5 M O A $ Teis savaites praleido Egipte Universiteto dėstytojai Česlovas Ladukas, Lionginas Pažūsis ir Justinas Karosas. Beveik porą savaičių, drauge su jaunimo pasiuntiniais iš dvidešimties pasaulio šalių, jie dirbo tarptautinėje, jaunimo stovykloje Libijos dykumoje Vadi-el-Natrum. Paskui ke liavo po šalį. Šios įdomios viešnagės įspūdžiais dalinasi vienas iš kelionės dalyvių.
Kitu* kraštus pirmiausia pažįstrime iš knvgų. Jos ir uždega mumyse nenumaldomą norą ke liauti, stebėti, pažinti. Pradėjome nuo M. Rido ir D. Kuperio. Kukliu lietuviški alksnynai at stodavo mums džiungles. Po to sekė Doslojevskis ir Tolstojus, Biolis ir Foichtvangeris. Į emocijas įsijungia vis gilesnė mintis. Mūsų žvilgsnis praplatėjo. Ir alksnynas jau nebepriminė džiunglių, o pus nuogis, anglimi išsidažęs mano vaikystės draugas — visai ne bepanašus į indėną. Bet pirmųii perskaitytų Ž. Verno, M. Rido ir D. Kuperio knygų įžiebtas no ras keliauti taip ir neišblėsta, labai jau traukia skaityti gyve »imo knygą iš originalo. Kuomet mes, penkiolika Ta rybų Sąjungos vaikinų, įsėdome Maskvoje į ištaigingą „IL-18", pasiruošusį skristi į J AR sostinę Kairą, jautėme didelį susijaudi nimą. Žinoma, apie Afriką mer dabar negalvojome kaip vie apie egzotikos kraštą. Mes skri dome į šalį, visai neseniai išs: vadavusią iš koionialinės prie spaudos ir stojusią į savarankiš kos ekonomikos ir kultūros vystymo kelią, šalį, turinčią pa saulinės kultūros lopšio vardą, patyrusią daug kartėlio ir skur do. KAIRAS — KONTRASTŲ MIESTAS Tarybinis oro laineriu vieno dai gausdamas galingais turboredktyviniais varikliais, rodos, kaip mat praskrenda Charkovą, Dniepropetrovską, Simferopolį. Po lėktuvo sparnais tyvuliuoja Juodosios jūros mėlyna juosta... Nepraėjo nė dvi valandas kaip stiuardesė pranešė, kad priskridome Turkiją ir po pusvalan džio būsime virš Ankaros. Bal tuoją smėlio plotai byloja, kad artėjame prie Afrikos. Tik že mesnėse vietose matyti medžiais lapaugę sklypeliai, kuriuose ir įsikūrusios gyvenvietės. Bevaisės dykumos peizažą kartais papuo šia simetriškai į vieną tašką suį. stos, balkšvos juostos smėlyje Tai kupranugarių vilkstinių
keliai, sueiną prie dykumoje esančios oazės. Monotonišką Turkijos peizažą pakeičia vanile nyno platybės. Skrendame virš Viduržemio jūros, skiriančios Afriką nuo Europos. Dešinėje pusėje lieka mažytė Kipro sala. Nepraėjo nei penkios valan dos, kai mes pakilome iš Mask vos, o po mumis jau Afrikos že mė. Siaurinė Egipto dalis, ska laujama Viduržemio jūros, paly ginti turtingas augmenijos ir gyventojų kraštas. Čia praeina ir Sueco kanalas, jungiąs Vidur žemio ir Raudonąją jūrą. Siau rinė dalis yia pagrindinių ša
po Maskvos 19 laipsnių — ir ši tokia „sėkmė" mūsų nė kiek ne džiugino. Vėliau, po Ansano, kur oras įšyla iki 47—50 laipsnių ši lumos, Kairas atrodė tikru pa vėsiu. Ilgą laiką šeimininkavę Egipte anglų kolonizatoriai, vergiška arabų tautos priespauda ir iš naudojimu, pavertė Kairą europietiškos architektūros miestu. Daugiaaukščiai namai, plačios gatvės .skverai, margos parduo tuvių vitrinos, pastatų lengvu mas daro gerą įspūdį ir labai gražiai įsipina į natūraliai gamtos sudarytas sąlygas. Bene įspūdin giausiai atrodo Nilo krantinė Sidabrinė Nilo juosia su amžinai žaliuojančiomis palmėmis papuoš tais krantais, lyg sėte nusėta šviesių spalvų daugiaaukščiais namais, kurie vakare, užsidegus daugiaspalvėms lempoms, atsispindėdami Nilo vandenyje pa dvigubėja, primena Kairo lanky tojui civilizacijos gailą, supina draugėn civilizaciją ir egzotiką. Vakare Kairas sušvyti tūkstan čiais neoninių reklamų šviesų. Nesibaigiąs lengvų mašinų sriau tas, įvairių tonų signalų klyka vimas (garsiniai signalai Kaire neuždrausti), reklamų, raginančių gerti škotišką viski ir koka-kola blyksėjimas, gatvės prekiautojų šūkčiojimai — visa tai mums, ramaus Vilniaus gyventojams, atrodė neįtikėtina ir neįprasta. Kairo gatvės nenurimsta visą naktį. Priešingai. Vakare, kaitra.'į sumažėjus, Kairas atbunda pilnakraujam gyvenimui. Gatvės užsi kemša nuo gausaus kairiečių skaičius. Prekiautojai čia, Kai re, tiesiog gatvėse, susistatę ant dėžių, kilnojamųjų kioskelių ar
Pirmosios ekskursijos — į vienuolyną.
