkalnis Gallery“, Vilnius, where the continuation of the exhibition “Postidea IV. War” (curator Laima Kreivytė) is being shown. A video installation by a Berlin-based artist of Turkish origin Nazaket Ekici is called “Tooth for a Tooth – in Memory of the Murdered Turkish Women”.

Where is the source of violence? A big projection of separate stylistically similar performances on the walls fills the hollow space of the hall and keeps on turning its loops in my memory for many days to come. All separate segments – women dressed in black actually perform the same violent action – strike blows with their fists, kick with their feet, hit and hit again, shouting while the artists cry out the stories of murdered and disgraced women of different age. Here the highest point of violence against women is taken – murder, demolition of the body. And the response of N.Ekici – martial actions, movements, tooth for a tooth, violence for violence - seems to be directed to the viewer, against everybody standing in front. “Against” is a terrible keyword which did not let me forget the piece of art. Who is the enemy in fact? Am I the one, visiting the gallery and trying to understand what is happening and feeling like in a court case dealing with the unpaid alimony when the father’s lawyer pronounces a speech about the responsibility of the mother to suffer anything for the sake of her child? Everything! You must let a man, who you are afraid of, enter your flat (even though the Constitution guarantees your right not to do so) because you must suffer for the child. Performances speak about those obedient women who let the men in. What else must I do? Everything! Statistically I am only a reproductive unit. In fact, what difference does it make whether he is a father, a husband or a civil servant? A violator may have different relations with you, even simply financial, and you become the centre of focus.

It is not necessarily on the streets that violence begins, though it is not always pleasant to go home in darkness. Here it only acquires new forms. Violence begins at home, in the family like in the case of those murdered Turkish women. And the legal system has much to do with it. This is the question which I raised in the text about “Kaunas in Art” and began from the events in Vilnius and the murdered women in Turkey – who is able to hear the voice of an artist? Of course it is us who are interested in culture and art. Just a few of us can do it. Quite unexpectedly Arvydas Žalpys, organizer of “Kaunas in Art”, provides encouraging information about numerous visitors and schoolchildren’s excursions coming to see the exposition in M.Žilinskas Art Gallery. Namely this part of the festival is formed from artworks, the authors of which analyze social and other actual problems of today in different voices – whispering, quietly telling the story or shouting loudly!

Stagnation of the soul Presenting his video installation “7,000 Years of Absolute Stagnation” Andrius Kviliūnas (Lithuania) says that the idea for this piece of art came to his head “when the Russian army invaded the Crimea”. The film was shot in Pabradė Foreigners’ Registration Centre where the artist interviewed Syrian, Chechnyan and Ukrainian refugees. Only four people agreed to speak in front of the camera. It is not a fluent story told by one man but rather a selection of gradually changing fragments. The author comments the title in the following way: “Now I am planning to entitle the video installation “7,000 Years of Absolute Stagnation” because a human being cannot get rid of his primitive spiritual state. Wars, slaughter, lies, rascality have been happening throughout the history of the world. It is not the human being who is developing, but the killing tools”. I was shocked by the words of a woman bringing up two small children. She says that everything she gets here is …

Ulrich Kochinke (DE). Iš serijos Mokykla be dievo / from series L‘École sans Dieu 2013. Pieštukas, popierius / pencil on paper. 48 x 63cm

17


Andrius Kviliūnas (LT). Kadrai iš / Stills from 7000 METŲ ABSOLIUČIOS STAGNACIJOS / 7000 YEARS OF ABSOLUTE STAGNATION

10 Euros monthly! One of her children needs to have brain examination but there is no money to take him to hospital. What can you expect from the state where pensions are… I will not mention how big, you understand it yourselves. But A.Kviliūnas films others, not citizens of this country, doesn‘t he? We do not care about them! But do we care about anybody, especially children? What I would like to know is the percentage of fathers (or mothers, but taken separately) who provide for their children only forced by the court of justice. You may try to guess. Children also appear in the video work by an Austrian artist Andreas Mares titled “Those – Dying Then”, which gained recognition of “Premio Combat Prize” (Italy) in 2016. The film, presented in an extremely clean, minimalist manner and even well-finished form, actually reminds the observer of the overflow of migrants in the summer of 2015 and the terrible views of dead children seen in the press of that time. In the first static slip of the film you see children sleeping or simply lying with their eyes closed and merged in themselves until you understand that this beauty is unusually cruel – there is very little if any motion at all of the body washed by the clearly heard but invisible waves. From that moment you realize that the sleep did not come by chance. You see well-dressed beautiful children in sterile surroundings and you feel the breath of death. Aesthetics here seems like our deceiving and unsustainable reality. At the same time it is the antipode of the mass media filled with brutally cruel views.

Longing for warmth The theme of refugees is analyzed by Federico Baronello (Italy) in his photodocumentary series “Mineo (Home for

18

America)” as well. The work was created in the summer of 2014, in the biggest military base in the Mediterranean. The former US station for soldiers in Sigonella was converted into one of the biggest refugee centres in Europe. The author shows the life of those who fled from the Arab spring uprisings in Tunis and other countries of Northern Africa. The present situation is complicated and unclear. People in the “grey zone” are hardly protected by law, their freedom is limited. They live in uncertainty and belong to neither country. The annotation of the work says: “It has since grown notorious in local media and among immigration advocates, who say the facility puts too many people in units, with little access to health care and little progress on their cases”. Do clear and highly professional photo images say more than the description? To my mind, here they perform the role of a documentary proof. The interiors say much about the people who tried to create cosiness and bring warmth inside. The abundance of soft toys and posters with beautiful women on the walls can tell a life story of the whole lowerclass society in Africa. One more artwork about terror, broken lives and identities as well as refugee experiences is Anida Yoeu Ali’s “Buddhist Bug: Mythology of My Creative Work”. The artist says: “I have been fortunate enough to return to Cambodia after 30 years of absence to realize The Buddhist Bug series and other artistic projects. It is poetic that I would return as an adult to live and work in Cambodia for exactly 5 years, the same amount of time I had spent as a small child before my family fled as refugees from the Khmer Rouge. I have been chasing those 5 years of my childhood, haunted by fractured memories and wondering who I would have been had we not been forced to leave. I have come to realize


we didn’t choose to leave, the leaving chose us. This shift in thinking about our exodus has empowered me to heal and make meaningful art”. Anida Yoeu Ali grew up in the USA as a refugee and was educated according to traditional customs of Khmer Muslims. Therefore, the experienced feeling of difference, assimilation and the fear of belonging, the attempt to combine different cultures became the foundation of her creative work. The exhibited work is an organic fusion of the Buddhist and contemporary art, performance, photography and the painterly openness of colour. It is presented with the help of traditional garments of Muslim women covering their hair, arms and legs and leaving only the feet, hands and faces open, as well as childish unpredictability.

Formulas of the soul Another artist worth mentioning here would be Ulrich Kochinke (Germany), who exhibited the unforgettable big format drawings (88x124 cm) in POST gallery. Both Anida Yoeu Ali and U.Kochinke have a surprising ability to unite nearly impossible things into one living formulation. They are not frankensteins, but vibrant, clear drawings once and again indirectly transmitting anxiety born from problematic relations, connections or differences.

One more similarity of Anida Yoeu Ali and U.Kochinke is the fact that both artists refer to religious motifs or, to be more exact, unsolved questions like formulas in chemistry with free radicals, capable of connecting our thoughts and attracting attention. The term “School without God”, describing a nonchurch controlled school in France, is often associated with the artist’s works. It should be treated as an adaptation of the term: religious, undoubtedly Christian, sometimes even Catholic motifs here are rather important but without moralizing or ridicule. With the stroke of his pencil U.Kochinke combines different fragments of reality into structures: caricatures, adverts, trade marks and logotypes, titles. “This now extensive fund of material contains old photographs, books and postcards that he finds in flea markets or buys on the Internet; but Christian and skateboarding iconography are also a part of his visual sources, and he puts together a selection of images for a drawing” – says the annotation. And again, the unidentifiable anxiety catching at the viewer’s consciousness for a longer time is transmitted through a drawing of clothing. This time it is the outfit of a Catholic priest. Nothing more except a hanging outfit, but why does it look so dramatic and extremely frightening?

Benedikt Braun (DE). WELLCOME / SVEIKI ATVYKĘ #foreign politics #refugees #irony #lie #spurning the flag #external frontiers #contempt #užsienio politikai #pabėgėliai #ironija #melas #vėliavos atstūmimas #išorinės ribos #panieka Objektas / object, 65 x 89 cm, 2011


Indeed, all drawings of the exposition are full of drama. It is also present in the cycle of photo installations “Las Marias” by Xaro Castillo (Spain). X.Castillo deals with interpretations of religious iconography. She explores the images of St.Cecilia, St.Agatha and Holy Virgin Mary, which have become a part of collective consciousness, and associates them with her individual experience. The cycle of photo installations “Las Marias” is formed using the author’s own image and different materials in the shape of a wire net, contemplating about the role of those women in religion. The thoughts lead to the analysis of the state of a contemporary woman. The text accompanying the work explains that the artist contemporizes life stories of the saints, and I admit it is exactly so. Being religious pieces of art, similarly to those of U.Kochinke’s, they do not moralize or mock but leave a part of the author’s passion, anxiety and emotional experience to the spectator.

On the other side of light Having visited the exhibitions, I have no wish to express any criticism in the address of the curators (Konstantin Bayer (Germany), Jaldun Hamad (Spain), Yukiko Ito (Japan), Dana Langlois (Cambodia), Giedrė Legotaitė (Lithuania), Laura Lygaitytė (Lithuania/Taiwan), Lina Mikalauskienė (Lithuania), Airida Rekštytė (Lithuania), Veronique Sapin (France), Ieva Vitkauskaitė (Lithuania) and the organizers. On the contrary, I could not put all my thoughts into the text because of the plentitude of works and the effect they made on me. To tell the truth, another feeling which came to me was a sad understanding of our weakness and difficulties in helping the people exhausted from different wars and catastrophes. If we are unable to diminish the pain caused by the earthquake in Japan, solve the problem of refugees, what feelings do such exhibitions provoke? Is it only the sense of helpless annoyance? We always make comparisons with our own situations, history, social reality. And those Marias from “Las Marias” seem to suffer quietly behind the wire net, as they are used to doing for ages. They suffer quietly until one day it becomes unbearable. Then they pour into the streets, like the women from the “black Monday” in Poland. Problems accumulate quietly till they become catastrophes. Here again I come back to the women dressed in black, punching anybody who approaches them, though it is done

20

only visually, in revenge. Black, then comes white. Joel Andrianomearisoa uses paper namely of these two antipode colours to create his extremely visual installation “Labyrinths of Desire”. Operating with the quantity of paper, flaps of its edges, evenness and disorder, the artist chooses Oscar Wilde’s letters to his beloved “De Profundis” as the concept for his work. Reflections of the impossible mission of love to reveal itself fully, to the very bottom, to the limit of darkness and death, misfortune and despair become the subject matter of contemporary life. The presentation of the work says: “Leading the viewer almost blindly through a journey from light to darkness; from the primeval dawn of life to mysterious indescribable loss, Andrianomearisoa continues his earlier engagement with the realities of love, their crude manifestations of borderless desire bound up with the most abysmal faces of the world: violence, domination, longing, cruelty, effacement. Are the blinding light and the pitch dark here opposites or are they animated by the very same forces?” The magic of paper is also used by Agnė Jonkutė in her “Book of Stones. France” exhibited in POST gallery. It is a piece of art which (together with Youki Hirakawa’s (Japan) “Falling Candles” and “To Burn a Second”) falls out from the context of the previously described socially engaged part of the festival “Kaunas in Art”. These artists, coming from different countries and having individual experiences, seem to be united in things other than pangs and injustices of this world. One thing they both have in common is the medium of photography in the wide sense of the word when photography is considered to be a fragment of reality captured on a material sensitive to light. In this case even cheap and bad quality paper, yellowish from the sun and atmospheric influence, left in the deserts of sand with a stone on top and thus fixing both - the drifting sand and the stone in the centre, may be treated as photographic prints telling about time like the burning film of Y.Hirakawa. The works speak about light and nature quietly, in their own manner, so primitive and primary as if having existed before all social catastrophes. Only the stone betrays that it is not the whole truth. The stone, with the help of which Goliath was defeated, is a weapon, or a foundation for the house. That biblical quotation “tooth for a tooth” – what if each of all those Polish women would have taken a stone and raised their hands in revenge? What happens when revenge,


Rieko Koga (JP/ FR). Instaliacija GYVENIMO MEDIS / Installation TREE OF LIFE

a companion of violence, grows in us? Both, the stone and the paper, on which texts are written, may kill. Both may become the foundation of life and home. Do you really think this is the end of the story? Of course not! In M.Žilinskas Art Gallery Rieko Koga (Japan/ France) exhibits her “Tree of Life”, inspired by another terrible catastrophe of our times – the earthquake of the 11th March, 2011 in Japan. The tragic event struck the northern part of the country at the time when the artist was creating her work. Originally it was meant for a public vegetable garden in Paris with the idea to design and install a big textile tree in the very centre of the garden. Unable to leave the country, R.Koga decided to turn her work into a symbolic prayer in memory of the victims of the catastrophe.

Traditionally white colour symbolizes purity and healing. At a closer look, the net, stitched from numerous long white cotton sashes, reminds of bandages for the wounded. The artist writes: “They are meant to cover the victims with love and to guide the rising to sky of all souls of the victims. Please come visit this installation. Sit down under the tree and close your eyes. I hope the sky above you will give you joy and that you will be grateful to this “Tree of Life”. I wish peace for all of you.” Therefore, I have to repeat once again – come visit the exhibitions. I hope art will give you much more than just uneasy thoughts. It will provide you with enough energy and strength to turn them into healing bandages for yourselves and for others as well. / Translated by Egidijus Mačiulskas

21


Giedrė Legotaitė „Daug garso ir daug šviesų“. Bet prieš tai... Žurnalas „Dailė“. Vilnius: artseria, Dailininkų sąjungos leidykla, 2016/2. P. 44-52

Įžangai skolinuosi garso ir šviesų kiekį – mastą – garbinančią vieno mėgstamiausių geltonosios spaudos personažų, vadinasi – vieno norimiausių, populiariausių – atlikėjų, Egidijaus Dragūno (a.k.a. SEL), frazę. Ji taikliai įvaizdina, ko nori publika. Efektinga yra kiekis. Faktas, nebūtinai, bet dažnai, kiekis sukuria savo efektą. Gyvenant pasaulietišką gyvenimą, gyvenant mieste, gyvenant šalyje, kuri siekia atliepti šiandieninės visuomenės poreikius, ta kiekybė turi savo reikšmės. Ji gali būti įvairi, bet pageidautina – kokybiška. Nes, pramoga dėl pramogos ne visada gali būti pateisinama. Jei žmones suptų tik tai, kas gera ir, įprasta grožio samprata, gražu, tebūnie, tebūnie daug šviesos ir daug garso! Vis tik, žmonės išgyvena sudėtingus laikus. Žinoma, ir praeities kartoms buvo sudėtinga. Dabar yra kitaip sudėtinga. Tikėtina, ateityje – ir gi bus gan sudėtinga. Žmonės susiduria su daug problemų ir jų daug sukelia patys. Sukelia karus, diskriminaciją, globalaus 22

masto taršą. Sukuria daug neteisybės, skausmo. Bet, jei šalia meilės – skausmas, tai ir šalia skausmo – meilė. Tad nuopuolius kartais vainikuoja sėkmė. Taip, reikia šviesos. Kaip ir SEL koncerte – pageidautina daug. Ir ji bus garsi. Tą šviesą sukuria žmonės, kuriems rūpi moralė, tam tikras kodeksas. Ir tie, kuriems rūpi, jie apie tai kalba. Didelė dalis šiuolaikinių menininkų kurdami, yra įtakojami būtent vidinio noro atkreipti dėmesį, priartinti problemas prie suvokimo, kad mes esame viso to dalis. Jie esmę geba išreikšti drastiškesnėmis priemonėmis, geba prie rūpimų klausimų prieiti subtiliai, kad net suvokėją tai „pajudintų“. 7–ą kartą galerija „Meno parkas“ surengė tarptautinį šiuolaikinio meno festivalį KAUNAS MENE. Dvejus metus rengta festivalio programa buvo įgyvendinta eilėje renginių, kurie tęsėsi nuo rugsejo 23 iki lapkričio pradžios. Buvo surengtos parodos keturiose pagrindinėse Kauno galerijose


(Kauno fotografijos galerijoje, galerijoje POST, M. Žilinsko dailės galerijoje ir festivalio būstinėje – galerijoje „Meno parkas“), vyko globalaus masto videomenininkių kolektyvo FEMLINK videodarbų pristatymai seniausiame Lietuvos kino teatre Romuva, festivalio menininkė, atvykusi iš JAV surengė viešą paskaitą Vytauto Didžiojo universitete bei įgyvendino kulminacinį festivalio renginį – įspūdingą performansą Kauno centriniame knygyne. 7–ajame festivalyje KAUNAS MENE pristatyta daugiau kaip 70–ies menininkų iš viso pasaulio kūryba. Festivalio organizatoriai, bendradarbiaujant ir su užsienyje veikiančiomis galerijomis („Sabrina Amrani“ (Madridas), „JavaArts“ ir „Studio Revolt“ (Pnompenis), „Eigenheim (Berlynas / Veimaras), „White Rainbow“ (Londonas), TPK Art i Pensament Contemporani (Barselona) pristatydami kaip niekada plačią dalyvių geografiją, skleidė (kartais – pirštu rodė) šiandienines aktualijas, pateikė įvairius šiuolaikinių kūrėjų projektus, kurie kėlė šypsenas, jaudulį ir skatino susimąstyti. Nesiekiant apžvelgti visų pristatytų festivalyje kūrėjų darbų, o siekiant per paminėtus keletą, atliepti įvairiapusę festivalio atmosferą, nes KAUNAS MENE mieste sutelkė rimtą šiuolaikinio meno koncentraciją („priartino gaublį“). Menininko iš Austrijos, įvairių festivalių dalyvio bei prizininko, Andreas Mares videodarbas „Tie mirštantys tada“, eksponuotas didžiausioje festivalio parodoje, veikusioje etatiniame festivalio partnerio, Nac. M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, padalinyje M. Žilinsko dailės galerijoje, suvokėjus nukelia į 2015 m. vasarą, kuomet pasaulį sudrebino vaizdai su į Turkijos krantus išplauto vaiko kūnu. Migracijos bangai iliustruoti žiniasklaida masiškai tiražavo iš Sirijos bėgusios šeimos tragediją. Tikriausiai dar nepasimiršo raudona „maikė“ ir mėlyni šortai, kuriuos dėvėjo kniūbsčias ant smėlio vaikas. Remiantis kūrinio aprašu, Andreas Mares sukurti šį darbą taip pat inspiravo 19 a. rašytojos Emily Dickinson eilėraštis tokio paties pavadinimo – „Tie – mirštantys tada“, „kurį rašytoja parašė sukrėsta atsitiktinių mirčių, Dievo nebuvimo ir kankinama klausimo, ar mes tai turime priimti tai, kaip nekintamą“ (Beth Vermeer). Ypatingai keblią kūrinio istorija „pasakota“ paeiliui vaizduojant tris miegančius vaikus, o jų gulėjimo padėtis analogiška minėtai masinei įvykio dokumentacijai. Užliūliuotųjų jūros garsais miegas simbolizuoja, kaip galima rasti kūrinio aprašyme, užmarštį, prarastą nekaltumą, gyvenantį tik vaikų sielose. Ir tikrai, kaip aprašyme taikliai įvardinta, kūrinio lakoniška išraiška, subtilus garsas perteikia „paralyžių, agoniją ir abejingumą kitiems pasauliams, kurių dalimi nenorime būti“.

