VU mokslo populiarinimo žurnalas SPECTRUM, numeris 41 by Vilniaus universitetas

SPECTRUM

Rastas priešnuodis smurtui prieš vaikus

Mokslininkai visuomenės akyse – patikimi lyderiai, kurie turi išlikti nešališki

VILNIAUS UNIVERSITETO MOKSLO POPULIARINIMO ŽURNALAS 1(41)/2025

Turinys

Cheminės medžiagos ir jų poveikis: kas slepiasi už kosmetikos etikečių?

Rastas priešnuodis smurtui prieš vaikus – patvirtinta veiksminga prevencijos programa

Derybos per nesiderėjimo prizmę: nauja strategija karo kontekste

Kaip išsivysto priklausomybės ir kodėl jų taip sunku atsikratyti?

Lengvai suprantama lietuvių kalba: metinius pranešimus ja rengia ir Lietuvos prezidentas

Nauja socialinė sutartis – pasaulis, kuriame visi jūsų duomenys priklauso jums

Tyrimas atskleidė – 70 proc. moterų motinystės atostogų metu norėtų pradėti savo verslą

Vilniaus grafičiai: nuo subkultūrinio „aukso amžiaus“ iki „baudžiančių“ sienų

Mokslininkai sugriovė mitą, kad cigarečių alternatyvos nekenkia sveikatai

Mokslininkai visuomenės akyse –patikimi lyderiai, kurie turi išlikti nešališki

Kas bendra tarp kačių ir teleportacijos?

Ekonomika auga, bet darbo vietų nedaugėja: ką tai reiškia žmonėms?

E. sportas: pasaulinė pramogų pramonė ir Lietuvos šansas tapti jos lydere

Vienos medžiagos ribojimas maiste gali veikti kaip apsauga nuo vėžio ir senėjimo

Maži, pikti ir gauruoti: arkliai Lietuvoje nuo akmens amžiaus iki naujųjų laikų

KOSMETIKOS CHEMIJA

Cheminės medžiagos ir jų poveikis: kas slepiasi už kosmetikos etikečių?

Gretė Gerulaitytė

Vilniaus universitetas

Rinkdamiesi kasdien naudojamas kosmetikos ir higienos priemones, dėmesį neretai atkreipiame į kainos ir kokybės santykį, ant pakuotės deklaruojamus jaunesnės odos ar geresnės jos būklės ir kitus pažadus. Tačiau ar susimąstome, kokį poveikį mums ir aplinkai turi pasirinktų produktų sudedamosios dalys ir net pakuotė? Apie vis griežtėjantį kosmetikos ir higienos produktų, jų sudėties reguliavimą ir mikroplastiką bei sintetines medžiagas juose pasakoja Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto mokslininkė dr. Jūratė Jonikaitė-Švėgždienė.

Griežtėjantys reikalavimai – įrankis kovoje su mikroplastiku

Šiandien itin paplitusio, jau ir žmogaus organizme randamo mikroplastiko ar sintetinių polimerų aptikti galima ir kosmetikos bei higienos priemonėse. Vis dėlto dr. J. Jonikaitė-Švėgždienė ramina – mikroplastikas iš šių produktų į organizmą nepatenka.

„Sintetiniai polimerai, iš kurių sudarytas mikroplastikas – didelės molekulinės masės medžiagos, o mūsų oda yra geriausias apsauginis barjeras. Todėl, jei tų priemonių tiesiogiai neprarysime, į mūsų organizmą mikroplastikas nepateks. Per sveiką, nepažeistą odą medžiagos neįsigers, taigi, užuot jaudinusis dėl mikropastiko ar apskritai sintetinių polimerų, labiau vertėtų atkreipti dėmesį į netikrus pažadus –kremai, turintys prasiskverbti giliai į odą ir grąžinti jaunystę, dažniausiai veikia tik paviršiškai. Jei kremas nusiplauna, nusiplaus ir jo poveikis“, – sako chemikė.

Manoma, kad mikroplastikas kelia didesnį pavojų aplinkai – skaičiuo -

jama, kad vien iš kosmetikos ir buitinės chemijos gaminių į aplinką, vandens telkinius kasmet patenka apie 3800 tonų mikroplastiko. Nors šios priemonės nėra didžiausi teršėjai – sudaro vos 2 proc. vandenyje randamo mikroplastiko (1 pav.), Europos Sąjunga ambicingai siekia iki 2030 m. 30 proc. sumažinti aplinkos taršą mikroplastiku. Tai susiję ir su Europos išsikeltu tikslu 2050 m. būti pirmuoju klimatui neutraliu žemynu.

„Nors kosmetikos gaminiuose mikroplastiko, sintetinių polimerų naudojama palyginti nedaug – apie 0,5–10 proc., mažinti jo kiekį, ieškoti alternatyvų ir taip prisidėti prie aplinkos taršos mažinimo yra svarbu, nes būtent iš aplinkos vėliau mikroplastikas ir patenka į žmogaus organizmą – per maistą, vandenį, kurį suvartojame. Taigi ne tiesiogiai iš kosmetikos priemonių, bet iš į aplinką patekusių jos dalių“, –pasakoja dr. J. Jonikaitė-Švėgždienė. Griežtėjant aplinkosaugos reikalavimams, ribojimai taikomi ne tik mikroplastikui, bet ir kitiems junginiams –

silikonams D4, D5 ir D6. Šios mažõs molekulinės masės medžiagos, pasižyminčios griežtai reglamentuota struktūra, yra dažnos drėkinamųjų, tekstūrą gerinančių kremų sudedamosios dalys. Tačiau jų patvarumas ir gebėjimas kauptis gyvuosiuose organizmuose kelia rimtų problemų aplinkai. Dėl šios priežasties minėtos medžiagos nuo 2027 m. bus draudžiamos naudoti jau visuose kosmetikos gaminiuose.

Mikroplastiko ribojimai klaidina ir skatina žaliąjį smegenų plovimą?

Mikroplastikas dažniausiai įsivaizduojamas kaip mažos, kietos, vandenyje netirpios dalelės. Būtent tokios sintetinių polimerų mikrodalelės –granulių abrazyvai, milteliai, naudoti dantų pastoje, kūno šveitikliuose –kosmetikos ir higienos gaminiuose, skirtuose paviršiui šveisti, poliruoti, nuo 2023 m. spalio jau uždraustos, o kituose kosmetikos gaminiuose ES reglamentu suteiktas pereinamasis laikotarpis, prieš uždraudžiant jas naudoti.

Kremai, turintys prasiskverbti giliai į odą ir grąžinti jaunystę, dažniausiai veikia tik paviršiškai.

Vien iš kosmetikos ir buitinės chemijos gaminių į aplinką, vandens telkinius kasmet patenka apie 3800 tonų mikroplastiko.

„Šios dalelės netirpios vandenyje, nuplautos jos nesuyra, kaupiasi ir teršia aplinką. Todėl mikrogranulės higienos priemonėse ar, pavyzdžiui, blizgučiai kosmetikoje buvo uždrausti. Tačiau sintetiniai polimerai gali būti ir tirpūs ar iš dalies tirpūs vandenyje, skysti, naudojami kaip stabilizatoriai, tirštikliai, kosmetikos priemonės konsistencijai palaikyti ar kitur. Tokių medžiagų plika akimi nepamatysime, bet galime pajausti – neretai jos leidžia kai kuriems kremams sukurti apsauginę plėvelę ant odos. Šiems kosmetikos gaminiuose esantiems polimerams mikroplastiko terminas netaikomas ir dėl to jie nėra įtraukti į draudžiamų medžiagų sąrašą. Tai itin aršiai kritikuoja įvairios aplinkosaugos organizacijos, motyvuodamos tuo, kad šie sintetiniai polimerai pagal sandaros požymius vis tiek yra mikroplastikas ir gali turėti neigiamą poveikį tiek aplinkai, tiek žmogui“, – aiškina Vilniaus universiteto tyrėja.

Pasak jos, atsisakius naudoti tokios paskirties mikroplastiką, dažnai reikia pakeisti visą gaminio recep-

tūrą, formuluotę, todėl šiam pokyčiui skiriama daugiau laiko: „Vis dėlto kai kurių medžiagų, tiek sintetinių, tiek natūralių polimerų, naudoti nedraudžiama, todėl gamintojai ne visada linkę ieškoti tvaresnės alternatyvos. Šveitiklius nesunku pakeisti natūraliomis medžiagomis – tam naudojamas cukrus, kavos tirščiai, riešutų, kokoso kevalai, alyvuogių kauliukai. Tačiau kai kuriais atvejais mikroplastiką ar sintetinius polimerus naudoti yra pigiau ir paprasčiau.“

Reguliuojant mikroplastiko naudojimą paliekama ir daug išimčių – skaidiems ir tirpiems sintetiniams polimerams, pavyzdžiui, polivinilo alkoholiui, naudojamam skalbimo kapsulių apvalkalų gamyboje, apribojimų nėra. Taip pat ir neangliagrandžiams polimerams (pvz., polisilanui – neorganiniam silicio polimerui), kosmetikos gaminiams suteikiantiems tam tikrą tekstūrą, drėkinamąjį ar apsauginį poveikį, draudimai netaikomi. Todėl mokslininkė atkreipia dėmesį ir į kitą šių reguliavimų aspektą –žaliąjį smegenų plovimą (angl. greenwashing), kai visuomenę tam tikra

informacija apie ekologiją ima klaidinti. Tokie užrašai ant (dažnai brangesnių) kosmetikos gaminių kaip „be mikroplastiko“ ar „bioskaidūs ingredientai“ kelia nepagrįstą įsitikinimą, kad juose nėra sintetinių polimerų.

„Be to, jie irgi patenka į aplinką. Todėl su aplinkos tarša kovojančios organizacijos neretai kritikuoja tokias reguliavimo išimtis, kurios leidžia gamintojams ir toliau naudoti mikroplastiką ar sintetinius polimerus, bet deklaruoti, kad jų produkcija yra be šių medžiagų“, –pabrėžia chemikė.

Natūralumas – ne visada vertybė?

Dr. J. Jonikaitė-Švėgždienė sakosi pastebinti vyraujant nuomonę, kad natūralūs produktai ar medžiagos visais atvejais yra geresnė sintetinių alternatyva. Manoma, kad tokias medžiagas galima perdirbti arba jos nekenkia aplinkai, todėl yra tvarios, o į jų gamybos etapą, kuriame dažnai išsiskiria itin dideli CO2 kiekiai, sunaudojama daug energijos, neatsižvelgiama.

Vis dėlto dažnai natūralių produktų gamyba ir gyvavimo ciklas kainuoja brangiau ir gamintojui, ir aplinkai.

„Tiriant žmogaus organizmo reakciją, buvo nustatyta, kad medžiagos kilmė

tam įtakos neturi – tokius pačius uždegiminius procesus sukelia natūralios neorganinės medžiagos, dulkės, silikatai kaip ir tekstilės pluoštų mikrodalelės – medvilnė, viskozė. Kartais natūralių aliejų ir ekstraktų naudojimas siejamas su pagausėjusiais kontaktinio dermatito atvejais. Tad natūralių alternatyvų paieška visada yra geras žingsnis, bet teigti, kad viskas, kas natūralu, yra geriau, nereikėtų“, – sako mokslininkė.

Kalbantis apie natūralias alternatyvas, dr. J. Jonikaitė-Švėgždienė pabrėžia ir kosmetikos bei higienos priemonių pakuočių svarbą – geriau rinktis perdirbamą plastiką: „Vyrauja mitas, kad, pakeitus plastikinį maišelį popieriniu ar daugkartiniu medvilniniu, aplinkai bus geriau. Tačiau medvilnei užauginti ir maišeliams pagaminti sunaudojama itin daug vandens, išmetama daug CO 2 , medvilnė gausiai purškiama pesticidais, o tai labai kenksminga ir aplinkai, ir žmonėms, kurie nešioja pesticidais užterštos medvilnės produktus.

Taip pat ir su kosmetikos produktais popierinėse pakuotėse – teigiama, kad gaminys yra tvaresnis, ekologiškesnis, bet popierinės pakuotės spalva

Dažnai natūralių produktų gamyba ir gyvavimo ciklas kainuoja brangiau ir gamintojui, ir aplinkai.

spausdinant išgaunama dažais, užklijuojamas plastikinis lipdukas, įpakuojama į apsauginę plastikinę pakuotę, kad gaminio dėžutė nesušlaptų, ir

t. t. Matome perteklinį pakavimą, kuris aplinkai nepalankesnis už tinkamai rūšiuojamą ir perdirbamą plastiką (2 pav.).

Dažnai pamirštama, kad popieriaus gamyba – taip pat energiškai brangus procesas, o pagrindinė jo žaliava – spygliuočių mediena. Tačiau medžių kirtimas juk irgi kelia ekologinių problemų. Jei popieriaus gaminimo procesas nėra atliekamas tinkamai, jis yra labai taršus ir neekologiškas. Ne geriau ir su stikline tara – stiklo gamyba ir perdirbimas reikalauja dar daugiau energijos išteklių, o į aplinką išskiriamas didelis CO 2 , šiltnamio efektą didinančių dujų, kiekis. Be to, stiklinė pakuotė yra duži, todėl nėra saugi naudoti vonios kambaryje.“

Pasak mokslininkės, lietuvių aktyviai rūšiuojamas ir perdirbamas polietilentereftalatas (PET), įprastai naudojamas gaminant maisto ir gėrimų pakuotes, tinka ir kosmetikos bei kitų priemonių pakuotėms, o pakuotė, pagaminta tiek iš įprasto PET, tiek iš 100 proc. perdirbto plastiko, yra kur kas tvaresnė nei nauja ar perdirbta popierinė, o juo labiau stiklinė.

Pokyčius skatina ir sąmoningesnis vartojimas

Nors kosmetikos pramonė nėra didžiausia aplinkos teršėja, tiesioginis jos gaminių naudojimas skatina žmones atsakingiau vertinti gamintojus, pakuotes ir jų turinį tiek dėl juose esančio mikroplastiko, tiek dėl kitų medžiagų. Kuriamos įvairios programėlės, leidžiančios nustatyti kosmetikos sudėties kokybę nuskenavus pakuotėje pateikiamą sudedamųjų dalių sąrašą, suteikiama galimybė kreiptis į atitinkamas institucijas, siekiant įvertinti gaminių kokybę.

„Europos Komisijos sistema „Safety Gate“ priima europiečių kreipimusis ir atlieka įvairių prekių tyrimus dėl galimai nesaugių medžiagų ar jų kiekių. 2022 m. dėl kosmetikos gaminių į ją kreipėsi 10 proc., o 2023 m. – jau 32 proc. europiečių. Didėjantis besikrei-

2 pav. Resursai, sunaudojami pagaminti 1 mln. 500 ml talpos gėrimų pakuočių iš skirtingų medžiagų. Tarptautinės vandens buteliuose asociacijos informacija

piančiųjų skaičius rodo, kad žmonės darosi sąmoningesni ir labiau rūpinasi naudojamų priemonių saugumu.

Ta pati organizacija pastebi, kad daugiausia pranešimų gaunama apie nesaugius Kinijoje pagamintus kosmetikos (ir ne tik) gaminius“, – pasakoja mokslininkė.

Besikeičiantys žmonių vartojimo įpročiai lemia ir kitų medžiagų, ne tik mikroplastiko, reguliavimą. Pavyzdžiui, nuo 2025 m. gegužės bus įvestas vitamino A koncentracijos kosmetikos gaminiuose ribojimas – siekiant neviršyti bendros saugios suvartojamo vitamino A dozės, jo turės būti mažiau.

„Vitamino A koncentracija kosmetikos gaminiuose siekia 0,05–0,3 proc., priklausomai nuo gaminio. Atitinkamai griežtėja ir gaminių su vitaminu A ir jo formomis ženklinimas, kad žmonės sąmoningai atsižvelgtų į suvartojamos medžiagos kiekius, nes daug vitamino A gauname su maistu ir maisto papildais. Nors čia minimi kiekiai – išties nedideli, dažnai vaistą nuo nuodo skiria tik dozė“, – sako Vilniaus universiteto chemikė dr. J. Jonikaitė-Švėgždienė.

Kartais natūralių aliejų ir ekstraktų naudojimas siejamas su pagausėjusiais kontaktinio dermatito atvejais.

SMURTO PRIEŠ VAIKUS PREVENCIJA

Rastas priešnuodis smurtui prieš vaikus –patvirtinta veiksminga prevencijos programa

Julija Šakytė-Sarapė

Vilniaus universitetas

Vilniaus universiteto Psichologijos instituto mokslininkės atveria kelią

įrodymais grįstoms prevencijos strategijoms, kurios padeda išvengti smurto prieš vaikus dar prieš jam prasidedant. Nuo žinių apie smurtą ir saugų elgesį, emocinės savijautos pokyčių iki tėvų įgalinimo kurti teigiamus santykius – šias pirmõsios nacionaliniu lygmeniu patvirtintos smurto prevencijos programos priemones Lietuvos ugdymo įstaigos gali pradėti taikyti jau šiandien.

Du trečdaliai Lietuvos paauglių yra patyrę smurtą

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, nuo smurto Lietuvoje kasdien nukenčia 9 vaikai, o didžioji dalis smurtinių situacijų susidaro artimiausioje vaiko aplinkoje. Smurtas prieš vaikus pasireiškia įvairiomis formomis: fizine, seksualine ir emocine. Jis gali vykti namuose, mokykloje, bendruomenėje ar internete, o smurtautojai gali būti šeimos nariai, tolimesni giminaičiai, mokytojai, kaimynai, nepažįstamieji ar net kiti vaikai. Toks smurtas vaikams ne tik sukelia fizinę ir emocinę žalą, bet ir gali privesti prie savižudiško elgesio. Vilniaus universiteto mokslininkų atlikto tyrimo duomenimis, net 61 proc. 13–17 metų amžiaus paauglių nurodė patyrę kurios nors rūšies smurtą, iš jų pusė (51 proc.) smurtą patyrė per pastaruosius du mėnesius. Taigi beveik trečdalis paauglių šiuo metu patiria smurtą. Tarp smurto rūšių vyrauja psichologinis smurtas (38,9 proc.), fizinis smurtas (27,1 proc.) ir seksualinė prievarta internete (26,8 proc.). Daugiau nei pusė (54,5 proc.) paauglių bent vienos rūšies smurtą patyrė daugiau nei vieną kartą. Gauti tyrimo duomenys leidžia manyti, kad tik apie nedidelę dalį smurtą patyrusių vaikų yra sužinoma ar pranešama. Statistiniai duomenys, deja, neatspindi realaus moksliniais tyrimais ir specialistų praktika pagrįsto šios problemos masto Lietuvoje.

„Smurto atvejų yra daugiau, negu pranešama tarnyboms. Su šia problema susiduria ne tik Lietuva, bet ir kitos šalys.

Taip atsitinka dėl įvairių priežasčių: žmonės vengia pranešti, neatpažįsta kai kurių smurto formų, nepasitiki institucijomis. Pavyzdžiui, patys vaikai gali nesuprasti, kad tai jau yra netinkamas elgesys, ypač jei tai vyksta artimiausioje aplinkoje“, – sako Vilniaus universiteto mokslininkė ir Paramos vaikams centro programos „Esame saugūs“ vadovė dr. Ieva Daniūnaitė.

Lietuvoje „Esame saugūs“, skirtą visoms vaikų amžiaus grupėms, įskaitant vaikus, turinčius raidos iššūkių. Mokslinį programos veiksmingumo tyrimą atliko Vilniaus universiteto Psichologijos instituto mokslininkės: tyrimo vadovė doc. Inga Truskauskaitė, pagrindinės tyrėjos dr. Monika Kvedaraitė ir dr. I. Daniūnaitė. Programą sudaro praktiniai, interaktyvūs užsiėmimai vaikams ir paskaitos tėvams bei bendruomenės nariams. Įgyvendinant programą siekiama mažinti smurto prieš vaikus pasireiškimą, mokoma atpažinti netinkamą elgesį, paaiškinti, kaip reaguoti ir kur kreiptis pagalbos. Mokslinis šios programos tyrimas svarbus dėl savo naujumo, apimties ir reikšmės visuomenei.

„Šia programa, kurios efektyvumą mes tikrinome, siekiama suteikti žinių tiek tėvams, tiek vaikams apie tai, kas yra ir kas nėra smurtas. Dažnai smurtas kyla ne iš noro kam nors sąmoningai pakenkti, bet kaip būdas įtvirtinti savo poziciją, parodyti savo galią ar kaip auklėjimo metodas. Nesuprantant tokio elgesio padarinių, smurtas gali tapti kultūros dalimi, kuri perduodama iš kartos į kartą. Kuo anksčiau šį ciklą sustabdysime, tuo mažiau smurto matysime mūsų visuomenėje ateityje“, – teigia tyrimo vadovė doc. I. Truskauskaitė.

Programoje jau dalyvavo keli tūkstančiai vaikų

Programą „Esame saugūs“ Lietuvoje vykdo 79 įstaigos, joje jau dalyvavo beveik 3000 vaikų, paauglių ir jų tėvų ar globėjų. Programą įgyvendina psichologai, socialiniai darbuotojai, pedagogai ir auklėtojai, baigę Paramos vaikams centro mokymus. Mokymų metu jiems suteikiama būtinų žinių ir metodinė medžiaga, įskaitant programos vadovą, paskaitų skaidres ir iliustruotas priemones užsiėmimams.

Nuo smurto Lietuvoje kasdien nukenčia 9 vaikai, o didžioji dalis smurtinių situacijų susidaro artimiausioje vaiko aplinkoje.

Pirmoji patvirtinta smurto prevencijos programa Lietuvoje

Paramos vaikams centro psichologai ir psichoterapeutai sukūrė pirmąją smurto prieš vaikus prevencijos programą

Dr. M. Kvedaraitė pasakoja, kad vienas didžiausių iššūkių įgyvendinant šį mokslinio tyrimo projektą buvo jo mastas –pirmajame tyrimo etape dalyvavo 685 vaikai, lankantys 20 ugdymo įstaigų, o galutinei analizei naudoti 495 vaikų, dalyvavusių visuose trijuose tyrimo etapuose, duomenys.

Dažnai smurtas kyla ne iš noro kam nors sąmoningai pakenkti, bet kaip būdas įtvirtinti savo poziciją.

„Tokio masto tyrimas pareikalavo labai daug darbo ir išteklių. Bendradarbiavome su 20 Lietuvos ugdymo įstaigų. Į kiekvieną ugdymo įstaigą vyko apmokyta tyrėjų komanda, kiekvienoje įstaigoje tyrimas vyko trimis etapais. Tai reiškia, kad tuos pačius dalyvius (vaikus, paauglius, tėvus, specialistus), siekdami išsiaiškinti jų žinias apie smurtą, psichologinį atsparumą, agresyvų elgesį ir pritarimą jam, psichikos sveikatos rodiklius, apklausėme prieš, po ir praėjus trims mėnesiams po programos įgyvendinimo“, – apie tyrimo eigą pasakoja tyrėja.

Prevencinės programos užsiėmimai yra pritaikyti skirtingoms amžiaus grupėms:

vaikams iki 6 metų, 7–10 ir 11–18 metų vaikams ir mokyklinio amžiaus vaikams, turintiems raidos iššūkių. Tyrimo metu ikimokyklinio amžiaus vaikai ir vaikai su raidos sutrikimais apklausti interviu būdu, o pradinukai ir paaugliai – internetinėmis apklausomis, dalyvaujant tyrėjoms.

Įtraukti ir vaikai su raidos iššūkiais

Programos „Esame saugūs“ įgyvendinimas įstaigoje vyko keliais etapais. Pirmiausia buvo organizuojamas programos pristatymas bendruomenei, siekiant supažindinti jos narius su programos tikslais, įgyvendinimo principais ir eiga įstaigoje. Paskaitose tėvams

ir globėjams buvo suteikiama žinių, kaip apsaugoti vaikus, atpažinti galimus smurto požymius ir tinkamai reaguoti į tokias situacijas. Vaikų ir paauglių užsiėmimai vyko vadovaujantis pagal amžių ir poreikius pritaikyta metodine medžiaga.

Pasak doc. I. Truskauskaitės, programos tikslas buvo stiprinti vaikų žinias apie jų teises, jausmų svarbą, smurto atpažinimą, saugų elgesį internete ir pagalbos galimybes.

Pasakodama apie tai, kaip vyko užsiėmimai vaikams, dr. I. Daniūnaitė pažymi, kad kiekvienas užsiėmimas buvo pritaikytas pagal vaikų amžių ir pateikiamas per žaidimus ar praktines užduotis.

Smurto prieš vaikus prevencija

Pasak jos, programai įgyvendinti buvo apmokyta po du specialistus iš kiekvienos ugdymo įstaigos, jie gavo išsamią medžiagą su veiklų aprašymais, užduotimis ir priemonėmis. Vėliau mokyklos parinko po dvi klases, kurios buvo padalintos į dvi mažesnes grupes, siekiant užtikrinti saugią aplinką jautrioms temoms aptarinėti. Užsiėmimai ikimokyklinio amžiaus ir raidos iššūkių turintiems vaikams vyko šešis kartus po 30 minučių, o kitoms grupėms – penkis kartus po 45 minutes.

„Mokyklos užsiėmimus turėjo surengti per du mėnesius (4 grupelės po 5–6 užsiėmimus kiekvienoje įstaigoje). Pavyzdžiui, pirmo užsiėmimo tema – vaiko teisės. Tikslas – kad vaikai suprastų savo teises, kad žinotų, jog neturi patirti jokio smurto ir gali gauti pagalbą. Tuomet atsižvelgiant į amžių yra pateikiama užduotis – tai gali būti žaidimas, praktinė užduotis ir pan. Pavyzdžiui, mažesniems vaikams būdavo rodomi paveikslėliai, kuriuose yra vaizduojama situa-

cija, ir klausiama, ką jie mato, ką jie supranta, kaip vaikas tokioje situacijoje jaučiasi ir pan.“, – pasakoja dr. I. Daniūnaitė.

Tyrimas įrodė programos naudą

Tyrimas atskleidė, kad programa „Esame saugūs“ reikšmingai pagerino vaikų žinias apie smurtą ir saugų elgesį visose amžiaus grupėse – nuo ikimokyklinio amžiaus vaikų iki vyresnių paauglių. Maža to, vaikų ir paauglių dalyvavimas programoje reikšmingai prisidėjo prie emocinės savijautos gerėjimo – sumažėjo nerimo ir depresijos lygis, padidėjo psichologinė gerovė.

„Prieš tyrimą ikimokyklinio amžiaus vaikai ir raidos iššūkių turintys vaikai turėjo mažiausiai žinių apie kūno saugumą. Programa parodė, kad po užsiėmimų šios žinios smarkiai pagerėjo. Kūno saugumas jiems buvo daugiausia klausimų kelianti tema – kai kurie vaikai nežinojo, kas yra intymios kūno vietos

ir kad kiti žmonės negali jų liesti. Pradinių klasių vaikai turėjo mažai žinių apie neleistiną smurtinį elgesį, pavyzdžiui, ar galima rėkti ant vaiko, jei šis blogai elgiasi. Taigi dalyvavimas programoje „Esame saugūs“ šiai grupei reikšmingai prisidėjo gerinant žinias apie vaiko teisę nebūti skriaudžiamam. Paaugliai, kaip ir pradinukai, turėjo mažiausiai žinių apie neleistiną smurtinį elgesį, po programos jų padaugėjo. Mane labai džiugino, kad paauglių grupėje smarkiai pagerėjo supratimas apie jausmų svarbą atpažįstant smurtą“, – tyrimo rezultatus apžvelgia vadovė doc. I. Truskauskaitė. Tyrimas parodė, kad po programos dalyviai jautėsi saugesni mokykloje, o tai buvo susiję su tuo, kad jie įgijo daugiau žinių apie smurtą ir saugų elgesį. Vaikų žinios pagerėjo įvairiose srityse, tokiose kaip teisė nebūti skriaudžiamiems, neleistinas smurtinis elgesys, kreipimosi pagalbos svarba ir jausmų vaidmuo atpažįstant smurtą. Be to, programos poveikis buvo matomas

ne tik iš žinių, bet ir iš nuostatų bei elgesio pokyčių. Dalyvių žinių apie smurtą ir saugų elgesį padaugėjimas buvo susijęs su pritarimo agresyviam elgesiui sumažėjimu praėjus dviem mėnesiams po programos. Vyresnių paauglių grupėje žinių padaugėjimas buvo susiję su mažesniu agresyvaus elgesio pasireiškimu. Šie rezultatai rodo, kad programa gali prisidėti prie ilgalaikių nuostatų ir elgesio pokyčių.

Veiksmingumas jau patvirtintas

Mokslinis prevencinės programos „Esame saugūs“ veiksmingumo tyrimas – pirmasis Lietuvoje, įtraukęs ikimokyklinio amžiaus ir raidos sutrikimų turinčius vaikus į smurto prevencijos analizę. Tyrimas atskleidė, kad programa teikia daugialypę naudą vaikams ir paaugliams, o jos veiksmingumas jau yra patvirtintas. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių

Nacionalinė švietimo agentūra patvirtino šią programą kaip atitinkančią prevencinių programų kriterijus.

