Visų šalių proletarai, vienykitės!
sccroencas 1975 m. lapkričio 6 d.
VILNIAUS DARBO RAUDONOSIOS VĖLIAVOS ORDINO V. KAPSUKO UNIVERSITETO REKTORATO IR PARTIJOS, KOMJAUNIMO, PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ LAIKRAŠTIS
Nr. 35 (935)
SU DIDŽIOJO SPALIO ŠVENTE, BRANGŪS DRAUGAI! Šventinis interviu su partijos universiteto komiteto sekretoriumi K. POŠKUMI Didžiojo l(uo reikšminga Kalio šventė, kokias sukelia Kciaci jas! K's klausimas labai dažnas, Kėl beveik neįmanoma į jį (akyli ne šabloniškai. Man, Kp ir kiekvienam piliečiui, ■oysis Spalis užtikrino gyveKą, kuriame yra likviduotas (ogaus išnaudojimas. ■ Pačios šventės man reikšIngos tuo, kad jų metu fa une liaudis ir viso pasau li dorieji darbo žmonės de lnai pagerbia tuos, kurie, Isigailėdami jėgų ir gyvy■i, kovėsi už šį gyvenimą I šnaudojimo. ■ 0 asocijuojasi man Didysis Balis su milijonais raudonų liavų, kurias nešė j mūšį Kptynioliktais metais bolševiI, vėliavų, nudažytų ne tik Balio aušros, bet ir darbininI bei valstiečių krauju. Gal Ip tik todėl per Spalio lentes mes taip ryškiai įsiIzduojame tuos, kurie anuolai krito mūšiuose už nauI žmonijos erą. Į kaip jūs vertinate jaunąją Irtą, tuos, kurie tęsia vyresLu revoliucines, darbo ir fvų tradicijas! Koks, Jūsų Uis. turėtų būti „optima lu studento variantas"! I Galima būtų pratęsti pirmoĮ atsakymo mintį: (kiekvienai Irtai visuomenės gyvenime Irtas savo likimas, savo kdmuo istorijoje. Didžiojo kalio jaunoji karta titaniškai Rojo už kapitalistinės san takos likvidavimą, už prohriato diktatūros įvedimą; betas tolesniųjų dešimtmečių po kovos už socializmo r-'gaię šalyje laikotarpis, ko ps, kurios pirmosiose gretof stovėjo nauja jaunoji karF penktasis šio amžiaus dehtmetis buvo vėl naujos Mos žūtbūtinių kovų su fazmu metai. Ko buvo reikaMama iš tų kartų gyvenimo? «is reikėjo, pirmiausia, karšt; širdies, mylinčios savo “udj, savo šalį ir kovojan:°s žūtbūtinę kovą už jos ’ėsią ateitį, reikėjo begali!° ryžto, pasiaukojimo, iš'ermės ir begalinės neapyantos klasiniams priešams, so to reikėjo ir tolesnėms irtoms. Tačiau joms to nebe teko. V. Leninas RKJS III "ažiavime nurodė, kad „Pir'esniosios kartos uždavinys buvo nuversti buržuaziją. ..
