VILNIAUS UNIVERSITETO MOKSLO POPULIARINIMO ŽURNALAS 2(42)/2025
Turinys
2
8
14
20
26
34
40
Vabzdžiai mūsų lėkštėje: Lietuvos vartotojų požiūris į naujos kartos maistą
Nauja pavardžių suteikimo praktika laužo tradicines visuomenės normas
Personalizuota medicina – raktas į gyvenimą iki šimto metų
Kaip Rusija pavertė kultūrą ir švietimą pasaulinės įtakos ginklais
Tamsioji ekonomikos pusė: ar krizės skatina inovacijas?
Geltonas flomasteris, slieko koja ir mamutai
Į mokslo tyrimus įsitraukę piliečiai padaro stulbinamų atradimų – nuo egzoplanetų iki vaistų nuo Alzheimerio
Vilniaus universiteto tyrėjai pirmieji regione fiksuoja nematomą informacinio karo pusę 46
Kaip žvaigždžių cheminės sudėties tyrimai keičia mūsų Galaktikos žemėlapį? 54
Suaugusiųjų tyla: apie lytiškumo ugdymą Lietuvoje 60
Ankstukų tyrimas atskleidė, su kokiomis sveikatos problemomis jie susidurs ateityje 66
Imigracijos didėjimas Lietuvoje: kaip ekspertai siūlo ją valdyti? 72
78
Augintiniai – kaip šeimos nariai: tyrimas atskleidė, kas yra linkę juos lepinti ir laikyti vaikais
Dirbtinis intelektas padeda mokslininkams kurti ekranus, kurie šviečia geriau ir tarnauja ilgiau
Paracetamolis ir puodelis arbatos: kaip gėrimai keičia vaistų poveikį? 90
VABZDŽIŲ VARTOJIMAS
Vabzdžiai mūsų lėkštėje: Lietuvos vartotojų požiūris
į naujos kartos maistą
Doc. Danguolė Oželienė
Austėja Urbanavičiūtė
Modestas Trubila
Vilniaus universiteto
Verslo mokykla
Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) 2024 m. duomenimis, pasaulyje badavo 733 milijonai žmonių, o maisto nepriteklių kasmet patiria beveik 29 proc. visos žmonijos. Šie skaičiai rodo ne tik socialinę nelygybę, bet ir būtinybę iš esmės keisti maisto gamybos bei vartojimo modelius.
Viena iš daug žadančių krypčių – valgomieji vabzdžiai. Dėl didelio šių vabzdžių maistingumo, itin mažo poveikio aplinkai ir gebėjimo prisidėti prie žiedinės ekonomikos jų auginimas vis dažniau įvardijamas kaip rimta alternatyva tradicinei gyvulininkystei. Tačiau Vakarų visuomenėse, taip pat ir Lietuvoje, ši idėja vis dar kelia nemažai abejonių.
Vabzdžių baltymai – tvaresnis pasirinkimas
Valgomųjų vabzdžių vartojimas žmonių maistui, dar vadinamas entomofagija, nėra naujas reiškinys. Ši praktika jau seniai yra įprasta Pietų Amerikoje, Meksikoje, Afrikoje ir Azijoje. Tačiau pastaruoju metu susidomėjimas entomofagija sparčiai auga ir Europoje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tai lemia vis didesnis dėmesys sveikai mitybai, aplinkosaugai ir baltymų šaltinių įvairovei.
Vabzdžiai laikomi viena iš perspektyvių alternatyvų tradiciniams gyvūniniams produktams, nes jie yra itin maistingi. Be to, vabzdžių baltymai yra draugiški aplinkai ir gali pakeisti gyvulinius baltymus tiek maistiniu, tiek ekologiniu požiūriu.
Valgomieji vabzdžiai gali padėti lengviau aprūpinti žmones vertingu maistu, nes juose gausu baltymų (37–63 proc.) ir riebalų (20–40 proc.), subalansuotas aminorūgščių ir riebalų rūgščių santykis. Be to, jie yra puikus mineralų ir vitaminų šaltinis. Svarbu pabrėžti ir tai, kad vabzdžių valgomoji dalis siekia net iki 80 proc., tuo tarpu vištienos – 55 proc., kiaulienos – 70 proc., o galvijų – tik 40 proc.
Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad vabzdžių baltymuose esantys biologiškai aktyvūs junginiai gali turėti teigiamą poveikį sveikatai – jie pasižymi antioksidacinėmis, antidiabetinėmis ir antimikrobinėmis savybėmis.
Vabzdžių auginimas turi didelį potencialą tapti svarbia žiedinio žemės ūkio dalimi ir prisidėti prie tvarios maisto sistemos kūrimo. Kaip teigia tyrėjai Danilo Gambelli, Daniela Vairo ir Raffaele Zanoli, aplinkosaugos požiūriu vabzdžių auginimas yra kur kas tvaresnis nei tradicinė gyvulininkystė – auginant vabzdžius išskiriama 20 kartų mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir sunaudojama 5 kartus mažiau vandens. Remiantis FAO duomenimis, norint pagaminti 100 g baltymų iš vabzdžių, reikia vos 1,8 kv. m žemės ploto, 2300 l vandens, o šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisija iš jų gamybos sudaro tik 2,7 kg. Tuo tarpu norint gauti tiek pat baltymų iš jautienos reikalinga net 163,6 kv. m žemės ploto, 11 200 l vandens, o šiltnamio efektą sukelia 49,89 kg išskiriamų dujų.
Vienas iš esminių valgomųjų vabzdžių auginimo privalumų –kad tai leidžia spręsti tiek maisto tiekimo, tiek švaistymo problemas. Vabzdžiai gali organines medžiagas paversti
baltymais, o organines liekanas – maistine biomase. Be to, vabzdžių pagaminami šalutiniai produktai gali būti naudojami kaip organinės trąšos, kurios grąžinamos į maisto gamybos grandinę, kas atitinka žiedinės ekonomikos principus.
Atsižvelgiant į tai, kad iki 2030 m. įprasta baltymų gamyba nepajėgs patenkinti didėjančios paklausos, vabzdžiai taps patraukliu ir tvariu sprendimu siekiant įveikti pasaulinės maisto sistemos iššūkius.
Europos gyventojų patirtis valgant vabzdžius
Latvijoje, panašiai kaip ir Lietuvoje, pagrindinis gyvūninės kilmės baltymų šaltinis yra mėsa, kiaušiniai ir pieno produktai. 2019 m. Ilgos Gedrovicos atlikta apklausa parodė, kad net 4 iš 5 latvių žino apie galimybę vartoti vabzdžius ir jų lervas maiste, tačiau 1 iš 3 negalėjo įvardyti tikslių valgomųjų rūšių.
Nors maždaug pusė Latvijos vartotojų teigė nesantys pasiruošę įtraukti vabzdžius į savo mitybą, jų požiūris pasikeitė sužinojus apie šių produktų naudą aplinkai ir sveikatai. Tyrimas taip pat parodė, kad vabzdžiai Latvijoje būtų priimtinesni, jei būtų pateikiami miltelių pavidalu, nebūtų matyti jų dalių ar nuorodų apie kilmę ant pakuotės.
Vokietijoje 3 iš 4 apklaustųjų niekada nebandė vabzdžių jokia forma. Tik apie 20 proc. teigė juos ragavę ir vos 12 proc. – vartoję perdirbtų vabzdžių produktus. Vokiečių nenorui valgyti vabzdžius didžiausią įtaką turi pasibjaurėjimas ir maisto neofobija. Todėl startuoliai daugiausia dėmesio skiria vabzdžių miltelių pagrindu sukurtiems produktams, kuriuose vabzdžių išvaizda nėra matoma. Italijoje atliktas tyrimas atskleidė, kad vyrai vabzdžių vartojimą vertina palankiau nei moterys dėl skonio ir nuotykių paieškos. Tačiau, kaip ir kitose šalyse, pagrindinės priežastys atsisakyti valgyti vabzdžius yra pasibjaurėjimas ir baimė ar nenoras ragauti naujo, neįprasto ar nežinomo maisto. Apklausos, kurią atliko Fabio Tuccillo, Mattia Gianfranco Marino ir Luisa Torri, duomenimis, 4 iš 10 italų palaiko vabzdžių vartojimą, tačiau pirmenybė teikiama produktams, kuriuose vabzdžių komponentai nematomi.
Vabzdžiai laikomi viena iš perspektyvių alternatyvų tradiciniams gyvūniniams produktams, nes jie yra itin maistingi.
1 pav. Tyrimo dalyvių požiūris į vabzdžių vartojimą maiste. Sudarė teksto autoriai, remdamiesi tyrimo duomenimis
Šveicarijoje nuo 2015 iki 2021 m. išaugo susidomėjimas vabzdžiais maiste. Tai galėjo lemti 2017 m. įsigaliojusi reguliavimo sistema, kuri padėjo gyventojams susipažinti su šiuo maisto produktu. Dauguma šveicarų kaip pagrindinę ragavimo priežastį nurodė smalsumą, o kaip pagrindinę kliūtį –pasibjaurėjimą.
Apibendrinant galima teigti, kad Vakarų kultūros šalyse dauguma žmonių žino apie vabzdžius kaip apie galimą maisto šaltinį, tačiau nėra pasirengę įtraukti jų į kasdienę mitybą dėl baimės ragauti neįprastą maistą ir pasibjaurėjimo.
Koks yra lietuvių požiūris?
Lietuvoje žmonių polinkis vartoti vabzdžius kaip maistą vis dar yra menkai ištirta sritis – šiuo metu trūksta duomenų apie potencialios entomofagijos rinkos dydį ir gyventojų pasirengimą vartoti vabzdžius kaip alternatyvų baltymų šaltinį. Atsižvelgdama į šią spragą, Vilniaus universiteto Verslo mokyklos mokslininkė doc. Danguolė Oželienė kartu su studentais pernai atliko tyrimą, kurio tikslas buvo įvertinti Lietuvos gyventojų požiūrį į vabzdžių vartojimą ir išsiaiškinti, kokie veiksniai galėtų paskatinti įtraukti juos į savo mitybą.
Tyrimu siekta atsakyti į kelis esminius klausimus: ar demografiniai veiksniai turi įtakos vabzdžių vartojimo priimtinumui; ar vyrai yra labiau linkę palankiai vertinti vabzdžius kaip maistą ir dažniau rodo norą juos išbandyti nei moterys; ar socialinė aplinka ir ankstesnė vabzdžių ragavimo patirtis skatina vartojimą; kaip tvarumo aspektų vertinimas susijęs su demografiniais rodikliais; kokie veiksniai labiausiai lemia vabzdžių produktų pasirinkimą vyrų ir moterų grupėse?
Kiekybiniame tyrime dalyvavo 405 respondentai: 39 proc. vyrų, 58 proc. moterų ir 3 proc. nenorėjusiųjų atskleisti lyties. Daugumą sudarė 18–25 metų (49 proc.) ir 26–35 metų (22 proc.) amžiaus grupių asmenys.
Beveik pusė tyrimo dalyvių vabzdžių valgymą vertina neigiamai
Tyrimo rezultatai parodė, kad 77 proc. respondentų yra girdėję apie vabzdžių vartojimą maistui, tačiau tik 24 proc. yra jų ragavę – tai sudaro vos trečdalį žinančiųjų apie entomofagiją. Likę 76 proc. neturi jokios vabzdžių vartojimo patirties.
Skalėje nuo 1 iki 5, kur 1 reiškia „labai teigiamai“, o 5 – „labai neigiamai“, dauguma respondentų – 28 proc. – vabzdžių
vartojimą įvertino neigiamai, 14 proc. – labai neigiamai, 27 proc. – neutraliai, 22 proc. – teigiamai ir tik 9 proc. – labai teigiamai (1 pav.). Tyrimas atskleidė, kad vabzdžių vartojimo priimtinumas Lietuvoje priklauso nuo demografinių ir socialinių veiksnių – jaunesni, aukštesnį išsilavinimą turintys ir vidutines pajamas gaunantys asmenys vabzdžių vartojimą vertina palankiau. Vyrai dažniau nei moterys teigiamai vertino entomofagiją, galbūt dėl didesnio domėjimosi naujovėmis, o moterys dažniau išreiškė susirūpinimą dėl vabzdžių vartojimo poveikio sveikatai ir maistingumo. Taip pat nustatyta, kad ankstesnė vabzdžių vartojimo patirtis didina teigiamą požiūrį į entomofagiją, o vyresnio amžiaus respondentai tvarumo veiksnius vertina mažiau palankiai.
Ragavusieji vertina palankiau
Siekiant išsiaiškinti, ar socialinė aplinka ir ankstesnė vabzdžių vartojimo patirtis daro įtaką respondentų ketinimui vartoti vabzdžius ar iš jų pagamintus produktus, buvo suformuluoti keli vertinimo teiginiai. Atliekant koreliacinę analizę, nustatytas statistiškai reikšmingas, tačiau silpnas ryšys tarp ankstesnės vartojimo patirties ir teiginio „Vabzdžių vartojimas kaip maisto šaltinis yra priimtinas mano kultūrinėje aplinkoje“.
Tai reiškia, kad didesnis entomofagijos palaikymas kultūrinėje aplinkoje gali šiek tiek skatinti vabzdžių vartojimą. Vis dėlto ši įtaka yra ribota ir gali būti nulemta svarbesnių veiksnių, pavyzdžiui, asmeninių nuostatų ar atsargumo susidūrus su maisto naujovėmis.
Respondentai, kurie yra bandę valgyti vabzdžius ar jų produktus, entomofagiją vertina pozityviau nei to nebandžiusieji. Tai patvirtinta nepriklausomų imčių T testu: skirtumas tarp grupių yra statistiškai reikšmingas. Vabzdžių ragavusių dalyvių vertinimas buvo teigiamas, o jų neragavusiųjų – neutralus. Šis rezultatas nėra netikėtas – turintieji valgymo patirties, tikėtina, geriau žino produkto skonį, tekstūrą ar naudą, todėl jų požiūris pozityvesnis. Tuo tarpu neragavusieji gali būti paveikti maisto neofobijos ar išankstinių nuostatų, lemiančių atsargesnį vertinimą.
Kas labiau linkę išbandyti naują maistą?
Tyrimo metu taip pat buvo siekiama išsiaiškinti, ar demografiniai veiksniai (pajamos ir amžius) susiję su entomofagijos tvarumo vertinimu. Koreliacinė analizė parodė, kad, didėjant respondentų pajamoms ir amžiui, entomofagijos tvarumo veiksniai pradedami vertinti šiek tiek mažiau teigiamai. Visose statistiškai reikšmingose koreliacijose rastas silpnas arba labai silpnas, bet neigiamas ryšys.
Viena iš priežasčių, kodėl didesnes pajamas gaunantys ir vyresnio amžiaus respondentai yra mažiau linkę vartoti vabzdžius kaip maistą, gali būti jų konservatyvesnis požiūris ir įsitvirtinę įpročiai rinktis tradicinius maisto šaltinius. Be
77 proc. respondentų yra girdėję apie vabzdžių vartojimą maistui, tačiau tik
24 proc. yra jų ragavę.
2 pav. Pagrindiniai veiksniai, skatinantys išbandyti vabzdžius kaip maistą. Sudarė teksto autoriai, remdamiesi tyrimo duomenimis
to, Vakarų kultūrose vabzdžių vartojimas yra siejamas su neturtingomis valstybėmis, kur jie yra vienas iš nedaugelio prieinamų baltymų šaltinių, todėl toks maistas gali atrodyti mažiau patrauklus.
Atsakant į tyrimo klausimą „Kokie veiksniai labiausiai skatina vartoti vabzdžius kaip maistą?“, išryškėjo lyčių skirtumai. Didesnė dalis vyrų (10 proc.) nei moterų (4 proc.) nurodė, kad svarbiausias veiksnys, skatinantis vabzdžių vartojimą, yra „socialinis spaudimas“. Tuo tarpu reikšmingai daugiau moterų (19 proc.) nei vyrų (4 proc.) kaip pagrindinę paskatą įvardijo „sveikatingumo naudą“.
Tiek vyrų, tiek moterų dažniausiai pasirinktas vabzdžius išbandyti maistui skatinantis veiksnys buvo „smalsumas“ – jį nurodė atitinkamai 40 proc. vyrų ir 31 proc. moterų. Tai leidžia manyti, kad entomofagija Lietuvoje vis dar yra naujovė ir egzotika, todėl daugelį respondentų paragauti vabzdžių paskatino būtent noras išbandyti ką nors neįprasto.
Tvarumo veiksnys motyvuoja labiausiai
Tyrimo rezultatai rodo, kad Lietuvoje vabzdžių vartojimo priimtinumui įtakos turi įvairūs veiksniai – demo-
grafiniai, psichologiniai, kultūriniai, socialiniai ir susiję su elgsena (2 pav.).
Vabzdžių produktų vartojimo idėją palankiau vertina vidutinio amžiaus, aukštesnį išsilavinimą turintys asmenys. Pastebėta, kad Lietuvos vyrų ir moterų požiūris į vabzdžių valgymą skiriasi nuo kitų šalių – lietuvės labiau vertina vabzdžių produktų sveikatingumo naudą, o vyrai dažniau palaiko šių produktų įtraukimą į maisto rinką. Psichologiniai veiksniai, tokie kaip smalsumas ir naujų patirčių ieškojimas, turi teigiamą įtaką vabzdžių ragavimui, vis dėlto Lietuvoje išlieka ryškesnė maisto neofobija – atsargus ar neigiamas požiūris į naujus maisto produktus ir technologijas. Siekiant mažinti šį skepticizmą, rekomenduojama vabzdžių produktus integruoti į perdirbtą maistą – pavyzdžiui, naudoti vabzdžių miltus kepiniuose, baltyminiuose batonėliuose ar kituose gaminiuose, kuriuose vabzdžių kilmė nėra akivaizdžiai matoma. Socialiniai ir kultūriniai veiksniai, tokie kaip artimųjų įtaka ar įsitikinimai, Lietuvoje daro mažesnę įtaką vartotojų pasirinkimams nei tvarumo svarba. Tyrimas patvirtino, kad tvarumo suvokimas yra vienas svarbiausių motyvatorių, o tai sutampa ir su užsienio mokslininkų tyrimų išvadomis.
TEISĖ Į VARDĄ
IR PAVARDĘ
Nauja pavardžių suteikimo praktika laužo tradicines visuomenės normas
Benita Kaselytė
Vilniaus universitetas
Lietuvoje vardai vaikams dažniausiai parenkami vadovaujantis asmeniniais tėvų motyvais, o pavardžių parinkimas yra labiau apribotas. Nepaisant to, vis daugiau šeimų mūsų šalyje renkasi savo vaikams suteikti dvi pavardes. Ši nauja praktika atspindi mūsų visuomenėje vykstančius pokyčius ir didėjantį lygiateisiškumą šeimoje, bet kartu kelia tiek teisinių, tiek socialinių klausimų. Kaip parinkti pavardę vaikui, kurio abu tėvai turi dvigubas pavardes, kaip jas derinti, kokia seka jas rašyti ir kaip tai keičia tradicines visuomenės normas?
Vardų laisvė – kada ji ribojama?
„Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą apima ir tėvų teisę laisvai parinkti vardą (vardus) savo vaikui. Todėl teisė
į šį klausimą nesikiša tol, kol nėra grėsmės pažeisti moralinių normų. Lietuvoje vardams yra taikomi keli pagrindiniai reikalavimai. Pirmasis – vardas neturi paminti jo savininko garbės ir orumo. Tai, atsižvelgdamas į galimą vardo poveikį jo savininko, kaip visuomenėje gyvenančios asmenybės, ateičiai, vertina civilinės metrikacijos skyrius, kuriam yra pateikiamas tėvų prašymas registruoti vaiko vardą. Antrasis – asmeniui Lietuvoje gali būti suteikiama daugiausia du vardai. O trečiasis reikalavimas – vardas turi būti suprantamas, parašytas lotyniškais rašmenimis ir lietuviškai ištariamas“, – sako Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dėstytoja dr. Gabrielė Taminskaitė-Kočiūnė. Jei civilinės metrikacijos įstaiga, kurioje tėvai registruoja vaiko vardą, mano, kad vardas gali turėti neigiamą poveikį, ji gali prašymą registruoti vardą atmesti. Tačiau tėvai turi teisę šį sprendimą skųsti teismui.
Pagal Civilinį kodeksą vaikui vardą ir pavardę bendru sutarimu suteikia tėvai arba įtėviai. O kas nutinka, jei tėvai
neranda bendro sutarimo arba yra nežinomi? Mokslininkė paaiškina, kad tokiais atvejais teisę suteikti vaikui vardą turi valstybės institucijos: „Neradus bendro sutarimo tarp tėvų, teisę suteikti vardą ir (ar) pavardę turi teismas, nes savaime suprantama, kad bendro sutarimo neturėjimas tarp tėvų reiškia tam tikrą ginčą dėl pasirinkimo. Jei vaiko tėvai nėra žinomi, teisė parinkti jam vardą ir pavardę tenka Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai –tokiu atveju yra plati laisvė parinkti ne tik vardą, bet ir pavardę.“
Vardo ir pavardės keitimo galimybės
Asmuo Lietuvoje turi teisę pasikeisti turimą vardą ir (ar) pavardę. Tokį sprendimą lemia labai įvairios priežastys, tačiau, pasak Vilniaus universiteto tyrėjos, jas galima suskirstyti į dvi grupes: „Į pirmąją patenka asmenys, siekiantys atsiriboti nuo ankstesnės tapatybės, su kuria yra siejami tam tikri gyvenimo įvykiai, patirtys, paties asmens poelgiai ir kt. Antrojoje grupėje yra asmenys, kurių tikslas – susitapatinti su tam tikru artimu asmeniu ar šeima, gimine, atkurti kilmės ryšį.“
Pagal esamą teisinį reguliavimą Lietuvoje asmuo gali turėti tiek du vardus, tiek dvi pavardes.
Tėvai bendru sutarimu taip pat gali keisti savo vaikų vardus, bet jei vaikui yra daugiau nei 10 metų, reikalingas ir jo paties raštiškas sutikimas. Pats asmuo pasikeisti savo vardą ar pavardę gali nuo 16 metų. Limito, kiek kartų bus keičiamas vaiko ar asmens vardas, nėra, tačiau asmuo, keisdamas vardą, turi svariai argumentuoti vardo keitimo reikiamybę, nes tai nėra paprastas procesas. Jei asmuo siekia pasikeisti vardą, jis gali rinktis bet kokį vardą, atitinkantį anksčiau minėtus reikalavimus, tuo tarpu pavardės keitimo ribojimai Lietuvoje yra griežtesni. Pavardę keičiantis asmuo gali pasirinkti ją iš giminaičių ar protėvių linijos, taip pat gali pasikeisti į dvinarę, susidedančią iš abiejų tėvų pavardžių, arba santuokos atveju pasirinkti sutuoktinio pavardę.
Auganti pasirinkimo laisvė
Dr. G. Taminskaitė-Kočiūnė atkreipia dėmesį, kad teisinis pavardžių suteikimo reglamentas Lietuvoje nuolatos liberalėja: „Dar mažiau nei prieš 40 metų nebuvo leidžiama moterims, sudarančioms santuoką, pasilikti savo pavardės, jeigu nesi, pvz., meno veikėja, kurios pavardė jau yra siejama su profesine veikla. Kita vertus, toks reguliavimas dar kartą patvirtina, kad asmens pavardė yra reikšminga tapatybės dalis ir apibrėžia individą visuomenės akyse, padeda jį išskirti, identifikuoti.“
Teisės ekspertės teigimu, dar visai neseniai Lietuvoje atsiradusia laisve pasirinkti pavardę po santuokos yra pasinaudojama siekiant užtikrinti savo tapatybės tęstinumą: „Šiais laikais santuokos sudaromos statistiškai daug vėlesniame amžiuje nei prieš pusę amžiaus ir seniau. Todėl asmenys, jauname amžiuje kurdami savo profesinę karjerą ir vėliau sudarydami santuoką, nebenori prarasti turimos sąsajos su jų nuveiktais darbais, užsitarnautu statusu.“
Dėl šių priežasčių populiarėja praktika, kai po santuokos moteris pasirenka dvigubą, savo ir savo sutuoktinio, pavardę. „Tokiu pasirinkimu yra išsaugomas ryšys su savo kilme, užtarnauta pozicija, tapatybe ir kartu, visiems šeimos nariams turint tokią pačią pavardę, užtikrinamas šeimos bendrumas“, – sako mokslininkė.
Tėvų pasirinkimo teisė: viena ar dvi pavardės
Pagal esamą teisinį reguliavimą Lietuvoje asmuo gali turėti tiek du vardus, tiek dvi pavardes. Kitaip nei kitose valstybėse, įskaitant kai kurias Europos Sąjungos nares, Lietuvoje yra nustatytas maksimalus dviejų vardų ir dviejų pavardžių ribojimas. „Pavyzdžiui, Prancūzijos teisinis reguliavimas numato galimybę oficialiai registruoti daugiau nei du vardus, taigi dalies prancūzų tapatybės dokumentuose nurodyti net trys vardai, nors kasdienybėje dažniausiai naudojamas tik vienas iš jų“, – pasakoja Vilniaus universiteto Teisės fakulteto tyrėja.
Jei Lietuvoje abiejų tėvų pavardės yra vienodos, pavyzdžiui, vienas iš tėvų po santuokos yra pasikeitęs savo pavardę į kito sutuoktinio pavardę, tuomet vaiko pavardė automatiškai bus tokia pati. Jei tėvai turi skirtingas pavardes, vaikui gali būti suteikiama bet kuri iš tėvų pavardžių arba jos abi. „Jeigu mama Eglė Eglaitė yra susituokusi su vaiko tėvu Petru Petraičiu ir po santuokos tapo Egle Eglaite-Petraitiene, tai jų vaikui suteikiamos pavardės pasirinkimo galimybės yra net keturios: (I) Eglaitis – tik pagal motinos mergautinę pavardę, (II) Petraitis – tik pagal tėvo pavardę, (III) Eglaitis-Petraitis ir (IV) Petraitis-Eglaitis –pagal abiejų tėvų pavardes“, – paaiškina mokslininkė.
Lietuvoje nėra teisiškai reglamentuota, kuri iš pavardžių nurodoma pirma, o kuri antra, kai vaikui yra suteikiamos dvi pavardės. Pavardžių eiliškumas taip pat, kaip ir pačios pavardės ar jų skaičius, yra laisvas tėvų pasirinkimas. Taip yra todėl, kad abiejų tėvų teisės vaiko atžvilgiu yra lygios. „Dėl šios priežasties vienos praktikos parenkant vaikui pavardžių eiliškumą tikrai nėra. Vis dėlto tais atvejais, kai vaiko motina turi dvi pavardes, iš kurių viena įgyta iki santuokos (t. y. dažniausiai mergautinė), o kita po santuokos su vaiko tėvu, įprastai vaikui parenkamas toks pats dviejų pavardžių išdėstymas, kaip motinos“, –sako teisininkė.
Be to, asmeniui po santuokos įgijus antrą pavardę, jos vieta dviejų pavardžių eilėje taip pat yra laisvas asmens, kuriam ši pavardė bus suteikta, pasirinkimas, nes teisės aktais nėra privalomai įtvirtinta, kuri pavardė turi būti pirmoji, o kuri antroji. „Dažnesni atvejai, kai sutuoktinio pavardę prie
Visuomenėje
vis
dar įsitvirtinusi praktika, kad vaikui pavardė suteikiama tokia pati, kaip jo tėvo.
savo turėtos priduria žmona, o ne vyras. Tačiau nėra teisinio reguliavimo, kuris įtvirtintų reikalavimą, kad sutuoktinio pavardė turėtų eiti po mergautinės pavardės – gali būti ir atvirkščiai. Tai yra remiantis tradicija visuomenėje susiklosčiusi praktika. Pagal teisinį reguliavimą vyras ir moteris santuokoje turi lygias teises. Tai galioja ir santuokos sudarymo metu, todėl nė viena pavardė jokiu atžvilgiu nėra svarbesnė ar viršesnė už kitą“, – pabrėžia ekspertė.
Daugiau variantų – daugiau iššūkių
Lietuvoje dviejų pavardžių registravimas asmeniui yra gana nauja praktika, todėl ateityje galimi iššūkiai, kai santuoką sudarys du dvi pavardes jau turintys asmenys. Tikėtina, kad iššūkių kils ir tada, kai santuoką sudarys asmenys, kurių tik vienas turi dvi pavardes, o kitas vieną.
Anot dr. G. Taminskaitės-Kočiūnės, kadangi pagal Lietuvos teisę asmeniui galima turėti ne daugiau nei dvi pavardes, kylantys iššūkiai bus susiję su per daug galimų pasirinkimo variantų: „Jeigu jau dabar yra numatyta, kas nutinka, kai tėvai nepriima bendro sprendimo dėl pavardės parinkimo vaikui esant keliems galimiems variantams, ir tokių nesutarimų praktikoje tikrai iškyla, tai neabejotina, kad turint dar daugiau pasirinkimų ginčų gali kilti taip pat daugiau. Kita vertus, gali būti visiškai priešingai. Praktika suteikti vaikui dvi pavardes yra tikrai nauja, ir nors pastaraisiais metais vaikų su dviem pavardėm vis daugėja, tarp visų vaikų jie sudaro labai mažą dalį.“
Dėl to dviejų pavardžių suteikimo vaikams praktika formuojasi pamažu – ir gali išaugti į naujas tradicijas. Jei ateityje tokie atvejai taps dažnesni, tikėtina, dvi pavardes turintiems tėvams galės atrodyti savaime suprantama, kad vaikui būtų perduodama po vieną iš jų. „Žinoma, esamu reguliavimu nėra nustatyta, kad viena pavardė turi būti vieno, o kita – kito iš tėvų. Todėl galimas ir toks variantas, kad Eglės Eglaitės-Ievutės ir Petro Petraičio-Kazlausko vaikui bus suteikta dviguba pavardė, pvz., tik pagal motiną ir jis bus Eglaitis-Ievutis arba tik pagal tėvą ir tokiu atveju jis būtų Petraitis-Kazlauskas“, – sako Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dėstytoja.
