Saliu proletarai, vienykitės!
ranvBinis visų
VILNIAUS DARBO RAUDONOSIOS VĖLIAVOS IR TAUTŲ DRAUGYSTĖS ORDINŲ V. KAPSUKO UNIVERSITETO REKTORATO IR PARTIJOS, KOMJAUNIMO, PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ SAVAITRASTIS LEID2LAMAS NUO 1950 METŲ
1983 m. lapkričio 25 d., penktadienis
i
J
Paskaita, kurios laukia Įpusė j o rudens semest ras. Ne už kainų ir sesi ja. .. „Greit sėsime ant degančio laužo", — juo kauja Teisės fakulteto stu dentai. Apie tai, kaip sekasi studijuoti visuomeninius mokslus būsimiems teisi ninkams, paprašiau papa sakoti docentą Vytautą Pakalniškį. Mes turime visokių studentų. Blogiausia tai, kad kai kurie jaunuoliai i studijas žiūri „pro pirš tus", ieško lengviausia — plaukti pasroviui. Gau damas daug užduočių, nusprendžia, kad never ta visko mokytis... Geras studentas yra tas, kuris jau pirmame kurse moka racionaliai planuoti laiką. Studijų metais negalima skirstyti disciplinų į nau dingas ir nenaudingas. Pa vyzdžiui, teisininkui būti na gerai suprasti politinės ekonomijos dėsnius. Be jų neįmanomas tolesnis spe cialybės įsisavinimas. Šiemet kol kas rimtų keblumų nėra. Studentai stropiai lanko TSKP istorijos, politinės ekonomijos seminarus. Kaip sekasi būsimiems teisininkams studijuoti TSKp istoriją, užsukau pasikalbėti su I kurso gru pės studentais. Seminaro metu studentai kalbėjo be konspektų. Ar gumentuodami faktus, ana lizuodami reiškinius pir makursiai įdomiai diskuta vo. Pagirtina, kad jau pir mame kurse jie mokosi atrinkti reikiamą literatū rą, saikingai pritaikyti igytas žinias. Tai didelis
Trumpai Praėjusi ketvirtadienį Teisės fakulteto kultūros klubas organizavo susiti kima su Jaunimo teatro aktorium V. Bagdonu. Aktorius kalbėjo apie mūsų dienų teatrą, jo Droblemas. Pabaigoje svečias atsa kė i studentų klausimus, jiems padainavo.
A. SALNAITĖ
Penkeri metai nuo mokyk los baigimo ir Tu vėl — mokykloje. Tik jau ne vil kintis mokykline uniforma, o nešinas dienynu. Kiek iš mokai, ką supratai — TAVY JE. Šimtai akių, nukreiptų į TAVE, laukia... Ką jiems pasakysi? Kaip pasakysi? Tik penkeri metai, ir tu priklausai ne vien sau. Bet prieš užvedant vienas ir at veriant kitas duris, pamąsty kime apie MOKYTOJĄ ir MOKINĮ. Dabar tai TAU svarbiausia, Girdėjau žilstelėjusį pedagogą sakant: geras mokyto jas tas ,kurį myli, kurio bi jo, kurį gerbia. Kęstutis prieštarauja. Sako, formuojant žmogų, baimė pavojinga. Gal tiksliau: reigriežta drausmė, kalinga ypač pradinėse klasėse, kad vaikas žinotų, kas galima, kas ne. Gintautas: Taip, bet baimė, apie kurią mes kalbame, pa laipsniui turi peraugti į pa garbą. Nes augant vaikas turi pats suprasti, kodėl rei kia daryti taip, o ne kitaip. . .. .onaiuuuub Skamibutis pcuvvicuia pakviečia |į matematikos pamoką. Į kla sę įžengia MOKYTOJAS. Jau pravėrus duris prasideda pa moka. Atsiduri vienas prieš visus, arba vienas tarp visų (panašu į orkestrą: dirigen tas — vienas, muzikantų — daug. Ar derės instrumentai, ar skambės kūrinys?). Pamokos sėkmė priklau so nuo to, kaip esi pasirengęs ne vien išdėstyti dalyką, bet ir bendrauti su žmonėmis. Gintautas: Svarbu save pastatyti į reikiamą vietą.
