Page 1

visų

Salių

proletaral viENYKrrEsi

Hl UiNIiVBIDIS scuoencas VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO UNIVERSITETO REKTORATO, PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS

TEGU

NUO PENKTADIENIO • • • O Šeštadienį Švenčionių rajoniniuose Kultūros na­ muose šiltai buvo sutiktas Akademinis choras, kuris vietos klausytojams paro­ dė dviejų dalių koncertą. Akademinė daina skam­ bėjo apie Leniną, partiją, jaunystę. Pirmą kartą cho­ ras atliko lietuvių liaudies dainą „Už jūrių marių", ir „Po aukštus kalnus vaikščiojau" (harm. J. Tallat-Kelpšos) bei chorą iš Hendelio operos „Rlnaldo". Dėkodami už koncertą ten vykusios liaudies me­ no meistrų darbų parodos dalyviai, užrišę choro va­ dovui P. Sližiui tautinę juostą, kalbėjo: „Neuž­ mirškite Švenčionių. At­ važiuokite dažniau". O Už ilgametį mokslinįpedagoginį darbą bei ak­ tyvią visuomeninę veiklą, ryšium su šešiasdešimto­ siomis gimimo metinėmis, universiteto Filosofijos ka­ tedros vedėjas, filosofijos m. kandidatas LTSR nusi­ pelnęs kultūros veikėjas doc. E. Meškauskas apdo­ vanotas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Garbės raštu. O Sekmadienį Aktų sa­ lėje jvyko susitikimas su aktoriumi V. Kybartu. O Universiteto kavinėje įvyko antro kurso lituanis­ tų vakaras. Vyrai pasvei­ kino savo merginas su ar­ tėjančia Kovo 8-tąja, pa­ dainavo, pašoko. O Sekmadienį vakare Statybos technikume rin­ kėjams koncertavo mūsų agitmeninė brigada „Fak­ tas".

O Sudarėme kurso dar­ bo planą antram semest rui. Pavasarį susitiksime

KOVO

7 <1 Nr. 7(667]

KOMITETŲ

PASAULIO

LAIKRAŠTIS

MOTERYS,

MOTINOS. SESERYS SAVO ŠVELNIA

su režisieriumi R. Verba, aptarsime jo filmą „Ciutyta rūta". Aplankysime gar­ sųjį dramos teatrą. Susi­ pažinsime su Leningradu. Žinoma, čia išvardinti toli gražu ne visi mūsų sumanymai, o tik patys svarbiausi. Juk faktai tvir­ tina, kad mes, pirmo kur­ so žurnalistai, žmonės su galvomis. O tai — svar­ biausia.

Šypsena

susiloo net patį šal

CIAUSIĄ AKMENĮ. Medicinos fak. gydomo­ sios spec. II k. I gr. stu­ dentė G. Astachova žie­ mos egzaminų sesiją išlai­ kė vienais penketais. Da­ bar mokslo pirmūnė sėk­ mingai atlieka gamybinę praktiką Vilniaus respub­ likinėje klinikinėje „Raudojono Kryžiaus“ ligoni­ nėje. Kuo jai atsilygins už rūpestį ligoniai, kokius gražiausius padėkos žo­ džius sugalvos? Kur rasti pačią gražiau­

C Praėjusią savaitę Kauno Bendramoksliniame fakultete 36 pradinio mo­ kymo pedagogikos ir me­ todikos specialybės stu­ dentai gavo aukštojo išsi­ lavinimo diplomus.

O Kauno Bendramoks­ linio fakulteto prodekanas J. Vilutis apgynė filologi­ jos mokslų kandidato di­ sertaciją. Tai antras germanistas universitete, tapęs mokslų kandidatu.

sią gėlę, kurią Kovo aš­ tuntosios rytą padovanosi­ me savo gerosioms ma­ moms, gerbiamoms dėsty­ tojoms? Ar įtiksime bend­ rakursėms, toms, kurios kartu su mumis iki išnak­ tų sėdi komitetų posė­ džiuose, stato didelius na­ mus, dreba per sesijas, kurios dovanoja mums dainas ir didelę meilę? M. KURAIČIO, I. DAGIO, I. VOROBIEJAUS, A. BRAZAIČIO nuotr.

O Antradienį Teisės fa­ kultete įvyko mokslinės tarybos ir partinės organi­ zacijos susirinkimas. Pra­ nešimą tema „TF uždavi­ niai mokslinio tiriamojo ir mokomojo darbo srityje šiuolaikinės ideologinės kovos sąlygomis" padarė fakulteto dekanas doc. P. Kūris.

C Pirmąjį valstybinį akušerijos - ginekologijos egzaminą laikė praėjusį šeštadienį ir sekmadienį Medicinos fakulteto VI k. V ir VI grupės studentai. Dauguma studentų gerai pasiruošė egzaminui ir iš­ laikė gerais ir labai gerais pažymiais. Komisija pen­ ketu įvertino universiteto SMD pirmininko A. Ado­ maičio, Lenino vardo stipendiatės L. Liepaitės ži­ nias.

AIP JAU rašėme, pra­ ėjusi trečiadienį Aktų salėje įvyko susitikimas su LKP CK sekretoriumi drg. A. Barkausku. Kalbėta apie kai kurias ideologinio darbo proble­ mas. Savo kalboje ir atsaky­ muose j klausytojų klausimus drg. A. Barkauskas iškėlė eilę šiandieninio ideologinio darbo savitumų. Tai kultūri­ nio darbo mokslo ir techni­ kos amžiuje, ideologinio dar­ bo mūsų šalyje ryšium su tarptautine padėtimi ir dauge­ lis kitų problemų, kurios do­ mino mūsų dėstytojus ir stu­ dentus. Drg. A. Barkauskas pažy­

K

O Šeštadienį daugiau kaip penki šimtai mūsų studen­ tų Aktų salėje klausėsi Rygos politechnikos instituto estradinio ansamblio koncerto. M. KURAIČIO nuotraukoje — koncerto metu. Informacinį rinkinį paruošė I k. žurnalistės G. JANU­ ŠONYTE ir N. MACKEVIČIŪTE, V k. medikas R. MATUZAS IR ,,TS" korespondentai.

• •• ______

VISO

1969 m.

IKI PENKTADIENIO

Susitikimas su sekretoriumi mėjo, kad daugelį šiandien jaudina nacijų susiliejimo klausimas. Bet iš esmės tai nepagrįstas nerimas. Nacijų susiliejimas — tai labai ir net labai tolima ateitis. Buvo paliesta ir literatūros, meno bei kultūros vaidmuo ideologijoje ir mūsų kasdie­ niniame gyvenime. Dar ir šiandien kai kas mano, kad mene partija kovoja vien už idėjinį vieno ar kito kūrinio lygį. Tai labai siaura pažiū­ ra. Partiją jaudina ne tik tai,

bet ir pačios literatūros, dai­ lės, muzikos kūrinių meninis lygis, respublikos gyvenimo kultūra. LKP CK sekretorius A. Barkauskas palietė ir kalbos klausimą. Jis pažymėjo, kad rusų kalba yra įvairių Sąjun­ gos nacijų bendravimo kal­ ba. Kiekviena gi respublika turi savo kalbą, kuria, be abe­ jonės, turi rūpintis inteligen­ tai.

Bereikalingai manoma, kad rusų kalba gali nukonkuruo­ ti lietuvių ar kitą kalbą. Kiekvienas mūsų turi teisę kalbėti tokia kalba, kuri mums patinka. Susitikimas su LKP CK sek­ retoriumi A. Barkausku buvo labai įdomus, ir visai nekeis­ ta, kad tiek daug klausytojų susirinko praėjusį trečiadienį į Aktų salę. Mūsų inf.


2 psl.

