■TTOTTBrirrL, jimaniMi i iu
ii ii m—iMuaiMiBiMiiiiiin luimmmuu______m__, v/sų Salių proletarai, vienykjtėsi Lietuvos TSR Aukščiausiosios
Tarybos
scuoencas VILNIAUS DARBO RAUDONOSIOS VĖLIAVOS IR TAUTŲ DRAUGYSTES ORDINŲ V. KAPSUKO UNIVERSITETO _______________ REKTORATO IR PARTIJOS, KOMJAUNIMO, PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ SAVAITRAŠTIS LEID2IAMAS NUO 1950 METŲ
1984 m. vasario 10 d., penktadienis
INTERVIU SU SMD NARIU
SĄLYGA LAIMĖTI - ŽINIOS I Praėjusių metų „Tarybinio l.tudento" 31-ajame numeryI e buvo išspausdinta žinutė I .Nelengva tapti nugalėtoju", I įurioje pasakojama apie Lenkių Gamtos fakulteto stuI lentų laimėjimus sąjunginėI e olimpiadoje, vykusioje I Cišiniove. Žinutės autorius lloc. R. Šimkūnas iškelia Liausimą, ar lengva tokio I ygio olimpiadoje nugalėti, I landydamas ieškoti atsakyInų į jį. Įdomu, o kokia paI ių olimpiečių nuomonė? I iiuo ir kitais klausimais paI landėme pakalbėti su vienu I amtininkų komandos nariu. I Dar prieš pokalbį su Kąslyčiu Beitu šį bei tą apie jį I inojau: Gamtos fakulteto I etvirtakursis, specializuojasi I liofizikoj, SMD sekcijos I iirmininkas, kurse — komI aunimo sekretoriaus pavaI luotojas, laisvalaikiu — aiI tringai domisi moksline lantastika. Šią informaciją I uteikė Kąstyčio mokslo II raugai. Ji ir lėmė pokalbiui I aruoštus klausimus. I Ar seniau domėjotės biollz.ika, ar ji patraukė jūsų I ėmesj tik Universitete? JūLl požiūris | savo profesiją. I Jau mokykloje mėgstaBiiausi dalykai buvo biologiI a ir fizika. Iki pat stojamųI u egzaminų svyravau, kuI iai iš jų atiduoti pirmenyLę. Pareiškimą vis dėlto nulešiau į Gamtos fakultetą.
Kodėl? Tyrinėti gyvybę įdo miau, negu negyvąją gam tą. Tačiau fizika turėjo įta kos tolimesnei mano specia lizacijai. Biofizikoje — štai kur galėjau sujungti pomėgį ir biologijai, ir fizikai. De ja, pirmuose trijuose kur suose beveik visą dėmesį teko skirti bendrosioms dis ciplinoms, ir tik ketvirtaja me pradėjome dirbti kiekvienas individualiai pagal specializacijas. Biofizika — ne tiek kiek sudėtinga mokslo šaka, reikalaujanti tvirto ir pla taus teorinio pasirengimo. Be teorijos — nė žingsnio. Tai daug ką atbaido. Štai kad ir ketvirtajame kurse — biofizikų negausiausias kontingentas. O iš jų vos vie nas kitas savo noru pasirinkęs šią specializaciją, kiti — tie siog paskirti. Prisipažinsiu ir mane kar tais užplūsta tokios mintys, kai kyla abejonės. Gal len gviau ir geriau būtų studijuo ti zoologiją ar botaniką, gal esu tinkamesnis praktiniam darbui? Bet jos trumpalaikės. Gyvenime aš labai nevykęs praktikas: kur tik rankų neprikiščiau, būtinai kas nors ar suges, ar suluš, ar iš vi so nepavyks. Matyt. man jau lemta būti teoretiku. Vilniaus universiteto Bio fizikos ir biochemijos kated ra specializuojasi regos ana lizatoriaus procesų bei mem branų struktūros ir funkcijų
tyrimuose. Mano tiriamojo darbo objektas regėjimo neurofiziologija ir neurokibernetika. Sakykite, ar darbas SMD sąlygoja aukštesnius mokslo pasiekimus, padeda studentui pasiekti geresnių rezultatų? Be abejonės. Juk pasiruo šimui seminarams, darbui pagal ūkiskaitines sutartis laboratorijose, mokslinių ty rimų atlikimui — viskam, ką numato SMD, neužtenka vien paskaitų metu įgytų žinių. Reikia įdėti kur kas daugiau pastangų ir darbo. Paprastai į SMD susirenka tie, kurie pasiryžę giliau skverbtis į mokslo paslaptis ar net užsibrėžę ką nors nau jo ištirti, atskleisti. Tokie studentai suinteresuoti kuo daugiau sužinoti, jie mielai atlieka mokslinius tiriamuo sius darbus. Juk labai daž nai bandymai SMD laborato rijose išauga iki kursinių, diplominių darbų. Sąjunginėje olimpiadoje Jūs su komandos draugais E. JaruševiČesnavičiene. M. čtūte, V. Gervinsku ir J. Le bedžiu iškovojote trečiąją vietą. Ar tikėįotės taip gerai pasirodyti? Aišku, kažko tikėjomės, tačiau tos viltys dar buvo ne pagrįstos. Nežinojome nei su kokiais varžovais susitik sime, nei koks jų profesinis pasiruošimas, teorinių žinių lygis, nei kokio sudėtingumo užduotys mūsų laukia. Olim piadoje visi aštuoni klausi-
Nr. 5 (1264)
mai buvo teorinio pobūdžio, iš kurių privalėjai pasirin ktinai atsakyti j penkis. Kiek vienas juos rinkosi daugmaž pagal savo specializaciją. Su žinoję, kad iškovojome pri zinę vietą, labai apsidžiaugė me. O dabar atrodo, kad po tencialiai galėjome pasirody ti dar geriau. Dai porą žodžių apie sa- j ve. Kokiais keliais jūs pasiekėte šią aukštumą? Kur tų kelių pradžia nė pats nežinau... Tiesiog fakul teto mastu -vykusioje olimpiadoje mano darbas buvo įvertintas geriausiai. O kadangi fakulteto turas sutapo su respublikiniu, įgijau teisę ginti Universiteto garbę są junginėje olimpiadoje. Beje, nė viename ture- klausimų iš biofizikos nebuvo. Tai dar kartą įrodo šios mokslo ša kos nepopuliarumą. Juokai juokais, bet gelbėjo mane tai, kad pagal „antrąją savo spe cializaciją" esu plataus pro filio diletantas. Tuo labiau, kad olimpiadoms papildomai nesiruošiau. Esate mokslinės fantasti kos mėgėjas. Kuo žavi Jus šis literatūros žanras? Kokie mėgstamiausi autoriai? Labiau mėgstu „rimtąją" mokslinę fantastiką. Žaviuo si Pavlovo, Savčenkos kūry ba. Kuo žavi? Visų pirma, man tai įdomu, naudinga ir kaip eiliniam skaitytojui, ir žiūrint vien iš profesinių po zicijų. Antra vertus, manau, žanras kad šis literatūros sumažina mąstymo inerciją, padeda objektyviau, toliaregiškiau vertinti. Bandau ir pats rašinėti, bet tai dar ne verta dėmesio. Dėkoju už pokalbj.
Kalbėjosi Diana RAKAUSKAITĖ
būsimam darbui ir Tėvy pės, pasiekusios geriausiu rezultatų fizkultūrinėjeapžiūros- sveikatingumo veikloje. Mokomajai grupei-nukonkurso sąlygos: dalyva vimas sveikatingumo, sek galėtojai skiriama 250 cijų ir komandų grupėse, rublių premija ir suteikia varžybose, spartakiadose, mas vardas „Geriausia sportinė mokyklos gru turnyruose, krosuose, Apžiūros-konkurso nu pė". galėtojais gali būti pripa P. URBONAS žintos mokomosios gru
gynybai. Seriausia sporto grupė nėsPagrindinės I Nuo siu mokslo metų Ladžios Universitete vy■ sta apžiūra - konkursas, Įiekiantis išaiškinti fizkul■ūrinio-masinio ir sportivi0 darbo geriausią moI omąją grupe. Apžiūros-
Kraštotyros draugijos kalDs sekcijų nariai, jų pagal Įnlnkai šiandien atlieka la pt svarbų kalbos mokslui Įnbą. Jie renka kalbos fak|s, kurių maža saujelė kalĮninkų specialistų niekada realėtų aprėpti, šiuo metu Įlkla ypač skubiai rinkti etovardžtus ir kitą vardyI- Seni žmonės dažnai nusisša j kapus tokius brangius kaiūbos mokslui vietų vardi ils< kurių jaunesnė karta, dėltl, pavyzdžiui, pasikeitusio lai;ndšafto (numelioruota peliškirstas miškas ar pan.) u nežino. Apie kalbos fakti rinkimą rašoma „Mūsų ūbos" 1983 m. 5 numeryje.