Panašias problemas sprendžia menininkas Andrius Kviliūnas savo nauja videoinstaliacija „7000 metų absoliučios stagnacijos“, kurios atsiradimą lėmė prasidėję neramumai Kryme. Menininkas nuvyko į Užsieniečių registracijos centrą Pabradėje, kur bendravo su sirais, čečėnais, ukrainiečiais. Naudodamas sutikusių kalbėtis migrantų liudijimais bei, remiantis autoriaus aprašymu, pagal gotikinę tapybą sukurtomis kompozicijomis, A. Kviliūnas siekė, baisius, bet nuoširdžius instaliacijos herojų pasakojimus lydėti boschiškais vaizdais. Referuojant menininko mintį, šalia alegorinių religinių įvaizdžių išeksponuotos pabėgusiųjų istorijos prieštarauja per amžius tikima visagalybe. Bet čia su Dievu aš nediskutuosiu. Gal tik sukalbėsiu. Olandų kilmės Portugalijoje gyvenančios ir savo projektais sprendžiančios (tiriančios) žmogaus teisių problemas (tokias kaip prekyba žmonėmis, lyčių nelygybė, prostitucija, rasizmas ir t.t.) Marian van der Zwaan „keliaujantis“ projektas „Raudonas siūlas“ buvo pristatytas vienoje iš galerijos „Meno parkas“ erdvių. Keturių kilometrų raudonos virvės „voratinkliu“ pasakojamos žmonių dėl rasės patyrusių smurtą ar – mirtį – patirtys, jausenos. Jų mintys. Šalia įspūdingo raudoniu pliekiančio ir mazgų pilno tvėrinio – spengiantis garso takelis ir vis teksto pertraukiamas baltą foną transliuojantis televizoriaus ekranas. Labai įsiminė menininkės, kuri, kaip ir visa margos geografijos festivalio dalyvių grupė, buvo pakviesta į Kauną, vis kartojami žodžiai – „we are very lucky girls“ (mes esame labai laimingos merginos). Ir taip, gyvenant Lietuvoje, kur problemos dėl rasės dar tik prasideda, didžioji dalis nesusidūrė ir nelabai suvokia problemos. Daugumoje mes – lietuvaitės ir lietuvaičiai – esam dominuojančios rasės savo šalyje ir šalia visų kitų apčiuopiamų, materialių, dalykų (apranga, vairuojamas automobilis, manikiūras, daugiau dokumentuotas šuo, ar mažiau dokumentuotas ir pan.) mums nereikia galvoti, kaip tave priims kiti dėl tavo odos spalvos. Nereikia bijoti dėl odos. Tik įsivaizduokit (nuoširdžiai, pabandykit įsivaizduoti), kaip tektų gyventi, jei šalia visų kitų savo baimių, dar jaustume baimę dėl spalvos. Įsiminė vienos paauglės įžvalga, su klase atėjusios į festivalio parodas. Kalbėdama apie instaliaciją „Raudonas siūlas“, moksleivė pastebėjo, jog sujudinus vieną painaus raudono tinklo atkarpą, per visą tinklą „nuaidi“ judesys. Taip yra. Tuo tarpu menininkas iš Vokietijos Benedikt Braun instaliacija „Mažasis bling bong“ (okupavusia „Meno parko“ 3–iąjį aukštą) minėtus probleminius klausimus sprendžia per pokšto prizmę ir rezultate – rimto turinio ekspoziciją lydi šypsena. Autorius nevengia pasijuokti iš situacijų, opių ben23


Agnė Jonkutė (LT). Akmenų knyga / Book of Stones

drinių klausimų (vadinasi, juokiasi ir iš suvokėjo). Bet tuo pačiu Benediktas juokiasi ir iš savęs, nes yra visuomenės dalis. Įvairiose objektų kompozicijose menininkas nevengia naudoti ir savo atvaizdą ir jį naudoja drąsiai: save užsodina ant arklio ir pavadina Donkichotu (didžiulis atspaustas atvaizdas), arba eksponuoja savo visafigūrį portretą be (tariamai) vienos rankos ir pavadina pusdieviu. Taip pat B. Braunas ant postamento užkelia mėlyną kilimėlį prie durų, skirtą batams nusivalyti, kuris būtų įprastas, jei ne geltonų žvaigždžių ratas. Europos sąjungos vėliavą referuojantis eksponatas numindytas ir nešvarus... Atraktyviai menininkas elgiasi su pavadinimais: šalia jų, Benediktas naudoja įprastas socialiniams tinklams nuorodas, ženklinamas vadinamais „hashtag‘ais“. Tokiu būdu ir taip spalvinga ekspozicija įgauna dar daugiau azarto: pvz. instaliaciją „Ir čia“ (įvardinant objektą – balta tvorelė su ratukais) lydi nuorodos: # sienos # Europa, # vertės slinkimasis, # demarkacija, # išorinės sienos, # užsienio politika. Ypatingai ryškus, žaismingas, komunikabilus (tačiau neverbališkai) iš Kambodžos kilusios menininkės, gyvenančios Sietle (JAV), Anidos Joeu Ali ilgalaikis projektas „Budistų vabalas“, eksponuotas M. Žilinsko dailės galerijoje. Taip pat, 24

į festivalį Anida atvyko surengti viešą paskaitą Vytauto Didžiojo universitete, kur pristatė savo įspūdingą ir jaudinančią kūrybą bei atlikti performansą išskirtinėje miesto vietoje – Kauno centriniame knygyne. Menininkės projektas unikalus, o tą įtakoja jos asmeninė patirtis ir kaip ji ją nusprendė transliuoti pasauliui. Ankstyvoje vaikystėje menininkės šeima buvo priversta palikti Raudonųjų khmerų (karinis komunistų judėjimas) kankinamą Kambodžą, tad menininkė užaugo ne gimtinėje, o svetur – JAV. Tačiau ji čia nebuvo sava. Ypač po Rugsėjo 11–osios įvykių, Anida Joeu Ali liudija didelį amerikiečių priešiškumą, kurį iššaukia rasė. Niekada nesijautusi vietine nei Amerikoje, nei po daug metų grižus į gimtinę dėl meninės veiklos. Kambodžoje menininkė realizuoja savo įvairiaformatį projektą „Budistų vabalas“. Budistų vienuolių aprangos oranžinė bei musulmonių moterų galvos apdangalas inspiruoja Anidą sukurti personažą „Budistų vabalas“ bei jo ilgą kostiumą. Įsirengusi į jį, menininkė tampa charakteriu ir keliauja po įvairias vietas, mokyklos klasėje įsimaišo tarp mokinių, kavinėje taisosi prie staliuko ir pan. Ieško savo terpės, kur jaustųsi vietoje, tačiau sukelia daugiau žaismės aplinkiniams nei pasiekia tikslą. Todėl ir toliau keliauja, vis ieško.


Taip autorė sukuria ciklą fotografijų, kurį ekspozicijose lydi ir paties kostiumo išraizgymas erdvėje (jo ilgis gali variuoti nuo 40 iki 100 metrų). Čia daug oranžinės „šviesos“! Užsiminus vėl apie šviesą, prisimenu kito festivalio menininko, kūrėjo iš Japonijos – Youki Hirakawa – galerijoje POST pristatytas achromatines instaliacijas. Užtemdytoje erdvėje degančią kino juostą (projektuojamo vaizdo instaliacija „Deginti sekundę“) perteikiantis kūrinys ar subtiliai ir paslaptingai suformuotoje ekranų kompozicijoje vaizduojamos degančios žvakės (instaliacija „Krentančios žvakės“) per šviesos (liepsnos) plotmę analizuoja laiko (ir laikinumo) temą. Paradoksalu, bet kur daug tamsos – į šviesą ypač žiūrisi ir laikas pradeda tirpti. Laiko ir šviesos tema buvo eksploatuojama ir šalimais pristatytame Agnės Jonkutės projekte „Akmenų knyga“. Jautrus ir tikras. Grynas. Autorė surenka kolekciją iš popieriaus lapų, prieš tai pabuvusių gamtoje. Menininkė juos išdėlioja ant žemės paviršiaus, prispaudžia vietine materija (pvz.: akmeniu) ir palieka ant saulės (DAUG ŠVIESOS). Taip pati gamta per laiką sukuria savo istoriją popieriaus lape. Čia į jį – laiką – pasižiūrėta kaip į kolegą, bendraautorių. Galerijos erdvėje A. Jonkutė horizontalia linija išeksponuoja mediniais rėmais įformintus eksponatus. Į galeriją atneša gamtą. Ją pateikia ramiai ir susikaupusiai, užtikrintai – medituokit!

Dar trumpai paminėsiu vienus ryškiausių Taivano jaunosios kartos videomenininkų: Chen I–Chun ir Hsu Chia–Wei (jų darbai eksponuoti Kauno fotografijos galerijoje). Egzotiškos šalies įvaizdį patvirtina kūriniai, kuriais reflektuojami sudabartinti praeities mitai. Tiek Hsu, tiek Chen gręžiasi į šalies tautosaką – gilinasi į šaknis – ir ją perpapasakoja ekspoloatuodami savitą kūrybinį braižą. Tai perkeldami į videodarbą, menininkai sukuria įspūdingus, sąlyginai autentiškus ir mistiškus darbus. Daug kam svarstant apie meno sąvoką, lygiagrečiai palaikomas menininko statuso aiškinimasis. Suvokiant faktą, kad šiuolaikiniai menininkai yra ypatinga grandis visuomenėje ir užima svarbią vietą, mąstant ne tik apie patrauklių daiktų kūrimą, bet aplinkos. Aplinkos ir mūsų joje kūrimą. Tad, tokie renginiai, manau, yra, kaip kokia guminė strėlė – ją nusitaikęs lankininkas (interesantas) iššauna, ji turi tikslą, jį pasiekia. Baksteli savo guminiu smaigaliu. Randų nepalieka, bet susimąstyti paskatina. Spręsdami rūpimus klausimus, galų gale, spręsdami klausimą: „kaip pasakyti – man rūpi?“, menininkų darbai Kaune sukūrė nemenką koncentraciją profesionalaus ir aktualaus šiuolaikinio meno, kuris svaigino, jaudino, juokino, pykdė. „Skėlė žiežirbas“ ir kūrė garsą bei šviesą. O kad jos būtų, kad būtų DAUG, turime būti atsakingi ir tvirti. Ir ramina tai, kad prie tamsos pasimato ji.

Anida Yoeu Ali (KH / USA). Budistų Vabalas / The Buddhist Bug. Ekspozicijos detalė / Detail of exposition


Giedrė Legotaitė “Plenty of sound and light”. But before that… Kaunas in Art, 7th international contemporary art festival Magazine „Dailė“. Vilnius: artseria, Dailininkų sąjungos leidykla, 2016/2. P. 44-52

The cornucopia of art – light and sound – was open in the second largest city of Lithuania during its 7th international contemporary art festival Kaunas in Art, organized by Meno parkas gallery. Driven by the major and pivotal question “How do I say “I care“?“ international artists from world over have brought to Kaunas loads of diverse, professional and topical contemporary art. The programme has taken two years to create and the events lasted from September 23 through early November. Exhibitions were hosted by four major Kaunas art venues: Kaunas Photography gallery, POST and Meno parkas galleries and Mykolas Žilinskas Art Gallery. The oldest cinema theatre in Lithuania Romuva featured video artwork by the celebrated team FEMLINK, Anida Yoeu Ali from USA gave an open lecture at Vytautas Magnus University, while the entire festival culminated in a closing performance by the same artist at Kaunas Central Bookstore. The festival managed to present over 70 international artists: the unusual scope of geography has been achieved through collaboration of the Lithuanian organizers with their foreign counterparts, galleries Sabrina Amrani (Madrid), JavaArts (Phnom Penh) and Studio Revolt (Phnom Penh), Eigenheim (Berlin / Weimar), White Rainbow (London) and TPK Art i Pensament Contemporani (Barcelona). Given the degree of concentration of art and diversity of thought and emotion it stirred, it is impossible to attempt at a summative overview, thus let me try to mention some of exhibits and participants who exemplify the diversity of the festival. The video work Those Dying There by the Austrian artist Andreas Mares (whose aesthetic touch has been recognized by a number or awards), exhibited at Žilinskas Art Gallery, was referenced by the tragic image of a dead migrant child washed out on the seashore in Turkey in the summer of 2015. This shot was exploited by the mass media to illustrate the migration drama. Andres Mares’ clean and understated visual expression and subtle sound speak

of our paralysis and indifference to those other worlds that we do not want to be part of. Similar concerns are raised by Lithuanian artist Andrius Kviliūnas in his new video installation 7,000 Years of Absolute Stagnation prompted by the disturbances in Crimea. He visited the Foreigners Registration Centre in Pabradė and talked to Syrian, Chechen and Ukrainian people. He used their testimonies, also paintings in Gothic manner and Bosch-kind imagery to convey their predicament. The travelling installation by the Portugal based Dutch artist Marian van der Zwaan Red Thread told stories of people who experienced violence and even death because of their race. The stories were visualised by a four kilometre long scarlet red rope full of knots. Next to it, a soundtrack was played, which conveyed “a flow of their thoughts”. The Buddhist Bug by Anida Joeu Ali from Seattle (originally, from Cambodia), a long-term project was a highlight by virtue of its vibrancy and the power of communication. The artist’s lecture left none untouched. The uniqueness of her art rests largely on her personal experience and character: her family left Cambodia under the Khemer Rouge regime when Anida was a child and she grew in the USA. The uprooted artist says she does not feel at home either in the USA or in her native Cambodia where she has returned as an artist. Some of the most striking work was brought by the young Taiwanese video artists Chen I-Chun and Hsu ChiaWei. By revisiting past myths and folk art and translating them into contemporary language, they create authentic, mystical and powerful art. For our audience their work was in synch with a still exotic image of their country. This abundance of art raised all kind of thought and received diverse response: giddiness, laughter, anger, sympathy. It ignited plenty of emotion, and cast in light the entire town. There is something very soothing in the feeling when light comes out so prominently against darkness. Benedikt Braun (DE). LEICA / LEIKA

#Homeland #best friend #distance #outer space #technique #burn up #crazy idea #new year #fireworks #Tėvynė #geriausias draugas #atstumas #išorinė erdvė #technika #įsiliepsnojimas #beprotiška mintis #naujieji metai #fejerverkai 90 x 22 x 42 cm, 2015

26


27


Ainė Jacytė Tolimi ženklai Kauno meniniame lauke 2016-10-12, „Kauno diena“

Jau septintą kartą rengiamas tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene VII“ pristato platų teminį ir geografinį spektrą. Kad ir kaip banaliai nuskambėtų, bet Kaunas bunda – meno laukas tampa atviras, novatoriškas ir įdomus. Jame keičiasi parodos, įsitvirtina ne tik meno festivaliai, tačiau ir trumpalaikiai projektai ar meniniai vyksmai, daugėja edukatyvių paskaitų, diskusijų. Miestas tampa kultūriškai integralus, todėl meniniai vyksmai koncentruojasi ne tik institucinėse erdvėse, tačiau vis dažniau pasirenkamos netradicinės erdvės. Džiugina Kauno meno galerijų bendradarbiavimas, dėl kurio šiuolaikinio meno procesai tampa lengviau atsekami, suvokiami ir patiriami. Kaunas turi ryžto permainoms. Prie jų prisideda ir festivalis „Kaunas mene VII“, vadovaujamas Lietuvos dailininkų sąjungos galerijos „Meno parkas“ direktoriaus Arvydo Žalpio. Festivalio programoje šiais metais platus ne tik kvestionuojamų kultūrinių, socialinių, istorinių, politinių temų laukas, tačiau pirmą kartą tokia plati ir dalyvaujančių menininkų geografija: JAV, Japonija, Pietų Korėja, Taivanas, Prancūzija, Austrija, Vokietija ir kt. Keturias kultūrines erdves užėmusios ekspozicijos skirtingais aspektais tiria globalaus pasaulio problemiškumą, kuris suvokiamas per kolektyviai atpažįstamus ženklus, simbolius, iš kurių menininkai susikuria erdves saviraiškai, kuriose įvyksta individualaus ir išorinio pasaulio sąveika. M.Žilinsko dailės galerija, POST galerija, Kauno fotografijos galerija, Meno parkas – keturi karštieji taškai, pažymėti Kauno žemėlapyje spalio mėnesį. Parodas jungia panaši ekspozicinė architektūra, kurioje pagrindiniu erdviniu akcentu tampa instaliacijos (Rieko Koga (Japonija) „Gyvybės medis“, Andrius Kviliūnas (Lietuva) „7000 metų absoliučios stagnacijos“, Youki Hirakawa (Japonija) „Burning a Second“, Xaro Castillo (Ispanija)

LAS MARIAS, Marian van der Zwaan (Portugalija) „Raudona styga“, Valda Verikaitė (Lietuva) „Unfortunable“, Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė (Lietuva) ir Pranciškus Brazdžiūnas (Lietuva) „Leksikonas“). Būtent jos yra šių metų festivalio rengėjų šachas ir matas partijoje, žaidžiamoje su publika. Instaliacijos gigantiškos, sudėtingos, besiskiriančios medžiagiškumu, komplikuojančios galerijų erdves, keičiančios jų funkcijas. Nė viena jų neprimena kažko jau matyto (tai nutinka žvelgiant į fotografijų serijas, vaizdo kūrinius, piešinius). Meno kūriniai, į kuriuos publika gali žiūrėti tik iš tam tikro atstumo, pasitelkdama intelektualines percepcijas, tampa atsikartojančiais, nuo jų norisi kiek atsitraukti. Instaliacijų menas provokuoja publiką ne tik mąstyti, bet būti dalimi kūrinio, fiziškai jį patiriant. Šiemet „Kaunas mene“ darbus eksponuojančių autorių instaliacijos nėra susijusios su konkrečiomis erdvėmis, jų reikšmėmis (apibendrinimas negalioja E.Balsiukaitės-Brazdžiūnienės ir P.Brazdžiūno kūriniui „Leksikonas“). Jos primena architektūrines konstrukcijas, kuriomis kiekvienas menininkas (pa)ženklino galerinių erdvių plotus. Vis dėlto E.Balsiukaitės-Brazdžiūnienės ir P.Brazdžiūno darbas „Leksikonas“ išsiskiria. Autoriams svarbus pasirinktos vietos kontekstas. Kurdami instaliaciją menininkai perteikė jiems pažįstamos aplinkos vaizdą, kurioje kasdienius daiktus perkūrė į skluptūrinius elementus, kuriamos iliuzinės, fantasmagoriškos erdvės nuorodas. Instaliacijos, eksponuojamos festivalio parodose, yra trumpalaikės, bet jų paveikumas yra negrįžtamas rezultatas, susietas su publikos atvirumu ir pajauta. Šiųmetis festivalis „Kaunas mene“ siūlo į šiuolaikinio meno procesus, autorių kvestionuojamas temas ir kritines įžvalgas, žiūrėti ne iš šalies, o būti diskusijos dalimis.

Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė (LT), Pranciškus Brazdžiūnas (LT). LEKSIKONAS / LEXICON Marian Van der Zwann (NL / PT). RAUDONAS SIŪLAS / RED STRING

28


Ainė Jacytė Distant signs in Kaunas art field 2016-10-12, „Kauno diena“

“Kaunas mene VII” international contemporary art festival is taking place for the seventh time presents wide spectrum of topics and geographies. As clichéd as it sounds, Kaunas is wakening – its art field is opening up, becoming more innovative and interesting. Exhibitions shifting, establishing festivals but also short term projects and artistic actions entering the stage, increasing amount of educational events, discussions. City becomes more culturally integral, artistic actions spread more and more and unconventional spaces are chosen rather than institutions. Collaboration of Kaunas galleries also causes joy, since it makes art processes easier traced and perceived. Kaunas has determination for changes. Festival “Kaunas in Art VII” joins the movement led by gallery “Meno parkas” with Arvydas Žalpys as director. In this year program they rise wide range of questions in cultural, historical and political fields, also for the first time has such a wide geography of artists - USA, Japan, South Korea, Taiwan, France, Austria, Germany, etc. Occupying four exhibitional spaces shows are researching problems of the global world in various aspects, perceived through collectively recognizable signs, symbols, from which artists create space for self-expression, where inner and external worlds interact. M. Žilinskas art gallery, POST gallery, Kaunas photo gallery, “Meno parkas” gallery – four hot spots marked at Kaunas map on this October. Exhibitions are united with similar architecture – main spatial emphasis is on installations (Rieko Koga (Japan) “Tree of Life”; Andrius Kviliūnas (Lithuania) “7000 Years of Absolute Stagnation”, Youki Hirakawa (Japan) “Burning

a Second”, Xaro Castillo (Spain) LAS MARIAS, Marian van der Zwaan (Portugal) “Red string”, Valda Verikaitė (Lithuania) “Unfortunable”, Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė (Lithuania) ir Pranciškus Brazdžiūnas (Lithuania) “ LEXICON”). It is checkmate in the game of curators and audience. Giant, sophisticated installations, differ in material, complicate galleries spaces, alter their functions. None of them seem seen before (You can get this feeling sometimes while looking at series of photography, visual works, drawings). Artworks that could be viewed only from a distances using intellectual perception, becomes repetitive, you want to move away from them. Art of installation is not only encouraging spectator to think but also experience it physically. Most of the installations in this year “Kaunas in art” are not connected with the spaces they are in (except perhaps Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė ir Pranciškus Brazdžiūnas “LEXICON”). They remind of architectural constructions - a tool for each artist to concur certain space. Still Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė ir Pranciškus Brazdžiūnas “LEXICON” stands out. Authors take in mind chosen space context. Creating installation artists conveyed their familiar surrounding space view, where daily object where transformed to sculptural elements, illusional, phantasmagoric space links. Installations exhibited in festival exhibitions are short termed, but their impact is irreversible, impacting viewers‘ openness and sense. This year festival “Kaunas in Art” is giving opportunity to be a part of discussion in questioned topics and critical insights.

Kyoung-Jae Cho (KR), Chen I-Chun (TW), Hsu Chia - Wei (TW) Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė (LT) / Pranciškus Brazdžiūnas (LT). LEKSIKONAS / LEXICON (detalės / fragments)

31


vieta / place:

M. Žilinsko dailės galerija / M. Žilinskas Art Gallery (Nepriklausomybės a. 12, Kaunas)

autoriai / artists:

Andreas Mares (Austrija / Austria) Anida Yoeu Ali (Cambodia / United States of America) Studio Revolt & Java Arts (Phnom Penh)

Federico Baronello (Italija / Italy) Rieko Koga (Japonija / Japan) Patricija Gilytė (Lithuania / Germany) Galerija „Meno parkas“ / Meno parkas gallery (Kaunas) Andrius Kviliūnas (Lietuva / Lithuania) Valda Verikaitė (Lietuva / Lithuania) Joël Andrianomearisoa (Madagaskaras, Prancūzija / Madagascar, France) Galerija „Sabrina Amrani“ / Sabrina Amrani gallery (Madrid)


34


Patricija Gilytė (LT / DE). Orbis. Loop 365 Videofilmas, eglutė, motoras / Videofilm, fir tree, engine. 2016

2013 metais pradėto darbų ciklo „Pratęsimas” (angl. Extension) dalis – kūrinys ORBIS. loop 365° – tai ant specialaus stovo pritvirtinta eglutė. Aplink savo ašį besisukantis objektas palaipsniui ant grindų mesdamas spyglius suformuoja sodriai žalią, tarsi miško paklotė, ratą. Šalia universalių, visoms kultūroms suvokiamų prasmių kaip laikas, būtis, gyvybiškumas, šio ciklo kūriniai dokumentuoja ir interpretuoja demistifikuotą eglutės kelionę po vartotojišką miesto peizažą, suteikiant regimam vaizdui fiktyvią, kartais absurdišką atmosferą. Pagrindinis kūrinio ORBIS. loop 365° semantinis elementas – eglės medis – dažnai Patricijos Gilytės kūryboje pasikartojantis motyvas. Ankstyvieji, apie 2007 m. menininkės sukurti darbai tokie, kaip instaliacija „Lietuvis negali be miško”, „Anykščių šilelis” plėtojosi lietuviškos pasaulėjautos kontekste, siejant eglės įvaizdį su tautosaka, mitologija ar tiesiog kraštovaizdžiu. P. Gilytės vaizdo performanse „Už Dunojėlio” (2009) akcentuojami medžio pavidalo ir žmogaus kūno ryšiai, jų sąsajos (migruojantis miškas, šokantys eglių kamienai). Medžio įvaizdyje galima įžvelgti ir žmogaus gyvenimo modelio (ar ciklo) atsikartojimą. Arba atvirkščiai – pamatinis žmogaus gyvenimo principas gali būti atpažįstamas medžio, kaip rizomos, struktūroje. Minėtų kūrinių bendras vardiklis ir atspirties taškas buvo literatūra bei joje dažnai naudojama personifikacijos priemonė, kuri menininkei svarbi kaip būdas metaforiškai suteikti gamtai žmogaus savybių vizualizuoti norimą idėją. Eglės motyvas menininkę visada domino ir kaip tarpkultūriniame kontekste, įvairių tautų kultūriniuose kloduose gana dažnai sutinkamas įsišaknijęs ženklas bei jo skleidžiamos konotacijos. Svarbi yra komercinė šio įvaizdžio pusė, atsiskleidžianti urbanistiniame, gyventojų sezoninių įpročių ir tradicijų, kontekste. Nuo vėlyvo rudens masiškai miestą užplūstatis pardavimui naudojamų eglučių srautas sukelia savotišką trajektorinį judėjimą, cirkuliavimą miesto erdvėmis. Kelis mėnesius trunkančio proceso metu kinta tiek paties eglės medžio vertė, tiek išvaizda ar net geografija. Nepaisant, kad visai neseniai dar atlikusi jaukaus namų židinio funkciją, po švenčių į gatvę išmesta eglutė tampa tarsi greitai suvartojamo, miestą teršiančio, produkto liekana, formuojanti įtrūkį įprastiniame miesto vaizde. Įtraukdama eglutę į simbolinę sferą menininkė pratęsia jos egzistencinį periodą ir per vizualius bei atmosferinius elementus (tokius kaip žali spygliai ir natūralus jų skleidžiamas aromatas) sukelia papildomas interpretacijas skatinančias asociacijas. Daugiasluoksniškumo ir papildomų prasmių kūriniui suteikia ir jo eksponavimo kontekstas. Šiuo aspektu kūrinio perskaitymui daugiausiai įtakos turi metų laikas. / Dovilė Stirbytė, Patricija Gilytė

35


The works of Patricija Gilyte (Lithuania / Germany) combine performative sculpture, video art and installations. Her artwork is an analysis of the interaction between nature, landscape and the human body. By analysing the metaphor of “home” she looks for different reasons of why we feel drawn to certain places. As it turns out, these reasons are always utopian. Another premiere - the installation “ORBIS. loop 365” from the cycle “Extension” in 2013 by Patricia Gilyte, the artist of “Meno parkas” gallery. A spruce fixed on a stand rotates around its axis and gradually sheds its needles, creating a lush forest green circle. Apart from the universal ideas comprehensible to all cultures, such as the idea of time, existence and vitality, the works of this cycle document and interpret the demystified journey of the tree around the consumerist scenery of the city, adding a fictitious and sometimes absurd atmosphere to the scene. The main semantic element of the work “Orbis. Loop 365”, i.e.a spruce is a recurrent motif of P. Gilyte’s works. The early works created by the artist around 2007 – the installation “The Lithuanian can’t be without forest”, “The Forest of Anyksciai” – were developed in the context of the Lithuanian worldview by linking spruce image with folklore, mythology or just scenery. In a video performance “Over the Danube” (2009) by P. Gilyte similarities between a tree and a human body as well as their correlation are highlighted (migrating forest, dancing spruce trunks). In the image of tree, repetition of the pattern of human life (or cycle) can be observed. Also it can be otherwise – the essential principle of human life can be recognized in the structure of a tree as the rhizoma. Literature and personification often used there helped the artist to visualize the desired idea – to assign nature with human qualities were the main determinant and starting point of those works. Spruce motif is rooted in an intercultural context, cultural formations of various nations. The author is also very interested in multicultural connotations of the tree. The commercial aspect of this symbol is interesting as well - it reveals itself in an urbanistic context of people’s seasonal habits and traditions. A mass of trees flooding the city markets in late autumn creates a peculiar projectile movement and circulation in urban spaces. During this period of several months the value, appearance and even the geography of the tree change. Once the centrepiece of home, the disposed tree becomes a rapidly consumed product polluting the city, a trash, a crack in the ordinary urban scenery. By moving a spruce into a symbolical sphere, the artist extends its existence and evokes further associations by using visual and atmospheric elements (such as tree needles and their natural aroma). The display makes the work multi-layered and gives it additional meanings. In this sense, time of the year is the biggest factor for a successful “reading” of the artwork. / Dovilė Stirbytė, Patricija Gilytė

Patricija Gilytė (LT). Orbis. Loop 365. Videofilmas, eglutė, motoras / Videofilm, fir tree, engine. 2016

37


Rieko Koga (JP / FR) Gyvenimo medis / The Tree of Life Instaliacija, tekstilė (linas, medvilnė), gijos / Installation, textile (cotton, linen), thread, 2011

Ši instaliacija yra tarsi malda, dedikuota 2011-ųjų kovo 11 d. žemės drebėjimo aukoms Japonijoje. Dirbant prie šio kūrinio 2011-aisiais Paryžiuje, šiaurės Japonijojė kilo žemės drebėjimas. Todėl ir instaliacijos pavadinimas yra „Gyvybės medis“. Iš pradžių šis kūrinys buvo skirtas viešam daržovių sodui Paryžiuje. Ten nebuvo didelių medžių, todėl sumaniau sukurti didelį tekstilinį medį pačiame sodo centre. Tai buvo pirminė idėja, dar prieš žemės drebėjimą. Bedirbant prie kūrinio, tragiškas žemės drebėjimas ištiko Japoniją. Aš labai nerimavau, buvo liūdna, norėjau kuo skubiau grįžti į Japoniją, pamatyti šeimą ir draugus, bet negalėjau to padaryti. Kadangi negalėjau išvykti, nutariau paversti savo darbą simboline malda, tuo pagerbti katastrofos aukas. Balta spalva man reiškia tyrumą ir gijimą. Ilgos baltos juostos lyg sužeistųjų tvarsčiai. Jie turėtų apglėbti aukas su meile ir palydėti visų jų sielas kylant į dangų. Kita interpretacija kyla iš „tinklo“ idėjos. Dažniausiai tinklas yra skirtas kažką pagauti arba surinkti. Šios instaliacijos tinklas yra skirtas „pagauti energiją“ ir sukurti parodos centrinį galios tašką. Instaliacija jau buvo eksponuota viešame sode, bažnyčioje, didžiulėje salėje su dienos šviesa virš jos. Kadangi kūrinys yra sukurtas iš lanksčios tekstilės, jo forma gali būti pritaikyta įvairiems ekspozicinės erdvės išmatavimams ir sąlygomis. Viliuosi, kad turėsiu galimybę savo kūriniu pasidalinti su daug žmonių, kad jis apkeliaus pasaulį. Kviečiu ateiti ir aplankyti šią instaliaciją. Atsisėskite po medžiu ir užsimerkite. Tikiuosi dangus virš jūsų dovanos jums džiaugsmo ir jūs pasijusite dėkingi šiam „Gyvenimo medžiui“. Linkiu jums visiems ramybės. / Rieko Koga. Birželis, 2016 Paryžius

Rieko Koga yra japonų menininkė, kuri gimė ir užaugo Tokijuje. Ji studijavo madą dizaino mokyklose Tokijuje bei Paryžiuje ir nuo 2004 metų gyveno Paryžiuje. Rieko Koga vystė savo kūrybą dirbdama su tekstile, kuri padėjo perteikti sudėtingą ir jaudinantį jautrumą. Rieko tiria nesibaigiančias galimybes, kurias suteikia medžiagos takumas ir siūlai. Siuvinėjimas tapo akivaizdžia improvizuotos meninės ekspresijos priemone, kai autorė pradėjo rašyti ir kurti su adata ir siūlu. Su ryškiu gilaus dvasingumo pėdsaku, jos kūriniai yra jos meditacijos vaisiai. Į savo kūrinius ji įaudžia savo prisiminimus, įterpia savo apmąstymus bei norus ir taip sukuria pagarba alsuojančius darbus. Rieko darbai atskleidžia jos subtilaus jautrumo ir siuvinėjimo meno – kurio ji išmoko augdama Japonijoje – kombinaciją. Siuvinėdama menininkė kuria spontaniškai, be jokios išankstinės nuomonės ar dizaino schemos. Rieko Koga kviečia žiūrovą prisijungti prie jos pasaulio ir atrasti jos slaptą troškimų sodą ir savistabos labirintą.

38


39


This installation is meant to offer a prayer to the victims of the earthquake in Japan on March 11, 2011. While making this piece of artwork in 2011 in Paris, the earthquake occurred in the north of Japan. That is why the title of the installation is “The Tree of Life”. I originally created this installation for an exhibition in a public vegetable garden in Paris in 2011. There wasn’t a large tree in the garden, so that is why I thought of making a big tree constructed of fabric to be situated in the center of that garden. This was my initial idea before the earthquake occurred. While making this piece, the tragic earthquake happened in Japan. I was very anxious and sad and I immediately wanted to leave for Japan to see my family and friends, but I could not go. Since I could not leave, I decided to offer this piece of art as a symbolic prayer and homage to the victims of the earthquake. To me, the color of white signifies purity and healing. The long, white strips of cloth symbolize bandages for the injuries of the people. They are meant to cover the victims with love and to guide the rising to sky of all of the souls of the victims. Another level of interpretation can be found in the concept of “the net”. Normally, a net is meant to gather or to catch something. The net in this installation should symbolically “catch energy” and create a focal point of power here during this exhibition. This installation has already been exhibited in a public garden, a church and in a large hall with a skylight above it. Since this piece is made of flexile fabric, its form can be modified to accommodate the size and the conditions of the space in which it would be exhibited. I hope to show and share this piece of artwork all throughout the world. Please come visit this installation. Sit down under the tree and close your eyes. I hope the sky above you will give you joy and that you will be grateful to this “Tree of Life”. I wish peace for all of you. / Rieko Koga. June 2016 Paris

Rieko KOGA is a Japanese artist who was born and raised in Tokyo. She studied at fashion design schools in both Tokyo and Paris, and she has been residing in Paris since 2004. Rieko KOGA has developed artistic creations in textiles which convey her touching and complex sensitivity. There is always a poetically spiritual intention behind her creations. Rieko explores the infinite possibilities offered by the fluidity of fabric and thread. Embroidery became an obvious means of extemporaneous artistic expression as she found herself writing and designing with the needle and thread. Imprinted with a profound spirituality, her creations are the fruit of her practice of meditation. She weaves her memories throughout her pieces, interposing her musings and wishes into a work of art imbued with reverence. The creations of Rieko represent a fusion of her subtle sensitivity and the art of embroidery, which she learned from her mother while growing up in Japan. While embroidering, the artist spontaneously creates, without any preconceived notion or design scheme. Rieko KOGA invites the spectator to join her world and discover her secret garden of aspirations and her labyrinth of introspection...

Rieko Koga (JP / FR). Gyvenimo medis. Instaliacija, tekstilė (linas, medvilnė), gijos /

40

The Tree of Life. Installation, textile (cotton, linen), thread, 2011


Andreas Mares (AT). Tie – mirštantys tada / Those - Dying Then Videofilmas / Video. 2015. 7‘42‘‘

Videokūrinys „Tie mirštantys tada“ nukelia žiūrovą į 2015-ųjų metų vasarą, kai susidūrėme su gąsdinančiais nesibaigiančio migrantų antplūdžio vaizdais. Su jam būdingu jautrumu, Mares perkėlė šiuos įvykius į ramų videofilmą, kuris neabejotinai oponuoja masinei kultūrai ir žiniasklaidai, begėdiškai spekuliuojančiai pasauliniais įvykiais. Trys vaikai – Emilis, Mia ir Paula, rodos užmigdyti jūros ošimo, kažkurią akimirką pasirodo panirę į užmarštį. Paralyžius, agonija ir abejingumas kitiems pasauliams, kurių dalimi nenorime būti, bendražmogiškųjų vertybių praradimas – pagrindiniai motyvai drąsiuose ir žiauriuose Mares kūriniuose. Kai 1882 Amerikos poetė Emily Dikinson sukūrė „Tie mirštantys tada“ (Mares kūrinio insipiracija), ji buvo iki sielos gelmių sukrėsta aklo mirties atsitiktinumo, Dievo nebuvimo, klausimo, ar tai privalu priimti kaip neišvengiamybę. Dickinson ir Mares yra panašūs potraukiu nuolat analizuoti esminius gyvenimo klausimus, žvelgiant mirčiai tiesiai į akis, jos tikrumo akivaizdoje, bet atsakymai nuskęsta mirties nenuspėjamume. Tiek Dickinson, tiek Mares pasitikėdami savimi renkasi sąmoningą ir laisvą meną, kuria neapsaugoto nuogumo, laimės, kentėjimo ir vilties kupinus savo sielų atvaizdus. Šis kūrinys – prarasto nekaltumo, kuris gyvena tik vaikų sielose, metafora, o kartu – išraiška menininko etinės užduoties – sekti, perteikti ir dokumentuoti laiko ženklus, sugražinti juos į atmintį, kaip kelrodį, siekiant užtikrinti, kad nesuvokiami dalykai niekada nebepasikartotų. The video “Those - Dying Then“ takes the spectator back to the summer of 2015 when we were confronted with the terrible pictures of a never ending migrant influx; it is thus in direct opposition to the society of massculture which markets events like these shamelessly. Three children, Emil, Mia and Paula, seemingly asleep by the sound of the sea, at a certain point in time fall into oblivion; paralysis, agony and indifference towards other worlds we want no part of and a loss of common values are the motives Mares puts into cruel, brave pictures. These are metaphors for a lost innocence which only lives in children’s souls; and for an artist’s ethical task of tracing signs of the time, reflect them and document them. When in 1882 the American poetess Emily Dickinson wrote “Those - Dying Then“ - inspiration for Mares‘ work-, she was deeply moved by the inner discrepancy of the randomness of death, the absence of a God and whether we have to accept it as immutable or not. Dickinson and Mares are united by an urge to constantly analyse the key questions of life, looking death straight in the eye because of its very veracity, however they remain in tumult because of its sheer unpredictability. Both, Dickinson and Mares, paint their soul images of unprotected nakedness, happiness, suffering and hope out of wilful, free and self-assured art. Metaphors that stand for the loss of an innocence that only lives in a child’s soul and at the same time for the ethical task of an artist, e.g. to detect the signs of the times, to bring them to mind and to act as a signpost; and simultaneously document these signs to make sure that the inconceivable may never happen again. / Beth Vermeer