docento Lauryno Kapo čiaus nuopelnas. Daina Brazinskaitė. Doc. I. Kapočius plačiai, nuo sekliai aiškina medžiagą. PeT paskaitas sužinau daug naujo. Patinka tai, kad docentas pratina kalbėti prieš publiką. Aidas Dzikaras. TSKP istorija — tai įdomus mokslas. Ypač tada, kai idomūs seminarai. Man svar bu, kad žinios pateikiamos ne „sausai". Dabar TSKP istorija nėra tas „siaubas“, kokį anksčiau vaizdavo draugai. Gytis Ignatavičius. Se lliuiaiaiiio minarams ruoštis uai dar sunkoka, nes trūksta vadovėbu, klasikų veikalus rei kia skaityti bibliotekoje. Kęstutis Gaubys. Visada laukiu doc. L. Kapočiaus paskaitų. Jose aiškiai nag rinėjami istoriniai įvykiai. Linas Gasiliauskas. TSKP istoriją studijuoti sekasi puikiai. Dirbant mokslas „įkandamas". Doc. L. Ka počius dažnai „neapsigi na" nuo savanorių. Nomeda Bielinskaitė. Ge ra bendrauti su docentu. Sudėtinga medžiaga, jo aiškinama, tampa mums suprantama. — Manau, kad bus ge ri studentai. Paskutiniais metais į Teisės fakultetą py įstoja gabūs jaunuoliai, Tikriausiai fotografai dar — sako docentas L. Kapo neišryškino visų juostų, ku čius. — Kasdien, eidamas rių aibę pripleškino rudens i naujuosius senojo Uni talkų kolūkiuose metu, o versiteto rūmus, pasijun ruduo jau tolsta užmarštin, tu dešimtmečiu atjaunė- derlius seniai aruoduose ir kad ne j galbūt neretas iš mūsų, sėjęs... Rodos, senstu dirbdamas su jau- dėdamas valgykloje, pagalLvoja: gal paties rinktas bul nais. iuvclio
Nr. 35 (1254)
Kęstutis: „įeiti" į klasę. Kad mokinukai paklustų ta vo žaidimo taisyklėm, reikia sugebėti juos sudominti. Gintautas: Mokytojas turi būti lankstus. Vadinasi, orientuotis pa gal .situaciją. Iškart suprasti, ko reikia. Gal prieš pamoką kelias minutes pašnekėti šiaip apie ką nors: kas va-
Aukščiausiosios
Tarybos Prezidiume Už nuopelnus liaudies sveikatos apsaugai ir ak tyvų dalyvavimą visuo meniniame gyvenime Vil niaus valstybinio V. Kap suko universiteto gydyto jų tobulinimosi fakulteto dekanui Petrui Visockui suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio gydytojo garbės vardas.
Kaina 2 kap
Dažnai ne bendrauja, o nu rodinėja, šaukia. . . Tai smuk do žmogų kaip asmenybę. Mūsų —• didelių tempų — pasaulyje visi taip lengvai pažeidžiami. Mokytojų asmenybės — apie tai kalba? — Taip. Šiuolaikinis mo kytojas — pirmiausia asme nybė. Turintis ką pasakyti
MOKYTItai ir suprasti kar laimėjo rungtynes arba kas naujo matematikos pa saulyje? . . — Taip, — linkteli Gin tautas — Stebėjau panašiai pradėtą pamoką. Vaikai „iš girdo" mokytoją. — Tai kas yra tarp moki nių ir mokytojų, — griovys, — tęsia Gintautas, — turi virsti linija. Bet linija lieka.. . — Būtinai. Tarp mokinukų tavęs, Kęs tuti, neišskirčiau. Beje, am žiaus skirtumas tarp tavęs ir vienuoliktokų ne toks jau didelis. O dabar tu — prieš klasę. Tu — mokytojas. — Amžius — dar ne riba.. Mokiniai tave gerbia kaip žmogų arba ne. Didžiausia kai kurių mokytojų bėda, kad jie nesugeba bendrauti su mokiniais, kaip su ly giais, tiek pat dėmesio ir pagarbos vertais žmonėmis. Sugalvojo dauk taisyklių.
