Jonas Gasiūnas

Krzysztof Stanisławski Milda Žvirblytė Alfonsas Andriuškevičius Tojana Račiūnaitė Ričardas Povilas Vaitiekūnas

JONAS GASIUNAS

Krzystof Stanislawski Milda Žvirblytė Alfonsas Andriuškevičius Tojana Račiūnaitė Ričardas Povilas Vaitiekūnas

JONAS GASIUNAS

ISBN 978-9955-674-28-3

© Galerija „Meno parkas” 2013, Kaunas Nuotrauka / Photo: Eglė Karpavičiūtė

Turinys Content

KRZYSZTOF STANISŁAWSKI

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Suffretka Nunberg 5 Suffretka Nunberg 31

kalbasi su JONU GASIŪNU

Gatvinis Vytauto Sarkofagas 115

MILDA ŽVIRBLYTĖ

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Nepasitikėkite akimis – Tai tik dūmas 64 Don’t Trust Your Eyes – it is Mere Smoke 67

interviews JONAS GASIŪNAS

Street Sarcophagus of Vytautas‘ 129

MILDA ŽVIRBLYTĖ

Maratonas sapne 69 A Dream Marathon 77

TOJANA RAČIŪNAITĖ

Absoliuti tyla, absoliuti esmė 140 Absolute Silence, Absolute Essence 143

JONAS GASIŪNAS

„Užrašyk ant skafandro stiklo savo vardą – aš negirdžiu tavęs“. 89 “Write Your Name on the Glass of my Spacesuit – I Cannot Hear You”. 91

Atminties zona 170 Memory Zone 171

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

RIČARDAS POVILAS VAITIEKŪNAS

TOJANA RAČIŪNAITĖ

Dabartinė lietuvos tapyba pro Jono Gasiūno paveikslo prizmę 97 Current Lithuanian

Painting Through the Perspective of Work of Jonas Gasiūnas 105

Naktiraščio puslapis (Laiškas jonui) 172

A Page From a Nocturnal Journal

(A Letter to Jonas) 174

Krzysztof Stanisławski

Sufretka Nunberg, tamsus pavasariško rudeniškumo įsikūnijimas, simbolizuojantis nesustabdomai bėgantį gyvenimą, kurio trapų, neapsakomą ir tiesiog begalinį grožį norėjo įkūnyti ir įkūnijo savo valse (F-dur ir As-dur tonacijose) tas nepamirštamas šūdžius iš Zakopanės Witkacas (gal tai nesveika ir netinkama manija, bet taip rašyti privalau).

Keli nusiskundimai Europa, šiek tiek bendrų pastabų, keletas mėgstamų (abiejų mūsų) paveikslų interpretacijų ir menininko prisiminimų (vaikystės ir tarnybos kariuomenėje), įrašytų kartu automobiliu važiuojant iš Estijos į Lietuvą, papildomai pagražintų trupučiu universalaus pobūdžio refleksijų, palyginimų ir neįgyvendinamų troškimų, būtinai susijusių su Jono Gasiūno kūryba. Visa tai pateikta sunumeruotuose nevienodo ilgio skyreliuose, kuriuose juntama Witkaco dvasia.

Vaikas / Child 2012. 285 x 250. Drb., akril., piešinys degančia žvake Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

7

Laiškai iš Lietuvos gali išvesti iš proto, todėl svarbiausia pripumpuoti padangas Letters from Lithuania Might Drive You Mad. Pump Up Your Tires 2010. 200 x 480. Drb., akril., piešinys degančia žvake Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

1. Trūkumas ir neveiklumas Rytų ir Vidurio Europos menininkams tai, kas vyko Vakaruose, tiksliau – XIX a.

Miunchene ir Romoje bei XIX ir XX a. sandūroje Paryžiuje, buvo atspirties taškai ir sektini pavyzdžiai. Be to, labai dažnai tai buvo jų emigracijos priežastis. Tik išvykę į Paryžių, karjeros galėjo siekti Soutinas, Chagallas, Brancusis ir Kislingas. Ne paslaptis, kad Ecole de Paris – iki šiol vieną iš savičiausių Europos meno stilių – daugiausia kūrė ne prancūzai, o iš Lietuvos ir Lenkijos kilę žydai, italai, ispanai, rusai ir net vienas japonas. Šiame tautų katile, susitelkusiame dviejuose rajonuose – Monmartre ir Monparnase, gimė „grynai paryžietiškas“ ir, žinoma, prancūziškas stilius, juolab kad daugeliui jo kūrėjų po II pasaulinio karo nebuvo suteikta Prancūzijos pilietybė.

Mūsų kraštai, kuriuose buvo gausu talentų, Vakarus nustojo dominti tuoj pat po karo. Pardavę mus Stalinui Jaltoje, taip pat atidavė (turbūt ne itin gailėdamiesi) mūsų kultūrą ir meną. Tai, žinoma, nepalietė emigrantų, bet turime atminti, kad jie sudarė menką tautų, uždarytų už geležinės uždangos, potencialo dalį.

Sovietizuojami, politiškai ir estetiškai (socialistinis realizmas) auklėjami, nuskurdinti, negaunantys informacijos, neturintys teisės keliauti į užsienį, kai kurie persekiojami, Rytų Europos menininkai buvo Jaltos „turgaus“ pasmerkti tremčiai į paribius – atskirti nuo pasaulio, nuo meno rinkos, tinkamų sąlygų gyventi ir kurti.

Posovietinėms šalims: Lietuvai, Latvijai, Estija, taip pat Lenkijai, kuri buvo tik SSRS vasalas, įstojus į Europos Sąjungą, atrodė, kad vėl įsiliesime į Vakarų Europos kultūrą, prie kurios priėjimą mums blokavo draugai maskviečiai. Vėl Varšuvoje ir Vilniuje ėmėme lankytis parodose, žiūrėti filmus, spektaklius, kurių mums trūko pusę amžiaus. Vakarai vėl mus sužavėjo, t. y. išvykti į Paryžių, Londoną ar Berlyną pasidarė ne tik paprasčiau, bet ir kelionių kainos tapo prieinamos.

Deja, Rytuose atgijusio gėrėjimosi Vakarais procesas neturėjo grįžtamojo ryšio.

Iki šiol nieko nedomina, kas vyksta visų pamirštame Europos užkampyje. Itin retai rengiamos parodos ir rodomi filmai, vos keli šio regiono kūrėjai gali pasigirti Vakaruose pasiekta karjera.

Ar staiga mūsų šalys, XIX a. Europos talentų kasyklos, visiškai išseko? Per pastaruosius du dešimtmečius, prabėgusius nuo komunizmo žlugimo, tik du menininkai Mirosławas Bałka ir Wilhelmas Sasnalis sugebėjo patekti į Europos ir pasaulio meno rinką ir joje išlikti. Iš viso šio regiono galima būtų paminėti dar kelias ar keliolika pavardžių. Ir dar vienas dalykas – asmeninės karjeros, tam tikra prasme privačios, pareikalavusios daugybės pastangų ir darbo, ypač užsienio galerijų, kurios ėmėsi ilgalaikės šių menininkų reklamos.

8

K.

Stanisławski

Betgi Europos kultūra be Rytų Europos kultūros yra nevisavertė. Tai trūkumas, neveiklumo padarinys, dėl kurio negalima kaltinti vien istorinių ir politinių įvykių ar rinkos, t. y. komercinių sąlygų.

Tačiau kultūra ir menas remiasi ne tik merkantilinėmis vertybėmis. Taigi negalima sutikti su argumentu, kad vokiečių ar prancūzų muziejus neperka kokio nors menininko, pavyzdžiui, iš Poznanės ar Kauno, paveikslo tik dėl to, kad jo vertės negalima nustatyti pagal rinkos kotiruotę ar kainų registrą (tai garantuotų tikslų įkainojimą). Kažkur ten pasimetė protavimas apie tikrąsias vertybes.

Vakariečių kūriniai nuo 1989–1990 m. Rytų Europos kolekcijoms perkami padidintomis kainomis, dažniausiai tai būna silpnesni darbai, nes pirmarūšiams nepakanka turimų lėšų. Vis dėlto direktoriams ir kuratoriams svarbiausia surinkti kad ir kuklų europinio kanono kūrėjų darbų rinkinį. O meno kūriniai iš Rytų beveik visai nepatenka į Vakarų kolekcijas net už santykinai žemas kainas.

Akivaizdu, kad tai neteisinga, bet nesakau, jog reikia mūsų gailėtis. Pakartosiu: Europos menas be Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, taip pat Baltarusijos ir Ukrainos meno tiesiog yra nevisavertis. Brokuotas.

OK, Vakarai visada žiūrėjo į save, o Rytai – į Vakarus. Taip buvo šimtmečiais, tad galima sakyti, kad tai nulemta mentaliteto. Bet XXI amžiuje reikia pamėginti šią nuostatą pakeisti, juolab kad kultūros globalizacijos eroje neeuropietiška pasiūla (azijietiška, amerikietiška, afrikietiška) dabar Vakarų Europos ekspozicijų salėse yra ne tokia egzotiška kaip pasiūla iš Vilniaus, Krokuvos ar Minsko. Iš tiesų, esame visai neegzotiški, nes turime tas pačias kultūrines šaknis, be to, gyvename toje pačioje sąjungoje.

Nerašyčiau tiek daug apie bendras mūsų, regiono turinčio didelę istorinę patirtį, problemas, jeigu menininkas, kuriam skirtas šis tekstas ir visas albumas, nebūtų viena šios sudėtingos situacijos aukų.

Jonas Gasiūnas, mano įsitikinimu, yra vienas iškiliausių mūsų laikų Europos tapytojų, susijusių ne tik su tradicija, bet ir su šiuolaikine mūsų žemyno kultūra.

K.

Stanisławski

9

Žmonėms, pažinusiems jo kūrybą, tai akivaizdu ir

nutapyto arba nupiešto žvakės liepsna. Man patinka

1. 1990 m., Lietuva

nekelia jokių abejonių. Bet Europai, kuri jo nepa-

šis čekų kilmės menininkas, gyvenantis Vokietijoje,

Labai produktyvaus dailininko vienas iš paveikslų,

žįsta, tai skamba kaip mažareikšmis komplimentas,

kadaise buvęs „naujasis laukinis“, iškilęs per XX

tapytų 2012 m., kai buvo sukurta daugybė garsiausių

išsakytas kritiko iš kaimyninio, bet užsienio krašto.

a. devintojo dešimtmečio „tapybos bumą“, kuriam

jo darbų. Šį paveikslą taip pat reikėtų priskirti prie

Nepagrįstas komplimentas, remiantis Europos meno

pavyko išsilaikyti rinkoje (daugeliui šio laikotarpio

tokių. Magiškas, daugiareikšmis, atspindintis ne tik

rinkos kriterijais: dalyvavimas tarptautinėse biena-

kolegų to padaryti nepavyko). Bet tas paveikslas

dailininkui, bet ir jo kraštui svarbiausius dalykus.

lėse, meno mugėse, aukšti įvertinimai Chistie’s ar

balansavo ant ribos. Į jį atkreipiau dėmesį tik dėl

Savyje kaip lęšyje sutelkęs susintetintos naujau-

Sotheby’s aukcionuose, darbai Vokietijos, Didžiosios

technikos. Tai privertė susimąstyti: ar dar ilgai

siųjų laikų istorijos, taip pat lietuviško mentaliteto,

Britanijos, Prancūzijos, JAV, Japonijos, kad ir Kinijos

lauksime, kada viename svarbiausių pasaulio meno

kurio šaknų reikėtų ieškoti tolimiausioje praeityje,

muziejų kolekcijose, solidi reprezentacija galerijose,

fabrikų bus pakabintas paveikslas, sukurtas šios

problemas.

rimtai parengti katalogai keliomis kalbomis etc. Taip

technikos meistro Jono Gasiūno? Mano nuomone,

pat to nerašyčiau, jeigu neseniai nebūčiau matęs

tokiose kolekcijose jo paveikslai privalo būti ekspo-

naujo Pompidou centro rinkinio ir vienoje šoninėje

nuojami. Jie papuoštų jas. Ir papuoš.

salėje tikrai silpno Georgo Doukupilo paveikslo,

10

Didžioji kunigaikštystė / The Grand Duchy 2004. 300 x 1160. Drb., akril., piešinys degančia žvake Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

11

Medžių laikrodis. Instaliacijos detalė Tree Clock. Detail of the installation

J. G. Tie metai Lietuvai buvo lemtingi: turėjo paaiškėti, ar priklausysime Europai, ar liksime Azijoje. Norėjau šiame paveiksle pavaizduoti lietuvių savimonę.

Lietuva yra katalikiška šalis, kaip ir Lenkija. Bet pagoniškas tikėjimas ir jo papročiai išliko, išsilaikė ilgiau nei Lenkijoje. Tai sietina su jotvingių tradicija ir mūsų bendrumo jausmu jai.

K. S. Ar tavo žodžiai nėra erezija, praėjus 600 metų po Lietuvos krikšto?

J. G. Ne, tai greičiau patvirtina faktą ir galbūt apibūdina mūsų tautos charakterį, pirmiausia patvirtina skeptiškas nuostatas, tiesą sakant, dėl visko, taip pat dėl krikščioniškojo tikėjimo. Esame labai tikinti tauta, bet taip pat skeptiškai žvelgianti į tikėjimą.

Lietuvių religinis ir kultūrinis fanatizmas bei skepticizmas ir nevilties pojūtis.

Visa tai norėjau pavaizduoti šiame paveiksle.

Thomas Mannas viename savo romane aprašė kryžiuotį, kuris, žvelgdamas Lietuvos link, išvydo liepsnojantį kryžių. Ši vizija jį paskatino patraukti į tą kraštą su kardu rankoje. Ir tai pavaizduota mano paveiksle – tiesiogine prasme liepsnojantis kryžius, nes nutapytas liepsna.

K. S. Bandai sugretinti abu įvykius: kryžiuočių antpuolius ir nepriklausomybės atgavimą, o paskui ir stojimą į Europos Sąjungą?

J. G. (Šypsosi) Tikrai ne, bet turiu omeny Lietuvos ir Europos santykius. Ir kryžių.

Kadaise kryžiuočiai puldinėjo Lietuvą su kryžiumi ir ugnimi, dabar didžiulis krucifiksas atskrenda malūnsparniu.

Esame tauta, serganti lėtine psichine depresija. Norėjau parodyti šio jausmo destruktyvumą.

2. Instaliacijos Pirmajame savo kūrybos etape Jonas Gasiūnas, be tapybos, kūrė skulptūras ir instaliacijas. Šis reiškinys buvo būdingas visam Europos ir Amerikos transavangardui, nors, turiu pripažinti, kad tuo laikotarpiu lietuvio sukurti šių dailės šakų darbai išsiskyrė originalia forma, stiliumi ir buvo artimesni Josepho Beuyso instaliacijoms

12

K.

Stanisławski

negu Baselitzo skulptūroms. Tai ypač sietina su monumentaliomis instaliacijomis „Off the Essential Motion“, „Given Up Fire“ ir itin su „Arbeit macht Frei“ (visos sukurtos 1995 m.), kurioms naudotos natūralios medžiagos: gluosnio žievės juostelės, susuktos į didelį kamuolį, nukarusį nuo lubų, o po juo – jūros smėlis ir kriauklės; nebaigusių degti kamienų apskritimai (iš medžio anglies degyklos), sustatyti ant stalų ir sudarantys juodą ažūrinę sieną; tamsiai pilka spalva nudažytos bulvės, sudarančios gąsdinantį pavaros diržą, primenantį košmarą, keltą priverstinio darbo ne tik hitlerininkų koncentracijos stovyklose (tai, rodos, vienareikšmiškai pasako instaliacijos pavadinimas – užrašas virš Aušvico vartų), bet ir stalininiuose lageriuose, kurie buvo netolimoje jo tautos ir šeimos praeityje.

Reikia pabrėžti, kad nepaisant to, jog Gasiūno pirmoji asmeninė paroda faktiškai vyko 1985 m. Vilniuje, kai Lietuvos meno fondo salėse rodyta jo tapyba, pirmoji tikrai profesionaliai surengta paroda – tada, kai garsiojo Šiuolaikinio meno centro (toliau – ŠMC) pirmo aukšto salėje eksponuota instaliacija „Ash Garden“.

Nepaprastai didelė instaliacija, užimanti visą erdvę, sudaryta iš keliasdešimties elementų (metalinių, medinių, betoninių), primenanti Beuyso darbus ir lietuviškąjį Kryžių kalną. Totalus darbas, tikras jauno menininko talento sprogimas, kuriuo jis norėjo pasakyti viską apie istoriją, tautą, save, sukurdamas „paranojinių obsesijų erdvę ir atminties erdvę“.

Instaliacijos buvo svarbi, menininko jautrumą ugdanti patirtis. Ji buvo sukaupta (galima spėti) norint pasigalynėti su dešimto dešimtmečio viduryje Vakarų Europoje nauja ir pagrindine meninės išraiškos forma bei nenuvilti jauno ir labai trokštančio prilygti Vakarams ŠMC kuratoriaus Kęstučio Kuizino, kuris ne tik pasikvietė instaliacijų kūrėją J. Gasiūną su paroda „Ash Garden“ į ŠMC 1993–1994 m., bet ir rodė jo instaliacijas užsienyje, parodose „Three Agenda 2. Lithuanian Art“.

Nors Jonas Gasiūnas buvo gerai įvertintas kaip instaliacijų kūrėjas, pirmiausia jis buvo ir bus tapytojas, nes šioje srityje tobulėja greičiausiai.

Medžių laikrodis. Instaliacija / Tree Clock. Installation 1996. 350x500x50. Paroda „Pro 96“, Šarlotenborg galerija, Kopenhaga. Medis, suodžiai / Exhibition “Pro 96“, Scharlottenborg Gallery, Copenhagen. Wood, soot.

Medžių laikrodis. Instaliacijos detalė Tree Clock. Detail of the installation

K.

Stanisławski

13

Supista kinietė Fucking Chinese 2001. 235 x 510. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

3. J. Gasiūnas ir lietuviškasis transavangardas J. Gasiūnas debiutavo pačiame XX a. devintojo dešimtmečio viduryje (1985 m.) kaip neoekspresionistas, didelio formato drobių autorius. Šie ir kiti paveikslai, tapyti jau dešimtojo dešimtmečio pradžioje, menininkui pelnė, kaip pripažįsta Kęstutis Kuizinas „Three Agenda 2“ katalogo įžangoje, vietinę šlovę. „Savo darbuose, – tęsia Kuizinas, – Gasiūnas neprotestuoja prieš „pavyzdinį“ šiuolaikinio meno supratimą Lietuvoje, greičiau jis tęsia šią traktuotę, papildydamas ją naujais vizualinės kalbos aspektais.“ Tas „pavyzdinis“ supratimas – tai niekas kitas kaip sekimas lietuviškos tapybos tradicija. Visų pirma, dešimtajame dešimtmetyje sukurti J. Gasiūno paveikslai yra jauno tapytojo dialogas su lietuviškojo ekspresionizmo tradicija, kuri tiesiogiai susidūrė su „Die Brücke“ menininkų, kūrusių tarpukaryje čia veikusioje „Künstlerkolonie Nidden“, kūryba. O antra – vis dėlto jam didelę įtaką darė vokiškasis septintojo ir devintojo dešimtmečių Georgo Baselitzo, A. R. Pencko, Markuso Lüpertzo ir jų aplinkos neoekspresionizmas, ne mažesnę – Jono bendraamžiai, aštuntojo ir devintojo dešimtmečių „Neue Wilde“ kūrėjai.

Lietuviškojo transavangardo atsiradimo ir kūrybos tyrinėtoja Raminta Jurėnaitė taip aprašo šį reiškinį: „Tapytojų (Ričardo Povilo Vaitekūno, Kęstučio Palioko, Antano Martinaičio, Arvydo Šaltenio, Algimanto Jono Kuro ir Kosto Dereškevičiaus) kūryba išauga iš originalios ekspresionistų grupės ARS tradicijos. Neoekspresionizmo banga panašiai kaip kitose šalyse tapo dominuojančia aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Kitai menininkų, gesto tapybos atstovų kartai priklauso Mindaugas Skudutis, Arūnas Vaitkūnas, Eugenijus Varkulevičius, Jonas Gasiūnas, Vygantas Paukštė, Audronė Petrašiūnaitė, Rimvydas JankauskasKampas (1957–1993). Šie menininkai turi daug ką bendro su vietiniais neoekspresionizmo pradininkais. Palyginus su Vakarų „Naujųjų laukinių“ tapyba, lietuvių tapyba yra kur kas santūresnė. Joje nerasi Baselitzo, Hödicke’s, Salomé ar Fettingo veržlumo ir brutalumo. Kitaip negu jie, lietuvių tapytojai nepasitelkia kraštutinumų, kalbant apie tapybos spontaniškumą, impulsyvius gestus, piešinio deformaciją ar spalvos gyvumą. Labai originalus ekspresijos būdas susipynęs su stabilumo pojūčiu. Tapytojai, taip pat skulptoriai įkvėpimo semiasi iš liaudies meno, medinės sakralinės drožybos plastinės kalbos ir išraiškingo lakoniškumo.

Daugelis minėtų menininkų sieja silpnybė šiems motyvams. Jų kūriniuose galima įžvelgti krikščioniškų motyvų ir pagoniškų mitų. Spontaniškas subjektyvizmas susipina su simbolika. Priešingai nei kitose šalyse, spontaniška lietuvių tapyba visada pasižymėjo subtiliais atspalviais.“ Suprantu, kad apie vieną pirmųjų Baltijos šalių meno parodų užsienyje profesorė kataloge jautė pareigą parašyti, jog lietuvių menas visada ėjo koja kojon su Vakarų Europos menu, taigi natūralus yra ir „laukinių“ lietuvių palyginimas su vokiečių „laukiniais“ pabrėžiant, kad jie buvo mažiau „laukiniai“, nes tai neigiamas

14

K.

Stanisławski

bruožas. Atgavus nepriklausomybę, euforijos

psichiškai nesveiki vienuoliai. Šie pastatai priklauso

laikotarpiu lengva buvo pamiršti, kad SSRS sudėtyje

Dailės akademijai, bet vėliau jie bus perstatyti į

lietuviai tiesiog neturėjo nė menkiausios galimybės

išskirtinių apartamentų kvartalą. Pamišusių vienuolių

lygintis su Vakarų Europos menu, su kuriuo galėjo

dvasios kovoja su godžiais nekilnojamojo turto

susipažinti, geriausiu atveju, iš lenkiškų žurnalų

statytojais, trokštančiais čia įrengti brangiausius

„Projekt“ ir „Sztuka“, žinoma, kiek pavėluotai. Apie

apartamentus. Nieko keisto, kad Jonas Gasiūnas gerai

tiesiogines sąsajas negali būti nė kalbos. Taigi dia-

jaučiasi šioje vietoje, nors neįmanoma neatkreipti

logą su tokiomis tendencijomis kaip „Neue Wilde“

dėmesio, jog VDA profesorius galėtų tikėtis geresnių

Lietuvos tapytojai galėjo užmegzti tik netiesiogiai

darbo sąlygų.

(per Lenkijos meno žurnalus) ir gerokai pavėluotai – nuo 5 iki 10 metų. Todėl „laukiniai“ lietuviai atsirado tik devintojo dešimtmečio pabaigoje, visaverčiai – dešimtajame dešimtmetyje, arba prabėgus 10–12

Man Jonas parodė turbūt savo seniausius paveikslus, jaunatviškus, gana konvencionalius peizažus, ir naujausius.

metų nuo „laukinių“ italų, vokiečių ir amerikiečių

Tačiau paveikslai, kurie mane sudomino labiausiai

atsiradimo. Šis reiškinys nė kiek nesumenkina

ir nuo kurių tikrai nugara perbėgo šiurpuliukai, buvo

Rytų Europos transavangardinių judėjimų, taip pat

du – abu tapyti dešimtojo dešimtmečio pradžioje,

egzistavusių ir Lenkijoje, kur pirmosios „laukinio“

dabar esantys dirbtuvėje. Abu didelio formato,

meno parodos pradėtos rengti tik 1985 ar 1986 m.,

datuoti 1990 ir 1992 m., pasirašyti JG, jaunatviški,

prabėgus penkmečiui po revoliucijos Vokietijoje

„laukiniai“, žavintys.

(nors, pavyzdžiui, Grzybas ir Dowgiałłas tapė savo

1990 m. tapytame didžiuliame paveiksle (tikriausiai

pirmuosius „laukinius“ paveikslus dar 1978 m.).

2,5 × 2,5 m) pavaizduota keista pailga forma su

Kuo toliau į Rytus, tuo vėluota daugiau, bet tai

trimis išsikišusiais, pusiau organiškais, pusiau

nereiškia, kad ten kurti prastesni paveikslai. Kartais

mechaniniais (vamzdžiai?) elementais. Kūrinyje

netgi atvirkščiai. Ir tai yra svarbiausia.

pavaizduotas konkretus daiktas, vis dėlto tai yra ir abstrakti kompozicija. Tobula struktūra ir spalvos.

K.

Stanisławski

4. „Laukiniai“ paveikslai buvusiuose

Lietuvos transavangardo, arba Vakarų Europos

pamišėlių namuose

potransavangardo, šedevras.

Su žmona ir tapytoju Zbigniewu Maciejumi Dowgiałłu,

Kitas paveikslas – 1992 m. triptikas. Jis taip pat

Lenkijos „laukinio“ meno pradininku, Joną aplan-

įspūdingo dydžio, vaizduojantis lavoną, gulintį

kėme jo dirbtuvėje Vilniuje, apgriuvusiuose buvusio

ant stalo, su perspektyvos išdidinta pakelta koja.

vienuolyno pastatuose, kur kadaise buvo gydomi

„Laukinis“, niūrus, tobulai sukomponuotas,

15

jaudinantis. Ekspresija artima „Neue Wilde“ dailininkams: ne tik Helmutui Middendorfui ar Raineriui Fettingui, bet ir Wolfgangui Mattheueriui (nota bene: iš VDR).

Auksiniai pataikymai virš horizonto.

Golden Hits Above the Horizon 1992. 300 x 500. Skarda, akril. / Tin plate, acrylic

„Laukinis“ ekspresionizmas J. Gasiūnui buvo mąstymo apie tapybą mokykla, juo jis išreiškė svarbiausias savo ir tautos egzistencijos problemas.

Imsiu ir nesutiksiu su anksčiau cituota profesore R. Jurėnaite, bent jau dėl J. Gasiūno kūrybos vertinimo. Jo kuriamas transavangardas nebuvo „kur kas santūresnis“ ir jame netrūksta „Baselitzo, Hödicke’s, Salomé ar Fettingo veržlumo ir brutalumo“. Netgi atvirkščiai: jis daug aštresnis ir dinamiškesnis, taip pat autentiškas, nes išreiškia ne tik maištą prieš devintojo dešimtmečio Vakarų sotaus miesčioniškumo ramybę, bet ir protestą prieš komunistų spaudimą tautai ir visuomenei, uždarumą ir ano bei kito dešimtmečio Rytų vargą.

Estetiškai šie paveikslai yra artimi vakarietiškiems, bet emociškai ir idėjiškai juos skiria praraja. Taip pat ir laiko praraja, nes buvo sukurti daugiau kaip po dešimtmečio nuo Italijos ir Vokietijos „Naujųjų laukinių“ triumfo.

16

K.

Stanisławski

Esu įsitikinęs, kad šie J. Gasiūno paveikslai ir dar keliasdešimt kitų devintojo dešimtmečio lietuvių dailininkų kūrinių, taip pat daugybė lenkų, čekų, baltarusių, vengrų ir ukrainiečių menininkų darbų turi atsirasti kokiame nors devintojo ir dešimtojo dešimtmečių meno muziejuje, skirtame geležine uždanga perskirtos Europos tapatybei ir vystymosi skirtumams. Kol kas tokios vietos dar nėra, tad gal ir gerai, kad J. Gasiūno drobės guli dirbtuvėje, buvusiuose pamišėlių namuose. Juk „laukinis“ – tai beveik pamišęs.

5. Pirmojo nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio tapybos klasika Albumo, kurį išleido ŠMC savo gyvavimo dešimtmečio proga, viršelyje matome įvairių dydžių raides kaip okulisto lentelėje, kuria gydytojai nustato, ar gerai matome ir kiek sutrikęs mūsų regėjimas. Reikia suprasti, kad šio albumo pagrindinė mintis buvo parodyti tikrą lietuviškos tapybos, sukurtos po 1989 m., vaizdą.

Jame yra tik 30 paveikslų (286-iuose leidinio puslapiuose). Čia daugiausia skulptūrų, instaliacijų ir vaizdo kūrinių. Didžioji dalis į katalogą įtrauktų paveikslų sukurti „Angies“ grupės narių, t. y. Arūno Vaitkūno, Kampo, Henriko Čerapo ir Jono Gasiūno. Pastarąjį reprezentuoja didžiulė drobė „Golden Hits Above The Horizon“.

Paveikslas koloritu ir struktūra yra artimas ankstyviems A. R. Pencko ir Georgo Beselitzo darbams, sukurtiems prieš esminį sprendimą apversti paveikslus aukštyn kojomis. Šioje monumentalioje freskoje galima įžvelgti nemažai sąsajų su lietuviškąja religine tradicija, kurios tipiškiausias pavyzdys yra Kryžių kalnas, taip pat su jo instaliacijomis, ypač su „Ash Garden“. Aukščiausios muziejinės vertės paveikslas, tinkamas geriausioms kolekcijoms, pavėlavusio lietuviškojo transavangardo šedevras (pavėlavę buvo ir gotika su baroku, bet tai nesutrukdė pastatyti Vilniuje bažnyčias, kurios dabar laikomos abiejų Europos architektūros stilių tobulumo pavyzdžiais). Vis dėlto nenustebčiau (nors esu linkęs stebėtis), jei paveikslas liks dailininko dirbtuvėje.

Piešinys / Drawing. 1992

K.

Stanisławski

17

6. Eilėraščio struktūra J. G. Kai ruošiuosi tapyti paveikslą, mano galvoje gimsta daug metaforų.

Tai istorinės, kultūrinės, kartais literatūrinės ar kino metaforos, bet visos jos paveiksle susideda į eilėraštį.

Svarbu, kad nuo pat pradžių žinotum, ką nori pasakyti, bet toliau dirbant pats eilėraštis, jo struktūra sufleruoja, kaip dirbti.

Todėl nebijau tapyti ir tokių paveikslų, kuriuos galima laikyti „kvailais“, kuriuose negvildenami svarbūs klausimai. Nes dažnai tai būna geri paveikslai, kaip meno kūriniai, o ne tapyti, pavyzdžiui, istoriosofiniai pranešimai.

7. Be transavangardinės „Gruppos“ nebūtų buvę Sasnalio fenomeno Nebūtų iškilęs Sasnalio fenomenas, jei prieš jį nebūtų susiformavusi transavangardinė „Gruppa“, kurios nariais buvo Jarosławas Modzelewskis, Ryszardas Grzybas, Ryszardas Woźniakas, Pawełas Kowalewskis, Marekas Sobczykas ir Włodzimierzas Pawlakas. Ši grupė atsirado gana anksti ir reiškėsi tik Lenkijoje, kuri dėl karinės padėties buvo uždara. Taip, apie juos rašė net „New York Times“, bet tik todėl, kad jie buvo spalvotas ir „laukinis“ protestas prieš generolą Jaruzelskį ir prieš jo karą, paskelbtą lenkų liaudžiai. Amerikos žurnalistai nerašė apie „Gruppos“ meną, juos domino tik politika.

Bandymai daryti karjerą Vakaruose, daugiausia Vokietijoje, nebuvo sėkmingi. R. Grzybas, W. Pawlakas, M. Sobczykas, J. Modzelewskis liko Europai vietiniais, tik Lenkijos, tapytojais.

Laimei, jaunesnioji karta, drauge grupė „Ładnie“ ir jos garsiausias narys Wilhelmas Sasnalis iš Tarnuvo, jau gyvavo naujomis, normaliomis, ar bent jau geresnėmis sąlygomis. W. Sasnalis pelnė didžiulę sėkmę (taip pat ir kiti, bet mažesnę), ir visi tuo didžiuojamės, nors žvelgdamas į kai kuriuos „Gruppos“ paveikslus, tapytus devintajame dešimtmetyje, apgailestauju, kad šių darbų nepamatė Europa ir pasaulis. Palyginus su jais, daugelis Sasnalio ar Bujnowskio darbų, jau nekalbant apie Maciejowskį, yra tiesiog silpnesni: plokšti, be gilesnės žinios.

Gerai W. Sasnaliui, bet blogai R. Grzybui, J. Modzelewskiui ir W. Pawlakui.

Ar taip pat buvo ir Lietuvoje? Turbūt panašiai. „Gruppos“ atitikmuo buvo grupė „Angis“, gausesnė ir galbūt dėl to ne tokia ryški. Išsiskyrė nebent tuo, kad tai

Piešinys / Drawing. 1992

18

K.

Stanisławski

Nusikaltėlis verkia lietuje A Criminal Crying in the Rain

buvo nepriklausomas, meninis judėjimas sovietinėje Lietuvoje, kur už bet kokias tokio tipo iniciatyvas

1992. 200 x 450. Drb., al. / Oil on canvas

intelektualų ir menininkų dalis (nuo 1976 m. vadinta KOR) buvo lygiavertė darbininkų daliai, iš kurios

buvo griežtai baudžiama. Be to, disidentinis judėjimas čia buvo ne toks stiprus kaip Lenkijoje, kur jo atsirado „Solidarumas“, sujungęs abi dalis. Tokia padėtis susidarė dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, „Angis“ neturėjo (ir negalėjo) laikytis vienareikšmiškos politinės pozicijos, kaip devintajame dešimtmetyje transavangardinis „Naujosios ekspresijos“ judėjimas Lenkijoje. „Nėjo į gatves“ trumpą „karnavalo“ laiką: nuo 1980 m. rugpjūčio mėnesio iki 1981 m. gruodžio 13 d., o vėliau – per kelis metus trukusį streiką, kurio metu jų darbai nebuvo eksponuojami oficialiuose muziejuose ir galerijose dėl karinės padėties, kuri tęsėsi nuo 1984 iki 1985 m. „Angies“ menininkai pasislėpė giliau, protestuodami viduje, sutelkdami dėmesį pirmiausia į meną. Taip buvo geriau jų paveikslams.

Vis dėlto kai Lenkijoje įvyko pirmieji demokratiniai rinkimai, Čekoslovakijoje – Aksominė revoliucija, nugriuvo Berlyno siena ir Lietuva atgavo nepriklausomybę, niekas nei norėjo, nei turėjo laiko populiarinti nepriklausomą meną pokomunistinėse šalyse. Staiga visi gavo pasus, taigi galėjo keliauti ir lankytis parodose kitoje geležinės uždangos pusėje. Ir kas atsitiko? Viskas pasikeitė. Vakaruose dešimtasis dešimtmetis buvo šaltųjų medijų (fotografijos, instaliacijų, vaizdo meno) dominavimo laikotarpis. Visi džiaugėmės naujomis tendencijomis, bet mūsų geriausi menininkai pirmiausia buvo tradicinės tapybos atstovai. Dėl to „Gruppa“ ir „Angis“ tapo nebemadingos.

