VJ8Ų
Saliu proletarai,
vienykjt&si
Siame NUMERYJE:
scciDencas VILNIAUS DARBO RAUDONOSIOS VĖLIAVOS IR TAUTŲ DRAUGYSTES ORDINŲ V. KAPSUKO UNIVERSITETO REKTORATO IR PARTIJOS, KOMJAUNIMO, PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ SAVAITRASTIS________________________________
LEIDŽIAMAS NUO 1950 METŲ
1984 m. rugsėjo 7 d., penktadienis
Nr. 25(1284)
BENDR AD ARBIAUJ A MOKSLININKAI
XXX STUDENTŲ
LAISVALAIKIS
XXX FOTOPANORAMA
Kaina 2 kap.
PO ŠVENTĖS PRASIDEDA DARBAS UNIVERSITETO REKTORIUS prof. dr. Jonas KUBILIUS Leiskite eilinį kartą pa sveikinti su naujųjų mokslo metų pradžia ■— Rugsėjo pirmąja. Sąmoningai pavar tojau tą žodį — eilinį. Juk mokyklos gyvenimas tokiais ciklais ir vyksta: rudenį pra dedame, pavasarį baigiame ir taip ratas po rato. Pavar tojau tą žodį ir tam, kad išgirdę aiškiau pajustume — jis nedera prie mūsų šven tės. Rugsėjo pirmoji — vi sada neeilinė. Mokiniui kas kart nauja klasė, studentui — aukštesnis kursas; jau ne kalbu apie tokį įvykį kaip atėjimas į mokyklą arba įrašymas į Universiteto matrikulus. Kartu esame privers ti atsinaujinti ir mes, dėsty tojai. Ir ne vien tai. Sau pamąs tykime, ką reiškia mokytis. Kasdienybėje tas žodis atro do ganą trivialus: juk visi mokosi. Iš pradžių mokyklo je, baigę stoja kas kur. Pas kui mokosi praktiškai dirbti galiausiai tai šio, tai to išsi galvoja — kas čia tokio. Bet juk visas šio žodžio už mojis ir reikšmė kaip tik ir ryškėja iš to, kad visi ir visur mokosi. Ir mokėsi, ir mokysis. Mokymasis yra vie na pačių reikšmingiausių są vokų, pačių plačiausių, vi suotiniausių. Ypač tai tinka mūsų, socialistinei visuome nei. Manau, nereikia aiškinti, kas ir kaip pas mus mokosi. Organizuotas mokymasis ap ima didžiąją tarybinės vi suomenės dalį. Ne dėl tuščio garso rugsėjo pirmoji Tary bų šalyje paskelbta žinių diena. Norėčiau akcentuoti: šių metų rugsėjo pirmosios šventė mums ypatinga — nuo dabar tai visos liaudies šventė, Žinių diena. Toks didelis mūsų veiklos reikš mingumo pripažinimas daug kam įpareigoja. Visuomenė sudaro sąlygas, skiria lėšas ne tam, kad mes ramiai ir be atsakomybės praleistume gražiausias jaunystės dienas bet kad reikiamai pasiruoštume ateities darbams. Tai ne tuštį žodžiai, nors gal ir nereikia jų suprasti kaip reikalavimo įvykdyti kažko kius žygdarbius ar padaryti pasaulinės reikšmės mokslo atradimus. Žinia, ne kiekvie nas tai gali. Ne vien tai svarbu. Mes esame aukštoji mokykla, Universitetas. Mes turime siekti ir siekiame aukščiausios išsilavinimo pa kopos, o po to stosime į pirmąsias atitinkamų mokslo šakų gretas, vadovausime at skiroms liaudies ūkio sri tims, kreipsime kultūrinį
gyvenimą. Sakote: toli iki šito, aš perdedu. Šneku api bendrintai, bet nemanau pernelyg nutolstąs nuo rea lybės. Apie tai reikia galvo ti, tam reikia iš anksto ruoš tis. Šiandien pastebimas sa votiškas jaunų žmonių bai kštumas, ar kaip pavadinti. Gal ir mes patys kalti: žmo gus jau trisdešimties sulau kė, o vis dar laikomas jau nu, nepatyrusiu, daug žadan čiu. O kada pradės ne vien žadėti, bet ir duoti? Neretai aukštosios mokyklos absol ventas dar gana ilgai nesi ryžta imtis atsakingos veik los. Nebent pačios aplinky bės priverčia. O juk turėtų būti atvirkščiai: tam ir mo komės, kad veiktume, kad atsakytume už save ir už ne simokiusius. Jokiu būdu negiriu įžūlu mo, savęs pervertinimo, ku rio irgi nereta. Tačiau di desnio