■ ■■/>> >■ Ati MIUKtVIUlUb
*
VISŲ SALIŲ PROLETARAI. VIENYKITE®
o o
RIDENTAS
i
■I
M
4
'•••
V
TO,
VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO REKTORA PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS i
Nr. 9 (519) <■
Eina nuo 1950 m.
1965 m. balandžio mėn. 7 d., TREČIADIENIS
Kaina 2 kap.
■ A
Gyvenimas pašvęstas kovai .. -z :
Padariau savo gyvenimo balansą ir virtinu, kad jeigu man būtų duota gali mybė gyventi antrą kartą, tęsčiau savo arbą toliau, kad būtų įgyvendintas vielintelis mano troškimas sukurti Tarybų aetuvą. ■
☆
Dailioji literatūra atidaro nepatyrusiai kiai nematytas gyvenimo kerteles ir siejs judėjimus. Ji mokina mus geriau mayti tuos, kurie paprastai yra kojomis nindžiojami viešpataujančių klasių; ji Biokina pažint žmones pačiuose žemuose Iisuonienės dumbluose, kuriuos įstūmė į umblvną žiaurios gyvenimo sąlygos; ji ir tai yra svarbiausia), atvaizduodama yvenimą. mokina mus suprasti jų ir klaių kovą.
Mokslas kaip upės vanduo užlies mūsų isą kraštą, — neįstengs sustabdyti joI ei baisūs gudų persekiojimai, nei kunių keiksmai, nei kratos, nei areštai, nei alėjimai. . ! Mokslą, šviesą — štai ką mums žada videšimtas šimtmetis!
☆ Tik susipratę ir eidami išvien, įvairių autų darbininkai gali įveikti stiprius sa■ o priešus ir įtaisyti pas save tokią visuo■nenės santvarką, kokia jiems labiausiai patinka.
V. Mickevičius-Kapsukas visą savo gyve nimą pašventė kovai už darbo žmonių lai mę, už engiamų tautų laisvę, už mokslą ir šviesą, už gražų, turtingą žmogų, už naują visuomenę. Jis kalbėjo: „Reikia sukurti to kią visuomenę, kurioje visapusiškai atsi skleistų ir subręstų gražiausi žmogaus dva sios polėkiai ir jo proto jėga“. V. Mickevičius-Kapsukas gimė 1880 m. kovo 26 d. (balandžio 7 d.) Būdviečių km., Vilkaviškio apskr., pasiturinčio valstiečio šeimoje. Mokėsi Marijampolės ir Mintaujos gimnazijose. Čia pradėjo skaityti nelegalią literatūrą, įsijungė į kovą prieš carizmą, už ką buvo pašalintas iš gimnazijos ir privers tas išvykti į užsienį. 1902—1904 m. m. Šveicarijos Berno universiteto filosofijos fakultete V. Kapsukas buvo laisvu klausy toju. 1903 m. V. Kapsukas įstojo į Lietu vos socialdemokratų eiles. Jis aktyviai da lyvavo 1905—1907 m. revoliucijoje, už ką 1907 m. buvo' nuteistas 8 metams katorgai ir 1913 m. išsiųstas į Sibirą. 1914 m. pra džioj V. Kapsukas iš ištremties pabėgo ir emigravo į užsienį. 1915—17 m. jis reda gavo užsienio lietuvių laikraščius „Rankpelnis“, „Socialdemokratas“ ir kt. Po Vasa rio revoliucijos V. Mickevičius-Kapsukas grį žo į Rusiją ir dirbo revoliucinį darbą. 1917 m. jis įstojo į bolševikų partiją. Didelį dar bą V. Mickevičius-Kapsukas nuveikė, organi zuodamas Lietuvos bolševikų partiją. Įkū rus Tarybų valdžią Lietuvoje, jis vado vavo tarybinei darbininkų ir valstiečių vyriausybei. Nuslopinus tarybų valdžią, dėl sunkios sveikatos būklės nebegalėdamas dirb ti pogrindyje, V. Kapsukas išvyko į Tary bų Sąjungą ir iš ten vadovavo Lietuvos pro letariato kovai. V. Mickevičius-Kapsukas mi rė 1935 m. vasario 17 d. V. Mickevičius-Kapsukas įžymus ne tik kaip kovotojas-revoliucionierius, bet ir kaip marksistinės lietuvių literatūros pradininkas. Jis yra palikęs didelį pluoštą darbų iš Lie tuvos revoliucinio judėjimo Istorijos, lietu vių liaudies gyvenimo, darbų, demaskuojan čių buržuazinę santvarką. Pažymėtini šie V. Kapsuko darbai: „Šeimyna seniau, da bar ir ateityje“, „Trumpa Lietuvos socialde mokratų partijos Istorija“, „Pirmoji Lietuvos proletarinė revoliucija ir sovietų valdžia“. „Keturiems sušaudytiems atminti“, „Lietuvos darbininkės ir poniutės“ ir kt. V. Mickevičius-Kapsukas yra ir proletari nės lietuvių grožinės literatūros pagrindėjas. Jis parašė daug apsakymų, kaip „Pabėgėlis“, „Didysis nusikaltėlis“, „Ponas viršininkas“, „Mažasis Romanas“ (vėliau išėjo atskira atsi minimų knyga „Caro kalėjimuos“). V. Mickevičius-Kapsukas parašė nema ža kritinių straipsnių apie D. Pošką, A. Ba ranauską, V. Kudirką, Br. Vargšą-Laucevičių, A. Strazdelį, plačias monografijas apie J. Biliūną ir J. Janonį. V. Mickevičius-Kapsukas buvo nuostabaus dvasinio grožio žmogus, taurus žmogus. Jo žmogiški bruožai visada būdavo pavyzdžiu kitiems. I. Kozlovas, kartu sėdėjęs su V. Kapsuku Vladimiro kalėjime, rašė: „Aš visuomet ma čiau jį, nenuilstantį revoliucionierių, kaip krištolą tyrą žmogų, nepaprastai jautrų drau gą“.