Jeigu jos būtų prisijungusios prie devintojo dešimtmečio Vakarų transavangardo, tikrai būtų tapę svarbiomis pasaulinio tapybos bumo dalyvėmis. Geriausieji būtų turėję galimybę siekti individualios karjeros, rengti parodas, leisti katalogus, parduoti kūrinius rimtoms, viešoms ir privačioms kolekcijoms. Bet devintajame dešimtmetyje buvome uždaryti „sovietinėje dėžutėje“. O dešimtajame dešimtmetyje jau buvo per vėlu.

Tik su „tapybos sugrįžimu“ po 2005 m., su naująja Leipcigo mokykla, kilusia iš VDR, o prieš tai su Luco Tuymanso ir Margarete Dumas parodomis, aliejumi ir akrilu ant drobės tapyti paveikslai vėl gavo galimybę iškilti Europoje ir pasaulyje. Ir iškilo, sužavėdami pagrindines bienales ir didžiausius aukcionus. Bet tai jau buvo paveikslai, tapyti jaunesnių dailininkų, Vakarų kuratorių ir maršanų akimis – šviežesnių, gana pigių, nes tik tada debiutavo, be to, jų pečių neslėgė nebereikalingas balastas – politinis, literatūrinis, filosofinis, kovos dėl laisvės prieš komunistus etoso ir kitoks. Tai jau buvo visiškai nesvarbu, tik trukdė.

K.

Stanisławski

19

Faustas / Faust 2009. 270 x 260. Drb., akril., piešinys degančia žvake Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Manau, kad Wilhelmas Sasnalis yra puikus tapytojas, bent jau kartais užburiantis (ne tokia gera mano nuomonė apie jo kiną). Vis dėlto pakartosiu: gaila, kad „Gruppos“ tapytojai, taip pat Zdzisławas Nitka, Krzysztofas Skarbekas ir Eugeniuszas Mincielis neturėjo galimybės iškilti anuomet. Taip pat gaila nuostabių „Angies“ kūrėjų, juolab kad kai kurių jau nebėra...

Ar po 2005 m. jaunieji lietuviai pasinaudojo tapybos sugrįžimo sėkme Europoje 2005–2011 m. kaip kai kurie jaunieji lenkai? Kol kas tikriausiai ne, nors pastaraisiais metais galima kalbėti apie tikrą talentų „derlių“, nota bene, dauguma jų užaugo VDA arba J. Gasiūno dirbtuvėje.

Kol kas jie gali tik svajoti, kad gaus pripažinto pasaulyje menininko statusą kaip W. Sasnalis. Gal kada nors turės šį statusą – to jiems linkiu. To paties linkiu jų profesoriams – Gasiūnui ir Cerapui. Taip pat nuoširdžiai tikiu, kad jų menas bus įvertintas Europoje ir pasaulyje, kai bus kitas tapybos sugrįžimas. Paskutinis buvo gal kiek per trumpas ir labai komercinis. Vis dėlto šiuolaikinio meno vystymosi sinusoidės ciklai yra vis trumpesni, ir, kai bus kitas sugrįžimas, o jis tikrai bus, nes tapyba vis dar yra gyvybingiausia meno sritis, jie turi būti gerai pasiruošę.

8. Romantiška praeitis Jis kalbėjo Gdansko šiuolaikinio meno centre „Łaźnia“ vykusioje asmeninėje parodoje: „Prisiminimai visada praeitį paverčia romantiška. Padaro ją panašią į pasaką. Istorija tebeatrodo tikroviška, nors bėgant laikui keičiasi, įgauna vis nostalgiškesnę formą.“ „Šis tvirtinimas tiksliai atspindi dailininko kūrybą. J. Gasiūnas paveiksluose vaizduoja istorinių pasakojimų kūrimo procesą, jo tapytose kompozicijose paprasti įvykiai įgauna universalių pasakojimų formą. Menininkas tiesiogine prasme piešia dūmais, naudodamasis žvakėmis kaip tapybos įrankiu. Ši technika leidžia jam sukurti specifinę įtampą. Tai, kas nutapyta, yra tiesa, o tai, kas nupiešta dūmais – fikcija. Sunku šioje tapybos koncepcijoje neįžvelgti ironijos, juolab kad ją paryškina paveikslų pavadinimai.“

9. Didelių matmenų paveikslas Nepaisant ilgos, beveik 30 metų trunkančios, sėkmingos karjeros ir augančio prestižo šalyje ir pasaulyje, jis vis dar ieško, yra originalus ir šiuolaikiškas, kuklus ir dievinamas jaunimo. Jis, rodos, turėtų būti lietuviško meno „eksporto hitu“, plačiai populiarinamu Europoje ir pasaulyje, bet pastaraisiais metais jam sunku prasimušti net į Šiuolaikinio meno centrą, kur jo didžiulės drobės atrodo

21

Jonas Gasiūnas, Henrikas Čerapas, Raimundas Malašauskas, Ričardas Nemeikšis Dailės akademijos senosios tapybos katedros patalpose.

Algimanto Kuro užrašas At the old Department of Painting.

Handwriting - Algimantas Kuras

geriausiai. Žinoma, ŠMC jo kūryba buvo eksponuojama nuolat iki 2004 m., kai rodyta asmeninė paroda „Drawing with Smoke“, anksčiau – 2000 ir 1993 m. – dvi kitos, o 1996 m. šis centras netgi parengė jo, Kazio Varnelio ir grupės „Post Ars“ parodą „Three Agenda 2. Lithuanian Art“ Tamperėje, Suomijoje. Vis dėlto dabar negalima neigti, kad stiprus įsitikinimas, jog lietuviškas vaizdo menas ir instaliacijos yra įstabūs ir unikalūs, taip užvaldė valstybinių galerijų ir muziejų kuratorius bei direktorius, kad jie iš akiračio pametė iškiliausią savo tapytoją.

Ypač po 1998 m., kai jis pradėjo piešti naudodamasis žvakės liepsnos suodžiais, kuriais ant drobės kuria nuostabius didelio formato piešinius ant akriliniais dažais tapyto pagrindo. Šitaip darbas įgauna kelis planus, kartu erdvę, kurią sunku sukurti kitomis, grynai tapybinėmis, priemonėmis. Labai tiksliai pastebėjo kritikai, tarp jų ir Milda Žvirblytė, kad ši specifinė technika yra tapybos, piešimo ir rašymo junginys. Taip pat ji labai artima graffiti (tai vėl transavangardo įtaka). Naują techniką, vis tobulinamą, J. Gasiūnas naudoja: „reinterpretuodamas mūsų šiuolaikinės sąmonės ikonas, kurias sudaro tiek istorinės, tiek popkultūros asmenybės, tiek ir universalūs simboliai, reinterpretuodamas labai savotiškai ir apgaubdamas juos bemaž mistine aura“. J. Gasiūno paveikslai atrodo tikrai mistiniai, ezoteriniai ir tai pabrėžia ne tik jų, atrodo, laikina, netvari forma, bet ir kartais neįprasta tematika bei poetiški, daugiaprasmiai pavadinimai, dažnai primenantys „tamsos bardo“ Nicko Cave’o kūrybą.

Tik pradėjęs tapyti liepsna, J. Gasiūnas kūrė beveik monochrominius paveikslus, tikriausiai ne tik dėl to, kad jis buvo dar nelabai įgudęs, bet ir norėjo pabrėžti technikos ypatybes. Be to, tapytojas aiškiai stengėsi atsiriboti nuo grynai tapybinio neoekpresionistinio, labai spalvoto kūrybos etapo.

Tuomet buvo sukurtas nespalvotas paveikslas „Dead Image“, vienos iš socialistinio realizmo ikonų – raito raudonarmiečio, kurį kaip išvaduotoją sveikina tautiniais drabužiais dėvinti moteris su gėlėmis, paveikslo interpretacija. Jono variante matome sveikinamą laimingą karininką, o moteris pavaizduota iš nugaros, nematyti jos ekstaziško džiaugsmo ir dėkingumo, pažįstamo iš tūkstančių socialistinio realizmo paveikslų, sukurtų ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Rytų bloko šalyse, kuriose gyventojai nepaprastai džiaugėsi prisijungę prie SSRS ir amžinąja sąjunga su „Didžiuoju broliu“. Tam tikra aliuzija į tai, kokia iš tikrųjų galėtų būti moters veido išraiška, yra valstiečio veidas, dešinėje paveikslo pusėje pavaizduoto. Jis liūdnai žvelgia į šoną.

22

K.

Stanisławski

Mūsų slėnyje jau sninga Already Snowing in Our Valley 2001. 200 x 400. Drb., akril., piešinys degančia žvake Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Kitas nuostabus to meto paveikslas – tai 11 metrų

Juos buvo bandoma jėga „resocializuoti“ lage-

drobė, vaizduojanti bizonus (taurus): „Didžioji kuni-

riuose ir tremtyje tolimiausiuose Stalino imperijos

gaikštystė“, kuri yra buvusios galingos valstybės,

užkampiuose.

taip pat ir galingos rūšies, kuri jau seniai išnyko, anachronizmo simbolis.

Jono motina pabėgo iš Sibiro ir pėsčiomis grįžo į Lietuvą. Tik per stebuklą liko gyva, nes buvo jauna

Tobulėjant technikai ir keičiantis menininko norams,

ir stipri. Nuo šalčio ją apsaugojo po drabužiais

jo paveiksluose atsirado spalva. Iš pradžių buvo

pakištas sluoksnis laikraščių, kurių jai pririnko kiti

tapytos spalvotos kontūrinės dėmės, papildytos

tremtiniai.

juodu suodžių piešiniu. Vėliau aliejinis ar akrilinis

Deja, po kurio laiko ją vėl areštavo – ji neturėjo

paveikslas virto dominante, o piešinys suodžiais – papildiniu arba kontrapunktu. Ši konkurencija

dokumentų. Vėl buvo ištremta, šįkart jau kaip „politinė“ kalinė, nes kartą jau buvo pabėgusi. Išsiuntė ją

dėl pirmenybės J. Gasiūno paveiksluose tęsiasi iki

į Altajaus kraštą Sibiro pietuose. Tenai ji sutiko kitą

šiol. Bet tai nereiškia, kad šioje kovoje kas nors

tremtinį iš Lietuvos. Jonas gimė kaime, esančiame

laimi arba pralaimi. Dailininkas, sukurdamas kelias

Tiumenės rajone.

paveikslo plokštumas, teisingai paskirsto vaidmenis. Ši tendencija pastebima klasikiniuose Franciso Picabia paveiksluose ar puse amžiaus vyresniuose Davido Salle’o (Amerikos transavangardo daili-

J. G. Įvyko stebuklas. Tame beribiame krašte susitiko du tremtiniai iš Lietuvos, įsimylėjo, susituokė, ir pasaulyje atsiradau aš.

ninko) darbuose, taip ir J. Gasiūno kūriniuose visi

Vaikystę jis praleido gyvenvietėje, kur žiemą trobas

elementai ir plokštumos tarpusavyje yra susižaidę,

užsnigdavo iki pat stogų. Matydavosi tik kaminai,

susidėlioję į vientisą didelių matmenų paveikslo

o žmonės vaikščiodavo sniege išraustais tuneliais.

struktūrą.

8. Apie starų medžioklę ir iki kamino užsnigtus savo vaikystės namus Sovietų okupacija Jono Gasiūno motinos šeimai (nota bene: lenkų kilmės; Jono močiutės pavardė buvo Kunicka) atnešė tremtį į Sibirą (kaip ir daugeliui kitų paribių gyventojų: lenkams, lietuviams, baltarusiams). Nežinia, kodėl naujoji valdžia juos laikė liaudies valdžios priešais. Jono motinos ir tėvo šeimos, turėjo žemės, dėl to laikytos buožėmis. Būtent tai ir nulėmė šių šeimų deportaciją.

Žiema trukdavo ilgesnę metų dalį.

Bet kai ateidavo pavasaris ir sniegas imdavo tirpti, o nuo stogų nukardavo fantastiškų formų varvekliai, kuriuos Jonas be galo mėgdavo laižyti, vaikinai būriais išsiruošdavo į stepes medžioti. Vienas būrys eidavo su vandens kibirais, kitas – apsiginklavęs medinėmis lazdomis. Jie eškodavo starų urvų ir medžiodavo šiuos graužikus. Apsvaiginti pavasario auros, žvėreliai išlįsdavo iš savo urvų, užpiltų vandeniu, ir krisdavo nuo tikslių jaunųjų medžiotojų smūgių lazdomis. Laimingi ir išdidūs medžiotojai parnešdavo savo laimikius mamoms, kurios iš starų ruošdavo nuostabius valgius.

K.

Stanisławski

23

Tokią neįprastą, bet neapsakomai sunkią vaikystę Sibire Jonas prisimena linksmai šypsodamasis. Jam ji buvo laiminga vaikystė, kaip „gražiausias sapnas“, pilnas neįprastų peizažų ir sudėtingų draugysčių su padaužomis bendraamžiais.

Jis buvo penkerių, kai šeimai leido grįžti į Lietuvą, tiksliau – į Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką.

Kodėl apie visa tai rašau tekste, skirtame garsiam Europos tapytojui? Todėl, kad turbūt nė vienas Jono Gasiūno kartos Europos tapytojas tiek nepatyrė, nenuėjo tokio sunkaus, dramatiško kelio į Europą, jos kultūrą ir meną.

Atminkime, kad tai ne karo ar ankstesnės kartos likimas, kai kultūros žmonių gyvenimas buvo dar sunkesnis ir dramatiškesnis. Jonas Gasiūnas gimė 1954 m., po II pasaulinio karo praėjus devyneriems metams, Adenauerio ekonominio stebuklo Vokietijos Federacinėje Respublikoje laikais, kai gimė „Neue Wilde“ menininkai. Šie negyveno užsnigtose iki stogų trobose ir jiems nereikėjo medžioti graužikų, kad paįvairintų maistą (nors kai kurie iki šeštojo dešimtmečio vidurio laukė savo tėvų, grįžtančių iš sovietų nelaisvės, daugiausia iš Sibiro lagerių).

Vis dėlto keista, kad meno, tiksliau, to paties meninio reiškinio – XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigos ir dešimtojo dešimtmečio pradžios transavangardo – srityje žmonės iš skirtingų pasaulio vietų, kaip Jonas Gasiūnas, Raineris Fettingas ar Jiris Georgas Dokoupilas, kūrė panašius paveikslus. Tai tikra šiuolaikinio meno magija.

24

K.

Stanisławski

Trys lempos interjere ir akla Raudonkepuraitė Three Lamps in the Interior and a Blind Redhood 2013. 270 x 435. Drb., akril., piešinys degančia žvake Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

9. Triptikas su rusų jūrininku, sušaudančiu sifilitiką, mano manymu, iki šiol geriausias Jono Gasiūno sukurtas paveikslas. Be to, atspirties taškas nauja kryptimi – į kiną.

J. G. Paveikslo struktūra primena komiksą. Bet tai ne komiksas. Tai pasakojimas, sukurtas Gabrielio Garcijos Marquezo magiško realizmo dvasia. Išgalvoti veikėjai gali gyventi vienas šalia kito ir papildyti vienas kitą. Taip kaip įvairių autorių tęsiami pasakojimai.

Mano tapybinis pasakojimas yra susijęs su vieta, kurioje dirbu 3 metus. Tai senas vienuolynas, kur 300 metų buvo gydomi psichiškai nesveiki vienuoliai. O sovietiniais laikais čia buvo venerinių ligų – gonorėjos ir sifilio – ligoninė. Vienuolius kažkur išvežė.

Turiu teisę interpretuoti faktus, kas tenai vyko. Žinoma, savaip.

Netikiu rašytine istorija, nes ji tarnauja politikai. Tikiu šios vietos mūrais – jie labai daug pasako. Matau labai daug dažų sluoksnių, randu kadaise ant durų kabėjusias lenteles, matau po dažais pasislėpusius užrašus, likusius nuo caro ir dar senesnių laikų... Ir visa tai susideda į mano tapybinį pasakojimą.

Rusų „matrosas“ ateina į sifilitikų kliniką su naganu rankoje. Kitoje pusėje – jauna seselė, apstulbinta staigaus įsiveržimo į ligoninę, mėgina protestuoti. O kad būtų linksmiau, dar atsiranda kiaulė, kurią paprastai paveiksle įdedu kaip „paslaptingą piktąją dvasią“.

Kad visuma įgautų monumentalios vertės, viduryje nutapiau klasikinę figūrą – kartą ir visiems laikams nustatytos tvarkos išraišką. Tai galbūt Pompėjų freskos motyvas arba Poussino ar Ingreso paveikslo fragmentas.

Na, ir maži vaikai, kurie šoka ir verkia, nes tik vaikai gali nuoširdžiai sureaguoti į tai, kas ten vyksta. Finalas kaip gyvenime: svajonės susiduria su realybe. Tai tragedija.

Mergina galiausiai pasikaria, negali pakęsti siaubo. Tai reiškia, kad „matrosas“ pasiekė savo tikslą. Žinoma, tai nėra logiškas pasakojimas, nes jo struktūra poetinė.

K. S. Na gerai, dar pasikalbėkime apie grynai tapybinį sluoksnį, apie šio milžiniško paveikslo koloritą. Buvau tavo dirbtuvėje ir vaikščiojau po tuos apgriuvusius koridorius. Besilupantys baroko laikų dažų sluoksniai ir „naujoviški“, posovietiniai aliejiniai apvadai. Dabar viskas yra švelniai žalios spalvos. Kaip ir tavo paveiksle.

Iš tikrųjų, jo spalvos buvo redukuotos iki šios švelniai žalios, nekonkrečios spalvos.

Tampi spalviniu minimalistu, susiaurindamas paletę, pamiršdamas ekspresionisto šaknis.

K.

Stanisławski

25

Rytoj tikrai prasidės / It Definitely Starts Tomorrow 2011. 305 x 295. Drb., akril., piešinys degančia žvake Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

J. G. Na taip. Šitaip nutinka dėl didėjančios mano pasakojimų precizijos. Jų poetinė naracija reikalauja po truputį redukuoti elementus, kurie gali ją sudrumsti. Tai mano ankstesnių paveikslų kolorito tapybinis „šnekumas“.

Naujausi paveikslai yra labiau „filmiški“ ir kuo toliau, tuo labiau nespalvoti. Iš jų būtų galima padaryti filmą.

K. S. Jeigu kurtum filmą, jis būtų vaidybinis ar animacinis?

J. G. Animacinis. Man labai patinka Williamo Kentridge‘o filmai. Iš esmės jis daro tą patį savo filmuose, ką aš darau savo paveiksluose. Jo piešiniai iš pradžių buvo piešiami, o tik paskui animuojami. Manau, kad galėčiau tai padaryti su savo paveikslais. Tik kad aš piešiu dūmais, suodžiais, taigi ir mano filmas būtų kur kas efemeriškesnis.

Jeigu turėčiau lėšų, pabandyčiau. Suprantu, kad tai nėra tik fantazija, kad tai įmanoma padaryti. Nors tai titaniškas darbas. Kentridge’as animuoja piešinius, o man reikėtų padaryti dešimtis nutapytų triptikų. Bet tai taip pat įmanoma...

10. Epilogas Pavadinime paminėta Witkaco Sufretka Nunberg yra tolima princesės Gricacujevos giminaitė. Abi buvo beprotiškai įsimylėjusios – svajojo apie Felipę ir jo elegantišką uniformą. Tuo pačiu metu apie jas abi – tai apie vieną, tai apie kitą – svajojo vienas kuklus kumetis, kaimo romantikas ir idealistas, galbūt net pradedantis poetas, kuris, deja, nematydamas rimtesnių santykių galimybės, prisijungė prie raudonųjų ir tapo čekistu (net su patraukliais jūreivio marškinėliais). Jeigu Sufretka ar princesė būtų išvydusios jį taip apsirengusį ir su naganu rankoje besidorojantį su liaudies priešais, visos trijulės gyvenimas (o gal poros), būtų pasisukęs kita linkme... Bet nepamatė, tai ir nepasisuko. Tiek panelių, tiek ir kumečio-matroso svajonės išsisklaidė kaip dūmas.

Paryžius–Varšuva–Miunchenas, 2013 m. kovas

K.

Stanisławski

27

Gulėdamas ligoninėje Bokšto gatvėje 6, jis turėjo personalinį Andy Warhol’ą / While in a Hospital at 6 Bokštas Str., He Owned His Personal Andy Warhol 2013. 285 x 145, 285 x 300, 285 x 145. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Lietuva, 1990 / Lithuania, 1990 2012. 300 x 145. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Krzysztof Stanisławski

Suffretka Nunberg is the dark incarnation of spring-like autumness, symbol of the inevitable flow of life, which fragile, wordless and simply infinite beauty was embodied in the waltzes in F-Dur and A-Dur by Witkacy, that unforgettable arse from Zakopane (it may be a sick and improper manner but I must write like this).

Several complaints about Europe, some general remarks, interpretations of (our) favourite pictures, artist’s reminiscences from childhood and military service (recorded during our road trip from Estonia to Lithuania), additional reflections of universal nature, comparisons and visionary desires related essentially to the work of JONAS GASIŪNAS are presented in numbered chapters of uneven length with a sensible spirit of Witkacy.

K.

Stanisławski

33

1. Lack and inactivity Movements in Western Europe – in 19th c. Munich and Rome and in Paris on the threshold of 20th c. – were platforms and paragons for Eastern and Central European artists. Very often it stood the reason for their emigration. It is only in Paris Soutine, Chagall, Brancusi and Kisling could build their careers. Ècole de Paris, so far one of the most distinctive trends of European art, was mostly created by the non-French: Jews of Lithuanian and Polish origin, Italians, Spaniards, Russians, and even Japanese. This melting pot, concentrated in two areas – Montmartre and Montparnasse – gave birth to the “purely Parisian” and, indeed, French style, although many of its creators were denied French citizenship after the World War II. Our full of talents lands ceased to be of interest to the West immediately after the war. When selling us to Stalin in Yalta, they also gave up our culture and art (probably without remorse). Certainly, it never affected emigrants, and yet they made only a small part of the potential isolated behind the Iron Curtain.

Sovietised, fostered politically and aesthetically (Socialist Realism), eviscerated, denied of information and right to travel abroad, even persecuted, Eastern European artists were condemned by Yalta‘s Bazaar to the peripheries – separated from the world, art market and proper conditions of life and work. After joining the European Union, post-soviet countries like Lithuania, Latvia, and Estonia (including Poland that was “just” a vassal of USSR) saw an opportunity to merge into Western European culture, which was before blocked by the Moscow comrades.

Again we started to visit exhibitions in Warsaw and Vilnius, to watch films and plays that we had lacked for half an age. The West charmed us again: travelling to Paris, London or Berlin became easier and more affordable.

Alas, the process of the East admiring the West has not received an adequate response.

Nobody is interested in a god-forgotten European corner. Its exhibitions and films are shown extremely rarely, and just a few artists of the region may boast of a career pursued in the West.

Did our countries, 19th c. European talent mines, suddenly deplete completely? In the last two decades since the fall of communism only two artists – Mirosław Bałka and Wilhelm Sasnal – were able to make it through to the European and global art market and to remain there. Only several or a dozen more names from the whole region could be mentioned. Another note: we are talking about personal, in a sense private careers, which demanded years of effort and work – especially that of foreign galleries, which undertook a long-term promotion of these artists.

Yet European culture is not complete without Eastern European culture. There is lack, the effect of inactivity, which cannot be explained only by historical and political factors or commercial circumstances.

Culture and art are not based only on mercantile virtues. Thus we cannot agree to the argument that some German or French museum would not purchase a picture by an artist from, say, Poznan or Kaunas just because its value fails to be estimated according to the market quotes or price register (it would guarantee precise evaluation). Thinking about the real virtues was lost somewhere out there.

34

K.

Stanisławski

Dirbtuvėje / At the studio: Bokšto g. 6, Vilnius Krzysztof Stanisławski, Jonas Gasiūnas Photo / Nuotrauka: Izabella Stanisławska

Works of the westerners have been bought for the Eastern European collections at exaggerated prices since 1989-1990. Most often these are second-rate works because the funds are insufficient for masterpieces. However, directors and curators aim to collect at least a modest collection of the European art canon.

Meanwhile, works from Eastern Europe are not included into Western collections even at relatively low prices.

Obviously, it is unfair, yet I do not claim we are to be pitied. I shall repeat: European art without Polish, Lithuanian, Latvian, Estonian, Belorussian and Ukrainian art is simply inferior. Faulty.

Well, the West always looked for themselves and the East looked at the West. It has happened for ages, so it might be determined by mentality. But in the 21st c. this attitude has to be changed.

In the era of cultural globalisation the non-European (Asian, American, African) art supply is less exotic in Western European exhibition venues than art from Vilnius, Krakow or Minsk. Yet in fact we are not exotic at all: we have the same cultural roots and live in the same union.

I would not write so much about the common problems of our historically experienced region, if the artist – the dedicatee of this text and the whole album – was not another victim of this complicated situation.

Jonas Gasiūnas, in my opinion, is one of the most prominent European painters of our time, related not only to the tradition but also to the contemporary culture of our continent. Those who know his work have no doubt about it. But Europe, unfamiliar of him, would consider it a petty compliment made by a critic from a neighbouring, yet still foreign land. A groundless compliment, according to the criteria of European art market, such as participation in international biennials, art fairs, high appraisal in Christie’s or Sotheby’s auctions, works in the German, British, French, American, Japanese or Chinese museum collections, solid representations in galleries, catalogues in several languages, etc., etc.

K.

Stanisławski

35

Vado torsas Torso of the Boss 2012. 190 x 160. Drb., akril., piešinys degančia žvake Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Recently I have seen a new collection of the Pompidou Centre and a truly poor picture by Jiri George Doukupil in a side hall – a piece painted / drawn with a candle flame. I like this German-based Czech artist, once a “new savage”, who succeeded during the “painting boom” of the 80’s and survived in the market (while many of his colleagues of the period failed). But this picture was on a tightrope. It drew my attention only because of the technique. It also made me think: how long shall we wait till a picture by the master of this technique, Jonas Gasiūnas, is shown in this one of the most influential world’s “art factories”? For his pictures must appear in such collections to enrich them. And they will.

2. “Lithuania, 1990” The picture was painted by this very productive artist in 2012, along with his many other famous works. Magical and ambiguous, it reflects issues significant not only to the artist but also to his land. The picture summons up the problems of the synthesized history of the modern times and the Lithuanian mentality, which roots could be found in the most distant past.

J. G. That year was fatal for Lithuania – we were to find out whether we belonged to Europe or stayed in Asia. I wanted to depict Lithuanian self-consciousness in this picture. Lithuania is a Catholic country, just like Poland. But pagan customs and beliefs survived in our land much longer than in Poland. It has a lot to do with the Yotvingian tradition and our sense of affinity towards it.

K. S. Are not your words a heresy 600 years after the Lithuanian Christening?

J. G. No, they rather prove the fact and perhaps describe our national character, show our sceptical attitudes about basically everything, including Christianity. We are a very religious nation indeed, yet we also treat religion sceptically.

In one of his novels Thomas Mann described a crusader who saw a fiery cross while looking at Lithuania. This vision encouraged him to come to the land with a sword in his hand. This is what I convey in my picture – a cross in flames, literally, because it was painted with flame.

K. S. Are you trying to compare the crusade invasion to the recognition of independence and the following entry to the European Union?

J. G. (smiling) Not at all, but I have Lithuanian and European relationship in mind.

And the cross. Once upon a time crusaders attacked Lithuania with a cross and fire, and now a huge Calvary is brought to us by helicopter.

We are a nation, mentally ill with chronic depression. I wanted to show the destructiveness of this feeling.

K.

Stanisławski

37

Instaliacija Darbas išlaisvina Arbeit Macht Frei. Installation. 1995

3. Installations In his early work Gasiūnas also made sculptures and installations. This phenomenon was characteristic to the entire European and American Transavantgarde.

Still I have to admit that Gasiūnas’s works of this period stood out for their original form and style and were closer to Joseph Beuys’s installations than Baselitz’s sculptures. Monumental installations “Off the Essential Motion”, “Given up Fire” and especially “Arbeit Macht Frei” (all 1995) illustrate my point. All of them included natural materials: willow bark stripes, rolled up into a big ball, hanging from the ceiling, and some sea sand with shells under it; scorched trunk rings from a charcoal kiln, put on tables as a black openwork wall; a frightening driving-belt consisting of dark-gray dyed potatoes, evoking the nightmare of forced labour camps – not only the Nazi ones but also Stalin’s gulags – part of the recent past of Gasiūnas’s nation and family.

Gasiūnas’s first solo show of paintings was presented in Vilnius, the halls of Lithuanian Art Fund, in 1985. However, the first truly professionally-organised exhibition was his installation “Ash Garden” on the ground floor of the famous Contemporary Art Centre (CAC). It was an enormous installation, occupying the whole space, consisting of tens of metallic, wooden, concrete elements,

38

K.

Stanisławski

Instaliacija Darbas išlaisvina Arbeit Macht Frei. Installation. 1995

resembling of Beuys’s works and the Lithuanian Hill of Crosses. A total work, a real burst of the young artist’s talent, an attempt “to tell everything” – about history, nation and himself, by creating “the space of paranoid obsessions and memory”.

Making installations was an important experience that raised the artist’s sensitivity. Arguably, it was pursued in order to wrestle with the then-new and major form of artistic expression in the mid-90’s Western Europe and to please a young and very wanting to equal the West CAC curator Kęstutis Kuizinas. Not only had he invited the installation maker Gasiūnas to present “Ash Garden” at CAC in 199394, but also showed his installations abroad in the “Three Agenda 2. Lithuanian Art” shows.

Despite his doubtless achievements in the field of installation, Jonas Gasiūnas remained and remains primarily a painter, since he grows in this area most rapidly.

4. Gasiūnas and the Lithuanian Transavantgarde Gasiūnas made his debut in the very mid-80’s (1985) as a neo-expressionist and the author of large-scale canvases. These and other pictures, painted in the early 90’s, brought fame to the artist, as Kęstutis Kuizinas claimed in the “Three Agenda 2” catalogue. “In his works, – Kuizinas continues, – Gasiūnas does not protest against the “model” understanding of contemporary art in Lithuania but rather expands the approach by adding new aspects of visual language to it”.

This “model” understanding is nothing short of following the Lithuanian painting tradition. Gasiūnas’s pictures of the 90’s are a young painter’s dialogue with the tradition of Lithuanian Expressionism, which witnessed the Die Brücke artists and their work at the Künstlerkolonie Nidden in the interwar period. Secondly, he was greatly influenced by the German Neo-Expressionism, pursued by George Baselitz, A. R. Penck, Markus Lüpertz and their milieu in the 60’s and the 80’s, as well as his contemporaries, the Neue Wilde, in the 70’s and the 80’s.

The expert of Lithuanian Transavantgarde Raminta Jurėnaitė describes the phenomenon as follows: “The work of painters (Ričardas Povilas Vaitekūnas, Kęstutis Paliokas, Antanas Martinaitis, Arvydas Šaltenis, Algimantas Jonas Kuras and Kostas Dereškevičius) rises from the original tradition of the expressionist group Ars. Similarly to other countries, the wave of Neo-Expressionism became dominant in the late 70’s. Another generation of artists, the representatives of gesture

K.

Stanisławski

39

Taburetžmogis–taikinys / Stoolman–Target 1992. 280 x 270. Drb., al. / Oil on canvas

Jono Gasiūno ir Ričardo Nemeikšio paroda / Exhibition of Jonas Gasiūnas and Ričardas Nemeikšis. 1992. ŠMC / CAC, Vilnius

painting, includes Mindaugas Skudutis, Arūnas Vaitkūnas, Eugenijus Varkulevičius, Jonas Gasiūnas, Vygantas Paukštė, Audronė Petrašiūnaitė, Rimvydas Jankauskas-Kampas (1957–1993), who have a lot of similarities with the local pioneers of Neo-Expressionism. Compared to the Western “new savages”, Lithuanian painting is much more reserved. There is no Baselitz’s, Hödicke’s, Salomé’s or Fetting’s impetuosity and brutality in it. Unlike them, Lithuanian painters do not go to the extremes, when it comes to painterly spontaneity, impulsive gestures, deformation of drawing or vividness of colour. Their mode of expression is highly original, evoking the sense of stability. Painters, as well as sculptors, are inspired by folk art and wooden religious carving, its plastic language and eloquent laconism. The majority of these artists lean towards these motifs. Christian motifs and Pagan myths are noticeable in their works. Spontaneous subjectivism intertwines with symbolism. Unlike other countries, spontaneous Lithuanian painting always was characteristic of subtle colour tones.”

It is of my understanding that in the catalogue of one of the first Baltic art shows abroad, the professor was obliged to claim that Lithuanian art always kept in step with Western European art. Therefore, comparing the Lithuanian “savages” to the German “savages” and pointing out that Lithuanians were less “savage”, seemed a natural thing to do. In the period of euphoria after regaining the independence, it was easy to forget that Lithuanians, while being part of USSR, had no chance to equal Western European art. It was only accessible through the Polish art magazines Projekt and Sztuka, and mostly behind time. Direct links were out of question. Thus, Lithuanian painters could start a dialogue with such tendencies as the Neue Wilde only indirectly and belatedly – 5 to 10 years later. That is why “savage” Lithuanians emerged only in the late 80’s and 90’s, i.e. 10-12 years after the appearance of Italian, German or American “savages”. This phenomenon does not diminish Eastern European Transavantgarde movements, which existed in Poland as well. The first exhibitions of “savage” art were held there only in 1985 or 1986, five years after the revolution in Germany (for instance, Grzyb and Dowgiałło painted their first “savage” paintings in 1978).

The further to the East, the more belated, but it does not mean that pictures created there were any worse. Sometimes even to the contrary – and that is most important.

K.

Stanisławski

41

Piešinys / Drawing. 1995

5. “Savage” pictures in the former asylum I, my wife and Zbigniew Maciej Dowgiałło (the pioneer of Polish “savage” art) visited Jonas in his studio in Vilnius, in a ramshackle building of a former monastery, where once mentally ill monks were treated. These buildings will be someday rebuilt into a block of luxury apartments. Spirits of mad monks are fighting greedy realtors on their pursuit of making expensive apartments here. Unsurprisingly, Jonas Gasiūnas feels good in here, although the professor of Vilnius Art Academy could expect better working conditions.

Jonas showed me his (perhaps) oldest pictures – youthful, rather conventional landscapes – and his brand-new works.

But there were two pictures in his studio that interested me the most and truly made me shiver. Both of them were painted in the early 90’s – large-scale pictures, dated 1990 and 1992 respectively, with the JG signature, youthful, “savage” and charming.

A huge picture of 1990, “Sticks Perish in the Light” (3 x 2.5 m) depicts a strange oblong form with three protuberant half organic, half mechanical (tubes?) elements. A specific item is shown in the work, and yet it is also an abstract composition. Perfect structure and colours. A masterpiece of Lithuanian Transavantgarde, or Western European Post-Transavantgarde.

Another picture, “A Criminal Crying in the Rain” (1992), is also made of an impressive size, and represents a corpse lying on a table, with a raised leg, enlarged due to the perspective. It is “savage”, dismal, perfectly composed, moving. The expression is relative to the Neue Wilde artists – not only to Helmut Middendorf or Rainer Fetting but also to Wolfgang Mattheuer (nota bene: from GDR).