TARYBINES STUDENTAS

RANGIAUSIAS ŽMOGUS V. LENINO LAIŠKAI MOTINAI

Nežinau, gal būt, kam nors pasirodys retorinis klausimas: ką galima vadinti viena iš didžiausių motinų žemėje? Manau, kad net abejojantis sutiks su manimi, jeigu aš to­ kia motina pavadinsiu Mariją Uljanovą, davusią pasauliui nemirtingąjį Leniną. Švelnią meilę motinai Vla­ dimiras Iljičius išsaugojo vi­ są gyvenimą, ištremtyje ir emigracijoje ta meilė palaike jį. Ir, kuo tik galėdamas, Le­ ninas stengėsi padėti mylimai motinai, giminėms ir artimie­ siems. 1895 metų pabaigoje V. Leninas ir kiti Peterburgo „Kovos sąjungos darbininkų klasei išvaduoti" nariai buvo suimti. Caro vyriausybės po­ tvarkiu jis buvo išsiųstas į

Rytų Sibirą viešai policijos priežiūrai. Rūstus Krasnojarsko kraš­ tas, nelengva įsikurti Šušensko kaime! Tačiau perskaity­ kite V. Lenino laiškus arti­ miesiems, surinktus trisdešimt septintame jo Raštų tome, — koks optimizmas ir koks rūpi­ nimasis brangiais žmonėmis! Nė žodžio apie sunkumus ir nepriteklius, tartum žmogus atvyko ne į ištremtį, bet il­ sėtis. Kiekvienas laiškas Marijai Uljanovai prasideda kreipimu­ si: „Brangioji mamyte!" Vi­ suose laiškuose jaučiamas sūnaus rūpinimasis motinos sveikata. Grįžęs iš ištrėmimo ir būdamas emigracijoje, V. Leninas dažnai rašo artimie­ siems, nepamiršta pasiteirauti

;ų apie gyvenimo sąlygas, apie motinos ir seserų svei­ katą. Štai laiškas, rašytas 1909 metais: „Brangioji mamyte!. . Man kelia nerimą tai, kad jū­ sų butas šaltas: kaipgi bus žiemą, jei dabar ne daugiau kaip 12 laipsnių? Kad tik tu nepersišaldytum. .. Ar nega­ lima imtis kokių nors prie­ monių, gal būt, pastatyti ma­ žą geležinę krosnelę? Čia dažnai taip daroma (mums nereikia, pas mus garinis šil­ dymas ir labai šilta) Ir Sibire mes taip darydavome". Sibiro ištremtis daug ko iš­ mokė Leniną. Kai RSDDP Maskvos organizacijos byloje suimami jo sesuo M. Uljanova ir M. Jelizarovas, Vladi­ miras Iljičius visų pirma ra­ mina motiną. „Stipriai, stipriai apkabinu tave, mano brangio­ ji, ir linkiu būti žvaliai ir sveikai. Prisimeni, kai mane laikė, tu taip pat įsivaizda­ vai bylą esant kur kas rim­ tesnę ir pavojingesnę, negu iš tikrųjų buvo, o juk Ma­

niakų ir Marko bylos negali­ ma nė lyginti su mano by­ la!" O kaip Vladimiras Leninas jaudinamai rūpinasi, kai su­ serga motina. Iš tolimos emig­ racijos jis duoda patarimus, pas kokius gydytojus geriau kreiptis, šiltai rūpinasi ligone. Ir nėra jo džiaugsmui ribų, kai motina išgyja. „Vakar vakare gavome tavo laišką su brangiosios mamytės prie­ rašu — rašo jis seseriai A. Uljanovai-Jelizarovai. — Maniaša ir mes visi baisiai bu­ vome nudžiuginti.., Pabu­ čiuok nuo manęs ir nuo mūsų visų kuo stipriau mamą, — tvirtai tikimės, kad ji dabar pradės taisytis be pertrau­ kų". Literatūrinį honorarą už sa­ vo straipsnius ir knygas Le­ ninas atiduoda šeimai, pasilik­ damas sau tik pragyvenimo minimumą, taupydamas tie­ siog viskam — valgiui, tram­ vajui, teatro lankymui. Tačiau kiek daug Vladimiras Iljičius bedirbtų, kiek beapribotų sa­

vo asmeninį biudžetą, pasitai­ ko piniginių sunkumų. Apie vieną tokį sutrikimą sužino Marija Aleksandrovna, ir ta aplinkybė jį labiausiai jaudi­ na. Štai laiškas, rašytas 1911 metais iš Paryžiaus, kur Le­ ninas su žmona gyvena emi­ gracijoje. „Brangioji mamyte! Ką tik gavome tavo laišką. Nadia labai dėkoja ir siunčia labų dienų. Kai dėl manęs, tai aš skubu atitaisyti nesusiprati­ mą, kurį, pasirodo, netyčia sukėliau. Prašau, nesiųsk man pinigų. Dabar man jų nerei­ kia. Aš rašiau, kad nepriima nei knygos, ne! straipsnio — viename iš paskutinių laiš­ kų. Bet paskutiniame laiške aš jau rašiau, kad straipsnį, sako, priima. Dėl knygos aš parašiau Gorkiui ir tikiuosi palankaus atsakymo. Šiaip ar taip, dabar mano padėtis nė­ ra blogesnė: dabar pinigų ne­ trūksta. Ir aš labai prašau ta­ ve, mano brangioji, nieko ne­ siųsti ir iš pensijos netaupy­ ti. Jei bus blogai, aš para­

šysiu atvirai, bet dabar taip nėra". „Vladimiras Iljičius nepa­ prastai mylėjo motiną, — rašė savo atsiminimuose N. Krups­ kaja. — Savo valios jėgą Vladimiras Iljičius paveldėjo iš motinos, taip pat paveldė­ jo ir jos jautrumą, dėmesį žmonėms". Labai skaudu, kad Marija Uljanova, kuri buvo ne tik išsilavinęs, pažangus to me­ to žmogus, bet ir idėjinis sa­ vo vaikų draugas, jų padėjė­ jas revoliucinėje kovoje, kuri rūpinosi sūnumis ir dukro­ mis, kai tie patekdavo į ka­ lėjimą, kuri ėjo paskui juos į ištrėmimą, visiškai nedaug nesulaukė iki jų gyvenimo reikalo pergalės (ji mirė 191b metais, netrukus prieš Didžią­ ją Spalio revoliuciją). Marija Uljanova žinojo, kad jos di­ dis sūnus yra pogrindinės bolševikų partijos vadas, ta­ čiau jau nebematė jo pirmo­ sios pasaulyje darbo žmonių valstybės vadovu. ■BBKnsaEMSHV

UDITORIJA. Čia šute plaukia įvairiausi žmo-* nės, įvairiausi charakte-‘ riai ir likimai. Ir kaip, kokiu žodžiu prabilti į juos, kad taptum visiems suprantamas tu ir aiškiu jo išdėstymu. At­ ir artimas? Reikia žmogui tu­ rodo, kad ta nedidukė, tam­ rėti didelę širdį, kad nors da­ siaplaukė, trapi moteris ne lelė jos tektų kitam. Ne vel­ paskaitą skaito, o pasakoja tui mus sudomino doc. M. apie jos sutiktus žmones, kal­ Mitropolskajos vadovaujama ba todėl, kad negali nekalbė­ Rusų literatūros katedra, apie ti, kad negali neatskleisti kurios dėstytojus studentai vi­ mums to pasaulio, kuris slypi suomet kalba su meile ir pa­ rusų rašytojų kūryboje. garba. j— Marija Cvetajeva į pro­ Eilinė darbo diena čia pa­ gramą neįeina. Bet aš pasi­ prasta. Ji prasideda tada, kai stengsiu jai vieną paskaitą ryto tylą auditorijose suardo surasti. Aš manau, kad jums jauni balsai ir baigiasi pasku­ bus įdomu. tinio elektros jungtuko sprag­ Studentai pritariamai šyp­ telėjimu ir nutolstančių žings­ sosi. Aišku be žodžių — jie nių aidu laiptuose. Tačiau ta pasistengs perskaityti eiles ir paprasta diena atneša dešim­ būtinai ateis į paskaitą. Ne tims, gal šimtams kažką nau­ veltui trečiakursiai, beveik ja, nežinota, nepaprasta. Stu­ kaip anekdotą, pasakoja vie­ dentai susižavėję klausosi, ną atsitikimą. Iš auditorijos net pamiršę prieš save atvers­ po paskaitos išsiveržia didžiu­ tus užrašus. Vyksta docentės lis būrys antrakursių. E. Safronovos paskaita. Tai — Pažiūrėkit, kokie oberdėstytoja, kurią studentai va­ fuksai stropūs. Netgi visi į dina nuostabia. Ji sugeba paskaitas ateina, — nusišaipė užburti meile dalykui, papras­ „senjoras".