„Tai, kad programa patvirtinta nacionaliniu lygmeniu, iš esmės viską keičia. Šiuo metu mokyklose rekomenduojama įgyvendinti tik Nacionalinės švietimo agentūros patvirtintas programas. Programos veiksmingumas įrodytas moksliniu tyrimu. Panašių programų yra daugiau, tačiau ši yra vienintelė specializuota ir sisteminga smurto prieš vaikus prevencijos programa, kurios veiksmingumas patvirtintas moksliškai“, –pabrėžia doc. I. Truskauskaitė. Pasak dr. I. Daniūnaitės, mokyklos aktyviai įsitraukė į programą, džiaugėsi rezultatais ir teigė gavusios vertingų įžvalgų: „Kitos įstaigos taip pat gali prisijungti prie programos, apsimokyti ir ją įgyvendinti. Tai, kad programa patvirtinta ir kad tyrimą atliko Vilniaus universiteto mokslininkės, didina jos patikimumą ir skatina susidomėjimą.“

Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad programos mokymai padeda specialistams įveikti baimę kalbėti su vaikais sudėtingomis temomis. „Iš pradžių atrodo, kad bus sunku, bet vaikai noriai bendrauja ir kalbasi“, – teigia dr. I. Daniūnaitė.

Programa teikia daugialypę naudą vaikams ir paaugliams, o jos veiksmingumas jau yra patvirtintas.

DERYBOS

Derybos per nesiderėjimo prizmę: nauja strategija karo kontekste

Lekt. Marija Dautartaitė

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas

Derybos dažnai laikomos vienu iš pagrindinių įrankių sprendžiant konfliktus, tačiau ne visada tiesioginis „sėdimas prie derybų stalo“ yra tinkamiausias sprendimas. Konfliktai, ypač tokie kaip karai, reikalauja nuodugnios analizės, kurioje būtina įvertinti ne tik pozicijas ir interesus, bet ir alternatyvas, išteklius bei derybų galimybes. Rusijos karas su Ukraina parodė, kad kartais atsisakymas pradėti derybas gali tapti strateginiu sprendimu, grindžiamu nuosekliu konflikto šalių galimybių ir tikslų vertinimu. Tam, kad prasidėtų taikos derybos, būtina, kad abi nesutariančios šalys neturėtų kito pasirinkimo pasiekti savo tikslų ir pasitikėtų viena kita. Kadangi tradiciniai derybų metodai su Rusija nebeveikia, užuot derėjusis blogomis sąlygomis, Ukraina ėmėsi kurti naują derybų sistemą, paremtą „skraidančiąja diplomatija“.

Sėkmingų derybų esmė

Derybų teorijos paskaitas pradedu nuo istorijos apie skirtumą tarp derybinės pozicijos ir interesų. Štai klasikinis pavyzdys, dažnai naudojamas šiai skirčiai iliustruoti: du skaitytojai atokioje bibliotekos salėje nesutaria dėl lango – vienas norėtų jį atidaryti, tačiau kitas griežtai nesutinka.

Jų barnis patraukia bibliotekininkės dėmesį ir ji, tikriausiai siekdama greičiau atkurti pagarbią knygų šventovės tylą, imasi tarpininkauti sprendžiant konfliktą. Pirmiausia ji išklauso abi puses ir supranta, kad pirmasis skaitytojas nori atidaryti langą siekdamas pravėdinti salę – joje iš tikrųjų tvankoka, o antrasis priešinasi, nes yra ką tik pasveikęs po ligos ir bijo vėl peršalti, jei viduržiemį tektų sėdėti prie atlapo lango. Netarusi nė žodžio, bibliotekininkė grįžta į savo kabinetą ir plačiai atidaro langą – ji žino, kad taip grynas oras netrukus pasieks salę, nesukeldamas skersvėjo. Išvada paprasta: supratusi, kad už pozicijos dėl lango slepiasi gilesni interesai, bibliotekininkė sugebėjo surasti kūrybišką sprendimą, kuriame abi pusės gali jaustis laimėtojos – argi tai nėra sėkmingų derybų esmė?

Tačiau mano studentai turėjo kitokią nuomonę. Jiems pasirodė, kad šioje situacijoje galimas gerokai paprastesnis sprendimas: „Aš tiesiog atsistočiau ir išeičiau į kitą salę – abiem atvejais. Langas – per smulkus klausimas, kad dėl jo gadinčiausi nuotaiką arba sveikatą.“ Galėjau tik džiaugtis šia pastaba – atrodo, kad studentai ne tik įvertino konfliktuojančių pusių pozicijas ir už jų slypinčius interesus, bet ir pagalvojo apie derybų šalių išteklius – kiek laiko ir energijos jos gali skirti vienam ar kitam klausimui spręsti – ir alternatyvas – ar yra kitas būdas pasiekti tai, ko norisi. Studentai teisūs – ne visais atvejais apsimoka derėtis, todėl atlikus visų šių elementų vertinimą būtina užduoti esminį klausimą, kuris derybų teorijoje iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti keistokas: derėtis ar ne? Iš tiesų abu pasirinkimai – pradėti derybas arba jų atsisakyti – turi savo logiką ir priežastis. Derybų pradžia siunčia signalą apie galimus – nors nebūtinai įgyvendinamus – sprendimus, tuo tarpu nepradėtos derybos irgi yra signalas, kuriame užšifruota daug svarbios informacijos. Atidesnis žvilgsnis į situacijas, kai derybos neprasideda, gali padėti geriau suprasti ir išryškinti esminius derybų

elementus – konfliktuojančių šalių pozicijas, interesus, alternatyvas, išteklius ir net nuspėti jų strategiją.

Kodėl nesiderėjimas irgi yra strategija?

Kilus bet kokiam nesutarimui, iš karto pasigirsta raginimų ieškoti sprendimo ir sėsti prie derybų stalo. Tai gali vykti ir kasdienėse situacijose, ir tarptautinėje arenoje. Atsisakius derėtis, galima sulaukti priekaištų ir kaltinimų nenorint išspręsti konflikto ar siekti taikos, tarsi prasidėjusi derybų konferencija stebuklingai galėtų tai užtikrinti. Ne vienas XXI a. trečiojo dešimtmečio karinis konfliktas buvo palydėtas skambių antraščių apie nuolat atidėliojamas, vilkinamas, atšauktas ar net sabotuojamas derybas, taip formuojant įspūdį, kad pradėti derybas yra vienintelis ir teisingiausias sprendimas. Vis dėlto derybų teorija rodo, kad neprasidėjusios derybos irgi yra strategija, paremta nuoseklia vienos arba abiejų konflikto pusių atlikta savo galimybių ir tikslų analize. Tam, kad derybos dėl taikos prasidėtų, būtini mažiausiai du elementai: pirmiausia, abi šalys turi nebematyti kito būdo pasiekti tikslo, dėl kurio pradėjo karą; antra, konflikto šalys turi pasitikėti viena kita.

Pastaraisiais metais daugiausia kalbama apie Ukrainoje Rusijos pradėtą ir tęsiamą karą. Nuo pat karinių veiksmų pradžios 2022 m. pasigirsta raginimų Ukrainai derėtis su agresore Rusija – siūlomi įvairūs klasikiniai derybų formatai, galintys privesti prie diplomatinio konflikto sprendimo. Ar, atmetus emocijas, yra pagrindo tikėtis, kad derybos prasidės?

Pirmasis elementas, būtinas derybų pradžiai, nusako ne tik realią konfliktuojančių pusių galią (ypač karinę) ir turimus išteklius, bet ir trečiųjų šalių įtaką – kiek ir kokios paramos abi pusės tikisi sulaukti iš jas remiančių sąjungininkų. Ukrainą palaiko dešimtys demokratinėmis vertybėmis tikinčių šalių, didieji blokai Europos Sąjunga ir NATO – jų suteikta ir planuojama suteikti parama nuo pat karo pradžios stiprino Ukrainos pozicijas ir leido tikėti, kad šalis nepritrūks išteklių kovoje už savo nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą. Tačiau šioje lygtyje figūruoja ir trečiųjų šalių vidaus politika – didžiųjų rėmėjų, tokių kaip JAV, politinių prioritetų pokytis gali pakeisti situacijos vertinimą. Sumažėjus tikimybei, kad užsibrėžti tikslai bus pasiekti mūšio lauke, derybų pradžios tikimybė didėja, nes Ukraina visada pabrėžė siekį išsaugoti žmonių – tiek civilių, tiek karių –gyvybes. Agresorė Rusija gali remtis tik kelių autoritarinių bei totalitarinių šalių parama ir savo vidaus ište-

kliais – jai žmogiškųjų išteklių saugojimas, atrodo, nėra prioritetas. Ši techninė analizė tarsi siūlytų išvadą, kad, sumažėjus trečiųjų šalių paramai, o su ja ir perspektyvai pasiekti tam tikrus tikslus mūšio lauke, derybos turi prasidėti. Tačiau kokios derybos? Pagal kieno principus? Derybų istorijoje gausu pavyzdžių, kai susitarimo sąlygas diktuoja „didesnis ir stipresnis“ – to kartoti nesinori.

Pasitikėjimas Putino Rusija – neįmanomas

Nereikia pamiršti ir antrojo elemento – pasitikėjimo. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis visada pabrėžė, kad Ukraina karui užbaigti ieško diplomatinio būdo, tačiau nesiderės su Rusija, kol jai vadovauja Putinas. Būtent nepasitikėjimas Rusijos vadovybe, ne kartą veiksmais parodžiusia, kad taika ir saugumas nėra jos tikslas, suformavo esminę Ukrainos poziciją – derybos su Putino Rusija yra neįmanomos, ypač jei jos vyktų tuo pačiu principu kaip ir ankstesni Minsko susitarimai, kuriais buvo įšaldytas konfliktas Donbase. Pasitikėjimas – būtina sąlyga bet kokiose derybose, net vykstančiose kasdienėje situacijoje. Be pasitikėjimo neįmanoma sutarti ir dėl ilgalaikių sprendimų, ypač jei susitarimą numatyta įgyvendinti keliais etapais.

Derybų istorijoje gausu pavyzdžių, kai susitarimo sąlygas diktuoja „didesnis ir stipresnis“ – to kartoti nesinori.

Analizuojant kitą pastarųjų metų pavyzdį – Izraelio ir „Hamas“ konflikto derybų eigą po 2023 m. sausio 7 d. įvykių – akivaizdu, kad būtent abipusio pasitikėjimo stygius, nepaisant mediatorių (taikos tarpininkų) pastangų, palaidojo ne vieną susitarimo projektą, galėjusį užbaigti karinius veiksmus Gazos ruože. Net jei dalis pasiūlymų derybų metu buvo atmesti, nes neatitiko vienos arba kitos pusės interesų, bendra nesiderėjimo atmosfera buvo paveikta būtent nepasitikėjimo. Akivaizdu, kad Izraelio ir Libano tarpusavio santykiuose pasitikėjimo buvo daugiau –pakankamai, kad 2024 m. lapkričio 27 d. pavyktų pasiekti paliaubų susitarimą. O kokios alternatyvos lieka, jei nėra pasitikėjimo priešininku ir jo gebėjimu laikytis susitarimo?

Ukraina kuria naujas derybų taisykles

Ukraina, sumaniai perkonstruodama klasikinę derybų teoriją, ima diktuoti savo sąlygas dėl galimų susitarimų ateityje – kitaip tariant, kuria naujas derybų taisykles. Čia svarbų vaidmenį atlieka kūrybiškumas – nors oficiali Ukrainos pozicija, kad su Putino Rusija ji nesiderės, per pirmuosius trejus karo metus nekito, bet per tą laiką vyko „vieno klausimo“ derybos dėl apsikeitimo belaisviais (mediatoriai – Jung-

tiniai Arabų Emyratai ir Turkija) ir dėl grūdų transportavimo Juodąja jūra koridoriaus (mediatorės – Jungtinės Tautos ir Turkija).

Mediatorių, kurie dažniausiai yra neutralios valstybės, įsitraukimas į derybas reiškia, kad nesutariančios pusės neturi bendrauti viena su kita tiesiogiai, todėl prie derybų stalo galima išvengti išankstinių nusistatymų, emocijų ir jau minėto nepasitikėjimo. Pokalbiai dažniausiai vyksta su kiekviena šalimi atskirai, o mediatorius, tarsi koks lėktuvas, juda tarp taškų, kurie be jo pagalbos niekaip negali susieiti. Ne veltui šis metodas angliškai vadinamas „skraidančiąja diplomatija“ (angl. shuttle diplomacy) ir pabrėžia jungiantį mediatoriaus vaidmenį derinant šalių pozicijas.

„Skraidančioji diplomatija“ padėjo sureguliuoti ne vieną konfliktą – ji buvo pasitelkta ir Izraelio ir „Hamas“ derybų metu ir net leido pasiekti 2025 m. sausio paliaubų susitarimą, sudarytą iš trijų etapų. Tiesa, aiškiausiai susitarta tik dėl pirmojo, susijusio su dalies įkaitų paleidimu, todėl ekspertai nuo pat pradžių atsargiai vertina šio susitarimo patvarumą ir galimybę panaikinti esmines konflikto priežastis ilguoju laikotarpiu, ypač pasibaigus įkaitų ir kalinių apsikeitimo etapui. Akivaizdu, kad tokio masto konfliktas kaip Rusi-

Ukraina, sumaniai perkonstruodama klasikinę derybų teoriją, ima diktuoti savo sąlygas dėl galimų susitarimų ateityje.

jos karas Ukrainoje taip pat negali būti išspręstas tik per atstumą. Tačiau jei viena šalis atsisako sėsti prie derybų stalo su kita, ar derybos įmanomos iš viso?

Čia vėl suveikia Ukrainos kūrybiškumas, realiu laiku perrašantis derybų teoriją. 2022 m. rudenį pristatyta dešimties punktų Ukrainos taikos formulė yra aiškiai išdėstyta derybinė pozicija – t. y. Ukrainos tikslai, be kurių karo užbaigimas ir taikos susitarimas nėra įmanomi. Taikos formulę lydi Ukrainos organizuojamos Taikos viršūnių konferencijos. Pirmoji įvyko 2024 m. birželį Šveicarijoje, į ją buvo pakviesti daugumos pasaulio valstybių lyderiai. Jiems pristatyti pirmieji keturi Ukrainos taikos formulės punktai iš dešimties: užtikrinti Zaporižios atominės elektrinės saugumą, maisto tiekimo grandinę, atkurti Ukrainos energetikos infrastruktūrą ir grąžinti neteisėtai išvežtus ukrainiečius – karo belaisvius ir vaikus.

Komunikatą, kuriame patvirtinami šie principai, pasirašė beveik 90 valstybių ir 6 tarptautinės organizacijos. Šis žingsnis įdomus dėl kelių priežasčių: pirmiausia, Ukraina savo pozicijas pristato kaip interesus – ne tik savo, bet ir kitų valstybių, kurios irgi turėtų būti suinteresuotos tarptautiniu minėtų principų pripažinimu. Antra,

šitaip bent jau dalis Ukrainai rūpimų klausimų perkvalifikuojami iš nacionalinių ar dvišalių į daugiašalius, nes atominis saugumas ar maisto tiekimo grandinės užtikrinimas rūpi visiems. Trečia, sutelkus tarptautinę bendruomenę prie konkrečių klausimų, galima tikėtis, kad dėl jų su Rusija derėsis ne viena Ukraina, o dešimtys šiuos principus palaikančių valstybių. Bet kokiu atveju Ukraina naudoja diplomatiją ir derybas kaip minkštąją galią kare, kuris jai buvo primestas kaip kietosios galios demonstracija.

Skirtingas taikos supratimas

2025 m. pradžioje vėl pradėta kalbėti apie tai, kaip užbaigti Rusijos pradėtą karą Ukrainoje diplomatinėmis priemonėmis. JAV prezidentas Donaldas Trumpas iš karto po priesaikos ėmėsi vykdyti dar rinkimų kampanijos metu duotą pažadą pradėti derybas dėl taikos Ukrainoje. Deja, daugelio nuostabai, prie derybų stalo sėdo tik JAV ir Rusijos atstovai, o Ukrainos pirmosiose JAV inicijuotose derybose nebuvo. Tai iš principo pažeidė vieną esminių principų, kurį per trejus Rusijos agresijos metus bandė įtvirtinti prezidentas V. Zelenskis ir jo komanda –„nieko apie Ukrainą be Ukrainos“. Kitas netikėtumas – ką slepią sąvoka „taika Ukrainoje“. JAV prezidentas

D. Trumpas kalba, kad derėtis reikia dėl karinių veiksmų sustabdymo, tuo tarpu Ukrainos interesas – ne tik ugnies nutraukimas, bet ir kitos esminės sąlygos, kuriomis siekiama ilgalaikės taikos. Naudojantis filosofo Isaiah'os Berlino „negatyvios ir pozityvios laisvės“ skirtimi, galima sakyti, kad D. Trumpo deklaruojamas siekis sustabdyti karą geriausiu atveju gali atnešti tik „negatyvią taiką“ – situaciją, kai nevyksta aktyvus karinis konfliktas, tačiau problemos, dėl kurių karas prasidėjo, lieka neišspręstos.

Tuo tarpu Ukraina ir jos lyderiai visada kalbėjo apie „pozityvią taiką“ ir siekė iš principo užkirsti kelią panašaus konflikto pasikartojimui. Ne veltui viena iš esminių Ukrainos sąlygų derybose yra saugumo garantijos kaip vienintelis būdas užtikrinti ilgalaikę taiką. Kardinaliai pasikeitus JAV pozicijai ir prioritetams, dar svarbesnis tampa kitų per trejus karo metus pritrauktų Ukrainos sąjungininkų vaidmuo ir jų derybinė pozicija. Ukraina sumaniai išnaudojo laiką kurdama įvairias naujas partnerių koalicijas, įtvirtindama esminius principus ir pristatydama savo poziciją pasauliui. Belieka tikėtis, kad šie principai ras vietos prie derybų dėl ilgaikės ir teisingos taikos Ukrainoje stalo.

PRIKLAUSOMYBĖS

Kaip išsivysto priklausomybės ir kodėl jų taip sunku atsikratyti?

Liudmila Januškevičienė Vilniaus universitetas

Opioidai, kokainas, nikotinas – tai medžiagos, nuo kurių greičiausiai tampama priklausomais. Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro profesorė Valentina Vengelienė sako, kad su šiomis medžiagomis geriau nerizikuoti ir jų nebandyti, net jei ir žinome, kad neturime genetinio polinkio tapti priklausomi.

Pasak jos, priklausomybė tam tikrai cheminei medžiagai išsivysto, kai negrįžtamai pakinta žmogaus smegenų veikla ir dėl to parandama elgesio kontrolė, o pati priklausomybė diagnozuojama tada, kai pasireiškia bent trys iš keliolikos simptomų. Pagrindiniai jų – stiprus noras vartoti medžiagą, nesugebėjimas susilaikyti nuo vartojimo, socialinių įsipareigojimų nevykdymas ir atsisakymas alternatyvių interesų.

Kodėl žmonės nuolat siekia malonumo?

Priklausomybes nuo psichoaktyviųjų medžiagų jau daugiau kaip 25 metus tyrinėjanti prof. V. Vengelienė sako, kad mėgautis tuo, kas suteikia malonumą, ir ieškoti galimybių tai pakartoti – normalu ir iš prigimties būdinga ne tik žmonėms, bet ir kitiems gyvūnams.

Skirtumas tik toks, kad gyvūnai natūralioje aplinkoje negali sau leisti ieškoti papildomų malonumų, nes jiems visą gyvenimą reikia ieškoti maisto ir saugotis plėšrūnų. „O žmonėms atvirkščiai: nereikia visą dieną ieškoti maisto ir slėptis nuo priešų, todėl jie gali sau leisti svaigintis. Nors gamtoje yra augalų, kurie gamina alkoholį, ir jie yra kai kurių gyvūnų maisto šaltinis, bet gyvūnų organizmas sugeba labai greitai augalo gaminamą alkoholį suskaidyti“, – sako mokslininkė.

Anot jos, taip evoliuciškai susiformavo, kad dėl tam tikrų požievinių smegenų sričių aktyvavimo mes automatiškai reaguojame į aplinkos dirgiklius, kurie arba yra būtini (pvz., maistas), arba kelia pavojų mūsų išlikimui (pvz., plėšrūnai). „Automatiškai reaguojame į tokius vidinius dirgiklius kaip alkis, troš-

kulys ir tokius išorinius dirgiklius kaip šaltis, karštis, priešas, pavojus. Į visas šias grėsmes gyvybei mes reaguojame automatiškai ir nevaldomai. Kitais žodžiais tariant, vadinamieji natūralūs atlygiai ir grėsmės kontroliuoja mus, o ne mes juos“, – paaiškina neurobiologė. Smegenys sukuria ryšius (t. y. asociacijas) tarp mums naudingo (ar žalingo) stimulo ir su juo susijusių „užuominų“, pavyzdžiui, vaizdų, garsų ar kvapo, kurie mums primena atlygį (ar bausmę). Štai kodėl eidami pro restoraną galime pajusti norą ką nors konkretaus suvalgyti.

Tam tikrose visų gyvų organizmų smegenų srityse yra atlygio sistema, susijusi su malonumo suvokimu. Kai darome dalykus, kurie padeda mums išlikti sveikiems ir gyviems, nervinės ląstelės išskiria specialias chemines medžiagas – neuromediatorius. Jų yra daug ir skirtingai veikiančių, bet kai kurie (pvz., endogeniniai opioidai) veikia atlygio sistemą, ir kai jų koncentracijos kiekis tam tikrose smegenų atlygio sistemos srityse padidėja, mes jaučiame malonumą. Tai tarsi smegenų būdas pasakyti: „Taip, šis veiksmas yra naudingas, daryk tai dažniau!“ Štai kodėl valgy-

dami mėgstamą maistą, apsikabinę mylimą žmogų mes jaučiame malonumą (arba kitaip – natūralų atlygį).

„Ši smegenų atlygio sistema yra sukurta tam, kad sustiprintų tą elgesį, kurio mums reikia, kad išgyventume, pavyzdžiui, valgymą. Kai pamatome su maistu susijusias „užuominas“, atlygio neuroniniai keliai yra sužadinami. Vienas iš neuromediatorių, dalyvaujančių šiame procese, yra dopaminas. Dopamino išsiskyrimas paskatina mokymosi procesą (t. y. kuriamos stipresnės asociacijos), užtikrinantį, kad su valgymu susiję veiksmai bus kartojami ateityje“, – sako priklausomybių tyrėja.

Psichoaktyviųjų medžiagų poveikis kelis kartus stipresnis

Mokslininkė pasakoja, kad panašiai yra su psichoaktyviosiomis medžiagomis – jos yra tie aplinkos stimulai, kurie mus kontroliuoja. Esama teigiamų ir neigiamų stimulų. „Neigiami stimulai mums liepia saugotis (pvz., bėgti, vengti, kai atsiranda pavojus, skausmas), o teigiami mums sako: patenkink savo svarbiausius išlikimo poreikius (vartok, valgyk, santykiauk, bendrauk). Ir psichoak-

tyviosios medžiagos paveikia būtent tas smegenų sritis, kurios atkreipia dėmesį į teigiamus aplinkos stimulus ir skatina mus vartoti.“

Psichoaktyviosios medžiagos imituoja natūralų smegenų atlygio sistemos aktyvavimą, susijusį su malonumo jausmu, ir skatina mokymosi procesą, užtikrinantį, kad su jų vartojimu susiję veiksmai bus kartojami. Skirtumas tik tas, kad psichoaktyviųjų medžiagų mums sukeliamas poveikis yra nepalyginamai stipresnis už tą, kurį suteikia mūsų išgyvenimo poreikių patenkinimas.

„Dėl to, kad natūralūs atlygiai kontroliuoja mus, o ne mes juos, mums yra labai sunku laikytis dietų. Dėl tos pačios priežasties žmogui, turinčiam genetinį polinkį tapti priklausomam, labai sunku atsisakyti psichoaktyviųjų

Ši smegenų atlygio sistema yra sukurta tam, kad sustiprintų tą elgesį, kurio mums reikia, kad išgyventume.

medžiagų, nes tos pačios smegenų sritys yra aktyvuojamos kelis kartus stipriau, nei tai daro natūralūs atlygiai. Todėl, kalbant apie saldumynų nevalgymą, alkoholio ar kitų medžiagų atsisakymą, dažnai neveikia jokie valios mechanizmai“, – aiškina priklausomybių tyrėja.

Taurė gėrimo ar dozė tampa vieninteliu „tikro“ malonumo šaltiniu, tuo tarpu smegenų dalys, įprastai įspėjančios mus apie pavojus, tarsi išsijungia. Taip netenkame natūralios savisaugos instinktų – mums pasidaro nesvarbus pavojus sveikatai, finansinė padėtis ar net šeima. Įdomu tai, kad kai kurios medžiagos, pavyzdžiui, nikotinas, nesukuria stipraus malonumo jausmo, o kai žmogus tampa priklausomas, jis tą jausmą net ir patiria daug silpniau, tačiau vis tiek

psichoaktyviųjų medžiagų gebėjimas kontroliuoti mūsų elgesį išlieka toks pat stiprus.

Nuo ko priklauso, ar žmogus taps priklausomas?

Ar asmuo taps priklausomas pavartojęs vienos ar kitos psichoaktyviosios medžiagos, apie 50 proc. priklauso nuo genetinio polinkio ir 50 proc. –nuo aplinkos veiksnių. Pavartojus „stiprios“ medžiagos, labai greitai paaiškėja, ar turime genetinį polinkį, ar ne. Tačiau mokslininkė sako, kad ir nepabandę galime išsiaiškinti, ar turime polinkį į priklausomybę. Ji siūlo prisiminti, kiek tetų ir dėdžių giminėje mėgsta svaigintis psichoaktyviosiomis medžiagomis, ir jei tokių yra, o jei dar vartoja ir bent vienas iš tėvų, tai jau būtų galima spėti, kad

yra nemaža tikimybė, jog genetinis polinkis yra.

Be to, kai kurie aplinkos veiksniai taip pat gali padidinti priklausomybės atsiradimo tikimybę. Prof. V. Vengelienė sako, kad tai gali būti augimas psichoaktyviąsias medžiagas vartojančių žmonių aplinkoje, psichologinės traumos, ankstyvas amžius, kai asmuo pirmą kartą pavartoja psichoaktyviųjų medžiagų.

„Pavyzdžiui, vaikystėje patirta psichologinė trauma smarkiai pakeičia neuroninius tinklus, lemiančius elgesį ir reakcijas į aplinkos stimulus. Arba jei žmogus augo tokioje aplinkoje, kur dauguma artimųjų vartojo psichoaktyviąsias medžiagas, jam atrodo, kad tai yra visiškai normalu ir jis pradeda jas vartoti labai anksti. Tokiu atveju jo neuroniniai tinklai susiformuoja visai kitaip nei žmogaus, kuris nėra jų nei matęs, nei vartojęs. Neuroni -

Pavartojus „stiprios“ medžiagos, labai greitai paaiškėja, ar turime genetinį polinkį, ar ne.

niai tinklai gali būti paveikti dar net žmogui negimus, mamos įsčiose. Didelis mamos išgyvenamas stresas ar smegenų darbą keičiančių vaistų vartojimas taip pat gali sukelti vaiko smegenų veiklos pokyčius.“

Tačiau neurobiologė sako, kad nėra tokios medžiagos, kurios pavartoję visi 100 proc. tampa priklausomi. Vienos psichoaktyviosios medžiagos veikia stipriau ir greičiau, kitos – silpniau. Todėl ir priklausomybė nuo vienos medžiagos gali atsirasti greičiau ir didesniam procentui, nuo kitos – lėčiau ir mažesniam procentui žmonių. Dažniausiai pabandę psichoaktyviųjų medžiagų priklausomi nuo jų tampa apie 10–15 proc. žmonių, tai yra 1–2 žmonės iš dešimties.

„Pavyzdžiui, jeigu klasėje yra 24 mokiniai ir jie visi pabando parūkyti elektroninių cigarečių, pripildytų psichoaktyviųjų medžiagų, tai reiškia, kad bent 2 iš

jų savo gyvenimą gal jau ir susigadino. Jauni žmonės, kurie nusprendžia pasilinksminti ir paragauti, turi žinoti, kad daro sprendimą visam gyvenimui, nes priklausomybių atsikratyti yra be galo sunku“, – tvirtina pašnekovė.

Pavojingiausia – medžiagų maišymas

Paklausta, kokių medžiagų reikėtų ypač pasisaugoti, mokslininkė sako, kad kai kurios priklausomybę gali sukelti labai greitai: „Kokainas, visi opioidai, nikotinas ir visos tos medžiagos, kurios priklauso psichikos stimuliantų grupei, veikia stipriai ir priklausomybę gali sukelti labai greitai. Silpniau veikia alkoholis, marihuana, kanapės, haliucinogenai (grybai) – jų reikėtų vartoti daugiau ir ilgesnį laiką, kad atsirastų priklausomybė.“

Tačiau pavojingiausia, mokslininkės teigimu, yra medžiagų maišy -

mas. Didelė problema, anot jos, yra elektroninės cigaretės, nes kartais niekas nežino, ko ten yra primaišyta. Todėl jauni žmonės, rūkantys neaiškios sudėties elektronines cigaretes, smarkiai rizikuoja net savo gyvybe.

„Kelių psichoaktyviųjų medžiagų maišymas, ir ne tik elektroninėse cigaretėse, yra labai pavojingas, nes jos paveikia skirtingus neuronus, o joms suardyti reikalingi tie patys kepenų fermentai. Kai jie yra užsiėmę vienos medžiagos skaidymu, negali tuo pačiu metu skaidyti ir kitos organizmui pavojingos medžiagos. Organizmas nesusitvarko su tokiu krūviu ir įvyksta apsinuodijimas, perdozavimas“, – paaiškina prof. V. Vengelienė.