For Gasiūnas “savage” Expressionism was a school of thinking about painting, a way to express himself and key issues of his nation’s existence.

I disagree with Prof Jurėnaitė cited before, at least concerning the critique of Gasiūnas’s work. The Transavantgarde he created was not “much more reserved” and it did not lack “Baselitz’s, Hödicke’s, Salomé’s or Fetting’s impetuosity and

42

Tamsoje kalba ausys Ears are Speaking in the Dark 1995. 305 x 180. Drb., al. / Oil on canvas.

K.

Stanisławski

Atitolstantis / Drifting Away 2010. 305 x 295. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Pievų gaisrininkas ilsisi Fireman of Meadows is Resting 2012. 163,5 x 311. Drb., akril., piešinys degančia žvake Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

brutality“. On the contrary, he is much sharper, more dynamic and authentic. He expresses both a rebellion against the Western peaceful philistinism of the 80’s and the protest against the communist oppression of the nation and society, the Eastern isolation and misery in the same and the following decade.

Aesthetically, these pictures are akin to the Western ones but emotionally and ideologically a gulf separates them. Also, there is a gulf of time, since they were created more than a decade after the first triumphs of the “new savages” in Italy and Germany.

I am convinced that these pictures of Gasiūnas and dozens of other works of Lithuanian artists of the 80’s, together with numerous Polish, Czech, Belorussian, Hungarian and Ukrainian works, should find their place in a museum of the 80’s and 90’s European art, a museum dedicated to the identity and developmental differences of Europe, once divided by the Iron Curtain. Such an institution does not yet exist, so perhaps it is good that Gasiūnas’s canvases rest in his studio, the former madhouse. After all, “savage” is almost “mad”.

6. Classics of the first decade of the independent Lithuania’s art The cover of the album, which was published by the CAC to mark its tenth birthday, resembles of a Snellen eye chart with variously sized letters that oculists use to measure visual acuity. We understand that the main idea of the album was to present the real image of Lithuanian painting created since 1989. It contains only 30 pictures (in 286 pages) – mainly sculptures, installations and video works. The majority of the works included belong to the members of the group Angis: Arūnas Vaitkūnas, Kampas, Čerapas and Gasiūnas. The latter is represented with a huge canvas “Golden Hits above the Horizon”. The picture’s colours and structure are similar to the early works of A.R. Penck and Georg Baselitz, created before the major decision of inverting them upside down. In this monumental mural one may notice many links to the Lithuanian religious tradition, which most typical example is the Hill of Crosses, and also to his own installations, especially “Ash Garden”.

It is a picture of the highest museological value, worthy of the finest collection, a masterpiece of the late Lithuanian Transavantgarde (just as belated as Gothic and Baroque were, yet churches of Vilnius are still considered paragons of the both European architectural styles).

K.

Stanisławski

45

Woodstock‘o festivalis iš tikrųjų vyko Lietuvoje, Jūžintuose Woodstock Actually Took Place in Lithuania, Jūžintai 2012. 300 x 280. Drb., akril., piešinys degančia žvake Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

7. Structure of a poem J. G. A number of metaphors are born in my head when preparing to paint a picture.

They are historical, cultural, sometimes literal or cinematographic metaphors, but they all fall into a poem in my picture.

It is important to know what to say from the beginning, but later, during the process, the very poem, its structure, suggests the way of approaching.

So I am not afraid to paint such pictures that could be considered “stupid”, that do not examine any significant topic. Because often these are good pictures, like works of art, and not some painted, say, historiosophical messages.

8. Sasnal’s phenomenon impossible without the Transavantgarde Gruppa Sasnal’s phenomenon would be impossible if it were not for the Transavantgarde Gruppa before him, consisting of such members as Jarosław Modzelewski, Ryszard Grzyb, Ryszard Woźniak, Paweł Kowalewski, Marek Sobczyk and Włodzimierz Pawlak. This group came into being rather early and were active only in Poland, which was closed due to the state of war. Yes, even the New York Times wrote about them but just because they were a colourful and “wild” protest against General Jaruzelski and his war against the Polish people. American journalists wrote nothing about Gruppa’s art, they were interested in politics only.

46

K.

Stanisławski

Miręs paveikslas / Dead Picture 2001. 500 x 380. Drb., al. / Oil on canvas

Attempts of building a career in the West, mainly Germany, were unsuccessful.

Grzyb, Pawlak, Sobczyk, Modzelewski remained local, just Poland’s, painters in Europe’s eyes.

Fortunately, a younger generation, together with the Ładnie group and its most famous member Wilhelm Sasnal from Tarnow, had new, normal or at least better conditions. Sasnal won a huge success (as well as others, but less of it), and we all are proud of him. Still, I look at some of the pictures, painted by the Gruppa in the 80’s, and I start to regret that these works were never seen by Europe and the world. Compared to them, most of Sasnal’s or Bujnowski’s works, not to mention Maciejowski’s ones, are weaker – flat and absent of deeper message.

Good for Sasnal but bad for Grzyb, Modzelewski, Pawlak.

Was it similar to Lithuania? Probably so. The equivalent to the Gruppa was the Angis group – much larger and maybe less conspicuous because of it. However, it was an independent, free artistic movement in the Soviet Lithuania, then belonging to USSR, where any initiatives of such kind were strictly punishable. Besides, the dissident movement was not as strong as in Poland: both its intellectual and artistic wing (named KOR in 1976) equalled the wing of workers, which later formed the Solidarity (uniting both wings). Such a situation led to a few consequences.

First of all, the Angis did not (and could not) take an unambiguous political position, just as the Transavantgarde movement of “the new expression” in the 80’s Poland.

They did not go out into the streets during a short period of the “carnival” – from

K.

Stanisławski

47

Neišsigąsk, tai tik varpininkas šlavėjas Do not be Afraid, it is Only a Sexton Sweeper 2004. 295 x 280. Drb., akril., piešinys degančia žvake Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

August 1980 to December 13, 1981 – and later during a strike that lasted for several years. They were not shown in official museums and galleries during the state of war, which lasted until 1984-85. The Angis artists hid deeper, taking on a personal, internal protest and concentrating on art first of all. The better for their pictures.

However, when the first democratic election was held in Poland, the Velvet Revolution took place in Czechoslovakia, the Berlin Wall fell, and Lithuania regained its independence, nobody wished or had time to promote independent art in the post-communist countries. Suddenly everybody got passports, so could travel and visit exhibitions on the other side of the Iron Curtain. And what happened? Everything changed. The 90’s in the West was a period of the cold media (photography, installation, video art). All of us enjoyed new tendencies but our best artists were first of all the representatives of traditional painting. Therefore both Gruppa and Angis went out of fashion.

Had they joined the 80’s Western Transavantgarde, they would have certainly participated in the global painting boom. The best of them might have had an opportunity to achieve personal careers, organise shows, publish catalogues, and sell their works to solid public and private collections. But we were shut in the Soviet box in the 80’s. And it was too late in the 90’s.

Oil and acrylic painted canvases got a chance to emerge in Europe and the world again only after 2005, with the “return of painting” and the new Leipzig’s school originating from GDR, and the shows of Luc Tuymans and Margarete Dumas before that. And they did emerge, captivating the main biennales and greatest auctions, except that it was pictures painted by younger artists. They were considered fresher and rather inexpensive by Western curators and art merchants. They were only debutants back then, free of (unnecessary) political, literal, philosophical ballast or ethos of struggle for freedom, against communists etc. It was not at all important, and rather limiting.

In my opinion, Wilhelm Sasnal is a great painter, sometimes even enchanting (I appreciate his work in film less though). However, it is a pity that Gruppa’s painters as well as Zdzisław Nitka, Krzysztof Skarbek and Eugeniusz Minciel had no chance to succeed back then. I am also sorry for the wonderful creators of the Angis, especially that some of them are already gone...

Did the young Lithuanians benefit from the “return of painting” in Europe in 20052011, like some young Poles did? Probably not yet, though in these latter years one can speak about some certain “yield” of talents. Nota bene – most of them grew up in the studio of Vilnius Art Academy, the studio of Jonas Gasiūnas.

48

K.

Stanisławski

Dirbtuvė Bokšto g. Caro laikais pastatas tarnavo kaip psichiatrinė ligoninė skirta vienuoliams, o sovietmečiu - kaip venernių ligų dispanceris / Studio in Bokštas St. During the Tsarist period the building served as a mental institution for monks, and in Soviet times - as a clinic for venereal diseases.

For the meantime, they can only dream of the status of a world famous artist like Sasnal’s. Perhaps one day they shall get it – and I wish that for them. I wish the same for their professors – Gasiūnas and Čerapas. I also sincerely believe that their art will be appreciated in Europe and the world, with another “return of painting”. The last one was perhaps too short and very commercial. Nonetheless, developmental cycles of contemporary art keep getting shorter. So when another “return” comes – and it truly will, as painting is still the liveliest kind of art – they will have to be ready and well prepared.

9. Romantic past He gave a speech at the solo show held in the Łaźnia Centre for Contemporary Art: “Memories always make the past romantic, change it to a kind of a tale. History still seems to be true yet changes with time and adopts a more nostalgic form.”

“This statement perfectly reflects the character of the artist’s work. In his pictures Gasiūnas reveals the process of making historical narratives; in his painterly compositions ordinary events acquire the form of universal stories. The artist literally paints with smoke, using candles as painting tools. This technique allows him to create a specific tension. What is painted is true, and what is drawn with smoke is fiction. It is hard to overlook irony in such a concept of painting, especially that it is highlighted by the titles of the paintings”.

10. A large-scale picture Despite a nearly 30-year-long, successful career and the growing prestige in the country and the world, he is still in search, he is original and modern, humble and adored by youth. It seems he should be an “export hit” of Lithuanian art, widely promoted in Europe and globally. Yet in the recent years he finds it hard to get through even to the Contemporary Art Centre, where his huge canvases look best. Of course, his work was exhibited regularly in CAC until 2004, when his solo show “Drawing with Smoke” was held. Two more shows were presented there before that – in 2000 and 1993. Furthermore, in 1996 the Centre organised his, Kazys Varnelis’s and the Post Ars group’s exhibition “Three Agenda 2. Lithuanian

50

K.

Stanisławski

Jos nejaudino ją persekiojantys vaizdai.

Ji buvo laiminga. Ji laukė jo – mirties karalaičio.

She Was Not Bothered by the Images that Chased Her. She Waited for Him – the Prince of Death 2007. 270 x 300. Drb., akril., piešinys degančia žvake Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Art” in Tampere, Finland. Still, undeniably, a strong belief in striking and unique Lithuanian video and installation art overwhelmed the directors of state galleries and museums so greatly, that they lost sight of their most prominent painter.

Especially after 1998, when he began to draw with soot from a candle flame and to make large-format drawings on canvas, painted with acrylic paint. In this way a painting gains several planes and thus spatiality, difficult to achieve by other, purely painterly means. As rightly pointed out by critics, including Milda Žvirblytė, this specific technique is the combination of painting, drawing and writing. It is also very similar to graffiti (the influence of Transavantgarde again). The new technique, still being refined, is used by Jonas Gasiūnas in “reinterpreting the icons of our modern minds, which consist of both historical and pop culture personalities as well as universal symbols; reinterpreting them in a very peculiar way and giving them an almost mystical aura.” Indeed, the mystical and esoteric appearance of Gasiūnas’s pictures is highlighted not only by their, seemingly, temporal, nondurable form but sometimes also by unusual themes and poetic, ambiguous titles, often referring to the works of “the dark bard” – Nick Cave.

At the very beginning of his painting with flame, Gasiūnas created almost monochromes, which probably resulted from his inexperience and desire to accentuate the specificity of the technique. Besides, the painter clearly tried to disassociate from purely painterly, neo-expressionist and truly colourful creative period.

This is when the achromatic picture “Dead Picture” was painted, the interpretation of one of the icons of Socialist Realism – a mounted Red Army soldier is saluted as a liberator by a woman in a traditional dress with flowers. Jonas’s version depicts a joyful soldier being saluted, while the woman is shown from the back. No one

K.

Stanisławski

51

Sudegęs vainikas / Burned Wreath 2010. 100 x 100. Drb., akril., piešinys degančia žvake Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

can see her ecstatic joy and gratitude, so familiar from thousands of images of Socialist Realism, created both in Lithuania and other countries of the Eastern bloc, which population had been “delighted” in joining the USSR and the eternal “alliance” with the Big Brother. The face of a peasant, looking sadly aside on the right part of the picture, is a certain allusion of what her expression could really look like.

Another remarkable picture of that period is a canvas of 11 meters depicting a herd of bison (aurochs) – “Grand Duchy of Lithuania”, an anachronistic symbol of a once mighty state and mighty species that has long since become extinct.

With the artist’s technological development and the change of his needs, colours appeared in his pictures. At first colourful contoured spots combined with black soot drawing were painted. Then the oil or acrylic picture started to dominate and the soot drawing became supplementary or contrapuntal. This rivalry for supremacy continues in Gasiūnas’s pictures even today. There are no winners or losers in this competition; the artist fairly distributes roles by creating several planes of a picture. Just as in the classic pictures of Francis Picabia or in the works of David Salle (American Transavantgarde artist), all elements and planes interact with each other and make an integral, multi-dimensional image structure in the works of Gasiūnas.

11. Ground squirrel hunting and childhood home covered with snow to the roof For the family of Jonas Gasiūnas’s mother Soviet occupation meant deportation to Siberia. Like for many other inhabitants of the periphery – Poles, Lithuanians, Byelorussians. For some unknown reason the new authorities considered them “hostile elements”, the people’s enemy. For example, families of Jonas’s mother and father, as landowners, were identified as kulaks and thus deported.

52

K.

Stanisławski

Atvykę į žemę jie naikindavo plastmasinius langus Upon Arrival to Earth, They Would Destroy Plastic Windows 2012. 300 x 290. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Sofa / Sofa 2013. 295 x 285. Drb., akril., piešinys degančia žvake Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

They had been a subject to violent re-socialisation in lagers and farthest corners of the Stalin’s empire.

Jonas’s mother fled from Siberia on foot. I shall mention some of the circumstances of her escape that Jonas told me about.

After the war, chaos ruled in all the railroads of the USSR; soldiers kept coming home, others were looking for new homes and families, or fleeing from lagers.

Deportees, taking advantage of the situation, sent their children to Lithuania – the little ones were less noticeable in such clutter.

Jonas’s mother, then a sixteen-year old girl, and her friend broke the distance of eighty kilometres on skis to the first railway station, in a taiga, during a heavy blizzard.

Such weather conditions helped them in their escape.

As a protection from freezing, they wore thick vests made of Soviet newspapers collected from other deportees, and grownups’ clothes – fufaikas (Russian military jackets). Jonas jokes, that what saved his mother from cold was the Soviet propaganda laid in the newspapers.

This story resembles of a form of the narrative, characteristic to Jonas Gasiūnas’s work – a sad reality hiding behind the comic-book.

Alas, Jonas’s mother was arrested again after some time – she had no papers.

Again she was deported, this time as a political criminal, because she had already once escaped. Then she met another deportee from Lithuania. Jonas was born in a village in the district of Tyumen.

J. G. A miracle happened. Two deportees from Lithuania met in that vast land, they fell in love, got married and I came to this world.

He spent his childhood in a village, where the snow would cover houses to the roofs in winter. Only chimneys would stick out. Winter lasted there for the larger part of a year.

But when spring would come and the snow would start to melt, and fantastically shaped icicles would start swinging from the roofs, then children would go hunting to the steppes. One team would walk with buckets full of water, another one – armed with wooden sticks. They would hunt ground squirrels and search for their burrows.

Dazed by the spring aura, the little animals would come out from their flooded caves, and would fall from the precise hits of the young hunters. Happy and proud the huntsmen would bring their catch home to their mothers to make supper. “A ground squirrel tastes like a rabbit”, – Jonas says.

K.

Stanisławski

55

Rusų matrosas ruošiasi sušaudyti sifilitiką Russian Sailor about to Shoot a Syphilitic 2011. 305 x 295. Drb., akril., piešinys degančia žvake Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Jonas remembers such an unusual and extremely hard childhood in Siberia with a jolly smile, as the happy days, as “the nicest dream”, full of beautiful landscapes and complicated friendships with his rogue peers.

He was five, when his family was allowed to return to Lithuania, or Soviet Socialist Republic of Lithuania, to be precise.

Why write about all this in the text, dedicated to a famous European painter?

Because perhaps no European painter of Jonas Gasiūnas’s generation experienced so much or had such a difficult, dramatic path. The path to Europe, to European culture and art.

Remember, that this is not the fate of the war generation or the ones before, when the lives of people of culture were even harder and more dramatic. Jonas Gasiūnas was born in 1954, nine years after the end of the World War II. It was the era of Adenauer’s economic miracle in German Federal Republic, when the Neue Wilde artists were born. They never lived in the houses covered with snow to the roofs and they had no necessity of hunting rodents to vary their diet (although, some of them waited for their parents to come back from the Soviet captivity, mostly Siberian camps, until the mid 50’s).

56

K.

Stanisławski

It is amazing, however, that people from different worlds like Jonas Gasiūnas, Rainer Fetting and Jiri Georg Dokoupil created similar images in the field of the same artistic phenomenon – the Transavantgarde of the late 70’s and the early 90’s. That is the real magic of contemporary art.

12. A triptych with a Russian sailor shooting a syphilitic, in my opinion, is the best work of Jonas Gasiūnas so far. Besides, it is a springboard towards a new direction – the film.

J. G. The structure of the picture reminds of a comic book. But it is not a comic book.

It is a story created in the spirit of magical realism of Gabriel García Márquez.

Imaginary characters may live side by side and complement each other. Just like stories continued by various authors.

My painterly story refers to a place, where I have been working for three years. It is an old monastery, where mentally ill monks were treated for 300 years. During the Soviet era it was a hospital for patients with venereal diseases – gonorrhoea and syphilis. The monks had been taken away to somewhere else.

I have the right to interpret facts in my own way.

I do not believe in the recorded history because it serves politics. I believe in the walls of this place – they tell a lot. I see a lot of layers of paint, I find plates once mounted on the doors and notes hiding under the paint from the Tsarist and even older times… and it all adds up to my painting story.

A Russian sailor enters a clinic of syphilitics with a Nagant revolver in his hand. On the other side there is a young nurse, shocked by such a sudden invasion to the hospital, trying to protest. And to make it even more fun, there is also a pig, which I usually add to the image as a “mysterious evil spirit”.

In order to give a monumental value to the whole of it, I painted a classical figure in the centre – as an expression of order established once and for all. It could be a motif of a mural from Pompeii, or a fragment of a picture by Poussin or Ingres.

And there are little children. They dance and cry, because only children can be truly moved by what happens there. The end is like in life: dreams collide with reality. It is a tragedy. The girl finally crashes, she cannot stand the horror. This means that the sailor has reached his goal.

Of course, it is not a logical narrative, because a poetic structure is used.

K. S. All right, but let us talk about a purely painterly layer, about the colours of this enormous picture. I have been in your studio and walked through those ruined

57

Eurolietus / Eurorain 2005. 300 x 310. Drb., akril., piešinys degančia žvake Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

halls. I saw paint layers from the Baroque era and “modern” post-Soviet oil panels. Everything is lightly green now. Just like in your picture. Its colours were actually reduced to this greenish, unspecific colour. You are becoming a minimalist in colour, limiting the palette, abandoning your roots as an expressionist.

J. G. Well, yes. This is due to the increasing precision of my stories. Their poetic narrative demands to slowly reduce the elements that might disturb it. It is a painterly “volubility” of colours that appears in my earlier pictures.

The newest works are more cinematographic, with more subtle colours, closer to reality. A film could be made of it.

K. S. But if you created a film, would it be a live action or rather animation?

J. G. Animation. I love Kentridge’s films. In fact, he does the same in his films, as I in my paintings. His drawings were drawn at first and only then animated. I think I could do the same with my pictures. It is just that I draw with smoke and soot, so my film would me much more ephemeral.

If I were in funds, I would try it. I know this is not just a fantasy, that it can be done. It is a titanic work though. Kentridge animates his drawings and I would have to paint dozens of triptychs. But it is still possible…

13. Epilogue Witkacy’s Suffretka Nunberg, mentioned in the title, is a distant cousin of Princess Gritsatsuyeva. Both were madly in love – they dreamed of Felipe and his elegant uniform. At the same time, some humble farmhand, a village romantic and idealist, maybe even a debuting poet dreamed of them altogether.

Alas, he saw no chance for a serious relationship and joined the Reds to become a Chekist (with a pretty sailor’s shirt). If only Suffretka or the princess had seen him in that outfit, fighting people’s enemy with a Nagant in his hand, then the life of the three, or at least the two, would have been different… But it never happened. The dreams of both the ladies and the farmhand-sailor vanished like smoke.

Paris–Warsaw-Munich, March 2013.

59

Kosmonautas / Cosmonaut 2011. 190 x 185. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Be pavadinimo / Untitled 2010. 290 x 120. Drb., akril., piešinys degančia žvake Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Skrydžių informacinio centro pranešimas Flight Information Centre Report 2012. 300 x 450. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Šiaurės vėjas / North Wind 2011. 250 x 380. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Edvardas Munkas I / Edvard Munch I 2010. 290 x 200. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Milda Žvirblytė

NEPASITIKĖKITE AKIMIS – TAI TIK DŪMAS Jonas Gasiūnas yra vienas svarbiausių savo kartos šiuolaikinės tapybos kūrėjų Lietuvoje. XX a. devintajame dešimtmetyje atėjęs į dailės sceną tęsė ekspresionistinės tapybos aspiracijas, o dešimtajame dešimtmetyje tapęs tapybos disciplinos krizės liudininku, ne pasitraukė į periferiją saugiai puoselėti jos tradiciją, bet konceptualizavo tapybos raiškos priemones. Tapybą jis suvokia kaip atvirą kitoms medijoms: paraleliai tapybai jis kūrė instaliacijas (yra vienas pirmųjų jos pradininkų Lietuvoje), objektus, o nuo 2002 pradėjo kurti ir videoperformansus. Iš filmavimo patirties perimta ir į paveikslus perkelta kinematografinė judančio vaizdo samprata, bei nuo 2000 metų eksploatuojamas piešimas žvakės liepsna ir dūmais leido konceptualizuoti tapybos kalbą. Kūryboje jis permąsto politinės ir socialinės istorijos, dabarties reiškinius. Swedbanko meno premijai pristatomoje kolekcijoje „Netikėk tuo, ką matai – tai tik dūmas“ matomi ir rimti ryšiai tarp tapybos ir liepsnos dūmų, ir yra tam tikro flirto elementai. Menininko eksploatuojamas piešimo būdas kelia asociacijas su grafičiu, o paveiksluose atpažįstami represinėms struktūroms būdingi įvaizdžiai (pvz., garsiakalbis, lokatorius, rusų armijos choras) bei elementai (pvz., dūminiai taškai, linijos primena pašto markiruotes, bylų, archyvinių dokumentų ženklinimus, protokolų įrašų fragmentus). Drauge menininkui aktuali ir ironiška pozicija istorijos atžvilgiu, kuri artima rokenrolo ar bliuzo dainų žodžių poetikai – paveikslų turinys (netikėti vaizdų deriniai) primena šiai poetikai būdingą psichodelinį pasakojimą (pvz., rusų choras ir vaikas su beisbolo lazda).

Pritardamas tezei, kad istorija yra politikos tarnaitė, menininkas žvelgia į istoriją įtariai, todėl nuolat „perrašinėja“ ją. Jis taip pat siekia, kad kūryba išliktų aktyvi realybės atžvilgiu. Taigi drobė – menininko pasąmonės ekranas, į kurį projektuojama asmeninė patirtis, autobiografijos detalės, gyvenimo faktai, sapnai, fikcijos.

66

M.

Žvirblytė

Edvardas Munkas III / Edvard Munch III 2010. 240 x 190. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Edvardas Munkas IV / Edvard Munch IV 2010. 240 x 190. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Edvardas Munkas II / Edvard Munch II 2010. 240 x 190. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Milda Žvirblytė

DON’T TRUST YOUR EYES – IT IS MERE SMOKE Jonas Gasiūnas, is one of the major contemporary painters of his generation in Lithuania. He entered the art scene of the 1980s as a perpetuator of expressionist aspirations, but came to witness the crisis of the discipline of painting in the 1990s. Instead of withdrawing to periphery to tender the tradition, he opted to conceptualize the means of expression employed by painting. He perceives painting as open to other media. Alongside with painting, Gasiūnas has created installations (he is one of the pioneers of the medium in Lithuania) and objects and has tried his hand in video performances since 2002. The artist’s experience with camera has prompted him to borrow the motion-picture concept of a moving image and transfer it to the surface of canvas. Together with the technique of drawing in the flame and smoke of a burning candle developed by the painter since 2000, these have become his two major strategies he employed to conceptualize the language of painting. His art revisits and recollects political and social history, as well as contemporary developments. The collection of Jonas Gasiūnas’ most recent works, entitled “Don’t Trust Your Eyes – It Is Mere Smoke” displays both a serious relationship between painting and the trace of smoke of a burning candle – and some element of “flirting”. The drawing technique employed by the artist functions similarly to graffiti; he also manipulates recognizable images usually associated with repressive structures, a loudspeaker, a probe and a Russian military choir being examples. The traces of smoke covering the surface of his paintings in dots and broken lines resemble of mail markings and notations on archival files and other documents or fragments of protocols. The artist is not innocent of some irony towards history either. His images thrown together apparently in a haphazard manner (the Russian choir and a child with a baseball bat) seem to be governed by the same principle that guides the psychedelic lyrics of rock-’n’-roll and blues. In support of the thesis declaring history the servant of politics, the artist is suspicious about history: that is why he never stops rewriting it. He also seeks to ensure art’s active role in relation to reality. Thus the surface of a canvas functions for him like a screen of the artist’s sub-consciousness on which he projects his personal experience, details and facts from his life story, his dreams and fantasies.

M. Žvirblytė

69

Sekmadieniais galima iškęsti ir tai / Anything Can Be Survived on Sundays 2009. 305 x 295. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Milda Žvirblytė

MARATONAS SAPNE Bet kuris bandymas tiksliau apibrėžti, kas yra vaiduokliškumas ir jo patirtis, – beveik bergždžias. Tai nei haliucinacija, nei konkretus suvokimas, ir beveik visada vaiduokliškumas yra susijęs su (pa)tikėjimu juo. Ir vis dėlto pastaraisiais metais sukurtus Jono Gasiūno tapybos darbus vadinu vaiduokliškais. Darau tai dėl kelių priežasčių. Pirmoji – ta, kad paveikslams būdingi komponavimo principai turi tiesioginių sąsajų su kinematografija. O kinematografinis patyrimas, kaip teigia Jacques’as Derrida, yra absoliučiai vaiduokliškas. Nes vaizdai ekrane, kuriais mes beatodairiškai žavimės, su kuriais identifikuojamės, neturi jokio materialaus pagrindo. Ir antra – kadangi kinematografinis arba vaiduokliškas suvokimas ateina per tiesioginę patirtį – taip aiškina filosofas – jis yra psichoanalitinio pobūdžio. Gasiūnas savo kūryboje eksploatuoja abu aspektus – ir kinematografinį, ir psichoanalitinį.

Kinematografinių elementų naudojimas šiuolaikinėje tapyboje padėjo sukurti naują paveikslo kaip ekrano koncepciją, o svarbiausia – leido atsisakyti statiško vaizdo, paneigti vaizdą ribojančią stačiakampio struktūrą. Ne komponuoti į stačiakampį, bet nepaisyti jo ribų. Statiška ir uždara stačiakampė erdvė tapo kebliu klausimu tuomet, kai buvo suvokta, kad judantis vaizdas yra pranašesnis už statišką. Vienas iš daugelio pavyzdžių, liudijančių, prie ko veda tokio tipo erdvė, – Francio Bacono paveikslai. Izoliatorius primenančiose paveikslų erdvėse jo personažus ištinka isterijos, beprotybės priepuoliai. Pastaraisiais dešimtmečiais tapytojai ieškojo įvairiausių išeičių: pradedant fotografijų pertapymu, atvaizdų tiražavimu, baigiant parodinėje erdvėje pasklidusios tapybos kūrimu.

Galiausiai paėmė į rankas filmavimo kamerą, ėmėsi montuoti medžiagą, gilinosi į vieno kadro reikšmę visos jų sekos atžvilgiu. Paveikslas kaip kadras ar kadrų kaita jame – tokį principą eksploatuoja artimiausi Gasiūno kolegos iš baltiškojo regiono. Tai estai Kaido Ole, Jaanas Toomikas (greta paveikslo eksponavęs keliolikos minučių trukmės videokūrinį, pasiūliusį statiškam vaizdui siužetą) ar Marko Maëtammas (išgarsėjęs paveikslais-komiksais, o pastaraisiais metais aktyviai pasinėręs į animacijos kūrimą). Tarp šių menininkų Gasiūnas išlieka originalus būtent tuo, kad suplakė tapybą su kinematografija ir taip pasiūlė vaiduokliško vaizdo strategijas.

M. Žvirblytė

71

Pūga, nuniokojusi mano dirbtuvę, nesutrukdė rusų armijos choro repeticijos The Blizzard that Devastated my Studio did not Interrupt the Rehearsal of Red Army Choir 2009. 295 x 280. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Kinematografijos įtakos pastebimos praėjus šiek tiek laiko po filmavimo ir medžiagos montavimo patirties, kurios autorius įgijo 2002 metais, kai buvo sukurti du videoperformansai. Tais metais tapybos darbuose vis dar vyravo fotografinė vaizdo samprata, jos paveiktas statiškas vaizdas. Kinematografiški paveikslai atsirado vėliau, ir keletas jų būtų šie: „Jinai mirusi ir daugiau neprisikels, бл..., jinai amžinai mirus, pamečiau auskarą“, kuriame pavaizduota apleista gaisrinė ir moteris, šerianti vyro figūrėlę šuns ir kengūros hibridui; „Išeidamas jis paliko kareivišką miegmaišį“ su dviem žvairuojančiomis merginomis ir tarp jų įsispraudusiu miegmaišiu senos laiptinės fone; taip pat „Mokytoja“, „Guliverio kelionė“, „Jos nebejaudina ją persekiojantys vaizdai. Ji buvo laiminga. Ji laukė jo vienintelio – mirties karalaičio“.

Visuose paveiksluose yra keli vaizdų sluoksniai: apatinį sudaro ištapytas interjeras, o viršutinį – ant ištapyto pagrindo degančios žvakės dūmu išpieštos figūros. Vartojant kinematografijos terminus, šiuos sluoksnius galima vadinti planais: antras planas (fonas) ir stambus planas. Abiejų sluoksnių kompozicinės struktūros sukelia nestabilumo pojūtį, tarsi vaizdai slinktų ar plauktų drobės paviršiumi, tarsi jie būtų projektuojami ant drobės analogiškai kino filmo vaizdams, projektuojamiems ant ekrano. Taigi kompozicija dekomponuota: paveiksle su kareivišku miegmaišiu merginų figūros tarytum juda link dešiniosios kraštinės, fonas – link kairiosios. Kūrinys galutinai sukomponuojamas tik užklojus vieną vaizdo sluoksnį ant kito. Tokia išklibinta, iš stačiakampio stabilumo išjudinta kompozicija ne tik sukelia laikino veiksmo įspūdį ir ištęsia, pratęsia istoriją, bet ir pati yra efemeriška ir nykstanti dėl to, kad sukurta iš linijų, panaudojant degančios žvakės dūmus. Kinematografe matydami ekrane esantį vaizdą dar prisimename prieš tai jame buvusį, o paveiksluose dūminis vaizdas „prabėga“ virš nutapytojo foninio vaizdo, kuris gali būti laikomas tuo buvusiuoju kadru. Taip kinematografinė strategija perkeliama į tapybos darbo struktūrą. Taip vienoje paveikslo plokštumoje pasiūloma siužeto pradžia ir pabaiga. Nutapyti interjerai jau nebe beikoniški – turiu galvoje Bacono paveiksluose eksploatuotas kadrų iš kino filmų struktūras, kurios yra statiškos, – bet praskriejantys drobės paviršiumi.

Vaizdo struktūros vaiduoklišką pobūdį pabrėžia ir vizualiniai trukdžiai (dūminiai taškai, linijos, kryžiai ir kiti panašūs elementai). Jie nėra nei savitiksliai, nei dekoratyvūs. Viena vertus, taškuodamas išilgai paveikslo kraštinės, Gasiūnas demonstruoja iš bloknoto išplėšto puslapio struktūrą. Kita vertus, šie elementai gali priminti senoviškas pašto markiruotes ar represinių struktūrų protokolų įrašų fragmentus, nusitrynusius bylų ženklinimus, pabraukimus paraštėse ir pan.

M. Žvirblytė

73

Paroda, skirta Swedbank 2009 apdovanojimui, ŠMC Swedbank Art Award Exhibition 2009, CAC. 2010

Remdamasi Derrida, minėjau, kad nemažai dalykų kine yra psichoanalitinio pobūdžio. Pavyzdžiui, detalių pateikimo strategijos, hipnozė, žavėjimasis, identifikacija, tapatinimasis. Psichologiniu požiūriu kinas yra paveikesnis už tapybą (tai suprasdami, kai kurie šiuolaikiniai tapytojai studijavo kino kūrėjų teorinius tekstus).

Jis geba pasiūlyti žiūrovui tiesioginę pabėgimo nuo tikrovės galimybę, pasinėrimo į vaizdus emociją. Gasiūno paveikslai dėl savo struktūrinių savybių sukelia jausmą, panašų į ugnies baimę, nors autorius to sąmoningai nesiekia. Šį jausmą sukelia degančios žvakės dūmu išpieštos figūros ir suodžių palikti pėdsakai ant drobės paviršiaus. Pasirodo, ugnies baimė būdinga kiekvienam žmogui, nes ji yra įgimta.

Dūminiai personažai primena klasikinių siaubo filmų veikėjus (moterys vampyrės, keistos kilmės gyvūnai, primenantys Baskervilio vaiduoklius, ir t. t.). Jų figūros pirmame plane, padidintos, stambios, – bet ar jos yra svarbiausios? Kino filme detalės padidinimas ne tik sureikšmina ją, bet ir leidžia priartėti prie kitos scenos, keičia siužeto nuotaiką.

Dūmai dengia interjerus. Kyla noras prasibrauti pro jų uždangą, aiškiai pamatyti tai, kas už jos slepiama. Kas lieka, prasklaidžius dūmus? Bjaurūs interjerai. Jie visi turi realiai egzistuojančius pirmavaizdžius – tai suniokota Salų miestelio dvaro laiptinė, senos mokyklos klasė, apleista „Tiesos“ spaustuvė ir kt. Taigi interjerai autentiški, nutapyti iš natūros, sąmoningai pasirinkti kaip stalinistinio laikotarpio liekanos. Nutapyti jie grubiai, imituojant atsainų grindų ar sienų dažymą.