konkurso tikslas —.masiškai įtraukti studentus į sistemingus fizinės kultūros, sporto ir turizmo užsiėmimus, PDG normaty vu vykdymą, sveikatos stiprinimą, pasiruošimą
Kraštotyra ir kalba Cla yra išspausdintas Lietu vos TSR Mokslų Akademijos prezidiumo, švietimo ministerijos kolegijos ir Paminklų apsaugos ir kraštotyros drau gijos centro tarybos prezi diumo sprendimas „Dėl lie tuvių kalbos duomenų rinki mo paspartinimo”. Jis ragi na aktyvinti kalbos faktų rinkimą. Vilniaus universiteto kraš totyrininkai taip pat nuosek liai dalyvauja kalbos duo menų rinkimo talkoje. Daug Įvairių fakultetų studentų užsidegę dirba VU krašto
tyrininkų klubo „Ramuvos” ekspedicijose. Ypač gausus fizikos, psichologijos spe cialybių talkininkų būrys. Kraštotyros klubas labai lau kia naujų kalbos entuziastų. Daug energijos kalbos fak tų rinkimo ekspedicijose yra išeikvoję ir Universiteto dės tytojai kalbininkai A. But kus A. Girdenis, B. Stun džia, R. Venckutė ir kt. Apie jų veiklą rašoma minė tame „Mūsų kalbos" nume ryje. A. Butkus Ir B. Stun džia, atsakydami į patelktus klausimus, dalijasi savo il
gamete kraštotyrininkų pa tirtimi, pasakoja apie eks pedicijų darbo metodus, džiaugsmus ir rūpesčius. Kraštotyrininkai turėtų ne tik aktyviai rinkti kalbos faktus, bet Ir mokyti kitus taisyklingai šnekėti, apskri tai rūpintis kalbos kultūra ir ją propaguoti. Apie kraš totyrininkus ir kalbą tame pačiame „Mūsų kalbos" nu meryje rašo Telšių kultūros mokyklos direktorius, akty vus kalbos puoselėtojas Ale ksandras Šidlauskas. Jis nuo širdžiai skatina „propaguoti savo kalbą, taisyti jos Įvai rius nesklandumus". Giedrius SUBAČIUS
Prezidiume Už vaisingą mokslinį pe dagoginį darbą ir aktyvų da lyvavimą visuomeniniame gy venime aštuoniasdešimtųjų gimimo metinių proga Vil niaus valstybinio V. Kapsu ko universiteto docentas, Lietuvos TSR nusipelnęs tei sininkas Kęstutis Domaševi čius apdovanotas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo garbės raštu.
Kaina 2 kap.
Paskirta Lietuvos komjaunimo premija Universiteto Fizikos fakulteto vyresniajam moks liniam bendradarbiui, fizikos Ir matematikos moks lų kandidatui Mindaugui PETRAUSKUI ir vyresniajam moksliniam bendradarbiui, fizikos ir matemati kos mokslų kandidatui Eugenijui GAUBUI paskirta Lietuvos Lenino komjaunimo premija už darbą „Šviesa indukucti optiniai procesai puslaidininkiuo se bei jų taikymas metrologijoje ir adaptyvlnėje optikoje".
DĖMESIO! RESPUBLIKINĖ APŽIŪRA S. m. balandžio 24—26 d. d. Šiaulių K. Preikšo pedagoginiame institute organizuojama respubliki nė aukštųjų ir specialių jų vidurinių mokyklų sa viveiklinių kino filmų, filmuotų siužetų, diafilmų, skaidrių ir grafoskaidrių serijų apžiūra. Apžiūrai savo darbus gali pateikti visų aukštųjų ir specia liųjų vidurinių mokyklų saviveiklinės kino studi jos, kino, kino - foto la boratorijos, būreliai, ka tedrų kolektyvai, indivi dualūs kino ir foto mėgė jai, dėstytojai, studentai,
moksleiviai. Darbai gali būti diafllmai, skaidrių ir grafoskaidrių serijos, skir tos mokomųjų disciplinų atskirų temų iliustravi mui, saviveikliniai kino filmai (mokomieji ir mo ksliniai, mokslo populiari nimo, kronikiniai ir doku mentiniai, filmai-portretai ir t. t.). Norinčius dalyvauti ap žiūroje prašome apie tai pranešti Universiteto kino-foto laboratorijai (B. Sruogos g. Nr. 12, tel. 61-08-18) iki 1984 m. ko vo 1 d. Mūsų lnf.
PAGERBĖ K. KATILIŲ S. m. sausio 24-ąją žy miam respublikos chirur gui, buvusiam Universite to Medicinos fakulteto fakultetinės chirurgijos ka tedros vedėjui docentui Kaziui Katiliui būtų su kakę 80 metų. K. Katilius — daugelio mokslo darbų apie skyd liaukės susirgimų chirur ginį gydymą, ūmaus apendicito ir cholesticlstlto, pūlingų peritonitų žarnų nepraeinamumo diagnostiką ir gydymą autorius, vienas urologi nių susirgimų chirurginio gydymo respublikoje pra dininkų, išleisto chirurgi
Trumpai Atostogų metu Univer siteto laikraščio „Tarybi nis studentas" redakcijo je viešėjo Tartu univer siteto laikraščio redakci jos darbuotojai, su jais — redaktorė V. Sootak, o taip pat Tartu universite to studentų Press klubo
jos vadovėlio autorių. Į MF fakultetlnės chi rurgijos katedros suorga nizuotą minėjimą, skirtą Lietuvos TSR nusipelniu siam gydytojui Kaziui Katiliui pagerbti -susirin ko medicinos mokslinin kai ir gydytojai. Išsamų pranešimą apie K. Kati lių, chirurgą, pedagogą, gydytoją — humanistą, skaitė jo mokinys, profe sorius A. Sučila, prisimi nimus pasakojo VU MF dekanas profesorius S. Pavilonis, K. Katiliaus mokiniai, jj pažinoję me dicinos darbuotojai. Mūsų lnf.
nariai. Susitikimo metu buvo pasidalinta darbo patirtimi, aptartos aktua liausios nūdienos studen tijos problemos. Svečiai susipažino su Universiteto komjauni mo organizacijos veikla, Vilniumi, pabuvojo Kau ne. „T.S." inf.
Tarybinis studentas 2
UNIVERSITETAS: DATOS, ŽMONES,
DARBAI11innillllllllffllHIIUIIIIIIIIIIII«lliaiHlllllliailll^lllhllHIWIIIIHilllliillllli!illllliliillliijiiiiHilHhilllillHH^
...Būti gera gydytoja „Pokario metais kurį laiką fakultete (Medicinos — J.V.) buvo dar keletas nedi delių katedrų, kurios, suma žėjus specialybių ir katedras stambinant, vėliau nustojo veikusios. Iš pradžių čia bu
vo terapinės stomatologijos katedra (ved. A. Dambraus kaitė) j...j" Tai eilutės iš „Vilniaus universiteto istorijos" trečio jo tomo. Dabar žodis Gydytojų to
Apie „judesio šachmatus“
bulinimosi fakulteto Stomato logijos katedros asistentės Adelės Dambrauskaitės kole goms. Stomatologijos katedros vedėja doc. A. Musneckienė: — Gydytoja davė pradžią
Įėjau į auditoriją, kurioje turėjo vykti MaF kultūros klubo surengtas „Miniatiūrų vakaras". Iš visų pusių skli do balsai: „Džiugai, ei Džiu gai!"... Supratau iš karto, kad ne ką kitą, o patį fakulteto kultūros * klubo pirmininką Džiugą Juodkazį šaukia. Šalia manęs prisėdo (kaip vėliau sužinojau MaF penkto kurso studentai Leo nidą Filipavičiūtė ir Albertas Šermokas). Paklausus, ką ži note apie šio klubo veiklą, Leonidą atsakė:
jaunajai stomatologų kartai. Ypač ji nusipelnė Vilniaus universiteto auklėtiniamsstomatologams. Respublikinės stomatologų mokslinės draugijos pirminin kas prof. S. Čepulis: —■ Iš dalies daktarė Dam brauskaitė pirmoji kūrė Sto matologijos fakultetą Vil niaus universitete. Ji pradė jo dirbti tais laikais, kai Lietuva buvo karo sunioko ta, studentams nebuvo kur studijuoti. O ji atėjo į Uni versitetą su atvira širdim ir dideliais norais. Kai panūdau ieškoti epite tu, to laikmečio darbui, A. Dambrauskaitė tarsi su pratusi tepasakė: — Visiems buvo sunku, nėra ko minėt. . . .O atminty — 1944-ieji. Medicinos fakultetas Gorkio gatvėj. Ir didelis, tamsus kambarys — dekanatas. Darban Ir priėmė pro fesorius Kairiūkštis, tuo met fakulteto dekanas. Daug laiko reikėjo skir ti paskaitoms. Literatūros mažai — renki renki iš lenkiškų, vokiškų knygų, brošiūrų. Net konspektų savų iš Kauno universite to nebeturėjau — viskas žuvo per karą. Neilgai toji mūsų katedra veikė — iki 1950-ųjų. Per tą laiką išleidom penkias stomatologų laidas. Stomatologijos katedros doc. P. Šileikis: — Vyresniosios kartos gy dytojų A. Dambrauskaitės, O. Meilutės elgesys, jų požiūris į darbą, ligonį, be abejonės, turėjo didžiulę įtaką jų mo
mus gydytojams stomatolo gams, paskelbusi mokslinių straipsnių, kurių dauguma skirti paauglių parodontozės problemai. Jubiliejaus proga sveikin damas A. Dambrauskaitę Gy dytojų tobulinimosi fakulteto dekanas prof. P. Visockas pasakė: — Apie septyniasdešimi procentų respublikos Stoma tologų kėlė kvalifikaciją Sto matologijos katedroje. O jū sų vardą ir darbus žino vi suose Lietuvos kampeliuose . . Keturiasdešimt treti me tai darbo stažo. Gydytoja šypteli ir sako, netikint: kad tie metai taip greit bė ginėja. Paskui tyli. Ir neži nau, apie ką ji dabar mąsto ką prisimena. Gal Rygą (ten gimė, augo, baigė lietuviu gimnaziją), o gal priėmimą į Kauno universitetą, kai pro fesorius Žilinskas (toks ko mikas buvo) pasakė, kad medikas pats turi būti svei kas ir stiprus, o tau, merge le, teks dvi porcijas pietų kasdien kirsti (matyt, sulysus atrodžiau), gal pokar kliniką, kai dirbdavo tol, kol būdavo ligonių ir net, pasitaikydavo, duonos už korteles nesužiūrėdavai kada išsipirkti, gal tobulinimosi kursus svetur (svarbiausia įsitikinti, kad teisingai dirbi), gal- • ■ — Turbut mažai mes žino jom. Ir nedaug tepadarėm. Juk dantų karioziškumas plinta. . . Tylą pertraukė gydytoja A. Dambrauskaitė. Jolanta VARAPNICKALE Vido Naujiko nuotr.
