/ 123
sąlyga, bet retsykiais būna nepakenčiamai įkyrūs kultūriniai pedantai; kai kurie nešioja barzdas, kiti kruopščiai skutasi, tik keli su ūsais, juos nėra taip paprasta pamatyti, bet pamačius atpažinti nesunku; jie „nesusimovę“ modernistai, dar ne lietuvių dailės ikonos, tačiau viršugalviai jau pradeda švytėti, žemiški rūpestėliai dar svarbūs, bet darbus jau baigia išpirkti muziejai... Kas tai? Grupė ar ordinas, susivienijimas, bendrija ar orda, negaliu atsakyti, tačiau tikrai žinau, kad tai buvo aktyvūs tėkmės dalyviai ir reikšmingos socialinio asambliažo detalės. Sąrašas pridedamas. Pagarbiai Česlovas Lukenskas „Post-Ars“ 2013
Jonas Gasiūnas (tapytojas, menininkų grupės ANGIS narys)
Takelis iš miško Smalsesni meno vartotojai domėdamiesi ,,Angies‘‘ grupe dažnai manęs klausdavo, kodėl grupė atsirado, kam to reikėjo. Ir tik nedaugelis domėjosi, kokios konkrečios priežastys tai lėmė. O priežastys, dar gerokai anksčiau nei susikūrė pirmosios nepriklausomybę atstačiusios Lietuvos menininkų grupės, buvo susigulėjusios ir subrendusios laike. Todėl kalbėdamas apie ,,24‘‘ grupę, jį ir paliesiu. Vyresnioji ,,24‘‘ grupės narių dalis jau seniai, dar grupei nesusikūrus, buvo atitolę nuo pilkosios tuometinės LTSR dailininkų sąjungos narių masės. Be to, jie buvo ne tik geri bičiuliai, bet ir tuometinio meno pasaulio lyderiai, autoritetai, mokytojai. Jie suvokė kultūros tęstinumą ir neleido numirti prieškaryje vyravusioms tapybos tradicijoms. Kelrodė žvaigždė jiems buvo ,,Ars‘‘ palikimas. Ne mažiau svarbu buvo ir tai, kad jie nekentė komunizmo, o tyčiojimasis iš socialistinio realizmo jiems buvo „patieka“. ,,Angies‘‘ grupės nariai dar nebūdami ,,Angimi‘‘ jautė tą patį, ką ir ,,24‘‘ grupė. Tik dar nebuvo lyderiai, mokytojai ir autoritetai, nes buvo per maži, bet tap pat, kaip ir „24“ nariai, buvo bičiuliai. Taigi priežastys burtis į grupę jau buvo. Bėgo laikas ir įvykiai atnešę Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą davė papildomą patriotinį impulsą tai realizuoti. Tuo metu buvau pradėjęs dirbti dabartinėje Justino Vienožinskio vaikų dailės mokykloje. Joje jau dirbo ne maža ,,24‘‘ grupės narių dalis. Tiksliau – jos branduolys. Per pertraukas tarp pamokų, kurios būdavo ilgos, vykdavo rimtos diskusijos apie dalykus, kurie turėjo radikaliai keisti Lietuvos meno būklę. Nežinau, kas buvo užprogramavęs, bet dažnai prisimindavom prieškaryje egzistavusią ,,Ars‘‘ grupę, jos įtaką tuometinei tapybai ir Lietuvos kultūrai apskritai. Taigi ,,Ars‘‘ kaip menininkų
grupės įtakos naujų grupių atsiradimui negaliu nuneigti. Grupių atsiradimas buvo neišvengiamas, kai tapo aišku, kad smulkesni menininkų susivienijimai, jungiantys bendramičių ratą, kuria rimtesnę menininę politiką ir veiklą, nei didžiulis Dailininkų sąjungos kolūkis. Griozdiška, nespaslanki ir politiškai neapsisprendusi tuometinė Dailininkų sąjunga tarnavo tikrai ne demokratijos ir atsinaujinusios meno raidos naudai. Reikėjo griauti komunistinį palikimą. Todėl pagrindiniu grupės ,,24‘‘ nuopelnu laikau tai, kad ji savo veiklos pavyzdžiu stipriai keitė Dailininkų sąjungos elgseną į pozitviąją pusę. Demonstravo brandžią meninę kokybę ir tai stipriai keitė kultūrinį Lietuvos klimatą. Ypatingų atradimų mene jie beveik nepadarė, nes susibūrė į grupę jau susiformavę kaip menininkai ir tikėtis iš jų radikalių ieškojimų ir atradimų būtų naivu. Tačiau atsiskirdami nuo pilkos ir beveidės Dailininkų sąjungos masės, atskyrė pelus nuo grūdų – aukštesnę menininę kokybę nuo bereikšmės ir davė stiprų impulsą atsirasti ,,Angies‘‘ grupei, kuri dar spėjo įšokti į jau nutolstantį neoekspresionizmo traukinį. Susikūrus grupėms jos išgyveno tam tikrą euforinį laikotarpį. Pasipylė parodos. Apie pakylėtus jausmus bylojo suaktyvėjęs bendravimas tarp grupių narių ir entuziastingas noras kontekstualizuoti savus kūrybinius veiksmus. Deja gyvenimas nebuvo saldus. Vienas iš abiems grupėms mestų kaltinimų buvo toks, kad jie susibūrė ieškodami lengvesnio gyvenimo. Deja, teko būti liudininku to periodo, kai grupę ,,24‘‘ užgriuvo mano minėtosios ,,pilkosios masės‘‘ pagieža, o į grupę ,,Angis‘‘ buvo žiūrima kaip į jokius kultūrinius kontekstus neįtelpantį reiškinį. Vieniems buvom diletantai, kitiems – bepročiai, alkoholikai ir satanistai. Tai, žinoma, slėgė. Tik prabėgus keliems metamas po Kampo mirties į grupę, buvo pradėta žiūrėti realistiškai. Šiaip ar taip grupių veiklos pozityvumas išryškėja per laiką. Žinau, kad mūsų grupės nebuvo vienišos meno visatoje. Tuo pat metu, turėdamos panašias motyvacijas burtis, atsirado grupės Lenkijoje ir kitose vidurio ir rytų Europos šalyse. Jų buvo nemažai. Ir tų procesų liudininkas yra Kšystofas Stanislavskis, kuris tuo metu buvo vyriausias pagrindinio meno žurnalo Lenkijoje ,,Štuka‘‘ redaktorius. Pastaraisiais metais dažnai tenka su juo susitikti ir visada mintyse sugrįžtam į tuos laikus, kai buvom jauni ir turėjom laimę matyti, kaip griūva komunizmas. Jam esu užsiminęs, kad buvome kaltinami, jog esame grupės be manifestų ir dėl to – be tikslų. ,,Jonai, tai glupstvo“ – atsakė Kšystofas. ,,Ar išmainytum, jei turėtum, manifestą į patriotizmo jausmą, kurį atnešė mūsų šalių nepriklausomybės?‘‘. „Taigi kad ne“ – atsakiau. Manau, su tuo sutiktų ir ,,24‘‘ grupė. Belieka atiduoti jiems pagarbą už tai, kad jie buvo atsinaujinančių procesų mene pionieriais ir parodė struktūrinį kelią, kaip kovoti su kultūriniu genocidu. Gal visa tai, ką aš teigiu yra tik dūmai, bet grupė ,,24“, bent jau senesnioji jos dalis, buvo ,,angiečių“ mokytojais, kurie kaip ne kartą yra buvę pokario laikais, kartu su mokiniais išėjo į mišką.
2013