Sąmoningai pasirinkti ir dažai, skirti grindims, durims, sienoms dažyti. Koloritas taip pat atstumiantis (pavyzdžiui, paveiksle su šuns hibridu jis bjauriai rudas, o paveiksle su kareivišku miegmaišiu – šlykščiai žalsvas). Tik paveikslo „Jos nebejaudina...“ koloritas harmoningas, tačiau dėl dekomponuotos struktūros toks pat efemeriškas, vaiduokliškas kaip kituose tapybos darbuose ištapyti interjerai. Žinant faktą, kad paveikslų autorius sąmoningai nesiekia išgąsdinti žiūrovo, galima klausti: gal Gasiūnas yra autoegzorcistas, kuris tapydamas stengiasi pats save apvalyti, nori atsikratyti jį sapnuose persekiojančių košmarų? Atrodytų, kad Gasiūnui kinas reikalingas būtent kaip sapnas, kaip zona, apsauganti nuo susitikimo su tikrove. Sapnuotojas yra pats paveikslų autorius. Ar jis sapnuoja neatsibusdamas?

Sapnuoja, kad sapnuoja? Gal tie interjerai, tiktai tušti, be dūmų, ir yra toji geismo „tikrovė“, kurią aprašė Jacques’as Lacanas? Anot jo, sapno realybėje susiduriame

74

M.

Žvirblytė

Jinai mirus ir daugiau nebeprisikels, blet. Jinai amžinai mirus... Pamečiau auskarą She‘s Dead and Will Never Be Alive. Fuck. She ‘s Dead for Good... I Lost my Earring 2006. 305 x 290. Dr., akrilas, piešinys degančia žvake / Acrylic, canvas, drawing in smoke of burning candle

Šiaurės jūra / North Sea 2004. 160 x 300. Drb., akril., piešinys degančia žvake / acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

su geismo „tikrove“. Sapnas – tai įsivaizduojama konstrukcija, maskuojanti santykio su „tikrove“ neįmanomybę. Tik jame gali įvykti „tikrovė“, kuri visada sugrįžta pasikartodama. Interjerai ir personažai nuolat kartojasi: jie eina iš vieno paveikslo į kitą. Nors efemeriški interjerai personažams nėra toji vieta, kurioje jie veikia.

Jų vaidenimosi vieta ir laikas greičiau sutampa tik dėl atsitiktinių aplinkybių.

Laikas matuojamas ne sekos intervalais, bet pasikartojimų dažnumu. Pasikartojimas – vienas svarbiausių Gasiūno kūrybos principų ne tik tapyboje (pavyzdžiui, videokūrinyje „Kelionė pajūriu“ autorius piešia kryžius ant jūros bangų plaunamo kranto). Ir pasikartojimas naudojamas ne kaip priemonė prisiminti, bet kaip būdas galutinai pamiršti. Pasikartojantis veiksmas ar vaizdas tarsi demonstruoja atminties nebuvimą. Vaizdas saugo ar naikina atmintį? Manau, Gasiūnas sąmoningai neatsako į šį klausimą. Taip elgiasi ir kiti šiuolaikiniai Lietuvos menininkai – pavyzdžiui, Valdas Ozarinskas, Linas Jablonskis. Taip žiūrovui paliekama galimybė plėsti kūrinio turinio interpretacijų lauką. Taip Gasiūnas naikina savo autentiškumą.

Taigi drobė tapytojui – jo pasąmonės ekranas, į kurį projektuojama asmeninė patirtis, autobiografijos detalės, gyvenimo faktai, sapnai, fikcijos. Užbaigęs kūrinį, Gasiūnas nudažo jį skaidriu laku ir taip tarsi užkonservuoja su visomis praėjusio laiko liekanomis ir fantomais. Ir čia norėčiau prisiminti rašytoją Gabrielį García Márquezą, kuris domėjosi nykstančia riba tarp tikrovės ir sapno, tarp gyvenimo patirties ir vaizduotės, mėgdavo kūriniuose pasakoti istorijas, paremtas sapnais ir juose matytais vaiduokliais. Tokie kūriniai (taip pat ir Gasiūno paveikslai) provokuoja klausti: jie tikri kūriniai ar tai tik menininko vaizduotės iškrėstas pokštas?

Rašytojas teigia, kad kūrinio tikrumas (kitaip – branda) priklauso nuo to, kiek menininkas yra patikėjęs jį užklupusia vizija. Manau, Gasiūnas ja tiki. Ši aplinkybė ir verčia menininką kurti meną tapybos priemonėmis. Žiūrovui belieka sau pačiam atsakyti į klausimą, tai tapyba ar ne tapyba. Tačiau tai jau kitas klausimas, kuris, mano manymu, mažiausiai svarbus.

Šiaurės Atėnai, 2008 02 01, p. 6.

76

M.

Žvirblytė

Radaras / Radar. 2008, 305 x 295. Drb., akril., piešinys degančia žvake/ acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Dvi manekenės ir kareiviškas miegmaišis / Two Models and a Military Sleeping Bag 2006. 305 x 290. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Milda Žvirblytė

A DREAM MARATHON Attempting to define precisely what ghostliness and the experience of it are is next to impossible. It is neither a hallucination nor a concrete perception; it is only clear that most of the time ghostlike phenomena are firmly rooted in one’s belief in them. Yet I dare to refer to Jonas Gasiūnas’ paintings done in the recent years as ghostlike. There are several reasons for that. Firstly, the paintings’ composition principles have a direct relationship with cinematography, and cinematic experience, according to Jacques Derrida, is entirely ghostlike: the images on the screen, with which we identify and which fascinate us so wildly, have no material basis whatsoever. Secondly, since cinematic or ghostlike perception comes via direct experience, it is of a psychoanalytic nature, asserts the same philosopher. In his work, Gasiūnas makes use of both the cinematic and the psychoanalytic aspects.

The use of cinematic elements in contemporary painting has made it possible to conceive the new notion of a painting as a screen, and, more significantly, has enabled the artist to transcend the boundaries of the static image and restrictive rectangular shape. Instead of composing the image inside a rectangle, the artist can now ignore its outline. The static and hermetic rectangular space became an issue when it was understood that a moving image is superior to a static one.

Francis Bacon’s paintings are among the numerous illustrations of the consequences of this kind of space. His characters are seized by hysteria and insanity within the ward-like spaces of the paintings. In the recent decades, painters have been looking for various solutions – from reproducing photographic images and multiplying the painted ones to creating works that would be diffused in the exhibition space. Finally, they took film cameras and started editing the material, focusing on the meaning of a single frame in the context of the whole sequence. The painting as a frame or a sequence of frames within it is the conception explored by Gasiūnas’ Baltic neighbours, namely the Estonians Kaido Ole, Jaan Toomik (who supplied the painting with a short video work that suggested a plot for the static image) or Marko Maëtamm (famous for his cartoon paintings and actively working in animation recently). Among these artists, Gasiūnas remains original because of his blend of painting and cinematography that communicates the strategy of the ghostlike image. Cinematic influences in Gasiūnas’ work became manifest some time after he had acquired some shooting and editing experience in 2002, having created two video performance pieces. At the time, a static, photographic notion

M. Žvirblytė

79

of the image had still prevailed in his painting works. Cinematic paintings came later, including “Jinai

Demobilizacija / Demobilisation

mirusi ir daugiau neprisikels, бл..., jinai amžinai mirus, pamečiau auskarą“ (“She’s dead and won’t

2009-2011. 290 x 300. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

rise, f**k, she’s always dead, I’ve lost my earring“), portraying an old firehouse and a female feeding a male figurine to a hybrid of a dog and a kangaroo; “Išeidamas jis paliko kareivišką miegmaišį“ (“He left a soldier’s sleeping bag upon leaving”), featuring two squint-eyed girls and a sleeping bag sandwiched between them against an old stairwell, as well as “Mokytoja” (“The teacher”), “Guliverio kelionė” (“Gulliver’s travel”) and “Jos nebejaudina ją persekiojantys vaizdai. Ji buvo laiminga. Ji laukė jo vienintelio – mirties karalaičio” (“She’s not disturbed by the images that haunt her. She was happy. She had been waiting for him alone – the prince of Death”).

All of these painting feature several visual layers: the bottom one usually features a painted interior, while the upper one consists of figures smoke-drawn atop the painted base. Using the terminology of cinema, these layers can be called the background and the close-up. The compositional structures of both layers produce a sense of instability, as if the images shifted or drifted on the surfaces of the canvas, or as if they were projected onto the canvas like film frames on the screen. In this way, the composition

80

M.

Žvirblytė

Paroda, skirta „Swedbank“ 2009 apdovanojimui, ŠMC Swedbank Art Award Exhibition 2009, CAC. 2010

Jonas Gasiūnas paroda „Piešimas dūmais“, ŠMC Exhibition “Drawing with Smoke“ by Jonas Gasiūnas, CAC. 2004

is distorted; for instance, in the painting with a soldier’s sleeping bag, the girls’ figures appear to shift toward the right side, while the background seems to move in the opposite direction. The piece is finalized only when one layer is placed atop the other. This loose, unstable composition not only creates an impression of momentary action and extends the story, but also appears ephemeral and vanishing itself, being is comprised of lines left by the smoke coming from a burning candle. In cinema, when we see an image on the screen, we simultaneously remember the preceding one; in Gasiūnas’ paintings, the smoke image floats over the painted background image, which can be understood as the equivalent of that “preceding frame”. In this way, cinematic strategy is implemented in the painting’s structure, and the starting and final points of a plot are suggested within the plane of a single painting. The painted interiors do not resemble Bacon’s, having in mind the aesthetic of a static film frame explored by the latter; rather, they glide over the surface of the canvas.

The visual structure’s ghostlike nature is further emphasized by various interfering details (smoke spots, lines, crosses and similar elements). They are neither self-purposeful nor decorative. On the one hand, dots drawn along the margin of the painting mimic the structure of a torn-out sketchbook or diary page. On the other hand, these elements can evoke vintage post marks or fragments of repressive structures’ records, markings in worn-out case files, notes made in the margins, and so on.

Basing my insight on Derrida, I have already mentioned that many cinematic phenomena are of a psychoanalytic nature – for instance, the strategies of elaboration, hypnosis, fascination and identification. In the psychological sense, cinema has a much greater effect than painting (realizing this, some contemporary painters have studied film directors’ theoretical works). It can present the viewer with a real possibility of escaping reality and a sense of immersion in images. Because of their structural characteristics, Gasiūnas’ paintings evoke a feeling that resembles fear of fire, albeit unintentionally. This feeling is triggered by the figures drawn with the smoke of a burning candle and the grime traces on the surface of the canvas. It appears that fear of fire is every human being’s innate instinct. Smoke-drawn figures resemble the characters of the classic horror movies (vampire women, weird animals reminding one of the Hound of the Baskervilles, etc.). They’re in the foreground, close-up, but are they really the most important elements? In a movie, the close-up of a detail not only makes it appear more significant, but also enables the change of the scene and alters the plot’s tone.

The smoke covers the interiors. The viewer is compelled to thrust his or her way through this cover and see clearly what lies underneath. The repulsive interiors are what is left when the smoke dissipates. All

M. Žvirblytė

81

Fizikos ir istorijos pamoka vienu metu A Lesson of Physics and History at the Same Time 2004. 295 x 190. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

of them have real-life prototypes: the derelict stair-

greenish. It is only the palette of the work titled “Jos

case of the Salos town’s manor, the classroom of an

nebejaudina…” (“She’s not disturbed by…) that is

old school, the defunct “Tiesa” printing-house, etc.

harmonious; yet it is ephemeral and ghostlike all

Thus, the interiors are authentic, painted from natu-

the same, due to its decomposed structure.

re and consciously selected as the relics of the Stalinist era. They are painted offhandedly, imitating the

Knowing the fact that the Gasiūnas does not intend

perfunctory manner in which the floor or the walls

to frighten the viewer, one might ask if the artist

are painted. The paint, intended for painting the flo-

isn’t in fact an auto-exorcist who, through painting,

or, doors and walls, is chosen intentionally as well.

seeks to purify himself and get rid of the nightmares

The palette is repellent (for instance, in the painting

that haunt him. It might appear that Gasiūnas needs

with the hybrid dog it is ugly brown, whil’e in the

cinema precisely as a dream, a zone that shelters

one with the soldier’s sleeping bag it is disgustingly

him from the encounter with reality. The dreamer is

82

Po didžiųjų pavasarinių gaisrų jie galėjo atsakyti į visus klausimus After the Great Spirng Fire They Could Answer All Questions 2008. 250 x 270. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Princesė Gricacujeva nesupranta, kodėl Ispanijos Kron Princas Felipe ją ignoruoja. II Princess Gritsatsuyeva Does Not Understand, Why Spain‘s Crown Prince Felipe Ignores Her. II 2009. 305 x 295. Drb., akril., piešinys degančia žvake Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

the author of the paintings himself. Does he dream without ever waking up? Does he dream that he dreams? Can it be that these empty interiors without the smoke cover represent the Real of desire described by Jacques Lacan? The dream is an imaginary structure that conceals the impossibility of encountering the Real. It is only in a dream that the Real can take place, always recurring. The interiors and the characters recur too; they travel from one painting to another, even though the ephemeral interiors are not the true place where the characters act. Rather, the place and time of their haunting concur only by accident. Time is measured not in sequential intervals, but in the frequency of recurrence. Recurrence or repetition is a major principle in Gasiūnas’ work, and not only in painting (for example, in the video work titled Kelionė pajūriu (A seaside trip) the author draws crosses on the shore washed by the waves). It is important that repetition is used not as a way of remembering, but as a way of completely forgetting. A recurring action or image appears to demonstrate the inexistence of memory. Does the image preserve or destroy memory? It seems to me that Gasiūnas consciously leaves this question open. Other Lithuanian contemporary artists like Valdas Ozarinskas or Linas Jablonskis do the same. In this way, the viewer is presented with a possibility of extending the field of possible interpretations. For Gasiūnas, it is also a way of destroying his own authenticity.

Thus, the canvas is the screen of the painter’s unconscious, onto which personal experience, autobiographic details, facts of life, dreams and fictions are projected.

Having finished a painting, Gasiūnas covers it with transparent varnish, as if conserving it with all of the phantoms and relics of a time past. Here I am tempted to mention Gabriel Garcia Marquez, who was interested in the vanishing line between dream and reality, real-life experience and imagination, telling stories based on dreams and ghosts seen in them. Such works (including Gasiūnas’ paintings) prompt one to ask if they are authentic or are a trick played by the artist’s mind’s eye. The writer suggests that a work’s authenticity (in other words, maturity) depends on how strongly the author believes in the vision that has seized him. I think that Gasiūnas does believe. This circumstance compels the artist to create his works using the means of painting. The viewers themselves are to decide if this is painting or not. Yet this is a completely different question that seems to me to be of least importance.

Šiaurės Atėnai, 2008 02 01, p. 6.

85

Aš nebuvau, aš nesu, bet aš tavęs laukiu / I Was Not, I Am Not, but I Am Waiting for You 2008. 275 x 265. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Kaminais skraidantis Zenka / Zenka, Flying on the Chimneys 2006. 295 x 220. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Džimio pasakojimai apie Afriką / Jimmie‘s Stories about Africa 2007. 270 x 280. Drb., akrilas, piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Lietuviškas Lavrentijaus B. sapnas II / Lithuanian Dream of Lavrentyi B. II 2010. 290 x 300. Drb., akrilas, piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Prisiminimai sufantastina realiai vykusius įvykius ir taip juos nukenksmina. Savo kūryboje aš dažnai permąstau praeitį. Permąstymo metodas primena žmogaus, patyrusio amneziją, elgesį. Jis bando prisiminti, tačiau atmintis sugrįžta kaip nujaučiama ateitis. Tikrovė taip ir lieka nepažini ir apgaulinga. Kartais ji atsiskleidžia kaip grėsminga praeities šmėkla.

Motyvus paveikslams imu iš įvairių šaltinių: iš archyvinių, reportažinių nuotraukų, randamų spaudoje, kino, TV filmų kadrų. Kurdamas (komponuodamas) paveikslus, remiuosi kinematografine vaizdo struktūra. Žiūrovas, analizuodamas paveikslus, turėtų pajausti, kad dūminis piešinys „praplaukia“ jų paviršiumi, statišku palikdamas tik foną. Toks paveikslo struktūros ieškojimas taip pat gali priminti animaciniuose filmuose naudojamą techniką, kai ant spalvoto paviršiaus uždedama perregima plėvė su nupieštu vaizdu.

Aš ilgai ieškojau būdų, kaip vaizduojant konkrečius pavidalus teigti, kad jų iš tikrųjų nėra. Tuo norėjau įteisinti savo skepticizmą objektyvaus realybės pažinimo atžvilgiu. Tam tiko dūminis piešinys, kurį reikia suvokti kaip fikciją. Pašalinus jį nuo paveikslo paviršiaus lieka tik spalvinis informacinis kodas, kuris tik iš dalies atspindi realybę, bet pabrėžia žmogiško pažinimo ribotumą.

Idėjų savo paveikslams neieškau, jos pačios lenda man į galvą paprasčiausiai gyvenant. Rankų darbą mėgstu, nes jis duoda daugiau laiko pamąstyti. Naudojuosi subkultūra – perkuriu tai, kas jau sukurta. Nes jaučiu, kad tai, kas pasakyta, yra pasakyta, pavaizduota, sukurta nepakankamai.

Pranešimai mano darbuose dažnai sukonstruoti remiantis aštriomis socialinėmis ar egzistencinėmis situacijomis, vaizduojami personažai ar objektai egzistuoja tarsi begarsėje vakuuminėje erdvėje, kuri iš dalies yra izoliuota. Kūrinio suvokėjas individualiai turi ieškoti komunikacijos būdų su jais. Kad jam būtų lengviau, didelį dėmesį skiriu paveikslų pavadinimams. Vienas iš jų, paaiškinantis mano kūrybos strategiją, skamba taip:

Užrašyk ant skafandro stiklo savo vardą – aš negirdžiu tavęs.

Jonas Gasiūnas Nuotrauka / Photo: Gintautas Trimakas

In our memories the actual events assume fantastic forms, thus making them less hazardous. In my art I often recollect the past. The method of recollection reminds of the behavior of someone who has suffered amnesia. The man tries to recall things, but his memories come back like a premonition of the future. Reality remains a deceptive terra incognita. Occasionally it manifests itself as an ominous ghost of the past.

I appropriate motifs for my paintings from diverse sources, such as archival and documentary photographs or materials printed in periodicals, stills from cinema and television films. In structuring my paintings I rely on cinematographic principle. The person who is looking at the picture is expected to feel the smoke drawing “drift” across its static surface, leaving just the background. Such a composition is also similar to the technique used in animated cartoons – a transparent film with a drawing on it is placed on top of a colour background.

It took me long to devise a way that allows me both, to depict some visible shapes and challenge their existence. I feel it justifies my skepticism towards the possibility of objective (re)cognition of reality. Drawing in smoke has proved an ideal means and it should be perceived as fiction. Remove it from the surface of the painting and what remains is only an informing colour code – it provides just a partial reflection of reality, underscoring the limited nature of human knowledge.

I do not have to look for ideas for my work – they come across as naturally as I live my life.

I like manual work – it gives me more time to reflect. I make use of subculture by recreating things that have already been created. I do so because I have the feeling that things that have been said – depicted or created – have not communicated enough.

Messages in my works are often constructed on the basis of poignant social or existential situations, characters and objects seem to exist in a mute vacuum – in a partially isolated space. The perceiver of these works must find an individual way of communicating with them. To make it easier for him, I am very particular about my titles. Such a title as

“Write Your Name on the Glass of My Spacesuit – I Cannot Hear You” I believe explains how I go about it.

Jonas Gasiūnas

Užrašyk ant skafandro stiklo savo vardą, aš negirdžiu tavęs / Write Your Name on the Glass of My Spacesuit – I Cannot Hear You 2009. 300 x 210. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Gyvais išliks tik neandartaliečiai, prekiaujantys zuikių kostiumais / Only Neanderthals that Sell Bunny Costumes will Stay Alive 2006. 270 x 280. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Šokėja iš Hercogo filmo ir Jamamoto Polpoto / A Showgirl from Herzog’s Film and Yamamoto Pol Pot 2009. 282 x 299. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Paminklas S. Daukantui The Monument for S. Daukantas 2005. 300 x 305. Drb., akril., piešinys degančia žvake Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Anatomijos pamoka II / Anatomy Lesson II 2005. 300 x 305. Drb., akril., piešinys degančia žvake Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Kasa / Cash Desk 2012. 200 x 200. Drb., akril., piešinys degančia žvake Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Alfonsas Andriuškevičius

DABARTINĖ LIETUVOS TAPYBA PRO JONO GASIŪNO PAVEIKSLO PRIZMĘ

1.1. Nūdienė Lietuvos tapyba šiurkščiai nesibruka žiūrovams į akis. Lyginant su ankstesniais laikais, ji tapo kur kas retesne viešnia ŠMC. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad jos reikia ieškoti su žiburiu – pakanka užsukti į „Arką“, „Vartus“, „Maldį“, „Lietuvos aido“ galeriją ar dar kur nors, ir ji tučtuojau ištars jums: „Sveiki!“

1.2. Tačiau tai, kad ji ne taip dažnai pasirodo ŠMC (bene didžiausia jos „puokštė“ ten žėrėjo 2000 m., II-ojoje Vilniaus tapybos trienalėje ir parodoje „Tradicija ir ateitis“, o dabar vėl sužėrės 2004-ųjų viduryje), galėtų būti laikoma tam tikru simptomu. Suvokti, kad tai iš tiesų yra kažko simptomas, turėtų padėti tokie klausimai: kodėl jos tiek nedaug buvo ŠMC surengtuose pastarųjų kelerių metų ambicingiausiuose šiuolaikinio mūsų meno projektuose, tokiuose kaip „Savigarba“ (2001)? Kodėl ji taip kukliai atstovavo Lietuvai ambicingiausiuose (kuruotuose net ne mūsiškių!) tarptautinio meno projektuose, surengtuose ŠMC, kaip kad „Traukos centras“ (2002)? Aišku, atsakyti į šiuos klausimus galima taip, kaip dabar atsakoma ne į vieną klausimą Lietuvoje: dėl sąmokslo. Sąmokslo idėja pas mus tebėra gyva, ji praverčia daug kam: nuo radikalių feminisčių (jų Lietuvoje dar esama) iki antisemitų. Ji panaudojama ir tuomet, kai kritikuojama ŠMC veikla. Bet... Bet gal, sakau, čia esama kitokių priežasčių? Gal šiandien mūsų tapyba (ar bent geroka jos dalis) nebėra visavertė (neseniai Įsigalėjęs žodis!) šiuolaikinio meno lygos žaidėja? Gal ji, kalbant „mažiau metaforiškai“, nepajėgia taip greitai ir švariai atlikti šiuolaikinės kultūros „Brauno judesių“, kaip juos atlieka, tarkime, videomenas?

O gal čia aš kaltas – tiesiog išsipildė manoji 1994 m. pranašystė, kad lietuvių tapyba iš epicentro traukiasi truputį labiau pakraščio link?

2.1. Tuo tarpu tapybos pritapyta nežmoniškai daug ir kiekvieną dieną jos randasi dar daugiau. Ją nesiliaudami gamina A. Savickas su A. Petruliu, A. Stasiulevičius su M. T. Rožanskaite, V. Antanavičius su E. A. Cukermanu, A. Kuras su L. Katinu, R. Katiliūtė su D. Kasčiūnaite, H. Natalevičius su R. Sližiu, A. Skačkauskas su J. Gasiūnu, Š. Sauka su R. Bartkevičiumi, A. Andziulytė su V. Jankūnu, E. Ridikaitė su A. Kirvelyte, P. Jurkšaitytė su S. Teitelbaumu, Ž. Augustinas su P. Juška... Ir visi kiti (jų yra keleriopai daugiau nei čia išvardytųjų) tebetapantys tapytojai. Visai kaip tame Wallace‘o Stevenso eilėraštyje: This cloudy world, byaid ofland and sea, / Night and day, wind and quiet, produces/More nights, more days, more clouds, more worlds.

2.2. Visą šitą milžinišką dabartinės (t. y. produkuojamos dabar) tapybos luitą tenka suskaidyti į keletą mažesnių – kad paaiškėtų, iš ko jis sudarytas; kas jame dominuoja, o ko – tik trupiniai; ir 1.1.

2.3. Pirmiausia siūlau smogti ties ta vieta, kur, vaizduokimės, susieina dvi didelės tapybos: senoji ir naujoji. Senąją patogumo dėlei kol kas siūlau vadinti „modernistine“ (pačia plačiausia šio žodžio prasme), o naująją – „postmodernistine“ (irgi pačia plačiausia, bet – jau šio žodžio prasme).

Nesileisdamas į pernelyg smulkias charakteristikas čia tepaminėsiu, kad „modernistinei“ tapybai (tai seniai seniai žinoma) būdinga prisistatyti kaip menui; be to, kaip aukštajam menui; be to, kaip tapybai, t. y. pabrėžti savo specifinę kalbą; be to, neišmesti už borto referencijos, t. y. nuorodos į kažką už savosios sistemos ribų; be to, grožėtis savo subjektyvumu ir originalumu ir t.t. O „postmodernistinei“ tapybai – bemaž atvirkščiai.

A.

Andriuškevičius

99

2.4. Nereikia tikėtis, kad, smogus ties ta vieta, tapybos luitas skils kaip ledo gabalas, ir jo pakraščiai bus blizgūs bei lygūs. Jisai skils, bet kaip dar apyšiltės dervos gabalas: iš pirmosios dalies tįs daug „siūlų“ į antrąją ir atvirkščiai – tai bus vadinamieji „tarpiniai atvejai“ (apie juos šiame tekste stengsiuosi nekalbėti). Bet vis dėlto jau turėsime du luitus. Ir tuomet pamatysime: pirmasis daug

Švč. Aušros Vartų Mergelė Our Lady of the Gate of Dawn 2002. 270 x 230. Drb., akril., piešinys degančia žvake Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

daug didesnis už antrąjį, „modernistinės“ tapybos gabaritai keleriopai pranoksta „postmodernistinės“ tapybos gabaritus. Rusiško anekdoto žodžiais tariant: „Naš Krasnojarskij kraj pokryvajet vašu Franciju kak byk ovcu.“

2.5. Kas tie „modernistai“? A. Savickas, A. Petrulis, A. Stasiulevičius, V. Antanavičius, E. A. Cukermanas, A. Kuras, R. Katiliūtė, D. Kasčiūnaitė, H. Natalevičius, R. Sližys, R. Bartkevičius, S. Teitelbaumas... O kur dar neišvardytieji? Kas tie „postmodernistai“?

M. Šalkauskas (neseniai miręs), Š. Sauka, J. Gasiūnas, V. Jankūnas, G. Žungaila, E. Ridikaitė, P. Jurkšaitytė... Dar vienas kitas. Iš karto pabrėžiu: priklausymas vienai ar kitai stovyklai menkai tesusijęs su amžiumi. Antai jau beveik seniokas Jonas Gasiūnas (g. 1954) – dabar (atleiskime už praeitį) šimtaprocentinis „postmodernistas“. O dar beveik jaunuolis Solomonas Teitelbaumas (g. 1972) – irgi šimtaprocentinis, bet „modernistas“. Panašiai ir su neįvardytais tarpiniais atvejais. O ką bylojo 2003 m. ŠMC įvykusi VDA studentų bei nesenų absolventų darbų paroda „Mes ateinam“?

3.1. Bet gal ir pasikarščiavau šias dvi tapybas, tegul ir sąlygiškai, pavadindamas „modernistine“ ir „postmodernistine“. Gal iš tikro geriau, kaip kad daro Erika Grigoravičienė, jas vadinti tiesiog „senąja“ ir „naująja“. Taip ir padarysiu.

3.2. Tačiau kadangi skaidymo procesas dar nesibaigė, dabar teks perskelti į dvi dalis pirmiausia tą senąją, o paskui – ir tą naująją tapybą. Tuomet turėsime jau keturis luitus: vienoje pusėje, naudojantis „pataisyta“ terminija, bus senoji senoji tapyba ir naujoji senoji tapyba; kitoje pusėje – senoji naujoji tapyba ir naujoji naujoji tapyba. Beje, šiuo atveju amžiaus faktorius pradės veikti. Tad: senoji senoji tapyba – „modernizmas“ (vėl nesusilaikiau), kuriamas daugmaž senių, o naujoji senoji tapyba – tas pats „modernizmas“, bet jau kuriamas jaunimo. O senoji naujoji tapyba – „postmodernizmas“ (dar sykį nesusiturėjau), kuriamas jau tikrai subrendusių personų (vyresnių nei 35 metų, jei panaudosime tarybinius standartus), o naujoji naujoji tapyba – tas pats „postmodernizmas“, gaminamas žalio jaunimėlio.

3.3. Ką matome dabar? Senosios senosios tapybos – nors vežimu vežk. Naujosios senosios tapybos – tikrai prireiks karučių (ypač jeigu čia pridursiu bent kelias pavardes su tebeprilipusiu prie užpakalio studentišku lukštu: M. Kniubo, L. Gelumbausko, J. Kačiušytės, A. Štelmano, A. Kulbytės, R. Noreikaitės-Miliūnienės, R. Gritėno ir pan.). Senajai naujajai tapybai užteks vienų neštuvų. O naujajai naujajai? Kur naujoji naujoji tapyba? Jos beveik nematyti! Štai ten šmėkšo Ž. Augustinas su P. Juška... Bet... Dalinių atvejų (tarp naujosios senosios ir naujosios naujosios) rastume, žinoma...

4.1. Kažkaip kvailai išeina. Na, ką man esmingai nauja gali pasakyti visai šauni Gintaro Palemono Janonio tapyba, lyginant su (tyčia imkime bemaž bendraamžius) Artūro Railos akcijomis ir videodarbais? Arba taip pat šauni, taip pat tapyba, kurią (tiesa, naujausių jų darbų nesu matęs) kuria Solomonas Teitelbaumas ir Mantas Kniubas, lyginant su Lauros Stasiulytės videoperformansais ir skaidrių kolekcijomis? Po šių klausimų tenka konstatuoti, kad Lietuvos modernistinės tapybos, nutįsusios nuo Augustino Savicko ir Algirdo Petrulio iki Solomono Teitelbaumo ir Manto Kniubo, turinys iš esmės liko panašus, nors forma gerokai įvairavo. Ji (modernistinė tapyba) tebepristatinėja, pasak Donaldo Kuspito, savo autorių ego (pasak Erikos Grigoravičienės – jai būdinga spontaniška saviraiška). O tasai ego – gerokai panašus: truputį įskilęs, truputį dramatiškas, truputį ilgesingas.

Bet panašus! Modernizmas, naudojantis Kęstučio Nastopkos fraze, tapo prognozuojamas. Ir nors geriausių meistrų kūryboje vis dar randasi įdomių naujų niuansų, vis dėlto vietoj prognozuotos, tarkim, giedros tegali būti pragiedruliai, bet ne lietus.

100

A.

Andriuškevičius

VDA tapybos katedra /VAA Painting department.

Stovi (iš kairės į dešinę) / Standing (from left to right): Rytis Valantinas, Alvydas Mandeika, Henrikas Čerapas, Danutė Karalienė, Leopoldas Surgailis, Vytautas Šerys, Petras Repšys, Ričardas Nemeikšis, Algimantas Jonas Kuras.

Sėdi (iš kairės į dešinę) / Sitting (from left to right): Kostas Dereškevičius, Ričardas Povilas Vaitiekūnas, Jonas Gasiūnas, Arvydas Šaltenis.

1999

4.2. Dar kvailiau išeina, kai stovi prieš kokį naują, sakykime, A. Stasiulevičiaus, V. Antanavičiaus, A. Kuro, H. Natalevičiaus ar G.P. Janonio paveikslą, juo šiek tiek mėgaujiesi, nes jis yra neblogas, bet drauge prisimeni prieš dešimtmetį ar net keletą dešimtmečių nutapytus geresnius jų kūrinius, kurių lygio (nekalbu apie vieną kitą išimtį) jie patys niekados nebepasieks. Modernistinės gvardijos parako atsargos baigiasi, jau matyti jų parakinių dugnas. Ir čia nei nieko nuostabaus, nei smerktino.

Bet...

4.3. O ar gali dar ką nors ypatinga nuveikti naujieji modernizmo šauktiniai? Žiūrint iš jų pačių pozicijos – taip. Žiūrint iš modernistinio tapybos maisto dar alkstančios publikos (o jos yra, yra; ir gerai, kad yra; taip ir turi būti) pozicijų – irgi taip. Deja, žiūrint nei iš vienų, nei iš kitų, o iš kažkokios abstrakčios trečiosios pozicijos – vargu. Mat nors jaunimo parakinės tam tikra prasme dar pilnos, pasikeitė pats ginkluotės tipas, ir nei su AKM*, nei su AKS** kaži ko jau nebepadarysi.

5.1. Bet, kaip sakiau, yra apypilniai neštuvai naujosios tapybos. Ji taip pat nevienodo lygio bei įvairaus pobūdžio. Bet turi ir bendrų bruožų. Ne šiaip sau bendrų, o bendrų naujosios tapybos bruožų.

Vienas jų – ji kur kas sunkiau prognozuojama. Vadinasi, ji gali iškrėsti žiūrovams kur kas daugiau netikėtumų. Kitaip tariant – pasakyti ką nors esmingai nauja.

5.2. Bet šitokio apibūdinimo, be abejo, maža. Todėl pasakysiu (šiek tiek pasikartodamas) daugiau. Ir ne abstrakčiai, o baksnodamas pirštu į labai konkretų kūrinį: Jono Gasiūno 2002 m. akrilu, žvakės liepsna ir dūmais nutapytą paveikslą „Švenčiausioji Aušros Vartų Mergelė Marija“. Nes būtent šis darbas, kai tik jį absorbavo mano smegeninė, padėjo man aiškiau suvokti, kaip šiuo metu atrodo visa mūsų tapyba. Kitaip tariant: aš pamačiau dabartine lietuvių tapybos situaciją pro Jono Gasiūno paveikslo prizmę.

5.3. Tai hipertekstualus paveikslas: jis, būdamas tam tikras tekstas, šakojasi į daugybę kitų tekstų, tempdamas suvokėjo sąmonę iškart keliomis kryptimis. Pavyzdžiui, suvokdamas, kad tai Aušros * Avtomat Kalašnikovą modernizirovannyj. ** Avtomal Kalašnikovą skladyi‘ajuščijsia.

102

A.

Andriuškevičius

Lyjant lietui žvakės liepsna rašiau maldos žodžius / While it was Raining, I Wrote the Words of Prayer with a Candle 2008. 300 x 290. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Guliverio kelionė / Gulliver’s Travel 2005. 300 x 250. Drb., akril., piešinys degančia žvake Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Vartų Marija, suvoki, kad tai kaip ir ikona. Tuomet tenka prisiminti ikonų tėvynę Bizantiją ir kovas tarp ikonodulų bei ikonoklastų. Negana to, negalima pamiršti, kad rusai krikščionybę gavo iš Bizantijos. O mes – iš Lenkijos. Bet mūsų Aušros Vartai stovi prie pat rusų stačiatikių Šventosios Dvasios cerkvės... Šia kryptimi užteks. Imkime kitą. Tai – Aušros Vartų Marija. O patys vartai yra miesto sienoje. Siena – gynybinis įrenginys. „Tavo apgynimo šaukiamės.“ Be to, šventieji paveikslai, ikonos dalyvaudavo mūšiuose ne tik tūnodami miesto sienų koplyčiose, bet ir atviruose mūšių laukuose. Kartais jie padėdavo laimėti. Kartais – ne. Kai padėdavo ypač netikėtai – įvykdavo stebuklas. įdomu, kiek kartų LDK kariuomenė yra laimėjusi mūšį padedama stebuklo?.. Trečioji kryptis.