Rasa, MaF ketvirto kurso, neakivaizdinio skyriaus stu-l dentė. Vieną po kito vardija ren ginius, kuriuos nuo ketvirto kurso, tapęs MaF kultūros klubo pirmininku, suorgani zavo fakultete, Švenčionių šefuojamoje Z. Žemaičio vi i dūrinėje mokykloje bei kitur. I Šiltai atsiliepia apie draii-l gus, kurie jam nuoširdžiai I padeda, tai Gintaras Vendels l kis, Romas Bagdžius, Kęstas! Skukauskas, Eitvidas Bairūl nas ir kiti. — Labai norėtųsi padėk< ti| Universiteto kultūros klubo vedėjai R. Juknytei, MaF komendantei E. MatusevičiūDIPLOMANTAI H||||||||||||||Į|]|||||||||||||||||||||||1 tei, dėst. R. Kašubai, J. Verbai ir kitiems, kurie su jau-| natviška nuotaika, optimizmu padeda mūsų klubo veiklai. — kalba Džiugas. t — Renginiai, vakaronės, o studijos? Ar matematika ne lieka nuošaly? — paklauj siau. — Jokiu būdu. Tapti gen i ramiu matematiku — manol pasakojo svajonė. Ir norėčiau dirbti pasisvečiuoti, tik šioje srityje. Juk mate-l Džiugas. Ir vėliau, kai Edmundas matika yra spalvinga. J| tapo profsąjungos biuro pir daug kartų spalvingesnė užl mininku, o dabar — Univer patį gyvenimą, — atsakė! siteto studentų profsąjungos Džiugas. — O laikas bėga. Jis nei pirmininko pavaduotoju, jis ryšių nenutraukė su MaF gailestingai skandina sa' gelmėje viską. Jame paskęs kultūros klubu. — Nuolat talkininkauja ir paskutiniai studijų metai klubo veikloje. Draugiškas, Kokius prisiminimus paliks gerai suprantantis žmones, — Universitetas? — Pačius geriausius, Beiskuba papildyti Džiugas. Tenka dar pridurti, kad nant norėtųsi palikti kuo Padėkoti visiems Edmundas ir Džiugas daly daugiau. vauja fakulteto teatro veiklo kurie padėjo sužinoti mate] paslaptis je, kuriam vadovauja dėst. matikos mokslo gyvenini Regimantas Ciupaila. Pavasa geriau suprasti rį pastatyta herojinė poema reikšmę. Iki pavasario dar toli. Mat V. Merežkos „Proletarini# laimės malūnas" turėjo dide kultūros klubo pirmininko lį pasisekimą. Dabar ruošia Džiugo Juodkazio akys sužim ma P. Dirgėlos fantastinių ba. kai jam pranešama, kati novelių rinkinio „Mažas rytoj laukia komandiruotė -Į vaikelis su senelio kepure" į Matematikų dieną reikial pasikviesti Pabaltijo aukštųjtl inscenizacija. O po repeticijų, po visų mokyklų saviveiklos kolektyl Džiugo „reikia" namuose vus. Ir vėl repeticijų įkarsi laukia žmona'-Rasa su duk- tis, vėl nauji renginiai, sus:! tikimai. Lieka tik palinkėti rele. sėkmės Džiugui — Kartais naktį pažadina didelės mane ir sako: „Tu žinok, Juodkaziui ir visiems klubol sugalvojau intermediją, Ji nariams. vadinsis „Pyragaičiai su mė Lolita ANDZIULEVlClOTl sa". Kūryba nepaleidžia net IF I kurso studentr naktį, — pasakoja žmona
taip gali Džiugas ekspromtu susiorientuoti. Miniatiūros labai gyvenimiškos.. . Pritariu šiems žodžiams. Eidama į komjaunimo komi tetą, buvau nustebinta ir su žavėta Džiugo vadovaujamu kolektyvu, įdomiu miniatiū rų turiniu, laisvu elgesiu scenoje. Jaunatviški, besišypsantys, dar po „miniatiūrų vakaro" neatvėsę Džiugo ir jo žmo nos Rasos bei Edmundo vei dai pasitiko mane. Pradžioje nuklydome praeitin, kur visa
...Mažytis baltas kamuoliu ras dalkatas — raketė. Tobu kas tarsi magnetas traukia: lėjo įrankiai, stiprėjo smū ilgai šaudai akimis nuo smū giai, keitėsi sportas. Galuti gio prie smūgio. Tenisas tei nai jį „išrado" 1874 m. anglas kia daug džiaugsmo žmonėms. V. Vinglildas. Sekančiais me Ir kaip teigia jo gerbėjai, tai tais užpatentuota ir gauta — „judesio šachmatai", „ėji teisė pirmosioms varžyboms. mais" išbandą valią, reakci Vėliau teniso „epidemija" už ją. Ši meno ir estetikos, ašt kariauja Europą, kitus žemy rių emocijų vienybė įkanda nus. Bėgant metams, visko buvo. Griuvo tradicijos: vie ma bet kokiam amžiui. Suprantama, jaunimas mėgs toj baltos aprangos sporti „reklamuoja" ta tenisą. Jeigu patikslinsi ninkai tyčia me — norėtų pamėgti, žaisti kuo spalvingesnę, net kamuo tenisą norėtų. Tačiau kodėl liukas buvo geltonas. Laik keliai atviri tik tiems, kurie raščiuose mirgėjo straipsniai: jau šį bei tą pasiekę? O ką „Revoliucija tenise", „Teniso daryti norintiems pradėti? Na, biblija ant inkvizicijos lau H I sakysime, ne dėl rezultatų, ne žo". .. Bet visa tai tik mažas dėl rekordų. Dėl fizinio la lašas jūroje. Skrajojantis ka ' B vinimo, sveikatos, kad ir ma muoliukas išliko toks pats žavus ir traukiantis žmones. lonumo. Nejaugi aktyviai il sėtis belieka tik bėgimas (gal Amžiaus pradžioje geriaukartais ir nuobodokas)? siems prancūzų teniso meist Grupelė MaF studentų nu rams buvo suteikti karaliaus tarė susiieškoti sau „žalią muškietininkų vardai — jį lauką", teiravosi Universi d'Artanjano, Ato, Porto ir teto fizinio lavinimo katedro Aramio už pulkų „fechtavije, Jaunimo sode. Tačiau pir mąsi teniso raketėmis". Dar miausia paklausdavo: „Atsky kiti originalius, nelauktus rį turit? Tai ką? .. Pas mus taktinius sumanymus varžo vaikai nuo aštuonerių metų vui nuginkluoti tenise vadina ateina". Vadinasi. pramokti „šachmatų ėjimais". Kokia galimybių nėra. Žinoma, me smūgio, perdavimo vertė — tų sau neatimsi, bet nejaugi tokios vertės ir šachmatų fi tai reiškia, kad tu tenisui gūra, Įsivalzduokite: kamuojau netinkamas? .. Tai gal liuko greitis paslekia 300 tarp pačių studentų atsiras m/s, smūgis lygus 250 kg. — Pirmiausia norėčiau pa tai prasidėjo nuo to lemtin žaidžiančių ir galinčių išmo O viskas atrodo taip papras kalbėti apie Džiugą, šio go „Kovo 8-osios“ minėjimo kyti kitus? Gal patys stu ta, laisva, plastiška, žaidė klubo pirmininką. Įdomus, vidurinėje mokykloje. dentai daugiau sugebės, jeigu jai, rodos, skraido kartu su gal kiek keistokas. Visų ger — Su draugu (vienuolikto negalima sulaukti pagalbos iš kamuoliuku. Tai sudėtinga ju biamas, geras organizatorius. je klasėje) turėjau deklamuo kitur. Kodėl gi nejkūrus šio desio meno estetika, jėgos, Klubo organizuojami! rengi ti rimtas eiles apie moterį, kamuoliuko gerbėjų sekcijos greičio, lankstumo lydinys. nių labai laukia. jos vietą gyvenime. Pamenu, ir „lango" tarp paskaitų metu Tai, kaip reta, universalus —- Džiugas juokauja rimtai, išėjom į sceną, ir. . . jaučiu, nenulėkus i šalia esantį sodą, sportas: pasijunti Ir įvairių — taip apibūdino Džiugą kaip dreba kojos. Gerai, kad Darką, aikštyną? Įdomu, ko distancijų bėgiku, šuolininku