UNIVERSITAS VILNENSIS, 2017 m. vasaris, Nr. 1 (1737)

hinc itur ad astra

universitas

vilnensis 2017 m. vasaris, Nr. 1 (1737)

LEIDŽIAMAS NUO 1950 m. BALANDŽIO 15 d.

ISSN 1822-1513

http://naujienos.vu.lt PLATINAMAS NEMOKAMAI

Vilniaus universitetas studijų mugėje kvietė kilti į žvaigždes

E. Kurausko nuotr.

Plačiau skaitykite p. 12.

universitas

vilnensis

2

2017 m. vasaris

Geriausi dėstytojai: kaip pasiekti studento širdį ir protą Už svarų indėlį į studijas, už talentą ir atsidavimą perteikiant žinias akademiniam jaunimui, už kūrybingų ir kritiškai mąstančių asmenybių ugdymą šiems Vilniaus universiteto dėstytojams suteiktas 2016 metų dėstytojo vardas. Geriausi metų dėstytojai pasveikinti iškilmingame renginyje palydint senuosius metus, o mes dalijamės jų išmintimi ir patirtimi, kaip pasiekti studentų širdį, pelnyti jų meilę ir pasitikėjimą, o svarbiausia – išauginti juos gerais specialistais, savo srities žinovais.

Prof. KĘSTUTIS ARLAUSKAS,

Dr. NORBERTAS ČERNIAUSKAS,

Fizikos fakultetas

E. Kurausko nuotr.

Dėstytojas reikalingas tam, kad iškilus neaiškumui iš karto pateiktų atsakymą. Kitais atvejais dėstytojo nereikia.

Dr. RASA BARANAUSKIENĖ, Filologijos fakultetas

Patys geriausi tie studentai, kurie pasako kažką nauja. Per paskaitą išgirsta unikali mintis man – didžiausia dovana. Pasitaiko atvejų, kai labai gabus žmogus, staiga pamatęs, kad grupėje yra pats gabiausias, nustoja mokytis, nes mano, kad kiti turi jį pasivyti. Tai liūdina. Juk toks studentas tik dabar konkuruoja su kurso draugais, tačiau išėjęs už Skandinavistikos centro sienų turės konkuruoti su visu pasauliu. Negalima taip ribotai mąstyti ir sustoti. Žmogus turi realizuoti save, įgyvendinti savo svajones, išnaudoti visas galimybes. To ir mokau.

Daugelio studentų sudominti istorija nereikia, nes dauguma į mūsų fakulteto studijų programas (istorijos, kultūros istorijos ir antropologijos ar archeologijos) stoja tikslingai, su mažesne ar didesne motyvacija.

Tačiau daugiau dėmesio galbūt tenka skirti tam, kad studentai susidomėtų dalykais, iš pirmo žvilgsnio esančiais „šalia“ istorijos.

Jokios specialios metodikos netaikau, tiesiog stengiuosi nuolat atnaujinti patį procesą: galbūt nelabai pavykusį konkretų seminarą kitame semestre pakeisti kitu ar patobulinti jo formatą, sukonkretinti neaiškią ar įterpti naują temą, dalį medžiagos būtinai susieti su viešosios erdvės aktualijomis (jei įmanoma), atrasti optimalią atsiskaitymo formulę. Žinoma, pagrindinis principas – būti savikritiškam. Po kiekvienos paskaitos pasirašau pažymį – esu parašęs ir labai gerų, ir ne tokių puikių, kurie ne vieną valandą ar dieną vis primena apie save, taip paskatindami stiprinti silpnesnes paskaitų vietas.

Doc. LINA BIKELIENĖ,

Užsienio kalbų institutas

E. Kurausko nuotr.

Prof. INGA ČIKOTIENĖ, Asm. arch. nuotr.

Chemijos ir geomokslų fakultetas

Dr. AGNĖ BRILINGAITĖ,

Matematikos ir informatikos fakultetas

Man svarbiausia, kad su manimi bendraudami studentai jaustųsi neformaliai ir nepaliktų neišspręstos problemos. Manau, kad studento motyvacija mokytis yra labai individualus dalykas.

Tikiuosi, kad praktiniai pavyzdžiai, realistiškų situacijų modeliavimas, realių duomenų interpretavimas padeda studentams atrasti motyvaciją.

Netoleruoju nesąžiningo studentų elgesio. Manau, kad studentams labai svarbi bendravimo kultūra, nes tik pasitikėdami dėstytoju jie geba efektyviai su juo bendradarbiauti. Su studentais stengiuosi bendrauti neformaliai, man patinka, kai studentai į mane kreipiasi vardu, bet pati neleidžiu sau jų tujinti. Vertinant studentus jokia išankstinė nuomonė manęs neveikia. Nuoširdžiai džiaugiuosi tais studentais, kurie aktyviai dalyvauja kaupiamojo balo neturinčiose studijų veiklose, t. y. dalyvauja ne dėl balų. Žavi studentai, turintys gyvenimo tikslą ir sparčiai darantys didelę pažangą. Skaudina tie, kurie neatlieka daugumos praktinių užduočių, nesikonsultuoja ir, nedalyvaudami studijų procese, turi nepagrįstų pretenzijų dėl egzamino sudėtingumo ar vertinimo metodikos. O liūdna būna tada, kai gabus studentas užstringa ties kažkuriuo studijų kursu dėl pasikeitusių prioritetų.

Nesu iš tų dėstytojų, kurie lengvai rašo gerus pažymius, esu gana reikli. Siekiu, kad studentai išdėstytą medžiagą ne išmoktų kaip eilėraštį, o suprastų dalyko esmę. Man nelabai priimtinos monologo tipo paskaitos, kai dėstytojas dvi ar net tris akademines valandas kalba pats.

Mėgstu įtraukti studentus į diskusijas, paskaitas paįvairinu pateikdama skaidrę su uždaviniu, kad studentai galėtų išsakyti mintis, pasiūlyti galimus sprendimus. Medžiaga efektyviau įsisavinama diskusijose.

Būna atvejų, kai studentas kitą dieną pasiveja koridoriuje ir sako: „Visą dieną galvojau, kodėl yra būtent taip, o ne kitaip...“ Vadinasi, paskaita nepraėjo veltui. Einant pro besiilsinčius studentus būna smagu išgirsti, kaip verda ginčas dėl vieno ar kito uždavinio sprendimo.

E. Kurausko nuotr.

Asm. arch. nuotr.

Svarbi šių trijų dalykų – kontakto su auditorija, grįžtamojo ryšio, gero medžiagos išdėstymo – visuma. Šimtu procentų tikiu grįžtamojo ryšio nauda. Mane žavi smalsūs, mąstantys, atsakingi studentai, suprantantys, ką jie veikia universitete. Studentai, kurie yra pasiruošę studijuoti, o ne tik studentauti. Niekada sau neleidžiu pamiršti, kad jie – asmenybės.

Vis dar tikiu, kad studentai, apsisprendę studijuoti, turi pakankamą motyvaciją dirbti.

Svarbu jos „nenumarinti“. Kalba nuolatos kinta, todėl ir dėstytojas, ir studentas turi būti pasiruošę nuosekliai dirbti ir tobulėti. Svarbu, kad šis pasiryžimas nebūtų vienpusis.

Visada prisimenu po paskaitos ar seminaro pasakytą ačiū. Atmintin taip pat įsirėžė prieš daugelį metų įskaitos neišlaikiusio studento žodžiai: „Jūs žiauri, bet teisinga.“ Stengiuosi būti tiesiog teisinga. Kiek įmanoma, bandau skatinti demokratiją, studentams suteikti pasirinkimo laisvę, taip neišvengiamai skatindama prisiimti atsakomybę už savo rezultatus.

Manau, kad studentai vertina visumą. Ar verta stengtis patikti? Žinoma, jei patikimą suprasime kaip sugebėjimą sudominti, sugebėjimą prieinamai, bet kompetentingai pateikti dėstomą medžiagą.

E. Kurausko nuotr.

Doc. JŪRATĖ DEMENTAVIČIENĖ, Medicinos fakultetas

Mane žavi studentai, kurie aktyviai domisi dėstomu dalyku, stebi ir vertina, nebijo klausti, diskutuoti. Tada ir dėstymas tampa įdomesnis, turiningesnis, gyvesnis. Stengiuosi bendrauti su studentais taip, kaip norėčiau, kad ir jie ateityje bendrautų su kolegomis, tarpusavyje.

Stengiuosi sudominti radiologija ir parodyti jos svarbą medicinoje, supažindinti su pagrindiniais dalykais. Tačiau kartu pažymiu bendražmogiškų savybių svarbą ir požiūrį į pacientą kaip į individą, o ne kaip į organų „sandėliuką“. Manau, kad ir šiais virtualaus bendravimo laikais tiesioginis bendravimas, dėmesys žmogui yra labai svarbus ir dažnai gali pagydyti daug negalavimų.

Pavykusia paskaitą laikau, kai suvaldau savo jaudulį, sklandžiai papasakoju temą, sugebu pabendrauti su auditorija ir matau susidomėjusias studentų akis (nors kelių). Smagu, kai po paskaitos sulaukiu klausimų.

Labai smagu ir įsimintina, kai studentai pasako, kad susidomėjo radiologija per mano paskaitas ir pratybas, o dar labiau, kai ir pasirenka radiologijos specialybę. Mano nuomone, šiandieniniai studentai yra reiklūs žinioms, o kartu ir labai kritiški – įvertina, kas jiems svarbu, kas ne, ką ir iš ko gali gauti.

E. Kurausko nuotr.

E. Kurausko nuotr.

Kai pirmakursiai drebančiom kinkom ateina į Fizikos fakultetą, kai nelabai įsivaizduoja, į kokį stiklo kalną nori įlipti, mano uždavinys – „sukurti“ jiems nagus, padėsiančius į tą kalną lipti.

Nuo pat pirmo kurso studentus mokau klausti. Juk studijų pradžia prasideda nuo klausimo. Norint paklausti, reikia kažką suprasti.

Kai paklausi ir sulauki atsakymo, įsidedi į galvą.

Tai reiškia, kad jau studijuoji. Visada sakau, kad, atrodytų, net pats blogiausias klausimas, kuris galbūt prajuokins auditoriją, yra pats geriausias.

Nes gal ir kiti to paties nesuprato, tik nedrįso paklausti. Įžūlumas ir chamiškumas nesuderinami su aukštuoju mokslu. Siekiu, kad studentai pajustų universitetinę dvasią: jie privalo dirbti, mokytis, bet yra laisvi tiek, kiek leidžia universiteto rėmai.

Istorijos fakultetas

Dr. JUSTYNA LEVON, Teisės fakultetas

Nesistengiu įtikti studentams ir neskirstau jų į mane žavinčius ar blogesnius. Stengiuosi, kad paskaitos, seminarai būtų kuo įvairiapusiškesni.

Manau, kad darbas su tais pačiais studentais ištisus metus ypač žavus, nes tikrai smagu stebėti, kaip studentai atsiskleidžia. Manau, kad nėra vieno visiems tinkančio ir patinkančio gero dėstytojo apibrėžimo. Mandagus bendravimas, objektyvumas, studentų padrąsinimas ir jų motyvavimas, kai jiems sekasi prasčiau – tai kiekvieno dėstytojo vertybės, kurios yra atsparios laikui ir daugelio vertinamos.

universitas

vilnensis Dr. LAURA NIEDZVIEGIENĖ, Kauno fakultetas

Pavykusia laikau aktyvią paskaitą, kur dalintasi patirtimi, diskutuota. Tada jaučiu, kad auditorijoje praleistas laikas praturtino ir studentus, ir mane. Labai džiaugiuosi, kai auditorija reaguoja, užduoda klausimus, diskutuoja, abejoja, gilinasi į tai, kas kalbėta. Dėstant sunkiausia kalbėtis su savimi. Mano nuomone, ypač svarbu atsakingai žiūrėti į tai, ką darai. To mokau ir savo studentus. Kiekvieną jų stengiuosi paskatinti, padrąsinti.

Nusiviliu abejingais, besistengiančiais išsisukti nuo savo pagrindinės pareigos – pareigos studijuoti. Žavi atsakingi ir kultūringi. Tai nebūtinai būna patys geriausi studentai. Kartais tai būna tiesiog nuoširdūs žmonės, kurie stengiasi kiek gali. Sau neleidžiu elgtis falimiariai, į studentus visada kreipiuosi „Jūs“. Manau, tai padeda išlaikyti abipusę pagarbą.

Doc. REGINA PALIULYTĖ,

Prof. MARIUS POVILAS ŠAULAUSKAS, Filosofijos fakultetas

Mano užduotis – patarti, ką kaip tyrinėti rengiant galutinį kurso rašto darbą, ką kaip koreguoti, ką kaip gerinti. Todėl kasmet to paties pavadinimo kurso problematika vis kita. Ją lemia moksliniai studentų poreikiai ir jos, žinia, iš kalno negali nuspėti. Na, o akademiniai seminarai vyksta jau kitaip. Juose visi kartu labai detaliai nagrinėjame tą patį tekstą – su atida įsiklausydami į kiekvieną prasmės atspalvį, į aiškiai išsakytas ir tik numanytas nuostatas. Regis, tokio pobūdžio akademinių seminarų poreikis vis auga. Tad tų „tipiškų“ kursų dveji: vienas apima itin platų ir nuolat kitėjantį problematikos spektrą, kitas, atvirkščiai, itin siaurą. Tačiau abejur svarbiausias gyvas pokalbis, nutaikytas į nelengvą amatą įvaldyti akademinio diskurso sąrangą. Tad taip ir studijuojame visi kartu – genami džiaugsmo nustebti ir vilties suprasti.

Dr. SAULIUS PREIDYS,

Savo paskaitose naudoju e. mokymo technologijas. Jos man leidžia lanksčiau organizuoti paskaitas, patogu studentams. Su auditorija stengiuosi palaikyti kontaktą. Grįžtamasis ryšys yra privalomas. Visada vertinu aktyvius studentus, kurie daug klausia, išsako savo nuomonę.

Nesistengiu įtikti studentams, tačiau kai kuriais atvejais stengiuosi susitarti. Neleidžiu sau šaukti ant studentų, kaip nors juos įžeidinėti ar tyčiotis iš jų, moralizuoti. Jei studentai kreipiasi į mane vardu, aš labai džiaugiuosi. Labiausiai žavi smalsūs, aktyvūs, savo nuomonę turintys studentai. Tie, su kuriais vietoj dviejų valandų dirbame tris ar keturias. Tada supranti, kad tavo dalykas yra naudingas, studentams yra įdomu ir dirbi ne veltui.

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas

Studentus stengiuosi supažindinti su kaip įmanoma didesniu temų, disciplinų lauku. Man svarbiausia – kontaktas su auditorija, pokalbis, diskusija. O studentai man – užsiėmimo metu vykstančios diskusijos kolegos. Stengiuosi vengti perdėto viršenybės ir hierarchijos akcentavimo. Nesu tas, kuris reikalauja, kad studentai atsimintų tiksliai, kas kur pasakyta. Esu tas dėstytojas, kuris studentams tikrai duoda daug skaityti. Didžiausia svajonė – rasti būdą, kad studentai skaitytų knygas, o ne jų ištraukas. Man svarbiausias studento bruožas yra smalsumas.

