UNIVERSITAS VILNENSIS, 2016 m. kovas, Nr. 1 (1733)

hinc itur ad astra

universitas

vilnensis 2016 m. kovas, Nr. 1 (1733)

LEIDŽIAMAS NUO 1950 m. BALANDŽIO 15 d.

ISSN 1822-1513

http://naujienos.vu.lt PLATINAMAS NEMOKAMAI

Du modernūs mokslo centrai – tyrėjams ir studentams

E. Kurausko nuotr.

Renatas Krasauskas, I studijų metų biochemijos doktorantas, Jungtinio gyvybės mokslų centro Molekulinės biologijos laboratorijoje

Saulėtekio slėnyje susikūrė šiuolaikiškas mokslo branduolys. Šalia Vilniaus universiteto Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro, atnaujinto VU Lazerinių tyrimų centro pradeda veikti Jungtinis gyvybės mokslų centras ir Nacionalinis fizinių ir technologijos mokslų centras. Pirmieji mokslininkai JGMC pastate įsikūrė jau 2016 m. sausį. Vasario 8 d. pavasario semestrą šiame centre pradėjo studentai.

Rektorius prof. Artūras Žukauskas mano, kad šie centrai VU pakylės į geriausių pasaulio universitetų 300-tuką ir galbūt sudarys prielaidas išugdyti Nobelio premijos laureatus.

Iškilmingas centrų atidarymas – kovo 15 d.

Plačiau apie du naujus centrus skaitykite p. 6–7.

universitas

aktualijos

Į pasaulio aukštojo mokslo olimpą Vilniaus universitetą ves moderni strategija

2016 m. kovas

INAUGURUOTI NAUJIEJI VILNIAUS UNIVERSITETO GARBĖS DAKTARAI

Vasario 11 d. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje VU garbės daktaro insignijomis – toga ir kepure – papuoštos dvi iškilios asmenybės.

„Noriu pabrėžti, kad sukūrėme ne kokį nors pageidavimų ir pažadų sąrašą. Smulkiai išanalizavome ne tik ko norėtume, bet ir ką tikrai galime padaryti turėdami ribotus išteklius, kad galėtume juos sukoncentruoti pokyčiams“, – paaiškino VU vadovas.

Kuriant VU strategiją, buvo surengta 20 strateginių sesijų, kuriose dalyvavo per 500 universiteto bendruomenės narių. 65 iš jų aplankė 10 garsių Europos aukštųjų mokyklų, kur sėmėsi patirties, kaip šiuolaikiškai organizuoti universitetą. Mokytasi planuoti ir įgyvendinti pokyčius, pasitelkus naujausius vadybos metodus.

Rektorius pasakoja, kad pirmiausia buvo išgryninta vizija, kuria kryptimi universitetas turi judėti. Paskui pirmą kartą pasaulio universitetų praktikoje buvo pritaikyta „Lobių žemėlapio“ metodika – siekių, norų, galimybių, artimiausių veiksmų plano grafinis

atvaizdas, kurį parengė garsus inovacijų vadybos specialistas, Paderborno universiteto profesorius Burkardas Wördenweberis. Ši metodika leido surūšiuoti daugybę bendruomenės iškeltų idėjų pagal operatyvinį, taktinį ir strateginį lygmenis. Tam visų pirma buvo apklausti interesų dalininkai – ne tik universiteto bendruomenės, bet ir visuomenės grupių atstovai, suinteresuoti universiteto sėkme. Šie interesų dalininkai išvardijo daugiau kaip 800 sėkmės veiksnių – to, ką jie laiko universiteto sėkme. 28 iš jų buvo identifikuoti kaip kritiniai sėkmės veiksniai. Toliau buvo atlikta jų tarpusavio priklausomybės analizė.

Tai leido atpažinti svarbiausius universiteto turimus svertus sėkmei pasiekti ir svarbiausius sėkmės požymius.

Galiausiai kiekviena iš siūlomų idėjų (projektų) buvo įvertinta šių svertų ir požymių atžvilgiu.

Strateginiame plane išskirtos penkios strateginės kryptys. Jos orientuotos į pasaulinio lygio mokslinius tyrimus, aukštos kokybės studijas, universiteto reputaciją, pokyčiams atvirą bendruomenę, efektyvaus valdymo sistemą. Šias kryptis sudaro taiklieji ir vizijiniai projektai. Taiklieji

Strateginė kryptis „Novatoriškas mokslas“ Taik lie j i pro j e k t a i : „Stiprūs tyrėjų gebėjimai“ „Tarptautinio lygio patarėjų tarybos“ „Skatinimas už aukščiausio lygio mokslo pasiekimus“ „Efektyvi mokslo projektų vadyba“ „Podoktorantūros stažuočių sistema“ „Mokslo leidybos pertvarka“ Vizijin i a i pro j e k t a i : „Mokslo ir inovacijų taikymas“ „Pažangi doktorantūros studijų sistema“ „Mokslo infrastruktūros koordinavimas ir tinklaveika“ „Tarpdalykinės socialinių mokslų laboratorijos“

Strateginė kryptis „Aktyvi partnerystė“ Taik lie j i pro j e k t a i : „Išorinės komunikacijos strategija“ „Informacijos reitingams pateikimas ir grįžtamojo ryšio valdymas“ „Aktyvi veikla su partneriais“ „Neliečiamojo kapitalo fondas“ Vizijin i a i pro j e k t a i : „Glaudūs ryšiai su alumnais“ „Bendradarbiavimas su ugdymo institucijomis“

projektai yra tie, kurie sukuria didžiausią naują vertę, reikšmingai padidina universiteto įtaką, jiems vykdyti turima didelė motyvacija. Šių projektų įgyvendinimas suplanuotas labai smulkiai ir suskirstytas į keturias pokyčių realizavimo fazes – planavimo, bandymo, patikrinimo ir plataus taikymo. Vizijiniai projektai taip pat kuria didelę vertę, tačiau, norint juos įvykdyti, būtina papildomai pasirengti. Suplanuoti pirmieji žingsniai, reikalingi tam, kad vėliau šie projektai taptų taikliaisiais. „Svarbu, kad bendrai kurtą planą įgyvendintume visi kartu. Pokyčiai įvyks tik jei patys keisimės ir kursime naujus dalykus. Žinoma, teks susidurti ir su tam tikrais iššūkiais, kai kurie bendruomenės nariai pokyčių naudą supras kiek vėliau, nei norime, kai kurie iš mūsų nekantraus ir pradės abejoti sėkme, kai kuriems reikės daugiau paskatų, o kai kuriems – daugiau diskusijų, kad įsitikintų pokyčių nauda. Tačiau pokyčių vadybos metodai, kuriuos taikysime, yra patikrinti daugelyje organizacijų, ir egzistuoja visos prielaidos tam, kad dauguma planuotų pokyčių būtų sėkmingi“, – sako prof. A. Žukauskas.

Strateginė kryptis „Tarptautinio lygio studijos“ Taik lieji pro jek tai: „Dėstymo krūvis“ „Studentų akademinis konsultavimas“ „Tarptautinė studijų dimensija“ „E. studijos“ „Mokytojų rengimas ir kvalifikacijos kėlimas“ Vizijiniai pro jek tai: „Studijų kokybės valdymo sistema“ „Studijų modulinė sistema“ „Gretutinių studijų plėtra“

Strateginė kryptis „Atvira ir atsakinga bendruomenė“ Tai k l i ej i p roj ektai: „Vidinės komunikacijos sistema“ „Pasitikėjimas vadovais“ „Paslaugos universiteto bendruomenei“ „Pirmakursių integracijos savaitė“ „Naujų darbuotojų adaptacija“ Vi z i j i n i ai p roj ektai: „Profesorius partneris, docentas partneris, profesorių statusas“ „Pagalba specialiųjų poreikių turintiems universiteto nariams“ „Savanorystė“

Strateginė kryptis „Efektyvus valdymas“ Taik lieji pro jek tai: „Moderni universiteto struktūra“ „Akademinio personalo darbo užmokesčio sistema“ „Optimizuotas viešųjų pirkimų procesas“ „Visų sąnaudų sistema“ „Neakademinio personalo vadybos pertvarka“ Vizijiniai pro jek tai: „Universiteto e. valdymas“ „Nekilnojamojo turto valdymas“

Parengė Agnė Grinevičiūtė

V. Jadzgevičiaus nuotr.

V. Jadzgevičiaus nuotr.

Vasario 3 d. Vilniaus universiteto Taryba patvirtino VU 2015–2017 m. strateginį veiklos planą. Jame iškelta ambicinga VU vizija – stoti vienon greton su pirmaujančiais Europos universitetais. Tačiau, kaip teigia VU rektorius prof. Artūras Žukauskas, tam reikės įgyvendinti ištisą paketą pokyčių.

Tai Islandijos politikas, ekonomistas ir diplomatas Jónas Baldvinas Hannibalssonas (nuotraukoje – dešinėje) ir Renselerio politechnikos instituto (JAV) profesorius Michaelas Shuras (kairėje).

J. B. Hannibalssonui VU garbės daktaro vardas suteiktas už išskirtinį indėlį į Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimą tarptautinėje erdvėje, glaudžius ryšius su VU. Eidamas Islandijos užsienio reikalų ministro pareigas jis inicijavo Baltijos šalių valstybingumo pripažinimą. Islandija tapo pirmąja užsienio valstybe, 1991 m. vasario 11 d. de jure pripažinusia atkurtą nepriklausomą mūsų valstybę. J. B. Hannibalssono kandidatūrą pateikė Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas.

Prof. M. Shuras įvertintas už ilgametį ir produktyvų bendradarbiavimą su VU mokslininkais, už iškilius darbus puslaidininkių fizikos ir optoelektronikos srityje. Ši bendrystė tapo itin vaisinga pastaruosius du dešimtmečius, kai pasaulyje vyko vadinamoji „mėlynoji revoliucija“. Mokslinis bendradarbiavimas su prof. M. Shuru leido VU fizikams laiku įsitraukti į šią revoliuciją ir suvaidinti joje svarbų vaidmenį.

2002 m. JAV išleista prof. A. Žukausko, prof. M. Shuro ir dr. R. Gaškos knyga „Introduction to Solid State Lighting“ („Įvadas į kietakūnį apšvietimą“) buvo pirmoji pasaulyje monografija kietakūnio apšvietimo srityje. Ji tapo parankine knyga daugeliui mokslininkų ir studentų. Prof. M. Shuro kandidatūrą pateikė Taikomųjų mokslų institutas.

VU garbės daktaro vardą gali gauti iškilūs Lietuvos ir užsienio mokslininkai, meno ir visuomenės veikėjai, itin nusipelnę vykdant veiklą, atitinkančią universiteto misiją. VU turi 56 garbės daktarus, tarp jų – Prezidentas Valdas Adamkus, pirmasis Čekijos Respublikos Prezidentas Václavas Havelas, fenomenologas Algis Mickūnas, Nobelio premijos laureatas Robertas Huberis, istorikas Svenas Ekdahlas ir daugelis kitų.

Parengta pagal naujienos.vu.lt

NAUJASIS KANCLERIS GEDIMINAS MIŠKINIS SUGRĮŽO Į SAVO ALMA MATER Vasario 22 d. darbą pradėjo naujasis Vilniaus universiteto kancleris – ekonomistas Gediminas Miškinis. Iki tol jis 6,5 metų analogiškas pareigas ėjo Lietuvos Respublikos ūkio ministerijoje.

Vilniaus universitetas G. Miškiniui nesvetimas. 1984 m. tuomečiame Ekonominės kibernetikos ir finansų fakultete (dabar Ekonomikos fakultetas) jis įgijo ekonominės kibernetikos specialybę. Kancleris yra vienas šio fakulteto Alumni draugijos steigėjų ir buvęs jos tarybos narys.

Valstybės tarnyboje beveik 26 metus išdirbęs G. Miškinis mano, kad pokyčiai reikalingi kiekvieno gyvenime, ir jau spėjo įsitikinti, kad jo laukia įdomus darbas. „Esu dėkingas, kad buvau pakviestas į prestižinį, vieną sėkmingiausiai dirbančių Lietuvos universitetų. Manau, kad didžiausias jo turtas yra žmonės, su kuriais bandysiu kiek galima daugiau bendrauti“, – tvirtina naujasis VU kancleris.

Pirmiausia jis nori sukurti efektyvesnę centrinės administracijos struktūrą. Toliau laukia darbai, susiję su strateginės veiklos planu, viešaisiais pirkimais, Plėtros direkcija, nes ji koordinuoja išorinius projektus, ES struktūrinę paramą.

Už paramą verslui jis 2007 m. įvertintas aukščiausiu Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų apdovanojimu – „Darbo žvaigžde“, o 2009 m. savaitraščio „Veidas“ išrinktas geriausiu valstybės tarnautoju.

Kancleris yra pasižymėjęs ir kaip šachmatų kompozicijos, Lietuvos korespondencinių šachmatų meistras, tris kartus tapęs Lietuvos šachmatų uždavinių ir etiudų stacionarinių sprendimo pirmenybių nugalėtoju, ėjęs Lietuvos šachmatų federacijos prezidento pareigas, 1995 m. triumfavęs pirmosiose šachmatų varžybose „Seimo taurė“.

G. Miškinio pirmtakas dr. Aleksas Pikturna, centrinėje administracijoje išdirbęs 33 metus, šiuo metu eina Medicinos fakulteto prodekano pareigas.

Parengta pagal naujienos.vu.lt

V. Jadzgevičiaus nuotr.

2

vilnensis

universitas

vilnensis

2016 m. kovas

Vilniaus universiteto mokslininkai svariai prisideda prie CERN veiklos

Prof. A. Juozapavičiaus dėka nuo 2004 m. pagal „Sokrates–Erasmus“ programą studentai ir kolegos iš MIF stažuojasi ir dirba CERN apdorojimui skirtas programas“, – paaiškina prof. J. V. Vaitkus. Jam pritaria Matematikos ir informatikos fakulteto Kompiuterijos katedros profesorius Algimantas Juozapavičius, kurio dėka nuo 2004 m. pagal„Socrates-Erasmus“ programą studentai ir kolegos iš MIF galėjo stažuotis ir dirbti didžiausioje pasaulyje dalelių fizikos laboratorijoje. „Nuo pat pirmųjų kontaktų CERN suprato, kad VU darbuotojai gali kokybiškai atlikti sudėtingus informacinių technologijų darbus, todėl pasiūlė mūsų universiteto studentams dalyvauti vasaros stovyklose. Vėliau, išplėtus tokį dalyvavimą ir panaudojus ERASMUS programos finansavimą, nuo 2007 m. studentai vyksta į CERN

atlikti profesinės praktikos. Geriausiems iš jų pasiūlomas su IT susijęs darbas iki trejų metų“, – pasakoja prof.

A. Juozapavičius. Dabar šioje mokslo mekoje nuolat dirba aštuoni VU MIF mokslininkai, nors iš viso dirbusiųjų skaičiuojama per 30, o studentų stažuotėse – per 90.

