Page 1

4 psl.

3 psl.

2 psl.

„Izvestijų" laikraštis rašo lietuvišką vardą: „Sveika, Maryte!" • „Pakrikštyta" dar penkias­ dešimt fuksų * Optimistai keliauja Volgos upe • Teatrinė studija ruošiasi sezono atidarymui

Komjaunuoliškos vasaros pradžia • Pradedame diskusiją „Kur gimsta inteligentas?" • Senojo Uni.versiteto bėdos • Naujas skyrelis „MŪSŲ KON­ SULTACIJA" • Sienlaikraščių orbitoje

VISŲ SALIŲ PROLETARAI, VIENYKITĖS!

Kelio pradžia Aš atėjau į Universitetą. Senuose koridoriuose keistai aidi mano žingsniai. Gal nie­ ko keisto ir nėra, tik aš įsi­ klausau į juos ,pirmuosius savo žnigsnius, vlįs žiūriu po kojomis, kad nesuklupčiau. Mus, tur būt, tik iš to ir pažinti galima.

žurnalistus Pirmakursius surikiavo po du, pravedė po ąžuolo vainiku ir suklupdė tarp stalų, viduryje salės. Oberfuksai šypsosi patenkinti, —• jie patys prieš metus VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO UNIVERSITETO REKTORATO, buvo štai tokie nedrąsūs ir PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS kaip jie baisiai norėjo atroEINA NUO 1950 METŲ. dyti nerūpestingi. Tai buvo 1968 M. RUGSĖJO 27 D. prieš metus — visai neseniai, Kaina 2 kap. PENKTADIENIS Todėl oberfuksai su tokiu

I

iliilllllllllllllllllliiiiiiiiiiilllliiiiiiiillll

NAUJOS TARYBOS SENI RŪPESČIAI Praėjusią savaitę pasibaigė ataskaitiniai-rinkiminiai bend­ rabučių susirinkimai. Perskai­ tytos ataskaitos, išklausyti pa­ sisakymai. .. Šiandien norėčiau pasida­ lyti mintimis iš V bendrabu­ čio ataskaitinio susirinkimo. Šiame bendrabutyje, kaip ži­ noma, gyvena busimieji medi­ kai. Taryba, į kurią praėju­ siais mokslo metais buvo iš­ rinkta 13 narių, vadovavo sklandžiai, ir šis bendrabutis ketvirtus metus iš eilės pri­ pažįstamas geriausiu. Todėl tarybos pirmininkas Algis Ramašauskas turėjo ką papasa­ koti. Spalio 50-mečio garbei ben­ drabutyje buvo pravestas ge­ riausio kambario konkursas, kurio nugalėtojams suorgani­ zuota ekskursija į Panevėžio dramos teatrą. Bendrabučio gyventojai dalyvavo jaunimo žygyje „Tėvų ir brolių ta­ kais". — Reikia pasidžiaugti, — pabrėžė ataskaitoje A. Ramašauskas, kad taryba nemaža padirbėjo stengdamasi, kad bendrabutiečiai dalyvautų Universiteto renginiuose, miesto masiniuose krosuose, sportinėse varžybose, gynė Medicinos fakulteto ir Univer­ siteto sportinę garbę. Įvyko futbolo ir krepšinio rungtynės su kitų bendrabučių studen­ tais. Tur būt, negalima nepami­ nėti ir kolektyvinių televizi­ jos laidų peržiūrų ir aptarimų, VVU dramos studijos spek­ taklių aplankymų. Bendrabu­ tyje' buvo platinami abone­ mentai į „Žinijos" lektoriu­ mą, klasikinės muzikos kon­ certus. Bendrabučio gyvento­ jai prenumeravo 120 spaudos egzempliorių. Ataskaitoje daug vietos buvo skirta buitinio sektoriaus darbui, kuriam vadovavo L. Rumševičius. Sektoriui buvo iškeltas uždavinys — pagal galimybes studentams sudaryti tinkamas gyvenimo, darbo ir poilsio sąlygas, kad bendrabutyje būtų švara ir tvarka. Todėl būdavo dažnos švaros komisijos. Ir rezultatas — net 7 kambariams buvo su­ teikta teisė dalyvauti Univer­ siteto bendrabučių konkurse, vykusiame balandžio mėnesį. Trys.kambariai tapo nugalėto­ jais. Kas savaitę aukštuose būdavo organizuojama savitvarką. Ištisus metus veikė skalbykla, gauta nauja skalbi­

mo mašina, kuria iki šiol stu­ dentai naudojasi. Neblogai dirbo buitinis kampelis, kuriam vadovavo A. Dranenka. Nors daug var­ go būdavo su lėšomis, nes Universiteto buhalterija ne­ noriai apmokėdavo pristatytas sąskaitas. Eendrabutyje be priekaištų veikė visuomeniniais pagrin­ dais medicininis punktas, ku­ rio paslaugomis naudojosi ir kitų bendrabučių gyventojai. — Liaudies išmintis sako, kad nėra namų be dūmų, — kalba Rimas Matuzas, fakulte­ to profkomiteto pirmininkas, — pasitaikydavo negerovių ir mūsų bendrabutyje. Štai kelių kambarių gyventojai „labai" skubėjo į namus ir po vasaros sesijos paliko netvarkingus kambarius. Nufotografavome juos ir nuotraukas žadame pa­ rodyti sienlaikraštyje. Tai gė­ da! Genė Paulavičiūtė pažymė­ jo, kad nepakankama higiena dušuose. Reikalinga dezinfek­ cinių priemonių dušajns, nes pasitaikydavo kojų grybelinis susirgimas, kuris plinta. Minčių ir pasiūlymų daug. Kai kuriuos pasiūlymus, ku­ rie aktualūs ir kitiems bendrabučiams, norėčiau paminėMūsų kiekviename bendra­ butyje yra išrinkti aukštų se­ niūnai. Jų funkcijos parale­ lios ir kartais dubliuojasi su tarybos narių, Kartais seniū­ nai pakviečiami į tarybos po­ sėdžius, kartais ir pamirštami. Penktame bendrabutyje nutar­ ta aukštų seniūnus rinkti į ta­ rybą, tarybos narių teisėmis. Šiuo atveju sumažėja „val­ džios". Man gali kai kas prieš­ tarauti, kad tai ne pagal bendrabučio taisykles. Bet, tur būt, reikia neuž,miršti, kad ne taisyklės kuria gyvenimą, o gyvenimas kuria instrukci­ jas, kurios turi atitikti gyve­ nimą ir praktiką. Dabar trumpai apie bendra­ bučio draugoves. Mes sudarinėjome jas, kaip reikalauja taisyklės. Ir jose, reikia pripa­ žinti, buvo didelis skaičius žmonių, kurie buvo atleidžia­ mi nuo budėjimo ar turėjo ir kitų privilegijų. Bet, jei rimtai pasvarstysime, ar ši draugovė būtina ir ką ji padarė ankstesniais metais, pamaty­ sime, kad ji visiškai betiks­ lė. Šeštadieniais, sekmadie(Nukeita į 2 psl.)

Pirmakursis.

Kviečiame užeiti j „Linksmąją auditoriją" • Lenkija mūsų studento akimis • Pirmakursis visuo­ meninio darbo bare ® Pasakojame apie mūsų fut­ bolininkų kovas • Dalyvaukime fotokonkurse

pasigardžiavimu ir malonumu žiūrėjo į pirmakursius. Šarū­ nas Skapcevičius ir Zina Jonušaitė skaito priesaiką. — Prižadate? — Taip.. .oi ne! ne! — .. .Būti nuolankiausiu oberfuksų tarnu! Prižadate? — Ne, ne, — vienu balsu šaukia paklupdytieji. — Prieš sesiją sveikintis su visų katedrų — savo ir sve­ timų — dėstytojais ir labo­ rantėmis. Pirmakursiai sekundę mąskad neapsijuokus, bet to jokio kompromiso nesuradę, nedarniai atsako: — Prižadame... Jau ne dieną ir ne dvi aš Universitete. Beveik visas mė­ tas surannuo. Jau ir auditorija du neklausinėjęs. P■ažįstu iš visus matymo beveik ’----- savo dėstytojus, retkarčiais nedrą­ siai pasisveikinu su patikusia vyresnio kurso studente. Spėiau pramiegoti kelias pa­ skaitas, nepasiruošiau semi­ narui. Gėda buvo. Bet aš tlik norėjau patikrinti vyresniųjų koleqų žodžius. Ne, ne taip — aš norėjau sužinoti, kaip į tai reaguos dėstytojas ir ma­ no kursiokai. Buvo gėda. O vakar qavau mamos laišDidžiuojasi manimi: kai>, kai susirinko moteriš­ kos, lyg netyčiom tarstelėjo: — O maniškis iš Y',n'aus rašo. Sunku, dėstytojai — tai ne mokytojai. . . Mama, mama. Tu visada didžiuojiesi manimi. Dabar pasTgyrusi sūnumi-studentu, nieko nenustebinsi. Bet tu mama ir todėl negali nepasididžiuotli.