Naujajai kartai yra iškilęs sudėtingesnis uždavinys. .. Prieš jus — statybos uždavinys, ir jūs galite jį išspręsti tik įsi savinę šių laikų žinias..." Mūsų laikų jaunajai kartai ir to jau nebepakanka. Dabar, kai laipsniškai pereinama iš socializmo į komunizmą, kai susikūrė pasaulinė socializmo sistema, kai vyksta aštri politi nė ideologinė kova pasauli nėje arenoje, jaunajai kartai iškyla dar sudėtingesnis užda vinys — įveikti kapitalizmą ir intelektualinėje plotmėje. Ar pasiruošusi mūsų jaunoji kar ta ir, pirmiausia, mūsų studen tija, šiai kovai? (Sis pasiruoši mas ir turi būti jaunosios kar tos vertinimo kriterijus!) Ma nau, kad — su mažomis išim timis — taip, nes kitaip būtų neįmanoma paaiškinti tų di džiulių ideologinės kovos pergalių (ir ne tik ideologi nės!), kurias pasiekė tarybinė liaudis. Vadovaudamasis šiais sam protavimais, galėčiau bent schematiškai nubrėžti mūsų studento tokį „optimalų mo delį": šiandieninis tarybinis studentas turi aktyviai veikti, kad aukštojoje mokykloje įgy tų ne tik pakankamą kiekį mokslų ir informacijos, bet ir įsisavintų jų metodologiją, op timaliai išugdytų savo proti nes galias, visuomeninio poli tinio darbo mokėjimus ir įgū džius, įsisavintų komunistinę pasaulėžiūrą ir sugebėtų ak tyviai veikti, turtindamas žmo nijos mokslo, technikos bei kultūros patirtį, be ko neįma nomas yra žmonių visuomenės progresas. Y. Leninas mokė, kad ge riausias būdas paminėti Di džiosios Revoliucijos metines — tai sutelkti dėmesį į neiš spręstus uždavinius. Kas jus, kaip komunistą, labiausiai jau dina: kokie trūkumai, buities ar elgesio negerovės ir pan.! Kokie nauji darbai laukia! Nenorėčiau, kad draugai studentai mano atsakymą į šį klausimą suprastų kaip mora lizavimą. Atsakysiu nuošir džiai, kad mane, kaip komu nistą ir apskritai pilietį, jaudi na pirmiausia kai kurių stu dentų ir šiaip piliečių dyki nėjimas, nepareigingumas ir nevalyvumas. Man amžinai neduoda ra mybės mintis, kad labai daug
^kilmingas minėjimas
Lapkričio 5 d. universiteto Aktų salėje įvyko iškilmin45 Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos 58-ųjų meminėjimas.
mes nustojame dėl kai ku rių piliečių dykinėjimo. Pra ėjusiais mokslo metais, talki ninkaudamas kartu su studen tais žemdirbiams, aš su šird gėla stebėjau, kaip kai kurie mūsų studentai ir, deja, kai kurie žemdirbiai, ne dirba, o tyčiojasi iš darbo, kaip liau dis sako, viską daro atbulo mis rankomis. Aš ir dabar ne galiu abejingai žiūrėti j studentus, per paskaitas veltui patį leidžiančius laiką — brangiausią žmogaus turtą. Kiek materialinių ir dvasinių gėrybių mes prarandame, kiek daug nesužinome per dykinėj imą! Mane visada kurių studentų ir čių nevalyvumas, nomis buvau naujuosiuose rū muose Saulėtekio alėjoje. Žvelgi į aprašinėtus stalus au ditorijose ir netiki savo aki mis, kad tai galėjo padaryti studentas, busimasis aukštos kvalifikacijos specialistas, ku ris ryt poryt turės auklėti ki tus žmones. Žvelgi į merginą ar jaunuolį, numetusį nuorūką ant išblizgintų grindų ar už gesinusį ją į poliruotą stalą, žvelgi į tokį, atsiprašant, žmo gų ir nerandi žodžių sivo nuostabai išreikšti. O kaip dažnai savo nevalyvumu mes dar įžeidžiame kito žmogaus asmenybę, mindžiojame jo žmogiškąjį orumą ir nepagal vojame, kiek daug dar per tą nevalyvumą turime išpuikėlių, storžievių, besiformuojančių karjeristų ir biurokratų! Galima būtų nemažai pa priekaištauti studentams ir dėl jų nepareigingumo, nedraus mingumo, kurie, galima sakyti, yra tartum tramplinas ,šokant žmogui į visų blogybių be dugnę. Bet aš esu optimistas ir neperstoju svajojęs, kad at eis laikas, kai visų šių blogy bių (arba beveik visų) nebe liks, nes šioms blogybėms įveikti mes šiandieną turime visas sąlygas, nes šio užda vinio įgyvendinimas priklauso nuo mūsų pačių — auklėto jų ir auklėtinių, nuo jaunosios kartos gerų norų ir aktyvios veiklos šiems norams reali zuoti. Iš šių minčių galima išves ti ir naujų darbų kryptį: visų mūsų — pačių studentų, dės tytojų, visuomeninių organiza cijų — vienas pagrindinių už davinių yra ugdyti darbščius, protingus, drausmingus ir kul tūringus tarybinės visuomenės narius. Sėkmės šiose veiklos IS TSKP CK ŠOKIŲ srityse aš kaip tik ir norėčiau DIDŽIOSIOS SPALIO palinkėti mūsų kolegoms — SOCIALISTINĖS REVOLIU studentams ir dėstytojams, vi CIJOS 58-OSIOMS METINĖMS. sam universiteto darbuotojų kolektyvui švenčių proga.