Tai – Aušros Vartų Marija. Ji stebuklinga. Vadinasi, ir vieta, kurioje ji „reziduoja“ – stebuklinga.

Kur yra kitos stebuklingos Lietuvos vietos, kiek jų iš viso yra? Šiluva... Ketvirtoji. Tai – Aušros Vartų Marija. Bet juk manoma, kad tai – ir Barboros Radvilaitės portretas. Kažin, kuris atvaizdas turi daugiau panašumo. Nejau Gasiūno?

5.4. Tai kontekstualus paveikslas. Turiu galvoje ne tą konteksto sąvoką, kurią turėjo galvoje Hippolyte‘as Taine‘as, o tą, kurią turėjo galvoje Arthuras Danto: meno istorijos ir teorijos kontekstą, glūdintį galvose. Tad ką pravartu prisiminti iš meno istorijos stovint priešais Jono Gasiūno „Mariją“? Pavyzdžiui, kad Rytų bažnyčios ikonos daugeliu atvejų būdavo kopijuojamos, o ne kuriamos iš naujo; kad, vaizduojant šventuosius personažus, ikonų atveju egzistavo griežtesnės ikonografinės taisyklės, o Vakarų Europos šventųjų paveikslų atveju – laisvesnės; kad ikonos tradiciškai buvo tapomos kiaušinine tempera, o Vakarų Europoje nuo Renesanso laikų šventuosius paveikslus pasileista tapyti aliejumi; kad XX a. menininkai ne vienu atveju (čia jau ne apie šventųjų tapybą) metė šalin teptukus ir pradėjo tapyti kulnais, vaginomis, liepsnosvaidžiais, bokso pirštinėmis, kūnais; kad vokietis Anselmas Kieferis ant vieno savo paveikslo užrašė „šūkį“: „Tapyti – tai deginti ugnimi“... O teorijos? Pavyzdžiui, kad, pasak Morriso Weitzo, neįmanoma surasti būtinų ir pakankamų meno kūrinio savybių, kuriomis remiantis būtų apibrėžtas menas; kad, pasak George‘o Dickie, meno kūrinys yra tiesiog artefaktas, sukurtas meno pasaulio publikai; kad, pasak Iha-bo Hassano (ir daugelio kitų), postmodernizmas atsisako hierarchinio mąstymo, vadinasi, „aukštojo“ meno iškėlimo virš „žemojo“, „originalo“ virš „kopijos“ ir 1.1. Ir 1.1.

5.5. Tai įvairias „ribas“ ir įvairias „prigimtis“ kvestionuojantis paveikslas: tapybos, profesionalumo, sakralumo ir šventvagiškumo, originalo ir kopijos etc. Ar tai tapyba, jei nėra potėpio, o jį atstoja žvakės dūmais nubrėžtos linijos? Ar tai „meninis profesionalumas“, jei, autoriaus žodžiais tariant, didžiausias rūpestis darbo procese buvo – nepradeginti drobės ir „nesukvėpuoti“ taip, kad žvakės liepsna su visais dūmais blokštųsi į nereikalingą pusę? Ar gali toks paveikslas žadinti išgyvenimus, pastūminčius žmogų sak-ralybės link, o gal jis – gryna šventvagystė? Ką čia pagamino Jonas Gasiūnas – Aušros Vartų Marijos paveikslo kopiją ar labai originalų originalą?

6.1. Žinoma, kiti Lietuvos naujosios tapybos kūriniai yra kitaip hipertekstualus, kitaip kontekstualus, kitaip kvestionuojantys.

6.2. Bet naujoji mūsų tapyba nėra nuobodi. Nuobodesnė (bent jau kai kuriems žiūrovams) – senoji.

6.3. Vis dėlto gerai, kad šios tapybos egzistuoja abi. Antraip – ką su kuo reikėtų lyginti?

2003 Iš Alfonso Andriuškevičiaus knygos „Lietuvių dailė 1996−2005” (Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006, p. 88−94)

104

A.

Andriuškevičius

Sausra Rytų Prūsijoje, arba antras iš kairės – Adolfas Hitleris Drought in East Prussia, or the Second from the Left - Adolf Hitler 2004. 280 x 290. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Alfonsas Andriuškevičius

Current Lithuanian Painting Through the Perspective of Work of Jonas Gasiūnas 1.1 Current Lithuanian painting does not rudely thrust itself into spectators’ eyes. Compared to earlier times, it became a rare guest at the Contemporary Art Centre. It is not necessarily to be hunted high and low though. Whenever you visit the Arka, Vartai, Maldis, Lietuvos Aidas or other galleries, it instantly says “Hello!” to you.

1.2 However, the fact of its uncommon appearance at the CAC (it triumphed there in 2000, during the Vilnius Painting Triennial and the “Tradition and Future” show, and it shall reign again now in 2004) could be considered a certain symptom. The following questions should help us understand, that it is indeed a symptom: why was there so little of it in the most ambitious projects of our contemporary art organised by the CAC, such as “Self-respect” (2001)? Why did it represent Lithuania so modestly in the most ambitious (even curated by foreigners) international art projects shown at the CAC, such as “Centre of Attraction” (2002)? Certainly, these questions could be answered just like many other questions in Lithuania: due to conspiracy. The idea of conspiracy is still alive in our country, and it comes in useful for many people: from radical feminists (they still exist in Lithuania) to anti-Semites. It also comes in handy for the critique of the CAC. But… But maybe, I am thinking, there is another reason? Maybe our painting (or at least the greater part of it) is no longer fit as a player of contemporary art league? Maybe, speaking less metaphorically, it fails to perform “Brown’s gestures” of contemporary culture as quickly and neatly as they are performed by, say, video art? And maybe I am to blame here and my 1994 prophecy of Lithuanian painting, moving from the epicentre towards the periphery, has come true?

2.1 Meanwhile, there are enormous amounts of painting, and it keeps on coming every day. It is continuously produced by A. Savickas and A. Petrulis, A. Stasiulevičius and M. T. Rožanskaitė, V. Antanavičius and E. A. Cukermanas, A. Kuras and L. Katinas, R. Katiliūtė and D. Kasčiūnaitė, H. Natalevičius and R. Sližys, A. Skačkauskas and J. Gasiūnas, Š. Sauka and R. Bartkevičius, A. Andziulytė and V. Jankūnas, E. Ridikaitė and A. Kirvelytė, P. Jurkšaitytė and S. Teitelbaumas, Ž. Augustinas and P. Juška... And even more (much more than mentioned here) painters that still paint. Just as in that poem by Wallace Stevens: This cloudy world, by aid of land and sea / Night and day, wind and quiet, produces / More nights, more days, more clouds, more worlds.

2.2 All this gigantic lump of current painting has to be divided into several smaller ones, in order to find out what it consists of; what dominant and what minor is, etc.

2.3 Firstly, I suggest we hit at the very spot where two big kinds of painting come together: the old one and the new one. I suggest we call the old one “modernist” (in the broadest meaning of this word) and the new one – “postmodern” (also in the broadest meaning of this word). Without going into details, I shall only mention that “modernist” painting is used to present itself as art; moreover, high art; moreover, painting; it is meant to accentuate its specific language; moreover, to keep on references, links to something beyond its own system; moreover, to admire its own subjectivity and originality, etc. Meanwhile, in “postmodern” painting, the contrary seems to be the case.

2.4 Do not expect the lump of painting to crack as a piece of ice and its edges to become lustrous and even, once hit at that spot. It will crack, but as a piece of warm resin: there will be many threads between the first and the second part – so called “borderline cases” (I will try not to speak about them

A.

Andriuškevičius

105

in this text). However, we shall have two lumps already. And then we witness that the first one is much bigger than the second, that the dimensions of “modernist” painting surpass the dimensions of “postmodern” painting. According to a Russian joke, “our Krasnoyarsk Krai covers your France like a bull covers a sheep.”

2.5 Who are those “modernists”? A. Savickas, A. Petrulis, A. Stasiule¬vičius, V. Antanavičius, E. A. Cukermanas, A. Kuras, R. Katiliūtė, D. Kasčiūnaitė, H. Natalevičius, R. Sližys, R. Bartkevičius, S. Teitelbaumas... And what about the unmentioned ones? Who are those “postmodernists”? M. Šalkauskas (recently deceased), Š. Sauka, J. Gasiūnas, V. Jankū¬nas, G. Žungaila, E. Ridikaitė, P. Jurkšaitytė... A few others. I am stressing out that belonging to one or another wing has little to do with age. For example, nearly an old boy Jonas Gasiūnas (b. 1954) is now a hundred percent “postmodernist”. And still a young man Solomonas Teitelbaumas (b. 1972) is a hundred percent “modernist”. The unmentioned borderline cases are similar. And what did the 2003 exhibition “We are Coming” held by the students and graduates of Vilnius Art Academy at the CAC proclaim?

3.1 But maybe I hastened, calling these two kinds of painting “modernist” and “postmodern”. Maybe it is truly better to call them the “old” one and the “new” one, as Erika Grigoravičienė does. So shall I.

3.2 Since we are still on the process of analysis, the old painting and the new painting will have to be divided into two parts respectively. Then we shall have already four lumps: on one corner, using the “corrected” terms, there will be the old old painting and the new old painting; on the other corner – the old new painting and the new new painting. By the way, in this case the factor of age starts to matter. So: the old old painting is “modernism” (could not resist again) created by more or less old men, and the new old painting is the same “modernism” but created by young artists. And the old new painting is “postmodernism” (could not help it again) made by really mature individuals (older than 35 years old, if we used the Soviet standards), and the new new painting is the same “postmodernism” produced by the raw youth.

3.3 What do we have now? There is a plethora of the old old painting. As well as the new old painting (especially if I mentioned at least several names with a student shell still sticking behind: M. Kniubas, L. Gelumbauskas, J. Kačiušytė, A. Štelmanas, A. Kulbytė, R. Noreikaitė-Miliūnienė, R. Gritėnas and so on). The old new painting is rather rare. And what about the new new painting? Where is the new new painting? It is almost invisible! I can see Ž. Augustinas with P. Juška standing out there...

But... Indeed, we could find partial cases (between the new old one and the new new one)...

4.1 It looks silly, somehow. Well, what new could I say about rather decent painting of Gintaras Palemonas Janonis compared to Artūras Raila’s actions and video works? Or what about also decent, also painting created by Solomonas Teitelbaumas and Mantas Kniubas compared to Laura Stasiulytė’s video performances and slide collections? After these questions, I have to state that the content of Lithuanian modernist painting extending from Augustinas Savickas and Algirdas Petrulis to Solomonas Teitelbaumas and Mantas Kniubas, remained similar, while its form varied a lot. It (modernist painting) still presents, according to Donald Kuspit, the ego of its authors (according to Erika Grigoravičienė, spontaneous self-expression is typical of it). And that ego is rather similar: a bit cracked, a bit dramatic, a bit nostalgic. But similar! Modernism, using the phrasing of Kęstutis Nastopka, became predictable. And although interesting new nuances still appear in the work of the best masters, it is still clouds in the sky rather than rain.

4.2 It looks even sillier, when you stand before a new work by, say, A. Stasiulevičius, V. Antanavičius, A. Kuras, H. Natalevičius or G. P. Janonis. You admire it a bit because it is not bad, and yet you remember their better works created a decade or several decades ago, which level the authors themselves will never reach again. The modernist guard are out of gunpowder, and you can see the bottom of their flasks. And there is nothing surprising or reprehensible. And yet...

106

A.

Andriuškevičius

Jie buvo dailininkai moderinstai ir tikėjo šviesia tapybos ateitimi / They Were Artists Modernists and Believed in a Bright Future of Painting 2008. 280 x 270. Dr., akrilas, piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

4.3 And the new recruits of modernism – are they able to do something special? Seen from their perspective – yes. Seen from the perspective of audience, the one craving for modernist painting (it exists; it is good that it exists; it has to be so) – also yes. Alas, looking from some abstract third position – hardly. Even though the youth‘s powder-flasks are still full, the type of weaponry has changed – the AKM* or AKS** are no good for usage any more.

5.1 However, as I mentioned, there is enough of the new painting. Its level and nature vary as well. It also has common features. Not simply common, but common features of the new painting. One of them is that the new painting is much harder to foresee. Hence, it may surprise spectators much more. In other words – it may speak something essentially new.

5.2 Of course, such a description is not enough. So I shall tell more (a bit repeating myself). And not abstractly but pointing at a very particular work – a painting “Our Lady of the Gate of Dawn” painted with acrylic, candle flame and smoke by Jonas Gasiūnas in 2002. It was the work that helped me better understand our whole painting today, as soon as my brain absorbed it. In other words: I saw the current situation of Lithuanian painting through the picture of Jonas Gasiūnas.

5.3 It is a hyper-textual picture: as a certain text, it forks into many other texts and drags the spectator’s mind into several directions at once. For instance, seeing that it is Mary of the Gate of Dawn, you

A.

Andriuškevičius

107

Tolimas švelnus griaustinio garsas Distant Delicate Sound of Thunder 2003. 262x270. Dr., akrilas, piešinys degančia žvake Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

realise it is some sort of an icon. Then you remember the motherland of icons – Byzantium – and the battles between iconodules and iconoclasts. Furthermore, one should not forget that Russians received Christianity from Byzantium. And we got it from Poland. But our Gate of Dawn stands just near the Russian Orthodox Holy Spirit Church… Let us leave this path and take another. It is Our Lady of the Gate of Dawn. And the gate itself is in the city wall. The wall is a defensive structure.

“We call for your protection”. Besides, holy pictures and icons used to participate in battles not only hiding in the chapels of the city walls but also in open battle fields. Sometimes they even helped to win. Sometimes – not. When the help was truly unexpected, miracles happened. I wonder how many times the army of Grand Duchy of Lithuania won a battle with the help of miracles?.. The third direction. It is Our Lady of the Gate of Dawn. It is miraculous. So is the place where it “resides”. Where are other miraculous places in Lithuania, how many of them are there? Šiluva… The fourth direction. It is Our Lady of the Gate of Dawn. But there is a notion that it is also the portrait of Barbora Radvilaitė. I wonder which image has more resemblance. Could it be the one of Gasiūnas?

5.4 It is a contextual picture. I do not mean the concept of context by Hippolyte Taine but the one by Arthur Danto – the context of art history and theory lying behind our minds. So what is useful to remember from the history of art in front of “Our Lady” by Jonas Gasiūnas? For example, that the icons of Eastern Church used to be copied and not newly created; that there were stricter iconographic rules in the depiction of holy characters than in Western European sacred pictures; that icons were traditionally painted with egg tempera and in Western Europe holy pictures have been oil-painted since the Renaissance; that in the 20th c. artists often left brushes aside (now not about the sacred painting) and started to paint with their heels, vaginas, flame-throwers, boxing gloves, bodies; that the German Anselm Kiefer wrote a “slogan” on one of his pictures: “To paint is to burn with fire”… And what about theories? For instance, according to Morris Weitz, there simply are no necessary and sufficient properties of art that could be used to define art; according to George Dickie, work of art is simply an artefact, created for the audience of artistic world; according to Ihab Hassan (and many others), postmodernism rejects hierarchical thinking thus the supremacy of “high art” over “the low art”, and “the original” over “the copy”, etc., etc.

5.5 It is a picture that questions various “margins” and “natures” – the ones of painting, professionalism, sacredness and blasphemy, original and copy, etc. Is it still a painting, absent of brushstroke, with several lines drawn with a candle smoke? Is it “artistic professionalism” if, according to the author, the biggest concern during the working process is to save the canvas from burning and to “breath” correctly so that the candle flame with all the smoke is kept in the right direction? Can such a picture evoke experiences leading a man towards sacredness, or maybe it is a pure blasphemy? What did Jonas Gasiūnas produce here – a copy of the image of Our Lady of the Gate of Dawn or a very original original?

6.1 Indeed, other works of the Lithuanian new painting are hyper-textual, contextual and questioning in their own way.

6.2 But our new painting is not boring. The old one is more boring (at least to some people).

6.3 Anyway, it is good that both of these kinds of painting exist together. Otherwise, what should be compared to what?

2003 * The AKM – Kalashnikov modernised automatic rifle ** The AKS – Kalashnikov folding automatic rifle

From Alfonsas Andriuškevičius book „Lietuvių dailė 1996−2005” (Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006, p. 88−94)

109

Nuotraukose užfiksuota Kamajų miestelio kasdienybė. Buvusio „kultūrnamio“ vietoje įrengta karstų gamybos įmonė. Languose vietoj užuolaidų kabo laidotuvių juostos su palinkėjimais mirusiesiems, grindys įlūžusios nuo gamybai skirtų lentų svorio. Ant buvusios scenos prie lango stovi karstas. Už lango – paminklas Antanui Strazdui. Pamačius šį vaizdą pirma į galvą atėjusi mintis bylojo apie Lietuvos kultūrą ištikusį kolapsą. Jį ir užfiksavau 2008 metais birželio 30 dieną savo bičiulio Alvydo Lukio rankomis.

The daily life of the small town of Kamajai is captured in these photographs. The former House of Culture was transformed into a company manufacturing coffins.

Funeral ribbons with regards to the departed hang on the windows instead of curtains. The floor is cracked, a coffin rests on the former stage by the window. Behind the window - a monument for Antanas Strazdas. The first idea that came to my mind, after seeing this view, spoke about the collapse of Lithuanian culture. This is what I recorded with the help of my friend Alvydas Lukys on 30th June, 2008.

Jonas Gasiūnas

Velykų rytas / Easter Morning 2012. 194 x 194. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Alfonsas Andriuškevičius kalbasi su Jonu Gasiūnu

GATVINIS VYTAUTO SARKOFAGAS – Pastaraisiais metais įjunkai tapyti akrilu, žvakės liepsna ir dūmais (nors kūrinių metrikose dūmų kažkodėl nemini, tik liepsną). Akrilu, kiek suprantu, nutepi foną, o piešinys − jau liepsnos ir dūmų reikalas. Nuo šeštojo dešimtmečio, kai Kazuo Shiraga tapė kulnais, o Yves’as Kleinas − mėlynu dažu nuteptais nuogų moterų kūnais („gyvaisiais teptukais“) ir dar vėliau Shigeko Kubota − savo „vagina”, tapyti ne teptuku nėra naujovė. Bet konkretus būdas gali būti vienaip ar kitaip argumentuotas. Tad: kodėl tapai liepsna ir dūmais? − Prieš gerą dešimtį metų, pajutęs, kad šiuolaikinis menas vis labiau suaktualina naratyvą, supratau pokyčių savo tapyboje būtinumą. Keistis skatino ir bręstantis supratimas, kad pagrindiniu šiuolaikinio meno bruožu tampa atvirumas. Tuometinė mano tapyba man pasirodė per uždara.

Antropomorfinis vaizdavimas, kai nutapyta forma siūlo keletą prasmių, manęs irgi netenkino. Be to, šis vaizdavimo būdas Lietuvoje jau buvo tapęs įprastas. Išeities ieškojau bandydamas įvairiausias medžiagas ir jų naudojimo kuriant paveikslą būdus. Vis dėlto menkai judėjau į priekį.

Jaučiausi kaip besisukančiame rate. Mintis, kaip pavaizduoti konkretų objektą, drauge teigiant, kad jo nėra, tapo man kankinamai aktuali. Žinojau, kad priklausomai nuo konteksto, bet kokia kūriniui panaudota netradicinė medžiaga gali apversti įprastas reikšmes aukštyn kojom.

Tokių kūrinių jau buvau sukūręs. Tai − ištapytas medinis akordeonas, didelis degtukas iš druskos ir kt. Tačiau šis metodas tiko tik atskiriems, vienetiniams projektams. Man reikėjo universalesnio metodo. Dūminė linija išsprendė šią problemą. Viskas, ką ją naudodamas vaizduoju, gali būti suprantama kaip fikcija. Tai − tik dūmas. Šis paprastas suvokimas atvėrė kelią į daugiasluoksnį pasakojimą. Be to, dirbti su degančia žvake rankoje „civilizacijos tamsybėse“ yra ganėtinai ironiška. Besigilinantieji į kūrinių metrikas turi tai pajusti. Suprasdamas, kad šiuolaikinis menininkas juokauja ne iš smagumo, o dėl to, kad tokiu būdu jis teigia tiesą, į šį metodą pradėjau žiūrėti rimtai. Stengiuosi, kad metrikos atspindėtų darbo

P O K A L B I S

I

A. Andriuškevičius, J. Gasiūnas

115

procesą, piešimą žvakės liepsna kaip apvaliu dūmuose padažytu akvareliniu teptuku. Kartais, kaip minėjai, akrilu nutapau foną, bet dažniausiai tas fonas būna iš kelių atskirų sluoksnių. Ir tik „uždėjus“ dūminį kontūrą atsiranda plastinė kūrinio visuma. Žodžiu, kurdamas darbą, naudojuosi keliomis strategijomis iš karto.

− Tarp tapybos ir liepsnos dūmų esama ir rimtų ryšių, ir lengvo „flirto“. Viena vertus, galima prisiminti pirmykščius uolų piešinius, faktą, kad į dažų sudėtį įeidavo suodžiai (t. y. dūmai), nuo lempelių aprūkusias ikonas ir pan. Kita vertus, lenda galvon ir kičiniai paveikslėliai, išdeginti įkaitintu virbu ant medžio ir t. t., egzistavę dar taip neseniai, (o gal egzistuojantys). Kaip manai, idealiam Tavo paveikslų žiūrovui turėtų ateiti galvon abi šios asociacijų grandinės? − Žiūrovo reakcija man labai svarbi. Jei jis sugeba pagauti mano siūlomą žaidimą, iš karto pradeda kurti ir savąjį. Taip pat ir mano paties atžvilgiu.

Taigi, Tavo minimos „asociacijų grandinės“ yra tiesiog gyvybiškai būtinos.

Suvokiant manąjį kūrinį, jos turėtų pintis į vieną.

− Kai apžiūrinėjau Tavo parodą ŠMC, rėžė akį tavosios ikonografijos dichotomiškumas. Aišku, kad Tavo kūryba yra, pasitelkiant Nicolas Bourriaud terminą, postprodukcinė, kad naudojiesi jau naudotais atvaizdais. Bet vis dėlto... Vienoje pusėje − istorinės asmenybės (Vytautas Didysis), sakralinės istorijos personažai (Švč. Mergelė Marija), o kitoje − komiksų veikėjai, kuriuos kadaise itin eksploatavo Roy’us Lichtensteinas. Kaip tai „sutelpa” Tavo galvoje, kas sieja vienus su kitais? − Jei sugebėčiau fiksuoti (o reikėtų pabandyti) savo darbų idėjų atsiradimo datas, paaiškėtų, kokie tuo metu vykę gyvenimo reiškiniai mane vienaip ar kitaip veikė. Jie ir paaiškintų teminiu požiūriu skirtingų darbų radimąsi. Istorinių temų naudojimą kūryboje išprovokavo pseudopatriotinės parodos, konkursai, paminklų statymai, besitęsiantys politiniai skandalai.

Kitas temas lėmė likusi realybės dalis. Galvodamas apie būsimą ekspoziciją ŠMC turėjau rinktis: ar ji bus marga kaip mane supanti tikrovė, ar vientisa kaip maksimaliai teminiu atžvilgiu atrinktų darbų kūrinys. Viliojo abu variantai. Pasirinkau pirmąjį. Nes einant kitu keliu už borto būtų likusi kūrybos dalis, kuri dėl didelių drobių formatų, be ŠMC salių, niekur kitur negali būti eksponuojama. Tie darbai būtų likę neparodyti žiūrovams. O tai nėra gerai. Gilindamasis į istorines temas, domėjausi ir šiomis temomis nutapytais paveikslais, jų atsiradimo, įsigijimo, eksponavimo, reprodukavimo, restauravimo istorijomis ir aplinkybėmis. Šie faktai suteikia papildomos paspirties mano darbų ta pačia tematika aktualumui šiandien. Taip pat daro įtaką ir jų eksponavimui. Pavyzdžiui, „Švč. Aušros Vartų Mergelę“ ekspozicijoje kabinu aukščiau, nei įprasta, nes taip ji kabo ir Aušros Vartuose. Apgalvodamas ekspozicijos koncepciją, prisiminiau, kaip prieš keletą dešimtmečių (tuomet Lietuva buvo gerokai paprastesnė nei dabar) dažno save gerbiančio lietuvio troboje ant sienų kabėdavo Aušros Vartų Mergelė su tekstu, maldele, prašymu grąžinti mums amžinąją sostinę

116

Atminčiai Vytauto Didžiojo – Lietuvos kunigaikščio – Mano vilčių karaliaus – Mano sapnų princo In Memory of Vytautas the Great – Grand Duke of Lithuania – King of My Hopes – Prince of My Dreams 2004, 500 x 400. Dr., akrilas, piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

AH-64 Apache 2003, 200 x 250. Dr., akrilas, piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Vilnių; Matejko paveikslo, vaizduojančio Žalgirio mūšį, reprodukcija su Vytautu centre; šventųjų atvaizdai, retušuotos jaunavedžių nuotraukos. O po lova ar ant spintos gulėdavo „dembelinis“ linksmo dėdės lagaminas, išklijuotas „Mosfilmo“¹ gražuolių nuotraukomis. Šeimyninės fotografijos (palaidos ir albumuose) bylodavo apie vestuves, laidotuves ir kitus reikšmingus įvykius. Visi tie paveikslai paveikslėliai, dažyti, išdeginti, lakuoti, inkrustuoti gintarais, kriauklėmis, akmenėliais, kruopomis ir bala žino kuo, apklijuoti, sidabruoti ir auksuoti, kartais judantys, sugyveno labai taikiai ir tarpusavyje, ir su šalia kambariuose vykstančiu laimingu, niūriu, komiksiniu bei kitokiu gyvenimu. Šie prisiminimai ir tapo ekspozicijos struktūros pamatu.

− Vienas įdomiausių Tavo parodos kūrinių − liepsna ir dūmais nutapytas Vytauto Didžiojo „portretas“. Kaip kito Tavo santykis su šiuo personažu nuo vaikystės iki dabar? Kaip Tu pats pakomentuotum šį savo paveikslą? − IN MEMORY OF / THE GRAND DUKE OF / LITHUANIA VYTAUTAS / KING OF MY HOPES / AND PRINCE OF MY DREAMS („Atminimui didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto, mano vilčių karaliaus ir mano svajonių princo“) − tai darbo pavadinimas. „In memory“ − taip vadinasi viena iš graffiti meno rūšių. Norėdamas akcentuoti darbo sąsajas su šia kryptimi, savo darbe panaudojau tekstą anglų kalba. Graffiti turi keletą pakraipų. Vieni menininkai piešia ir rašo monumentalius laiškus ant vagonų. Šie riedėdami siunčia „pranešimus“ iš Niujorko į San Franciską ir pan. Kiti piešiniais ant sienų ir tvorų „atspindi“ gyvenamojo rajono dvasią, statusą, politines pažiūras… Mane savo humaniškumu sujaudino „In memory“ pakraipa. Jai

¹ Maskvos kino studija.

118

P O K A L B I S

I

A. Andriuškevičius, J. Gasiūnas

būdinga labai jausmingų tekstų ir pieštų ar tapytų vaizdų jungtis. Jų sintezė. Tame stiliuje aš įžvelgiu atskirą figūrinio meno kryptį. Kūriniai purškiami aerozoliniais dažais ant tvoros ar sienos plokštumos. Nereikia jokių mauzoliejų, koplyčių ir t. t. Manasis darbas atliktas šiam stiliui būdinga technika, jungiau aerozolinius sidabrinius (kunigaikščio statusą simbolizuojanti spalva) dažus su degančios žvakės liepsnos paliktu pėdsaku.

Tai gatvinis Vytauto Didžiojo sarkofagas. Kunigaikštis miega. Norėjau, kad darbas skirtųsi nuo konkursinių atstatomiems Valdovų rūmams skirtų darbų. Aš nesu prieš tai, kad iškiliausias Lietuvos didikas, kunigaikštis, legendinė asmenybė, būtų deramai gerbiamas. Būdamas vaikas perpiešdavau jo atvaizdą iš senų knygų. Paaugus jis tapo tarsi rezistencijos simboliu. Kunigaikštis sovietmečiu kaip mūras stovėjo man už nugaros.

Dabar už didžiąją lietuvių didybės iliuziją su žvakute rankoje stoviu aš.

Pagrindinė šio darbo dalis atlikta Estijoje. Paveikslui „tapyti“ panaudotos už lietuviškus dienpinigius (aišku, konvertavus į kronas) pirktos estiškos žvakės. TERE!²

− Kiekvienas menininkas (nebūtinai sąmoningai), pasak George’o Dickie, kurdamas orientuojasi į meno pasaulio publiką. Bet, reikia manyti, ir kitos „publikos“ ne visiškai išdulka jam iš galvos. Ar turėjai jas galvoje,tapydamas Vytautą Didįjį? Ką pasakytum tiems, kurie čia įžvelgtų, tarkime, pajuoką, remdamiesi ne tik Tavo neįprasta technika, bet ir, pavyzdžiui, tuo, kad aplinkui kabo visai kitokio tipo personažai? − Neprisimenu nė vieno savo kūrinio, kuriuo nebūčiau siekęs sudurti Tavo minėtąsias publikas. Baisu pagalvoti, kad orientuočiausi tik į vieną iš jų. Tuomet aš neigčiau pats save, o manoji kūryba taptų pasyvi realybės

² Labas (est.).

P O K A L B I S

I

A. Andriuškevičius, J. Gasiūnas

119

Ne, tai ne jis / No, it is not Him

120

2004, 500 x 150. Dr., akrilas, piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

atžvilgiu. Matydamas mūsų kultūroje akivaizdžias kultūrinio separatizmo apraiškas, esu pasiruošęs bet kokiam, net ir pačiam negatyviausiam, vertinimui. Tačiau suvokėjas turėtų pernelyg neįsijausti. Tai tik piešimas dūmais. „Bezdalai“, kaip per atidarymą sakė vienas iš žiūrovų.

− Turime ne vieną naujojo meno kūrėją (tokiais laikyčiau pirmiausia Artūrą Railą, Deimantą Narkevičių), savomis priemonėmis tarsi „permąstantį“ tiek mūsų politinę ir socialinę istoriją, tiek dabartį. Ar sutiktum su teiginiu, kad ir Tu bent iš dalies jiems priklausai? Kuo, žiūrint Tavo paties akimis, esi specifiškas? − Egzistuoja daug dalykų, kurie reikalauja, kad juos permąstytum. Suvokimas, kad tai būtina padaryti, ir vienija mus. Lietuva − tarsi idėjų radinių biuras. Kaip jas paversti koncepcijomis − aiškiausiai parodė Artūro ir Deimanto karta. Mano specifiškumas, manau, tas, kad ašdar tebetapau, kai jie jau nebelipdo.

2004 Iš Alfonso Andriuškevičiaus knygos „Lietuvių dailė 1996−2005“ (Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006, p. 88−94)

121

Mūsų klausimai baisesni už jų atsakymus Our Questions are More Dreadful than Their Answers 2005, 270 x 260. Dr., akrilas, piešinys degančia žvake Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Mokytoja / Teacher 2004, 260 x 270. Dr., akrilas, piešinys degančia žvake Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Be tavęs man dangaus vartai nereikalingi...

I Need no Gates of Heaven Without You… 2001, 300 x 290. Dr., akrilas, piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Auksinis vikingų dangus / Golden Sky of Vikings 2003, 258 x 268,5. Dr., akrilas, piešinys degančia žvake Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Iš plastmasinių lentpjūvės agregatams skirtų deta-

By using plastic parts of sawmill‘s aggregates, I

lių, kurios priminė įvairių formų pastatus, sudėliojau

made a structure that reminded a camp of the Gulag

Gulago kalinių stovyklą primenančią struktūrą. Iš

prisoners. From a distance, that is what it seems

didelio atstumo ji ją ir primena. Iš arti akivaizdu, kad

to be. Looking closer, it is obviously just children‘s

tai tik žaislinės kaladėlės. Šiuo darbu atskleidžiu

blocks. With this piece I reveal my attitude towards a

savo požiūrį į istorinį tyrimą, kuris iš toli į jį žvelgiant

historic research, which is convincing only from far

įtikina, o giliau pasikapsčius ir priartėjus pamatai

away. After digging a bit deeper and getting closer,

butaforiją.

all you see is a sham.

Tą patį man byloja daugelis istorinių paveikslų.

Many historic pictures tell me the same thing.

126

Ostino Powers’o skrydis virš TSRS The Flight of Austin Powers 2007, Fotografija / Photography

Lituanika skrenda Lituanica is Flying 1995-2013. 300 x 250. Dr, al., piešinys degančia žvake Oil and charcoal (from candle smoke) on canvas

Alfonsas Andriuškevičius interviews Jonas Gasiūnas

STREET SARCOPHAGUS OF VYTAUTAS

Recently you have pitched into acrylic paint, candle flame and smoke (you never mention smoke in the captions of your works though). As far as I understand, you paint the background with acrylic, and the drawing is a matter of flame and smoke. Applying everything else but the brush has not been a novelty since the 50’s, when Kazuo Shirada painted with heels, Yves Klein – with the bodies of naked women covered in blue paint (“living brushes”) and later Shigeko Kubota – with her vagina. However, a particular method can be reasoned in one or another way. Thus – why do you paint with flame and smoke?

About a decade ago, when I felt that contemporary art makes narrative more and more significant, I saw the necessity of change in my painting.

The change was also encouraged by a growing understanding that openness became a prevailing feature of contemporary art. My former painting seemed to be too introverted. Anthropomorphic rendering, when a painted form presented several meanings, did not satisfy me anymore. Besides, this way of representation had become already common in Lithuania. I was looking for a way out by experimenting with various materials and the ways of their usage in a picture. However, I was moving forward too slowly. I felt like in a spinning wheel. An idea of representing a certain object and at the same time proposing its absence became distressingly important to me. I knew that depending on a context, any unconventional material used for work could reverse the usual values upside down. I had created such kind of works before – a painted wooden accordion, a large match made of salt and others. Yet this method was suitable for separate, single projects only. I needed a more universal method. A smoke line solved this problem. Everything that I represent by using it may be understood as fiction. Everything is just smoke. This simple perception opened an entrance to a multi-layered narrative. Besides, working with a burning candle in the “darkness of civilisation” seems rather ironic.

Those who analyse captions of my works have to sense that. In the process of understanding that a contemporary artist makes jokes not out of fun but because he claims the truth, I started to treat this method seriously. I want my captions to reflect the process of my work, with a candle flame referring to a round watercolour brush dipped into smoke. Sometimes, as you mentioned, I use acrylic paint for background, but often my background consists of several separate layers. And only when I apply the smoke contour, the plastic entity emerges. In short, I use several strategies at once.

C O N V E R S A T I O N

I

A. Andriuškevičius, J. Gasiūnas

129

Vyras / Man 2002, 250 x 160. Dr., akrilas, piešinys degančia žvake Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Bat Vamp Domino. 2000. 160x320. Dr., akrilas, piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

There is both a serious relationship and a light flirtation between painting and smoke. We might remember prehistoric cave drawings as well as the fact that soot (i.e. smoke) was a component of paint. Not to mention icons sooty from lamps, etc. On the other hand, kitschy pictures also come to mind – those burned with a heated rod on wood, that existed not long ago (or maybe they still exist). Do you think that an ideal spectator of your works should notice all the chains of associations?