G. MEDZEVICIAUS nuotr.

Paskiau leido pirmakur­ siams atsistoti. Kiekvieną pa­ kviečia prie krikštatėvių sta­ lo. O krikšto tėvas — „Kom­ jaunimo tiesos" atsakingas sekretorius A. Icikavičius, pažįstamas visiems kaip I. Aleksaitis, ir močia — „Tary­ binės moters" darbuotoja O. Poškaitienė suvilgo nešven­ tintu vandenėliu pirmakursių galvas, liepia pasirašyti žą­ sies plunksna po priesaika ir įteikia mažytes užrašų kny­ gutės. Tai, gal būt, žurnalisto pradžia. Kas žino. Sako, šiais metais šis kursas „stiprus" kaip niekada. O krikšto močia skaito pir­ makursiams: — Dešimtas dievo įsaky-

I

IR MUSŲ DĖSTYTOJAS C IOMIS dienomis Jungtinių Valstijų Ročesterio mieste įvyko tarptautinė elektrografų konferencija, į kurią atvyko 450 mokslinin­ kų iš dvylikos valstybių, pra­ nešė respublikinė spauda. Tarybinės delegacijos su­ dėtyje yra Ir mūsų Universi­ teto Puslaidininkių fizikos ka­ tedros vedėjas doc. J. Viščakas.

Kiekvieną rytą mes skuba­ me į savo auditorijas — fizmatai ir chemikai į Partiza­ nų gatvę, filologai, istorikai ir ekonomistai į Universiteto aikštę. . . Kiekvienas į savo sostinę. Mes daug pašiimti norėtu­ mėm iš šitų auditorijų. Kiek­ vieną žodį stengiamės palikti savyje. O vyresnieji šypsosi: — Nieko neišeis, broli! Rei­ kia atsirinkti geriausią, nau­ dingiausią. .. O aš dar nežinau to mato, pagal kurį galėčiau atsirink­ ti. . . .Vakarais ilgu bendrabu­ tyje. Taip ir norisi grįžt į namus. Ir jeigu ne knygos. . .

Krikšto tėvas pirmakur­ siams vyrams duoda pabu­ čiuoti peilį, o pats bučiuoja mergaites. Močia žiūrėjo, žiū­ rėjo ir nutarė — kuo aš blogesnė už tėvą — ir pradė­ jo bučiuoti vyrus. Buvo oberfuksams ko pavydėti... Krikštatėviai nusiėmė nuo pečių baltas marškas ir iš šventųjų tapo žmonėmis, o trečiakursė I. Voverytė ir ketvirtakursis P. Jankauskas linki fuksams: — Visada ir visur likit sa­ vimi. Oberfuksų seniūnas A. Budrys įteikia fuksų seniūnui V. Kavaliauskui kryžių, tokį, kurį visada reikia parašyti žurnale, jeigu kursiokas ne­ ateina į paskaitą. Fuksas ir prisiekė taip daryti. Pirmakursių žurnalistų tar­ pe daugiausia tokių, kurie baigę mokyklas spėjo padir­ bėti. Dauguma pirmakursių žino, jog nelengva būti žur­ nalistu. Čia, Universitete, jie padarys tik žingsnį link žur­ nalistikos. Na, bet kaip ten bebūtų — priešakyje penkeri studentiš­ ki metai. Tad sveikiname naują būrį, jau pačių studen­ tų priimtą į savo tarpą.

Alf. BUCKUS

ĮVYKO KONFERENCIJA

GRĮŽO IŠ JAV Š MOKSLINĖS koman­ diruotės grįžo Puslaidi­ ninkių fizikos katedros dėstytojas A. Smilga. Jis de­ šimt mėnesių dirbo Pietų Ka­ lifornijos (JAV) universitete, susipažino su Jungtinių Ame­ rikos Valstijų mokslinio tyri­ mo centrais, užmezgė pažinti su tenykščiais mokslininkais — lietuviais. Be A. Smilgos, su JAV fi­ zikos laboratorijomis anks­ čiau susipažino du mūsų Uni­ versiteto profesoriai J. Požėla ir V. Šugurovas.

mas: „Nežiopsok": Laikykis jo ir neprapulsi. — Jeigu tu nerandi ramy­ bės savyje, neieškok jos kitur. — Mylėk žurnalistiką kaip pats save. Amen! — Jeigu jot į peklą ,tai ant gero velnio. Gili šių linkėjimų prasmė.

vyr.

VISUOMENES MOKSLŲ TEMATIKA DUGSĖJO 20 d. Vilniaus Pedagoginiame institute •V įvyko studentų konkursinė konferencija. Konferencijos dalyviai išklausė 19 pranešimų. Dvylikos iš jų autoriai — Universiteto studentai („Marksizmo pra­ dininkų veikalų leidimas lietuvių kalba ir jų platinimas 1904—1940 m." — VVU III k. stud. A. Nesavas; „Tarptauti­ nis komunistinis judėjimas šiuolaikiniame etape" — VVU II k. stud. A. Šaliūnas; ir kt.). Jų darbai bus siunčiami vi­ sasąjunginiam konkursui.

KOVŲ KELIAIS

fakultete ataskaitinėrinkiminė komjaunimo or­ ganizacijos konferencija. Šiemet ji buvo gyvesnė ir įdomesnė, negu ankstes­ niais metais. Konferencijoje buvo iš­ rinktas naujas biuras, ku­ riam dabar vadovaus II k. fizikas St. Baltrušaitis.

EILES SKAITĖ NUOSIRDIEJI

i

p IRMADIENĮ Lietuvių 1 literatūros katedroj® OKIA emblema pasipuošę, šiandien grupė lietuvių susirinko be galo keisti ir jaunimo atstovų, kurių tarpenuoširdūs ir žmonės: jaunie­ mūsų Universiteto Ekonomikos ji literatai. Apie literatų fakulteto II k. studentė M. Van- būrelio veiklą praėjusiais kevičiūtė, išvyko į žygį lenkų metais papasakojo buvusi Kosciuškos divizijos kovų ke­ būrelio pirmininkė O. Baš liais. liukonytė. Tėvų šlovės žygis, kuriame Literatai išklausė naujų dalyvaus ne tik rusai, ukrainie­ narių kūrybą, išsirinko čiai, baltarusiai, bet ir didelė valdybą. Jos pirmininkas Lenkijos jaunimo grupė, tęsis 22 — II k. lituanistas A. Ka; dienas. valiauskas.

T


2 psl'

TARYBINIS STUDENTAS

VLKJS — 50

KAS MUS „išganys“? Visiems ausyse dar te­ beskamba šampano bute­ lių poškėjimas šių metų kovo pradžioje, pasąmo­ nėje sublyksi tų dienų laikraščių (respublikinių ir daugiatiražinių) triumfališkos antraštės: „Bus stu­ dentų miestas!" Bet va, praėjo, nulinga­ vo mėnesiai, atvėsome nuo šauktukų, o studentų miestelyje pamatai... neperaugo į sienas. Mūsų miestas gal ir bus. Tik dabar niekas nebežino KADA. Kur ir kas pakasė šunį? Atsakymo bando ieš­ koti Universiteto prorek­ torius P. Eigminas nese­ niai „Komjaunimo tieso­ je" išspausdintame straipsnyje „Universite­ tui reikalinga pagalba". „Paimkime kad ir pas­ kutinius ketverius metus. Kasmet skiriame Univer­ siteto pastatų kapitali­ niam remontui 120 — 150 tukst. rublių. Tačiau nė vienais metais statybosremonto organizacijos Šių lėšų pilnai neįsisavino, — rašo prorektorius. Kiekvienų metų pabai­ goje Universitetas prašo skirti kitiems metams lė­ šas ir rangovines staty­ bos remonto organizacijas, kurios atliktų darbus. Ta­ čiau kasmet Universitetui skiriama žymiai mažiau lėšų, negu reikėtų“.

