šonu Kua {alfų proletarai, vienykitės!
VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO REKTORATO, PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMI! ETŲ ORGANAS
Nr. 30 (540)
Eina nuo 1950 m.
1965 m. lapkričio mėn. 10 d. TREČIADIENIS
Kaina 2 kap.
Šventinėje demonstracijoje Prieš 48 metus „Auroros" sal vės paskelbė naujos epochos pra džią žmonijos istorijoje. Rusijo je gimė pirmoji pasaulyje socia listinė valstybė. Su V. Leninu priešakyje. Komunistų partijos vadovaujama, didvyriškoji dar bininkų klasė sąjungoje su ma žažemiais ir bežemiais valstie čiais išsivadavo iš eksploatato rių jungo ir įkūrė Tarybų val džią. Per 48 Tarybų valdžios metus mūsų šalis pasiekė didelių per galių ekonominiame, politiniame ir kultūriniame gyvenime. Socia lizmo pastatymo planas, kurį nu brėžė V. I. Leninas, ta>po realia tikrove. Su pasiaukojimu tarybi nė liaudis kuria savo ateitį, įgy vendindama generalinę Partijos liniją. Didžiojo Spalio žibintas nu švietė kelią į laisvę ir nepriklau somybę viso pasaulio darbo žmo nėms. Europoje, Azijoje, Lotynų Amerikoje susikūrė socialistinės šalys. Nacionalinis išsivadavimo judėjimas sutriuškino kolonialinę imperializmo sistemą. ♦
♦
♦
Vėl Spalis. Ne nuauksuati kle vai į mūsų širdis atnešė džiaugs mą. Mes laimingi, kuomet akys vėl grožisi vėjuje besiplaikstan čiomis vėliavomis. Jos mums dmbolizuoja neišardomą visų tautų draugystę, laisvus gimti nės laukus, milžiniškas gamyk las, į dangaus mėlį startuojan čias galingas raketas. Mums Didysis Spalis atvėrė nuditorijų ir didelio prasmingo gyvenimo duris. Sveikas, Didy sis Spali! Mūsų širdys dainuoja tau džiugesio kupiną dainą. Su vėliavomis ir transparan tais mes šiandien renkamės prie senelio Universiteto; šypsenomis, gėlių puokštėmis ir auksiniais klevo lapais užpildome visą di dįjį kiemą... Pusė devynių Spa linio ryto. Nubanguoja studentų ansambliečių daina, uždegusi ir kitus demonstracijos dalyvius, ujuda, sušlama raudono šilko vėliavų miškas. Vienoje gretoje su keturtūkslantine studentų armija žygiuoja Universiteto vadovai, projesoriai, fakultetų dekanai ir dėstytojai, gausus administracijos ir visuo meninių organizacijų kolektyvas. Lietuvai — dvidešimt penkeci. Kupinas darbo džiaugsmo, lai mėjimų, didelių pakitimų laiko tarpis. Taip, laikas tikrai nuosta bus stebukladarys. Per tą laiką pasikeitė ir Lietuva: jos kaimai ir mestai. Pasikeitė ir Universite tas. Bet labiausiai, be abejo, paįkeitė pats žmogus. Amžiumi — tomjaunuoliška, darbais — savo tarybinių galių pilname suklesėjime Lietuva tarybinių tautų A- folijoj suskambo TSRS skambia D. tyga, 'uga. jos vardas kartu su Di Di- liosios Spalio socialistinės reoliucijos idėjomis sklinda po !lfr <isą pasaulį. Šventinėje kolonoje šiandieną Irmą kartą žygiuoja rr tūkstannė pirmakursių minia. Tai pir-
moji jų iškilminga demonstraci
ja respublikos sostinėje. Kartu su savo vyresniaisiais draugais jie skanduoja Partijai ir Vyriausybei skirtus sveikini mo šūkius. Vaikinai ir merginos su tekan čios saulės spalvos marškinėliais, ant kurių švytėjo užrašas „Moks las“ , žygiavo kolonų priekyje. Mūsų Universitetas garsėja ne tik mokslo, bet ir sporto pasieki mais. Štai ir dabar į demonstra-
ciją išėjo gausios mūsų sporti ninkų, pasiruošusių ginti Uni versiteto garbę, gretos. žvelgi į linksmus mūsų jau nuolių, mūsų žilagalvių dėstyto jų, žengiančių pro vyriausybinę tribūną ir atiduodančių pa'garbą Partijai, veidus, ir tiki: augs ir stiprės mūsų respublikos mokslų kalvė — Vilniaus Valstybinis V. Kapsuko vardo universitetas, dar gražesnė, jų darbų puošiama, taps gimtinė.