Tarp tradicijos, teisės ir pasirinkimo laisvės
„Nors pavardės suteikimas yra tėvų pasirinkimas, visuomenėje vis dar įsitvirtinusi praktika, kad vaikui pavardė suteikiama tokia pati, kaip jo tėvo. Taip manoma dėl labai seno teisinio reguliavimo, pagal kurį vaiko pavardė buvo sutapatinama su tėvystės pripažinimu. Iš to kilęs ir vis dar dažnas požiūris, kad tėvas, pripažįstantis savo vaiką, suteikia jam ir savo pavardę. Vis dėlto teisiškai tėvystė ir motinystė yra registruojamos vaiko gimimo liudijime ir tam reguliuoti yra skirtos atskiros teisinio reguliavimo normos. Šis registravimas nėra privalomai susijęs su vaikui parenkama ir suteikiama pavarde. Todėl vaiko pavardės siejimas su tėvyste iš esmės yra moralinis bei emocinis ir aktualus bendruomenės (visuomenės) požiūriu“, – teigia teisininkė.
Viena iš priežasčių, kodėl dviejų pavardžių suteikimas vaikui populiarėja, yra siekis įtvirtinti tiek motinos, tiek tėvo ryšį ir kilmę vaiko tapatybėje ir užtikrinti vaiko ryšio su savo giminės puse tęstinumą. Dėl to manoma, kad ateityje dvigubos pavardės vaikams bus suteikiamos dažniau. „Žvelgiant į ateities perspektyvą, suprantama, kad taip pat formuosis tam tikros nerašytos taisyklės ir praktika visuomenėje, kuri bus populiari ir priimtiniausia, sprendžiant, kokias pavardes suteikti vaikams ir sutuoktiniams, kai santuoką sudarys arba vaikų kartu susilauks asmenys, jau turintys po dvi pavardes. Kitose valstybėse, tokiose kaip Prancūzija, Brazilija ir kt., tokia praktika yra jau sena ir ilgalaikė“, – svarsto tyrėja.
Vienose valstybėse gimusiam vaikui yra nedvejojant suteikiamos dvi pavardės pagal tradicinį eiliškumą, kitose pasitaiko daugiau įvairių kombinacijų. Ispaniškojoje ir braziliškojoje tradicijoje mergaitėms yra perduodamos moteriškos pavardės, o berniukams – vyriškos.
Tai galioja ne tik gimus vaikui, bet ir sudarant santuoką. Pavyzdžiui, Eglė Eglaitė-Ievutė sudarė santuoką su Petru Petraičiu-Kazlausku. Po santuokos Eglė tampa Eglaite-Kazlauskiene (ji išsaugo savo motinos jai perduotą pavardę, o jos vyras perduoda savo tėvo jam perduotą pavardę). Jiems gimusiems vaikams, tiek mergaitei, tiek berniukui, yra suteikiamos tokios pačios pavardės. O
jei užaugusi dukra Rasa Eglaitė-Kazlauskaitė sudarytų santuoką su Jonu Jonaičiu-Antanaičiu, ji taptų Rasa Eglaite-Antanaitiene. Tai reiškia, kad, Rasai gimus, jai suteiktoje dviguboje pavardėje pirmoji pavardė buvo motinos, kurią šioji gavo taip pat iš savo motinos, o antroji pavardė – tėvo. Šią po santuokos sudarymo Rasa pakeičia į vyro antrąją pavardę, t. y. tą, kurią jis įgijo iš savojo tėvo.
„Vis dėlto tokios pavardžių kombinacijos nėra teisiškai reglamentuojamos, o tėra tradicijomis paremta praktika. Kol kas sunku įsivaizduoti, kad Lietuvoje būtų įmanoma situacija, kai vaikui suteikiamos daugiau nei dvi pavar-
dės, kadangi tai būtų per didelė apkrova tiek sistemai, tiek pačiam asmeniui. Tačiau, atsižvelgiant į tai, svarbu šviesti visuomenę apie tėvų teises renkant vaikui vardą ir galimybę jam suteikti dvi pavardes. Kitas svarbus aspektas – visuomenės požiūris, susiformavęs per ilgus metus ir pastaruoju metu kintantis. Didesnė informacijos sklaida teigiamai prisidėtų prie šio pokyčio, populiarinant pavardės suteikimą vaikui ne tik pagal tėvą, bet ir pagal motiną“, –apibendrina dr. G. Taminskaitė-Kočiūnė.
PERSONALIZUOTA MEDICINA
Personalizuota medicina – raktas į gyvenimą iki šimto metų
Gretė Gerulaitytė
Vilniaus universitetas
Per pastaruosius du šimtmečius vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė
Lietuvoje pailgėjo nuo 40 iki beveik 80 metų, o netolimoje ateityje gali tapti įprasta sulaukti ir 100 metų jubiliejaus. Ilgėjanti gyvenimo trukmė priklauso ne tik nuo medicinos pažangos, bet ir nuo kompleksiškesnio požiūrio į sveikatą, kurį siūlo personalizuota medicina. Tai inovatyvi sveikatos priežiūros sistema, kuri apima ne tik ligų prevenciją, gydymą, genetiką, bet ir gyvensenos ypatumus, gyvenamąją aplinką, net teisinį reguliavimą ir kitus veiksnius.
Lietuvoje jau diegiami ir tobulinami svarbūs personalizuotos medicinos elementai, pavyzdžiui, atliekami pažangūs genetiniai tyrimai, leidžiantys tiksliau prognozuoti ligas ir individualizuoti gydymą. Tačiau kuriant tvarią, visapusiškai veikiančią personalizuotos medicinos sistemą vis dar susiduriama su reikšmingais iššūkiais. Ką Lietuvai jau pavyko pasiekti šioje srityje, o ko dar trūksta, pasakoja Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorė Liubovė Murauskienė, docentė Kristina Garuolienė ir Gyvybės mokslų centro profesorė Sonata Jarmalaitė.
Personalizuota medicina – ne tik individualizuotas gydymas
Pasak Medicinos fakulteto profesorės L. Murauskienės, Lietuvoje vartojamas terminas personalizuota medicina (kai kuriuose šaltiniuose – tikslioji medicina, angl. precision medicine) apibrėžia inovatyvų požiūrį į sveikatos apsaugą, apimantį ne tik gydymą, bet ir ligų prevenciją, gyvenamąją aplinką, įpročius, genetiką ir kitus dėmenis, siekiant efektyvesnio gydymo ir ilgesnės sveiko gyvenimo trukmės. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto mokslininkės atliko tyrimą, kuriuo siekė išsiaiškinti personalizuotos medicinos plėtros Lietuvoje galimybes ir kaip ji yra suvokiama. Išsamus kokybinis tyrimas, kuriame dalyvavo visos svarbiausios tikslinės grupės, parodė, kad sklandžiai personalizuotos medicinos plėtrai reikalingi ne tik struktūriniai pokyčiai, bet ir teisinis reglamentavimas, finansų paskirstymo ir visų sveikatos priežiūros specialistų kompetencijų ugdymo sprendimai.
„Kalbos požiūriu mums atrodo, kad personalizuotos medicinos terminas gali būti suprastas klaidingai, nes dažnai ji yra suvokiama tik kaip individualizuotas gydymas, kuris, kaip žmonėms atrodo, gali būti labai brangus, taikomas kiekvienam asmeniškai. Tačiau personalizuota medicina
kaip tik siekia taikyti priemonių rinkinį panašių požymių žmonių grupei. Formuojamos grupės pacientų, kuriems, įvertinus daugelį aspektų, pavyzdžiui, genetinius, fiziologinius, klinikinius ir kt. požymius, taikomas tam tikras gydymas, kuris kitoms grupėms nebūtų sėkmingas“, – aiškina prof. L. Murauskienė.
Pasak profesorės, dėl personalizuotos medicinos termino tinkamumo išsiskyrė ir tyrimo dalyvių nuomonės, kaip ir dėl bendro koncepto supratimo: „Dažniausiai personalizuota medicina suvokiama kaip genetinių tyrimų taikymas onkologijoje, nes šiuo metu ši sritis yra labai pasistūmėjusi į priekį.“
Doc. K. Garuolienė sako, kad lengviau suprasti personalizuotos medicinos aprėptį gali padėti jos ištakos – personalizuotos medicinos pradžia pasaulyje laikomas vaisto nuo krūties vėžio trastuzumabo atradimas. Šis vaistas pradėtas taikyti 1998 m. atlikus tam tikrus genetinius tyrimus. Paskyrus šį vaistą tiems pacientams, kurių naviko ląstelės turėjo specifinių receptorių, nustatyta, kad jis iš esmės keičia ligos išeitį ir reikšmingai padidina išgyvenimo tikimybę.
„Vis dėlto tai nebuvo tik tam tikrų genetinių tyrimų rezultatas. Jį lėmė ir sukauptų duomenų apie gyvenseną bei kitus
Universalus gydymas (vienas visiems)
Diagnozavimas
Genetiniai tyrimai
Personalizuotas gydymas
Gydymas Gydymas
rodiklius naudojimas priimant sprendimus. Reikėjo atrasti tam tikrą gydymo sistemą ir konkrečias pacientes, turinčias tą genetinį sutrikimą. Tai jau multidisciplininė, ne tik onkologijos tema“, – priduria doc. K. Garuolienė.
Mokslininkės atkreipia dėmesį, kad būtent gyvensena, mityba, fizinis aktyvumas, aplinkos veiksniai yra svarbūs personalizuotos medicinos dėmenys, nors jiems Lietuvoje skiriama per mažai dėmesio. Klasifikuojant pacientus į grupes taip pat vertinama geografinė padėtis, lytis, amžius, klinikiniai duomenys, gretutinės ligos, anksčiau taikytas gydymas ir kt.
Personalizuota medicina – tik didmiesčių privilegija? 2024 m. STRATA atliko Personalizuotos medicinos vystymo Lietuvoje galimybių studiją, kurioje plačiai apžvelgiama situacija ir užsienio šalių patirtis, todėl tai yra svarbus žingsnis siekiant sukurti nacionalinę personalizuotos medicinos strategiją. Tuo tarpu Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto mokslininkių atliktas tyrimas leidžia geriau suprasti „žemiškuosius“, praktinius personalizuotos medicinos įgyvendinimo aspektus.
„Kalbant apie personalizuotos medicinos plėtrą, dauguma tyrimo dalyvių kaip kliūtį įvardijo finansinius išteklius ar netinkamą jų paskirstymą, tarpdisciplininio ir tarpinstitucinio bendradarbiavimo trūkumą. Gydytojai ir pacientams atstovaujančios organizacijos pageidautų būti labiau įtraukti į personalizuotos medicinos politikos planavimą“, – tyrimo rezultatus apibendrina doc. K. Garuolienė.
Pasak tyrėjų, personalizuotos medicinos plėtrai Lietuvoje reikėtų ir specialių įgyvendinimo gairių bei edukacijos regionuose, nes ši sritis kol kas suvokiama kaip didesnių miestų, medicinos centrų, kuriuose sutelktos reikalingos kompetencijos, vykdoma veikla, bet ne visuotinai taikoma sistema. Kliūčių sklandžiai plėtrai kyla ir dėl finansavimo modelio, kai sprendimų priėmimas yra paremtas greitos investicijų grąžos siekiamybe.
„Viena iš pagrindinių personalizuotos medicinos įgyvendinimo Lietuvoje kliūčių yra supratimo apie jos ilgalaikę pridėtinę vertę trūkumas, ypač tarp sveikatos priežiūros politikos formuotojų. Dažnai dėmesys yra sutelkiamas tik į pradines išlaidas, neįvertinant galimos ekonominės naudos ilguoju laikotarpiu, tokios kaip mažesnis nepageidaujamų poveikių dažnis, trumpesnis gydymo laikas, mažesnis hospitalizacijos poreikis ir pacientų nedarbingumas“, – sako prof. L Murauskienė.
Anot doc. K. Garuolienės, personalizuotos medicinos plėtrai reikalingas kitoks mąstymo būdas: „Turi atsirasti kitoks požiūris į personalizuotą mediciną. Šie tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad nepakankamas institucijų bendradarbiavimas ir pacientų organizacijų neįtraukimas į sprendimų priėmimą Lietuvoje gali apsunkinti tiksliosios medicinos plėtrą. Dėl šių priežasčių ateityje būtina
Šiuo metu yra registruota beveik 30 genų terapija grįstų gydymo būdų iki tol nepagydomoms ligoms įveikti.
Iki 2027 m. pabaigos yra numatyta sekvenuoti
milijono europiečių genomus.
užtikrinti efektyvesnį institucijų bendradarbiavimą ir stiprinti pacientų organizacijų vaidmenį, siekiant nuoseklaus ir tvaraus tiksliosios medicinos vystymosi Lietuvoje, kurioje tikslioji medicina būtų vertinama ne kaip didelių sąnaudų reikalaujanti naujovė, o kaip strategiškai pagrįsta investicija į veiksmingesnę ir tvaresnę sveikatos sistemą.“
Nuo sistemos iki gydymo terapijų
Nors personalizuota medicina apima platų sudedamųjų dalių spektrą, genetiniai tyrimai ir jų pagrindu kuriamos terapijos yra viena iš neatsiejamų jos sričių.
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro profesorė
S. Jarmalaitė pasakoja, kad sparčiai besivystančios šiuolaikinės technologijos ir biobankuose kaupiami duomenys apie ligas bei jų genetinę informaciją leidžia mokslininkams patikimai išaiškinti ryšius tarp genetinių pokyčių ir ligų, kurti naujus personalizuotos medicinos vaistus ar genų redagavimo priemones. Svarbiausia, kad šie gausūs mokslininkų sukurti ištekliai jau naudojami medikams priimant klinikinius sprendimus.
„Šiuolaikinės žinios ir technologijos pagaliau leidžia gydyti ar bent jau kontroliuoti sunkias paveldimas ligas. Nors jos neretai priskiriamos retų ligų grupei, bet bendras sergančiųjų skaičius siekia kelis šimtus milijonų. Iki technologijų pažangos eros buvo gydomi tik šių sudėtingų ligų simptomai, o šiuo metu galime gydyti ir ligos priežastį – genetinį defektą. Genų terapija padeda įveikti tokias sudėtingas ligas kaip paveldimas aklumas, imunodeficitas, cistinė fibrozė, spinalinė raumenų atrofija, B tipo hemofilija. Šiuo metu yra registruota beveik 30 genų terapija grįstų gydymo būdų iki tol nepagydomoms ligoms įveikti“, – pasakoja prof. S. Jarmalaitė.
Pasak profesorės, dažniausios ligos – onkologinės, širdies ir kraujagyslių – taip pat sulaukė naujų gydymo sprendimų: „Personalizuota medicina padeda tiksliai nustatyti ligos biologinį tipą, parinkti tinkamiausią gydymą, tikslią vaisto dozę. Onkologinėms, neurodegeneracinėms ligoms gydyti vis dažniau taikoma ląstelių terapija, kai klinikų laboratorijose paciento ląstelės modifikuojamos ir paruošiamos kovai su liga.“
Genomo tyrimai – tiksliai diagnostikai ir ligų prevencijai
Prof. S. Jarmalaitės teigimu, personalizuotos medicinos eroje tiksli ligos diagnozė yra itin svarbi. Svarbu žinoti ne tik ligos simptomus, ne tik fiziologinius, bet ir genetinius pokyčius. Onkologinių ligų atveju – tai su vėžiu susijusių genų mutacijos. Nustačius tikslią diagnozę, taikinių terapijos vaistais galima efektyviai blokuoti mutavusį baltymą ir taip sustabdyti vėžio plitimą. Kai įtariama paveldima liga, genetiniai tyrimai pateikia tikslią diagnozę pacientui ir padeda nustatyti ligos paveldėjimo riziką artimiausiems paciento giminaičiams.
„Yra testų, skirtų nustatyti polinkį sirgti viena ar kita liga ir taip užkirsti kelią jos atsiradimui, rinktis tinkamas profilaktikos priemones, keisti įpročius, mitybą. Poligeninis rizikos įvertis vis plačiau taikomas kartu su profilaktine kai kurių ligų patikra. Pavyzdžiui, Estijoje profilaktiškai tikrinantis dėl krūties vėžio gali būti atliktas ir genetinės rizikos testas. Genetiniai testai, vertinantys metabolizmo fermentų aktyvumą, padeda parinkti tinkamiausią dozę ir sumažinti nepageidaujamo poveikio riziką“, – pasakoja mokslininkė.
Prof. S. Jarmalaitės mokslinė grupė jau daugiau kaip 20 metų dirba personalizuotos medicinos srityje. Šios grupės mokslininkai tiria ligai būdingus genetinius pokyčius ir kuria skysčių biopsijos testus, skirtus ligų diagnostikai ir atsakui į gydymą prognozuoti. Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre tiriamas prostatos, inkstų, šlapimo pūslės, krūties, kiaušidžių molekulinis profilis, jau yra sukurti ir patentuoti prostatos ir inkstų vėžio ankstyvosios diagnostikos genetiniai testai. Mokslininkė atkreipia dėmesnį, kad pastarieji, ypač jei jie atliekami skysčių biopsijos mėginiuose (Gyvybės mokslų centre naudojamas šlapimas), padeda ligą nustatyti gerokai anksčiau nei įprastiniai tyrimai.
„Puikiai žinoma, kad ankstyvų stadijų onkologinės ligos yra pagydomos, o nustačius išplitusią ligą, ją įveikti sunku. Mūsų kuriamų genetinių testų privalumas – ne tik jų jautrumas ir tikslumas, bet ir neinvazinis mėginio surinkimo būdas. Tokie testai nesunkiai pritaikomi ligos profilaktikai. Juk šlapimą surinkti nėra sunku. Profilaktinė ligos rizikos patikra yra labai svarbi tokioms ligoms kaip inkstų vėžys. Liga akivaizdžių simptomų neturi ir pasireiškia tik
navikui išplitus. O juk Lietuvoje inkstų vėžiu sergama gerokai dažniau nei kitose šalyse“, – aiškina profesorė.
Sekvenuojami europiečių ir lietuvių genomai
Nors kalbant apie genetinius tyrimus neretai paliečiamas etikos klausimas, Gyvybės mokslų centro mokslininkė pabrėžia, kad vykdant genetinį testavimą galioja tokia pati duomenų apsauga, kaip ir atliekant kitus medicininius tyrimus: „Galiu užtikrinti, kad mėginiai tvarkomi laikantis griežtų procedūrų, nepaliekant galimybės netinkamai atskleisti asmens duomenis. Pasaulyje mokslininkų sukauptose duomenų bazėse saugomi tūkstančiai anonimizuotų genomų, jie tarnauja kuriant ateities diagnostikos ir gydymo priemones. Esame labai dėkingi donorams ir raginame nebijoti donuoti savo mėginius biobankams.“ Pasak prof. S. Jarmalaitės, tokia donorystė gali turėti ir nacionalinę reikšmę – Estijai pirmajai startavus su genų bankų projektu, per 20 metų pavyko surinkti 200 tūkstančių Estijos gyventojų genomų. Donorai gavo konsultacijas, paremtas genetine informacija, ir taip išvengė daugelio ligų, o tyrėjai surinko gausius duomenis ir sukūrė personalizuotos medicinos produktus, kuriuos noriai perka kitos šalys. Šiuo metu Estijoje ne tik gerai išvystytas personalizuotas ligų gydymas, skaitmenizuoti sveikatos duomenys, bet ir vyrauja didelis pasitikėjimas viešojo sektoriaus sveikatos paslaugomis, pasiektas puikus visuomenės sveikatos raštingumas.
„Be to, reikia atminti, kad toli gražu ne visa genetinė informacija yra ypač didelio jautrumo. Paciento labui asmeni-
nis farmakogenominis vaistų metabolizavimo profilis turėtų būti deklaruojamas taip, kaip kraujo grupė, o ir naviko genetinio tyrimo duomenys teapima informaciją apie naviko jautrumą vaistams ar padeda tiksliau apibūdinti ligą, paciento genetinis identitetas nėra tiriamas. Tačiau ši informacija labai vertinga mokslininkams ir gali padėti sukurti naujus gydymo metodus“, – sako mokslininkė.
Ji pabrėžia, kad genetinis testavimas šalyje turi geras perspektyvas – naujagimiai Lietuvoje tikrinami dėl 12 įgimtų ligų, o tai leidžia anksti užkirsti kelią paveldimų sindromų pasireiškimui. Nuo 2015 m. Lietuvoje veikia genetinio konsultavimo sistema, kai reikalingų tyrimų išlaidos padengiamos privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis. Ši tvarka apima ne tik paveldimas retas ligas, bet ir kai kurių tipų onkologinius susirgimus, o nuo šiemet kompensuojamas ir pagrindinių vėžio genų mutacijų tyrimas naujos kartos sekoskaitos metodu onkologinėms ligoms diagnozuoti ir tyrimai skiriant psichotropinius vaistus.
„Be to, Lietuva dalyvauja įgyvendinant „Milijono genomų“ iniciatyvą, pagal kurią iki 2027 m. pabaigos yra numatyta sekvenuoti milijono europiečių genomus. Tarp jų bus beveik 3 tūkstančiai lietuvių genomų. Tad esame pasirengę personalizuotos medicinos proveržiui ir didesnės apimties genetiniams tyrimams. Turime įrangą, specialistų, sukurtas teisinis genetinių tyrimų reglamentavimas, kai tyrimai atliekami gydymo tikslais. Mums vis dar trūksta darnios struktūros, bendradarbiavimo tarp visų grandžių –mokslo, sveikatos paslaugų, verslo, teisėkūros, o svarbiausia – visuomenės pasitikėjimo ir įsitraukimo“, – sako prof. S. Jarmalaitė.
KULTŪRA KAIP GINKLAS
Kaip Rusija pavertė kultūrą ir švietimą pasaulinės įtakos ginklais
Dr. Tetiana Boriak
Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas
Šiuolaikinis Rusijos imperializmas vis dažniau grindžiamas ideologiniais instrumentais, kurie stebėtinai panašūs į 1930-inių sovietinio totalitarizmo praktikas. Vienas galingiausių tokių įrankių yra kultūra – tiek materialusis ir nematerialusis paveldas, tiek humanitariniai mokslai, tokie kaip istorija, literatūra ir menas. Visa tai perinterpretuojama ir panaudojama kaip priemonė vis intensyvėjančiame mentaliniame kare prieš demokratinius Vakarus. Kaip Rusija tai daro ir kokios reakcijos sulaukia iš Vakarų?
Mentalinis karas ir „Russkij mir“ kaip neoimperinė doktrina
Tai, ką daugelis demokratinių valstybių laiko kultūrine diplomatija – minkštąja galia, skirta žmogaus teisėms ir demokratinėms vertybėms skatinti, Rusija pavertė puolamąja ideologine strategija. 2019 m. Putino patarėjas, Kremliaus strategas ir „Russkij mir“ („rusiškojo pasaulio“) ideologas Vladislavas Surkovas atvirai pareiškė, kad Rusija „kišasi į užsienio politikų protus“. 2021 m. Gynybos ministerijos patarėjas Andrejus Ilnickis pateikė atvirą mentalinio karo apibrėžimą: tai „savimonės sunaikinimas“ ir „priešo visuomenės mentalinių bei civilizacinių pamatų pakeitimas“. Jo teigimu, mentalinio karo tikslas – atimti iš visuomenės suverenitetą ir paversti ją išorės valdomu objektu, „palaipsniui performatuojant pasaulį“ iki tokio lygio, kad „šalys galėtų išnykti“.
Su Rusijos valstybe susijusi Socialinės inžinerijos agentūra, jau sulaukusi tarptautinių sankcijų, dar aiškiau parodo, kaip kultūra paverčiama ginklu. Ji atvirai skelbia siekianti perrašyti visuomenių istorinius kodus, skatina „pasaulėžiūros karą“ prieš Ukrainą ir teigia, kad tikrasis
Rusijos užsienio politikos variklis yra prasmių kūrimas, svarbesnis net už teritorinius užkariavimus. Kaip pastebi politologas Aleksandras Etkindas, ši taktika veikia iškraipant kolektyvinę atmintį, kad nauja, primesta tvarka būtų priimta kaip natūrali ir savaime suprantama.
„Russkij mir“ koncepcija yra šiuolaikinės Rusijos imperinės ideologijos pagrindas, atliekantis panašų vaidmenį, kokį sovietmečiu turėjo komunizmas. Ji skirta ne tik užsienyje gyvenantiems rusams, bet ir visiems, kurie domisi Rusijos kultūra ar jaučia tapatumą su Rusija. „Russkij mir“, pasak jo kūrėjų, neturi geografinių ribų. Jis egzistuoja visur, kur tik įmanoma skleisti rusišką įtaką – kultūrinę, humanitarinę ar ideologinę, ir valstybė aktyviai siekia ją plėsti. Tai daroma prisidengiant „tradicinių vertybių“ apsauga ir siekiant teigiamo tarptautinio įvaizdžio, o iš tikrųjų –siekiant išlaikyti „išimtines įtakos sferas“ kaimyninių šalių suvereniteto sąskaita, kaip teigia A. Ilnickis.
Rusijos švietimo ir kultūros ideologinė mobilizacija
2025 m. Jungtinės Karalystės žvalgyba oficialiai pripažino, kad Rusijos švietimo sistemos militarizacija yra viena
iš mentalinio karo priemonių. Ši tendencija formuoja „agresyvias, ekspansionistines nuostatas“, turinčias tris tikslus: užtikrinti visuomenės paramą režimui, ugdyti paklusnią ir lojalią jaunąją kartą ir stiprinti tiek fizinį, tiek psichologinį pasirengimą būsimoms invazijoms.
Konkreti statistika parodo šio proceso mastą: 2018 m. Rusijoje jau buvo apie 200 tūkst. kadetų klasių mokinių, 2024 m. Jaunimo armija turėjo 1,6 mln. narių, o Kremliaus remiamas Pirmųjų judėjimas (rus. Движение первых ) –net 6,5 mln. dalyvių.
Rusijos kultūros strategija patvirtina militarizacijos kryptį: joje numatytas vaikų, dalyvaujančių karinės istorijos tematikos užsiėmimuose, skaičiaus didinimas, „Didžiosios pergalės“ kultas, karo ir karinės istorijos įvykių šlovinimas vadovėliuose, masinėje kultūroje, muziejų ekspozicijose ir mene.
Imperines ambicijas dangsto teorinė ideologija. V. Surkovo teigimu, „nuolatinė Rusijos plėtra yra būtina mūsų istorinio egzistavimo sąlyga“. Vienas iš „Russkij mir“ ideologų, filosofas Aleksandras Duginas jungia militarizmą ir stačiatikybę: karas esą yra „sugrįžimas pas Dievą“, „Rusija – tai kelias į Dievą“, o kančios ir išbandymai padeda gilinti militarizaciją sąmonėje. Ši teorija įgyvendinama ir praktikoje: Maskvos Specialiosios karinės operacijos (SVO) muziejuje, skirtame karui prieš Ukrainą, nuolat skamba grėsmingas vyriškas balsas, cituojantis iškraipytą Evangeliją pagal Matą: „Kai nacių padugnės vėl kelia galvą, tu negali likti nuošalyje! Tu imi į rankas ginklą! Ne mes pradėjome šį karą, bet mes jį užbaigsime, nes pasakyta – kas paėmė kalaviją, nuo jo ir žus. Štai, už mano nugaros – šių žodžių įrodymai.“
Toks sąmonės militarizavimas veda prie smurto šlovinimo ir karo normalizavimo, paversdamas jį kasdienio gyvenimo dalimi.
Rusijos kultūra ir vertybės kaip pasaulio „dvasinis ir moralinis vadovas“
Rusijos ideologai atvirai pripažįsta dviveidę Rusijos politiką. Vidaus politikoje nėra vietos skirtingoms nuomonėms ir alternatyvoms, tik „rusiškajai tiesai“, kaip sako A. Duginas. Tuo pat metu užsienio politikoje Rusija nuolat kalba apie „daugiapoliškumą“, žodžio laisvę ir žmogaus teises. Paradoksalu, kad, labai rūpindamasi „tautiečių“ kultūrinėmis teisėmis užsienyje, pati Rusija nuo 2018 m. riboja savo tautinių mažumų kalbines teises. Be to, ji skelbia, kad reikia „tobulinti“ žodžio laisvės įstatymus kitose šalyse, nors 2025 m. spaudos laisvės indeksas pačioje Rusijoje siekė 25 balus iš 100.
Rusijos oficialiojoje retorikoje ypač pabrėžiama didybė: esą Rusija yra „Russkij mir“ civilizacinės bendruomenės centras, turintis daugiau nei tūkstantmetę valstybingumo istoriją. Rusijos kultūra pristatoma kaip „neatsiejama pasaulio kultūros dalis“, kuri „praturtina pasaulį savo
Rusijos
švietimo sistemos militarizacija
yra viena iš mentalinio karo priemonių.
ypatingu požiūriu“. Tuo pat metu Rusija kalba apie visos žmonijos civilizacinę krizę – apie „istorinės atminties ištrynimą“, „neokolonializmo, neoimperializmo ir neonacizmo reabilitaciją“, vertybių nykimą. Šiame kontekste Rusija teigia, kad jos kultūra ir vertybės turi tapti „dvasiniu-moraliniu vedliu“ visam pasauliui.
Po 2022 m. vasario 24 d. buvo priimtos specialios kultūros, švietimo, užsienio politikos, jaunimo ir vertybių strategijos, 2020 m. – Konstitucijos pataisos. Visi šie dokumentai pabrėžia pareigą remti „tautiečius“ užsienyje ir išsaugoti jų „bendrą rusišką tapatybę“, kuri apima „rusiškas dvasines-moralines vertybes“, taip pat ir „Russkij mir“ ideologiją.
Šią vasarą Rusijos parlamentas priėmė įstatymo pataisas (V. Putinas jas pasirašė 2025 m. liepos 31 d.), kuriomis įpareigojama uždrausti Rusijoje rodyti tokius filmus, kurie diskredituoja arba neigia rusiškas „dvasines-moralines“ vertybes.
