i
visą šatią PRoverar ai,vi€nv uires •
LEIDŽIAMAS NUO 1950
caRj/Bims sr.či nencas
METŲ
BALANDŽIO 15 D.
*
Nr. 27 (1446) 1988 M. SPALIO 14 D.
PENKTADIENIS
VILNIAUS DARBO RAUDONOSIOS VĖLIAVOS IR TAUTŲ DRAUGYSTĖS ORDINŲ VALSTYBINIO V. KAPSUKO UNIVERSITETO REKTORATO, PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ SAVAITRAŠTIS
KAINA 2 KAP.
iiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiHiiniiiiifiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiuiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiniiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiii
Deklaracija DĖL VILNIAUS UNIVERSITETO AUTONOMIJOS (PROJEKTAS) Skelbiame Vilniaus universite to autonomijos atkūrimo inicia tyvinės grupės parenqtą dekla racijos projektą. Prašome siųs ti pastabas ir atsiliepimus. Uni versiteto statuto projektas bus paskelbtas vėliau.
kratiškai išrinkta Universiteto Taryba, atsižvelgusi į tai, kad biurokratinis administravimas ir komandavimas slopina kūrybines jėgas ir nesiderina su mokslinių tyrinėjimų laisve bei kūrybiniu saviveiksmiškumu, 1989 m. sau sio mėn. 3 dieną iškilmingai skel bia Vilniaus Universiteto auto nomiją ir prašo Lietuvos TSR
I. Vykdydama profesorių, dės tytojų ir studentų valią, demo
Aukščiausiosios Tarybos šį tradi teikimą; Universitetas savaran cinį tautos kultūrinio gyvenimo kiškai disponuoja iš valstybės principą užfiksuoti LTSR Kons biudžeto skiriamomis lėšomis, o taip pat ir tomis lėšomis, kurių titucijoje, o statutą — LTSR Mi nistrų Taryboje. šaltiniai yra pati Universiteto veikla; savarankiškai tvarko II. Universiteto autonomišku Universitetui priskirtą ir neliemas apima: mokslinių tyrinėjimų ir mokymo organizavimą, moks • čiamumo teisę turinčią teritoriją, linių laipsnių bei mokslo vardų, pastatus ir visą kitą turtą; sava o taip pat mokslo garbės vardų rankiškai užmezga ryšius su ki
tomis įstaigomis šalyje ir užsie nyje, laisvai pasirenka bendra darbiavimo partnerius. Visus procedūrinius Universiteto val dymo principus, užfiksuotus sta tute, nustato pats Universitetas. Pastabas prašome siųsti | „T. S.“ redakciją, lietuvių lite ratūros katedrą (prof. V. Areškai).
Visuomenės mokslai ir filosofija:
Letargo miegas ir prabudimas Rolandas PAVILIONIS, profesorius, filosofijos mokslų daktaras filosofijos istorijos ir logikos katedros vedėjas
Kažin ar yra mokslų, kurių mokslingumu visuomenė šian dien labiau abejotų, nei moks lais apie ją pačią? Ir kokia tuo met filosofijos, — kai ji priski riama visuomenės mokslams ir net laikoma autoritetingiausiu iš jų, •— padėtis? Ar yra mokslų, kurie savo mokslingumą praneša jau pava dinimu — kaip mūsų „moksli nis ateizmas1’ ar „mokslinis ko munizmas", nors neteko girdėti apie „mokslinę matematiką" ar „mokslinę fiziką", „mokslinę biologiją" ar „mokslinę lingvis tiką"? Ką vadinti ir kas pasau lyje apskritai vadinama visuo menės, arba socialiniais, moks lais — ne šio pokalbio tema.
