universitas
vilnensis
2016 m. kovas
Padėka žemei, iš kurios yra kilę Doc. Loreta VILKIENĖ, FlF Lituanistinių studijų katedra
L. Vilkienės nuotr.
Prabėgo pirmieji projekto „Lietuvių kalba diasporoje: mokėjimas, vartojimas, nykimas“ metai. Atliekamos tiek kiekybinės apklausos, tiek kokybiniai interviu, kurie 2015 m. buvo renkami dviejose ekspedicijose: Londone, Buenos Airėse, La Platoje ir Berise. Čia ne vienas skaitytojas turėtų stabtelėti – Argentinoje? Argi ir ten yra lietuvių? Į Argentiną vyko projekto vadovė prof. Meilutė Ramonienė ir doc. Loreta Vilkienė. Prieš išvykstant buvo žinoma nedaug: iki Pirmojo pasaulinio karo Argentinoje jau gyveno apie 5000 lietuvių, apie 1924–1931 m. jų emigravo daugiau nei 30 000, o po Antrojo pasaulinio karo, nors ir negausiai, taip pat buvo vykstama į šią šalį. Šiuo metu aktyviai veikia Argentinos lietuvių bendruomenė. Buvo sunku įsivaizduoti, kiek gyvybinga lietuvių kalba Argentinoje, kokia ji. Organizuoti kelionę labai padėjo buvęs VU Lituanistinių studijų katedros studentas Rodrigo Pardo. Šis vaikinas studijuoja IT mokslus, nėra filologas, bet susidomėjo lietuvių kalba ir ėmė jos mokytis iš pradžių Argentinoje internetu, o vėliau – Vilniuje. Įdomu tai, kad Rodrigo neturi jokių lietuviškų šaknų. Jį pakerėjo lietuvių kalba, o vėliau ir Lietuva. Dabar vaikinas – aktyvus Beriso lietuvių bendruomenės „Mindaugas“ narys, savaitgalinės lietuvių kalbos mokyklos mokytojas. Rodrigo buvo tas pagrindinis pagalbininkas, savotiškas ryšininkas, kuris sudėliojo šios ekspedicijos programą. Šios duomenų rinkimo kelionės metu buvo aplankyti trys Argentinos
miestai: Buenos Airės, La Plata ir Berisas, dar vadinamas „emigrantų sostine“. Teko patirti didžiulį čia gyvenančių lietuvių nuoširdumą, draugiškumą, tiek lankantis Beriso lietuvių katalikų kultūros ir savišalpos draugijoje „Mindaugas“, tiek lietuvių kultūros ir savišalpos draugijoje „Nemunas“, tiek Buenos Airių „Susivienijime lietuvių Argentinoje“, tiek Lietuvių centre. Visur į lietuvių draugijų namus plaukė žmonės, norėdami pasikalbėti su mokslininkėmis iš Lietuvos, papasakoti savo istorijas, o, anot ne vieno respondento, ir pasidžiaugti, kad „Lietuva mūsų nepamiršo“. Už šiuos susitikimus esame be galo dėkingos Juozui (José) Pulikui, Argentinos lietuvių bendruomenės pirmininkui, Jonui (Juan) Ignacio Fourment Kalveliui, Rauliui Petroniui, Juozui Stalioraičiui, Silvijai Ruplėnaitei, Arnaldui Vezbickui ir daugybei kitų žmonių, kurie nuoširdžiai rūpinosi, kad mokslinė viešnagė būtų vaisinga ir šilta. Keliauta buvo ne vien iš draugijos į draugiją, bet ir iš vienų lietuvių namų į kitus. Gera buvo matyti, kad žmogui tas susitikimas yra savotiška „kelionė“ į Lietuvą, o viena devyniasdešimtmetį perkopusi moteris pasakė apie mūsų vizitą: „Mirsiu, nigdi nepamiršiu...“ Kokią radome lietuvių kalbą Argentinoje? Tokią, kokią ją išsivežė įvairių Lietuvos kaimų ir miestelių žmonės antrajame XX a. dešimtmetyje: ne bendrinę, sunormintą, o tarminę. Kaip sakė ne vienas respondentas, „kiekvienas žmogus kalbėjo kitaip“. O bendraudami tarpusavyje jie pynė savo tarmes į vieną pynę. Tai ir girdi dabar kalbėdamas su anų emigrantų vaikais. Jų anūkai jau ne visi moka lietuviškai, nemažai ir tokių, kurie