42


Valda Verikaitė (LT). Unfortunable Instaliacija, videoprojekcija / Installation, video projection

Varijuodama lietuvišku / anglišku slengu Unfortunable, nelogiška žodžių darinio versija, savotiška emocine „abrakadabra“, kuomet žiūrovui žvelgiant į meno kūrinį, tikrovė nėra patiriama, o yra patiriamas tik jos atspindžių efektas. Šią patirtį gretinu su socialinių tinklų pateikiama vaizdine informacija persipynusia su vartotojo realiu matymu. Tai tarsi migracija į neapčiaupiamą vaizdo dėlionių žaidimo aikštelę. Čia stebėtojas vizualiai persikūnyjantis į netikėtus vaizdo atspindžius tampa erdvine daugiaelementiškumo dalimi su savitomis migruojančiomis nuotaikos vibracijomis. Projektuojama mirguliuojanti tikrovės „profilių“ vaizdinė informacija. Tai daugiaelementė struktūra, išskaidanti realų vaizdą, bylojanti apie netikrumo–tikrumo reprezentaciją. Per vaizdą, kuris vyrauja daugelyje socialinių tinklų, demoncruojamoje projekcijoje yra formuojama žiūrovo, vaizdo ir atspindžių sanplaika. Sukurtame fiktyviame vaizde, jo atspindžiuose galima susitapatinti. Tai vizualinis pasakojimas leidžiantis realiam stebėtojui nusitaikyti į kitokio vaizdinio–profilio vaidmenį, tapti kitokiu ar susigretinti su kitu personažu, atrasti tapatumą arba priešiškumą. Pasak psichoanalitiko Jacques’o Lacan’o. atpažinęs save veidrodyje, ugdomas savo tapatumo pojūtis ir savasis ego. Veidrodžio etapas prabyla apie progresyvią individo savikūrą, o remiantis šia idėja suformuota veidrodžio atspindžio koncepcija nurodo egzistuojančią individo regresyvią kūrybą, patiriamą per fiktyvius atvaizdus. Veidrodžio atspindys konstatuoja tai, kad žiūrovas, remdamasis panašiais principais, atpažįsta ekrane demonstruojamas adekvačias savojo gyvenimo akimirkas, būsenas ir su jomis tapatinasi. Čia netikėta vizualiai sustabdytos būsenos akimirka (žiūrovo atspindys + projekcija), įkūnyta į besvorį, skaidrų, veidrodintą stabilų stebėjimo lauką. Tai skirtingų asmenybių besikeičiantys portretai sujungti į vientisą stebėjomo tinklą, migruojantys tarsi virtualiame socialiniame tinklapyje. The spectators do not experience reality while watching the piece of art and instead they feel a reality reflection effect, because the artist varied Lithuanian/English slang word Unfortunable, the illogical version of word derivation, and the peculiar emotional “abracadabra”. This experience is compared with the visual information of the social networks which is mingled with the real vision of the user. It is like a migration into the intangible playground of the visual puzzle. Here the spectator visually reincarnates to the unexpected visual reflections and becomes a part of the dimensional versatility with peculiar migration of the mood vibrations. The shimmering visual information of the reality “profiles” is projected. By splitting the real image this versatile structure testifies the uncertainty-certainty representation. The unity of a spectator’s view, image and reflection is formed through the scene that is prevailing in social media, in deconstructed projection. A person can compare his reflection with the created fictional image. It is a visual story that allows the spectator to experience the role of another visual profile, become different or interrelate with another character, and allows one to find similarities or enmities.

44


According to psychoanalyst Jacques Lacan, one’s ego and identity are formed by accepting yourself in the mirror. The mirror stage speaks about progressive individual development and on the bases of the mirror reflection concept has been created, which portrays the existing regressive individual creation experienced through fictitious images. Based on similar principle the mirror reflection theory states

that the spectator recognizes adequate moments and states of his own life while also relating to them. It is an unexpected, stopped visual moment (viewer’s reflection + projection) that embodies a weightless, transparent, mirroring, and stable point of view. It is a combination of changing portraits joined to form a migrating network similar to social media. / Valda Verikaitė

45


Federico Baronello (LT). MINEO (Namai Amerikai / Homes For America). 2014

46


47


Federico Baronello (IT) MINEO (Namai Amerikai / Homes For America) Nuotraukos / Photos. 2014

Karinių jūrų oro bazė Sigonella „Medicinos centras“ – JAV karinio jūrų laivyno instaliacija Sicilijoje, Italijoje, esanti apie 40 kilometrų į pietus nuo Etnos ugnikalnio. Kadangi ši vieta visai netoli nuo Viduržemio jūros vidurio, NASSIG yra antra pagal dydį Karinio jūrų laivyno saugumo vadavietė, antra po Karinių jūrų laivyno aptarnavimo bazės Bahreine. 2011 m. laivynui nusprendus nutraukti daugiabučių būstų nuomos sutartį Sicilijoje, buvo uždaryta Mineo gyvenamųjų namų valda. Mineo gyvenamųjų namų valdą nuomojo Pizzarotti & Co. Italijos vyriausybei kaip apgyvendinimo centrą prieglobsčio prašytojams (CARA), kurių daugelis pabėgėliai po „Arabų pavasario“ sukilimų Tunise ir kitose Šiaurės Afrikos valstybėse. Nuo tada ši vieta pagarsėjo vietos žiniasklaidoje ir tarp imigracijos teisininkų, teigiančių, kad patalpose gyvena per daug žmonių, kuriems beveik neteikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, o jų bylų svarstymai vyksta labai lėtai. SVEIKI ATVYKĘ „Benvenuti!“ Centro darbuotojų vardu sveikiname atvykus į savo naujuosius namus! Mūsų tikslas – suteikti jums tinkamą, saugų ir ramų būstą, ir padėti jums ir jūsų šeimai, kol gyvensite Mineo gyvenamųjų namų komplekse. GYVENTOJO ĮSIPAREIGOJIMAI Gyventojai privalo informuoti gyvenamųjų namų komplekso darbuotojus apie numatomus pasikeitimus, galimus namų ir mobiliųjų telefonų numerių keitimus ar kitų asmenų, nei šeimos nariai, skaičiaus pasikeitimą. Pagal nuomos sutartį prevenciniai techninės priežiūros darbai yra privalomi ir nėra laisvai pasirenkami [...]. Informuojame, kad esate finansiškai atsakingas už patalpas ir išsiregistruodami privalote jas palikti tokias, kokias radote atvykę [...]. Kol gyvenate komplekse, pas jus gali atvykti svečių, tačiau įsitikinkite, kad jie laikytųsi visų saugumo taisyklių. Jūs, kaip šeimininkas, būsite atsakingas už savo svečių veiksmus [...]. Namuose netriukšmaukite, tvarkykite savo kiemą ir stoginę automobiliui, pagarbiai elkitės su kaimynais [...]. Komplekso prižiūrėtojai lankosi komplekse kasdien. Jei tokių patikrinimų metu bus pastebėta, kad gyventojai nesilaiko taisyklių ir reikalavimų, prižiūrėtojai gali išduoti įspėjimą: „draugišką priminimą“ arba „pranešimą apie pažeidimą“. ŽINYNAS Remiantis Dublino reglamentu (Nr. III 1. 604/13), jūs negalite laisvai nuspręsti į kurią valstybę kreipsitės dėl apsaugos [...]. Pagal reglamentą „pilietis iš trečiosios šalies“ yra bet kuris asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis arba kuris nėra pilietis tos valstybės, kuri nepritaria reglamentui dėl sutarties sudarymo su Sąjunga [...]. Kol nustatoma ar Italija yra tinkama valstybė išnagrinėti prašymą suteikti prieglobstį, jūsų statusas Italijos teritorijoje yra toks kaip ir prieglobsčio prašytojo [...]. Įstatymas nustato, kad jūs galite kreiptis į advokatą pagalbos. Jei negalite sumokėti advokatui, galite pateikti prašymą gauti nemokamą teisinę pagalbą (Valstybės finansuojamą) [...]. Jei siunčia į CARA, jums išduos pažymą (dokumentą, kur bus nurodyti jūsų asmeniniai duomenys ir teisinė padėtis). Taigi, jus nukreips į policijos komisariatą. Policijos

48


Federico Baronello (IT). MINEO (Namai Amerikai / Homes For America). 2014

pareigūnai padarys keletą nuotraukų ir paims pirštų atspaudus („identifikavimo nuotrauką“). Vėliau paskirs laiką prašymo įforminimui [...]. Jei nuspręsite pasinaudoti CARA paslaugomis, čia galite apsistoti tiek laiko kiek trunka gauti dokumentus ir, kai gausite savo leidimą pasilikti, turėsite palikti centrą. Tekstą sudaro ištraukos iš „Sigonella karininkų šeimų korpuso gyventojų vadovo“ ir iš „Nuovo CARA Mineo Prieglobsčio prašytojo informacinio žinyno“.

49


Federico Baronello (IT). MINEO (Namai Amerikai / Homes For America). 2014


Text are arbitrary assembled excerpts from the “Sigonella Handbook for Military Family Housing (MFH) Residents” and from the “Asylum Application Informative Vademecum by the Nuovo CARA Mineo” Naval Air Station Sigonella “The Hub of the Med” is a U.S. Navy installation in Sicily, Italy. It is located at some 40 km south of Mount Etna. Because of its location near the center of the Mediterranean Sea, NASSIG is the Navy’s second largest security command, second only to that located at Naval Support Activity Bahrain. In 2011, after the Navy considered ending its lease for family housing in Sicily, it had closed the Mineo housing area. Mineo housing area was leased by Pizzarotti & Co. to the Italian government as a housing center for asylum seekers (CARA), many of them refugees from the “Arab spring” revolts in Tunisia and other North African countries. It has since grown notorious in local media and among immigration advocates, who say the facility puts too many people in units, with little access to health care and little progress on their cases. WELCOME “Benvenuti!” On behalf of the entire Housing staff, welcome to your new home! Our purpose is to provide you with adequate, safe, and secure living quarters, and to support you and your family while you reside in the Mineo Housing Complex. RESIDENT RESPONSIBILITIES Residents are required to keep the Housing staff informed of any changes in projectedrotation date, home and mobile telephone numbers, or people other than immediate family living in your quarters. Preventive Maintenance Inspections (PMI) are a requirement according to the Lease and are not optional […] Be advised that you will be held financially liable for returning quarters to the original condition upon check-out […] Guests are welcome to visit you and your family while you reside in the complex, but please ensure your guests comply with all Security regulations. You, as the sponsor, will be held accountable for the actions of your guests […] Maintain your household noise to a minimum, keep your yard and carport areas tidy and clean, and be respectful towards your neighbors […] Housing inspectors make rounds within the complex on a daily basis. If, during these inspections, they notice that residents are not in compliance with any rules and regulations, they may issue either a “friendly reminder” or a “violation notice”. VADEMECUM According to the Dublin Regulation (no. III 1. 604/13) you cannot decide freely in which Nation to request protection […] For the Regulation, a “citizen of a third country” is any person who is not a citizen of European Union or who is not a citizen of a State which doesn’t subscribe to the Regulation for doing an agreement with the Union […] During the procedure to establish whether Italy is the competent country to examine the request for asylum, your status on the Italian territory is therefore that one of an asylum seeker […] The law establishes that you may seek the assistance of a lawyer. If you are unable to pay a lawyer, you may do a petition for receiving free legal assistance (sponsored by the Nation) […] If they send you to CARA they will give you a nominal certificate (a paper where your personal data and your legal condition are reported). So, they will give you an appointment at the police office. The police will make you some photos and will take fingerprints (“foto segnalamento”). Later, they will give you an appointment to formalize your application […] If you decide to benefit of the welcome procedures of the CARA, your stay here last the necessary time to obtain the documents and, once you obtain your permit of stay, youmust leave the Centre.

51


Anida Yoeu Ali (KH / USA). BudistĹł Vabalas / The Buddhist Bug

52


53


Anida Yoeu Ali (KH / USA) Budistų Vabalas: mano kūrybos mitologija / The Buddhist Bug: My Creation Mythology

1.

ši vieta yra namai nežinomi, bet vis tiek pažįstami pakeisti namai Man pasisekė po 30 metų sugrįžti atgal į Kambodžą, kur galėjau įgyvendinti Budistų vabalo seriją ir kitus meninius projektus. Poetiška, kad suaugusi pasilikau ten penkerius metus – lygiai tiek pat laiko čia praleidau vaikystėje, kol mano šeima pabėgo nuo Raudonųjų khmerų. Vijausi šiuos penkerius vaikystės metus, persekiojama pabirų prisiminimų ir svarstydama, kuo būčiau, jei nebūtume priversti pabėgti. Pagaliau supratau, kad ne mes patys pasirinkome, o galimybė išvykti pasirinko mus. Šis galvojimo apie mūsų egzodą pokytis suteikė jėgų pasveikti ir kurti prasmingą meną. Būdama diasporos menininke, negaliu atsisipirti paieškoms temų, susijusių su kūno prisiminimais, priklausymu ir sulaužytomis tapatybėmis. Augdama JAV kaip pabėgėlė, auklėjama tradiciniuose musulmonų khmerų namuose susidūriau su asimiliacijos ir priklausymo problema – kamavausi tarp keletos tapatybių, dar nesuprasdama didelės jų tarpusavio ryšio bei hibridiškumo reikšmės. Budistų Vabalas yra pats ambicingiausias mano darbas, kūrybinis mitas kilęs iš mano susidomėjimo hibridiškumu, transcendencija ir kitoniškumu. 2.

apelsinas/mandarinas ir tiltas, ir tunelis per ir virš Vabalas yra fantastiškas šafrano spalvos kūrinys, kuris gali pasiekti 100 metrų tilto ilgį arba susisukti į mažą oranžinį kamuoliuką. Kylantis iš vaizduotės ir autobiografijos, Vabalas provokuoja akivaizdžius priklausymo ir bevietiškumo klausimus. Įkvėpta mano pačios dvasinės sumaišties besiblaškant tarp islamo ir budizmo, kiekviena scena nuotraukoje atspindi realaus gyvenimo momentą, o Vabalo elementas sukuria siurrealistinį ir provokuojantį vaizdą. Kai kurios iš šių vinječių yra nostalgiški atsikartojimai, nagrinėjantys diasporišką dilemą, strigimą tarp atminties ir permainų. Gimusi iš žaismo pojūčio, Budistinio Vabalo serija naudoja unikalią humoro ir kitoniškumo kombinaciją. Man pačiai šis tęstinis projektas atspindi mano asmenybę, kur susijungia humoras, performansas, mokslinė fantastika ir mano meilė kasdieninės kultūros akimirkoms, tampančiomis nepaprastomis.

Anida Yoeu Ali (KH / USA). Budistų Vabalas. Performansas Centriniame knygyne Kaune, 2016 10 29 / The Buddhist Bug. Performance in Kaunas Central Bookstore, 29 10 2016

54


55


3.

mano persikūrimas iš praeities iki paskutinio atokvėpio yra sumaištis Užfiksuotas ir demonstruojamas pirmiausia kaip fotografija, videofilmas ir performansas–instaliacija, mano tarpdiscipliniškas kūrinys braižo naujus dvasinius ir politinius peizažus. Metras po metro besitęsianti medžiaga yra tarsi oda, tarsi būdas pratęsti mano kūną į viešąsias erdves, tarsi metaforiška priemonė istorijas skleidžianti po platųjį pasaulį. Mano nuomone, Vabalas yra vietos neturintis kūrinys, kurio lemtis – keliauti ir klajoti „tarp“ erdvių. Ši erdvė, egzistuojanti tarp to, kuo ji/jis yra ir kur ji/jis yra, tiesą sakant, yra galingas taškas susitikimui, gyvavimui ir virsmams. Vabalas yra paradoksų patvirtinimas, hibridinės pabėgėlių patirties rezultatas, įkūnijantis kintančią vidinę/išorinę tarptautiškumo perspektyvą. Ji/jis ilgisi ramybės besitęsiančioje kelionėje. Ji/jis yra paguodos šaltinis ir prieglobstis nuolatinėje namų paieškoje. Ji/jis yra ir tiltas, ir kliūtis. Ji/jis yra kūrinys priklausantis šiam pasauliui, tačiau atrodantis lyg iš kitos visatos. 4.

ją/jį dengianti oda apsisuka aplink lyg prarastos vertybės haram halal tiesos Mano kūrinių šerdis yra noras vystyti pasakojimus, dažniausiai naratyvines istorijas, egzistuojančias už formalių, konvencinių ribų. Budistinis Vabalas yra dar vienas kūrinys, kur asmeniniai pasakojimai formuoja mano meną. Tikiu, kad tokie pasakojimai yra socialinė veikla, prisidedanti prie kolektyvinio išgijimo. Man, performansas ir istorijų pasakojimas tapo priemone išorinei ir vidinei realybei sujungti bei būdu pradėti kritinius dialogus tarp bendruomenių ir institucijų. Nuo ryto iki tamsos, uždarose klasėse ir atvirose parkų erdvėse, laiptinėse ir skersgatviuose pasirodo Vabalas – realus, matomas ir smalsus. Aš niekada negalėjau tyliai kurti studijoje, tai prabanga, kurios aš niekada neturėjau. Mano kūryba – performansai atliekami gatvėse ir ryžių laukuose, klasėse ir prekybiniuose stenduose – energiją akumuliuojančiose vietose, kur buriasi žmonės ir vyksta kasdieninis gyvenimas. Ir tik po šių performansų, susietų su konkrečia vieta, mano darbai sugrįžta į oficialias erdves kaip fotografijos ar kino artefaktas – tokiu būdu, šiais kūriniais dalijamasi Kambodžoje ir už jos ribų. Mano darbai tikslingai kuriami kartu su mokiniais, vežimų vadeliotojais, musulmonų žvejų kaimeliais ir atsitiktiniais žmonėmis šurmuliuojančioje alėjoje, siekiant įtraukti juos į sunkiai prieinamą dialogą šiuolaikinio meno kontekste. Viliuosi, kad Budistinio Vabalo parodai keliaujant žmonių smalsumą sužadins šiuolaikinė Kambodža – kompleksiška, suformuota vaizduotės bei performanso. Tokia, kokios niekas nesitikėjo pamatyti. Džiaugiuosi, kad vėl esu menininkė kurianti ne tik naujus prisiminimus, bet ir naują meną ir ženkliai prisidedanti prie atgimstančios Khmerų bendruomenės, pasakodama istorijas šalies viduje ir už jos sienų, ir iš naujo braižydama distanciją, kurią vijausi čia ir ten. 5.