Albertas, — Jis niekad ne- kelnės plačios — nesimato. kia būtų skaitytojų nuomo Į aukštį, Į tolį, ir akrobatu, pasimeta. Net didžiulėj audi- Tylim, Iš pradžių juoktis nė. netgi vartininkui O kiek čia torijoj. .. pradėjo mokytojai, o paskui O kad šis sportas tikrai tu emocijų, kurios gydytojų tei Mūsų kalbą nutraukė pats juoe ir mokiniai. Taip ir pari savyje kažką „velniško", gimu. — „puikiausias idealiai Džiugas, kuris ir pradėjo sibaigė. . . Ne, prasidėjo ke traukiančio, uždegančio, su psichologiškai veikiantis vais „Miniatiūrų vakarą". Pirmoji lias į sceną, — prisiminė tiksime ne vienas. Skraidan tas". Ir rašytojas O. Balza miniatiūra vadinosi „Bėgimo Džiugas. — Su Džiugu susipažinau tis kamuoliukas buvo „pa kas, puikiai pažinęs žmogų savaitė", o epizodas „Mirtis vergęs" dar senosios Asirl- teigia, jog „emocijos — gyve banginio pilve" prajuokino ir pirmame kurse, kolūkyje. jos. Babilonijos, antikinės nimo ugnis". Sporte daug tos pačius rimčiausius matemati Jau tuomet jis iš kitų išsi ir erdvės išreikšti sa kus. Po to sekė naujos im skyrė savo replikom pasiū Graikijos, Romos gyventojus. ugnies, ’ provizacijos, pageidavimai. lymais, dainom, — pasakojo Iš pradžių jį mušė tik dėl- ve. ’ Baigiantis „Miniatiūrų vaka atmintyje išlikusius pirmo nu, vėliau ant delno užsi- ' ___ kurso įspūdžius Edmundas dėdavo medžio, odos gabaParengė rui", išgirdau: liuką, paskui atsirado aiškiJūratė MARKELIŪNAITE — šaunuoliai! Įdomu, kaip Vaitiekus.
kiniams. Mediko darbas — tai ne baltas chalatas ir tuš čios ambicijos. Tai pa šaukimas atsiduoti ligoniui. Įėjai į kliniką, ir visi tavo reikalai už slenksčio lieka. Čia tu priklausai TIK ligoniui. Tiesą pasakius, išsyk ir nedrįsau klausti, rodos, pa vargusio klausimo. Apie pro fesijos pasirinkimą. Kad taip Mama nusa kė. Vis pasakodavo, kai maža būdama, jei tik kam ant kelių sėdžiu, tai tuoj burną, dantis ir žiūrinė ju. O dabar, kada tiek metų tame darbe, atrodo, nieko kito neišeitų. Ir Į mokslus didelius niekad nepretendavau, visąlaik norėjau būti gera gydy toja. Nežinau, ar Respublikinės stomatologų draugijos archy vuose užfiksuota, ar ne, bet savo archyve gydytoja saugo pranešimą „Penicilino pritai kymas periodontito gydyme". Ši pranešimą jį skaitė 1945aisiais, Vilniaus medikų mo kslinėje draugijoje. Peniciliną chirurgijoje naudojo Čepulis. Jis man ir patarė taikyti gydyme. Kadangi vaistas naujas ir populiarus, tai, būdavo, kiek lieka buteliukuose, Čepulis viską man: ban dyk. Kai tą pranešimą skaičiau, pamenu, daug klausimų gavau. Po to iš mūsų katedros ši gydymo metodika buvo įdiegta Vilniaus mieste ir zonoje. A. Dambrauskaitė yra pa rengusi metodinius nurody
Taip ir prasidėjo jų drau gystė. Tuo metu MaF kultū ros klubo pirmininkas Regi mantas Petkus pakvietė šiuos vaikinus į klubą. Noras pa rodyti gyvenimiškas situaci jas, daugiau pabendrauti su žmonėmis, kūryba dar labiau suartino Edmundą ir Džiugą. — Labiausiai įsimintinas vakaras Vilniaus A. VienuoIio vidurinėje mokykloje. Dalyvavome tik dviese. Mano ir Edmundo pasirodymas labai patiko mokiniams, ku rie pakvietė mus dar kartą
DŽIUGAI EI, DŽIUGAI!
3 Tarybinis studentas
Verpeto viduryje
PROLOGAS \r. 7 LEIDŽIA UNIVERSITETO LITERATŲ BŪRELIS
4
Laukia nelengvi išbandymai I. Baliukaitės, S. Parulskio ir A. Tereškino vardai skai tytojams kol kas žinomi tik iš „Moksleivio" puslapių, kur jų eilėraščiai nedaug kuo skyrėsi nuo kitų šio žurnalo jaunųjų poetų kūry bos. Dabar jų poezija jau yra „persirgusi moksleiviškomis ligomis" ir pamažu jgauna „atpažinimo ženklus" — ryškėja individuali pasaulė jauta, savita stilistinė ma niera. Todėl čia publikuoja mus eilėraščius su gana ne didelėmis išlygomis galima vertinti ne kaip atsitiktinius tekstus, bet kaip poetinę kokybę. I. Baliukaitė — viena iš nedaugelio Universiteto poe čių, kurios rašydamos ne tik jaučia, bet ir mąsto. Tai liudija kiek neįprastas, ta čiau semantiškai motyvuotas eilėraščio grafinis vaizdas, polinkis j išgrynintą, retsy kiais aforistinį sakinį. Racionalindama savo emociją, au torė siekia optimalios jaus mo ir minties vienovės, iš gyvenimo ir išraiškos iden tiškumo. Jos eilėraščiai yra skaidrios nuotaikos, plastiški, sukuriantys laisvo, spontaniš ko pojūčio iliuziją: ...... tarp dviejų sniego /kalnų saulė
ten pateka snieguota/ ir snieguotos gieda lakštinga los. .Tačiau kartais Urnos eilėraštį „sudrumsčia" gra žios, bet informatyvumo sto kojančios abstrakcijos: „mei lė", „amžinybė", „aistra", trafaretiški Įvaizdžiai: „balti paukščiai ant nakties šakų" arba tariamas giliamintišku mas. Skirtingai nuo I. Baliukai tės eilėraščių, kuriuose do minuoja estetinis principas, S. Parulskio poezijoje esama ryškių etinio apsisprendimo žymių, Jo eilėraščiams buIr dingą sakrališka rimtis i Galbūt tyli kontempliacija, dėl to autorius mažai rūpinaši formaliąja kūrinlo puse, vengia išorinių efektų. Svarbu įsiklausyti Į save Ir tarsi mediumui pajusti organišką ryšį ir su tais, kurie gyve na, ir su tais, kurių jau nė ra. Būtina ieškoti gyvybės šaknų ir paliesti paslaptį, kol pats netapai paslaptimi, nes „būna vėjas šaltas/ ir skau da lig mirties...". Žinoma, eilėraščiuose S. Parulskio yra ir nepavykusių autentiško išgyvenimo realizacijų, tačiau palyginus nedaug. Neblogą įspūdį palieka A. Tereškino bandymas rašyti
kontrastingą ir Įtemptą eilė raštį, sugestijuoja išradingos metaforos. Bet autoriui dar reikia išlavinti kalbos jaus mą, kad būtų galima išvengti verbalinio triukšmo ir gru bių, neskoningų įvaizdžių, pvz . .prie baltų kaip /prie pagalvės grabo debesų...". Nepakankamai jo eilėraštyje Įprasmintas eilučlų perkėlimas ir todėl atsiranda dviprasmybių. Atrodo, kad A. Terešklnas geresnių re zultatų pasiekia tada, kai pernelyg nekomplikuoja ei lėraščio ir kalba natūraliai (eil. „Sergėk save šventas žmogau".). Vis dėlto, turint galvoje sudėtingą kūrybinės aklimati zacijos ir staigių metamorfo zių laikotarpĮ, kurį Universi tete išgyvena beveik visi jaunieji literatai, sunku jslvaizduoti kaip atrodys šlų autorių poezija, sakysim, kad ir po kelerių metų. Jos dar laukia nelengvi išbandymai. Todėl norėtųsi, kad jaukieji kuo mažesn) dėmesĮ kreiptų Į gerus ar blogus jų kūry bos vertinimus ir daugiau pa sitikėtų savuoju „alter ego".