Iliuzinės grėsmės iš Vakarų kaip valstybės politikos pagrindas
Rusija vardija įvairias jai neva kylančias grėsmes, tokias kaip sumenkusi jos svarba pasaulinės civilizacijos raidoje, iškraipyta istorinė atmintis, neigiami tam tikrų istorijos laikotarpių vertinimai, „melagingi įsivaizdavimai apie Rusiją“ ir „istorijos falsifikavimas“, kurį esą vykdo kolektyviniai Vakarai. Atsakydama į tariamas grėsmes savo istoriniam ir kultūriniam vaidmeniui, Rusija deklaruoja teisę kištis į kitų valstybių vidaus reikalus. Oficialiuose pareiškimuose pabrėžiama, kad vienas iš tarptautinių santykių tikslų yra „išsaugoti istorinę tiesą ir Rusijos vaidmens pasaulio istorijoje atminimą“. Kultūros, vertybių ir istorinės atminties gynyba grindžiama „giliais kultūriniais-humanitariniais ryšiais pasaulinėje humanitarinėje ir kultūrinėje erdvėje“. Tai pristatoma kaip Rusijos dvasinės ir moralinės tapatybės pagrindas, neatsiejama jos „suvereniteto“ dalis.
Rusijos kultūra pristatoma kaip
„neatsiejama
pasaulio kultūros dalis“, kuri „praturtina pasaulį savo ypatingu požiūriu“.
Pavojingiausias šios ideologijos aspektas – aiškiai deklaruotas tikslas ginti Rusijos „nacionalinius, sociokultūrinius, dvasinius-moralinius ir istorinius ypatumus“, kartu siekiant perkurti tarptautinę žmogaus teisių apsaugos sistemą. Anot Kremliaus, Vakarai savavališkai pasisavino teisę apibrėžti žmogaus teises, todėl tokios valstybės turi būti „nubaustos“. Rusija atvirai teigia, kad visuotinai pripažintos teisinės normos jai yra mažiau svarbios už pačios Rusijos interesus, kurie grindžiami unikaliomis „vertybėmis“ ir sena istorija.
Istorijos iškraipymas savo vidinės ir išorinės politikos tikslams
Valstybinės doktrinos ir net Rusijos Konstitucija vartoja specifines sąvokas, tokias kaip „kultūrinis suverenitetas“, „istorinis sąmoningumas“, „istorinė tiesa“. Tai rodo, kad kultūra naudojama kaip ginklas, o kartu atskleidžia, kaip glaudžiai siejasi vertybės, „istorinė atmintis“, „istorinė tiesa“ ir nacionalinis saugumas.
Kad sukurtų alternatyvią realybę, grįstą „amžina“ Rusijos didybe ir kariniu patriotizmu, vien 2025 m. Rusija skyrė daugiau nei 444 milijonus eurų kultūrinėms iniciatyvoms. Rusijos filmai, serialai (taip pat ir animacija), literatūra bei muzika turi formuoti „tarptautinį Rusijos Federacijos, kaip turtingos kultūros šalies, įvaizdį“. Panašiai kaip kinas, nauji Rusijos istorijos vadovėliai taip pat pabrėžia Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos didybę, kolektyvinį „amžiną“ rusų tautos herojiškumą, tuo pat metu „ištrindami“ kitas tautas istoriografijoje ir apskritai Rusijos visuomenės mentaliteto žemėlapyje.
Rusijos teritorijos pristatomos kaip natūraliai „istoriškai susijungusios į vieną“. „Tėvynės istorija“ pateikiama kaip šventas, savipakankamas, nuo nieko nepriklausantis kultas, kuriame negalima kritikuoti nei valdžios, nei armijos veiksmų, karinių kampanijų, okupacijų, nei nusikaltimų žmoniškumui.
Tokios naratyvų tendencijos jau pastebimos net užsienio, pavyzdžiui, Italijos, istorijos ir geografijos vadovėliuose: Rusijos invazija į Donbasą vadinama „pilietiniu karu“, Krymo okupacija pristatoma kaip „teisėtas sugrį -
žimas į Rusiją“, neigiama Ukrainos tapatybė ir valstybingumas, Kyjivas vadinamas „Rusų miestų motina“, o Ukraina, Baltijos šalys, Moldova ir Baltarusija – „Rusijos regionais“. Be to, palankiai vaizduojamas komunizmas ir net kalbama apie „rusišką Lvivo miestą“.
Pasak Rusijos ideologų, SSRS subyrėjimo priežastis buvo sovietinės „vieningos istorinės erdvės“ ir „brolybės“ praradimas. Todėl dabar Rusija siekia „atkurti šią bendrą istorinę erdvę“, iš esmės reikalaudama, kad Ukraina atsisakytų savo istorijos, literatūros, meno, kultūros ir kalbos. Tuo metu, kai Ukraina vykdo dekomunizaciją, Rusija juda priešinga kryptimi – įgyvendina „restalinizaciją“, kurios metu pastatyta daugiau kaip 100 paminklų Stalinui. Tai liudija ne tik militarizuotą mąstymą, bet ir imperinių ambicijų sugrįžimą.
Prorusiškų naratyvų sklaida
Tyrėjas Sergei‘us Zhukas atskleidė, kad prorusiški naratyvai skverbiasi ir į Vakarų akademinę erdvę – tai vyksta tiek per istorinius KGB / FSB ryšius, tiek per rusišką požiūrį į Ukrainą, kitas posovietines respublikas, Vidurio ir Rytų Europą. Nesuvokimas, kaip Rusija sąmoningai naudoja humanitarinius mokslus savo tikslams, lemia tokius pareiškimus, kokius yra išsakęs, pavyzdžiui, Andrew Marras (buvęs BBC žinių redaktorius): kad esą „be Rusijos kultūros Europa būtų menkesnė – paviršutiniškesnė, labiau neišmanėliška, skurdesnė“.
Nuostata, kad „menas yra aukščiau politikos“, leidžia Rusijos ideologijai („Russkij mir“) skverbtis kultūriniais kanalais – pabrėžiant jos didybę, karinį didvyriškumą, kitų tautų menkavertiškumą. Tai padeda pridengti karo nusikaltimus ir Ukrainos kultūros paveldo grobstymą vykstant karui.
Vakarų atsakas į mentalinį karą
Ar Vakarai supranta, kokį pavojų kelia humanitarinių mokslų pavertimas ginklu mentaliniame kare? Tik iš dalies ir gana lėtai. Iki 2025 m. vidurio Rusijos kultūros centrai veikė net 71 šalyje ir tik kelios šalys juos uždarė arba
sustabdė jų veiklą. Europos Sąjunga 2022 m. įvedė naują terminą „užsienio informacijos manipuliacija ir kišimasis“ (angl. Foreign Information Manipulation & Interference , FIMI), apibūdinantį veiksmus ir informaciją, kurių paskirtis – daryti neigiamą įtaką vertybėms, pokyčiams ir politiniams procesams. Buvo pavartotas ir terminas „Putino melų industrija“. Vis dėlto tik vienoje iš trijų FIMI ataskaitų kalbama apie kultūros pavertimą ginklu. Vadinasi, Europos bendruomenė tik pradeda suvokti grėsmę, tačiau šis suvokimas vis dar daug siauresnis nei tikrieji Rusijos ketinimai išnaudoti humanitarinius mokslus geopolitiniams tikslams.
Kadangi mentalinis karas oficialiai nėra paskelbtas, jis yra nematomas ir paslėptas nuo tikslinės auditorijos, taigi tokia įtaka plinta lengviau. Galime pasitelkti dvi metaforas, kad paaiškintume, kaip Rusija paverčia kultūrą ir humanitarinius mokslus ginklu. Pirmoji –Trojos arklys. Vakaruose kultūra dažnai suvokiama kaip paprastas meno, literatūros, istorijos atspindys, būdas
pažinti pasaulį ir laisvalaikio forma. Tačiau „viduje“ ši kultūra turi įterptus Rusijai svarbius naratyvus ir prasmes, kurie skiriasi nuo Vakarų vertybių. Antroji metafora – rusiška lėlė matrioška, kuri simbolizuoja kultūros pavertimą daugiapakopiu įtakos ginklu. Ši lėlė, kurios viduje slepiasi mažesnės lėlės, vaizduoja kultūros sritis plačiąja prasme: meną, kalbą, literatūrą, istoriją, švietimą, laisvalaikį, masinę kultūrą ir kt. Kiekviena mažesnė lėlė viduje simbolizuoja konkrečius Rusijos strateginius tikslus – pradedant nuo vidinės auditorijos militarizavimo, baigiant tarptautinės teisės silpninimu ir bandymu ją pakeisti „naujomis istorinėmis ir moralinėmis vertybėmis“. Iš esmės ši matrioška – tarsi kultūrinė Trojos arklio versija. Išoriškai ji atrodo kaip nekaltas kultūros reiškinys, tačiau jos viduje slypi daugiapakopė ideologinė schema. Jos tikslas – sukurti alternatyvią realybę, kurioje žmonės sąmoningai ar nesąmoningai, daugiau ar mažiau priima „Russkij mir“ idėjas. Šitaip kitos šalys pamažu virsta Rusijos įtakos platformomis.
KRIZĖS IR INOVACIJOS
Tamsioji ekonomikos pusė: ar krizės skatina inovacijas?
Tomas Karpavičius
Vilniaus universiteto
Ekonomikos ir verslo administravimo fakultetas
Skurdo, krizių ir inovacijų ryšys atskleidžia (ne)tikėtą dvilypumą, kuris verčia permąstyti nusistovėjusias ekonomikos teorijas. Nors įprasta manyti, kad inovacijos klesti ten, kur yra gausu išteklių ir vyrauja ekonominis pakilimas, praktikoje dažnai pasitvirtina priešinga tendencija – riboti ištekliai ir finansiniai sunkumai tampa postūmiu kūrybiškiems sprendimams ir nestandartiniam mąstymui. Yra sakoma, kad tik alkanas menininkas gali sukurti šedevrą. Ar tas pats galioja ir kuriant inovacijas?
Ekonomistų įžvalgos – skiriasi
Klausimas, ar skurdas gali tapti inovacijų šaltiniu, jau ilgą laiką kelia diskusijas tarp ekonomistų ir inovacijų tyrinėtojų. Nobelio premijos laureatai Esther Duflo ir Abhijitas Banerjee, daug metų tyrinėję ekonominius skurdo aspektus ir ypač sprendimų priėmimo aplinkybes skurdo sąlygomis, teigė, kad skurdas, nuolatinis išgyvenimo režimas ir stresas slopina gebėjimą rizikuoti, mažina žmonių galimybes kurti ir planuoti. Ir akivaizdu, kad skurdžiose visuomenėse inovacijos neatsiranda savaime, joms reikia specialios išorinės pagalbos (pirmiausia finansinės).
Kiek kitokį požiūrį siūlė legendinis amerikiečių akademikas ir verslininkas Claytonas Christensenas. Jo teigimu, inovacijos ir išradimai dažnai prasideda nuo būtinų, paprastų ir pigių sprendimų, skirtų mažiau pelningoms ir skurdžioms rinkoms. Geras pavyzdys galėtų būti pigūs plastikiniai akiniai, kurie iš pradžių buvo skirti naudoti skurdžiose šalyse, o vėliau tapo mados atributu pasiturinčių vakariečių rankose. Skurdas čia tampa terpe galimybėms ir naujovėms, nes šios rinkos dažniau yra silpnesnės ekonomiškai.
Vis dėlto šiai pozicijai nepritarė vienas iškiliausių XX a. ekonomistų Josephas Schumpeteris. Jo manymu, skurdas veikiau stabdo inovacijas, o ne jas skatina. Inovatoriams būtini tam tikri ištekliai – prieiga prie švietimo, mentorių, technologijų, kapitalo – elementų, kurie dažniausiai aptinkami turtingesnėje aplinkoje. J. Schumpeteris teigė, kad inovacijos gali veikti kaip augimo katalizatorius, bet retai kada kyla tiesiogiai iš skurdo sąlygų.
Dar kitokį požiūrį pateikė italų ekonomistė Mariana Mazzucato. Ji pabrėžė, kad dauguma didžiausių pastarųjų dešimtmečių technologinių proveržių – GPS, internetas, saulės baterijos, mikroschemos – atsirado būtent dėl didelių viešųjų investicijų į mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą, dažnai per kariuomenės ar kosmoso agentūrų programas. M. Mazzucato mintis aiški: be valstybės paramos net ir didžiausias poreikis ar skurdas retai kada lemia proveržį. Dažniau – priešingai, skurdas tampa kūrybiškumo ir inovacijų stabdžiu.
Amerikiečių ekonomistas ir Niujorko universiteto profesorius Williamas Easterly visuomet tikėjo, kad inovatyvumas gali klestėti tik ten, kur mažai valstybinio reguliavimo. Kartais skurdžiose bendruomenėse žmonės turi maksimalią laisvę veikti, nes valstybė nenori arba neturi pajėgumų viską reguliuoti ir kontroliuoti.
Šios skirtingos ekonomistų įžvalgos rodo, kad ryšys tarp skurdo ir inovacijų nėra vienareikšmis. Vieni mato skurdą kaip kūrybiškumo katalizatorių, kiti – kaip didelę kliūtį inovacijoms, o treti pabrėžia sisteminės paramos ar laisvės svarbą. Atsakymas, kaip dažnai ir būna ekonomikoje, priklauso nuo konteksto.
Startuoliai – inovatyvumo veidrodis
Viena didžiausių paskutinių globalių finansų krizių, vykusi 2008 m., apėmė kone visą pasaulį ir vis dar
COVID-19 laikotarpis parodė, kad krizės –tai ne vien tik grėsmė ir visiška stagnacija, bet ir proveržio galimybė.
1 pav. Per 2008 m. krizę įkurti startuoliai. Sudarė teksto autorius, remdamasis crunchbase.com duomenimis
priverčia bankininkus ir investuotojus sapnuoti košmarus. Įdomu pažvelgti į šį laikotarpį ir kitu kampu – kas tuo metu vyko inovacijų pasaulyje?
Norint suprasti, kaip funkcionuoja inovacijų plėtra, geriausia paanalizuoti startuolių – neseniai įkurtų ir sparčiai augančių dažniausiai technologijų sektoriaus įmonių – ekosistemą. Būtent technologijų startuoliai yra paprastai atsakingi už novatoriškiausius ir populiariausius pastarųjų metų išradimus. Ir nėra geresnės vietos tai tirti nei Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV), kurios yra laikomos startuolių ir rizikos kapitalo tėvyne. Tad kas gi per finansų krizę vyko su JAV startuoliais? Naujų įmonių (veikiančių mažiau nei vienerius metus) steigimo tempai pradėjo mažėti dar prieš 2007 m., o žemiausias taškas pasiektas 2010 m., krizės įkarštyje – tais metais įkurta 326 tūkstančiai naujų verslų. Palyginimui – iki krizės šis skaičius viršydavo 400 tūkstančių per metus. Į prieškrizinį lygį naujų įmonių steigimas grįžo tik 2019-aisiais. Panašios tendencijos buvo ir rizikos kapitalo investicijų segmente. Bendra rizikos kapitalo investicijų suma sumažėjo nuo 30 milijardų JAV dolerių 2007 m. iki beveik 17 milijardų JAV dolerių 2009 m., t. y. daugiau kaip 40 proc. Rizikos kapitalo sandorių skaičius smuko nuo 4000 sandorių 2007 m. iki 2800 sandorių 2009 m. A, B ir C serijos investicijos, lyginant 2007 ir 2009 m., sumažėjo apie 50 proc. Tačiau labiausiai nukentėjo vėlesnių stadijų finansavimas, nes investuotojai nenorėjo prisiimti papildomos rizikos ilguoju laikotarpiu.
Bet... dideli startuoliai, tokie kaip „GitHub“, „MongoDB“, „Slack“ ir „Uber“, atsirado būtent per krizę, t. y. 2007–2009 m., ir vėliau tapo vienaragiais (1 pav.).
COVID-19 laikotarpis – inovacijų katalizatorius?
Nors bendras inovacijų, patentų ir startuolių aktyvumo paveikslas COVID-19 laikotarpiu priminė aiškią V formą –staigus smukimas pandemijos pradžioje ir lėtas atsigavimas, prasidėjęs tik 2022 m., vis dėlto tam tikruose sektoriuose buvo juntamas inovacijų suaktyvėjimas. Kai įprastos veiklos formos pasidarė nebeįmanomos dėl karantino ribojimų ir draudimų, būtinybė prisitaikyti paskatino spartų naujovių kūrimą ir diegimą. Ypač tai pasakytina apie logistikos ir tiekimo sektorius. Tokios milžinės kaip „Amazon“ spartino sandėlių automatizaciją ir robotizaciją. „UPS“ ir „FedEx“ investavo į realaus laiko siuntų sekimo ir maršrutų optimizavimo algoritmus. Tuo tarpu startuoliai „Nuro“ ir „Gatik“ aktyviai testavo autonominius prekių pristatymo būdus. Pandemija taip pat paskatino didelį inovacijų proveržį sveikatos priežiūros srityje. „Moderna“ ir „BioNTech“ tapo pirmosiomis įmonėmis pasaulyje, kurios komerciniais tikslais pritaikė mRNA technologiją vakcinoms kurti. T. y. technologiją, kuri dar prieš kelerius metus laikyta tik moksline vizija, pandemijos metu jie ekstremaliai greitai pavertė realybe, žinoma, su didele valstybės finansine ir reguliacine parama. Ne mažiau reikšmingi pokyčiai įvyko ir telemedicinos srityje.
JAV bendrovės „Teladoc Health“ nuotolinių konsultacijų platforma vien per pirmąjį 2020 m. pusmetį atliko daugiau kaip 7 milijonus nuotolinių konsultacijų. Tuo tarpu Europoje išsiskyrė Prancūzijos kompanija „Doctolib“, kuri tapo nepakeičiama tiek konsultuojant pacientus, tiek valdant vakcinacijos procesus. Dar viena sritis, kuri pandemijos metu patyrė itin spartų augimą, buvo nuotolinio darbo sprendimai. Kai biurai
visame pasaulyje užvėrė duris, įmonėms teko skubiai ieškoti būdų, kaip efektyviai užtikrinti komunikaciją su darbuotojais. Startuolis „Tandem“ sukūrė virtualų biurą, leidžiantį komandos nariams jaustis taip, tarsi jie visi dirbtų viename pasitarimų kambaryje. Tuo tarpu „Zoom“ tapo tikru pandemijos fenomenu – per kelis mėnesius aktyvių programos naudotojų skaičius išaugo nuo 10 milijonų iki daugiau kaip 300 milijonų. Prie „Microsoft Teams“ programos per 2020 m. buvo pridėta daugybė naujų papildomų funkcijų, tokių kaip integruotas vertimas ar balsavimas. Švietimas – dar vienas sektorius, kuris pandemijos metu ir po jos buvo priverstas kardinaliai keistis. UNESCO duomenimis, 2020 m. daugiau nei 1,6 milijardo mokinių (t. y. 94 proc. visų pasaulio mokinių) patyrė mokymosi proceso sutrikimų ir visai ar iš dalies negalėjo mokytis. Situaciją dar labiau apsunkino nelygi technologinė prieiga: daugiau nei 830 milijonų mokinių neturėjo prieigos prie kompiuterių namuose ir net 40 proc. mokinių –prieigos prie interneto. Mokyklos ir universitetai perėjo prie nuotolinio mokymosi ir ėmė aktyviai naudotis tokiomis platformomis kaip „Moodle“, „Google Classroom“ ar „Coursera“. Labai populiarūs tapo tokie startuoliai kaip „Duolingo“, siūlantis žaidybinį ir personifikuotą kalbų mokymąsi, ir „Outschool“, siūlantis personalines
nuotolines pamokas mokiniams. Šie sektoriai patyrė tikrą inovacijų sprogimą ne dėl savo pačių pasirinkimo, bet dėl būtinybės prisitaikyti prie staiga pasikeitusių sąlygų. Laikas parodė, kad ši būtinybė nebuvo laikina – daugelis naujų sprendimų įsitvirtino ir pakeitė tradicinius veiklos modelius. Galime drąsiai teigti, kad COVID-19 laikotarpis parodė, jog krizės – tai ne vien tik grėsmė ir visiška stagnacija, bet ir proveržio galimybė.
Ką atskleidžia patentų duomenys?
Nors kalbant apie inovacijas dažnai teigiama, kad krizės gali paskatinti proveržį, realūs statistiniai patentų paraiškų duomenys iš Lietuvos ir JAV nebūtinai tai patvirtina. JAV patentų paraiškų skaičius nuo 2007 iki 2019 m. augo gana nuosaikiai (2 pav.). Net per 2008 m. finansų krizę nebuvo fiksuota ryškaus paraiškų sumažėjimo. Tai rodo, kad JAV inovacijų ir mokslo sistema pasižymi tam tikru atsparumu finansiniams ir geopolitiniams sukrėtimams.
Tačiau 2022 m. jau pastebimas ryškus paraiškų skaičiaus kritimas. Jis, tikėtina, susijęs su sudėtinga popandemine situacija, geopolitiniu neapibrėžtumu ir struktūriniais pokyčiais JAV ekonomikoje. Reikia turėti omenyje, kad inovacijų vystymas – nuo idėjos iki patentavimo –
Patentų paraiškų skaičius JAV
2 pav. Patentų paraiškų skaičius JAV 2007–2024 m. Sudarė teksto autorius, remdamasis JAV patentų ir prekių ženklų biuro duomenimis
Patentų paraiškų skaičius Lietuvoje
3 pav. Patentų paraiškų skaičius Lietuvoje 2007–2024 m. Sudarė teksto autorius, remdamasis Lietuvos patentų biuro duomenimis
paprastai užtrunka ilgiau nei vienerius metus. Todėl atrodo visai logiška manyti, kad COVID-19 pandemija, prasidėjusi 2020 m., turėjo reikšmingą poveikį vėlesnių metų (ypač 2022-ųjų) inovacijų rodiklių kritimui.
Šiam kritimui įtaką darė keletas veiksnių: sumažėję arba perskirstyti inovacijų finansavimo šaltiniai, atidėti ar sustabdyti projektai, darbo apribojimai (ypač laboratorijose, kur fizinis buvimas dažnai būtinas), taip pat trūkinėjančios tiekimo grandinės, kurios apsunkino reikiamų medžiagų, komponentų ar žaliavų įsigijimą tyrimams.
Lietuvoje patentų paraiškų dinamika yra kur kas labiau banguota nei JAV (3 pav.). Pastebimas kilimas nuo 2007 iki 2014 m., tačiau vėliau prasideda ilgalaikis mažėjimas. Nei per 2008 m. finansų krizę, nei per 2020 m. pandemiją nebuvo aiškių šuolių ar kritimų – paraiškų skaičiaus pokyčiai išliko gana tolygūs.
Ši mažėjimo tendencija yra labiau susijusi su Lietuvos inovacijų sistemos jautrumu tarptautiniams geopolitiniams ir ekonominiams svyravimams. Prie jos taip pat prisideda keli struktūriniai veiksniai: ribotas inova -
cijų finansavimas, mažesnis mokslinių tyrimų mastas ir, svarbiausia, aiškios ir nuoseklios valstybės strategijos trūkumas. Tiksliau tariant, trūksta ne tik vizijos, bet ir konkrečių strateginių veiksmų bei plano, galinčių skatinti inovacijų kūrimą ir patentavimą.
Apibendrinant galima teigti, kad JAV inovacijų ekosistema yra stabilesnė ir atsparesnė krizėms nei Lietuvos. Tai lemia keli esminiai veiksniai – JAV turi didžiausią pasaulyje rizikos kapitalo rinką, geriausius universitetus, stiprius privačius tyrimų centrus ir plačias tiek valstybines, tiek privačias finansavimo galimybes. Tai sudaro tvirtą inovacijų infrastruktūros pagrindą.
Tuo tarpu Lietuvos inovacijų sistema yra labai maža, labiau priklausoma nuo išorinių veiksnių – tarptautinių ekonominių ir geopolitinių pokyčių, išorinių finansavimo galimybių, apskritai yra inertiškesnė.
Istoriniai duomenys rodo, kad daugelyje šalių ekonominiai nuosmukiai dažniau sutampa su nuosekliai mažėjančiu ar per trumpą laiką sumažėjusiu patentų paraiškų skaičiumi, o ne su jo staigiu išaugimu. Tai rodo, kad krizės pačios savaime nesukuria inovacijų, bet išryškina
pav. Lietuvos, Latvijos ir Estijos ekspertų apklausos rezultatai. Sudarė tyrimo autorius
sisteminį pasirengimą jas kurti. Prie to labiausiai prisideda teisės aktai ir reglamentai, prieinamas finansavimas, mokslo bazės, tyrimų centrai ir švietimo sistema. Tik tose šalyse, kur šie elementai jau egzistuoja, krizės ir sunkumai gali tapti katalizatoriumi, o ne stabdžiu.
Ekspertų apklausoje – estų optimizmas
2024 m. antroje pusėje buvo atlikta 312 ekspertų –mokslininkų, išradėjų, tyrimų ir plėtros skyrių darbuotojų, startuolių kūrėjų – apklausa trijose Baltijos šalyse. Apklausą sudarė beveik 100 kiekybinių ir kokybinių klausimų. 4 pav. pateikiama atsakymų į esminius klausimus statistika.
Lietuvos, Latvijos ir Estijos ekspertų apklausa atskleidė nevienodą požiūrį į inovacijų ir krizių sąsajas ir į finansavimo aplinką Baltijos šalyse. Dauguma Lietuvos respondentų nesutinka, kad krizės skatina inovacijas, ir tik 15 proc. pritaria tokiam teiginiui. Latvijoje skeptikų kiek mažiau (40 proc.), o Estijoje optimistų daugiausia – net 40 proc. respondentų mano, kad krizės gali paskatinti inovacijas.
Valstybinis finansavimas išlieka pagrindiniu inovacijų šaltiniu visose Baltijos šalyse. Ypač ryškiai tai matoma Lietuvoje, kur net 74 proc. respondentų nurodė priklausą nuo finansinės valstybės paramos. Tai leidžia manyti, kad inovacijų dinamika Baltijos šalių regione gali būti ypač jautri ES fondų paskirstymui ir fiskaliniam ciklui.
Klausimas apie krizės poveikį inovacijų kūrimo laikotarpiams taip pat atskleidė bendrą tendenciją visose Baltijos šalyse – dauguma respondentų nurodė, kad krizės turėjo įtakos jų inovacijų kūrimo ar diegimo laikui. Tai reiškia, kad sprendimai pradėti, tęsti ar stabdyti inovacinius procesus dažnai priklauso nuo to, ar krizė jau prasidėjo, ar jos tikimasi artimiausiu metu.
Tyrimas leidžia daryti išvadą, kad krizės savaime nėra nei inovacijų stabdys, nei jų varomoji jėga. Jos gali tapti katalizatoriumi tik esant stipriai sisteminei bazei – kai yra prieinamas finansavimas, palanki reguliacinė aplinka, žinių infrastruktūra, mokslo įstaigos.
JAV pavyzdys rodo, kad inovatyvios ekosistemos sugeba atlaikyti visus įmanomus sukrėtimus – finansų, geopolitines ar sveikatos krizes – ir netgi pasinaudoti jais kaip augimo impulsu. Tuo tarpu Lietuvos atvejis primena, kad be ilgalaikės, nuoseklios inovacijų strategijos ir stabilaus finansavimo krizės gali lemti užsitęsusį inovacijų sąstingį.
Inovacijos, išradimai ar nestandartiniai sprendimai atsiranda iš būtinybės, bet įsitvirtina tik ten, kur leidžiama ir skatinama kvestionuoti nusistovėjusias normas ir taisykles, leidžiama klysti ir kurti. Tie, kurie geba matyti krizę kaip galimybę ir atspirties tašką, dažniausiai ir tampa inovacijų lyderiais.
Krizės pačios savaime nesukuria inovacijų, bet išryškina
sisteminį pasirengimą jas kurti.
KAZIO SAJOS RANKRAŠČIO TYRIMAS
Geltonas flomasteris, slieko koja ir mamutai
Prof. Paulius V. Subačius
Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas
Dabartiniai moksleiviai, norėdami pasididžiuoti prieš draugus, kad turi šį tą geresnio, tikriausiai lyginasi išmaniaisiais įrenginiais ir programėlių gausa. O prieš kelis dešimtmečius klasiokai pavydžiai nužvelgdavo mokyklinį penalą su didesniu nei keturių spalvų flomasterių rinkiniu. Retas, ypač vertintas buvo geltonas flomasteris – kaipgi be jo nupieši saulę ar saulėgrąžą? Maža to, geltona spalva parankiausia tekstui žymėti, todėl ir šiandien dažnai pasitelkiama – tiek kaip fizinis žymiklis spaudinyje, tiek kaip paryškinimo standartas skaitmeniniuose failuose.
Tačiau geltonu flomasteriu subraukytas ir apipieštas rankraštis, mus pasiekęs iš gūdaus sovietmečio – ne tik keista retenybė, bet ir užuomina apie vakarietiškų idėjų kelią į okupuotą Lietuvą.
Viena apysaka trimis pavadinimais
Sudominęs rankraštis aptiktas ieškant kuo labiau taisytų, perdirbtų ir tobulintų autografų. Tokio tekstologinio tyrimo tikslas buvo atskleisti literatūrinės genezės mechanizmus: kaip kūrinys išauginamas nuo kartais negrabių it liauni daigeliai frazių iki tankios teksto gyvatvorės. Viename popierių pluošte atsivertę lapai su įvairiaspalviais rombais ir penkiais geltonais žiedeliais, užpieštais ant nubrauktų eilučių, paskatino stabtelėti. Škicų, geometrinių figūrų, atliktų pieštuku ar rašalu, archyvinių rankraščių paraštėse pasitaiko nuolat. Šis buvo kitoks, jo autorius Kazys Saja ant savo darbo stalo turėjo ir bent penkis skirtingus flomasterius.