KAS KALTAS, KOMJAUNUOLI? „Ką man duoda komjaunimas Ir koks skirtumas tarp komjau nuolio ir nekomjaunuolio? Ko dėl mums prikalbinėja, o kar tais netgi įrodinėja, kad tapti komjaunuoliu privalo kiekvie nas? Kitaip sakant, mus tiesiog verčia stoti į komjaunimą. Visa tai visuomet yra bandoma (pa sakyčiau, gana nevykusiai) argu mentuoti. Vidurinėje mokykloje (nesakau, kad kiekvienoje) jau nuoliui duodama suprasti, kad, nejstojus j komjaunimą, jam beveik nėra vilčių patekti į aukštąją mokyklą. Atseit, aukšto sios mokylos priima tiktai pačius sąmoningiausius ir blaiviai gal' vojančlus moksleivius t. y. VLKJS narius. Kitur ta argumen tacija šiek tiek kitokia, tačiau ji nedaug kuo tesiskiria nuo mi nėtosios. Čia aš brūkštelėjau keletą minčių, užsilikusių mano blok note Iš pokalbių su abiturientais ir su pirmųjų bei antrųjų kur su studentais. Tačiau, (nesigin čykite!) panašių samprotavimų gana dažnai galima išgirsti ir iš vyresniųjų mūsų draugų komjaunuolių. Iš vidurinių mokyklų mes ateiname kupini nerealių idėjų ir didelių užmojų. Visi mes šiame jaunystės periode esame dideli, stiprūs ir talentingi. Kitaip sa kant, mes esame kupini nerims tančios energijos ir didelio no ro kažką dirbti, kažkuo domėtis, padaryti ką nors gero sau ir ki tiems. (Primenu, jog aš kalbu ne apie absoliučią daugumą, o kaip tik apie tuos „išrinktuo sius", kurių samprotavimus pa teikiau aukščiau). Puikiai prisimenu mūsų I (da bar II) lituanistų kurso komjau nimo susirinkimą, įvykus) pra ėjusių metų antrajame pusmety je. Tuomet mes kalbėjomės apie gyvenimo tikslą. Ilgai ir gana nuoširdžiai kalbėjomės. Tačiau po pirmųjų skambokų ir optimis tinių frazių pasisakymai tapo panašūs Į slepiamą, tačiau nepa slepiamą skundą. Jaunuoliai tei gė, kad jiems neįdomu, kad jie neradę, ko Ieškoję, ir kad rasti jie jau nesitiki nei Universite te, nei komjaunimo organizacijo je. Taip, neneigiu, kad tai gali būti nepastovumo arba nepa grįsto nusivylimo pavyzdys. Iš
tokio amžiaus žmonių galima visko tikėtis. Tačiau, žiūrint iš kitos pusės, komjaunuolių kalti nimas savo organizacijai irgi nėra nepagrįstas. Ir, manau, ne galima, abejingai pasiklausius, po keleto dienų visa tai užmirš ti. Ypač to negalima pamiršti to dėl, kad panašūs atsillepimii gana dažnai girdimi ir iš aukš tesniųjų kursų studentų-komJaunuolių. Paskutiniu metu vyko pirminių bei fakultetų komjaunimo orga nizacijų konferencijos. XIII Uni versiteto ataskaitinė-rinkiminė komjaunimo organizacijos kon ferencija — pagrindinė, susuma vusi visų metų darbo rezultatus. O dirbo komjaunimas neblogai ir pasidžiaugti tikrai yra kuo. Tačiau klausantis pranešėjo, o ypač komjaunuolių, pasisakiusių diskusijose, gana nesunku su rankioti mintis, apie kurias ir buvo kalbėta. Todėl, manau, nie kas ir nesiginčys, kad klausimas yra iš tikrųjų svarbus ir reika laujantis platesnės ir išsamesnės diskusijos. „Organizacija turi skirtis nuo neorganlzacijos. Būtinai turi, O kol kas tas skirtumas gana ne ryškus" — diskutuodamas tuo