ŠLOVĖ
DIDŽIAJAI
TARYBINEI
LIAUDŽIAI
KOMUNIZMO
STATYTOJAI!
Salėje susirinkusius profesorius, dėstytojus, studentus, darbuotojus pasveikino ir minėjimą pradėjo partijos ko miteto sekretorius K. Poškus. Pranešimą apie Spalio idėjų nemirtingumą, jų įtaką isto rijos procesui, apie respublikos ir mūsų universiteto pa siekimus tarybų valdžios metais skaitė partijos Lenino ra jono komiteto pirmasis sekretorius C. Slyžlus. Švenčių proga geriauslems studentams ir darbuotojams buvo pareikštos rektoriaus padėkos. Po iškilmingos dalies susirinkusiems koncertavo Vals tybinės filharmonijos simfoninis orkestras ir „Ąžuoliuko" berniukų choras.
Liutauras DEGĖSYS V k. psichologas
„IZ ISKRY VOZGORITSIA PLAMIA“
Po šitiek metų nerimas ateina Tarytumei šešėlis — lengvas, keistas, Praskrieja ir išnyksta tolumoj. Ak, taip iš kibirkšties liepsna išauga Baltesnė užu saulės žiedą jauną, Ir kas dainuoja — miršta ir nutyla, Bet paklausyk — dainoj jo balsas skamba, Ir jo balsu kiti draugai dainuoja, Ir vėl, ir vėl pro niūrų masių gausmą Toli toli jo atvaizdas iškyla Jaunų, galingų demonstrantų rankoj, Šalia Anželos, Luiso, Ce Gevaros, Salvatorės Tas vienas bendras vardas LENIN, LENIN. Kitoj šaly, ugniniam kontinente, Ties vėliavom — keistom ir paslaptingom. Ties lozungais visai kitom kalbom Lyg žiedas, tarsi vėliava vieninga šis vardas netikėtai išsiskleidžia. Ir kibirkštis — į tūkstančius išauga Gražių liepsnų — jaunų, baltų, galingų. Ak, stebimės mes žodžiais pranašingais — O vis kasdien nauja liepsna išauga — Į šviesą, saulę — naujos minios eina. Nuskamba — LENIN — vis naujoj šaly, žvaigždė nukrinta ir nauja sužimba, Iš tos mažos laimingos kibirkšties — Liepsna išaugus, ak, liepsna išaugus!
In
Memoriam.
ŽUVUSIEMS
UŽ
REVOLIUCIJĄ
Taip siūbuoja ir kvepia žiedai, nuo šalnų sidabriniai ir aiškūs, Kambariuos, kur dabar gyvenai, nužydėjusios gėlės per vaiskios. Nesijuok, nesijuok. Mano balsas liūdnesnis už mirtį, Ak, kaip gaila, kad niekas negirdi: Tu Gražesnė Gėlė palikai.
Lyg nutolsta per sniego laukus ___ rūstūs metai, be laimės Praėję, Bet prisimeni — krinta žmogus — dar lig šiandien gyventi galėjęs, Revoliucijai mirdamas kalba — rankom . spausdamas verkiančią širdį, Ach, kaip gaila, kad niekas negirdi: „Tu Gražesnė Gėlė palikai!“
Ir po daugelio metų ilgai jus visus prisiminsime jaunus. Švies nejaukiai ugniniai žiedai krištolinėj išbalusioj taurėj, Ir kažkur — ten snieguos — pumpurai, ir jau greitai jiems lemta pražysti, Mes pasenstam ir verkiam jaunystės, Nepasensta tik jūsų veidai. Baltą vyšnių žydėjimo laiką kaip vėlai mes sutinkam, vėlai, Taip, jau rudenio gėlės per vaiskios — jų sušalę stikliniai žiedai, Jūsų veidus sapnuojam ir šiandien — tų akių sidabrinį paviršių, Ir. tur būt, niekada neDamiršim: „Tu Gražesnė Gėlė palikai“.