Vėluojama su patalpų rekonstrukcijos ir remon­ to darbų projektais. Trūksta statybos medžia­ gų, o daugelio jų Univer­ sitetas visai negauna. Dėl Statybos ministerijos ga­ mybinės valdybos kaltės užkonservuota Ekonomi­ kos fakulteto statyba. „Kasmet universiteto vadovybė prašo miesto valdžios atstovus, kad bū­ tų daugiau darbų įtrauk­ ta į miesto statybos-re­ monto tresto darbų pla­ ną, tačiau tų |prašymų mažaii Visuo­ klausoma. pradžių met iš miesto vykdomojo> komiteto darbuotojai ■atsikalba pažavėlliau juos padais, o IM iesto statybosmiršta, remonto tresto valdybos mūsų patalpas remontuo­ ja tik rudens ir žiemos mėnesiais, o vasaros metu visi darbininkai pasiun­ čiami gyvenamojo fondo — vaikų darželių ir švie­ timo objektų — mokyklų Universiteto remontui, bendrabučiai nelaikomi fondu, o gyvenamuoju mokomosios patalpos — švietimo objektais. Įdomu kodėl?“

Daugų rajono Žilinų kultū­ ros namus Universiteto stu­ dentai statė 100 dienų. Patys lentas piovė, patys akmenis vežė, patys automašinas re­ montavo. Per 100 dienų pasi­ keitė 5 pamainos — 150 stu­ dentų: žurnalistų, istorikų, kalbininkų. 1958 m. rugpiūčio 3 d. knllūros namai buvo atidaryti (žiūr. nuotrauką). Tokia buvo pirmoji stovyklų vasara. Kom­ jaunuoliška vasara, kuri turi gražią, įsimintiną pradžią

Pagalba reikalinga. Jos laukiame ne tik iš Vil­ niaus miesto statybos-re­ monto tresto valdybos Nr. 1 ir Lietuvos TSR Kul­ tūros ministerijos restauracinės gamybinės dirbtu­ vės, kurios remontuoja (blogai) musų patalpas, ne tik iš mokslinės-restauracinės gamybinės dirbtu­ vės, Miestų statybos ir Komunalinio ūkio projek­ tavimo institutų, kurie ruošia (lėtai) rekonstruk­ cijos ir remonto projek­ tus. Pagalbos laukiame ir iš miesto bei respubliki­ niu organizacijų. Laukia­ me atsakymo j magiškąjį KADA? A. K.

NAUJOS TARYBOS... (Atkelta Iš 1 psl.) niais ir šventiniais vakarais, kada būna gyviau bendrabu­ tyje ir kada pasitaiko išgėru­ sių, sustiprinkime budėjimą dar vienu žmogumi, ir du ar trys budėtojai sugebės, jeigu reikės, sutramdyti išsišokė­ lius. Ši mintis buvo kelta ne tik V, III, bet ir kituose ben-

drabučiuose. Ir, tur būt, taj reikėtų išspręsti galutinai. Diplomantas. Ar jam budėti bendrabutyje ar ne? Šis klau­ simas visu rimtumu buvo iš­ kilęs ataskaitiniame susirinki­ me. Penkeris metus budėjus, gal šeštus atsipūsti? Buvo nu­ tarta mūsų absolventus at­ leisti nuo budėjimo po žiemos

sesijos, t. y. po atostogų. Budėjimas. Jis tarybų dar­ be tapo dideliu barjeru, kurį ne visada jos įveikia. Šiame bendrabutyje, lyginant su ki­ tais, tai sekėsi geriau. Čia už biogą budėjimą buvo taikoma paprasta ir veiksminga prie­ monė: blogai budėjai — bu­ dėk dar kartą, tik žinoma, gerai. Šiame susirinkime buvo keliama mintis dėl budėtojų samdymo, kaip tai daroma respublikos ir kitose šalies

aukštosiose mokyklose. Tuo atveju, suprantama, padidė­ tų kaina už bendrabutį, bet išnyktų bereikalinga „aristok­ ratija". Šį klausimą, tur būt, reikėtų pabandyti išspręsti studentįjos, eilinių naudai. Bet be abejo, reikėtų stu­ dentų profkomitetui, pasikon­ sultavus su kitomis aukštosio­ mis mokyklomis, šį pasiūlymą apsvarstyti.

Ant. ABLINGIS II k. teisininkas

M u s ų konsultacija

Keturi klausimai Karinės prievolės įstatymą komentuoja Tarybų Sąjungos Didvyris pulkininkas A. L. VILENSKIS. KLAUSIMAS. Kokios leng­ vatos suteikiamos studenI tams, besimokantiems aukštųĮ jų mokyklų dieniniame sky­ riuje? ATSAKYMAS. Šiems stu­ dentams šaukimas Į Tarybinę Armiją yra atidėtas kol jie baigs aukštąją mokyklą. Po to studentai, nepraėję karinio parengimo, pašaukiami Į Ta­ rybinę Armiją ir tarnauja vienerius metus. KLAUSIMAS. Sakykim, kalbos kultūrą. Dabar sien­ studentas dėl nepažangumo laikraščius spausdina mašinin­ arba nedrausmingumo buvo kės. Jų, tur būt, neverta kal­ pašalintas iš Universiteto, o tinti, kad tekstuose daug rašy­ bos klaidų. Tai redkolegijų po kurio laiko vėl įstojo į šią reikalas. Jos privalo taip pat ar kitą aukštąją mokyklą. Ar rūpintis ir stiliumi. Štai kelios jam suteikiamos aukščiau miklaidos, aptiktos teisininkų ir nėtos lengvatos? ATSAKYMAS. Tokiu atveekonomistų sienlaikraščiuose, specialiai jų neieškant: „Or­ ju, nors jis ir mokosi dieni­ ganizacijos biuras svarsto niame skyriuje, studentas pajuos,... prieina vieningos nuomonės", „Bendrai fakulte­ te į vieną vietą pretendavo virš 2 stojančiųjų" ir pan. Reikėtų redkolegijoms daž­ niau pavartyti J. Jablonskio TSRS Ministrų Taryba raštus, „Kalbos kultūros" są­ siuvinius. Sienlaikraščiai turi 1968 m. rugpiūčio 8 d. nutari­ būti ne tik dailūs išvaizda ir mu Nr. 609 „Dėl tvarkos mo­ turiningi, bet ir mokyti gra­ kėti stipendijas aukštųjų mo­ kyklų studentams gamybinės žios, taisyklingos kalbos. praktikos metu" nustatė, kad A. JUODUPIS aukštųjų mokyklų studen­

Pirmieji. Planai ir bėdos, Pernai Universiteto sien­ laikraščių konkurse Medici­ nos fakulteto „Tarybiniam me­ dikui" buvo pripažinta III vie­ ta. Pirmajame sienlaikraščio numeryje skaitome savotišką redkolegijos manifestą, savi­ kritišką, blaivų. Malonu, kad dalijamasi bėdomis su skaity­ toju ir, svarbiausia, ieškomi nauji, iki šiol nevaikščioti kančių keliai. Pernai sienlaik­ raštis išeidavo gana retai, ilgametrinis. Redkolegija suvo­ kia. kad svarbiausias sienlaik­ raščio kokybės rodiklis yra spausdinamos medžiagos ak­ tualumas, šviežumas, taigi, ji pasiryžusi leisti „Tarybinį mediką" dažniau. „Tarybiniame medike" įvesta skiltis fakulteto mokslo pasiekimams nušviesti. Jau

Skubaus remonto šau­ kiasi fakultetų korpusai, bendrabučiai. „žinoma, visiems tiems darbams neužtenka __________ kasmetinių paskiriamųl 150 tūkstančių rublių. Norint I aptvarkyti Universiteto pastatus. reikėtų keletą metų (3—4 metus) skirti remontui trigubai dides­ nes lėšas ir aprūpinti me­ džiagomis pagal Universi­ teto paraiškas. Ir būtina, kad statybos-remonto or­ ganizacijos tuos darbus laikytų Vienais svarbiau­ sių.“

■^•^*/**/**/*/*'*/*/*/*" 1968 m. rugsėjo mėn. 27 d.

T-’

V *

Aukštosios mokyklos diplo­ mas įpareigoja būti inteligen­ tu. Gavai diplomą — tu inte­ ligentas. Nesvarbu — inžinie­ rius, humanitaras ar teisinin­ kas, tu — žalias inteligentas su savo kompleksais, pažiūro­ mis ir tuo bagažu, kurį sukro­ vė aukštoji mokykla per tuos keletą metų. Koks tas baga­ žas? Taigi, žalias jaunuolis nuo Krosnos ar Salantų ateina į Alma Mater, jam pasako (jei anksčiau to nežinojo!), kad tai seniausias mokslo židinys Ta­ rybų Sąjungoje, kad visi ke­ liai tau atviri, tik būk, susi­ mildamas, stropus ir geras. Kiek vėliau pasirodo skelbi­ mai, kviečią j ansamblį, aka­ deminį chorą, sporto sekcijas

buvo pasakojama apie šir­ dies-kraujagyslių chirurgijos laimėjimus. Artimiausi nume­ riai supažindins su vaistų sin­ tezės laboratorija, su morfo­ loginių problemų vystymu fakultete, pulmonologijos pa­ siekimais. Sienlaikraštis nepamiršo pasveikinti studentų, dėstyto­ jų, fakulteto darbuotojų su naujais mokslo metais. Neblo­ gai žurnalistiniu požiūriu pa­ rašytas reportažas apie rugsė­ jo pirmąją. Tik autoriaus pa­ vardė — L. Alesionka — ver­ čia suabejoti, ar čia ne slapyvardė. Sienlaikraščiams reikė­ tų daugiau autentiškumo: juk įdomiau skaityti draugo straipsnį, o ne negirdėto, ne­ regėto asmens. Kam legaliam organe slapstytis? Truputį apie sienlaikraščių