SVEČIAI — MOKSLEIVIAI

Mes ir musų dėstytojos

TU, TAVO DRAUGAI

IR UNIVERSITETAS Pirmakursių adaptacija universitete — labai svarbi ir daugiapusė problema. Kaip sako patys studentai, dauge­ lis jų sunkiai pergyvena si­ tuacijos pasikeitimą. „Viskas atrodė kažkaip keistai. Uni­ versiteto tvarka buvo sveti­ ma. Kažko trūko. Niekas ne­ bevaikščiojo paskui mus, kaip mokykloje, nebuvo kam pa­ tarti, kaip pasielgti vienu ar kitu atveju", — šie pirmakur­ sio žodžiai, matyti, išreiškia daugumos jų nuotaikas. Studijų pradžia — didelis posūkis jauno žmogaus gy­ venime, kurį apibūdina šie momentai: pasikeičia buitinis gyvenimas, daugelis atsiskiria nuo šeimos, atsiduria „didelia­ me" mieste, naujų, nepažįsta­ mų draugų būryje, pasikeičia santykiai su dėstytojais, nepa­ žįstamas aukštosios mokyklos darbo stilius ir sąlygos, tur­ tingas, įvairus sostinės kul­ tūrinis gyvenimas. Naujos sąlygos sukelia daug nepatirtų įspūdžių, o pastarieji — sudėtingus jaus­ mus. Pirmakursio aklimatizavimasis nėra toks paprastas da­ lykas, kaip gali atrodyti. Jis priklauso nuo daugelio ap­ linkybių, o ypač nuo to, kaip vidurinėje mokykloje, šeimo­ je jaunuolis pasiruošė sava­ rankiškam gyvenimui, kokios jo individualios savybės, cha­ rakterio bruožai, o svarbiausia — kokias sąlygas sudaro aukštoji mokykla. Universitete ir mūsų fakul-

— Buvo rusų literatūros paskaita, — rimtai paaiškino pirmieji. Ir visi suprato.. . Suprato, kad negalima neateiti į pa­ skaitas, kurias skaito doc. E. Safronova, doc. E. Cervinskienė, vyr. dėst. L. Dlugovskaja ir kitos. Netenka studentui per šias paskaitas žiovauti, snausti arba klaidžioti min­ timis baltose debesų platybė­ se, o dėstytojai įrodinėti, kad paskaitas lankyti naudin­ ga ir būtina. Su užsidegimu pasakoja III kurso rusistės apie doc. E. Cervinskienės paskaitas-pokalbius, kai ji, atsistojusi ša­ lia katedros, gyvai ir įdomiai veda pokalbį apie didžiuo­ sius 19 a- rusų rašytojus, ati­ džiai ir iki galo išklauso kiekvieno nuomonę, jautriai nurodo klaidas. —■ Ji griežta, bet gera ir nuoširdi, labai objektyvi, —

sako apie savo dėstytoją stu­ dentės. Kaip galima nesiklau­ syti ir nemylėti dėstytojos, kuriai, pasakojant apie hero­ jaus tragediją, veidu rieda ašara, kuri sugeba suprasti kiekvieną studentą, rasti ke­ lią į jo širdį. Nė vieno žmogaus neįsprausi į rėmus, nes kiekvie­ nas žmogus — atskiras gyve­ nimas, atskiras pasaulis. Pa­ saulis, kuriame būna ir aud­ rų, ir tyro pavasarinio džiaugsmo. Mes nematome, kaip mūsų dėstytojos vakare grįžta namo, išsekusios ir pa­ vargusios, ir sėda prie knygų, ruoštis rytdienai, kad vėl ateitų pas mus ir prikeltų praeitį, jos herojus, su kuriais mes ir šiandien .kartu liūdi­ me, ginčijamės, džiaugiamės.

A. BAGDONAITE, Z. SASNAUSKAITE II k. žurnalistės

Pirmakursio vargai tete darbas vyksta dviem pa­ grindinėmis kryptimis: pirma­ kursių įsijungimas į naują kolektyvą, jų supažindinimas su aukštosios mokyklos dar­ bu. Pirmakursiai šiltai atsiliepia apie tradicinį jų sutikimą Sar­ bievijaus kieme, iškilmingą bendrauniversitetinį mokslo metų atidarymą, „krikštynas" ir t. t. Kai kas padaryta supažindi­ nant studentus su aukštosios mokyklos darbo metodika. Tuo tikslu buvo skaitomas specialus kursas, kuris atei­ tyje bus dar plečiamas, gru­ pėse vyksta pasikalbėjimai apie savarankiško darbo or­ ganizavimą, vidaus tvarką universitete ir t. t. Gerą iniciatyvą parodė Bibliotekininkystės ir moksli­ nės informacijos katedra, kuri pirmo kurso vadovą paskyrė dar prieš vasaros atostogas. Dėst. Urbonas susipažino su stojančiųjų bylomis, dalyva­ vo priėmimo komisijos darbe ir, paskelbus sąrašus priim­ tųjų į bibliotekininkystės spec. I k., tuojau pat aptarė su jais artimiausius uždavi­ nius. Bet yra nemaža neišspręstų klausimų, objektyvių ir sub­ jektyvių aplinkybių. Mes ne­ turime aiškaus vaizdo apie visus studentus, o tuo pačiu ir pirmakursių laiko biudže­ tą, negalima pasakyti, kokį laiko minimumą jie gali ir privalo skirti kiekvieną dieną savarankiškam darbui.

Dėstytojui, ypač tam, ku­ ris skaito teorinį kursą, labai svarbu išaiškinti, kaip jo klausytojai dalykiškai pasi­ ruošę, kaip jie sugeba įsisa­ vinti dėstomą dalyką. Papras­ tai darbas vyksta su studentų grupe, mažai tepažįstami at­ skiri klausytojai, jiems kylan­ tieji sunkumai. Dažniausiai pasitenkinama tik bendrais nurodymais, kurių ne kiekvie­ nam užtenka. Tuo tarpu pir­ mo kurso studentai, prisimin­ dami vidurinę mokyklą, labai pasigenda artimesnių kontak­ tų su dėstytojais. Labai daug pergyvenimų studentams sukelia koliokviu­ mai, įskaitos, egzaminai. Dės­ tytojai retai tepaaiškina, kas yra koliokviumas, ir spėlioja pirmakursis, ką ten darys. Studentai nežino, kuo skiriasi žinių patikrinimas aukštojoje mokykloje ir vidurinėje mo­ kykloje, kokie bus keliami jiems reikalavimai. Pirmakur­ siai ieško informacijos pas vyresniųjų kursų draugus, klausinėja, kuris dėstytojas labiau „griebia" ir pan. Jei­ gu dėstytojai supažindintų su keliamais reikalavimais prieš įskaitas ir egzaminus, mažiau būtų nereikalingo jaudinimo­ si, baimės, kryptingesnis bū­ tų ir studentų darbas. Iš pirmakursių pasisakymų matyti, kad baimės jausmas laikant įskaitas bei egzami­ nus labai didelis. Ne vienas nusiskundžia, kad dėl susijau­ dinimo nepavyko gerai išlai­ kyti egzamino. Ne visada dės­

tytojai egzaminuodami būna pakankamai atidūs, kai kurie net pagąsdinti mėgsta, sudaro pernelyg įtemptą atmosferą, o paskui stebisi, kad studen­ tas nesugeba galvoti. Galima būtų suminėti ir daugiau pirmakursio vargų. Bet ir dabar matyti, kad mums reikia nagrinėti daug svarbių dalykų: koks pirmojo kurso studentų laiko biudžetas, kaip vadovauti jų savarankiš­ kam darbui, kokie turi būti reikalavimai studentų žinioms, kokia egzaminų organizacija bei metodika, kaip formuoti teisingą pažiūrą į pasirinktą specialybę ir kt. Mūsų fakulteto katedros bei visuomeninės organizaci­ jos nepakankamai gilinasi į šiuos ir panašius klausimus, o kai kuriuos laiko savaime su­ prantamais. Bet kaip matė­ me iš studentų pasisakymų, tokios problemos egzistuoja. Mūsų uždavinys jiems padė­ ti, sudaryti rimtą darbo nuo­ taiką, kurios dabar pasigenda pirmo kurso studentas. Dau­ gelis jų nurodo, kad nepa­ kankamai dirbo per pirmąjį semestrą, nemokėjo organi­ zuoti darbo ir daro išvadą, kad antrąjį semestą dirbs daugiau. Tačiau geri norai priklausys ne tik nuo jų pa­ čių, bet ir nuo dėstytojų bei visuomeninių organizacijų pastangų.