Priklausomybę išduoda bent trys simptomai

Kad žmogus yra priklausomas nuo psichoaktyviųjų medžiagų, visų pirma išduoda medžiagos vartojimo kontrolės sutrikimas. Tai reiškia, kad žmogus taip stipriai nori ją vartoti, kad negali susilaikyti ir vartoja per daug – pavyzdžiui, pradeda gerti ir nebegali sustoti. Kitas dalykas, būdingas nuo tam tikrų medžiagų priklausomiems žmonėms – nesugebėjimas atidėti vartojimo vėlesniam laikui. Pavyzdžiui, rytoj studentui yra svarbus egzaminas ir šiandien gerai būtų negerti, bet jis negali to atidėti rytdienai, po egzamino.

Trečias žmogaus priklausymo nuo psichoaktyviųjų medžiagų požymis yra socialinių įsipareigojimų nevykdymas arba alternatyvių interesų neturėjimas. Jam tampa nesvarbi jo socialinė aplinka: šeima, darbas, jo daroma žala kitiems.

„Kai žmogus atsisako visų savo socialinių įsipareigojimų ir alternatyvių interesų, nes vartojama medžiaga yra stipresnė už natūralius atlygius, tai reiškia, kad jis pasidavė jos kontrolei, stipriau veikiantis atlygis nugalėjo silpnesnį natūralų atlygį“, – sako pašnekovė.

Ilgalaikis psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas sukelia smegenų struktūros pokyčius (pvz., žūsta neuronai), ypač tose srityse, kurios atsakin -

gos už sprendimų priėmimą, mokymąsi, atmintį ir elgesio kontrolę. Dėl šių pokyčių žmonėms gali būti vis sunkiau kontroliuoti medžiagų vartojimą, nepaisant neigiamų padarinių.

Geriausiai gydo socialinės aplinkos palaikymas

Mokslininkė pabrėžia, kad priklausomybių įveikimas yra mažai susijęs su žmogaus valios pastangomis ar charakterio stiprybe, o greičiau priklauso nuo žmogaus noro gydytis ir kombinuoto gydymo pritaikymo. Gydant priklausomybę pagrindinis iššūkis yra žmogui susigrąžinti elgesio kontrolę, nes sirgdamas šia liga jis nesugeba to daryti.

„Priklausomam žmogui yra kelis kartus sunkiau atsisakyti, pavyzdžiui, alkoholio, negu sveikiems žmonėms laikytis dietų. Tokiam žmogui pasakyti „nebegerk“ – tas pats kaip, pavyzdžiui, kariaujančioje šalyje gyvenančiam žmogui, kurį už kampo bet kada gali nušauti, pasakyti „nebijok“. Tai yra neįmanoma, jis vis tiek bijos, nes tai yra natūralios grėsmės kontrolė. Tas pats yra ir su priklausomybe nuo psichoaktyviųjų medžiagų“, –pavyzdį pateikia profesorė.

Todėl ji žmones, kurie turi genetinį polinkį ir sugeba nustoti vartoti alkoholį ar kitus svaigalus, vadina didvyriais, kuriems reikia ypač daug pagalbos iš jų aplinkos. O pati efektyviausia pagalba tokiam žmogui, anot jos, yra socialinė (šeimos, kolegų, draugų) parama.

„Socialinis bendravimas mums, žmonėms, yra natūralus atlygis, nes mes esame socialinėse grupėse gyvenanti gyvūnų rūšis, ir tai yra galbūt vienintelis natūralus atlygis, kuris turi šansą nugalėti psichoaktyviųjų medžiagų atlygį. Bet žmogus, norėdamas pasveikti, turi kardinaliai pakeisti savo gyvenimo rutiną. Jis negali likti gyventi toje pačioje vietoje, daryti tuos pačius veiksmus, tik nebevartoti psichoaktyviųjų medžiagų. Nes dėl tokios gyvenimo rutinos – „gauti medžiagos, pavartoti ir vėl jos ieškoti“ – žmogaus smegenys yra gerokai pasikeitusios: dalis neuronų yra žuvę, smegenų

neuroplastiškumas – gebėjimas keistis –labai smarkiai sumažėjęs, o medžiagos ieškojimas yra tapęs kasdieniu įpročiu, susijusiu su struktūriniais neuroninių tinklų pokyčiais. Pakeisti savo pakitusius neuroninius tinklus ir atitinkamai pakeisti elgesį gyvenant lygiai tokiomis pačiomis sąlygomis turėtų būti neįtikėtinai sunku, o gal ir neįmanoma“, – įsitikinusi prof. V. Vengelienė.

Todėl mokslininkė siūlo iš esmės pakeisti savo gyvenimą, susigalvoti naujų veiklų, patirti kokių nors labai stiprių įspūdžių ar iššūkių (pvz., įkopti į sunkiai įveikiamą viršukalnę, pastatyti namą, išvykti savanoriauti).

Deja, vienos stebuklingos piliulės tikriausiai nepavyks sukurti, bet pati profesorė prisideda prie efektyvaus priklausomybių gydymo mechanizmo paieškų. Pasak jos, jį turėtų sudaryti kombinuotas trijų dalių (savipagalbos, psichoterapijos ir medikamentinis) gydymas.

„Aš norėčiau prisidėti prie sėkmingos gydymo kombinacijos – arba nauju vaistu, arba nauja gydymo strategija, pasiūlyti pabandyti vieną ar kitą novatorišką priklausomybės gydymo metodą. Žmonės skiriasi vienas nuo kito – kas vienam padeda, kitam gali nepadėti. Todėl reikia ieškoti naujų, įvairesnių ir efektyvesnių gydymo metodų ir vaistų“, – mano prof. V. Vengelienė.

Čia galite užduoti klausimų prof. Valentinos Vengelienės žinių dvynei su straipsniu susijusia priklausomybių tema:

LENGVAI SUPRANTAMA KALBA

Lengvai suprantama lietuvių kalba: metinius pranešimus ja rengia ir Lietuvos prezidentas

Dr. Laura Vilkaitė-Lozdienė Inga Daraškienė

Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas

Lietuvoje vis daugiau tekstų rašoma lengvai suprantama kalba, o ja parašyti tekstai žymimi mėlynu logotipu su stilizuotu žmogumi, laikančiu pakeltą nykštį ir skaitančiu knygą. Tokie mums neįprastai atrodantys tekstai būna parašyti paprastais žodžiais, trumpais sakiniais, pateikiama informacija yra gausiai iliustruojama. Jie spausdinami didesniu šriftu, paliekant tarpus tarp eilučių, kad būtų lengvai suprantami žmonėms su intelekto negalia ar tiems, kurie tik pradeda mokytis lietuvių kalbos.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija skaičiuoja, kad žmonių, kuriems aktuali lengvai suprantama kalba, Lietuvoje gali būti iki 420 000. Tokius tekstus naudoja valstybės įstaigos, organizacijos, dirbančios su žmonėmis su negalia, naujienas lengvai suprantama kalba rengia ir vienas didžiųjų

Lietuvos portalų, žinias jau skaito viena iš radijo stočių, o savo metinius pranešimus lengvai suprantama kalba pateikia net ir mūsų šalies prezidentas.

Kas yra lengvai suprantama kalba?

Lengvai suprantama kalba yra metodas, sukurtas mokslininkų siekiant pateikti informaciją kuo aiškiau ir paprasčiau, kad ji būtų suprantama kuo įvairesnėms visuomenės grupėms. Šis metodas remiasi keletu svarbių principų: vartojami trumpi sakiniai, dažni ir nesudėtingi žodžiai, vengiama perkeltinių reikšmių, mažiau žinomi dalykai paaiškinami konkrečiais pavyzdžiais, mintys dėstomos aiškia logine seka, dažnai kiekvieną pastraipą iliustruoja nuotrauka ar paveikslėlis, kurie padeda suprasti tai, kas parašyta.

Be kalbos supaprastinimo teksto lygmeniu, labai svarbus ir vizualus pateikimas. Tekstai lengvai suprantama kalba turi būti rašomi paisant formaliųjų lengvai suprantamos kalbos reikalavimų. Tai reiškia, kad tekstai lengvai suprantama kalba rašomi didesniu nei įprastai šriftu ir naudojami tik tam tikri šrifto stiliai, neapsunkinantys skaitymo. Taip pat svarbu kiekvieną naują sakinį pradėti naujoje eilutėje tam, kad skaitantysis galėtų lengvai sekti tekstą ir jo nepamesti. Kaip matyti, lengvai suprantama kalba parašytas tekstas reiškia supaprastintą mintį ir raišką. Tačiau vertėtų pabrėžti, kad šis metodas reikalingas ne visiems ir yra siūlomas tik kaip alternatyva tiems, kam įprasta kalba yra per sudėtinga. Lengvai suprantama kalba yra alternatyvus informacijos pateikimo būdas, kaip vertimas į gestų kalbą ar vaizdo įrašas su garsiniu vaizdavimu.

Kodėl reikia pateikti informaciją lengvai?

Supaprastintos kalbos reikia daugeliui visuomenės grupių: vieniems – tik tam tikru gyvenimo metu, pavyzdžiui, sveikstant po galvos smegenų traumų ar insulto ar tik pradėjus mokytis svetimosios kalbos, o kitiems tokia komunikacijos forma reikalinga visą laiką. Pirmiausia jos reikia žmonėms su įvairiomis negaliomis ar turintiems specialiųjų poreikių: žmonėms su intelekto negalia, kurtiesiems, turintiems disleksiją, afaziją ar demenciją.

Tekstai lengvai suprantama kalba buvo pradėti rašyti būtent žmonėms su intelekto negalia. Taip veiklą šia linkme pradėjo ir daugybė organizacijų įvairiose šalyse. Būtų galima paminėti Skandinavijos šalis, Jungtinę Karalystę, Vokietiją, Naująją Zelandiją, kur lengvai suprantamos kalbos metodas taikomas dešimtmečius.

Dalis žmonių su intelekto negalia apskritai informaciją gali suprasti tik tada, kai ji pateikiama lengvai suprantama kalba. Tai reiškia, kad dar visai neseniai žmonės su intelekto negalia praktiškai neturėjo galimybės skaityti, nes jiems pritaikytų tekstų buvo labai mažai. Mums, pratusiems turėti prieigą prie nesibaigiančio informacijos srauto, tokį informacinį vakuumą sunku net įsivaizduoti.

Lengvai suprantama kalba gali būti reikalinga ir kognityvinių iššūkių nepatiriantiems žmonėms, pavyzdžiui, imigrantams, pabėgėliams, nemokantiems kalbos, ar bet kuriam žmogui, kuris tik pradėjo mokytis svetimosios kalbos ir dar negeba komunikuoti aukštu lygiu. Paprastesni tekstai jiems gali būti ne tik būdas gauti aktualią informaciją, bet ir priemonė mokytis kalbos. Šią praktiką rengti lengvai suprantamos kalbos tekstus besimokantiesiems užsienio kalbos taip pat jau daugybę metų taiko, pavyzdžiui, Skandinavijos šalys ar anglų kalbos mokymo priemones rengiančios leidyklos.

Tačiau nepaisant to, kuriai lengvai suprantama kalba parašytų tekstų skaitytojų grupei žmogus priklauso, rengiant supaprastintus tekstus naudojamasi labai panašiais principais.

Konstitucija parengta ir lengvai suprantama kalba

Kasdieniame gyvenime esame pratę skaityti įvairius tekstus: galbūt skaitome interneto portalus ar klausomės žinių, kartais atsiverčiame instrukcijas, laisvalaikiu galbūt prisėdame prie grožinės literatūros kūrinių, o darbui skaitome mokslinį straipsnį. Galbūt mokslinę literatūrą skaityti aktualu ne visiems, tačiau suprasti vaistų varto-

Tekstai lengvai suprantama kalba rašomi didesniu nei įprastai šriftu ir naudojami tik tam tikri šrifto stiliai, neapsunkinantys skaitymo.

Organizacijos „Inclusion Europe“ pasiūlytas ir tarptautiniu mastu naudojamas tekstų lengvai suprantama kalba logotipas

literatūros knyga, parengta lengvai suprantama kalba

jimo instrukcijas, radijo ir televizijos naujienas ar rekomendacijas, kaip elgtis stichinių nelaimių atveju, būtina kiekvienam suaugusiam valstybės gyventojui. Lengvai suprantamos kalbos metodas leidžia aiškiai komunikuoti svarbią ir reikalingą informaciją medicinos įstaigose, teismuose, bankuose, muziejuose, savivaldybėse ir daugelyje kitų vietų. Idealu, jei lengvai suprantama kalba parašyti tekstai būtų prieinami, kai kalbama apie asmens sveikatą, žmogaus teises, pagrindinius šalies įstatymus, teikiamas paslaugas, kultūrinį gyvenimą ir kitas sritis. Lietuvoje tekstus lengvai suprantama kalba vis dažniau rengia visuomeninės įstaigos, kai kurie muziejai, net Lietuvos Respublikos Konstitucija yra parengta ir lengvai suprantama kalba.

Be informacijos, kuri yra esminė norint dalyvauti visuomenės gyvenime, svarbūs yra ir meniniai tekstai, kurie leidžia skaityti tiesiog savo malonumui. Todėl grožinė literatūra taip pat perrašoma lengvai suprantama kalba, o kartais ja iškart ir kuriama.

Prie tokių tekstų dirba ne tik jų rašytojai

Matant trumpą ir aiškų tekstą, parašytą lengvai suprantama kalba, dažnai susidaro klaidingas įspūdis, kad parengti tokį tekstą yra labai paprasta. Tačiau geras tekstas lengvai suprantama kalba dažnai yra komandinis rašytojo, srities specialisto ir būsimo skaitytojo, o kartais dar ir dailininko darbas.

Tekstai lengvai suprantama kalba turi atitikti tam tikras formalias taisykles – maketavimo, formatavimo, šriftų parinkimo ar eilučių išdėstymo. Sutvarkyti formaliąją dalį išties yra gana paprasta ir ji nekelia iššūkių. Be to, egzistuoja įvairios gairės ir taisyklės, į ką reikėtų atsižvelgti. Tačiau vien tik formalus išdėstymas nepadaro informacijos lengvai suprantamos. Parašyti trumpą ir aiškų tekstą, kuris perteiktų mintį, padėtų susigaudyti ar komunikuotų emociją, yra kur kas daugiau nei tinkamose vietose perkelti sakinius į naują eilutę. Nors kalbiniu požiūriu ir egzistuoja nemažai konkrečių taisyklių renkantis žodžius ar dėliojant sakinius lengvai suprantama kalba, tačiau norint parašyti gerą

Lengvai

suprantama kalba yra alternatyvus informacijos pateikimo būdas, kaip vertimas į gestų kalbą.

Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas yra Marytė“ – pirmoji lietuvių grožinės

Lengvai suprantama kalba

Pagrindinis darbas yra labai gerai suprasti originalaus teksto mintį ir tuomet kuo paprasčiau ir aiškiau persakyti ją skaitytojui.

tekstą šios taisyklės lieka tik priminimais ar indikacijomis. Pagrindinis darbas yra labai gerai suprasti originalaus teksto mintį ir tuomet kuo paprasčiau ir aiškiau persakyti ją skaitytojui. Ironiška tai, kad kartais sėdęs skaityti ilgo ir painaus įprasta kalba parašyto originalaus teksto supranti, kad jis nelabai ką ir pasako.

Tekstų lengvai suprantama kalba rašytojai, suprantama, negali būti visų sričių specialistai, todėl rengdami tekstus dažnai konsultuojasi su žmonėmis, kurie gerai išmano tą sritį, apie kurią rašoma. Priklausomai nuo temos, konsultuojamasi su teisininkais, muziejininkais, istorikais, socialiniais darbuotojais ar tiesiog originalaus teksto autoriais, norint įsitikinti, kad paprastinant tekstą nepasimetė mintis ar nebuvo sudėlioti ne tie akcentai. Parengti tekstai yra iliustruojami. Vyksta nemažai diskusijų, ar geriau tokius tekstus iliustruoja paveikslėliai, ar nuotraukos, kaip parinkti tokias iliustracijas, kad jos ne blaškytų, o kaip tik padėtų sutelkti dėmesį į svarbiausias teksto dalis ir galbūt net paaiškintų sudėtingesnes mintis. Dažnu atveju iliustracijas iš įvairių duomenų bazių parenka pats teksto rašytojas, bet didesniuose projektuose ar dirbant su grožiniais kūriniais iliustracijos kartais yra piešiamos specialiai.

O kaip galime žinoti, kad naujas tekstas bus suprantamas lengviau? Iš dalies tai užtikrina pats metodas. Kalbinio pritaikymo ir teksto pateikimo gairės yra grindžiamos tyrimais, ilgamete praktika ar kitų šalių patirtimi, taigi, perrašius tekstą pagal tokius reikalavimus, jis neišvengiamai tampa paprastesnis. Kita vertus, tekstai lengvai suprantama kalba paprastai išbandomi su vienu ar keliais būsimais skaitytojais. Dažniausiai tokius tekstus išbando žmonės su intelekto negalia, turint omenyje, kad jų patiriami skaitymo sunkumai dažnai didesni nei kitų galimų skaitytojų grupių, tokių kaip, tarkime, negimtakalbiai. Išbandymo metu galimas teksto skaitytojas skaito parengtą tekstą ir, tikrintojo padedamas, bando įvardyti, jei kas neaišku ar ko nesupranta. Tokie tekstų vertintojai taip pat padeda parinkti ir iliustracijas.

Kuo prisideda Vilniaus universitetas?

Mūsų, Vilniaus universiteto mokslininkių, komanda jau kelerius metus yra aktyviai įsitraukusi į tarptautinius projektus, skirtus lengvai suprantamai kalbai, ir prisideda prie lengvai suprantamos kalbos sklaidos Lietuvoje. Vieno iš tokių tyrimų metu buvo parengtos rašytinės lengvai supran-

tamos kalbos rekomendacijos („Teksto lengvai suprantama kalba rengimo gairės“), kurios dabar yra viešai prieinamos visiems, kam aktualu rengti tekstus šiuo metodu.

Kito tyrimo metu Vilniaus universitetas kartu su partneriais iš Latvijos, Lietuvos, Italijos, Slovėnijos ir Švedijos dvejus metus gilinosi į sakytinės lengvai suprantamos kalbos vartojimą.

Šia tema aktyviai konsultuojame įvairias įstaigas ir organizacijas, vedame mokymus ir rengiame tekstus lengvai suprantama kalba. O kai kurios iš šių veiklų Lietuvoje vyksta pirmą kartą.

Pavyzdžiui, dr. Justina Bružaitė-Liseckienė parengė pirmąją lietuvių grožinės literatūros knygą lengvai suprantama kalba – rašytojo Alvydo Šlepiko romaną „Mano vardas yra Marytė“ (išleido Lietuvos audiosensorinė biblioteka) – ir redagavo pirmąją verstinę knygą – Eli Åhman Owetz „Puikioji Maja“ (išleido „Lengva skaityti“).

Ne tik rašyti, bet ir kalbėti lengvai suprantama kalba

Per pastaruosius kelerius metus tekstų lengvai suprantama kalba Lietuvoje gerokai padaugėjo ir jų matomumas išaugo. Tačiau lengvai suprantama

kalba aktuali ne tik rašytiniams tekstams. Idealiu atveju kiekvienas atėjęs pas gydytoją ar notarą arba norėdamas apsilankyti muziejuje turėtų gauti aktualią informaciją prieinamu būdu. Kad tai nutiktų, turėtų rastis vis daugiau supratimo apie tai, kaip kalbėti (ne tik rašyti) lengvai suprantama kalba – tik tada visuomenė gali darytis iš tiesų įtraukesnė.

Be to, šiuo metu pasaulyje vis daugėja iniciatyvų parengti specialius dirbtinio intelekto įrankius, kurie veiktų kaip savotiški tekstų vertėjai ir galėtų pateikti bet kurį tekstą lengvai suprantama kalba. Tai įgalintų kiekvieną, kuriam reikia tokios alternatyvios komunikacijos formos, prisitaikyti sau reikiamus tekstus.

Bet, ko gero, svarbiausias ateities poreikis yra empatiškas ir pozityvus visuomenės požiūris. Kaip įpratome matyti gestų kalbos vertėjus nacionalinėje televizijoje ar svarbiuose miesto renginiuose, taip vieną dieną bus visiškai įprasta matyti tokius renginius automatiškai titruojamus (ar tiesiog įgarsinamus) lengvai suprantama kalba, taip atveriant galimybę kalbinių ar kognityvinių sunkumų patiriantiems žmonėms tapti gerokai aktyvesne ir įsitraukusia visuomenės dalimi.

Daugėja iniciatyvų parengti specialius dirbtinio intelekto įrankius, kurie galėtų pateikti bet kurį tekstą lengvai suprantama kalba.

Lengvai suprantama kalba

ASMENINIAI DUOMENYS

Nauja socialinė sutartis –pasaulis, kuriame visi jūsų duomenys priklauso jums

Dr. Paulius Jurčys

Vilniaus universiteto Teisės fakultetas

Sparčiai besivystančio dirbtinio intelekto (DI) amžiuje, kai galingi algoritmai gali nuspėti žmonių veiksmus ir pokyčius mus supančiame pasaulyje, susidūrėme su paradoksalia situacija: kuriama iliuzija, kad mūsų asmeniniai duomenys yra mūsų nuosavybė, bet iš tiesų jie mums yra nepasiekiami –mes negalime daryti įtakos tam, kaip mūsų duomenis naudoja naujausias technologijas kuriančios įmonės, tokios kaip „Facebook“, „Amazon“, „OpenAI“, „Google“, „Apple“ ir kt.

Kas iš tiesų valdo duomenis?

Tuomet kyla klausimas, kas gi iš tiesų valdo mūsų duomenis, jeigu ne mes patys.

Prieš keletą mėnesių žmogus nusipirko naujausią japonų gamybos „Mitsubishi Outlander“ modelį. Kaskart įjungus variklį ekrane pasirodo pranešimas: „Visi jūsų automobilio duomenys yra renkami produkto tobulinimo ir tyrimų tikslais. Jei norite apriboti duomenų perdavimą „Mitsubishi Motors“, spauskite INFO...“ Kasdien naudojamas automobilis staiga tapo ne tik transporto priemone, bet ir mobilia duomenų rinkimo platforma. Ar mes tikrai norime, kad mūsų vairavimo įpročiai ir net asmeniniai maršrutai atsidurtų didžiųjų korporacijų duomenų bazėse?

Kitas pavyzdys yra susijęs su socialinių tinklų platformų sąžiningumu. 2024 m. rugsėjį „LinkedIn“ paslapčiomis atnaujino platformos naudojimosi taisykles ir nurodė, kad vartotojų įrašai ir kiti profilio duomenys bus naudojami „LinkedIn“ DI modeliams tobulinti. Kai ši naujiena buvo paviešinta laikraščio „The Verge“ žurnalistų, 930 mln. „LinkedIn“ vartotojų pajuto išdavystės skonį. „Kodėl manęs neatsiklausė?“ – stebėjosi vartotojai, įžiebdami diskusijas apie teisingumą duomenų rinkoje. Tai dar kartą parodė, kaip dažnai vartotojai lieka nuošalyje nuo sprendimų, tiesiogiai liečiančių jų privatumą.

Dar viena istorija yra susijusi su žymia aktore Scarlett Johansson. 2024 m. rudenį „OpenAI“ pristatė naują balsu kontroliuojamą „ChatGPT“ programėlės versiją. Vienas iš balsų, kuriuos vartotojai galėjo pasirinkti bendrauti su „ChatGPT“, skambėjo stulbinamai panašiai į S. Johansson veikėjos iš filmo „Her“. Aktorė neslėpė savo nusivy-

Platformų vartotojų ir išmaniųjų prietaisų turėtojų generuojami duomenys priklauso įmonėms.

limo, kad po to, kai „OpenAI“ vadovas Samas Altmanas kelis kartus ją kvietė įrašyti balsą ir ji du kartus griežtai atsisakė, „OpenAI“ surado beveik identiško balso tembro aktorę, kurios balsas ir buvo „atsitiktinai“ panaudotas. Šis atvejis kelia klausimą: ar DI gali turėti kūrybinę laisvę, jei ji paremta svetimo darbo ar tapatybės imitavimu?

Šie pavyzdžiai simboliškai iliustruoja nelygybę skaitmeniniame pasaulyje: asmenų kuriami duomenys yra technologinės pažangos žaliava. Dabartinė duomenų sistema yra orientuota į technologijų įmonių statuso įtvirtinimą: įmonės yra duomenų valdytojos, o įstatymų (pvz., Bendrojo duomenų apsaugos reglamento) vartotojams suteikiamos duomenų kontrolės teisės yra ribotos ir neveiksmingos. Jau kurį laiką tyliai pripažįstama, kad vartotojų duomenų valdymo teisės yra tik iliuzija – platformų vartotojų ir išmaniųjų prietaisų turėtojų generuojami duomenys priklauso įmonėms.

Kokia yra tikroji jūsų duomenų vertė?

Visiems puikiai žinoma, kad kiekvienas mūsų žingsnis, kiekvienas paspaudimas skaitmeninėje erdvėje yra sekamas. Technologijų gigantės – „Google“, „Apple“, „Facebook“, „Amazon“, „Microsoft“ ir kitos – taip pat seka ir mūsų širdies ritmą, judėjimą mieste, net veido išraiškas. Jos kasmet išleidžia milijardus dolerių siekdamos „tobulinti“ savo sprendimus, o mūsų duomenis renka „teisėtais“ pagrindais, kaip kad minėta ,,Mitsubishi“ – tyrimo ir tobulinimo tikslais. Šios technologijų gigantės taip pat bando vartotojus įtikinti, kad mūsų skaitmeninis pėdsakas yra bevertis. Viešai publikuotose ataskaitose nurodoma, kad pagrindiniai asmens duomenys,

tokie kaip amžius, lytis ir vieta, vertinami vos keliais centais, o ypatingieji (sensitive data), pvz., mokėjimų istorija ar sveikatos duomenys, įmonei gali būti verti vos kelių dolerių per mėnesį. Tačiau žmonės savo duomenis vertina gerokai brangiau. Naujausi Harvardo profesoriaus Casso Sunsteino ir Angelos Winegar tyrimai atskleidžia didžiulį skirtumą tarp to, kaip įmonės ir kaip žmonės supranta duomenų vertę. Vartodami elgsenos ekonomikos sąvokas „noras mokėti“ (angl. willingness to pay) ir „noras gauti“ (angl. willingness to receive), mokslininkai nustatė, kad nors tyrimo dalyviai ir buvo pasirengę mokėti tik 5 JAV dolerius per mėnesį už savo duomenų privatumo apsaugą, jie reikalavo net 80 JAV dolerių per mėnesį už tų duomenų atsisakymą. Šis 16:1 santykis, vienas didžiausių užfiksuotų elgsenos ekonomikos tyrimuose, rodo, kaip labai žmonės vertina savo duomenis (duomenys žmonėms vertingesni nei švarus vanduo ar oras!). Šį reiškinį mokslininkai paaiškina vartodami „nuosavybės efekto“ sąvoką (angl. endowment effect), kai žmonės savo turimą turtą vertina labiau nei tą, kurio neturi. Duomenų nuosavybė tapo vienu pagrindinių diskutuojamų klausimų DI proveržio eroje. Viešosiose diskusijose vis dažniau teigiama, kad asmens duomenys turėtų būti vertinami kaip asmeninis turtas. Mūsų asmeniniai duomenys pasidarė neatsiejama kiekvieno iš mūsų skaitmeninės tapatybės dalimi. Spartus technologijų vystymasis sudaro prielaidas sukurti naują – į žmogų, o ne į įmones orientuotą – duomenų modelį. Šio modelio kertinė prielaida ir principas – tai, kad kiekvieno asmens duomenys yra privatūs, prieinami tik pačiam žmogui (angl. private-by-default) (1 pav.).

Į įmonę orientuotas duomenų modelis

Į žmogų orientuotas duomenų modelis

1 pav. Į įmonę ir į žmogų orientuotų duomenų modelių skirtumai. Parengė teksto autorius

O jei visi duomenys iš tiesų priklausytų mums?

Įsivaizduokite pasaulį, kuriame mūsų duomenys yra privatūs (t. y. niekas neturi prieigos prie jų, išskyrus mus pačius) – pasaulį, kuriame mūsų duomenys priklauso tik mums. Mes kontroliuojame savo duomenis ir sprendžiame, kam suteikti prie jų prieigą.

Tuomet žmogus įgyja aktyvių galių turėti ir valdyti savo duomenis ir gauti iš jų tiesioginę naudą.

Asmens duomenų privatumo ir jų nuosavybės idėja yra paremta technologiniu duomenų sistemos pertvarkymu, kurio esmė – užtikrinti, kad duomenys priklausytų ir būtų valdomi paties žmogaus, o ne įmonių.

Vienas pagrindinių šios idėjos aspektų – asmeninė duomenų saugojimo paskyra . Kiekvienas žmogus turėtų savo skaitmeninę paskyrą – savotišką duomenų seifą, kuriame būtų kaupiami duomenys iš įvairiausių šaltinių: socialinių tinklų ir skaitmeninių programėlių naudojimo istorija, banko ir finansinių atsiskaitymų duomenys, taip pat sveikatos istorija, duomenys iš išmaniųjų prietaisų ir t. t.

Turėdamas šią duomenų bazę ir taikydamas DI technologijas, žmogus galėtų „kalbėti“ su savo duomenimis, panaudodamas juos savo labui. Pavyzdžiui, sveikatos duomenys galėtų padėti pastebėti ankstyvus pokyčius organizme, finansinė informacija – aiškiau planuoti ateitį ar gerinti savo asmeninį biudžetą, o įvairūs kiti duomenys – priimti informacija grįstus sprendimus kasdienėse situacijose.