Valdas DASKEVlClUS III k. lituanistas
IEŠKANTI POEZIJA Šios diskusijos uždavinys, kiek suprantu, yra išsiaiškin ti esamą jaunųjų Universite to literatų poezijos padėtį ir pabandyti apčiuopti trūku mus. Kad nedarytume neesmin gų priekaištų, pamėginkime diferencijuoti problemas. Nemažų sunkumų jaunųjų literatų poezija] sudaro ele mentaraus konteksto trūku mas. Nežinome, kokiai litera tūros tradicijai (srovei) pri klauso naujas eilėraštis, ko kiu „kodu" jį skaityti, kie no, kam ir dėl ko jis rašy tas (minimalų kontekstą tu rėtų suteikti ši diskusija). Visi Universiteto poetai, išskyrus gal R. Minikauskaitę, yra miesto kultūros, jau senos, gyvenimo tipo atsto vai. Jie nebegali remtis tra dicinės poezijos įvaizdžiais, nebejaučia glaudaus ryšio su gamta, tad natūraliai pri klauso „moderniosios" poe zijos krypčiai, kuri skaityto jų kol kas sunkiau suvokia ma. Šioje poezijoje, kaip ir visoje dabarties kultūroje, „perstatomos", naujai, ne įprastai suvokiamos dvasinės vertybės. Mūsų literatų atve ju dar prisideda Ir savo po žiūrio naujoje kryptyje ieš kojimas. Todėl J. Kelero minėtas jaunųjų poetų noras aiškinti savo kūrybą man neatrodo abejotinos vertės. Dar reikia priminti, kad ši poezija — pradedančiųjų. Nieko nuostabaus, kad joje yra „sužaistų" vietų, neįtiki nančių vaizdų. Nuo Adomo Mickevičiaus laikų Universi tete, rodos, nestudijavo poe tas, dvidešimties metų rašęs tobulas eiles. Nereikėtų visai pasikliauti ir patetiškais pri statymais respublikos spau doje. Manau, negalima jaunie siems poetams priekaištauti, kad ieško atramos pasaulinė je kultūroje, bando savo kūrybą joje orientuoti. Ne čia ieškokime priežasties, Jei,
D. Kuolio žodžiais, silpnos poezijos sąsajos su naciona linės kultūros palikimu, su dabarties vertybėmis. Turbūt ši problema kur kas sudė tingesnė ir liečia ne vien kelis jaunus poetus... Visos aptartos problemos — daugiau išorinės. Svar biausia — ką jaunųjų poezi ja gali duoti žmonėms ir ar turi tai, ko iš jos laukiama. Kaip jau rašė J. Keleras, jaunieji poetai sąmoningai atsiriboja nuo įprasto, nuvalkioto poetinio kalbėjimo, slystančio reiškinių paviršiumi, ir bando adekvačiai išreikšti, ką jaučia ar mąsto. Pastanga susieti save, kal bantį ir mąstantį, su pasau liu, kurį suvoki kiek kitaip, nei esi mokytas — gali būti savaime įdomi vieniu ečiul. Galime stebėti, kaip jauni
poetai ieško tikslių žodžių mūsų kartos jausmams bei mintims, ir džiaugtis jų lai mėjimais. Tačiau poezijos uždavinys nėra vien demonstruoti, pasak J. Kelero, „apnuogintas vidinio gyvenimo mutacijas", Svarbu, koks to vidinio gyvenlmo turinys, ar informatyvios tos „mutacijos". Dalis aptariamosios kūry bos, mano manymu, krypsta Į tiesioginį gražių kūrėjo jausmų reiškimą (J. Keleras, R. Minikauskaitė), neįparei gojantį gyvenimo estetizavlmą (M. Cernajytė). Neginči jant tokios poezijos reikalin gumo, ji nėra problemiška: minėtiems poetams telieka tobulinti savo emocijų raišką bei gryninti pačias emoci jas. Nukelta į 4 psl.
ARTŪRAS TERESKINAS, I k. lituanistas XXX
o medžiai taip žali lyg žmonės mirę iš vandens išeina ir kol dar negiedos gaidžiai iškėlę dumblinas rankas j viršų siekia prisiartinti nuo kvapo alpstančią padangę kad tik arčiau prie mėlynumo ir prie baltų kaip prie pagalvės grabo debesų — praeina žmonės su įkritusiom akim pro šalį ir stumia žylančius vėl vandenin XXX
v. geltonas autobusas nušvinta nulipa nuo apskretusio stogo senis aklas ir praregi nukllbinkščiuoja žallakelniai vaikai su ramentais dainuodami skambina varpas, o mes vis dar
Jau perskaitę pirmuosius VI. Braziūno knygelės („Slen ka žaibas", V., 1983) eilėraš čius, pajuntame vidinę poe zijos jėgą. Toks pirmasis įspūdis. Pamėginkime išsi aiškinti, kas nulemia būtent tokį poezijos suvokimą. Tur būt pirmiausia — poeto iš sakomas supratimas, jog tai, kas mums skirta — gyventi realybės triukšme, kęsti skausmą — neišvengiama, ir reikia mokėti ištverti, nepa sitraukti, neieškoti kompro miso, priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Tai tikriausiai yra VI. Braziūno poezijos dominantė: eilėraštis yra sprogimas, įtampos, kylančios iš nonkomformistinio santykio su pasauliu, iškrova:
šešėly dūmo sapno šnabždesy dykavidurę kriaušę išsprogdina ir plyksteli iš įos anapusinis imperijų ir sielų kliedesys („Mįslės įminėjas"). Poetas yra realybės ver peto viduryje, sprogimo epi centre. Būtina išsaugoti save be perstojo kintančiame, ju dančiame pasaulyje („Apsi reiškimas"), privalu išlikti savimi žlugdančios, niveliuo jančios ramybės poveikyje („Nakties kapričai" — „Post mortem"). Kai sunaikiname tylą (tyla — tai mūsų pačių nebuvimas), kai pasirenkame kovą, kančią — tik tuomet galime pajusti, kad gyvena me. Tik toks pasirinkimas leidžia įveikti baimę, gniuž dantį savęs netekimo pojūtį („Trisdešimt metų po karo"). Eilėraščio lyrinis subjek tas neranda atramos nei . miesto vietose nešventosio se", nei kūrybos „šventyklo je", nes jis — piligrimas, vienuolis („Arklys piligrimas vienuolis"). Kai viskas pra randama realybės chaose, kai poetas išstumiamas iš bend ro pokylio, pažymimas amži nu atstumtojo ženklu (,,o aš Ezopas ar kuprelis"), belieka neprašant atlygio aukoti sa ve tiems, kurie arba jau ne begali, arba dar negali pri imti: . . .užtat kiti sukritę guoliuos jų pokylis ir man sapnuojas jų vynas plauna mano kojas o aš žodžius aukoju jiems („Vigilija"). „Didžiojoje aklybėje", kai nebežinai, kuris kelias yra tavo vienintelis įmano-
stovim yra dar lapų ant žemės klljuojam ant medžių ateina šlavėja ir nudaužia storu šluotos kotu nuo rankų mums obuolius rankos akmenėja ir dengiasi samanom šlavėja valgo obuolius ir juokias mes krintam veidais Į žemę Ir bučiuojam lapus o rankos skeldėja
X X X Sergėk save šventas žmogau iš vakaro tik vienas teišėjęs tik vienas numazgotom kojom stovi prie vartų o kyla kyla tau veidan dilgė ir ašaros Iš skausmo verda o iš akių išeina neviltis siūbuoja ant pražilusios galvos dilgių vainikas