Tarp čia ir ten Yra neatrasta distancija Šafrano jūra atsiskleidžia

56


Anida Yoeu Ali. Kūrybos pristatymas Vytauto Didžiojo universitete. 2016 10 28 / Artist talk in Vytautas Magnus University. 28 102016

Anida Yoeu Ali (KH / USA). Budistų Vabalas. Performansas Centriniame knygyne Kaune. 2016 10 29 / The Buddhist Bug. Performance in Kaunas Central Bookstore. 29 10 2016


Anida Yoeu Ali (KH / USA), Ugnė Palukaitytė (LT) (Autorė ir dalyvė po performanso / Author and participant after the performance)


1.

this place is a home unknown, yet familiar still displaced is a home I have been fortunate enough to return to Cambodia after 30 years of absence to realize The Buddhist Bug series and other artistic projects. It is poetic that I would return as an adult to live and work in Cambodia for exactly 5 years, the same amount of time I had spent as a small child before my family fled as refugees from the Khmer Rouge. I have been chasing those 5 years of my childhood, haunted by fractured memories and wondering who I would have been had we not been forced to leave. I have come to realize we didn’t choose to leave, the leaving chose us. This shift in thinking about our exodus has empowered me to heal and make meaningful art. As a diasporic artist, I can’t help but excavate themes related to body memories, belonging, and fractured identities. Growing up as a refugee in the U.S, and raised in a traditional Muslim Khmer household, I continued to struggle with issues of assimilation and belonging – struggling between multiple identities and not yet understanding the powerful role of intersectionality nor of hybridity. The Buddhist Bug is my most ambitious body of work, a creation myth sprung from my interest in hybridity, transcendence, and otherness. 2.

orange/tangerine both a bridge and a tunnel across and over The Bug is a fantastic saffron-colored creature that can span the length of a 100-metre bridge or coil into a small orange ball. Rooted in both imagination and autobiography, The Bug provokes obvious questions of belonging and displacement. Inspired by my own spiritual turmoil between Islam and Buddhism, each vignette presents a moment of real life with the element of The Bug making each frame more surreal and provocative. Some of these vignettes are nostalgic ruminations dissecting the diasporic dilemma, one that is caught between memory and reinvention. Created from a sense of play, The Buddhist Bug series utilizes a unique combination of humor and otherness. For me, this ongoing project reflects my personality, one that combines humor, performance, science fiction and my love of everyday culture into moments that transcend the ordinary. 3.

my reinvention from the past before the last breath is turmoil Captured and exhibited primarily as photography, video, and performance-installations, my interdisciplinary approach maps new political and spiritual landscapes. Meters and meters of textile act as skin, as a way for the surface of my body to extend into public spaces, and as a metaphoric device for stories to spread across an expanse. For me, The Bug is a displaced creature destined to travel and wander amidst the “in-between”. This space, which exists between who s/he is and where s/he is, is in fact a powerful place for encounter, habitation and reinvention.

59


The Bug is an assertion of paradoxes, a result of a hybrid refugee experience, embodying the fluctuating inside/outside perspective of the transnational being. S/he longs for stillness while on a constant journey. S/he is a source for refuge while on a perpetual search for home. S/he is both a bridge and obstacle. S/he is a creature belonging in this world yet appearing to be from another universe. 4.

the skin s/he sits in wraps around like loose virtues haram halal truths At the heart of my work is an interest in developing stories, usually narratives that exist outside of conventions. The Buddhist Bug continues a methodology in which personal narratives shape my art. I believe performing narratives is an act of social engagement that contributes to collective healing. For me, performance and storytelling become ways of bridging the interior and exterior space of self as well as initiate critical dialogues between communities and institutions. From daylight to nightfall, inside classrooms and outside amusement parks, along stairwells and street corners, The Bug appears— present, visible, and curious. I have never been able to quietly create works inside a studio space, that is a luxury I have never had. Instead my works are performances taken into the streets and rice fields, classrooms and hawker stands— energetic sites where everyday people and daily life occur. Only after these site-specific performances, does the work return as photographic or cinematic artifacts—works of art that are then shared inside and outside of Cambodia. Set intentionally amongst school children, an oxcart driver, a Muslim fishing village, and random people in a busy alleyway, my works engage everyday people in an effort to include them into conversations rarely afforded them in the context of contemporary art. It is my hope that as The Buddhist Bug exhibition travels, people will catch a curious glimpse of a contemporary Cambodia they do not expect to see, one that is shaped by complexities, imagination and performance! I am thrilled to have returned as an artist creating not only new memories but new art and contributing in significant ways to a re-emerging Khmer society, one that includes narratives inside and outside of the country, ultimately remapping the distance I’ve been chasing between here and there. 5.

between here and there is a distance unchartered saffron sea unfolds

Anida Yoeu Ali (KH / USA). Budistų Vabalas. Performansas Centriniame knygyne Kaune, 2016 10 29 / The Buddhist Bug. Performance in Kaunas Central Bookstore, 29 10 2016

60


61


Andrius Kviliūnas (LT) 7000 metų absoliučios stagnacijos / 7000 Years of Absolute Stagnation Videoinstaliacija / Video installation. 2016. 66‘20‘‘

Andrius Kviliūnas (Lietuva) priklauso tapytojų kartai, kuri metusi šalin teptuką ir pagriebusi videokamerą nebepaleido jos iš rankų. Jo kūrybai būdingas specifinis, siurrealizmo principais paremtas vaizdo konstravimas. Menininką domina universalios temos – žmogaus gyvenimas ir jo prasmė, mirtis, nuodėmė, atpirkimas. Keturių kanalų videoinstaliacijos sumanymas atsirado Rusijos kariuomenei įsiveržus į Krymą. Gal ne pirmą dieną, bet įvykiams vis niekaip nesibaigiant, kilo mintis pabendrauti su pačiais tų įvykių dalyviais. Taigi nuvykau į Pabradės užsieniečių registravimo centrą. Ten kalbinau nemažai sirų, čečėnų ir ukrainiečių. Prieš videokamerą sutiko atsiverti tik 4 žmonės. Sirų nepavyko įkalbėti, nes „Lietuvos ryte“ prieš dieną buvo pasirodęs straipsnis apie sirų pabėgėlius ir perskaitę komentarus sirai griežtai atsisakė duoti interviu. Kas keisčiausia, kad prabuvę Lietuvoje 6 mėnesius jie gana neblogai supranta ir kalba lietuviškai. Turėdamas išsamius 4-ris interviu ėmiau galvoti kaip juos pateikti. Daryti grynai dokumentinį filmą buvo neįdomu. Sugalvojau interviu išskaidyti į keturis ekranus. Interviu nėra nepertraukiamas vieno žmogaus pasakojimas, o keičia vienas kitą paeiliui. O gretimuose ekranuose rodomos mano pusantrų metų bėgyje darytos „velniavos“ kompozicijos, sukurtos remiantis gotikine tapyba, papildant ją trimatės grafikos vaizdais. Iš šių kompozicijų galvojau atskirą filmą daryti, bet pamatęs, kad jos įdomiai metaforiškai ir vizualiai papildo mano nufilmuotus interviu panaudojau šioje videoinstaliacijoje. Norėjosi, kad nuoširdžius ir kartu baisius instaliacijos herojų pasakojimus lydėtu Boschiški vaizdai. Videokamera kaip objektyvios realybės „filtras“ ir „sapnams generuoti skirta“ After Effektų programa kurti vaizdai videoinstaliacijoje papildo vienas kitą. Instaliacijos darbinis pavadinimas buvo „Šventumo paieškos kasdienybės paraštėse“ . Bet dabar galvoju videoinstaliaciją pavadinti „7000 metų absoliučios stagnacijos“. Nes žmogus niekaip negali atsikratyti primityvaus dvasios būvio. Karai, žūdynės, melai ir įvairios suktybės šioje žemėje vyksta visą mums žinomą istoriją. Tobulėja ne žmogus, o jo kuriami žudymo įrankiai. Slenkančiuose religiniuose vaizduose siekiau panardinti autentiškas žmonių istorijas, kurios visą laiką užima ne daugiau kaip trečdalį instaliacijos.

Andrius Kviliunas (Lithuania) belongs to the generation of painters, who have thrown away their paintbrushes and have started working with video cameras instead. His works are characterized by specific, surrealistic video design. The artist is interested in versatile topics such as life, meaning of life, death, sin, redemption. The idea of four channel video installation originated when the Russian Army invaded Crimea. The idea to talk to the witnesses came not on the first day, but when the incident had lasted longer. So, I went to the foreigners’ registration office in Pabrade where I met many Syrians, Chechens and Ukrainians. Only four of them agreed to talk in front of the video camera. I did not manage to persuade the Syrians, because the day before our daily newspaper “Lietuvos Rytas” had published an article about Syrian refugees. When

63


the Syrians read some comments on the article, they strongly refused to give an interview. It was a surprise that after being in Lithuania for 6 months, they understood and spoke Lithuanian quite fluently. When I had already had 4 detailed interviews, I started thinking how I could present them. It was not interesting to make a documentary. I came up with the idea to divide the interview into four screens. The interview is a narration that can be interrupted and alternately exchange each other. My “hellish” compositions from the last one and a half years were shown in the adjacent screens. Those compositions were created on the basis of Gothic paintings together with three-dimensional graphic images. I was planning to make a separate film with these compositions, but when I realized that they complement my interviews metaphorically and visually, I decided to use them in my video installation. I wanted to enrich the honest and fearful narrations of the characters with Bosch-ish images. Video camera is like the “filter” for objective reality which together with the After Effect program, which is designed “to generate dreams”, complements each other in the images of the video installation. The working title of the installation was “Searching for Holiness in Everyday Margins”. But now I am planning to entitle it “7000 Years of Absolute Stagnation”, because human cannot get rid of the primitive spiritual state. Wars, slaughter, lying, rascality happens as we have seen through the history of the world. It is not the human who is developing, but the killing tools. I pursued to immerse the authentic stories of people, which takes not more than one third of the installation into the scrolling religious images.

64


Andrius Kviliūnas (LT). 7000 metų absoliučios stagnacijos / 7000 Years of Absolute Stagnation. 2016. Videokadrai / Video stills


JoĂŤl Andrianomearisoa (MG / FR). Aistros labirintai. Instaliacija / THE LABYRINTH OF PASSION. Installation

66


67


Joël Andrianomearisoa (MG / FR) Aistros labirintai Instaliacija

Joël Andrianomearisoa savo kvapą gniaužiančia instaliacija „Aistros labirintai“ padabina šiuolaikinio meno festivalį „Kaunas mene. 2016“. Svaiginančia dviejų dalių – baltos ir juodos – instaliacija, panardina žiūrovą į skirtingas emocijas: melancholiją, aistrą, meilę, nostalgiją... Visi šie žodžiai gali būti tinkami aprašyti šias dideles erdvę užtvindančias popieriaus konstrukcijas. Neįmanomos meilės žaidimai, juodų audinių glamonės ir nusivylimas, dėl geidžiamo kūno nepasiekiamumo. „Aistros labirintai“ konceptualiomis nuorodomis į Oskaro Vaildo laiškus savo mylimajam „De Profundis“ atskleidžia meilės negalėjimą atsiskleisti „iki gelmių“: tamsybės ir mirties, nesėkmės ir galutinio nusivylimo – šiuolaikinio gyvenimo materijos. Dievinamasis subjektas yra ignoruojamas, sumenkinamas ir išjuokiamas. Transformacija yra baigtinė, išblukęs subjektas pasireiškia tik įtrūkiu ar dužusiu, nebeatspindinčiu veidrodžiu; tolimo prisiminimo rauda tamsoje. Žiūrovas beveik aklosiomis vedamas nuo šviesos iki tamsos; nuo pirmykštės gyvenimo aušros iki mistinės neapsakomos netekties, Andrianomearisoa tęsia meilės realybių studiją, nebrandžių beribių geismų apraiškų, besiribojančių su labiausiai apgailėtinais pasaulio veidais: smurtu, dominavimu, ilgėjimusi, žiaurumu, naikinimu. Šioje keistoje kelionėje, prieštaravimų akivaizdoje, kūrinių paviršiai tampa šilta būsenos archi-tekstūra. Juodos ir baltos monochromiškumas J. Andrianomearisoa reiškia ne baigtį, bet monologą, asmeninių istorijų dienoraštį tankiai susiūtą į glaustą žodžių ir gestų visumą; pojūčių universalumą. Vaildo „De Profundis“ sukurtas emocinės izoaliacijos sąlygomis, pareikalavęs autoriaus fizinės ištvermės, yra ne tik meilės ir pasiaukojimo liudijimas, dar tai yra išsilaisvinimo kelias iš diskriminacijos, nusikalstamo šmeižto ir atskirties. Menininkas įkvėptas Viktorijos laikų natūralizmo, siekia atvaizduoti sudėtingumą meilės ir pasaulio, kaip tamsiųjų jėgų, remdamasis labiau Vaildo laiškų ritminiu pagrindu, peržengdamas desperatišką gyvenimo šauksmą. Kaip menininkas Andrianomearisoa susikaupia ties intymiais ir trapiais potyriais, kartu dirba tarsi tyrinėtojas ir etnografas: sužymi minčių kategorijas ir performuoja socialinę realybę į panardinančias aplinkas, kurios vienukart ir pamalonina, ir nuvilia. Kūryboje naudojamos medžiagos yra neapdorotos, bet be galo delikačios, trapios beveik iki lūžio taško, pasiruošę savyje talpinamu chaosu užtvindyti visą patirties visatą. Nors kūrinio patirtis yra atvira, nesąlygojama gryno estetizmo ar formalių ypatybių paieškų, ji suskirstyta skritingų požiūrių – politinių dramų, globalios ekonomikos ir šiuolaikinio susvetimėjimo pjūviais. Šiuo darbu siekiama priversti mus susidurti su emociniu neaiškaus ir kintančio pasaulio abstraktumu. Andrianomearisoa visada ieško ribinių situacijų. Savo darbų jis nepateikia tiesiogiai, bet nukreipia į troškimų ribas tų, kurie atranda tuos kūrinius. Jo darbų vertinimas – požiūrio klausimas. Jis klausosi gyvenimo impulsų dosniau, nei jie jie siunčiami ir randa būdą būti pasaulyje akivaizdžiai matomas, dans le nu de la vie.

68


69


Urbanistinės erdvės sulaukia didelio menininko susidomėjimo. Miesto gyvenimo garsai, kvapai, vaizdai, šviesos ir nepaliaujamas judesys sukuria jo visatą, neįkalindami specifinėje geografinėje erdvėje. Sukurti vaizdai nukelia žiūrovus ten, kur net pats menininkas nesitiki būti. „Vaizdai turi mane nustebinti. Situacija turi sustyguota. Aš nelaikau savęs fotografu; esu žmogus, kuris kuria vaizdus“ – sako menininkas. Kuriant darbą menininkui reikia pagrindinių principų. Tada prasideda eksperimentas, manipuliacijos, kurios suformuoja kūrinį. „Darbo idėja kyla iš įvairių manipuliacijų, kurios nuveda mane iki paskutinio rezultato. Kai aš pradedu kurti instaliaciją, galutinio rezultato dar neįsivaizduoju. Žinau elementus, kurie sudaro kūrinį, bet sudėlioju juos taip, kad kažką atrasčiau. Ir būtent tada tas darbas įgauna prasmę“ – sako Andrianomearisoa. Autoriaus poetiškas virtuoziškumas slypi jo gebėjime atrasti kūryboje tašką, kai niekas nebegali atskirti pradžios nuo pabaigos. / Virginie Andriamirado 70


Jöel Andrianomearisoa yra menininkas kilęs iš Madagaskaro (gimė Antananarivo, 1977), gyvena ir dirba Paryžiuje, bei Antananarivo, Madagaskare. Andrianomearisoa dalyvavo daugybėje grupinių parodų, tokių kaip Africa Remix, Rencontres Africaine de la Photographie in Bamako (2009); Havana Bienalė ( 2006); Meilės progresas, Meni kolekcija, Hiustone (2012); Dieviškoji Komedija (2014) ir kitose. Jo personalinių parodų sąraše – Bir Gece, vienos nakties performansas irinstaliacija Stambule (2004); Habillé – Deshabillé, performansas/video Stokholmo Modernaus meno muziejuse ir Saint-Brieuc ( 2009 ); Sentimental at la Maison Revue Noire Paris (2013).

71


Joël Andrianomearisoa (MG / FR) The Labyrinth of Passions Installation

Joël Andrianomearisoa‘s “The Labyrinth of Passions” is an immersive installation, that dresses up this year‘s “Kaunas in Art” festival. An immersive installation, with a white work and its darkened twins that allows us to see different types of emotions: melancholia, passion, love, nostalgia … All are possible descriptions of these large paper pieces. Games of impossible love, ultimate caresses of black fabrics, with no other frustration than an inaccessible body.  With conceptual references to sections in Oscar Wilde‘s letter to his lover De Profundis, “The Labyrinth of Passions” represents the impossibility of love to reveal itself “from the depths”, obscurity and death, failure and ultimately disappointment; the fabric of contemporary life. The sublime subject is ignored, disparaged or derided. The transition is complete and the obscured subject is manifested only as a crack or a broken mirror that forbids representation; a distant memory cries in the dark. Leading the viewer almost blindly through a journey from light to darkness; from the primeval dawn of life to mysterious indescribable loss, Andrianomearisoa continues his earlier engagement with the realities of love, their crude manifestations of borderless desire bound up with the most abysmal faces of the world: violence, domination, longing, cruelty, effacement. In this strange journey, surfaces become the warm archi-textures of a condition, in a site of contradictions. The black and white monochromes are for Andrianomearisoa not a terminal end but a monologue and a diary of personal stories tightly sewn into compact wholes by words and gestures; the universality of sentiments. Wilde‘s “De Profundis”, written under emotional isolation and the endurance of physical labor is more than a testament of love and devotion, it is also an epic of liberation in the midst of discrimination, criminal libel and exclusion. The artist, inspired by the naturalism of the Victorian Age, is keen to describe the complexities of love -and world- as dark forces, following Wilde more in the rhythmic pattern of the letter, through a desperate cry of life. As an artist, Andrianomearisoa‘s insistency on the intimate and fragile is yet the work of a surveyor and ethnographer: Mapping out categories of thought and social reality sculpted into immersive environments that simultaneously flatter and deceive; the materials are raw but infinitely delicate, almost at the point of breaking, in a self-contained chaos ready to overflow an entire universe of experience. This experience however boundless, is not circumscribed by aesthetic purity or formal properties: It is broken piecemeal by the dramas of the political body, the global economy and contemporary alienation. The work attempts to confront us with the emotional abstractness of an uncertain liquid world. Andrianomearisoa is always on the edges. He does not approach his work in a direct way, but places it at the edges of the desires of whomever discovers it. His work comes down to a question of posture. He listens to the pulses of life with more generosity than they are given, and finds a way to be present in the world dans le nu de la vie, in the nude of life. Urban space is a primary interest as well. The noises, smells, images, lights and incessant movement that generate city life compose his universe without imprisoning him in a specific geographical space. His

72


images take viewers to places even the artist does not expect to be. « I need to be surprised by images. The situation has to be completely staggered. I do not consider myself as a photographer; I am someone who makes images, » he says. To compose a work, the artist needs a basic frame. Then the experiments begin, the manipulations that outline the project. « The work arises from various manipulations that lead me to the final result. When I set up an installation, I do not imagine its finality. I know the elements that compose it, but in the intant I set them up I discover something else. And that is when the work makes sense, » Andrianomearisoa says. His poetic virtuosity lies in his capacity to seize this moment of signification, when nobody can tell beginning from end. / Virginie Andriamirado

Jöel Andrianomearisoa is a Madagascarian artist, working and living in Paris, France and Antananarivo, Madagascar. Born in Antananarivo, 1977. Andrianomearisoa has participated in a number of group shows, including Africa Remix, Rencontres Africaine de la Photographie in Bamako (2009); the Havana Biennale (2006); The progress of love, Menil Collection, Houston (2012); and Divine Comedy (2014) among others. His solo shows include Bir Gece, a one-night performance and installation in Istanbul (2004) ; Habillé Deshabillé, a performance/video piece in Stockholm Moderna Museet and Saint-Brieuc (2009 ); Sentimental at la Maison Revue Noire Paris (2013).