Labiausiai nuvilia studentai, kurie nesugeba per visą studijų laikotarpį rasti temos, problemos, kuri juos „vežtų“. Įsimintiniausia tai, kai net ir praėjus kuriam laikui buvę studentai prisimena ir pasakoja apie paskaitose ar seminaruose girdėtus dalykus, vykusias diskusijas. Tokiais momentais supranti, kokia prasminga ir atsakinga yra dėstytojo profesija.

Doc. REGINA PRAPIESTIENĖ,

Man labai svarbus tiesioginis kontaktas su auditorija. Stengiuosi, kad studentai jaustų, jog jie visada gali kreiptis į mane visais jiems rūpimais klausimais.

Svarbu, kad paskaitose vyktų diskusija, būtų išgrynintos problemos, surasti jų sprendimo būdai. Užsiėmimuose vengiu atstumo, hierarchijos. Nereikalauju „iškalti“, noriu, kad dėstoma medžiaga būtų suprasta. Siekiu kultūringos diskusijos, tolerancijos vieni kitų nuomonėms, išklausymo. Mane žavi visi studentai, juk jie tokie skirtingi! O ypač smalsūs, nebijantys darbo, turintys tikslą ir jo siekiantys, nenuleidžiantys rankų, jeigu kartais ir nepasiseka, atsakingai žiūrintys į studijas. Kartais žavi ir sugebantys „išsisukti“, bet garbingai, iš pačios netikėčiausios ir beviltiškiausios padėties, situacijos. Blogų studentų nėra!

Nėra nieko džiugiau, kai paskaitoje jauti kontaktą su auditorija, kai tavęs klauso, aktyviai dalyvauja diskusijoje, kai jauti, jog yra gerai įsisavinta kitų giminingų dalykų medžiaga.

Manau, šiandien studentams svarbu tai, kaip su jais bendraujama. Žinoma, tai nereiškia, kad dėstytojas turi šokiais ir dainomis studentus žavėti. Jis tiesiog turi atlikti savo darbą sąžiningai ir nuoširdžiai. Manau, kad dėstytojas turi kaip įmanoma palaikyti paprastą, neformalią atmosferą.

Dr. DEIMANTAS VALANČIŪNAS,

Chemijos ir geomokslų fakultetas

Orientalistikos centras

Asm. arch. nuotr.

Asm. arch. nuotr.

E. Kurausko nuotr.

Paskaitą suprantu kaip dėstytojo savirealizacijos formą, kur galima pasidalinti visokiausiomis įžvalgomis, perteikti emocijas, pajusti grįžtamąjį ryšį. Jeigu tai pavyksta, būnu laiminga. Šiuolaikinis dėstytojas yra šiek tiek mylintis studentus, gerai išmanantis savo dalyką, turintis mokslinį interesą tam tikroje srityje. Mėgstamiausias ekonomistas – profesorius Romas Lazutka, kuris nuosekliai siekia Lietuvoje socialinės tvarkos. Viena mano interesų sričių – Lietuvos tarpukario ekonomistų keliami klausimai.

Tarpukario ekonomistai įgijo išsilavinimą žymiausiuose užsienio universitetuose. Šių ekonomistų aptariami klausimai buvo aktualūs ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai. Tada ir dabar iššūkis išlieka tas pats: stiprinti šalies ekonomines galias.

Asm. arch. nuotr.

Doc. DEIVIDAS ŠLEKYS,

Ekonomikos fakultetas

Komunikacijos fakultetas

3 E. Kurausko nuotr.

Asm. arch. nuotr.

2017 m. vasaris

Manau, norint būti geru dėstytoju reikia daug domėtis savo dėstomais dalykais. Taip pat reikia, kad dėstoma medžiaga būtų įdomi ir pačiam dėstytojui.

Mane visuomet žavi studentai, kurie kelia klausimus ir nebijo išreikšti savo nuomonę.

Diskusija yra vienas svarbiausių mano dėstomų dalykų aspektų, kadangi nuolatos susiduriame su įvairiomis literatūrinių ar vizualinių kūrinių interpretacinėmis galimybėmis. Svarbiausia, kad diskusijų metu būtų laikomasi bendravimo etikos ir tarpusavio pagarbos. Iš karto vienu metu pakeltos kelios norinčių pasisakyti studentų rankos man yra daug geriau nei visiška tyla auditorijoje.

Dėstymą aš matau kaip nuolatinį žinių apsikeitimo procesą, kur dalyvauja abi pusės. Dažnai savo tyrimais, idėjomis pasidalinu paskaitų metu, o iš studentų užduotų klausimų arba abejonių, pasiūlytų alternatyvių interpretacijų galima patikrinti arba praplėsti savo paties tyrimus.

Visuomet skatinu studentus surasti juos dominančius tyrimų objektus, nes tik tuomet tyrimas gali tapti ne prievole, bet malonumu.

Parengė Liana Binkauskienė ir Agnė Grinevičiūtė

Asm. arch. nuotr.

VU mokslininkai – tarp Lietuvos mokslo premijų laureatų Vasario 6 d. paskirtos šešios 2016 m. Lietuvos mokslo premijos. Tarp laureatų – ir Vilniaus universiteto mokslininkai.

Abi premijos fizinių mokslų srityje skirtos VU atstovams. Viena jų atiteko Fizikos fakulteto profesoriui Dariui Abramavičiui už darbų ciklą „Dvimatės koherentinės spektroskopijos teorija – kelias į kvantinės dinaminės tomografijos pažinimą (2001–2015)“. Kita šios srities premija įvertinti Gyvybės mokslų centro profesorius Valdemaras Razumas su šio centro vyriausiuoju mokslo darbuotoju dr. Gintaru Valinčiumi už darbų ciklą „2D- ir 3D-struktūrų biopanašios

savitvarkės sistemos: sintezė, savybių tyrimai ir praktinis pritaikymas (2001–2015)“.

Humanitarinių ir socialinių mokslų srityje premija už darbų ciklą „Kristijono Donelaičio tyrimai (2001–2015)“ paskirta ilgametei VU Filologijos fakulteto dėstytojai, vertėjai Daliai Emilijai Dilytei-Staškevičienei. Ji iki 2007 m. metų Klasikinės filologijos katedroje ėjo docentės pareigas, studentams dėstė Romos kultūrą, lotynų kalba rašiusius autorius.

Lietuvos mokslo premijos laureatams bus įteiktos kovo pradžioje.

Parengta pagal naujienos.vu.lt

universitas

4

vilnensis

VU TSPMI – 25

2017 m. vasaris

Prof. Egidijus Kūris: „Kol institute yra bendruomenė, tol jis atlieka savo misiją“

TSPMI arch. nuotr.

Kokia buvo kuriamo VU TSPMI vizija? Kas Jus asmeniškai motyvavo imtis tokio tikslo?

Kai buvo nuspręsta įkurti institutą, vargu ar kas nors universitete ir juo labiau už jo ribų apskritai turėjo aiškią viziją, koks tas institutas bus. Drįsčiau teigti, kad vizija plėtojosi kartu su institutu.

Institutas buvo įkurtas universiteto iniciatyva, ne valstybės. Tą iniciatyvą parodė tuometinis rektorius prof. Rolandas Pavilionis. Jo suburta keliolikos žmonių grupė porą kartų paposėdžiavo, kažką pasitarė bendrais bruožais ir galiausiai pasiūlė paskirti instituto vadovybę – trijų asmenų Direktorių tarybą, o jau ši turėjo imtis konkrečių darbų. Aš buvau vienas iš tų trijų. Kartu su dviem kolegomis – doc. Rasa Ališauskiene ir (dabar jau) prof. Aleksandru Dobryninu ėmėmės to darbo. Visi dar turėjome ir kitų darbų universitete.

Taigi jokios specialios motyvacijos lyg ir neturėjau: pakvietė – sutikau. O pakvietė gal dėl to, kad buvau pirmas, pradėjęs Lietuvoje skaityti politologijos kursą Teisės fakulteto studentams.

Nei finansavimo institutui nebuvo numatyta, nei bent kiek patenkinamų patalpų skirta, o kurį laiką ir darbuotojų nebuvo – tik trijų žmonių vadovybė skambiu pavadinimu Direktorių taryba. Išprašėme vieną, paskui antrą raštvedžio etatą, kad būtų bent kas popierius padėlioja. Iš pradžių glaudėmės viename kambarėlyje Baltupiuose, po kelių mėnesių iš esmės savavališkai užėmėme dar du, kol kaimynai (ir pastato šeimininkai) filosofai atostogavo. Dabar tai atrodo juokinga, bet taip buvo.

Užtat pats instituto įsteigimas buvo ohoho. Į iškilmingą universiteto Tarybos 1992 m. vasario 7 d. posėdį Mažojoje auloje susirinko visi ar beveik visi akredituoti ambasadoriai, Vyriausybės nariai, atvyko Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas, net būsimasis kandidatas į prezidentus p. Stasys Lozoraitis. Niekas iš pakviestųjų, tiesa, nematė, kaip Tarybos nariai (manau, neišskiriant nė rektoriaus) prieš posėdį iš namų prinešė sumuštinių ir dar šio bei to, kad būtų kuo tuos svečius pavaišinti.

Laikai buvo išties skurdūs. Tuomet apie institutą buvo kalbama tik kaip apie diplomatijos akademiją, kurios Lietuvai reikėjo ir kurios nebuvo. Net jo pavadinimą angliškai kažkas išvertė Foreign Affairs Institute. Todėl ir pirmoji studijų programa buvo „Tarptautiniai santykiai“. Tos studijos truko tik dvejus metus. Studijuoti pagal tą programą buvo priimami jau turintieji aukštąjį išsilavinimą arba bebaigiantys universitetą studentai. Priėmimą vykdėme tik du kartus. Šiandien tas studijas vadintume magistrantūros studijomis, bet 1992 m. Lietuvos aukštajame moksle net magistro sąvokos nebuvo. Į pirmųjų mokslo metų atidarymą rugsėjo mėnesį vėl susirinko ministrai ir ambasadoriai. „Gaudeamus“, televizija (tuo metu bene vienintelė) ir kitokia žiniasklaida (tokio žodžio 1992 m. taip pat nebuvo), skambios kalbos: čia bus rengiami atsikūrusios Lietuvos diplomatai! Tik va – kalbos baigėsi, o problemos liko, tiksliau, tik tada jas pradėjome matyti, ir... kuo toliau, tuo daugiau.

Tad netrukus supratome, kad neturint politologo specialybės taip trokštama diplomatijos akademija

Prof. Egidijus Kūris 1992 m. būtų tik kažkas panašaus į tarptautinių santykių vakarinius kursus, kuriuose paskaitas skaitytų iš šalies pakviesti dėstytojai. Kelis mėnesius taip ir buvo, bet lapkritį instituto administravimas buvo iš pagrindų pertvarkytas. Likau vienas direktorius, bet su šiokiomis tokiomis galimybėmis kviestis darbuotojus, o tos galimybės priklausė nuo to, įtikinsiu rektorių ar ne. Tada ir buvo pakeistas instituto pavadinimas į dabartinį. Politologų Lietuvoje nebuvo, bet atėjo keli žmonės iš šiek tiek artimų specialybių – teisės, istorijos, filosofijos, ekonomikos, pora „save sukūrusių“ politologų. Prasidėjo pirmieji tarptautinio bendradarbiavimo projektai – su Danijos, Belgijos, kitų šalių universitetais. 1993 m. jau paskelbėme priėmimą į pirmąją politikos mokslų programą. Liepos pradžioje prasidėjus priėmimui sėdėjome su mano pavaduotoju (dabar prof.)

Gediminu Vitkumi ir laukėme: ateis žmonės ar neateis? Per pirmąsias porą dienų – septyni prašymai į dvidešimt vietų. Nelinksma. Ir staiga – antplūdis.

Konkursas – beveik vienuolika žmonių į vieną vietą! Tai buvo sėkmė. Tada bene pirmą kartą patikėjome, kad darome išties kažką reikalinga. Priėmėme penkiolika žmonių daugiau nei žadėjome. Tarp tų pirmųjų trisdešimt penkių yra šiandien plačiai žinomų pavardžių. Kaip, beje, ir tarp pirmosios dvejų metų tarptautinių santykių programos studentų, iš kurių prisimenu ir galiu paminėti Roką Masiulį, Žygiman-

VLIK’o paramos institutui rengimas ir pasirašymas. Tekstą redaguoja Zenonas Namavičius. 1992 m. tą Pavilionį, Raimondą Kuodį, prof.

Mindaugą Jurkyną, ambasadorius Kęstutį Kudzmaną, Darių Semašką ar dabartinį instituto direktorių prof.

Ramūną Vilpišauską ir daug kitų.

Laukėme ir augome. Puoselėjome nuostatą, kad pirmieji profesionalūs Lietuvos politologai bus mūsų studentai. Taip pat ir pirmieji„tikri“ mokslininkai politologai. Galiausiai taip ir įvyko.

Kantrybė atsipirko.

Be kokių aplinkybių VU TSPMI nebūtų atsiradęs?

Institutas tiesiog turėjo atsirasti. Jis negalėjo neatsirasti. Naujai atsikūrusioje valstybėje, kokia tuo metu buvo Lietuva, visuomenė turi reflektuoti vadinamąją didžiąją politiką, viešąjį gyvenimą ir savo šalies tarptautinius santykius, o Vilniaus universitetas buvo (ir yra, ir, manau, bus) lyderis bet kokioje (jei galiu taip pavadinti) „institucionalizuoto reflektavimo“ srityje. Net jei kokia nors kita Lietuvos aukštoji mokykla būtų sukūrusi ką nors panašaus anksčiau už mus (beje, tuo metu ką tik įkurtas Klaipėdos universitetas su savo politikos mokslų bakalauro programa iš tikrųjų startavo šiek tiek anksčiau nei mes su savąja), Vilniaus universitetas vis tiek būtų sukūręs ir politikos mokslų (taip pat ir tarptautinių santykių) studijas, ir institutą – na, gal kitaip pavadintą, bet tik tiek to skirtumo.

Laikui bėgant VU TSPMI tapo ne tik svarbiausia diplomatų rengimo institucija Lietuvoje, bet ir pirmaujančia socialinių mokslų institucija. Kaip tai vertinate?

Taip ir turėjo būti. Manau, tapti pirmaujančia institucija padėjo ir tai, kad labai rimtai dirbome nuo pat pradžių, kryptingai organizavome studijų procesą, struktūruodami pagal svarbiausias politikos mokslų sritis, beje, daug dėmesio skirdami ir metodologijai.

Man pačiam labai patiko pirmasis politikos mokslų bakalauro studijų planas, kurį sudarėme su G. Vitkumi – savotiškas idealo paieškos rezultatas, kai toną davė siekiai, kuriems buvo ieškoma priemonių, o ne buvo atsispiriama nuo galimybių, kurios tuo metu buvo labai ribotos. Vėliau jis buvo ne kartą keičiamas ir, manau, ne vien į gerąją pusę.

Ką Jums reiškia VU TSPMI bendruomenė? Ar turėjote tikslą tokią kurti?