Kitas svarbus asmens duomenų privatumo idėjos aspektas – visiška asmeninių duomenų kontrolė . Į žmogų orientuota technologinė duomenų architektūra keistų dabartinę tvarką, kai reikia nuolat prašyti įmonių nerinkti mūsų duomenų (ang. opt-out). Užuot tai daręs, žmogus pats spręstų, kam suteikti prieigą prie savo duomenų (angl. opt-in).

Šis duomenų privatumo ir jų nuosavybės modelis jau įgauna pagreitį pasaulio technologijų ekosistemose ir atveria naujas rinkas personalizuotoms paslaugoms bei prekėms. Nauji asmens duomenų panaudojimo būdai – tai dar vienas langas į pasaulį, kuriame gyvename su naujo-

Pagrindiniai asmens duomenys, tokie kaip amžius, lytis ir vieta, vertinami vos keliais centais.

Spartus technologijų vystymasis sudaro prielaidas sukurti naują – į žmogų,

mis, DI pagrindu veikiančiomis gyvybės formomis – robotais, DI antrininkais ir DI asistentais.

Pasitikime ateinančius DI padėjėjus ir agentus

Dar visai neseniai norėdami patekti į skaitmeninę tikrovę jungdavomės prie skaitmeninių tinklų, virtualių žaidimų platformų, kur susikūrę savo avatarus galėdavome paskęsti virtualiose erdvėse. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį riba tarp virtualaus ir tikro pasaulio ėmė blukti: dabar kiekvienas rankose turime telefoną ir internetą.

DI proveržio akistatoje turime įvertinti, kad pas mus jau ateina sintetinės gyvybės formos – išmanieji

prietaisai (pvz., savaeigiai siurbliai, išmanūs širdies ritmą matuojantys laikrodžiai ir žiedai) ir DI pagrindu veikiantys asistentai, kurie gali atsakyti į bet kokį klausimą ar suplanuoti vasaros atostogas už mus. Japonijoje vis labiau plinta vadinamieji „silpnieji robotai“ (angl. weak robots ), kurių pagrindinė funkcija – mažinti socialinio bendravimo trūkumą. Pavyzdžiui, „Panasonic“ sukurtas medžiaginis robotas „Nicobo“ skirtas bendrauti ir teikti žmogui emocinę paramą. Tokijuje yra unikali kavinė „Cafe DAWN“, kurioje, į pagalbą pasitelkę robotus ir naudodami DI priemones, lankytojų užsakymus priima nuotoliu dirbantys fizinio judėjimo iššū -

kių turintys asmenys, o kai kuriuos patiekalus pagamina ir pateikia patys robotai (2 pav.).

Japonijos vyriausybė jau seniai pripažino, kad sparčiai senėjančioje visuomenėje „nulinės technologijų keliamos rizikos“ idėja yra iliuzija – juk kiekviena technologija turi tam tikrų pranašumų ir trūkumų – bet kuriuo atveju rizika visada egzistuoja. Nepaisant to, Japonijos vyriausybė ir viešojo bei privataus sektorių dalyviai bendradarbiauja siekdami panaudoti naująsias technologijas tam, kad būtų atvertos naujos galimybės spręsti pačias sudėtingiausias socialines problemas.

2 pav. Kavinė „Cafe DAWN“, kurioje klientus aptarnauja robotai. Teksto autoriaus nuotr.

Žmonių ir DI agentų sambūvis

Kaip turėtume pasitikti į mūsų pasaulį ateinančias naujas sintetines gyvybės formas? Ar iš tiesų DI atėjo sunaikinti žmonijos? O gal jis leis įveikti visus pasaulio iššūkius (pvz., sumažinti aplinkos taršą, pristabdyti klimato atšilimą)? Pažvelkime į šį klausimą pragmatiškai ir paanalizuokime, kaip DI ir išmaniosios technologijos jau dabar galėtų pakeisti mūsų gyvenimą.

Pirmiausia pažvelkime į sveikatos apsaugos sistemą. Šiandien Jungtinių Amerikos Valstijų sveikatos sistema yra nepaprastai brangi, ją faktiškai kontroliuoja privačios draudimo ir farmacijos bendrovės. JAV sveikatos sistema gyvenimo kokybės tobulinimui ir ligų prevencijai visai neskiria dėmesio – priešingai, susirgęs žmogus sumoka už brangią operaciją ir paleidžiamas ambulatoriškai gydytis namie (angl. repair and fix). Jei žmonės galėtų pasinaudoti išmaniaisiais prietaisais ir su DI asistentų pagalba gauti patarimų, įžvalgų bei paraginimų, kaip geriau prižiūrėti sveikatą, būtų galima tikėtis ilgesnio ir sveikesnio gyvenimo.

Kitas pavyzdys susijęs su demografiniais pokyčiais. Pripažinkime faktą, kad visuomenėje niekada neturėsime pakankamai mokytojų, gydytojų, slaugos darbuotojų. Čia taip pat galėtų padėti DI. Įsivaizduokite slaugytoją, kuri atvykusi pas pacientą į

namus pasinaudoja DI technologijomis, kad greičiau užpildytų paciento diagnozės kortelę ir surinktų duomenis. Tokiu atveju jai liktų daugiau laiko žmogiškam bendravimui, nuoširdžiam prisilietimui, palaikymui išreikšti.

Nauja socialinė sutartis Žvelgiant į vykstančius technologinius pokyčius neabejotinai kyla klausimų apie vertybes ir tai, kokiais principais vadovaujantis būtų galima spręsti DI naudojimo iškeltus etinius, socialinius ir ekonominius klausimus.

Epochų kryžkelėje žmonės atsigręžia į pagrindines vertybes – žmogaus orumą, socialinį teisingumą, prigimtines teises ir nuosavybės apsaugą. Stovėdami DI inovacijų ir etinių svarstymų kryžkelėje, vieną tiesą suvokiame aiškiai – neturime bijoti, kad DI mus pakeis, bet priešingai – turime drąsiai bandyti, plėtoti ir integruoti pažangiausias technologijas, kad jas taikydami galėtume kurti tokią ateitį, kurioje norime gyventi.

Šioje ateities vizijoje žmogus ir duomenys tampa kertiniais naujos socialinės sutarties elementais. Tik nuolatinis ieškojimas, eksperimentavimas ir naujų klausimų kėlimas gali padėti mums kurti stipresnę visuomenės struktūrą, pagrįstą abipusiu pasitikėjimu, pagarba ir bendra atsakomybe už mūsų pasaulio ateitį.

Čia galite užduoti klausimų

Pauliaus Jurčio žinių dvyniui su straipsniu susijusia tema.

Asmeniniai duomenys

MOTINYSTĖ IR VERSLUMAS

Tyrimas atskleidė –70 proc. moterų motinystės atostogų metu norėtų pradėti savo verslą

Dr. Laura Pilukienė

Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakultetas

Motinystė – tai ne tik naujõs atsakomybės, bet ir savęs permąstymo laikotarpis. Šis etapas ypač ryškus pirmą kartą tapus motina, kai dideli gyvenimo pokyčiai skatina ieškoti naujų būdų derinti šeimos ir profesinį gyvenimą. Motinystės atostogos neretai tampa galimybe įgyvendinti senas ar naujai užgimusias verslo idėjas. Tyrimai rodo, kad moterys šiuo laikotarpiu neretai galvoja apie karjeros pokyčius ir vis dažniau svarsto apie nuosavą verslą, kuris leistų ne tik prisidėti prie šeimos biudžeto, bet ir realizuoti save.

2024 m. Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto mokslininkų atliktas tyrimas atskleidė, kad net 72 proc. apklaustų moterų, auginančių vaikus, verslo idėją suvokia kaip patrauklią galimybę, o 70 proc. teigė, kad, turėdamos pakankamai išteklių, norėtų pradėti ar plėtoti savo verslą.

Motinystė dažnai tampa įkvėpimu veikti kitaip

Motinų verslumas – tai unikalus reiškinys, apimantis daug daugiau nei vien tik nuosavo verslo pradžią. Katios Richomme-Huet ir kt. (2013) tyrimai rodo, kad šis procesas yra glaudžiai susijęs su trimis pagrindiniais elementais: moters tapatybe, motyvacija ir galimybių atpažinimu. Motinystė dažnai keičia moters suvokimą apie savo tapatybę kasdieniame ir profesiniame gyvenime. Moteris imasi naujo svarbaus motinos vaidmens, kuris motyvuoja siekti darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros. Tai savo ruožtu skatina veikti, pavyzdžiui, atpažinti tuo metu esančias naujo verslo kūrimo galimybes ir imtis verslumo iniciatyvų. Šių iniciatyvų įgyvendinimas leidžia laisvai ir lanksčiai organizuoti savo karjeros kelią ir šeiminį gyvenimą. Moterims atsiveria galimybės atrasti veiklas, kurios yra prasmingos ir naudingos tiek šeimai, tiek joms pačioms.

Susilaukus vaiko, moteriai kaip niekada anksčiau tampa labai svarbus darbo lankstumo klausimas, nes atsiranda poreikis daugiau laiko praleisti su vaikais. Todėl darbdaviams, norintiems išlaikyti darbuotoją po motinystės atostogų, svarbu atvirai ir aiškiai komunikuoti, kaip moterys galės suderinti savo pareigas darbe ir šeimoje. Darbdavys gali suteikti reikšmingą paramą laiko ar finansinių lengvatų forma, kurių dirbanti motina dažniausiai siekia. Lanksčios darbo valandos, šeimos sveikatos draudimas, galimybė dalį užduočių atlikti nuotoliniu būdu ar vaikų priežiūra darbo vietoje suteikia moterims stabilumo karjeros kelyje ir supratimo, kad profesinė veikla netrukdo atlikti motinos pareigų. Kartu tai duoda tokių teigiamų rezultatų kaip mažesnis streso lygis, didesnis produktyvumas. Tuo tarpu „nedraugiška“ šeimai politika organizacijoje neretai neleidžia moteriai efektyviai dirbti, kas daro įtaką

Susilaukus vaiko, moteriai kaip niekada anksčiau tampa labai svarbus darbo lankstumo klausimas.

vadovybės požiūriui į dirbančias motinas, jų potencialo ir gebėjimų vertinimui. Šios aplinkybės sukuria dar daugiau kliūčių motinoms plėtoti karjerą organizacijose. Todėl susidūrusios su vaikų priežiūros pareigomis ir nesulaukusios organizacijos paramos moterys neretai svarsto galimybes kurti savo verslą.

ir darbo metu. Moteris įsirengė vaikų kambarį biure, nes dirbti nuotoliniu būdu tuo metu nebuvo galimybės. Verslininkė sako, kad didesnis vaikų skaičius išmokė ją dar griežčiau planuoti laiką, todėl mokyklą ir darželį ji parinko šalia darbo, būrelius – arti mokyklos.

Susidūrusios su vaikų priežiūros pareigomis ir nesulaukusios organizacijos paramos moterys neretai svarsto galimybes kurti savo verslą.

Kaip pasakoja Irma Januškevičiūtė-Spudienė, trijų vaikų mama, dabar nuosavos įmonės vadovė, šiuo metu einanti ir Verslo moterų klubo vadovės pareigas, būtent nepalankios darbo sąlygos, ypač vaikų auginimo laikotarpiu, ir nesiskaitymas su darbuotojais paskatino mesti samdomą darbą ir pradėti nuosavą verslą.

Susilaukusi daugiau vaikų, ji dirbo nuo pirmųjų jų gimimo dienų ir sudarė visas sąlygas mažiems vaikams augti ir būti kartu su ja net

Lietuvoje atliktas tyrimas apie motinų verslumo idėjas

Pernai Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto mokslininkai atliko išsamų tyrimą, siekdami išsiaiškinti, kaip moterys vertina savo galimybes pradėti verslą motinystės atostogų metu. Tyrime dalyvavo 315 moterų, auginančių vaikus iki 12 metų. Apklausos dalyvės atstovavo įvairioms amžiaus grupėms: nuo jaunų motinų iki vyresnių, jau turinčių daugiau patirties tiek šeimoje, tiek

darbo rinkoje. Beveik visos apklaustosios (90 proc.) turėjo aukštąjį išsilavinimą, o daugiau nei trečdalis jų buvo įgijusios verslo vadybos krypties diplomą. Tyrimo dalyvių buvo klausiama, ar jos svarstė apie verslą motinystės atostogų metu ir kokie buvo pagrindiniai to motyvai, kaip jos vertina savo įgūdžius ir pasirengimą kurti bei valdyti verslą. Taip pat buvo siekiama išsiaiškinti pagrindinius veiksnius, kurie arba stabdo, arba skatina moteris, susilaukusias vaikų, pradėti nuosavą verslą.

Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad beveik 72 proc. moterų būti verslininke atrodo patraukli galimybė. 70 proc. teigė, kad, turėdamos pakankamai išteklių, norėtų pradėti ar plėtoti savo verslą. Daugiau nei du trečdaliai moterų pabrėžė, kad verslo kūrimas joms yra būdas realizuoti kūrybinį potencialą, siekti lankstumo ir prasmės gyvenime. 75 proc. apklaustų motinų sutiko su teiginiais, kad verslo sėkmės siekimas joms būtų malonus procesas, o naujos įmonės steigimas – įdomus iššūkis.

Moterims labai svarbu šeimos palaikymas

Apklaustos motinos savo verslumo įgūdžius vertino gana aukštai – vidutinis vertinimas penkių balų skalėje siekė 3,8 balo. Respondentės pasitikėjo savo gebėjimais nustatyti verslo galimybes, kūrybiškai spręsti problemas ir vystyti naujus produktus. Tyrimo rezultatai rodo, kad didžiausia kliūtis, susijusi su motinų ketinimais pradėti savo verslą – tai baimė patirti finansinių nuostolių. Daugiau nei pusė moterų teigė, kad nuosavo verslo kūrimas kelia abejonių dėl stabilumo. Tačiau respondentės labai palankiai vertino šeimos palaikymą – 4,1 balo. Vienos iš tyrimo dalyvių teigimu, darbdavių mokami „juodi“ atlyginimai ir nesiskaitymas su darbuotojais paskatino ją greičiau imtis savo verslo. Vyras buvo tas žmogus, kuris galutinai pastūmėjo ir padrąsino išeiti iš samdomo darbo ir

kartu atidaryti savo įmonę. Anot jos, būtent vyro palaikymas buvo didžiulė atrama, ypač kai reikėjo derinti vaikų auginimą ir darbą.

Tačiau tyrime dalyvavusios moterys gerokai prasčiau vertino darbo vietose taikomą darbo ir šeimos derinimo politiką (2,13 balo) ir švietimo įstaigų vaidmenį skatinant verslumą (2,68 balo). Kalbant apie visuomenėje vyraujančius moters vaidmens stereotipus, 54 proc. moterų nesutiko su teiginiu, kad visuomenė vienodai vertina vyrų ir moterų verslumo potencialą. Be to, 62 proc. respondenčių neigiamai įvertino politinę ir socialinę paramą moterims, įskaitant technologijų plėtros ir investicijų galimybes. Tyrimo rezultatai parodė, kad motinystės atostogos daugeliui moterų tampa ne tik šeimos, bet ir asmeninių bei profesinių ambicijų įgyvendinimo laikotarpiu. Tačiau norint, kad daugiau motinų drąsiai imtųsi verslo, būtina spręsti aplinkos palaikymo ir stereotipų problemas, stiprinti motinoms skirtas paramos iniciatyvas, skatinti darbdavius labiau derinti darbo ir šeimos poreikius ir apie tai daugiau komunikuoti, ypač kai jų darbuotojos išeina vaiko priežiūros atostogų.

Sąlygos plėtoti motinų verslumą Lietuvoje

Motinų verslumas yra reiškinys, kuriame susilieja asmeniniai moterų tikslai, visuomenės lūkesčiai ir aplinkos įtaka. Vaikų auginimo laikotarpis gali tapti tiek kūrybinio įkvėpimo šaltiniu, tiek iššūkiu, reikalaujančiu naujų sprendimų. Nors Lietuvos verslumo politika yra viena palankiausių moterims (Pasaulinės verslumo stebėsenos ataskaitoje (GEM 2021/2022) Lietuva vertinama kaip viena iš nedaugelio šalių, kuriose verslo reguliavimo sąlygos moterims yra gana palankios), tyrimai atskleidžia, kad egzistuoja nemažai kliūčių, susijusių su stereotipais, šeimos ir darbo derinimo politika ir socialinės paramos trūkumu.

Didžiausia kliūtis, susijusi su motinų ketinimais pradėti savo verslą – tai baimė patirti finansinių nuostolių.

Norint paskatinti motinų verslumą, būtina atsižvelgti į keletą esminių aspektų:

• Darbo ir šeimos derinimo politikos tobulinimas . Darbo vietose turėtų būti aiškiai nurodytos galimybės ir sąlygos, leidžiančios motinoms tęsti profesinę veiklą, neprarandant lankstumo.

• Visuomenės požiūrio keitimas. Būtina mažinti stereotipus, kurie vis dar riboja moterų galimybes būti lygiavertėmis konkurentėmis verslo srityje.

• Šeimos ir bendruomenės palaikymas . Tyrimai rodo, kad šeimos palaikymas yra svarbiausias veiksnys, leidžiantis motinoms įgyvendinti savo idėjas. Bendruomenių tinklai ir moterų verslininkių mentorystė taip pat galėtų tapti naudinga praktika.

Motinystės atostogų laikotarpis – tai ne tik galimybė moterims pervertinti savo prioritetus, bet ir potencialus tramplinas į naujas profesines veiklas. Sudarant palankias sąlygas, moterys gali ne tik įgyvendinti savo idėjas, bet ir prisidėti prie šalies ekonomikos plėtros, kurdamos inovatyvius ir konkurencingus verslus. Galiausiai, būtina kurti tokias priemones, kurios ne tik palaikytų moteris, žengiančias pirmuosius verslumo žingsnius, bet ir užtikrintų tvarią paramą tolesniuose jų veiklos etapuose. Tik suvienijus socialinės, ekonominės ir politinės paramos pastangas, motinų verslumas gali tapti reikšminga pokyčių jėga visuomenėje.

VILNIAUS GRAFIČIAI

Vilniaus grafičiai: nuo subkultūrinio „aukso amžiaus“ iki „baudžiančių“ sienų

Dr. Gintarė Bidlauskienė

Vilniaus universitetas

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto sociologė dr. Veronika UrbonaitėBarkauskienė sako, kad Vilniaus grafičių subkultūra, nors dažnai ir laikoma periferine, pasižymi savita dinamika, kurioje ryškėja specifiniai kūrybiniai ir socialiniai bruožai. Jos istorinė raida apima du pagrindinius laikotarpius: „aukso amžių“ ir dabartinį „atoslūgio“ etapą, kuriam būdingas nevienareikšmis santykis su miesto erdve.

Vilniaus grafičių kūrėjai pasižymi santūresniu ir konservatyvesniu požiūriu į miesto erdvių ženklinimą, palyginti su radikalesnėmis Vakarų Europos tendencijomis. Dažniausiai užrašai ir piešiniai atsiranda apleistose ar mažiau matomose vietose, o su traukinių transportu susijusios erdvės, laikomos itin vertingomis pasaulinėje grafičių subkultūroje, Vilniuje žymimos retai.

Istorinė raida: nuo vėlyvojo sovietmečio iki šių dienų 2007–2022 m. dr. V. Urbonaitės-Barkauskienės vykdytame kokybiniame tyrime, paremtame pusiau struktūruotų giluminių interviu ir kitų šaltinių analize, Vilniaus grafičių raida skirstoma į keturis pagrindinius etapus. Ankstyvasis laikotarpis (iki 1990 m.), kai pasirodė pirmieji bandymai kurti grafičius, pasižymėjo minimalizmu.

Piešėjai daugiausia naudojo latviškus aerozolinius dažus. Šio laikotarpio darbai buvo fragmentiški ir beveik nepastebimi.

„Inkubacinis“ laikotarpis (1990–2000 m.) tapo reikšmingu lūžiu. „Po Nepriklausomybės atkūrimo grafičiai plito per vakarietišką kultūrą, tokią

Populiariausi Vilniaus grafitininkų kūrybos rajonai buvo Naujamiestis ir Šnipiškės.

kaip hiphopo muzika, ir tapo atskira subkultūra. Tuo metu formavosi vietinė stilistika, kuriai didžiausią įtaką darė Vokietijos ir JAV piešėjai. Ypač reikšmingi buvo vizitai: Prancūzijos piešėjų Yano „Lazoo“ Lazou ir Olivier „Megaton“ Fontanos (1996 m.), JAV piešėjo K984 darbai tapo vietinės kolektyvinės grafičių atminties dalimi. Tokie darbai kaip Franko Zappos memorialo siena ar legalūs piešiniai jaunimo klube „Kablys“ išryškino įtampą tarp grafičio kaip oficialiai pripažintos meno formos ir nelegalios subkultūrinės veiklos“, – pasakoja dr. V. Urbonaitė-Barkauskienė.

„Aukso amžius“ (2000–2010 m.), pasak tyrėjos, buvo intensyvios grafičių plėtros ir masiškumo laikotarpis. Šv. Stepono gatvė virto viena ryškiau-

sių galerijų po atviru dangumi. Susiformavo daugybė ilgalaikių grafičių komandų, tokių kaip BRA, TBC, CINP, TFS, KGS, RND, ATM ir NWS, kurios ne tik kūrė stilistiškai sudėtingesnius darbus, bet ir įtvirtino grafitį kaip stiprią subkultūrinę išraišką. Tačiau kartu stiprėjo ir įtampa tarp grafičių kūrėjų ir miesto populiariosios kultūros – vietinė valdžia vis labiau reguliavo erdves, kuriose piešiniai galėjo būti toleruojami ar net oficialiai užsakomi.

„Atoslūgis“ (nuo 2010 m.) buvo pažymėtas periferinio grafičių statuso įtvirtinimu ir infrastruktūros pokyčiais. Centrinėje Vilniaus dalyje pamažu nyko grafičių plėtrai palankūs apleisti ir nerenovuoti pastatai. Naujų objektų, tokių kaip legaliõs festivalio „Street Art

Franko Zappos siena K. Kalinausko gatvėje

Vilnius“ sienos senamiestyje, stoties rajone ir kitur, atsiradimas tapo simboliniu „subkultūriniu kompromisu“ – grafičių formos buvo įtrauktos į oficialų kultūrinį diskursą. Tai, viena vertus, teikė erdves legaliems darbams, tačiau kita vertus, apribojo subkultūrinės raiškos savarankiškumą ir privertė dalį nenorėjusių legalizuotis kūrėjų atsitraukti į mažiau matomas erdves.

nenaudojamų pastatų ir kitose vietose, patogiose menkai kontroliuojamam erdvės žymėjimui.

Piešiniai ant Neries krantinės sienų ar greitkelių viadukų buvo laikomi prestižiniu pasiekimu.

Pašėlę grafičių laikai Vilniuje „Aukso amžiumi“ laikomas laikotarpis, kai Vilniaus grafičių scena išgyveno intensyvų augimą. „Interneto plėtra ir atpigę aerozoliniai dažai leido grafičiams pasiekti platesnę auditoriją. Pagrindinis šio laikotarpio bruožas buvo ne tik išaugusios techninės galimybės, bet ir daugybė apleistų erdvių mieste, kuriose piešėjai galėjo laisvai eksperimentuoti ir kurti“, – pažymi sociologė.

Tyrėja teigia, kad tuo metu miesto erdves vis dažniau užpildydavo grafičių inskripcijos – ši miesto žymėjimo forma plito ne tik gyvenamuosiuose rajonuose, bet prasiskverbė ir į pačią miesto širdį – senamiestį. Tokių inskripcijų daugėjo ant apleistų,

Populiariausi Vilniaus grafitininkų kūrybos rajonai buvo Naujamiestis ir Šnipiškės. Ypač išsiskyrė senų gamyklų teritorijos ir apleisti pastatai. „Tuo metu grafičiai formavo savitą Vilniaus identitetą. Jų piešėjai ne tik žymėjo apleistas vietas, bet ir ieškojo iššūkių, tokių kaip piešiniai sunkiai pasiekiamose ar intensyviai lankomose ir matomose vietose, – pasakoja miesto sociologė. – Vis dėlto, skirtingai nei Vakarų Europoje, kur grafičiai tradiciškai susiję su traukinių transportu, Vilniuje piešiniai dažniausiai atsirasdavo apleistose ir menkai matomose vietose. Toks pasirinkimas atskleidžia Vilniaus grafičių scenos konservatyvumą ir pagarbą miesto istorijai: piešėjai vengė kurti ant istorinio paveldo objektų, kapinių ar religinių pastatų.

Tuo metu augo ir grafičių piešėjų konkurencija. Pavyzdžiui, piešiniai ant troleibusų ir autobusų tapo ryškia subkultūros dalimi, o geriausi piešėjai pelnė „king“ statusą už piešimo kokybę ir drąsą pasirinkti sudėtingas vietas. Pavyzdžiui, piešiniai ant Neries krantinės sienų ar greitke -

Vilniaus grafičiai

Namo siena Šiaurės miestelyje

lių viadukų buvo laikomi prestižiniu pasiekimu“, – aiškina Vilniaus universiteto mokslininkė.

Pagrindinės grafičių erdvės 2000–2010 m. laikotarpiu buvo miesto centre ir jo apylinkėse: apleistas „Vilniaus kailių“ fabrikas Užupyje, „Skaiteks“ gamykla Paupyje, nebaigtas viešbutis Konstitucijos prospekte ir kiti objektai. Svarbios buvo ir keletas legalių grafičių vietų, tokios kaip siena Neries pakrantėje ar Franko Zappos memorialo siena.

Grafitininkų bendruomenė –vyriška „Vilniaus grafičių piešėjų bendruomenė, ypač „inkubaciniu“ laikotarpiu (1990–2000 m.), buvo labai priklausoma nuo aukštesnių socioekonominių sluoksnių. Tai buvo svarbus veiksnys, leidęs aktyviau įsitraukti į subkultūrinę veiklą. Tačiau po 2000 m. atpigus dažams grafičių piešimas tapo prieinamesnis platesnei socialinių klasių atstovų grupei“, – sako dr. V. Urbonaitė-Barkauskienė.

Be to, Vilniaus grafičių piešėjų bendruomenė yra heterogeniška tiek socialiniu, tiek etniniu požiūriu. Ją sudaro įvairių miesto etninių grupių

nariai, ji atvira ir užsieniečiams – tiek keliaujantiems, tiek Lietuvoje ilgesnį laiką apsistojusiems grafitininkams. „Tačiau lyčių dinamika grafičių subkultūroje išlieka ribota. Nors visada buvo keletas ryškių merginų, ši kultūra, kaip ir daugelis subkultūrų, yra „prisismelkusi testosterono“. Tai kelia iššūkių merginoms, kadangi piešimas reikalauja didelio fizinio pasirengimo ir drąsos, todėl joms buvo sunkiau įsilieti į šią vyrišką subkultūrą“, – mano Vilniaus universiteto tyrėja.

Vis dėlto, pasak pašnekovės, istorijoje pasitaikydavo išskirtinių atvejų. Pavyzdžiui, 2000-iniais ryškiai išsiskyrė piešėja Bona. Be to, net ir „aukso amžiaus“ laikotarpiu buvo susikūrusi RFC komanda, sudaryta tik iš merginų. Vis dėlto tokių atvejų buvo nedaug. Nors merginos buvo matomos ir žinomos, jų visada buvo gerokai mažiau, nes pati grafičių kultūra buvo labai vyriška ir fiziškai sudėtinga.

Dabartis: nuosaikus atsakas ir meninės ribos

Nuo 2010 m. Vilniaus grafičių scenoje justi atoslūgis, kurį lėmė ne tik miesto

infrastruktūros pokyčiai, bet ir griežtesnė miesto valdžios politika. „Sienos valomos itin greitai, tačiau vos nuvalytos – vėl padengiamos naujais piešiniais. Tai kuria savotišką kovą tarp piešėjų ir valdžios“, – pastebi mokslininkė.

Pasak jos, svarbus įvykis buvo Solomono gaudynės, 2010 m. inicijuotos Algio Ramanausko-Greitai. 2024 m. sostinės meras Valdas Benkunskas paskelbė apie pradėtus didesnius nei bet kada iki šiol grafičių valymo nuo miesto pastatų darbus, kuriems skirta apie 1,5 mln. eurų.

Šios municipalinės politikos padarinys – sienos be grafičių. Pvz., stoties sienos, kurios ne taip seniai buvo intensyviai žymimos, dabar dvelkia sterilumu. Dabartinė Vilniaus grafičių scena tebėra fragmentiška, o jų piešėjai dažnai apsiriboja apleistomis vietomis, tokiomis kaip buvusi Vilniaus spaustuvė ar Žirmūnų rajono garažai. „Tai reiškia, kad Vilnius lieka grafičių periferija tiek geografiškai, tiek kultūriškai“, – tvirtina pašnekovė. Vis dėlto, pasak jos, vietos scena vis dar išlaiko kūrybiškumo dvasią. Nors infrastruktūra ir bendruomenės dydis riboja

Franko Zappos siena K. Kalinausko gatvėje

grafičių plėtrą, piešėjai prisitaiko ir atranda originalių būdų reikštis. „Kai kurie eksperimentuoja su įvairiomis technikomis, tokiomis kaip trafaretų menas ar koliažai, nors šie metodai dažniau priskiriami postgrafičių kategorijai“, – paaiškina tyrėja.