lies žemės ūkio kultūrų — ryžių ir kviečių aruodas. Visą pajūrį iki pat Kairo raižo tankus kana lų tinklas. Po penkių valandų trukusio® kelionės iš Europos į Afrikos že myną, mes priskrendame dau giaaukščiais pastatais ir palmė mis pasipuošus} stambiausią Egipto miestą, JAR sostinę Kairą (3 mil. gyventojų). Kol lėktuvas lyg sunkiai su tramdomas žirgas riedėjo betoni niu Kairo aerouosto taku, kol pristūmė trapą, mes jau spėjome pajusti Afrikos karštį. Karštis, apie kurį mes daug girdėjome, bet įsivaizduoti negalėjome, ne pasikeitė ir išlipus iš lėktuvo: sausas, saulės iščiulptas oras sle giančiai džiovino. Tą dieną, kai mes atskridome, kaip sakė ara bai, mums pasisekė — buvo tik apie 35 laipsnius šilumos. Bet
Tokių laimingųjų buvo nedaug...
ba rankose laikydami, šūkauda mi siūlo savo prekes. Vakare kairiečiai tvarko ir savo butus: remontuoja, dažo. Senesni — išeina į šaligatviuose įsikūrusias arbatines išgerti puodelį arbatos ir išrūkyti pypkę panašią į rusų „samovarą“. Kai pirmąsyk eini Kairo gat ve atrodo, kad patekai į didelį turgų. Jeigu rytietiškos preky vietės yra garsios visame pasau lyje, tai viena iš pirmųjų vietų, šioje srityje, be abejo, priklauso Kairui. Smulkios galanterijos ir vaisių prekiautojai su savo gau siomis prekėmis užima ištisus kvartalus. Ir kiekvienas garsiai siūlo savo prekes. Prekyviečių triukšmas, mums europiečiams, pirmomis dienomis buvo tiek ne įprastas, kad mirtinai norėjosi kuo greičiau grįžti viešbutin j ramų kambarį. Ne tik prekių gausumu ir jų pasiūlymu preky vietės atrodė mums neįprastos Arabams prekiautojams preky vietė kartu ir namai. Vakarais jų prekystalius papuošia dujinės lempos, kurios negęsta ištisa naktį. Čia, prie prekystalio, tie siog šaligatvyje, arabai prekiautoiai ir maitinasi, ir miega. Dar ir šiandien Egipte yra užsien*'. prekybinių kompanijų. Už kelis piastrus neturtingi arabai ištiso mis paromis siūlo savo šeiminin kų prekes. Prisimenu, kai pirmą ją dieną Kaire, prieš išvykdami j tarptautine jaunimo stovyklą, esančią Libijos dykumoje, mes išėjome į gatve ir išsitraukėme cigaretes, norėdami užsirūkyti, prie mūsų tuoj pat prišoko gal kokių šešių metų tamsiaplaukis arabų berniukas, siūlydamas deg tukus. (Tęsinys sek. numeriuose)
PROFSĄJUNGŲ GYVENIMAS
Džiaugsmai ir rūpesčiai Jie susirinko draugiškam po kalbiui. Kalbėjo apie trūkumus, visi kartu dalinosi džiaugsmu. O džiaugtis Istorijos Ir filologijos fakultete XVII rinkiminės-ataskaitinės profsąjungos konferen cijos dalyviai turėjo kuo — nu veikta daug. Bet pirmiausia — rūpesčiai. JAUSTI SAVO PILIETINĘ PA REIGĄ privalo kiekvienas stu dentas — tokia pagrindinė min da Išryškėjo ataskaitiniame prof□luro pranešime (pranešėjas A. Jes Iškis j Ir pasisakiusiųjų žo džiuose. — Mokymasis — mūsų parei ga, turinti Išplaukti Iš gilaus patriotizmo jausmo. Mūsų stu dentiškas gyvenimas turi sietis su visos liaudies lūkesčiais, dar bais, — kalbėjo konferencijoje fakulteto prodekanas J. Balkevi čius. Pažangumo atžvilgiu pa dėtis fakultete nėra džiuginan ti. Kasmet gėdą fakultetui daro skolininkai, kurių skaičius šie met net padidėjo, palyginus su užpraėjusiais metais. Kur glūdi šio apsileidimo priežastys? Džiugu, kad profbiuras neapsi ribojo vien organizacine darbo puse. — Kovoti už aukštą sąmonin gumą, didelę dvasinę kultūrą, reikiamą dalykinį pasiruošimą — štai tie rūpesčiai, kurie glau džiai siejasi su organizaciniųūkinių klausimų sprendimu, — pabrėžė ataskaitiniame praneši me profbiuro pirmininkas A. Jesiškis. Nepamiršo vietos