Nors spalvotai redaguotas K. Sajos kūrinys iš pirmo žvilgsnio skirtas moksleiviams, tačiau jo publikavimo istorija visai nevaikiška, rūsti. Net pavadinimą keblu aiškiai nurodyti: rašytojas buvo sugalvojęs šmaikštų, bet leidyklinė cenzūra nusprendė, kad ironija pernelyg dviprasmiška. Apysaka prasideda epizodu, kuriame į neįprastą paradoksų ir alegorijų pasaulį patenka iš pamokos išvytas protagonistas. Mokytoja jį aprėkia ir nubaudžia, nes paauglys neįstengia nuslėpti konvulsiško kikenimo, kai klasės draugas atsakinėdamas biologiją tarsteli: „jei nutrauksim sliekui koją...“. Šia fraze K. Saja ir norėjo pavadinti knygą, tačiau prielaida „jei...“ ideologinių kontrolierių iššifruota kaip totalitarinės sistemos kritika: jei padarysim, kas neįmanoma, pavyzdžiui, sukursim komunizmą, kaip kad skelbė komunistų propaganda. Buvo atmestas ne vien pavadinimas, bet ir visas kūrinys. Leidėjams netiko ir antras K. Sajos pasiūlytas, pasakiškai romantiškas pavadinimas „Mėnesienoj gimęs“. Tik po dešimtmečio, 1978 m., pataisytas, sušvelnintas apysakos tekstas antrašte „Už nevarstomų durų“ pagaliau palaimintas spaudai ir pasiekė skaitytojus. Originaliu pavadinimu „Jei nutrauksim sliekui koją“ knyga išleista jau atgavus Nepriklausomybę, 2006 m.
Flomasteriai: kasdienybė ir retenybė
Paties rašytojo Lietuvos literatūros ir meno archyvui perduotuose kūrinio 1967–1968 m. juodraščiuose, rašytuose mėlynu rašalu, K. Saja taisė ir piešė raudonu, žaliu, mėlynu flomasteriu. Tai apskritai neįprasta, juk čia ne pradinuko sąsiuvinis, tačiau ypač stebina geltona spalva. Norėdami paaiškinti kodėl, turime pažvelgti į flomasterių istoriją. Rašiklį, kuriame rašalas sunkiasi per veltinio antgalį, 1910 m. patentavo amerikietis Lee W. Newmanas, o po šešiolikos metų jo tautietis Benjaminas Paskachas registravo išradimą vamzdelio su skystais dažais, kurie teka per gale įtaisytą kempinėlę. Po Antrojo pasaulinio karo panašios technologijos storo profilio žymikliai, skirti etiketėms, plakatams gaminti, Vakaruose tapo įprastu dalyku. Šiuolaikinius flomasterius, kuriuose vandeniu ir alkoholiu atskiestų dažų prisotinta porėto sintetinio pluošto šerdelė pamažu maitina rašantį kietesnio akyto pluošto galiuką,
Rašytojas žymėjo ir taisė ezopine kalba
valdžią kritikuojančią apysaką vakarietiškais rašikliais.
Kazio Sajos apysakos pirmas leidimas pavadinimu „Už nevarstomų durų“, 1978 m. Iliustruota Stasio Eidrigevičiaus
Kazio Sajos apysakos antras leidimas, 2006 m. Iliustruota Stasio Eidrigevičiaus
1963 m. pradėjo gaminti Yukio Horie vadovaujama Japonijos kanceliarinių prekių įmonė (dabar žinoma „Pentel“ pavadinimu).
Sovietų Sąjunga, kuri nepaisė patentų teisės ir, ką įstengė, tą nelegaliai kopijavo, pirmą moksleiviams skirtų plonų flomasterių cechą atidarė 1967 m., tačiau dar keliolika metų vietiniai rašikliai tebuvo keturių spalvų – juodos, mėlynos, purvinai žalios ir purvinai raudonos.
Tiesa, maždaug nuo 1975 m. platesnio spalvų spektro rinkiniai importuoti iš Čekoslovakijos, bet retas galėjo jų įsigyti, nes Dačicės gamykloje „Centropen“ du dešimtmečius štampuotos plastikinės dalys, o porėtas šerdeles bei dažus tiekė japonai ir vokiečiai. Kaip įdomybę verta paminėti, kad pats bendrinis žodis flomasteris, vartojamas tik SSRS ir slaviškose buvusio Rytų bloko šalyse, sovietų perimtas iš kitos įmonės nei technologija. Tai JAV ir Didžiosios Britanijos kompanijai „Esterbrook“ priklausęs prekės ženklas „Flo-master“ (~ [rašalo] tekėjimo meistras). Su juo daugiausia platinti įrašams ant stiklo, plastiko, metalo skirti žymikliai ir piešimo įrankiai reklamoms bei grafičiams. Jie SSRS niekada nebuvo pardavinėjami, o ir kitur vėliau uždrausti dėl sveikatai pavojingos dažų sudėties.
Rašiklių ir idėjų kontrabanda
Taigi XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje flomasteriais rašęs K. Saja buvo labai ankstyvas jų naudotojas geležine uždanga nuo laisvojo pasaulio atitvertos Lietuvos sąlygomis. Maža to, kitų juodraščiuose rastų spalvų flomaste-
Stasio Eidrigevičiaus iliustracija Kazio Sajos apysakai „Jei nutrauksim sliekui koją“, 2006 m.
riai teoriškai galėjo būti pagaminti Leningrade ir įsigyti parduotuvėje, bet tikrai ne geltonas. Rašytojas žymėjo ir taisė ezopine kalba valdžią kritikuojančią apysaką vakarietiškais rašikliais, kurie pardavinėti nelegaliai, juodojoje rinkoje, drauge su tokiais deficitais kaip „Levi’s“ džinsai ar „Sony“ muzikos grotuvai. Elektroniniu laišku pasiteiravus šiemet 93-iąjį gimtadienį minėjusio autoriaus, kaip įsigijęs pirmuosius flomasterius, K. Saja prisiminė, kad juos atvežęs kažkuris iš Lietuvoje viešėjusių išeivių, ir pabrėžė patriotinę lauktuvių reikšmę, nes rinkinyje buvusios trys tautinės vėliavos spalvos.
Po geometriniais ornamentais slypi išbrauktos frazės, kuriose užslėptos nuorodos į totalitarinę priespaudą buvo bene pačios ryškiausios, o ironiška pasaka peraugusi į manifestacinę retoriką. Iš pažiūros nesąmoningas paišymas, štrichavimas yra intensyvaus galvojimo, susikaupimo momentų ženklai, stabtelėjimai kūrinio genezės, t. y. jo formavimosi, procese. Juodraštis liudija, kaip K. Saja mąstė, kuo pakeisti atkarpas, kurių nusprendė atsisakyti leidyklai atmetus kūrinį. Pavyzdžiui, geltonomis gėlytėmis apipieštas fragmentas, kurioje vienas iš apysakos veikėjų kreipiasi į engėjus sakydamas: „Aš nereikalauju, kad jūs pasidarytumėt kaip angelai, tik geruoju prašau visai įmanomo dalyko, gyvenkime kaip broliai.“
Nors gėlytės tik penkios, jos inspiruoja rekonstrukcinę prielaidą, kad į šią pievą buvo atklydęs ganytis stambus padaras, kurio kilmė, kaip ir geltono flomasterio – užjūrinė. Tais pačiais metais K. Saja rašė dideliu meniniu įvykiu tapusią pjesę-groteską „Mamutų medžioklė“, kurios premjera 1968 m. gruodžio 31-ąją Kauno dramos teatre reiškė absurdo teatro
Kazio Sajos apysakos rankraštis. Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 129, ap. 1, b.
gimimą Lietuvoje. Tokio teatro idėjas K. Saja parsivežė iš JAV, kur 1967 m. lankė po karo už Atlanto atsidūrusį brolį. Publika išsyk suprato, kad maskarado kostiumais apsirengęs personažų ketvertukas, kuris ieško žadėtos šventės ir niekaip jos neranda, o galiausiai įklimpsta dervoje, yra apsigavęs dėl utopinės komunizmo ateities. Panašiai kaip dėl slieko kojos jaunesnei auditorijai skirtoje apysakoje. Žmonės per naktis stovėjo eilėse, kad pamatytų Jono
Jurašo režisuotą „Mamutų medžioklę“, tačiau netrukus partiniai šulai suprato: „spektaklio eiga tiesiog duria pirštu ir išmuša pasitikėjimą mūsų partija ir vyriausybe“. Jis buvo išbrauktas iš repertuaro ir liko kultūrinėje atmintyje kaip gyva neuždraudžiamo juoko susidūrus su absurdu legenda.
Įrašų flomasteriu tyrimai – retenybė
Geltoni taisymai autoriniuose juodraščiuose leido susieti ydingą sovietinės santvarkos prigimtį demaskuojančius K. Sajos kūrinius, kurie įvairiais lygmenimis – nuo pasirinkto rašiklio iki literatūrinio sąlygiškumo formų – buvo kultūrinė kontrabanda iš Vakarų. Gėlytės autografuose byloja apie stabtelėjusį, prigludusį prie žemės, tarsi tykantį rašytoją. Tykantį Brežnevo stagnacijos laikų mamuto – cenzūros, kuri turėtų nepastebėti, kaip autorius įžengs į laisvesnio mąstymo zoną. K. Sajos paišyba, žinoma, nepersikėlė į spausdintą knygą, tačiau jos iliustracijos tapo dar vienu nesusitaikymo su totalitarine sistema ir meninės inovacijos ženklu.
Apipavidalinti „Jei nutrauksim sliekui koją“ buvo pakviestas tuomet dar pradedantis dailininkas Stasys Eidrigevičius. Ir tai buvo viena iš dviejų pirmųjų knygų su jo grafikos darbais. Jie gerokai sustiprino įspūdį, kad K. Sajos apysakoje iš klasės už kvatojimą išvarytas moksleivis sapnuoja ne tiesiog pasaką, bet netinkamų valdovų siaubiamą šalį. Jau šešis dešimtmečius, ypač turtingose šalyse, tiek ploni flomasteriai, tiek žymikliai yra tarp kasdienių kanceliarinių reikmenų. Dalis autorių vis dar rašo ranka, o ne rašomąja mašinėle ar kompiuteriu juodraštinėje kūrybos fazėje. Tačiau gal vos vienas iš kelių šimtų šiuolaikinių rašytojų flomasteriais naudojosi autorinio redagavimo metu. Dar rečiau tokios rašymo priemonės pasitelkimas buvo tyrinėtas – tik dviejuose straipsniuose iš keliolikos tūkstančių publikacijų apie literatūros genezę specialiai analizuoti taisymai flomasteriais. Tad K. Sajos autografai ir jų tyrimas yra trečias toks atvejis greta iš Egipto kilusios prancūzų poetės ir romanistės Andrée Chedid rankraščių, kuriuos analizavo Paryžiaus genetikė Irène Fenoglio, ir paslaptingo portugalų filosofo ir rašytojo M. S. Lourenço užrašų, kuriuos aptarė Lisabonos profesorius João Dionísio. Pastarieji autoriai flomasterių rinkinius įsigijo gretimoje parduotuvėje, o K. Sajai jų naudojimas buvo slapčia įvežto kitoniškumo ženklas sovietinės stagnacijos pilkumoje.
Vos vienas iš kelių šimtų šiuolaikinių rašytojų flomasteriais naudojosi autorinio redagavimo metu.
PILIEČIŲ MOKSLAS
Į mokslo tyrimus įsitraukę piliečiai padaro stulbinamų
atradimų – nuo egzoplanetų iki vaistų nuo Alzheimerio
Indra Giraitė
Dr. Gitana Naudužienė
Vilniaus universiteto biblioteka
Ar galėtumėte patikėti, kad paprastas žmogus, žvelgdamas į žvaigždes, atrado naują planetą? 2019 m. taip ir nutiko – astronomijos entuziastai, savanoriškai analizuodami NASA „Kepler K2“ misijos teleskopo duomenis, atrado unikalią Tauro žvaigždyne esančią egzoplanetą K2-288Bb, kurioje gali būti skysto vandens. Tokie atradimai įmanomi dėl piliečių mokslo –iniciatyvos, kuri leidžia kiekvienam iš mūsų prisidėti prie mokslinių tyrimų: rinkti duomenis, analizuoti rezultatus ar net išspręsti tai, ko nepavyko profesionalams. Pavyzdžiui, žaidėjai platformoje „Fold.it“ per 10 dienų iššifravo AIDS tyrimams svarbaus virusinio baltymo struktūrą, kuri profesionaliems tyrėjams kėlė galvosūkį daugiau nei dešimtmetį. Piliečių mokslas stiprina visuomenės pasitikėjimą mokslu, skatina smalsumą ir leidžia prisidėti prie svarbių problemų sprendimo – nuo klimato kaitos iki sveikatos apsaugos. Lietuvoje tokių iniciatyvų taip pat daugėja, tačiau joms trūksta vieno svarbaus komponento – lygiavertės partnerystės tarp mokslininkų ir visuomenės.
Darwinas evoliucijos teoriją sukūrė ne vienas Britų sociologas Alanas Irwinas 1995 m. pirmasis apibrėžė piliečių mokslą. Ši sąvoka apibūdina tyrimų modelį, kai visuomenė ne tik stebi, bet ir aktyviai formuoja mokslinius procesus, darydama įtaką politikai, spręsdama socialines problemas. Autorius įvedė ir mokslinės pilietybės (angl. scientific citizenship) sąvoką, pabrėždamas visuomenės teisę būti ne tik pasyviais mokslo sukurtų rezultatų naudotojais, bet ir aktyviais žinių kūrimo ir sprendimų priėmimo dalyviais.
Tačiau piliečių mokslas nėra naujas reiškinys! XVIII–XIX a. mokslas buvo laikomas veikla, kurią galėjo praktikuoti bet kuris išsilavinęs žmogus, turintis laiko, išteklių ir trokštantis pažinimo: žmonės stebėjo žvaigždes privačiose observatorijose, kolekcionavo gamtos pavyzdžius, rūsiuose įrengtose laboratorijose atlikdavo cheminius eksperimentus. Įspūdingiausi to laikotarpio atradimai dažnai gimdavo už akademijos sienų. Michaelas Faraday’us, buvęs knygrišio mokinys, padarė didelius atradimus fizikos ir chemijos srityse, o Antonie van Leeuwenhoekas, paprastas prekeivis audiniais, sukonstravo mikroskopus, leidusius pirmą kartą istorijoje pamatyti bakterijas. Charlesas Darwinas neturėjo formalaus gamtos mokslų išsilavinimo, buvo „džentelmenas mokslininkas“, kurio kelionės ir tyrimai nebuvo finansuojami mokslo institucijų, bet sukūrė evoliucijos teoriją bendradarbiaudamas su 2000 piliečių korespondentų tinklu visame pasaulyje.
XX a., stiprėjant mokslo profesionalizacijai ir institucijų įtakai, mokslas tapo vis labiau specializuotas, uždaras, reikalaujantis formalaus išsilavinimo, griežtos metodologijos laikymosi ir atskirtas nuo visuomenės. Bet ir tuo laikotarpiu atsirado piliečių mokslo projektų. Vienas žymiausių – 1900 m. pradėtas Kalėdinis paukščių skaičiavimas (angl. Christmas Bird Count), kurį inicijavo Nacionalinė Audubono draugija JAV. Šis projektas, kuris tęsiasi iki šiol, yra vienas seniausių piliečių mokslo pavyzdžių. Kasmet tūkstančiai savanorių visoje Šiaurės Amerikoje skaičiuoja paukščius ir taip sudaro vertingą duomenų apie paukščių populiacijas bazę.
Šiandien piliečių mokslas grįžta su nauja jėga. Skaitmeninės technologijos, išmanieji įrenginiai, atvirų duomenų platformos sukūrė infrastruktūrą, leidžiančią visuomenei dalyvauti moksliniuose tyrimuose precedento neturinčiu mastu. Pilietis su išmaniuoju telefonu kišenėje gali prisidėti prie klimato kaitos, astrofizinių ar bioįvairovės tyrimų – veiklų, kurios dar prieš dešimtmetį buvo išimtinai mokslininkų prerogatyva.
Nuo duomenų rinkėjų iki mokslinių tyrimų bendraautorių
Idealiame piliečių mokslo pasaulyje kiekvienas iš mūsų yra ne tik stebėtojas, bet ir aktyvus mokslo proceso dalyvis. Tačiau eilinių žmonių vaidmuo dažnai apsiriboja vien
Žaidėjai platformoje
„Fold.it“ per 10 dienų iššifravo AIDS tyrimams svarbaus virusinio baltymo struktūrą.
duomenų rinkimu – tarsi jie būtų mokslo „bitės“, renkančios nektarą „bitininkams“ – mokslininkams.
Pažangiausiuose moksliniuose projektuose piliečiai tampa tikrais tyrėjais – jie dalyvauja visame procese – nuo problemos formulavimo iki tyrimo rezultatų interpretavimo. „Dragonfly Mercury Project“ yra puikus tokio projekto pavyzdys. 4500 savanorių, dirbančių 107 nacionaliniuose parkuose, ne tik rinko duomenis, bet ir analizavo tyrimo rezultatus. Jų indėlis buvo neįkainojamas – rinkdami laumžirgių lervas, piliečiai aptiko taršos židinius, kurie liko nepastebėti profesionalų, ir sukūrė novatoriškas aplinkosaugos strategijas, praturtindami mokslinį procesą unikaliu požiūriu.
Apie tikrą piliečių mokslą galime kalbėti tuomet, kai visuomenės nariai aktyviai dalyvauja visuose tyrimo etapuose – nuo idėjų generavimo iki duomenų rinkimo ir rezultatų analizės.
Tai išskiria jį iš modelių, kuriuose žmonės atlieka tik pagalbinį, techninį vaidmenį.
Vis dėlto kyla klausimas – ar galime pasitikėti duomenimis, kuriuos renka ne profesionalūs tyrėjai, o, pavyzdžiui, sekmadieniniai paukščių stebėtojai? Kas tokiu atveju tikrina ir sprendžia, kurie duomenys yra tinkami mokslui, o kurie – ne?
Nepaisant šių abejonių, piliečių mokslas atveria iki šiol neregėtas galimybes. Jis leidžia iš esmės išplėsti tyrimų
mastą – vien „eBird“ platformoje 700 000 paukščių stebėtojų jau užfiksavo daugiau nei 1,1 milijardo stebėjimų! Tiek duomenų profesionalūs mokslininkai kauptų šimtmetį.
Koks yra piliečių mokslo pranašumas?
Šiuolaikinis pasaulis susiduria su sudėtingomis plataus masto problemomis, kurių negali išspręsti vien ekspertai, veikiantys uždarose laboratorijose. Pavyzdžiui, klimato krizei įveikti reikalingas ne tik tikslumas, bet ir dideli duomenų kiekiai. Piliečių mokslas suteikia unikalų pranašumą – galimybę kaupti duomenis iš įvairių regionų, sekti ilgalaikes tendencijas ir operatyviai reaguoti į aplinkos pokyčius.
Dirbtinio intelekto eroje visuomenės indėlis į mokslą tampa dar svarbesnis. Algoritmai mokosi iš duomenų, ir kuo šie duomenys yra įvairesni, tuo labiau dirbtinis intelektas geba atspindėti visos žmonijos patirties įvairovę. Kai piliečių teikiama informacija formuoja technologijų vystymąsi, dirbtinis intelektas tampa ne tik išmanesnis, bet ir teisingesnis – prieinamas visiems visuomenės sluoksniams.
Toks perėjimas nuo „mokslo žmonėms“ prie „mokslo su žmonėmis“ kuria naują demokratijos lygmenį – sprendimai remiasi platesne žinių baze, o mokslas virsta kolektyvine veikla, kurioje susilieja profesionalų ekspertizė ir piliečių
patirtis. Tai ne tik stiprina pasitikėjimą mokslu, bet ir skatina kritinį mąstymą bei visuomenės įsitraukimą į bendrų sprendimų paieškas.
Dėliojant dėlionę ieškoma vaistų nuo Alzheimerio
Šiandieninėje mokslo ekosistemoje klesti beprecedentė piliečių mokslo iniciatyvų įvairovė. Tūkstančiai projektų – nuo archeologijos iki okeanografinių tyrimų vykdomi jungiant profesionalų žinias su bendruomenių patirtimi. Visuomenės nariai gali aktyviai prisidėti prie sudėtingų, ilgalaikių vietinės reikšmės ir globalių problemų sprendimo.
Viena žinomiausių piliečių mokslo sėkmės istorijų – NASA ir JAV Nacionalinės okeanų ir atmosferos administracijos (NOAA) iniciatyva GLOBE. Tūkstančiai moksleivių iš 120 pasaulio šalių matuoja debesų tankį, fiksuoja temperatūros svyravimus, tiria dirvožemį. Matydami, kaip jų atlikti matavimai panaudojami rašant mokslinius straipsnius ar formuojant klimato politiką, moksleiviai suvokia, kad gali realiai prisidėti prie svarbių problemų sprendimo. Ši patirtis daugeliui jaunų žmonių tampa postūmiu domėtis mokslu ir ateityje rinktis karjerą, susijusią su aplinkosauga.
Įsivaizduokite: dėliojate dėlionę ir tuo pačiu metu kuriate vaistus nuo Alzheimerio ligos. Būtent tokią neįtikėtiną gali-
mybę siūlo „Fold.it“ – unikali žaidybinė platforma, kuri pavertė sudėtingą baltymų lankstymą, ieškant optimalios jo struktūros, įtraukiu galvosūkiu. Pavyzdžiui, „Fold.it“ žaidėjų komanda vos per 10 dienų išsiaiškino AIDS tyrimams svarbaus baltymo struktūrą, kuri mokslininkams nedavė ramybės daugiau nei dešimtmetį.
Platforma „iNaturalist“ – dar vienas pavyzdys, kaip šiuolaikinės technologijos leidžia tūkstančiams žmonių iš viso pasaulio prisidėti prie biologinės įvairovės tyrimų. Fotografuodami augalus, gyvūnus, grybus jie kuria atvirą duomenų bazę, kurią naudoja mokslininkai. 2020 m. Labanoro regioniniame parke eilinis gamtos entuziastas nufotografavo neįprastą grybą. Paaiškėjo, kad tai nauja mokslui nežinoma kepurėtųjų grybų rūšis.
Panašų principą taiko ir „Galaxy Zoo“ – įkvepiantis projektas, kuriame piliečiai mokslininkai padeda profesionaliems astronomams klasifikuoti galaktikas. Projekto sėkmę lemia jo paprastumas ir žmogaus smegenų genialumas: žmogaus smegenys turi neprilygstamą gebėjimą atpažinti sudėtingas vizualias struktūras geriau nei pažangiausi dirbtinio intelekto algoritmai. Dėl šio pranašumo „Galaxy Zoo“ dalyvė, olandų mokytoja, atrado unikalų astronominį reiškinį –Hanny objektą, žalsvą dujų debesį, kuris leido mokslininkams geriau suprasti aktyvių galaktikų raidą.
Ispanijos projektas „Activator“ įtraukė per 2000 vyresnio amžiaus žmonių į tyrimus, kurie keičia supratimą apie senė-
jimo procesus. Šiame projekte vyresni nei 65 metų dalyviai ne tik teikia duomenis apie savo fizinę ir psichikos būklę, bet ir aktyviai formuoja tyrimo klausimus bei metodologiją. Jie padeda nustatyti, kokie veiksniai lemia sėkmingą senėjimą.
„Activator“ sėkmė paskatino panašias iniciatyvas Lietuvoje ir kitose Europos šalyse.
Piliečių mokslas Lietuvoje
Lietuvoje jau įgyvendinama keletas reikšmingų piliečių mokslo iniciatyvų. „Rūšių ralis“ – unikalus projektas, jungiantis varžybų elementus su biologinės įvairovės stebėjimu – kasmet suburia gamtos entuziastus bendram tikslui. „Paukščiai prie mano namų“ kviečia gyventojus stebėti ir registruoti paukščius savo aplinkoje, o „Bronės Pajiedaitės takais“ tęsia žymios Lietuvos mokslininkės pradėtus samangyvių tyrimus Lietuvos vandenyse, jungdamas kultūrinį paveldą ir gamtos mokslus.
Be šių iniciatyvų, Lietuvoje vykdomi ir kiti piliečių mokslo projektai: „CS4Welfare“ tiria piliečių mokslo galimybes sprendžiant socialines problemas, „Amber“ padeda inventorizuoti upių užtvankas, „Reconnect“ buria piliečius ir mokslininkus stebėti vandens telkinių ekologinę būklę, „Vis.DuomUo“ skatina visuomenę įsitraukti į duomenų apie vandens telkinių būklę rinkimą.
Tačiau šalyje vis dar stinga aiškių piliečių mokslo sklaidos strategijų, ilgalaikio finansavimo mechanizmų, technologinių sprendimų.
Vilniaus universitetas žengia į piliečių mokslo erą. Jame vykdomi projektai apima įvairias sritis – nuo psichologijos ir aplinkos mokslų iki istorijos ir kultūros paveldo, demonstruodami piliečių mokslo metodologijų universalumą ir pritaikomumą. Šis judėjimas ne tik papildo tyrimus naujomis įžvalgomis, bet ir griauna sienas tarp akademijos ir visuomenės, ugdydamas tyrėjų kartą, suvokiančią bendradarbiavimo vertę.
Piliečių mokslui būtina lygiavertė partnerystė
Piliečių mokslas turi didžiulį potencialą – jis leidžia atverti mokslo procesus visuomenei, demokratizuoti žinių kūrimą, transformuoti visuomenės santykį su mokslu, mobilizuoti visuomenę sprendžiant globalias problemas. Tačiau šias galimybes paversti realybe bus galima tik tuomet, kai piliečių mokslas bus vertinamas ne kaip duomenų rinkimo paslauga, o kaip lygiavertė partnerystė žinių kūrimo procese.
Norint pereiti nuo hierarchinio mokslo modelio prie tikros partnerystės, reikia fundamentalaus požiūrio pokyčio – ne tik vertinti publikacijų skaičių, bet ir pripažinti visuomenės indėlį į vertingus akademinius pasiekimus.
Be to, būtini struktūriniai pokyčiai: nuo finansavimo modelių kūrimo iki naujų kultūrinių nuostatų formavimo. Mokslas turi būti laikomas viešąja gėrybe, o žinių kūrimas – bendrakūros procesu.
Pilietis su išmaniuoju telefonu kišenėje gali prisidėti prie klimato kaitos, astrofizinių ar bioįvairovės tyrimų.
PROPAGANDOS TEKSTYNAS
Vilniaus universiteto tyrėjai pirmieji regione fiksuoja nematomą informacinio karo pusę
Dr. Gintarė Bidlauskienė Vilniaus universitetas
Vilniaus universiteto tyrėjų komanda kuria analitinį įrankį, padedantį fiksuoti tai, kas informaciniame kare dažniausiai lieka nematoma – sisteminius propagandos naratyvus, jų kalbinę struktūrą ir poveikio strategijas. Tai pirmas tokio pobūdžio tyrimas Baltijos ir daugumoje Rytų Europos šalių.
Unikalus duomenų rinkinys, sudarytas iš 1000 straipsnių, leis sistemingai analizuoti propagandos naratyvus, retoriką ir sklaidos būdus, o ateityje pravers ir kuriant dirbtiniu intelektu grįstus įrankius. Prie tekstyno dirbo tarpdisciplininė komanda: Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų instituto profesorius Virginijus Marcinkevičius ir doktorantė Ieva Rizgelienė, Filologijos fakulteto Taikomosios kalbotyros instituto direktorė doc. Vilma Zubaitienė, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas dr. Nerijus Maliukevičius.
Duomenimis grįstas atsparumas
Propagandos poveikį dažnai lemia tai, kas slypi tarp eilučių: emocinis tonas, pasikartojantys pasakojimai, subtilios priešpriešos. Tyrimas padeda šią nematomą pusę paversti prieinama tolesniam modeliavimui ir kalbos technologijų analizei. Idėja apie automatinį propagandos atpažinimo įrankį kilo dar prieš karą, tačiau po 2022 m. vasario projektas įgavo ypatingo aktualumo. „Karui prasidėjus, tapo akivaizdu, kad vykdomas sistemingas bandymas paveikti visuomenę – nebegalėjau likti nuošaly“, – pasakoja I. Rizgelienė.
Tyrėjų dėmesio centre – ne bet koks šališkas turinys, o būtent priešiška propaganda: tekstai, kurių tikslas – skaldyti, menkinti institucijas ar visuomenės grupes, kelti nepasitikėjimą valstybe ar demokratiniais procesais. Tokia propaganda dažnai pasitelkia emocinę retoriką, hiperboles, sąmokslo teorijas. Pasak I. Rizgelienės, tekstyne fiksuoti naratyvai sutampa su grėsmėmis, įvardytomis Valstybės saugumo departamento ataskaitose: tai siekis menkinti Lietuvos valstybingumą, paramą Ukrainai, Vakarų institucijas (NATO, ES), stiprinti autoritarinių režimų įvaizdį. Emocinė raiška čia yra viena dažniausiai naudojamų technikų.
Analizuojant ketvirčių duomenis, ryškūs propagandos naratyvų šuoliai fiksuoti prasidėjus COVID-19 pandemijai, karo Ukrainoje pradžioje ir prieš NATO viršūnių susitikimą Vilniuje. Naratyvų analizė papildyta ir semantine perspektyva: žodžių debesys rodo (1 pav.), kokie daiktavardžiai, būdvardžiai ir tikriniai daiktavardžiai dažniausiai vartojami konkrečiuose naratyvuose. „Tai leidžia matyti, kokiomis temomis formuojami emociniai ir ideologiniai prieštaravimai“, – sako I. Rizgelienė.
Išimtis informacinio karo žemėlapyje
„Ieškojome, ar kuri nors iš Rusijos kaimyninių šalių latvių, estų, kazachų, gruzinų kalbomis yra bandžiusi sukurti panašų analitinį įrankį. Deja, nieko neradome. Vienintelė išimtis – čekų kalba sukurtas projektas, kuris, kaip ir mes, analizuoja rusiškos propagandos naratyvus. Taigi tapome pirmąja Baltijos regiono ir viena iš vos kelių Rytų bloko valstybių, sistemingai tiriančių ne tik informacinio karo turinį, bet ir kalbą“, – pasakoja I. Rizgelienė.