Pasak jos, piešėjai susiduria ir su praktiniais iššūkiais: „Pavyzdžiui, troleibusų parkai ir traukinių depo teritorijos dabar yra gerai saugomos, todėl piešėjai dažniau renkasi mažiau matomas, bet ilgiau išliekančias erdves. Antigrafitinės retorikos ir moralinės panikos banga virsta konkrečiomis priemonėmis prieš grafičius ir nesankcionuotą erdvės žymėjimą. Suaktyvėjo baudžiamasis persekiojimas ir sekimas, inskripcijos sistemingai valo -

Po 2000 m. atpigus dažams grafičių piešimas tapo prieinamesnis platesnei socialinių klasių atstovų grupei.

mos arba perdažomos, ypač Vilniaus centre. Be to, imtos riboti legalios grafičių erdvės.“

Dr. V. Urbonaitės-Barkauskienės nuomone, šie pokyčiai liudija apie ryškią visuomenės reakciją į grafičius kaip miesto kultūros dalį ir kartu atspindi valdžios pastangas kontroliuoti ne tik fizines, bet ir kūrybines erdves.

Ateities Vilniaus scenos perspektyvos

Vilniaus grafičių scena ir toliau susiduria su iššūkiais, tačiau vietos piešėjai įrodo, kad kūrybingumą riboja tik vaizduotė. Dr. V. Urbonaitė-Barkauskienė teigia, kad svarbu ne tik kritikuoti, bet ir žvelgti į grafičius kaip į kūry-

binį resursą, kuris galėtų prisidėti prie miesto identiteto formavimo.

Jos manymu, vienas iš galimų ateities sprendimų – miesto savivaldybės bendradarbiavimas su grafičių piešėjų bendruomene kuriant specialias erdves meninei saviraiškai. Be to, Vilnius galėtų siekti tarptautinio pripažinimo organizuodamas grafičių festivalius ar tarptautines parodas.

„Dar viena galimybė – grafičių edukacija. Seminaruose ir dirbtuvėse tiek jaunieji kūrėjai, tiek miesto gyventojai galėtų geriau susipažinti su grafičių kultūra, suprasti jos reikšmę ir potencialą. Taigi, nepaisant iššūkių, Vilniaus grafičių scena turi galimybių augti ir rasti naujų raiškos formų“, – viliasi tyrėja.

Vilniaus universiteto leidykla rekomenduoja

Austrų ekonomikos

mokykla ir jos poveikis

ekonominės minties

raidai. III dalis

Remigijus Čiegis

Vilniaus universiteto Kauno fakulteto Socialinių mokslų ir

taikomosios informatikos instituto profesoriaus, habilituoto socialinių mokslų daktaro Remigijaus Čiegio monografijoje nagrinėjama austrų ekonomikos mokykla, žymiausio moderniosios austrų ekonomikos teorijos atstovo, Nobelio ekonomikos premijos laureato Friedricho Augusto von Hayeko indėlis į austrų ekonomikos mokyklos idėjų plėtrą ir jo idėjų poveikis ekonominės minties raidai.

Ūkinės veiklos laisvės

apsauga Lietuvoje ir

Vokietijoje / Schutz der unternehmerischen

Freiheit in Litauen und Deutschland

Moksliniai redaktoriai Egidijus Šileikis, Jurgita Paužaitė-Kulvinskienė

Moksliniai tyrimai ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo srityje kelia nemažai ne tik teisinių, bet ir ekonominių, sveikatos apsaugos, aplinkos apsaugos bei kitų viešųjų gėrių apsaugos iššūkių. Ūkinės veiklos reguliavimas visada susijęs su tam tikrais šios veiklos ribojimais ar draudimais, ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, taip pat ūkinės veiklos kontrole, kurią vykdo valstybės institucijos. Knygoje pateikiami tarpdisciplininiai ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo aspektai remiantis Lietuvos ir Vokietijos administracinio bei konstitucinio teisinio reguliavimo ir jo taikymo praktikos pavyzdžiais. Knyga lietuvių ir vokiečių kalbomis.

Kodas RNR. Nuo kovos su virusais iki tobulų genų

Miglė Tomkuvienė, Miglė Štitilytė, Milda Mickutė, Gytis Dudas, Ingrida Olendraitė, Giedrius Gasiūnas

Knygoje glaustai ir aiškiai pristatoma, kokį vaidmenį esminiuose gyvybės procesuose atlieka informaciją koduojanti molekulė – RNR, lemianti tai, kad augame ir gyvuojame, sergame ir senstame. Autoriai siekia atsakyti į ne vieną aktualų, susidomėjimą keliantį klausimą: kuo RNR ištyrimas reikšmingas mūsų sveikatai? Ar įmanoma sukurti ląstelių senėjimą stabdantį jaunystės eliksyrą? Kaip RNR padeda nustatyti ligas ir kokiu būdu iRNR vakcinomis suvaldyta COVID-19 pandemija?

SAṂVĀDA. Filosofiniai pokalbiai su Indija

Audrius Beinorius

Monografijoje analizuojamas visas spektras savitų indų filosofijos idėjų ir koncepcijų, mitologinės, religinės doktrinos ir specifiniai kultūriniai Indijos reiškiniai. Daug dėmesio joje skiriama Indijos ir Vakarų intelektinei sąveikai, atskleidžiami ir demaskuojami Vakaruose gyvuojantys stereotipizuoti indų kultūros vaizdiniai. Knyga skiriama ne tik plačiam mokslininkų ratui – filosofams ir religijotyrininkams, psichologams ir istorikams, bet ir visiems besidomintiems tiek indiškąja mąstymo tradicija, tiek lyginamąja, hermeneutine tarpkultūrinės sąveikos problematika.

Kristalų chemija

Jurgis Barkauskas, Martynas Misevičius Kristalų chemija nagrinėja kristalų struktūrą ir ryšius, egzistuojančius tarp atomų, molekulių ir jonų, šiuos parametrus siedama su kristalinių medžiagų savybėmis. Ši chemijos kryptis sudarė sąlygas vystytis tokioms technologiškai svarbioms sritims kaip medžiagotyra, mineralogija, kietojo kūno fizika ir kt. Žinios apie kristalus ypač svarbios metalurgijoje, keramikoje, elektronikoje, šiuolaikinėje optikoje – srityse, kurios lemia šiuolaikinių technologijų pažangą. Be kristalų chemijos pagrindų neįsivaizduojamas ir išsamus chemijos išmanymas. Knygą sudaro keturios dalys: „Aprašomoji kristalų chemija“, „Simetrija“, „Kristalų analizė“ ir „Realieji kristalai“.

Lietuvių kilmės

diasporos Rytuose ir jų

tapatybė. Užvolgio ir Kazachstano atvejai

Loreta Vilkienė, Vytis Čiubrinskas, Jolanta Kuznecovienė, Irena Šutinienė

Monografijoje nagrinėjami du skirtingi – XIX a. antrosios pusės ir XX a. vidurio – lietuvių prievartinės migracijos atvejai: pirmasis – į Rusijos Užvolgį, antrasis – į Kazachstaną. Abu šie atvejai turi bendrą bruožą – vienokį ar kitokį savo lietuviškosios etnokultūrinės tapatybės išlaikymą ir perdavimą per kartas. Taip pat abi tikslines lietuvių diasporas, susidariusias nevienodu pagrindu ir ne vienu laikotarpiu, sieja tai, kad postūmis joms rastis buvo ryški socialinės ir kultūrinės traumos patirtis, perduodama per kartų ir komunikacinę atmintį. Monografijoje analizuojami Kazachstano ir Rusijos Užvolgio lietuvių kilmės diasporų etniškumo išlaikymo resursai ir praktika kolektyvinės atminties, kalbinės savimonės ir kalbų praktikos požiūriu, taip pat vietinės inkultūracijos bei socializacijos procesai ir bendruomenės veikla daugiakultūrėje aplinkoje.

Ekonominės krizės.

Finansinio prisotinimo teorijos įžvalgos

Stasys Girdzijauskas

Knygoje pateikiamas naujas požiūris į ekonomiką, išryškintos kai kurios įsisenėjusios ekonominės bėdos, atskleidžiamos jų priežastys. Pristatoma finansinio prisotinimo teorija, pagrįsta tyrimais, kurie parodė, kad problemas visuomenei sukuria ne tiek skurdas, kiek perteklius, gausa, ypač prisotinimas kapitalu.

Metodai Lietuvos archeologijoje. II tomas

Sudarytojas Algimantas Merkevičius Ši knyga – tai antrasis prieš dešimtmetį (2013 m.) išėjusio specialaus mokslinio leidinio „Metodai Lietuvos archeologijoje. Mokslas ir technologijos praeičiai pažinti“ tomas. Jame pristatomi Lietuvos archeologijoje naudojami įvairių mokslo sričių metodai, jų veikimo principai ir praktinio pritaikymo galimybės. Knyga skiriama visiems besidomintiems archeologijos mokslo raida ir tyrimų metu taikomais metodais bei technologijomis. Leidinyje publikuojama 10 mokslinių straipsnių, parengtų 21 autoriaus, atstovaujančio 10 mokslo institucijų.

Fantazuoti alchemiją

Algirdas Brukštus

Alchemija – tai ne tik siekis paprastus metalus paversti auksu, bet ir asmeninė transformacija, kelionė, kurioje keičiamasi. Todėl pristatant šią ne vieną istorinę asmenybę patraukusią slėpiningą veiklą nėra pateikiama griežtų atsakymų, bet veikiau klausiama, svarstoma ar net fantazuojama. Knyga suteikia galimybę permąstyti ne tik alchemijos sąsajas su chemija ir kitais mokslais, bet ir ryšį su išmintimi ar kūrybine vaizduote. Ši knyga – tarsi vadovas, kuris pravers kiekvienam, besileidžiančiam į unikalią asmeninę kelionę.

Lietuvos baudžiamosios justicijos teisė. Patirtis ir ateitis

Sudarytojas ir vyriausiasis mokslinis redaktorius Jonas Prapiestis Šis recenzuotų mokslinių straipsnių rinkinys visų pirma skiriamas

Lietuvos baudžiamosios justicijos kodifikuotosios teisės doktrinos, teisėkūros, teisės taikymo problemoms, bet jame yra straipsnių ir apie kitų teisės šakų aktualijas, įvairiais požiūriais susijusias su baudžiamąja justicija. Trys straipsniai skirti Ukrainos baudžiamosios teisės problemoms šalyje vykstančio karo metu, naujojo šios šalies Baudžiamojo kodekso koncepcijos ir principų analizei.

RŪKYMAS

Mokslininkai sugriovė mitą, kad cigarečių alternatyvos nekenkia sveikatai

Benita Kaselytė

Vilniaus universitetas

„Net 25 proc. žmonių pasaulyje rūko“, – rūkymo mastą pabrėžia Vilniaus

universiteto Medicinos fakulteto profesorė Natalja Istomina. Nors tradicinės cigaretės išlieka dažniausias rūkymo pasirinkimas, per pastaruosius du dešimtmečius atsirado ir išpopuliarėjo kitos alternatyvos, tokios kaip elektroninės cigaretės ir kaitinamasis tabakas.

„Prieš kelerius metus elektroninės cigaretės arba kaitinamasis tabakas buvo siūlomi kaip alternatyvos, nes buvo manoma, kad tai yra mažiau kenksmingi rūkymo būdai, tačiau šiandien moksliniai tyrimai rodo, kad bet koks rūkymas yra žalingas“, – sako profesorė.

Ką mes įkvepiame į plaučius rūkydami?

Rūkymo metu tabako gaminiai, pavyzdžiui, cigaretės, yra deginami

arba kaitinami, o susidarę dūmai įkvepiami į plaučius. Šie dūmai yra sudėtingas mišinys, turintis daugiau nei 5000 cheminių medžiagų, iš kurių bent 70 yra žinomi kancerogenai, t. y. medžiagos, galinčios sukelti vėžį.

Įkvėpus tabako dūmų, nikotinas per plaučius greitai patenka į kraują ir vos per 10–20 sekundžių pasiekia smegenis. Jis stimuliuoja neurotransmiterių, tokių kaip dopaminas, išsiskyrimą, sukeldamas trumpalaikį malonumo ir atsipalaidavimo pojūtį. Tačiau ilgainiui dėl šio efekto atsiranda priklausomybė, nes smegenys prisitaiko prie padidėjusio dopamino lygio ir pradeda reikalauti vis didesnių nikotino dozių, kad sukeltų tą patį poveikį. Pasak prof. N. Istominos, nikotino skatinamas malonumas yra trumpalaikis, tačiau rūkymo poveikis organizmui trunka kur kas ilgiau: „Visas

rūkymo procesas prasideda dar burnoje, nes joje yra daug smulkiųjų kraujagyslių, absorbuojančių medžiagas, o jau vėliau per plaučius cheminės medžiagos patenka į kraują ir per kraujagysles – į kitas organų sistemas, smegenims siunčiamas impulsas, kad rūkymas yra malonus procesas. Tačiau malonus poveikis smegenims yra itin trumpalaikis, o žala, kuri padaroma organizmui, ištaisoma per daug ilgesnį laiką.“

Rūkymo žalą pamatuoti sudėtinga

Nors kas ketvirtas žmogus pasaulyje rūko, o 34,9 proc. 15–64 metų amžiaus Lietuvos gyventojų nurodė, kad per paskutinį mėnesį rūkė tabako gaminius kasdien, pasak mokslininkės, apie rūkymo žalą vis dar yra kalbama per mažai: „Rūkymo poveikis sveikatai sulaukia mažiau dėmesio nei, pavyzdžiui, narkotikų vartojimo, nes jo neigiami padariniai nėra taip greitai pastebimi. Naujausi tyrimai atskleidžia nerimą keliančią tendenciją – paban-

džiusių pirmą kartą parūkyti penkiolikmečių ir šešiolikmečių vis daugėja. Prie to prisideda alternatyvūs rūkymo būdai, kurie jaunimui atrodo patrauklesni ir mažiau kenksmingi.“

Populiarėjant elektroninėms cigaretėms, atsiranda naujų problemų: kvapnūs skysčiai, spalvingas dizainas ir klaidingas saugumo įspūdis skatina įsitraukti jaunesnius vartotojus. Tyrėja sako, kad Lietuvoje ypač daugėja rūkančių mergaičių, o dažniausiai yra rūkomos elektroninės cigaretės, kadangi manoma, jog tai nėra pavojinga ir nesukelia priklausomybės. Tačiau mokslininkė patvirtina, kad visi rūkymo būdai yra žalingi: „Jau yra pakankamai tyrimų, atskleidžiančių, kad tiek įprastos, tiek elektroninės cigaretės, tiek kaitinamasis tabakas yra pavojingi sveikatai.“

Dėl populiarėjančių alternatyvių rūkymo būdų mokslininkams darosi itin sudėtinga pamatuoti rūkymo žalą – šie rūkymo būdai atsirado neseniai, o neigiami

Smegenys – insultas

Burna ir ryklė – vėžys

Plaučiai – vėžys, emfizema, bronchitas

Širdis – koronarinė arterijų liga

Stemplė ir skrandis – vėžys, skrandžio opa

Kasa – vėžys

Šlapimo pūslė – vėžys

Gimda ir kiaušidės – nevaisingumas, savaiminis persileidimas, sulėtėjęs vaisiaus augimas, ankstyva menopauzė, gimdos kaklelio vėžys

Sėklidės – sumažėjęs vaisingumas

Periferinės arterijos – periferinių kraujagyslių liga

Kaulai – osteoporozė

Rūkymo sukeliamų ligų žemėlapis. Šaltinis: anatomysystem.com

Rūkymas yra pagrindinis plaučių vėžio

rizikos veiksnys, tačiau jis taip pat didina ir kitų organų vėžio riziką.

jų padariniai vystosi lėtai. Be to, šiuo metu vienas asmuo dažnai renkasi kelis rūkymo būdus: rūko ne tik įprastas, bet ir elektronines cigaretes ar kaitinamąjį tabaką. Todėl įvertinti žalingą vieno ar kito rūkymo būdo poveikį būna keblu.

Rūkymas gali lemti vėžį

Rūkymas pažeidžia įvairias žmogaus organų sistemas, tarp jų kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių, nervų, virškinimo, endokrininę ir reprodukcinę. „Pirmiausia rūkymas paveikia kvėpavimo sistemą, kadangi bet koks rūkymas didina tikimybę susirgti lėtinės plaučių obstrukcijos liga. Viena pavojingiausių rūkymo ypatybių yra tabako dūmuose esantys kancerogenai, galintys pažeisti ląstelių DNR ir sukelti mutacijas, kurios gali lemti vėžio vystymąsi. Rūkymas yra pagrindinis plaučių vėžio rizikos veiksnys, tačiau jis taip pat didina ir kitų organų vėžio riziką. Be to, rūkymas veikia širdies

ir kraujagyslių sistemą – paveikiama tiek širdies veikla, tiek smulkiosios ir stambiosios kraujagyslės, dėl to rūkant didėja trombų atsiradimo tikimybė. Galiausiai, rūkymas neigiamai veikia ir centrinę nervų sistemą bei psichikos sveikatą.“

Ne mažiau pavojingas yra ir pasyvusis (antrinis) rūkymas – kai tabako dūmus įkvepia šalia esantys nerūkantys asmenys. Šie dūmai taip pat turi toksinių medžiagų, kurios kenkia sveikatai. Ypač jautrūs yra vaikai, kurių imuninė sistema dar nėra visiškai susiformavusi. Pasyvusis rūkymas gali padidinti astmos priepuolių, kvėpavimo takų infekcijų riziką. Egzistuoja ir trečiasis rūkymo tipas, vadinamas tretiniu rūkymu – tai toksinių medžiagų, susikaupusių ant drabužių, plaukų ar baldų po rūkymo, įkvėpimas. Šios toksinės medžiagos gali išlikti ilgą laiką ir kelti pavojų sveika-

tai. Antrinio ir tretinio rūkymo žala daroma ir pasirinkus alternatyvius rūkymo būdus.

Elektroninės cigaretės gali būti žalingesnės už įprastas

Elektroninės cigaretės (šnekamojoje kalboje dar vadinamos „veipais“, angl. vape) – tai prietaisai, garinantys nikotino turintį arba nikotino neturintį skystį, kurį vartotojas įkvepia kaip aerozolį. Jos buvo sukurtos 2003 m. Elektroninių cigarečių veikimo principas paremtas kaitinimo elementu, kuris garina specialų skystį (dažniausiai sudarytą iš propilenglikolio, glicerolio, nikotino ir aromatinių medžiagų). Veikimo metu susidarantis aerozolis nėra paprasti garai – jame randama smulkių kietųjų dalelių, kurios gali prasiskverbti giliai į plaučius.

Profesorė pasakoja, kad anksčiau alternatyvūs rūkymo būdai, tokie kaip elektroninių cigarečių rūkymas, buvo siūlomi kaip sveikesnė alternatyva ar siekiant mesti rūkyti. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad kai kuriais atvejais alternatyvūs rūkymo būdai gali būti ir žalingesni nei įprasti. Pavyzdžiui, elektroninės cigaretės gali sukelti didesnę priklausomybę nei įprastos cigaretės.

„Elektroninėse cigaretėse yra daug nikotino, o per garus į organizmą jo patenka daugiau nei degimo proceso metu ir taip yra sukeliama galbūt dar didesnė priklausomybė, – sako tyrėja. – Be to, insulto rizika, rūkant elektronines cigaretes, yra dvigubai didesnė nei rūkant tik įprastas. Tad yra įrodymų, kad kai kuriais atvejais elektroninės cigaretės gali būti žalingesnės ir už įprastas. Taip, anksčiau buvo manoma, kad elektroninės cigaretės yra mažiau žalingos nei įprastos, bet šiandien jau matome, kad yra visai kitaip.“

Kaitinamasis tabakas – palyginti naujas tabako vartojimo būdas, atsiradęs apie 2014 m., kai rinkoje buvo pristatytas pirmasis „IQOS“ prietaisas. Kaitinamojo tabako įrenginiai veikia tokiu principu, kad tabako lapai nėra deginami, o kaitinami iki maždaug 350 °C temperatūros – mažesnės nei degimo proceso metu tradicinėse cigaretėse, tačiau vis tiek išsiskiria cheminių medžiagų. Aerozolyje randama nikotino,

Mokslininkai

pabrėžia, kad nė vienas rūkymo būdas, įskaitant elektronines cigaretes ir kaitinamąjį tabaką, nėra saugus.

smulkių kietųjų dalelių, formaldehido, acetaldehido ir kitų toksinių medžiagų, galinčių prasiskverbti giliai į plaučius ir pakenkti kvėpavimo sistemai.

„Kartais visuomenėje yra sudaromas įspūdis, kad kaitinamasis tabakas yra sveika alternatyva įprastoms cigaretėms ir rūkant šiuo būdu yra gaunamas tik nikotinas, tad manoma, kad šis rūkymo būdas yra visiškai nekenksmingas. Vis dėlto taip nėra, rūkant kaitinamąjį tabaką taip pat pažeidžiamos įvairios organų sistemos: burnos ir nosies gleivinės, bronchų epitelio ląstelės, veikiama ir širdies kraujagyslių sistema, išlieka didelė tikimybė susirgti lėtinės plaučių obstrukcijos liga“, – apie kaitinamojo tabako žalą pasakoja ekspertė.

Nauji rūkymo būdai formuoja kitokius rūkančiųjų įpročius

Tyrėja atskleidžia, kad problemų kelia ne tik žalingos medžiagos, bet ir rūkančiųjų įpročiai, kuriuos keičia atsiradę nauji rūkymo būdai: „Elektronines cigaretes ir kaitinamąjį tabaką paprasčiau rūkyti, kadangi nėra tokio intensyvaus ir įsigeriančio kvapo, galima rūkyti ir patalpose, tad rūkymas dažnėja ir

intensyvėja. Be to, dažnai rūkantieji, kurie nuo įprastų cigarečių pereina prie kaitinamojo tabako, vėliau vėl sugrįžta prie įprastų cigarečių ir tuomet rūko tiek jas, tiek kaitinamąjį tabaką.“ Tokio nuolatinio rūkymo įvairiais būdais rezultatas –ypač didelių nikotino dozių įsisavinimas, kuris sukelia smarkų dopamino išsiskyrimą smegenyse. Dopaminas –tai cheminė medžiaga, veikianti kaip neuromediatorius, atsakingas už malonumo, motyvacijos, atlygio jausmus ir kitus fiziologinius procesus. Nuolatinis šio cheminio junginio perteklius smegenyse sutrikdo natūralius atlygio mechanizmus, sukeldamas priklausomybę ir didindamas potraukį vartoti nikotiną dar intensyviau.

Tai ypač pavojinga rūkantiems paaugliams, kurių smegenys vis dar vystosi. Nikotinas veikia prefrontalinę žievę –smegenų dalį, atsakingą už sprendimų priėmimą, impulsyvumo kontrolę ir emocijų reguliavimą. Dėl to gali susilpnėti gebėjimas susikaupti, sustiprėti impulsyvus elgesys ir padidėti polinkis į rizikingą elgesį. Paauglių organizmas, pasak tyrėjos, greičiau suformuoja ir priklausomybę nuo nikotino, nes jų

smegenų atlygio sistema yra jautresnė. Ilgalaikis didelių nikotino dozių poveikis gali lemti ne tik fizinę, bet ir psichologinę priklausomybę, kurią vėliau įveikti būna sudėtinga. Dėl šių priežasčių mokslininkai pabrėžia, kad nė vienas rūkymo būdas, įskaitant elektronines cigaretes ir kaitinamąjį tabaką, nėra saugus, ypač jauniems žmonėms.

Rūkymas – ne tik fizinė, bet ir psichologinė priklausomybė

Rūkymas sukelia tiek fizinę, tiek psichologinę priklausomybę, kurios kartu apsunkina pastangas atsisakyti šio įpročio. Fizinė priklausomybė atsiranda dėl nikotino poveikio smegenims. Ilgainiui smegenys prisitaiko prie nuolatinio nikotino tiekimo, todėl nustojus rūkyti gali pasireikšti abstinencijos simptomai: dirglumas, nerimas, koncentracijos sutrikimai ir padidėjęs apetitas. Šie simptomai dažnai trukdo sėkmingai mesti rūkyti. Vis dėlto ekspertė sako, kad dažniausiai rūkantiesiems sunku mesti rūkyti dėl psichologinės priklausomybės: „Kai kurie žmonės keliasi parūkyti naktį ir taip yra ne dėl nikotino stokos, o dėl pripratimo. Moksliniai tyrimai atskleidžia, kad rūkantieji turi savo rūkymo ritualus, prie kurių ypač pripranta. Be to, dažnai pasitaiko atvejų, kai žmonės po infarkto, insulto

ar kitų rimtų sveikatos problemų beveik be jokių pastangų, skatinami vien tik baimės, meta rūkyti. Bet taip pat greitai ir vėl grįžta prie rūkymo, jei pajaučia, kad pavojaus nebėra. Nors nikotinas ir sukelia abstinenciją, tačiau pati priklausomybė labiausiai yra susijusi su tam tikru ritualu ir asmens psichikos sveikatos ypatybėmis.“

Rūkymas dažnai tampa ir bendravimo priemone, dėl to rūkantieji gali bijoti, kad atsisakę rūkymo bus atskirti nuo tam tikrų socialinių grupių ar net praras ryšį su bendraminčiais. Tai dar labiau apsunkina metimo procesą ir rodo, kad kovojant su priklausomybe būtina atsižvelgti ne tik į fizinius ar psichologinius, bet ir į socialinius veiksnius. „Kartais rūkymą skatina ir socialinės priežastys, nes kai kurie ryšiai tarp asmenų yra sukuriami būtent rūkant ir metimas rūkyti gali reikšti socializacijos pabaigą“, – sako prof. N. Istomina.

Kadangi rūkymas yra glaudžiai susijęs su psichologiniais ir socialiniais veiksniais, mokslininkės tvirtinimu, ypač svarbu, kad rūkantysis, norėdamas mesti rūkyti, būtų palaikomas kitų žmonių: „Norinčiam mesti rūkyti labai reikia palaikymo komandos. Anoniminių alkoholikų klubuose žmonės, priklausomi nuo alkoholio, sulaukia paramos, tačiau metančiųjų rūkyti grupės nėra

tokios populiarios. Tad svarbi pagalba, nes metant rūkyti nėra itin sudėtingų fiziškai išreikštų padarinių, sunkiau yra psichologiškai.“

Svarbiausia – kuo anksčiau mesti rūkyti

Prof. N. Istomina pabrėžia, kad svarbu kuo anksčiau mesti rūkyti, nes žmogaus organizmas geba atsigauti atsisakius žalingų įpročių, jei nėra atsiradę negrįžtamųjų padarinių. Nustojus rūkyti, organizme vyksta teigiami pokyčiai: normalizuojasi deguonies lygis kraujyje, pagerėja uoslės ir skonio pojūčiai. Palaipsniui atsinaujina kvėpavimo sistema, sumažėja kvėpavimo takų infekcijų ir plaučių ligų rizika. Ilgainiui smarkiai sumažėja ir rizika susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, tam tikromis vėžio formomis.

„Žala gali būti visiškai ištaisyta. Per dešimt metų gali nė nelikti požymių, kad žmogus rūkė, jeigu nebuvo išsivysčiusi lėtinė obstrukcinė plaučių liga. Jei neįvyko negrįžtamųjų reiškinių, per tą laiką sveikata vėl tampa kaip nerūkančio žmogaus. Tačiau reikia mesti rūkyti kuo greičiau, kol neatsirado negrįžtamųjų padarinių organizmui“, – ragina tyrėja.

PASITIKĖJIMAS MOKSLU

Mokslininkai visuomenės akyse – patikimi lyderiai, kurie turi išlikti nešališki

Raminta Labanauskienė

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas

Visuomenė mokslininkus laiko vienais patikimiausių autoritetų, tiki jų sąžiningumu, kompetencija ir gebėjimu kelti svarbias problemas į viešumą. Tačiau šis pasitikėjimas nėra besąlygiškas – žmonės nori, kad mokslininkai liktų nepriklausomi nuo politinių interesų ir verslo įtakos.

Tyrimai rodo, kad visuomenė vertina mokslininkus kaip objektyvius žinių kūrėjus, tačiau nenorėtų, kad jie įsitrauktų į politinius procesus ir valdžios inicijuojamas darbo grupes. „Šie veiksniai gali lemti pasitikėjimo

mokslu mažėjimą“, – teigia Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto mokslininkės prof. Renata Matkevičienė ir dr. Giedrė Vaičekauskienė, kurios kartu su Lisabonos socialinių mokslų instituto kolegomis tiria visuomenės požiūrį į mokslą ir politiką, lygina visuomenės nuostatas ir aiškinasi, kokios priežastys jas lemia.

Mokslo pažanga labiau tiki vyresnio amžiaus žmonės

Mokslas neabejotinai kuria vertę visuomenei, suteikdamas pagrindą sprendimams, kurių priėmimas neįmanomas be tikslių ir patikimų duomenų. Mokslinių tyrimų rezultatai, taikomi viešojo valdymo, politikos ar verslo srityje, padeda ne tik spręsti problemas, bet ir modeliuoti situaciją ar net keisti ją. Tiesa, kiekvienas iš mūsų vertiname mokslo kuriamą pažangą pagal savo kompetencijas – turimas žinias ir patirtį. Todėl nenuostabu, kad asmenys, aktyviai dalyvaujantys priimant sprendimus, linkę labiau pasitikėti mokslu. Taip pat kaip ir tie, kurie turi patirties, leidžiančios vertinti mokslo rezultatais grįstų veiklų kuriamą pozityvų pokytį visuomenės gerovės labui.