Instituto bendruomenė kūrėsi tarsi savaime. Iš pradžių buvo toks ypatingas jausmas – studentų mažai, mūsų, dėstytojų, dar mažiau, visi tarsi viena šeima. Prisimenu, kad net kartu atšventėme pirmosios bakalauro programos studentų sesijos pabaigą. Šiandien kas nors prisikabintų rimtai.

Bendruomenė bet kurioje akademinėje institucijoje yra svarbiausia.

2013 m. man teko rašyti universiteto

1992 m. vasario 7 d. VU Mažojoje auloje iškilmingame universiteto Tarybos posėdyje. VU TSPMI įkūrimo akimirka.

Iš kairės: S. Lozoraitis, D. Lozoraitis, prof. V. Landsbergis, prof. M. A. Pavilionienė, prof. R. Pavilionis ir kt.

statutą – tą dabartinį, nors netikėjau, kad Seimas jį priims (tegu ir su pakeitimais). Projektas, kuris buvo jau parengtas ir kurį buvo ketinama tuoj tuoj pateikti Seimui, man buvo (jei galiu taip pasakyti)„neskanus“. Po kelių įžanginių straipsnių – skirsniai apie rektorių, Senatą, Tarybą, fakultetus ir katedras, universiteto turtą ir dar kažką, ir tik pabaigoje – apie universiteto dėstytojus bei studentus. Neišlaikęs pasisakiau Senate, kad, mano nuomone, čia viskas apversta nuo kojų ant galvos: pirmiausia turėtų būti apie universiteto misiją ir bendruomenę, o tik gerokai toliau – apie rektorių ir kitas institucijas. Kaip paprastai būna tokiais atvejais, iniciatyva yra baudžiama – šiuo atveju ta prasme, kad man buvo primygtinai pasiūlyta imti ir parengti kitą projektą. To kito projekto struktūra tokia ir yra: pradedama nuo misijos ir bendruomenės. Nes jei universitete pirmiausia matomas rektorius, o ne bendruomenė, tai universiteto nėra – yra administravimo įstaiga.

Tą patį galima pasakyti ir apie institutą. Kol jis yra bendruomenės organizavimosi forma, tol jis atlieka savo misiją. Ir atvirkščiai. „Ugdome kuriantį elitą Lietuvai ir pasauliui“ – tokia šiandien VU TSPMI misija. Ką manote apie ją? Ko institutas turėtų siekti?

Gera misija. Dėl„pasaulio“ – ambicija gal kiek peržengia galimybių ribas, bet vis tiek gera.

Man patinka žodis „elitas“. Jis turi daug teigiamo krūvio. Institutas negalėjo nesiekti būti elitinis. Tik elito sąvoka Lietuvoje šiandien yra nuvalkiota, iškraipyta ir sukarikatūrinta – daugiausia tų, kurie niekaip patys negalėtų pretenduoti į jokį kuriantį elitą, tik į destruktyvų. O elitas – jeigu jis yra tikras elitas, o ne jo simuliakras – yra labai prasmingas reiškinys.

Beje, pirmą kartą Lietuvoje elitui skirtą konferenciją „Demokratija Lietuvoje: elitas ir masės“ 1995 m. surengė būtent TSPMI. Tuo metu tas žodis daug kam nė nebuvo žinomas.

TSPMI arch. nuotr.

VU TSPMI komunikacijos vadovė

Ketvirtį amžiaus – tiek laiko gyvuoja Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas (VU TSPMI). Prieš 25 metus, 1992 m. vasario 7 d., kartu su instituto įkūrimu Lietuvoje buvo pradėta ir nauja, moderni bei įkvepianti politikos mokslų disciplina. Apie VU TSPMI įkūrimą kalbamės su jo kūrėju, pirmuoju direktoriumi, Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėju prof. Egidijumi Kūriu.

TSPMI arch. nuotr.

Giedrė BIRŽYTĖ,

Ko palinkėtumėt instituto bendruomenei?

Pasikartosiu: linkiu, kad politinė klasė į jus įsiklausytų (nors turbūt turiu sakyti „į mus“, bet dabar esu teisėjas, taigi iš esmės ne viešas kalbėtojas politikos klausimais). Ir išgirstų.

Linkiu, kad instituto bendruomenės nariai ir patys vieni kitus geranoriškai girdėtų.

Institutui, kaip institucijai, linkiu, kad reformos, kad ir kokias jas inicijuotų valdžia, bent nepakenktų nei jam, nei Lietuvos aukštajam mokslui apskritai ir (pasvajoti juk galima) kad tos reformos kada nors pagaliau būtų įvykdytos ir paskui bent kurį laiką nebevyktų.

Linkiu institutui ir toliau būti pirmaujančia socialinių mokslų institucija Lietuvoje ir (prisimenant jūsų „elitą pasauliui“) ne vien Lietuvoje – ne tik vardu, bet ir profesionalumu.

Kad pilietiškumas, atsakomybė, argumentų kalba institute visada imtų viršų prieš politinę programą.

Ir dar linkiu, kad šie mano palinkėjimai išsipildytų bent iš dalies. Tegu ta dalis būna kuo didesnė.

universitas

vilnensis

2017 m. vasaris

5

Šešeri Matematikos ir informatikos instituto dešimtmečiai Simboliška, bet institutas, švęsdamas savo veiklos 60-metį, jau šešerius metus gyvuoja kaip VIlniaus universiteto padalinys. Laikotarpis nuo 2010 m. spalio 1 d. iki šių dienų jam buvo sėkmingas: tai stabilaus ir rezultatyvaus darbo metas. Institutas – vienas iš stipriausių universiteto padalinių pagal mokslinę produkciją fizinių, technologijos ir biomedicinos mokslų grupėje.

Institute dirba 98 darbuotojai (iš jų 51 turi įgytą mokslo laipsnį), studijuoja 54 doktorantai, o per pastarąjį dešimtmetį buvo apginta 91 daktaro disertacija. Kolektyve yra nemažai jaunų žmonių ir džiugu, kad 2016 m.

Kalėdų dovanėlės buvo skirtos net 44 darbuotojų vaikams.

Instituto kolektyvas plėtoja tarptautinio lygio mokslinius tyrimus, rengia aukštos kvalifikacijos specialistus ir mokslininkus, užtikrina mokslo ir studijų vienovę bei mokslinių tyrimų ir studijų kokybę, dalyvauja inovacinėse veiklose ir aukštųjų technologijų plėtroje. O svarbiausia – ugdo aktyvius ir atsakingus piliečius ir visuomenės lyderius.

Plati ir įvairiapusiška pastarojo dešimtmečio šio kolektyvo mokslinių tyrimų tematika leidžia tyrimų rezultatus taikyti ir diegti medicinos, ekonomikos, technologijų srityse.

Tapęs Vilniaus universiteto padaliniu institutas sėkmingai integruojasi į studijų procesą ir jau šiemet planuoja priimti pirmuosius studentus į informacinių sistemų inžinerijos bakalauro studijų programą. O štai šviečiamoji veikla – moksleivių ruošimas tarp-

tautinėms informatikos olimpiadoms, įsteigtas ir kasmet organizuojamas informatikos ir informatinio mąstymo ugdymo konkursas „Bebras“, organizuojamas tarptautinis matematikos konkursas „Kengūra“, remiamos mokinių matematikos varžytuvės akademiko Vytauto Statulevičiaus taurei laimėti, kur varžomasi ir dėl VU Matematikos ir informatikos instituto taurės, įsteigta akad. V. Statulevičiaus stipendija studentams (jau paskirtos 39 stipendijos) – garsina institutą ne tik šalyje.

Instituto kolektyvas jau įvykdė per 200 tarptautinių, Europos Sąjungos struktūrinių fondų, Lietuvos mokslo tarybos ir kitų Lietuvos institucijų ar verslo įmonių užsakytų projektų.

Tarp jų – mokslo plėtrai ir šalies visuomenei ypač nusipelnę projektai: Nacionalinis atviros prieigos mokslo informacijos duomenų archyvas MIDAS (2012–2015 m.); Integruotų lietuvių kalbos ir raštijos išteklių, produktų ir paslaugų internetinės svetainės (RAŠTIJA) sukūrimas (2012–2015 m.); Lietuvių šneka valdomos paslaugos (LIEPA, 2013–2015 m.) ir daugelis kitų. „Nespėliojame, koks būtų tapęs institutas, jei būtų išsaugojęs nepriklausomybę. Tokiu instituto plėtrai palankiu laikotarpiu prasidėjusi universiteto reforma sukėlė įvairių minčių. Nors šio sprendimo (Matematikos ir informatikos institutas jungiamas su Matematikos ir informatikos fakultetu – red. past.) svarbą institute supranta daugelis, kolektyvui pertvarkos būdai ir priemonės kelia abejonių: ar tai nepakenks mokslo rezultatams,

Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos institutas pažymi 60 metų sukaktį. Keitėsi pavadinimai, veiklos akcentai, žmonės. Tačiau tai, kad per tiek metų institutas išliko, rodo ir jo veiklos svarbą, ir pačios idėjos, jungiančios matematiką ir informatiką, gyvybingumą.

S. Maskeliūno nuotr.

VU Matematikos ir informatikos instituto taryba 2016 m. ar atneš finansinę naudą, ar sustiprins universiteto įvaizdį? Vieną teigiamą prasidėjusios reformos padarinį jau pastebime: instituto darbuotojai aktyviau pradėjo domėtis universiteto ir šalies mokslo ir studijų sistemoje vykstančiais procesais, vertinti savo galimybes ir įgyvendinti naujas iniciatyvas instituto ateičiai užtikrinti. Reforma, nežadanti institutui aiškesnės perspektyvos ir garantijų dėl ateities,

skatina instituto darbuotojus konsoliduotis ir ieškoti būdų ir toliau išlikti svarbiu Lietuvos mokslui vienetu, neprarasti savo individualumo ir siekti laimėjimų. Institutas, pripažindamas integracijos su Matematikos ir informatikos fakultetu neišvengiamumą, skatina Vilniaus universiteto vadovus įgyvendinti reformą taip, kad susijungimas netaptų asimiliacijos procesu, o būtų dviejų stiprių universiteto

padalinių integracija, pateisinanti tokio sprendimo poreikį. O instituto kolektyvas tikrai turi kuo didžiuotis ir tikrai dar daug ką padarys ateityje“, – šventinių akimirkų fone dalijasi savo mintimis instituto direktorius, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys prof. Gintautas Dzemyda.

MII inform.

Instituto istorija

V. Valuckienės nuotr.

2016 m. LMA vyko Jaunųjų mokslininkų konferencija. Aukščiausias įvertinimas – asociacijos „INFOBALT“ 1000 eurų stipendija ir LMA diplomas skirti VU MII instituto doktorantui Martynui Sabaliauskui

1956 m. spalio 1 d. – Matematikos ir informatikos instituto istorijos pradžia. Tą dieną Lietuvos mokslų akademijos Prezidiumo nutarimu buvo įsteigtas Fizikos ir matematikos institutas (FMI). Vienas iš jo struktūrinių padalinių buvo Matematikos sektorius, kuriam vadovavo profesorius Jonas Kubilius. 1958 m. J. Kubilius buvo išrinktas Vilniaus universiteto rektoriumi, todėl nuo 1960 m. vadovavimą Matematikos sektoriui perėmė profesoriaus globotinis Vytautas Statulevičius, grįžęs po sėkmingos aspirantūros Sankt Peterburge. Plėtojantis mokslo tyrimams reikėjo įsigyti skaičiavimo techniką. 1962 m. pradėjo veikti pirmoji Lietuvoje skaičiavimo mašina BESM-2M, 1968 m. – BESM-4, o 1971 m. – tuo metu ypač galinga laikoma BESM-6. Po penkerių metų prie jos buvo prijungta kita to paties tipo mašina. Taip buvo sukurtas vienas galingiausių skaičiavimo centrų tuometėje Sovietų Sąjungoje. 1967 m. nuo FMI atsiskyrė naujai įsteigtas Puslaidininkių fizikos institutas, o 1977 m. FMI buvo reorganizuotas į du institutus: Fizikos bei Matematikos ir kibernetikos. Naujam Matematikos ir kibernetikos institutui vadovavo prof. V. Statulevičius. 1985 m. institutas perkeliamas į naujas patalpas Akademijos g. Tų pačių metų pabaigoje čia buvo sumontuotas tuomet galingiausias SSRS superkompiuteris ELBRUS-2. Pirmieji asmeniniai kompiuteriai IBM PC institute atsirado 1987 m. 1990 m. institutas pervadintas Matematikos ir informatikos institutu. Po metų jam suteiktas valstybės instituto statusas. Tais pačiais metais institute atidarytas kompiuterinio palydovinio ryšio mazgas „Lietuva – Internetas“. 1992 m. išrenkamas pirmasis instituto Senatas. 1995 m. naujuoju instituto direktoriumi tampa prof. Mifodijus Sapagovas, o nuo 2005 m. – prof. Gintautas Dzemyda. 2010 m. institutas prijungiamas prie Vilniaus universiteto kaip kamieninis akademinis padalinys.

In memoriam Profesorius Kazys AMBROZAITIS (1911–2017) Išėjus iškiliam Žmogui, lieka daug – prisiminimai, kiekvienam vis kiti, Jo rankų paliesti darbai, mintys ir skleistas gerumas, dėkingumas už pagalbą, nustatytą ligą, įžvalgas, patarimus, perduotas žinias, išmintį, supratimą, bičiulystę, džiugias akimirkas ar tiesiog gerą žodį.

Vilniaus universiteto profesorius, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras Kazys Ambrozaitis buvo garsus gydytojas rentgenologas, gabus ir iniciatyvus specialistas, įvertintas garbinga valstybine premija, kūrybingas mokslininkas, net 300 mokslinių straipsnių ir knygų autorius, į praktiką įdiegto elektrorentgenografijos metodo išradėjas, nenuilstantis pedagogas – daugelio būsimų gydytojų mokytojas ir patyręs vadovas.

Prof. K. Ambrozaitis aktyviai dalyvavo ne tik profesinėje Medicinos fakulteto akademinės bendruomenės, bet ir Vilniaus medicinos draugijos veikloje. Jis subūrė Lietuvos rentgenologų

ir radiologų draugiją, domėjosi Lietuvos kultūriniu ir politiniu gyvenimu, supančia aplinka, žmonių santykiais, istoriniais įvykiais, dalyvavo įkuriant Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendriją, buvo Lietuvos katalikų mokslų akademijos narys, Lietuvos atsargos karininkų sąjungos narys ir Lietuvos veiklios ilgaamžystės akademijos prezidentas, Vilniaus medicinos draugijos garbės narys. Savo atsiminimus, apmąstymus ir patirtį ilgaamžis profesorius paliko keturiose autobiografinėse knygose.

Profesorius K. Ambrozaitis visų mūsų atmintyje išliks kaip išskirtinė asmenybė, gydytojas, mokslininkas, pedagogas, bendradarbis, draugas, nenuilstantis visuomenės veikėjas ir ištikimas Lietuvos patriotas.

Nuotr. iš šeimos arch.