VU informacinių technologijų specialistai CERN atlieka IT darbus, susijusius su programavimu, programų valdymu, procesų tyrimu. „Pastaruosius porą metų kai kurie mūsų darbuotojai netgi įsitraukė į naują sritį – superkompiuterių ar jų programų konstravimą (kompiuteriai gali būti specializuoti, pritaikyti duomenų saugykloms, ypatingoms jų operacijoms). Dar reikia

J. V. Vaitkaus nuotr.

Pasak Fizikos fakulteto Puslaidininkių fizikos katedros profesoriaus Juozo Vidmančio Vaitkaus, bendradarbiavimas su šia prestižine organizacija rodo, kad mūsų tyrėjų komandos gali dalyvauti priešakiniame pasaulinio mokslo fronte. Tai patvirtina VU mokslininkų dr. Andriaus Juodagalvio, Aurelijaus Rinkevičiaus, Rolando Naujiko, prof. J. V. Vaitkaus ir kitų indėlis į publikaciją, skelbiančią Higso bozono atradimą. „Dalyvavimas CERN veikloje yra savotiškas, nes vieni darbai reikalauja fizinio buvimo, o kitus galima atlikti internetu ar laboratorijose savo šalyje, kartais nuvykstant į CERN ar partnerių institucijose organizuojamus pasitarimus. Tiesiogiai šioje organizacijoje dirba VU informatikai bei fizikai, valdantys duomenų failus ar duomenų

V. Jadzgevičiaus nuotr.

Vilniaus universitetas yra vienintelis Lietuvos universitetas, kurio mokslininkai dirba Europos branduolinių tyrimų organizacijoje (CERN) ir jos programose.

LR Prezidentė D. Grybauskaitė ir prof. J. V. Vaitkus su VU Matematikos ir informatikos fakulteto specialistais CERN J. Daugalu, D. Bugelskiu, R. Maciulaičiu, dr. V. Rapševičiumi, dr. A. Rinkevičiumi, M. Januliu, A. Norkumi, dr. D. Šimelevičiumi ir A. Mečioniu

paminėti 2006–2011 metus, kai mes aktyviai bendradarbiavome su CERN vykdydami Europos Sąjungos finansuojamus „BalticGrid“ projektus. Šie projektai buvo nukreipti į CERN‘ui aktualią didelių duomenų analizę. Mūsų darbuotojai ir studentai gali pasirinkti tinkamiausius projektus ir geriausiai juos vykdyti. Tarp tokių projektų dominuoja interaktyvios informacinės sistemos, specializuotos interneto svetainės (pvz., Web Based Monitoring), detektorių duomenų bazės, programuotojų komunikavimo sistemos ir kt. Ne veltui žiniatinklis (Web network) irgi buvo išrastas CERN‘e“, – pasakoja prof. A. Juozapavičius.

2013 ir 2015 m. CMS eksperimento (Compact Muon Solenoid – antrasis pagal dydį eksperimentas Didžiojo hadronų kolaiderio sistemoje) bendradarbiavimo prizais apdovanoti VU atstovaujantys mokslininkai Antanas Norkus, Evaldas Juška ir Davidas Abdurachmanovas. Aukštai įvertintas ir MIF Kompiuterijos katedros lektoriaus dr. Valdo Rapševičiaus darbas. Šis mokslininkas pagal CERN tematiką dirba nuo 2009 m. Efektyviai IT srityje dirba ir dr. Dainius Šimelevičius.

Prof. J. V. Vaitkus pažymi: „VU fizikai taip pat dalyvauja eksperimento duomenų apdorojimo programose, prisideda prie šių duomenų modeliavimo ieškodami naujų elementariųjų dalelių ar jų skilimo reakcijų. Šioje srityje aktyviausi VU Teorinės fizikos ir astronomijos instituto vyr. mokslo darbuotojas dr. A. Juodagalvis ir buvęs šio instituto darbuotojas, dabar Kornelio universiteto podoktorantūros stažuotuojas A. Rinkevičius.“ Pasak Fizikos fakulteto profesoriaus, reikšmingiausiu VU mokslininkų pasiekimu galima vadinti tai, kad VU Taikomųjų mokslų instituto profesoriaus Eugenijaus Gaubo komanda sukūrė ir CERN‘e įdiegė prietaisą, skirtą radiacijos monitoringui ir protonų pluošto vaizdinimui, kurio veikla pagrįsta VU mokslininkų atrastu efektu.

Lietuviai su CERN nuosekliai bendradarbiauja nuo 1993 m., kai Glazgo universiteto profesorius K. M. Smithas pastebėjo, kad Puslaidininkių fizikos institute yra sukurta originali metodika elektronikos prietaisams kontroliuoti, pagrįsta didelio dažnio triukšmų tyrimu, ir pradėjo su CERN problemomis susijusį bendrą projektą, finansuojamą per Tarptautinio mokslinės kultūros centro – pasaulinės laboratorijos – Lietuvos skyrių.

Kai buvo paviešinti lietuvių atliktų galio arsenido tyrimų rezultatai, gauti bendradarbiaujant su SSRS pagrindinių naujų medžiagų tyrimo institutu, prof. K. M. Smithas tuoj pat atvyko į Vilnių, VU mokslininkus įtraukė į RD8 („Galio arsenido detektoriai“) programą ir inicijavo ilgalaikę Jungtinės Karalystės karališkosios

3

draugijos programą Glazgo ir Vilniaus universitetams remti. Pabaigus RD8 ir RD48 („Silicio detektorių kūrimas ateities eksperimentams“) programas, buvo kuriama nauja programa RD50 („Radiacijai atsparūs puslaidininkiniai prietaisai labai didelio šviesingumo kolaideriams“). Į pastarąją įtrauktas ir tuo metu Glazgo universiteto komandoje dirbęs prof. J. V. Vaitkus. Kai buvo išrinktas šios programos naujų medžiagų tyrimo linijos koordinatoriumi, mokslininkas nurodė pirmiausia atstovaujantis VU. Taip mūsų universitetas nuo 2002 m. tapo oficialios CERN vykdomos programos RD50 dalyviu. Dabar prof. J. V. Vaitkus yra šios programos tarybos pirmininko pavaduotojas. Nuo 2003 m. dalyvaujama ir RD39 („Kriogeniniai spinduliuotės detektoriai“) programoje, o nuo 2010 m. – ir CMS eksperimento detektorių grupės konsorciume.

Ilgametis fizikų ir informatikų bendradarbiavimas CERN programose rodo, kad Lietuva gali siekti glaudesnio bendradarbiavimo su šia organizacija – Lietuvos pramonei tai leistų įsitraukti į jos uždavinių sprendimą.

Dabar Lietuva siekia tapti asocijuotąja CERN nare.

Lietuvos asocijuotoji narystė CERN būtų labai naudinga Lietuvos mokslui.

Dalyvavimas CERN vykdomuose eksperimentuose pakeltų Lietuvą į vienos iš mokslo lyderių gretas ir suteiktų šalies tyrimų institucijoms didesnį tarptautinį matomumą ir pripažinimą.

CERN tyrimų ir technologijų plėtros programos efektyviau panaudotų Lietuvos mokslininkų žinias, specializuotą patirtį, mokslinių tyrimų instrumentus ir patalpas Lietuvoje. Kartu su nacionaline išvykusiųjų iš Lietuvos sugrąžinimo strategija tai sukurtų puikias sąlygas sugrįžtantiems lietuvių mokslininkams diegti įgytas žinias, patirtį bei profesinius ryšius į Lietuvos švietimo sistemą, verslą ir pramonę, stimuliuotų mokslo, technologijų, inžinerijos ir matematikos raidą Lietuvoje ir ypač dalelių fizikos plėtrą. CERN edukacinės programos sudaro galimybę apmokyti Lietuvos mokytojus, kurie platina iš CERN įgytas žinias ir patirtį vidurinio lavinimo sistemoje – tai svarbu naujos Lietuvos mokslininkų kartos ugdymui. Mokyklų programos turėtų būti papildytos dalelių fizika. Asocijuotoji narystė pagerintų CERN žinių pritaikymo galimybes, skatintų įvairių pramonės šakų bendradarbiavimą ir inovacijas, Lietuvos piliečiams pasiūlytų visateisišką įdarbinimą CERN laboratorijoje, taip pat CERN remiamas doktorantūros pozicijas. Šie aspektai neseniai buvo aptarti su Lietuvos Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite, kai ji sausio pabaigoje lankėsi CERN‘e, ir CERN generaline direktore dr. Fabiola Gianotti.

NFTMC – unikali CERN paroda „Accelerating Science“

Knygos apie pirmąją fizikos ledi pristatymas

Kovo 16 d. Nacionaliniame fizinių ir technologijos mokslų centre pradės veikti nemokama VU organizuota CERN paroda „Accelerating Science“. Joje plakatais, interaktyviomis instaliacijomis, filmukais ir kompiuteriniais žaidimais pasakojama Visatos atsiradimo istorija, pristatomi didžiausiame pasaulyje dalelių greitintuve vykdomi eksperimentai, neįžiūrimų dalelių ypatumai. „Accelerating Science“ skiriama visiems, besidomintiems Visatos ištakomis, dalelių prigimtimi, fundamentaliųjų mokslų jėga ir potencialu. Penkiose patalpose – mokslo paslapčių erdvėse – pristatomos skirtingos mokslo temos. Pirmojoje lankytojai pasiners į atmosferą, vyravusią po Didžiojo sprogimo. Antroji skirta supažindinti su fundamentaliosiomis dalelėmis. Jei Visatą paverstume lygtimi, galėtume sakyti, kad trečiojoje erdvėje gvildenami įvairūs jos nežinomieji. Ketvirtojoje zonoje pristatomas Didysis hadronų greitintuvas ir jame vykdomi eksperimentai, o penktoji leis sužinoti, kada buvo padaryti fundamentalūs atradimai, nulėmę šių dienų technologijas.

Ekspozicija veiks iki liepos 15 d. Parodą globoja Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Kovo 15 d. Jungtiniame gyvybės mokslų centre mokslininkių asociacija „BASNET Forumas“ pristatys knygą „Pirmoji fizikos ledi Wu Chien-Shiung“, išleistą lietuvių kalba. Tai biografinė knyga apie žymią kinų kilmės amerikiečių mokslininkę Wu Chien-Shiung, kuri savo gyvenimą paskyrė elementariųjų dalelių fizikai. Ji eksperimentiškai patvirtino Nobelio premijos laureatų T. D. Lee ir C. N. Yango teorinę prielaidą, kad lyginumo tvermės dėsnis silpnosiose sąveikose negalioja. Kaip teigia VU TFAI doc. Dalia Šatkovskienė, dėl pasiekimų dalelių fizikoje prof. Wu Chien-Shiung dažnai vadinama Kinijos Marie Curie ir pirmąja fizikos ledi. Knygos autoriui kinų žurnalistui T. C. Chiangui pavyko pagauti tą nuostabią XX a. pradžioje tarp fizikų tvyrojusią kūrybinę atmosferą, kuri pagimdė aibę atradimų, neatpažįstamai pakeitusių žmonijos gyvenimą. Knygos pristatyme dalyvaus specialiai iš JAV į renginį atvykstantys žymūs elementariųjų dalelių fizikos specialistai prof. Melissa Franklin (Harvardo universitetas) ir prof.

Guenakhas Mitselmakheris (Geinsvilio universitetas), taip pat knygos vertimą ir jo pristatymą parėmusių Taipėjaus misijos Baltijos šalyse ir JAV ambasados atsakingieji asmenys. Knygos pristatymas yra Jungtinio gyvybės mokslų centro, Nacionalinio fizinių ir technologijos mokslų centro ir interaktyvios CERN parodos „Accelerating Science“ atidarymo programos dalis.

Parengė Agnė Grinevičiūtė ir Liana Binkauskienė

universitas

4

vilnensis

įvertinimai

2016 m. kovas

2015 m. geriausi dėstytojai: apie meilę darbui ir studentams Kasmet renkami geriausi Vilniaus universiteto dėstytojai. Vertinama kandidatų metodinė veikla, gebėjimas perteikti studentams savo ir naujausius atitinkamos krypties mokslinius laimėjimus, dėstymo ir vertinimo būdai, aktyvumas organizuojant studijas ir tos asmeninės savybės, kurios lemia studijoms palankią aplinką. Išskirtinis vaidmuo tenka studentų nuomonei apie dėstytoją.

Geriausių dėstytojų pripažinimo komisijos pirmininkas prof. Alfredas Račkauskas sako, kad nėra jokio recepto, kaip tapti geriausiu dėstytoju: „Galima perskaityti daug pamokymų ir patarimų, kaip tapti geru dėstytoju, bet toli gražu ne kiekvienam lemta juo būti. Nėra jokios studijų programos, kuri rengtų universiteto dėstytojus. Nėra jokių formalių dėstytojo kompetencijų aprašų.

Tikriausiai to ir nereikia. Buvimas studentu yra geriausia pedagoginė mokykla ir būsimiems universitetų dėstytojams. O jei pasitaikė dėstytojų, kurie savo energija uždegė norą siekti akademinės karjeros, tai dažniausiai iš jų ir semiamės dėstymo paslapčių.

Tas procesas nenutrūkstamas. Sakoma, kad pedagogo gyvenimas yra svarbus tik tiek, kiek jis turi įtakos kitų gyvenimams.“

Asm. arch. nuotr.

Dr. Liutauras Gudžinskas, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas:

Per seminarus nelaukiu, kol kas nors pakels ranką, bandau kiekvieną prakalbinti, įtraukti ir jau prieš seminarą siunčiu tam tikrą žinią: „Studentai, ruoškitės.“ Seminarus laikau pagrindiniu savo dėstymo proceso veiksniu.

Kasmet vis ką nors išbandau stiprindamas ir tobulindamas paskaitų skaitymą. Šiais metais

Akademinis jaunimas – gabi, šviesi, aktyvi, besidominti visuomenės dalis, iš kurios mes daug tikimės. Tą aktyvumą galima išskirti lyginant su kitomis grupėmis. Kita vertus, šiam amžiaus tarpsniui aktualūs specifiniai klausimai. Dauguma šių žmonių tebeieško atsakymo į klausimus „Kas aš esu?“, „Kuo norėčiau būti?“, eksperimentuoja. Iš dalies šios paieškos, šie eksperimentai gali ir kelti problemų.

principą, dėlioju pažymio dešimtąsias ir šimtąsias dalis, o semestro pabaigoje nemiegu, graužiuosi – štai ir vėl viena šauni mergina gavo mažesnį pažymį, nei jai subjektyviai parašyčiau.

Netoleruoju smulkaus melo ir vėlavimo. Tai yra tam tikras asmenybės nevalyvumas, apsileidimas. Žaviuosi studentais, kurie mato savo studijas platesnėje perspektyvoje, kurie, vos pasiekę bakalauro mokslų vidurį, jau klausinėja apie magistrantūrą, apie tai, kur galima susirasti darbą. Jų gera nuotaika, veržlumas – didžiausia dėstytojo atrama.

A. Nenėno nuotr.

Asm. arch. nuotr.

Doc. Deimantas Jastramskis, Komunikacijos fakultetas:

Studentas – savarankiškas individas, sąmoningai pasirinkęs profesiją. Į universitetą žmonės ateina dažniausiai 19 metų, kai kurie vyresni.

Jų vertybės jau pakankamai aiškiai išreikštos.

Galbūt mes galime atlikti korekcijas įdiegdami kažkokį žinių paketą su tam tikru vertybiniu krūviu. Bet kaip jis elgsis konkrečioje situacijoje – tarnaus visuomenės ar kokios nors korporacijos interesams, nuspręs pats žmogus. Studentas – ne kompiuteris, o mes nesame vertybinės programinės įrangos diegėjai. Šioje situacijoje yra daug kintamųjų. Mūsų įtaka – galimybė, o ne garantija.