Lietuvių draugijos „Nemunas“ pastato fasadas Berise (Argentina)
nebemoka senelių kalbos, o štai kai kurie provaikaičiai ar net proprovaikaičiai vėl nori išmokti lietuviškai ir dėl to vyksta ir į Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje, ir į Lietuvą. Ši karta juokiasi, kad jų seneliai lietuviškai kalba „senoviškai“. Bet vis dėlto kalba! Argi tai ne stebuklas?! Gali kilti klausimas: o tų, kurie atvyko po Antrojo pasaulinio karo, kokia jų lietuvių kalba? Tokių Argentinoje labai nedaug – kas pokariu atvyko, kai tik galėjo, persikėlė į kitas šalis, dažniausiai JAV. Teko sutikti tik kelis šios kartos žmones. Tai štai jų lietuvių kalba jau bendrinė, nors po truputį ir primirštama. Dauguma kalbintų žmonių yra mišrių šeimų atžalos. Paklausti, kuo save laiko – argentiniečiais ar lietuviais, atsakydavo: „Atrodo, kad esu dvi dalys.“ Ir tai taip pat stebuklas – šie žmonės jau gimė, užaugo, gyvenimus sukūrė Argentinoje, tačiau Lietuva išliko jų širdies šalis, nes, kaip sakė respondentai, „seneliai, tėvai išmokė mylėti Lietuvą“, „tėvams Lietuva buvo geriausia žemė ant pasaulio“. Vienas lietuvių kilmės kunigas, kuris net nemoka lietuvių kalbos, paklaustas, kodėl jo bažnyčioje tiek daug lietuviškų ženklų, išdidžiai atsakė, kad tai – „padėka žemei, iš kurios yra kilęs“. O ar laikas nenukirto šaknų? „Man – ne, broliui – taip.“ Taigi yra visko, bet didelis noras išlaikyti savo lietuviškąją tapatybę, puoselėti kad ir liauną lietuvių kalbos daigelį yra tikra padėka protėvių žemei Lietuvai. Supratome viena – Argentina yra ta pasaulio šalis, kurioje gyvena neemigravusių lietuvių. Jiems be galo brangi svajonių šalis Lietuva, jie, kiek tai leidžia realybė, gyvenimas, puoselėja lietuvių kalbą, tokią, kokią paveldėjo iš prosenelių ar senelių. Galbūt tos kalbos ištekliai nėra tokie gausūs, bet jie vartojami su didžiausia meile. Žinoma, mūsų, mokslininkų, dabar laukia didelis darbas išanalizuoti visą medžiagą, nutapyti Argentinos bendruomenės sociolingvistinį portretą, aprašyti tame pasaulio krašte gyvuojančios lietuvių kalbos bruožus. Dėl to, kad galėtume geriau suvokti, kas ir kokie esame mes, lietuviai... Filologijos fakulteto Lituanistinių studijų katedra vykdo projektą „Lietuvių kalba diasporoje: mokėjimas, vartojimas, nykimas (2015–2017 m.)“. Projekto tikslas – išanalizuoti diasporos vartojamos lietuvių kalbos ypatumus, kalbos mokėjimo lygį, kalbos nykimo reiškinius ir skleisti visuomenėje šią mokslinę informaciją. Projekto vadovė – prof. Meilutė Ramonienė. Projektą finansuoja Valstybinė lietuvių kalbos komisija.
9
VU biblioteka – aktyvi Bibliotekų metų renginių dalyvė 2016-ieji paskelbti Bibliotekų metais. Vilniaus universiteto biblioteka šių metų minėjimo renginių plane užima ryškų vaidmenį ir įsipareigoja įgyvendinti daug veiklų. Vasario 12 d. jai teko garbė organizuoti ir Bibliotekų metų atidarymo renginį.