aktyvumo, sąmoningo rengimosi kurti gyvenimą, o ne būti jo nešamam, kaip upė neša menką šapą, — tikrai reikėtų. Išsilavinimas, Universiteto auklėtinio var das neleidžia plaukti pasro viui. Mes turime būtį inteli gentai pačia tauriausia šio žodžio prasme. O tai dau giau negu diplomas ir koks populiarus hobi. Žinių alkis, savęs tobulinimo poreikis, nuolatinis dvasinis nerimas — tai, sakyčiau, tikro inte ligento būtinos savybės. Ne diplomas, ne patogi kėdė. Diplomas kas? Diplomas tik oficialus jū6ų .išsilavinimo rodiklis. Jei neturėsite to vi dinio variklio, dvasinės inte ligencijos, visuomenė jūsų nevertins ir jausis veltui iš eikvojusi nemažas lėšas. Iš visos širdies linkiu ir trokš tu, kad kuo rečiau apie Uni versiteto auklėtinius būtų ši taip pagalvojama. Pagal tradiciją Rugsėjo pirmąją daugiausia dėmesio skiriama pirmakursiams. Ki taip ir negali būti — jiems ši diena ypač išskirtina. Jie ką tik tapo tikrais Universi teto nariais, prieš tai praėjo nelengvą stojamųjų (o dau gelis — ir baigiamųjų) bar jerą. Jūs turbūt daugiausiai turite gražių vilčių bei sie kimų ir tuo pačiu mažiausiai pažįstate Universitetą, jo teikiamas galimybes, jo spe cifiką. Laikau savo pareiga nors trumpai su šiais daly kais supažindinti. Pirmiausia naujokui reikia įsisąmoninti, kad su viduri ne mokykla baigiasi paaug lio amžius, kada dažnai ba rama ir baudžiama, bet visa
da atleidžiama. Gyvenime taip nebebus, už viską reikės atsiskaityti pačiam. Tiesa, Universitete žengsite dar tik pirmuosius žingsnius šia kryptimi. Dar daug bus globos ir patarėjų, prieš kuriuos jaunimas bene labiausiai ir linkęs kariauti ir kurių labiausiai pasigenda, kai nebetenka. Čia turbūt ir slypi studentiško laiko žavumas: daug laisvės ir maža atsakomybės. Tačiau vėl noriu grįžti prie pagraudenimų, kuriuos kasmet gal įkyrėdamas išsakau, bet iki kito rudens vėl įsitikinu, kad jie būtinai reikalingi, Vis naujos studentų kartos pasiduoda laisvės apgaulei, kartojasi tos pačios bėdos ir ašaros, o tada jau būna vėlu ką nors pataisyti, nors reikėjo, atrodo, tiek maža— uk trupučio valios ir sistemingumo. Universitetas nenori ir negali kontroliuoti kiekvieną jūsų žingsnį. Aukštasis mokslas nėra privalomas, to nereikia užmiršti. Tai yra valios aktas, sąmoningas apsisprendimas. Jūs patys už save atsakote, niekas nėra įpareigotas už rankelių vedžioti. Kitas dalykas, kad mes visada esame pasirengę padėti, patarti, jei reikia — ir užstoti nuo gyvenimo skersvėjų. Tačiau iniciatyva turi eiti iš jūsų pačių, ko beveik nebuvo mokykloje. Nuo pirmųjų dienų pratinkitės sistemingai dirbti, nepasiduokite viliojančiai apgaulei, kad kasdien niekas netikrina, nelabai koaitroliuoja, ką vakar išmokote, Laikas nesustabdomai bėga, rodos, dar taip toli sesija,
ryt poryt pradėsiu, o staiga apsidairai, kad ji čia pat. Ima gulti įsiskolinimai, vis artyn įskaitos, egzaminai, Prasideda karštligiškas skubėjimas, nemigo naktys, ir ne vienam nusvyra rankos — nebepajėgiu. Tada ir imama graudentis, kad anksčiau apie tai nepagalvota, niekas nepataręs. Todėl iš anksto įspėju: svarbiausia — kasdieninis darbas. Suprantu, kaip nelengva prisiversti, kai šiandien ryt dar nėra būtinybės. Visiems mums tai būdinga, o tuo labiau jauniems. Kaip tik todėl ir kalbu, nes Universitete, kaip sakiau, daug laisvių ir geranoriškumo, bet ir atlaidumo riba labai aiški — tinginiams ir nemokšoms