„Knyga turi būti kirvis, tinkamas Iškirsti jūrai, ku­ ri mumyse užšalo". Mes nesame tokie dideli pesi­ mistai, kaip F. Kafka, bet žmonių pasyvumas ir snobiškumas neduoda mums ramybės. Ginčijamės, rašo­ me laiškus redakcijoms. Pagalvokime ir mes kartu, mieli skaitytojai, koks universitetas ruošia inteligentus, išsiaiškinki­ me pačią sąvoką, paieško­ kime blogio šaknų.

ir t. t. Gabesnieji, judresnie­ ji (jų, deja, mažuma) nueina — plūkiasi repeticijose ir tre­ niruotėse, niekada neturi lai­ ko, bet patenkinti. Likusieji (dauguma) pasineria į moks­ lus, „bendro pobūdžio" pra­ mogas ir... Ir viskas. Neperseniausiai mūsų laik­ raštis vedė gana aštrią ir įdo­ mią diskusiją, kur dėtis tam vidutiniokui — be plačių ho­ rizontų moksliniuose būre­ liuose, bebalsiui, nesižavin­ čiam jokia atletika studentui. Juk net pačiam neišrankiau­ siam per siauras tradicinis ra­ tas „bendrabutis — paskaitos — valgykla — bendrabutis". Juk ir toks baigs mokyklą, vadinsis inteligentu. Nors bus pseudointeligentu. Bet, antra

šaukiamas į Tarybinę Armiją ir tarnauja dvejus metus. Su­ grįžęs iš armijos ,jis vėl priimamaas į tą patį kursą, iš kurio buvo pašauktas atlikti pareigos tėvynei. O jeigu studentas paliekamas ant­ riems metams, jis taip pat ga­ li būti pašauktas į Tarybinę Armiją. KLAUSIMAS. O neakivaiz­ dinio ir vakarinio skyrių stu­ dentai gali naudotis lengva­ tomis? ATSAKYMAS. Į armiją ne­ šaukiami neakivaizdinio ir vakarinio skyrių studentai tik tuo atveju, jeigu į aukštą­ ją mokyklą jie įstojo iki 1968 metų sausio 1 dienos. Įstoję, o taip pat ir studentai, perėję į šiuos skyrius iš dieninio vėliau minėtos datos, šaukia­ mi į armiją.

DĖL STIPENDIJOS tams, gaunantiems stipendi­ jas, šios stipendijos moka­ mos ir gamybinės praktikos metu, neatsižvelgiant į stu­ dento gaunamą darbo užmo­ kestį gamyboje.

Kur gimsta vertus, ir ansamblietis, grįžęs iš kelionės po Viduržemio jū­ ros šalis, dar neretai pasako draugui: „Žinai, ten velniškai pigūs batai". Arba: „Tampė ten mus po visokius muziejus, o į parduotuves taip ir nespė­ jom". Tai sena bėda, deja, ne tik studentijos, bet ir vyres­ niųjų „inteligentų" tarpe. Prisimenu vakarą mūsų stu­ dentų kavinėje. Atėjo į sve­ čius Dailės instituto studentai, atsinešė savo darbus, pradėjo įdomią, neužplanuotą šneką apie šiuolaikinę dailę, nau­ jausius lietuvių tapybos, gra­ fikos laimėjimus ir nesėkmes. Deja, jiems teko diskutuoti tarpusavy. Universiteto stu­ dentai (dauguma jų buvo hu­ manitarai!) klausėsi suglaudę ausis arba laidė replikas. Dai­ lininkai padiskutavo, išgėrė kavą, susirinko darbus ir iš­ ėjo. Daugiau vargu ar beateis. Tai kurgi tas mūsų univer­ sitetinis inteligentas, aktyviai plečiantis savo akiratį, visur spėjantis — apie kokį skaito­ me studentiškoje ir respubli­ kinėje jaunimo spaudoje, pvz., studijuoja fiziką ir grie­ žia smuiku (vos ne Einštei­ nas!), dalyvauja SMD ir lan­ ko operą? Vyksta literatų būrelio su­ sirinkimas. Atėjo dėstytojai, rašytojas, kritikas — svarstom

draugo kūrybą. Pakalba pir­ mininkas (iš lapuko), pakalba rašytojas, kritikas, — lieka diskusijos. Tyla. Oficialumo, lyg ir nėra, atmosfera nuosa­ vai nuomonei palanki, bet — tyla. Kritikas atsidūsta ir sa­ ko: „O Universitete, deja, tas pat, kaip ir prieš dešimt me­ tų. . Bet reikėtų jam išgirsti pokalbį apie draugų kūrybą kitur — bendrabutyje, rūkant ant laiptų cigaretę, gatvėje. Gyvos, skirtingos nuomonės! Mąstantys, įdomūs žmonės! Ne viskas juoda! Studentas pirmas griebia iš knygyno ge­ rą, naują knygą, pirmas sku­ ba į premjerą, į įdomią pas­ kaitą „Žinijoje", neblogai orientuojasi estrados meistrų tarpe (žino ir Marlen Ditrich ir Edit Piaf ir Aznavurą), mielai lanko dailės ir fotoparodas ir jau, ačiū dievui, nelieja ašarų, žiūrėdamas kokį sentimentalų indišką filmą. Tai geroji, dažnai paprasta akimi neįžiūrima, bagažo pu­ sė. Puiku, jei žmogus pats atranda savo tikruosius porei­ kius be skelbimų, afišų, ragi­ nimų. Į teatrą jis gali nueiti ir vienas, nebūtinai su kurso „ekskursija". Jis bus inteli­ gentas, nesigrauš gavęs pa­ skyrimą į kaimą, nesibraus eileje prie užsieninių batų ar kooperatinio buto. Bet dauge-

lis brausis. Ir ne tik prie batų ar butų. Minėtoje diskusijoje pasisakiusieji ieškojo at­ ramos taško tam „vidutinio­ kui", buvo pasakyta aštrių žo­ džių Kultūros klubo, komjau­ nimo adresu. Ne, jei žmogus abejingas, jokia organizacija jo nepritemps prie kažkokio inteligentijos standarto, nors ir steigtų gerų manierų kur­ sus, „pravestų masines priemones". Matyt, tas inteligen­ cijos pradas gimsta anksčiau, prieš ateinant į Universitetą. Žinoma, organizacijos gali nu­ veikti labai daug tiems, kurie kažkuo domisi, be to ar kito negali apsieiti. Vykdavo kavi­ nėje „Įdomiųjų susitikimų klubas" — čia ateidavo rašy­ tojai, režisieriai, aktoriai, dai­ nininkai, keliautojai. Klubas pateisino save — kavinė nie­ kada nebuvo tuščia. Dabar įdomūs susitikimai pasibaigė. Tiesa, kavinėje būna vakarai, „Krikštynos", „kuklūs priėmi­ mai", pobūviai, po kurių pseudoaktyvistai sudeda pliu­ sus ir tuo viskas pasibaigia. Vakarų (tik specialiai organi­ zuotų!) metų studentų kavinė­ je — sausainiai, kava ir gi­ ra. Šiaip kavinėje vakarais tamsu. Jei šita kavinė — sko­ ningai įrengta ir apipavida­ linta — veiktų visiems, būtų viena populiariausiu Vilniuje.


1968 m rugsėjo mėn. 27 d.

KIEKVIENAM IŠ MUSŲ ateina sunkios minutės, ta­ da Ieškai kažko patikimo, Į ką galėtum atsiremti. O kas gali būti patikimiau už petį to, kuris nugalėjo patį save... Papasakosiu apie pergalę. Šeimoje Marytė buvo ket­ virtas valkas. Karui prasi­ dėjus, jai buvo vos du metu­ kai, kai baigėsi... Jei jūs ma­ tėte filmą „Niekas nenorėjo mirti" — galite Įsivaizduoti pokarinę Lietuvą. Neverta stebėtis, kad nie­ kas neatkreipė dėmesio, jog mažytė naktimis verkdavo, jai skaudėjo kojytes, visur skau­ dėjo. O suaugusiems širdį skaudėjo ir galva sukosi, ne­ buvo kada rūpintis valku, o ir sąlygų nebuvo. Kai paaiš­ kėjo, kad mergaitė serga kau­ lų tuberkulioze, buvo jau vė­ lu Ir, rodės, nebeįmanoma jos Išgelbėti. Iki 5 klasės mergaitė šiaip ne taip mokėsi, pro ašaras nu­ eidama tuos 2 kilometrus Į mokyklą. O paskui atgulė ir namiškiai nusprendė, kad mokslų gana — svarbiausia ramybė. Ji gulėjo, kantriai, nesi­ skųsdama — ilsėjosi. O pas­ kui, kai pamatė, kad jau visai nebegali atsikelti, suprato, kad lova kambario kampe — jos vieta gyvenime. Marytė dar buvo per maža, kad patikėtų, jog tai viskas. Neviltis atėjo vėliau. Kai visi triūsė namuose,

••••TARYBINIS STUDENTAS

lauke ir darže, gailėdami li­ gonės, saugodami ją nuo dar­ bo — ji skaitė. Pradžioj — iš Įpratimo. Paskui — skatina­ ma noro sužinoti nauja ir pa­ tirti gyvenimą bent minti­ mis. Sunku tai — pasaulį pa­ žinti. Ant kaimo mokyklos penktokės galvos užgriuvo pa­ čių Įvairiausių minčių ir cha­ rakterių srautas.