Lietuvos TSR
žmonėms, — įsiterpia Gin tautas. — Kalba ne apie matematikos dėstymą (tai mūsų amatas, kurį turime gerai išmanyti. Būtinybė!). Kalba apie mokytoją — žmogų. Kokia jo patirtis, jo supratimas? Mokinukai daž niausiai ir skundžiasi abipu sio ryšio tarp jų ir mokyto jų stoka. Kažkuris pasakė, kad mo kiniai — tarsi molis. Koks bus lipdinys, priklauso nuo molio savybių, puodžiaus su gebėjimų, jo nuotaikos. . . — Molis — mūsų rankose, — priduria Kęstutis. — Man svarbu tai, kad jis pats save lipdytų. Ar viskas, kas svarbiausia, išsakyta? Kęstutis: Mane baugina dar vienas dalykas. Įprasta situacija: susikerta mokytojo ir mokinio nuomonės. Daž nai pedagogai pyksta ant mokinių, kad šie prieštarauja.
Bet juk tai puiku: kol moki nys turi savo nuomonę, jis mąsto, jis ieško safvojo sprendimo. Net jeigu klysta. Ateis laikas — jis supras, jei pats tuo Įsitikins. Moky tojo pareiga — neleisti jam paklysti arba greičiau surasti tiesą. Tai labai sunku. Juk jau nas mokytojas neturi didelės gyvenimo patirties. Jis pats mokosi. — Ir puiku. Kol mokosi, ieško, tol jis reika lingas mokiniui. Mokytojo uždavinys ne deklaruoti tie sas, o pačiam savo pavyz džiu įrodyti. Kodėl mūsų bendraamžiai taip šalinasi mokyklos? — Todėl, kad susidarę ne teisingą požiūrį į mokytojo darbą, arba prisižiūrėję ne tinkamų pedagoginio darbo pavyzdžių, — samprotauja Gintautas (jis jau senokai nusprendė būti mokytoju). Kęstutis priduria: darbas su mokiniais manęs nebaugi na. Jaučiu, kad esu jiems reikalingas, — tai teikia no ro ir jėgų dirbti. Tas supra timas turbūt ir pastūmėjo į mokyklą, nors buvau pasi rinkęs gamybinį profilį. Tokiomis vaikinų mintimis vedina užvėriau Vilniaus 21os vidurinės mųjcyklos duris, kur pedagoginę praktiką at liko Matematikos fakulteto V kurso studentai Kęstutis Skukauskas ir Gintautas Bareikls. Neskubu dėti taško. Pokal bį apie mokyklą pratęsime, kai vaikinai bus „paragavę" mokytojo duonos. Taigi ki tas susitikimas — po metų.
Užrašė Raimonda RAVAITYTt
KAI KORIU - RIMTAI DIRBU..."
