universitas
10
vilnensis
sukaktis
2017 m. vasaris
Dingęs ir atrastas universiteto paveldas, arba Nežinomi universiteto istorijos epizodai Istorikas, habilituotas daktaras profesorius Vygintas Bronius Pšibilskis – buvęs Vilniaus universiteto Senato pirmininkas, Tarybos narys, kultūros istorikas ir politologas. Jis yra parašęs keletą monografijų apie įsimintinas istorines asmenybes – Kazį Pakštą, Mykolą Biržišką. Neseniai atšventęs gražų 75 metų jubiliejų profesorius su kolegomis parengė dar vieną išsamų leidinį apie Vilniaus universiteto istoriją. Nijolė BULOTAITĖ Kodėl pasirinkote istorijos studijas ir kaip susidomėjote Vilniaus universiteto istorija? Kai reikėjo stoti, svarsčiau dvi galimybes. Norėjau į Dailės institutą, bet atvažiavęs pamačiau, kad visi kiti jau atvyko su savo darbais, pasimokę pas dailininkus, o aš tam buvau nepasiruošęs. Nenorėjau į kariuomenę ir kitu variantu pasirinkau istoriją, nes mėgau ją ir mokykloje. Kai atvažiavau į Vilnių, nebuvau universiteto matęs. Kai išvydau, nepaprastai susižavėjau. Man universitetas buvo visų pirma ne žmonės, o pastatai. O dar pasisekė, kad mus, pirmakursius, apgyvendino Stuokynėje (bendrabutyje), kur dabar įsikūrusi universiteto Finansų ir ekonomikos direkcija. Kartu gyveno filosofas Justinas Karosas, pakaušius surėmę bendrabutyje miegojome su literatu Antanu Gudeliu (beje, vėliau „Tauro“ bendrabutyje taip pat yra tekę viename kambaryje gyventi su literatais Sigitu Geda, Vaciu Bagdonavičiumi, Baliu Sriubu, Vygandu Račkaičiu). Vakarais slankiodavome po universiteto kiemelius, svajodavome. Nors viskas buvo aptriušę, bet labai romantiška, nes tai vietos, kur vaikščiojo Adomas Mickevičius, Ignas Domeika, vaidenosi burtininko Tvardauskio dvasia. Kas labiausiai įsiminė iš studijų metų? Pirmojo mano kursinio darbo vadovas buvo Stanislovas Lazutka. Parašęs turėjau susirasti jį rektorate, nes tuo metu jis buvo prorektorius, ir aptarti darbą. Darbas buvo apie Ledo mūšį. Atrodo, parašiau neblogai, jis darbą gerai įvertino ir paskui kaskart susitikęs mane pakalbindavo, prisiminė pavardę, ir taip buvo visą gyvenimą. Tai labai malonus, šiltas žmogus. Man dėstė Juozas Jurginis, Juozas Galvydis, Bronius Dundulis, Pranė Dundulienė, Regina Volkaitė-Kulikauskienė, Algirdas Šidlauskas. Įsiminė profesorius Merkelis Račkauskas, kuris dėstė lotynų kalbą. Paskaitos vykdavo Bernardinų skersgatvyje, kur dabar įsikūręs Žurnalistikos institutas. Nelabai tos lotynų kalbos pramokom, gal nerimtai mokėmės, bet įsiminė pabaigtuvės. Pasirodo, buvo tokia sena tradicija: kai ateina laikas laikyti egzaminą, studentai pasiima taksi, nuvažiuoja paimti profesoriaus M. Račkausko prie Mokslininkų namų, įsisodina, atsiveža ir ant stalo turi padėti krūvą saldainių „Kara Kum“. Reikėdavo juos pridengti
vagysčių, nes tada neturėta modernių apsaugos priemonių. Dabar viskas labai pasikeitę į gera.