Jos teigimu, Vakarų valstybėse egzistuoja daugiau propagandos ar dezinformacijos analizės tekstynų, tačiau jie atspindi transatlantinę tradiciją. Joje daugiausia dėmesio skiriama vidaus politikai: rinkimams, lyderių įvaizdžiui,
Nepasitikėjimas Lietuvos institucijomis
Nepasitikėjimas Vakarais
Dezinformacija apie karą Ukrainoje
Naujoji pasaulio tvarka
socialinių tinklų įtakai. Mūsų regione neigiamos propagandos srautas dažniausiai ateina iš Rusijos, o jos struktūra ir tikslai – visai kitokie nei Vakarų politinėje komunikacijoje. Iš pradžių tyrėjai svarstė galimybę pasinaudoti jau egzistuojančių projektų sukauptais duomenimis, tačiau netrukus tapo aišku, kad jie arba labai fragmentiški, arba orientuoti į faktų tikrinimą, o ne į pasakojimo analizę. „Norėjome suprasti, kokia yra visuma, o ne pavieniai jos fragmentai. Mums reikėjo išsiaiškinti, kaip veikia pati kalbinė logika: kaip konstruojamas pasaulio vaizdas, kam skiriamas emocinis krūvis, kokie epitetai kartojasi“, – vardija prof. V. Marcinkevičius.
Propagandos anatomija: nuo šaltinio iki struktūros „Siekėme ne tik atpažinti propagandinį turinį, bet ir suprasti jo poveikio mechanizmus bei sklaidos kanalus. Tai paskatino kurti tekstyną, kuris būtų tinkamas ne tik analizei, bet ir algoritmų mokymui“, – sako I. Rizgelienė.
Tyrimo šaltiniai atrinkti remiantis Valstybės saugumo departamento grėsmių ataskaitomis (2018–2024 m.), bendradarbiaujant su LRT ir „Delfi“ žurnalistais. Tyrėjai pasirinko šešis propagandinio pobūdžio turiniu pasižyminčius portalus –„Karštas komentaras“, „Ekspertai“, „Būkime vieningi“ ir kt. Taip pat analizuoti konkrečių asmenų, dažnai įvardytų kaip dezinformacijos skleidėjai, tekstai. Kaip atsvara propagandai į tekstyną įtraukti ir LRT straipsniai – anotacijos buvo aklos, anotuotojai nežinojo, iš kurio portalo tekstas. Pasak I. Rizgelienės, LRT tekstuose propagandinio turinio beveik nerasta. Tekstynas buvo sudarytas iš tūkstančio straipsnių, anotavimas – duomenų žymėjimas su reikšmėmis – atliktas rankiniu būdu: kiekvieną tekstą vertino dvi anotuotojų poros, o esant nesutarimų – trečias ekspertas. Taikytas dviejų lygių anotavimas: pirmiausia nustatyta, ar tekste yra propagandos požymių, o vėliau – kokios technikos ir naratyvai jame naudojami. Tyrėjai išskyrė dvi pagrindines analizės kryptis – naratyvus ir technikas. Naratyvas – tai loginis pasakojimas, formuojantis pasaulėžiūrą, o technika – būdas, kuriuo daromas poveikis skaitytojui.
Pasikartojantys pasakojimai ir tamsi retorika
I. Rizgelienė išskiria vienuolika pasikartojančių naratyvų, iš kurių ryškiausi – nepasitikėjimas Lietuvos institucijomis ir Lietuvos valstybingumo menkinimas, Vakarų diskreditacija, dezinformacija apie karą Ukrainoje ir naujoji pasaulio tvarka (2 pav.). Šie naratyvai dažnai sutampa, stiprindami bendrą emocinę priešpriešą tarp „išsigimusių Vakarų“ ir „tvarką išlaikančių“ Rytų, tokių kaip Rusija ar Kinija. Greta jų nuolat kartojasi sąmokslo teorijos – nuo „naujosios pasaulio tvarkos“ ir 5G ryšio „pavojų“ iki homoseksualumo kaip „žlugusios Europos“ simbolio.
Analizuotuose tekstuose itin paplitę naratyvai, siekiantys sumenkinti Ukrainos kovą, pateisinti Rusijos veiksmus ar
Tyrėjų dėmesio centre – ne bet koks
šališkas turinys, o būtent priešiška propaganda.
sukelti abejonių Vakarų pagalba. Kartu dažnai menkinama ir Lietuva – tvirtinama, kad ji neegzistuoja savarankiškai, yra tik marionetė ar kolonija, valdoma iš išorės, todėl negalinti priimti savarankiškų sprendimų. Tai siejama ir su institucijų diskreditavimu – jos vaizduojamos kaip korumpuotos, veikiančios prieš piliečius, o demokratinės vertybės esą tėra priedanga interesų grupėms.
Ketvirtinės analizės rezultatai rodo, kad nepasitikėjimo Lietuvos institucijomis ir Lietuvos šmeižto naratyvai didžiausią piką pasiekė prasidėjus plataus masto invazijai į Ukrainą ir prieš NATO viršūnių susitikimą Vilniuje. Panašios tendencijos fiksuojamos ir nepasitikėjimo Vakarais bei dezinformacijos apie karą Ukrainoje naratyvuose. Tuo tarpu Naujosios pasaulio tvarkos tema labiausiai suaktyvėjo po COVID-19 pandemijos pradžios. Pasak prof. V. Marcinkevičiaus, analizuota dešimt propagandos technikų, iš kurių dažniausia – emocinė retorika: „Propaganda dažnai remiasi ne argumentais, o emocijomis: vieno asmens kritika išplečiama iki visos institucijos vertinimo, vartojamos hiperbolės, sarkazmas, klijuojamos etiketės, kartais net raginama smurtauti.“
Universalus kritinio mąstymo įrankis
Tyrėjai planuoja ne tik teminę, bet ir kalbinę tekstyno analizę: kokiomis gramatinėmis, leksinėmis, stilistinėmis priemonėmis kuriami propagandiniai naratyvai. Ji bus atliekama kartu su lingvistais.
„Šios priemonės tiesiogiai veikia emocijas, išryškina kontrastus ir sustiprina propagandinį poveikį. Gramatinės, leksinės ir stilistinės figūros dažnai iš dalies sutampa – jų skirstymas priklauso nuo požiūrio taško. Pavyzdžiui, šūkiai gali būti laikomi tiek gramatinėmis, tiek leksinėmis, tiek stilistinėmis priemonėmis. Epitetai dažniausiai laikomi stilistinėmis figūromis, tačiau gramatiniu požiūriu tai gali būti pažyminiai, priedėliai arba būdvardžiai. Sunku viską sudėti į griežtas kategorijas“, – sako dr. V. Zubaitienė.
„Tekstynas yra išteklius tiek lingvistams, tiek technologijų kūrėjams, tiek įvairiems duomenų analitikams. Jo pagrindu kuriami trijų tipų algoritmai – vieni atpažins temas, kiti – propagandos technikas, treti vertins, ar tekstas gali būti laikomas propaganda“, – aiškina prof. V. Marcinkevičius.
Nepasitikėjimas Lietuvos institucijomis ir Lietuvos šmeižtas
Dezinformacija apie karą Ukrainoje
Nepasitikėjimas Vakarais
Naujoji pasaulio tvarka
pav. Spausdintų propagandinių straipsnių skaičius pagal naratyvus (ketvirčiais). Sudarė tyrėjai
Jis pabrėžia, kad tokius įrankius kurti nelengva: „Tai reikalauja daug rankinio darbo, kontekstinių žinių ir nuoseklumo. Vien techninių sprendimų nepakanka – būtina pažinti visuomenę, išmanyti kalbą ir komunikacijos būdus. Be to, lietuvių kalba yra viena iš mažųjų išteklių kalbų, kurios dažnai lieka nuošalyje didžiųjų technologinių sprendimų kontekste. Taigi toks projektas gali tapti reikšmingu impulsu visai lietuvių kalbos technologijų plėtrai.“
„Mūsų tikslas – iki 2026 m. balandžio sukurti įrankį, kurį galėtų naudoti kiekvienas: įkeli tekstą – algoritmas pateikia analizę. Tokia priemonė būtų ypač naudinga mokykloms, universitetams, žurnalistams, o kartu ir visiems, kuriems svarbu kritinis mąstymas ir atsparumas informacinei manipuliacijai“, – apibendrina I. Rizgelienė.
Patarimai, kaip atpažinti neigiamos propagandos tinklalapius
Mokslininkai sutaria: viena ryškiausių propagandinių tinklalapių savybių – siekis imituoti patikimos žiniasklaidos išvaizdą ir struktūrą. Juose rasite įprastus skyrius – nuo sporto iki politikos, tačiau tikrasis jų tikslas – skleidžiant dezinformaciją ir propagandą silpninti valstybingumą. „Todėl labai svarbu tikrinti šaltinių patikimumą. Visų pirma verta pasidomėti, ar nurodyti redaktoriai ir žurnalistai iš tiesų egzistuoja, ar jų profiliai suklastoti. Pastaruoju metu
pastebima vis daugiau straipsnių, sugeneruotų dirbtiniu intelektu ir priskirtų fiktyviems autoriams su sintetinėmis portretinėmis nuotraukomis“, – įspėja dr. N. Maliukevičius. Pasak jo, toks turinys akivaizdžiai manipuliuoja stipriomis emocijomis: „Pyktis, baimė, panika, apokaliptinė retorika –visa tai būdinga propagandiniam turiniui, kurio tikslas yra ne informuoti, o paveikti skaitytojo emocijas.“
„Tokia propaganda dažnai kuria alternatyvią realybę, kurioje viskas paprasta ir kurioje aišku, kas yra geras, kas blogas – jokių prieštaravimų. Tokia „tvarkinga“ pasaulio vizija ne tik iškreipia tikrovę, bet ir emociškai paveikia skaitytoją, siūlydama tariamą saugumo ir aiškumo iliuziją“, –įsitikinęs prof. V. Marcinkevičius.
Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad panašų mąstymo modelį galima pastebėti ir tarp nusikalstamo pasaulio veikėjų, pvz., kai įtariamieji bando pateisinti savo veiksmus: „Jie susikuria savo pasaulį – su alibi, tariamais įrodymais, gražiai sudėliota versija, kurioje jie atrodo nekalti. O kai atsiranda naujų faktų, šis pasaulis perkuriamas iš naujo.“
Todėl mokslininkai rekomenduoja ne įsitraukti į diskusijas šioje fiktyvioje realybėje, o tikrinti faktus ir treniruoti kritinį mąstymą. Tik objektyvi, patikrinta informacija leidžia atsispirti propagandos spaudimui ir stiprina visuomenės atsparumą informaciniam karui.
Vilniaus universiteto leidykla rekomenduoja
Lietuvos sentikių bažnyčia 1918–2018 metais. Tarp laisvės ir kontrolės
Grigorijus Potašenko
Monografijoje pirmą kartą nuosekliai tiriama Lietuvos sentikių bažnyčios istorija nuo 1918 iki 2018 m., esmingai ją atnaujinant šaltinių ir kur kas daugiau metodų požiūriu. Lietuvos sentikių bažnyčios istorijoje tai buvo pertrūkių ir esminių pokyčių laikotarpis, o sentikybės, kaip ir krikščionybės Europoje apskritai, pobūdis neatpažįstamai pasikeitė. Atnaujinant Bažnyčios istorijos tyrimų metodologiją, knygoje istorinis aspektas siejamas su šiuolaikinėmis religijos sociologijos, naujosios kultūros istorijos idėjomis ir perspektyvomis. Joje gilinamasi į religijos ir Sentikių bažnyčios vaidmenį viešajame diskurse, aptariama daugiau tradicine laikoma Bažnyčios institucijų, Bažnyčios sąveikos su valstybe, visuomene ir tarptautinėmis realijomis raida.
Vertimas ir cenzūra sovietinės ideologijos sąlygomis. Lietuva, 1940–1990
Sudarė Nijolė Maskaliūnienė ir Ingrida Tatolytė
Sovietmečio verstinės literatūros cenzūra pirmiausia pasižymi tuo, kad nors atrodė švelnesnė nei originaliosios literatūros cenzūra, vis dėlto buvo labai apgaulinga, efemeriška, išsklaidyta. Kitas sovietmečio vertimo cenzūros ypatumas kyla iš paties vertimų leidybos proceso: iš jo etapų geografinės dispersijos (dalis sprendimų buvo priimama Maskvoje, kita dalis – Lietuvoje), o užtekstiniu lygmeniu – daugybės įvairių veikėjų, kurie, prisidėdami prie vertimo, prisidėjo ir prie jo cenzūros. Todėl vertimo cenzūros (savi)refleksija yra labai sudėtinga, reikalaujanti beveik detektyvinio darbo norint ją nušviesti ir įvardyti.
Interesų kryžkelės. Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Rusijos sankirtos Baltijos valstybėse 1918–1920 m.
Kęstutis Kilinskas, Zenonas Butkus, Vilma Bukaitė, Ēriks Jēkabson
Monografijoje analizuojami Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojų – Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos, taip pat pralaimėtojos Vokietijos ir bolševikinės Rusijos veiksmai Baltijos regione 1918–1920 m. Joje atskleidžiami didžiųjų valstybių interesai ir jų sankirtos, išryškinamos politinės ir karinės šių interesų įgyvendinimo priemonės ir jų poveikis gimstančiam Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybingumui. Remiantis Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos, Lietuvos ir Latvijos archyvų šaltiniais, konstruojamas visuminis politinių ir karinių procesų, vykusių Baltijos regione 1918–1920 m., vaizdas.
Iliustruotas vadovas po senąsias Vilniaus spaustuves
Parengė Ina Kažuro, Mindaugas Marazas, Veronika Girininkaitė
Knyga kviečia išsamiau susipažinti su rankinės spaudos epochos savitumais. Pirmoje ir antroje leidinio dalyse pristatomos šešios privačios ir šešios institucinės spaustuvės, veikusios Vilniuje iki XIX a. pradžios. Trečioje dalyje aptariama anoniminių spaustuvininkų veikla. Vilnietiškos spaudos originalumą iliustruoja vaizdai iš 15 rankraštinių dokumentų ir 78 spaudinių. Vilniaus plane pažymėtos senųjų spaustuvių vietos kviečia pažinti jų istoriją miesto erdvėse.
Medicinos eponimai
Rimgaudas Virgilijus Kazakevičius
Knygoje pateikti medicinoje vartojami eponimai (gr. eponymos –suteikiantis kam nors savo vardą), apibūdinantys konkrečią ligą, sindromą, ligos požymį, žmogaus anatominį darinį, medicinos priemonę, mikrobą, gydymo būdą, profilaktikos priemonę, mėginį, reakciją. Trumpai apžvelgtas gydytojų ir mokslininkų, pagerbtų eponimais, įnašas į pasaulio mediciną. Būti pagerbtam eponimu yra mediko ir mokslininko įvertinimas. Leidinyje taip pat aptarti ir kai kurių kitų mokslo sričių eponimai.
Lietuvos mokslo periodikos leidyba. Nuo spausdintų žurnalų iki skaitmeninių ekosistemų
Tomas Petreikis, Vincas Grigas, Arūnas Gudinavičius
Knygoje nuo atsiradimo XIX a. pradžioje iki šių dienų sistemiškai išanalizuota Lietuvos mokslo periodikos leidyba kaip nuolat besikeičianti ir prie mokslo politikos, valstybės bei verslo lūkesčių prisitaikanti formalios dokumentinės komunikacijos priemonė, užtikrinanti ilgalaikę sisteminę mokslo žinių sklaidą. Autoriai papildo mokslo komunikacijos grandinės (autorius–leidėjas–skaitytojas) tyrimus, padeda suprasti, kaip technologiniai pokyčiai veikė (ir tebeveikia) mokslo periodiką, jos prieinamumą ir sklaidą, parodo, kaip technologinė pažanga nuosekliai formuoja naujas mokslo periodikos leidybos galimybes, kokios šių pokyčių pasekmės mokslo komunikacijai, ir suteikia progą naujai pažvelgti į ateities perspektyvas.
Nepažįstamas
Pranciškus Smuglevičius
Sudarė Irena Vaišvilaitė
Pranciškaus Smuglevičiaus (1745–1807) profesinė meistrystė, susiformavusi tuometiniame Europos meno ir kultūros centre – Romoje, vėliau leido padėti profesionalių dailininkų rengimo pamatus Lietuvoje. Nors tapytojas pasižymėjo aktyviu dalyvavimu politiniuose ir kultūriniuose savo tėvynės reikaluose, buvo itin vertinamas amžininkų, vis dėlto dabartiniais laikais tiek kaip asmuo, tiek kaip kūrėjas yra labai menkai pažįstamas. Dailininkas gyveno ir ypač vaisingai dirbo sudėtingu istorinio lūžio laikotarpiu, vis dar nepagrįstai nurašomu kaip nuopuolio ir žlugimo epocha. Šios knygos autoriai – istorikai ir dailės istorikai – siekia plačiau ir nuodugniau aptarti P. Smuglevičiaus gyvenimą ir kūrybą.
Kalba kaip galimybė.
Lietuvių kalba gyvenant svetur
Eglė Gudavičienė, Inga Hilbig, Kristina Jakaitė-Bulbukienė, Meilutė Ramonienė, Eglė Vaisėtaitė-Žiūkė
Šioje knygoje aptariami įvairūs klausimai, susiję su lietuvių kalba gyvenant svetur: lietuvių migracijos istorija, emigracijos priežastys ir bangos, kalbų mokymasis ir lietuvių kalbos perdavimas vaikams, lietuvių kalbos kismas, vaikų dvikalbystės ugdymas šeimose, lituanistinis švietimas.
Žmogaus teisių apsauga psichikos sveikatos priežiūros įstaigose
Eglė Šumskienė, Ugnė Grigaitė, Karilė Levickaitė, Jurga Mataitytė-Diržienė, Jūratė Charenkova, Karina Kamandulytė
Mokslo studijoje siekiama išsiaiškinti ir įvertinti Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros specialistų turimas žinias ir nuostatas dėl žmogaus teisių principų ir jų taikymo teikiant psichikos sveikatos priežiūros paslaugas. Tyrimo rezultatai svarbūs siekiant pokyčių psichikos sveikatos priežiūros praktikoje, kad ji atitiktų žmogaus teisių standartus, mažinant stigmą, skatinant į asmenį orientuotą psichikos sveikatos priežiūrą ir gerinant teikiamų paslaugų kokybę.
Daiktinė teisė
Laurynas Didžiulis, Algirdas Taminskas, Marius Matiukas
Pamatinės civilinės teisės srities –daiktinės teisės – žinios yra būtinos norint visavertiškai suvokti nuosavybės, hipotekos, servitutų, turto patikėjimo, turto administravimo ir kitus turtinius santykius reglamentuojančius institutus. Šis vadovėlis atspindi civilinės teisės mokslo pažangą Lietuvoje ir gali būti autoritetingas bei naudingas šaltinis tiek teisės studentams, tiek teisės praktikams (teisėjams, advokatams, notarams, antstoliams ir kitiems), taip pat visiems besidomintiems turtinių santykių reguliavimu Lietuvoje.
PAUKŠČIŲ TAKO TYRIMAI
Kaip
žvaigždžių
cheminės sudėties tyrimai keičia mūsų Galaktikos žemėlapį?
Aurita Petrulytė
Vilniaus universiteto
Fizikos fakultetas
Nors astronomai jau seniai gali tyrinėti kitas galaktikas, mūsų pačių –Paukščių Tako – struktūra vis dar išlieka ne iki galo aiški. Taip yra todėl, kad gyvename Galaktikos viduje, o iš čia ypač sunku stebėti centrinę jos dalį, kurią dengia tankūs dulkių debesys.
Tarptautinė mokslininkų komanda, vadovaujama Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto astrofiziko dr. Carloso Viscasillaso Vázquezo, pritaikė naują metodą vidiniam Paukščių Tako galaktikos diskui tirti. Užuot įprastai stebėję žvaigždžių padėtį ar judėjimą, mokslininkai analizavo jų cheminę sudėtį. Šis metodas ne tik pasiteisino, bet ir pateikė netikėtų rezultatų, kurie keičia mūsų iki šiol turėtą požiūrį į Galaktikos struktūros evoliuciją. Pasak dr. C. Viscasillaso Vázquezo, tokie tyrimai gali tapti svarbiu įrankiu sudarant ateities Galaktikos žemėlapius.
Kaip tirti Galaktiką būnant jos viduje?
Nors jau daugiau nei prieš šimtą metų Edwinas Hubble‘as pateikė kitų galaktikų egzistavimo įrodymus, astronomai vis dar nėra sudarę išsamaus mūsų pačių Galaktikos struktūros žemėlapio. Skirtingai nuo kitų galaktikų, kurias matome iš išorės, Paukščių Tako stebėjimus atlikti sudėtinga, nes esame jo viduje.
„Stebėti Galaktiką – tai lyg naktį stovėti ryškiai apšviestame mieste. Jei žvelgsite į miesto pakraščius, vaizdas bus ryškesnis – aiškiai įžvelgsite atskiras gatves, išsibarsčiusius namus, matysite gatvių žibintų ir pravažiuojančių automobilių šviesas. Tačiau jei pasuksite miesto centro link, šis vaizdas taps susipinančių šviesų, tankiai pridygusių pastatų ir nepertraukiamo judėjimo sąmyšiu – identifikuoti atskiras struktūras bus keblu. Lygiai taip pat nutinka ir stebint mūsų Galaktiką. Žvelgiant į jos pakraščius vaizdas aiškesnis, o link centro –tirštas, painus“, – aiškina dr. C. Viscasillas Vázquezas.
Paukščių Takas – tai spiralinė galaktika, turinti ryškias, lenktas sritis, gausias dujų, dulkių ir jaunų žvaigždžių. Tokios sritys vadinamos spiralinėmis vijomis. Kadangi esame Galaktikos viduje, nustatyti tikslų šių vijų skaičių ir dydį sunku, tačiau taikydami įvairius tyrimų metodus mokslininkai vis geriau supranta mūsų Galaktikos sandarą – ir šias žinias perteikia mums.
Pasak tyrimo bendraautorės dr. Lauros Magrini, astronomės iš Arčetrio (Arcetri) observatorijos Italijoje, egzistuoja vidinės ir išorinės spiralinės vijos. Šie terminai paprastai vartojami atskaitos tašku laikant Saulę: spiralinės vijos, esančios tarp Saulės ir Galaktikos centro, vadinamos vidinėmis, o likusios – išorinėmis.
Dr. C. Viscasillaso Vázquezo teigimu, išorinės spiralinės vijos, esančios už Saulės, ištyrinėtos jau gana neblogai, tačiau tyrinėjant vidines kyla iššūkių. „Galaktikos centro stebėjimus apsunkina tankūs dulkių debesys, todėl tradiciniai tyrimo metodai, tokie kaip, pavyzdžiui, žvaigždžių tankių ar dujų pasiskirstymo analizė, neleidžia pamatyti bendro Galaktikos struktūros vaizdo“, – sako astrofizikas.
Tačiau kyla klausimas: o kas, jei egzistuoja kitas būdas tirti vijas? Toks metodas, kurį taikant nereikėtų gilintis į žvaigždžių išsidėstymą, judėjimą ar kiekį, bet būtų analizuojama žvaigždžių cheminė sudėtis?
Naujas būdas tirti Galaktikos vijas
Tyrimą, publikuotą prestižiniame žurnale „Astronomy & Astrophysics“, vykdė Vilniaus universiteto ir Arčetrio astrofizikos observatorijos mokslininkai, bendradarbiaudami su tyrėjų grupėmis iš Triesto ir Komo (Italija). Tyrimo metu buvo derinami vienas kitą papildantys metodai: žvaigždžių spektroskopija, Galaktikos archeologija ir cheminės Galaktikos evoliucijos modeliavimas.
Dr. L. Magrini pasakoja, kad šią tyrimo kryptį įkvėpė ankstesni darbai, „Gaia“ misijos ir didelės apimties stebėjimų
Spiralinės vijos nėra vien struktūriniai elementai – jos taip pat daro įtaką Galaktikos cheminei sudėčiai.
Mokslininkų tyrinėtos Galaktikos vijos. NASA / JPL-Caltech nuotr.
projekto APOGEE spektroskopiniai duomenys, kuriuose pateikiama išsami informacija apie žvaigždžių cheminę sudėtį.
Mokslininkams labai svarbų duomenų rinkinį suteikė „GaiaESO“ tyrimas. Tai viešas spektroskopinis tyrimas, atliktas galingu teleskopu (angl. Very Large Telescope) Paranale, Čilėje. Išsamūs cheminių elementų pasiskirstymo matavimai tyrėjams leido ne tik nustatyti žvaigždžių padėtis, bet ir analizuoti, kaip kinta jų cheminė sudėtis priklausomai nuo jų vietos kosmose.
„Prieš mūsų tyrimą tokio pobūdžio darbų buvo labai nedaug. Nežinojome, ar šis metodas pasiteisins su kitokiu duomenų rinkiniu, bet vis dėlto pavyko. Netgi galėjome pirmą kartą išvysti vijas iš šoninės perspektyvos“, – pasakoja dr. C. Viscasillasas Vázquezas.
Mokslininkus tyrimo rezultatai pribloškė. Dr. L. Magrini teigimu, nors tirtoje vietoje nėra žvaigždžių sutankėjimo, rodančio viją, pritaikius metodą, leidžiantį pamatyti net nedidelius cheminių medžiagų tankio skirtumus, vijos aiškiai išryškėjo.
Žvaigždžių „pirštų atspaudai“ „Žvaigždės yra lyg cheminės laiko kapsulės. Jų sudėtis pasakoja apie dujų debesis, iš kurių jos gimė, o šių sudėtis – apie ankstesnes žvaigždžių kartas. Pavyzdžiui, geležis ir magnis Galaktikoje atsiduria dėl supernovų – įvykių, kai žvaigždės sprogsta ir išsklaido elementus į kosmosą. Tiriant šių dviejų elementų santykį galima išsiaiškinti ne tik tai, kaip formavosi žvaigždė, bet ir viso Paukščių Tako cheminę raidą“, – sako Vilniaus universiteto astrofizikas.
Mokslininkai sudarė erdvinius cheminių medžiagų pasiskirstymo pokyčių vidiniame Galaktikos diske žemėlapius. Jie atskleidė vietas, kuriose geležies kiekis yra didesnis, o magnio ir geležies santykis mažesnis – tai buvo ženklai, sutampantys su žinomų Skydo ir Šaulio, dviejų pagrindinių vidinių spiralinių vijų, padėtimis.
Patiems netikėtai tyrėjai aptiko ir tam tikrą atšaką – cheminį tiltą tarp minėtų dviejų vijų. Ji rodo, kad vidinėje Galaktikos dalyje vyksta sudėtingesni dinaminiai procesai, nei manyta anksčiau.
Skirtingai nuo kitų galaktikų, kurias matome iš išorės, Paukščių Tako stebėjimus atlikti sudėtinga, nes esame jo viduje.
„Kitose galaktikose matome vijas, kurių struktūra aiški, ryški, o šitos atrodo labiau susipynusios arba lyg susikertančios. Taigi gali būti, kad tokios vijos turi kelias atšakas –jos šakojasi kaip upės į intakus arba kaip greitkeliai į smulkesnius kelius ar net juos jungiančius tiltus“, – palygina dr. C. Viscasillas Vázquezas.
Ne vien žemėlapiai
Pasak astrofiziko, šis tyrimas ne tik perbraižė Paukščių Tako žemėlapį. Lygindami savo stebėjimus su kompiuteriniais 2D cheminės evoliucijos modeliais, kuriuos pastaraisiais metais sukūrė Triesto astronomijos observatorijos tyrėjas Emanuele Spitoni su bendradarbiais, mokslininkai patvirtino, kad spiralinės vijos nėra vien struktūriniai elementai – jos taip pat daro įtaką Galaktikos cheminei sudėčiai.
„Mano su kolegomis kurtame modelyje vijos yra suskaidomos
į tris dalis. Visos jos sukasi skirtingu greičiu, o besisukdamos pro diską – vietą, kurioje yra daugiausia žvaigždžių, dujų ir dulkių – suaktyvina žvaigždžių formavimąsi – tai rodo įvairių cheminių elementų pasiskirstymo svyravimai. Jei vijos ir pats diskas sukasi tuo pačiu greičiu, cheminių elementų kismas vyksta sparčiau“, – pasakoja tyrėjas.
Naujausi kompiuteriniai modeliavimai astrofizikams leido atkurti per pastarąjį milijardą metų vykusią Galaktikos cheminę evoliuciją ir šiandien tai yra tiksliausiai „Gaia-ESO“ misijos rezultatus atitinkantys duomenys. „Toks tyrimo rezultatas rodo glaudų ryšį tarp žvaigždžių kiekio kaitos ir Galaktikos cheminės sudėties. Vijos suaktyvina žvaigždžių formavimąsi ir palieka cheminius pėdsakus. Aptikę šiuos dėsningumus, galime geriau suprasti mūsų Galaktikos struktūrą ir evoliuciją. Mus ypač įkvėpė Eloisos Poggio ir jos bendradarbių darbas – naudodami cheminius duomenis, jie atsekė vidinių ir išorinių vijų spiralinę struktūrą. Šį tyrimą papildo mūsų darbas, nes naudojame „Gaia-ESO“ tyrimo duomenis, kurie leidžia giliau pažvelgti į vidinę Galaktikos dalį – vietą, kurią stebėti trukdo dulkės“, – paaiškina dr. C. Viscasillas Vázquezas.
Galaktikos kartografijos ateitis
Mokslininkų tyrimas įrodė, kad spiralinės vijos ypač sunkiai stebimoje vidinėje Galaktikos dalyje gali būti tiriamos pasitelkus ne tik žvaigždžių išsidėstymo ir judėjimo duomenis, bet ir cheminę sudėtį. Tai suteikia naujos, svarbios informacijos, praturtinančios dabartinį mūsų Paukščių Tako struktūros suvokimą.
„Šis cheminiais duomenimis paremtas metodas leidžia į seniai žinomą klausimą pažvelgti naujai. Tai lyg nematomos Galaktikos architektūros tyrinėjimas, sekant cheminių elementų pėdsakais, paliktais žvaigždžių. Kalbant apie ateities tyrimus, kurie bus dar didesnio masto ir tikslesni, manau, kad duomenų apie cheminių elementų pasiskirstymą naudojimas gali tapti svarbia Galaktikos kartografijos mokslo dalimi“, – apibendrina Vilniaus universiteto astrofizikas.