galime atrasti antrinės rea perkūrimo pėdsakų, lybės y®; citatų. Ne vien epigrafai („Nakties kapričai“) leidžia spręsti apie to ar kito eilė raščio kultūrinį kontekstą, aliuzijos, nuorodos užkoduo tos ir pačiame eilėraščio au .-TV ’ dinyje: ,,. ■ .nutrenkia į pa & -X'; gonių ratą...", „• • .šėtonas užveda ant kalno. ..". Apskri V tai, daugeliu atveju antrinė realybė, meno reiškiniai yra vienintelis lyrinio subjekto atsparos taškas. Tačiau tie eilėraščiai, ku riuose bandoma deklaratyviai apibrėžti savo etinį ir esteti mas būdas ištverti, vieninte nį idealą, kartais pasitel lis veiksmas — budrumas kiant stilizacijos priemones, („Krikštytojų baimė"), nuola yra akivaizdžiai silpnesni, tinis savojo idealo pagrindi jiems trūksta vidinės jėgos, mas. Kai -kyla tik vienąs dinamikos. Tai ypač liečia klausimas: „procesiją kas tuos kūrinius, kuriuose ne ves kuri vos slenka. .kai juntama teigiamo—neigiamo reikia pasirinkti, pamatome, priešprieša („Dzūkės dainuo ja našlaičių dainas", „Re nėra kad pasirinkimo ,. .. mus pasirinko („Palikimas"). konstrukcija: aestiorum gen Idealas, savo veiksmo pa tes", „Strazdelis", „Linarautikrinimo kriterijus VI. Bra tės moterys"). Tokiuose ei ziūno eilėraščiuose yra tai, lėraščiuose poetas tarytum kas ištvėrė laiko bandymą. praranda „savąjį balsą", pa Tai, kas gyva, kas juda ir tenka į seniai įprasmintų kinta prieštaravimų stichijo vaizdų ir tradicinių formulių je, yra netikra amžinybės nelaisvę. Suprantama, išskirdami pa akivaizdoje, pavojinga: grindinius motyvus, mes ne išvengiamai atsiribojame nuo daiktų idėjų regimybių smilius kai kurių aspektų, tuo pa čiu prarandame suvokimo man įremtas kaip vamzdis, smilkinin. . . pilnatvę, tačiau turbūt tai („Suras medinės rankos vienintelis kelias suprasti ei tavo mostą"), lėraščio gimimo ir jo buvi Tikra yra vien tai, kas iš- mo pagrindą. Atkreipia į save dėmesį kentėta, išsaugota — kalba, kultūra („Iš naminio audimo formalioji VI. Braziūno eilė dainos.. ."). Turbūt dėl to raščio pusė. Kiekvienas žo gana dažnai poetas ieško tik dis eilėraštyje yra ypatingai rųjų vertybių praeityje arba svarus, gilus. Taip, greičiau praeities atspindyje dabar: siai, yra dėl to, kad eilėraš „Dzūkės dainuoja našlaičių tį vienijantys elementai nėra „Rekonstrukcija: vien tos ar kitos išraiškos dainas", aestiorum gentes", „Pirmasis priemonės — visas tekstas pasaulinis", „Prašymas", sulydytas į vienovę — dėl „Strazdelis", „Aukštaitijos to turbūt gausu vidinių ri pilnatis". Net jungtis su ki mų, sąskambių, tipiškų, sa to žmogaus būtimi, meilė ne kytume, „braziūniškų" žo suteikia paguodos — nes džių junginių: „sala pasala", dviejų žmonių buvimas kartu „dėmė nuodėmė". Žodį pagi yra laikinas, amžinas yra tik lina, praturtina jo aplinka — jų susiliejimas („Naktys yra įprastoje, nepoetinėje kalbo didelės"). Trumpiau tariant, je semantiškai nesuderina VI. Braziūno eilėraščiuose mų žodžių kaimynystė nu pastebima amžinybės — lai spalvina juos savitomis spal kinumo opozicija, kuri daž vomis. VI. Braziūno poezijos nai išreiškiama per kultūros- kontekste didelį informacijos civilizacijos priešpastatymą. krūvį turi tokie deriniai kaip Turbūt jo poezijos konteks „už kirtį už mirtį", „arklys te derėtų skirti šiuos termi piligrimas vienuolis". nus, nes kaip kultūrą visų Baigiant dera pastebėti, jog pirma galėtume apibrėžti tai, „Slenka žaibas" — viena kas padeda žmogui išlikti, brandžiausių pirmųjų knygų išsaugoti savąją esmę, o ci (greta E. Kelmicko rinkinė vilizacija poetui — chaosas lio) 1983 metais, ko gero, arba tuščia, soti ramybė (plg. galintį varžytis poetinės kal „Mendelsonas priemiesčio bos savitumu, autoriaus pozi aludėj. . ." ir „Rekonstrukci cijos apibrėžtumu ir pagrįstu ja: aestiorum gentes"). Ko mu su kai kurių poetų ant gero, būtent dėl kultūros ir raisiais rinkiniais. civilizacijos priešpastatymo A. KATKEVIČIUS VI. Braziūno eilėraščiuose III k. lituanistas
SIGITAS PARULSKIS Į tuos, kurių nėra I k. lituanistas labai seniai, o gal tik vakar ir jie prabilti XXX turi teisę, nes tik vienos hiacinto žiede nakties nėra, šiluma juoda nėra tamsos, kuri nakties altorius tu užpiltų jiems akis Ir burnas lydėk kur dega sniego paragavę XXX medžių šaknys paslapties žiede mane priglauski tu Užtenka kryžiaus ženklo nes būna vėjas šaltas miegančio sapnui ir skaudai lig mirties prispausti — priglausk kol jo spalva neišdrįs dar matau nulašėt Į ištroškusias kol tu — nakties žvaigždes. ne mano akys Vieno žodžio užteks neištart ir tyla bus XXX ilgesnė, negu praviros durys į kelią, Šitos nakties nėra, nes tamsą iš kurio keliasi geria žvakės, akmenys . o žvakės mūsų mindomos tiesos patvirtint rankos taip kelsis pasaulis ir žvakės mūsų paskutinę žydėjimo žodžiai akimirkai dieną.
Tarybinis studentas 4
ILMA BALIUKAITĖ, I k. lituanistė XXX aš nenoriu valdyti savo žodžių tegul teka laisva srove užkliūna už akmenų ir nutyla kunkuliuodami vietoje šniokščia toliau ar išsilieja iš krantų tegul gaudžia bažnyčios varpais širdies varpais tegul pykstasi tarpusavy tegul myli jei apim ti aistros, tegul būna granito luitas geriau nei smulkių akmenų krūva tegul būna nutvieksti skaidrios šviesos tegu) meilė būna tyli kai žodžiai tyli tegul meilė būna tyli kai žodžiai liepsnoja XXX tu man kaip naktis tavy yra viskas bet nieko nėra suprantamo naktis viską pakeičia, o pati lieka nepakitusi ištisą juodą amžinybę balti paukš čiai ant nakties šakų kai nusileidžia keistas rūkas kad praregėtum kad
IEŠKANTI POEZIJA Atkelta iš 3 psl. Dldesnlojoje mūsų literatų poezijos dalyje ryškesni „mąstančios poezijos" bruo žai. Čia itin Jaučiama, kaip pastebėjo D. Kuolys, (tampa, netikrumas, atramos ir dar nos ilgesys (V. Gaslllūnas). Susidaro (spūdis, kad jaunieji poetai junta tam tikrą dvasinę tuštumą ar jos pa vojų ir stengiasi štą būseną (veikti. Sutinku su D. Kuo liu, jog tai centrinė jaunųjų poezijos situacija, turbūt iš dalies atspindinti mūsų kar tos dvasinę padėt). Si būse-
na labai bendra: joje tejpa „jaunatviškas nerimas", kul tūros atsinaujinimo (tampa, nihilizmo, sumaterialėjimo pavojus Ir t. t. Manau, neteisinga sakyti, kad jaunieji poetai bėga nuo „laikmečio lygčių" ir užsidaro „juodmedžio bokš tuose". Kalbamojoje poezijo je kiekvienas norintis ras „pozityvią programą": rem tis universalia kultūra („mltologiškumas", pvz. A. Katke vičius); matyti gėr( ir grožj kasdienybėje (L. Jakimavi čius, galime čia priskirti ir „jausmų raiškos" poetus); būti maksimalistu, atsakingu už viską (V. Daškevičius).