laikraščiu, kad nematytų katedros vedėjas R. Mironas iš gretimo kabineto. Ir kai kas nors gerai atsakydavo į klausimą, profesorius sakydavo: „Imk vieną, pasivaišink.“ Taip ir išdalindavo jis tuos saldainius. Kuo šiuo metu Jūs domitės, kuo gyvenate? Būnant emeritūroje atsirado dauE. Kurausko nuotr. giau laiko kultūrai – su žmona Audrone, kuri yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, nepraleidžiame nė vieno naujo Operos ir universiteto vertybes? Galbūt kai ką baleto, Nacionalinio dramos, O. Korir atgavome? šunovo teatrų spektaklio, nė vieno Biblioteka Levo Vladimirovo dėka ryškesnio atlikėjo koncerto. Bent atgavo apie 18 tūkst. senojo univerkartą per metus stengiamės nuvykti siteto knygų, medikai atgavo prepaį Niujorką pasimatyti su sūnumi, ratų, gamtininkai atgavo uolienų iš pajusti didmiesčio kultūros pulsą. Odesos. Deja, rektoriaus skeptro neSurandu laiko grožinei literatūrai, atgavome. Universiteto turtų istorija bandau tapyti, tvarkyti savo archyvą. sudėtinga, išlikusieji po universiteto Tačiau didžiausias rūpestis – menkai uždarymo keliavo iš buvusio Senienų nušviestų universiteto istorijos promuziejaus į Vilniaus viešąją biblioteką, blemų tyrinėjimas. jos muziejų, paskui į Stepono Batoro Kai rašėme Vilniaus universiteto universiteto muziejus ir biblioteką. istoriją, muziejams, universiteto kilnoSovietų valdžios ir nacių okupacijos jamosioms vertybėms tarsi nebeliko metais nuspręsta etnografijos, arvietos. Tapęs emeritu kaip kompensacheologijos objektus atiduoti Mokslų ciją nutariau parašyti apie visus uniakademijai, daug kas atsirado Nacioversiteto turtus, kuriuos turime ir kuriuos praradome. Surinkau daug medžiagos apie caro valdžios uždaryto universiteto bibliotekos knygų, muziejų ir kolekcijų, botanikos sodo, Prof. Vygintas Bronius Pšibilskis observatorijos, rektoriaus innaliniame muziejuje. Deja, buvo išsignijų likimą ir pamačiau, kad yra blaškyta, išskolinta nemažai vertybių. specifinių temų, visko neaprėpsi, Noriu paminėti vieną labai svarbų todėl dar 2010 m. subūriau autorių dalyką. Man pavyko rankraštyne rasti kolektyvą ir pamažu pradėjome dirbmedžiagos apie tai, kad 1947 m. buti. Tai tarsi pirmosios knygos „Alma vo sudaryta speciali komisija, į kurią Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto įėjo dailėtyrininkės H. Kairiūkštytėistorijos bruožai“ replika, tęsinys. Ji vaJacinienė, A. Mikėnaitė ir universiteto dinsis „Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto kultūros turtai istorijos bibliotekos direktorė M. Burokienė. skersvėjuose (XVI–XXI amžiai)“. Šiai komisijai buvo pateikti pasižiūrėti Šiandien mūsų universiteto biblioStepono Batoro universiteto kauptos tekos specialiuosiuose fonduose, galerijos paveikslai. Dalis jų buvo muziejuje ir jo padaliniuose sukaupsaugoma bibliotekoje, dalis – ūkio tas neįkainojamas turtas, o visos skyriuje, rūsiuose. Komisija nustatė, bendruomenės uždavinys – jį saugoti, kad paveikslai ideologiškai netinkami. gausinti, padaryti integralia Europos Tai buvo Stepono Batoro universiteto ir pasaulio kultūros dalimi. rektorių portretai, garsus J. OleškeManau, kad reikia sprendimų dėl vičiaus paveikslas „Antiochas ir Stramuziejuose sukauptų universiteto tonika“, religinio turinio kūriniai – iš vertybių, nes jei jos tik saugomos, viso 56. Galbūt taktiniais sumetimais, sandėliuojamos, tai nuostolis visiems. kad paveikslai nebūtų sunaikinti, tuometis universiteto profesorius ir Knygoje rašoma ne tik apie esaDailės muziejaus direktorius Levas mas, bet ir apie prarastas, išblaškytas Karsavinas paprašė juos paskolinti.