SVEIKA, MARYTE! „NE GYVULYS, NE MEDIS, NE VERGAS, A. N. RADlSCEVAS

Pradėjo savais — S. Nerimi, Slucklu, paskui sekė Tolstojus ir Hemingvėjus. Jie pasakojo jai viską, ką buvo patys pa­ tyrę. Štai tada ir apniko Marytę niūrios mintys, ji pasijuto vi­ sai nereikalinga gyvenime. Tiesa, Marytė sugebėjo rasti savyje jėgų, nepuolė į visiš­ ką nevilti, netapo namų des­ potu. Šių kraštutinumų iš­ vengti jai padėjo smalsumas — ji jau seniai sirgo, priprato prie savo ligos, jai įdomus buvo tas vaikiškas pasaulis. Metai ėjo, o viltis vis silpo. Ji beveik susitaikė su savo

inteligentas? Deja, ji uždaryta patiems šei­ mininkams. Kažkodėl mano­ ma, kad jei studentas negaus nieko čia, tai jau jis niekur daugiau ir neis. Eis. Eis į nak­ tinį barą, eis į kitą kavinę, Susiras vietos bendrabutyje, pas draugą, užmiestyje. Ir merginos leis dūmų kamuoliūs, dainuos čigoniškas (!) dainas, garbins Vandą Stankų, Frenką Sinatrą, arba Ričardą Klifą, užuot SAVO kavinėje klausęsi tikrai geros muzikos. Estų studentai savo kavinėse geria vyną ir konjaką. Žino­ ma, ne tiek, kad neapverstų liežuvio. Bet jie turi SAVO KAVINĘ, kur gali ramiai pa­ sėdėti, pasišnekučiuoti, pa­ klausyti kitų, kartais pašokti. Nenaujas tai dalykas, bet vis aktualus. Ir tas būsimas inte­ ligentas kur kas geriau išma­ no Vilniaus kavinių meniu, negu tai, kokio stiliaus šv. Jono bažnyčia, arba, kas tas Steponas Batoras, pro kurio metalinį bereljefą kone kas­ dien praeina. Prieš porą metų „Komjaunimo tiesa” turėjo progos gan piktai pasijuokti iš mūsų išprusimo, anketos rezultatus paskelbusi sensa­ cingame J. — V. Paleckio ir A. Semaškos straipsnyje „Vol­ ga įteka į Juodąją jūrą?”... Manau, kad panaši anketa ne ką tedžiugintų.

„pašalinio stebėtojo" role, Įsi­ tikinusi, kad tikrasis gyveni­ mas — tai fizinės jėgos trium­ fas. Kur ten sodžiaus mergai­ tei suprasti kitokį gyvenimą. Tai atsitiko 1963 m. sausio 31 d. Tą dieną televizijos Naujienų estafetės" laidoje šalis pirmą kartą susipažino su Irina Borisovna Trljus, kurią Marytė paskui vadino „Mask-

Daug galima apie tai kal­ bėti. Gali būti dar didesnių blogybių, bet ir šios pakanka­ mai skaudžios. Šiandien, kai pagal oficia­ lius duomenis, vyksta gana ryškus persiorientavimas nuo techniškųjų prie humanitarinių mokslų (beje, ne vien mūsų šalyje), tur būt, didžiau­ sią „intelektualinį koeficien­ tą" gautų humanitarai, jų in­ teresų ratas bene plačiausias. Deja, ir čia dažni blogo sko­ nio ir manierų pavyzdžiai; pripažintų stabukų garbini­ mas, siauras požiūris į aplinką (pvz.; kai kurie filologai (!) skaito tik „Vakarines naujie­ nas"), analitinio mąstymo sto­ ka. Ir norisi paklausti: „Ko tu čia, žmogau, atėjai į Univer­ sitetą, geriau būtumei puikiu batsiuviu ar mėsininku". Gal ir tiesmukiška, „neinteligen­ tiška" taip paklausti, tačiau reiktų, oi reiktų. Ir tegu toks žmogus baigs Universitetą „cum laudum”, jį minės kaip gerą, stropų, vis dėlto jis ieš­ kos minkštos vietos ir išeis iš „Liepos lietaus".

j. KUNČINAS IV kurso germanistas

O

ŽMOGUS!"

vos legenda". Irina T. pasa­ kojo, kas jai paraližuotai mo­ teriai sutelkia jėgų ne tik eg­ zistuoti, bet ir gyventi, dirbti, mokytis svetimų kalbų, rašyti knygą, padėti žmonėms. Iš ekrano Į Marytę žvelgė gražus, protingas, rūpestingas draugo veidas. Mergaitė susimąstė. Jei ši­ tiek sugeba prie lovos pri­ kaustytas žmogus, tai kiek prarado jinai! Ji juk dar gali paeiti! Tur būt, pirmą kartą Marytė suprato: kai be gražių akių ,kojų, be fizinės jėgos triumfo — yra gražios mintys, darbai, dvasios triumfas. Tą pat dieną ji pasiuntė Į

Maskvą negražiai parašytą| telegramą: „Duokite man tos Irinos adresą, kuri sausio 31* d. kalbėjo per Estafetę! Ir prierašas: „Patikėkite, man la­ bai reikia"... Nuo to laiko prabėgo penkeri metai. Į Maskvą Irinai ji parašė apie 100 laiškų. Tiek pat gavo atsakymų. Pirmą syk| Marytė taip aiškiai pajuto norą gydytis — ji gydėsi, o dabar vaikšto, ir gana daug. Ji pajuto būtinybę dirbti, padėti šeimai — ji triūsė na­ muose, rankinėmis staklėmis audė lietuviškas juostas, kak­ laryšius, Marytė panoro mo­ kytis — sidabro medaliu bai­ gė darbo jaunimo vidurinę. Knygos ir dabar jos draugai, bet jai negana jas skaityti, Marytė ėmė versti Į lietuvių kalbą tai, kas labiausiai ją dor mino. Bet vertimui būtina žinoti dvi kalbas — gimtąją ir originalo. O rusų kalbą ji nelabai te­ mokėjo. Marytė susipažino su rusų k. dėstytoja A. I. Cibulovskaja. Ji niekad nematė savo mokytojos iš Maskvos. O gaila — žiūrėti į Aleksand­ rą Ivanovną — didelis malo­ numas, kalbėtis su ja — dar didesnis. Ši moteris ne tik išmokė Marytę rusų kalbos, ji išmokė ją vertimo meno, O mokė taip:

(Nukelta į 4 psl.)

Pirmakursis Jonas Gelažius visų fuksų vardu sto­ ja prieš karališkąjį antrakursių teismą. Advokatas neriasi iš kailio, gina „nusikaltėlius" ir. .. su malo­ numu pritaria prokuroro pasiūlymui — išmaudyti visus ir penkeriems metams atimti laisvę. Bausmę atlikti Universitete... Penkiasdešimt buvusių moksleivių, darbininkų, kolūkiečių, karių per vargą ir bėdas tapo Teisės fakulteto studentais. J. SURBLYS I k. teisininkas I. DAGIO nuotr.

3 psl.

