įvykiai ir naujienos
11
Ispaniška „Gramona“ kãva ir prancūziško vyno paradigma Dar ne taip seniai, kaip ir šimtmečiais iki tol, prancūziška virtuvė buvo viena iš geriausių pasaulyje. Nuo įspūdingų viduramžių puotų iki šių dienų kulinarijos avangardo lopšys visada buvo Paryžius. Geriausi Barselonos, Madrido, Limos ar Šanchajaus restoranai buvo tie, kurie nuolatos ištikimai tarnavo prancūziškai virtuvei. Geras virėjas turėjo mokėti pagaminti tartarą, bearnaise, velouté ar mayonnaise padažą. Į kiekvieną padorų meniu turėjo būti įtraukta svogūnų sriuba ar jautienos medalionai.
Tačiau kaip ir viskas gyvenime, haute cuisine taip pat keitėsi drauge su pačia Prancūzija. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje
turėjo ateiti laikas, kai vyno mėgėjai atras ir kitas vyną gaminančias šalis.
nouvelle cuisine prancūzų šefams buvo tarytum laisvės gurkšnis.
Kaip nutiko prancūziškai virtuvei, taip atsirado drąsuolių,
Praėjus vos trims dešimtmečiams, visų akys Europos žemėlapiu
metusių pirštinę garsiesiems Šampanės vynams. Kai kurie kãvos
nuslydo kiek piečiau, ir dėmesio centre atsidūrė iki tol iš prancū-
gamintojai, dirbantys pasienyje su Prancūzija ir dar XIX a. par-
zų mokęsi jų pietiniai kaimynai.
davinėję vyną filokseros nusiaubtiems Šampanės gamintojams,
Naujas požiūris į kulinariją baskų ir katalonų virtuvėje nuvaini-
sumanė pabandyti pagaminti didingo putojančio vyno iš vieti-
kavo tai, kuo pasaulis žavėjosi daugel metų ar net šimtmečių. Mūsų
nių vynuogių veislių. „Mes pamatėme, kad čia pat, savo namuo-
virėjai atsikratė įsigalėjusių nuostatų ir išdrįso dirbti remdamiesi
se, turime neįtikėtinai puikios žaliavos, tarkim, vynuogių veislę
metodais, kuriais, priešingai nei senais laikais, dalijosi su visais, ypač
‘Xarel·lo’, idealiai tinkančią gaminti ilgo brandinimo putojan-
su artimiausiais kaimynais, nes geros kokybės nėra ko slėpti. Jie
tiems vynams, – prisipažįsta penktosios vyndarių kartos atstovas
išdrįso nustatyti kainas, kurios buvo vertos įdėto darbo, atsidavimo
Xavieras Gramona. – Buvo toks metas, kai dauguma įtakingiau-
ir kūrybingumo, ir visas pasaulis suvokė, kad geriausios virtuvės
sių gamintojų manė, kad mes niekuo negalėtume prilygti didie-
vardas nėra vienos kurios šalies ar kultūros nuosavybė.
siems šampano namams. Taip buvo, kol vieną dieną pasaulinio garso kritikai ir žurnalistai nepradėjo apie kavą kalbėti taip pat
ENOLOGINĖ REVOLIUCIJA
įkvėptai, kaip seniau kalbėdavo tik apie šampaną, pripažindami ne tik mūsų putojančio vyno kokybę, bet ir jo unikalumą.“
Vyno pramonė taip pat nestovėjo vietoje. Daugelį metų
Šiandien, prabėgus dvidešimčiai metų, aišku, kad meilė
Prancūzija buvo žinoma kaip garsiųjų ūkių ir didžiųjų šampano
žemei ir rūpestis ja bei gebėjimas išgauti iš jos geriausius vaisius,
namų tėvynė. Nuo XVIII a., kai pradėjo garsėti, prancūziški vynai
nėra išskirtinė vienos kurios gamintojų grupės ar šalies ypatybė,
neabejotinai išlaikė savo pranašumą. Tačiau anksčiau ar vėliau
o kãva gali varžytis su garsiausiais pasaulio vynais.
Nuotraukose: istorinė vyninė „Gramona“; Jaume‘as ir Xavieras Gramona (penktosios vyndarių kartos atstovai); ‘Xarel·lo’ vynuogių kekė ir vynas „Enoteca Gramona Brut Nature Gran Reserva 2001“ ir „Argent Rosé Brut Gran Reserva 2011“.
VYNO ŽURNALAS - 2016 - GEGUŽĖ