73


vieta / place:

Galerija „POST“ / POST Gallery (Laisvės al. 51a, 3rd floor, Kaunas)

autoriai / artists:

Xaro Castillo (Ispanija / Spain)

TPK Art i Pensament Contemporani (L’Hospitalet)

Youki Hirakawa (Japonija / Japan) galerija „White Rainbow“ (Londonas) / White Rainbow Gallery (London) Agnė Jonkutė (Lietuva / Lithuania) galerija „Meno parkas“ / Meno Parkas gallery (Kaunas) Ulrich Kochinke (Vokietija / Germany)


Ulrich Kochinke (DE). DANGUS IR PRAGARAS / HEAVEN AND HELL

76


77


Ulrich Kochinke (DE) DANGUS IR PRAGARAS Dangus yra ten, kur pragaras Ir pragaras yra žemėje, o taip (Pripažink)

DANGUS IR PRAGARAS. Religiniai Motyvai Ulrich Kochinke Piešiniuose Pakabinti ant sienos, Ulrich Kochinke (g. 1972) piešiniai turi nuostabią vaizdinę galią. Tai lemia daugiausia išdidintos figūros, aiškiai išreikštas grafito šviesos bei šešėlių žaismas ir ryškūs šviesos efektai. Iškalbingos antraštės dažnai lydi kūrinius. Plakatiškumas, vyraujantis daugelyje Kochinke darbų, sukuriamas 88 x 124 cm formato dėka. Labai skirtingų piešinių ir motyvų kolizija bei montažas būdingas Ulrich Kochinke darbams jau nuo 2010 metų. Ir nors jie sujungiami estetiniame lygmenyje, sodriais juodai baltais šešėliais, menininko vizualiniai sprendimai išlieka stulbinantys, net šokiruojantys, pirmiausia dėl jų mįslingos poezijos, prie kurios prisideda ir simboliniai darbų pavadinimai. Tai ypač būdinga dideliems 88 x 124 cm piešiniams, tuo tarpu mažesni darbai, nors ir be pavadinimų, priskiriami darbų serijai „Mokykla be Dievo“. Kochinke darbai iš pradžių atlieka panašią funkciją kaip gera reklama. Bet skirtingai nuo praeivių, kurie greitai praeina ir palieka plakatus sau už nugaros, žiūrovai yra įtraukiami į mįslingą paveikslų pasaulį, kuris jų taip lengvai nepaleidžia. Nepaisant labai skirtingų individualių piešinių turinio ir retorikos autonomijos, galima pastebėti leitmotyvus, apibrėžiančius Kochinke vaizdinį pasaulį. Kochinke „Mokykla be Dievo“ naudojama šio termino – Prancūzijoje apibūdinančio ne bažnyčios valdomą mokyklą – adaptacija dažnai pasireiškia visai kita prasme jo darbuose: religine, neabejotinai krikščioniška, kur net katalikiški motyvai vaidina svarbų vaidmenį. Bet Kochinke nedomina nei moralizavimas, nei krikščioniškų tradicijų karikatūrizavimas. Jis labiau fokusuojasi į įtampos taškų kūrimą savo kūriniuose, taip provokuodamas žiūrovo mintis. Ulrich Kochinke kuria vizualinę kompoziciją nuolat rinkdamas paveikslus ir pavadinimus. Šį ekstensyvų fondą sudaro senos nuotraukos, knygos, atvirutės, kurias jis randa sendaikčių turguose arba perka internete; bet krikščioniška ir riedlentininkų ikonografija taip pat sudaro dalį vizualių šaltinių ir jis sudeda kartu skirtingus objektus į vieną piešinį. Skirtingai nuo Robert Longo, Kochinke nesulaiko rankos mosto vardan foto realistinės iliuzijos; vietoj to, piešimas tampa matomu procesu. Kadangi piešiniai yra tokie dideli, jie tarsi kvietimas apžiūrėti iš toli, bet jei žengsite arčiau neišvengiamai sužinosite, kaip jie buvo sukurti. Ypač, jei bandysite iššifruoti neaiškius perėjimus, pasiklysite pieštuko žymėse. Šalia modernių vizualinių šaltinių, tokių kaip karikatūros, reklama, prekių ženklai ir logotipai, Kochinke taip pat naudoja iliustracijas iš 19 amžiaus, kurios yra gerai žinomos dėl jų smulkios struktūros, nes jų tikslas buvo ne tik sužavėti žiūrovus jų vaizduojamu iliuzionizmu, bet ir įtraukti juos į detalių gilumą ir sodrumą, bei pakviesti domėtis plačiau.

Pašaipa / Derision. Pieštukas, pop. / Pencil on paper. 88 x 124 cm. 2010

78


Kol Marcel van Eden piešiniai yra sukurti pagal fotografijas, kurios buvo padarytos dar prieš jam gimstant, ir perkelia jas į mažo-formato kūrinius, Kochinke kombinuoja vizualines priemones iš įvairių epochų, įskaitant ir jo paties epochą. Jis ne tik naudoja fotografijas, bet taip pat graviūras, laikraščių straipsnius, viršelius ir logotipus. Toks surinkimo principas tapo populiarus piešime 1990-aisiais, kai labai skirtingi menininkai pradėjo naudoti platų spektrą populiariosios kultūros media priemonių, nuo knygų iliustracijų iki komiksų, mados fotografijos bei dizaino. / Parengta pagal Andreaso Schalhorno ir Anitos Haldemann tekstus

Gulbė / Swan. Pieštukas, pop. / Pencil on paper. 70 x 100 cm. 2010


Ulrich Kochinke (DE) HEAVEN AND HELL

Heaven is there where hell is And hell is down on earth, oh yeah. (Accept) HEAVEN AND HELL. Religious Motifs in the Drawings of Ulrich Kochinke Hanging on the wall, Ulrich Kochinke’s (1972) drawings have a tremendous visual power. They owe this to their generally enlarged figures, the pronounced chiaroscuro of the graphite structures and the remarkable effects of light. Large captions are often added, which recalls old film posters. This indeed poster-like effect of many of Kochinke’s works is based on the corresponding f­ormat of 88 x 124 cm, which comes very close to our usual ‘world format’ poster. The montage and collision of very differing images and motifs has been a feature of the drawings of Ulrich Kochinke since 2010. And although they come together on the aesthetic level, in rich black-and-white shading, the artist’s visual mixes remain perplexing, even shocking, at least because of their enigmatic poetry, to which the emblematic titles of the work contribute. This particularly applies to the large drawings in 88 x 124 cm format, while the smaller works, although untitled, belong to a series cryptically named L’École sans Dieu. Kochinke’s works initially operate similarly to good advertising. But in contrast to passers-by, who quickly leave posters behind them, viewers are drawn into an enigmatic pictorial world that doesn’t let them go so easily. Despite the autonomy of the very various individual drawing in terms of content and rhetoric, it can be seen that there are leitmotifs which determine Kochinke’s pictorial world. Kochinke’s adaptation of a term ‘school without God’ commonly used in France for state schools not run by the church, the very opposite applies to many of the artist’s works: religious, decidedly Christian, even Catholic motifs play a prominent role. But Kochinke is neither interested in raising a moralising finger nor in caricaturing Christian tradition. Rather, he builds up areas of tension in his visual montages which animate thought in the viewer. For Ulrich Kochinke, pictorial composition is proceeded by a continual process of collecting images and titles. This now extensive fund of material contains old photographs, books and postcards that he finds in flea markets or buys on the Internet; but Christian and skateboarding iconography are also a part of his visual sources, and he puts together a selection of images for a drawing. Differently from R ­ obert Longo, for example, Kochinke doesn’t withhold the drawing hand in favour of a photorealistic illusion; instead, the act of drawing becomes visible as a process. Because the drawings are so large, they are an invitation to view from a distance, but if you step closer you will unavoidably become aware of the way in which they have been carried out. Particularly if you try to decipher unclear passages at close quarters, you will get lost in the pencil markings.

81


Aside from the modern visual sources, such as cartoons, advertising, brand labels and logos, Kochinke also uses illustrations from the nineteenth century (see Die Petze). Die verlorene Kunst, ein Geheimnis zu wahren is based on a wood-engraving book illustration. Nineteenth-century illustrations are well known for their fine structure, and they were not only intended to enthral viewers with the illusionism of their depiction, but also to draw them into a depth and richness of detail, and to seduce them into a deepened examination. While Marcel van Eden bases his pencil drawings only on photographs taken before he was born, and transfers them onto small-format paper, Kochinke combines visual material from various epochs, including his own. He doesn’t only use photographs, but also engravings, newspaper articles, music covers and logos. The principle of assemblage gained currency in drawing in the 1990s, when very different artists in this form began to make intensive use of a wide range of popular cultural media from book illustration to comics to fashion photography or design and much more. / Composed by texts of Andreas Schalhorn and Anita Haldemann

Naktis tvyro aplink mano namus / Night Stands Around My House. PieĹĄtukas, pop. / Pencil on paper. 88 x 124 cm. 2010

83


Youki Hirakawa (JP)

krintanČios ŽvakĖs / FALLEN CANDLES Videoinstaliacija / Video instaliacija. 2015

Darbe „Krintančios žvakės“ suskystėjęs vaškas ant popieriaus piešia laiko tėkmę. Žvakė nuo seniausių amžių visame pasaulyje naudota įvairiose šventvietėse, namuose ji atstojo šviesą tamsiu metu, tačiau istorijoje dar buvo pasitelkiama ir kaip laikrodis ar mirusiojo atminimas. Kūrinys atskleidžia įvairias laiko fenomeno perspektyvas ir gilinasi į jo matavimo prasmę. Burning candles are laid down on a piece of paper. Fluid wax of candle spontaneously draws various forms of time passage. Candle has been using in many sacred places around the globe since ancient times. It has been played a role as light in the night. Besides, it has been the means of measuring time passage as Candle Clock and awaking the memory of dead person. The work presents the various perspective of the phenomenon of time and investigates the principal meaning of measuring time.

84


DEGINTI SEKUNDĘ / BURNING A SECOND Videoprojekcija / Video projection. 2016

Kūrinys „Deginti sekundę“ primena kino ir ugnies sąsajas. Žvakė ar spiritinė lempa atstojo šviesos šaltinį pirmuosiuose primityviuose projektoriuose. Būtent jos ir itin degi nitratinė kino juosta sukėlė daugiausia gaisrų XIX a. antrojo dešimtmečio kino teatruose. O ir kinas ilgainiui virto tam tikra laiko matavimo ir atminties, reminiscencijos forma. Film has an intimate relationship with fire since its invention. Candle and spirit lamp has been used as a light source for a primitive projector which is called Magic Lantern since long time ago. In 1920’s, a lot of theater fires had been caused by nitrate film because of its nature of ignition. This work is a kind of experiment to transform one second-long nitrate film into a video work through the burning process. It represents a hidden relationship with fire and cinema, clock and the principal meaning of measuring time.

85


Youki Hirakawa gimęs 1983 m. (Nagoja, Japonija) gyvena ir dirba Berlyne (Vokietija). Šiuo metu dalyvauja Japonijos viriausybės užjūrio tyrimų programoje. Savo melancholiškose ir kone monochrominėse instaliacijose jungdamas videofilmus ir fotografijas tyrinėja neišmatuojamą laiką – nuo pablukusios praeities iki ryškios dabarties. Kiti jo sluoksniai – vidinis, intuityvus laikas, tas, kuriuo gyvena stebimi objektai, antrasis – stebėtojo iš šalies, objektyviai matuojamas laikas. Mes suvokiame objektus ne tiesiogiai, o per laiką, tačiau jie pamažu panyra į jo tėkmę lyg upę. Šį įspūdį autorius (at)kuria izoliuodamas objektus ar reiškinius nuo jų originalaus konteksto ir perkeldamas į specifines vietas. Youki Hirakawa yra dalyvavęs tokiose meninėse rezidencijose kaip Künstlerhaus Bethanien (Berlynas, 2015) ir Schloss Solitude („Fiksuoti vienatvę“. Stutgartas, 2012). Surengė kelias personalines parodas Kunst Kraft Werk (Leipcigas, 2015), Kunstverein Wolfenbüttel (Wolfenbüttel, 2015), 3 MOT/ ARTS (Taipėjus, 2014), Standing Pine (Nagoja, 2014), Minokamo miesto muziejuje (Minokamo, 2013), ir Kyoto meno centre (Kiotas 2012). Taip pat dalyvavo daugelyje grupinių parodų visame pasaulyje, iš jų svarbiausios: tarptautinis meno festivalis Sapporo (2014), Aichi trienalė (2013), „Nepažįstamasis“ / „Stranger“ (Taivano nacionalinis meno muziejus, 2013), „Kasdienos atspindžiai“ / „Daily Reflections“ (Total šiuolaikinio meno muziejus, Seoul, 2014) ir festivalis “Now&After’12” (Maskvos modernaus meno muziejus, 2012). Youki Hirakawa was born in 1983 in Nagoya, Japan, and lives and works in Berlin. He is currently a fellow of Japan Government Overseas Research Program. Throughout the artistic practice of Youki Hirakawa, time takes diverse forms and expressions, as Youki explores various phenomena, using video and photo technology as a time measurement tool. His interdisciplinary artistic practice combines Anthropology, Archaeology, Geology, and Physics, appearing as a “Poetic Alchemy” as a result. His installation-based video and photography remind us of an essential and primitive conception of aesthetics, even though he is working with advanced media technologies. He has been participating some artist residence programs such as Künstlerhaus Bethanien (Berlin/2015) and Schloss Solitude (Stuttgart/2012). Several solo exhibitions have been devoted to his work, including at Kunst Kraft Werk(Leipzig/2015), Kunstverein Wolfenbüttel(Wolfenbüttel/2015), 3 MOT/ARTS (Taipei/2014), Standing Pine(Nagoya/2014), Minokamo City Museum (Minokamo/2013), and the Kyoto Arts Centre(Kyoto/2012). Furthermore, he has been included in numerous group shows around the world; most notably Sapporo International Art Festival 2014, Aichi Triennale 2013, Stranger (National Taiwan Museum of Fine Arts/2013), Daily Reflections (Total Museum of Contemporary Art/Seoul/2014) and Now and After (Moscow Museum of Modern Art/2012).

Youki Hirakawa (JP) Deginti sekundę / burning a second Videoprojekcija / Video projection. 2016

86


87


Xaro Castillo (SP). Las marias Fotoinstaliacija / Photo installation. 2016

Xaro Castillo savo darbuose sieja asmeninę patirtį su mitais ir ikonografija, kurie mums įaugę į kraują, tapę kolektyvinės sąmonės dalimi. Ispanijos menininkės Xaro Castillo fotoinstaliacijų ciklas „Las Marias“ interpretuoja religinę ikonografiją – šv. Cecilijos, šv. Agotos, Švč. Mergelės Marijos atvaizdus ir perteikia autorės pamąstymus apie šių moterų vaidmenį religijoje. Menininkė buvo auklėta katalikiškai. Ikonose, su kuriomis užaugo, ji ėmė ieškoti tikrovės atspindžių, jose pavaizduotų šventų moterų patirčių ir asmeninių išgyvenimų. Naudodama savo atvaizdą ir įvairias medžiagas, pavyzdžiui, vielinius tinklus, menininkė sudabartina šventųjų istorijas ir sukuria jaudinančias, giliaprasmes, netgi katarsiškas ekspozicijas. Tai nėra tikri religiniai kūriniai, tačiau nuo jų nenutolsta, jų neiškreipia. Xaro Castillo baigė dailės studijas Barselonos universitete. Įkūrė TPK Art I Pensament Contemporani 1977 metais. Nuo 1980 metų rengė individualias parodas Matisse galerijoje, Barselonoje, 3 Punts galerijoje Barselonoje, 4 Barbier Vitrine d’Art Contemporaine, Nimes, galerijoje Am Scheneunviertel, Berlyne, kultūros centre Tecla Sala, L’Hospitalet, Sala Beckett, Barselonoje. Taip pat nuo 1980 metų dalyvavo grupinėse parodose, tokiose kaip Artexpo Fair Barselona – Bennasar galerijoje, Artemadrid mugėje, 3 Punts galerijoje, grupės kūrybinėje veikloje Kaselyje 1987, Abbatoirs 89, Abbatoirs 91, Abbatoirs 93, Marseloje, bendruomenės koledže Sietle, Kolumbijos galerijoje Vankuveryje, dailės muziejuje Vina del Mar, Meno Parko galerijoje Kaune, Tecla Sala kultūros centre l‘Hospitalet, Katalonijos dailininkų parodoje Berlyne, galerijoje 3 Punts, Ideias Emergentes galerijoje Porto, La Carboneria Sevilijoje, La Xina Art Barselonoje, Hospitalet muziejuje.

88


90


In the project “Las Marias”, Xaro Castillo proposes a reflexion of women role in the religious environment through, in various ways manipulated, photographic works. Xaro Castillo uses popular images of the Catholic religious iconography. It couldn’t be otherwise – Xaro’s religious formation is catholic. She attempts to meditate and deepen what is real in the situation and what iconography proposes for us, how these situations can define and explain experiences and personal feelings of any woman. It’s not a religious works in the real sence of the word, but at the same time it doesn’t ceases to be. It’s like Xaro restituted the woman – her experiences which reflects in the image – emotion that the image appropriates. Xaro Castillo always using personal experiences and images of herself, and creates touching, meeningfull, even cathartic expositions. Xaro Castillo graduated from Art Studies at the University of Barcelona. Founded TPK Art I Pensament Contemporani in 1977. From 1980 held solo exhibitions at the Gallery Matisse (Barcelona), Gallery 3 Punts (Barcelona), 4 Barbier Vitrine d’Art Contemporaine (Nimes), Gallery Am Scheneunviertel (Berlin), Cultural Center Tecla Sala, L’Hospitalet, Sala Beckett, (Barcelona). Furthermore, from 1980’s she has been participating in numerous group exhibitions, such as: Artexpo Fair Barselona (Gallery Bennasar), Art Fair Artemadrid, Gallery 3 Punts, group’s workshops (Kassel,1987), Abbatoirs 89, Abbatoirs 91, Abbatoirs 93, Marseloje, community college (Seattle), Columbia Gallery in Vancouver, Art Museum Vina del Mar, Gallery „Meno parkas“ (Kaunas), Tecla Sala Cultural Center l‘Hospitalet, exhibition of the Catalonian artists (Berlin), Ideias Emergentes Gallery Porto, La Carboneria (Seville), La Xina Art (Barcelona), Museum L’Hospitalet.