Prof. Algirdas Utkus, Vilniaus medicinos draugijos ir visos Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto bendruomenės vardu

universitas

6

mes – studentai

vilnensis

NASA stažavęsis VU studentas kūrė termosą Antarktidos tyrinėtojams

„The Coins“: mokslinė erdvė studentų karjeros galimybėms Aurelija CICILIONYTĖ Vasario 28 – kovo 2 d. Gyvybės mokslų centre (GMC) organizuojama tarptautinė gyvybės mokslų konferencija „The Coins 2017“ kvies susipažinti su naujausiais mokslo laimėjimais.

Jau dvyliktą kartą vyksiančiame renginyje daugiausia dėmesio bus skiriama nanotechnologijoms, gyvybės mokslams medicinoje ir sintetinei biologijai. Organizatoriai, Vilniaus universiteto Studentų atstovybė Gyvybės mokslų centre (VU SA GMC), žada turiningas diskusijas apie mokslo ir verslo ryšį, verslumo galimybių pristatymus. „Konferenciją atidarysime plenarine diskusija. Pranešimus skaitys užsienio ir Lietuvos profesoriai, mokslininkai ir, žinoma, studentai.

Bus pristatyti stendiniai plakatai, vyks įmonių mugė. Mokslinė erdvė dinamiška, todėl konferencijoje bus supažindinama su paskutinėmis ir aktualiausiomis mokslo naujienomis“, – teigia „The Coins 2017“ koordinatorė Rugilė Burbulytė.

Nuotr. iš asm. archyvo

Agnė GRINEVIČIŪTĖ Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto ketvirtakursis Liudvikas Paukštė keturis mėnesius stažavosi JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) Ameso mokslinių tyrimų centre. Telekomunikacijų fiziką ir elektroniką studijuojantis jaunuolis su dviem mentoriais dirbo prie projekto THAW (Thermos-Heater for Antarctic Water) – kūrė arktinį termosą.

Vietoj sensoriaus – arktinis termosas Liudvikas su komanda kūrė ir gamino termosą Pietų ašigalio tyrinėtojams. Jis skirtas išgauti vandenį iš Antarktidoje randamų resursų – sniego ir ledo. „Siekėme naudoti atsinaujinančiuosius energijos išteklius, mūsų atveju – saulės energiją. Šis projektas skirtas Roberto Swano įkurtam fondui „2041“, kuris siekia išsaugoti Antarktidą ir 2017 m. rengs ekspediciją į Pietų ašigalį. Joje bandys išsiversti be iškastinio kuro. Mūsų termosas mokslininkams tieks geriamąjį vandenį.

Tiesa, pagaminome tik prototipą, o „2041“ jų paprašė keturių – po vieną kiekvienam ekspedicijos nariui“, – pasakoja Liudvikas.

Pasak jo, 2041 m. baigs galioti susitarimas, draudžiantis naftos gavybą Antarktidoje.

R. Swanas Pietų ašigalyje kliaudamasis švaria energija nori parodyti, kad jeigu atsinaujinančiuosius energijos išteklius galima panaudoti tokiomis sudėtingomis sąlygomis, kurios yra Antarktidoje, tai juos galima naudoti bet kurioje pasaulio vietoje.

Pirmieji rezultatai VU studentas prie komandos prisijungė projektui įpusėjus, tačiau svarbiausi darbai dar nebuvo atlikti, tad jis prisidėjo tiek prie idėjos formavimo, tiek prie jos įgyvendinimo. Nors projektą sudaro dvi dalys – pats termosas su kaitinimo elementu bei saulės baterijomis ir duomenų registravimas bei kontrolės sistema, lietuvis daugiau laiko skyrė antrajai. „Sistemai rinkausi sensorius, kūriau elektrines schemas ir jas įgyvendinau. Taip pat teko sukurti programą, kuri registruoja duomenis, galvoti, kaip apsaugoti elektroniką nuo šalčio. Jeigu tokį aparatą būtume konstravę kambario temperatūroje, būtų buvę gerokai lengviau. Teko ir programuoti, ir lituoti, ir skyles gręžti“, – šypteli Fizikos fakulteto

ketvirtakursis. Jis paaiškina termoso veikimo principą: saulės elementai gamina elektros energiją, o kaitinimo elementas ją paverčia šiluma.

Likusi sistemos dalis valdo energijos skirstymą, tirpdymą ir duomenų įrašymą.

Liudvikas jau sulaukė pirmųjų termoso prototipo bandymo rezultatų: „Darbo vadovas, testavęs įrenginį Antarktidoje, atsiliepė džiaugsmingai. Anot jo, sniegas ir ledas termose tirpsta greitai, per porą valandų galima paruošti visą termosą geriamojo vandens. Stengėmės, kad šiuo prototipu būtų galima išbandyti kaip įmanoma daugiau konfigūracijų: prijungti ar atjungti įvairias sudedamąsias dalis ir išsiaiškinti, kaip įrenginys veikia efektyviausiai.“

Inovatyvus ir globalus projektas Šis projektas Liudvikui įdomus tuo, kad atkreipia dėmesį į globalias problemas, siekia parodyti, kad atsinaujinantieji energijos ištekliai yra mūsų ateitis, tad prie jų turime kuo greičiau pratintis ir į juos investuoti. Be to, niekas dar nemėgino tokiose atšiauriose vietose pasikliauti vien tokiais ištekliais, o ne naftos produktais. „Šiuo projektu siekiame parodyti, kad įmanoma išgyventi neteršiant atmosferos. Mūsų termosas tiesiogiai gal ir neišspręstų taršos problemų, tačiau misija, kuriai jis tarnaus, padėtų reklamuoti atsinaujinančiuosius energijos šaltinius. Šį termosą galima naudoti kaip pavyzdį, kad atsinaujinantieji energijos šaltiniai gali būti panaudojami net ir tokiuose atšiauriuose ir, pavyzdžiui, saulės energijai netinkančiuose kraštuose kaip Antarktida“, – projekto nauda neabejoja jaunasis fizikas.

Jis patikina, kad stažuotėje NASA pravertė Fizikos fakultete įgytos žinios, nes jos padėjo gana stiprius pagrindus, nuo kurių galima atsispirti ir gilintis į dominančias sritis. „Žinoma, universitetas neparuošia visiems gyvenimo atvejams, tad reikia įdėti daug savo pastangų“, – sako Liudvikas. NASA jis vadina gerai organizuota ir aktyviai veikiančia organizacija, kurioje dirba aukštos kvalifikacijos specialistai. Ketvirtakursiui įdomiausia buvo sužinoti apie aerodinaminius tunelius. Tačiau dėl to, kad yra užsienietis, į vieną jų, esantį greta darbo vietos, negalėjo patekti. „Susipažinau su kitais stažuotojais, galėjau palyginti amerikiečių ir mūsų mokslo sistemas, turėjau galimybę pamatyti Kaliforniją, Josemičio nacionalinį parką, San Fransiską“, – stažuotės įspūdžiais dalijasi pašnekovas. Šiuo metu jis gyvena bakalauro baigiamojo darbo rašymo rūpesčiais.

2017 m. vasaris

Pranešimuose – nuo nanotechnologijų iki vėžio gydymo Šių metų „The Coins“ plenarinėje diskusijoje dėmesys kryps į mokslines idėjas, generuojamas verslo inkubatoriuose. Kviestiniai įmonių atstovai išsamiai papasakos apie startuolių kūrimą, gerąsias jų patirtis ir mokslo laimėjimais paremto verslo pradžios galimybes. Kiti diskusijos dalyviai supažindins su mokslinių projektų finansavimu: kaip nuo idėjos pereiti prie produkto.

Po plenarinės diskusijos vyks kviestinių svečių ir studentų mokslinių darbų pristatymai, kurie tęsis iki konferencijos pabaigos. Net devyni įvairių sričių pranešėjai kalbės nanotechnologijų, epigenetikos, sintetinės biologijos, kepenų ligų ir vėžinių atvejų diagnostikos bei gydymo temomis.

Tarp jų – Kalifornijos universiteto alumnas Aras Mattis, drauge su komanda ištyręs, kaip reaguoja sergančio žmogaus kepenų ląstelės, jas paveikus toksiškomis riebiosiomis rūgštimis.

Nacionalinio vėžio instituto direktoriaus pavaduotoja prof. Sonata Jarmalaitė supažindins su neinvaziniais epigenetiniais vėžio diagnozės ir gydymo tyrimais. Mokslininkai iš Izraelio kalbės apie DNR ir baltymų panaudojimą nanotechnologijose, o Švedijos ir kitų Europos

šalių atstovai pristatys savo projektus sintetinės biologijos srityje.

Kaip ir pernai, dalyvaus tokios mokslo įmonės kaip „Thermo Fisher Scientific“, „Interlux“ bei kitos. Jų atstovai papasakos apie įmonės sėkmę, tiekiamą produkciją ir praktikos galimybes.

Mokslo darbus pristatys ir studentai „Studentai aktyviai registruojasi į konferenciją ne tik kaip klausytojai“, – džiaugėsi R. Burbulytė. Šiemet laukiama keliolikos studentų mokslinių darbų pranešimų ir keliasdešimt plakatų pristatymų. Konferencijos vadovės teigimu, tokia intelektuali aplinka jaunajam tyrėjui – puiki paskata tęsti mokslinę veiklą ir ieškoti karjeros galimybių, nes renginių, kuriuose jaunieji mokslininkai galėtų pristatyti savo darbus, nėra daug.

Tai išskirtinai vien studentų organizuojama tarptautinė konferencija. Patys jaunieji pranešėjai, paklausti, ko tikisi iš šių metų „The Coins“, nurodo, kad labiausiai laukia pažinčių su kitais savo srities specialistais, profesoriais, nori pasisemti patirties: „Mano meilė mokslui yra didžiulė, o „The Coins 2017“ – tai ypatinga galimybė sužinoti apie naujausius studentų ir mokslininkų tyrimus“, – teigia Gruzijos Tbilisio universiteto ketvirto kurso biochemijos studentas Šalva Lekiašvilis.

Dėmesys mokslo ir verslo sąsajai Tiek studentai, tiek pagrindiniai pranešėjai ir įmonės, dalyvavusios praėjusių metų konferencijoje, sutaria, kad jos sėkmė yra šių trijų šalių komunikacija ir bendradarbiavimas vienoje mokslinėje erdvėje. „Svarbu, kad konferencijoje gali puikiai jaustis ir svečiai, kurie tik domisi mokslo naujienomis. Nors siekiame sukurti palankias sąlygas studentų mokslininkų saviraiškai ir tobulėjimui, vis dėlto mokslo populiarinimas taip pat svarbu“, – teigia R. Burbulytė. Todėl dalyvauti kviečiamos Lietuvos ir užsienio universitetų, mokyklų bendruomenės ir visuomenė.

Daugiau informacijos ir registracija: www.thecoins.eu arba Facebook paskyroje

Organizatorių nuotr.

universitas

vilnensis

2017 m. vasaris

7

Dvidešimt Vasario 16-osios akcentų Dr. Norbertas ČERNIAUSKAS,

•

IF Naujosios istorijos katedra

Praėjusio šimtmečio Lietuvos valstybingumo raidos kalendoriuje reikėtų išskirti mažiausiai tris dienas, kurios itin ryškiai pažymėtų valstybės ir visuomenės nueitą kelią.

Vasario16-oji (1918) neabejotinai simbolizuotų naujos epochos ir valstybės gimimą.

Rugpjūčio 23-ioji (1939) primintų Antrojo pasaulinio karo pradžią, valstybės praradimą, Holokaustą ir vėliau vykusią ilgametę sovietizaciją.

Molotovo–Ribbentropo pakto pasirašymo data primena ir tai, kad ir pats vadavimasis iš sovietinio režimo pirmiausia prasidėjo nuo kalbėjimo apie šios datos atsiradimo priežastis ir pakto sukeltų padarinių viešinimo, kaip antai, nepaprastos drąsos mitinge 1987 m. prie A. Mickevičiaus paminklo ir 1989 m. pasaulinio masto akcijoje – Baltijos kelyje.

Trečioji data, Sausio 13-oji (žinoma, greta Kovo 11-osios), žymi aiškią šiandienės Lietuvos kūrimo pradžią, nesitraukimą nuo pasirinkto kelio – tai neabejotina laisvės (visomis dabartinėmis šio žodžio reikšmėmis) gynėjų pergalės diena.

Tačiau, kad ir kiek kalbėtume apie išskirtas ar visai nepaminėtas svarbias dienas, datas ar epochų sankirtas, Vasario 16-oji tarp jų yra neabejotinai svarbiausia. Svarbiausia atsižvelgiant ne tik į pastarojo, bet ir į likusių kelių šimtų metų mūsų valstybingumo istoriją. Valstybės tėvai – signatarai kūrė naują ir gana skirtingai įsivaizduojamą Lietuvą, tačiau svarbu tai, kad, savo pačių suvokimu, jie atkūrė kadaise nutrūkusį senosios Lietuvos (LDK) valstybingumą. Todėl Vasario 16-oji

• • • • •

TAIGI VASARIO 16-OJI KAIP: 1918–1940 metai: rezultatas – ilgų kovų ir vargų pabaiga, lietuvių tautos ir valstybės pabudimas; stebuklas – likimo dovana, sėkmingai susiklosčiusių geopolitinių aplinkybių rezultatas; iššūkis – nepriklausomybės ir savosios valstybės kūrimo iššūkis, nepaprasta galimybė ateičiai; demokratija – demokratinės Lietuvos, demokratinių vertybių ir pilietinių laisvių sinonimas, parlamentinės respublikos (1920–1927) simbolis; tautiškumas – tautinės, stiprios valstybės emblema (1927–1940), nacionalinis vienybės ženklas; šventė – naujo valstybinio ceremonialo, naujos šventinės dienos (šventimo) tradicijų kūrimas;

1940–1987 metai: • epocha – 1918–1940 m. valstybingumo sinonimas, veržlios ir daug pasiekusios valstybės simbolis, savotiškas Lietuvos kokybės ženklas; • vertybė – partizanų valstybės įkvėpėja ir Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (partizanų vadovybės) Vasario 16-osios deklaracijoje projektuojamos valstybės kelrodė, kovotojų (1944–1953) vertybinis-politinis pamatas; • simbolis – laisvo žodžio – „Amerikos balso“ transliacijų į Lietuvą pradžios laikas (1951), tiek Lietuvos laisvinimo bylos, tiek po visą pasaulį pabirusius lietuvius sutelkiantis simbolis; • laisvė – antisovietinio neginkluoto pasipriešinimo svarbiausias laikas, kodas ir priežastis; • alternatyva – neužmirštama laisvės diena, įvairialypė simbolinė-idėjinė alternatyva sovietinės kasdienybės ir informacinio lauko kontekste; • tabu – draudžiama tema, priešingybė konstruojamai Sovietų Lietuvai; • praradimas – prarastosios valstybės, neišsipildžiusios svajonės, prarasto laiko, praeities diena;

Gyvasis paveikslas. Radviliškis, 1938 m. vasario 16 d.

Lietuvos dailės muziejus, Audronės Vaitkutės senų nuotraukų kolekcijos skaitmeniniai vaizdai

tapo ne tik pradžios, išeities pozicija, bet ir bene vienintele jungiamąja visos valstybingumo tradicijos grandimi.