Optimistą maršrutu Lik sveika, Odesa! Paliekame tave vėl Cereros ir Merku­ rijaus globai. Nors labai seniai čia šeimininkavo senovės dievai, bet jų skulptūros dar tebepuošia ne vieną pastatą. Pirklių nebėra, bet keliautojai, turistai nemano pamiršti kelio j šį miestą. Senovės dievai laimina visus... Vokiečių okupacijos metais hitlerininkai Odesos partiza­ nus vadinę piktomis dvasiomis, kurios nemiršta iš bado, nenutrokšta nuo dujų, neišeina iš proto klaidžiuose katakom­ bų labirintuose. O buvo jie ne dvasios — žmonės... Pože­ miniai praėjimai, išraizgyti po visa Odesa (jų ilgis lygus at­ stumui iki Leningrado), okupacijos metais buvo jų namai. Kadaise odesiečiai čia kasė statybinę medžiagą. Nešė tuos luitus į saulę ir statė miestą. .. Dabar čia lankosi tik ekskursijos.. . Niekas nepavydi tam, kam tenka „laimė" atsilikti nuo draugų. „Gabenam tie­ siai j psichiatrinę" — juokiasi gidė. Šyptelim ir mes, nors per nugaras perbėga šiurpas. Bet su gide nebaisu. Be to, ir žvakes išdalino. Prieš mus sienos — nebylūs liudininkai. Kalba gidė. Pasakoja apie tą ilgą, juodą naktį. . . Apie šaunų V. A. Badajevo būrį. Jo partizanams skirtą dainą Odesoje dažnai gali išgirsti. Pasakoja apie berniuką, kuris paklai­ dino po žeme priešų gaują. Jį tada subadė durtuvais.. . Apie katakombose gimdžiusią moterį... Išlipę j viršų, lengviau visi atsidustame. Mes išbuvom ten gal tik pusvalandį.. . Jie buvo žmonės, ne dievai. . . Žmo­ nės, 1941-ųjų metų rudenį suteikę savo miestui teisę vadin­ tis didvyrio vardu, keršiję fašistams, labai laukę laisvės. . . Nesulaukusiems ant Juodosios jūros kranto stovi pamink­ las „Nežinomam jūreiviui". Čia dega amžina ugnis, čia stovi garbės sargyboje jaunieji leniniečiai, čia žydi gėlės ir ošia jūra... Lik sveika, Odesa! Likit sveiki odesiečiai. Ir miestas, ir saulė — jūsų. Mums prieš akis ilgas kelias. Norime nusilenkti kitam miestui-didvyriui — Volgogradui. Juos skiria apie pusant­ ro tūkstančio kilometrų. Dvi bendrame vagone prasnaustos naktys, ir mes Volgograde. Planuojame čia pabūti tik vieną dieną. Jos, žinoma, neprailginsi, todėl negailime savo kojų. Dimitrijus Valteimancas, žurnalo „Ogoniok" fotokores­ pondentas, kovėsi prie Stalingrado, matė jo pelenus ir griu­ vėsius. „Todėl viskas, ką matau šiandien, man atrodo di­ džiausias stebuklas". Ivanas Afanasjevas buvęs „Pavlovo namo" gynėjas, tada neteko regėjimo. Atmintyje išliko miestas, kuriame maišėsi dangus su žeme: keturiasdešimties kilometrų ruože nebuvo nė vieno sveiko namo. Tik visai neseniai gydytojai jam grąžino regėjimą. Sunku pasakyti, ką jautė Ivanas Afanasjevas. Ar patikėjo tokiu stebuklu?. . Skiriamės su Volgogradu. Ilgai nepamiršim šio miesto. Tegul kuria jis dar didesnius stebuklus. Mes išplaukiame į Saratovą. Tikimės atsigaivinti Volgos glėby. Ir neapsirinkant. Garlaivis ne iš greitųjų. Plaukiame pusantros paros. Pirmą kartą labai gaila tų, kurie iš Odesos išvažiavo tiesiai į napaus. Iš trisdešimt trijų liko tik septyniolika. Optimistais mus vadino. Sakė, neužteks nei laiko, nei pinigų. .. Taigi. Volga. .. Tikroji. Ne ta, apie ku­ rią girdėjome pasakojant, skaitėme knygose... Matėme jos nuožulnius ir stačius krantus, ramius užutekius, prigludu­ sius miestelius. Gėrėjomės jos kaimynėmis — stepėmis, sau­ lėtekiu ir saulėlydžiu, žydinčiu, tamsiai žaliu vandeniu.. . N. G. Cernyševskis apie ją rašė: „Vis ii ir ji prieš akis. Rodos, visai nesigėri, o pamilsti". Pro jo buvusio namo, da­ bar muziejaus, langus puikiai matyti Volga — didžiausias Saratovo turtas. Šis miestas — N. G. Cernyševskio gimti­ nė. O mes jau svajojame apie Maskvą. Vėl traukinys. Vėl bendras vagonas. Tikimės kažko labai daug. Gal ir per daug. Paskui kažkas nusivylė Raudonąja aikšte. Bet vis tik Maskva pasilieka Maskva.. . Laikas ribotas. Dvi dienos — maksimum. Negalvojam apie skaudamas kojas. Grįžtame i namus. Tai buvo bene linksmiausia kelionė. Šiaip ar taip, nė vieno miesto netroškome pamatyti kaip Vilniaus. Šimtą kartų matyto... Juokavom, kad bučiuosime grindinį. Nors buvom matę jį prieš mėnesį, bet juk sukorė­ me apie 6000 kilometrų. Juokai juokais, o grįžti tikrai labai gera. Daug geriau, negu išvažiuoti

Sf. ZALAGAITĖ III k. žurnalistė

IŠBANDYME DIENOS Respublikos profesionalų teatrai jau pradėjo savo sezo­ ną. Universiteto teatrinėje studijoje taip pat ruošiamasi naujiems darbams. Praėjęs sezonas buvo studijos sužydėji­ mo laikotarpis. Kaip sekėsi aktoriams vasaros gastrolių me­ tu, kokias naujienas pamatysim šiais metais, apie tai mūsų korespondentui M. KURAIČIUI papasakojo studijos direkto­ rius II k. žurnalistas J. POCIUS. Pasibaigus sesijai su spek­ takliu J. Baltušio „Novelės apie meilę" išvykome į gast­ roles maršrutu Vilnius, Kai­ šiadorys, Jonava, Ukmergė, Kavarskas, Anykščiai ir Tau­ ragnai. Jei visi ankstesni spektakliai vyko namie, tai dabar teko susidurti su įvai­ resne publika, sunkiau buvo tvarkytis su dekoracijom, ap­ švietimu, nes scenos ir salės buvo nevienodos. Patys akto­ riai buvo ir scenos darbinin­ kai. Visur mus šiltai sutiko. Ypatingai gerai spektaklis pa­

vyko Ukmergėje, nuskambėjęs naujai, šviesiai, subtiliai. Kontrolinė išvyka kolektyvui paliko didelį įspūdį. Mūsų teatrinės studijos už­ davinys — praplėsti žiūrovų auditoriją. Respublikos žiū­ rovai gana dažnai gali žiūrėti profesionalų pasirodymą, o studentų išvyka buvo pirma, todėl ateityje kiek bus laiko, o ypač per studentiškas atos­ togas, stengsimės rengti išvy­ kas. Menininkas visada eksperi­ mentuoja. Tik nauji eksperi-

mentai, nauji meniniai ieško­ jimai daro meninę kūrybą patrauklią, įdomią, gyvą. Pats eksperimentas gali būti primi­ tyvus, tai sprendžia meno vertintojas. Šį sezoną ir pra­ dėsim eksperimentu — spalio pradžioje kviesime į premjemą. Pirmą kartą tarybinio te­ atro istorijoje suskambės Vy­ dūno tragedija „Pasaulio gais­ ras". Spektaklis vyks savotiš­ koj aplinkoj, po atviru dan­ gum, Sarbievijaus kieme. De­ koracijos dail. A. Dakinevičiaus, muzika T. Makačino. Ilgą laiką Vydūnas su savo tauria herojine dvasia ir mis­ tine filosofija buvo nesupran­ tamas visuomenei. „Pasaulio gaisras" — Vydūno dramatur­ gijos viršūnė. Kaip vaidinti, kaip priims ją žiūrovai, stu­ diją tas labai jaudina. Šiai

tragedijai būdingas idėjinismoralinis konfliktas, spren­ džiantis šių dienų aktualijas, peraugantis į didelę įtampą. Taigi, studija pasirinko sunkaus kūrybinio išbandymo kelią. Be šios premjeros spa­ lio mėnesį atnaujinsime per­ nykščius spektaklius: Gribojedovo „Vargą dėl proto", R. Morkūno vedevilį „Paryžiau, Paryžiau". Lapkričio mėnesį statysime K. Binkio „Genera­ linę repeticiją". Iš originalio­ sios kūrybos statysim V. Limanto pjesę „Mano genijus". Pradėjom repetuoti S. Šalte­ nio „Giljotiną". Režisierius L. Ciunis galvoja statyti G. Hauptmano „Paskendusį varP4". Turime daug įdomių užmanymų ir norime, kad studentai pamėgtų mūsų teatrą.


LENKIJA IS ARČIAU Praeitame mūsų laikraščio numeryje skaitėme J. Ketlerio pasakojimą apie darbo ir poilsio stovyklą Lenkijoje. Šiandien auto­ rius tęsia jį: dalinasi įspū­ džiais iš turistinės kelionės po kaimyninę šalį.