K. SIMASKA Istorijos fak. dekanas

Daugybė turistų įvairiais Balkevičius ir senų spaudinių vedėjas N. Feigeltikslais aplanko senąją moks­ skyriaus lo šventovę — musų univer­ manas. Moksleiviai pabuvojo sitetą. Praeitą savaitę svečia­ retų spaudinių skyriuje, Lele­ skai­ vosi Vilniaus XXIII vidurinės velio salėje, bendroje mokyklos moksleiviai, norin­ tykloje, vaikštinėjo universi­ tieji studijuoti istorijos ir teto kiemais. Baigiantis vieš­ Filologijos fakultetuose. Įdo­ nagei J. Balkevičius studentų mu žinoti, kokie mokslai, rei­ kavinėje moksleivius ■pavaiši­ kalavimai laukia, kokia tvar­ no kava, papasakojo apie spe­ sąlygas. ka. Nė vienas abiturientas ne­ cialybes ir stojimo nori šokti stačia galva bet Svečiai buvo labai patenkin­ kur. Svečius lydėjo ir pasa­ ti ir jteikė J. Balkevičiui gė­ kojo apie universitetą Filolo­ lių. V. DARGUŽIS gijos fakulteto prodekanas J.

1. Jūs laimingas, kad pavyko įstoti į universi­ tetą? Ar patinka pasirink­ toji specialybė? 2. Papasakokite, kaip atrodė jums universitetas pirmaisiais studijų mėne­ siais. Ar sunku buvo pri­ tapti prie draugų, sąlygų, reikalavimų ir panašiai? 3. Kokios priemonės ir renginiai (kurse, fakulte­ te, universitete) suartina jus su Alma Mater, kole­ gomis, atskleidžia jums studentiško gyvenimo gro­ žį, pasirinktosios specia­ lybės patrauklumą? 4. Jeigu jus dalyvauja­ te visuomeninėje veikloje, tai ar šis krūvis jums yra kuo nors naudingas? Jei­ gu taip, tai kuo?

1. Taip, laiminga. Aš svajo­ jau mokytis universitete. Specialybė patinka todėl, kad ji apima daug sričių. Mes gaunam žinių ir iš fizikos, ir iš medicinos, ir iš matemati­ kos, ir savaime aišku, iš bio­ logijos. 2. Pirmaisiais studijų metais universitetas truputį gąsdino. Prie naujų sąlygų ir rei­ kalavimų jau po pirmos sesi­ jos jaučiausi pripratusi. Su draugais buvo sunkiau. Gal būt, dėl to, kad grupėje pirmaisiais metais visi sten­ gėsi išlaikyti kažkokį atstumą. Bet. . . jau nuo pirmo kurso prasidėjo kasmetinė vasaros praktika, kuri mus visus su­ artino. 3. Patinka išvykos su gru­ pe. Ir, apskritai, patinka po­ kalbiai, ginčai grupėje. Patinka studentiškos šven­ tės, jeigu jos gerai organizuo­ jamos. 4. Visuomeninėje veikloje dalyvauti teko. Nieko ypa­ tingo nenuveikiau ir naudos jokios nejaučiau. IV k. biofizlkė

MES — UNIVERSITETIEČIAI

NEIŠSENKANTI ENERGIJA

Trečius metus Vida Spūdytė studijuoja geo­ grafijos mokslus Gamtos fakultete. Ne tik labai ge­ rai studijuoja. Pirmajame — antrajame kursuose bu­ vo fakulteto profbiuro na­ rė, nuoširdžiai atliko jai pavestas pareigas sunkia­ me organizaciniame sek­ toriuje. Praėjusį rudenį fi­ zinės geografijos būrelio nariai Vidą išrinko savo būrelio pirmininke. Mat, Vida ir SMD darbe daly­ vauja nuo pirmojo kurso. Jau 2 pranešimus paruošė. Jos linksmas juokas ir skardus balsas labai tinka studentiškame būrelyje. K. TURONIS


TARYBINIS STUDENTAS

|3 psL

1

IRENA MACKEVIČIŪTĖ

„IR KO TAS ŽMOGUS GYVENDAMAS NEPRASIMANO...'' UŽ RAŠYTOJOS Dar Selingas rašė, kad filologu gimti taip pat bū­ tina kaip ir poetu. Lituanistas-rašytojas, rašytojaslituanistas. Daugybė atve­ jų, kai tos sąvokos neat­ skiriamos. Teiginį, toli neidami, galime pailiust­ ruoti kad ir studentų li­ tuanistų (dėl viso pikto dar pridursime „ir žurna­ listų") pavyzdžiu. Litera­ tūriniai konkursai, „TS" puslapiai, sienlaikraš­ čiai. .. Liūto dalis čia ten­ ka lituanistams. Matyt, gimtosios kalbos žinoji­ mas, literatūros pažinimas ir kūryba tvirtai surišti. Retesnis atvejis, jei ei­ sime toliau, kad draugiš­ kai sugyventų mokslinin­ kas ir rašytojas. Tačiau mūsų Lietuvių literatūros katedroje tokių žmonių yra, nors jaunesnis ar mažiau smalsesnis to gal dar ir nespėjo sužinoti. Viena iš tokių — docentė P ČESNULEVIČIŪTE. Mūsų korespondentė M. Vaitiekūnaitė kreipėsi į ją su keletu klausimų, į kuriuos dėstytoja sutiko atsakyti: — Ar būdama studente Jūs jau rašėte? Jeigu taip, ar likote ištikima tam pa­ čiam žanrui? — Taip. Seminarinius ir kursinius darbus. Ir likau ištikima šiam žanrui — jau 16 metų juos atidžiai skaitau, tiesa, kitų para­ šytus. — Kaip derinasi tarpu­ savyje Jūsų mokslinė-pedagoginė veikla ir kūry­ ba?

DARBO

STALO

—■ Šiaip taip. Kai reikia dirbti — dirbu, kai gali­ ma trupučiuką atsikvėpti — „kuriu" (dabar jau — tik sau, kad būdama pen­ sininkė galėčiau pasakyti: „Ir ko tas žmogus gyven­ damas neprasimano...“). — Kaip Jums atrodo, kodėl daug lituanistų, tu­ rinčių kūrybinių sugebė­ jimų, nebaigia universite­ to? — Negaliu pasakyti. Gal dėl to, kad tuo metu jiems didžiausi autoritetai — tai jie patys ir jų drau­ gai, kurie juos supranta. — Jūsų kūrybiniai pla­ nai? Ką norėtumėt pasa­ kyti lituanistams — pra­ dedantiems rašytojams ir poetams? — Norėčiau priminti tik viena: ateiti į literatū­ rą — nesunku, išsilaikyti joje — ne taip lengva. O didžiausi mano kūrybiniai planai — kasmet įkvėpti bent vienam lituanistui pa­ stovią meilę dramaturgijai ir teatrui. Dėstytoja - dramaturge daug ką nutylėjo. Jeigu prisimintume visas jos pjeses, matytas saviveikli­ ninkų scenoje ar girdėtas per radiją, ta! galėtume suabejoti, ar iš tikrųjų ji tik „kursinius ir seminari­ nius darbus" rašė. Faktai — atkaklus dalykas, ir jų nutylėti neįmanoma. Štai keli pavadinimai pjesių, kurių autorius — doc. P. Česnulevičiūtė: „Kaltinin­ kai" (1959), „Jų pirmoji diena" (1961), „O debesys plaukia ir plaukia..." (1964) ir kt.