klausimu iš XIII Universiteto komjaunimo organizacijos kon ferencijos tribūnos pareiškė filo sofijos katedros dėstytojas drg. J. Karosas. „Neįdomu. O kodėl mums ne įdomu? Gal būt, mums neįdomu ir dabar, kada mes apsvarstome savo darbą, kada analizuojame mūsų klaidas ir trūkumus, kada galvojame, kaip padaryti, kad mums būtų (domu? Kyla klausi mas, kada mums gali būti įdo mu?" — su užsidegimu pareiškė konferencijos delegatė, I kurso germanistė Banytė, ištiesdama ranką į paskutiniąsias eiles, kur keletas konferencijos delegatų skaitė „Vakarines naujienas". Teisingai pasakė ši pirmakur sė. Mes privalome padaryti taip, kad komjaunimo organizacijoje būtų Įdomu, kad komjaunuolis visais atžvilgiais skirtųsi nuo nekomjanuolio, kad organizaci ja taptų mums reikalinga, būtina ir naudinga. Tai mes turime pa daryti tik patys. R. URBONAS
LENINGRADAS. Smolnis.
Foto J. GIRDVAINIO
MES MEILE LENINUI CRĄŽINAM, KAIP TVIRTĄ PAŽADĄ KOVOT IR KURTI..
(V. MONTVILA)
Ateitis-musų rankose Prieš mane — pageltusio lo tyniško dokumento fotokopija. „In nomine domini", — iškilmin gai prasideda jis... Apačioje — sunkiai įskaitomas XVI amž. Lietuvos valdovo Stepono Bato ro parašas. 1579 metais du Uni versiteto fakultetai (filologijos ir teologijos) priėmė savo pirmuo sius studentus... . . .Daug vertingų knygų, do kumentų yra stende „Ar pažįsti Universitetą, kuriame studijuoji". Su pirmakursiu kalba garsieji auklėtiniai J. Slovackis, A. Mic kevičius ir S. Stanevičius. Ro dos, ir dabar girdimi koridoriuo se pirmojo lietuvių astronomo ir buvusio Universiteto rekto riaus M. Počobuto, Lietuvos gamtininkų tėvo Jundzilo, bro lių Snedeckių ir architekto L. Stuokos-Gucevičiaus žingsniai. Gal šiuose rūmuoe prislėgtas mąstė A. Mickevičius, išgirdęs apie savo draugų K. Ryliejevo, P. Kachovskio mirtį. Garsūs menininkai puošė šiuos rūmus. Štai praeito šimtmečio piešinys, vaizduojąs Smuglevičiaus ir Le levelio sales. Dabar jose — mū sų mokslinės bibliotekos fondai. Čia ir pirmosios knygos apie Alma Mater. 1862 m. leidinys
lenkų kalba „Vilniaus Akademi ja senovėje" nukelia mus į jė zuitų laikus, į pirmąsias mūsų mokslo šventovės dienas. O dokumentai mus jau grąži na į dabartį. Juk ne vien seno ve garsi mūsų žiloji Alma Ma ter. Dabartis įnešė daug patai sų j senosios mokyklos gyveni mą, įdiegė naujas tradicijas, kil nias ir reikalingas. Astuo ni fakultetai kasmet išlei džia 35 specialybių aukštos kvalifikacijos darbuotojus. Štai studentų mokslinės draugijos darbai, Vilniaus universiteto lei dinių sąrašas. Stende esantis li teratūrinis almanachas tarsi su sumuoja visa tai, ką geriausio parašė Alma Mater literatai. Universitetas išugdė tokius žo džio meistrus, kaip M. Sluckį. A. Bieliauską, J. Marcinkevičių ir kitus. Aš dar kartą peržiūriu visą ekspoziciją. Ne, pasididžiavimas praeitimi nenuslopino dabartinių mano įspūdžių žilojoje Alma Mater. Širdyje atsirado nenu maldomas noras puošti Univer sitetą, galvoti apie jo ateitį. O ateitis — mūsų rankose. V, DARGUŽIS