A spectator’s response is very important to me. If he is capable of getting the game that I offer, he starts to create his own game at once. That regards me as well. Thus the “chains of associations” you are talking about are simply vitally necessary. In the perception of my work, they should intertwine with each other.

When I was watching your show at the CAC, the dichotomy of your iconography was screaming out. Obviously, you work is, using the term of Nicolas Bourriaud, postproductive – you use images already used before. However... On one side there are historical personalities (Vytautas the Great), characters of the sacred history (Virgin Mary), and on the other side – characters of comic books, which were once so exploited by Roy Lichtenstein. How do they all “fit” in your head, what is the relation among them?

If I were able to record the moments of appearance of the ideas of my works (and I should try it), I would find out, what kind of life events influenced me in one or another way. They would explain the appearance of different works in the thematic sense. Historical themes in my work were provoked by pseudo-patriotic exhibitions, competitions, monument building, and continuous political scandals. Other themes were determined by the rest of reality. When thinking about the show at the CAC, I had to choose whether it would be varied as reality around me, or integral, as an ultimate thematic selection of works. Both variants tempted me. I chose the first one.

Because going the other way would have meant leaving the rest of my work aside, which could be shown nowhere else but in the halls of the CAC due to the large sizes of my canvases. Those works would have been left unseen by spectators. And this is not good. While going deep into historical topics,

C O N V E R S A T I O N

I

A. Andriuškevičius, J. Gasiūnas

131

I was interested in historical paintings as well – the stories and conditions

Discovery Channel

of their birth, purchase, display, reproduction, restoration. These facts give

2002, 300 x 600. Dr., akrilas, piešinys degančia žvake Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

additional support to my works of the same theme, and their relevance today. They also influence the way of displaying them. For instance, I hang “Our Lady of the Gate of Dawn” higher than usual because that is how it hangs on the Gate of Dawn originally. Whilst thinking about the concept of display, I remembered that several decades ago (when Lithuania was much simpler than now), you could find the following images on the wall of the house of a self-respecting Lithuanian: Our Lady of the Gate of Dawn with a text, a prayer for giving us back the eternal capital city Vilnius; a reproduction of Jan Matejko’s picture representing the Battle of Grunewald with Duke Vytautas at the centre; pictures of the saints and retouched photographs of newly-weds. And under the bed or on the closet there would rest a cheerful uncle’s suitcase pasted up with images of “Mosfilm’s”1 beauties. Family photographs (loose and in albums) would tell about weddings, funerals and other important events. All those pictures, large and small, dyed, burnt, varnished, encrusted with amber, shells, little stones, grain and whatnot, pasted over, silvered and gilded, sometimes moving, coexisted very peacefully with each other and with a happy, dreary, comical etc. life happening in the rooms nearby. These memories became the ground of the structure of my exhibition.

One of the most interesting works of your show is a “portrait” of Vytautas the Great painted with flame and smoke. How did your relation with this character change from your childhood to now? How would you comment this picture?

“IN MEMORY OF / THE GRAND DUKE OF / LITHUANIA VYTAUTAS / KING OF MY HOPES / AND PRINCE OF MY DREAMS” – this is the title of the work.

One of the kinds of graffiti art is called “in memory”. In order to accentuate the links between my picture and this movement, I used a text in English.

Graffiti has several trends. Some artists draw and write monumental letters 1 Moscow Film Studio

132

Muzikavimas viena ranka / Playing with One Hand 2002, 300 x 280. Dr., akrilas, piešinys degančia žvake Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

on wagons. They send “messages” rolling from New York to San Francis-

Dangaus eglynas / Fir Grove in the Sky

co and so on. Others “reflect” the spirit of a neighbourhood, one’s status

2005, 300 x 250. Dr., akrilas, piešinys degančia žvake Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

and political views with drawings on walls and fences. The “in memory” trend moved me with its humanity. It is characteristic of a combination of very emotional texts and drawn or painted images, their synthesis. In this style I see an independent trend of figurative art. Such works are sprayed with aerosol paint on a fence or wall. No mausoleums or chapels etc. are needed. My work is made with a technique typical of this style. I combined aerosol silver paint (a colour symbolizing the Duke’s status) and a trace left by a burning candle flame. It is a street sarcophagus of Vytautas the Great.

The Duke is sleeping. I wanted this work to differ from the competition works made for the reconstructed Palace of Grand Dukes. I have nothing against paying respects to the most prominent Lithuanian nobleman, duke, legendary man. When I was a child, I used to redraw his image from old books. When I grew up a little, he became a symbol of resistance. The Duke stood behind my back as a rock during the Soviet period. Now I stand with a candle in my hand for the great illusion of the Lithuanian mightiness. The main part of this work was made in Estonia. Estonian candles, bought with my Lithuanian daily allowance (converted to crones, of course), were used to “paint” the picture. TERE! 2

According to George Dickie, every artist (sometimes unconsciously) orients towards the audience of art world in his work. Yet, arguably, he cares about those other “audiences” as well. Did you have them in mind, while painting Vytautas the Great? What would you say to those, who see a mockery here, based not only on your unusual technique but also the fact, that completely different types of characters are displayed around it?

I cannot recall any of my work, in which I would not have tried to join the audiences you mention. I cannot even imagine myself orienting only towards one type of them. Then I would negate myself, and my work would become passive with regard to reality. While witnessing obvious manifestations of cultural separatism in our culture, I am ready for any, even the most negative, evaluation. But the spectator should not emote too much. It is just drawing with smoke. “Farts”, as one of spectators said during the opening of the show.

We have many makers of the new art (such as Artūras Raila, Deimantas Narkevičius). They as if “rethink” both our political and social history and the present. Would you agree that you are one of them, at least in some sense? How, in your own thinking, are you specific?

There are many things that demand to be rethought. It is the necessity of rethinking that unites us. Lithuania is a sort of the Lost and Found of ideas.

The generation of Artūras and Deimantas showed how to turn them into concepts. My specificity, I think, is that I still paint, while they do not sculpt anymore.

2004 From a book “Lithuanian Art 1996-2005” by Alfonsas Andriuškevičius (Vilnius: Vilnius Art Academy Publishing House, 2006, p. 88-94).

2 Hello (in Estonian).

134

C O N V E R S A T I O N

I

A. Andriuškevičius, J. Gasiūnas

Jonas Gasiūnas, Ričardas Nemeikšis. Performansas Karas ir taika / War And Peace. Performance

Jonas Gasiūnas, Jolanta Kyzkaitė. Performansas „Kelionė“ / Performance “Travel“

ŠMC veikė Jono Gasiūno instaliacija „Švilpukas“.

Ją sudarė du sandai: dailininko sukurti nejudrūs objektai ir dailėtyrininkės Tojanos Račiūnaitės slenkantis tekstas, projektuojamas ant patalpos sienos ir tuo pat metu autorės skaitomas balsu. Štai jisai.

Tojana Račiūnaitė

Absoliuti tyla, absoliuti esmė Esu pripildyta savęs pačios pakartojimų, vienas kitą dubliuojančių pavidalų, gestų, žodžių. Jie visi mano ir nebe mano, savi ir kartu svetimi, nes pasisavinami iš aplinkos ir vėl jai grąžinami.

Tai aplinkos reiškinių transformacijos, virtusios mano pačios išorinės raiškos ir atrodymo keičiantis laike kopijomis. Jos nieko bendro neturi su ta esme, su tuo vidiniu „griaučių“, kurio prizmė svetimus pavidalus, gestus ir žodžius paverčia savais „dangalais“, prasme nurodančiomis verbalinėmis ar plastinėmis reikšmių faktūromis arba tekstais.

Tekstas kaip vidaus kiautas ir bendravimo su aplinka priemonė niekada nebus vienintelis ir visiškai originalus, niekada nebus esminis, nes egzistuoja kaip pats save dauginantis ir naikinantis dangalas – jautri vidiniams ir atmosferiniams pokyčiams odos struktūra, vis tas pats ir kartu nuolat besikeičiantis paviršius. O kas po juo? Neįvardijama ir neapčiuopiama, nujaučiama nebent iš atokvėpio Vidujybė.

Absoliuti tyla – absoliuti esmė.

Kvėpuoju. Įkvepiu ir išpučiu iš savęs orą, savo vidinę esatį, savo bekūnį kūno turinį, savo kvapą, garų pavidalo dvasią, visa tai paversdama kryptingu oro gūsiu, plonu ir srauniu vėjeliu – laukiniu neartikuliuotu Niekio balsu.

Užpildau instrumento vidinę tuštumą savo nematoma kūno materija ir nežinau, ar pati švilpiu, ar tik pučiu orą, o instrumentas švilpia. Jis patį pūtimo judesį ir jam paklūstantį „vėją“ riboja ir spaudžia paversdamas garsu – švilpimu; tuščiaviduriame tūryje įvyksta tylos lūžis – garso gimimas. Tokiu būdu instrumentas tampa dar viena, pridėtine burna – balso kauke. Būtent ji įkūnija šio švilpiančio garso apsimetėlišką prigimtį. Pridėjęs prie lūpų tokį konfigūruotą vamzdelį ir pūsdamas į jį, patiri, kaip svetimas jo „kūnas“ tampa savu reikmenių – savo kūno funkcijas ir paviršius pratęsiančiu protezu,

140

T. Račiūnaitė

pro kurį vidinis oras, sava tyla ir kvapas pasklinda svetimu garsu. Taip garso trukmės akimirką savas susilieja su svetimu ir praranda ribas.

Tai labai intymus, liesti lūpomis skirtas daiktas – kiautas, šarvas, lukštas, – skirtas riboti ir transformuoti vidinį neregimą kūną – bebalsį ir bežadį sielos vėją. Kažkokiu tolimu pavidalo ir paskirties aidu, pačiu „kūno“ laikymo principu ši „pridėtinė burna“ primena sarkofagus ir relikvijorius, kurie savo talpinančiais ir slepiančiais pavidalais provokuoja baugų ir sentimentalų santykio su žmogumi ir jo paslaptimi pojūtį.

Apimti nuolatinės slėpimo-rodymo įtampos, jie byloja apie liekanas ir likimus. Slėpdami liekanas, jie šlovina jų amžinybėn pasklidusius likimus. Saugodami asmenis, praradusius kūnus, jie liudija kultūrinius asmenis. Skirtingai negu paveiksluose ir knygose, čia jie „įsispaudžia“ labai lakoniškai ir baigtinai, tarsi paskutinį kartą ir visam laikui natūrai užmiegant kultūros glėby. Čia vėl savas susilieja su svetimu ir praranda savo ribas, tik ne garso akimirkai, bet – visai tylos amžinybei.

Kartą vienos bažnyčios rūsyje mačiau, kaip pro prasiskyrusias metalinio karsto sieneles žioji tuštuma.

Tai buvo labai tamsi ir tiršta, visiškai neperregima, bet reikšminga tuštuma. Man pasirodė, kad pro tos buveinės prakiurusį kiautą girdėjau švilpiant Niekį...

Baugesnis už tą paženklintos tuštumos švilpesį duslus trūnėsių ir žmogaus kūno liekanas menančių dulkių nebylumas, jų beprasmis tylumas. Liekanos be jas dengiančių ir nurodančių paviršių praranda savo dvasinį turinį – asmens, jo vietos ir laiko identitetą. Kas lieka nusitrinant ar kitaip sunykstant ženklams nuo paviršių ir patiems paviršiams apleidžiant jų saugotas, slėptas ir įpavidalintas gyvybės liekanas? Kas lieka, kai biologinį pėdsaką apleidžia jam pavidalą, judesį ir prasmingos gyvasties ribą teikusi biografija, kai trūnėsiai praranda juos supančius ir saugančius reikšmių audinius?

Lieka nuoga ir anonimiška medžiaga, sutrupėjusi fizinė tikrovė... Beprasmė ir beorė pilnuma. Be kiauto, be paviršiaus, be šarvo – pažeidžiama ir kartu indiferentiška, ankšta, troški ir neapibrėžta Niekio vieta.

Kartojimasis paviršių, pavidalų, siluetų, kartojimasis reikšmių, tekstų, kartojimasis užpildant patį kartojimą juo pačiu, kai po vienu kiautu slypi kitas, o po juo dar kitas... Tuštumos čia greičiausiai nėra. Tai pilnuma. Pilnavidurė vienas kitą kopijuojančių dangalų struktūra, neturintis išėjimo labirintas, neturinti rakto spyna. Tai kažkas, kieno akivaizdoje patiri neįmanomą, neišsipildantį, begalinį.

Tikiu, kad po pačiu paskutiniu paviršiumi vis dėlto kažkas yra. Pats iliuzijos praradimo arba išsipildymo taškas. Absoliuti tyla, absoliuti esmė.

Instaliacijos Švilpukas eskizas / Sketches of the installation “Whistle“

T. Račiūnaitė

141

Instaliacija Švilpukas. Fragmentai / Installation “Whistle“. Fragments

An installation “Whistle” by Jonas Gasiūnas was shown at the CAC. It consisted of two components: immobile objects created by the artist and a sliding text by the art critic Tojana Račiūnaitė, which was projected on the wall and read aloud by the author simultaneously. The text of the installation is given below.

Tojana Račiūnaitė

Absolute Silence, Absolute Essence I am full of repetitions of my own, full of forms, gestures and words duplicating each other. They are all mine and not mine anymore, they are owned and alien, since they are both appropriated and returned back to the surroundings.

They are transformations of surrounding phenomena, turned into copies of my outer expression and my changing appearance in time. They have nothing in common with essence – that inner “skeleton”, which turns those strange forms, gestures and words into own “covers”, into signifying verbal and plastic factures or texts.

A text as an inner shell and means of communication will never be unique and totally original, will never be essential, because it exists as a cover replicating and destroying itself; as a skin structure sensitive to inner and atmospheric changes; as a surface, which is always the same and always different. And what does lie beneath it? It is the indescribable and intangible Core, anticipated only through respite. Absolute silence – absolute essence.

I breathe. I breathe in and out – the air, my inner being, my body’s bodiless contents, my odour, my fume-shaped soul, while turning it into a spurt of air, a thin and rapid breeze – a wild, unarticulated voice of Nothing.

I fill my invisible matter of body in the inner void of the instrument, and I know not if I whistle or just blow air, and the instrument whistles itself. It restricts the gesture of blowing and the “wind” submitting to it, and turns it to a whistling sound.

A fracture of silence – the birth of sound – takes place in the hollow volume. The instrument becomes another, additional mouth – the mask of voice. It is the mask that embodies the simulated nature of this whistling sound. Whilst you put such a configured tube to the lips and blow into it, you experience, how this alien “body” becomes an appliance of your own. It becomes a prosthesis continuing its bodily functions and surfaces, through which the inner air, own silence and odour spread as an alien sound. That is how the owned fuses into the alien and loses any limits during the moment of sound.

It is a very intimate thing – a shell, a husk – intended to be touched with lips, intended to restrict and transform the inner invisible body, a voiceless and mute wind of soul. Because of some distant echo of a form and function, the very principle of keeping the “body”, this “additional mouth”, reminds of sarcophaguses and reliquaries, which accommodating and hiding shapes provoke a frightful and

T. Račiūnaitė

143

Instaliacija Švilpukas / Installation “Whistle”

sentimental sense of relation with a man and his secret.

Smitten with a constant tension of hiding-and-showing, they speak about remains and destinies. Whilst hiding the remains, they worship destinies spread in their eternity. Whilst protecting individuals that lost their bodies, they witness cultural individuals. Unlike in pictures and books, here they “imprint” very laconically and finitely, as if nature would have fallen asleep in the arms of culture for good. Again the owned fuses with the alien and loses its limits; yet not for a moment of sound but for the eternity of silence.

Once in a cellar of some church, I saw how a void yawns through the gaping walls of a metal coffin. It was a very dark and dense, absolutely opaque yet significant void. I thought that I heard Nothing whistling through the leaky shell of that place…

The hollow muteness and meaningless calmness of rot and dust, reminiscent of the remains of human body, are even more frightening than that whistle of the marked void. The remains without the covering and signifying surfaces lose their spiritual contents – the identity of an individual, his place and time.

What is there left when the signs wear off and vanish from the surfaces, and when the surfaces themselves abandon the remains of life they have protected, hidden and shaped? What is there left when a biological trace is abandoned by biography that has given a form, movement and meaningful vitality to it, when the rot loses the protecting tissue of meanings around it?

A naked and anonymous matter, a cracked physical reality is left… A meaningless and airless fullness absent of shell, surface and armour – a vulnerable and indifferent, narrow, stale and indefinite place of Nothing is left.

A repetition of surfaces, forms, silhouettes, a repetition of meanings, texts, a repetition filled in itself, when another surface hides beneath another, and then another beneath it… Most likely, there is no void here. It is fullness. It is a filled structure of covers copying each other, a labyrinth without an exit, a lock without a key. It is something what lets one experience the impossible, the unfulfilled, the infinite.

I believe that there is still something under the very last surface – the very point of the loss of illusion or of fruition. The absolute silence, the absolute essence.

144

T. Račiūnaitė

Instaliacija Švilpukas / Installation “Whistle“

Be pavadinimo / Untitled Dr., akrilas, piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Srovė nešė juos viduriu plačios upės, virš galvos plaukė nuostabaus grožio debesys The Stream Took Them Down a Broad River, Gorgeous Clouds Flew over Their Heads 2000, 270 x 260. Dr., akrilas, piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas

Status Quo 1999. Paroda „Miestas“, galerija „Arsenal“, Kopenhaga. Pirmasis piešiant dūmu atliktas darbas Exhibition „City“, Arsenal Gallery, Copenhagen. The first work made with a candle smoke Nuotrauka / Photo: Mindaugas Šnipas

Lazdos žūsta šviesoje / Sticks Perish in the Light 1996. 303 x 288. Drb. al./ Oil on canvas

Piešinys / Drawing. 1999

150

Did탑iojo dvyliktos valandos kaulo amputacija Amputation of the Great Twelfth Hour Bone 1998. 180 x 199. Drb. al./ Oil on canvas

Piešinys / Drawing. 1998

Taburet탑mogi킬 dangus / Sky of Stoolmen 1993. 250 x 450. Drb., al. / Oil on canvas

Taburetžmogis – taikinys / Stoolman – Target 1992-1996. 275 x 150. Drb. al./ Oil on canvas

Piešinys / Drawing. 1995

Krištolinė naktis / Crystal Night 1996-1997. 289 x 298. Drb. al./ Oil on canvas

Piešiniai / Drawings. 1995

160

Laukia esminio judesio / Expecting for a Basic Movement 1995. Instaliacijos fragmentas / Fragment of the installation

TaburetŞmogis / Stoolman 1992–1996. 275 x 150. Drb. al./ Oil on canvas

Instaliacija. Banga / Installation “Wave“ 1995. Degintas medis / Burned wood

Laukia esminio judesio / Expecting for a Basic Movement 1995. Instaliacija, kreida, kriaukles, medzio zieve, medinis objektas Installation, chalk, shells, bark, wooden object

Kiek ugnies, tiek vandens – kraujo formulė. Objektas / As much Fire as Water – Formula of Blood. Object 1995. 150 x 100 x 400. Degintas medis, metalas / Burned wood, metal

Aš nebuvau, aš nesu, bet aš tavęs laukiu / I Was Not, I Am Not, but I Am Waiting for You 1996. Medis, presuota druska, metalas / Wood, pressed salt, metal

Taburetžmogiai taikiniai / Stoolmen - Targets. Piešinys / Drawing. 1993, pieštukas / pencil

Taburetžmogiai taikiniai / Stoolmen - Targets. . 1993, 170 x 340. Drb., al. / Oil on canvas.

Vilniaus tapybos trienalė / Vilnius Painting Triennial. 1993

166

Ro탑inis lietus / Pink Rain. 1992. 262 x 292. Drb. al. / Oil on canvas

Taburetžmogiai atakuoja / Stoolmen Attack 1994. 300 x 220. Drb., al. / Oil on canvas

Piešiniai / Drawings. 1997

Tojana Račiūnaitė

Atminties zona Stebėdama Jono Gasiūno „Pelenų sodą“, atsispindintį Vilniaus šiuolaikinio meno centro stiklinėje sienoje, pagalvojau: galėtų jis sumirkti j vieną iš Venecijos kanalų. Daugiau kaip šimtas objektų išvystų vertikaliai nuslydusius aštrius ir sudūlėjusius, sunkius ir trapius, susmegusius ir standžius savo antrininkus. Vanduo, vilgydamas netvarius stiebus, dalintųsi irstančių formų patirtim, žuvys maitintųsi pelenais, smėliu, drėgna mediena ir permirkusia papje maše. O venecijiečiams paskaustų akis, nepratusias regėti tokių aštriai rudų butaforijų, kurios nei spindi, nei atspindi – tegali tik atsispindėti.

Pasisavinę spalvą iš medžio žievės vidinės pusės, būdingą ir išdirbtai žvėries odai, negyviems ir seniems kaulams, degančiam popieriui, sukrešėjusiam kraujui, egiptietiškoms mumijoms ir ekskrementams, objektai jkūnija tai, kas žeidžia galvos smegenų žievę. Giminingi ir nepakartojami, kaip kokios kerpės, jie auga ir dauginasi tęsdami ir naikindami vienas kito pavidalus. Užminimo, puoselėjimo ir marinimo procesai apėmę visą instaliacijos plastinį būvj. Jiems paklusdamos, įvairiausios medžiagos atsižada savo prigimtinių įnorių ir tampa nostalgiškai brutaliomis struktūromis, besidalinančiomis tarpusavyje slaptomis plastinėmis intencijomis. Besistiebiantys į viršų, nusileidžiantys iš lubų, tysantys ar besivoliojantys, trykštantys ar lendantys iš sienų, stebintys ar besiruošią susprogti įsirėžia į oro plotą, jį ribojančias plokštumas virsdami erdvės piešiniu. Būdamas čia, regi tą piešinį skaidantis į fragmentus – uždarus kelių būtybių pokalbius, ir katrų viliesi nuspėti jo visumos kontūrus, žinančius vertikalių praretėjimų ir sutankėjimų valią, jaučiančius trapią ir tąsią, ankštą ir tankią tuštumų ir apimčių sanbūvą. Slėpdami būtus daiktus-radinius, kitus pražudytus kūnus, Gasiūno objektai inscenizuoja padėvėtą-prisimintą kultūrą. Kielikas, kinietiška pavėsinė, laivo stiebas, pagoniškas stabas, siurbtuvai, čiuptuvai, medinio vandens čiurkšlės, palaidojimas medy ir antropomorfiškas suteptų nendrių-bambukų guolis – knibždėlynas sarkastiškai „susodintų“ į vieną arą sacrum ir profanum pavidalų. Kiekvienas jų, atsidūręs šioj klaidžioj tankmėj, virsta simboliu – savižudžiu, jau ne suvokiamu, bet atsimenamu kaip kvapas, koduojantis ne save, o savo persekiotą erdvę.

Gasiūno instaliacija siejasi su įvairiais šiapusiniais ir anapusiniais sodais, pati reikšdama ne ligoninės ir ne dausų, o tarpinį – surūdijusios atminties sodą arba paranojos apsėstą zoną, kur, įsigėręs į grindis dengiantį popierių, kvepia aliejus.

170

Tojana Račiūnaitė

Memory Zone Whilst looking at the “Ash Garden” of Jonas

springing or sticking out of the walls, observing or

Gasiūnas and its reflection on the glass wall of Vilni-

preparing to burst, those objects rip up the space

us Contemporary Art Centre, I thought it could soak

and the planes around it, and turn into a spatial

into one of the Venice‘s canals. More than a hundred

drawing.

objects would see their sharp and rotten, heavy and fragile, subsided and stiff, vertically sliding doubles.

Water, moistening unsteady poles, would share the experience of decaying forms; fish would eat ash, sand, damp wood and soaking papier-mâché. And the eyes of Venetians would start to sore, as they are not accustomed to such sharply-brown props that nor glisten, neither mirror – they can only reflect themselves.

Adopted their colour from the inner side of bark, also characteristic to animal’s dressed skin, dead and old bones, burning paper, gore, Egyptian mummies and excrements, the objects embody something that affects the membrane of brain. Kindred and unique as some moss, they grow and spawn by continuing and destroying each other’s forms. The processes of nurturance and mortification take over the plastic state of the installation. Surrendering to them, various materials give up their natural whims and become nostalgically brutal structures, sharing secret plastic intentions amongst them. While climbing up, falling from the ceiling, lying or rolling,

Here you watch the drawing break into fragments – closed conversations of several creatures, from which you expect to foresee the contours of the whole; which know the will of vertical thinning and thickening; and which feel a fragile and viscous, tight and dense co-existence of voids and volumes.

While hiding former found objects, other ruined bodies, Gasiūnas‘s objects stage the well-worn and remembered culture. A ceremonial goblet, a Chinese arbour, a ship pole, a pagan idol, aspirators, tentacles, squirts of wooden water, tree burial and an anthropomorphic den of stained reeds and bamboos – a hive of forms of the sacrum and profanum, “planted” in one hectare. In this misleading thicket every each of them becomes a symbol-suicide – not perceptible anymore but remembered as a smell that encodes its space rather than itself. The installation of Gasiūnas is related to various gardens on this side and beyond, signifying a transitional garden of rusty memory or a paranoid zone, where the paper-covered floor smells of soaking oil.

Instaliacija Pelenų sodas Installation “Ash Garden“. 1994

171

Ričardas Vaitiekūnas

Naktiraščio puslapis (Laiškas Jonui) Didžiausias meno tikslas yra būti; vis naujai gimti ir, įgyjant vis naują pavidalą, papildyti pasaulio turinį, jo esmę ir harmoniją.

Antanas Gudaitis („Naujoji romuva“, 1940, Nr. 22-23) Dabar naktis, Rotundo taurė1 pilna juodo dangaus.

Kalbuosi su savimi, su Tavimi, su Algiu Stankumi, su Juozu Apučiu.

Ne, nieko neatsitiko, jei tokie tvariniai sukuriami, jei mūsų kultūros Gariūnuose tokie don kichotai gyvena. Kas paklaus, – o kas toliau? Toliau – į gelmę, į isčias savo Tautos; kad keliautume pirmyn, teks grįžti atgal ir vėl keliauti, pradėti nuo ištakų, kaip lietūs iš jūrų sugrįžta. Visa yra mumyse! Dairomės į pasaulį, į Vakarus, Rytus lyg išganymo ieškodami.

Visur tas pats mechanistinis mąstymas klesti, tik pridengtas iliuzoriškos gerovės skraiste. Mūsų uoliai luošinta karta dar kupina potencijos, lengvai perpranta tą „gero“ gyvenimo būdą ir stačia galva puola ten prarasdama savastį. Ko gero, yra kokios keturios Europos. Viena – atrajojanti save, savo aukso amžių, kita atrajojanti Rytus, trečia – Ameriką. Ir tik viena, nedidelė gyvenanti savo tikrą gyvenimą.

Dabar mūsų dailės gyvenime turėtų prasidėti naujas, visiškai naujas, kokybiškai kitoks laikotarpis, reikalaujantis didelio pasišventimo ir kantrybės.

Pats gyvenimas pakreips mūsų mintis į intymesnį,

Instaliacija Pelenų sodas / Installation “Ash Garden“. 1994

subtilesnį, gilesnį žmogaus dvasios pasaulį. Temos tos pačios ir amžinos, o gal tik viena ir tėra – Meilė.

Ne kosmosą užkariaudamas, ne naudos ieškoda-

Paties menininko „nelaimė“, jei jis savo kūryba

Medinis, baltas, nepakartojamas pasaulis. Vidury

sielos – dangaus skliautą.

žengė kokį žingsnelį tolėliau nei jo epocha, nei jo

to sodo ant ožio gulėjo baltas nužievintas rąstas, o

Keisti sutapimai. Tik susiruošiau rašyti, ateina Vizgir-

amžininkai. Lyg iš nieko, lyg vakuume gimsta nauja

ant to rąsto galo padėtas grubiai išdrožtas juodas

kokybė ir kurį laiką būna nesuprasta“.

naganas, nedažytas – apdegintas. Keistas jaudulys,

mas žmogus žvelgs į slėpiningą gūdų, o gal šviesų

dų Rimas ir atneša dėdės katalogą2. Tame kataloge man reikalingas (apie jį galvojau) Juozo Keliuočio įvadinis straipsnis „Menas kaip individualybės, tautybės ir modernumo ekspresija“. Man taipgi rūpi šie trys dalykai. Tik dabar, po penkiasdešimties metų aš juos išrikiavau advernai: 1. Nacionalumas (ne nacionalizmas).

2. Modernizacija (mūsų dailės atsinaujinimas).

3. Asmenybė, asmenybės reikšmė mūsų meno kūrybos tęstinumui.

Kažkada esu prasitaręs: „Tikrasis meno kūrybos poreikis, būtinybė glūdi gerokai giliau, paties kūrėjo asmenybėje, talente, Tautos vitališkoje prigimtyje...

172

Pasakyk, Jonai, ką darysime su tuo Kostrovickio

virpulys krūtinėn įslinko.

„Tėvo lavonu“3? Šiaip ar taip, ilgus metus gyvenome

Vėlėliau važiavau pas Algį Stankevičių. Pamenu,

ant Justino Vienožinskio, Adomo Galdiko mokyklos

buvo gilus ruduo: medžiai nuogi, dangus toks kie-

griuvėsių. Žinau, Tu taipgi mokeisi toje mokykloje

tas, aštrus, kontrastinga, labai ryški šviesa. Kolūkio

(tik rūmuose). Ar buvo nors truputėlis tos dvasios?

„Kelias į komunizmą“ kelelis įsirėmė į Stankų sodą.

Kaip manai, ar reikia nuosekliai grįžti prie ištakų, ar galime kelias grandis peršokti ir dirbti, tęsti jų pradėtą darbą? Iš musų ir tą „Tėvo lavoną“ pagrobė.

Grįžta kaulai iš sibirų, pelenai iš anapus Atlanto.

Sakyk, ar užpildysim tą prarają?

Į kokį sodą?!! Nuogų medžių viršūnėse, šakų raizgalynėje siūbavo, lingavo juodi katinai. Algis juos drožinėdavo ir įkeldavo į medžius varnėnams baidyti.

Tačiau dabar, tokiu vėlyvu rudens metu, kuomet ne tik vyšnių, bet ir lapų alei vieno neliko – keisčiausias

Beveik prieš tris dešimtmečius aplankiau Lionginą

reginys, neapsakoma nuotaika tvyrojo ore. Ir vėl tas

Šepką ir pirmą kartą pamačiau jo medžių sodą.

pats pažįstamas jaudulys apsilankė.

Panašų jausmą, išgyvenima patyriau aplankęs ir

Į tuos mano klausimus gali ir neatsakyti. Tavo paro-

Tavo „Pelenų sodą“. 1989 m. Algimanto Stankevi-

da gražiausias atsakymas, tačiau jei turėtum laiko ir

čiaus surengtos parodos atsiliepimų knygoje radau

noro, galėtum parašyti į „7 dienas“. Visos idėjos ore

tokį Tavo įrašą: „Esu pritrenktas darbų tikrumu.

plauko ir į galvas sulenda, tik ne visos galvos joms

Kažkodėl prisiminiau Palioką, Samuolį, Van Gogą.

tinka. Menininkas, kol gyvas, pats turi tas idėjas gin-

Algimantas Stankevičius to paties kraujo. Gaila, kad

ti, aiškinti ir sau aiškintis. Tik protas čia ne visada

nebuvau matęs jo darbų anksčiau“.

geras pagalbininkas. Menas ir mokslas skirtingais

Ar ne toks pat kraujas ir Tavo gyslomis teka?

Aš taip pat kartais imu kokį pagalį, lentgalį, pjūklą...

Matyt, yra kažkoks savisaugos instinktas. Dar Pažaislyje pastebėjau, kad dažniausiai „išprotėja“ tapytojai ir poetai, o va kai prisilieti kokio trimačio daikto, dar randi papildomą matavimą, – pasigydai, vėl gali su spalvomis dirbti.

Kaip ir kada apsilanko tas žodžiu neapsakomas, raštu neaprašomas? Kas tai? Menas? Ar menas tai,

keliais vaikšto, bet kai susitinka, tai mokslui gerokai praverčia.

Oscaras Wilde’as menininkus suskirstė į dvi rūšis: „Yra, – sakė jis, – menininkų rūšys: vieni pateikia atsakymus, kiti – klausimus. Privalu suvokti, kuriems priklausai, todėl kad tas, kuris klausia, niekuomet nebūna tuo, kuris atsako. Taigi yra meno kūriniai, kurie laukia, kad juos suprastų, todėl, kad jie atsako į klausimus, kurių dar niekas neuždavė.“ Tikra, nauja meno kalba prabilai į savo amžininkus.

kas menasi?

Sunku žodžiais nupasakoti tikrą, gyvą meno reiškinį,

Pats sakai, kad dabar negimsta tapytojų. Aš taipgi

ignoruoti.

tačiau tokio reiškinio negalima nepastebėti, apeiti,

pastebėjau, kad atsiranda labai daug ir įvairių menininkų, o grynųjų tapytojų vis mažiau ir mažiau.

Kodėl? Antanas Gudaitis sakydavo: „Tik vienetai su-

Sveikinu ir nuoširdžiai džiaugiuosi.

pranta, suvokia tapybą, vienetai, ir nėr čia ko norėt!”

1. Mano kambario langas atsiveria į Rotundo gatvę. Rotundo gatvės erdvė

Savo „Pelenų sodą“ vadini instaliacija. Nepatinka

2. Tapytojo Viktoro Vizgirdos sūnėnas. Katalogas – V. Rudens dailės paroda.

man tas žodis. Panašūs tvariniai-reginiai visi galėtų

1939. Individualistų sekcija.

sodais vadintis. Tas žodis galėtų bendriniu tapti.

3. Guillaume Apollinaire (Vilhelmas Apolinarijus Kostrovickis, 1880-1918).

Mūsų kaimo moterėlės iš šiaudelių gražiausius so-

Turimas omeny jo parašytas pirmas modernaus meno manifestas. „Tėvo

dus sunarsto.

labai panaši į taurę, kuri visada pilna dangaus.

lavonas“ – metafora senoms, atgyvenusioms meno formoms.

4. Natalinos miškas ir pilkapiai prie Kirsnos upės Lazdijų rajone. Šalia –

Dar apie spalvas. Tavo „Pelenų sodo“ koloritas kaip

Vidzgailų, Jukneliškės kaimai.

iš Natalinos miško durpinės ištrauktas. Nežinau, 4

ar Tavo tėviškėje yra tokių durpinių su raudonom

7MD, 1994 sausio 14 d., Nr. 2 (104), psl. 1.

geležinėm rupūžiukėm. Gal iš Altajaus parsivežei tą spalvą? Pasakyk man, kaip tokia spalva Tau pasivaideno? Tiesa, radau Tavo sode ir žėrinčio žalvario sparno spalvos, kaip šviesos, vilties trupinėlį.

Pasakyk, Jonai, ar buvo kada toks laikas, kai tarp gyvųjų buvo daugiau nei mirusiųjų? Kiek daug Jų Tavo parodos atidaryme buvo? „Pelenų sodas“, kaip gražiausias nekrologas (nežinau, ar būna gražių nekrologų) visiems Anapilin iškeliavusiems bičiuliams.