Tyrimo metu išryškėjo įdomus aspektas vertinant pasitikėjimą mokslu. Respondentų buvo klausiama, ar jie sutinka su teiginiu „Dėl mokslo ir technologijų ateinanti karta turės daugiau galimybių“. Daugiau nei 50 proc. respondentų, vertindami skalėje nuo 1 iki 7, visiškai sutiko (7) ir sutiko (6) su šiuo teiginiu (1 pav.). Žiūrėdami į atskirų amžiaus

grupių atsakymus matome, kad daugiau vyresnio amžiaus respondentų (35-54 metų – 22 proc., 55 ir daugiau metų – 18 proc.) mano, kad mokslo įtaka atvers daugiau galimybių ateinančiai kartai, tuo tarpu jaunesnės amžiaus grupės respondentų vidurkis kiek mažesnis (18-34 metų –16 proc.).

Pasak tyrimą atlikusios prof. R. Matkevičienės, kokybinio interviu metu respondentai paaiškino, kad vyresni žmonės mato, kaip technologijos keičia pasaulį, ir gali palyginti technologinę pažangą su tuo, kas buvo ankstesniu laikotarpiu. Jų vertinimu, per pastaruosius kelis dešimtmečius įvyko milžiniškų pokyčių, kuriuos nulėmė spartus technologijų vystymasis. Tuo tarpu jaunesni užaugo su šiomis technologijomis, jiems jos yra tapusios įprasta kasdienybės dalimi, todėl jie mano, kad technologinė pažanga neturės reikšmingos įtakos gyvenimo kokybei.

Mokslininkai – aukščiau politikų ir verslo interesų

Komunikacijos tyrėjai siekė ne tik išsiaiškinti, kiek visuomenė pasi -

Asmenys, aktyviai dalyvaujantys priimant sprendimus, linkę labiau pasitikėti mokslu.

Nežinau / nenoriu sakyti

1 pav. Tyrimo dalyviams pateikto teiginio, kad dėl technologijų ir mokslo ateinanti karta turės daugiau galimybių, vertinimas skalėje nuo 1 (visiškai nesutinku) iki 7 (visiškai sutinku). Sudarė tyrimo autorės

Nors mokslininkai

kelia svarbias problemas į dienos

šviesą, jie neturėtų kištis į politinius procesus.

tiki mokslininkais, bet ir išanalizuoti mokslininkų komunikaciją ir tai, kaip ji atliepia visuomenės lūkesčius, keliamus mokslui ir mokslininkams. Taigi – ko visuomenė tikisi iš mokslininkų?

Apklausoje buvo pateiktas teiginys „Kai kalbama apie tikrai svarbius klausimus, moksliniai duomenys nelabai padeda“. Iš tyrimų rezultatų matyti, kad 21 proc. žmonių sutiko su šiuo teiginiu, o 26 proc. apklaustųjų manė, kad moksliniai duomenys yra labai svarbūs. Tyrimo metu prof. R. Matkevičienė pastebėjo ir kitų tendencijų. Respondentai teigė, kad mokslininkai atranda ir iškelia visuomenei aktualias problemas arba numato, kad tam tikrų problemų kils ateityje, ir pasiūlo, kaip reikėtų jas spręsti. Vienas iš pateiktų pavyzdžių –klimato kaitos krizė, apie kurią kalbėdami mokslininkai bando paveikti ir politikų priimamus sprendimus. „Klimato kaitos problemas iškėlė mokslininkai, tuo tarpu politikai labai ilgai net nekreipė dėmesio į šį klausimą. Kita vertus, tema susijusi ir su ekonomika, todėl politikams nenaudinga imtis ekonomiškai nepalankių spren-

dimų. Klimato kaitos tema išlieka sudėtinga ir galime matyti, kad politikai kartais net pašiepia mokslininkus dėl pastarųjų kalbėjimo ir šios temos eskalavimo, nes politikams šios temos tiesiog yra nepatogios“, –savo nuomonę tyrimo metu išsakė respondentė. Dalis kalbintų tyrimo dalyvių pabrėžė, kad nors mokslininkai kelia svarbias problemas į dienos šviesą, vis dėlto jie neturėtų kištis į politinius procesus. Tai leidžia mokslininkams, ypač jei tai genetikos ar biologijos mokslų atstovai, būti aukščiau politikų ir verslo interesų, ieškoti sprendimų, gerinančių visuomenės ir kiekvieno žmogaus savijautą, didinančių saugumą ir gerovę. Interviu metu dažnai į klausimą „Ar moksliniai tyrimai, kuriuos užsako valstybė, gali būti atliepiantys tam tikrus politikų sprendimus?“ sulaukta atsakymų: „Ne, juk mokslininkai privalo būti objektyvūs ir tikslūs, kitaip kiti mokslininkai parodys jų klaidas ir sugriaus pasitikėjimą pristatytu tyrimu ir jo rezultatais.“ Viename interviu informantas prisipažino, kad jam „net į galvą nešovė mintis, kad skirdama finansavimą moksliniams tyrimams valstybė gali

Kiek pasitikite?

Nežinau / nenoriu sakyti

Žiniasklaida Universitetais Politinėmis partijomis

2 pav. Respondentų pasitikėjimo žiniasklaida, universitetais ir politinėmis partijomis pasiskirstymas. Sudarė tyrimo autorės 0 % 5 % 10 % 15 % 20 % 25 % 30 % 35 %

lemti tyrimo rezultatus. Juk tai neįmanoma.“ Kalbinamų žmonių taip pat buvo teiraujamasi, ar, jų manymu, mokslininkai iš tiesų gali manipuliuoti tam tikrais tyrimų rezultatais. Nors apklaustieji manydavo, kad mokslininkai galėtų manipuliuoti, tačiau buvo linkę galvoti, jog to nedaro. „Tyrime dalyvavę respondentai nesako, kad mokslininkai manipuliuoja duomenimis, tačiau sako, kad tą galima padaryti. Tarytum žiūri į mokslininkus su atsarga. Pokalbių metu informantai dalijosi pasvarstymais, kad mokslininkai platindami neteisingą informaciją gali save diskredituoti ir sumenkinti savo mokslinę reputaciją, nes kiti mokslininkai jų skleidžiamą melą galėtų labai lengvai demaskuoti. Tai vienas iš argumentų, kodėl jie pasitiki mokslininkais“, – apie gautus rezultatus pasakoja tyrimą atlikusi prof. R. Matkevičienė.

Universitetais pasitikima labiausiai

Tyrimas atskleidžia ir tam tikrus skirtumus tarp pasitikėjimo atskiromis institucijomis: nemažai visuomenės (43,6 proc.) visiškai

pasitiki (7) ir pasitiki (6) universitetais, bet pažvelgus į skaičius, atspindinčius pasitikėjimą politinėmis partijomis ir žiniasklaida, matyti kiek kita situacija: politinėmis partijomis pasitiki vos 5,8 proc. visuomenės, o žiniasklaida – 13,1 proc. (2 pav.).

Pasak respondentų, politinėmis partijomis ir politikais jie nepasitiki todėl, kad mano, jog šie yra korumpuoti.

Tačiau nors pasitikėjimas Lietuvos politikais menkas, tyrimo dalyviai teigia pasitikintys politine sistema. „Tyrimo rezultatai rodo, kad jei žmonės labiau pasitiki universitetais ir mokslu, jie yra linkę labiau pasitikėti ir politine sistema“, – komentuoja prof. R. Matkevičienė. Tokios įžvalgos dera ir su užsienio mokslininkų atliekamų tyrimų rezultatais, kuriuose matyti koreliacija tarp politinių pažiūrų (požiūrio į visuomenės problemas ir jų priežastis, nuomonės apie tai, kokius valdymo būdus turi pasirinkti valstybė) ir pasitikėjimo mokslu.

Su pateiktu teiginiu „Oficialūs rinkimų rezultatai dažnai būna klastojami“ didesnė tyrimo dalyvių dalis (36,2 proc.)

Pasitikėjimas

universitetais

siejamas su žmonių tikėjimu, kad šios institucijos jais nemanipuliuoja.

nesutiko, 32,2 proc. sutiko, o 27,2 proc. nei sutiko, nei nesutiko. Pokalbiuose su respondentais buvo plačiau gilinamasi į šią temą ir paaiškėjo, kad dėl Lietuvoje vykstančių rinkimų didelių dvejonių nėra. Respondentų nuomone, jei būtų pastebima galimo klastojimo atvejų, jie greitai būtų nustatyti. „Nepaisant skirtingų politinių preferencijų, tyrimo dalyviai interviu pozityviausiai kalba apie rinkimus Lietuvoje, mažai abejoja jų skaidrumu ir kylančius nesklandumus laiko demokratijos „normalumu“, – tyrimo rezultatais dalijasi dr. G. Vaičekauskienė.

Kalbėdami apie korupcijos šešėlį politikoje, tyrimo dalyviai korupciją siejo ir su verslo interesais. Vienas iš respondentų pateiktų pavyzdžių – apie politinę situaciją Sakartvele, kur buvo fiksuota rinkimų rezultatų klastojimo atvejų. Žiniasklaidos priemonės daug kalbėjo apie rezultatų klastojimą ir taip tik didino abejones dėl realių rinkimų rezultatų.

Kiekybinio tyrimo rezultatus pokalbiai su respondentais tik patvirtino. Pasitikėjimas universitetais siejamas su žmonių tikėjimu, kad šios institucijos jais nemanipuliuoja, tuo tarpu manoma, kad tiek politika, tiek žiniasklaida manipuliuoja žmonėmis, ir būtent šiose srityse tyrimo

dalyviai įžvelgia daugiausia verslo interesų bei galimos korupcijos.

Žmonėms svarbi ekspertų nuomonė

Nagrinėdama tyrimo rezultatus prof. R. Matkevičienė sako pastebėjusi, kad pasitikėjimas paprastais žmonėmis yra kiek mažesnis nei ekspertais, kurie viešai reiškia savo nuomonę: „Trečdalis respondentų pasitiki ekspertais ir tik penktadalis – paprastais žmonėmis.“ Vienas iš interviu dalyvių pabrėžė, kad nors jis vertina savo kaimynės nuomonę, tačiau priimdamas svarbius sprendimus, ypač susijusius su sveikata ir finansais, labiau pasikliautų ekspertų nuomone. Kaimynės nuomonė gali turėti įtakos ne tokiais svarbiais gyvenimo klausimais. Dr. G. Vaičekauskienė dalinasi įdomia įžvalga, kad netgi tie, kurie nepasitiki žiniasklaida ir kritikuoja kai kurias jos platformas, palankiau vertina tose platformose pasirodančių ekspertų nuomonę, jų specifines žinias, išsamų srities išmanymą, dalykiškumą, gebėjimą argumentuoti faktais, o ne emocijomis. „Norisi nuoseklaus požiūrio, aiškaus problemų pristatymo ir vertinimo“, – teigia tyrimo dalyviai. Todėl ekspertai, kurie pateikia aiškią nuomonę ir ją pagrindžia faktais, yra

kur kas įtaigesni nei mokslininkai, dažnai besivadovaujantys perdėtu atsargumu ir pateikiantys daug faktų, bet be platesnio konteksto. Nors mokslininkai, tyrimo dalyvių nuomone, yra labai protingi, kartais dėl savo žinių atrodo arogantiški.

Nepaisant to, visuomenės pasitikėjimo mokslininkais tyrimai rodo, kad mokslininkai vis dar vertinami kaip išskirtinai protingi (89 proc.), gebantys dirbti komandoje (71 proc.), susikoncentravę į realaus pasaulio problemų sprendimą ir sąžiningi (po 65 proc.). Tačiau jie taip pat apibūdinami kaip nesugyvenami (49 proc.), iškeliantys save aukščiau už kitus (47 proc.), o kartais – net šaltoki žmonės (34 proc.). Vis dėlto net ir kritikuodami mokslininkus respondentai pripažįsta, kad mokslininkai geba efektyviai komunikuoti (45 proc.) ir visada siekia geriausio rezultato visuomenei (78 proc.). Todėl, anot tyrimą atlikusių Vilniaus universiteto mokslininkių prof. R. Matkevičienės ir dr. G. Vaičekauskienės, norint išlaikyti visuomenės pasitikėjimą, būtina ne tik informuoti apie mokslo atradimus ir technologinę pažangą, bet ir kurti įtraukius pasakojimus, kurie aiškiai ir suprantamai perteiktų mokslo galimybes ir mokslinių tyrimų žavesį.

Priimdami svarbius sprendimus, ypač susijusius su sveikata ir finansais, tyrimo dalyviai labiau pasikliautų ekspertų nuomone.

TELEPORTACIJA

Kas bendra tarp kačių ir teleportacijos?

Dr. Mažena Mackoit-Sinkevičienė

Vilniaus universiteto

Fizikos fakultetas

Kvantinė fizika ir jos paslaptingi reiškiniai kelia vis daugiau klausimų apie tikrovės prigimtį – nuo Šriodingerio katės, kuri yra ir gyva, ir mirusi vienu metu, iki kvantinės teleportacijos, kuri, neperduodama materijos, perduoda kvantinę būseną. Šriodingerio katė – garsiausias kvantinės fizikos mintinis eksperimentas ir turbūt žinomiausia katė mokslo istorijoje – jau seniai tapo ne tik mokslinio pasaulio diskusijų objektu, bet ir simboliu visko, kas slypi už įprasto mūsų suvokimo ribų. Kaip kvantinė katė privertė mus pergalvoti tikrovės prigimtį, taip ir kvantinė teleportacija kelia klausimų apie tai, kas iš tikrųjų yra informacija ir kaip ją galima perduoti dar tiksliau.

Asociatyvus dirbtinio intelekto sugeneruotas paveikslas

Kvantinės fizikos tikslumas –stebuklai, vykstantys kasdien

Kvantinė teorija – tai paslaptingas ir itin tikslus mokslas, aprašantis mažiausių Visatos dalelių (elektronų, atomų, molekulių ir šviesos dalelių) elgesį. Jos tikslumas yra toks stulbinantis, kad žymus fizikas Richardas Feynmanas palygino jį su atstumo tarp Niujorko ir Los Andželo matavimo tikslumu, kuris prilygtų žmogaus plauko pločiui. Lietuvos pavyzdžiais kalbant, tai būtų šimtą kartų tikslesnis atstumas nei tarp Vilniaus ir Klaipėdos, jei matavimo tikslumas prilygtų vieno Martyno Mažvydo „Katekizmo“ lapo storiui.

Tačiau kvantiniai reiškiniai nėra vien laboratorijų stebuklas – jie vyksta nuolat visur aplink mus. Bet kokia medžiagos sąveika su kita medžiaga ar šviesa yra ne kas kita, kaip kvantinis procesas. Visi elektroniniai prietaisai remiasi kvantiniais reiškiniais, ir net Saulė negalėtų egzistuoti be kvantinių jėgų, leidžiančių vandenilio atomams susijungti ir išskirti energiją.

Kvantiniai reiškiniai vyksta ir biologiniuose procesuose, pavyzdžiui, fotosintezėje, kurios metu augalai naudoja šviesą energijai generuoti ir efektyviai ją nukreipia į reikiamas ląsteles (į atitinkamą augalo dalį).

Teleportacija – ne klonavimas, o informacijos perdavimas

Paklausti apie teleportaciją, dauguma žmonių tikriausiai įsivaizduoja filmų scenas, kuriose objektas ar žmogus suskaidomas į atomų rinkinį, visa jo schema perduodama į kitą vietą ir ten iš naujo surenkama iš atomų. Nors tokia idėja ir skamba intriguojamai, ji prieštarauja kvantinei fizikai, kuri teigia, kad negalime išgauti visos informacijos apie mus dominančią sistemą, nes neįmanoma sukurti tiksliai identiškos nežinomos kvantinės būsenos kopijos.

Neklonavimo teorema kvantinėje fizikoje teigia, kad neįmanoma tiksliai klonuoti net ir vienos dalelės. Tai reiškia, kad negalime tiesiog klonuoti žmogaus ar bet kurios kitos sistemos,

Neklonavimo teorema kvantinėje fizikoje teigia, kad neįmanoma tiksliai klonuoti net ir vienos dalelės.

jai esant kvantinės būsenos, nes, norint nustatyti kvantinės būsenos informaciją, būtina atlikti matavimą. Šis veiksmas negrįžtamai sugriauna kvantinę superpozicizją ir sukuria tik vieną iš galimų rezultatų. Kaip Šriodingerio katės atveju – ji negali būti ir gyva, ir negyva tuo pačiu metu. Tad net ir kalbėdami apie genetinį klonavimą mokslininkai pažymi, kad tokie procesai kaip avies Dolly klonavimas remiasi biologiniais principais, o ne tiksliais atomų kopijavimo metodais. Jei klonuotai aviai pritrūktų kelių vilnos plaukelių, biologijoje tai būtų nepastebima, tačiau fizikoje reikštų, kad prarandama dalis atomų ir klonas nebūtų visiškai identiškas originalui.

Kaip veikia paukščių „vidinis kompasas“?

Tikrovėje žmonių teleportacija būtų nepraktiška, nes juose yra per daug atomų (vidutinis 70 kg sveriantis

žmogus turi beveik 7×1027 atomų, t. y. septynis milijardus milijardų milijardų), todėl kvantinėje fizikoje teleportacija turi kitokią prasmę. Čia kalbama ne apie materijos, o apie informacijos perdavimą ir šis perdavimas yra galimas dėl kvantinės sieties – reiškinio, vykstančio elementariųjų dalelių lygmeniu.

Kvantinė teleportacija yra metodas, apimantis kvantinės būsenos perkėlimą tarp dviejų dalelių, fiziškai nejudinant pačios dalelės. Tai viena iš kvantinės mechanikos įdomybių: du ar daugiau kvantinių objektų dėl juose užkoduotos informacijos gali elgtis visiškai vienodai, kaip identiški dvyniai, net kai juos skiria didžiuliai kosminiai atstumai. Ir kai vienas bus sutrikdytas, kitas taip pat akimirksniu pasikeis, nesvarbu, kaip nutolę jie yra vienas nuo kito. Visa tai vyksta dėl juos jungiančios nematomos jėgos – sieties (susiejimo). Kad ir kaip tai vadintume, procesas perduoda

vienos dalelės kvantinę būseną kitai, identiškai dalelytei, tuo pat metu sunaikindamas pradinę originalios dalelės būseną. Svarbiausia, kad šis procesas veikia net ir tuo atveju, jei nežinote, kokią „informaciją“ siunčiate, t. y. kokia iš tiesų yra originalios dalelės kvantinė būsena. Tai yra itin svarbu, nes bandymas išmatuoti nežinomą kvantinį signalą gali jį sutrikdyti ir pakeisti.

Nenuostabu, kad 1930 m. Albertas Einsteinas prieštaravo sieties idėjai, nes tuo metu nebuvo įmanoma šio reiškinio eksperimentiškai patikrinti. Tačiau aštuntajame dešimtmetyje tai tapo įmanoma, ir nuo tada daug kartų buvo atlikti sėkmingi sieties eksperimentai (2023 m. CERN pavyko stebėti kvantinę sietį tarp viršutinio kvarko ir jo antimedžiagos atitikmens). O fizikai Alainas Aspectas, Johnas F. Clauseris ir Antonas Zeilingeris, kiekvienas skirtingu laiku ir tobulindami metodus, pademons -

travo, kad galima ne tik tirti, bet ir valdyti tas susietas daleles (2022 m. už tai jiems paskirta Nobelio premija).

Šis reiškinys turi milžinišką potencialą tobulinant ryšių technologijas ir stiprinant nacionalinį saugumą. Kvantinė sietis – ne tik teorinis mokslo stebuklas, bet ir svarbus gamtos reiškinys, padedantis paukščiams migruoti ir orientuotis Žemės magnetiniame lauke. Paukščių akyse esantis specialus baltymas, vadinamas kriptochromu, veikia kaip „vidinis kompasas“. Šis baltymas yra jautrus šviesai ir leidžia paukščiams aptikti Žemės magnetinį lauką. Kai šviesa patenka į paukščio akis, sužadina šio baltymo molekules, kurios sukuria porą susietų elektronų. Šie elektronai yra jautrūs net ir silpniems magnetinio lauko pokyčiams, todėl paukščiai gali nustatyti savo geografinę padėtį ir kelionės kryptį. Tačiau kvantiniai reiškiniai neapsiriboja tik mažais objektais – Delfto universiteto mokslininkai parodė, kad kvantinį teleportavimą galima pritaikyti ir didesnėms struktūroms, tokioms kaip optomechaniniai įrenginiai, sudaryti iš dešimčių milijardų atomų.

Kvantinė komunikacija tikslesnė už klasikinę

Teleportacija jau tapo tikrove, o naujienos apie sėkmingai atliekamus kvantinės teleportacijos eksperimentus kelia vis didesnį visuomenės susidomėjimą. Teleportacija leidžia perkelti kvantinę informaciją kvantinių būsenų pavidalu iš vienos vietos į kitą ir taip suformuoti kvantinį tinklą. Šis procesas remiasi kvantinės sieties reiškiniu ir klasikinės komunikacijos priemonė -

Tikrovėje

žmonių teleportacija būtų nepraktiška,

nes juose yra per daug atomų.

mis. Nors tai sudėtinga technologija ir pirmieji žingsniai buvo atliekami laboratorijose (A. Zeilingeris pirmasis pademonstravo kvantinę teleportaciją dar 1997 m.), dabar matome jos pirmąsias praktines demonstracijas. Pirmieji rezultatai, parodę, kad kvantiniai ir klasikiniai tinklai gali dalintis viena šviesolaidinio ryšio infrastruktūra, buvo gauti vos prieš keletą mėnesių, 2024 m. gruodžio 20 d. Visa telekomunikacijų technologija (taip pat ir internetas) priklauso nuo šviesos dalelių (fotonų) perdavimo per optinius pluoštus. Optinio ryšio metu skaitmeniniai duomenų signalai paverčiami į šviesą ir perduodami šviesolaidžiu dideliais atstumais. Toks ryšys yra pagrindinis daugumos telekomunikacijų sistemų elementas. Nors klasikinis ryšys susideda iš milijonų šviesos dalelių, kvantinis ryšys naudoja tik pavienes fotonų poras, t. y. kvantinę šviesą.

Anksčiau mokslininkai manė, kad šios dvi šviesos dalelės negalės pereiti per klasikinės komunikacijos dalelių perkrautą „greitkelį“, nes jos bus tarsi trapus dviratis, bandantis manevruoti tarp didžiulių sunkvežimių požeminiame tunelyje. Tam reikėjo rasti būdą, kaip nukreipti šias subtilias daleles. Šviesa susideda iš įvairaus ilgio bangų, ir mokslininkai nustatė konkretų bangos ilgį, kada patiriama mažesnė interferencija su kitais signalais, todėl fotonams lengviau judėti. Interferencija – tai tarsi dvi radijo stotys, grojančios vienu metu: jei jų bangos sutampa, muzika gali pagarsėti, bet jei nesutampa, garsas tampa chaotiškas arba išvis išnyksta. Mokslininkai parinko atitinkamo bangos ilgio

pavienius fotonus ir pridėjo specialius filtrus, kad sumažintų triukšmą, atsirandantį nuo įprasto interneto srauto. Neseniai atliktas tyrimas atskleidė kvantinės teleportacijos galimybes realiomis sąlygomis. Eksperimentui buvo įrengtas 30 km ilgio šviesolaidinis kabelis, kurio kiekviename gale buvo po fotoną, ir juo tuo pačiu metu buvo siunčiamas tiek įprastas interneto srautas, tiek kvantinė informacija. Nepaisant didelio interneto srauto, kvantinės informacijos kokybė kabelio gale išliko aukšta. Šis atradimas yra itin svarbus, be to, 2025-uosius paskelbus Tarptautiniais kvantinės fizikos ir technologijų metais, jis padarytas puikiu laiku. Bet kodėl šis proveržis toks svarbus? Svarbiausia, kad kvantinė teleportacija jau gali veikti per įprastus optinio pluošto tinklus, taigi nebelieka poreikio kurti visiškai naują infrastruktūrą. Tai įrodo, kad klasikinė ir kvantinė komunikacija gali darniai veikti kartu. O galimybė panaudoti kvantinę teleportaciją jau esamose optinio pluošto tinklų sistemose ne tik atveria kelią kurti naujos kartos kvantinius tinklus, bet ir sudaro sąlygas iš esmės pakelti kvantinę komunikaciją į visiškai naują lygį.

Teleportacija užtikrina saugų ryšį Įsivaizduokite, jei galėtumėte perduoti slaptą užrašą draugui ir nė vienas pašalinis neturėtų galimybės jo perskaityti, net jei užrašas keliautų per pilną žmonių kambarį.

Tai tampa įmanoma naudojant kvantinį šifravimą – vieną iš svarbiausių kvantinės teleportacijos praktinių taikymų. Prieš 140 metų amerikiečių

bankininkas Frankas Milleris pasiūlė nenulaužiamą šifrą, vadinamą vienkartiniu bloknotu (angl. one-time pad ), kuriame siuntėjas ir gavėjas dalijasi raktais, sudarytais iš atsitiktinių reikšmių. Tačiau šis metodas nebuvo 100 procentų saugus, nes toks raktas turėtų būti siunčiamas ir siuntėjui, ir gavėjui, todėl jį būtų galima perimti. Bet kvantinė sietis, šiandieninės kvantinės teleportacijos pagrindas, leidžia spręsti šią problemą – ji užtikrina, kad dideliais atstumais perduodamos atsitiktinės reikšmės būtų susietos ir negalėtų būti perimtos.

Kvantinė teleportacija leidžia tai padaryti per kvantinių raktų paskirstymo sistemas, kurios užtikrina, kad ryšys būtų praktiškai neįveikiamas pašaliniams, dėl to trečioji šalis negali perimti ar perskaityti atsitiktinio rakto, kol dalelės nepasiekė savo galutinio tikslo. Tad kvantinė teleportacija leidžia saugiai perduoti kvantinius raktus, naudojamus kvan-

tinių raktų paskirstymo protokoluose (pvz., BB84), ir dėl to ryšio kanalai tampa nepažeidžiami, jei pašaliniai bando juos perimti. Kinijos mokslininkai jau 2017 m. išbandė šią technologiją su palydovu „Micius“, siųsdami susietus fotonus į dvi vietas, nutolusias viena nuo kitos per 1200 kilometrų. Tai geras pavyzdys, kaip ateityje atrodys tarpžemyniniai kvantiniai tinklai, kurie savo svarba prilygs pirmajam telefono skambučiui, kadaise sukėlusiam revoliuciją bendravimo srityje.

Sėkmingiausia žmonijos sukurta teorija

Kvantinė teleportacija šiandien naudojama ne tik fundamentiniams kvantinės fizikos tyrimams atlikti pvz., siečiai ir nelokalumui parodyti. Ji leidžia perduoti kvantines būsenas tarp skirtingų kvantinių procesorių ir tobulinti tokias pažangias sritis kaip kvantinis skaičiavimas, kriptografija ir jutikliai.

Kvantinė fizika yra laikoma viena iš sėkmingiausių teorijų, kurias žmonija kada nors sukūrė, bet vis dar kelia ir klausimų. Vienas jų yra matavimo paradoksas: kvantinė būsena, turinti daugybę galimybių, pasikeičia, kai yra stebima, ir mes gauname tik vieną konkretų matavimo rezultatą. Tai kelia abejonių dėl stebėjimo ir informacijos vaidmens mūsų gyvenime ir galbūt privers permąstyti skirtumą tarp stebėtojo ir stebimojo. Galbūt dėl to ateityje atsiras daugiau įžvalgų apie Šriodingerio katės paradoksą ir kvantinę teleportaciją? Laikas parodys.

Dr. Mažena Mackoit-Sinkevičienė

EKONOMIKOS AUGIMAS

Ekonomika auga, bet darbo vietų nedaugėja: ką tai reiškia žmonėms?

Dr. Laura Dargenytė-Kacilevičienė

Doc. Kristina Matuzevičiūtė-Balčiūnienė

Doc. Dovilė Ruplienė

Vilniaus universiteto Šiaulių akademija

Klasikinė ekonomikos teorija teigia, kad kai didėja galutinio produkto paklausa, taip pat didėja ir darbo jėgos paklausa. Vis dėlto augančioje skaitmeninėje ekonomikoje pasitaiko atvejų, kai gamybos apimtys daugiausia didėja dėl technologijų, o ne dėl papildomų darbuotojų samdos. Tai galima vadinti darbo vietų nekuriančiu ekonomikos augimu –tam tikri verslo sektoriai intensyviai didina produktyvumą investuodami į technologijas, automatizaciją ir dirbtinį intelektą. Taip ekonomika „stiebiasi į viršų“, bet nebūtinai sukuriamos naujos darbo vietos. Ką tai reiškia darbo rinkai ir žmonėms? Kaip greitas technologijų ir ekonomikos augimas gali būti susijęs su didėjančiu nedarbu ar socialine nelygybe?

Lengvai pakeičiamų darbuotojų sąrašas plečiasi

Produktyvumo augimas pats savaime laikomas teigiamu reiškiniu. Juk istorijoje techninės inovacijos palengvino fiziškai sunkius darbus, gamyba tapo efektyvesnė, prekių ir paslaugų prieinamumas didėjo, o gyvenimo kokybė kilo. Tačiau šių dienų produktyvumo šuolis įgauna naują atspalvį – jis persikelia į sritis, kurios anksčiau buvo tarsi išskirtinė žmogaus tvirtovė: kūrybą, strategiją, analitiką. Dirbtinis intelektas, įskaitant dirbtinius neuroninius tinklus, didžiuosius kalbos modelius ir įvairius mašininio mokymosi algoritmus, gali atlikti įvairias užduotis, analizuoti ir klasifikuoti didelius duomenų kiekius, generuoti tekstus, atlikti vertimus ar rašyti programinį kodą. Nuo tekstų apdorojimo iki teisinių dokumentų analizės ar medicininių vaizdų interpretavimo – dirbtinio intelekto technologijos sparčiai tobulėja ir tampa vis sumanesnės.