Vasario 16-osios prasmę liudija ir daugialypis šios dienos atminimas, kurį užprogramavo besikeičiantys laikai, iššūkiai valstybei ir visuomenei.

Lietuvoje nė viena diena neapima tiek daug įvairių prasmių, jausmų,

simbolių, laikotarpio įspaudų, jokia kita data per pastarąjį šimtmetį nėra taip įvairiai paženklinta ir išjausta Lietuvos gyventojų.

Kaip keitėsi Vasario 16-osios prasmės ir turinys per prabėgusį šimtmetį? Išskirtume bent dvidešimt chronologiškai surikiuotų šios dienos atminimo akcentų.

1987–2017 metai: • nostalgija – buvusios valstybės simbolis, romantizuoto (savo, tėvų ar senelių) laiko „prie Smetonos“, Lietuvos aukso amžiaus sinonimas; • valstybingumas – atkuriamos valstybės idėjinis užtaisas ar net siekiamybė (1988–1991); • minėjimas – istorinė data, nuobodžių, standartinių ir biurokratizuotų minėjimų (ypač mokyklose) diena; • dokumentas – akto pasirašymo aplinkybės, signatarų (pirmiausia J. Basanavičiaus) asmenybės ir jų likimai; • laisvadienis – tiesiog laisva diena; • modernumas – modernios, modernėjančios, į europeizacijos kelią sugrįžusios Lietuvos sinonimas; • savastis(?) – istorinė data, diena, kurią esame laisvi ieškoti naujų prasmių, simbolių ir priežasčių prisiminti, minėti bei švęsti.

Ties paskutiniu, dvidešimtuoju akcentu ir siūlome stabtelėti, pagalvoti ir atrasti unikalų bei šventišką savo santykį su Vasario 16-ąja – svarbiau-

sia praėjusio šimtmečio Lietuvos valstybės diena. Pats metas šiai dienai suteikti naujų prasmių ir akcentų.

Kalbinė kelionė per pasaulį Jau trečią kartą Filologijos fakultete vyko tradicija tampantis Kalbų vakaras. Simbolinėje Rašytojų menėje Filologijos, Filosofijos, Matematikos ir informatikos fakultetų ir Orientalistikos centro dėstytojai ir studentai kvietė į akademinę kelionę po Europos, Artimųjų Rytų šalis ir Indiją.

Veronika BUTKEVIČIŪTĖ Šiųmetinis Kalbų vakaras virto tautų katilu. Buvo pristatytos ne tik europietiškoji, bet ir tiurkų, slavų, indų kalbų tradicijos. Muzika, poezija, literatūra ir akademiniai pranešimai atrakino duris į kitų kultūrų pasaulį.

Vakarą pradėjus nuo Lietuvos, į Europą iškeliauta su sutartine. Senajame žemyne suskambo įvairių laikotarpių poezija. Viduramžių ir šiuolaikinę vokiečių poeziją pristatė germanistės Vaida Endžiulytė ir Ieva Vilkaitytė, o Dominykas Raudonis atvėrė rumunų ir vengrų kultūros lobius. Dr. Giedrius Alkauskas (MIF) supažindino su senąja slavų bažnytine kalba, S. T. Coleridge‘o poezija ir padovanojo keletą improvizacijų pianinu. Lituanistas Deivydas Jonelis, giedodamas graikišką giesmę, perteikė Balkanų nuotaiką.

Orientalistikos centro studentė Gabrielė Šatkovskytė ir alumnas Šarūnas Rinkevičius supažindino su tiurkų kultūromis. Indologas Vytis Vidūnas

Renginio dalyviai ir klausytojai pasirengę akademinei kelionei

Algis Fediajevas

Viduramžių ir šiuolaikinę vokiečių poeziją pristato Ieva Vilkaitytė

papasakojo apie sanskrito kalbos struktūrą ir ryšius su lietuvių kalba, o jo pranešimą vaizdžiai įprasmino filosofo Tado Snuviškio giedamos vedos. Tadas taip pat leido išgirsti rečituojamą Koraną ir susipažinti su Lietuvoje dar mažai pažįstamais garsais bei dermėmis.

Tarp kelionių po kultūras įsiterpė daug dėmesio sulaukęs anglisto Danielio Bogdanovičiaus dirbtinės

loginės kalbos pristatymas. Danielis pasakojo, kaip tam tikri sintaksiniai ir gramatiniai niuansai suteikia sakiniui dvejopą reikšmę ir kaip jie šalinami.

Vakaro kelionę paįvairino filosofo Algio Fediajevo muzikiniai kūriniai.

Sužinoję, kad lietuvių kalba turi ištakų iš sanskrito, sugrįžome į Lietuvą dar kartą savo kalba pakalbėti. Profesorius Vytautas Kardelis atskleidė margus kalbinius lietuvių dialektų niuansus.

Kalbų vakaro komanda „Manau, kad šio vakaro didžiausias privalumas – tai galimybė susipažinti su kalbomis ir kultūromis besidominčiais žmonėmis ir praplėsti savo akiratį. Džiaugiuosi, kad pati galėjau reprezentuoti turkų kalbą ir pamatyti

labai skirtingas kitų kultūrų panoramas“, – įspūdžiais dalijosi turkologė G. Šatkovskytė. Dar tą patį vakarą jo dalyviai pradėjo dėti pagrindus būsimam renginiui kitais metais.

G. Druskytės nuotraukos

universitas

vilnensis

8

2017 m. vasaris

Stipriausi Lietuvos universitetai Gyvybės mokslų centras – imasi atsakomybės gerinti tarp geriausių pasaulio studijų kokybę ir didinti mokslo architektūros projektų pažangą

Konferencijos pagrindinis tikslas – suvienyti bendras pastangas prisiimant lyderystę ir atsakomybę už mokslo ir studijų kokybės gerinimą bei Lietuvos aukštojo mokslo tarptautinio konkurencingumo stiprinimą.

Konferencija padės siekti valstybės ilgalaikės raidos strategijos tikslų − didinti tarptautinį švietimo sistemos patrauklumą, indėlį į demokratinių ir socialinių įgūdžių formavimą, darbo vietų kūrimą ir ekonomikos augimą.

Siekdami šio tikslo universitetai ne tik koordinuos savo veiksmus ir priemones – sutarta ir dėl konferencijos nariams taikomų veiklos kokybės kriterijų. Universitetai įsipareigoja dėti visas pastangas, kad 2020 m. studijas baigusių ir įsidarbinusių pagal kvalifikaciją absolventų dalis viršytų 80 proc. Kartu siekiama nuosekliai didinti reikalavimus stojantiesiems ir užtikrinti, kad priėmimo į aukštąsias mokyklas minimalus konkursinis balas kitąmet būtų padidintas iki 4.

Konferencija sieks, kad būtų stiprinama mokslinių tyrimų ir studijų kokybė, sistemingai ugdomi dėstytojų pedagoginiai įgūdžiai, mokslas ir studijos būtų orientuoti į valstybės pažangą, gerėtų akademinės bendruomenės darbo sąlygos ir didėtų atlyginimai.

„Vertiname aktyvias diskusijas dėl mokslo ir studijų kokybės gerinimo ir pritariame Vyriausybės siūlomoms aukštųjų mokyklų tinklo pertvarkos gairėms. Diskusijose apie Lietuvos mokslo ir studijų raidą, perspektyvas bei konkurencingumą jau pasitelktas būklės vertinimas ir rekomendacijos ją gerinti. Dabar, remdamiesi analize ir įrodymais, turime parodyti ryžtą bei ambicijas ir patys imtis permainų.

Steigdami Universitetų pažangos konferenciją aiškiai išreiškiame siekį būti reikalingų pokyčių iniciatoriai ir aktyvūs dalyviai, pirmiausia keliantys reikalavimus sau, prisiimdami aiškius įsipareigojimus ir drauge ieškodami tolesnių geriausių sprendimų mokslo ir studijų kokybei gerinti“, − pažymi Vilniaus universiteto rektorius prof.

Artūras Žukauskas.

Būtinybę vykdyti aukštųjų mokyklų tinklo pertvarką gerinant mokslo ir studijų kokybę akcentuoja ir užsienio ekspertai, o Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras (MOSTA) daro išvadą, kad didžiausi Lietuvos mokslo ir studijų sistemos iššūkiai lieka valdymo ir finansavimo efektyvumas, studijų kokybė, sistemos fragmentacija ir žemas tarptautinis konkurencingumas, žinių ir technologijų perdavimas.

Asm. arch. nuotr.

Keturių šalies aukštųjų mokyklų – Vilniaus universiteto, Kauno technologijos universiteto, Vilniaus Gedimino technikos universiteto ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto – vadovai pasirašė ketinimų protokolą įkurti Universitetų pažangos konferenciją (UPK).

VU skandinavistė apdovanota garbinga Švedijos akademijos premija

E. Kurausko nuotr.

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro projektas susilaukė pasaulio žiniasklaidos dėmesio – prestižinio architektūros žurnalo „ArchDaily” konkurse jis nominuotas geriausio 2017 m. kultūros objekto kategorijoje.

Kasmet žymiausi architektai teikia savo projektų kandidatūras dešimtyse kategorijų. Praėjusių metų kovą atidarytas VU Gyvybės mokslų centras išsiskiria ląstelių konjunktūrą primenančiu eksterjeru, gamtos įkvėptomis tekstūromis, ryškiomis linijomis bei tvarka.

Pastate taip pat veikia zoologijos muziejus, kurio nuolatinėje ekspozicijoje galima pamatyti apie 3000 rūšių vabzdžių, moliuskų, vėžiagyvių ir kitų bestuburių, 200 rūšių žuvų, 60 rūšių roplių ir varliagyvių, 716 rūšių paukščių ir 66 rūšių žinduolių iškamšų, kaulų ir ragų.

Viso pastato plotas užima 24 tūkst. kv. m, pagal gyvybės mokslų studijų programas studijuoja apie 800 stu-

dentų, 160 doktorantų, dirba 200 mokslinio-pedagoginio personalo darbuotojų. Jiems įrengtos 24 auditorijos, 10 mokomųjų mokslinių laboratorijų, 3 kompiuterių klasės, 23 moderniausia įranga aprūpintos atviros prieigos mokslinės laboratorijos, savarankiškoms studijoms skirtos darbo vietos.

Centre atviros prieigos principu veikia 9 biotechnologijų ir molekulinės medicinos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros centrai. Šalia pagrindinio pastato 2016 m. rudenį buvo atidarytas ir biotechnologijų verslo inkubatorius, skirtas mažoms ir vidutinėms įmonėms, dirbančioms gyvybės mokslų ir susijusiose srityse.

VU Gyvybės mokslų centro architektų komandą sudarė Gintaras Čaikauskas, Miroslav Šejnicki, Virginija Venckūnienė ir Vytenis Raugala, projektui vadovavo VU profesorius Juozas Rimantas Lazutka. Iš viso investicijos į projektą siekė 43 mln. eurų.

Švedijos akademija įvertino Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Skandinavistikos centro įkūrėjos ir ilgametės vadovės doc. Ērikos Sausverdės darbus ir nuopelnus. Jai ir dar penkiems Švedijos kultūrai nusipelniusiems asmenims, dirbantiems Švedijoje, Suomijoje ir Urugvajuje, skirta piniginė premija.

Tai jau ne pirmas tarptautinis VU mokslininkės įvertinimas. 1997 m. ji apdovanota Švedijos rašytojų fondo premija, 1998 m. – Norvegijos Šv. Olofo ordinu, 2007 m. – specialia Švedijos akademijos premija už švedų kalbos ir kultūros sklaidą Lietuvoje.

2015 m. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė už indėlį į ryšių su Skandinavija plėtojimą VU kalbininkei įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių. Švedijos akademija yra nepriklausoma kultūros institucija, kurią 1786 m. įkūrė Švedijos karalius Gustavas III švedų kalbos ir literatūros sklaidai. Ši akademija, be kitų premijų ir stipendijų, nuo 1901 m. teikia ir Nobelio literatūros premiją.

Parengta pagal naujienos.vu.lt

ITTC ruošiasi naujiems programinės įrangos sprendimams Technologijos yra viena sparčiausiai besiplėtojančių sričių tiek universitete, tiek kitose organizacijose.

Diegiant naujoves universitete yra labai svarbus visos bendruomenės įsitraukimas ir bendradarbiavimas su atsakingu IT padaliniu.

Universiteto informacines sistemas ir tinklalapius kuria, palaiko ir plėtoja Vilniaus universiteto Informacinių technologijų taikymo centro (VU IT TC) Programinės įrangos skyrius. Šio skyriaus darbuotojai siekia, kad sistemos ir tinklalapiai būtų modernūs ir atitiktų VU bendruomenės poreikius. VU ITTC Programinės įrangos skyriaus vedėjo Mindaugo Girdvainio nuomone, šiam tikslui įgyvendinti pirmiausia reikia identifikuoti reikalingiausias, daugiausia naudos teikiančias universiteto informacines sistemas ir tinklalapius, o kitų – atsisakyti arba kiek įmanoma sumažinti palaikymą.

Reakcija į pokyčius

M. Girdvainio manymu, standartizuotus sprendimus reikėtų įsigyti iš išorinių tiekėjų, o savų specialistų žinias ir energiją nukreipti tam, kad būtų kompiuterizuoti tie procesai, kurie yra specifiniai būtent mūsų universitetui.

Taip būtų galima greičiau reaguoti į pokyčius ir susitelkti į universitetui svarbiausias vietas.

Šiemet planuojama atlikti Žmogiškųjų išteklių valdymo informacinės sistemos ir dokumentų valdymo sistemos pirkimus. Taip pat ketinama pradėti VU reprezentacinio tinklalapio www.vu.lt atnaujinimo projektą.

Pertvarkoma žmogiškųjų išteklių valdymo informacinė sistema

Kaip teigia M. Girdvainis, dabartinė universitete naudojama žmogiškųjų išteklių valdymo informacinė sistema buvo pradėta kurti 1998 m. ir jau artėja prie savo gyvavimo ciklo pabaigos.

2015 m. pabaigoje išanalizuota esama situacija. Nustatyta sistemos būsena ir išskirtos sritys, kuriose reikalingas didesnis automatizavimo lygis.

Pernai buvo parengta Žmogiškųjų išteklių valdymo informacinės sistemos techninė specifikacija. Įsigyjant naują sprendimą bus atsižvelgiama į šiuos aspektus: šių dienų personalo valdymo specifiką, poreikius optimizuojant esamus ir diegiant naujus procesus, patogumą naudotis ir darbuotojų savitarnos galimybes. Pirmiausia planuojama įdiegti esmines funkcijas, o vėliau automatizuoti veiklas, susijusias su personalo plėtros valdymu: personalo atranką ir konkursus, karjeros planavimą, darbuotojų veiklos vertinimą, darbuotojų poreikio planavimą ir pan.