Xaro Castillo (SP). Las marias. Ekspozicijos detalė / Detail of the exposition

91


92


Agnė Jonkutė (LT) AKMENŲ KNYGA. PRANCŪZIJA / BOOK OF STONES. FRANCE

Galvojau kaip užrašyti peizažą, tokį, koks jis yra, kaip peizažas galėtų atsitikti popieriuje... 2001 metais „Elnių slėnio” stovykloj pirmą kartą pabandžiau užrašyti peizažą, tiksliau, jis pats užsirašė. Aš tik padėjau popierių (žemos kokybės) ir prispaudžiau jį (kad vėjas nenuneštų) akmenim, t.y. vietinėmis peizažo dalimis. Visa kita darė saulė ir laikas. Nuo to laiko kelionėse užsirašinėju ir kitus peizažus. Taip atsirado „Akmenų knygos“ iš Pietų Prancūzijos, Pietų Kinijos, „Augalų knyga“ iš Šiaurės Lietuvos. Livos dykumoj (Jungtiniuose Arabų Emyratuose) „sodinau“ popierius kaip bulves: užkasiau didesnę dalį popieriaus (dėl stipraus vėjo) smėliu ir palikau. Smėlio raštą supustė vėjas, neuždengtą vietą pažymėjo saulės šviesa. Po savaitės nukasiau derlių: „išaugo“ tikra, supustyta dykuma popieriuje – „Smėlio knyga“.

93


Agnė Jonkutė (1974 m.) – lietuvių menininkė, kurios darbai eksponuojami daugybėje parodų Lietuvoje ir užsienyje (Austrijoje, Kroatijoje, Kinijoje, Danijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Estijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Japonijoje, Latvijoje, Nyderlanduose, Nigerijoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Rusijoje, Ispanijoje). A. Jonkutė išsiskiria neįprastu mąstymu, kuris atsispindi kukliuose jos ekspresijos būduose. Šį kuklumą (spalvoms, kiekybei ir pan.) galima laikyti griežtu ir stropiu tyrimu (ar atrinkimu) medžiagai, norint įkūnyti trokštamą jausmą, santykį ar būseną. 2003 m. Lietuvos dailės akademijos Kauno fakultete menininkė baigė magistro studijas. Tapydama ir kurdama instaliacijas, menininkė tyrinėjo žmogaus santykį su gamta. Ją domina užbaigtas veiksmas, kuriame pats žmogus nebedalyvauja, bet vis dar juntamas jo būties pėdsakas. Ši egzistencinė nostalgija ypač juntama emocingose jos tapybos kompozicijose. Menininkės kūrybinio požiūrio aktualumu ir išraiška žavisi jaunesnė menininkų karta, kas pastebima jų kūrybos gausoje. A. Jonkutė neišvengiamai paveiks tolimesnį šiuolaikinio lietuviško meno vystymąsi. 2006-2009 m. ji dėstė Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, tad studentai galėjo susipažinti su šios menininkės kūrybiniu procesu. A. Jonkutės darbų yra kolekcijose Europos Centrinio Banko (Frankfurte, Vokietijoje), Šiuolaikinio meno centro (Vilniuje, Lietuvoje), Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus kolekcijose, privačiose kolekcijose Lietuvoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Latvijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Italijoje, Kinijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Giedrė Legotaitė, galerijos „Meno parkas“ kuratorė

I was wondering how to convey the landscape as it is, how to reflect its image on the paper… In 2001, in the camp “The Valley of Deer” I tried to depict the landscape, or more precisely, it depicted itself. I just put a sheet of a low-quality paper on the ground and pressed it with stones (so that the wind wouldn’t blow the paper away) as the natural parts of the landscape. Everything else was done by sun and time. Since that time I often depict other landscapes during my journeys. That is how “The Books of Stones” from the Southern France, the Southern China and “The Book of Plants” from the Northern Lithuania were created. I planted sheets of paper like potatoes in Liwa Desert (United Arab Emirates): I buried the bigger part of the sheet into the sand (because of the strong wind) and left it. The pattern of the sand was drifted by the wind, the uncovered parts were touched by the sunlight. After one week I harvested it, i.e. a real, drifted desert on the paper was created which I called “The Book of Sand”. Agne Jonkute (1974) – Lithuania based artist, who is represented in many exhibitions in Lithuania and foreign (Austria, Croatia, China, Denmark, Emyrates, Estonia, France, Germany, Greece, Italy, Japan, Latvia, The Netherlands, Niger, Norway, Poland, Portugal, Russia, Spain). A. Jonkute stands out with exceptional artistic thinking, which is reflected with frugal ways of expression. This frugality (for colour, quantity etc.) might be perceived as strict and diligent search (or selection) for substance in order to externalize desired feeling, relation, moment of State.

94


Artist graduated with a Master of Arts degree from Lithuania Art Academy, Kaunas Faculty, in 2003. While creating painting and installations, the artist researches humans’ relationship with surrounding. It is interesting for her an interval from starting point where human just has been here but already isn’t. But it is possible to feel traces. This existential nostalgia is especially felt in emotionally strong painting compositions. The relevance of artist’s creative approach and witness of expression are admired by the youngest artist’ generation, which is noticeable in growth of their creation. A. Jonkute inevitably has an impact for further development of Lithuanian contemporary art: while she was lecturing at Vilnius Art Academy, Kaunas Faculty (2006-2009), students could ingenuously know positions of this artist. A.Jonkute’s works are in collections of: European Central Bank (Frankfurt, Germany), Modern Art Center (Vilnius, Lithuania), M.K.Ciurlionis Nationam Museum of Art, in private collections: Lithuania, Germany, The Netherlands, Latvia, Norway, Finland, Italy, China, Emyrates. Giedrė Legotaitė, curator of Gallery Meno Parkas

95


vieta / place:

Kauno fotografijos galerija / Kaunas Photography Gallery 2016 09 24 – 2016 10 29. Vilniaus g. 2, Kaunas

autoriai / artists:

Giorgi Maghradze (Gruzija / Georgia) Kyoung-Jae Cho (Pietų Korėja / South Korea) Chen I-Chun (Taivanas / Taiwan) „Liang“ galerija / Liang Gallery (Taipėjus / Taipei) Hsu Chia-Wei (Taivanas / Taiwan)

„Liang“ galerija / gallery „Liang Gallery“ (Taipėjus / Taipei)


Kyoung-Jae Cho (KR) SADARI / STAIRWAY 02 / WIND 01 / A BLACK COW / CARPET 002 / Q

Kyoung-Jae Cho sparčiai populiarėjantis fotomenininkas, savo darbuose jungiantis fotografiją ir tapybą. Jis analizuoja įprastos ir virtualios realybės temą, vizualia deformacija kurdamas trijų dimensijų iliuziją. Kyoung-Jae Cho stebi aplinką fotografuodamas. Jis fotografuoja kasdieninius objektus, pirmiausia išsirinkdamas erdvę jiems instaliuoti, o paskui įkomponuodamas juos intuityviai ir spontaniškai. Cho nekoreguoja nuotraukų šiuolaikinėmis technologijomis. Jei prireikia, pats komponuoja ir tapo objektus. Unikali geometrinė erdvė sukurta menininko nuolat stebinčio objektus bei jų kompozicijas ir susipynusi su objektais atskleidžia neįprastą vizualinį poveikį. Nufotografuoti objektai praranda savo pradines funkcijas, tad lieka išskirtos tik formos ir spalvinga harmonija. Šiame procese menininkas nuolat priima racionalius sprendimus ir griežtai tiria estetinę kokybę. „Mano darbuose, klausimas ką daryti yra daug svarbesnis nei ką sakyti. Tam, kad galėčiau kurti tokius darbus, reikalingas nuolatinis atkartojimas. Atlieku veiksmą, o tada vėl ir vėl jį pakartoju. Dėl tokio nuolatinio pasirinkimo, darbai spontaniškai ir netikėtai keičiasi. Vietoj to, kad priversčiau žiūrovą suprasti mano darbų prasmę, aš noriu, kad žiūrovas su malonumu apžiūrinėtų itin estetiškas detales“.

Kyoung-Jae Cho is an emerging photographer, crossing the field of photography and painting. Visual distortion created by the artist creates illusion of three-dimensional, and the work deals with a theme of reality and virtual reality. Cho observes objects through photographs. He photographs everyday objects by choosing a space to install the objects first, then composing them intuitively and spontaneously. Cho does not alter photographs using the technology. He himself composes and paints the objects, if needed. The unique geometric space with intertwine objects, which has been created by the artist constantly observing objects with their compositions, presents unconventional visual impacts. The photographed objects lose their original functions, thus only forms and colourful harmony are accentuated. In this process, the artist consistently makes rational decisions, and he gets to rigorously explore the aesthetic quality. “What to do is more critical than what to say in my work. In order to do such works, act of repetition is required. I do it first and repeat the action again and again. By doing continuous selection, works are spontaneously changed into unexpected way. Instead of making the viewer understand the meaning of my works, I want the audience view pure aesthetic components pleasantly”. / Kyoung-Jae Cho

98


Georgi Maghradze (GE) SocialinĖ persvara / sOCIAL ADVANTAGE

Instaliacija „Socialinė persvara“ primena, kad visuomenė negali egzistuoti be socialinių ryšių. Kiekvienas asmuo – visuomenės dalis, jis neišvengiamai įtraukiamas į socialinę sistemą, kurios pagrindas ir yra tarpusavio ryšiai, socialinė sąveika. Žmogus yra būtybė, norinti užimti kuo geresnę socialinę poziciją, tad dalyvauja nuolatiniuose statusų, galių „žaidimuose“. Tai tarsi supimasis ant lentos, kuriosamplitudė priklauso nuo pusiausvyros taško. Tad kiekvienoje socialinėje sistemoje ieškoma pusiausvyros, leidžiančios išsilaikyti ir sukurti darnius visuomeninius santykius. Tačiau kyla klausimas, ar socialinė pusiausvyra visuomenėje įmanoma, jei taip, tai kur tas pusiausvyros taškas. Paradoksai „sūpynėse“ vyksta kasdien: pradedant vaikų žaidimais, baigiant politika. Viena grupė žmonių persveria kitą grupę, individai „pajungia“ mases ir t. t., nors tai ir prieštarauja fiziniams įstatymams. Giorgi Maghradze (g.1988), Gruzija. 2009 m. įgytas interjero dizaino bakalauro laipsnis, Tbilisio valstybinėje dailės akademijoje. Jau studijų metais Giorgi pradėjo menininko karjerą, o po studijų surengė savo pirmąją personalinę parodą „Mechanical Cyber Dada“ bei pradėjo kurti kinetinį meną. Norėdamas praplėsti savo darbo sritį, 2012-2013 m. studijavo audiovizualinį meną Tbilisio šiuolaikinio meno centre. Šiuo metu menininko domėjimosi sritį papildė apšvietimo dizainas, apšvietimo instaliacijos.

Society cannot exist without social ties. Each person is a part of society, taking his/ her part in the social system, the basis of which consists of mutual relations and social interactions. Seeking to gain the best position in social life system is in human nature as a result power and status games emerge. Social life is like a seesaw, the amplitude of which depends on the point of balance. Therefore, in every social system, a point of balance is wanted, as it will allow the system to survive and create sustainable relationship in the society. However, one may pose a question whether social balance is possible in the society and where is this central point located? The seesaw paradox happens every day: from children’s games to the politics of various countries. A group of people outweighs another group, individuals invoke the masses / attract massive crowds, etc., even though these processes are contrary to the laws of nature… Giorgi Maghradze (b. 1988), Georgia. In 2009, the artist graduated from the Academy of Arts in Tbilisi and gained Bachelor degree in Interior Design. During his studies, he started his career as an artist; after the graduation, he organized his first personal exhibition ‘Mechanical cyber Dada’ and made his first steps in kinetic art as well. In 2012-2013, he studied audiovisual art at the Center of Contemporary Art in Tbilisi to broaden his scope of artistic interest. Currently the artist field of interest is also oriented towards light design and light installations. Parodos kuratorė / Exhibition curator: Ieva Vitkauskaitė

100


Chen I-Chun (TW). Kiaulytės dainelė / the piggy song

Šio video darbo pavadinimas kilo iš tradicinio kinų posakio “Qu shui liu shang“, kuriuo apibūdinama kaip senovėje intelektualai leisdavo laisvą laiką gamtoje prie vandens. Šiais laikais būtų sunku išvysti susibūrusius intelektualus upės pakrantėje. Viena iš priežasčių – tai nešvarūs industriniai vandenys ar upės vandenyse plūduriuojantys dėl įvairių ligų nudvėsę gyvūnai. Cheminėmis medžiagomis dezinfekuotas vanduo vienokiu ar kitokiu būdu patenka į mūsų organizmus ir paveikia vidinius kūno organus. Gyvulių skerdyklos pateikia dvėselieną kaip delikatesą ir pristato ją į restoranus, įsukūrusius skirtinguose šalies miestuose. Tik tuomet, kai naujienų portalai informuoja apie nudurtas kiaules, mes susimąstome apie tai, kaip buvo pagamintos dešrelės, kurias visai neseniai suvalgėme. Taivane gimusi ir šiuo metu Taipėjaus mieste gyvenanti bei kurianti Chen I-Chun (g. 1980) yra viena žinomiausių jaunųjų video menininkių Taivane. 2005 ir 2010 metais ji baigė Taipėjaus Valstybinį Menų Universitetą (angl. Taipei National University of the Arts), kuriame įgijo menų bakalauro ir magistro laipsnius. Šiuo metu Chen tęsia meno studijas tame pačiame universitete, kur studijuoja doktorantūros programoje. Chen kūryba neapsiriboja vien tik video menu. Ji taip pat kuria eksperimentinę animaciją, interaktyvų meną bei tapo paveikslus. Dauguma jos darbų yra pagrįsti pasakojimais ar tradicinėmis liaudies istorijomis. Menininkė savo darbuose dažniausiai gilinasi į socialines problemas, vyraujančias industrinėse vietovėse, į socialinius paribius nustumtų žmonių likimus ir viduriniosios klasės žmonių patirtis. Chen savo darbais siekia

Chen I-Chun (TW). KIAULYTĖS DAINELĖ. Filmo videokadras / THE PIGGY SONG. Still of the video

102


nupiešti žemėlapį, kuriame atsispindėtų kaimo vietovių ir pramoninių regionų istorija. Poetiškais vaizdais ir gyvybinga muzika menininkė papasakoja apie savo viltis ir svajones, kurios galbūt ne visuomet gali būti įgyvendintos. Chen I-Chun darbai buvo rodomi įvairiose tarptautinėse meno parodose, bienalėse ir festivaliuose, organizuotuose Taivane, Indijoje, Japnijoje, Kinijoje, Pietų Korėjoje, Singapūre, Hong Konge, Brazilijoje, Jungtinėse Valstijose, Izraelyje, Austrijoje, Vokietijoje, Rusijoje ir kitose šalyse. 2015 metais Chen video darbai buvo įtraukti į Filmų Biblioteką (anlg. Film Library) Art Basel Miami meno mugėje. 2016 metais jos video darbai taip pat buvo demonstruojami Art Basel Hong Kong meno mugės Filmų Sektoriuje (angl. Film Sector), kurio programą jau keletą metų iš eilės kuruoja žymus Kinijos rašytojas, kuratorius, menininkas ir režisierius Li Zhen-Hua. Chen I-Chun tiek video, tiek tapybos darbus galima rasti privačių asmenų kolekcijose bei Valstybiniame Taivano Meno Muziejuje (ang. National Taiwan Museum of Fine Arts).

The title “The Piggy Song” is borrowed from a Chinese phrase “floating wind cups on a winding stream,” which describes how the ancient intellectuals used to spend their leisure time in nature. In the modern age, such a luxury is no longer seen on the riverside. Industrial wastewater or dead animals that have died of diseases gracefully float in the river. Later, with the help of strong chemical disinfection, the water from the river safely enters our bodies to nurture every organ inside us. The supply chain of unlicensed slaughterhouses magically transforms various dead bodies into delicacies and distributes them into restaurants around the country. Only when the news channels report about pigs being killed, we finally start thinking about the source of the tasty sausage we have just had. Chen I-Chun was born in Nantou, Taiwan, in 1980. She received her MFA degree in Digital Art and Technology and BFA in Oil Painting from the Taipei National University of the Arts in 2010 and 2005, respectively. Currently, she is studying for a PhD at the Department of Fine Arts of the Taipei National University of the Arts. The artist is best known for her artistic practice in video art, experimental animation/video, interactive art, multi-media art, and paintings. She focuses on folk stories and social issues in the industrious areas, marginalized areas, or the lower middle class. The idea of her artworks is to weave a giant map of the history of rural villages and industries, which carries her personal experiences among reality and illusion. She also attempts to create a conversation with the realistic/real society. The poetic image and the romantically brisk music in her video works express the impossible dreams and hope. Chen’s works have been chosen for numerous international art exhibitions, biennials and festivals in Taiwan, India, Brazil, Japan, China, Israel, South Korea, Singapore, Hong Kong, United States, Austria, Germany, Russia, and other countries. Her video works have been selected for inclusion in the Film Sector at Art Basel Hong Kong in 2016 and the Film Library at Art Basel Miami 2015. Not only private art collectors, but also museums, including the National Taiwan Museum of Fine Arts, have collected her artworks. Parodos kuratorė / Exhibition curator: Laura Lygaitytė

103


Hsu Chia - Wei (TW) Maršalas Tie Jia – Vėžlio sala / MarSHAL Tie Jia – Turtle island

Videodarbe menininkas siekia atskleisti mažos salos, esančios Taivano sąsiauryje ir priklausančios Matsu salai, istoriją. Čing (Qing) dinastijos metu šioje saloje buvo maža šventykla, kuri buvo sugriauta ir perkelta į netoliese esančią didesnę salą, tuomet, kai Čiang Kai-Ši (Chiang Kai-Shek) atsitraukė iš žemyninės Kinijos į Taivaną. Sugriautos šventyklos vietoje buvo pastatytas bunkeris. Šiuo metu yra likusios tik bunkerio liekanos, o sala vėl priklauso buvusios šventyklos valdytojams. Sala taip pat yra prižiūrima vietinės varlės-dievybės, žinomos kaip Maršalas Tie Jia (Šarvuotasis Maršalas). Ši dievybė kildinama iš šventyklos, kuri buvo pastatyta ant Wuyi kalno viršūnės Kinijoje, tačiau sugriauta Kultūrinės revoliucijos (1966-1976) metu, ko pasekoje dievybė persikėlė į Matsu salą. Šiame videodarbe menininkas salą panaudojo kaip sceną, kurioje pastatė šventyklą, paremtą sugriautosios šventyklos prototipu. Iš lėto kamera pritraukia salos vaizdą, kuriame išryškėja žalias ekranas. Šio ekrano fone vienas senyvo amžiaus vyras atlieka senas ir gilias tradicijas turinčią operą, kilusią iš Fujian provincijos pietų ir apsakančią Antrojo Pasaulinio karo patirtis. Šis vyras yra paskutinis vietinis gyventojas, kuris vis dar žino, kaip atlikti šią operą, kurios laisvu metu mėgsta klausytis Maršalas Tie Jia. Hsu Chia-Wei gimė 1983 metais Taichungo mieste, Taivane. 2005 metais jis įgijo menų bakalauro, o 2010 metais menų magistro laipsnį Valstybiniame Taivano Pedagoginiame Universitete (angl. – National Taiwan Normal University). Hsu labiausiai domisi užmiršta Šaltojo Karo Azijoje istorija. Jo darbuose realybė susilieja su iliuzija, istorija ir dabartimi. Tokiu būdu menininkas kuria įvykius, kuriuose oficialioji istorija susiejama su žmonėmis ir vietovėmis. Jo darbai buvo ekponuojami įvairiose parodose muziejuose ir bienalėse bei filmų festivaliuose, tarp kurių Jeu De Paume muziejus Paryžiuje, 39-asis tarptautinis Roderdamo filmų festivalis, 2012 metais vykusios Liverpulio ir Taipėjaus bienalės, 8-asis tarptautinis Taivano dokumentinių filmų festivalis, Rencontres Internationales Paris/Berlin/Madrid. Hsu darbai taip pat buvo demonstruojami Žoržo Pompidu centre (angl. – Centre Georges Pompidou) Paryžiuje, Pasaulio kultūrų namuose (vok. – Haus der Kulturen der Welt) Berlyne ir Reina Sofia valstybiniame muziejuje (angl. – Reina Sofia National Museum) Madride. 2013 metais menininkas buvo pakviestas eksponuoti savo darbus Taivano paviljone Venecijos bienalėje. Tais pačiais metais jis taip pat buvo vienas iš finalininkų į Hugo Boss azijos meno apdovanijimą (angl. – Hugo Boss Asia Art Award). 2015 metais jo video darbas buvo įtrauktas į filmų programą, pristatytą Art Basel Hong Kong meno mugės filmų sektoriuje (angl. – Film Sector), o 2016 metais Hsu į Art Basel Hong Kong vyko pristatyti savo personalinę parodą įžvalgų sektoriuje (angl. – Insights Sector).