Su netoleruotinais poelgiais retai yra tekę susidurti – buvo keli bandymai pasiekti rezultatą apgaulės būdu. Daugelis mano sutiktų studentų – siekiantys ką nors nuveikti dėl visuomenės intereso, visuomenės labui. Tai vienas iš svarbiausių dalykų, suteikiančių profesinio žavesio.

Vienas pavykusios paskaitos kriterijų – studentų klausimai, parodantys norą žinoti daugiau, nei pateikta paskaitoje. Mane domina, kas vyksta žiniasklaidos lauke, į kurį mūsų absolventai įneša svarbų indėlį, tad jų karjera vienaip ar kitaip patenka į akiratį.

Manau, kad nėra universalių dėstytojo savybių, visuomet lemiančių efektyvų darbą. Daug kas priklauso nuo konkrečios studijų programos, studentų nusiteikimo studijuoti ir situacijos bendruomenėje.

V. Jadzgevičiaus nuotr.

Asm. arch. nuotr.

Dėl paskaitų sulaukiu labai daug komplimentų. Po paskaitos visada parašau bendrą laišką visiems studentams ir aptariu tai, kas joje buvo, kad ir nebuvę galėtų pasiskaityti ir įsigilinti. Tie laiškai būna gana ilgi, bandau ir pajuokauti, bet daugiausia – kiek galima paprasčiau išaiškinti gana sudėtingus dalykus.

Aišku, tiems studentams, kurie lanko paskaitas, įdėmiai klausosi, rašo laiškus su dalykiniais klausimais, jaučiu didesnę simpatiją, bet niekada negaliu leisti, kad asmeninė simpatija ar kiti su studijomis nesusiję dalykai kaip nors darytų įtaką vertinimui ar objektyvumui. Niekada negaliu kreiptis į studentą iš aukšto ar familiariai.

Beveik visi studentai man patinka. Aišku, jie patriukšmauja, ypač pirmakursiai fizikai, ir kuo gabesni, tuo garsiau. Skatinu studentus reikšti savo nuomonę. Bet žinau, kad studento sąmonė kartais būna skaidresnė nei mano ir jam taip pat naivios gali pasirodyti kai kurios mano mintys.

Doc. Antanas Kairys, Filosofijos fakultetas:

įvedžiau tokią naujovę: atsisakiau skaidrių ir dėstau be jokio lapelio. Pusantros valandos išlaikyti studentų dėmesį, pateikti vis ką nors naujo – tai tikrai nėra lengva. Mano nuomone, tai pasiteisino. Dar reikėtų ir studentų paklausti, ar tikrai.

Man svarbu ne tik išlaikyti pagarbų santykį su studentu, bet ir suteikti grįžtamąjį ryšį. Vertindamas darbą, stengiuosi studentą visada pagirti už tai, ką jis padarė, ne tik jo silpnąsias vietas nurodyti. Ir – įžvelgti talentą. Saldainių nedalinu.

Pliusų nerašau. Aš irgi mokausi iš savo studentų, nebijau pripažinti savo klaidų, pasakyti, kad ko nors nežinau.

Mažiausiai toleruoju pasyvų dalyvavimą seminaruose ar nedalyvavimą, netoleruoju šnekėjimo tiesiog „iš lubų“. Labai reikalauju įsiskaityti į tekstus, reikalauju neatsainaus požiūrio. Nesistengiu studentų specialiai sukirsti per egzaminą, negailiu gero pažymio, jei matau, kad studentas dirbo ir yra jo vertas.

Studentiškas laikotarpis – šiek tiek nerūpestingo gyvenimo laikotarpis, nes dažniausiai įsipareigojimų yra mažiau nei vėlesniais laikotarpiais, pavyzdžiui, dirbant. Dalis studentų suvokia jį kaip laisvės laikotarpį, nors ir neilgalaikį. Tai būtų panašu į hedonistinės dabarties laiko perspektyvą – būti čia ir dabar, gyventi esamuoju laiku.

Bet kita vertus – studijų procesas reikalauja darbo su ateities tikslais, numatymo, apgalvojimo. Tad viena iš mano užduočių yra padėti studentams susistruktūrinti mokymosi procesą, sukurstyti juos galvoti apie ateitį.

Visada sakydavau, kad ne tiek svarbus dėstytojas, kiek noras. Jei norėsi ir tau bus įdomu, tai sužinosi ir išmoksi, įgysi žinių, kurių tau reikia, kad ir koks būtų dėstytojas.

Prof. Ligija Kaminskienė, Filologijos fakultetas: Matau didžiulę kiekvieno žmogaus vertę, visų pirma jo pozityviąsias galias. Gal tai ir naivoka, tačiau itin padeda darbe. Gerbiu studentų privatumą – gal dėl to jie pagerbia mane savo pasitikėjimu. Niekada viešai nekomentuoju, jei kam nepasisekė, tačiau rašau išsamius teorinius komentarus vertimų paraštėse tikėdama, kad jei ne dabar, tai ateityje, kai studentai taps vertėjais, perskaitys ir žinos, kaip iš tikrųjų turėtų būti.

Kiekvieno studento pažanga negali būti pamatuota tuo pačiu matu, todėl visą gyvenimą kankinuosi dėl vertinimo. Taikau matematinį

Prof. Edmundas Kuokštis, Fizikos fakultetas:

E. Kurausko nuotr.

Dr. Giedrius Alkauskas, Matematikos ir informatikos fakultetas:

Dėstau daugelį disciplinų, bet dauguma jų – klasikiniai ar pusiau klasikiniai kursai, kurių studijoms medžiagos aplink pilna. Atrodytų, kam čia tas dėstytojas. Iš dalies su tuo galima sutikti, nes unikalių dėstytojų ir asmenybių nėra tiek daug (ne tik Lietuvoje). Tačiau čia iškyla neformalus bendravimas, kuris studentų ir dėstytojų santykius nuspalvina visai kitomis spalvomis. Dėstytojas studentui galėtų būti ir geras pašnekovas kaip asmenybė, ne vien kaip žinių šaltinis. Fizikos fakultete pažįstu daug dėstytojų, kurie mielai bendrauja su studentais ir yra jų mėgstami. Tiesiogiai bendraujant su dėstytoju formuluoti ir kelti klausimus kur kas

Nukelta į p. 5

paprasčiau. Pastaruoju metu pastebiu tendenciją, kad studentams vis sunkiau suformuluoti aiškų, trumpą dalykinį klausimą, kaip, beje, ir atsakymą. Galbūt tai mūsų interneto ir trumpųjų žinučių epochos bruožas?

Studentai dažniausiai vertina ne mokslininką, bet dėstytoją. Būtent jį pirmiausia sutinka auditorijoje. Beje, geriausią dėstytoją ir renka studentai, o mokslininką – tikrai ne. Paprastai mokslininką charakterizuoja jo moksliniai darbai, straipsniai aukšto lygio žurnaluose, cituojamumas ir kitokie parametrai, su pedagogine veikla dažnai turintys nedaug bendro.

Doc. Giedrė Lastauskienė, Teisės fakultetas:

Doc. Valentina Plaušinaitienė, Chemijos fakultetas:

Paskaitas skaitau visiškai „senoviškai“. Nenaudoju jokių modernių ir šiuolaikiškų metodų. Kai apie tai susimąstau ir pamatau, kad kolegos taiko įvairias modernias paskaitų skaitymo „technikas“, nusimenu, bet gan greit nusiraminu, nes suprantu, kad man tai paprasčiausiai netinka – papildomų priemonių taikymas mane blaškytų ir trukdytų susikaupti.

Doc. Renata Šimkūnaitė-Rizgelienė, Medicinos fakultetas:

Manau, kad labiausiai paskaitos sėkmę lemia dėstytojo kompetencija, įdirbis ir nusiteikimas.

Labiausiai vykusi paskaita būna tada, kada tiksliai žinau jos planą, kada yra man artima ir įdomi tema, kada paskaitos metu ar po jos sulaukiu studentų klausimų ar diskusijų. Paskaita pavyksta, kada galiu laisvai jaustis prieš klausytojus. Labai mėgstu savo paskaitose struktūrines detales susieti su klinika.

Sudominti studentus bandau pateikdama klinikinius atvejus, įgimtų raidos ydų pavyzdžius, stengiuosi įrodyti, kad nesuprasdamas normalios struktūros ir funkcijos studentas nesupras ir patologijos. Jei pirmųjų kursų studentas neatsimins vieno ar kito pailiustruoto sutrikimo pavadinimo – nieko tokio, su juo jis susidurs klinikiniuose dalykuose, kur išmoks diagnozuoti ir gydyti. Svarbu, kad pačioje studijų pradžioje jis žinotų, kad tai, ką dabar mokosi, yra ne be reikalo.

Studentai labai įvairiai išreiškia savo pasitenkinimą pavykusia paskaita. Yra kursų, kurie ploja po visų paskaitų, yra kursų, kurie ploja po pasisekusių paskaitų ir kurie visai neploja. Užsieniečiai po patikusios paskaitos tušinukų galiukais beldžia į stalus arba trepsi kojomis. Tačiau pats mieliausias įvertinimas būna tiesiog pasakytas paprastas „ačiū už šios dienos paskaitą“.

D. Plaušinaičio nuotr.

Bandau atkreipti studentų dėmesį į tai, kad per paskaitas dėstau tik planą, pagal kurį jiems reikėtų daug daugiau mokytis savarankiškai.

Mano principas: aiškiai išdėstyti teorijos ir uždavinių loginę grandinę. Per paskaitas labiausiai vertinu studentų klausimus. Tai leidžia įvertinti, ar aiškiai sugebėjau išdėstyti. Manau, kad toks

E. Kurausko nuotr.

grįžtamasis ryšys yra pagrindinis variklis tobulėti ir studentui, ir dėstytojui.

Labai nemėgstu įtampos. Manau, kad tai vienas didžiausių priešų kūrybinei atmosferai sukurti. Todėl niekada nekeliu balso. Labai retai, bet pasitaiko „įžūliai bukų“ studentų. Jie ypač žino savo teises, tačiau nesiekia ir negeba minimaliai įsisavinti žinių. Tokiems savo laiko neskiriu. Žavi studentai, plačiai besidomintys ne tik chemija, bet ir fizika, biologija, filosofija, muzika.

Asm. arch. nuotr.

Mūsų krašte įprasta sakyti: „Nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau darytų.“ Kaip tai susiję su dėstymu? Kadaise buvome studentai.

Ne paslaptis, kad pasitaikydavo paskaitų, per kurias po stalu megzdavome... Dabar laikai

Asm. arch. nuotr.

Prof. Danguolė Melnikienė, Užsienio kalbų institutas:

Stengiuosi studentams parodyti, kad man nuoširdžiai įdomu tai, ką dėstau. Ne visada gauni prabangą dėstyti tuos dalykus, kurie labiausiai uždega, iš kurių šiuo metu atlieki tyrimus. Bet net jeigu tenka išeiti iš komforto zonos, mano pirmasis žingsnis yra pabandyti įsigilinti į dėstomą dalyką iš asmeninės egzistencinės perspektyvos. O ką man, Vyčiui, kaip žmogui duoda šita medžiaga, su kuria dirbu ruošdamasis paskaitoms? Taip pat ir studentus noriu paraginti ar padrąsinti, kad jie į studijas žiūrėtų ne kaip į rezultato siekimą, bet kaip į savęs auginimo procesą.

Labai lengva nuogai teoriškai pateikti mokslus, bet kur kas sunkiau parodyti, kodėl jie turėtų degti žmogaus širdyje. Mano supratimu, jeigu studentui nepakūrensi ugnelės širdyje, tai nelabai ko verti tavo dėstomi dalykai.

Mėginu studentams parodyti, kad tirdami Kiniją pirmiausia tiriame save pačius. Žmogaus ir aplinkos sąryšingumas – baisingai viliojanti idėja, kuri mane vis dar laiko kinų filosofijos studijose.

Dr. Rolandas Tučas, Gamtos mokslų fakultetas: Kad paskaita nebūtų vien mano monologas, studentams visada pasakau, jog pageidautina diskusija, ir prašau jų be šurmulio ir chaoso įsitraukti į ją. Paskaitoje pranešu kitos paskaitos temą, kad jie galėtų pasiskaityti, turėtų, ką pasakyti. Aktyvesnius studentus pasižymiu ir per egzaminą juos vertinu papildomu pliusu. Jie tuo suinteresuoti, gilinasi į paskaitą, o ne naršo telefonuose.

Nepasakyčiau, kad esu labai inovatyvus, nesu kažko tokio ypatingo sugalvojęs, laikausi tradicinių metodų, tik bandau studentą įtraukti į diskusiją kaip lygiavertį partnerį.

Esu linkęs niekada neatsakyti studentams.

Jeigu reikia kokios informacijos, jos paieškau.

Nesu visažinis, ir jeigu ko nors nežinau arba tuo metu neturiu tokios informacijos, arba negaliu skirti tam laiko, tuomet raginu studentus pačius susirasti informaciją, nurodau, kur jos patogiausia ieškoti, pats tuo giliau pasidomiu ir būtinai kito užsiėmimo metu grįžtame prie ankstesnės diskusijos.

Kad studentai galėtų įsitraukti į mokymosi procesą, nebūtinai paskaitų metu, bet ir internetu – nemažai su studentais diskutuoju ir virtualioje erdvėje.

Doc. Aistė Urbonienė, Kauno humanitarinis fakultetas: Išėjimas prieš auditoriją man yra kūrybinis veiksmas, niekada nesu skaičiusi teksto ar automatiškai pateikusi pasirengtos medžiagos.

Kiekvienos paskaitos medžiagą nuolat atnaujinu pasirinkdama naujausius pavyzdžius, aktualijas.

Be to, siekiu dialogo su studentais, tad paskaita man yra dvikryptis veiksmas. Man svarbu ir studentų grįžtamasis ryšys, todėl dažnai, baigdama dėstyti kursą, paprašau jų individualiai ir anonimiškai surašyti tris mano darbo pliusus ir minusus. Ši informacija daug metų man buvo didelis postūmis tobulėti ir kartu paskatinimas, suteikęs optimizmo sunkesniais nusivylimo ar nuovargio etapais. Žinoma, malonu ir lengva dirbti su tokiu, kuris domisi ir lanko paskaitas, bet ne mažiau vertingas ir retai teužsukantis ar motyvacijos neturintis studentas. Tokie studentai neleidžia „užsnūsti“, skatina rasti tinkamus motyvus kie-

Dr. Vytis Silius, Orientalistikos centras:

V. Jadzgevičiaus nuotr.

Skaityti paskaitą didelei auditorijai skirtingai nusiteikusių ir nevienodai motyvuotų žmonių, o dar pirmadienio rytą (paprastai paskaitas turiu būtent tokiu metu) – nelengva užduotis.

Todėl, kai tenka dirbti su keliolika taikomosios jurisprudencijos specializacijos ketvirtakursių, tai atrodo ne kaip darbas, o kaip malonus laiko leidimas.

Dėstytojas turi mėgti tai, ką daro, jis turi mylėti studentus, laikyti juos kolegomis ir juos gerbti.

Kartais pagalvoju, kad dar neaišku, ar aš kažko išmokau studentus, ar jie mane išmoko: kantrybės, atjautos, pagarbos. Tiesa, norėtųsi, kad studijų metu dėmesys būtų skiriamas ne tik žinių perteikimui, kritinio mąstymo ugdymui, bet ir vertybinių nuostatų suformavimui.