Tuo labiau, kad riba, skirianti visuomenės mokslus nuo gamtos mokslų, šiandien vis labiau san tykinė, ypač atsiradus mokslams apie žmogų — ir gamtos ir so cialinę būtybę. Pakaks pasakyti, kad tradiciš kai plačiajame pasaulyje visuo menės mokslams priskiriama, be filosofijos, bent jau teisė, istori ja, sociologija, logika, lingvisti ka, literatūros mokslas, antropo logija, psichologija, semiotika. Visų nesuminėsi. Tačiau svarbu štai kas: šių, kaip bet kurių ki tų, mokslų mokslingumą nusako toks bendriausias siekinys —su sisteminti, suprasti ir paaiškinti nagrinėjamus reiškinius. Mūsuose per daugelį dešimt mečių susiklostė — tiksliau, bu vo suklostyta — ypatinga vi suomenės mokslų samprata. Yf>atinga tiek tų mokslų nomenkla tūra, tiek jų turiniu. Tai, kas laikytina visuomenės mokslais, pas mus nustato cent
rinės įstaigos (vadinamos minis terijomis arba komitetais prik lausomai nuo istorinių aplinky bių). Atitinkamais aplinkraščiais, vadinamais „mokymo planais", jos nurodo kam, kiek ir kokių mokslų mokytis. Mūsų aplink raštyje randame: TSKP istoriją, politinę ekonomiją, jau minėtą mokslinį komunizmą, markslstlnęleninlnę filosofiją, mokslinį ate izmą, marksistinę etiką ir este tiką. Kartais į šį sąrašą įtrau kiamos, — tiesa, skyrium, tarsi nežinant, kur dar jas padėti, — filosofijos istorija ir logika. Čia išskirti mokslai privalomi vi siems (trumpumo dėlei toliau juos ir vadinsime išskirtaisiais). Kiti — tokie, kaip mokslinis ateizmas, marksistinė etika ir es tetika, — tai paskelbiami priva lomais, tai nurašomi į fakultaty vus ir uždaromi keliuose fakul tetuose (vėlgi priklausomai nuo istorinių aplinkybių). Filosofijos istorija ir logika, mokslai — ne
Pavymui..............
pritapėliai, dėstomi tik istori kams ir filologams (logika — dar ir teisininkams), o naujau siuose mokymo dekretuose buvo numatyta jų išvis atsisakyti. Tai kuo gi ypatinga mūsiškoji visuomenės mokslų samprata? Visų pirma pačios mokslo idė jos diskreditavimu. Paradoksalu tai, kad kuo labiau buvo tolsta mą nuo mokslo, tuo primygti niau buvo tvirtinamas mokslinis mūsų visuomenės mokslų pobū dis. Epitetas „mokslinis" tapo neatsiejamas nuo mūsų visuo menės mokslų, šitaip juos prieš priešinant ne mūsų, vadinas ne moksliniams, jų mokslams. Nes mūsų visuomenės mokslai grin džiami vienintele teisinga, vie nintele moksline metodologija — marksizmo-leninizmo filosofija. Nes jie iš jos kaip iš Panelės Švenčiausios, kaip iš pačios Baž nyčios yra jrerėmę pirmapradžio nenuodėmingumo, absoliutaus, amžino neklystamumo dovaną.
Ir nesvarbu, kad ta metodolo gija, ta filosofija atsirado tam tikru istorijos laikotarpiu, visos ankstesnės žmogaus išminties is torijos pagrindu, kaip socialinė kritika, kruopščiausiai ištyrus to meto visuomenės gyvavimo ir genezės istorines bei teorines prielaidas. Nesvarbu, kad tos metodologijos, tos filosofijos kū rėjai galvojo tik padėję pama tus kritiškam požiūriui j pasau lį Ir į visuomenę, leidžiančiam juos suvokti visoje jų įvairovėje ir nuolatinėje raidoje. Nesvarbu, pagaliau, kad toks kritiškas po žiūris savaime pripažįsta kitų požiūrių galimybę ir nepreten duoja į jokią galutinę ir vienin telę tiesą. Deja, visa tai pasirodė nes varbu jau 3—4 dešimtmetyje pavertus taip suprastą marksiz mą-leninizmą oficialiąja valsty bės ideologija, privaloma kiek(nukelta ( 3 psl.)
.............