Kovo 4 d. minėjome Artūro elgėsi kaip sąmoningas ir Reųračio (Kazio šlaito) 75-sias valdžiai gimimo metines. Jis buvo ir partijai, ir Tarybų draugas. Pasiliko revoliucijos poetas, ir revo­ ištikimas liucijos karys, kovojęs už nepartinis, kaip jis man sa­ Tarybas Lietuvoje. Su keliais draugais 1921 m. įsteigė Lie­ kė, tik todėl, „kad dėl savo tuvių proletarinių rašytojų ir sveikatos būklės daug dirbti poetų J. Janonio v. sąjungą. negaliu, o nedirbti ir būti tik Gyveno poetas neilgai, tik balastu partijoje nenoriu". trisdešimt metų, bet paliko ryškų pėdsaką kovos už so­ Sąjungoje (Lietuvių proletari­ cialistinę ateitį ir lietuvių re­ nių rašytojų ir poetų J. Ja­ voliucinės poezijos istorijoje. nonio v. sąjungoje) buvo ga­ Ir sunkiai sirgdamas, jis ne­ paleido plunksnos iš rankų. na drausmingas ir visada sa­ Iki paskutinio atodūsio sen­ varankiškas. Tada visą savo kančias savo jėgas atidavė laiką praleisdavo, rašydamas tarybinio gyvenimo kūrimui. ir skaitydamas Mirė 1924 m. spalio 7 d. eilėraščius knygas. Maskvoje. Jo gimimo sukakties proga spausdiname J. MISEVIČIAUS (Iš LKP CK Partinio archy­ paruoštą medžiagą iš archy­ vo. Autorius kol kas neišaiš­ vo ir Vakarų tautinių mažu­ kintas). mų komunistinio universiteto (VTMKUJ dudentų žurnalo Teko man daugiausia su „Kolektyvas“ bei F. VAIŠNO­ juo (A. Regračiu) susitikti, RO“ prisiminimus.

Su juo (A. Regračiu) susi­ pažinau 1921 m. Tų pačių me­ tų žiemą drg. Giedrys mane įtaisė pas jį gyventi. Jis tuo­ met buvo ką tik grįžęs iš Raudonosios Armijos. Dirbo Tautybių reikalų liaudies ko­ misariate sekretoriumi. Nuo pirmųjų dienų, nepaisant to, kad buvo nepartinis, visada

Į KETVIRTO KURSO LITUANISTĖ ... O upėse Daužysis žuvys į ledą. Nuo žolės lig žolės, Nuo žmogaus lig žmogaus, Nuo aušros ligi vakaro — Tyli eglės, sustingę keistai. Keliais. Tyli žolės, Skauda — neskauda. Ir vandenys tyli. Atradai — netekai. ... O blyški šypsena Po vidudieniu saule Nebylūs Tik vienintelį rytą. Vaikšto žmonės Ir akimirkai menkai Bedugnių kraštais. Užsimerkti baisu.. . Duokit gėlo vandens Į save — nuo baisios Iš molinio ąsočio! tylumos, Į save — nuo išauštančio ryto. . . Balandy sulos atsigėrėm, O gal paukštės mane Rugsėjy lapus sušluosim. susapnuos Per vasarą — žmonės ir Liepų saulės lašais žvėrys — apkritusią? Gyvenam po šlamančiais uosiais.

jau jam gulint Džiovininkų instituto ligoninėj ir sanato­ rijoj, kai nuvažiuodavau jo aplankyti. Prašydavo visados atsivežti savo eilėraščių, ku­ riuos jam skaitydavau. Regratis buvo labai akylus ir uvėrus kritikas. Vienu aštriu žodeliu kartais apibūdindavo viso kūrinio esmę ir vertę.

Virš uosių — ramybė supas. Ko tikimės? Žemei ką žadam? Sulauksim žiemos.

NESIBAIGIANTI KELIONE Irena auga, jos poetinis žo­ dis darosi vis tvirtesnis ir Įvairesnis. Daugiaprasmiai daiktai, anksčiau buvę neby­ lūs ar nesuprantami, dabar klusniai atsiveria — iš jų, kaip iš senų šulinių, semiama poezija. Po išoriniu sluoks­ niu, po dienų dulkėm ir nu­ kritusiais lapais vis aiškesnė darosi žemė — amžinai gyva ir kasdien kitaip poetiška. Ry­ šys su žeme, ryšys su me­ džiais, su žuvimis, besipla­ kančiomis po ledu, su ištiki­ mais savo lizdui paukščiais — visa tai eilėraščiuose virsta amžina gyvybe, natūraliu, šil­ tu jausmu. Eilėraščiai be galo moteriški, net trapūs, bet kartu ir pilni savotiškos pa­ slėptos jėgos — kuklumas ir baimė būti per grubiai tarsi pritildo poetės balsą. Irenos poezija — tai visa,

kas mus supa, kas gyvena kartu su mumis. Tikrovė lyg ir netransformuojama — ji sudvasinama, pagilinama — „vaikšto žmonės bedugnių kraštais", ieškodami ryšio su kitais, bet dažnai taip ir ne­ rasdami jo. Tas nepaliauja­ mas ieškojimas, ėjimas su­ teikia eilėraščiams daug ju­ desio — ne tiek išorinio, kiek vidinio, skausmingai be­ siilginčios sielos judesio. La­ bai dažnai kelias ir širdis ap­ gauna — kur tada „su liūde­ siu tyliu eiti?" Ir norisi, be galo norisi tokiom akimirkom „į save — nuo baisios tylulumos, į save — nuo išauš­ tančio ryto. .Kiek reikia jėgos, kad vėl paliktum save ir dar kartą eitum į kitus — taip dažnai piktus ir nepatik­ lius. Ta sunki kelionė nieka­ da nesibaigia:

Revoliucijos poetas ir karys Sakydavo savo nuomonę sta­ čiai, nepataikaudamas ir nesu­ švelnindamas. Lygiai taip ašt­ rus ir negailestingas būdavo ir savo kūrinių atžvilgiu, mėgdamas ironizuoti juos, bet kartu ir mylėdamas. Apie savo nepagydomą ligą visados kalbėdavo šypsoda­ masis, niekados nedejuoda­ mas. Per tai ir aplankymai jo, net kai jau visiškai nebu­ vo vilties jam išgyti, praeida­ vo neprislėgtai, gyvai, Jis stengdavosi neparodyti savo sunkių kūno ir dvasios kan­ čių(. ..). Visados gyvai domėdavosi gyvenimu už ligoninės sienų, literatūros dalykais, uoliai sekdavo laikraščius ir t. t. Visados gyvai kalbėdavo bėgamosios politi­ kos klausimais. (Laišku Regratis) praneša man, prisiųsdamas iškarpą iš „Vilnies", kad Amerikos draugai surinkę mudviem ke­

A. REGRACIO

75-OSIOS GIMIMO METINĖS

liolika dolerių atlyginimui už mūsų raštus. Klausia mano nuomonės, ar aš manąs juos priimti. Jis, nors labai stokodamas, linkęs buvo atsisa­ kyti tų pinigų, manydamas, kad poezijos darbas darbi­ ninkų spaudoj yra grynai vi­ suomeninis darbas, kuris turįs būti be jokio atlyginimo. Tie pinigai, kaip ir kita draugų amerikiečių parama, buvo su­ naudoti tik vėliau, Regračiui atgulus į ligoninę, jo gydymui. (V. Žalionis. Arturas Regratis. — „Kolektyvas“, 1929 — 30. Nr. 35, p. 18 — 19).

Tik 1923 metų rudenį, kai prasidėjo nauji mokslo metai VTMKU Lietuvių sektoriuje, aš susitikau Lietpropoetų Są­ jungos pirmininką Zigmą Va­ laitį, perdaviau jam pareiški­

Gražiųjų knygų autorius Juozas Paukštelis — jubi­ liatas. Kovo 3-čiąją jam, ryškiam tarybinės lietuvių li­ teratūros atstovui, sukako septyniasdešimt. O mes, 1935 metais Kėdainių gimna­ ziją baigusieji jo auklėtiniai, irgi persiritome per penktąją dešimt). .. .Laikas bėga, bet mūsų atmintyje tebėra gyvas mūsų mokyklos literatūros mokytojo paveikslas. 1932—1933 metais mums, besipūkuojantiems jaunuo­ liams, didžiausia įspūdį darė J. Paukštelis — romantikas, didžiulis grožio gyvenime ir mene mylėtojas, karštas

RAŠYTOJO JUOZO P AUKSTELIO 70-ClUI

Russo, Šilerio, Gėtės, A. Mic­ kevičiaus gerbėjas. Skaitėme ką begaudami iš mokytojo rekomenduotų autorių, vaikštinėjome Smilgos pakrantė­ se, vadinamojoje Kėdainių Šveicarijoje, dūsavome, šir­ džiai lengvumo „laukinėje" gamtoje ieškojome. Nebuvo­ me atsisveikinę su krikščio­ niškomis iliuzijomis, Jas ypač sėjo kapelionas Sirūnas, dešinioji spauda. Baigęs Teo­ logijos-Filosofijos fakultetą, praeityje susijęs su klerikali­ nių organizacijų veikla, besispausdinąs katalikiškuose lei­