Doc. Aurimas Švedas, Istorijos fakultetas:

5

Nesu tipiškas istorikas, nes dėstomuose kursuose daugiausia dėmesio skiriu ne klausimui„O kaip buvo iš tikrųjų?“, bet bandymams ieškoti atsakymo į klausimą „Ką, kaip ir kodėl mes atsimename apie praeitį?“. Man iš tiesų labai pasisekė, kad Istorijos fakultete galėjau parengti ir dėstyti tokius kursus, kurie įdomūs pačiam. Naujų kursų rengimas yra ne nemaloni prievolė, o galimybė sužinoti naujų ir intriguojančių dalykų, kuriais vėliau pasidalysiu su studentais.

Ruošdamasis paskaitoms ir dirbdamas su studentais auditorijoje stengiuosi laikytis kelių principų: analizuoju, kaip analogiški (arba tematiškai artimi) kursai parengti ir dėstomi įvairiuose Europos Sąjungos šalių ir JAV universitetuose; stengiuosi kasmet į dėstomus kursus ir seminarus įvesti naujovių (reaguoju į naujos dalykinės literatūros pasirodymą, studentų pageidavimus, pasiūlymus, konstruktyvią kritiką).

Beje, kartais diskutuodami su kolegomis sugrįžtame prie temos, kad XXI amžiuje paskaita turi ne tik būti gerai parengta dalykiškai, bet ir turėti spektaklio elementų.

V. Jadzgevičiaus nuotr.

pasikeitė – telefonai dar labiau tinka laikui užmušti. Nenorėčiau, kad mano paskaitos studentams būtų tik sunki priedermė. Todėl manau, kad svarbiausia – būti savo dalyko fanu ir tuo užkrėsti kitus. Paskaitose labiausiai vertinu geranorišką, kūrybingą atmosferą, kai visiems gera, kai studentai reiškia savo nuomonę, klausia, kai pasilieka po paskaitos, norėdami ką nors išsiaiškinti.

Dėstytojas turėtų pasižymėti kantrybe, geranoriškumu, mokėjimu jausti auditoriją. Jis turėtų neužmigti ant laurų, domėtis ne tik savo dalyku, bet ir pasauliu, aplinkiniais, mokėti atleisti. Netoleruoju melo, apsimetinėjimo ir tingumo. Mane žavi protas, branda, supratingumas, atkaklumas ir darbštumas.

V. Jadzgevičiaus nuotr.

Atkelta iš p. 4

įvertinimai

E. Kurausko nuotr.

universitas

vilnensis

2016 m. kovas

kvienam individualiai. Motyvuoju pirmiausia kokybiškom paskaitom, naudinga ir pritaikoma kasdienybėje medžiaga, paskaitos metu kuriama gera atmosfera.

Stengiuosi vadovautis labai paprasta taisykle, padedančia sudominti studentus: vienas teorinis teiginys + vienas pavyzdys. Pasakei teorinę „tiesą“, iš karto pateik pavyzdį.

Parengė L. Binkauskienė, A. Grinevičiūtė, I. Švaraitė, N. Bulotaitė ir R. Freitakienė

universitas

vilnensis

6

2016 m. kovas

Jungtinis gyvybės mokslų centras leis organizuoti kokybiškai kitokias studijas Jungtinis gyvybės mokslų centras (JGMC) – vienas ambicingiausių, didžiausių ir inovatyviausių mūsų šalies pastatų. Šio projekto vadovas, Gamtos mokslų fakulteto (GMF) profesorius Juozas Rimantas Lazutka sako, kad šį pastatą galėtume vadinti beveik „išmaniuoju“, nes tokio technologiškai sudėtingo pastato Vilniaus universitete dar nebuvo. omedicinos mokslininkų, doktorantus, gyvybės mokslų studijų programų studentus“, – sako GMF profesorė Edita Sužiedelienė. Biochemijos instituto profesorė Rūta Navakauskienė svarsto, kad modernios, šiuolaikiniams moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai pritaikytos patalpos, atnaujinta mokslinė įranga ir galimybė dirbti su kolegomis iš gretutinių mokslo krypčių neabejotinai turės teigiamą įtaką mokslinio darbo kokybei. To paties instituto mokslininkui dr. Gintarui Valinčiui labai patinka atviros centro erdvės, stiklinės sienos, langai laboratorijose – pro juos kiekvieną dieną mato žmones, jų darbus, kurių rezultatai netrukus bus išspausdinti tarptautinių mokslo žurnalų puslapiuose.„Dabar laukia visiems naujakuriams būdingi džiaugsmai ir rūpesčiai.

Džiaugsmai – naujos, patogios pačių planuotos patalpos, prie kurių, kaip ir prie bet kokio gero, greitai priprasime.

Rūpesčiai – sudėtingas įrangos perkraustymas, sklandus įvairių naujojo pastato sistemų veikimas ir naujojo

pastato išlaikymo išlaidos“, – apibendrina dr. Giedrius Sasnauskas iš Biotechnologijos instituto. „Ypač svarbu, kad centre vyks studijos. Su savo moksliniu potencialu įsiliejo du institutai, taigi čia yra daugiau mokslininkų nei mokslo pedagoginio personalo. Studentai lengviau integruosis į tyrimus, nes į pedagoginį procesą bus galima įtraukti ir institutų mokslininkus.

Studentai, rašantys baigiamuosius darbus ir anksčiau turėdavę tyrimus atlikti įvairiose laboratorijose, esančiose skirtingose vietose, dabar galės tai daryti tame pačiame pastate.

Greta įsikūręs Nacionalinis fizinių ir technologijos mokslų centras skatina galvoti apie naują tarpdisciplininę šiuolaikinių technologijų studijų programą“, – mintimis dalijasi JGMC sui generis vidinio organizacinio darinio valdybos pirmininkas, Chemijos fakulteto profesorius Eugenijus Butkus.

Prof. J. R. Lazutka teigia, kad sukurta JGMC infrastruktūra, daug dėmesio moksliniams tyrimams leis organizuoti

E. Kurausko nuotr.

Moderniame ir naujausia įranga aprūpintame atviros prieigos mokslinių ir mokomųjų laboratorijų komplekse mokslininkai vykdys fundamentinius ir taikomuosius mokslinius tyrimus biotechnologijos, biomolekulių struktūros, bioinformatikos, augalų ir mikroorganizmų genominių, biokatalizės, proteomikos, molekulinės medicinos ir fiziologijos, žmogaus genomo srityse, spręs bendras mokslines problemas, įgyvendins Lietuvos ir užsienio mokslines programas.

JGMC jau surengtos dvi tarptautinės gyvybės mokslams skirtos konferencijos: sausio pradžioje „Vita Scientia“ ir vasario pabaigoje – kovo pradžioje „The COINS 2016“.

JGMC kuriamas VU Biochemijos ir Biotechnologijos institutų, GMF pagrindu. Šių padalinių mokslininkai džiaugiasi, kad centras pagaliau tapo realybe. „Vilniaus universitetas dar niekada neturėjo tokio lygio šiuolaikinių moderniųjų biomokslų centro, kuris po vienu stogu sutelktų vienus geriausių šalies biotechnologijų ir bi-

E. Kurausko nuotr.

kokybiškai kitokias studijas, kokių dar nebuvo Vilniaus universitete – būtent tokias studijas, kur žinios įgyjamos per mokslinius tyrimus ir eksperimentus.

JGMC yra bene vienintelis Lietuvoje slėnių programų projektas, kurio vienas pagrindinių prioritetų – jaunimo problemų sprendimas ir pasauliniu mastu konkurencingų studijų plėtojimas. Naujojo centro veikla sudarys prielaidas didesnėms tiesioginėms užsienio investicijoms į Lietuvą, naujam pažangiam verslui kurti, „protų nutekėjimui“ stabdyti, „protų sugrįžimui“ skatinti ir naujoms darbo vietoms, ypač skirtoms jauniems žmonėms, kurti. Jungtį su verslu užtikrins bioinkubatorius. „Tikiuosi bendro ir sutelkto darbo, kuriant kitokią ateitį ir kitokį Vilniaus universitetą. Jei užsibrėšime vieną

paprastą tikslą – išeidami turime palikti universitetą geresnį ir gražesnį, nei jį radome atėję – tikiu, tikrai pasiseks“, – optimistiškai nusiteikęs prof.

J. R. Lazutka.

JGMC, kurio plotas 24 tūkst. kv. m., pagal gyvybės mokslų studijų programas studijuos 800 studentų, 160 doktorantų, dirbs 200 mokslinio-pedagoginio personalo. Jiems įrengtos 24 auditorijos, 10 mokomųjų mokslinių laboratorijų, 3 kompiuterių klasės, 23 moderniausia įranga aprūpintos atviros prieigos mokslinės laboratorijos, savarankiškoms studijoms skirtos darbo vietos. Šiame centre atviros prieigos principu veikia 9 biotechnologijų ir molekulinės medicinos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros centrai. „U. V.“ inform.

E. Kurausko nuotr.

M. Slapšio (AB PST) nuotr.

M. Slapšio (AB PST) nuotr.

M. Slapšio (AB PST) nuotr.

M. Slapšio (AB PST) nuotr.

M. Slapšio (AB PST) nuotr.

M. Slapšio (AB PST) nuotr.

universitas

vilnensis

2016 m. kovas

7

NFTMC – milžiniška investicija į Lietuvos ateitį Nacionalinis fizinių ir technologijos mokslų centras (NFTMC) – didžiausias technologinės ir mokslo tyrimų paskirties pastatas Lietuvoje.

NFTMC sujungs trijų skirtingų mokslo institucijų padalinius – Fizinių ir technologijos mokslų centrą, VU Fizikos fakultetą, VU Taikomųjų mokslų bei Teorinės fizikos ir astronomijos institutus, dalį VU Chemijos fakulteto.

Bus įkurtos trys laboratorijos, priklausančios Vilniaus Gedimino technikos universitetui.

Keturių aukštų, daugiau nei 27 tūkst. kvadratinių metrų ploto komplekse įkurta didžiausia ir moderniausia Lietuvoje ir Baltijos šalyse fizinių, chemijos ir technologijos mokslų tyrimų bazė. Centre veiks 46 mokslinės laboratorijos ir jų grupės, kurių moksline ir technologine infrastruktūra galės naudotis ne tik mokslininkai, bet ir verslo atstovai. Šiuolaikinė mokslo infrastruktūra suteiks pačias geriausias sąlygas tyrėjams – vienu metu atlikti mokslinius tyrimus, plėtoti eksperimentus galės per 700 mokslininkų ir studentų. „Centro technologinė infrastruktūra atveria visiškai naują ne tik mokslo, bet ir studijų kokybės lygmenį. Ūgtels ir baigiamųjų darbų lygis, ir disertacijų rengimo galimybės, ir bus visas arse-

nalas mokslinių instrumentų savam studentų bei doktorantų aukštųjų technologijų verslui atsirasti. Tokių gerų darbo ir kūrybos sąlygų šalies akademinė bendruomenė iki šiol nėra turėjusi“, – sako Fizinių ir technologijos mokslų centro direktorius, VU Fizikos fakulteto Puslaidininkių fizikos katedros profesorius Gintaras Valušis.

VU Taikomųjų mokslų instituto direktoriaus prof. Sauliaus Juršėno teigimu, tokia proga būna vieną kartą gyvenime, o NFTMC yra milžiniška investicija į Lietuvos ateitį, į jos mokslo infrastruktūrą ir ypač į aukštąsias technologijas. „Švariosiose zonose bus plėtojamos puslaidininkių elektronikos, optoelektronikos bei organinės elektronikos prietaisų technologijos. Čia bus kuriami ateities prietaisai ir technologijos, patobulinančios ryšių priemones, sprendžiančios energetikos problemas, gerinančios gyvenimo kokybę. Tai puiki proga jauniems mokslininkams ir studentams kurti ir įgyvendinti drąsiausias idėjas, nes šiame centre bus sukoncentruota naujausia mokslo įranga ir formuo-

jamos naujos mokslo kryptys. Jauni žmonės, kurie čia mokysis ir kurs naujas medžiagas ir prietaisus, bus paklausūs darbo rinkoje“, – sako prof.

S. Juršėnas.

NFTMC projekto idėja – pastatas, simbolizuojantis mokslo modernumą ir inovatyvumą, mikro- ir makropasaulio harmoniją. Statinio funkcinę schemą ir vizualinę išraišką jungia bendra idėja – kristalinės struktūros įvairovė. Todėl fasade dominuoja anglies atmainos – grafeno, vienos iš moderniausių XXI a. medžiagų, kristalinė gardelė. Už grafeno atradimą 2004 m. mokslininkai Andrejus Geimas ir Konstantinas Novosiolovas pelnė Nobelio premiją. Taigi architektai simboliškai užkodavo

mokslinių siekių ambicijas ant pastato sienų. „Tai didžiausias mokslinių tyrimų paskirties pastatas šalyje. Bet jo unikalumas – ne kvadratinių metrų skaičius – centre koncentruojasi keturios pagrindinės technologijų kryptys: puslaidininkinė nanotechnologija, organinių medžiagų technologijos, chemijos technologijos ir lazerių bei šviesos technologijos“, – vardija prof.

G. Valušis. Jis priduria, kad mokslininkai turės visus būtinus instrumentus naujoms medžiagoms ir prietaisams kurti – nuo technologijos iki pat prototipo. Šiuo technologijų rinkiniu, jų plėtros galimybėmis ir mokslinio tyrimo instrumentais esame unikalūs Vidurio ir Rytų Europoje.

Tokia fizinių ir technologijos mokslų koncentracija neišvengiamai duos didelį sinergetinį efektą – leis lengviau keistis mokslo žiniomis, geriau panaudoti mokslo tyrimų ir technologinę įrangą, vykdyti tarpdalykinius tyrimus, plėtoti ryšius su verslu, palengvins mokslo žinių komercinimą. Tai leis mūsų mokslininkams lengviau įsitraukti į tarptautinius projektus ir konkuruoti mokslo pasaulyje.

Prof. G. Valušis pažymi, kad mokslą ir inovacijas kuria ne aparatūra, o žmonės. „Čia mes turime tikrai stiprių ir tarptautiniu mastu pripažintų mokslininkų grupių, antra, VU Fizikos ir Chemijos fakultetuose turime labai daug gabaus ir veržlaus jaunimo. Reiktų pažymėti, kad šalyje daugėja – tegu ir lėčiau, nei norėtųsi – mokslui imlaus verslo. Visa tai yra daug vilčių teikiantys ženklai.

Jau dabar turime pasaulinio lygio tyrimų, o nauja mokslinė-technologinė infrastruktūra smarkiai pagerins sąlygas kokybiškam mokslui kurti.

Esu tikras, kad naujoje mokslinėje aplinkoje atsiras daug daugiau vietos tarptautinei veiklai nei dabar“, – reziumuoja prof. G. Valušis. Jis džiaugiasi, kad Saulėtekio slėnyje pavyksta sukurti sąlygas produktyviam studijų, mokslo ir verslo bendradarbiavimui.

Prof. S. Juršėnas įsitikinęs, kad NFTMC turi tapti Lietuvos naujos inovatyvios pramonės židiniu. Viena perspektyviausių krypčių yra puslaidininkių optoelektronika.