Jie buvo surašyti, sudarytas perdavimo–priėmimo aktas, kad paveikslus universitetas skolina iki pirmo pareikalavimo. Leidimą skolinti davė rektorius Z. Žemaitis, o aktą pasirašė paveikslus perdavusios M. Burokienė ir H. Kairiūkštytė-Jacinienė ir juos priėmę Dailės muziejaus įgalioti K. Petronis ir V. Drėma. Ir visa tai buvo pamiršta tol, kol radau šią medžiagą. O netrukus M. Burokienė buvo atleista iš darbo, L. Karsavinas ištremtas į Sibirą, rektorius taip pat pasikeitė. Tik po daugelio metų, kai universitetas susitvarkė sales, buvo paprašyta paskolinti dalį tų darbų. Dabar jie pas mus eksponuojami deponavimo teisėmis. Tai nebėra mūsų nuosavybė. Kadangi tuo metu buvau Senato pirmininkas, labai stengiausi ką nors padaryti, kad tuos paveikslus atgautume, nors buvo labai sudėtinga. Žinau, kad rektorius prof. B. Juodka buvo susitikęs su muziejaus direktorium R. Budriu. Pagrindas grąžinti yra, todėl manau, kad bent jau glaudžiai su universitetu susijusius objektus mums galėtų sugrąžinti. Buvo išblaškyta nemažai turto. Štai Stepono Batoro universiteto dekano grandinė paskolinta Kauno muziejui, taip pat ir nemažai knygų. Kauno muziejui tuo metu vadovavo toks Maksimavičius, įėjęs į istoriją kaip daug ką sunaikinęs žmogus. Išsiaiškinau, kad prancūziška knyga iš J. Lelevelio kolekcijos nebuvo grąžinta. Nemaža objektų per parodas buvo sugadinta. Šv. Jonų bažnyčioje surengus universiteto 400 metų jubiliejaus parodą, negrabiai eksponuojant buvo apgadinti kai kurie grafikos darbai. Po japonų XIX a. graviūrų parodos Meno darbuotojų rūmuose (dabar Prezidentūra) pasigesta raižytojo Fudžio (Fuji) spalvoto medžio graviūros. Itin didelių nuostolių padarė gaisrai bibliotekoje, buvo nemažai
„Manau, kad reikia sprendimų dėl muziejuose sukauptų universiteto vertybių, nes jei jos tik saugomos, sandėliuojamos, tai nuostolis visiems.“
Koks Vilniaus universiteto istorijos etapas Jums įdomiausias? Taip jau nutiko, kad sudarant knygą apie universiteto istoriją man atiteko laikotarpis nuo 1944 m. Dar vadovaujant R. Pavilioniui ir rengiant leidinį universiteto 415-osioms metinėms niekas nenorėjo imtis šio laikotarpio, o mane įkalbėjo tuometinis mokslo prorektorius prof. B. Juodka. Kadangi buvau parašęs keletą straipsnelių apie bandymus atkurti Vilniaus universitetą XIX a. pradžioje, nebebuvo kur trauktis, ėmiausi šio darbo ir dabar jau specializuojuosi, domiuosi tuo laikotarpiu. Jis labai įdomus, daug neatskleistų, neįvertintų faktų. Norėčiau papasakoti vieną istoriją. Kai prasidėjo Sąjūdis, buvau išrinktas VU Visuomenės mokslų tarybos pirmininku. Man teko vadovauti katedrų sujungimui, mažinimui, vyresnio amžiaus ir aukštesnės kvalifikacijos žmonių atleidimui. Tai buvo sudėtingas, nemalonus darbas. Reikėjo veiksmus derinti su rektoriumi prof. J. Kubiliumi, paskui su prorektorium prof. R. Pavilioniu, su profsąjunga. Tada R. Pavilionis jau buvo paskelbęs plačiai nuskambėjusius straipsnius laikraščiuose „Literaturnaja gazeta“ ir „Komjaunimo tiesa“ apie dogmatiškus mokslus, kuriuos reikia keisti. Po kiek laiko, artėjant 1989 m. Kalėdoms (tai beveik nežinomas faktas), mus su R. Pavilioniu iškvietė į Maskvą pasiaiškinti, kas vyksta, kodėl atsisakoma marksizmo-leninizmo, visų ideologinių mokslų: TSKP istorijos, mokslinio komunizmo ir ateizmo, politinės ekonomijos. Vos gavome bilietus į traukinį „Litva“, visą naktį prasėdėjome ir prasikalbėjome. Nuvykome į TSKP CK, labai „aukštą“ įstaigą, į padalinį, kuris rūpinosi aukštųjų mokyklų reikalais, ten radome sukviestus visų aukštųjų mokyklų rektorius, ministerijos atstovus, ministrą. Mums buvo nurodyta abiem pasisakyti po 10 min. Kai ėmė kalbėti R. Pavilionis, aiškindamas, kodėl reikia pasikeitimų, prasidėjo replikos ir kaltinimai pakeltu tonu. Per pertrauką mus išėjusius į koridorių apspito rektoriai, ypač Užkaukazės aukštųjų, ir pradėjo prašyti medžiagos, programų, džiaugėsi, kad mes išdrįsome tai daryti, davė savo vizitines korteles. Labai įstrigo šis epizodas – jie patvirtino, palaikė mūsų planą. Tada prisipirkome Maskvoje deficitinių apelsinų ir grįžome namo. Nors mus Maskvos valdininkai išbarė, bet viskas baigėsi gerai, jokių priemonių nebedrįso imtis. Kaip manote, ar Vilniaus universiteto istorija jau pakankamai ištirta? Kokios didžiausios spragos, jei tokių yra, į ką patartumėte atkreipti dėmesį istorikams ateityje? Rašydami abi „Alma Mater Vilnensis“ knygas rėmėmės naujais archyviniais dokumentais, pastarųjų metų mokslo pasiekimais. Šie vienas kitą pildantys leidiniai – mūsų kartos istorikų požiūris į universiteto istoriją. Universitetinio mokslo istorijoje dar daug neištirtų barų, pamirštų asmenybių. Remdamasi mūsų įdirbiu nauja istorikų karta turėtų pareikšti savitą požiūrį į turiningą ir sudėtingą Vilniaus universiteto praeitį, užpildyti baltas dėmes.