Hsu Chia - Wei (TW)Maršalas Tie Jia – Vėžlio sala. Filmo videokadrai / MarSHAL Tie Jia – Turtle island. Stills of the video

104


This video installation engages with the history of a tiny island off the coast of Matsu, situated in the Taiwan Strait. During the Qing Dynasty, the island was the site of a tiny temple. When Chiang Kai-Shek retreated from Mainland China to Taiwan, the temple was dismantled and relocated to a larger neighboring island, and a bunker was constructed in its place. At present, the bunker is a ruin and ownership of the island has been transferred again to the proprietors of the original temple. The island is also under the commandment of a local frog deity called Marshal Tie Jia (Ironclad Marshal). This deity originated from a temple located on Wuyi Mountain in China, which was destroyed during the Cultural Revolution (1966-1976), at which point the deity migrated to Matsu. In this work, the island is used as a stage. Employing a green screen, Hsu places a fictional version of the original tiny temple on the island. Slowly, the camera zooms out and reveals the green screen on the island. This scenography forms the backdrop of a performance in which a local senior citizen sings a form of folk opera found only in the south of Fujian Province, recounting the experience of WWII. He is the last person capable of performing the opera, which has long traditions and is known to be Marshal Tie Jia’s favorite pastime, but which has now fallen into oblivion. Hsu Chia-Wei was born in 1983, in Taichung, Taiwan. He received BFA and MFA degrees from National Taiwan Normal University in 2005 and 2010, respectively. Hsu is highly interested in the forgotten histories of the Cold War in Asia. His works develop a keen sensitivity that weaves together reality and illusion, history and the present by building events outside of the lens and by linking formal history with people and places. Hsu’s artworks have been presented in many exhibitions in museums, biennials and film festivals, such as Jeu De Paume in Paris, The 39th International Film Festival Rotterdam, Liverpool Biennial 2012, Taipei Biennial 2012, The 8th Taiwan International Documentary Film Festival, and Rencontres Internationales Paris/Berlin/Madrid. His video works were screened at the Centre Georges Pompidou in Paris, Haus der Kulturen der Welt in Berlin, and Reina Sofia National Museum in Madrid. In 2013, he was invited to present his works in La Biennale di Venezia for Taiwan Pavilion. In the same year he was also one of the finalists to receive the Hugo Boss Asia Art Award. Hsu’s video works were selected for inclusion in the Film Sector at Art Basel Hong Kong in 2015, and in 2016 he presented his solo show in the Insights Sector. Parodos kuratorė / Exhibition curator: Laura Lygaitytė

106


Taivano videomeno parodos ekspozicijos vaizdai / Views from Taiwan videoart exhibition


vieta / place:

Galerija „Meno parkas“/ Meno Parkas Gallery 2016 09 24 – 2016 10 29, Rotušės a. 27, Kaunas.

autoriai / artists:

Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė (Lietuva / Lithuania) Galerija „Meno parkas“ / Meno Parkas Gallery

Pranciškus Brazdžiūnas (Lietuva / Lithuania) Marian van der Zwaan (Portugalija / Portugal) Benedikt Braun (Vokietija / Germany) Galerija „Eigenheim“(Berlynas / Veimaras) / Galerie Eigenheim (Berlin / Weimar)


Marian Van der Zwann (NL / PT) RAUDONAS SIŪLAS / RED STRING

Projektas „Raudonas siūlas“ – pasitelkdamas konfrontaciją ir viešas diskusijas, atkreipia dėmesį į itin aktualią visuomenės problemą – diskriminaciją. Kūrinio pagrindą sudaro istorijos žmonių, patyrusių atskirtį, pažeminimą, žiaurumą ir net mirtį dėl savo rasės, kultūros ar religijos. „Raudonas siūlas“ reikalauja žiūrovų atsiriboti nuo bet kokių išankstinių nusistatymų ir išgirsti bei suprasti, kaip mus veikia atskirtis. Šio projekto idėja – tūkstančiai kilometro begalinio raudono siūlo, kurio išdėstymą galima pritaikyti bet kurioje erdvėje. Instaliacija atspindi žodį „integracija“ kaip paradoksą, kur visuomenė ir media prisideda prie šiandieninių problemų sprendimų ir vaidina svarbų vaidmenį ateinančioms kartoms ir žmonijai. Instaliacija rodoma kartu su diskriminaciją patyrusių žmonių garso įrašais bei video projekcija/ištrauka iš operos „Nubijos žodis gėlėms“. Ši opera – išsamus kolonijinės sąmonės tyrimas, sukurtas kompozitorių Pauline Oliveros ir poeto Ione iš Deep Listening Istituto Niujorke. “Red string” is an art installation to raise awareness about discrimination through confrontation and public debate. The project shares and creates a platform where experiences and thoughts are gathered through first person interviews and statements made by those who have been discriminated. “Red String” requests the audience to isolate any pre-conceptions or judgements and to listen and understand what exclusion does in society. This project portraits the storyline from Individuals who suffered exclusion, humiliation, violence and even death because of their race, culture or religion… The concept of the project are kilometres of an infinite conducting red string, with a layout adaptable to any area. The installation reflects the word “integration” as a paradox, where society and media contribute for todays problems and take an important part at the forthcoming of adolescents and humanity. The installation is accompanied with audio from victims and a video projection/opera excerpt “Nubian Word for Flowers”, the opera is a deep dream exploration of the Colonial Mind, by the composer Pauline Oliveros and Poet Ione from the Deep Listening Institute in New York.

110


Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė (LT), Pranciškus Brazdžiūnas. (LT) LEKSIKONAS / LEXICON

112


113


Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė (LT) / Pranciškus Brazdžiūnas (LT) LEKSIKONAS / LEXICON

Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės (Lietuva) kūryba – tai būsenų skleidimasis. Jos tapytose drobėse, objektuose ar instaliacijose gausu nekonkretybe prabylančių jausenų: meilės, vilties, neapykantos, neužtikrintumo, skausmo, tyrumo, naivumo, šmaikštumo, trapumo, ryžto, stebėjimo ir stebėjimosi. Autorė gilinasi į paprastų dalykų esmę, ieško tikrumo, atsisako mistifikuoti meno procesą ir rezultatą. Festivalyje menininkė pristato projektą „Leksikonas“, parengtą drauge su sūnumi Pranciškumi Brazdžiūnu. Elena Balsiukaitės-Brazdžiūnienės ir Pranciškaus Brazdžiūno projektas „Leksikonas“ – tai specifinė vietos instaliacija. Artefaktų, meninių objektų ir apropriacijos faktų derinys – savitas meninės komunikacijos žodynas. Ekspozicijoje atsiskleidžia sąsajos tarp įvairia technika sukurtų objektų, taip sumodeliuojamas kūrybinės erdvės prototipas kaip specifinis žodynas. Creations by Elena Balsiukaite-Brazdziuniene (Lithuania) are unveiling of emotions. Her canvas, objects or installations are full of ambiguous emotions: love, hope, hate, insecurity, pain, innocence, naiveté, witty, fragility, resolution, watching and wonder. The author goes deep into the sense of simple things, seeks for certainty, refuses to mystify a process and a result of art. The artist represents the project “Lexicon” in the festival, which is prepared together with her son Pranciskus Brazdziunas. The project “Lexicon” by Elena Balsiukaite-Brazdziuniene and Pranciskus Brazdziunas is a specific installation of the place. It is a combination of artefacts, objects of art and appropriation facts – the distinctive artistic communication dictionary. The exhibition reveals links between created objects of various techniques, thus, simulating a creative space prototype as the specific dictionary.

114


Benedikt Braun (DE) MAŽASIS BLING BLONG / PETITE BLING BLONG

MAŽASIS BLING BLONG yra gana universalus parodos pavadinimas. Žaismingas, vaikiškas, vos ne infantilus ir aktyviai vengiantis rimtosios gyvenimo pusės, rodos, vos išaugęs iš pradinės mokyklos tam, kad pasitiktų naujus iššūkius. Bling Blong pasižymi tuo vaikišku charakteriu ir ribota reakcija į pinigų žvangėjimą. Bling Blong yra tarsi pop kultūros atspindys, kuriam neįmanoma pritaikyti aiškaus apibūdinimo. Tai gali būti ir „citata“ iš amerikietiško animacinio serialo „Mission Hill“, kurio veikėjas (Kevin French) „bling blong“ metodu stengiasi atsikratyti išblaškymo ir perdėto jaudulio dėl mažmožių. Blong gali būti didesnė Bling versija (padidintas juvelyrinis dirbinys); arba naudojamas kaip prasmės neturinti žodis, kartojamas užmiršus dainos tekstą. Menininkas sąmoningai pasinaudoja skirtingomis autorystėmis siekdamas palikti atvirą prasmių lauką. Nors formos atrodo nieko vertos, turinys kuriamas per kodus, jo darbai pasižymi gerai užmaskuota edukacine idėja, kuri išgaunama kiekviename kūrinyje iš intensyvaus menininko dėmesio ir ilgalaikių kontempliacijų gimusių šmaikščių įžvalgų. Jo meninė kalba yra unikali, kokybiška ir nepamainoma autoriaus siekiamai išraiškai – atspindėti šiandienos pasaulį, o kartu būti matomam meno rinkoje. Galbūt neįprasta, bet pamėginsime trumpai apibrėžti paralelę su tapybą, kad išvystytume kokybinius Benedikto Brauno kriterijus: išlikti ištikimam savo pasirinktų vaizdinių sistemai, sukurti individualią formalią kalbą ir, analizuojant platų temų spektrą, išvystyti ją į atpažįstamą seką; nuolat kurti technišką ir aiškų ir koncentruotą turinį – tai yra autentiškos ir tvarios menininko kūrybos akcentai.

PETITE BLING BLONG can be read as an exhibition title in versatile manner. Playful, childish, almost infantile evading the serious side of life actively, on the verge of growing out of primary school in order to meet new challenges. Bling Blong has that supporting phonetic toddler character and corresponds roughly to the jingle of money. Bling Blong is a pop culture expression and ultimately denying a clear definition. It can be Kevin French in the american animated series “Mission Hill”, who is trying by the Bling Blonging to escape all distractions and who is even more and easilier overreacting to small things; Blong can be the superlative of Bling (an oversized piece of jewelry); or it is used as a word of nonsense, sometimes as a filler word for lost lyrics of a song. A field of properties, which are taken by the artist deliberately, in order not to narrow the complexity of its work with quite enlightenment value. Even the shape seems to be trashy, and the content is provided by and through codes, his works do have a deep-seated education claim, which must be elicited each single art work through prolonged contemplation and intense preoccupation with the artist. These very own artistic language corresponds to a high quality and is indispensable as an individual means of expression – not only to understand and to reflect artistically the world of today, but also to be in existence on the art mar-

116


ket. Perhaps unusually, we try briefly to formulate a parallel to painting in order to develop quality criteria in the genre of Benedikt Braun: Staying true in his particular imagery, founding his own formal approach and developing a recognizable flow, dealing with a comprehensible range of topics, regularly producing, technically savvy and content clear and focused, are cornerstones of an artistic oeuvre, which is based on sustainability and authenticity. / Konstantin Bayer, Galerie Eigenheim

HORNY / SURAGĖJĘS # horny # sex # racism # Ku Klux Klan # blind # headless # dickdriven # suragėjęs # seksas # rasizmas # Kukluksklanas # aklas # begalvis

118


FemLink-Art. PROTESTAS ir MOTERIS / Protest and female

2016 09 25, Kauno kino centre „Romuva“ (Laisvės al. 54, Kaunas). Peržiūros trukmė ~ 2 h. Projekto kuratorė Véronique Sapin (Prancūzija), pristatė projektą / 25 09 2016, Kaunas Cinema Center “Romuva“(Laisvės al. 54, Kaunas). Duration ~ 2 h. Curator of the project Véronique Sapin (France) presented the event.

Plačios tarptautinės menininkių grupės „FemLink-Art“ kūryba festivalyje buvo pristatyta ne pirmą kartą ir jau tampo kokybine tradicija. Videokoliažus kuriantis kolektyvas dirba pagal nusistovėjusią tvarką – bendrai temai menininkės iš įvairių šalių sukuria po vieną trumpą videodarbą, kurie sujungti į seką sudaro koliažą. 2005 m. gimęs FemLink-Art projektas, šiuo metu vienija 149-ias videomenininkes iš 64 šalių. Seniausiame Lietuvos kino teatre „Romuva“ 7-asis festivalis „Kaunas mene“ pristatė du kolektyvo videokoliažus – PROTESTAS bei MOTERIS. Pristatyme dalyvavo „FemLink-Art“ kuratorė Véronique Sapin (Prancūzija). „Išreiškiantis nepritarimą bei prieštarą, „Protestas“ vienija dvidešimt šešias videomenininkes iš dvidešimt šešių šalių ir sprendžia šią nepritarimo temą daugybe formų: nuo asmeninių prie politinių, nuo iškilmingų ar oficialių prie humoristinių, nuo sąmoningų iki pasąmoninių. Minėdamas dešimtąsias metines, FemLink-Art kolektyvas pristatė videokoliažą, plėtojantį temą „moteris“. Koliaže esantys videodarbai yra sukurti trisdešimties videomenininkių moterų iš trisdešimties šalių, „Moteris“ gilinasi į moteriškus dalykus, įskaitant simbolines ikonas vartojamas istorijoje, kūno manifestaciją, autoportretus, moters politines ir kultūrines priespaudas bei neįveikiamą moters dvasią.“ It is not the first time when wide international artists group “FemLink-Art” was presented in festival. It is because of groups‘ represented quality and width of the approach towards the contemporary world. Videocollages are created according to well-established order - artists from various countries create a short videopiece on one topic, later they are joined in to one sequence. “FemLink-Art” project was born in 2005 and today joins149 artists from 64 countries. In the oldes Lithuanian cinema theater “Romuva” were presented two collages - “Protest” and “Female”. Project will be presented by curator of the project - Véronique Sapin (France). Collage “Protest” expresses dissagreement and contradiction is created by 26 artists from 26 counties and solves this theme on many levels - from personal to political, from solemn, official to humorous, from conscious to subconscious. Collage “Female” was created to commemorate tenth anniversarry of “FemLink-Art” collective. Artworks are created by 30 artists from 30 countries. Theme explored on various levels - symbolical icons in history, body manifestation, selfportraits, political or cultural oppression of women and their insurmountable spirit. „FemLink-Art“

120


Videokoliažo „Protestas“ kadrai / Stills from the video collage “Protest“

Vidoekoliažo „Moteris“ kadrai / Stills from the video collage “Female“


Tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio „Kaunas mene“ 2016 katalogas Catalogue of International Contemporary Art Festival “Kaunas in Art” 2016 Organizatorius / Organizer:

Tekstų autoriai / Texts by: Anida Yoeu Ali Virginie Andriamirado Federico Baronello Konstantin Bayer Kyoung-Jae Cho Patricija Gilytė

Festivalio vadovas / Director of the Festival: Arvydas Žalpys

Anita Haldemann Ainė Jacytė

Dėkojame už pagalbą ruošiant festivalio renginius / We are thankful for help while preparing Festival events: Sayuri Fujii Eimantas Kazlauskas Ugnė Palukaitytė Eglė Staninaitė-Popova Masahiro Sugano Emilė Paulina Šliuožaitė Rasa Vaičiulytė

Giedrė Legotaitė Rieko Koga Andrius Kviliūnas

Už vertimus dėkojame / We are thankful for translations:

Konstantin Bayer (Vokietija)

Birutė Pankūnaitė

Jaldun Hamad (Ispanija)

Egidijus Mačiulskas

Aistė Kisarauskaitė

Yukiko Ito (Japonija)

Laura Lygaitytė

Dana Langlois (Kambodža)

Andreas Schalhorn

Giedrė Legotaitė (Lietuva)

Dovilė Stirbytė

Laura Lygaitytė (Lietuva / Taivanas)

Valda Verikaitė

Lina Mikalauskienė (Lietuva)

Beth Vermeer

Airida Rekštytė (Lietuva)

Ieva Vitkauskaitė

Festivalio kuratoriai / Curators of the Festival:

Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto (VU KHF) Audiovizualinio vertimo studijų programos IV kurso studentams / IV year students of Audiovisual Translation program in Vilnius University Kaunas Faculty

Véronique Sapin (Prancūzija) Ieva Vitkauskaitė (Lietuva)

Festivalio dizainerės / Designers of the Festival: Airida Rekštytė Lina Mikalauskienė

Fotografai / Photographers: Vytautas Paplauskas Agilė Mažonaitė

Kitus tekstus vertė / Other translations:

Rasa Vaičiulytė

Giedrė Legotaitė

Airida Rekštytė

Lina Mikalauskienė

Giedrė Legotaitė

Airida Rekštytė

Lina Mikalauskienė Leidėjas / Publisher:

Arvydas Žalpys

© Galerija “Meno parkas“ Rotušės a. 27, Kaunas LT 44279. galerija@menoparkas.lt www.menoparkas.lt www.artsy.net/meno-parkas

Taip pat naudojamos nuotraukos iš autorių, kuratorių ir galerijos archyvų / Also photos owned and given by participating authors, curators and galleries are used in the catalogue.

ISBN 978-9955-674-45-0

Festivalio partneriai / Partners of the Festival:

Pagrindiniai rėmėjai / Main Sponsors:

Galerijos rėmėjai / Gallery sponsors:

Festivalio erdvės (partneriai Lietuvoje) / Festival venues (Partners in Lithuania):

Informaciniai rėmėjai/ Media partners:


124

Kaunas mene. 2016  

Kaunas in Art. 2016 7th International Contemporary Art Festival Festivalio vadovas / Director of the Festival: Arvydas Žalpys Festivalio...

Kaunas mene. 2016  

Kaunas in Art. 2016 7th International Contemporary Art Festival Festivalio vadovas / Director of the Festival: Arvydas Žalpys Festivalio...

Advertisement