Be ilgo ir dulkino kelio Nieko daugiau nėra. .. Varva sakai nuo eglių Ties kirvarpuotais vartais, Ir šunys piktai aploja Mano šešėlį pilką. Praeisiu, praeisiu, praeisiu, Nes pakeles lapai apklojo, O sniegas kažkur —• Nuo žolės lig žolės, Toks baltas. . . Nuo žmogaus lig Pamiršite mano akis, žmogaus, Kuriose — tik dulkinas kelias Nuo aušros ligi vakaro — Ir būsimas baltas sniegas. .. Keliais... Einama ne tuščiomis — ne­ ŠAUKSMAS šamas geras ir protingas žo­ Sušuksi — dis. Skausmas sunkus kaip Aidų aidais akmuo, kiekvienas iš mūsų Atsiliepia miškų ežerai. Nė vilko pėdos. turi pasiimti savo dalį, kad Tik niekur — kitiems būtų lengviau: Rasos nubrauktos. Sugrįžta atgal aidai, Vakarais pasidalykim, Keisti ir beprasmiškai sunkūs žmonės! Ištįsta, artėja šešėliai.. . Tik niekur nebėgsi, Taip ilgai jie trunka, Niekur. Taip ilgai. . . Nors žemė — erdvi ir Ačiū tau, Irena, už šituos didžiulė. žodžius. Ir sėkmės. Tegu visi Apeisi ją keliais. tavo eilėraščiai būna tokie —■ Apvalią, Sugrįši prie tų ežerų neskambūs, bet tikri. Ir vėlei sušuksi — O. BALIUKONYTE Į erdvę.

diniuose J. Paukštelis mums atrodė savas. Tad buvome nustebinti, kai jis neįsijungė j oficialiai uždraustos ateiti­ ninkų organizacijos veiklą ir nedviprasmiškai davė supras­ ti, kad nori būti toliau ir nuo tautininkiškos „pozicijos" ir nuo krikdeminės „opozici­ jos". Karštai jis parėmė vien sumanymą steigti gimnazijo­ je viešą literatūros būrelį. Grožio J. Paukštelis visad ieškojo ne antgamtiniame pa­ saulyje, o gyvoje realybėje: mūsų krašto gamtoje, jo dar­ bo liaudyje. „Gyventi, gyven­

ti amžinai /.. ./ Kas nejun­ ta gamtos grožio, tas tegul negyvena /.../ Gyventi žmo­ gumi ir mylėti, žydėti su šimtažiedėmis alyvomis", — rašė jis 1928 m. „Vidurnak­ čių baladėje"... Pasaka jo kūryboje suaugusi su tikro­ ve. Mus į literatūros švento­ vę įvesdinėjo Levukas iš „Našlės sūnaus" (1932), kuris ir didžiausiame varge nesilio­ vė svajojęs: „.. .Mokysiuos, būtinai mokysiuos. Kad galė­ čiau būti tokiu žmogumi, ku­ rie visokias knygas, gražiau­ sias dainas rašo. Jie, tur būt, karališkose karietose važinė­

mą dėl įstojimo į Sąjungą, o taip pat daugiau kaip dešimtį naujų eilėraščių, su kuriais prašiau supažindinti Artūrą Regratį. Po kiek laiko aplan­ kiau patį Regratį. Čia man daug padėjo A. Merkytė (Lavenos Liuda). Ji mane tiesiog nusitempė pas A. Regratį. Įspūdis buvo visai neblogas. Regratį radome savo kamba­ ryje. Nors jis sirgo plaučių tuberkulioze, bet šį kartą buvo apsirengęs juodu fren­ čių ir laikėsi gana santūriai. Jis mus sutiko labai manda­ giai, šypsojosi, nors ligonio išvaizda sunkiai buvo pasle­ piama. Pirmiausia ėjo kalba apie mano jam perduotus susipa­ žinti eilėraščius. Daugumą ei­ lėraščių jis įvertino teigia­ mai, kitus smarkiai, bet man­ dagiai kritikavo. Patarė dau­

ja, žmonės jiems, kaip vysku­ pui lenkiasi"... Mūsų mokytojas neatskiria­ mai suaugęs su gimtąja žeme ir realistine lietuvių literatū­ ra. Jau tais laikais jis nuo­ lat kreipdavosi į Donelaitį, Žemaitę, Biliūną, žavėjosi Vaižganto „Dėdėmis ir dėdie­ nėmis". Gal dėl to jo „Kai­ mynuose" (1939) Jonuko ir Saliamutės meilė daug kuo primena Vaižganto Mykoliuko ir Severiūtės tragediją... Rašytojas mėgo rusų ir V. Europos realistinę klasiką. . . Koks švarinantis ir tyras at­ rodė jo pamokose Gogolio juokas... Kaip reikšmingai skambėjo Dostojevskio hero­ jų kančios! .. Mūsų mokyto­ jas mylėjo realų gyvenimą, realią istoriją ir pagrindinį jos didvyrį — darbo žmogų.

giau skaityti rusų poetus ir mokytis iš jų. Žinoma, jis daugiausia rekomendavo Proletkulto ir „Kuznicos" poetus, tačiau patarė skaityti ir A. Bloką, o taip pat S. Jeseni­ ną, bet per daug nesusižavėti jais. Po to dar keletą kartų teko susitikti su A. Regračiu. Nors jį dažniausiai rasdavome gu­ lintį lovoje, bet jis visuomet atrodė linksmas ir žvalus. Gu­ lėdamas arba pusiau sėdėda­ mas lovoje, jis nesiliovė dir­ bęs. Bent kiek sveikatos būk­ lei pagerėjus, jis be paliovos rašė. Salia lovos stovėjęs ne­ didelis staliukas buvo užvers­ tas išrašyto popieriaus gaba­ lais. Pas jį apsilankiusius draugus jis kviesdavo dar ir dar kartą apsilankyti ir pasi­ kalbėti apie paskutines nau­ jienas proletarinės poezijos srityje (F. Vaišnoras). Jis ryžtingai smerkė baudžia­ vą ir Lietuvos bajorų atitrūki­ mą nuo liaudies. Daug kuo nepriimtina jam atrodė ir buržuazinė tikrovė. Mėgia­ miausias jo eilėraštis buvo V. Kudirkos „Labora". „Tas ne žmogus, kas parduoda savo įsitikinimus už trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą", — nuolat tvirtino jis. Iš J. Paukštelio lūpų dažnai esame girdėję žodžius apie „supelyjusius" nuo apatijos tinginius, kurie eina į kapą „be likusio ženklo, kad žmogumi buvę”. Šitokius žmones jis pavaizda­ vo savo „Pirmuosiuose me­ tuose" (1936). Didžioji knygos autoriaus ir mūsų, jo mokinių, klaida buvo ta, kad mes, reakcinės ideologijos poveikyje, suta(Nukelta į 4 psl.)


Fuksologija

Gražiųjų knygų autorius (Atkelta iš 3 psl.) patindavome supuvusią bur­ žuazinę moralę su gyva ma­ terializmo filosofija, o „išga­ nymo" ieškodavome religijos atnaujinime. Gyvenimas vie­ niems anksčiau, kitiems vė­ liau padėjo atrasti tikrą kelią. Apgraibomis rašytojas neretai ir anksčiau jį užčiuopdavo. Ne veltui sunkiausiais kaize­ rinės okupacijos metais jo Levukas žavėjosi „ciciliko" dovana. Nors reakcionierių kalbos apie materializmą ir komunizmą baugino mus, so­ cializmo idėjomis gyvenan­ čio žmogaus grožio negalėjo­ me nepastebėti. Per sunkias kančias, vidi­ nes kovas atėjo J. Paukštelio ir mūsų, jo mokinių, išsivada­ vimas. Literatūroje tai ryš­ kiai atspindi paskutinieji ra­ šytojo romanai: „Jaunystė" (1959) ir „Netekėk, saulele!" (1963). Abiejų knygų Valen­ tas turi daug J. Paukštelio bruožų. Rašytojas netapo re­ voliucionieriumi buržuazijos valdymo metais. Bet jis nie­ kada nepamiršo savo liaudiš­ kos kilmės, kaizerinės okupa­ cijos žiaurumų ir žąsis ga­ niusio našlaičio vargo. „Tos žąsys, — prisimena jis, — buvo man taip įkyrėjusios, kad paskui ir užaugęs, jau studentu būdamas, kone kas­ nakt jas sapnuodavau". Jaunyste pasėjo kūrėjo sie­ lon grūdą, kurio vaisiai veš­ liai subujojo Tarybų valdžios metais. Tai nuolat pabrėžia pats autorius. „Dažnai man atrodo, — sako jis, — kad vaikystė — jaunystė davė man viską, kad tik jos su­