Dokumentų valdymo sistema: išplėsti ir įdiegti naujas funkcijas

Šiuo metu universitete dokumentų valdymo sistema yra naudojama tik bazinėms dokumentų valdymo veikloms atlikti. M. Girdvainio teigimu, atnaujinant DVS bus siekiama išplėsti esamas ir įdiegti naujas funkcijas: elektroninių dokumentų valdymą ir elektroninį parašą, galimybę sudaryti elektronines dienotvarkes ir valdyti posėdžius, paprasčiau rengti teisės aktus ir valdyti dokumentacijos planus. Kitas svarbus aspektas – suasmeninti DVS pagal grupę, kuriai priklauso naudotojas, kad šiam prisijungus prie sistemos iš karto būtų pateikiama jam aktuali informacija.

Jau yra parengta techninė specifikacija esamai DVS tobulinti arba naujai, technologiškai pažangesnei DVS pirkti.

Atlikti pirkimą ir pradėti diegimo darbus planuojama šiais metais.

Reprezentacinis universiteto tinklalapis bus atnaujintas

Kaip teigia VU ITTC Programinės įrangos skyriaus vedėjas, dabartinio VU reprezentacinio tinklalapio www.vu.lt struktūra ir dizainas neatitinka šiuolaikinių tendencijų. Bendradarbiaujant su Informacijos ir ryšių su

visuomene skyriumi ketinama pradėti tinklalapio atnaujinimo projektą.

Bus iš esmės peržiūrėti pagrindiniai universiteto reprezentaciniai tinklalapiai ir juose pateikiama informacija.

Tikimasi, kad tuomet tikslinėms auditorijoms bus daug paprasčiau rasti reikiamą informaciją.

Programinės įrangos kūrimas pagal lanksčiojo programavimo (Agile) metodus

VU ITTC Programinės įrangos skyriaus darbuotojai dalyvavo programinės įrangos kūrimo pagal lanksčiojo programavimo (Agile) metodus mokymuose ir susipažino su šios metodikos privalumais ir taikymu praktikoje. „Dirbant pagal šiuos metodus ir filosofiją, programinės įrangos kūrimas organizuojamas kuo trumpesniais ciklais.

Gavus jau pirmąją veikiančią produkto versiją po kelių savaičių nuo projekto pradžios, aiškiau suprantamas projekto dydis, galimos rizikos, gaunamas grįžtamasis ryšys“, – sako M. Girdvainis.

Projektų įgyvendinimas pagal „Prince2“ metodologiją

„Įgyvendindami informacinių sistemų kūrimo ar modernizavimo projektus, pradėjome remtis „Prince2“ pro-

jektų valdymo metodologija, kuri labai aiškiai apibrėžia projekto struktūrą, jo etapus ir kiekvieno projekto komandos nario vaidmenis bei atsakomybes. Ši metodologija aprašo procedūras, pagal kurias turėtų būti koordinuojami žmonės ir veiklos projekte: kaip sukurti ir valdyti projektą ir ką daryti, jei projektas vykdomas ne pagal planą ir reikia atlikti atitinkamas korekcijas.

Taip tikimasi sėkmingiau įgyvendinti programinės įrangos projektus.

VU ITTC darbai planuojami ketvirčiais. Tai leidžia tiksliau planuotis ir greičiau reaguoti į besikeičiančias aplinkybes. Į planavimą ir vykdymą stengiamasi įtraukti ir kiekvienos sistemos valdytojo atstovus, kad visi sutartų ir vienodai suprastų, ką ketinama sukurti per artimiausią ketvirtį“, – sako VU ITTC Programinės įrangos skyriaus vedėjas M. Girdvainis.

ITTC laukia padalinių pasiūlymų

Norėdami užtikrinti sklandų bendradarbiavimą ir kokybišką rezultatą, ITTC kviečia visus universiteto padalinius aktyviai dalyvauti kuriant jų poreikius atitinkančius sprendimus.

Pageidavimus galite pateikti ITTC IT pagalbos tarnybai el. paštu pagalba@ ittc.vu.lt arba tel. (8 5) 236 6200.

Informacinių technologijų taikymo centro inform.

universitas

vilnensis

2017 m. vasaris

9

Vilniaus universitetas skelbia Filomatų metus Iš universiteto išėjo vyras ir patraukė Didžiosios gatvės link. Buvo jau sutemę ir, nors žibintininkai pasirūpino šviesa pagrindinėse gatvėse, žmonių jose vis mažėjo.

Po paskutinių istorijos paskaitų žvakių šviesoje studentai jau buvo išsiskirstę.

Tamsi vyro figūra plaukė Pilies gatve į viršų neatkreipdama didesnio dėmesio. Ilgas apsiaustas, skrybėlė, ilgas šalikas, permestas per pečius, žibintų šviesoje net buvo galima pastebėti žandenas – visa tai būdinga paprastam studentui. Nors rengėsi taip kasdien, stengėsi neišskirti. Bijojo, kad jaudulys, pernelyg atsargūs žingsniai gali jį išduoti, meldė, kad nesutiktų ko pažįstamo, kad nereikėtų kaip iš rankovės traukti pasiaiškinimų, kurių tūkstančius susigalvojo prieš išeidamas. Slaptumas šiandien ypač svarbus.

Pagaliau sustojo ties vieno namo durimis. Tyliai keliskart bilstelėjo ir laukdamas, kol jam atidarys, įtariai apsidairė gatvėje. Atrodo ramu. Durys atsidarė po akimirkos, jo laukė. Jis nusišypsojo ir su nekantrumu pakilo laiptais į viršų.

Taip galėjo atrodyti vakaras Vilniuje, kai kūrėsi viena žymiausių visų laikų studentiškų draugijų – filomatai.

Apskritai Vilniaus universitete pirmosios studentų draugijos atsirado tik 1803 m., buvusią Vilniaus vyriausiąją mokyklą reorganizavus į Vilniaus imperatoriškąjį universitetą. Tuo metu Vilniaus universitetas buvo seniausia ir didžiausia aukštoji mokykla visoje Rusijos imperijoje. Caro valdžia iki 1812 m. karo ir kurį laiką po jo, norėdama išvengti prancūzų pažangių idėjų grėsmės imperijai ir kovų dėl nepriklausomybės prijungtose žemėse, netrukdė Vilniaus universitetui siekti europinio mokslo lygio. Apie 1820 m. jis garsėjo ir kaip vienas geriausių universitetų Europoje, prilygstantis žymiems Vakarų šalių universitetams.

Dėl to Vilnius tapo Rytų Europos kultūros centru.

Universiteto studentais galėjo būti tik privilegijuotieji, kurie anksti buvo mokomi rašto. Daugiausia buvo kalbama lenkiškai – Adamas Janas Čartoriskis pasirūpino, kad Vilniaus universitete dėstomoji kalba būtų lenkų. Vilniuje buvo sparčiai

diegiamos pažangiausios europinės švietimo ir kultūros reformos. Švietimo idėjomis gyveno XIX a. pradžios Lietuvos inteligentija, užsimojusi reformuoti, taisyti visuomenę.

O tų įsivaizduojamų reformų esmė buvo tokia: kovoti su prietarais, tamsumu, savanaudiškumu ir kitomis visuomenės ydomis, šviesti liaudį, skelbti pakantumą kitų nuomonei, ugdyti aukštos moralės asmenybę, siekti, kad būtų panaikinta socialinė neteisybė, dirbti krašto gerovei. Švietimo epochos idėjos, idealistinės nuotaikos ir mintys apie pavergtą Lietuvą skatino Vilniaus universiteto jaunimą veikti tėvynės labui. Jam įtakos turėjo ir masonų bei šubravcų dorovinio ir kultūrinio tobulinimosi idealai, gerai žinoma Vokietijos studentų Buršenšaftų korporacijos politinė veikla, kurios šūkis buvo „Tugend, Wissenschaft, Vaterland“ (Dora, mokslas, tėvynė). Be to, norą veikti skatino ir pirmųjų Vilniaus universiteto filomatų, veikusių 1808 m., prisiminimas.

1815 m. universitete susikūrė minskiečių kuopelė, kuriai priklausė

Pasaulinio garso mokslo žvaigždės skaitys paskaitas NFTMC Ryškiausios mokslo ir technologijų pasaulio asmenybės, savo sričių pionieriai ir didžiausių mokslinių proveržių autoriai kovo viduryje atvyksta į Vilniuje jau 60 kartą rengiamą tarptautinę studentų fizinių ir gamtos mokslų konferenciją „Open Readings 2017“. Joje pranešimus skaitys ir aštuoni kviestiniai lektoriai iš šešių pasaulio valstybių.

Nacionaliniame fizinių ir technologijos mokslų centre paskaitą skaitys vienas iš 2016 m. Nobelio premijos chemijos srityje laureatų Bernardas L. Feringa, buvęs ilgametis CERN teorinio skyriaus vedlys, vienas garsiausių ir daugiausia cituojamų teorinės fizikos atstovų pasaulyje Johnas Ellisas, fizikas Xi-Cheng Zhang, bioinžinierė, nanotechnologijų srities pionierė ir įmonės „Nanospectra Bioscences“ steigėja Naomi Halas.

Konferencijoje dalyvaus ne tik jau išvardyti, bet ir kiti mokslo pasaulyje žinomi asmenys: Tūkstantmečio technologijų premijos laureatas, Amerikos mokslininkų draugijos įvertintas kaip vienas iš 50 geriausių pasaulio mokslininkų ir vienas iš daugiausia cituojamų chemikų – inovatyvių

saulės elementų išradėjas Michaelas Graetzelis, su kuriuo siejama saulės energetikos ateitis. Taip pat atvyks naujo tipo šviesolaidžių išradėjas Philipas Russellas ir vienas pagrindinių genų redagavimo bendruomenės narių Robinas Lovell-Badge’as.

Pranešimus skaitys ir savo darbus pristatys daugiau nei 300 studentų ir jaunųjų mokslininkų iš daugiau nei 15 Europos šalių. Pasiklausyti pranešimų ir dalyvauti diskusijose kviečiami visi mokslo entuziastai.

Konferencija vyks kovo 14–17 d.

Nacionaliniame fizinių ir technologijos mokslų centre.

Dalyvavimas nemokamas.

Parengta pagal naujienos.vu.lt inform.

Tomas Zanas. 1817 m. pavasarį T. Zanas, Adomas Mickevičius, Juozapas Ježovskis ir Anupras Petraškevičius sumanė įkurti Naudingų pramogų bičiulių draugiją. Tų pačių metų rudenį įvyko steigiamasis posėdis, kuriame pirmiausia buvo parašyti draugijos įstatai. Šios draugijos tikslas – gilintis į mokslą, o jos principai – draugijos narių kuklumas, atvirumas, jų lygybė ir pasitikėjimas vienas kitu. Pabrėžiamas draugijos veiklos slaptumas. Iš pirmųjų įstatų matyti, kad draugija atsiribojo nuo politinių diskusijų.

Pirmųjų nuostatų pirmajame skirsnyje parašyta, kad draugijos tikslas – „lavintis, t. y. ugdyti literatūrinį talentą, remti vienam kitą moksle“.

Filomatai nuo pat draugijos įkūrimo mokslui teikė išskirtinę reikšmę. Vien A. Mickevičius kas mėnesį draugijos posėdžiams pateikdavo vis naujų mokslinių darbų. Filomatų įsitikinimu, jaunimas turi vykdyti du pagrindinius uždavinius – mokytis ir ateityje gyventi tautos labui.

Kaip ir daugelio to laikotarpio Lietuvos bajorų, filomatų tautinė savimonė buvo lenkiška, tačiau jie mylėjo savo

gimtąjį kraštą, rūpinosi jo gerove.

Didžiausia viltis buvo atkurti senąją Lietuvos–Lenkijos valstybę. Tėvynę jie suprato būtent šitaip. Save laikė lietuviais, t. y. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų palikuonimis.

Domėjosi Lietuvos istorija, rašė istorinėmis temomis, poetizavo Lietuvos

praeitį. Jie mėgino tirti savo kraštą, jo papročius, mitologiją, lietuvių ir baltarusių kalbas.

Tais pačiais 1817 m. buvo priimti nauji draugijos įstatai, kuriuos sudarė 272 taisyklės, o pati draugija pavadinta Filomatų draugija. Jos narių buvo devyniolika.

Po 200 metų Vilniaus universitetas, prisimindamas Filomatų draugijos svarbą universiteto bei Lietuvos moksliniam ir kultūriniam gyvenimui, 2017-uosius paskelbė Filomatų metais. Šiemet prisiminsime ir pagerbsime šios draugijos narius, diskutuosime apie jų keltus tikslus ir jų svarbą dabarčiai. Renginiuose, vyksiančiuose įvairiose Vilniaus vietose nuo vasario iki gruodžio, lauksime Vilniaus universiteto bendruomenės narių ir visų, kurie domisi universiteto bei jo asmenybių istorija ir nori ją kurti.

Jei jums brangūs Tėvynė, Mokslas ir Dora, tikiu, kad susitiksime ne kartą!

Pagal Vytauto Skuodžio, Redos Griškaitės, prof. Reginos Koženiauskienės ir Rimanto Šalnos medžiagą parengė Paulius Narušis

In memoriam Kęstutis Liubinskas 1956–2017 Sausio 2 d., eidamas 61-uosius metus, neatlaikęs kovos su sunkia ir varginančia liga, mirė Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto Matematinės analizės katedros dėstytojas dr. Kęstutis Liubinskas.

Fakulteto visuomenė neteko mielo kolegos, puikaus pedagogo, nuoširdaus ir draugiško žmogaus.

K. Liubinskas gimė 1956 m. kovo 12 d. Marijampolėje. 1979 m. baigė Vilniaus universiteto Matematikos fakultetą. 1987 m. apgynęs kandidatinę disertaciją, savo gyvenimą ir darbą susiejo su Vilniaus universitetu. Skaitė studentams matematinės analizės, funkcinės analizės, rizikos teorijos, finansų matematikos, diskrečiosios matematikos, kompleksinio kintamojo funkcijų teorijos, realaus kintamojo funkcijų teorijos ir kitus kursus. Kęstutis kruopščiai ruošdavosi paskaitoms, artimai bendraudavo su studentais, buvo jų mėgstamas ir vertinamas, nes mokėjo aiškiai ir nuosekliai dėstyti mintis. Jis parengė metodines priemones „Konforminiai atvaizdžiai“, „Matematika visiems“ ir kt. Daug laiko skyrė darbui su mokiniais: skaitė paskaitas Vilniaus licėjuje, daugelį metų vadovavo matematikos egzamino vertinimo grupėms Nacionaliniame egzaminų centre, dalyvavo organizuojant moksleivių olimpiadas.

K. Liubinsko mokslinė veikla susijusi su atsitiktinių elementų Banacho erdvėse tyrimais. Moksliniai rezultatai paskelbti pripažintuose tarptautiniuose žurnaluose. Kęstutis kartu su kolegomis nuolat dalyvaudavo tarptautinėse ir šalies konferencijose bei seminaruose. Šviesus Kęstučio Liubinsko – doro, sąžiningo dėstytojo, paprasto ir nuoširdaus žmogaus – atminimas, santūri jo šypsena visuomet išliks bendradarbių širdyse.