E. Kurausko nuotraukos „U. V.“ inform.

universitas

vilnensis

8

2016 m. kovas

Išrinkti geriausi Vilniaus universiteto dėstytojai – Vilniaus universiteto Vilniaus medicinos draugijos sportininkai garbės nariai

LTOK nuotr.

Milda Valčiukaitė (dešinėje) ir Donata Vištartaitė – Lietuvos geriausia moterų komanda

Vilniaus medicinos draugija 2015 m. gruodžio 11 d. minėjo 210 metų sukaktį. Iškilmingoje konferencijoje Vilniaus universiteto Teatro salėje dvylikai nusipelniusių akademinės bendruomenės atstovų, gydytojų, farmacininkų ir visuomenės sveikatos specialistų buvo suteikti garbės nario vardai ir garbės pirmininko diplomas.

Vilniaus medicinos draugijos valdyba Vilniaus medicinos draugijos garbės nariu buvo išrinktas garsus lietuvių kilmės Lenkijos profesorius Zygmuntas Mackiewiczius. Prof.

Z. Mackiewiczius gimė Joniškėlyje 1931 m., buvo įžymus Lenkijos chirurgas, pedagogas, Lenkijos chirurgų draugijos pirmininkas, Lenkijos kraujagyslių chirurgijos ir angiologijos draugijos pirmininkas, Lenkijos medicinos akademijos tikrasis narys, Medicinos akademijos Bydgoščės mieste kūrėjas, Torunės universiteto garbės narys, aktyvus Vilniaus medicinos draugijos renginių dalyvis, Lietuvos kraujagyslių chirurgų bičiulis. Draugijos garbės nario diplomą profesoriui tikėjomės įteikti iškilmių metu. Gedime ir apgailestaujame, kad 2015 m. spalio 8 d., sulaukęs 84 metų amžiaus, prof. Z. Mackiewiczius mirė.

Garbės nario diplomą įteikėme profesoriaus žmonai p. J. Mackiewicz ir dukrai dr. H. Mackiewicz-Nartowicz.

2015 m. Vilniaus medicinos draugijos garbės nariais tapo aštuoni VU Medicinos fakulteto dėstytojai: medicinos mokslų daktarė Rasa Bagdonienė, buvusi Oftalmologų draugijos pirmininkė, docentas Eugenijus Broslavskis, aktyvus Vilniaus medicinos draugijos valdybos ir prezidiumo narys, Vilniaus medicinos draugijos puoselėtojas, ilgametis Infektologų draugijos pirmininkas, medicinos mokslų daktaras Konstantinas Romualdas Dobrovolskis, 15 metų vadovavęs Vilniaus radiologų draugijai, profesorė Nijolė Drazdienė, nusipelniusi Lietuvos gydytoja, ilgametė Pediatrų draugijos pirmininkė, profesorius Rimantas Jankauskas, buvęs Vilniaus medicinos draugijos prezidiumo narys, Vilniaus medicinos priešistorės tyrinėtojas, VU mokslo prorektorius, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, profesorė

Vilniaus medicinos draugijos nuotr.

Kiekvienais metais Sveikatos ir sporto centras rengia geriausių Vilniaus universiteto studentų sportininkų rinkimus. Šiemet skelbiamas geriausiųjų sąrašas – penkioliktas, būtent tiek metų universitete reguliariai renkami aukščiausius sporto rezultatus pasiekę studentai.

2015 m. rinkimuose kandidatus siūlė treneriai, komandų nariai, patys studentai. Pagrindinis kriterijus, kuriuo buvo vadovaujamasi – kuo aukštesni pasiekimai pasaulio, Europos, Lietuvos čempionatuose. Pirmojoje geriausių sportininkų sąrašo vietoje trečius metus iš eilės atsidūrė Komunikacijos fakulteto (KF) studentė, irkluotoja Milda Valčiukaitė. Mergina dalyvaudama dvivietės valties rungtyje tapo pasaulio universiados nugalėtoja, Europos vicečempione, o po pasaulio suaugusiųjų čempionato iškovojo kelialapį į 2016 m. vasaros olimpines žaidynes Rio de Žaneire. M. Valčiukaitė taip pat yra metų geriausių Lietuvos studentų sportininkų dešimtuke, o kartu su įgulos drauge Donata Vištartaite pripažinta Lietuvos geriausia moterų komanda.

Visas 2015 m. Vilniaus universiteto geriausių studentų sportininkų dešimtukas: • Milda Valčiukaitė (KF), akademinis irklavimas – pasaulio universiada / dvivietė valtis, 1 vieta; pasaulio čempionatas / dvivietė valtis, 5 vieta ir olimpinis kelialapis; Europos čempionatas / dvivietė valtis, 2 vieta.

• Lina Batulevičiūtė (Medicinos fakultetas), šiuolaikinė penkiakovė – pasaulio čempionatas / estafetė, 2 vieta; Europos čempionatas / estafetė, 3 vieta; Lietuvos čempionatas, 2 vieta.

• Ieva Dumbauskaitė (KF), paplūdimio tinklinis – Europos žaidynės, 3 vieta; Rytų Europos čempionatas, 3 vieta; Europos jaunimo čempionatas, 3 vieta.

• Paulius Gūra (Teisės fakultetas), stalo tenisas – Pabaltijo čempionatas, 1 vieta (asmeninė įskaita), 1 vieta (komandinė įskaita); Lietuvos komandinis čempionatas (aukščiausia lyga), 1 vieta.

• Mykolas Lukoševičius (Ekonomikos fakultetas – EF), dziudo, sambo / svorio kategorija iki 66 kg – Lietuvos dziudo čempionatas, 1 vieta; tarptautinės SELL studentų žaidynės, 1 vieta.

• Airinė Palšytė (EF), lengvoji atletika / šuolis į aukštį – pasaulio čempionatas, 14 vieta; pasaulio universiada, 1 vieta; Lietuvos čempionatas, 1 vieta.

• Domantas Poška (EF), lengvoji atletika / disko metimas – pasaulio jaunimo čempionatas, 4 vieta; tarptautinės SELL studentų žaidynės, 1 vieta.

• Ingrida Preidžiūtė (Filosofijos fakultetas), stalo tenisas – Lietuvos asmeninis čempionatas, 1 vieta; Lietuvos komandinis čempionatas, 2 vieta; tarptautinės SELL studentų žaidynės, 2 vieta.

• Mantas Rainys (Matematikos ir informatikos fakultetas), lengvoji atletika – Europos komandinis čempionatas / estafetė, 12 vieta; Lietuvos čempionatas / 400 m, 1 vieta; tarptautinės SELL studentų žaidynės / 100 m, 3 vieta, 200 m, 3 vieta.

• Povilas Strazdas (TF), plaukimas – pasaulio čempionatas / estafetė laisvu stiliumi, 19 vieta, 200 m kompleksinis plaukimas, 28 vieta, olimpinis kelialapis; Lietuvos čempionatas / 200 m kompleksinis plaukimas, 1 vieta, 200 m laisvu stiliumi, 1 vieta; tarptautinės SELL studentų žaidynės / 50 m peteliške, 1 vieta, 200 m kompleksinis plaukimas, 1 vieta.

Greta aukščiausių sporto rezultatų pasiekusių sportininkų rikiuojasi ir penkios Vilniaus universiteto komandos: • Futbolo rinktinė, treneriai: Rimantas Turskis, Edvardas Malkevičius – Lietuvos studentų futbolo lyga, 3 vieta; Vilniaus apskrities „Snaigės“ turnyras, 2 vieta.

• Aerobinės gimnastikos rinktinė, trenerė Teresė Gritėnienė – Lietuvos aerobinės gimnastikos čempionatas, 2 vieta; tarptautinės SELL studentų žaidynės, 3 vieta.

• Merginų tinklinio rinktinė, treneris Algirdas Bučinskas – Lietuvos tinklinio Mažoji taurė, 1 vieta; Vilniaus miesto tinklinio čempionatas, 1 vieta; Lietuvos studentų paplūdimio tinklinio čempionatas, 1 vieta; tarptautinės SELL studentų žaidynės, 3 vieta.

• Stalo teniso rinktinė, trenerė Džiuljeta Liepinaitienė – Lietuvos suaugusiųjų komandinis čempionatas, 2 vieta; tarptautinės SELL studentų žaidynės, 2 vieta.

• Vaikinų tinklinio rinktinė, treneris Algirdas Bučinskas – Lietuvos studentų čempionatas, 2 vieta.

SSC inform.

Prof. A. Utkus, doc. D. Triponienė, prof. R. Jankauskas (2015 m. Vilniaus medicinos draugijos garbės narys) Zita Aušrelė Kučinskienė, Lietuvos laboratorinės medicinos draugijos pirmininkė, žurnalo ,,Laboratorinė medicina“ vyriausioji redaktorė, Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė, Lietuvos mokslo premijos laureatė, profesorius Petras Norkūnas, Lietuvos chirurginės onkologijos patriarchas, onkochirurginės mokyklos kūrėjas, nusipelnęs Lietuvos gydytojas, spalio 19 d. sulaukęs 103 metų, profesorė Vida Žvironaitė, ilgametė kardiologų draugijos pirmininkė, Europos kardiologų draugijos narė, keturių išradimų autorė.

Draugijos garbės nario vardai suteikti ir dviem aktyvioms Vilniaus visuomenės sveikatos ir farmacijos sričių praktikos ir mokslo sklaidos puoselėtojoms: gydytojai higienistei Viktorijai Montvilienei ir socialinių mokslų daktarei Reginai Žukienei.

Vilniaus medicinos draugijos garbės pirmininkės vardas suteiktas docentei Daliai Triponienei, kraujagyslių chirurgei, 45 metus VU dėsčiusiai bendrąją chirurgiją, kraujagyslių chirurgiją ir angiologiją, pelniusiai Lietuvos mokslo premiją už kraujagyslių ligų diagnostikos ir chirurginio gydy-

Vilniaus medicinos draugijos istorija glaudžiai siejasi su Vilniaus universitetu. Įkurta 1805 m. gruodžio 12 d., ji buvo pirmoji medicinos draugija Rytų Europoje ir tęsia veiklą iki šiol. Draugiją steigė šeši VU Medicinos fakulteto profesoriai – Augustas Bekiu (patologijos ir higienos), Jonas Lobenveinas (anatomijos), Andrius Matusevičius (akušerijos), Andrius Sniadeckis (chemijos), Jozefas Frankas (klinikinės medicinos), Ferdinandas Špicnagelis (bendrosios terapijos).

Tai buvo pirmoji gydytojų ir farmacininkų tobulinimosi, patirties ir mokslinės informacijos skleidimo organizacija. 1832 m. uždarius Vilniaus universitetą, o 1842 m. – Medicinos ir chirurgijos akademiją, Vilniaus medicinos draugija liko vienintelis medicinos mokslo centras Lietuvoje. Savo tradicijas draugija tęsia jau trečią šimtmetį, nuo 2014 m. jai vadovauja VU Medicinos fakulteto dekanas profesorius Algirdas Utkus. Draugija vienija įvairių medicinos specialybių Vilniaus draugijas, jos veikla aprėpia medicinos mokslus, klinikinę praktiką, farmaciją, higieną, visuomenės sveikatos ir sanitarinio švietimo sritis, ji rengia konferencijas, dalyvauja VU Medicinos fakulteto veikloje, kasmet teikia premijas už geriausius mokslo darbus, įdiegtus į praktiką, yra istorinė kultūros institucija, puoselėjanti universitetinę mokslo dvasią.

mo pasiekimus. Doc. D. Triponienė Vilniaus medicinos draugijos veiklą puoselėja jau daugiau nei 37 metus.

Ji viena pirmųjų pradėjo tyrinėti draugijos istorinį rankraštyną, išleido ir redagavo visus šešis draugijos leidinius, 2012 m. parašė knygą ,,Prie Vilniaus medicinos draugijos versmės“.

Pirmininkaujant doc. D. Triponienei 2005 m. Vilniaus medicinos draugija už ištikimybę Vilniaus medicinos tradicijoms Vilniaus m. mero buvo apdovanota Šv. Kristoforo statulėle, taip pat Nacionalinių vertybių nominacijų garbės raštais, VU Medicinos fakulteto Studentų mokslinės draugijos padėka. 2007 m. draugijos pirmininkės ir VU bibliotekos rankraštyno skyriaus vedėjos Nijolės Šulgienės iniciatyva Vilniaus medicinos draugijos Aukso knyga ,,Liber Aureus Caesareae Societatis Medicae Vilnensis“ pateko į UNESCO programos ,,Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.

Nuo 1977 m. draugijos garbės nariais buvo išrinktas net 21 VU dėstytojas, tarp jų: akademikai VU rektorius prof. Jonas Kubilius, prof.

Vaidutis Kučinskas ir prof. Vytautas Jonas Sirvydis, VU Medicinos fakulteto dekanas prof. Salezijus Pavilonis, profesoriai Arvydas Ambrozaitis, Kazimieras Ambrozaitis, Irena Balčiūnienė, Povilas Čibiras, Chackelis Kibarskis, Vladas Kviklys, Liubomiras Laucevičius, Jonas Lelis, Algimantas Marcinkevičius, Pranas Norkūnas, Aleksas Petrauskas, Augustas Pronckus, Algimantas Raugalė, Pranas Šimulis, Vytautas Triponis, doc. Petras Kačinskas, gydytojas Česlovas Kunevičius.

Konferencijoje LR sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė padėkos raštus įteikė gerbiamiems VU dėstytojams – prof. I. Balčiūnienei, doc. E. Broslavskiui, prof. N. Drazdienei, prof. R. Jankauskui, doc. D. Triponienei, prof. Algirdui Utkui. Vilniaus m. mero pavaduotojas Gintautas Paluckas už nenuilstamą entuziazmą puoselėjant Vilniaus medicinos draugijos veiklą doc. D. Triponienei įteikė Vilniaus m. mero padėkos raštą.

universitas

vilnensis

2016 m. kovas

Padėka žemei, iš kurios yra kilę Doc. Loreta VILKIENĖ, FlF Lituanistinių studijų katedra

L. Vilkienės nuotr.

Prabėgo pirmieji projekto „Lietuvių kalba diasporoje: mokėjimas, vartojimas, nykimas“ metai. Atliekamos tiek kiekybinės apklausos, tiek kokybiniai interviu, kurie 2015 m. buvo renkami dviejose ekspedicijose: Londone, Buenos Airėse, La Platoje ir Berise. Čia ne vienas skaitytojas turėtų stabtelėti – Argentinoje? Argi ir ten yra lietuvių? Į Argentiną vyko projekto vadovė prof. Meilutė Ramonienė ir doc. Loreta Vilkienė. Prieš išvykstant buvo žinoma nedaug: iki Pirmojo pasaulinio karo Argentinoje jau gyveno apie 5000 lietuvių, apie 1924–1931 m. jų emigravo daugiau nei 30 000, o po Antrojo pasaulinio karo, nors ir negausiai, taip pat buvo vykstama į šią šalį. Šiuo metu aktyviai veikia Argentinos lietuvių bendruomenė. Buvo sunku įsivaizduoti, kiek gyvybinga lietuvių kalba Argentinoje, kokia ji.