krautas dovanas, vėliau pamažėli, po kruopelę kitiems aš dalinau ir tebedalinu". Per pamokas J. Paukštelis yra pasakojęs mums apie sa­ vo kūrybinių lobių šaltinius. Vienas iš jų yra karo metais rašyto dienoraščio puslapiai. Kitas papildomas tikrovės pa­ žinimas iš pasakojimų ir kny­ gų. Tik laikotarpio žmonitj gyvenimo giliu studijavimu įgaunama ta aiškiaregystė, be kurios ir didžiausias talentas nesukurs ilgaamžio veikalo. Mūsų mokytojas ragino mus, plunksną smailinusius Kėdai­ nių moksleivius, kaupti savo ir kitų gyvenimišką patyrimą užrašuose, bloknotuose ir dienoraščiuose. Šis jo patari­ mas būtų naudingas ir dabar­ ties jaunimui, mėginančiam savo jėgas grožinėje kūrybo­ je. Norint giliai pavaizduoti žmogų, reikia jį gerai pažinti. Gyvenimas nėra „tik links­ mos vaikštynės, tik smagi puota prie apkrauto stalo". Tai kiekviena proga pabrė­ žia J. Paukštelis. „Gyvenimas — porina jis, — sunkaus dar­ bo, didelių pastangų, kovų, ištvermės ir kantrybės kelias". „Jaunvstės" autorius linki mums ugnelės moksle ir dar­ be, kovose dėl galutinės ko­ munizmo pergalės. Atsilygin­ sime jam tuo pačiu. Tikėsi­ mės, jis, kaip ir iki šiolei, jaunatviškai neš gyvenimo metų naštą ir pradžiugins mus dar ne vienu įžymiu kū­ rybiniu laimėjimu. Doc. J. ZINKUS

TADO PETUSEVSKIO NUOTYKIAI 1579 m.

5. Per aspera ad astrai O tos žvaigždelės kur kas aukščiau, negu Zodiako ženklai ant Alma Mater observatorijos! Bet aplin­ kui tiek draugų ir pagun­ dų — nuo mokslų gerklė perdžiūsta. Ir liejasi rau­ donas reinvynis iš vienuo­ lyno rūsio...

7. Tadas nepalūžo. Per aspera ad astra! — karto­ jo jis. Sykį Jono bažny­ čioje jis surėmė išminties špagas su kolega Ųzbonu. Jėzuitams Ir studentams ūžiant, Įsiliepsnojo ginčas — reikalingi sociologiniai tyrimai ar ne? Disputas baigėsi peštynėmis — Petuševskio oponentas užsi­ dirbo viena mėlyne dau­ giau ir pasidavė...

6 Ilganosiai jėzuitai apuostė tuščius butelius, ir rektoriaus įsakymu bičiu­ liai apleido stuokynę. Prieš „kelionę" jie, vyk­ dant jėzuito Madžo in­ strukciją, buvo sugėdinti kurso susirinkime ir sai­ kingai išplakti rykštėmis.

8. Vieną gražią dieną Tadas gavo laišką. „Ta­ deušai", rašė senasis Petuševskis, „mūsų kaimy­ nas buvo jomarke Vilniuj ir matė tave įkaušusį, vi­ sokius niekus blevyzgojantį. Gėda. Gyvenk kaip išmanai, niekdary!"

H caiiVBIDIS SCČID6I X<V.>

„Linksmoji auditorija“ visa susirinko? Puiku. Tikrint ne­ tikrinsiu, bet sąrašiuką vis dėlto padarykite... Oberfuksas — galva! Oberfuksas tik metais pa­ senęs fuksas. Šį epigrafą pasirinkau ne todėl, kad noriu išpopuliarin­ ti savo draugo, jautrios šir­ dies poeto, mažai težinomo, bet aktyviai besispausdinančio ant universiteto suolų ir sienų, kūrybą. Ne. Šis ketur­ eilis pilnai apibūdina mano mokslini darbą. Užbėgdamas įvykiams į priekį įspėju, kad tai visai nauja mokslo šaka. Mes... Tiesą pasakius, visus darbus atlikau aš vienas, bet dėl sa­ vo įgimto kuklumo... Taigi aš. .. Tai yra, mes ją linkę

pavadinti fuksologija. Pradėsim viską nuo pra­ džios. Niutoną privertė gal­ voti obuolys, Archimedą — vonia. Mane — „Ponios ir ponai". Arba, tiksliau pasa­ kius, — eilutėje prie kino teatro vienas šalia kito sto­ vintys fuksas ir oberfuksas. Tai tikriausiai vienintelė vie­ ta, kur šių dviejų visuomeni­ nių formacijų atstovai sutin­ kami kartu. Juos sugretinus, kilo idėja. Kuo skiriasi tarpu­ savyje fukso ir oberfukso gal­ vos? Gal tarp jų yra koks nors mokslo dar neištirtas ryšys? Pradėjau tyrimus... Mokslinis darbas būtų už­ baigtas jau seniai, jei ne oberfuksų nesuprantamas el­ gesys. Jei fuksai tiesiog gru­ pėmis leidosi išmatuojami, džiaugdamiesi, kad bent savo tuščių galvų matmenimis gali pasitarnauti mokslui, tai oberfuksai kategoriškai atsi­ sakė. Ką gi. Teko pristabdyti

mokslinius tyrimus iki arti­ miausios stipendijos. Stipendijų mokėjimo dieną, vakarėjant, atsirado visa eilė studentų, kurie ardami nosi­ mi žemę, slinko Čiurlionio gatvės link. Dabar jie leidosi matuojami kiek tik širdis geidžia. Matau, daugelis skeptiškai šypsosi. Sakote, kad ten buvo ne vien tik oberfuksai. Aišku, kiekvienas išgėręs fuksas — „oberfuksas". Teko naudoti moksliškai pagrįstą atranką pagal principą „fuksas konja­ ku nekvepia". Šiuo teiginiu remdamasis galiu drąsiai tvir­ tinti, kad išmatuotos galvos priklausė tikrai oberfuksams. 'Moksliškai apdorojęs visą gautą medžiagą, aš... Tai yra, mes gavome stulbinantį rezultatą. Ryšys tarp fukso ir oberfukso yra, tik koks — neaišku! V. ŽEIMANTAS EF II k. sutdentas

PABŪKIME VIENOS 1. Gera gaspadinė iš nieko valgyt padaro. 2. Šventa Ona — gera žmo­ na: duoda duonos su Smeto­ na. 3. Mergina su kanape už­ auga, su šunim pasensta. 4. Gramdo merga puodą — gaus bernelį juodą.

5. Mandravoja kaip karvė ant ledo. 6. Gyvenimas be vyro kar­ tesnis už pipirą. 7. Gvoltu bučiuojant, dva­ sia dvokia. 8. Aš už našlio — kaip už baslio. 9. Geriau po seno barzda, nekaip po jauno lazda.

10. Bloga pati ir gerą vyrą pagadina. 11. Iš veido sviesto nesuk­ si. 12. Mylėk kaip dūšią, krėsk kaip grūšią. 13. Kai dukrelė suskato, ir močiutė suprato. (Parinkta iš knygos „Patarlės ir priežodžiai")

„Gerbiama Redakcija! At­ leiskit, kad trukdau Jus tokiu keistu klausimu. Aš dažnai skaitau „Tarybinį studentą" ir matau įvairių organizacijų skelbimus. Gal kartais galė­ tumėte patalpinti ir mano? Kreipiuosi į jaunas mergi­ nas, norinčias sukurti šeimą, bet kažkodėl negalinčias su­ rasti sau partnerio. Man 26 metai. Studijuoju

Noriu vesti!