Matematikos ir informatikos fakultetas

universitas

10

vilnensis

sukaktis

2017 m. vasaris

Dingęs ir atrastas universiteto paveldas, arba Nežinomi universiteto istorijos epizodai Istorikas, habilituotas daktaras profesorius Vygintas Bronius Pšibilskis – buvęs Vilniaus universiteto Senato pirmininkas, Tarybos narys, kultūros istorikas ir politologas. Jis yra parašęs keletą monografijų apie įsimintinas istorines asmenybes – Kazį Pakštą, Mykolą Biržišką. Neseniai atšventęs gražų 75 metų jubiliejų profesorius su kolegomis parengė dar vieną išsamų leidinį apie Vilniaus universiteto istoriją.

Nijolė BULOTAITĖ Kodėl pasirinkote istorijos studijas ir kaip susidomėjote Vilniaus universiteto istorija?

Kai reikėjo stoti, svarsčiau dvi galimybes. Norėjau į Dailės institutą, bet atvažiavęs pamačiau, kad visi kiti jau atvyko su savo darbais, pasimokę pas dailininkus, o aš tam buvau nepasiruošęs. Nenorėjau į kariuomenę ir kitu variantu pasirinkau istoriją, nes mėgau ją ir mokykloje.

Kai atvažiavau į Vilnių, nebuvau universiteto matęs. Kai išvydau, nepaprastai susižavėjau. Man universitetas buvo visų pirma ne žmonės, o pastatai. O dar pasisekė, kad mus, pirmakursius, apgyvendino Stuokynėje (bendrabutyje), kur dabar įsikūrusi universiteto Finansų ir ekonomikos direkcija. Kartu gyveno filosofas Justinas Karosas, pakaušius surėmę bendrabutyje miegojome su literatu Antanu Gudeliu (beje, vėliau „Tauro“ bendrabutyje taip pat yra tekę viename kambaryje gyventi su literatais Sigitu Geda, Vaciu Bagdonavičiumi, Baliu Sriubu, Vygandu Račkaičiu). Vakarais slankiodavome po universiteto kiemelius, svajodavome. Nors viskas buvo aptriušę, bet labai romantiška, nes tai vietos, kur vaikščiojo Adomas Mickevičius, Ignas Domeika, vaidenosi burtininko Tvardauskio dvasia.

Kas labiausiai įsiminė iš studijų metų?

Pirmojo mano kursinio darbo vadovas buvo Stanislovas Lazutka. Parašęs turėjau susirasti jį rektorate, nes tuo metu jis buvo prorektorius, ir aptarti darbą. Darbas buvo apie Ledo mūšį.

Atrodo, parašiau neblogai, jis darbą gerai įvertino ir paskui kaskart susitikęs mane pakalbindavo, prisiminė pavardę, ir taip buvo visą gyvenimą.

Tai labai malonus, šiltas žmogus. Man dėstė Juozas Jurginis, Juozas Galvydis, Bronius Dundulis, Pranė Dundulienė, Regina Volkaitė-Kulikauskienė, Algirdas Šidlauskas. Įsiminė profesorius Merkelis Račkauskas, kuris dėstė lotynų kalbą. Paskaitos vykdavo Bernardinų skersgatvyje, kur dabar įsikūręs Žurnalistikos institutas. Nelabai tos lotynų kalbos pramokom, gal nerimtai mokėmės, bet įsiminė pabaigtuvės.

Pasirodo, buvo tokia sena tradicija: kai ateina laikas laikyti egzaminą, studentai pasiima taksi, nuvažiuoja paimti profesoriaus M. Račkausko prie Mokslininkų namų, įsisodina, atsiveža ir ant stalo turi padėti krūvą saldainių „Kara Kum“. Reikėdavo juos pridengti

vagysčių, nes tada neturėta modernių apsaugos priemonių.

Dabar viskas labai pasikeitę į gera.

laikraščiu, kad nematytų katedros vedėjas R. Mironas iš gretimo kabineto. Ir kai kas nors gerai atsakydavo į klausimą, profesorius sakydavo: „Imk vieną, pasivaišink.“ Taip ir išdalindavo jis tuos saldainius.

Kuo šiuo metu Jūs domitės, kuo gyvenate?

Būnant emeritūroje atsirado dauE. Kurausko nuotr. giau laiko kultūrai – su žmona Audrone, kuri yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, nepraleidžiame nė vieno naujo Operos ir universiteto vertybes? Galbūt kai ką baleto, Nacionalinio dramos, O. Korir atgavome? šunovo teatrų spektaklio, nė vieno Biblioteka Levo Vladimirovo dėka ryškesnio atlikėjo koncerto. Bent atgavo apie 18 tūkst. senojo univerkartą per metus stengiamės nuvykti siteto knygų, medikai atgavo prepaį Niujorką pasimatyti su sūnumi, ratų, gamtininkai atgavo uolienų iš pajusti didmiesčio kultūros pulsą.

Odesos. Deja, rektoriaus skeptro neSurandu laiko grožinei literatūrai, atgavome. Universiteto turtų istorija bandau tapyti, tvarkyti savo archyvą. sudėtinga, išlikusieji po universiteto Tačiau didžiausias rūpestis – menkai uždarymo keliavo iš buvusio Senienų nušviestų universiteto istorijos promuziejaus į Vilniaus viešąją biblioteką, blemų tyrinėjimas. jos muziejų, paskui į Stepono Batoro Kai rašėme Vilniaus universiteto universiteto muziejus ir biblioteką. istoriją, muziejams, universiteto kilnoSovietų valdžios ir nacių okupacijos jamosioms vertybėms tarsi nebeliko metais nuspręsta etnografijos, arvietos. Tapęs emeritu kaip kompensacheologijos objektus atiduoti Mokslų ciją nutariau parašyti apie visus uniakademijai, daug kas atsirado Nacioversiteto turtus, kuriuos turime ir kuriuos praradome.

Surinkau daug medžiagos apie caro valdžios uždaryto universiteto bibliotekos knygų, muziejų ir kolekcijų, botanikos sodo, Prof. Vygintas Bronius Pšibilskis observatorijos, rektoriaus innaliniame muziejuje. Deja, buvo išsignijų likimą ir pamačiau, kad yra blaškyta, išskolinta nemažai vertybių. specifinių temų, visko neaprėpsi, Noriu paminėti vieną labai svarbų todėl dar 2010 m. subūriau autorių dalyką. Man pavyko rankraštyne rasti kolektyvą ir pamažu pradėjome dirbmedžiagos apie tai, kad 1947 m. buti. Tai tarsi pirmosios knygos „Alma vo sudaryta speciali komisija, į kurią Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto įėjo dailėtyrininkės H. Kairiūkštytėistorijos bruožai“ replika, tęsinys. Ji vaJacinienė, A. Mikėnaitė ir universiteto dinsis „Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto kultūros turtai istorijos bibliotekos direktorė M. Burokienė. skersvėjuose (XVI–XXI amžiai)“. Šiai komisijai buvo pateikti pasižiūrėti Šiandien mūsų universiteto biblioStepono Batoro universiteto kauptos tekos specialiuosiuose fonduose, galerijos paveikslai. Dalis jų buvo muziejuje ir jo padaliniuose sukaupsaugoma bibliotekoje, dalis – ūkio tas neįkainojamas turtas, o visos skyriuje, rūsiuose. Komisija nustatė, bendruomenės uždavinys – jį saugoti, kad paveikslai ideologiškai netinkami. gausinti, padaryti integralia Europos Tai buvo Stepono Batoro universiteto ir pasaulio kultūros dalimi. rektorių portretai, garsus J. OleškeManau, kad reikia sprendimų dėl vičiaus paveikslas „Antiochas ir Stramuziejuose sukauptų universiteto tonika“, religinio turinio kūriniai – iš vertybių, nes jei jos tik saugomos, viso 56. Galbūt taktiniais sumetimais, sandėliuojamos, tai nuostolis visiems. kad paveikslai nebūtų sunaikinti, tuometis universiteto profesorius ir Knygoje rašoma ne tik apie esaDailės muziejaus direktorius Levas mas, bet ir apie prarastas, išblaškytas Karsavinas paprašė juos paskolinti.

Jie buvo surašyti, sudarytas perdavimo–priėmimo aktas, kad paveikslus universitetas skolina iki pirmo pareikalavimo. Leidimą skolinti davė rektorius Z. Žemaitis, o aktą pasirašė paveikslus perdavusios M. Burokienė ir H. Kairiūkštytė-Jacinienė ir juos priėmę Dailės muziejaus įgalioti K. Petronis ir V. Drėma. Ir visa tai buvo pamiršta tol, kol radau šią medžiagą.

O netrukus M. Burokienė buvo atleista iš darbo, L. Karsavinas ištremtas į Sibirą, rektorius taip pat pasikeitė. Tik po daugelio metų, kai universitetas susitvarkė sales, buvo paprašyta paskolinti dalį tų darbų. Dabar jie pas mus eksponuojami deponavimo teisėmis. Tai nebėra mūsų nuosavybė. Kadangi tuo metu buvau Senato pirmininkas, labai stengiausi ką nors padaryti, kad tuos paveikslus atgautume, nors buvo labai sudėtinga. Žinau, kad rektorius prof.

B. Juodka buvo susitikęs su muziejaus direktorium R. Budriu. Pagrindas grąžinti yra, todėl manau, kad bent jau glaudžiai su universitetu susijusius objektus mums galėtų sugrąžinti.

Buvo išblaškyta nemažai turto. Štai Stepono Batoro universiteto dekano grandinė paskolinta Kauno muziejui, taip pat ir nemažai knygų.

Kauno muziejui tuo metu vadovavo toks Maksimavičius, įėjęs į istoriją kaip daug ką sunaikinęs žmogus.

Išsiaiškinau, kad prancūziška knyga iš J. Lelevelio kolekcijos nebuvo grąžinta. Nemaža objektų per parodas buvo sugadinta. Šv. Jonų bažnyčioje surengus universiteto 400 metų jubiliejaus parodą, negrabiai eksponuojant buvo apgadinti kai kurie grafikos darbai.

Po japonų XIX a. graviūrų parodos Meno darbuotojų rūmuose (dabar Prezidentūra) pasigesta raižytojo Fudžio (Fuji) spalvoto medžio graviūros. Itin didelių nuostolių padarė gaisrai bibliotekoje, buvo nemažai

„Manau, kad reikia sprendimų dėl muziejuose sukauptų universiteto vertybių, nes jei jos tik saugomos, sandėliuojamos, tai nuostolis visiems.“

Koks Vilniaus universiteto istorijos etapas Jums įdomiausias?

Taip jau nutiko, kad sudarant knygą apie universiteto istoriją man atiteko laikotarpis nuo 1944 m. Dar vadovaujant R. Pavilioniui ir rengiant leidinį universiteto 415-osioms metinėms niekas nenorėjo imtis šio laikotarpio, o mane įkalbėjo tuometinis mokslo prorektorius prof. B. Juodka. Kadangi buvau parašęs keletą straipsnelių apie bandymus atkurti Vilniaus universitetą XIX a. pradžioje, nebebuvo kur trauktis, ėmiausi šio darbo ir dabar jau specializuojuosi, domiuosi tuo laikotarpiu. Jis labai įdomus, daug neatskleistų, neįvertintų faktų.

Norėčiau papasakoti vieną istoriją.

Kai prasidėjo Sąjūdis, buvau išrinktas VU Visuomenės mokslų tarybos pirmininku. Man teko vadovauti katedrų sujungimui, mažinimui, vyresnio amžiaus ir aukštesnės kvalifikacijos žmonių atleidimui. Tai buvo sudėtingas, nemalonus darbas. Reikėjo veiksmus derinti su rektoriumi prof.

J. Kubiliumi, paskui su prorektorium prof. R. Pavilioniu, su profsąjunga.

Tada R. Pavilionis jau buvo paskelbęs plačiai nuskambėjusius straipsnius laikraščiuose „Literaturnaja gazeta“ ir „Komjaunimo tiesa“ apie dogmatiškus mokslus, kuriuos reikia keisti. Po kiek laiko, artėjant 1989 m. Kalėdoms (tai beveik nežinomas faktas), mus su R. Pavilioniu iškvietė į Maskvą pasiaiškinti, kas vyksta, kodėl atsisakoma marksizmo-leninizmo, visų ideologinių mokslų: TSKP istorijos, mokslinio komunizmo ir ateizmo, politinės ekonomijos. Vos gavome bilietus į traukinį „Litva“, visą naktį prasėdėjome ir prasikalbėjome. Nuvykome į TSKP CK, labai „aukštą“ įstaigą, į padalinį, kuris rūpinosi aukštųjų mokyklų reikalais, ten radome sukviestus visų aukštųjų mokyklų rektorius, ministerijos atstovus, ministrą. Mums buvo nurodyta abiem pasisakyti po 10 min. Kai ėmė kalbėti R. Pavilionis, aiškindamas, kodėl reikia pasikeitimų, prasidėjo replikos ir kaltinimai pakeltu tonu. Per pertrauką mus išėjusius į koridorių apspito rektoriai, ypač Užkaukazės aukštųjų, ir pradėjo prašyti medžiagos, programų, džiaugėsi, kad mes išdrįsome tai daryti, davė savo vizitines korteles. Labai įstrigo šis epizodas – jie patvirtino, palaikė mūsų planą. Tada prisipirkome Maskvoje deficitinių apelsinų ir grįžome namo. Nors mus Maskvos valdininkai išbarė, bet viskas baigėsi gerai, jokių priemonių nebedrįso imtis.

Kaip manote, ar Vilniaus universiteto istorija jau pakankamai ištirta?

Kokios didžiausios spragos, jei tokių yra, į ką patartumėte atkreipti dėmesį istorikams ateityje?

Rašydami abi „Alma Mater Vilnensis“ knygas rėmėmės naujais archyviniais dokumentais, pastarųjų metų mokslo pasiekimais. Šie vienas kitą pildantys leidiniai – mūsų kartos istorikų požiūris į universiteto istoriją.

Universitetinio mokslo istorijoje dar daug neištirtų barų, pamirštų asmenybių. Remdamasi mūsų įdirbiu nauja istorikų karta turėtų pareikšti savitą požiūrį į turiningą ir sudėtingą Vilniaus universiteto praeitį, užpildyti baltas dėmes.

universitas

vilnensis

2017 m. vasaris

11

Dekanas, niekada nepraradęs pagarbos oponentui Ilgametis Vilniaus universiteto profesorius, habilituotas socialinių mokslų daktaras Stanislovas Algimantas Martišius, buvęs Ekonomikos fakulteto dekanas ir Statistikos katedros vedėjas, vasario 4 d. pažymėjo garbingą 80 metų jubiliejų.

Studijuojant Vilniaus universitete Stanislovą Martišių labiau domino tikslieji mokslai (aukštoji matematika, tikimybių teorija), literatūra ir poezija nei smarkiai politizuoti visuomeniniai mokslai. Jo širdžiai buvo mielos Maironio, Bernardo Brazdžionio, kitų lietuvių poetų eilės ir jų jis nepamiršo iki šiol.