V. Jadzgevičiaus nuotr.
Žaismingas atidarymo renginio fragmentas VU bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje VU biblioteka aktyviai įsitraukia į Bibliotekų metų plano veiklų įgyvendinimą, juolab kad jos generalinė direktorė Irena Krivienė buvo viena iš Kultūros ministerijos sudarytos komisijos narių, paskirtų plano veikloms rengti. VU bibliotekai vasario 12 d. teko garbė paskelbti Bibliotekų metų pradžią, nes jai buvo pavesta išskirtinė užduotis – organizuoti atidarymo renginį, kurį savo vizitu pagerbė ir Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. „Esame skaitanti, kultūringa tauta, norinti žinių ir šviesos. Tokios tautos nei sugniuždysi, nei sutraiškysi, nei pažeminsi. Knyga visoms kartoms visada buvo žinių, pasitikėjimo savimi, šviesos šaltinis“, – kalbėjo D. Grybauskaitė. VU bibliotekos generalinė direktorė I. Krivienė palinkėjo, kad šie metai būtų kupini prasmingų, gražių susitikimų su skaitytojais, kad tai būtų gražaus bendravimo metai. I. Krivienės teigimu, stiprios bibliotekos yra stiprios visuomenės ženklas.
VU biblioteka taip pat yra ir Bibliotekų erdvę Vilniaus knygų mugėje koordinuojanti institucija. Kaip ir praėjusiais metais, ir šiais biblioteka dalyvaus Kultūros naktyje, tęs tradiciją pristatydama visuomenei pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo „Katekizmo“ originalą, vykdys tęstinį projektą „Lietuva Vilniaus universiteto bibliotekoje“, taip pat organizuos edukacinę programą „Kaip pagydyti knygą?“, skirtą knygų restauravimui populiarinti. Laukia įtempti, darbingi, bet svarbiausia – įdomūs metai. Ar pavyks patenkinti vartotojų lūkesčius ir įgyvendinti Bibliotekų metams iškeltus tikslus – parodys laikas, tačiau jau dabar neabejojama, kad bibliotekose nuobodžiauti neteks. Bibliotekų metų veiklose planuoja dalyvauti visos Lietuvos bibliotekos ir bibliotekininkų asociacijos, bendradarbiaudamos su leidėjais, kitais švietimo bei kultūros sričių partneriais, vietos bendruomenėmis. VU bibliotekos inform.
Mirė VU rėmėjas ir mitybos mokslo tyrėjas Sausio 30 d., eidamas 94-uosius metus, Edmontone (Kanada) mirė daktaras Vincas Kadis, Vilniaus universiteto bičiulis, savo gyvenimą paskyręs mitybos mokslo tyrimui ir jo plėtotei įvairiuose pasaulio kraštuose. V. Kadis (Kadzilauskas) gimė 1922 m. rugsėjo 25 d. Verstaminuose, Seinų apskrityje. Baigė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją. 1941– 1943 m. studijavo Vilniaus universitete. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1946–1948 m. studijavo Insbruko (Austrija), 1949 m. – Albertos (Kana-
da), 1953–1955 m. – Saskačevano (Kanada), 1955–1960 m. – Purdue (Indianos valstija, JAV) universitetuose. 1960 m. įgijo daktaro laipsnį. 1960–1990 m. V. Kadis dirbo Albertos valstijos Mitybos tyrimų laboratorijų komplekse, nuo 1961 m. buvo šio komplekso vadovas, 1978– 1979 m. ėjo Kanados maisto tyrimo ir technologijos instituto prezidento pareigas. 1987 m. (ir vėliau) skaitė paskaitas Vilniaus ir Kauno technologijos universitetuose. Paskelbė mokslinių darbų JAV, Kanados ir kitų
valstybių mokslo žurnaluose. Velionis buvo aktyvus visuomenininkas: JAV korporacijos „Sigma XI“, JAV visuomenės sveikatos organizacijos, Niujorko mokslų akademijos, Kanados ir JAV maisto technologijos institutų garbės narys (emeritas), įvairių Kanados organizacijų narys, JTO konsultantas. V. Kadis buvo dažnas VU Medicinos fakulteto Fiziologijos, biochemijos, mikrobiologijos ir laboratorinės medicinos katedros, Respublikinio mitybos centro ir Žmogaus racionalios mitybos laboratorijos (veikusios VU
MF 1975–1991 m.) svečias. 2009 m. Kanados lietuvių fondo iniciatyva dr. V. Kadis kartu su žmona Eileen įsteigė vardinę stipendiją VU Medicinos, Gamtos mokslų ir Chemijos fakultetų studentams remti. Šia stipendija gabūs ir socialiai remtini studentai, studijuojantys chemiją, biochemiją, mikrobiologiją ir mediciną, skatinami siekti geresnių mokslo rezultatų, domėtis naujovėmis, aktyviai dalyvauti moksliniuose tyrimuose. Nuo 2009 m. VU studentams jau skirtos 34 šio fondo stipendijos.