Duomenų apie cheminių elementų pasiskirstymą naudojimas gali tapti svarbia Galaktikos kartografijos mokslo dalimi.
LYTIŠKUMO UGDYMAS
Suaugusiųjų tyla: apie lytiškumo ugdymą Lietuvoje
Benita Kaselytė
Vilniaus universitetas
„Lytiškumo ugdymo tema mes vis dar dažniausiai gyvename tyloje“, –sako lytiškumo ugdymo tyrėja ir praktikė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dėstytoja dr. Akvilė Giniotaitė.
Kodėl apie lytiškumą taip sunku kalbėti – net tada, kai žinome, kad tai svarbu? Kodėl tėvai laukia, kol vaikas paklaus? Ir kaip pradėti pokalbį, kuris taip ilgai buvo atidėliojamas?
Kai nėra kam kalbėti
Lytiškumo ugdytoja pabrėžia, kad apie lytiškumo ugdymą vienaskaita mes niekaip negalime kalbėti. Tai daugiskaita ir moksliniu požiūriu: krypčių, metodų ir temų ugdant lytiškumą yra itin daug. Ir vis dėlto apie tai, kaip realiai vyksta lytiškumo ugdymas Lietuvoje, žinome stebėtinai mažai. „Lietuvoje buvo vykdoma programa SLURŠ, skirta informuoti ir raginti visos šalies mokyklas drąsiau ir aktyviau kalbėtis sveikatos, lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai temomis. Tačiau turime itin mažai duomenų apie tai, kaip šiai programai sekėsi. Iš nuotrupų žinome, kad ji nebuvo efektyvi, kadangi nebuvo iškelti aiškūs tikslai ir ji nebuvo tinkamai integruota į mokyklas. Pastaruoju metu daug diskutuojama apie bandymą vykdyti gyvenimo įgūdžių programą, vis dėlto lytiškumo ugdymas joje numatytas minimalus“, – pasakoja mokslininkė.
Anot jos, didelė lytiškumo ugdymo problema Lietuvoje yra ta, kad šiuo metu nėra parengta kritinė masė suaugusiųjų, kurie galėtų profesionaliai ir atvirai edukuoti jaunuolius lytiškumo temomis: „Svarbu, kad edukuojantys asmenys ne tik žinotų, kokią informaciją jie turi perduoti jaunimui, bet ir suprastų, kaip šiuo metu gyvena jauni žmonės ir kokiomis temomis jiems šiuo metu yra aktualu kalbėtis.“
Kodėl taip sunku kalbėti apie lytiškumą?
Dr. A. Giniotaitė pastebi, kad suaugusieji Lietuvoje jaučia poreikį kalbėti apie lytiškumą, tačiau dažniausiai nežino,
ką ir kaip sakyti: „Pirmiausia viskas atsiremia į elementarių įpročių ir įgūdžių trūkumą. Mes neturime lytiškųjų naratyvų išteklių, kuriuos galėtume perduoti. Suaugusiesiems trūksta tinkamų pavyzdžių, kaip edukuoti jaunąją kartą lytiškumo temomis, kadangi ir su jais apie tai nebuvo kalbama. Šiuo metu daugėja straipsnių, laidų, diskusijų lytiškumo tema, suaugusieji apie tai skaito ir klausosi, vis daugiau sužino, tačiau vis dar neturime tradicijos apie tai kalbėti ir edukuoti. Lytiškumo ugdymo tema mes vis dar dažniausiai gyvename tyloje.“
Kita svarbi priežastis, kodėl suaugusiesiems sunku kalbėti apie lytiškumą – jų požiūris į vaiką. „Mes vis dar linkę vaiką matyti kaip negalintį diskutuoti šiomis temomis, nes lytiškumas laikomas sudėtinga ar net pavojinga tema. Atrodo, kad vaikas negali su tuo susidoroti, nes iki 18 metų –pagal teisinį apibrėžimą – dar neturi gebėjimo kritiškai reflektuoti šių klausimų. Mums atrodo, kad vaikas negali, todėl norime jį apsaugoti. Saugome jį ne tik nuo realių rizikų, bet ir nuo informacijos apie lytiškumą, o kartu –nepasitikime vaiku kaip lygiaverčiu pokalbio dalyviu.“
Dėl šių priežasčių suaugusiesiems kyla dilema: jie žino, kad šiomis temomis reikia kalbėti, tačiau nežino kaip ir nori apsaugoti vaikus. Tad ieškoma būdų lytiškumo temomis kalbėti vaikiškai. „Bet pasirodo, kad neturime tų „vaikiškų“ žodžių, turime tik bendražmogiškus – žodžius, kuriais įvardijamos privačios kūno vietos, reprodukciniai procesai, meilė, žalingi santykiai ar rūpinimasis savo kūnu. Ir tada pasimetame, nes nėra „vaikiškos“ kalbos –yra tik ta pati žmogiška. Dėl to dažnai atsitinka taip, kad
Dr. Akvilės Giniotaitės manymu, viena didžiausių klaidų, kuri vis dar daroma – manymas, kad lytiškumo ugdymas turi aiškią pradžios datą
Nerimaujama, kad lytiškumo ugdymas
jauniems
žmonėms yra sudėtinga ar netgi žalinga tema.
vaikystėje net nepradėtas pokalbis staiga bando atsirasti paauglystėje. Bet tada jau būna per vėlu – šia tema esame praradę ryšį su jaunais žmonėmis. Nes nepadarėme savo „namų darbų“ – nebandėme šios temos įtvirtinti, prijaukinti, normalizuoti.“
Suaugusieji tyli per ilgai
Pasak tyrėjos, moksleiviai mano, kad suaugusieji tyli per ilgai ir per vėlai pradeda kalbėti apie lytiškumą: „Kai suaugusieji nekalba, vaikai ir paaugliai lieka vieni ir turi patys susirasti juos dominančią informaciją. Nėra taip, kad jaunimui šios temos nebūtų aktualios. Priešingai –didelė dalis patys domisi, jie smalsūs. Ir kai negauna atsakymų iš suaugusiųjų, pradeda ieškoti jų kitur: vizualiojoje kultūroje, internete, tarp bendraamžių.“
Vienas pagrindinių informacijos šaltinių šiandien yra socialiniai tinklai ir internetas. Tai nebūtinai reiškia, kad jauni žmonės sąmoningai ieško informacijos – kartais ji juos tiesiog savaime pasiekia. Algoritmai aktyviai siūlo seksualizuotą turinį, kuris bando įtraukti, sudominti. „Nors pats seksualizuotas turinys nėra savaime blogas, jis gali turėti destruktyvių padarinių, ypač jei yra vartojamas nekritiškai, nesąmoningai, be refleksijos“, – pažymi dėstytoja.
Tyrimai atskleidžia, kad jaunimas tarpusavyje gana laisvai ir patogiai kalbasi lytiškumo temomis. Tačiau kai į šį lauką įžengia suaugusieji – pokalbis staiga tampa nejaukus. Kadangi jaunuoliai yra įpratę, kad šiomis temomis nesikalbama su suaugusiaisiais, jie jaučia, kad tai – „jų“ erdvė, o suaugusieji yra tarsi pašaliniai. Todėl bandymas kalbėtis apie lytiškumą tarp kartų dažnai sukelia įtampą. Pasak mokslininkės, kita problema, kylanti iš šios tylos, yra ta, kad jaunimas dažniausiai neturi įrankių kalbėti apie lytiškumą etiškomis, pagarbiomis formomis ir sąvokomis: „Žodynas, kuriuo jaunuoliai disponuoja, dažnai yra arba grubus buitinis, arba infantilizuotas, mažybinių formų. Tai dažnai folkloriniai ar kiemo žodžiai, kurie savaime nėra blogi, bet rodo dvi priešingas kalbėjimo kryptis: arba labai vulgarią, arba labai vaikišką. Trūksta neutralaus, aiškaus, etiško žodyno, kuris leistų kalbėti apie lytiškumą be gėdos, be dirbtinumo ir be vulgarumo.“
Jeigu neklausia – ar tikrai nereikia kalbėti?
Viena iš tendencijų, kurią dr. A. Giniotaitė įžvelgė atlikdama savo disertacijos tyrimą – tai suaugusiųjų laukimo strategija. Įsivaizduojama, kad jeigu vaikas apie lytiškumą neklausia, vadinasi, jam ši tema neaktuali, o kai paklaus –tada jau bus galima atsakyti. Tačiau toks požiūris neretai tampa būdu išvengti atsakomybės. „Kadangi nerimaujama, kad lytiškumo ugdymas jauniems žmonėms yra sudėtinga ar netgi žalinga tema, tai manoma, jog nereikia apie ją pradėti kalbėti „per anksti“, dėl to atsiranda laukimo strategija“, – paaiškina tyrėja. Vaikai neklausti klausimų apie lytiškumą gali dėl įvairių priežasčių: jie gali nežinoti, kaip formuluoti klausimus, gali pritrūkti žodžių, o kartais – ir patys nesusigaudyti, ką tiksliai nori sužinoti, nes dar niekada nėra girdėję, kaip šiomis temomis yra kalbama. Anot lytiškumo ekspertės, toks laukimas tampa tylos pateisinimu. Suaugusysis tarsi laukia kultūrinio leidimo – vaiko klausimo, kuris būtų signalas: jau galima. Bet jei klausimo nebus, pokalbis taip ir neprasidės.
„Atsiranda įtampa: atrodo, reikėtų pasikalbėti, bet dar niekas neklausė. Tai yra atsakomybės permetimas vaikui –nors švietimo požiūriu būtent suaugęs asmuo turėtų vesti vaiką per temas, reikalingas visapusiškam ugdymui. Šiuolaikinis mokslas kviečia ieškoti būdų ne kaip nekalbėti, o kaip kalbėti – saugiai, jautriai, raidiškai tinkamai“, –pabrėžia dėstytoja.
Tarp tylos, pašaipų ir noro būti išgirstiems
Pasak dr. A. Giniotaitės, jaunuoliams rūpi lytiškumo temos ir jie nori sužinoti daugiau. Sąsiuviniuose ir ant mokyklos suolų piešiami lytiniai organai ar koridoriuose skambantys grubūs žodžiai iš šalies suaugusiesiems gali atrodyti kaip patyčios ar netinkamas elgesys, bet lytiškumo tyrėja siūlo į šiuos ženklus žiūrėti kaip į kalbinį gestą – bandymą kalbėti tema, kuriai nebuvo suteiktas žodynas ar saugi erdvė: „Visa tai yra ir kvietimai diskutuoti. Kartais labai vulgaria, kartais labai primityvia forma – bet vis tiek kvietimai. Jie rodo, kad jauni žmonės turi ką pasakyti.“
Kai vaikams nesuteikiama įgūdžių kalbėti apie lytiškumą, jų bandymai tampa padriki, kartais – žeidžiantys. Vienas iš pavyzdžių – įsišaknijęs ir dažnai skambantis žodis „gėjus“, Lietuvos mokyklose paprastai vartojamas kaip įžeidimas. Ši sąvoka tarp jaunuolių tampa būdu riboti, spausti, pažeminti – ypač berniukus, kurie neatitinka stereotipinių vyriškumo normų.
„Kai per visą koridorių nuaidi „gėjus“ – ką darome? Ar nutylime? Ar juokiamės? Ar reaguojame? Dauguma mokytojų ir tėvų šią situaciją mato kaip elgesio ar drausmės problemą. Bet tai nėra tik elgesys. Tai ženklas apie kultūrą. Vaikinai negauna oficialaus lytiškumo ugdymo, bet gauna stiprų socialinį spaudimą būti „vyriškiems“. Per grubumą, per patyčias, per jautrumo nepripažinimą“, – tikina tyrėja. Ši kultūra pavojinga visiems jaunuoliams, o ypač priklausantiems LGBT+ bendruomenei. „Visiems Lietuvos jaunuoliams trūksta lytiškumo ugdymo, bet konkrečiai su LGBT+ jaunuolių lytiškumo ugdymu yra išties sudėtinga. Neretai trūksta net elementaraus pripažinimo, kad šie žmonės yra mokyklos bendruomenėje. Dažnai mokyklos tampa vieta, kurioje LGBT+ jaunuoliai nemato nei savęs, nei galimybės būti suprastiems. Jie nežino, ar mokytojai juos palaikytų, jei jie atsivertų, nemato, kad mokykloje būtų bent vienas suaugęs žmogus, kuris reaguotų išgirdęs homofobišką juokelį. Tokioje atmosferoje jauni LGBT+ žmonės kartais net nesiekia augti – jų tikslas tampa tiesiog išgyventi. Kaip nors ištverti, išlikti, nepasitraukti“, – teigia mokslininkė. Pasak jos, mokytojai ir tėvai LGBT+ klausimais dažnai jaučiasi dar labiau pasimetę nei lytiškumo, jie gyvena laikotarpiu, kai senąsias visuomenės normas keičia naujosios. „Svarbu suteikti erdvės tam pasimetimui. Ne tik spausti keistis, bet ir atverti erdvę nerimui, klausimams ir pokalbiui“, – pataria ekspertė. Jos teigimu, kultūra, kurioje galima nežinoti, bet kurioje negalima žeminti – tai pradžia saugumo visiems – ne tik tiems, kurie jaučia grėsmę, bet ir tiems, kurie dar tik mokosi suprasti.
Kada pradėti kalbėtis apie lytiškumą?
Anot dr. A. Giniotaitės, viena didžiausių klaidų, kuri vis dar daroma – manymas, kad lytiškumo ugdymas turi aiškią pradžios datą, tarsi tai būtų konkretus pokalbis tam tikrame amžiuje: „Lytiškumo ugdymas neturėtų prasidėti staiga. Tai turėtų būti nuoseklus, tęstinis procesas nuo pat mažų dienų.“
Mažiems vaikams lytiškumo ugdymas – tai kūno pažinimas, savo kūno dalių pavadinimų mokymasis, ribų supratimas. Šie kasdieniai, iš pirmo žvilgsnio paprasti dalykai –jau yra lytiškumo ugdymas. „Jei vaikas tvirtai išmoksta, kad „vulva“ ar „sėklidės“ yra tinkami žodžiai, kad apie savo ribas galima kalbėti, kad nieko blogo yra pasakyti „ne“ – vėliau jam daug lengviau priimti save, saugiai augti ir komunikuoti su kitais“, – tikina mokslininkė.
Pasak lytiškumo ugdymo ekspertės, ikimokyklinio amžiaus lytiškumo ugdymui Lietuvoje yra teikiama dar mažiau dėmesio nei mokykliniam, o būtent tuo metu turėtų būti
Lytiškumo ugdymas yra kaip dantų priežiūra – jei nesirūpiname pieniniais, vėliau kentės nuolatiniai.
dedami pamatai tolesniam lytiškumo ugdymui: „Labai dažnai yra laukiama brendimo, kad būtų pradėta kalbėti apie lytiškumą, bet tuo metu jau būna per vėlu. Tėvai neretai nori pradėti kalbėti, pavyzdžiui, šeštoje klasėje, bet vaikai jau gėdijasi, priešinasi, slepiasi. Kai vyksta brendimas, vaikai yra itin pažeidžiami – jie ne tik neturi žodyno, neturi įgūdžių, bet ir patys išgyvena didelius pokyčius. Lytiškumo ugdymas yra kaip dantų priežiūra – jei nesirūpiname pieniniais, vėliau kentės nuolatiniai. Jei nesirūpiname mažų vaikų lytiškumo ugdymu, paauglystėje bus tik sunkiau.“
Dėstytoja pataria tėvams kuo daugiau domėtis lytiškumo temomis, skaityti straipsnius ir knygas apie tai, kaip edukuoti vaikus ir kaip su jais diskutuoti. „O jeigu jaučiama, kad nepavyksta peržengti šios temos barjero – galima šią užduotį perduoti kitiems: kreiptis į specialistus, paprašyti artimo žmogaus, kurį vaikas gerbia ir su kuriuo turi artimą ryšį, prašyti mokyklos lyderystės.“
Lytiškumo pamokos – ne tik jaunimui
Tiek tėvai, tiek pedagogai dažnai susiduria su baimėmis: ką pasakys bendruomenė, ar administracija nereaguos pernelyg jautriai, ar nesupyks kiti tėvai? Bet jei šios baimės nugali –vaikas lieka vienas su klausimais, smalsumu ar patyčiomis.
Dr. A. Giniotaitė kviečia tėvus palaikyti mokyklas, kadangi jose dažnai baiminamasi, kad tėvai priešinsis lytiškumo ugdymui: „Kartais užtenka vieno ar dviejų priešiškai nusiteikusių tėvų, kad visa klasė ar net mokykla atsitrauktų ir needukuotų moksleivių lytiškumo temomis. O tėvų, kurie palaiko, balsas dažnai lieka negirdimas. Reikia išreikšti palaikymą – net jeigu nedrąsu.“
Pasak mokslininkės, pati švietimo sistema taip pat turi augti. Vienkartinės paskaitos ar kampanijos situacijos nekeičia. Reikia nuoseklumo, sisteminio požiūrio, mokytojų parengimo, kvalifikacijos kėlimo ir lyderystės: „Mokykloms linkėčiau nepasikliauti vienkartinėmis injekcijomis –viena paskaita nepadarys stebuklo. Reikia stiprinti kvalifikaciją, organizuoti mokymus ir, žinoma, kelti klausimus ministerijai.“
Tyrėja pabrėžia, kad pirmiausia turėtų įvykti vidinis pokytis ir suaugusieji turėtų patys išdrįsti susidurti su lytiškumo temomis. „Norint su vaikais kalbėtis, pirmiausia reikia patiems suaugusiesiems suaugti šia tema. Mokytis. Atverti save. Ir nebūtina visko žinoti – vaikai nesitiki, kad žinosim visus atsakymus. Jie tik nori būti išgirsti. Užtenka pasakyti: aš nežinau, bet noriu apie tai pasikalbėti“, – drąsina dr. A. Giniotaitė.
ANKSTUKŲ TYRIMAS
Ankstukų tyrimas atskleidė, su kokiomis sveikatos problemomis jie susidurs ateityje
Liudmila Januškevičienė
Vilniaus universitetas
Kasmet pasaulyje gimsta vidutiniškai apie 15 mln., o Lietuvoje – apie 1000–1200 neišnešiotų kūdikių, t. y. tokių, kurie pasaulį išvysta iki 37 nėštumo savaitės. Tarp jų sveikatos problemų neturi vos 1 iš 100, rodo Higienos instituto duomenys.
Naujausias Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto mokslininkių dr. Rūtos Morkūnienės ir prof. Janinos Tutkuvienės atliktas ankstukų sveikatos tyrimas atskleidė, kad pirmieji septyneri jų gyvenimo metai yra kritiškai svarbūs –būtent per šį laikotarpį nustatoma net 80 proc. visų jų ligų. Dažniausiai neišnešiotiems vaikams pasireiškia akių ligos, įgimtos anomalijos ir tam tikros infekcinės ligos, be to, palyginti su bendra vaikų populiacija, jie net dešimt kartų dažniau serga kraujo ir imuninės sistemos ligomis. Tačiau mokslininkės pabrėžia – neišnešiotumas nėra nuosprendis, jei taikoma tiksli diagnostika ir ilgalaikė specializuota tokių vaikų sveikatos stebėsena.
Kodėl kūdikis gimsta anksčiau laiko?
Nors medicinos pažanga per pastaruosius kelis dešimtmečius yra akivaizdi, priešlaikinių gimdymų skaičius nemažėja. Kasmet Lietuvoje per anksti gimsta apie 5–6 proc. naujagimių ir dauguma priešlaikinių gimdymų įvyksta be aiškios priežasties.
„Apie 80 proc. anksčiau laiko vykstančių gimdymų yra spontaniniai, be aiškios priežasties, ir tai nesikeičia jau daug metų. Likusieji 20 proc. ankstyvų gimdymų dažniausiai yra susiję su motinos sveikatos būkle – preeklampsija (nėštumo sukeltu kraujospūdžio padidėjimu), infekcijomis arba kitomis lėtinėmis motinos ligomis ar vaisiaus būklėmis, galinčiomis nulemti, kad kūdikis gimsta anksčiau laiko“, – sako dr. R. Morkūnienė.
Prof. J. Tutkuvienė kartu su doc. Egle Jakimavičiene jau prieš 10–15 metų pastebėjo tendenciją, kad apskritai vidutinė gestacijos (nėštumo) trukmė daugelyje šalių trumpėja. Ankstyvesnius gimdymus gali lemti ir evoliucinė organizmo strategija: moters organizmas vertina, kokio dydžio kūdikį gali išnešioti, ir atitinkamai paskirsto išteklius. Todėl tai, kokio dydžio kūdikį išnešios moteris, dažniausiai priklauso nuo pačios moters fizinių parametrų, bet ne tik. Pasirodo, naujagimio svoris – tai tarsi veidrodis, atspindintis ne tik motinos organizmo galimybes, bet ir šalies socialinę bei ekonominę padėtį. Be to, nagrinėdama Lietuvos naujagimių duomenis nuo 1995 m., profesorė pastebėjo keletą naujagimių svorio mažėjimo „bangų“, kurios sutampa su ekonominėmis krizėmis – 1998 ir 2008–2009 m. „Ekonominių krizių ir kitų kataklizmų metu organizmas tarsi pradeda taupyti išteklius. Kūdikis gimsta arba mažesnio svorio, arba ir šiek tiek anksčiau, kad kuo greičiau galėtų pats augti, bręsti ir palikti palikuonių – toks yra tarsi biologinis išlikimo planas“, – aiškina ji.
Ankstukų šiandien išgyvena daugiau, jie serga įvairiau Šiandien devyni iš dešimties neišnešiotų kūdikių Lietuvoje išgyvena. Ypač gerai sekasi išsaugoti vadinamuosius vėlyvuosius ankstukus – tuos, kurie gimsta tik keliomis savaitėmis per anksti.
„Lietuvoje kūdikių iki 1 metų išgyvenamumas ir anksčiau –vos atgavus nepriklausomybę – buvo vienas geriausių mūsų regione – pastaruoju metu kūdikių mirtingumas siekia apie 3 atvejus 1000 gimusiųjų kūdikių“, – teigia prof. J. Tutkuvienė. Pasak jos, šiuo metu Lietuva pagal bendrą kūdikių išgyvenamumą nenusileidžia pažangiausioms pasaulio šalims. Tokius rezultatus mūsų šalyje lėmė modernūs gydymo metodai, nuolat kaupiama medikų patirtis ir vis gerėjanti naujagimių priežiūra.
Tačiau kas nutinka neišnešiotiems vaikams augant? Kokios ligos dažniausiai kamuoja neišnešiotus kūdikius? Į šiuos klausimus padėjo atsakyti vienas išsamiausių iki šiol Lietuvoje atliktų tyrimų apie ankstukų sveikatą. Jis atskleidė, kad ankstukų ligų spektras daug platesnis, nei buvo manyta anksčiau.
Naujagimio svoris –tai tarsi veidrodis, atspindintis ne tik motinos organizmo galimybes, bet ir šalies socialinę bei ekonominę padėtį.
Kada ir kokios ligos pasireiškia?
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dėstytoja, gydytoja dr. R. Morkūnienė, remdamasi sveikatos duomenimis iš pirminių asmens sveikatos priežiūros įstaigų, išanalizavo anksčiau laiko gimusių vaikų sveikatos būklę nuo gimimo iki pilnametystės. Šis longitudinis tyrimas išsiskiria tuo, kad jame fiksuotos ne tik dažniausiai su neišnešiotumu siejamos diagnozės, bet ir visos kitos šiems vaikams per nagrinėtą laikotarpį diagnozuotos ligos. „Nurašydama duomenis iš medicininių sveikatos kortelių nebuvau nusistačiusi, kad užfiksuosiu tik tam tikras diagnozes, iš ankstesnės literatūros žinomas kaip būdingas ankstukams. Aš fiksavau viską, ką tas vaikutis per gyvenimą susirinko, ir pamatėme, kad jų ligų puokštė labai įvairi ir dažnu atveju visiškai unikali“, – apie tyrimo eigą pasakoja dr. R. Morkūnienė.
Tyrimas atskleidė, kad ankstukai dažniau nei kiti vaikai serga įvairiomis ligomis, apimančiomis daugelį organizmo sistemų – ne tik tomis, kurios tradiciškai laikytos būdingomis prieš laiką gimusiems vaikams. Navikai, nervų sistemos ir psichikos sutrikimai, įgimtos ydos, šlapimo ir lytinės sistemos ligos jiems diagnozuojamos 3–4 kartus dažniau nei laiku gimusiems vaikams. Tam tikros infekcinės, endokrininės ir medžiagų apykaitos ligos – apie 2,5 karto dažniau. O raumenų ir akių ligos neišnešiotiems kūdikiams pasitaiko beveik du kartus dažniau nei visai vaikų populiacijai. Labiausiai pažeidžiami yra ypač mažo (iki 1000 g) ir labai mažo (1000–1500 g) gimimo svorio kūdikiai – jų sveikatos problemos dažnesnės ir įvairesnės.
Pasak dr. R. Morkūnienės, itin sudėtingi ankstukams būna pirmieji treji gyvenimo metai. Šiuo laikotarpiu jiems dažniau pasireiškia kraujotakos ir imuninės sistemos sutrikimai, taip pat dažnai diagnozuojamos įgimtos anomalijos, virškinimo, endokrininės sistemos ir akių ligos (1 pav.).
Nuo trejų iki septynerių metų kyla antra sveikatos iššūkių banga – dažnėja kvėpavimo takų, infekcinės ligos, psichikos ir elgesio sutrikimai, šiuo laikotarpiu vis dar daug nustatoma akių ligų.
Kaip pasakoja tyrėja, 7–12 metų amžiuje išryškėja dar vienas psichikos ir elgesio sutrikimų, endokrininių, mitybos ir medžiagų apykaitos ligų pikas. Dažniausios šiuo laikotarpiu – kalbos raidos, socialinės adaptacijos, dėmesio ir aktyvumo problemos.
Paauglystėje, nuo 12 metų, naujų diagnozių sumažėja, tačiau daugėja nervų sistemos, raumenų, kaulų ir judamojo aparato ligų.
Didžiausia ligų našta tenka iki 7 metų amžiaus
Išanalizavus 467 ankstukų sveikatos duomenis buvo nustatyta net 1818 skirtingų ligų diagnozių (2 pav.). Ypač mažo ir labai mažo gimimo svorio vaikai tyrimo metu sirgo net penkiomis ar daugiau ligų, o didesnio gimimo svorio ir mažiau neišnešiotiems vaikams vidutiniškai buvo nustatomos 2–3 ligos.
Tyrimo rezultatai atskleidė, kad didžioji dalis ligų neišnešiotiems vaikams pasireiškia ankstyvame amžiuje. „Per pirmuosius trejus gyvenimo metus jiems diagnozuojama daugiau
nei 45 proc. visų jų ligų, o nuo trejų iki septynerių metų – dar daugiau kaip 30 proc. Tai reiškia, kad iki septynerių metų amžiaus ankstukams tenka net apie 80 proc. visų jiems iki pilnametystės nustatomų diagnozių“, – tyrimo rezultatais dalinasi dr. R. Morkūnienė.
„Nustatėme, kad neišnešioti vaikai iki 7 metų susirenka labai daug ir labai skirtingų ligų. Ir tos ligos kiekvienam yra individualios ir skirtingų organizmo sistemų. Todėl negalima sakyti, kad ankstukai, gimę tą pačią nėštumo savaitę ir to paties svorio, sirgs tokiomis pačiomis ar panašiomis ligomis. Mes nustatėme, kad tie vaikučiai, kurie yra labiausiai neišnešioti, mažiausio gimimo svorio, sirgs daugiau ir įvairiau“, – sako tyrėja.
Ankstukai labiau linkę į nutukimą
Vienas svarbiausių veiksnių, padedančių prognozuoti anksčiau laiko gimusių vaikų vystymąsi ir sveikatos problemas – gimimo svoris. Kaip atkreipia dėmesį Vilniaus universiteto mokslininkės, dažniausiai ankstukų tyrimuose analizuojami du pagrindiniai rodikliai: naujagimio gimimo
savaitė ir svoris. Įprastai šie parametrai tyrimuose vertinami kartu, tačiau šįsyk tyrėjos nusprendė juos atskirti – ir būtent tai leido pastebėti kai ką netikėto.
Tyrimo rezultatai atskleidė, kad mažesnis gimimo svoris turėjo stipresnę sąsają su didesniu diagnozuotų ligų skaičiumi nei nėštumo trukmė. Kitaip tariant, svarbiau ne kiek savaičių vaikas buvo nešiotas (nors šis faktas taip pat labai svarbus), kiek tai, kokio svorio jis gimė. Nors gestacinis amžius buvo mažiau reikšmingas ligų dažniui, tačiau labiau siejosi su skirtingomis kūno augimo trajektorijomis.
Paaiškėjo, kad vaikai, gimę mažesnio svorio, augo lėčiau. „Jų ūgis ir svoris nuo pat gimimo iki 12 metų liko žemesni nei jų bendraamžių, ypač berniukų. Neišnešiotų vaikų kūno masės indeksas (KMI) nuo pat gimimo taip pat buvo mažesnis nei laiku gimusių vaikų, tačiau maždaug nuo 9 metų jis pradeda sparčiai kilti ir pralenkia išnešiotų gimusių bendraamžių KMI“, – pasakoja dr. R. Morkūnienė.
Šiuos rezultatus patvirtina ir kiti tarptautiniai tyrimai –vis daugiau mokslinių darbų rodo, kad neišnešioti vaikai dažniau susiduria su ilgalaikėmis medžiagų apykaitos
Ankstukai dažniau nei kiti vaikai serga įvairiomis
ligomis,
apimančiomis daugelį organizmo sistemų.
problemomis, o tai ateityje gali reikšti padidėjusią nutukimo, cukrinio diabeto ir kitų su metabolizmu susijusių ligų riziką.