Regis, mačiau juos vaikščiojančius Tavo sode, tik Jų kojos-pėdos nesugurino virpančių pelenų karūnėlių.

Nesvarbu man, iš kokios medžiagos padarytos Tavo „Pelenų sodo“ figūros, neskaičiavau ir nematavau jų. Ne medžiagos kietumas, tvirtumas lemia meno kūrinio estetinę vertę. …Mes per dažnai užmirštame, kad kartą realizuotas net grynai psichinis veiksmas bei išgyvenimas gali apvaisinti ilgo laikotarpio gyvenimą ir atsinaujindamas eiti iš kartos į kartą. (V. Mykolaitis-Putinas).

173

Ričardas Vaitiekūnas

A Page From a Nocturnal Journal (A Letter to Jonas) The greatest aim of art is to exist; to revive and to re-

3. Individuality and its significance in the con-

tonished by the truthfulness of his works. For some

shape; to replenish the contents, essence and har-

tinuation of our art.

reason I remembered Paliokas, Samuolis, Van Gogh.

mony of the world.

A. Stankevičius and they are of one blood. It is a

(Antanas Gudaitis, Naujoji Romuva, 1940, No. 22-23)

Once I said: “The real need and necessity for art hides

It is night now and the goblet of Rotundus1 is full of

vital nature of the Nation… The artist that surpasses

black sky. I am talking to you, to Algis Stankus, and

his époque and contemporaries is “unfortunate”. A

Sometimes I too take a stick, a plank, a saw...

to Juozas Aputis.

whole new quality emerges as if from nothing, like

Perhaps there is some instinct of self-defence. Al-

in a vacuum, and for some time it remains misunder-

ready in Pažaislis, I noticed that it was painters and

stood”.

poets that commonly “went mad”. However, when

No, nothing wrong happens as long as such works are created, as long as such Don Quixotes are still alive in the bazaar of our culture. Someone might ask – and what comes next? What comes next is going to the depths, to the womb of our Nation. In order to move on, we first have to return to the sources, just like the rain returns from the seas. Everything is in us! We look at the world, at the West, at the East, as if looking for redemption. The same mechanistic ideology thrives everywhere, under the cloak of illusory wealth. Persistently crippled, our nation is still full of potential. It easily grasps the style of the “good life” and rushes towards it losing its identity. Probably,

much deeper – in artist’s personality and talent, in a

Tell me, Jonas, what shall we do with that Kostrowicki’s “father’s corpse”?3 However, we lived on the ruins of the school of Justinas Vienožinskis and Ado-

es or skip several steps and continue the work they had started? We were robbed even of that “father’s corpse”. Bones come back from Siberia, ashes return from behind the Atlantic Ocean. Tell me – shall we fill in the gap?

a wooden, white, unique world. A white unbarked log

And only one of them, the smallest, lives its own life.

rested on a sawhorse in the middle of that garden,

A brand new, qualitatively different period, demand-

tured gun was laid, not dyed – burned. A strange

it. The themes are always the same and eternal, and perhaps there is only one theme, which is Love. The man will look at the uncanny and bright dome of sky and soul, but not for conquering the universe, not for the love of gain.

What a strange coincidence. The moment I started to write, Rimas Vizgirda came and brought his uncle’s catalogue.2 I need an article “Art as Expression of Individualism, Nationality and Modernity” by Juozas Keliuotis published in that catalogue. I am also interested in those three things. Yet now, fifty years later, I arranged them the other way round: 1. Nationality (not nationalism).

2. Modernisation (renewal of our art).

174

work with colours again. able show up? What is it? Art? Or is art a notion only?

spirit? Do you think we should return to the sourc-

and I saw his arboreal garden for the first time. It was

towards a deeper, more subtle world of human spir-

tional dimension, you cure yourself and are able to

learned at that school. Was there at least a bit of that

ruminates itself and its Golden Age, the second one

the world of our art. Life itself will direct our thoughts

you touch a three-dimensional thing, find an addi-

How and when does the unspeakable, the indescrib-

Almost three decades ago, I visited Lionginas Šepka

ing great dedication and patience, should begin in

Are not you of the same blood?

mas Galdikas for a long time. I know that you also

there are about four kinds of Europe. The first one ruminates the East, the third one ruminates America.

shame I have never seen his work before.”

and on the edge of that log a black, roughly-sculpquiver crept into my chest.

Quite a bit later, I paid Algis Stankevičius a visit. I remember it was a heavy autumn: naked trees, a hard, sharp sky, a contrasting, very bright light. A path of the kolkhoz “Road to Communism” leaned on the garden of the Stankai.

What garden?!! Black cats swayed on the tops of the naked trees and the web of their branches. Algis would carve and lift them into the trees to shoo starlings. But now, in the late autumn time with no cherries, no leaves, the most awkward spectacle and the unspeakable atmosphere lingered in the air. I felt that familiar quiver again.

I experienced a similar feeling when I visited your “Ash Garden”. I found your record in the guest book of the 1989 exhibition of A. Stankevičius: “I am as-

You yourself claim that painters do not come to this world anymore. I too noticed that lots of various artists appear but there are less and less true painters.

Why? Antanas Gudaitis used to say: “Only a few understand and perceive painting, only a few, and there is nothing to do about that!”

You call your “Ash Garden” an installation. I dislike this term. Similar creations-spectacles could all be called gardens. This word might become appellative.

Our village women construct the most beautiful gardens out of straws.

More about colours. The colours of your “Ash Garden” look like pulled out of a peatery of the Natalina Forest4. I do not know if there are such peateries with red iron toads in your native land as well. Perhaps you brought that colour from Altai? Tell me, how did such a colour present itself to you? Actually, in your garden, I found the colour of a sparkling brass wing as a piece of light and hope.

Tell me, Jonas, was there such a time when the living outnumbered the dead? There were so many of them at the opening of your show. “Ash Garden” is the most beautiful obituary (if there are beautiful obituaries) to all the friends who left this world. Seemingly, I saw them walking in your garden, yet their feet did not crumb the shivering crowns of the ashes.

I do not care what the figures of your “Ash Garden” are made of; I did not count them or measured them.

It is not the hardness or firmness of the material that determines the aesthetical value of work of art. ...We forget too often that once implemented, even purely mental act and experience may fertilise a longterm life and go from generation to generation through the renewal.

(Vincas Mykolaitis–Putinas) You may leave those questions of mine unanswered.

Your show is the most beautiful answer, yet if you had time and will, you could write for the 7 Meno Dienos. All ideas float in the air toward our minds, but not all minds suit them. An artist, as long as alive, has to defend and explain those ideas to others. Yet the mind is not always a good helper here. Art and science walk different paths, but when they meet, science benefits.

Oscar Wilde divided artists into two kinds: “There are, he used to say, - two kinds of artists: some bring answers and the others bring questions. You must know whether you are one of those who answer or one of those who question; for the one who questions is never the one who answers. There are works that wait and are not understood for a long time, because they brought answers to questions that had not yet been asked.”

You spoke a true, new language of art with your contemporaries. Words fail to describe a truthful, living phenomenon of art, but such a phenomenon cannot be unnoticed, evaded or ignored.

Congratulations, I am sincerely happy for you.

1. The window of my room opens to Augustinus Rotundus Street. The space of the street is very much like a goblet, always full of sky.

2. A nephew of the painter Viktoras Vizgirda. Catalogue: “V. Autumn Art Show. 1939. Section of Individualists“.

3. Guillaume Apollinaire (Wilhelm Apolinary Kostrowicki, 1880-1918). The first manifesto of modern art written by him is mentioned here. “Father’s corpse” – a metaphor for old, outmoded forms of art.

4. The Natalina Forest and barrows are situated near the Kirsna River in the District of Lazdijai, close to the Vidzgailai and Jukneliškės villages.

7MD, 14/01/1994, No. 2 (104), p. 1.

175

Kaklaraištis / Tie 1988. 250x120. Drb., al. / Oil on canvas

Piešinys / Drawing. 1986. Akvarelė, pieštukas / Watercolor, pencil

Tamsus veidas aplanko natiurmorta / A Dark Face Visits a Still-Life 1986. 100 x 300. Drb., al. / Oil on canvas

Pirmoji grupės „Angis“ paroda Litekspo parodų rūmuose, Vilniuje. 1990 / The first exhibition of „Angis“ at Litexpo Exhibition Hall, Villnius

Antroji grupės Angis paroda Dailės parodų rūmai, Vilniuje. 1991 / The second exhibition of Angis at Art Exhibition Hall, Vilnius

179

Akordeonas / Accordion.

1991, Medis, aliejus / Wood, oil

Saulﾄ様ydis / Sunset 1992. Degintas medis, aliejus / Burned wood, oil

Rytas parke / A Morning in the Park 1986. 160x200. Drb., al.

Oil on canvas

Vakaras / Evening. 1981. 50 x 60. Drb., al. / Oil on canvas

Baltupi킬 peiza탑as / Landscape of Baltupiai. 1980, 80 x 120. Drb., al. / Oil on canvas

Žaliakalnio peizažas / Landscape of Žaliakalnis 1976. 16x19. Kartonas, aliejus / Cardboard, oil

Tai mano pirmas aliejum tapytas etiudas gamtoje.

This is my first oil study painted in the nature. I went

Tapyti į gamtą išėjau Alfonso Vilpišausko vedamas,

to paint in the nature under the guidance of Alfonsas

kartonus tapybai paruošė maestro. Peizažo centre

Vilpišauskas; maestro had prepared the cardboards

matoma pritūpusi žmogaus figūrėlė priklauso Rim-

for painting. A tiny squating figure seen in the centre

vydui Jankauskui-Kampui.

of the landscape belongs to Rimvydas Jankauskas-Kampas.

Jonas Gasiūnas

Aš prie Baikalo ežero / I, at the Lake Baikal. 1958. Fotoatelje Tiumenseve, Altajaus kraštas, Rusija / Photoatelje in Tiumansev, Altaj, Russia

Biografija

Gimė 1954 Altajaus srityje, Rusijoje. Gyvena ir dirba Vilniuje. Nuo 1990 m. grupės „Angis“ narys.

Nuo 1991 dėsto Vilniaus dailės akademijoje, Tapybos katedroje, profesorius (2010), katedros vedėjas nuo 2009.

Studijos 1972–1973 Šiaulių pedagoginis institutas, Dailės fakultetas 1975–1978 Stepo Žuko taikomosios dailės technikumas, Kaunas 1978–1984 Lietuvos valstybinis dailės institutas, Tapybos katedra, tapybos specialybė, Vilnius Apdovanojimai, stipendijos 1988 1-oji vieta Jaunųjų Baltijos menininkų trienalėje „Jaunimas ‘88“ 1990 Vilniaus Tapybos trienalės diplomas 1993 1-oji vieta Vilniaus Tapybos trienalėje 1997 1-oji vieta Vilniaus Tapybos trienalėje 2009 Swedbank meno premija 2010 Lietuvos Nacionalinė kultūros ir meno premija Lietuvos kultūros ministerijos stipendija: 1996–1998 1998–2000 2005–2007 Kūriniai kolekcijose Centrinio europos banko meno kolekcija, Frankfurtas, Vokietija.

Europos Parlamento meno kolekcija, Briuselis, Belgija.

Nacionalinė dailės galerija, Vilnius M. K. Čiurlionio nacionalinis dailės muziejus, Kaunas Tretjakovo paveikslų galerija, Maskva Privačios kolekcijos Personalinės parodos 2012 „Tapyba“, Festivalis „Wilno w Gdansku“, Łaźnia Šiuolaikinio meno centras, Gdanskas, Lenkija.

2011 „Šiaurės vakarų vėjas“, Šiuolaikinio Meno festivalis, Cesis, Latvija.

2007 „Edvardo trajektorija“, Lietuvos teatro muzikos ir kino muziejus, Vilnius, Lietuva

2005 Galerija „Vartai“, Vilnius, Lietuva 2004 „Piešimas dūmais“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius, Lietuva 2000 „Švilpukas“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius, Lietuva „Frederiksbastion“, Kopenhaga, Danija 1997 „Darbas išlaisvina II“. Dailės galerija, Šiauliai, Lietuva 1995 „Darbas išlaisvina“. Paveikslų galerija, Kaunas, Lietuva; Parodų salė, Telšiai; Žemaičių dailės muziejus, Plungė, Lietuva 1994 Dailės galerija, Panevėžys, Lietuva, Lietuva 1993 „Pelenų sodas“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius, Lietuva 1985 Dailės fondo salonas, Vilnius, Lietuva Svarbiausios grupinės parodos 2013 „Menas Heisst Kunst“, Herne miesto galerija, Herne, Vokietija.

Meno mugė „ArtVilnius‘13“, Litexpo, Vilnius.

XV Vilniaus Tapybos trienalė „Tapybos kontekstai“, ŠMC, Vilnius.

NordArt 2013, Büdelsdorf, Vokietija.

2012 „Peizažo transformacija Lietuvos tapyboje“, Nacionalinė Dailės Galerija, Vilnius, Lietuva. „Lietuvos dailė – Tapyba“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius, Lietuva. „Trys tapybos pamokos“, Kauno dailės galerija, Kaunas, Lietuva; „Trys tapybos pamokos“, Tartu Kunstimuuseum,Tartu, Estija.

2011 „Trys tapybos pamokos“, Galerija Szyperska, Poznanė, Lenkija.

Meno mugė „Art Vilnius ‘11“, Litexpo, Vilnius.

2010 „Swedbank meno apdovanojimai 2009“, ŠMC, Vilnius, Lietuva. „Šiuolaikinis Lietuvos menas“, Europos centrinis bankas, Frankfurtas, Vokietija.

2009 „Swedbank meno apdovanojimai 2009“, „Rīgas mākslas telpa“, Ryga, Latvija. Šiuolaikinio meno kvadrienalė, LITEXPO parodų salė, Vilnius, Lietuva. „Brigada Kormoran“, Geležinkelio stotis, Vilnius, Lietuva. „Radar“, Lietuvos ambasados galerija, Varšuva, Lenkija; MGSL Galeria Willa, Lodzė, Lenkija. „Šiuolaikinis Lietuvos menas naujai“, Parodų rūmai, Klaipėda, Lietuva „Abstrakcija ir ekspresionizmas: dvi Vilniaus tapybos tradicijos 1960–2009“, galerija „Arka“, Vilnius, Lietuva 2008 „Šiuolaikinis Lietuvos menas naujai“, „Municipal galery bwa Bydgoszcz“, Bydgošč; „Szyb Wilson“ galerija, Katovicai, Lenkija „Urgentum praecifitatum sulfur“, galerija „Vartai“, Vilnius, Lietuva „Dramblinė kulka“, KUMU muziejus, Talinas, Estija „Nematomi kultūros tiltai: Afrika ir Lietuva“, JUNESCO būstinė, Paryžius, Prancūzija 2007 XII Vilniaus tapybos trienalė, ŠMC, Vilnius, Lietuva „KoVi KaVi postblablu“, Kauno paveikslų galerija, galerija „Meno parkas“, Kaunas, Lietuva „Jonas & Kaido“, galerija „Vartai“, Vilnius, Lietuva „Nematomi kultūros tiltai: Afrika ir Lietuva“, galerija „Vartai“, Vilnius, Lietuva; JUNESCO būstinė, Ženeva, Šveicarija 2006 „KoViKaVi Conference“, Municipaliteto galerija, Viborgas, Danija „Dvigubas žaidimas“, galerija „Vartai“, Vilnius, Lietuva „Neopop“, „Menų spaustuvė“, Vilnius, Lietuva „Vieno paveikslo paroda“, galerija „Meno parkas“, Kaunas, Lietuva 2005 „Du altoriai“, „Vaal“ galerija, Talinas, Estija Tapybos paroda, galerija „Vartai“, Vilnius, Lietuva

187

2004 „Čia, bet ne dabar“, Lietuvių ir estų tapybos paroda, Paveikslų galerija, Kaunas, Lietuva „Kunstiremont“, Parnu, Estija „Savose sultyse“, Lietuvos šiuolaikinio meno paroda, Dailės galerija, Talinas, Estija Meninė akcija „Platforma: aukštas Nr. 1“, Vilniaus miesto savivaldybė, Vilnius, Lietuva 2003 Paroda - akcija „Incest“, Kaunas, Lietuva „Contemporary Art from Lithuania“, Technopolis, Atėnai, Graikija 2002 Grupės „Angis“ projektas „Nutrink pažymėtą vietą“, Paveikslų galerija, Kaunas, Lietuva Tapybos ir fotografijų paroda „Trasuojanti“, Buvusi spaustuvė, Maironio g. 3, Vilnius, Lietuva „Baimės“, Galerija „Arka“, Vilnius, Lietuva 2001 „NATO sienos“, Šiuolaikinio Meno Centras, Vilnius, Lietuva Šiaurės kraštų tapybos bienalė, „Väsby Konsthall“, Visbi, Švedija 2000 „Rezus +/- 2“, Paveikslų galerija, Kaunas, Lietuva „Tapybiška“, Vilniaus tapybos trienalė, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius „Garsas ir vaizdas“, Dailės galerija, Panevėžys, Lietuva „Galėsite užeiti vėliau“, Štutgarto akademijos galerija, Štutgartas, Vokietija 1999 „Šeši miestai“, Galerija „L“, Jeblongas, Lenkija „Miestas“, Galerija „Arsenal“, Kopenhaga, Danija „Lietuvos dailė 1989–1999“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius, Lietuva Grupės „Angis“ retrospektyva, Paveikslų galerija, Kaunas, Dailės galerija, Šiauliai, Lietuva „Garsas ir vaizdas“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius, Lietuva 1998 „Men“. Projektas „Zuwys“, Dailės galerija, Šiauliai, Lietuva Didžioji Diuseldorfo dailės paroda, Diuseldorfo mugės halė 6, Diuseldorfas, Vokietija „Rezus +/-“, Dailės galerija, Šiauliai, Lietuva „Tapyba“, Galerija „Studio“, Varšuva, Lenkija 1997 Vizualinio meno festivalis „Zuwys“, Dailės galerija, Šiauliai, Lietuva „Nereikalingi“, Galerija „Jutempus“, Vilnius, Lietuva Didžioji Diuseldorfo dailės paroda, Kunstpalast, Diuseldorfas, Vokietija

188

1996 „Trys dienotvarkės 2. Lietuvių dailė“, Miesto parodų salė, Tamperė, Suomija „Angis’96“, Paveikslų galerija, M. Žilinsko dailės galerija, Kaunas, Lietuva „Vilniaus meno mokykla ir jos tradicijos“, Srities muziejus, Torunė, Lenkija; Šiuolaikinio meno centras, Vilnius, Lietuva „Pro 96“, Galerija „Charlottenborg“, Kopenhaga, Danija 1995 „1995: Lietuvos dailė“. Šiuolaikinio meno centras, Vilnius, Lietuva 1994 „Lietuvos dailininkų grupių paroda“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius, Lietuva Grupės „Angis“ paroda, Galerija „Lietuvos aidas“, Vilnius, Dailės galerija, Panevėžys, Lietuva 1993 Vilniaus tapybos trienalė, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius, Lietuva „Dinamiškos kompozicijos“,ART-MA Fondas, II Budapešto tarptautinis šiuolaikinės dailės konkursas, Kozlekedesi muziejus, Budapeštas, Vengrija Grupės „Angis“ paroda, Paveikslų galerija, Kaunas, Lietuva „Tarp skultūros ir objekto – lietuviškai“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius, Lietuva „i.e. Laiškas“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius, Lietuva 1992 „Nepripažįstantys sienų“, M. Žilinsko dailės galerija, Kaunas; Šiuolaikinio meno centras, Vilnius, Lietuva Miesto muziejus „Nordico“, Lincas, Austrija Tapybos ir skulptūros paroda, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius, Lietuva Grupės „Angis“ paroda, Paveikslų galerija, Kaunas, Lietuva „Baltiški paveikslai“, Herning dailės muziejus, Sollerod Museum pa Gammel Holtegaard, Herning, Danija 1991 „13 laiko pozicijų“, Miesto muziejus „Nordico“, Galerija „Maerz“, Lincas, Austrija „Apokalipsė ir tikėjimas. Šiuolaikinė Lietuvos dailė“, Marburgo universiteto Dailės ir kultūros istorijos muziejus, Lipės krašto muziejus, Detmoldas, Vokietija „Mano laikas kaip pilotas“, Danijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos dailininkų paroda, Galerija „Frie“, Kopenhaga, Danija Grupės „Angis“ paroda, Dailės parodų rūmai, Vilnius, Lietuva

1990 „Nakties ir dienos tapyba“, Dailės parodų rūmai, Vilnius, Lietuva 1-oji grupės „Angis“ paroda. Parodų paviljonas Lazdynuose, Vilnius, Lietuva Vilniaus tapybos trienalė, Dailės parodų rūmai, Vilnius, Lietuva 1989 Jaunųjų Lietuvos dailininkų paroda, Estijos dailininkų sąjungos parodų salė, Talinas, Estija „14 jaunųjų Lietuvos dailininkų Liuksemburge“, Municipalinio teatro fojė, Liuksemburgas Jaunųjų Lietuvos dailininkų paroda, Szentendre galerija, Szentendre, Vengrija 1988 4-oji Baltijos šalių jaunųjų dailininkų vaizduojamosios dailės paroda „Jaunystė ‘88“, Dailės parodų rūmai, Vilnius, Lietuva Lietuvių dailės paroda, Dailės parodų rūmai, Vilnius, Lietuva 1987 Sąjunginė jaunųjų dailininkų kūrinių paroda „Šalies jaunystė“, Centrinė parodų salė, Maskva, Rusija Vilniaus kūrybinio jaunimo festivalis, Menininkų rūmai, Vilnius, Lietuva 1986 „Žmogus ir aplinka“, Dailės parodų rūmai, Vilnius, Lietuva Jaunųjų dailininkų kūrybos paroda, Menininkų rūmai, Vilnius, Lietuva 1985 „Vieno paveikslo“ paroda. Menininkų namai, Kaunas, Lietuva 1985, 1986, 1987, 1998 Respublikinė jaunųjų dailininkų kūrybos paroda. Šiauliai, Kaunas, Vilnius, Klaipėda, Lietuva

Biography

Born in 1954 in Altaj region, Russia. Lives and works in Vilnius, Lithuania Since 1985 participates in the exhibitions Since 1990 member of the artists‘ group “Angis“ Since 1991 teaching in Vilnius Academy of Fine Arts, proffessor (2010), head of painting department (2009-..).

Education 1972–1973 Pedagogical Institute of Šiauliai, Lithuania 1975–1978 Kaunas Applied Art College, Lithuania 1978–1984 State Art Institute, Vilnius Awards 1988 First Prize in “Youth ‚88“ Young Baltic Artists‘ Triennial 1990 Vilnius Painting Triennial Diploma 1993 First Prize in Vilnius Painting Triennial 1997 First Prize in Vilnius Painting Triennial 2009 Swedbank Art Award 2010 Lithuanian National prize for Art and Culture Recipient of 1st level state grants: 2006–2007 2001–2002 1999–2000 Pictures in Collections European Central Bank art collection, Frankfurt-amMain, Germany; European Parliamant art collection, Brussels, Belgium; National Art Gallery, Vilnius; M. K. Čiurlionis National Art Museum, Kaunas, Lithuania; Tretjakov Gallery, Moscow, Russia; Stadtmuseum Nordico, Linz, Austria; Private collections.

Selected Solo Exhibitions 2012 “Tapyba“, Festivalis “Wilno w Gdansku“, Łaźnia contemporary art centre, Gdansk, Poland 2011 “Northwesterly wind“ , Contemporary art festival, Cesis, Latvia.

2007 “Edward‘s trajectory“, Lithuanian Theater, Music and Film Museum, Vilnius, Lithuania 2005 Gallery “Vartai“, Vilnius, Lithuania 2004 “Drawing with Smoke“, Contemporary Art Centre (CAC), Vilnius, Lithuania 2000 “Pipe“, CAC, Vilnius, Lithuania

“Frederiksbastion“, Copenhagen, Denmark 1997 “Arbeit Macht Frei II“, Art Gallery, Šiauliai, Lithuania 1995 “Arbeit Macht Frei“, Kaunas Picture Gallery, Lithuania; Exhibitions‘ Hall, Telšiai, Lithuania; Samogitian Art Museum, Plungė, Lithuania 1994 Art Gallery, Panevėžys, Lithuania 1993 “Garden of Ashes“, CAC, Vilnius, Lithuania 1985 Showrooms of the Lithuanian Art Fund, Vilnius, Lithuania Selected Group Exhibitions 2013 “Art Heißt Kunst”, Herne city gallery, Herne, Germany.

Art Fair “ArtVilnius’13 “, LITEXPO palace, Vilnius, Lithuania.

XV Vilnius Painting Triennial „Contexts of painting“, CAC, Vilnius, Lithuania.

NordArt 2013, Büdelsdorf, Germany.

2012 “Landscape transformation in lithuanian painting“, National Art Gallery, Vilnius, Lithuania.

“Lithuanian Art – Painting“, CAC, Vilnius, Lithuania.

“Three painting lectures“, Kaunas Art Gallery, Kaunas, Lithuania.

“Three painting lectures“, Tartu Kunstimuuseum,Tartu, Estonia.

2011 “Three painting lectures“, Galerija Szyperska, Poznan, Poland.

Art fair “Art Vilnius ‘11“ 2010 “Swedbank Art Award 2009“, CAC, Vilnius, Lithuania.

“Contemporary Lithuanian Art“, European Central Bank, Frankfurt-am-Main, Germany.

2009 “Swedbank Art Award 2009“, Riga Art Space, Riga, Latvia “Quadrienniale of Lithuanian Contemporary Art“, LITEXPO palace, Vilnius, Lithuania “Contemporary Lithuanian Art ANEW“, Olsztyn, Poland; Klaipėda, Lithuania “Brigada Kormoran“, Vilnius Train Station, Lithuania “Radar“, Lithuanian Embassy in Warszaw and MGSL Galeria Willa, Lodz, Poland “Abstraction and expressionizm: two traditions in painting of Vilnius 1960–2009“, Gallery “Arka“, Vilnius, Lietuva

2008 “Contemporary Lithuanian Art ANEW“, Galeria Miejska bwa (Municipal Gallery), Bydgoszcz and Art Gallery Szyb Wilson, Katowice, Poland “Urgentum praecifitatum sulfur“, Gallery “Vartai“, Vilnius, Lithuania Video installation “Elephant Bullet“, Art Museum of Estonia (KUMU), Tallinn, Estonia 2007 XII Vilnius painting triennial, CAC, Vilnius, Lithuania “Jonas Kaido“, Gallery “Vartai“, Vilnius, Lithuania “KOVIKAVI postblablu“, Kaunas Picture Gallery and Gallery “Meno parkas“, Kaunas, Lithuania “Invisible bridges of cultures: Africa and Lithuania, 2007“, Gallery “Vartai“, Vilnius, Lithuania; Geneve, Switzerland 2006 “KOVIKAVI Conference“, Kunsthallen in Viborg, Denmark “Double Game“, Gallery “Vartai“, Vilnius, Lithuania “Neopop“, “Menų spaustuvė“, Vilnius, Lithuania “One Picture Exhibition“, Gallery “Vartai“, Vilnius, Lithuania 2005 “Two Altar“, Gallery “Vaal“, Tallinn, Estonia 2 Berliner Kunstsalon, Art Fair, Berlin, Germany Painting exhibition, Gallery “Vartai“, Vilnius, Lithuania 2004 “Here, But Not Now“, Lithuanian and Estonian Painting Exhibition, Kaunas Picture Gallery, Kaunas, Lithuania “In My Own Juice“, Contemporaray Lithuanian Art, Rotermann Salt Storage, Tallinn, Estonia; “Kunstiremont“, Parnu, Estonia Art Action “Platform: Ground Zero“, Vilnius Municipality, Lithuania 2003 “Contemporary Art from Lithuania“, Technopolis, Athens, Greece Exhibition - Action “Incest“, Kaunas, Lithuania 2002 Project of Group “Angis“ – “Rub Down the Marked Place“, Kaunas Picture Gallery, Kaunas, Lithuania; Painting and Photography exhibition “Tracing“, Former Printing-House, Maironio st. 3, Vilnius, Lithuania “Fears“, Gallery “Arka“, Vilnius, Lithuania 2001 “Walls of NATO“, CAC, Vilnius, Lithuania Painting Biennial of the Nordic Countries, Väsby Konsthall, Sweden 2000 “Rhesus +/- 2“, Kaunas Picture Gallery, Kaunas, Lithuania “Painterly“, 11th Vilnius Painting Triennial, Contemporary Art Centre, Vilnius, Lithuania

189

“You Could Come Later“, Galery of Studgart Academy of Fine Arts, Studgart, Germany “Image and Sound“, Art Gallery, Panevėžys, Lithuania 1999 “City“, Gallery “Frederiks Bastion“, Copenhagen, Denmark “Six Cities“, Gallery “L“, Jeblong, Poland “Lithuanian Art: 1989–1999. Ten Years“, CAC, Vilnius, Lithuania Retrospective of group “Angis“, Kaunas Picture Gallery, Kaunas; Art Gallery, Šiauliai, Lithuania 1998 “Painting“, Gallery “Studio“, Warsaw, Poland “Rhesus +/-“, Art Gallery, Šiauliai, Lithuania “Grosse Kunstausstellung NRW Düsseldorf 1998“, Kunstpalas, Düsseldorf, Germany “Men”. Project “Zuwys”, Art Gallery, Šiauliai, Lithuania

Exhibition of group “Angis“, Kaunas Picture Gallery, Kaunas, Lithuania Painting and sculpture exhibition, CAC, Vilnius, Lithuania “Baltiske Billeder“, Herning Art Museum, Sollerod Museum pa Gammel Holtegaard, Denmark 1991 “13 Positionen zur Zeit“, Stadtmuseum Nordico, Gallery “Maerz“, Linz, Austria “My Time as a Pilot“, Gallery “Frie“, Copenhagen, Denmark “Apocalypse and Faith“, Contemporary Art in Lithuania, University Museum of Art and Culture, Marburg; Lippisches Landesmuseum, Detmold, Germany Exhibition of group “Angis“, Art Exhibition Palace, Vilnius, Lithuania

1997 “Grosse Kunstausstellung NRW Düsseldorf 1997“, Kunstpalas, Düsseldorf, Germany Festival of visual arts “Zuwys“, Art Gallery, Šiauliai, Lithuania “Unnecessary”, Gallery “Jutempus“, Vilnius, Lithuania

1990 Vilnius Painting Triennial, Art Exhibition Palace, Vilnius, Lithuania 1st exhibition of group “Angis“, Lazdynai Exhibitions‘ Palace, Vilnius, Lithuania “Night and Day Painting“, Art Exhibition Palace, Vilnius, Lithuania

1996 “Three Agendas II. Lithuanian Art“, Tampere City Exhibition Hall, Tampere, Finland “Vilnius Art School and It‘s Traditions“, Regional Museum, Torune, Poland “Pro ‚96“, Gallery “Charlottenborg“, Copenhagen, Denmark

1989 Exhibition of young Lithuanian artists, Exhibitions Hall of Estonian Artists‘ Association, Tallinn, Estonia “14 Young Lithuanian Artists in Luxembourg“, Municipality Theater Hall, Luxembourg Exhibition of young Lithuanian artists, Szentendre Gallery, Szentendre, Hungary

1995 “Lithuanian Art ‚95“, CAC, Vilnius, Lithuania

1988 4th Exhibition of young Baltic artists‘ fine arts “Youth ‚88“, Art Exhibition Palace, Vilnius – 1st prize

1994 “Exhibition of Lithuanian Artists‘ Groups“, CAC, Vilnius, Lithuania Exhibition of group “Angis“, Gallery “Lietuvos aidas“, Vilnius, Art Gallery, Panevėžys, Lithuania 1993 Vilnius Painting Triennial, CAC, Vilnius, Lithuania – 1st prize “ART-MA“ Foundation. 2nd Budapest International Contemporary Prize of Fine Arts, Hungary “Dynamic Compositions“, Kozlekedesi Museum, Budapest, Hungary Exhibition of group “Angis“, Kaunas Picture Gallery, Kaunas, Lithuania “Between Sculpture and Object in Lithuanian Art“, CAC, Vilnius, Lithuania “i.e. Letter“, CAC, Vilnius, Lithuania 1992 “Renouncing Borders“, Stadtsmuseum Nordico, Linz, Austria; M. Žilinskas Art Gallery, Kaunas and CAC, Vilnius, Lithuania

190

1987 Union‘s exhibition of young artists works “Youth of the Country“, Central Exhibitions Hall, Moscow, Russia Vilnius creative youth festival, Artists‘ Palace, Vilnius, Lithuania Exhibition of Lithuanian fine arts, Art Exhibition Palace, Vilnius, Lithuania Exhibition of young Lithuanian artists‘ works, Art Exhibition Palace, Vilnius, Lithuania 1986 Exhibition of young Lithuanian artists‘ works, Kaunas Picture Gallery, Kaunas, Lithuania Lithuanian art exhbition “Man and environment“, Art Exhibition Palace, Vilnius, Lithuania Exhibition of young artists‘ works, Artists‘ Palace, Vilnius, Lithuania 1985 Exhibition of young Lithuanian artists‘ works, Exhibition Palace, Šiauliai, Lithuania “Exhibition of one painting“, Kaunas Artists‘ House, Kaunas, Lithuania

Dirbtuvėje Šnipiškėse At the studio in Šnipiškės. 1993 Nuotrauka / Photo: Modestas Ežerskis

191

Kūrinių sąrašas / List of Artworks

AH-64 Apache 2003. 200x250. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 120. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property

Bat Vamp Domino 2000. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas. P. 133 Privati nuosavybė, Danija / Private collection, Denmark

Akordeonas / Accordion 1991. Medis, aliejus / Wood, oil. P. 183 Alės Kitrienės nuosavybė / Property of Alė Kitrienė

Be pavadinimo / Untitled 2010, 290x120. Drb.., akril., piešinys degančia žvake/ Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 60. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property

Anatomijos pamoka II / Anatomy Lesson II 2005. 300x305. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 97. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Aš nebuvau, aš nesu, bet aš tavęs laukiu I Was Not, I Am Not, but I Am Waiting for You 2008. 275x265. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 86. Europos parlamento meno kūrinių kolekcija, Briuselis / Art collection of European Parliament Aš nebuvau, aš nesu, bet aš tavęs laukiu / I Was Not, I Am Not, but I Am Waiting for You 1996. Medis, presuota druska, metalas / Wood, pressed salt, metal. P. 167. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Auksiniai pataikymai virš horizonto / Golden Hits Above the Horizon 1992. 300x500. Skarda, akril. / Tin plate, acrylic. P. 16 Nacionalinė dailės galerija / National Art Gallery, Vilnius Auksinis vikingų dangus / Golden Viking Sky 2003. 258x268,5. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 127. URM, Vilnius / Ministry of Foreign Affairs Vilnius Atitolstantis / Drifting Away 2010. 305x295. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 44. MMC / MAC (Vilnius) Atminčiai Vytauto Didžiojo - Lietuvos kunigaikščio Mano vilčių karaliaus - Mano sapnų princo 2004. 500x400. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 119. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Atvykę į žemę jie naikindavo plastmasinius langus When They Arrived to Earth, They Used to Destroy Plastic Windows 2012. 300x290. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 53. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Baltupių peizažas / Landscape of Baltupiai 1980. 80 x 120. Drb.,, al. / Oil on canvas. P. 186 Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Banga / The Wave 1995. Instaliacija. Degintas medis / Installation. Burned wood. P. 164. Kūrinys neišlikęs / Piece did not remain

192

Be pavadinimo / Untitled 2000. 300 x 290. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 148. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Be tavęs man dangaus vartai nereikalingi... / I Need no Gates of Heaven Without You… 2001. 300x290. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 126. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property

Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 67. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Edvardas Munkas II / Edvard Munch II 2010. 240x190. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 68. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Edvardas Munkas III / Edvard Munch III 2010. 240x190. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 68. Arvydo Žalpio nuosavybė / Property of Arvydas Žalpys Edvardas Munkas IV / Edvard Munch IV 2010. 240x190. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 68. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property

Darbas išlaisvina / Arbeit Macht Frei 1995. Instaliacija / Installation. P. 40

Eurolietus / Eurorain 2005. 300x310. Drb.., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 58. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property

Dangaus eglynas / Fir Grove of the Sky 2005. 300x250. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 137. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property

Faustas / Faust 2009. 270x260 . Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 20. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property

Demobilizacija / Demobilization 2009-2011. 290x300. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas. P. 80. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property

Fizikos ir istorijos pamoka vienu metu / Physics and History Lesson at the Same Time 2004. 295x190. Drb., akril., piešinys degančia žvake/ Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 82. MMC / MAC (Vilnius)

Didžiojo dvyliktos valandos kaulo amputacija Amputation of the Great Twelfth Hour Bone 1998. 180 x 199. Drb. al. / Oil on canvas. P. 154 Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Didžioji kunigaikštystė / The Grand Duchy 2004, 300x1160. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas. P. 10. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Discovery Channel 2002. 300x600. Drb., akrilas, piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas. P. 134.Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Dvi manekenės ir kareiviškas miegmaišis / Leaving He Left His Military Sleeping Bag 2006. 305x290. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvasp. P. 78. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Džimio pasakojimai apie Afriką / Jimmie‘s Stories about Africa 2007. 270 x 280. Drb., akrilas, piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas. P. 88. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Edvardas Munkas I / Edvard Munch I 2010. 290x200. Drb., akril., piešinys degančia žvake /

Gyvais išliks tik neandartaliečiai, prekiaujantys zuikių kostiumais/ Only Neanderthals that Sell Bunny Costumes will Stay Alive 2006. 270x280. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 94.Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Gulėdamas ligoninėje Bokšto gatvėje 6, jis turėjo personalinį Andy Warhol’ą / While Staying in the Hospital at Bokštas str. 6, he Owned his Personal Andy Warhol 2013. 285x145, 285x300, 285x145. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas. P. 28. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Guliverio kelionė / Guliver’s Travel 2005. 300x250. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 105. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Jie buvo dailininkai moderinstai ir tikėjo šviesia tapybos ateitimi / They Were Artists Modernists and Believed in a Bright Future of Painting 2008. 280 x 270. Drb., akril., piešinys degančia žvake/ Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 109. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property.