čia ne vieta. Nemanykite, kad mes barame dėstytojus už para šytus blogus pažymius. Aukštoji mokykla privalo ruošti gerus specialistus, o ne formaliai išduoti tam tikrą kiekį diplomų. Gal per abstrakčiai kalbu? Gal tai privalomas pamokslavimas, kurį mandagiai išklauso, kad čia pat pamirštų? Galiu ir sukonkretinti, Štai pernai stojamuosius egzaminus gerais ir labai gerais pažymiais išlaikė 902 asmenys. Per pavasario sesiją iš žadėtųjų šimtų beliko tik 87 penketukaninkai. Užtat vien trejetais sesiją išlaikė 99 pirmakursiai. Dar_daugiau, jau pirmaisiais studijų metais su išsvajotuoju, kaip atrodė per stojamuosius, Universitetu dėl nepažangumo išsiskyrė 99 asmenys. Kitų 144 likimas taip pat labai neaiškus — po sesijas
liko įsiskolinimų. Skaičiai negailestingi, ir nevertėtų jų praleisti pro ausis. Tai būtų pirmas pagraudenimas. Jis labai aktualus, bet, sakyčiau, ir gana banalūs. Juk visi žinome, kad reikia mokytis, tik bėdai prispyrus išsisukinėjame. Sudėtingesnis dalykas, ko ir kaip mokytis. Universitetinio lavinimo istorija ilgaamžė. Visą tą laiką pamažu buvo kaupiama patirtis, ieškoma optimalių mokymo būdų bei formų. Kiekvienas laikmetis turėjo savas tradicijas, autoritetus. Ankstesniais amžiais labiau pasitikėta tradicija, Atskirų mokslų vadovėliai išbūdavo apyvartoje šimtinečius. Ir Vilniaus universiteto profesorių veikalais naudotasi po keletą dešimčių metų ir dar ilgiau. Tada ir mokymas buvo labiau orientuotąs į gatavų tiesų iškalimą. Tuo tarpu šiandien prieš dešimt—penkiolika metų išleistą vadovėlį dažnai laikome beviltiškai pasenusiu. O dalis informacijos, ypač praktinės taikomosios, praranda savo vertę dar greičiau. Ką gi, nauji laikai, nauji reikalavimai. Mes neturime jų pamiršti, aukštoji mokykla apskritai privalo labiau orientuotis į ateitį Joje ruošiami rytdienos specialistai. Nuo jūsų, šiandieninių pirmakursių, nemažai priklausys ateities visuomenė. Apie tai reikia galvoti, ieškant savos mokymosi sistemos. Ne stengtis prikimšti galvas pavienių faktų, bet ieškoti ryšio, tvirtai įsisa-
vinti mokslų pagrindus. Universitetinis mokymas į tai ir orientuotas. Tenka girdėti ir nepasitenkinimo balsų, ypač iš žemesniųjų kursų studentų, kad jie mokomi nežinia ko, nereikalingų, su specialybe nesusijusių dalykų, Ypač taip kalbama apie fundamentaliąsias, teorines disciplinas. O jos ir yra specialybės pagrindas. Konkredąsias žinias jūs patys turėsite nuolat ir nuolat atnaujinti. Ir taip visą amžių. Diplomas neužbaigia mokymosi, Jis tik išmoko mokytis. Gal ir kurioziškai skamba, bet taip yra. Tai patvirtina ir teks faktas, girdėtas iš daugelio mūsų auklėtinių. Praėjus metams antriems po Universiteto baigimo, absolventas staiga pajunta, kad jis ima užmiršti, degraduoja kaip specialistas. Tai kaip tik ir rodo, kad neteisingai buvo orientuotasi, diplomo gavimas suvoktas kaip tam tikro etapo pabaiga. Paskui dažniausiai susigriebiama, bet geriau, kad tokių duobių nebūtų. Todėl ir reikia nusiteikti, kad Universitetas yra savo kelio ieškojimas, pagrindų dėjimas savarankiškam darbui. Darbas irgi vienas iš tų kasdieniškųjų žodžių, kuriuos dažnai vartojame, bet retai apie juos tesusimąstome. Visi dirbame, tik kaip? Ieškome mėgstamo užsiėmimo, daug darome, kad jis būtų malonus, nesunkus, kūrybingas. Taip ir turi būti, tai yra svarbiausias tarybinės visuomenės tikslas. Šitą Nukelta į 3 psl.