V. Mickevičius buvo labai darbštus. Jau nuo gimnazijos metų jis nežinojo, kas tai yra poilsis. Ar būdamas laisvėj ir dirbdamas revoliucinį darbą, ar būdamas kalėjime, jis daug skaitydavo, rašydavo. 1907 m. iš ka lėjimo V. Kapsukas rašė šeimai: „Per dienų dienas skaitau, rašau. .. rimtai užsiiminėju filosofijos pažiūrų tvarkymu ir likau. . . karštu istorinio materializmo pasekėju. . .“ Apie darbą jis sakydavo: „Darbas manęs ne vargina, jis kelia pasitenkinimą“. O sirgda mas rašė: „Sunku ilsėtis, neturint darbo“. V. Mickevičius-Kapsukas, būdamas dide lis internacionalistas, kovotojas už tautų draugystę, kartu labai mylėjo Lietuvą ir sa vo liaudį, žavėjosi jos papročiais, dainomis, legendomis ir padavimais. • Lietuvos jaunimui V. Mickevičius-Kapsukas padovanojo didelę dovaną — Universite tą. 1919 m. kovo 13 d. dekreto apie Darbo Universiteto atidarymą paskelbimas buvo didelis kultūrinis įvykis. Išaugusio didingo šiandieninio Universite to, gražaus, mokslo trokštančio jaunimo V. Mlckevičlui-Kapsukui nebeteko matyti. Jo jau nėra, bet gyvos jo šviesios idėjos, švie sus protas ir jautri širdis. Jo gyvenimas — amžinas pavyzdys visiško savęs paaukojimo dideliam tikslui — kovai dėl darbo žmonių laimės ir gerbūvio. V. Kapsukas — negęstantis švyturys jau nimui. V. ADAMONYTE
LAUKIAME JŪSŲ, TĖVELIAI! Jau trečią pavasarį į Universitetą renkasi studentų tėvai. Trečią kartą tėvai tarsis su Universiteto Komjaunimo organizacija — jų sū nų ir dukterų auklėjimo klausimais. Juk kom jaunimo organizacijos ir tėvų norai bendri — išauklėti mūsų studentus gerais žmonėmis, sąžiningais visuomenės piliečiais. Mūsų morali nio elgesio normų centre — žmogus, gyvenąs ne tik sau, bet ir kitiems. Komjaunimo organizacija ir šeima — pagrin diniai veiksniai, lemiantys jauno žmogaus for mavimąsi. Būna juk kartais taip, kad auklėji mas šeimoje praleidžiamas pro pirštus. Taip at sitiko su buvusiu TF II kurso studentu M. Mik šiu. kuris už girtuokliavimą buvo pašalintas iš Universiteto. Marino Mikšio motina puikiai ži nojo apie blogus sūnaus polinkius, tuo labiau, kad mūsų Universitetas jam buvo jau trečioji aukštoji mokykla. Kursas pranešė motinai apie netinkamą Marino elgesį, bet, matyt, Jau buvo per vėlu, šiandien Marinas gyvena beveik pa razitinį gyvnimą: nesimoko, nedirba. Jį išlaiko motina. Kursų komjaunimo aktyvas susirašinėja su tė vais. Ypač didelį patyrimą šioje srityje turi Istorijos ir filologijos fakulteto komjaunuoliai. Tėvai visuomet šiltai atsako į laiškus, štai ką, pavyzdžiui, rašo Stefos mama: „Dirbu sarge. Trokštu, kad pasaulyje būtų taika, kad vaikai galėtų mokytis ir niekad nematytų karo baisy bių. Noriu, kad mano duktė Stefa sėkmingai baigtų Universitetą ir dirbtų Tėvynės gerovei. Atsiprašau, kad rašau su klaidomis, mokytis nebuvo kada. Linkiu jums sėkmės!“ O neseniai ryšių skyrius užplūdo nauji laiš kai. Jų daugiau kaip 1000. Tai kvietimai tėve liams į susirinkimą, kuris vyks balandžio 10 — 11 dienomis. Tėveliai pamatys, kad jų dukros Ir sūnūs ne tik mokosi, dirba, bet Ir puikiai pasirodo sceno je. Laukiame Jūsų, tėveliai! Norime, kad Jūs iš susitikimo išsivežtumėte kuo geriausias įspū džius, o mes praturtėtume Jūsų naudingais pa tarimais, pasiūlymais. A. ULCINSKAITĖ, Komjaunimo komiteto narys