Jinai mirus ir daugiau nebeprisikels, blet. Jinai amžinai mirus... Pamečiau auskarą / She‘s Dead and Will Never Be Alive. Fuck. She Is Always Dead... I Have Lost my Earring 2006. 305x290. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 75. Privati nuosavybė, Lietuva / Private collection, Lithuania Jos nejaudino ją persekiojantys vaizdai. Ji buvo laiminga. Ji laukė jo - mirties karalaičio.

2007. 270x300. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 51. Privati nuosavybė, Lenkija / Private collection, Poland Kaklaraištis / Tie 1988. 250x120. Drb., al. / Oil on canvas. P. 178 Miesto muziejus, Linz, Austrija / City Museum, Linz, Austria Kaminais skraidantis Zenka / Zenka, Flying on the Chimneys 2006. 295x220. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas. P. 87. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Kasa / Cash Desk 2012. 200x200. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas. P. 98. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Kiek ugnies, tiek vandens – kraujo formulė / As much Fire as Water – Formula of Blood 1995. 150x100x400. Objektas. Degintas medis, metalas/ Object. Burned wood, metal. P. 166 Kūrinys neišlikęs / Piece did not remain Krištolinė naktis / Crystal Night 1996-1997. 289 x 298. Drb., al. / Oil on canvas. P. 159 Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Kosmonautas / Spaceman 2011. 190x185. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas. P. 61. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Laiškai iš Lietuvos gali išvesti iš proto, todėl svarbiausia pripumpuoti padangas / Letters from Lithuania Can Drive You Mad. Pump Up Your Tires 2010. 200x480. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas. P. 9. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Laukia esminio judesio / Expecting for the Essential Move 1995. Instaliacija, kreida, kriauklės, medžio žievė, medinis objektas / Installation, chalk, shells, bark, wooden object. P. 163, 165. Kūrinys neišlikęs / Piece did not remain Lazdos žūsta šviesoje / Sticks Perish in the Light 1996. 303 x 288. Drb. al./ Oil on canvas. P. 153. Vaidoto

Jono Skricko nuosavybė / Property of Vaidoto Jono Skricko Lietuva, 1990 / Lithuania, 1990 2012. 300 x 145. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas. P. 32. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Lietuviškas Lavrentijaus B. sapnas II / Lithuanian Dream of Lavrentij B. II 2010. 290x300. Drb., akril., piešinys degančia žvake/ Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas. P. 89. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Lituanika skrenda / Lituanica Is Flying 1995. 300x250. Drb., al. / oil on canvas. P. 130 Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Medžių laikrodis. Instaliacija / Tree Clock. Installation 1996. Medis, suodžiai / Wood, ashes. 350x500x50.

P. 12, 13. Kūrinys neišlikęs / Piece did not remain Miręs paveikslas / Dead Picture 2001. 500x380. Drb., al. / Oil on canvas. P. 47 Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Mokytoja / Teacher 2004. 260x270. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 124. NDG / National Art Gallery, Vilnius Muzikavimas viena ranka / Playing with One Hand 2002. 300 x 280. Drb., akrilas, piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 135. Arvydo Žalpio nuosavybė / Property of Arvydas Žalpys Mūsų klausimai baisesni už jų atsakymus / Our Questions are More Drb.eadful than ther Answers 2005. 270x260. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 125. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Mūsų slėnyje jau sninga / It Is Already Snowing in Our Valley 2001. 200x400. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 23. Virginijaus Kinčinaičio nuosavybė / Property of Virginijus Kinčinaitis Ne, tai ne jis / No, it is not Him 2004. 500x150. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 121. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Neišsigąsk tai tik varpininkas šlavėjas / Don‘t be Afraid, it‘s Only Sexton Sweeper 2004. 295x280. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas. P. 49. Privati nuosavybė, Latvija / Private collection, Latvia Nusikaltėlis verkia lietuje / Wrongdoer is Crying in the Rain 1992. 200x450. Drb., al. / Oil on canvas. P. 19 Privati nuosavybė / Private collection

Ostino Powers’o skrydis virš TSRS The Flight of Austin Powers 2007. Fotografija / Photography. P. 129 Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Sudegęs Vainikas / Burned Wreath 2010. 100x100. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas. P. 52. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Paminklas S. Daukantui / The Monument for S. Daukantas 2005. 300 x 305. Drb., akril., piešinys degančia žvake/ Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 96. Šarūno Kiaunės nuosavybė / Property of Šarūnas Kiaunė Pelenų sodas / Ash Garden Instaliacija / Installation. P. 174, 175, 177 Kūrinys neišlikęs / Piece did not remain Pievų gaisrininkas ilsisi / Fireman of Meadows Is Resting 2012. 163,5x311. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 45. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Po didžiųjų pavasarinių gaisrų jie galėjo atsakyti į visus klausimus / After the Great Spirng Fires They were Able to Answer Any Questions 2008, 250x270. Drb., akril., piešinys degančia žvake / acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 83. MMC (Vilnius), MAC Princesė Gricacujeva nesupranta, kodėl Ispanijos Kron Princas Felipe ją ignoruoja. II 2009. 305x295. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 84.Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Pūga, nuniokojusi mano dirbtuvę, nesutrukdė rusų armijos choro repeticijos / The Blizzard that Devastated my Studio did not Interrupt the Rehearsal of Red Army Choir 2009. 295x280. Drb., akril., piešinys degančia žvake/ acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 72. MMC (Vilnius), MAC Radaras / Radar 2008. 305x295. Drb., akril., piešinys degančia žvake / acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 77. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Rytas parke / A Morning in the Park 1986. 160 x 200. Drb., al. / Oil on canvas. P. 184 Lietuvos dailės muziejus / Lithuanian Art Museum, Vilnius Rytoj tikrai prasidės / Tomorrow It will Definitely Start 2011. 305x295. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas. P. 26. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property

193

Rožinis lietus / Pink Rain 1992. 262 x 292. Drb. al. / Oil on canvas. P. 169 Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Rusų matrosas ruošiasi sušaudyti sifilitiką / After painting windows neatly, a Russian sailor will shoot syphilitics 2011. 305x295. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas. P. 50. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Saulėlydis / Sunset 1992. Degintas medis, al. / Burned wood, oil. P. 182 Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Sausra Rytų Prūsijoje, arba antras iš kairės - Adolfas Hitleris / Drought in East Prussia, or the Second from the Left - Adolf Hitler 2004. 280x290. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 106. Privati nuosavybė, Vokietija / Private collection, Germany Sekmadieniais galima iškęsti ir tai / One can Survive Anything on Sundays 2009. 305x295. Drb., akril., piešinys degančia žvake / acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 70. Privati nuosavybė, Latvija.

Skrydžių informacinio centro pranešimas / Flight Information Centre report 2012. 300x450. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas. P. 62. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Sofa / Sofa 2013. 295 x 285. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas. P. 54. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Srovė nešė juos viduriu plačios upės, virš galvos plaukė nuostabaus grožio debesys / The Stream Brought Them Down a Broad River, Gorgeous Clouds Flew over Their Heads 2000. 270x260. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 148. Privati nuosavybė, Danija / Private collection, Denmark.

Supista kinietė / Screwed up Chinese 2001. 235 x 510. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas. P. 15. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Šiaurės jūra / North Sea 2004. 160x300. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas. P. 76. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Šiaurės vėjas / North Wind 2011. 250x380. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas. P. 64. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property

194

Šokėja iš Hercogo filmo ir Jamamoto Polpoto / A Showgirl from a Herzog Film and Yamamoto Pol Pot 2009. 282x299. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas. P. 95. Europos sajungos centrinis bankas, Štutgartas / EU Central Bank, Stuttgart Švariai išdažęs langus rusų matrosas sušaudys sifilitikus / After Painting Windows Neatly, a Russian Sailor Will Shoot Syphilitics 2012. 275 x 285, 275 x 285, 275 x 285. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas. P. 56. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Švč. Aušros Vartų Mergelė / Our Lady of the Gate of Dawn 2002. 270x230. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 101. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Švilpukas / Whistle 2000. Instaliacija. Mišri technika / Installation. Mixed media. P. 142, 143, 144, 146, 147 Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Taburetžmogiai atakuoja / Stoolmen Attack 1994. 300 x 220. Drb., al. / Oil on canvas. P. 171. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Taburetžmogis - taikinys / Stoolman – Target 1992. 280x270. Drb., al. / Oil on canvas. P. 38 Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Taburetžmogis – taikinys / Stoolman – Target 1992-1996. 275 x 150. Drb. al. / Oil on canvas. P. 154 Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Taburetžmogis / Stoolman 1992-1996. 275 x 150. Drb. al. / Oil on canvas. P. 162 Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Taburetžmogių dangus / Sky of Stoolman 1997. 250 x 450. Drb., al. / Oil on canvas. P. 153 Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Tamsoje kalba ausys / Ears are Speaking in the Dark 1995. 305x180. Drb., al. / Oil on canvas. P. 43 Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Tamsus veidas aplanko natiurmortą / A Dark Face Visiting a Still-Life 1986. 100x300, drb., al. / Oil on canvas. P. 180 Lietuvos dailės muziejus / Lithuanian Art Museum, Vilnius The End 2011. 305 x 295. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 200. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Tolimas švelnus griaustinio garsas / Distant Delicate Sound of Thunder 2003. 262x270. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 110. Privati nuosavybė, Vokietija / Private collection, Germany

Trys lempos interjere ir akla Raudonkepuraitė / Three Lamps in the Interior and a Blind Redhood

2013. 270 x 435. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 24. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Užrašyk ant skafandro stiklo savo vardą, aš negirdžiu tavęs / Write Your Name on the Glass of My Spacesuit – I Cannot Hear You 2009. 300x210. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 92. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Užvenčio peizažas / Landscape of Užventis 1982. 17 x 23. Drb., al. / Oil on canvas. P. 182. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Vado torsas / Torso of the Boss 2013. 190x160. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas. P. 36. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Vaikas / The Child 2012. 285x250. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 6. Krzystof Stanislawski nuosavybė / Property of Krzystof Stanislawski Vakaras / Evening 1981. 50 x 60. Drb., al. / Oil on canvas. P. 185 Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Velykų rytas / Easter Morning 2012. 194x194. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 116. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Vyras / The Man 2002. 250x160. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 132. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Woodstock‘o festivalis iš tikrųjų vyko Lietuvoje, Jūžintuose / Woodstock Actually Took Place in Lithuania, Jūžintai 2012. 300x285. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas. P. 46. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Žaliakalnio peizažas / Landscape of Žaliakalnis 1976. 16X19. Kartonas / Oil on cardboard, al. P. 187.

Autoriaus nuosavybė / Author‘s property Žingsnis / Step 1993. 200 x 450. Drb., al. / Oil on Canvas. P. 178 Privati nuosavybė / Private property Žvakės liepsna rašiau maldos žodžius – lijo / I Wrote with Candle Words of Pray. It was Raining 2008. 300x290. Drb., akril., piešinys degančia žvake / Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas.

P. 103. Autoriaus nuosavybė / Author‘s property

Bibliografija / Bibliography

AUTORIAUS PUBLIKACIJOS / AUTHOR‘S PUBLICATIONS Jono Gasiūno „Pelenų sodas“ (instaliaciją komentuoja autorius; užrašė D. Zovienė), „Literatūra ir menas“, 1990-15, p. 8; 3 reprodukcijos.

Geluonis saloniniam menui (apie „Angies“ parodą Kauno paveikslų galerijoje), „Literatūra ir menas“, 199606-22, p. 8.

STRAIPSNIAI APIE AUTORIŲ / ARTICLES ABOUT THE AUTHOR: A.Uždavinys. Fėjos sapnuoja naktį, „Jaunimo gretos“, 1989, Nr. 1, p. 20-21; 5 sp. repr.: „Fėja sapnuojanti tamsų veidą ir žalią žvėrį“, „Lova, žalias angelas ir vėjas kabykloje“, „Mieganti fėja“, „Naktinis saldainis“, „Valsas“.

T. Račiūnaitė. Jono Gasiūno tapyba, „Kultūros barai“, 1991, Nr. 6, p. 30-33; portr. fot. Ir 2 sp. repr.: „Piligrimas ir undinė, perverta mėnulio“, „Vėliava“.

T. Sakalauskas. „Pelenų sodas“, „Švyturys“, 1994, Nr. 8, p. 28-29; 1 sp. ir 1 nesp. repr.

Renata Baltrušaitytė. Dosnus Jono Gasiūno Kalėdų Senelis. Veidas, 2010-12-27, 47 psl.

TEORINIAI, GRUPINIŲ PARODŲ APŽVALGINIAI STRAIPSNIAI / THEORETIC ARTICLES AND REVIEWS ON GROUP EXHIBITIONS:

Knygose / In the books: L. Laučkaitė. Žmogus šiuolaikinėje lietuvių tapyboje; Žmogus ir aplinka XX a. Lietuvos dailėje, Vilnius: Lietuvos kultūros ir meno institutas, 1992, p. 214-215.

E. Grigoravičienė. Nakties ir Dienos tapyba, „Kultūros barai“, 1990, Nr. 11, p. 24-25.

K. Kuizinas. Apie gerą parodą, „Kultūros barai“, 1990, Nr. 11, p. 25-26.

E. Grigoravičienė. Iš pašnekesių apie „Angį“, 1991, Nr. 7-8, p. 91.

T. Račiūnaitė. „Angis“ – energija iš nuovargio, „Kultūros barai“, 1991, Nr. 11, p. 12-13.

A. Vaišnora. Grupė „Angis“ (trumpi dailininkų pasisakymai), „Veidas“, 1993-09-30, Nr. 38.

R. Jurėnaitė. Šiek tiek apie lietuvių tapybą; Europos dailė: Lietuviškieji variantai. Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 1994, p. 292.

Elina Duce. The Victory of Sentiment. Studija, 2010 Vasaris-Kovas, Riga.

Alfonsas Andriuškevičius, Lietuvių dailė 1975-1995; str.: ,,Dviejų mitų likimas‘‘, 78-87 psl.; ,,Nakties ir dienos tapyba‘‘, 67-71 psl. Vilnius: VDA leidykla, 1997.

Laikraščiuose / In the newspapers:

Alfonsas Andriuškevičius (sudarytojas), 72 lietuvių dailininkai apie dailę, Jonas Gasiūnas. Interviu, 78-81 psl. VDA leidykla,1998.

A. Uždavinys. „Magiškasis teatras“ (apie „Jaunystę 88“), „Literatūra ir menas“, 1988-09-24, p. 1 ir 11.

L. Žemulienė. Ir atšliaužė... „Angis“, „Respublika“, 1990-07-20, p. 2.

Žemulienė. „Ir spindinti ietis perveria drakoną...“, „Respublika“, 1990-10-31, p. 18; port. fot. ir 3 repr.: „Saldainis-užkeikimas“, „Svetimšalis“, „Žaidžianti fėja, arba ech, kareivėliai, vaikai mano, kavalieriai mano, užmušėjai mano“.

G. Marčiukaitytė, Jonas Gasiūnas, in: 100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų, sudarė Raminta Jurėnaitė, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2000.

R. Andriušytė. Pirmieji štrichai „Angis“ biografijai, arba iš kur atsirado „Angis“, „Literatūra ir menas“, 1990 08 11, p. 5.

Krzysztof Stanislawski. Wspolczesna sztuka Litwy OD NOWA. 2008, 108-115 psl.

T. Račiūnaitė. Nakties ir dienos tapyba. „Šiaurė Atėnai“, 1990-09-05, p. 2.

T. Račiūnaitė. Atminties zona, „Šiaurės Atėnai, 1994-0107, p. 5; port. fot. ir 3 repr.

Milda Žvirblytė ,,Reprezentacijos pokyčiai šiuolaikinėje Lietuvos tapyboje. Psichoanalizės metodo taikymo galimybės‘‘. Acta academiae artium Vilnensis/53. 39-53 psl. 2009.

A. Dapkutė. „Angies“ parodoje, „Šiaulių naujienos“, 1990-09-21, p. 3.

Milda Žvirblytė ,,Paveikslas kaip ekranas :psicoanalitinis ir kinematografinis požiūris‘‘.Acta academiae artium Vilnensis/52, 243-254psl, 2009.

A. Andriuškevičius. Kas gražesnis už duris?, „Šiaurės Atėnai“, 1991-10-02, p. 5.

R. Vaitekūnas. Naktiraščio puslapis (Laiškas Jonui), „7 meno dienos“, 1994-01-14, p. 1 ir 3; 4 repr.

U. Dutke. Negatyvūs patyrimai, „7 meno dienos“, 199511-24 d., p. 9; repr. „Lauk esminio judesio“.

R. Mikučionytė. Mirtis pro šalį, „7 meno dienos“, 199511-24, p. 9, repr. „Banguojanti, atidavusi ugnį“.

A. Uždavinys. Sudegęs Feniksas bus laisvas, „7 meno dienos“, 1995-11-24 d., p. 9.

T. Račiūnaitė. XXX (Įžanginis straipsnis parodos Tamperėje katalogui), „Šiaurės Atėnai“, 1996-07-27, p. 6; 2 repr. „Atidavusi ugnį“ Hellen Lassen. Vieno paveikslo istorija, Krantai nr. 4, 1997, p.46 Hellen Lasse „Medžių laikrodis“ Kopenhagoje, Krantai nr.

4, 1997, p. 48.

M. Žvirblytė. Piešimas dūmais, „Dailė“, 2004 Nr. 1, p.

58-59.

Alfonsas Andriuškevičius, Lietuvių dailė 1996-2005, ,,Gatvinis Vytauto sarkofagas‘‘, 88 psl. ; Tojana Račiūnaitė ,,Absoliuti tyla, absoliuti esmė‘‘,85 psl. VDA leidykla, 2006.

Rūta Mikšionienė. Dūmais tapytus paveikslus apdovanojo bankas. Lietuvos rytas, „Mūzų Malūnas“, 2009-12-14, 15psl.

Kristina Stančienė. Jonas Gasiūnas: „Tapyba be teksto – nebeįdomi“. Literatūra ir menas, 2010-01-01, p.7

Linara Dovydaitytė. Posūkis prie istorijos? Neoekspresionizmas pertvarkos laikotarpiu tapyboje. Menas kaip socialinis diskursas. 2010, Vilniaus Dailės Akademijos leidykla, Vilnius Alfonsas Andriuškevičius. Pro A. A. Prizmę, str. „Apie dėstymą, apie dėstymą“, Vilnius: Modernaus Meno centras, 2013, p. 236. Žurnaluose / In the magazines: J. Zabulytė. Ekspozicijoje – tapyba ir skulptūra (apie J. Gasiūno, M. Piekuro ir A. Šnaro parodą), „Kultūros barai“, 1987, Nr. 10, p. 76.

R. Jurėnaitė (ir kiti) apie lietuvių dailininkų parodą Liuksemburge, „Krantai“, 1989, Nr. 5., p. 70.

R. Jurėnaitė. Naujas jaunųjų tradicionalizmas (apie 1986 m. respublikinę jaunųjų dailininkų parodą Kauno paveikslų galerijoje), „Dailė“, 1989, kn. 28, p. 50.

J. Mulevičiūtė. Prarastos prasmės beieškant, „Iskusstvo“ (rus.), 1989, Nr. 2, p. 17.

A. Andriuškevičius. „Nakties ir dienos“ tapyba, „Krantai“, 1990, Nr. 7-8, p. 57.

A. Dapkutė. Po „Angies parodos, „Krantai“, 1990, Nr. 9, p. 67.

Viktoras Liutkus. Iš tamsos į šviesą. Litertūra ir menas.

1990-09-23

K. Kuizinas. „Angis“ 2, „Literatūra ir menas“, 1991-1005, p. 8-9.

T. Račiūnaitė. Ribinė dermė (apie J. Gasiūno ir R. Nemeikšio parodą), „Šiaurės Atėnai“, 1992 10 25, p. 5.

S. Skurvidaitė. Vieno asmens kasdienybė staiga tampa svarbi daugeliui (apie J. Gasiūno „Pelenų sodą“ ir G. Trimako instaliaciją), „Lietuvos rytas“, 1993-12-24, p. 31.

S. Skurvydaitė. Ar menas vis dar rieda tolyn, apsiveldamas gyvenimu? „Lietuvos rytas“, 1994-08-26, p.29.

R.marcinkevčiūtė. „Angis“ skelbia moratoriumą tapybos pabaigos akivaizdoje, „Lietuvos rytas“, 1994-09-16, p.

37.

A. Uždavinys. Impotencijos pamokos (apie „Angies“ parodą Kauno paveikslų galerijoje), „7 meno dienos“, 1996-06-07, p. 8.

R. Andriušytė. „Angis‘96“ (įžanginis straipsnis parodos katalogui), „Lietaratūra ir menas“, 1996-06-22, p. 8.

R. Žadeikytė. „Rezus plius/minus“ – utopinė tapybos kraujo grupė. „Šiaulių kraštas“, 1998-12-11, p.12.

V. Kinčinaitis. Rezus kaip utopija, „Literatūra ir menas“.

1999-01-09, p.8.

R.Mikšioninenė. Grupės parodos – lyg bičiulių susitikimai, „Lietuvos rytas“, 2011-01-10, p.15.

195

KITI STRAIPSNIAI, KURIUOSE AUTORIUS TRUMPAI ARBA TIK PAMINĖTAS, REPRODUKCIJOS / OTHER ARTICLES, WHERE THE AUTHOR IS MENTIONED OR ANY REPRODUCTION IS USED

Žurnaluose / In the magazines: Menotyros dr. Ferenco Hanno kalba, vengriškai ir angliškai pasakyta per jaunųjų lietuvių menininkų parodos atidarymą Sentendrėje (Vengrija), „Krantai“, 1989, Nr. 10, p. 68.

Hann Ferenc. Synchronism with Europe. On young Lithuanian artists, Folyam, 1990-1991, Nr. 4, p. 66-67 (apie jaunųjų dailininkų parodą Sentendrėje, Vengrija); nesp. repr.: portr. fot. Ir „Mieganti fėja“.

V. Liutkus. 1987 metų respublikinė vaizduojamosios dailės paroda, „Dailė“, 1992, kn. 29, p. 6; sp. repr. „Rytas parke“, p. 8.

R. Ranonytė. Pabaltijo jaunųjų dailininkų trienalė „Jaunystė-88“, „Dailė“, 1991, kn. 30, p. 19; sp. repr. „Tamsu veidas aplanko natiurmortą“, p. 22.

A. Dvilinskaitė, Išvirkščio mąstymo padariniai (apie 9-ąją Vilniaus tapybos trienalę), „Kultūros barai“, 1993, Nr. 12, p.

19-23; nesp. repr. „Taikiniai“. „Žaidžiantis Jurgis“, 1991, sp. Repr. , „Metai“, 1991, Nr. 8, 3 virš. p. „Taburėtžmogiai likviduoja juodą debesį“, 1994, sp. repr., „Kultūros barai“, 1994, Nr. 12, 1 virš. p. „Fėja ir jaunuolis“, 1988, nesp. Repr. (L. Baranovo ir V. Gurčino str. apie Sąjunginę jaunųjų dailininkų parodą Maskvoje), „Tvorčestvo“ (rus.), 1989, Nr. 2, p. 5. „Ir spindinti ietisp perveria drakoną“, 1990, sp. repr.,“Krantai“, 1990 birželis, p.0.

Rita Mikučionytė. Lietuvos šiuolaikinės dailės trienalė. Dailė 2009-01 48psl. „Lietuviškas Lavrentijaus B. Sapnas“, 2010, sp. Repr. „Kultūros barai“, 2010, nr.12, p.0.

Specifinė erdvė tarp objekto ir skulptūros (G. Jankevičiūtės mintys apie parodą; užrašė R. Marcinkevičiūtė), „Lietuvos rytas“, 1993-12-24, p. 21; repr. „Piligrimas“.

Nepripažįstantys sienų/Grenzganger, M. Žilinsko dailės galerija, Kaunas, Dailės parodų rūmai, Vilnius, Miesto „Nordico muziejus, Lincas, Austrija, 1991.

V. Savičiūnaitė. Savęs ieškojimas pasišviečiant būties laikinumo atspindžiams (kauniečių „Angies“ grupės narių pasisakymai), „Kauno laikas“, 1993-10-09, p. 5.

Baltiske Billeder/Baltiški paveikslai, Dailės muziejus, Herningas, Senosios sodybos muziejus, Solerodas, Danija, 1992.

E. Grigoravičienė. Trys miežio grūdai – vienas colis (apie Grupių parodą), „7 meno dienos“, 1994-08-26, p. 1-2.

Jonas Beiželis. Ekspresionizmas kaip amžina alternatyva dominuojančiam stiliui. Lietuvos rytas 1994-09-16, Nr 189.

M. Meina. Išnaros (apie „Angies“ parodą „Lietuvos Aido“ galerijoje Vilniuje), „7 meno dienos“, 1994 09 23, p. 3; repr. „Akordeonas“.

Zīmēts ar sveces dūmiem. Diena, 2009 nr. 288(5632), Riga.

KATALOGAI / CATALOGUES: Pirmoji respublikinė dailės paroda „Žmogus ir aplinka“, Vilnius: Dailės parodų rūmai, 1986.

Respublikinė jaunųjų dailininkų kūrinių paroda, skirta Lietuvos LKJS XXI suvažiavimui, Vilnius: Dailės parodų rūmai, 1987.

Sąjunginė jaunųjų dailininkų paroda „Šalies jaunystė“, skirta VLKJS XX suvažiavimui, Centrinės parodų salės, Maskva, Rusija, 1987.

Respublikinė vaizduojamosios dailės paroda: tapyba, akvarelė, scenografija, grafika, skulptūra, Vilnius: Dailės parodų rūmai, 1987.

196

Tarp skulptūros ir objekto lietuviškai / Between sculpture and object in Lithuanian, R.Jurėnaitės tekstas p.23, Vilnius: Šiuolaikinio meno centras, 1993.

Aukštaičių dailininkų tapybos ir skulptūros paroda, Panevėžys: Dailės galerija, 1995.

1995: Lietuvos dailė, Vilnius: Šiuolaikinio meno centras, 1995.

Three Agendas 2. Lithuanian Art. Kazys Varnelis, POST ARS, Jonas Gasiūnas/Trys dienotvarkės 2. Lietuvių dailė. Kazys Varnelis, POST ARS, Jonas Gasiūnas, Vilnius: Šiuolaikinio meno centras, 1996.

Angis’96. Tapyba, skulptūra, objektai, Paveikslų galerija, M. Žilinsko galerija, Kaunas, 1996.

Lietuvos dailė 1989-1999, Dešimt metų, parodos katalogas, 140- 143 psl. parodos organizatorius ŠMC, spausdino Sapnų sala, 1999.

14 Lithuanian young paminters/Keturiolika Lietuvis jaunųjų tapytojų, Municipaliteto salė, Liuksemburgas, 1989.

Aštuntoji Vilniaus tapybos trienalė, Vilnius Dailės parodų rūmai, 1990.

A. Dapkutė. Kaip pavadinti, kad nepagadintum (rusėjo dailė), „Literatūra ir menas“, 1992-10-03, p. 9.

Jonas Gasiūnas. Pelenų sodas. T. Račiūnaitės str.. „Atminties Zona“.Vilnius: Šiuolaikinio meno centras, 1995.

IV Pabaltijo jaunųjų dailininkų vaizduojamosios dailės paroda „Jaunystė-88“, Vilnius: Dailės parodų rūmai, 1988.

A. Uždavinys. Šiuolaikinės tapybos panorama (apie Respublikinę vaizduojamosios dailės parodą Dailės parodų rūmuose Vilniuje), „Literatūra ir menas“, 1987-11-07, p. 7.

T. Račiūnaitė. Dvi kartos (apie Respublikinę tapybos parodą Dailės parodų rūmuose Vilniuje), „Literatūra ir menas“, 1989-12-06, p. 6.

Knyga (parodų „Dailininko knyga“ rinktinis katalogas), Vilnius, 1993.

Vilniaus meno mokykla ir jos tradicijos, Vilnius: Šiuolaikinio meno centras, 1996.

Laikraščiuose / In the newspapers:

A. Uždavinys. „Ilgsio ir beprotybės žemė“ (apie Jaunųjų dailininkų parodą Kauno paveikslų galerijoje), „Literatūra ir menas“, 1989-06-17, p. 7.

IX Vilniaus tapybos trienalė, Vilnius: Šiuolaikinio meno centras, 1993.

„Gaudeamus“. Pabaltijo respublikų dailės institutų studentų darbų paroda, Vilnius: Dailės parodų rūmai, 1988.

Sąjunginė jaunųjų dailininkų kūrinių paroda „Šalies jaunystė“, Centrinės parodų salės, Maskva, Rusija, 1989.

A. Uždavinys. Tarp pretenzijų ir naivumo (apie Respublikinę jaunųjų dailininkų prodą Klaipėdos parodų rūmuose, „Literatūra ir menas“, 1988-04-30, p. 11.

II. Budapet International Contemporary Prize of Fine Arts. „Dynamic Compositions“/Antrasis tarptautinis Budapešto šiuolaikinės dailės konkursas. „Dinamiškos kompozicijos“, Transporto muziejus, Budapeštas, Vengrija, 1993.

Nakties ir dienos tapyba, Vilnius: Dailės parodų rūmai, 1990.

Apokalypse und Glaube. Zeitgenossische Kunst in Litauen/ Apokalipsė ir tikėjimas. Šiuolaikinis menas Lietuvoje, Universiteto meno ir kultūros istorijos muziejus, Marburgas, Vokietija, 1990.

Moskou-Vilnius-Kaunas. 13 Positionen zur Zeit/Maskva-Vilnius-Kaunas. 13 pozicijų šiuo laiku, Miesto „Nordico“ muziejus, MAERZ galerija, Lincas, Austrija, 1990-1991.

Min tid som pilot. Mu aeg on piloot. Mans laiks-pilots. Mano laikas kaip pilotas, paroda Frieso parodų rūmuose, Kopenhaga: Grafisk Bistand og kunsterne, 1991.

Pop. Menas. 2001 metų popieriaus meno simpoziumo darbų katalogas. Papyrus, 2001.

Walls for NATO / NATO sienos. Vilnius:Šiuolaikinio meno centras, 2001. Čia, bet ne dabar. Kaunas: Meno arterija, 2004.

KoViKaVi. Parodos katalogas, Vilnius, 2006.

Kovi Kavi postblablu...FUTURE. tarptautinio projekto-parodos KoViKaVi-postblablu katalogas, Kaunas: Gallery „Meno parkas“, 2007.

Jonas & Kaido. Parodos „Vartų“ galerijoje katalogas. Vilnius: Gallery Vartai, 2007 Invisible bridges of cultures: Africa and Lithuania. Parodos katalogas, p.11,16-19, Vilnius: Gallery Vartai, 2007.

Contemporary Art From Lithuania. Luxembourg: Imprimerie Centrale s. a., 2010.

Trys Tapybos pamokos, Kaunas: galerija „Meno Parkas“, 2012.

Tekstai / Texts: Alfonsas Andriuškevičius Jonas Gasiūnas Tojana Račiūnaitė Krzystof Stanislawski Ričardas Povilas Vaitiekūnas Milda Žvirblytė Išleido / Published by: Galerija „Meno parkas” Rotušės a. 27, Kaunas LT 44279 galerija@menoparkas.lt www.menoparkas.lt tel.: +370 698 74301

Vertimas / Translation: Kotryna Džilavjan Korektorės / Proofreaders: Agnietė Baušytė Kristina Brokaitė

Fotografai / Photographers: Arūnas Baltėnas Gintaras Česonis Modestas Ežerskis Justas Gasiūnas Vidmantas Ilčiukas Eglė Karpavičiūtė Antanas Lukšėnas Rymantas Penkauskas Izabella Stanisławska Mindaugas Šnipas Gintautas Trimakas

Katalogo dizainas / Design by: Airida Rekštytė Maketo redaktorė / Layout editor: Giedrė Legotaitė Spausdino / Printed by: UAB „Spaudos praktika” Kaunas, 2013 ISBN 978-9955-674-28-3

Rėmėjai / Sponsors:

Kultūros rėmimo fondas

The End 2011. 305 x 295. Dr., akril., piešinys degančia žvake Acrylic and charcoal (from candle smoke) on canvas