ves kramtau? . . Džiugu, kad šį rudenį res' publikos kolūkiuose bei ta; rybiniuose ūkiuose neblogai padirbėjo 5073 senojo Vil niaus universiteto pasiunti XXX niai. Tai liudija ataskaitos iš fakultetų, parsivežti garŠiemet Universiteto folk ' bės raštai ir, žinoma, uždar lorinis ansamblis „Ratilio" biai. . . švenčia 15 metų jubiliejų. Ir viskas būtų gražu, jei Ta proga Jaunimo teatro sa Ine, kaip iš šalies atrodo, lėje įvyko premjera. į maža smulkmenėlė tose ata Naujoji ansamblio progra skaitose iš fakultetų. Jose ma — vestuvės, senoviniai F surašytos vos ne visos kol papročiai. Liaudies dainas ir ūkių „nuodėmės", su žeme žaidimus ansambliečiai rinko sumaišytos „buitinės gyve Į ekspedicijose. nimo sąlygos", pažymima, Ansamblio vadovė Zita j kiek studentai suruošė disKelmickaitė apdovanota Liau- ĮIkotekų ir sporto varžybų, dies meno žymūnės ženkle J tik skyrelyje, kur reikia paliu. H žymėti, ar nebuvo drausmės, t tvarkos pažeidimų (iš stuA. RUMINAi'lt dentu pusės), pastabų beveik
Aldona SlLALYTĖ
nėra. . . Žinoma, blogas tas paukš tis, kuris savo lizdą teršia, tačiau dabar nelabai gražiai išeina: jei mums blogai — šaukiam visa gerkle, tačiau pačių padaryto blogio neno rim prisiminti. O juk ne pa slaptis, kad studentai kol ūkiuose ne tik obuolius rin ko, bet ir akmenėlius į tą pat' kibirą dėjo bei techniką gadino (GF Geografijos spec. III k. stud. V. Vaičaitis), kad per ilgai į gervių tri kampius žiūrėjo ir parsivežė tik 8 kapeikas (IF žurnalisti kos spec. IV k. stud. M. Lukošiūnas), kad. . . Tačiau apie tai ataskaitose kažkodėl nutylima. Kodėl? XXX Universiteto mišrus choras (vad. B. Jankauskas) labai norėjo vykt' talkon visu bū riu. i vieną vietą. Patenkinti tokią užgaidą ne taip papra sta, studentai iš skirtingų fakultetų, tačiau išvažiavo visi į Vilniaus šiltnamių kombinatą. Po kiek laiko dainorius aplankė svečiai iš Universiteto, domėjosi, kaip
laikosi talkininkai. Prisimi nimai ne itin malonūs.. . Kambariuose — netvarka, ki taip tariant, „ant stalo — gabalėlis duonos ir marios alaus, vyno..." To pakako, kad meno kolektyvai kitais metais į talką važiuos ben dra tvarka.. . Nesisekė medikams, dirbu siems Trakų raj. Auseniškių tarybiniame ūkyje (ir ne tik šiame ūkyje). Praėjo savaitė, kita ir, sakytum, ligų epide mija pradėjo skinti studen tus. Mažne pusė išdundėjo Vilniun, kur juos palaimino gydytojai, leidę laikinai pa ilsėti. .. Retas atvejis, kai ūkio direktorius rašo studentams papeikimus (Panevėžio raj. Naujarodžių sodininkystės ta rybinis ūkis, kur dirbo TF studentai). Aišku, ūkio galva tai darė anaiptol ne lengva ranka ir ne be reikalo. Kaip kitaip „paskatinsi" studentą, kad jis pradėtų rimčiau dirbti? XXX Tai tik keletas faktų, ta čiau jie, kaip matome, pa
lenkia svarstykles ne studen to naudai. . . Natūralu reikalauti gerų gyvenimo sąlygų, gero mais te, televizoriaus, laikraščių, iutbolo kamuolių, tačiau blo gai, kad užmirštam pagrindi nę pareigą — darbą.. . Jei sugriebs sloga — tuojau pat spausiu į Vilnių, ten polikli nika, pažymą gausiu, ne taip dabar sunku gydytojui įro dyti, jog esi nesveikiausias žmogus planetoje, tereikia trupučiuką termometrą pa kratyti ar koją ne taip pa statyti. Draugai? Jie tegul lenkia nugaras bulvėms, te gul tas nugaras skalbia lie tus, jie nori „frankų užsikalti". Nejaugi studentas pradė jo vergauti rubliui? Nejaugi greitai sąžinę, pareigą dar bui paskelbsime deficitu? Ak, sakote, ūkis sukčiau ja, ūkis ne taip apmoka dar bą, tačiau kur jūsų vado vai? Jei jie reiklūs, princi pingi, vargu, ar ūkis norės studentus apgaudinėti. Ne truks planui tonų, bus šilta bendrabučiuose, studentui neNukelta Į 4 psl.