Prieš sėsdami j traukinį, žinojome, jog Lenkija — tai ne tik 311730 km2 sausumos plotas su 820 miestų ir 5234 kaimais, kad 1966 metų devy­ niolikmetis lenkas centimetru aukštesnis, negu jo 1956 m. vienmečiai. Žinojom, kad Len­ kija — tai visų pirma 32 mi­ lijonai lenkų. KROKUVOJE Tokia jau turisto dalia — visur ir visada skubėti. Todėl, vos nusimetę lagaminus ir kelionės dulkes, truputį pail­ sėję, skubame į miestą. Kro­ kuvoje praleisim pirmas pen­ kias savo viešnagės dienas. Šiandien lankomės Vavely­ je — Lenkijos karalių rezi­ dencijoje. Mat, Krokuva — senoji lenkų sostinė (kai ku­ rie vietos gyventojai neofi-

zės, Vinčenso, Belini origina­ lai. Pabuvojome „Žalgirio" mūšio drobės (kurios origina­ lą vėliau matėme Varšuvos nacionaliniam muziejuj) auto­ riaus, vieno žymiausių XIX amž. Europos dailininkų Jano Mateikos memorialiniame name-muziejuje. Kopiam į Kosciuškos pilia­ kalni, iš kur atsiveria visa Krokuvos, o taip pat ir pra­ moninės Hutos panorama. Iš­ sirangiusi tarsi gyvačiukė, savo vandenis neša Vysla. Tiesa, nespėjome ant Kos­ ciuškos piliakalnio „nė ko­ jų apšilti", kai su padėklu alaus prisistatė lenkai, norė­ dami pavaišinti lietuvius. Dar ir šiandien gaila, kad alus li­ ko neišgertas. Mat, mūsų gidė Marilka, saugodama, kad mū­ sų galvos būtų „šviežios" pri­ ėmimui Universiteto jaunimo klube „Žarek", pasiskubino... atsikratyti svetingaisiais kai­ mynais. Sekančios dienos rytą išvy­ kom į Veličką, J druskos ka­ syklas. Prieš tai prabėgomis apžiūrėjome Jogailos univer­ siteto centrinius rūmus (Kolegium majus). Vaikinams la­ bai patiko Universiteto muzie­ jus ir gražiai sutvarkyti kie­ mai. Keletą žodžių norėtųsi pasakyti ir apie patį Jogailos universitetą, skaičiuojantį sa­ vo septintąjį šimtmetį. Jis se­ nas kaip ir pati Krokuva. Šiuo metu penkiuose Univer­ siteto fakultetuose — Teises beje, jis didžiausias Universi­ tete), Filosofijos ir istorijos, Filologijos, Matematikos, Fi­ zikos ir chemijos, Biologijos ir žemės ūkio — mokosi apie t700 studentų. Bendrabučiais aprūpinama maždaug tiek pat studentų kaip ir pas mus. Už

cialiai ją laiko ir dabar. . .) Tai miestas, beveik nenukentėjęs II pasaulinio karo metais, iš­ laikęs savo senas ir siauras gatves. Vavelyje palaidota di­ džioji dauguma lenkų karalių. Čia taip pat ilsisi šalimais lenkų poetai A. Mickevičius ir J. Slovackis. Nors gyvi bū­ dami jie dažnai nesutarda­ vo. .. Sekančios dienos turistinę kelionę po Krokuvą pradeda­ me Turgaus aikštėje — einam pasiklausyti signalo, sklindan­ čio iš Marijos bažnyčios. Lygiai 12 vai.' bažnyčios viršuje prasiveria niša ir joje pasirodo trimitininkas, skelb­ damas pavojaus signalą. Ly­ giai taip, kaip ir XIV amž., kada šalį užpuolė turkai. Me­ lodija užspringo — ją nutrau­ kė priešo klastingai paleista strėlė. Nutrūksta ji ir dabar. Lankomės liaudies muzie­ juje, kuriame surinkta nemaža ne tik lenkų, bet ir užsienio tapytojų darbų, Cia eksponuojamas Leonardo da Vinči paveikslo „Dama su ėriuku" originalas. Šalia — įžymiųjų dailininkų Verone-

Jogailos universiteto kiemas.

SVEIKA, MARYTE! (Atkelta iš 3 psl.)

Aleksandra Ivanovna nupir­ ko po dvi vienodas rusų ir lietuvių kalbos gramatikas. Po 1 egz. ji pasiuntė Marytei, o laiškuose nurodydavo jai pa­ ragrafus, kuriuos reikia iš­ mokti. Pradėjo nuo lietuviš­ kos knygos. O kadangi moky­ toja nė žodžio nemokėjo lie­ tuviškai, tai naudojosi žody­ nais ir jai prieinamomis pran­ cūzų ir vokiečių kalbomis, ji susipažino su lietuvių k. gra-

matika ir skaitymo įgūdžiais. Paskui perėjo prie rusų gra­ matikos. Storiausi laiškai su prati­ mais ėjo į Maskvą. O iš čia su paaiškinimais ir naujomis užduotimis grįždavo į Lietuvą. Paskui prasidėjo vertimai — pradžioj, kad bent kiek pa­ įvairintų pabodusią gramati­ ką. Taip atsirado lyrinių Sluckio novelių vertimai, Baltušio knygų puslapiai. Darbas sekė­ si gana sunkiai, bet Aleksand­ ra Ivanovna ir šiandien sako:

Linksmoji auditorija ATSARGUS Kažkoks pilietis pašte pri­ siartina prie langelio ir klausia, ar pakankamai už­ klijavo ant voko ženklų. Tarnautojas laišką pasve­ ria ir sako, jog laiškas per sunkus, todėl ženklų rei­ kią daugiau. Atkreipiu jū­ sų dėmesį, — sako intere­ santas, — jei užklijuosiu bent vienu ženklu dau­ giau, tai laiškas bus dar sunkesnis.. .

PASAKYK ADRESĄ — Tiesiog galvą prara­ dau. Negaliu nuspręsti, ar vesti seną turtingą našlę, ar jauną, neturtingą mer­ giną, kurią myliu. — Privalai vesti tą, ku­ rią myli.

— Tu teisus! Terauna velniai tuos pinigus! — Klausyk, o kur ta našlė gyvena?

DIETA

„Dirbti su Maryte buvo vie­ nas malonumas". Buvo, nes dabar jos tiesiog draugauja ir susirašinėja. Jos ir nesimatę pamilo viena kitą. Marytė serga, o Aleksandrai Ivanovnai jau 85-eri. Ji labai gyva, elegantiška, jos gyve­ nimas papuoštų bet kokį ro­ maną. Ir ji pažadino paprastą valstiečių dukrą gyvenimui. Ant stalo prieš Aleksandrą Ranovną guli Irinos Trijus knyga, išleista Vilniuje, kurią išvertė Marytė Staniulytė. Dabar M. Staniulytė WU Filologijos fakulteto kandida­ tė į studentus. Taip jau atsiti­ ko, kad už rašinį ji gavo „gerai" ir teko laikyti visus egzaminus, ji surinko 16 balų (priėmė su 17 balų), 16 balų mažoka medalininkei, bet nemaža žmogui, kuris pirmą kartą po 29 metų išvyko iš kaimo ir atsisėdo į vieną suo­ lą su septvnlolikmečiais sosti­ nės abiturientais. Marytė atėjo mokytis, o mokslas reikalauja darbo. O darbo ji nesibaido. Tai kas, kad ji dar tik kandidatė. Ma­ rytė bus studentė, ji siekia to.

l gydytojo kabinetą įvir­ to labai storas pilietis ir paprašė vaistų nuo nutu­ kimo. — Griežta dieta, — pa­ Z. OCAKOVSKAJA sakė gydytojas. — Riekelė Sutrumpintai iš „Izvestijų" duonos su margarinu, jau­ tienos kotletėlis arba viš­ tos kojytė, baltas sūris ir du obuoliai. — Prieš valgymą ar po?

bendrabučius mokėti nereikia. Buto nuoma mieste, palyginus su mūsų, žymiai brangesnė. Stipendijų dydis maždaug 33 rb„ tačiau, turint omeny ma­ žesnę zloto perkamąją galią, galima pasakyti, jog lenkų studentai materialiai turi blo­ gesnes sąlygas negu mūsiš­ kiai. Tvarkingi tiek Krokuvos, tiek Varšuvos universitetų bendrabučiai. Kambaryje gy­ vena mažiau studentų, negu pas mus, jie žymiai jaukesni. VELIČKOJE Būti Krokuvoj ir neaplankyt Veličkos druskos kasyklų, tai tas pats, kas nematyt jos apy­ linkių. Negalima nesistebė­ ti nacionaliniais turtais (kitaip ir nepavadinsi), sukrautais bu­ vusios druskos kasyklos (Ve­ ličkoje druska kasama ir da­ bar) šachtose. Po žeme 200—■ 250 m gylyje įrengtose kame­ rose nagingų lenkų savamoks­ lių meistrų ir žinomų skulpto­ rių statulos, skirtos karaliams ir paprastiems lenkų darbinin­ kams, druskos kasėjams. Vienoje iš kamerų — Drosdovičio — Krokuvos univer­ siteto 550-ųjų metinių proga buvo surengtas didžiulis ban­ ketas, o 1964 metais, kai Uni­ versitetas šventė savo 600-metį, ten buvo atidengta mar­ murinė memorialinė lenta. Jei aukščiausias restoranas yra Maskvoje, Ostankino te­ levizijos bokšte, tai lenkai sa­ vo ruožtu daugiau kaip 250 m gilyje po žeme įsirengė unikalų barą-kavinę. Šalia baro esančiame kioske galima įsigyti iš druskos padarytų su­ venyrų. Vienoj iš požeminių drus­ kos kasyklų II pasaulinio ka­ ro metais vokiečiai buvo įsi­ rengę aviogamyklą, kurios,