Organizuoti kelionę labai padėjo buvęs VU Lituanistinių studijų katedros studentas Rodrigo Pardo. Šis vaikinas studijuoja IT mokslus, nėra filologas, bet susidomėjo lietuvių kalba ir ėmė jos mokytis iš pradžių Argentinoje internetu, o vėliau – Vilniuje. Įdomu tai, kad Rodrigo neturi jokių lietuviškų šaknų. Jį pakerėjo lietuvių kalba, o vėliau ir Lietuva.

Dabar vaikinas – aktyvus Beriso lietuvių bendruomenės „Mindaugas“ narys, savaitgalinės lietuvių kalbos mokyklos mokytojas. Rodrigo buvo tas pagrindinis pagalbininkas, savotiškas ryšininkas, kuris sudėliojo šios ekspedicijos programą. Šios duomenų rinkimo kelionės metu buvo aplankyti trys Argentinos

miestai: Buenos Airės, La Plata ir Berisas, dar vadinamas „emigrantų sostine“. Teko patirti didžiulį čia gyvenančių lietuvių nuoširdumą, draugiškumą, tiek lankantis Beriso lietuvių katalikų kultūros ir savišalpos draugijoje „Mindaugas“, tiek lietuvių kultūros ir savišalpos draugijoje „Nemunas“, tiek Buenos Airių „Susivienijime lietuvių Argentinoje“, tiek Lietuvių centre. Visur į lietuvių draugijų namus plaukė žmonės, norėdami pasikalbėti su mokslininkėmis iš Lietuvos, papasakoti savo istorijas, o, anot ne vieno respondento, ir pasidžiaugti, kad „Lietuva mūsų nepamiršo“. Už šiuos susitikimus esame be galo dėkingos Juozui (José) Pulikui, Argentinos lietuvių bendruomenės pirmininkui, Jonui (Juan) Ignacio Fourment Kalveliui, Rauliui Petroniui, Juozui Stalioraičiui, Silvijai Ruplėnaitei, Arnaldui Vezbickui ir daugybei kitų žmonių, kurie nuoširdžiai rūpinosi, kad mokslinė viešnagė būtų vaisinga ir šilta. Keliauta buvo ne vien iš draugijos į draugiją, bet ir iš vienų lietuvių namų į kitus. Gera buvo matyti, kad žmogui tas susitikimas yra savotiška „kelionė“ į Lietuvą, o viena devyniasdešimtmetį perkopusi moteris pasakė apie mūsų vizitą: „Mirsiu, nigdi nepamiršiu...“ Kokią radome lietuvių kalbą Argentinoje? Tokią, kokią ją išsivežė įvairių Lietuvos kaimų ir miestelių žmonės antrajame XX a. dešimtmetyje: ne bendrinę, sunormintą, o tarminę.

Kaip sakė ne vienas respondentas, „kiekvienas žmogus kalbėjo kitaip“.

O bendraudami tarpusavyje jie pynė savo tarmes į vieną pynę. Tai ir girdi dabar kalbėdamas su anų emigrantų vaikais. Jų anūkai jau ne visi moka lietuviškai, nemažai ir tokių, kurie

Lietuvių draugijos „Nemunas“ pastato fasadas Berise (Argentina)

nebemoka senelių kalbos, o štai kai kurie provaikaičiai ar net proprovaikaičiai vėl nori išmokti lietuviškai ir dėl to vyksta ir į Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje, ir į Lietuvą. Ši karta juokiasi, kad jų seneliai lietuviškai kalba „senoviškai“. Bet vis dėlto kalba! Argi tai ne stebuklas?!

Gali kilti klausimas: o tų, kurie atvyko po Antrojo pasaulinio karo, kokia jų lietuvių kalba? Tokių Argentinoje labai nedaug – kas pokariu atvyko, kai tik galėjo, persikėlė į kitas šalis, dažniausiai JAV. Teko sutikti tik kelis šios kartos žmones. Tai štai jų lietuvių kalba jau bendrinė, nors po truputį ir primirštama.

Dauguma kalbintų žmonių yra mišrių šeimų atžalos. Paklausti, kuo save laiko – argentiniečiais ar lietuviais, atsakydavo: „Atrodo, kad esu dvi dalys.“ Ir tai taip pat stebuklas – šie žmonės jau gimė, užaugo, gyvenimus sukūrė Argentinoje, tačiau Lietuva išliko jų širdies šalis, nes, kaip sakė respondentai, „seneliai, tėvai išmokė mylėti Lietuvą“, „tėvams Lietuva buvo geriausia žemė ant pasaulio“.

Vienas lietuvių kilmės kunigas, kuris net nemoka lietuvių kalbos, paklaustas, kodėl jo bažnyčioje tiek daug lietuviškų ženklų, išdidžiai atsakė, kad tai – „padėka žemei, iš kurios yra kilęs“. O ar laikas nenukirto šaknų? „Man – ne, broliui – taip.“ Taigi yra visko, bet didelis noras išlaikyti savo lietuviškąją tapatybę, puoselėti kad ir liauną lietuvių kalbos daigelį yra tikra padėka protėvių žemei Lietuvai.

Supratome viena – Argentina yra ta pasaulio šalis, kurioje gyvena neemigravusių lietuvių. Jiems be galo brangi svajonių šalis Lietuva, jie, kiek tai leidžia realybė, gyvenimas, puoselėja lietuvių kalbą, tokią, kokią paveldėjo iš prosenelių ar senelių. Galbūt tos kalbos ištekliai nėra tokie gausūs, bet jie vartojami su didžiausia meile. Žinoma, mūsų, mokslininkų, dabar laukia didelis darbas išanalizuoti visą medžiagą, nutapyti Argentinos bendruomenės sociolingvistinį portretą, aprašyti tame pasaulio krašte gyvuojančios lietuvių kalbos bruožus. Dėl to, kad galėtume geriau suvokti, kas ir kokie esame mes, lietuviai...

Filologijos fakulteto Lituanistinių studijų katedra vykdo projektą „Lietuvių kalba diasporoje: mokėjimas, vartojimas, nykimas (2015–2017 m.)“.

Projekto tikslas – išanalizuoti diasporos vartojamos lietuvių kalbos ypatumus, kalbos mokėjimo lygį, kalbos nykimo reiškinius ir skleisti visuomenėje šią mokslinę informaciją. Projekto vadovė – prof. Meilutė Ramonienė. Projektą finansuoja Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

9

VU biblioteka – aktyvi Bibliotekų metų renginių dalyvė 2016-ieji paskelbti Bibliotekų metais.

Vilniaus universiteto biblioteka šių metų minėjimo renginių plane užima ryškų vaidmenį ir įsipareigoja įgyvendinti daug veiklų.

Vasario 12 d. jai teko garbė organizuoti ir Bibliotekų metų atidarymo renginį.

V. Jadzgevičiaus nuotr.

Žaismingas atidarymo renginio fragmentas VU bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje VU biblioteka aktyviai įsitraukia į Bibliotekų metų plano veiklų įgyvendinimą, juolab kad jos generalinė direktorė Irena Krivienė buvo viena iš Kultūros ministerijos sudarytos komisijos narių, paskirtų plano veikloms rengti. VU bibliotekai vasario 12 d. teko garbė paskelbti Bibliotekų metų pradžią, nes jai buvo pavesta išskirtinė užduotis – organizuoti atidarymo renginį, kurį savo vizitu pagerbė ir Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. „Esame skaitanti, kultūringa tauta, norinti žinių ir šviesos. Tokios tautos nei sugniuždysi, nei sutraiškysi, nei pažeminsi. Knyga visoms kartoms visada buvo žinių, pasitikėjimo savimi, šviesos šaltinis“, – kalbėjo D. Grybauskaitė.

VU bibliotekos generalinė direktorė I. Krivienė palinkėjo, kad šie metai būtų kupini prasmingų, gražių susitikimų su skaitytojais, kad tai būtų gražaus bendravimo metai. I. Krivienės teigimu, stiprios bibliotekos yra stiprios visuomenės ženklas.

VU biblioteka taip pat yra ir Bibliotekų erdvę Vilniaus knygų mugėje koordinuojanti institucija.

Kaip ir praėjusiais metais, ir šiais biblioteka dalyvaus Kultūros naktyje, tęs tradiciją pristatydama visuomenei pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo „Katekizmo“ originalą, vykdys tęstinį projektą „Lietuva Vilniaus universiteto bibliotekoje“, taip pat organizuos edukacinę programą „Kaip pagydyti knygą?“, skirtą knygų restauravimui populiarinti.

Laukia įtempti, darbingi, bet svarbiausia – įdomūs metai. Ar pavyks patenkinti vartotojų lūkesčius ir įgyvendinti Bibliotekų metams iškeltus tikslus – parodys laikas, tačiau jau dabar neabejojama, kad bibliotekose nuobodžiauti neteks.

Bibliotekų metų veiklose planuoja dalyvauti visos Lietuvos bibliotekos ir bibliotekininkų asociacijos, bendradarbiaudamos su leidėjais, kitais švietimo bei kultūros sričių partneriais, vietos bendruomenėmis.

VU bibliotekos inform.

Mirė VU rėmėjas ir mitybos mokslo tyrėjas Sausio 30 d., eidamas 94-uosius metus, Edmontone (Kanada) mirė daktaras Vincas Kadis, Vilniaus universiteto bičiulis, savo gyvenimą paskyręs mitybos mokslo tyrimui ir jo plėtotei įvairiuose pasaulio kraštuose.

V. Kadis (Kadzilauskas) gimė 1922 m. rugsėjo 25 d. Verstaminuose, Seinų apskrityje. Baigė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją. 1941– 1943 m. studijavo Vilniaus universitete. 1944 m. pasitraukė į Vakarus.

1946–1948 m. studijavo Insbruko (Austrija), 1949 m. – Albertos (Kana-

da), 1953–1955 m. – Saskačevano (Kanada), 1955–1960 m. – Purdue (Indianos valstija, JAV) universitetuose. 1960 m. įgijo daktaro laipsnį.

1960–1990 m. V. Kadis dirbo Albertos valstijos Mitybos tyrimų laboratorijų komplekse, nuo 1961 m. buvo šio komplekso vadovas, 1978– 1979 m. ėjo Kanados maisto tyrimo ir technologijos instituto prezidento pareigas. 1987 m. (ir vėliau) skaitė paskaitas Vilniaus ir Kauno technologijos universitetuose. Paskelbė mokslinių darbų JAV, Kanados ir kitų

valstybių mokslo žurnaluose. Velionis buvo aktyvus visuomenininkas: JAV korporacijos „Sigma XI“, JAV visuomenės sveikatos organizacijos, Niujorko mokslų akademijos, Kanados ir JAV maisto technologijos institutų garbės narys (emeritas), įvairių Kanados organizacijų narys, JTO konsultantas.

V. Kadis buvo dažnas VU Medicinos fakulteto Fiziologijos, biochemijos, mikrobiologijos ir laboratorinės medicinos katedros, Respublikinio mitybos centro ir Žmogaus racionalios mitybos laboratorijos (veikusios VU

MF 1975–1991 m.) svečias. 2009 m.

Kanados lietuvių fondo iniciatyva dr.

V. Kadis kartu su žmona Eileen įsteigė vardinę stipendiją VU Medicinos, Gamtos mokslų ir Chemijos fakultetų studentams remti. Šia stipendija gabūs ir socialiai remtini studentai, studijuojantys chemiją, biochemiją, mikrobiologiją ir mediciną, skatinami siekti geresnių mokslo rezultatų, domėtis naujovėmis, aktyviai dalyvauti moksliniuose tyrimuose.

Nuo 2009 m. VU studentams jau skirtos 34 šio fondo stipendijos.

universitas

vilnensis

Ką būtų svarbu ištirti artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui?

1917–1918 m. tarptautinės situacijos fone, panaudojant istoriografiškai naujus archyvinius šaltinius, galima naujau pažiūrėti į 1918 m. vasario 16 d. nepriklausomybės deklaraciją Lietuvoje, jos atsiradimo istoriją ir gilesnius priežastinius ryšius.

Šių eilučių autoriui 2015 m. rugpjūtį teko lankytis Berlyne esančiame Vokietijos užsienio reikalų ministerijos Politiniame archyve (Politisches Archiv des Auswärtigen Amtes – toliau PA AA). Iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuva nesusilaukė ypatingo Vokietijos URM susidomėjimo, bet, ją užėmus vokiečių kariuomenei, netrukus atsirado darbo ir diplomatams.

Ypač nuo 1917 m., kai Rusijoje buvo nuverstas caras, sparčiai kintant tarptautinei situacijai, Lietuvai imta skirti daugiau dėmesio. Minėtame archyve saugomose bylose išlikę dokumentai liudija, kad vokiečių diplomatai buvo tarptautinę teisę išmanantys realistai ir į nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimą / atkūrimą iš esmės žiūrėjo palankiau, nei tai buvo būdinga vokiečių karinei vadovybei, kuri laikėsi militaristinės-aneksionistinės krypties.

Epizodai padeda suprasti esmę

Vokiečių politikų ir aukšto rango kariškių požiūrių skirtumą atspindi kad ir tokie epizodai. 1917 m. spalio pabaigoje Lietuvos Tarybos narių delegacija išvyko į Šveicariją dalyvauti lietuvių konferencijoje, kuri turėjo prasidėti lapkričio pradžioje Lozanoje, kur veikė Juozo Gabrio vadovaujamas Lietuvių informacijos biuras. PA AA yra išlikęs Lietuvos karinės valdybos vadovo kunigaikščio Franzo Josepho Isenburgo-Birsteino prašymas nepriimti valdžios įstaigose Berlyne lietuvių delegacijos, kai ji pakeliui į Lietuvą grįš iš Šveicarijos.

Kas gi įvyko? Lietuvių konferencija prasidėjo Lozanoje 1917 m. lapkričio 1 d., ten užsitęsė iki lapkričio 9 d., o baigdama darbą lapkričio 10 d. baigiamajam posėdžiui pervažiavo į Berną. Formalus posėdis šiame mieste, neoficialioje Šveicarijos sostinėje, kurioje buvo įsikūrusios užsienio šalių atstovybės, turėjo sudaryti pagrindą pranešimuose spaudai vadinti ją lietuvių konferencija Berne. Konferencijos ir jos nutarimų viešinimui tai teikė didesnį tarptautinį svorį. Iš karto po to Lietuvos Tarybos delegacija vyksta į Berlyną, kur jos garbei lapkričio 13 d. prestižiniame „Adlon“ viešbutyje susirenka vokiečių politinio elito atstovai. Jiems Antanas Smetona skaito paskaitą apie lietuvių klausimą ir surengiamas iškilmingas pobūvis.

Berlyno politiniuose sluoksniuose aiškiai subtiliau buvo žiūrima į Lietuvos valstybingumo perspektyvas nei Oberosto karinėje administracijoje (Ober Ost – Vokietijos okupuotų sričių teritorinis vienetas, apėmęs ir lietuvių žemes).

Vokiečių atstovui Vasario 16-osios nutarimą įteikė Jurgis Šaulys

Temos iliustracijai norėtųsi pateikti nufotografuotą atskirą vienos iš PA AA bylų lapą, kuriame matyti suklijuotos telegramos eilutės. Tai 1918 m. vasario 17 d. Berlyne gautos vokiškos telegramos tekstas, kuriame Georgas von Boninas, veikęs Vilniuje kaip Vokietijos URM atstovas prie Oberosto vadovybės, praneša, kad dr.