Prof. J. Tutkuvienė pabrėžia, kad riebalinis audinys tik gimusio kūdikio kūne yra labai svarbus vystymuisi: „Jis svarbus ne tik energijai, bet ir smegenų brendimui. Kartais tėvai nerimauja dėl kūdikio „putnumo“, bet tai yra visiškai natūralu ir būtina šiuo amžiaus laikotarpiu.“
Maždaug apie pirmuosius gyvenimo metus, kai vaikas pradeda vaikščioti, poodinis riebalinis audinys natūraliai mažėja – riebalai „sudeginami“ aktyviai judant. Tada mažėja ir vaikų KMI, o žemiausią tašką jis pasiekia apie 5–6 metus.
Vėliau KMI vėl pradeda didėti – tai vadinama „tuklumo grąža“ (angl. adiposity rebound). Jei ji prasideda per anksti – jau apie 4 metus, tai gali signalizuoti didesnę nutukimo riziką ateityje ne tik individualiam vaikui, bet ir visai populiacijai. Jei „tuklumo grąža“ prasideda vėliau – apie 6–7 metus, tai rečiau siejama su nutukimo rizika ateityje.
„Mūsų tyrimas rodo, kad smarkiai neišnešioti vaikai šį etapą pasiekia anksčiau nei laiku gimę, todėl jie turi didesnę riziką nutukti ateityje“, – sako profesorė.
Norint laiku atpažinti rizikos grupėms priklausančius naujagimius, būtina naudoti mūsų populiacijai tinkamus augimo standartus – svorio, ūgio ir galvos apimties normatyvus. Tai leidžia jau gimimo metu įvertinti kūdikio būklę ir pastebėti, ar jam reikalingas ypatingas dėmesys.
„Iki šiol Lietuvoje neturėjome galvos apimties normatyvų naujagimiams – turėjome tik 20 metų senumo duomenis apie svorį ir ūgį“, – sako dr. R. Morkūnienė. Pirmą kartą šalyje jos atliktas tyrimas pateikė galvos apimties ribines vertes pagal kiekvieną gestacijos savaitę – atskirai berniukams ir mergaitėms.
Prof. J. Tutkuvienės teigimu, mūsų šalyje naudojami išnešiotų vaikų ūgio ir svorio normatyvai taip pat jau yra pasenę. O Lietuvos neišnešiotų naujagimių normatyvai, pasak dr. R. Morkūnienės, buvo paremti ribotais duomenimis ir sudaryti kitokiais metodais. „Šiame ankstukų tyrime naudojome pažangiausius statistinius metodus. Nustatant naujus normatyvus Lietuvai mums talkino tų metodų kūrėjas – profesorius Timas Cole’as (Vaikų sveikatos institutas, Londonas, Jungtinė Karalystė), jis buvo ir šio tyrimo mokslinis konsultantas“, – pasakoja ji.
Neretai Lietuvos gydytojai naudodavo ir tarptautinius standartus, tačiau jie, kaip teigia mokslininkės, Lietuvos kūdi-
kiams netinka. „Mūsų naujagimiai – kaip ir mūsų moterys –yra vieni didžiausių Europoje. Net tarp mūsų šalies regionų yra skirtumų – didžiausi naujagimiai gimsta Žemaitijoje ir pajūryje, o mažiausi – Dzūkijoje. Vilnius gerai atspindi visos Lietuvos vidurkį“, – teigia profesorė.
Todėl tarptautiniai standartai dažnai netiksliai parodo klinikinei praktikai ypač svarbias ribines vertes. Rezultatas –netiksli diagnozė.
Mokslininkių teigimu, ypač skirtumai matomi aukštesniuose, t. y. 90–97 procentilių, „koridoriuose“ – tarp tarptautinių ir mūsų šalies duomenų gali būti net kelių šimtų gramų svorio ar net 3–4 centimetrų ilgio skirtumai. Šie skirtumai itin reikšmingi vertinant neišnešiotus kūdikius.
Ankstukams būtina ilgalaikė priežiūra
Lietuvoje visi kūdikiai pirmuosius gyvenimo metus yra sistemingai stebimi kas 1–3 mėnesius, vėliau – kas pusmetį, o nuo 7 metų – kas metus. Tačiau mokslininkės pabrėžia –to nepakanka neišnešiotiems vaikams. Tyrimai rodo, kad didžioji dalis ligų ankstukams diagnozuojama iki mokyklinio amžiaus, tačiau vėliau pasireiškia dar nemažai ligų, todėl tokius vaikus reikėtų stebėti kur kas dažniau ir ilgiau.
„Svarbu, kad stebėseną vykdytų daugiadalykė specialistų komanda – ne tik neonatologai, neurologai ar pulmonologai, bet ir kineziterapeutai, logopedai, psichologai ir kiti specialistai. Tokia komanda galėtų personalizuotai vertinti kiekvieno vaiko raidą ir laiku pastebėti pirmuosius sutrikimų ženklus. Kuo anksčiau pastebimi sunkumai, tuo daugiau galima pasiekti ankstyvuoju ugdymu ir terapija, nes šiuo laikotarpiu vaiko raida dar yra lanksti ir lengviau koreguojama“, – pabrėžia dr. R. Morkūnienė.
Ankstukų tėvams svarbu žinoti – kiekvieno vaiko situacija yra unikali, bet nereikia bijoti, nereikia nuleisti rankų – reikia dirbti, stebėti ir nuolat ieškoti tinkamiausios pagalbos.
Anot prof. J. Tutkuvienės, neišnešiotumas siejasi ne vien su neurologiniais, klausos ar kvėpavimo sutrikimais, kaip dažniausiai rašoma literatūroje. „Kiekvienas vaikas yra unikalus, o žmogaus organizmas yra protingas ir pats susitvarkys taip, kad galėtų išgyventi ir prisitaikyti geriausiai. Sveikatos sistema turi jam padėti tai padaryti kuo sėkmingiau“, – įsitikinusi profesorė.
MIGRACIJOS VALDYMAS
Imigracijos didėjimas Lietuvoje: kaip ekspertai siūlo ją valdyti?
Dr. Gintė Martinkėnė
Doc. Irma Budginaitė-Mačkinė
Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetas
Dar visai neseniai daugiau žmonių iš Lietuvos išvykdavo, nei atvykdavo.
Tačiau pastaraisiais metais situacija pasikeitė: imigracija jau lenkia emigraciją ir mūsų šalis vis dažniau tampa naujais namais ar laikina stotele atvykstantiesiems iš kitų šalių. Ši permaina keičia visuomenės veidą ir kelia naujų, svarbių klausimų: kaip užtikrinti sklandų migracijos procesų valdymą? Kaip padėti įvairioms atvykstančiųjų grupėms ir jų šeimoms, kad jie čia jaustųsi saugūs, išgirsti ir galintys integruotis? Kaip suderinti atsakingų Lietuvos institucijų darbą?
Iešdodama atsakymų į šiuos klausimus Vilniaus universiteto mokslininkų grupė 2024 m. atliko kokybinį tyrimą, kuriuo siekė išsiaiškinti, kaip migracijos srityje dirbantys ekspertai ir politikos formuotojai vertina esamą padėtį Lietuvoje.
Tyrimas parodė, ką būtina keisti Vilniaus universiteto sociologų atliktame tyrime dalyvavo valstybės ir nevyriausybinių organizacijų atstovai. Kokybinio tyrimo strategija, pasitelkiant vizualiosios sociologijos metodus, leido atkleisti pagrindinius iššūkius, su kuriais mūsų šalyje susiduria migrantai ir jų šeimos, ir identifikuoti sritis, kuriose reikalingi pokyčiai.
Ekspertų vertinimu, migracijos politika Lietuvoje šiuo metu išlieka fragmentiška – stokojama aiškesnės strategijos, aiškesnio atsakomybių pasidalijimo ir ilgalaikės vizijos, ypač kalbant apie ilgalaikę integraciją ir lietuvių kalbos mokymą.
Tyrimo rezultatai rodo būtinybę stiprinti savivaldybių vaidmenį ir gerinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą. Nors kitų šalių gerosios praktikos gali būti naudingos, jas būtina taikyti atsakingai, įvertinant Lietuvos specifiką.
Lietuva tampa imigracijos šalimi
Migracija ilgą laiką Lietuvoje reiškė viena – į užsienį išvykstančius Lietuvos gyventojus. Tačiau pastaraisiais metais vis dažniau kalbama apie žmones, iš įvairių šalių atvykstančius į Lietuvą.
Migracijos tendencijų pokyčiai ypač ryškūs nuo 2018–2019 m. (1 pav.), kai imigracijos srautai ne tik pasivijo, bet ir viršijo emigraciją. Daugėja ne tik sugrįžtančių Lietuvos piliečių, kurie taip pat patenka į imigracijos statistiką – vis daugiau žmonių atvyksta į mūsų šalį iš kitų valstybių (2 pav.).
Europos migracijos tinklo praėjusių metų duomenimis, 2021 m. į Lietuvą atvyko apie 44 tūkst. žmonių, o 2022 m. –jau 87 tūkst. 2023 m. imigracijos lygis ir toliau išliko aukštas –atvyko per 50 tūkst. užsieniečių, iš kurių dauguma – ne Europos Sąjungos šalių piliečiai. Į Lietuvą tais pačiais metais sugrįžo apie 16 tūkst. anksčiau išvykusių Lietuvos piliečių, o emigravo apie 22 tūkst. šalies gyventojų. Palyginimui: 2010 m. į Lietuvą atvyko vos 5 tūkst. žmonių (4 tūkst. grįžtančių Lietuvos piliečių ir apie 1 tūkst. užsieniečių), o išvyko net 83 tūkst. gyventojų (iš jų – 79 tūkst. Lietuvos piliečių). Tai rodo esmingą migracijos krypčių pasikeitimą Lietuvoje.
Kas atvyksta į Lietuvą ir kodėl?
Tarp pagrindinių migracijos priežasčių – darbo galimybės, noras užtikrinti geresnę ateitį šeimai ir saugesnė aplinka. Kaip ir daugelyje kitų Europos valstybių, prie šių motyvų prisideda sudėtinga padėtis kilmės šalyse – karai, konfliktai, politiniai neramumai.
Imigracijos augimui Lietuvoje įtakos turėjo ir reikšmingi geopolitiniai įvykiai regione: nuo 2021 m. per Lietuvos sieną su Baltarusija ėmęs intensyvėti žmonių judėjimas iš Artimųjų Rytų bei Šiaurės Afrikos šalių ir 2022 m. Rusijos pradėta plataus masto invazija į Ukrainą. Šie įvykiai ne tik prisidėjo prie atvykstančiųjų skaičiaus augimo, bet ir pakeitė Lietuvos migracijos politikos kryptį – dėmesys nuo emigracijos nukreiptas į imigracijos valdymą.
Imigracija Emigracija
2 pav. Į Lietuvą 2018 ir 2023 m. atvykusių asmenų skaičius pagal pilietybę. Sudarė straipsnio autorės, remdamosi Europos migracijos tinklo apdorotais Lietuvos statistikos departamento duomenimis
Augant imigracijai, Lietuvoje keičiasi ne tik atvykstančiųjų skaičius, bet ir jų kilmės geografija. Anksčiau dauguma migrantų atvykdavo iš kaimyninių šalių – Baltarusijos, Rusijos ar Ukrainos, o pastaraisiais metais sparčiai daugėja žmonių, atvykstančių iš Vidurinės Azijos, ypač Uzbekistano, Kirgizijos, Tadžikistano.
Didžioji dalis trečiųjų šalių piliečių, gavusių leidimą gyventi Lietuvoje, į mūsų šalį atvyksta dirbti. Tačiau vis dažniau į šalį atvykstama ir dėl šeimos susijungimo ar studijų (3 pav.). Prieglobsčio prašymų, kurių skaičius 2021 m. buvo šoktelėjęs į viršų, 2023-aisiais sumažėjo. Tačiau padaugėjo teigiamų sprendimų, leidžiančių prieglobsčio prašytojams pasilikti Lietuvoje (Europos migracijos tinklas, 2025). Vis dėlto, ekspertų manymu, tik dalis migrantų planuoja Lietuvoje likti ilgam. Kai kuriems tai tik laikina stotelė pakeliui į kitas Europos Sąjungos šalis.
Integracijos kelias – ilgas
Kai žmogus atvyksta į Lietuvą, jo integracija nevyksta savaime – tai sudėtingas ir laiko reikalaujantis procesas. Kai kurie kalbinti ekspertai šią integraciją apibūdina kaip trijų pakopų sistemą. Pirmas žingsnis – tai bazinių poreikių, tokių kaip būstas, maistas, sveikatos apsauga ir pan., užtikrinimas. Antras etapas – integracija į visuomenę: darbo paieška, lietuvių kalbos mokymasis ir socialinių ryšių kūri-
mas. Trečias etapas – visavertė integracija, kai žmogus aktyviai dalyvauja kultūriniame ir pilietiniame gyvenime, jaučiasi visuomenės dalimi.
Ekspertų teigimu, pirmasis etapas dažniausiai įgyvendinamas gana sklandžiai. Tačiau tolesniuose etapuose išryškėja įvairios problemos – nuo dokumentų trūkumo iki sistemos barjerų. Kaip pastebi vienas (-a) tyrimo dalyvių: „Jei nori patikrinti, kaip veikia Lietuvos sistema – tapk migrantu. Sužinosi, kad ji neveikia.“
Situaciją dar labiau komplikuoja tai, kad tarp atvykusiųjų yra nemažai aukštos kvalifikacijos specialistų – gydytojų, mokytojų, teisininkų, tačiau jų diplomai dažnai nepripažįstami, trūksta vertimų, leidimų, pažymų. Dėl to prarandamas didžiulis potencialas – tiek pačių specialistų, kurie negali dirbti pagal profesiją, tiek regionų, kuriuose jų labai trūksta.
Kai sistema veikia nevienodai
Ekspertai vieningai sutaria – Lietuvoje vis dar trūksta aiškios ir koordinuotos migracijos strategijos. Nors įvairios institucijos stengiasi padėti, bet dažnai veikia fragmentiškai, jų veiksmai būna nesuderinti tarpusavyje. Dėl to dalis migrantų lieka nuošalyje – ypač tie, kurie nepatenka į įprastas socialinės apsaugos kategorijas.
2018 m. 2023 m.
3 pav. Kokiu pagrindu išduotas leidimas laikinai gyventi ne ES piliečiams? Sudarė straipsnio autorės, remdamosi Europos migracijos tinklo apdorotais Lietuvos statistikos departamento duomenimis
Pavyzdžiui, vienas tyrimo dalyvis pasakojo apie moterį, atvykusią į Lietuvą vieną su trimis mažais vaikais. Ji nedirba, nes neranda darbo ir neturi galimybių dirbti dėl vaikų priežiūros. Kadangi nepriklauso nė vienai valstybinio socialinio draudimo grupei, tai neturi ir sveikatos draudimo. Tokios pažeidžiamos migrantų grupės gali labiausiai nukentėti dėl sisteminių, institucinių arba teisinių spragų. Kaip teigia vienas iš kalbintų ekspertų, tokiose situacijose daug kas priklauso ne tik nuo įstatymų, bet ir nuo žmogiškojo veiksnio – kai, pavyzdžiui, sveikatos priežiūros įstaigos registratūros darbuotoja neįsiklauso arba tarnautojas nesupranta dokumento, nes jis parašytas kita kalba.
Kalba – tiltas į visavertę adaptaciją
Kalbos barjeras įvardijamas kaip vienas pagrindinių iššūkių, su kuriais susiduria daugelis migrantus priimančių valstybių, taip pat ir Lietuva. Kalba yra tiltas į visavertę adaptaciją: ji atveria galimybę dirbti, gauti gydymą, mokytis, dalyvauti kultūriniame gyvenime. Kalbos nemokantiems migrantams šios galimybės tampa sunkiai pasiekiamos. Migrantai dažnai nežino, kur kreiptis, nesupranta dokumentų, kuriuos pasirašo, ar gydytojo paaiškinimų, todėl darosi priklausomi nuo kitų žmonių.
Nors Lietuvoje siūlomi nemokami lietuvių kalbos kursai, jų prieinamumas tebėra ribotas – ypač dirbantiems arba vaikų turintiems asmenims: „Kalbinio barjero problema beveik nesprendžiama – teoriškai užimtumo tarnyba [...] gali sudaryti sąlygas mokytis [lietuvių kalbos], bet ypač šeimoms tai yra sudėtinga. [...] Kursai yra gana intensyvūs, reikalaujantys daug laiko. Jeigu žmogus dirba ir augina vaikus, beveik neįmanoma rasti laiko lankyti tokius kursus.“
Sveikatos apsaugos sistema – viena jautriausių sričių, kur kalbos barjeras migrantams sukelia ypač daug sunkumų. Migrantui, nemokančiam kalbos, kartais net sunku paaiškinti gydytojui, kur skauda. Kaip teigia vienas ekspertas: „[Jei] žmogus nekalba mums suprantama kalba [...] ir jam prireikia medicininės pagalbos, tai kaip jis gali gydytojui pasakyti, kur jaučia skausmą ar kas jam blogai, ypač –psichologui, kai net negali susikalbėti?“
Kalbėdami apie lietuvių kalbos svarbą, keli ekspertai pastebėjo ir sisteminę spragą: Lietuvoje nėra vienos institucijos, atsakingos už tai, kad migrantai būtų mokomi lietuvių kalbos. Nors kalbos svarba integracijai yra akivaizdi, jos mokymas, anot tyrimo dalyvių, „kabo ore“. Kaip sakė vienas iš jų: „Lietuvoje [...] dar nėra vienos institucijos, kuri būtų atsakinga už visų migrantų mokymą lietuvių kalbos. [...] Yra
2018 m.
2023 m.
Didžioji dalis trečiųjų šalių piliečių, gavusių
leidimą gyventi Lietuvoje, į mūsų šalį atvyksta dirbti.
parašyta, kad atsakinga Kultūros ministerija, bet [...] visi mėto šitą kamuoliuką – Švietimo, mokslo ir sporto ministerija sako, kad čia Kultūros ministerijos funkcija. O ką bendro su švietimu turi Kultūros ministerija?“ Pasak eksperto, šiuo metu lietuvių kalbos kursus migrantams dažnai vykdo nevyriausybinės organizacijos, paslaugos perkamos projektiniu principu. Užimtumo tarnyba taip pat siūlo mokymus, tačiau tai nėra nuosekli sistema. Lietuvių kalbos mokymas, ekspertų požiūriu, įgyvendinant migracijos politiką turėtų būti vienas iš prioritetų, su aiškiai priskirta atsakomybe. Kol tokios strategijos nėra, galimybės mokytis kalbos lieka atsitiktinės – priklausomos nuo projektų finansavimo, savivaldybių iniciatyvų ar pavienių tarnautojų motyvacijos.
Savivaldybių vaidmuo ir įveiklinimas
Dar visai neseniai migrantų integracija Lietuvoje buvo beveik išimtinai nevyriausybinių organizacijų rūpestis. Tačiau šiandien vis dažniau kalbama apie tai, kad daugiau atsakomybės turėtų prisiimti savivaldybės. Šiuo metu vyksta tam tikras atsakomybės perskirstymas. „Prieš porą metų visa atsakomybė gulė ant nevyriausybinių organizacijų pečių, o dabar dalis šių funkcijų perskirstoma savivaldybėms. [...] Siekiama, kad integracijos sistema apimtų visą Lietuvą per daugumą savivaldybių“, – teigia vienas ekspertų. Vis dėlto perėjimas prie aktyvesnio savivaldybių vaidmens kelia klausimų, ypač dėl jų pasirengimo. Norint sėkmingai vykdyti integraciją, savivaldybėms reikia ne tik noro, bet ir žinių, žmogiškųjų išteklių bei finansavimo. Net ten, kur migrantų skaičius nedidelis, būtina užtikrinti prieigą prie paslaugų, o tai reikalauja papildomų lėšų. „Jei mažoje savivaldybėje reikėtų skirti pinigų migrantų paslaugoms, gali tekti mažinti finansavimą, pavyzdžiui, senjorų sveikatos priežiūrai ar darželiams. Tai jautrus klausimas – nežinia, kaip savivaldybės su tuo susitvarkys“, – sako vienas iš kalbintų ekspertų.
Integracija – ne tik Vilniuje
Tolygesnis migrantų srautų paskirstymas tarp Lietuvos savivaldybių, ekspertų nuomone, galėtų būti svarbus žingsnis sprendžiant su migracija susijusias problemas Lietuvoje. Šiuo metu dauguma migrantų apsistoja sostinėje ir jos apylinkėse. Tačiau sostinė yra brangi, o dėl augančio gyventojų skaičiaus didėja spaudimas infrastruktūrai.
Todėl ekspertai siūlo migrantus tikslingiau nukreipti ir į kitus miestus ar regionus, tačiau toks sprendimas reikalauja tinkamų sąlygų. Pirmiausia – užtikrinti, kad regionuose būtų specialistų, galinčių padėti migrantams, ir kad šiems specialistams būtų skiriamas pakankamas finansavimas. Taip pat svarbu glaudus bendradarbiavimas tarp vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų.
Kaip teigia vienas iš tyrimo dalyvių, šiuo metu Lietuvoje aktyviausiai dirbama su 16 savivaldybių (iš 60), kurios turi koordinatorius, padedančius migrantams gauti švietimo, sveikatos ir kitas viešąsias paslaugas. Tai – ne tik praktinė pagalba, bet ir pasitikėjimo kūrimas. Kai žmogus žino, kur kreiptis – jis jaučiasi labiau matomas ir priimamas.
Sėkmingai integracijai būtinas glaudesnis bendradarbiavimas tarp valstybės institucijų, savivaldybių ir nevyriausybinio sektoriaus. Tai turi būti ne pavienės iniciatyvos, o koordinuojama sistema.
Žingsnis koordinacijos link
2025 m. Lietuvoje pradėjo veikti Priėmimo ir integracijos agentūra. Tikimasi, kad ji taps koordinavimo centru, padedančiu sujungti „išsibarsčiusias“ migracijos iniciatyvas. Centralizuotos atsakomybės svarba pripažįstama, tačiau ekspertai agentūros veiklą kol kas vertina atsargiai – lūkesčių daug, bet trūksta aiškumo, kaip tai veiks praktiškai. Pasak ekspertų, migracija Europoje yra neišvengiama ir vyks toliau. Europos Sąjunga juda link griežtesnio ir labiau suvienodinto migracijos reguliavimo tarp šalių. Tačiau Lietuvos migracijos politika šiuo metu vis dar išlieka fragmentiška –daugelis sprendimų priklauso nuo laikinų projektų ar pavienių iniciatyvų.
Todėl Lietuvos laukia esminis apsisprendimas: ar sieksime nuoseklios ilgalaikės migracijos strategijos ir kursime visuomenę, kurioje migrantai tampa jos dalimi, ar liksime nuošalyje kaip pasyvūs stebėtojai?
GYVŪNŲ HUMANIZAVIMAS
Augintiniai – kaip šeimos nariai: tyrimas atskleidė, kas yra linkę juos lepinti ir laikyti vaikais
Greta Zulonaitė
Vilniaus universitetas
Anksčiau augintiniai atlikdavo apsaugos ir medžioklės funkcijas, tačiau
šiandien jų vaidmuo smarkiai pasikeitęs. Kintant visuomenės nuostatoms, dalis žmonių augintinius ima laikyti šeimos nariais, švenčia jų gimtadienius, kuria emocinį ryšį ar net vadina vaiku. Tai patvirtina Vilniaus universiteto
Šiaulių akademijos mokslininkų atliktas tyrimas, atskleidžiantis, kad toks
požiūris būdingas daugumai apklaustų naminių gyvūnų augintojų Lietuvoje, nepriklausomai nuo jų išsilavinimo, finansinės padėties ar gyvenamosios vietos.
Besikeičiantis požiūris į augintinį
Gyvūnų humanizavimas – visų žmogiškųjų savybių priskyrimas gyvūnams, įskaitant elgesį, mintis, asmenybę, išvaizdą, tarpusavio supratimą ir bendravimą.
„Anksčiau gyvūnas atlikdavo apsaugos, medžioklės arba statuso funkciją, o dabar augintinis daug kam atstoja netgi vaiką“, – sako viena iš tyrimo autorių doc. Evandželina Petukienė ir priduria, kad net 66,7 proc. apklaustų gyvūnų augintojų pavadina juos savo vaiku. Tokios tendencijos fiksuojamos kone visame pasaulyje.
„Kadangi jau daug metų tenka bendrauti su šunų šeimininkais (savanoriavau gyvūnų prieglaudose, turiu kinologinę kompetenciją, dalyvauju šunų parodose, konsultuoju šunų auginimo ir mitybos klausimais), pati matau, kaip keičiasi žmonių požiūris į gyvūnus, kaip auga sąmoningumas renkantis gyvūną, kaip svarstoma apie tai, kad gyvūnas yra didžiulė atsakomybė ir kad juo reikia rūpintis kaip tikru šeimos nariu. Auga dalis žmonių, kurie gyvūno atsiradimui šeimoje skiria panašiai laiko, kiek ir sprendimui susilaukti kūdikio. Tai apgalvotas, labai apsvarstytas sprendimas, ne emocinis“, – teigia pašnekovė. Žmonės gyvūnus humanizuoja dėl emocinio ryšio, kurį su jais užmezga. Augintiniai tampa neatsiejamais šeimos nariais, o jų šeimininkai, norėdami išreikšti prisirišimą, priskiria jiems žmogiškųjų savybių, vadina vaikais ar švenčia gimtadienius. Ši tendencija ypač ryški tarp vienišų žmonių ar tų, kurie atideda tradicinės šeimos kūrimą – jų santykis su augintiniais tampa intensyvesnis, o, pavyzdžiui, laidotuvių ritualai po gyvūno mirties panašėja į atsisveikinimą su žmogumi.
2012 m. JAV atliktas tyrimas parodė, kad šunų savininkai labiau nei kačių linkę humanizuoti gyvūnus – jie dažniau savo gyvūnams perka prekes, panašias į tas, kurias pirktų sau. Glaudus šuns ir žmogaus ryšys susijęs ir su tuo, kad vidutinis šuns intelektas prilygsta maždaug dvejų metų vaiko intelektui, todėl turėti šunį namuose yra tarsi turėti ilgalaikį ryšį su mažu vaiku. Vis dėlto, pasak doc. E. Petukienės, tai, kad žmogus vadina savo šunį vaiku ar leidžia jam miegoti lovoje, dar nereiškia, jog jis nebesuvokia jo kaip šuns ar netinkamai auklėja. Problema kyla tada, kai šuo auklėjamas kaip vaikas, nes tai gali pakenkti jo elgsenai.
Moterys humanizuoja labiau nei vyrai
Prie gyvūnų humanizavimo Lietuvoje tyrimo prisidėjo Šiaulių akademijos magistrantė Asta Mačiunskienė, duomenų analizę atliko lektorius Sigitas Balčiūnas, o tyrimui vadovavo doc. E. Petukienė. Jo metu buvo apklaustas 571 respondentas, dauguma jų – šunų augintojai.
Kaip rodo mokslininkų tyrimas, daugiau kaip 90 proc. apklaustųjų pritaria teiginiams „Man mano šuo / katė yra tikras šeimos narys“ ir „Turiu su juo stiprų emocinį ryšį“.
Anksčiau gyvūnas atlikdavo apsaugos, medžioklės arba statuso funkciją, o dabar augintinis daug kam atstoja netgi vaiką.
Be to, dauguma respondentų mano, kad niekas už juos geriau nepasirūpins augintiniu, pritaria teiginiui, kad jų gyvūnas jiems yra lyg vaikas, ir dažnai augintinį pavadina vaiku. Didžioji dalis apklaustųjų teigia negailintys pinigų savo augintinio maistui ir besirenką geriausią.
64 proc. apklausos dalyvių pritaria, kad augintinį, jam mirus, reikia laidoti beveik kaip artimąjį, o 43 proc. sako, kad gyvūno sveikata rūpinasi labiau nei savo. 40 proc. apklaustųjų teigia visada švenčiantys savo augintinio gimtadienius, dovanojantys jiems dovanas Kalėdų proga. Daugiau kaip trečdalis respondentų teigia, kad norėtų turėti drabužių su savo gyvūno atvaizdu, ir pažymi, kad augintinio poreikiams išleidžia daugiau nei saviems. Apie 40 proc. apklaustųjų su šiais teiginiais nesutinka.
Pasak doc. E. Petukienės, tyrimas rodo, kad humanizavimo lygis nepriklauso nuo žmogaus išsilavinimo, pajamų ar gyvenamosios vietos. Vis dėlto ji sako pastebėjusi, kad
moterys labiau linkusios humanizuoti gyvūnus nei vyrai: „Jos labiau prisiriša, turi emociškai stipresnį ryšį su gyvūnais. Moterys labiau linkusios švęsti augintinio gimtadienį, dovanoti dovanas. Jos dažniau nori turėti atributų, susijusių su gyvūnu, pavyzdžiui, tatuiruotę, drabužį, rankinę ar pan. Be to, moterys dažniau nei vyrai pagalvoja, kad, gyvūnui mirus, reikėtų jį palaidoti kaip žmogų.“
Žmogiškąsias savybes gyvūnams labiau priskiria vieniši žmonės
Anot docentės, šiek tiek labiau gyvūnus humanizuoja žmonės, kurie gyvena vieni. Jie yra linkę turėti stipresnį emocinį ryšį su savo augintiniu ir dažniau galvoja, kad geriau už juos niekas juo nepasirūpins.
„Vadinasi, jiems sunkiau išsiskirti, kai kur nors išvažiuoja ir palieka gyvūną. Ko gero, vieniši žmonės patiria gerokai didesnį išsiskyrimo nerimą“, – mano pašnekovė.
72 proc. moterų, priklausančių tūkstantmečio kartai, nurodė, kad mieliau laiką leidžia su savo augintiniu nei su vaikais.
Mokslininkė sako nustebusi, kad gyvūnų humanizavimo lygis nepriklauso nuo to, ar žmogus gyvena mieste, ar kaime. Jos teigimu, kitose šalyse, pavyzdžiui, Sakartvele ar Kazachstane, skirtumas tarp miestų ir kaimų labai ryškus.