STUDENTIŠKA IŠMINTIS

(9 kartus stovykloje atmatuoti žodžiai) — Ką tu labiausiai ver­ tini žmoguje? — Apetitą. — Ar susilaikymas do­ rybė? — Tik darbo atveju, — Kas yra didžiausias žioplumas? — Paimti ne patį di­ džiausią puoduką kompo­ to. Kas kolūkyje paliko didžiausią įspūdį? — Suvalgyta kiaulė.

užėjus Tarybinei Armijai, taip ir nespėjo išsprogdinti. 123 metrų gylyje, po žeme, Krokuvos sportininkai „Var­ šuvos" kameroje įsirengė pui­ kią, 46 metrų aukščio sporto salę. Tai vienintelis tokio po­ būdžio įrenginys pasaulyje. Reikia pažymėti, kad, nepri­ klausomai nuo metų laiko, ne­ priklausomai nuo oro žemės paviršiuje, „Varšuvos" kame­ ros temperatūra visuomet pa­ stovi + 12°C. O kadangi pože­ minių šachtų ore yra daug jodo, todėl salė ne tik tinka sportininkams, bet ir astmos gydymui. Įdomus ir 253 m gylyje esantis ežeras. Jis tiek prisotintas druskomis, jog jame neįmanoma nuskęsti (pasako­ jama, jog tai puiki priemonė išbandyti merginų nekaltybei: mat, „neskaisčiosios" skęs­ ta. . .).

Laikraštis arba gyvybė

Oberfuksų ir profsąjungom įsakančiai pamokytas, viso­ mis jėgomis puoliau į spau­ dos prenumeravimo frontą. Apsvarstęs visus už ir prieš, priėmiau veikimo pro­ gramą, kuri susidėjo iš trijų punktų: a) prašyti arba maldauti; b) nepavykus pereiti prie graudenimo (taip sakant, išspaudžiant ašarėlę); c) dar kartą nepavykus, iškelti lozungą „Laikraštis, arba gyvybė“. Pasirodo, ne toks jau vel­ nias baisus, kaip įsivaizda­ vau. Atsirado keletas netgi tokių, kurie ilgai beprašomi, nors ir nelabai entuziastin­ gai, užpildė kvitus. Su ki­ tais teko „paprakaituoti"... Ir taip — galima susu­ J. KETLERIS V k. biofizikas muoti rezultatus. Iš trisde­ šimties busimųjų žurnalistų (Pabaiga sekančiame skaitys laikraščius dvidešimt numeryje) keturi. Likusieji šeši „grauš" iš pavydo nagus, kai per ne­ įdomias paskaitas neturės ką veikti . Kaip matot, nėra, SPORTAS • SPORTAS @ SPORTAS • SPORTAS to blogo, kas neišeitų į ge­ ra. K ŽILĖNAS / k. žurnalistas

PERGALĖS REIKALINGOS

Praeitą savaitę toliau vyko miesto futbolo pir­ menybės, kuriose, kaip ži­ nia, dalyvauja ir musų vienuolikė universiteto „Mokslas". rungtynes Pirmąsias „Mokslas" „1.Darbo rezervų" stadione žaidė su „Ki­ birkštimi". Jau antrąją rungtynių minutę Bronius Vainoras pasiuntė kamuo­ lį i „Kibirkšties" vartus. Nepraėjo nė penkios mi­ nutės, ir „Mokslo" gynėjai „užsidirbo" 11 metrų bau­ dinį. Jį tiksliai realizavo V. Skuricliinas, ir rezulta­ tas lygus — 1:1. Antrojo kėlinio vidury­ je „Kibirkšties" puolėjai vis dažniau pradėjo regzti staigias kontratakas. 25oje šio puslaikio minutėje V. Karaliui pavyko išeiti vienam prieš „Mokslo"

Fotomėgėjų dėmesiui

I

Universifefo studentai Vavelyje. Autoriaus nuotr.

Universiteto komjaunimo komitetas kartu su „Tarybinio studento" redakcija skelbia fotokonkursą, skirtą komjauni­ mo 50-mečiui. Konkurso tematika įvairi — Universiteto studentai ir dės­ tyto į ai užsiėmimų, mokomųjų ar gamybinių praktikų, vasa­ ros darbo ir poilsio stovyklų, turistinių žygių ar sportinių varžybų metu, žymieji Universiteto mokslininkai darbo ir poilsio metu. Norėtųsi, kad nebūtų užmirštos mūsų tradicinės šventės — fuksų krikštynos, mediumas ar diplomantų palydos. Dvi nuotraukas ne mažesnio kaip 18X24 cm formato (viena iš jų turi būti atspausdinta ant blizgančio popie­ riaus), nurodant savo pavard;, vardą, specialybę ir kursą bei namų adresą atsiųsti J „Tarybinio studento" redakciją — Universiteto 3 — nevėliau lapkričio 31 d. Konkurso nugalėtojui suteikiama teisė išvykti į vieną iš Universiteto darbo ir poilsio stovyklų liaudies demokrati­ nėse šalyse. Prizininkai bus apdovanoti išvykomis į Tarybų Sąjungos miestus. Laukiame jūsų nuotraukų.

vartininką G. Jakubėną ir Įmušti įvartį. Nors „Moks­ lo" komanda, pajutusi pra­ laimėjimo grėsmę, dėjo daug pastangų rezultatui išlyginti, tačiau jis nepasi­ keitė. Laimėjo „Kibirkš­ tis" — 2:1. Antrąsias rungtynes „Mokslas" žaidė su „Kait­ ros" futbolininkais. Dabar jau studentai žaidė tikrai energingai ir sumaniai, nes taškai ir jiems reikalingi. „Kaitros" gynėjai bandė sulaikyti kamuolį ranka savoje baudos aikštelėje, už ką jie buvo nubausti 11 metrų baudiniu. Jį tiksliai realizavo A. Pranskevičius. „Mokslo" futbolininkai ir toliau daug atakavo, tačiau svečių vartininkas E. Komarovas žaidė be klaidų. Finalinis teisėjų švilpukas užfiksavo kuklų rezultatą 1:0 „Mokslo" naudai. Tai revanšas už skaudų pralai­ mėjimą „Kibrkščiai". J. MAŽEIKIS . I k. žurnalistas Dėkoju visiems kurso draugams, užjautusiems mane sunkią valandą ir dalyvavusiems mano tėve­ lio laidotuvėse. I. ŠIPILOVAITĖ Istorijos fak. III k.

Nuoširdžiai užjaučiame Filologijos fakulteto vo­ kiečių kalbos ir literatū­ ros specialybės IV k. stu­ dentę Ireną STANKUTĘ, jos mylimam tėveliui mi­ rus. Kurso vadovas ir draugai

X»<^VXXW)00000000000000000000000000<X>0»

Tarp'auditorijos suolų, bendrabučio kambary Tu dabar ištisas valandas pra­ plepi su bičiuliais — juk taip seniai matėtės. Uni­ versitete Tu turi daug jų — ir su visais jau susiti­ kai. Su visais? O ar nepa­ miršai savo bendražygio — „Tarybinio studento?" Užsiprenumeruok jį! Kaina 3 mėn. — 24 kap., iki mokslo metų ga­ lo — 72 kap. „Tarybinį studentą" pre­ numeruoja proforgai arba redakcijoje buhalteris ant­ radieniais 17—18 vai. ir penktadieniais 15—16 vai.

REDAKTORIUS ALGIS KUSTA Rugsėjo 29 d. 18.30 vai. Aktų salėje įvyks LTSR n. a. Eduardo KANIAVOS koncertas. 20 vai. — poilsio vaka­ ras. Kultūros klubas Redakcijos adresas: Vilnius, Universiteto g-vė Nr. 3, tele­ fonas 2-58-84. Spausdina LKP CK Laikraščių ir žurnalų lei­ dyklos spaustuvė. Užs. Nr. 5241 LV 1292.’

Profile for Vilniaus universitetas

Tarybinis Studentas, 1968 m. rugsėjo 27 d. Nr. 25 (648)  

Vilniaus universiteto laikraštis. Archyvinė medžiaga

Tarybinis Studentas, 1968 m. rugsėjo 27 d. Nr. 25 (648)  

Vilniaus universiteto laikraštis. Archyvinė medžiaga

Profile for vu_lt
Advertisement