Daugelį metų S. Martišius produktyviai dirbo mokslinį darbą Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos institute, tyrinėdamas ir plėtodamas gamybos kiekybinės analizės, ūkio statistikos teorijos ir metodų praktinio taikymo klausimus. Vėliau jis daug dėmesio skyrė dinaminei bei daugiamatei ekonominių procesų statistinei analizei, gilinosi į ekonometrinio prognozavimo problemas. Jo mokslines paieškas vainikavo 1981 m. Maskvos liaudies ūkio institute sėkmingai apginta habilituoto daktaro disertacija, išleistos trys monografijos metodologiniais ekonominių procesų tyrimo klausimais, kartu su Ekonomikos instituto bendradarbiais parengtos ir išleistos kelios knygos, publikuoti straipsniai.

1987 m. S. Martišius buvo pakviestas vadovauti Ekonominės kibernetikos ir finansų fakulteto Statistikos katedrai. Šias pareigas jis sąžiningai ėjo kelias kadencijas. 1989 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Tuo metu prasidėję laisvėjimo procesai Lietuvoje nepaliko abejingų nei dėstytojų, nei studentų.

Naujasis Statistikos katedros vedėjas, vertindamas praeities ir dabarties įvykius, buvo labai nuoširdus, turėjo tvirtą pasaulėžiūrą ir nuostatas. Verta dėmesio jo išsakyta mintis, kad Lietuvos ekonomistai, praradę dažnai kelių dešimtmečių savo įdirbį, pasijuto prie ,,suskilusios geldos“. Dideli teoriniai ekonominiai tyrimai vyresnės kartos ekonomistams tapo sunkiai įmanomi, kol jie nesusipažino su laisvų Vakarų šalių ekonominės minties laimėjimais, pasiektais po 1940-ųjų. Tik po to, kaip vaizdžiai sakė profesorius, buvo galima pradėti į pasaulio ekonominius procesus žiūrėti ir pro ,,lietuvišką langelį“.

Ir iš tikrųjų, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir prasidėjus aukštojo mokslo pertvarkai, pasikeitė ne tik statistikos, bet ir kitų disciplinų programos bei jų turinys. Jos ėmė atitikti perėjimo iš komandinės planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką reikalavimus. Būdamas Statistikos katedros vedėjas, profesorius pasistengė, kad būtų įprasminta statistikos, kaip metodologinio taikomojo mokslo, paskirtis ir vaidmuo rengiant kvalifikuotus ekonomikos ir verslo specialistus, su entuziazmu pirmasis ėmė rengti ir dėstyti naują indukcinės statistikos kursą, o vėliau ir kitas modernias disciplinas (aktuarinę matematiką, prognozių teoriją, ekonomikos metodologiją). Niekada jis kolegoms neprimetė daryti to, kas jiems būtų

nepriimtina, visada rasdavo kompromisą. Prie ekonomistų mokslo ir studijų pertvarkos neabejotinai prisidėjo ir tas faktas, kad gerbiamas profesorius S. Martišius 1990 m. tapo fakulteto dekanu. Jis skatino orientuotis į vakarietiškas ekonomistų rengimo tradicijas, perimti tai, kas pažangu ir įmanoma pritaikyti mūsų sąlygomis.

Už mokslo darbų ciklą „Akademiko Albino Rimkos ir jo mokinių mokslinis palikimas ir ekonominių tyrimų statistinė metodologija“ Lietuvos mokslų akademija 1996 m. jam suteikė Albino Rimkos premijos laureato vardą. Savo publikacijose, mokslinėse konferencijose ar paskaitose profesorius reiškia kritinį analitinį požiūrį į susiformavusias ekonominės teorijos kryptis ir ūkio specialistų rengimą, pabrėždamas, kad matematizuotos ekonominės teorijos neturi gąsdinti Lietuvos ekonomistų, jie patys turi gebėti tokias teorijas kurti ir interpretuoti.

Kalbėdamas apie ekonomistų rengimą, nurodo kūrybinio mąstymo ugdymo, bendravimo ir komunikavimo svarbą, primena, kad vien racionalus žvilgsnis į tikrovę nėra pakankamas būdas formuoti teisingą ekonominę politiką. Profesoriaus žodžiais, ,,tik žmogus, kuris neneigia emocijų, poezijos, filosofinių svarstymų ir religijos paslapčių, gali priartėti prie turtingos tikrovės gelmių, ekonominių šalies paslapčių“. Tik iškili, poetiškos sielos asmenybė gali pasakyti tai, ką taip

EF arch. nuotr.

įtikinamai yra pasakęs gerbiamas profesorius: ,,XXI a. bus Lietuvos klestėjimo amžius, jei jos ekonomistai ir vadybininkai mokės suderinti knygą (mokslą), lyrą (meną) ir arklą (kapitalą).“ Tikėkimės, kad taip ir bus.

Ekonomistas, mokslininkas ir pedagogas profesorius S. Martišius – nepaprasto darbštumo ir pareigingumo pavyzdys. Jo publikacijų sąraše gerokai per 100 pozicijų, neskaitant straipsnių, skelbtų dienraščiuose. Profesorius buvo žurnalo „Lietuvos statistikos darbai“ vyriausiasis redaktorius, aktyvus Vilniaus universiteto mokslo darbų žurnalo ,,Ekonomika“ bendradarbis, Lietuvos statistikų sąjungos

pirmininkas, universiteto Tarybos, Senato narys, Ekonomikos fakulteto Tarybos narys, fakulteto dekanas, ėjęs šias pareigas net 12 metų, Statistikos katedros vedėjas ir t. t.

Už ypatingus nuopelnus mokslui ir Vilniaus universitetui 2007 m. jam buvo suteiktas profesoriaus emerito vardas. S. Martišius ir dabar nepamiršta praminto takelio į savo antruosius namus – Ekonomikos fakultetą. Kartu su visais džiaugiasi pasiektais laimėjimais, išgyvena dėl nesėkmių, domisi universiteto pertvarka.

Ekonomikos fakulteto ir Kiekybinių metodų ir modeliavimo katedros kolektyvai

Konferencija apie duomenų analizę sudomino ir verslą Prof. Gintautas DZEMYDA, DAMSS pirmininkas,

dr. Jolita BERNATAVIČIENĖ, DAMSS organizacinio komiteto pirmininkė

Pasaulyje duomenų analizė jau seniai suprantama kaip mokslinė tiriamoji veikla. Plėtojantis informacinėms technologijoms ir didėjant skaičiavimo pajėgumams, duomenų apdorojimas ir analizė tampa ne tik moksliniu iššūkiu, bet ir ekonomiškai naudinga veikla.

Išsivysčiusiose valstybėse duomenų analizės srityje dirba ne tik vyriausybių remiamos mokslo institucijos, bet ir verslas. Didelės tarptautinės korporacijos, siekdamos įgyti ilgalaikį konkurencinį pranašumą, investuoja į duomenų analizę, šiomis technologijomis vis dažniau naudojasi mažesnės įmonės ir organizacijos, kurios žinias pradeda vertinti kaip nematerialųjį turtą, teikiantį ilgalaikę ekonominę naudą ir augimo galimybes. Šiuo metu duomenų analizė yra plataus taikymo ir spartaus plėtojimosi stadijoje, ir nors eiliniam žmogui ši veikla nėra suvokiama kaip labai svarbi, valstybiniu ir organizaciniu lygiu tai kelias į aukštą pridėtinę vertę turinčių produktų ir paslaugų kūrimą.

Aut. nuotr.

DAMSS 2016 individualios diskusijos Paskatinti novatoriškų idėjų ir tarptautinių tendencijų duomenų analizės srityje, Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos institutas, Lietuvos kompiuterininkų sąjunga ir Lietuvos mokslų akademija jau aštuonerius metus kasmet gruodžio pirmąją savaitę organizuoja tarptautinę konferenciją „Duomenų analizės metodai programų sistemoms“ (DAMSS). Ši Lietuvos mokslininkų

iniciatyva sulaukia vis didesnio mokslo ir verslo pasaulio atstovų susidomėjimo: DAMSS 2016 konferencijoje dalyvavo 7 Lietuvos universitetų (VU, VGTU, KTU, KU, LSMU, LEU, VDU), 15 užsienio universitetų, 7 privačių įmonių atstovai, 135 dalyviai iš 11 pasaulio šalių, pristatyti 78 moksliniai pranešimai.

Konferencijos išskirtinumas – sąlyčio taškų tarp duomenų analizės

ir programų sistemų paieška. Bet tematika vien tuo neapsiribojo. Dauguma mokslinių pranešimų buvo stendiniai – taip buvo skatinamas individualus konferencijos dalyvių bendravimas. Vyko intensyvios dalykinės diskusijos, tyrėjai aktyviai bendravo tarpusavyje, pranešėjai sulaukė konkrečių pastabų ir siūlymų pristatomų tyrimų tema, buvo užmegzti nauji naudingi ryšiai mokslui plėtoti. Toks konferencijos formatas ypač naudingas doktorantams, atvykusiems iš Lietuvos ir užsienio universitetų (dalyvavo net 41 doktorantas).

Plenarinius pranešimus skaitė pasaulyje pripažinti mokslininkai prof. Anatoly Zhigljavsky iš Kardifo universiteto, prof. Enrique HerreraViedma iš Granados universiteto, prof. Minvydas Ragulskis iš Kauno technologijos universiteto, prof.

Aleksanderis V. Tuzikovas iš Nacionalinės Baltarusijos mokslų akademijos Jungtinio informatikos problemų instituto, prof. Florinas Gheorghe Filipas iš Rumunijos mokslų akademijos, prof. Gracia Ester Martin Garzon iš Almerijos universiteto, prof. Ignacy Kaliszewskis iš Lenkijos mokslų akademijos Sistemų tyrimų instituto, prof. Jamesas M. Calvinas iš Naujojo Džersio technologijos instituto ir kiti.

DAMSS 2016 verslo atstovai susipažino su mokslininkų vykdomais tyrimais ir kompetencijomis, jų pritaikymo versle galimybėmis. Konferencijos dalyviai pristatė ne tik mokslines, bet ir projektines veiklas, vyko mokslinės diskusijos, aptartos bendradarbiavimo galimybės rengiant ir vykdant MTEP projektus.

Vilniaus universitetas kartu su Lietuvos mokslų akademija ir Lietuvos kompiuterininkų sąjunga, kasmet organizuodami DAMSS, prisideda prie vieno iš pagrindinių nacionalinių strateginių tikslų įgyvendinimo: stiprinti mokslo ir verslo bendradarbiavimą, pritaikant mokslo žinias Lietuvos ūkio plėtrai. Džiugu, kad verslo atstovai, suvokiantys mokslo svarbą ateities ekonomikai, remia konferenciją. 2016 m. konferenciją rėmė UAB „BAIP“, UAB „NRD-CS“, UAB „Insoft“, UAB „Ernst & Young Baltic“, VšĮ „Informatikos mokslų centras“, UAB „Netcode“, UAB „Baltic Amadeus“.

Jau startuoja DAMSS 2017 konferencijos, kuri vyks lapkričio 30 – gruodžio 2 d. Druskininkuose, parengiamieji darbai (www.mii.lt/damss).

Kadangi laikas ir vieta lieka tie patys kaip ir ankstesniais metais, tikimės, kad ir vėl metų pabaigoje informatikai susirinks vedami išskirtinio noro susitikti, pasidžiaugti pasiektais rezultatais, pabūti kartu.

universitas

12

vilnensis

paskutinis puslapis

2017 m. vasaris

Vilniaus universitetas studijų mugėje kvietė kilti į žvaigždes Vasario 2–4 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ jau 15-ąjį kartą surengta tarptautinė mokymosi, žinių ir karjeros planavimo paroda „Studijos 2017“.

Joje tradiciškai prisistatė ir Vilniaus universitetas, kvietęs kilti į žvaigždes.

E. Kurausko nuotr.

J. Šarupičiūtės nuotr.

ISSN 1822-1513 Ad­re­sas:­Uni­ver­si­te­to­g.­3,­LT-01513­Vil­nius,­VU­centriniai­rūmai,­I­aukštas,­107­kab.

Tel.­(8­5)­268­7089,­mobil.­8­687­49018,­el.­p.­liana.binkauskiene@cr.vu.lt.­Ti­ra­žas­4000­egz.­3­spau­dos­lankai.­ SL­321.­Ma­ke­ta­vo­VU­lei­dyk­la.­Spaus­di­no­UAB­„Baltijos­kopija“,­Kareivių­g.­13B,­LT-09109­Vilnius Vyr.­redaktorė­Liana Binkauskienė, vyresn.­redaktorė­Ilma Dunderienė, vyresn.­korespondentė Agnė Grinevičiūtė Straipsnių­autorių­nuomonė­nebūtinai­sutampa­su­redakcijos­nuomone.­Už­reklamų­turinį­ir­kalbą­redakcija­neatsako.

E. Kurausko nuotr.

E. Kurausko nuotr.

E. Kurausko nuotr.

E. Kurausko nuotr.

E. Kurausko nuotr.

E. Kurausko nuotr.

E. Kurausko nuotr.

Studijų mugėje apsilankę moksleiviai ne tik domėjosi universitetu, siūlomomis studijų programomis, bet ir klausėsi mokslininkų pranešimų. Iš viso surengta 20 VU lektorių paskaitų, kuriose jie vaizdžiai pristatė savo mokslo sritį, jos įdomybes. Pagrindinius pranešimus skaitė Istorijos fakulteto profesorius A. Bumblauskas ir Gyvybės mokslų centro profesorius V. Šikšnys kartu su dviem „Vilnius iGEM“ komandos narėmis.

Parodoje „Studijos“ iš viso dalyvavo 16 VU padalinių. Moksleivius konsultavo tiek studentai, tiek prodekanai, tiek dėstytojai. Aktyvumu itin išsiskyrė VU Studentų atstovybė. Mūsų universiteto stendą gausiai lankė ir moksleiviai, ir mokytojai. Jį taip pat apžiūrėjo ir interaktyvų kupolą išbandė Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė, Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius, Seimo narys Gintaras Steponavičius, Vyriausybės vicekancleris Rimantas Vaitkus ir kiti svečiai. „U. V.“ inform.

E. Kurausko nuotr.

Iki tol VU stende dominavusią didžiulę kepurę šiemet pakeitė interaktyvus kupolas su žvaigždynais. Jis viliojo susipažinti su ryškiausiomis mūsų universiteto „žvaigždėmis“ – mokslininkais ir alumnais, naudojant mobiliąją programėlę „Aurasma“. Nuskenavus pasirinktos asmenybės kodą išmaniojo telefono ekrane iššokdavo trumpas tekstas, pasakojantis apie VU ambasadorius, tarp jų – profesorius Alfredą Bumblauską, Valentiną Dagienę, Egidijų Kūrį, Dainių Pūrą, Virginijų Šikšnį, docentą Kristupą Sabolių, Indrę Makaraitytę, VU Tarybos pirmininką Rimantą Kraujalį ir alumnus: Justą Janauską, Kotryną Stankutę-Jaščemskienę, Andrių Mamontovą, Gitaną Nausėdą, Sigitą Parulskį, Andrių Tapiną, Antaną Zabulį. VU žvaigždyne taip pat„švietė“ ir viena istorinė asmenybė – Simonas Daukantas.

Interaktyvumu pasižymėjo ir VU leidiniai, skirti pirmosios ir antrosios pakopos studijoms. Didžiąją dalį informacijos buvo galima skaityti tiesiog išmaniajame telefone.