Carno 15—56, M. K. Laukiu laiškų". REDAKCIJOS PRIERA­ ŠAS: Kol „Švyturys" svarsto, ar reikalingi kam­ bariai, kuriuose galėtų su­ sitikti vyrai ir moterys, norintieji susituokti, mes bandysime jauniesiems pa­ dėti kur kas kukliau. Gal ir skelbimas suieškos gy­ venimo palydovą?

ketvirtame kurse, tiksliuosius mokslus. Esu šiek tiek liek­ nas, romus, mėgstu nešioti gitarą ir plauti grindis. Jeigu kas iš merginų, tu­ rinčių rimtus ketinimus su­ kurti jauną tarybinę šeimą, norėtų susipažinti su manimi, prašau rašyti adresu: Vilnius,

Y Nepamiršk, kad yra pa­ skelbtas konkursas fakultetų turistiškiausioms akademi­ nėms grupėms išaiškinti (tai­ syklės š. m. „T. studento" sausio 17 d. numeryje). Nu­ galėtojų kiekvieno semestro Kovo 9 d. 19 vai. Teisės pabaigoje laukia premijos. fakulteto vakaras. Y Kovo 14 d. įvyks steigiaĮ vakarus įledižiama tik su studentų pažymėjimais. Kultūros klubas

„Krokodilas" primena: kas dalyvauja jo „Sąmojingųjų olimpiadoj", turi kuo greičiau išsiųsti atsakymus į pirmojo turo klausimus. Greitai mūsų laikraštyje bus išspausdinti antrojo turo Y Žiema gyvena paskuti­ klausimai. nes dieneles. Tad skubėk ją palydėti ir sutikti pavasarį. Primename, kad „Tarybinis Tai geriausia padaryti turisti­ studentas" išduodamas prenu­ niame žygyje. Š. m. kovo 8—■ meratoriams penktadieniais ir 9 dienomis organizuojamos šeštadieniais. Laikraštį atsi­ dviejų dienų kelionės: imti būtina tomis dienomis. Raigardas (vieta, susijusi M. K. Čiurlionio gyveni­ VI ir „Tauro" bendrabu­ su mu bei kūryba) — Baltosios čiuose valgyklos dirbs taip: Ančios pakrantės. Kovo 7 d. 8—10 vai. ir 12 Daniliškių piliakalnis — —16 vai. Kovo 8 ir 9 d. 12—16 vai. Lojaus miškas — Bagdanonys Centrinių rūmų valgykla — (tur būt, slidėmis). Y Kovo 22—23 d. d. Lat­ 8 ir 9 d. d. nedirbs. Studentų profkomitetas vijos Valstybinio universite­ to studentai mus kviečia į savo turistinį sąskrydį, kur AKTŲ SALĖJE Kovo 7 d. 18 vai. Konser­ įvyks draugystės vakaras, vatorijos studentų klasikinio kliūčių ruožo, sąmojingumo ir kt. konkursai. džazo sekcijos koncertas. Y Neseniai prasidėjo turis­ Dalyvauja trys džazo ko­ lektyvai. Lektorius Vizgirda. tų kvalifikacijos kėlimo kur­ sai — ruošiami turizmo in­ Poilsio vakaras. struktoriai. Čia išmoksi žygių Kovo 9 d. 15 vai. Rinkėjų organizavimo, kaip įveikti kaip susitikimas su deputatais. sraunias kalnų upes, Radijo ir televizijos komiteto žygio metu prisidėti prie gam­ estradinio orkestro koncertas. tos apsaugos ir kraštotyrinio Vadovas J. Vadauskas. Daly­ darbo. Paskaitas skaito paty­ vauja: solistai J. Mašanaus- rę turistai (sporto meistrai), kas, O. Valiukevičiūtė, mote­ universiteto dėstytojai. Dar nevėlu — ateik! rų oktetas.

SPORTAS

tarpfakultetinės Dvi dienas vyko uni­ versiteto slidinėjimo pirmenybės. Šiose var­ žybose dalyvavo visi stipriausi universiteto slidininkai. Pirmąją die­ ną moterys įveikė 5 km nuotolį, o vyrai — 10 km. Moterų tarpe čem­ pione tapo Gamtos fa­ kulteto IV kurso stu­ dentė A. Sešetaitė. Ji 5 km įveikė per 22 min. 25 sek. Tik 13 sek. jai pralaimėjo ekonomistė J. Krivaitė. Trečią vie­ tą užėmė gamtininkė O. Bartkaitė. Vyrų tarpe nepralenkiamas buvo III kurso gamtininkas V. Mikulionis. Jo lai­ kas — 41 min. 35 sek. Antruoju buvo VI kur­ so medikas J. Laurina­ vičius, o trečiuoju — chemikas K. Sasnaus­ kas. Antrąją dieną vyko estafetės: 4X3 km mo­ terims ir 4X5 km vy­ rams. Moterų tarpe pajėgiausios buvo eko­ nomistės Raudoniūtė, Bardzilauskaitė, Dauginytė ir Krivaitė, vyrų tarpe — medikai Mor­ kūnas, Misiūnas, Saka­ linskas ir Laurinavi­ čius. Kovo 13—14 dieno­ mis Vilniuje įvyks tra­ dicinis mačas su Rygos universiteto slidinin­ kais.

A. KUPČINSKAS

masis vandens turizmo sek­ cijos susirinkimas. Jei turi žąsino savybių — laukiam! Susiviliojęs bent vienu kvietimu, užeik į VVU Turis­ tų klubą (Sporto katedra) kiekvieną antradienį bei penktadienį 20 vai. UTK

PADĖ KA Filologijos ir Istorijos fa­ kultetų studentai dar puikiai prisimena tradicinį mūsų me­ diumą, įvykusį vasario 22 d. prie tradicinio berželio. Sun­ ku būtų mums vieniems iš­ saugoti geras tradicijas. Mes labai dėkingi tiems, kurie mums padeda patarimu, sma­ giu maršu, visokeriopai remia mus. Norėtume padėkoti pu­ čiamųjų orkestro vadovui drg. Jasenkai ir visiems dūdoliams, nepabūgusiems žiemos šalčių. Nuoširdus ačiū „šau­ niam berneliui ant balto žir­ go" (taip pavadino mūsų spauda Medicinos fakulteto

ATITAISYMAS Praėjusiame mūsų laikraš­ čio numeryje (Nr. 6) informa­ cinėje medžiagoje „Būkime šeimininkais“ Įsivėlė dvi ko­ rektūros klaidos. Sakinį „Is­ torikai, matematikai mėgsta tokius dalykus“, reikia skai­ tyti taip: „Istorikai, chemikai mėgsta tokius dalykus“. Eilutę „Prorektorius prita­ rė tam“ reikia skaityti: „Pro­ rektorius nepritarė tam“.

III kurso studentą G. Griške­ vičių.), muzikologui drg. Gu­ čui, kurio dėka pirmą kartą mediumų istorijoje skambėjo Bokšto varpai trečiakursių garbei. Dėkojame karininkui Sapožnikovui už Įspūdingą saliutą Gedimino pilyje, ūkio ir tiekimo skyriams, aprūpi­ nusiems mūsų šventę visais materialiniais ištekliais — fa­ kelais, automašinomis, karš­ tais vėdarais, alučiu... Nuoširdžiausiai dėkojame mūsų šventės vyriausiam ku­ ratoriui prorektoriui doc. B. Sudavičiui, rėmusiam mūsų pastangas suruošti mediumą nuo organizacinio darbo pra­ džios iki pat saliuto Gedimi­ no kalne. Filologijos ir Istorijos fak. komjaunimo komitetai TSKP istorijos katedros kolektyvas nuoširdžiai už­ jaučia docentę S. ČEPU­ LIENE, jos mamytei mi­ rus.

IŠEINA PENKTADIENIAIS

LAIKRAŠTIS ĮSTEIGTAS 19 50 M. • REDAKTORIUS ALGIS KUSTA ® REDAKCIJOS ADRESAS: VILNIUS MTP-3, UNIVERSITETO G-VE Nr. 3, „TARYBINIS STUDENTAS". TELEFONAS 2-58-84 • TELEFONAS SPAUSTUVĖJE 2-5343 ® RINKO IR SPAUSDINO LKP CK LAIKRAŠČIŲ IR ŽURNALŲ LEIDYKLOS SPAUSTUVE VILNIUJE ©

KA’NVi 2 KAP.

LV 09706

Užs. Nr. 964

Profile for Vilniaus universitetas

Tarybinis Studentas, 1969 m. kovo 7 d. Nr. 7 (667)  

Vilniaus universiteto laikraštis. Archyvinė medžiaga

Tarybinis Studentas, 1969 m. kovo 7 d. Nr. 7 (667)  

Vilniaus universiteto laikraštis. Archyvinė medžiaga

Profile for vu_lt
Advertisement