Tai reiškia, kad lengviausiai pakeičiami darbuotojai gali būti ne tik gamyklų operatoriai ar kasininkai, bet ir dalis biuro darbuotojų, analitikų, net žurnalistų ar vertėjų. Įvertinusios šį pokytį, organizacijos, siekiančios efektyvumo, gali sumažinti darbuo-

tojų skaičių tam tikrose pozicijose, nes algoritmai, vienąkart išmokę užduotį, gali ją atlikti be klaidų, be perstojo, 24 valandas per parą.

Dirbtinis intelektas paveiks iki 50 procentų dabartinių darbo funkcijų Kita vertus, technologinė pažanga ne tik meta iššūkį seniesiems darbams, bet ir sukuria naujų. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais pastebimas sparčiai augantis duomenų mokslo, dirbtinio intelekto inžinerijos, kibernetinio saugumo, dirbtinio intelekto etikos specialistų poreikis. Be to, vis daugiau prireikia specialistų, galinčių kurti žmogiškąją vartotojo patirtį, sieti technologinius įrankius su emociniais, socialiniais ir kūrybiniais poreikiais. Prognozės rodo, kad per artimiausius dešimtmečius išsivysčiusiose ekonomikose reikės dar daugiau darbuotojų, gebančių kritiškai mąstyti, kūrybiškai spręsti problemas, išlaikyti žmogiškąjį ryšį su klientais ar pacientais. Šių kompetencijų ugdymas gali reikalauti nuoseklių švietimo sistemos permainų ir didesnio dėmesio mokymosi visą gyvenimą strategijoms.

Remiantis tarptautinių organizacijų, tokių kaip Ekonominio bendradar-

Technologinės transformacijos gali ne tik mažinti kai kurių profesijų aktualumą, bet ir didinti pajamų nelygybę.

biavimo ir plėtros organizacija, Europos Komisija ar Pasaulio ekonomikos forumas, prognozėmis, automatizavimas ir dirbtinis intelektas ilgainiui gali paveikti nuo 14 iki 50 procentų dabartinių darbo funkcijų (priklausomai nuo sektoriaus ir šalies ekonominės struktūros). Pavyzdžiui, Lietuvoje pastaraisiais metais fiksuojamas spartus darbo našumo augimas tam tikruose sektoriuose – informacinių technologijų, finansų paslaugų srityse darbo našumas, skaičiuojamas vienam darbuotojui, kyla, tačiau užimtumas šiose srityse nedidėja. Europos Sąjungoje irgi pastebimas reiškinys, kad dalis sektorių, kuriuose vyksta intensyvi skaitmeninė transformacija, sukuria daugiau vertės, bet nebūtinai atitinkamai padidina samdomų darbuotojų skaičių.

Tokios tendencijos rodo, kad netolimoje ateityje būsime priversti ieškoti naujų socialinių ir ekonominių pusiausvyros taškų, kad greitas technologijų ir ekonomikos augimas nebūtų tiesiogiai susijęs su didėjančiu nedarbu ar socialine nelygybe.

Gali didėti socialinė nelygybė

Technologinės transformacijos gali ne tik mažinti kai kurių profesijų aktualumą, bet ir didinti pajamų nelygybę. Aukštos kompetencijos specialistai, gebantys kūrybiškai derinti technologijas ir žmogiškąsias savybes, gali uždirbti gerokai daugiau nei tie, kurių darbą nesunkiai pakeičia algoritmai. Tai gali lemti didesnę socialinę atskirtį: viena visuomenės dalis taps visaverčiais naujos eros žaidėjais, o

kita, netekusi patikimų pajamų šaltinių, gali likti nuošalyje.

Didėjantis neapibrėžtumas dėl darbo gali paveikti ir psichologinę visuomenės savijautą. Darbas dažnai yra tapatybės, stabilumo, socialinio statuso šaltinis. Jeigu individas jį praranda ne dėl asmeninio negebėjimo, o dėl struktūrinių, technologinių priežasčių, kyla klausimas, kaip užtikrinti orią egzistenciją ir motyvaciją tobulėti.

Valstybės ir tarptautinės institucijos susiduria su iššūkiu, kaip reaguoti į tokius darbo rinkos poslinkius. Vienas iš plačiai aptariamų instrumentų –universaliosios bazinės pajamos. Vadovaujantis šia koncepcija, kiekvienas šalies gyventojas gautų tam tikrą reguliarią valstybės mokamą išmoką,

Kai produktyvumas auga, o naujų darbo vietų nėra kuriama, jaunimui tampa dar sunkiau rasti pirmąjį darbą.

nepriklausomai nuo jo darbo statuso. Tai galėtų sušvelninti pajamų netekimo problemą ir suteikti žmonėms galimybę ieškoti, kaip įgyti naujų kvalifikacijų, ar dirbti kūrybiškoje srityje. Vis dėlto universaliųjų bazinių pajamų idėja turi ir kritikų – kyla diskusijų, ar taip neskatinsime pasyvumo, ar tai iš tiesų mažins nelygybę, ar nebus per brangu viešiesiems finansams.

Kitos politikos priemonės – švietimo reformos, perkvalifikavimo programos, lanksčios darbo formos ir pajamų perskirstymo mechanizmai. Valstybės taip pat gali skatinti inovacijas ir kurti reguliavimą, užtikrinantį, kad dirbtinio intelekto technologijų plėtra būtų etiška ir socialiai atsakinga. Tai reiškia, kad technologijų kūrėjai ir naudotojai turėtų laikytis tam tikrų standartų, o algoritmų priimami sprendimai – būti atskaitingi ir skaidrūs.

Jaunimas – tarp pažeidžiamiausių grupių

Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos mokslininkai (šio straipsnio autoriai ir prof. Mindaugas Butkus bei doc. Janina Šeputienė), atlikę tyrimą, nustatė, kad ekonomikos augimas skirtingai veikia skirtingų visuome-

nės grupių užimtumo augimą. Tyrimo rezultatai rodo, kad viena iš pažeidžiamiausių grupių yra 15–24 metų amžiaus asmenys. Nors šie jauni žmonės sudaro itin svarbų ekonominės raidos potencialą, net ir ekonomikos pakilimo metu jų galimybės sėkmingai įsilieti į darbo rinką dažnai lieka ribotos. Viena to priežasčių – menka darbo patirtis ir silpnesni profesiniai ryšiai, be to, jie dažnai neturi rinkoje paklausių įgūdžių, todėl tarp turimų kompetencijų ir darbo rinkos poreikių susidaro atotrūkis.

Dar daugiau, esant situacijai, kai produktyvumas auga, o naujų darbo vietų nėra kuriama, jaunimui tampa dar sunkiau rasti pirmąjį darbą. Palyginti su kitomis amžiaus grupėmis, jaunimo atlyginimai dažnai būna mažesni, o darbo patirtis menkesnė, tad darbdaviams paprasčiau juos atleisti, kai ekonomika lėtėja. Be to, jaunimas neretai dirba trumpalaikius ar sezoninius darbus paslaugų sektoriuje, kuris ypač jautrus bet kokiems gamybos ir paklausos pokyčiams. Lėtėjant ekonomikai, darbdaviai linkę efektyvinti esamų darbuotojų darbą, užuot priėmę naujus, o tai dar labiau sumažina jaunimo galimybes įsidarbinti.

Dar vienas aspektas – darbo rinkos reformos, palengvinančios darbo sutarčių taikymą. Jos dažnai netaikomos esamiems ilgamečiams darbuotojams, tad jauni žmonės, kurie tik pradeda karjerą, atsiduria silpnesnėje pozicijoje. Taigi didelis produktyvumas, nekeičiantis užimtumo struktūros, reiškia, kad nemaža dalis jaunimo negali įgyti taip reikalingos pirmosios patirties.

Vyrai susiduria su didesne rizika prarasti darbą

Mūsų tyrimo rezultatai atskleidė, kad ekonomikos augimas pakilimo laikotarpiu gana vienodai veikia tiek moterų, tiek vyrų užimtumą, tačiau skirtumai atsiskleidžia ekonomikos nuosmukio laikotarpiu. Kodėl taip yra? Pagrindinė priežastis – moterų ir vyrų darbo pasiskirstymas ekonomikos sektoriuose. Vyrai dažniau užima pozicijas pramonėje, statybose ar transporto srityse – sektoriuose, kurie jautriausiai reaguoja į ekonomikos svyravimus. Ekonomikos lėtėjimo metu šios sritys patiria didžiausius nuostolius, tad vyrai susiduria su didesne rizika prarasti darbą. Moterys, priešingai, dažniau dirba viešajame sektoriuje, pavyzdžiui, švietimo, sveikatos

Žmogaus kūrybiškumo, emocinio intelekto, kritinio mąstymo, etikos supratimo gebėjimai kol kas lieka sunkiai pakeičiami.

priežiūros ar administravimo srityse, kurios yra stabilesnės net ekonominių krizių metu.

Kadangi tradiciškai vyrai dominuoja pramonės, transporto, statybų ir techninio pobūdžio darbuose, automatizavimas šiuose sektoriuose gali lemti situaciją, kai tam tikrų profesijų darbuotojai taps nebereikalingi, taigi sumažės ir vyrų, dirbančių šiuose sektoriuose, darbo paklausa. Tuo tarpu sveikatos priežiūros, švietimo, administravimo ir paslaugų sektoriuose, kuriuose dažniau dirba moterys, darbai rečiau automatizuojami dėl didesnio socialinių įgūdžių poreikio, tad poveikis moterų užimtumui turėtų būti silpnesnis.

Aukštos kvalifikacijos darbuotojų užimtumas išliks stabilus

Vis dėlto didelę reikšmę čia turi įgytas išsilavinimas, nes automatizavimas ir dirbtinis intelektas dažniau pakeičia rutininius, techninius, aukštos kvalifikacijos nereikalaujančius darbus, taigi didesnė grėsmė prarasti darbą kyla žemos kvalifikacijos darbuotojams, tiek vyrams, tiek moterims, tačiau atsiveria daugiau galimybių aukštos kvalifikacijos darbuotojams.

Mūsų tyrimo rezultatai parodė, kad žemą ir vidutinį išsilavinimą turinčių asmenų užimtumo nestabilumas yra daug didesnis nei turinčiųjų aukštąjį išsilavinimą. Tikėtina, kad didesnis aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų užimtumo stabilumas yra susijęs su tuo, kad tokie darbuotojai yra vertingiausi darbdaviams dėl savo įgūdžių ir patirties, jie sukuria daugiau pridėtinės vertės įmonėms ir todėl darbdaviai

yra linkę išlaikyti aukštąjį išsilavinimą turinčius darbuotojus. Ekonomikos svyravimai daro poveikį darbo rinkai, tačiau įdomu tai, kad išsilavinimo lygis šiuos pokyčius sušvelnina arba sustiprina. Nors vyrų ir moterų užimtumo jautrumas ekonomikos svyravimams skirtingas, tačiau moterų ir vyrų, turinčių to paties lygio išsilavinimą, užimtumo reakcija į gamybos pokyčius yra panašesnė nei skirtingo išsilavinimo vyrų ar skirtingo išsilavinimo moterų grupėse. Toks pat dėsningumas išryškėja ir vertinant skirtingas amžiaus grupes. Vis dėlto pažymėtina, kad, vertinant išsilavinimo poveikį užimtumo reakcijai į gamybos pokyčius ekonomikoje, nepastebima reikšmingų skirtumų tarp žemo ir vidutinio išsilavinimo darbo jėgos grupių, tačiau išryškėja aiškūs skirtumai šias dvi grupes lyginant su aukščiausio išsilavinimo grupės užimtumo reakcija. Kalbant apie automatizaciją, galima manyti, kad labiausiai ji kelia grėsmę žemo ir vidutinio išsilavinimo darbuotojams, ypač tiems, kurie dirba rutiniškus darbus. Tuo tarpu aukštąjį išsilavinimą turintiems žmonėms ji dažniau tampa pagalbininke. Ši tendencija dar labiau išryškina aukštojo mokslo svarbą ir būtinybę mokytis visą gyvenimą, kad būtų galima prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančios darbo rinkos.

Kokių gebėjimų dirbtinis intelektas nepakeis?

Ar mūsų laukia masinis nedarbas, ar tai tik pereinamasis laikotarpis, po kurio išauš naujas kūrybiškumo ir inovacijų amžius? Vienareikšmio atsakymo nėra. Viskas priklausys nuo mūsų gebėjimo

prisitaikyti – tiek kaip asmenybių, tiek kaip visuomenės. Pagrindinė mintis –žmonės turės augti kartu su technologijomis. Jei laikysimės tik senų metodų, galime prarasti darbo vietas, tačiau mokymasis, lankstumas ir gebėjimas specializuotis naujose srityse gali tapti raktu į sėkmę.

Statistika ir pasaulinės tendencijos rodo, kad produktyvumas sparčiausiai augs tose srityse, kuriose dirbtinis intelektas gali atlikti didelį kiekį pasikartojančių ar analitinių užduočių. Tačiau žmogaus kūrybiškumo, emocinio intelekto, kritinio mąstymo, etikos supratimo ir platesnio konteksto matymo gebėjimai kol kas lieka sunkiai pakeičiami.

Darbo vietų nekuriantis ekonomikos augimas atspindi struktūrinį virsmą, kurį lemia technologijų plėtra ir dirbtinio intelekto integracija į kasdienius verslo procesus. Tai nėra vienareikšmiškai neigiamas reiškinys – technologijos atveria naujas galimybes, kelia produktyvumą ir gali pagerinti gyvenimo kokybę. Tačiau norint, kad šis augimas būtų įtraukus, būtina užtikrinti, kad dalis visuomenės nebūtų palikta nuošalyje.

Valstybės, visuomenės ir verslai turi bendromis pastangomis ieškoti būdų, kaip transformuoti švietimo sistemas, kurti perkvalifikavimo programas, galbūt eksperimentuoti su universaliųjų bazinių pajamų modeliais ar kitomis pajamų perskirstymo priemonėmis. Galutinis tikslas – pasiekti pusiausvyrą, kad didėjanti ekonominė gerovė atsispindėtų ne tik statistinėse lentelėse, bet ir kiekvieno žmogaus kasdienybėje, užtikrinant socialinę sanglaudą ir ekonominį tvarumą.

E. SPORTAS

E. sportas: pasaulinė pramogų pramonė ir Lietuvos šansas tapti jos lydere

Dr. Edgaras Abromavičius

Vilniaus universiteto

Verslo mokykla

E. sportas – tai ne tik pramoga, bet ir viena sparčiausiai augančių pramonės šakų pasaulyje. Per kelis dešimtmečius nuo pirmojo vaizdo žaidimų turnyro Stanfordo universitete šis reiškinys peržengė technologinės naujovės ribas ir tapo pasauline platforma, jungiančia pramogas, sportą ir naujausias technologijas. Tokios technologijų milžinės kaip „Amazon“ ir „Google“ skatina e. sporto sektoriaus augimą, o jo renginiai jau lyginami su tradicinių sporto šakų – tiek pagal auditorijos dydį, tiek pagal ekonominį potencialą.

Kas yra e. sportas?

E. sportas – tai virtualus sportas, kurio esmė – varžytis žaidžiant vaizdo žaidimus. Tai pasaulinis reiškinys, apimantis profesionalių žaidėjų ir komandų turnyrus, transliuojamus milijonams gerbėjų visame pasaulyje. E. sporto žaidimai gali būti įvairių žanrų: strateginiai (pvz., „League of Legends“), šaudyklės (pvz., „Counter-Strike“, „Call of Duty“), sportiniai (pvz., FIFA, NBA 2K) ir kitokie.

Vaizdo žaidimų istorija prasidėjo dar 1962-aisiais, kai Masačusetso technologijos instituto mokslininkų komanda, siekdama ištirti naujųjų technologijų potencialą, sukūrė vieną pirmųjų vaizdo žaidimų „Spacewar!“. Jam kurti buvo naudojamas to meto revoliucinį programuojamų duomenų procesorių-1 (angl. Programmed Data Processor-1 , PDP-1) turintis kompiuteris, o pats žaidimas buvo skirtas šios technologijos galimybėms pademonstruoti. Tačiau šis kūrinys tapo daugiau nei tik technologiniu eksperimentu – jis pirmą kartą atskleidė, kad kompiuterinė įranga gali būti naudojama ne tik

sudėtingiems skaičiavimams, bet ir pramogoms. „Spacewar!“ tapo interaktyvių pramogų istorijos pradžia. Žaidimas įkvėpė kūrėjus visame pasaulyje parodydamas, kaip žmogus gali aktyviai sąveikauti su technologijomis. Ši sąveika netrukus tapo pasaulinės pramogų pramonės pagrindu.

1972 m. Stanfordo universitetas žengė dar vieną reikšmingą žingsnį surengdamas pirmąjį oficialų vaizdo žaidimų turnyrą „Intergalactic Spacewar Olympics“. Šis renginys, laikomas šiuolaikinio e. sporto ištakomis, ne tik išryškino augantį susidomėjimą konkurencingais žaidimais, bet ir pabrėžė kolektyvinės veiklos svarbą. Turnyras tapo platforma, skatinusia jaunuosius talentus ir mokslo bendruomenę pripažinti, kad vaizdo žaidimai gali būti ne tik individualios saviraiškos, bet ir socialinių ryšių stiprinimo bei kolektyvinio augimo erdvė.

Sparčiausiai auganti pramogų pramonės šaka pasaulyje

E. sportas šiuo metu yra viena sparčiausiai augančių pramogų pramonės šakų pasaulyje – jo vertė 2023 m.

viršijo 1,8 mlrd. JAV dolerių. Šioje srityje lyderiauja tokios kompanijos kaip „Riot Games“, „Valve“ ir didžiosios franšizinės įmonės, kuriančios aukščiausio lygio tarptautinius renginius. Tokie turnyrai kaip „Overwatch League“ ar „Call of Duty League“ puikiai demonstruoja e. sporto galimybes pasitelkti ne tik pramoginių, bet ir sporto renginių auditoriją. Tuo tarpu technologijų milžinės „Amazon“ (per „Twitch“) ir „Google“ (per „YouTube Gaming“) skiria milžiniškas investicijas internetinių transliacijų plėtrai, taip užtikrindamos nuolatinį šio sektoriaus augimą. Tačiau e. sportas – kur kas daugiau nei varžybos ar trofėjai. Tai daugialypis reiškinys, apimantis technologines naujoves, asmeninį žaidėjų tobulėjimą, strateginio mąstymo ir psichologinio atsparumo ugdymą. Žaidėjams ne tik būtina perprasti sudėtingas žaidimų technikas – jiems taip pat reikalingi efektyvaus bendravimo, komandinio darbo ir nuolatinės disciplinos įgūdžiai. Treniruotės apima tiek kasdienį žaidimo praktikavimą, tiek fizinį pasirengimą ir mitybos planavimą, todėl e. sporto žaidėjai vis labiau artėja prie tradicinių

NBA įsteigė „NBA 2K League“, kuri sėkmingai įtraukė e. sporto žaidėjus

į pasaulinę sporto bendruomenę.

sportininkų rengimo modelio. Gebėjimas operatyviai spręsti problemas ir kūrybiškai reaguoti į dinamiškas situacijas svarbus ne tik virtualioje erdvėje, bet ir realiame gyvenime –šie įgūdžiai tampa pranašumu tiek profesinėje, tiek asmeninėje veikloje. Skaitmenizacijos banga atveria sporto organizacijoms naujas galimybes – nuo jaunosios auditorijos įtraukimo iki naujų pajamų šaltinių kūrimo. E. sportas tapo strategine platforma, leidžiančia pasiekti jaunus žmones ir skatinti susidomėjimą sportu per virtualias aplinkas. Pavyzdžiui, NBA įsteigė „NBA 2K League“, kuri sėkmingai įtraukė e. sporto žaidėjus į pasaulinę sporto bendruomenę, virtualiais kanalais skatindama jaunosios kartos susidomėjimą krepšiniu. Ši lyga vienija tiek tradicinio sporto gerbėjus, tiek e. sporto entuziastus ir kuria naujas verslo galimybes.

FIFA organizuoja pasaulinius virtualaus futbolo čempionatus, tokius kaip „FIFAe Nations Cup“, kurie suburia ne tik žaidėjus, bet ir didžiulę tarptautinę auditoriją. Šie renginiai yra pavyzdys, kaip skaitmeninės platformos gali padėti

populiarinti tradicinį sportą pasaulyje, skatindamos jaunąją kartą aktyviai dalyvauti ir žiūrėti. Be to, tokios iniciatyvos kaip „Overwatch League“ ir „League of Legends World Championship“ rodo, kad e. sporto renginiai gali konkuruoti su tradiciniais sporto turnyrais ne tik žiūrovų skaičiumi, bet ir pajamomis iš reklamos bei rėmimo. Šios iniciatyvos ne tik plečia tradicinių sporto organizacijų auditoriją, bet ir kuria naujus įtraukimo modelius bei komercines galimybes, suteikdamos sporto pasauliui naują augimo dimensiją.

Kurtieji vaikai integruojami į e. sporto varžybas

Lietuvoje e. sporto potencialą išnaudoja ir futbolo, ir krepšinio federacijos. Abiejų federacijų virtualios komandos sėkmingai dalyvauja pasaulinio lygio čempionatuose, taip didindamos šalies matomumą tarptautinėje arenoje.

Lietuvis Justinas Liakavičius tapo žaidimo „Counter Strike 2“ pasaulio čempionu – tai unikalus pasiekimas mūsų regione, pabrėžiantis Lietuvos potencialą virtualaus

Virtualus sportas

gali būti svarbus įrankis stiprinant tarptautinį šalies įvaizdį.

sporto srityje. Ši pergalė įkvepia ne tik jaunus žaidėjus, bet ir sporto organizacijas aktyviau įsitraukti į e. sporto plėtrą. Be to, Lietuvos sporto bendruomenė vis labiau supranta, kad virtualus sportas gali būti svarbus įrankis stiprinant tarptautinį šalies įvaizdį ir plėtojant įvairiapusę sporto ekosistemą.

Vilniaus krepšinio klubas „Wolves“ –kitas ryškus pavyzdys, kuris parodo, kaip tradicinė sporto organizacija gali įsitraukti į e. sporto pasaulį. Klubas ne tik įsteigė savo e. sporto komandą, bet ir inicijavo socialinius projektus, integruojančius kurčiuosius vaikus į krepšinio bendruomenę per vaizdo žaidimus. Ši iniciatyva padeda kurti įtraukias bendruomenes ir skatina platesnį visuomenės supratimą apie technologijų ir sporto sinergiją. Be to, „Wolves“ siekia įtraukti jaunimą į sportinę veiklą tiek skatindamas juos dalyvauti žaidimuose, tiek rengdamas edukacinius seminarus apie sveiką gyvenseną ir komandinius įgūdžius. Tokie projektai ne tik padeda integruoti socialiai atskirtas grupes, bet ir formuoja naują požiūrį į sporto bendruomenės įvairovę.

A lygos futbolo klubai taip pat aktyviai dalyvauja virtualiuose turnyruose, kurie skatina jaunimą domėtis futbolu, o kartu ugdo naują sporto entuziastų kartą, siekiančią įgyvendinti savo ambicijas tiek virtualioje, tiek realioje sporto arenoje.

Lietuvos futbolo e. sporto rinktinė. Lietuvos futbolo federacijos nuotr.

Inicijuotos ir Olimpinės e. sporto žaidynės

2024 m. Tarptautinis olimpinis komitetas oficialiai pripažino e. sportą kaip atskirą sporto šaką ir inicijavo Olimpines e. sporto žaidynes. Šios žaidynės, vyksiančios kas dvejus metus, atveria galimybių ne tik įprastiems sportininkams, bet ir kitiems talentams, kurie tradiciniame sporte galbūt nerastų vietos dėl fizinių ar kitų apribojimų, bet gali išsiskirti technologinėmis žiniomis, strateginiu mąstymu ir greita reakcija. Lietuvai tai suteikia unikalią progą ugdyti ir pristatyti

pasauliui naujosios kartos sportininkus, gebančius atskleisti savo technologinį ir strateginį potencialą.

Tokie renginiai ne tik skatina jaunimą, bet ir įpareigoja organizacijas bei švietimo įstaigas pasiruošti. Mūsų švietimo sistema turi pradėti rengti specialistus, gebančius dirbti šioje srityje – tiek techninį, tiek kūrybinį darbą. Reikia kurti specialistų bazę, kuri apimtų įvairias švietimo programas, orientuotas į e. sporto pramonę. Tai galėtų būti mokymai, suteikiantys žinių apie žaidimų kūrimą, renginių organizavimą, techninę įrangą ir jos priežiūrą, taip pat komunikacijos ir rinkodaros kompetencijų ugdymas. Pavyzdžiui, mokyklos galėtų siūlyti specializuotus kursus, o universitetai – bakalauro ir magistrantūros programas, apimančias tiek praktinę, tiek teorinę šios srities dalį.

Be to, atsiveria naujos mokslinių tyrimų galimybės – mokslininkai galės tirti šią sporto šaką įvairiais požiūriais, įskaitant technologijų integraciją, socialinę įtaką, ekonominius modelius ir psichologinius aspektus. E. sporto tyrimai galėtų prisidėti prie gilesnio supratimo, kaip skaitmenizacija ir sportas sąveikauja šiuolaikinėje visuomenėje, suteikdami vertingų įžvalgų ne tik akademinei bendruomenei, bet ir pramonės atstovams.

Kada e. sportas bus oficiali sporto šaka Lietuvoje?

E. sporto teisinis reguliavimas tampa ypač aktualus tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygiu. Nors daugelis šalių jau pripažino e. sportą kaip oficialią sporto šaką, Lietuvoje to dar nėra. Tikėtina, kad tik laiko klausimas, kada e. sportas bus įtrauktas į Lietuvos sporto įstatymą. Toks įstatyminis reguliavimas padėtų aiškiau nustatyti finansavimo ir infrastruktūros plėtojimo gaires, be to, leistų oficialiai kurti olimpines e. sporto rinktines ir labiau integruoti e. sportą į šalies sporto ekosistemą.

Vilniaus krepšinio klubas „Wolves“ ne tik įsteigė savo e. sporto komandą, bet ir integravo kurčiuosius vaikus į krepšinio bendruomenę per vaizdo žaidimus.

Vis dėlto teisinis pripažinimas turėtų būti įgyvendinamas apgalvotai, užtikrinant kompetentingų specialistų parengimą ir standartus, atitinkančius tiek Lietuvos, tiek tarptautinius reikalavimus.

Tai sudarytų sąlygas ilgalaikei e. sporto raidai – nuo mokyklinio ir universitetinio ugdymo iki inovatyvių projektų, kurie galėtų pritraukti investicijų ir prisidėti prie technologinės sporto pažangos.

Nuo pramogos iki globalių galimybių

E. sportas ir vaizdo žaidimai jau seniai nebėra tik pramoga vaikams.

Tai kompleksinė platforma, galinti

padėti organizacijoms pasiekti globalias rinkas ir kurti pridėtinę vertę. Lietuvoje sparčiausiai auganti e. sporto rinka įrodo, kad, tinkamai naudojantis šia platforma, galima padidinti sporto populiarumą, įtraukti jaunimą į naujas veiklas ir stiprinti šalies tarptautinį įvaizdį.

Skaitmenizacija atveria sporto pasauliui naujas galimybes, kurių anksčiau niekas net neįsivaizdavo.

E. sportas tampa unikalia jungtimi tarp tradicinių sporto šakų ir šiuolaikinių technologijų, siūlydamas ne tik pramogą, bet ir edukaciją, socialinę įtrauktį bei karjeros galimybes. Šis reiškinys keičia pasau -

linius sporto standartus, suteikdamas platformą technologijoms ir sportui veikti vieningai. Dėl šios sintezės kuriamos naujos veiklos erdvės tiek jaunajai kartai, tiek organizacijoms, siekiančioms inovatyvių sprendimų ir naujų verslo modelių.

METIONINO DIETA

Vienos medžiagos ribojimas maiste gali veikti kaip apsauga nuo vėžio ir senėjimo

Dr. Liepa Gasiulė

Dr. Vaidotas Stankevičius

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centras

Visavertė mityba ribojant tam tikras medžiagas – tai priemonė, kuri padeda sulėtinti senėjimo procesus, išlaikyti gerą sveikatą ir pailginti gyvenimo trukmę.

Todėl ateinantį dešimtmetį mokslininkai daug dėmesio skirs tyrimams, siekdami išsiaiškinti, kaip tam tikri maisto elementai – pavyzdžiui, aminorūgštys, angliavandeniai, riebalai ir mikrobiotos produktai – veikia mūsų sveikatą ir ilgaamžiškumą. Bus tiriama, kokie maisto komponentai sukelia lėtines ligas ar net vėžį ir kaip jie susiję su mitybos ribojimu, fiziniu aktyvumu ir kitais sveiko gyvenimo būdo elementais. Jau dabar yra nustatyta ilgalaikio vienos medžiagos ribojimo maiste nauda mūsų sveikatai. Tokia dieta gali turėti priešvėžinį poveikį, stabdyti senėjimą, apsaugoti širdies ir kraujagyslių sistemą, gerinti žarnyno mikrobiotą ir smegenų sveikatą.