Jurgis Šaulys jam ką tik įteikė Lietuvos Tarybos vienbalsiai priimtą 1918 m. vasario 16 d. nutarimą. G. von Boninas jį cituoja – dokumento tęsinys yra kitame bylos lape, kur pažymima, kad po nutarimu yra visų 20 Lietuvos Tarybos narių parašai. G. von Boninas praneša, kad J. Šaulys prašo kuo greičiau telegrafu duoti atsakymą iš Berlyno, taip pat leidimą Lietuvos Tarybos delegacijai nuvykti ten derybų ir notifikacijos. Buvo išvardyta ir 5 asmenų numatomos delegacijos sudėtis: A. Smetona, J. Šaulys, S. Narutavičius, J. Smilgevičius, J. Staugaitis.

A. Vyšniausko nuotr. (2015)

Dr. Arūnas VYŠNIAUSKAS

Archyvinės bylos, saugomos PA AA, lapas su svarbiu pranešimu Berlynui apie Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. nutarimą

Brest Litovsko taika ir jos sienos

Pravartu būtų atsižvelgti ir į vieną svarbią tuometinę tarptautinę realiją, turėjusią ilgalaikę reikšmę. Posėdžiaujant minėtai lietuvių konferencijai Šveicarijoje (Lozanoje), Rusijos sostinėje Petrograde 1917 m. lapkričio 7–8 d. (pagal tuomet Rusijoje galiojusį kalendorių spalio 25–26 d.) įvyksta ginkluotas perversmas. Valdžią užgrobia bolševikai ir kairieji eserai, slaptai finansuojami Vokietijos. Visa tai labai paspartina įvykių eigą vokiečiams palankia linkme. Rusija nustoja kariauti, sudaromos paliaubos, paskui

vykdomos derybos, kurių metu Vokietija ir jos sąjungininkai priverčia naująją Rusijos valdžią tarptautinės teisės požiūriu atsisakyti didelių buvusios Rusijos imperijos sričių. Pagal 1918 m. kovo 3 d. Brest Litovsko taikos sutartį su Vokietija ir jos sąjungininkais (įskaitant papildomą susitarimą rugpjūčio 27 d.) Sovietų Rusija išsižadėjo etniniu požiūriu nerusiškų teritorijų: Suomijos, Lenkijos (buvusių Pavyslio krašto gubernijų), Baltijos šalių, dalies baltarusių gyvenamų žemių, Ukrainos. Iš pastarosios Rusija įsipareigojo išvesti savo kariuomenę ir susitarti dėl sienos derybų būdu.

Rusijos kariuomenė turėjo palikti ir dalį Užkaukazės teritorijos. Sovietinė istoriografija separatinės Bresto taikos pasirašymą pateisino, bet dabartinė Rusijos valdžia prezidento Vladimiro Putino lūpomis ėmė smerkti, traktuodama tai kaip nacionalinę tuometinės šalies vadovybės išdavystę.

Kartoschema, vaizduojanti Rusijos prarastas teritorijas (skersai štrichuotos) pagal Brest Litovsko taikos sutartį. Šaltinis: Der Krieg 1914/18 in Wortund Bild, 1918, sąs. 192, p. 1528 Lietuvos nepriklausomybės reikalui minėta sutartis (joje užfiksuotas Brest Litovsko pavadinimas) iš tikrųjų buvo naudinga, ji turėjo teigiamą reikšmę ir karo audrų nublokštiems lietuviams Rusijoje. 1918 m. kovo 23 d. Vokietijai pripažinus Lietuvos nepriklausomybę de facto ir de jure, lietuviai galėjo kreiptis į Sovietų Rusijos valdžios įstaigas, prašydami leisti grįžti į Tėvynę, remdamiesi tarptautinės teisės normomis. *** Lietuvių istorikai, sprendžiant iš ligšiolinių akademinių publikacijų, kol kas nėra detaliau tyrę PA AA saugomų 1917–1920 m. laikotarpio dokumentų. Jų nagrinėjimas galėtų suteikti naujų impulsų konceptualiam mūsų valstybingumo istorijos problematikos įprasminimui artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejui.

Autoriaus vizitą į Vokietijos užsienio reikalų ministerijos Politinį archyvą rėmė Lietuvos mokslo taryba (finansavimo sutartys KEL-151/2015 ir LIT-8-83).

Fizikos fakulteto mokslininkams – apdovanojimai už lietuvių kalbos puoselėjimą E. Kurausko nuotr.

10

2016 m. kovas

Iš kairės: doc. Vytautas Jonas Valiukėnas, prof. Pranas Juozas Žilinskas, prof.

Vilius Palenskis ir dr. Valerijonas Žalkauskas apdovanoti už lietuviškos tiksliųjų mokslų terminijos kūrimą ir terminų žodynų rengimą Vasario 19 d. Lietuvos mokslų akademijoje įteikti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) apdovanojimai už lietuvių kalbos puoselėjimą. Už lietuviškos tiksliųjų mokslų terminijos kūrimą ir terminų žodynų rengimą apdovanoti esami ir buvę Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto mokslininkai prof.

Vilius Palenskis, doc. Vytautas Jonas Valiukėnas, dr. Valerijonas Žalkauskas ir prof. Pranas Juozas Žilinskas.

Terminografijos darbai VU Fizikos fakulteto Radiofizikos katedroje pradėti prieš trisdešimt metų. Pirmuosius žingsnius žengti paskatino akademikas prof. Povilas Brazdžiūnas, kuris 1958 m. išleistame „Fizikos terminų žodyne“ rašė, kad „griežtoms sąvokoms reikšti reikalinga tiksli, griežta ir vienodai vartojama terminologija“, ir jau tuomet kvietė fizikus prisidėti prie šios Lietuvai ir lietuvių kalbai išlaikyti svarbios veiklos. Kaip pasakojo doc.

V. J. Valiukėnas, ne vienas iš katedros dėstytojų, supratęs, kad tvarkant ir kuriant lietuviškus specialybės terminus galima duoti daug naudos mokslui ir visuomenei, pasinėrė į terminografijos darbą. Pareikalavęs 16 metų kruopštaus darbo buvo parengtas ir išleistas „Radioelektronikos terminų žodynas“ (2000), kuriame teikiami terminai lietuvių kalba su atitikmenimis keturiomis kalbomis. Parengti ir išleisti mažesnės apimties terminų žodynai:„Kineskopų gamybos terminų penkiakalbis žodynėlis“ (1990), „Ryšių technikos penkiakalbis žodynas“ (1994), „Tarptautinis pagrindinių ir bendrųjų metrologijos terminų žodynas“ (1997), „Jonizuojančiosios spinduliuotės ir radiacinės saugos terminų žodynas“ (1999),

„Aiškinamasis telekomunikacijų terminų žodynas“ (2004), „Penkiakalbis aiškinamasis metrologijos terminų žodynas“ (2006), „Informatikos, kompiuterijos ir telekomunikacijų anglų–lietuvių kalbų žodynas“ (2011), kompiuterinių tinklų ir kompiuterinių programų terminų žodynai: „Linux“, „Microsoft Office“ ir kt. (2003, 2004).

Be to, buvo naujai parengtas, papildytas naujais terminais ir prancūzų kalbos atitikmenimis „Fizikos terminų žodynas“ (2007). Paskutiniai dideli darbai: „Aiškinamasis elektrotechnikos ir elektronikos gaminių terminų žodynas“ ir „Didysis anglų–lietuvių kalbų politechnikos žodynas“, kuriame yra 100 000 angliškų terminų ir 150 000 jų lietuviškų atitikmenų.

Vartotoją žodynai pasiekia knygų ir kompaktinių plokštelių pavidalu, dedami į internetą. Daugelis iš jų yra Lietuvos Respublikos terminų banke.

Doc. V. J. Valiukėnas apgailestavo, kad VU Fizikos fakultete nebelieka žodynų rengėjų darbo tęsėjų, nes šis darbas, reikalaujantis daug pastangų ir atitinkamos srities mokslinės kvalifikacijos, aukštosiose mokyklose nėra vertinamas. Metodikoje, pagal kurią vertinami mokslininkų darbai fizikos, chemijos, medicinos, įvairiose technikos ir kitose srityse, žodynai išvis neminimi. VLKK, skatindama lietuviškos terminijos kūrimą, siūlo įvairių mokslo sričių aiškinamųjų terminų žodynų rengimą vertinti kaip mokslinį darbą. Mokslininkas kvietė Švietimo ir mokslo ministeriją bei Lietuvos mokslo tarybą išnagrinėti šį VLKK siūlymą ir įtraukti į Mokslo ir studijų institucijų mokslo darbų vertinimo metodiką.

TSPMI siūlo lankstesnes magistrantūros programas Nuo 2016 m. rugsėjo mėn. Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI) studentų lauks atsinaujinusios magistrantūros studijų programos.

Studentai galės pagal individualius poreikius daug didesnę dalį kreditų surinkti iš pasirenkamųjų dalykų, dėstomų TSPMI. Pastarųjų magistrantams siūloma daugiau nei dvidešimt – nuo regionų iki saugumo studijų, nuo medijų analizės iki viešosios politikos dalykų. „Stengiamės kuo geriau atliepti norinčiųjų studijuoti poreikius – apklausos rodo, kad studentai siekia įgyti įvairių žinių ir gebėjimų derinį, kuris leistų jiems geriau prisitaikyti nuolat kintančiomis darbo rinkos sąlygomis. Didesnis magistrantūros programų lankstumas jiems leis praplėsti savo akiratį pagal individualius

interesus, mokantis su geriausiais iš geriausiųjų“, – teigia TSPMI direktorius prof. Ramūnas Vilpišauskas.

Programa, iš dalies sudaryta pagal individualius poreikius, taip pat suteiks galimybę susitikti ir užmegzti ryšius su kitų programų studentais – tinklaveika, anot pokyčių iniciatorių, yra ne mažiau svarbus studijuojančiųjų interesas.

TSPMI šiuo metu galima rinktis iš šešių magistrantūros programų: tai tarptautiniai santykiai ir diplomatija; Europos studijos; viešasis administravimas; politika ir medijos; šiuolaikinės politikos studijos (anksčiau – lyginamosios politikos studijos); Rytų Europos ir Rusijos studijos (anglų kalba). Populiariausios 2015 m. buvo tarptautinių santykių ir diplomatijos bei viena naujausių – politikos ir medijų magistrantūros programos.

TSPMI inform.

universitas

vilnensis

2016 m. kovas

11

Studentams – puiki galimybė mokytis valdyti savo karjerą Karjeros valdymas nėra paprastas procesas. Apie karjeros valdymo paslaugas, kurias gali gauti Vilniaus universiteto studentai, kalbame su Studijų direkcijos Karjeros ir konsultavimo skyriaus karjeros konsultante Sigita Kilkute (nuotr.).

Jovita ŠNEIDERIENĖ Kodėl svarbu mokėti valdyti savo karjerą?

Kiekvienas iš mūsų neišvengiamai susiduriame su karjeros pasirinkimo dilema. Kartais net patys to nesuvokdami priimame vienokį ar kitokį karjeros sprendimą, kuris gali smarkiai paveikti ne tik darbinę ateitį, tolimesnį karjeros kelią, bet ir kitas gyvenimo sritis. Todėl labai svarbus tampa sąmoningas ir aktyvus karjeros valdymas, suteikiantis kryptingumo žmogaus veikloms, leidžiantis priimti karjeros iššūkius, įveikti sunkumus ir pasiekti didelių tikslų. Juk ne veltui sakoma, kad jei pats nevaldai savo karjeros, tuomet tampi kito asmens karjeros plano dalimi. Tad geriau būkime patys savo karjeros valdytojais.

Nuo ko turėtų pradėti studentas, siekiantis išmokti valdyti savo karjerą?

Pirmiausia, jis turi norėti valdyti savo karjerą pats, prisiimti atsakomy-

bę už savo gyvenimą, būti proaktyviu veikėju. O toliau patarčiau savarankiškai ar su karjeros specialisto pagalba įgyvendinti karjeros valdymo etapus, tokius kaip realus savęs vertinimas, aiškus savo stipriųjų ir tobulintinų savybių supratimas, karjeros galimybių tyrinėjimas, karjeros tikslų išsikėlimas ir planavimas, aktyvi norimo darbo paieška.

Su kokiomis karjeros problemomis dažniausiai susiduria studentai?

Karjera yra labai plati sritis, apimanti tiek mokymąsi, tiek darbines patirtis, tad ir problemų spektras labai platus. Bene dažniausiai studentai tiesiog nežino, ką jie nori daryti gyvenime, kurią karjeros kryptį rinktis.

Problema ta pati, tačiau jos priežasčių gali būti labai daug: nesąmoningas, šiek tiek oportunistinis studijų programos pasirinkimas; jaunam žmogui bręstant ir formuojantis gali kisti jo interesai, karjeros vertybės; studijų programos dažnai yra gana plačios, atveriančios ne vieną karjeros kelią,

J. Šneiderienės nuotr.

todėl studentai nežino, kokia linkme pakreipti savo darbinę ateitį; o gali nutikti ir taip, kad sparčiai besikeičianti darbo rinka, agresyvi kompiuterizacija studentą gali priversti keisti savo karjeros tikslus ir planus, nes pirminė jo karjeros vizija praranda aktualumą.

Mūsų skyrius konsultuoja ne tik karjeros, bet ir akademiniais klausimais, todėl studentams galime patarti ir renkantis studijų programą, ir norint ją keisti.

Tarp dažnų karjeros problemų – rea laus įsivaizdavimo apie įsidar-

binimo galimybes, supratimo apie organizacijos poreikius ir lūkesčius stoka. Neretai pastebime ir tokias problemas kaip motyvacijos veikti trūkumas, pasimetimas darbo rinkoje, nepakankamas pasitikėjimas savimi ar žema savivertė, sunkumai stengiantis suvaldyti stresą darbo pokalbio, prisistatymo metu. Studentai neįsisąmonina savo stiprybių, nesugeba prisistatyti darbdavio kalba (per konkrečias kompetencijas ir turimos patirties įrodymus), aiškiai nusakyti, kokią vertę gali sukurti darbdaviui, pasyviai žiūri į darbo paiešką (išsiunčia CV ir laukia, kada bus pakviesti į pokalbį). Atsižvelgdami į tai, su kokiomis problemomis susidūrė konkretus asmuo, stengiamės padėti jam rasti sprendimus, pamatyti veikimo alternatyvas, paskatinti veikti, įsivertinti veiksmų rizikas ir naudas, suteikti informacijos aktualiais klausimais.

Ką patartumėte tiems studentams, kurie susidūrė su įvairiomis kliūtimis savo karjeroje, yra pasimetę ir nežino, ką jiems toliau daryti?

Siūlome savo sunkumais pasidalyti su universiteto karjeros konsultantais ir registruotis į individualias konsultacijas, mokymus, seminarus. Juk kartu kliūtis įveikti visada paprasčiau.

Karjeros ir konsultavimo skyrius siūlo daug įvairių mokymų, seminarų studentams. Gal galėtumėte plačiau apie juos papasakoti?

Mūsų skyrius teikia įvairias akademinio ir karjeros konsultavimo

paslaugas, skirtas padėti studentams mokytis savarankiškai valdyti savo asmeninę karjerą, įveikti iškilusius karjeros sunkumus ir sėkmingai įsitvirtinti darbo rinkoje, taip pat rasti atsakymus į visus klausimus, kurie kyla renkantis studijas ir studijų proceso metu.