MDSŲ PLAČIOJI TĖVYNE
akys liktų skaidrios ir skaidri šviesa (tokių naktų būna reta ir jos greitai pasitraukia iš atminties tu niekada nesu prasi ar ji palietė tave ar pra skrido šviesa pro tave tarsi baltas paukštis) naktis kaip tavo plaukai suvirpa man prie akių XXX niekada niekada neplaukiau sraunia upe man užteko vidurio žemės tarp dviejų sniego kalnų saulė ten pateka snieguota ir snieguotos gieda lakštingalos ten tylu sniegas tarsi vanduo kol jo nesudrumsčia tavo žodžiai viršun pašoka kibirkštis dega tarytum degtų ugnies ir meilės upė ir jaučiu skaudžią (tampą delnuose bet jei pasakytum valkas esi naivus snieguo tas vaikas būčiau tokia nors sunkios raukšlės kaktoje ir lūpos raukšlė|asi iš vienatvės
Ryškiausiais jaunųjų poezi jos bruožais laikyčiau tvirtą etinę, gėrį teigiančią, pozici ją Ir neramią, ieškančią dva sią. Tokia poezija — reikalin ga. Viena iš aktualiausių poe zijos problemų yra dilema, ar poetas skaitytoją turi „iš slaųklėti", ar paklusti jo po reikiams. Būtų bene teisin giausia, jei nuolaidų šiame ginče darytų abi pusės: skai tytojas ne vien keltų išanks tinius reikalavimus, bet ir stengtųsi suvokti kas para šyta, o poetas jaustų ne tik ką, bet ir kam rašo. Man atrodo, kad Universiteto jaunieji poetai pastarąjį da-
lyką nėra pakankamai Įsisąmonlnę. Studijų metu galėtų užsimegzti gyvas ryšys tarp kūrėjų ir suvokėjų, auditori jos, kurios poreikių kartais nejunta „vyresnioji" poezija. Jaunųjų poezijoje yra gerų pradmenų: suvokiama poeto paskirtis būti tarp žmonių ir žmonėms (V. Daškevičiaus „Moto"), esama priešinimosi poezijos išraiškos abstraktlnimui, atitrūkimui nuo skaity tojų (R. Danys), noro aiškinti savo kūrybą, tačiau to maža. Poezijos — „gyvenimo programos" poreikis iš tiesų didelis. Giedrius VILIŪNAS III k. lituanistas
Petras Užkalnis Šių metų sausio mėn. 30 d. po sunkios ligos mirė revoliucinio Judėjimo daly vis, Vilniaus universiteto rusų literatūros katedros docentas, visuomeninių pro fesijų fakulteto dekanas Petras Užkalnis. P. Užkalnis gimė 1907 m. gegužės mėn. 2 d. Menku pių km., Kalvarijos raj., valstiečių šeimoje. 1925 m. baigęs Kalvarijos progimna ziją, įstojo į Marijampolės mokytojų seminariją. Anksti įsijungęs į pažangiųjų moks leivių organizacijų veiklą, 1925 m. P. Užkalnis buvo priimtas į LKJS, o 1927 m. — į LKP. Už antifašistinę veiklą 1926—28 m. Jis du kartus buvo kalinamas, 1928 m. Iš Marijampolės kalėjimo pabėgo į Vokietiją. Tais pa čiais metais Maskvoje jis pradeda mokytis Vakarų tau tinių mažumų komunistinia me universitete, 1930 m. priimamas į TSKP. Maskvo je P. Užkalnis dirbo Kominterno vykdomajame ko mitete, žurnalo „Priekalas“ redakcijoje. 1934 — 39 m. stu dijavo žurnalistiką M. Gor kio literatūros institute. Lie tuvių komunistinėje spaudo je P. Užkalnis paskelbė ap sakymų, publicistikos ir kri tikos straipsnių. į atsistatantį po karo aud rų Vilniaus universitetą P. Užkalnis atėjo 1946 m. Jo publicisto, propagandisto, internacionalisto patirtis la bai padėjo rusų literatūros katedrai jos formavimosi pradžioje. 1954 m. Jis apgy nė kandidatinę disertaciją „Majakovskis ir lietuvių li teratūra“, po metų tuo pa čiu pavadinimu buvo išleis ta Jo monografija, 1956 m. Jam suteiktas docento var das. 6-Jame dešimtmetyje jis pradeda skaityti naują TSRS tautų literatūros kur są. Jis taip pat tyrė Vilni jos daugiatautę literatūrą, Vilniaus motyvus kaimyninių
liais priedais prie jo, kur kos gyventojų pasakojimų dvigubai (o Komandorų salo apie tokius gamtos katakliz- j miN matyti matvti nuotraukas. nuotraukas Ne se — net trigubai!) skaičiuo mus, jamas darbo stažas ir dirban noromis atmintyje iškyla čiajam taikoma dar daugybė Pompėja, jos dideliais akme visokių lengvatų. Ir nors ko- nimis grįstos siauros negy Kiekvienas atvykėlis pažin p!'ki Ochotijos jūros vande riakų liaudies dainoje jų na vos gatvės, aikštės ir kaip tį su. šiuo egzotišku kraštu nyj iš kitos — bekraštis Ra cionalinis ansamblis „Men- kontrastas — be galo mėly pradeda nuo Kamčiatkos — musis vandenynas, kažkur po" pasakoja, kad kojuro no Neapolio dangaus fone — Petropavlovsko. Miestas įkur toli tarp bangų pasimetusios daina „ilga, kaip kelias", gražuolis Vezuvijus, kuris beveik 79-aisiais mūsų eros metais tas 1740 metais, kai V. Be Komandorų salos. Kamčiatka kelių. Kamčiatkoje išsiveržė ir po pelenais per ringo vadovaujamos ekspedi — nepailstantis žvejas: de nėra. Mums keista buvo par akimirką palaidojo klestintį cijos laivai ,,Sv. Petras" ir šimtadalis šalyje sugaunamos Avačios vulkanas „Sv. Pavlas" atvyko žiemoti žuvies tenka jos darbštiems duotuvėje matyti arklieną, o miestą. į vaizdingą Avačios įlanką, jūrų darbininkams. Todėl ne šalia — šaldytas krabų koje man pasirodė kažkuo panašus kurioje, anot vietinių kapito besistebi, jei du iš trijų čia les. O žuvų, — akys raibsta! j Vezuvijų išoriškai, o pasi nų, rastų užuovėją nuo audrų sutiktų tau kalba apie jūrą Specializuotoje žuvies par rodo, tarp jų esama ir geolo ir taifūnų viso pasaulio lai ir tinklus, žuvėdras ir štor duotuvėje priskaičiau virš 30 ginio panašumo. Mokslinin vai. Taip mažas bevardis kai mus. Neatsitiktinai, matyt, ir rūšių rūkytos ir šviežios žu kai tokio tipo vulkanus va — Ar tiesa, kad tavo žmo melis tapo Petropavlovsku, vietinių poetų bei prozinin vies. Matyt, išrankiausias dina „Somma—Vezuvijus". Kitas unikalus reiškinys na yra siaubingai pavydi? kuriam nuo 1822 metų sutei kų rinkiniai beveik visada gurmanas rastų sau tinkamą — Kurgi ne. Ji slepia nuo geizeriai, skanėstą.. . Kamčiatka — Kamčiatkoje — kiamas miesto statusas. 1854 yra marinistinės tematikos. kraštas. Geizerių slėnis — unikalus manęs net šachmatų karalle-' metais miesto gatvėmis kauk Kamčiatkos pavadinimas daugianacionalinis šėjo anglų ir prancūzų inter- pirmą kartą žemėlapiuose at Čia yra koriakų autonominė ir vienintelis toks reiškinys nę. XXX ventų batai. Miesto atmintis sirado XVII amžiuje. Kaip apygarda su centru Palana, mūsų šalyje. Gaila, neteko — Anksčiau mes važiuo saugo pilietinio karo gaisrų mano istorikas B. P. Polevo- du evenkų nacionaliniai kai jų matyti, tačiau iš atminties atšvaitus, kai ramius įlankos jus, šis kraštas pavadintas mai: Esso ir Anavagajus. neblėsta Paratunka, kur karš davome savaitgalį praleisti į vandenis drumstė japonų ka Jenisiejaus kazoko Ivano Komandorų salose gyvena ti geizeriai ir šaltiniai pa gamtą, už miesto. Stengda ro laivai. Nuo 1924 metų Kamčiatojaus vardu. Koria- aleutai. Suvenyrų parduotu naudoti nuostabiai maudyklei vomės pamatyti ką nors įdo miestas pavadinamas Kam kai, itelmeniai ir kiti vietos vėje ir kraštotyros muziejuje įrengti. Karšti šaltiniai pa maus. — O šiandien? čiatkos — Petropavlovsku, gyventojai jį vadino įvairiai: teko grožėtis puikiais šiau naudojami ir vien utilitariai: — Šiandien važiuojame tik kad išskirtų iš gero tuzino Kančiata, Konšata ir