„Mano asmeninė patirtis rodo, kad jų kaimuose situacija yra tokia, kokia Lietuvoje buvo prieš 30 ar daugiau metų –esą, šuns vieta yra prie būdos ir tegul džiaugiasi gavęs avižų košės ar numestą lašinio gabalą. Šiose šalyse susirgęs šuo dažniausiai nėra gydomas – manoma, kad toks jo likimas. Tuo tarpu miestuose, sostinėse, kaip ir Europoje, atsiranda gyvūnams skirtų SPA centrų, teikiamos veterinarinės paslaugos“, – pasakoja doc. E. Petukienė. Tyrimo duomenimis, Lietuvoje savo augintiniui pinigų negaili ir jo sveikata rūpinasi kaip savo tiek miesto, tiek kaimo gyventojai. Vis dėlto, pasak doc. E. Petukienės, savo augintinį šeimos nariu labiau yra linkę laikyti miesto gyventojai, jie dažniau mano, kad už juos niekas geriau juo nepasirūpins.
Gyvūną vaiku vadina jaunesni
Gyvūnams žmogiškąsias savybes labiau yra linkę priskirti jaunesni žmonės – nuo 19 iki 25 metų. Šio amžiaus asmenys savo augintinius laiko šeimos nariais, yra užmezgę stiprų emocinį ryšį, daugiau kaip pusė jų savo gyvūną pavadina vaiku ir mano, kad, augintiniui mirus, jį reikėtų laidoti kaip žmogų.
„Aš maniau, kad vyresni žmonės gyvūnus humanizuoja labiau, bet, pasirodo, yra priešingai. Man kilo mintis, kad tai galėtų būti susiję su child free (vaikų pasirenkančios neturėti) kartos tendencija“, – sako doc. E. Petukienė. 2021 m. „Psychology Today“ paskelbtos apklausos duomenimis, 72 proc. moterų, priklausančių tūkstantmečio kartai, nurodė, kad mieliau laiką leidžia su savo augintiniu nei su vaikais. Panašus procentas tų, kurios sąmoningai pasirinko neturėti vaikų, savo šunį ar katę suvokia tarsi vaiką.
Docentės teigimu, tyrimas rodo, kad gyvūnų humanizavimas nuo jų šeimininkų išsilavinimo nepriklauso: „Analizuojant atskirus teiginius, nustatyta, kad mažesnį išsilavinimą turintys žmonės šiek tiek labiau linkę gyvūną laikyti šeimos nariu, mano, kad mirusį augintinį reikia palaidoti kaip artimą žmogų, ir kiek dažniau švenčia gyvūno gimtadienį, dovanoja jam dovanas.“
Anot jos, žmogiškųjų savybių priskyrimas gyvūnams nepriklauso nei nuo respondentų finansinės padėties, nei nuo gyvūno veislės. „Tačiau vienas teiginys išsiskiria labai ryškiai – jei žmogus turi mišrūną, labiau gaili pinigų geresniam maistui. Vadinasi, mano, kad mišrūnas gali misti ir pigesniu maistu“, – sako pašnekovė.
Moterys labiau linkusios humanizuoti gyvūnus nei vyrai.
IŠMANUSIS APŠVIETIMAS
Dirbtinis intelektas padeda mokslininkams kurti ekranus, kurie šviečia geriau ir tarnauja ilgiau
Dr. Dalius Gudeika
Vilniaus universiteto
Matematikos ir informatikos fakultetas
Dirbtinis intelektas (DI) jau moka rašyti rašinius, tapyti paveikslus ir net padeda gydytojams diagnozuoti ligas. Dabar jis imasi dar vienos svarbios užduoties – mokslininkams padeda kurti organines molekules, naudojamas organinių šviesos diodų (OLED) ekranuose, į kuriuos žiūrime kasdien naršydami telefone ar sėdėdami prie televizoriaus. Šios molekulės leidžia ekranams šviesti ryškiau, spalvingiau ir ilgiau.
Anksčiau jas sukurti buvo taip sunku, lyg spręstum milijono dalių galvosūkį – brangu, ilgai užtrukdavo ir ne visada pavykdavo sėkmingai.
Dabar DI šį procesą pagreitina: analizuoja milžiniškus duomenų kiekius ir padeda greitai rasti tinkamiausias organines molekules. Tačiau vis dar kyla iššūkių, kuriuos mokslininkams tenka įveikti norint, kad ši moderni apšvietimo technologija pasiektų mūsų ekranus ir namus.
Pagreitinamas išmaniųjų ekranų tobulinimo procesas Įsivaizduokite erdvę, kurioje slypi ne tūkstančiai, o milijardai galimų molekulių – tiek daug, kad jų skaičius siekia 10⁶⁰. Tai vadinamoji cheminė erdvė. Kaip joje surasti tas vienetines molekules, kurios galėtų tapti ryškiomis, efektyviomis ir patvariomis OLED ekranų dalimis?
Dar visai neseniai mokslininkai šią problemą sprendė rankiniu būdu – sintetindavo ir testuodavo šimtus ar net tūkstančius molekulių laboratorijoje po vieną. Ieškota tų, kurios atitiktų griežtus reikalavimus: skleistų šviesą efektyviai, pasižymėtų sodriomis spalvomis ir atsparumu aplinkos poveikiui. Šis procesas dažnai užtrukdavo metus, o kartais net dešimtmečius ir kainuodavo milžiniškas pinigų sumas. Be to, dauguma bandymų baigdavosi nesėkme, nes tik maža dalis molekulių būdavo tinkamos pritaikyti praktiškai.
DI, pasitelkdamas mašininį ir giluminį mokymąsi, jau dabar keičia organinių molekulių kūrimo taisykles. Nebereikia ilgų ir brangių eksperimentų laboratorijose – DI modeliai gali
tiksliai prognozuoti, kokios savybės bus būdingos konkrečiai molekulei. Jie padeda atrasti efektyvesnius junginius, kurie šviečia ryškiau, pasižymi didesniu spalvų grynumu ir tarnauja ilgiau.
Ši pažanga ne tik spartina inovacijų kūrimą – ji daro aukštos kokybės technologijas prieinamas platesniam visuomenės sluoksniui. Kitaip tariant, DI padeda greičiau kurti aukštos kokybės ekranus, apšvietimą ar net medicinos prietaisus, kuriuos galime naudoti kasdien.
Pavyzdžiui, DI modeliai jau dabar geba prognozuoti esminius molekulių parametrus – tokius kaip energijos lygmenys, kurie lemia, kaip efektyviai molekulė skleis šviesą ar perduos energiją OLED prietaisuose.
Dar įspūdingiau atrodo tai, kad DI ne tik atrenka tinkamas, bet ir kuria visiškai naujas molekules. Mokslininkams nebereikia praleisti ilgų valandų laboratorijose – DI modeliai per kelias sekundes ar minutes atrenka perspektyviausius kandidatus, taip ne tik taupydami mokslininkų laiką, bet ir mažindami finansines sąnaudas.
Generatyviniai modeliai veikia tarsi kūrybiniai asistentai, generuojantys molekulių struktūras, kurios yra pritaikytos specifiniams poreikiams, pavyzdžiui, vienos reikalingos, kad spinduliuotų mėlyną šviesą, kitos – kad atlaikytų drėgmę ar šilumą. Šie modeliai analizuoja tūkstančius molekulių, įvertina jų sąveiką su aplinka, o tai leidžia mokslininkams sutelkti dėmesį tik į tas molekules, kurios turi didžiausią praktinį potencialą.
2022 m. žurnale „NPJ Computational Materials“ aprašytas tyrimas atskleidė, kaip apmokytas DI gali padėti kurti pažangius OLED prietaisus. Mokslininkai pristatė „DeepHL“ modelį, kuris buvo apmokytas naudojant eksperimentinę 3026 organinių molekulių duomenų bazę. Pasitelkusi jį mokslininkų komanda sukūrė gilaus mėlynojo spektro OLED prietaisus, pasižyminčius siaura 412 nm emisijos juosta ir siekiančius 6,58 proc. išorinį kvantinį efektyvumą – tai aukščiausias šiuo metu pasiekiamas kokybės lygis. Dar įspūdingiau yra tai, kad projektavimo procesas buvo 50 proc. greitesnis, o eksperimentų prireikė net 70 proc. mažiau nei įprastai. Be to, DI padėjo atrinkti molekules, kurios energiją perduoda 30 proc. efektyviau nei anksčiau naudotos. O 2024 m. žurnale „ACS Central Science“ buvo aprašytas kitas generatyvinis DI modelis „DeepMoleculeGen“, apmokytas naudojant 71 424 molekules ir tirpiklių porų duomenų bazę. Prognozuodamas norimas savybes, šis modelis pasiekė 95 proc. tikslumą, o sintezės išeiga padidėjo iki 80 proc., kai tradiciniais metodais gauta sintezės išeiga siekdavo tik 10–20 proc.
Kaip dirbtinis intelektas kuria išmanesnius ekranus?
OLED technologijos yra vienos pažangiausių apšvietimo ir ekranų srityje, o DI prisideda prie jų tobulinimo keliais būdais. Kad ekranai šviestų ryškiai, efektyviai ir ilgai, reikia labai tiksliai suprojektuotų molekulių. DI padeda kurti specialias medžiagas, pavyzdžiui, termiškai aktyvuotos uždelstosios fluorescencijos (TADF) molekules, kurios geba efektyviai panaudoti net tą energiją, kuri anksčiau būdavo prarandama. Tam reikia itin tiksliai suderinti molekulės dalis. DI paremti modeliai gali greitai prognozuoti ir projektuoti tokias molekules, kurios idealiai tinka konkretiems tikslams, pavyzdžiui, mėlynai šviesai OLED prietaise sukurti – iki šiol tai buvo vienas sudėtingiausių iššūkių dėl aukštų spalvų grynumo ir emisijos efektyvumo reikalavimų. Viena didžiausių OLED technologijos problemų – organinių molekulių stabilumas. Jos jautriai reaguoja į deguonį, drėgmę ar aukštą temperatūrą, todėl įrenginiai gali greičiau susidėvėti, o jų veikimo laikas – sutrumpėti. Čia į pagalbą ateina DI modeliai, kurie analizuoja molekulių struktūras ir jų elgseną įvairiomis sąlygomis, siūlo, kaip jas patobulinti – pavyzdžiui, pridėti tam tikras chemines grupes ar pakeisti molekulių konfigūraciją. Taip sukuriamos stabilesnės ir atsparesnės molekulės, kurios ilgiau išlaiko savo savybes net ir intensyviai naudojant OLED įrenginius.
DI padeda greičiau kurti aukštos kokybės ekranus, apšvietimą ar net medicinos prietaisus, kuriuos galime naudoti kasdien.
DI taip pat padeda atrasti molekules, kurios skleidžia itin grynas spalvas – raudoną, žalią ar mėlyną, sunaudodamos mažiau energijos. Tai ypač svarbu kuriant aukštos raiškos televizorius ar išmaniųjų telefonų ekranus, kuriuose spalvų grynumas yra vienas iš esminių veiksnių. DI algoritmai gali tiksliai numatyti, kurios molekulės skleis norimą spalvą, ir optimizuoti jų struktūras taip, kad jos atitiktų griežtus spalvų standartus, taikomus moderniuose ekranuose. Be to, kurdamas tokias molekules DI padeda mažinti energijos sąnaudas, kurios elektros energiją efektyviai paverčia šviesa. Tai prisideda prie taupesnių apšvietimo sprendimų.
Vienas didžiausių DI modelių privalumų – kad jis veikia kartu su kitomis pažangiomis technologijomis, pavyzdžiui, kvantine chemija ir molekuline dinamika. Tai leidžia dar tiksliau prognozuoti, kaip molekulės elgsis OLED įrenginiuose, kaip sąveikaus su kitomis medžiagomis ir kokį poveikį turės visam ekranui.
Be to, DI padeda kurti molekules lanksčiajai elektronikai, t. y. tokiems OLED ekranams, kurie gali būti lenkiami, tempiami ar įsiuvami į drabužius. Tam reikia ne tik efektyvių, bet ir mechaniškai tvirtų molekulių, kurios veikia net judant ar lankstant. DI padeda iš anksto suplanuoti tokias struktūras, kurios atlaiko šiuos iššūkius.
Kliūtys dirbtinio intelekto proveržiui chemijoje
Nors DI jau dabar duoda įspūdingus rezultatus, jo taikymą riboja kelios problemos. Viena pagrindinių – duomenų trūkumas. DI modelių tikslumas tiesiogiai priklauso nuo didelės apimties ir kokybiškų duomenų bazių, tačiau šiuo metu dauguma jų apima tik paprastesnes, mažos struktūros molekules. Apšvietimo technologijoms reikalingi sudėtingesni, specifiškesni junginiai, todėl mokslininkai priversti skirti daug papildomo laiko ir išteklių naujoms tikslinėms duomenų bazėms kurti. Tai sudėtingas ir ilgas procesas, tačiau jis būtinas, norint maksimaliai išnaudoti visą DI potencialą šioje srityje.
Kitas rimtas iššūkis yra organinių molekulių sintezė. Net jei DI pasiūlo molekules kandidates, teoriškai pasižyminčias puikiomis savybėmis, jas pagaminti laboratorijoje gali būti sudėtinga. Pavyzdžiui, kai kurioms molekulėms reikia retų žaliavų ar sudėtingų cheminių procesų, kurie nėra praktiški masinei gamybai.
Tam mokslininkai diegia automatizuotas eksperimentines sistemas, kurios realiu laiku tikrina, kaip lengvai ir greitai galima sintetinti naujas molekules. Tai sutrumpina kelią nuo idėjos iki galutinio produkto.
Trečias iššūkis yra tvarumas. Organinių molekulių gamybai reikalingi cheminiai procesai gali turėti neigiamą poveikį aplinkai, pavyzdžiui, generuoti chemines atliekas ar reikalauti didelių energijos sąnaudų. DI padeda spręsti šią problemą, kurdamas efektyvesnius gamybos metodus ar biologiškai skaidžias molekules, kurios gali suma-
DI gali sukurti molekules, kurios
skleidžia būtent tokį
šviesos spektrą, kokio reikia konkrečiam
žmogui ar situacijai.
žinti anglies dioksido pėdsaką. Pavyzdžiui, optimizuodami molekulių struktūras, mokslininkai gali sumažinti žaliavų poreikį ar sukurti molekules, kurios suyra natūraliai, ir taip prisidėti prie tvaresnės ateities.
Prie žmogaus ar situacijos prisitaikantis apšvietimas
DI vaidmuo kuriant organines molekules apšvietimo technologijoms tik auga. Jis vis glaudžiau susisieja su kvantine chemija ir automatizuotomis laboratorijomis, o tai leidžia greičiau kurti efektyvesnius, lankstesnius ir draugiškesnius aplinkai prietaisus. Pavyzdžiui, pasitelkiant DI jau dabar yra kuriami lankstūs OLED prietaisai, kurie gali būti integruoti į nešiojamąsias technologijas, tokias kaip išmanieji drabužiai, medicininiai jutikliai ar net sulankstomi ekranai. Be to, DI atveria ir personalizuoto apšvietimo galimybes –įsivaizduokime apšvietimo sistemas, kurios imituoja natūralią dienos šviesą, gerindamos žmonių sveikatą, produk-
tyvumą ar net miego kokybę. Tokios sistemos galėtų būti naudojamos ne tik namuose, bet ir biuruose, mokyklose ar ligoninėse, kur padėtų kurti aplinką, mažinančią stresą.
DI gali sukurti molekules, kurios skleidžia būtent tokį šviesos spektrą, kokio reikia konkrečiam žmogui ar situacijai. DI jau dabar perrašo organinių molekulių kūrimo taisykles, ypač tose srityse, kur apšvietimo technologijos susiduria su efektyvumo, ilgaamžiškumo ir tvarumo iššūkiais. Nuo milžiniškų duomenų apdorojimo iki realiai sintetinamų molekulių generavimo – DI tampa ne tik pagalbininku, bet ir kūrybiniu partneriu mokslininkų darbe. Ši technologinė sinergija žymi lūžį, kuris gali lemti ryškesnius, ekonomiškesnius ir aplinkai draugiškesnius OLED bei kitų šviesos šaltinių sprendimus. Nors dar laukia ne vienas mokslinis ir techninis iššūkis, akivaizdu, kad DI vaidmuo vis labiau stiprės –ne tik laboratorijose, bet ir mūsų kasdienybėje, keisdamas supratimą apie tai, kaip mes kuriame ir naudojame šviesą.
PARACETAMOLIO VARTOJIMAS
Paracetamolis ir puodelis arbatos: kaip gėrimai keičia vaistų poveikį?
Fausta Kidelytė
Doc. Nora Šlekienė
Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas
Po ilgos ir varginančios dienos ima skaudėti galvą. Rankose – dar šiltas puodelis žaliosios arbatos. Kad nereikėtų ieškoti stiklinės vandens, šnypščiąją paracetamolio tabletę tiesiog ištirpinate jame. Patogu, greita, o ir skonis neblogas. Tačiau ar kada nors susimąstėte, kaip toks sprendimas gali paveikti vaisto efektyvumą?
Pasirodo, kad pasirinktas vaisto tirpiklis – vanduo, arbata ar net sultys – gali turėti tiesioginę įtaką vaisto veikliosios medžiagos pasisavinimui organizme.
Dauguma mūsų į tai nekreipiame dėmesio, tačiau mokslininkai nusprendė
šį klausimą ištirti išsamiau ir atsakyti, ar su bet kuriuo skysčiu išgertas paracetamolis tikrai padės numalšinti galvos skausmą.
Paracetamolis – daugiau nei paprastas vaistas nuo skausmo
Paracetamolis yra viena dažniausiai pasaulyje vartojamų veikliųjų medžiagų, ypač žinoma dėl gebėjimo greitai sumažinti skausmą ir temperatūrą. Skirtingai nuo kitų skausmą malšinančių vaistų (pvz., ibumetino, aspirino ir kt.), paracetamolis silpnai veikia uždegiminius procesus. Jo pagrindinė veikimo vieta – centrinė nervų sistema, t. y. galvos ir nugaros smegenys. Čia jis slopina prostaglandinų – biologiškai aktyvių medžiagų, kurios atsakingos už skausmo ir karščiavimo signalų perdavimą – gamybą.
Dar įdomiau tai, kad smegenyse jis virsta į aktyvų metabolitą, vadinamą AM404, kuris veikia endokanabinoidų sistemą – natūralią organizmo sistemą, reguliuojančią skausmo, nuotaikos, apetito ir kitų fiziologinių procesų pojūčius. Šis netipinis vaisto veikimo mechanizmas padeda dar efektyviau malšinti skausmą.
Dėl savo saugumo ir veiksmingumo paracetamolis yra įtrauktas į Pasaulio sveikatos organizacijos pagrindinių vaistų sąrašą – tai reiškia, kad jis laikomas vienu būtiniausių vaistų pagrindinėms sveikatos priežiūros reikmėms užtikrinti. Lietuvoje, 2018–2023 m. duomenimis, per metus suvartojama 2,6–4,4 nustatytų paros dozių (DDD) tūkstančiui gyventojų per dieną – tai rodo, kad paracetamolis yra svarbi mūsų namų vaistinėlės dalis.
Kodėl šnypščiosios tabletės?
Šnypščiosios tabletės vis dažniau pasirenkamos dėl greito tirpimo ir patogaus vartojimo. Įmestos į vandenį, jos ištirpsta akimirksniu, pavirsdamos vienalyčiu tirpalu. Tai reiškia, kad veiklioji medžiaga pasiskirsto tolygiai ir pradeda veikti greičiau nei geriant įprastas tabletes.
Dar vienas svarbus tokių tablečių privalumas – jos tinka žmonėms, kuriems sunku nuryti kietas tabletes: vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms ar pacientams po operacijų.
Dėl malonaus skonio ir greito poveikio šnypščiosios tabletės dažnai laikomos „modernesne“ vaisto forma. Tai atspindi ir rinkos duomenys: prognozuojama, kad iki 2028 m. šnypščiųjų tablečių pasaulinė rinka išaugs beveik 5 milijardais dolerių. Vienas iš pagrindinių augimo veiksnių – vartotojų siekis gauti greitesnių ir efektyvesnių vaistų, ypač gydant ūmų skausmą ar karščiavimą.
Tačiau šnypščiosios tabletės, kaip ir bet kuri kita vaisto forma, turi savo ypatumų. Viena jų – būtinybė ištirpinti tabletę skystyje prieš vartojant. Dėl to atsiranda papildomas veiksnys – pasirinkto gėrimo įtaka vaisto savybėms. Nuo to, kokį skystį renkamės, gali priklausyti vaisto stabilumas ir veiksmingumas.
Vartojimo realybė: ką renkasi pacientai?
Nors vaisto gamintojų nurodymuose rašoma, kad šnypščiosios tabletės turi būti ištirpinamos vandenyje, realybėje
Prognozuojama, kad iki 2028 m. šnypščiųjų tablečių pasaulinė
rinka išaugs beveik 5 milijardais dolerių.
Respondentų skaičius
1 pav. Dažniausiai pasirenkami gėrimai paracetamoliui tirpinti. Sudarė tyrimo autorės, remdamosi apklausos rezultatais
Apelsinų
pacientų elgsena neretai nukrypsta nuo šių rekomendacijų. Naujausi tyrimai rodo, kad pasirinktas tirpiklis gali turėti reikšmingą įtaką vaisto veiksmingumui ir saugumui. Pavyzdžiui, Shouyuan Huang ir bendraautoriai (2024) nustatė, kad kai kurie gėrimai, ypač rūgštūs ar gazuoti, gali keisti vaisto tirpimo greitį, pH terpę ir netgi paveikti veikliosios medžiagos stabilumą ir pasisavinimą organizme.
Norint įvertinti, kaip ši problema pasireiškia Lietuvoje, buvo atlikta bandomoji anoniminė apklausa, kurioje dalyvavo 30 atsitiktinai pasirinktų žmonių. Respondentų buvo prašoma nurodyti (renkantis vieną ar kelis atsakymo variantus), kokius gėrimus jie yra naudoję tirpindami šnypščiąsias paracetamolio tabletes ir kokius būtų linkę rinktis ateityje. Dauguma apklaustųjų nurodė, kad dažniausiai renkasi vandenį, tačiau net 14 respondentų atsakė, jog bent kartą šnypščiąją tabletę tirpino apelsinų sultyse, 12 – koloje, o 8 –žaliojoje arbatoje. Buvo paminėta ir tokių netikėtų tirpiklių kaip energiniai gėrimai, alus ar sidras naudojimo atvejų (1 pav.).
Šie rezultatai patvirtina ankstesnių tyrimų išvadas. Pavyzdžiui, Homa Nomani ir kt. (2021) atliktas tyrimas atskleidė, kad pacientai dažnai renkasi kolą kaip patogų gėrimą vaistams vartoti, tačiau kolos sudėtis gali turėti nepageidaujamą įtaką vaisto farmakokinetikai, t. y. tam, kaip organizmas įsisavina ir pašalina vaistą, ypač jo tirpimui ir absorbcijai. Pacientų įpročiai rinktis jiems patogesnius ar prieinamesnius gėrimus, nesilaikant gamintojo nurodymų, gali neigiamai paveikti vaistų efektyvumą ir saugumą. Todėl
Iš karto po tirpalo paruošimo Po 30 min.
2 pav. Paracetamolio absorbcijos pokyčių palyginimas skirtinguose gėrimuose (procentais) iš karto po tirpalo paruošimo ir praėjus 30 min. Sudarė tyrimo autorės
būtina tirti realias vartojimo praktikas, siekiant pagerinti vaistų vartojimo saugumą ir veiksmingumą.
Blogiausias pasirinkimas – apelsinų sultys ir energinis gėrimas
Tyrimo metu šnypščiosios paracetamolio tabletės buvo ištirpintos septyniuose gėrimuose: vandenyje (kontrolinis tyrimo tirpalas), žaliojoje arbatoje, apelsinų sultyse, koloje, energiniame gėrime, aluje ir sidre. Buvo taikoma UV-Vis spektroskopija – tai metodas, kai naudojamas ultravioletinių ir matomų šviesos spindulių spektras, kad būtų ištirta, kaip medžiagos sugeria šviesą, siekiant pamatuoti absorbcijos intensyvumą iškart po tirpalo paruošimo (0 min.) ir po 30 minučių. Tai padėjo nustatyti, su kuriais tirpikliais vaistą reikia suvartoti nedelsiant, o su kuriais jis išlieka stabilus ir vėliau.
Rezultatai parodė, kad pasirinktas gėrimas gali reikšmingai paveikti paracetamolio stabilumą (2 pav.). Didžiausi pokyčiai per 30 minučių fiksuoti apelsinų sultyse – čia vaistinės medžiagos absorbcija sumažėjo net 54,7 proc. Panašūs rezultatai gauti ir naudojant energinį gėrimą – jame absorbcijos intensyvumas sumažėjo 32,8 proc. Žaliojoje arbatoje absorbcija sumažėjo 8,7 proc., o kitų gėrimų – kolos (3,17 proc.), sidro (2,96 proc.) ir alaus (1,49 proc.) – poveikis buvo minimalus. Vandenyje, kaip ir tikėtasi, vaisto stabilumas išliko beveik nepakitęs (-4,16 proc.).
Dar įdomesni rezultatai paaiškėjo lyginant visų kitų gėrimų pradinę paracetamolio absorbciją su vandens tirpalo. Jau iš karto po ištirpinimo paracetamolio absorbcija energi-
Gėrimas ne tik
pakeičia skonį – nuo jo gali priklausyti, kiek veiksmingai vaistas bus pasisavinamas organizme.
niame gėrime buvo net 83,9 proc. mažesnė nei vandenyje. Panašūs rodikliai užfiksuoti ir sidre (82,7 proc.), aluje (80,97 proc.), žaliojoje arbatoje (81,75 proc.) bei apelsinų sultyse (78,4 proc.). Įdomu tai, kad nors koloje per 30 minučių fiksuotas mažiausias absorbcijos pokytis (vos 3,17 proc.), pradinė absorbcija, palyginti su kontrolinio vandens tirpalo, vis tiek buvo reikšmingai mažesnė – net 64,9 proc. Šie rezultatai rodo, kad paracetamolio stabilumui svarbūs abu veiksniai – ir tai, koks gėrimas naudojamas, ir tai, kiek laiko praeina iki jo suvartojimo.
Kola – sąlyginai saugesnė alternatyva vandeniui?
Tyrimo rezultatai parodė, kad šnypščiosioms paracetamolio tabletėms tinkamiausias tirpiklis yra vanduo. Jame veikliųjų medžiagų absorbcijos intensyvumas išlieka pastovus net ir po 30 minučių, todėl vartojant paracetamolį, ištirpintą vandenyje, nereikia skubėti – vaisto poveikis nesusilpnėja. Vis dėlto realybėje pacientai ne visada laikosi rekomendacijų. Tyrimo metu nustatyta, kad populiarios alternatyvos – apelsinų sultys ar žalioji arbata – reikšmingai sumažina paracetamolio absorbciją jau per pirmąsias 30 minučių. Ypač nepalankūs rezultatai fiksuoti naudojant energinį gėrimą – tiek pradinis veikliosios medžiagos kiekis, tiek jos stabilumas buvo prasčiausi iš visų tirtų gėrimų, todėl jo derinimo su vaistais reikėtų vengti.
Alkoholiniai gėrimai, pavyzdžiui, alus ir sidras, pasižymėjo geresniu absorbcijos stabilumu per 30 minučių nei daugelis kitų tirpiklių. Vis dėlto jų nerekomenduojama vartoti dėl galimų pavojingų farmakokinetinių sąveikų. Tarp visų netipinių gėrimų vienintelė sąlyginai saugesnė alternatyva pasirodė esanti kola. Nors joje išmatuotas pradinis paracetamolio kiekis buvo mažesnis nei vandenyje, stabilumo pokytis per 30 minučių buvo minimalus ir artimas kontroliniam vandens tirpalui.
Šie tyrimo rezultatai parodė, kad tai, ką pasirenkame įsipilti į stiklinę, kai tirpiname šnypščiąją tabletę, gali turėti labai didelę įtaką tam, kaip veiks vaistas. Gėrimas ne tik pakeičia skonį – nuo jo gali priklausyti, kiek veiksmingai vaistas bus pasisavinamas organizme.
Todėl labai svarbu laikytis rekomendacijų ir vartoti šnypščiąsias tabletes taip, kaip nurodyta – pirmiausia ištirpinant jas vandenyje. Svarbu ne tik žinoti, kaip teisingai vartoti vaistus, bet ir atkreipti dėmesį į savo įpročius. Būtent jie dažnai lemia netikėtus sprendimus – pavyzdžiui, vietoj vandens pasirinkti kitą gėrimą. Todėl verta sau priminti, kad net ir toks, atrodytų, mažas pasirinkimas gali turėti įtakos vaisto veiksmingumui.
SPECTRUM, 2025 rugsėjis, Nr. 2 (42)
Žurnalą leidžia Vilniaus universiteto Komunikacijos ir rinkodaros skyrius
Turinio redaktorė Liudmila Januškevičienė
Kalbos redaktorė Ilma Dunderienė
Dizaineris Tadas Razmas
Meninė redaktorė Greta Grikevičiūtė
Fotografas Ugnius Bagdonavičius
Iliustratorius Merkys Žebrauskas
Viršelyje vaizduojamas žmogus kaip žaidimo veikėjas, kurio kasdieniai pasirinkimai lemia jo gyvenimo trukmę. Merkio Žebrausko iliustracija
Dalis žurnale naudojamų nuotraukų yra iš Wikimedia Commons, Freepik
Adresas: SPECTRUM, Vilniaus universitetas, Komunikacijos ir rinkodaros skyrius, Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius
Tel. (8 5) 236 6053, http://naujienos.vu.lt/spectrum
Dėl publikacijų žurnale kreiptis el. paštu spectrum@cr.vu.lt
Leidinys platinamas nemokamai
Spausdino uždaroji dizaino ir leidybos akcinė bendrovė „KOPA“
Tiražas 1000 egz. ISSN 2783-8226
© VILNIAUS UNIVERSITETAS, 2025
Platinant šio leidinio informaciją nuoroda į SPECTRUM būtina