Studentams yra teikiamos individualios ir grupinės konsultacijos, padedama pažinti save ir įsivertinti turimas kompetencijas, organizuojami karjeros valdymo, pasiruošimo praktikai mokymai ir seminarai bei įvairūs renginiai (susitikimai su organizacijų atstovais, projektinės veiklos), darbo pokalbių simuliacijos, teikiamas grįžtamasis ryšys dėl darbo paieškos dokumentų (CV ir kt.), siūlomi naujausi karjeros informacijos šaltiniai.

Nuo 2015 m. gruodžio mėn. visi Vilniaus universiteto studentai kviečiami aktyviai naudotis studentų ir absolventų karjeros valdymo informacine sistema karjera.lt, kurioje jie gali savarankiškai naudotis karjeros valdymo priemonėmis, informacija ir paslaugomis. Šioje sistemoje studentai gali sisteminti ir kaupti karjerai svarbią informaciją apie save, planuoti savo karjerą, gauti reikalingą operatyvią pagalbą karjeros klausimais, prisistatyti darbdaviams ir su jais bendrauti, susirasti įdomią praktiką ar prasmingą darbą, susipažinti su absolventų stebėsenos duomenimis, registruotis į karjeros konsultacijas, mokymus ir renginius bei kt.

Mokslininkai tyrė etikos poveikį organizacijų novatoriškumui ir darnai

Diskusijų kultūra ir organizacinis pasitikėjimas skatina organizacijos novatoriškumą

Tyrimui vadovavusi doc. Raminta Pučėtaitė, apibendrindama rezultatus, pažymėjo, kad, remiantis empiriniais tyrimo rezultatais, kuriant organizacinį pasitikėjimą ir stiprinant organizacinį novatoriškumą proceso ir elgesio lygmenimis viešojo sektoriaus organizacijose, o privačių organizacijų atveju – ir produkto lygmeniu, didesnę reikšmę turi etinės organizacijos kultūrą formuojančios vertybės nei lyderio ir sekėjų santykių kokybė. Ši tendencija ryškesnė viešojo sektoriaus organizacijose ir žymi gana svarbią transformaciją, vykstančią šiose socialinėse struktūrose perei-

nant nuo tarpasmeniniais santykiais ir individualiais susitarimais grindžiamų praktikų prie institucionalizuotų procesų. Empiriniai rezultatai privataus sektoriaus organizacijose patvirtina etikos kodeksų svarbą: jų kuriama aiškumo vertybė organizacijoje skatina darbuotojus realizuoti savo gebėjimus kuriant naujus produktus. Tyrimo rezultatai tiek viešojo, tiek privataus sektoriaus organizacijose patvirti- Doc. R. Pučėtaitė, dr. M. Dilys, magistrantė L. Markūnaitė ir doc. R. Pušinaitė no, kad diskusijų kultūra bei vadovų savo veiklos savybėmis ir kuriamu taip sprendžiamos aplinkosaugos integralumas turi reikšmingą įtaką poveikiu atitiko darniosios inovacijos problemos ir siūlomi originalūs marekonstruojant organizacijos veiklos metodus bei procesus ir skatinant koncepciją. Štai salotų baras „Mano dingi produktai, specifinio produkto organizacijos gebėjimą būti novaguru“ vykdo priklausomybės ligomis (pvz., vaistažolių) pozicionavimas ne toriška. Prie šio gebėjimo stiprinimo sergančių asmenų integraciją į dartik sveikatinimo, bet ir kasdieninio reikšmingai prisideda emocinis orgabo rinką ir taip tiesiogiai sprendžia naudojimo produktų segmente, jaunizacinio pasitikėjimo aspektas. socialinę problemą, kuria išorinę trus ir empatiškas veikloje kylančių naudą, daro tiesioginį socialinį podarbo santykių problemų, darbuotojų veikį ir netiesioginį poveikį aplinkai konfliktų sprendimas, gebėjimas Identifikuoti (vietinių maisto produktų naudojiužmegzti kontaktą su tėvais ir juos darniosios inovacijos mas gamybos procese), kuria vertę įtikinti, kad šie patikėtų savo atžalas atvejai daugeliui suinteresuotųjų šalių: varvaikų pervežimo paslaugas teikiančiai totojui – kavinės klientui, vietiniams taksi įmonei, ir pan.

Lietuvoje ūkininkams, visuomenei, miestui. Be Mokslininkai pastebėjo, kad organiMokslininkai identifikavo keletą to, socialinio verslo kontekste išryšzacijose, kurioms būdinga stipri etiška aiškių darniosios inovacijos atvejų kėjo įvairios novatoriškumo formos. kultūra ir aukšta vadovo ir darbuotojų Lietuvoje. Pavyzdžiui, salotų baras Novatoriškai vertinamas dėvėtų santykių kokybė, patiriamos stiprios „Mano guru“ (VšĮ „Socialiniai paramos projektai“) ir UAB „BURO LT“ drabužių stilizavimas bei persiuvimas, moralinės emocijos (pasididžiavimas, J. Stočkaus nuotr.

Kauno humanitarinio fakulteto mokslininkai tyrė, kaip etinės vertybės, kurios formuoja organizacijos kultūrą, lyderio ir darbuotojų santykių kokybė bei organizacinis pasitikėjimas skatina organizacijos gebėjimą įsitraukti į kūrybinius procesus, kurti novatoriškus produktus, novatoriškais būdais išlaikyti senus klientus ir siekti naujų, nestandartiškai spręsti organizacijoje iškylančias problemas, diegti naujus procesus. Tyrime buvo kreipiamas dėmesys į tai, ar organizacinis novatoriškumas dėl etiškos organizacijos aplinkos poveikio virsta darniosiomis inovacijomis, t. y. kuriančiomis privačią bei išorinę ekonominę naudą ir teigiamą poveikį aplinkai ir/ arba visuomenei.

pagarba, savigarba, dėkingumas, užuojauta, rūpinimasis kitais, empatija ir pan.). Tai reiškia, kad dėl suvokto etiško organizacijos ir vadovų elgesio savo atžvilgiu darbuotojai labiau linkę patirti teigiamų emocijų, dėl kurių stiprėja organizacijos pilietiškas elgesys ir formuojasi strateginė orientacija į suinteresuotų šalių interesų bei lūkesčių tenkinimą siūlant novatoriškus produktus, atnaujinant procesus, rinkodaros priemones ir ieškant ilguoju laikotarpiu organizacijai ir visuomenei naudingų sprendimų.

Tyrimo rezultatai, bendradarbiaujant su bendraautoriais iš Suomijos, Latvijos ir Kinijos, bus ir ateityje publikuojami tarptautiniuose leidiniuose.

Visuotinės dotacijos tyrėjų grupė iš VU KHF, kuriai vadovavo Filosofijos ir kutūros studijų katedros docentė Raminta Pučėtaitė, baigė daugiau nei 2 metus vykdytą Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos lėšomis finansuotą projektą „Organizacijų etikos poveikis organizacinio novatoriškumo transformavimui(si) į darnias inovacijas“(sut. Nr. VP1-3.1-ŠMM07-K-03-042). Apibendrinti projekto rezultatai publikuoti mokslo monografijoje „Organizacijų etika, novatoriškumas ir darniosios inovacijos“ (Vilnius: Akademinė leidyba, 2015), vienuolikoje straipsnių tarptautiniuose mokslo žurnaluose ir dviejuose rekomendacijų verslo organizacijoms ir politikams rinkiniuose.

KHF Filosofijos ir kultūros studijų katedros inform.

universitas

12

paskutinis puslapis

vilnensis

2016 m. kovas

Pamirštos skulptūros atgyja restauratorių paliestos Nijolė BULOTAITĖ Šv. Jonų bažnyčia – neatskiriama universiteto rūmų ansamblio dalis. Tai viena seniausių mūrinių Vilniaus bažnyčių, statyta 1387–1426 m. ir ne kartą perstatyta, remontuota po karų, gaisrų.

Pasikeitimų ir praradimų būta ir sovietmečiu, kai bažnyčia buvo apleista, vėliau pertvarkoma.

Daug prarastų ir perkeltų iš kitur vertybių užfiksavo menotyrininkas Vladas Drėma.

Ne viena legenda gaubia didelius, erdvius bažnyčios rūsius, juose saugotus pamirštus lobius.

Po bažnyčia rūsiuose kurį laiką buvo saugomos ir 22 medinės skulptūros, kurios dabar pradėtos restauruoti. Manoma, kad šį rinkinį sudarančios skulptūros – iš kelių Vilniaus bažnyčių (augustinų, misionierių), uždarytų po 1831 m. sukilimo, kai kurios – ir iš Šv. Jonų bažnyčios altorių, bet tikrai ne vieno meistro, ne vieno laikotarpio. Rinkinyje esančias keturias alegorines skulptūras mini ir dailėtyrininkas V. Drėma. Paprastai tokios skulptūros buvo naudojamos per jėzuitų iškilmes, procesijas. Jos labai išraiškingos, teatrališkos, išdrožtos įgudusio meistro. Tarp kitų minėtinos (manoma) šv. Barbora, šv. Anupras, keturi evangelistai, keturi kiti šventieji, keletas angeliukų.

Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre, gavus lėšų, jau restauruotos trys, baigiamos restauruoti dvi, o rengiamasi atiduoti restauratoriams dar 7 skulptūras: keturias alegorines skulptūras, šv. Anupro, šv. Zacharijo ir vieną angelo skulptūrą. Restauruota šv. Barbora, menotyrininkų manymu, buvusi Šv. Jonų bažnyčios puošmena, drožta įgudusio meistro, datuojama XVII a. pabaiga ar XVIII a. pradžia.

Baigiami restauruoti ir keturi evangelistai.

Restauratoriai jau grąžino VU muziejui restauruotą šv. Barborą ir du evangelistus, o dar du – restauruojami. Planuojama restauruoti ir likusias skulptūras, jas gelbėti, ypač polichromuotas, nes dažai byra ir kasmet nuostoliai didėja. Prie šių skulptūrų dirba visi skyriaus restauratoriai.

P. Gudyno restauravimo centro Polichrominės medžio skulptūros ir rėmų restauravimo dirbtuvių restauratorė ekspertė Laima Kruopaitė patvirtino, kad skulptūrų būklė labai prasta, nes jos ilgai buvo laikomos šaltame ir drėgname rūsyje. Skulptūros buvo labai nešvarios, atšokę dažų sluoksniai, o išlikusi polichromija vos laikėsi, byrėjo. Keturi evangelistai labai puošnūs, visi buvo auksuoti, tik veidai, kojos ir rankos – kūno spalvos. Polimentinis auksavimas – tai brangiausia technologija. Vėliau jos dar kartą auksuotos, bet jau tik fragmentiškai, o dar vėliau padengtos alavo lakšteliais – sidabro imitacija. Menotyrininkų nuomone, visos jos – XVIII a. antrosios pusės. Šios evangelistų skulptūros jau buvo ne kartą restauruotos praeityje. Įdomu tai, kad trūkstamos detalės, nulūžę kojų pirštai buvo ne nudrožti, o nulipdyti iš gipso masės, kuri dabar pašalinta, o vėliau restauratoriai bandys atkurti drožybą. „Alavo lakšteliais jos, matyt, dengtos iki Pirmojo pasaulinio karo, XX a. pradžioje, galbūt tada iš gipso buvo atkuriami ir trūkstami pirštai, jie kai kur prikalti vinukais. Alavo lakšteliai pigesni nei auksavimas. Matyt, laikotarpis buvo

Vilniaus universiteto rūmų ansamblyje nuolat vyksta remonto ar restauravimo darbai ir viskas jau, atrodo, yra restauratorių ištyrinėta, suregistruota. Bet, žiūrėk, vėl atsiveria nematytas sienų dekoro fragmentas, pamiršta patalpa atsiskleidžia turtinga istorija. Šį kartą – apie pamirštas, bet nepradingusias medines skulptūras.

Restauruota evangelisto skulptūra Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro polichrominės skulptūros restauratoriai Greta Žičkuvienė, Povilas Kuodis, Rolandas Vičys, Laima Kruopaitė atkūrė medines skulptūras Dabar restauratoriai tik atkūrė, sutvirtino polichromiją, nuvalė skulptūras, kad jos toliau nebeirtų, o trūkstamas dalis – drožybą ketina atkurti antrame etape. „Jos jau turi ekspozicinį vaizdą ir gali palaukti, kol išgelbėsime kitas, kurį laiką gali būti eksponuojamos ir be pirštų.

Atkūrėme tik kelias šv. Barboros trūkstamas dalis: kelis pirštus ir batelį, nes ji buvo tikrai graži ir norėjosi tai visiems parodyti. Restauravimas trunka ilgai, todėl labai įpranti prie skulptūrų.

Sunku su jomis išsiskirti, bet malonu, kad visi vėl galės jomis gėrėtis“, – sako L. Kruopaitė.

Restauratorių nuomone, skulptūros nėra išskirtinės, bet turi vertę kaip ir visos barokinės

Šv. Barboros skulptūra nelabai turtingas. Gal jos buvo perkeliamos iš vienos bažnyčios į kitą, nes atsinaujinanti turtingesnė bažnyčia užsakydavo naujas skulptūras. Skulptūros labai ekspresyvios, kai kur ant evangelistų rankose laikomų knygų yra likę senojo auksavimo fragmentų“, – teigia L. Kruopaitė. Pasirodo, auksavimas nusitrina kruopščiai šluostant dulkes nuo skulptūrų, ypač drėgnu audeklu.

Menotyrininkė Asta Giniūnienė, remdamasi V. Drėma, mano, kad kai kurios skulptūros yra iš Šv. Jonų bažnyčios, bet tikrai ne visos. Jos drožtos ne vieno meistro.

ISSN 1822-1513 Ad­re­sas:­Uni­ver­si­te­to­g.­3,­LT-01513­Vil­nius,­VU­centriniai­rūmai,­I­aukštas,­107­kab.

Tel.­268­7089,­mobil.­tel.­8­687­49­018,­el.­p.­liana.binkauskienė@cr.vu.lt Ti­ra­žas­4000­egz.­3­spau­dos­lankai.­SL­321­ Ma­ke­ta­vo­VU­lei­dyk­la.­Spaus­di­no­UAB­„Baltijos­kopija“,­Kareivių­g.­13B,­LT-09109­Vilnius Vyr.­redaktorė­Liana Binkauskienė Vyresn.­redaktorė­Ilma Dunderienė Vyresn.­korespondentė Agnė Grinevičiūtė Straipsnių­autorių­nuomonė­nebūtinai­sutampa­su­redakcijos­nuomone.­ Redakcija­pasilieka­teisę­atsirinkti­publikuotinus­tekstus.

Už­reklamų­turinį­ir­kalbą­redakcija­neatsako.

gero meistro išdrožtos skulptūros, yra mūsų kultūros paveldo dalis. Vertingiausios skulptūros, anot L. Kruopaitės, dabar restauruojamos ir jau restauruotos: tai elegantiška šv. Barbora ir ekspresyvūs evangelistai.

Universitetas ketina restauruotas skulptūras eksponuoti Šv. Jonų bažnyčios koplyčiose. Tokiam sprendimui pritarė ir restauratoriai. Nors skulptūros iš skirtingų bažnyčių, bet į savo vietą grįžti nebegali, nes nėra tikslesnės informacijos ir vargu ar pavyktų ją rasti. Todėl nuspręsta jas eksponuoti kaip kolekciją.

E. Kurausko nuotr.