VU programuotojai —sąjunginės olimpiados prizininkai Maskvoje baigėsi šalies uni versitetų ir ekonominio profilio institutų stipriausių programuo tojų olimpiada. Lietuvos rinkti nės garbę joje gynė VU mate matikos fakulteto taikomosios matematikos specialybės studen tai D. Sidarkevičiūfė, V. Paliulionis ir R. Misevičius. Programuotojų olimpiada —
viena iš keturiasdešimties TSRS liaudies švietimo komiteto kas met organizuojamos olimpiados „Studentas ir mokslinė-techninė pažanga" sekcijų. Kiekvienais šio penkmečio metais ji vyksta Maskvos ekonomikos ir statisti kos institute. Į olimpiadą atvyko vienuoli kos sąjunginių respublikų, Mas
kvos ir Leningrado rinktinės. Trijų varžybų dienų programa buvo nepaprastai sodri. Dvi dienas programos buvo ku riamos vieningos serijos maši noms, trečiąją — personaliniams kompiuteriams Robotror. 1715. Dalyviams teko dirbti ir paketi niu, ir dialoginiu režimu. Kai kurios darbo dienos truko 13—
15 valandų — šia prasme sunkesnfų olimpiadų vargu ar bū na. Džiugu, kad mūsų komanda iškovojo bronzą. Niekas neturė jo vilčių aplenkti Maskvai atsto vavusią MVU komandą, bet Ukrainos rinktinė buvo visiškai čia pat. Asmeninėje įskaitoje D. Si darkevičiūfė ir V. Palijlionis pa
sidalino 6—7 vietas. Įdomu pastebėti, kad net trečdalis da lyvių baigė olimpiadą su „nu liniu" kraičiu. Taigi, olimpiada buvo ne tik fiziškai, bet ir tech niškai sudėtinga. Tuo svaresnis joje mūsų šauniosios trejukės pasiekimas.
autoreferatus, bet ir disertacijas, tarp jų ir lietuvių kalbos klausi mais, tenka rašyti rusiškai... Si daktarinė disertacija yra pokario metais pirmoji užsienie čio apginta mūsų Universitete. Mokslo tarybai vienbalsiai nuta
rus G. Mikellniul suteikti filo logijos mokslų daktaro laipsnį, nutarimą palydėjo vargonais J. Landsbergytės sugrotos „Tautiš kos giesmės" garsai.
tieji merai"). Žvelgdama j savosios tautos ateitį bei stipriai jausdama jo sios praeities gelmes, dailininkė sulydo fantaziją ir svajonę, ilgesį ir tikėjimą, išsilieja gelian čiu skausmu... Ir viskam išreikš ti suranda sąlygišką, santūrią
formą, būdingą lietuvių liaudies plastinei mąstysenai. Vertinant G. Didelytės kūry bą, galima drąsiai teigti, kad dailininkės darbai yra svarus in dėlis j lietuvių meninės kultūros palikimą.
Doc. Y. NEKRAŠAS Komandos vadovas
Pirmoji užsieniečio disertacija Vilniaus universitete spalio 4 d. Italijos Potencos universite to bendrosios kalbotyros ka tedros profesorius Gvidas Mikelinis (Guido Michelini) apgy nė filologijos mokslu daktaro disertaciją tema „Laiko, veikslo
ir nuosakos morfologinės kate gorijos ir jų funkcionavimas bal tų kalbose". Oficialūs oponentai akad. prof. V. Mažiulis (VVU), filolog. m. dr. T. Bulyglna-šmeliova (Maskva) ir A. Rostnas (VISI). Disertacija parengta Mi
lano Katališkajame universitete ir Vilniaus universiteto baltų kalbų katedroje. Disertacija pa rašyta ir išleista atskira knyga italų kalba, autoreferatas rusų kalba, o ginta — lietuviškai. Deja, mūsŲ disertantams ne tik
Vytautas BOGUŠIS
Gražinos Didelytės grafikos paroda Spalio 5 d. Universiteto Mo kslinėje bibliotekoje atidaryta dailininkės Gražinos DIDELYTĖS grafikos paroda. Ekspozicija parengta iš knygos meno sky riui dovanotų kūrinių. Si parodėlė — tai tik maža dalelė dailininkės didžiulio kū
rybinio palikimo, kur iš kiek vieno darbo dvelkia dvasinė žmogaus didybė, minties gilu mas, tikėjimas gėriu ir tiesa. Žvelgiant j jos darbus, peršasi mintis, kad G. Didelytės kūryba — jos pašaukimas ir jos liki mas. Ji visa savo esybe suaugu
si su savosios tautos būtimi. Dailininkei viskas brangu — ir praeitis, ir dabartis, žila senovė, ateitis („Atmintis", „Bet amžiai bėga", „Atminties šulinys"), ir gamtos grožis („Pavasaris kai me"), ir tautos tragedija („Trem tis"), vilties prošvaistės („1988-
A. VALIUŠKEVIČlOTE