pan. riečių dirbiniais iš elnio ra Paužecke veikia geotermi nė elektrinė, kur pa ten, kur galima sustoti. kitų Petropavlovsku. Pradžioje Kamčiatkos vardu gų, odos ir medžio. XXX Miestas — tai iš esmės pavadinama upė, o vėliau ir Neatskiriama Kamčiatkos naudojamas iki 100° karščio — Kapitone, ten tolumoje panoramos dalis — didingi šaltinių vanduo. Tokios elek viena beveik trisdešimts ki visas pusiasalis. Kamčiatka — tai Azijos vulkanai, Čia jų nesuskai- trinės veikia taip pat Itali matyti ledkalnis! lometrų nuo kalvos ant kal — Taip, madam. JAV, Australijoje ir : vos bešokinėjanti gatvė. šiaurės — rytų pakraštys, čiuojama daugybė, nors vei- joje, — O kas atsitiks, jei mes Akmenys ir uolos, apaugę nepaprastai įdomus, savitas kiančių — tik 28. Neatsitik- Naujojoje Zelandijoje. retais krūmokšniais, kreivais ir nepakartojamas, pilnas eg tinai turbūt būtent čia įsikū-" .. .Sunku atsisveikinti su susidursime? madam, — Ledkalnis, medžiais, samanoti granito zotikos kraštas. Jo gyvento rė vienintelis šalyje, garsus šiuo tolimu ir egzotišku plaukios sau toliau, lyg niekraštu. Metu monetą j Ava TSRS MA Vulkanologijos luitai, o šalia skaidraus šal jai pirmieji šalyje sutinka ko nebūtų atsitikę. tinio srovė ir mieguistai lėti naują dieną, todėl Kamčiat institutas. Vienas žinomiau čios įlankos vandenis su vil XXX timi, kad galbūt dar kartą pilkų debesų gumulai kalnų ka dar vadinama pirmosios sių šalies vulkanologų geo Vienas draugas sako kimoks čia sugrįšiu. pašonėse. Tokia tai Kamčiat aušros kraštu. Tai tipiškas logijos-mineralogijos tam: ka, man daug kuo primenan kalnų kraštas, amžino įšalo lų daktaras E. Marchininas — Kaip tu negali suprasti, Anzelmas KATKUS šią žemę taikliai pavadino ti Kolą. Tokios pat nykiai žemė, šaltis, prie kurio nejog vynas tai lyg geras pa Kamčiatka — Vilnius pilkos amžinų vėjų nuglū priprantama, ir įdomi lauki ugninių drakonų kraštu. Di dintos viršukalnės, tokie pa nė gamta. Baltos, lyg iš kau džiausias vulkanas ne tik ša tys statūs skardžiai ir vieni lo išdrožtos kalnų viršūnės, lyje ir Kamčiatkoje, bet ir šos uolos bangose. Net apsi didingai remiančios debesis, visoje Azijoje — Kliūčių I. Kravec II k.; niaukusią dieną nuo aukš kontrastuoja su lygumomis. sopka. Į šiaurę nuo Kamčiat PAŠALINTI FF — D. Semlkulenovas čiausios kalvos toli už uos Čia taikiai sugyvena taiga ir kos —Pertropavlovsko dunk NEPAŽANGOS III k; to vartų žvilgsnis užklius už monotoniška tundra, žali miš so du veikiantys — Avačios ChF — D. Mlliūnaltė, A. vandenynan subridusių „Trijų kų masyvai su pilkomis ak ir Koriakų — vulkanai. STUDENTAI Mockutė II k.; Kaip teigia mokslo vyrai, brolių" uolų, turbūt nesuskai menų plynaukštėmis. Vasara GF — S. Gudzinevičius MaF — E. Garmušukytė I čiuojamais dešimtmečiais čia trumpa ir vėsi, daug ap šiuo metu pasaulyje yra 817 sveikinančių ryto aušrą ir į siniaukusių ir lietingų dienų. veikiančių vulkanų, iš jų k.;; V. Zacharevlčius I k., II k.; — Ramiajame vandeny gimtąjį uostą grįžtančius lai Čia sniegas ištirpsta tik bir- 526 : vus. Tik saulė čia atrodo želyje, o naujas iškrenta jau ine, taip vadinamame ,.ugnismagesnė: nedosni ji spin rugsėjyje. Vieniems šis kraš- niame žiede", kuris aprėpia dulių, tačiau retsykiais savo tas asocijuojasi su raudonąja Kamčiatką, Kurilų salas, Ja Naująją daugiaspalve palete įmantriai žuvimi, krabais, juoda ir poniją Filipinus, Visuomeninių profesi pagražina pilką ir monoto raudona ikrą ir nuostabiu alu Zelandiją. Mitologinis pože jų fakulteto kolektyvas nišką šiaurės reginį netikėtu mi, nes šaltinių vanduo, pa mio karalystės dievas Pluto liūdi dėl dekano docento vaivorykštės blyksniu, švie sirodo, apynėliui arčiausiai nas neramaus būdo: dvide Petro UŽKALNIO Dingusį studento pažymė mirties, nuoširdžiai už sos virpesiu išjudina kupro prie širdies. . . Kitiems šis šimtajame amžiuje planetoje jaučia velionio šeimą ir jimą Nr. 811307, išduotą kaip kraštas — tik Tolimieji Ry užregistruota daugiau tos pušies šakų ažūrą. artimuosius. Kamčiatka — vandenų tai su daugiau negu solidžiu 1500 vulkanų išsiveržimų. PF studentui Aurelijui SCIU- ■■ dukra. Iš vienos pusės — darbo užmokesčiu ir dar ke- Teko girdėti senųjų Kamčiat-1 KUI, laikyti negaliojančiu.
PIRMOSIOS AUŠROS KRAŠTE
Redakcijos adresas: 232000 — MPT, Universiteto g. 3. „Tarybinis studentas". Telefonai — 611179, ketvirtadieniais spaustuvėje 610444 LV 09964. Iškilioji spauda. 1 spaudos lankas. Tiražas 4500. Užs. Nr. 346. Spausdino LKP CK leidyklos spaustuvė Tiesos g. 1 «CoBeTCKnfi CTyĄeHT» — opran napiKOMa, peicropaTa, KOMHieTa AKCM Ahtbm, uporjiKOMa opAenoB Tpy^onoro KpacHoro 3Ha»enH h Ąpyw6si HapoAOB BHAtmoccKoro yHHBepcHTeTa hm. B. Kancykaca. Pe^agTop fl. BapanHHųKafrrc. Buai>hk>c. Ha ahtobckom H3MKe.
tautų literatūrose. P. Užkal nis parašė daug mokymo priemonių studentams apie broliškų tautų literatūras, o apie lietuvių literatūrą jis skaitė paskaitų ciklus Už kaukazės ir Vidurinės Azijos universitetuose. Pastaraisiais metais P. Užkalnis daug dė mesio skyrė metodikai, ak tyviai dalyvavo visasąjungi nės TSRS tautų literatūros dėstymo metodinės komisijos darbe, rengė šio kurso pro gramą. P. Užkalnis buvo nenuils tantis visuomenininkas, po kario metais ilgai vadovavęs Universiteto dėstytojų prof sąjungai, žinomas respubli koje propagandistas ir „žini jos“ lektorius. Paskutinį de šimtmetį jis vadovavo Uni versiteto visuomeninių pro fesijų fakultetui, buvo jo dekanas. Bendradarbių ir jį1 pažino jusių draugų atmintyje jis išliks kaip darbštus, jaunat viškai žvalus ir energingas, draugiškas žmokuklus ir gus. Filologijos fakulteto dekanatas, partinės organizacijos . ____ biuras ir visuomeninės organizacijos
siuntinys, nešantis tik džiaugsmą. — O ne, — neigia pirmasis. Jis yra blogas pasiuntinys. Jį sunčiame i skrandi, o jis nukeliauja i galvą. XXX Susitinka anglas, amerikie tis, prancūzas ir pasakojasi apie žmonų pasiekimus spor te. Anglas: — Mano žmona neseniai pasiekė rekordą šuolyje __ j aukšti — 1,90 metro. — O maniškė, — pasakoja amerikietis, — Į toli nušoko 6,80 metro. — Tai dar menki pasiekimai, — nusprendžia prancūžas. — Manoji vakar kaip šoko į šoną, tai dar šiandien nesugrįžta. X X X — Na kaip, ar jau pasveikote? — Ne. — Tai ar išgėrėte po karštos vonios erškėtrožių arba tos? — Ne, ką jūs. Kai aš išgė riau karštą vonią, arbata jau nebetilpo. XXX Elvyra grižo po važiavimo egzamino. — Na. — klausia draugė, — ar gavai teises? — Dar nežinau, Egzamlnatorius kol kas be sąmonės. iš vokiečių kalbos vert* A. GRYBAUSKAITĖ
Fil F — V. Veturlo I k., G. Cepulytė II k.; PF — V. Jakštytė II k.; EKFF — L. Leitaltė, R. Butvydaitė I k., Z. Ragoža II k.. S. Gečys IV k.; TF — O. Maslobajeva I k.
Teisės fakulteto deka natas, darbuotojų ir stu dentu visuomeninės orga nizacijos nuoširdžiai už jaučia doc. Zenoną NAMAVICIŲ dėl mylimo tė velio mirties.
Redaktorė J. VARAPNICKAITĖ