Metionino dieta teigiamai veikia sveikatą

Pastaruoju metu internete daug kalbama apie baltymų vartojimą, todėl gali pasirodyti, kad jie yra svarbiausia maistinė medžiaga, reikalinga mūsų organizmui. Tačiau toks požiūris klaidingas. Mūsų organizmui reikia ne tik baltymų, bet ir angliavandenių, riebalų, vitaminų, skaidulų bei vandens, kad jis veiktų taip, kaip reikia. Kad būtume sveiki ir gyventume ilgiau, mūsų kūnui būtina tinkama visų šių medžiagų pusiausvyra, taip pat patartina vengti persivalgymo ir badavimo.

Ar žinojote, kad viena mūsų organizmui reikalingiausių medžiagų yra metioninas – aminorūgštis, esanti baltymuose? Ji labai svarbi normaliam organizmo vystymuisi. Paprasčiau tariant, metioninas yra tokia

medžiaga, kuri padeda mūsų kūnui gaminti baltymus ir palaikyti gerą sveikatą. Jis taip pat padeda organizmui kovoti su uždegimais ir užtikrina, kad mūsų audiniai būtų sveiki.

Dėl savo svarbos metabolizmui ir organizmo funkcijoms metioninas yra svarbus ir mityboje. Tačiau pernelyg didelis šios aminorūgšties suvartojimas su maistu gali sukelti daug sveikatos problemų, tokių kaip aterosklerozė, trumpalaikės atminties praradimas, neurodegeneracija, skeleto raumenų augimo sulėtėjimas. Todėl jo vartojimą reikėtų saikingai riboti.

Metionino dieta pailgina gyvenimą Atradimas, kad ilgalaikis metionino ribojimas gali pailginti žiurkių gyvenimo trukmę net 30 proc., paskatino atlikti išsamius šios aminorūgšties

dietos tyrimus. Jie parodė, kad metionino kiekio sumažinimas gyvenimo trukmę pailgina ir kitiems modeliniams organizmams, tokiems kaip C. elegans kirmėlės, vaisinės muselės, pelės. Šis poveikis susijęs su sumažėjusia reaktyvių deguonies formų gamyba, padidėjusiu ląstelių antioksidantų kiekiu ir sumažėjusia oksidacine žala baltymams, riebalams ir DNR. Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama metionino kiekį ribojančioms dietoms. Tokia dieta pasižymi daugeliu naudingų savybių: ji gali turėti priešvėžinį poveikį, gerinti medžiagų apykaitą, stabdyti senėjimą ir uždegimą, padėti išvengti diabeto, didinti jautrumą insulinui, apsaugoti širdies ir kraujagyslių sistemą, gerinti žarnyno mikrobiotą ir smegenų sveikatą.

Metionino yra augalinės, gyvulinės ir mikroorganizmų kilmės maisto

Ilgalaikis metionino ribojimas gali pailginti

produktuose, bet jo kiekis įvairiose maisto produktų grupėse labai skiriasi. Daugiausia metionino turi mėsos produktai, jūrų gėrybės, bertoletijos, kiaušiniai, vidutiniškai jo randama pieno produktuose, o mažiausiai –vaisiuose ir daržovėse. Ketogeninė dieta, japoniškoji ir veganinė dietos labiausiai riboja su maistu gaunamo metionino kiekį. Kadangi metionino kiekis įvairiuose maisto produktuose ir dietose yra labai skirtingas, norėtųsi sukurti skaičiavimo metodą, kuris leistų tiksliai apskaičiuoti ir kontroliuoti, kiek šios aminorūgšties suvartojama su maistu.

Nors metionino ribojimas turi daug potencialios naudos sveikatai, labai

Daugiausia metionino turi mėsos produktai, jūrų gėrybės, bertoletijos, kiaušiniai.

svarbu, kad šios aminorūgšties su maistu gautume pakankamai – per mažas jos kiekis gali sukelti augimo sutrikimus. Todėl svarbu užtikrinti, kad bet kurio mitybos elemento ribojimas tiesiog netaptų nevisaverte mityba.

Metioninas – tiesioginis taikinys gydant vėžį

Fermentas, vadinamas metionino adenoziltransferaze (MAT2A), iš metionino gamina svarbią molekulę –S-adenozilmetioniną (SAM). Ši molekulė dalyvauja DNR modifikacijų procese, kuris vadinamas DNR metilinimu. Paprastai tariant, metilinimas vyksta tada, kai prie DNR prisijungia

nedidelė šios molekulės dalis, vadinama metilo grupe. Jei organizme trūksta metionino, SAM nesusidaro ir

DNR metilinimas nevyksta.

DNR metilinimas yra būtinas procesas, vykstantis kiekvienoje žmogaus ląstelėje. Jo metu keičiasi DNR struktūra, ir tai dažnai lemia, kad tam tikri genai „išsijungia“ –jie nustoja veikti. Taip reguliuojami svarbūs žmogaus organizmo procesai, pavyzdžiui, užtikrinama, kad genetinė informacija išliktų stabili arba kad ląstelės atliktų savo unikalų vaidmenį audinyje vystymosi metu (pavyzdžiui, kamieninė embriono ląstelė taptų odos, kepenų ar nervų ląstele).

Senstant šis procesas keičiasi –daugelis genų netenka metilinimo modifikacijos, tačiau dalis jų, priešingai, yra smarkiai metilinami. Tai gali lemti, kad kai kurie svarbūs genai, kurie padeda ląstelėms atlikti pagrindines funkcijas, nustoja veikti.

Šis DNR reguliavimo mechanizmas svarbus ir ligų atveju, ypač sergant vėžiu. Susirgus šia liga kai kurie genai smarkiai modifikuojami ir jų veikla sutrinka, nors jų funkcijos yra būtinos, o kiti – priešingai, tampa aktyvūs, nors tokie būti neturėtų. Tokia sutrikusi genų pusiausvyra skatina normalių ląstelių virsmą vėžinėmis. Todėl metioninas, iš kurio yra sintetinama SAM molekulė, yra itin svarbus vėžio tyrimų objektas.

Jau beveik prieš 50 metų buvo atrasta, kad vėžinių ląstelių dauginimuisi ir augimui reikia daugiau iš išorės gaunamo metionino nei sveikoms ląstelėms. Kuo vėžinės ląstelės yra agresyvesnės – tuo labiau joms reikia gauti šios aminorūgšties, padedančios palaikyti jų veiklą. Todėl šios rūgšties ribojimas maiste gali būti viena iš naujų vėžio gydymo krypčių.

Metionino kiekį organizme galima sumažinti dviem būdais: valgant specialų dietinį maistą arba vartojant baltymą metioninazę kaip vaistą, kuris skaido metioniną. Tyrimai rodo, kad, mažinant metionino kiekį ir tuo pačiu metu taikant chemoterapiją ar

spindulinį gydymą, galima pasiekti geresnių gydymo rezultatų.

Šiuo metu vykdomi metionino ribojimo klinikiniai tyrimai, siekiant nustatyti, kaip šios aminorūgšties ribojimas veikia ne tik vėžines ląsteles, bet ir jų aplinką: imuninės sistemos ląsteles, kraujagysles ir jungiamojo audinio ląsteles. Tačiau dar reikia išsiaiškinti daug detalių.

Vilniaus universiteto mokslininkai sukūrė metodą epigenetiniams pakitimams nustatyti

Mūsų kūne veikia trys svarbūs baltymai – DNR metiltransferazės, dar vadinamos epigenetiniais „rašikliais“. Jie geba „užrašyti“ epigenetinį kodą – modifikuoti DNR ir pakeisti ląstelės veikimą. Šie fermentai vadinami DNMT1, DNMT3A ir DNMT3B. Du iš jų – DNMT3A ir DNMT3B – kuria naujus „antspaudus“, kurie lemia, kokią funkciją turės ląstelė. O DNMT1 užtikrina, kad dalijantis ląstelėms šie „antspaudai“ būtų išsaugoti ir perduoti dukterinėms ląstelėms. Toks procesas yra labai svarbus sklandžiam organizmo vystymuisi ir sveikatai.

Tačiau jei DNR metiltransferazių veikla sutrinka, padariniai gali būti rimti – pavyzdžiui, gali prasidėti vėžiniai procesai. Tokių sutrikimų metu genai, kurie turėtų slopinti navikus, yra „išjungiami“, o genai, kurie

Tyrėjų komanda. Iš kairės į dešinę: prof. Saulius Klimašauskas, dr. Liepa Gasiulė ir dr. Vaidotas Stankevičius

Vėžinių ląstelių dauginimuisi ir augimui reikia daugiau iš išorės gaunamo metionino nei sveikoms ląstelėms.

1 pav. Metodas, leidžiantis nustatyti epigenetinius DNR metilinimo pokyčius gyvose ląstelėse.

1. Modifikuotas metioninas laisvai pereina pro ląstelių membraną ir patenka į citoplazmą. Ląstelių viduje pelės adenoziltransferazė MAT2A susintetina modifikuotą SAM kofaktorių.

2. Modifikuotas SAM kofaktorius elektroporacijos būdu yra įvedamas į ląstelių vidų.

3. DNR metiltransferazė DNMT1 ląstelių branduolyje perneša aktyvią grupę (raudonas apskritimas) ant DNR. Tokią grupę galima identifikuoti ir nustatyti DNR metilinimo pokyčius.

skatina vėžį, tampa per daug aktyvūs. Tai lemia, kad ląstelės „užmiršta“ savo funkciją ir virsta piktybinėmis. Tokie pokyčiai būdingi daugeliui vėžio formų: kraujo, plaučių, kepenų, storosios žarnos ir kt.

Iki šiol buvo sudėtinga tirti, kaip konkrečiai veikia kiekviena iš šių DNR metiltransferazių. Tačiau Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro bei Chemijos ir geomokslų fakulteto mokslininkai sukūrė naują metodą, leidžiantį tiksliai nustatyti, kaip kiekvienas iš šių „rašiklių“ paveikia DNR.

Nauja metodika – proveržis tyrimuose

Mokslininkai sukūrė modifikuotas molekules, kurios gali „pažymėti“ DNR taip, kad būtų matomas tik konkretaus fermento darbas. Kad šios molekulės patektų į ląsteles,

naudota elektroporacija – procesas, kurio metu elektrinis laukas sukuria laikinus „langus“ ląstelių membranose. Šie langai leidžia modifikuotoms molekulėms patekti į ląstelės vidų ir „užrašyti“ informaciją apie DNR pokyčius.

Šis Vilniaus universiteto mokslininkų sukurtas metodas pirmasis pasaulyje suteikė galimybę mažiausiai invazinėmis sąlygomis paprastai ir tiksliai atskirti trijų metiltransferazių veikimą ir nustatyti tik DNMT1 fermento aktyvumą (1 pav.).

Be to, mokslininkai sukūrė mažiau invazinį būdą – jie naudojo specialius chemiškai modifikuotus metionino analogus – molekules, kurios laisvai patenka į ląstelę ir jos viduje virsta modifikuota SAM molekule. Taip galima reguliuoti DNR modifikacijas keičiant metionino kiekį ląstelių terpėje. Todėl šį metodą galima

pritaikyti epigenetiniams skirtumams nustatyti vėžinių susirgimų metu esant metionino ribojimui.

Ši technologija leidžia labai tiksliai sekti kiekvienos metiltransferazės veiklą ir suprasti, kaip epigenetiniai pokyčiai prisideda prie vėžio vystymosi. Ji taip pat suteikia galimybę tirti DNR pokyčius ne tik ląstelėse, bet ir audiniuose ar net visame organizme ir gali būti pritaikyta įvairiems vėžio modeliams, tyrinėjant tiek DNR, tiek RNR ar baltymų modifikacijas.

Naujoji metodika yra svarbus žingsnis į priekį vėžio biologijos tyrimuose, padėsianti geriau suprasti ir galbūt ateityje veiksmingiau gydyti šią ligą.

ARKLIŲ ISTORIJA

Maži,

pikti ir gauruoti: arkliai Lietuvoje nuo akmens amžiaus iki naujųjų laikų

Giedrė Piličiauskienė

Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas

Arkliai – tai gyvuliai, kurie dažno lietuvio sąmonėje užima išskirtinę vietą ir turi gilias šaknis mūsų istorijoje bei kultūroje. Mėgstama pabrėžti ypatingus lietuvių ir jų arklių santykius ir išskirtinį arklio vaidmenį būtent mūsų tautos istorijoje, o vietinės žemaitukų veislės arkliai apgaubiami nemenku, nors neretai menkai pagrįstų legendų debesiu. Tačiau ar tikrai lietuvių arklių istorija yra tokia unikali, kaip kartais įsivaizduojama? Kokius faktus apie senovės arklius atskleidžia archeologiniai tyrimai?

Kam buvo naudoti arkliai?

Prieš pradedant pasakoti apie arklius Lietuvoje, trumpai norėtųsi priminti arklių istoriją ir mums aktualiausią jos dalį – kada ir kur buvo prijaukinti arkliai ir kaip jie pasiekė Lietuvą.

Seniausi žinomi arklių protėviai –šuns dydžio Hyracotherium gyveno prieš 56 mln. metų Šiaurės Amerikoje.

Arkliais pradėta

joti netrukus po prijaukinimo, mat išsyk atsirado raitų piemenų poreikis.

Bendras arklinių genties protėvis išsivystė ir gyveno prieš 5,3–2,6 mln. metų taip pat Šiaurės Amerikoje. Eurazijos žemyną dabartinių arklių protėviai pasiekė prieš gerus 800 000 metų. O jų palikuonys žmonių buvo prijaukinti 5000–4500 m. pr. Kr. Ponto–Kaspijos stepėse ir ilgai buvo pagrindinis mėsos šaltinis šių kraštų gyventojams. Arkliais pradėta joti netrukus po prijaukinimo, mat išsyk atsirado raitų piemenų poreikis: suvaldyti dideles mėsai augintų arklių bandas galėjo tik raiti žmonės. Tai liudija randami žmonių palaikai su tik raiteliams būdingais kaulų pakitimais. Ankstyviausi tokie atvejai datuojami 4500 m. pr. Kr. Kaip greitai raiteliui atsirasdavo tokie pakitimai – galima tik pasvarstyti. Tačiau verta prisiminti, kad patogių sėdėti balnų su kilpomis tuomet nebuvo.

Labai greitai po prijaukinimo, apie 4500–4400 m. pr. Kr., tarp arklių augintojų atsirado ir arklio kultas. Žmones imta laidoti su arklių figūrėlėmis, taip

pat pradėti laidoti ir patys arkliai (tiek visas gyvulys, tiek kai kurios jo kūno dalys – galva, apatinės galūnių dalys). Arklių ir jų dalių laidojimo paprotys plito visur, kur tik pasirodydavo ir pats naminis arklys. O toks arklio kultas demonstruoja ypatingą šio gyvulio svarbą ir statusą to meto bendruomenėse. Kitas svarbus aspektas arklių kaip naminių gyvulių istorijoje – jų melžimas. Kumelės pradėtos melžti apie 3200 m. pr. Kr. Dono upės baseine. Tai darsyk rodo, kad arkliai veisti nelaisvėje ir buvo pakankamai klusnūs.

Pirmųjų arklių trūkumai – agresyvumas ir silpna nugara

Pirmieji naminiai arkliai turėjo trūkumų – buvo gana agresyvūs, nerimstantys ir pasižymėjo silpna nugara – natūrali atranka nebuvo orientuota į stiprią nugarą ir toleranciją žmogaus keliamam stresui. Todėl pradėję jodinėti ir įvertinę milžinišką to naudą bei raito žmogaus galią, arklių augintojai toliau vykdė arklių atranką, kryžmino naminius ir laukinius gyvulius, stengdamiesi išauginti būtent joti tinkamesnį arklį.

Apie 2300 m. pr. Kr. žmonėms tai padaryti pavyko: Volgos–Dono žemupyje atsirado ir tiesiog žaibiškai iki tol augintus arklius pakeitė naujo tipo, dar vadinami DOM 2, arkliai, pasižymėję stipria

nugara ir ramiu būdu. Jie ir tapo visų dabartinių naminių arklių protėviais. Nuo savo pirmtakų šie arkliai skyrėsi ne tik charakteriu bei fizinėmis savybėmis, bet ir spalva. Šie gyvuliai buvo įvairaus plauko, dažniausiai – kaštoniniai, rausvai rudi ir tiesiog rusvi. Tuo tarpu visi ankstyvieji naminiai arkliai buvo vienos spalvos – rusvi. Naujojo tipo, joti labiau tikę arkliai žaibiškai išplito po Europą, o kartu suklestėjo ir jų kultas. Arklius įvairiuose kraštuose imti aukoti, laidoti, gerokai dažniau valgyti, jų motyvais puošti juvelyriniai dirbiniai. Arklių laidojimas – atskirai, kartu su žmonėmis ar šunimis – buvo paplitęs visur – Vakarų ir Centrinėje Europoje, taip pat Lenkijoje, Skandinavijoje ir Rytų Baltijos regione. Tačiau šis arklių pagerbimo paprotys įvairiuose kraštuose išnykdavo iš karto po tų kraštų krikšto. Be to, 732 m. popiežius Grigalius III uždraudė valgyti arklieną kaip pagonišką paprotį, tačiau šio draudimo daugelyje vietų nebuvo griežtai laikomasi.

Arkliai – retas medžioklės laimikis

Arkliai leido žmonėms nepalyginamai greičiau judėti, raitas karys buvo gerokai efektyvesnis ir pavojingesnis. Jau Romos imperijos laikais arkliai buvo pasidarę tiesiog galingomis karo mašinomis. Šie gyvuliai buvo brangūs, jie tapo itin geidžiamu ir labai saugomu

karo grobiu, statuso simboliu. Be to, nuo pat pradžių arkliai buvo labiausiai migruojantys gyvuliai – kaip prekė, mainų objektas, dovana ar grobis nukeliaudavo ilgus atstumus ir atsidurdavo tolimuose kraštuose. Kadangi arklių dydis ir sudėjimas įvairiuose kraštuose neretai skyrėsi, tad vienai ar kitai vietai nebūdingo dydžio arkliai išsyk leidžia kelti hipotezes apie nevietinę jų kilmę. Taip yra ir su Lietuvoje aptinkamais arkliais.

Lietuvoje arkliai, tiesa, laukiniai, greičiausiai apsigyveno maždaug prieš 9000–10 000 metų, kai, šylant klimatui, čia susidarė tinkamos jiems maitintis ir gyventi sąlygos. Beje, laukiniai arkliai, tik neaišku, ar mezolitinių arklių palikuonys, ar tiesiog sulaukėję ir miškuose apsigyvenę naminiai arkliai, Lietuvoje gyveno bent iki XVII a.

Šiuo metu seniausias Lietuvoje arklio kaulas, tiesiogiai datuotas radioanglies metodu, yra rastas Žemaitijoje, Daktariškės 5-ojoje gyvenvietėje. Šis laukinis arkliukas gyveno ir buvo sumedžiotas maždaug 4500 m. pr. Kr. Kiti seniausi žinomi arkliai Lietuvoje aptikti pajūryje, Šventosios 43-iojoje gyvenvietėje. Jie medžioklės laimikiu tapo maždaug 3900 m. pr. Kr.

Laukinių arklių liekanų yra randama ir kitose akmens amžiaus gyvenvietėse. Šių arklių mitybos tyrimai rodo, kad

Pradėję jodinėti ir įvertinę milžinišką to naudą arklių augintojai toliau

vykdė arklių atranką, kryžmino naminius ir laukinius gyvulius, stengdamiesi išauginti būtent

joti tinkamesnį arklį.

jie ganėsi tankiuose miškuose. Nors akmens amžiaus žmonės laukinius arklius medžiojo, jie buvo retas laimikis –arklių kaulai tiek Lietuvos, tiek kitose

Rytų Baltijos regiono gyvenvietėse sudaro vos 1–2 proc. tarp visų maistui sumedžiotų gyvūnų kaulų.

Patikslinti, kokio dydžio buvo laukiniai akmens amžiaus arkliukai, iki šiol nepavyko, mat aptinkami tik nedideli jų kaulų fragmentai, netinkami ūgiui apskaičiuoti, o genetiniai šių arklių tyrimai, atskleisiantys jų kailio spalvą ir kitus ypatumus, dar tebėra atliekami.

Lietuvoje arkliai ir valgyti, ir laidoti

Naminiai arkliai Lietuvą turėjo pasiekti su indoeuropiečiais, virvelinės keramikos kultūros nešėjais, 2900–2800 m. pr. Kr. Jie buvo pirmieji į mūsų kraštą atvykę žemdirbiai ir gyvulių augintojai. Būtent arkliai leido jiems keliauti tuo metu žaibišku greičiu – per gerą

šimtmetį šie raiti gyvulių augintojai išplito didžiulėje Europos dalyje. Ilgą laiką buvo manoma, kad būtent su indoeuropiečiais plitę arkliai yra dabartinių naminių arklių protėviai. Tačiau 2021 m. pasirodžiusi studija atskleidė, kad dabartiniai arkliai yra palikuonys arklių linijos, atsiradusios maždaug 2300 m. pr. Kr.

Nauja, jau šiuolaikinių arklių banga Rytų Baltijos regioną ir Lietuvos teritoriją pasiekė bronzos amžiuje (1800–500 m. pr. Kr., datuota radioanglies metodu). Apie 1200 m. pr. Kr. čia vyko ir kitiems Europos kraštams būdingi procesai: arkliena imta valgyti gerokai dažniau, o arkliai pradėti laidoti. Anksčiausi arklių kapai Rytų Baltijos regione rasti Reznės pilkapyne Latvijoje, jie radioanglies metodu datuoti apie 1200 m. pr. Kr. Lietuvoje arkliai laidoti pradėti kiek vėliau, galbūt apie 800 m. pr. Kr., nors seniausias tiesiogiai datuotas arklio kapas rodo, kad arklys

1 pav. Arklio ir žmogaus kapai iš IV–V a. Taurapilio pilkapyno Lietuvoje (1) ir VIII a. avarų Rakocifalvos (Rákóczifalva) gyvenvietės Vengrijoje (2). Archeologijos mokslų instituto ir Eötvöso Lorándo universiteto muziejaus nuotraukos

palaidotas apie 150 m. pr. Kr. Tačiau jau netrukus, romėniškuoju laikotarpiu (I–IV a.), arkliai Lietuvoje buvo laidojami dažnai.

Arklio kultas anksčiausiai atsirado Vakarų Lietuvoje – čia ne tik aptinkami ankstyviausi arklių kapai, bet ir gerokai dažniau negu Rytų Lietuvoje valgyta arkliena. Jau III–IV a. arklių kapų randama ir Vidurio bei Rytų Lietuvoje. Kartais arkliai laidoti su žmogumi, kartais – atskirai, aptinkama ir sudegintų arklių kapų. I tūkst. pabaigoje Vidurio Lietuvoje atsiranda dideli kapinynai, kuriuose palaidota po keletą šimtų arklių. Tame pat kapinyne būdavo laidojami ir arkliai, ir žmonės, tačiau jiems paprastai buvo skiriamos skirtingos kapinyno dalys. Didžiausiame –Marvelės kapinyne rasta daugiau negu 300 įvairiai palaidotų arklių ir apie 1500 žmonių kapų.

Laidojami buvo įvairaus amžiaus arkliai –nuo kumeliukų iki keliolikos metų gyvu-

Arklių laidojimas –atskirai, kartu su žmonėmis ar šunimis – buvo paplitęs visur.

Iš kairės į dešinę: lietuvių žemaitukas, estų kleperis ir Gotlando ponis. Arklio muziejaus ir Wikimedia nuotraukos

lių. Tačiau dažniausiai tai būdavo 5–10 metų sulaukę arkliai. Tiesa, viduramžiais vis dažniau buvo laidojami vyresni ir joti vargiai tinkami raiši arkliai. Arklių laidojimo papročiui nykstant, XII–XIV a., arkliai imti laidoti su šunimis. Arklių laidojimo paprotys, palikęs apie 2000 kapų, Lietuvoje nunyko kartu su pagonybe. Ir nors tai nėra vien Lietuvai būdingas reiškinys, mūsų krašte jis išsilaikė vėliausiai Europoje. To priežastis –vėlyvas šalies krikštas.

Neįprastai dideli arkliai galėjo atkeliauti iš Pietų Švedijos

Archeologinių tyrimų metu randami arklių kaulai suteikia žinių apie arklių dydį. Apie 800 m. pr. Kr. pajūryje gyvenęs 123 cm ūgio arklys yra seniausias Lietuvoje iš tų, kurių ūgį pavyko apskaičiuoti. Ankstyvojo romėniškojo laikotarpio arkliai Lietuvoje taip pat buvo 122–123 cm. Tuo tarpu Rytų Lietuvoje, Paduobės–Šaltaliūnės pilkapyne, rastas itin didelis, beveik 138 cm ūgio III–VI a. arklys, palaidotas su turtingu vyru. Šį kapą jau galima priskirti naujam – tautų kraustymosi laikotarpiui (IV–VII a.). Iš to meto Lietuvoje aptinkami neįprastai dideli mūsų kraštui arkliai, kurių vidutinis ūgis –130,2 cm. Vėliau, vikingų laikotarpiu (IX–XI a.), vidutinis arklių ūgis tesiekė 123,6 cm, morfologiškai visi arkliai buvo labai homogeniški. Būtent šio laikotarpio arklius galima būtų pavadinti tipiniais tiek Lietuvai, tiek apskritai Šiaurės Europai (2 pav.). Tai nedideli ponių tipo arkliukai gana laibomis kojomis. Tokį arklių sudėjimą lėmė klimato ir aplinkos sąlygos.

Viduramžiais toliau buvo auginami nedideli vietinio tipo arkliukai, tačiau nuo XII a. arklių įvairovė labai išauga, kapuose aptinkama nuo 108 cm (Obelių k. 4) iki 151 cm ūgio individų (Pakalniškių k. 192), yra randama nemažai 130–140 cm ir didesnių arklių, o vidutinis viduramžių arklių ūgis siekia 127,4 cm. Kernavėje, Vilniaus Žemutinėje pilyje rastų arklių ūgis nesiskyrė nuo aptiktų laidojimo paminkluose. Ordino šaltiniai vietinius arklius apibūdina kaip mažus, siekusius 116 cm ir kiek daugiau, gauruotus, tvirtus, greitus ir ištvermingus, naudotus darbui, jodinėjimui ir karui. Tai iš esmės atitinka zooarcheologinių tyrimų rezultatus.

Viena vertus, 108–120 cm ūgio arkliukai gali atrodyti labai maži. Kita vertus, tokio dydžio arkliais iki Romos imperijos griūties jodinėjo germanai ir kiti Europos barbarai. Tik žlugus Romos imperijai po Europą pasklido dideli romėnų arkliai. Todėl iš tautų kraustymosi laikotarpio Lietuvoje aptinkami neįprastai dideli šiam regionui žirgai kėlė klausimų apie nevietinę jų kilmę. Ši hipotezė iš dalies pasitvirtino – atlikti tyrimai atskleidė, kad apie 23 proc. IV–VII a. arklių Lietuvoje yra ne vietinės kilmės, o pirmosios kartos „imigrantai“. Tarp jų – ir du didžiausi to laikotarpio individai iš Plinkaigalio bei Paduobės–Šaltaliūnės. Galima šių arklių kilmės vieta – Pietų Švedija. Įdomu, kad su išskirtinai turtingu kariu Taurapilio pilkapyne buvo palaidotas nedidukas, apie 125 cm ūgio vietinio tipo arkliukas (1 pav.). Tiesa, jis tebuvęs apie 3,5 metų amžiaus – karys juo nė nejodinėjo.

Lietuvos teritorijoje naminių arklių istorija siekia beveik 5000 metų. Netrukus po to, kai atsirado, ankstyvieji naminiai arkliai buvo pakeisti šiuolaikinių arklių protėviais. Prieš 2000–3000 metų arkliai Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje bei Azijoje, pradėti laidoti, o ši tradicija dėl vėlyvo krikšto Lietuvoje išnyko vėliausiai Europoje – XIV a. pabaigoje. Vietiniai mūsų krašto arkliai buvo nedideli, 116–125 cm ūgio, prisitaikę gyventi atšiauriomis ir prastomis sąlygomis ir panašūs į kitus vietinius Šiaurės Europos arklius. Didesnieji, 130–156 cm ūgio, arkliai greičiausiai pasiekė Lietuvą kaip karo grobis, dovana ar prekė. Kokios yra dabartinių žemaitukų sąsajos su senoviniais Lietuvoje augintais arkliais, galėtų atskleisti tik išsamūs genetiniai tyrimai.

Vietiniai mūsų krašto arkliai buvo nedideli, prisitaikę gyventi atšiauriomis ir prastomis sąlygomis.

SPECTRUM, 2025 kovas, Nr. 1 (41)

Žurnalą leidžia Vilniaus universiteto Komunikacijos ir rinkodaros skyrius

Turinio redaktorė Liudmila Januškevičienė

Kalbos redaktorė Ilma Dunderienė

Dizaineriai Tadas Razmas

Meninė redaktorė Greta Grikevičiūtė

Fotografas Ugnius Bagdonavičius

Iliustratorė Eídvilė (Eidvilė Viktorija Buožytė)

Viršelyje vaizduojamas alkoholio liūne skęstantis žmogus. Eídvilės iliustracija

Adresas: SPECTRUM, Vilniaus universitetas, Komunikacijos ir rinkodaros skyrius, Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius

Tel. (8 5) 236 6053, http://naujienos.vu.lt/spectrum

Dėl publikacijų žurnale kreiptis el. paštu spectrum@cr.vu.lt

Leidinys platinamas nemokamai

Spausdino uždaroji dizaino ir leidybos akcinė bendrovė „KOPA“

Tiražas 1000 egz. ISSN 2783-8226

Platinant šio leidinio informaciją nuoroda į SPECTRUM būtina