komitetas savo tiesioginio uždavinio — rūpinosi studentų buitimi, sten gėsi kiek galima teisingiau pa skirstyti bendrabučius, pašal pas, kovojo už tvarką bendra bučiuose ir auditorijose. Kodėl tiek daug skolininkų fakultete? Gal būt, verta pagal voti, kaip geriau koordinuoti visuomeninių organizacijų veik lą. Ir visai galima sutikti su A. Jesiškio nuomone, kad blogo mokymosi priežastimi reiktų lai kyti ir studentų valios stoką. Studijos — tai ne lengvas pasi vaikščiojimas sostinės gatvėmis ar kavinėmis, tai — darbas, rei kalaująs nuoseklumo ir ryžto. Sis darbas studentui turi būti romantiškiausiu. Mokytis gerai — pilietinė jo pareiga. DŽIAUG US TAIP PAT GALIMA: fakul tete puiki saviveikla — jos da lyviai vieni geriausių Universi tete, palyginus su užpraėjusiais mokslo metais, nemaža pasiekta ir sporte, spaudos platinime fa kultetas Universitete užėmė antrą vietą. Fakulteto saviveikloje daly vauja apie 130 žmonių. Palygi nus su studentų skaičiumi fakul tete, tai nėra daug, bet kartu su daug padirbėjusiu fakulteto Kultūros klubo pirmininku Ant. Raču (IV k. germ.) galima džiaugtis pasiektais saviveiklinin kų laimėjimais. Suruošta 50 kon certų (daugiau negu Universite to ansamblis!) fakutete ir išvyko se. Skambią studentų dainą pa ilsta daugelis respublikos kol ūkių, tūkstančiai televizijos žiū rovų. Sėkmingas atstovavimas Universitetui Naujametiniame teevizijos koncerte, geriausio sa viveiklinio kolektyvo Univer sitete laurai — didelis Ant. Ra čo, saviveiklos entuziastų A. Vaičekauskienės, A. Siūšos, J. ”etruškevlčlaus ir kt. nuopelnas. Aišku, džiaugtis dar anksti. Kaip teisingai pažymėjo diskusijose kalbėjęs prodekanas J. Balke vičius, pasigendama masinės dainos, nauji} tradicijų. Tegu senasis Vilnius ir vėl Išgirsta iš tūkstančių krūtinių aidintį „De mokratinio jaunimo maršą" ar ..Gaudeamus igitur". Gerai dirba bendrabučio Nr. 6 taryba, kuriai vadovauja J. Dermontas (II k. Ilt.) Sis didelis namas gyvena kaip viena šel-
ma. Čia ruošiami vakarai šven čių dienomis, valandėlės „Noriu viską žinoti", buvo suorganizuo tas net dailiojo skaitymo kon kursas. Reikia sveikinti šio bendrabučio gyventoju* už gerą švarą, nors sąlygos jai palaikyti čia sunkesnės negu kituose bend rabučiuose. Žinoma, yra ir čia šešėlių. Jau šiais mokslo metais pasitaikę girtuokliavimo atvejai — rimtas pavojaus signalas bendrabučio gyventojams ir ta rybai. Profbiuras daug nuveikė, skirstydamas bendrabučius, prin cipingai Ir kartu nepaprastai ati džiai Jsiglllndamas į kiekvieno studento pageidavimus, rūpes čiu*. Daug padėjo ir dėstytojų vietos komitetas. Reikia tikėtis. ateityje ši* bendradarbiavimas dar labiau sustiprės. Bendrabu čių paskirstymas — opus klau simas. Ir visai pagrįsta A. Jesiškio pastaba, kad pasitaiko proforgų, kurie neatsakingai ir at laidžiai žiūri j šį reikalą, daž nai stengdamiesi gauti bendra butį tik sau. Verta dėmesio pa stabai — Jokio taikstymosi, — pa brėžė A. Jeslškls, kalbėdamas apie apsileidėlius. — Jei nesu gebi tvarkytis, laikytis bendra bučio vidaus taisyklių, būk ma lonus jį palikti. Ir visai nepagrįsti priekaištai, kad, esą nedrausmingiems stu dentams neduodama laiko pasi taisyti, Jie neauklėjaml. Negali ma kiekviename žingsnyje stu dentą laikyti už rankos. Studen tas — reiškia, savarankiškas žmogus, turįs atsakyti už savo poelgius. Bendrabučiuose neturi būti vietos žmonėms, teršlantlems puikų studento vardą. — Reikia atsisakyti liberališkumo. Dažnai dar taikstomasi, nesiimama griežtesnių priemonių, priešingu atveju argi būtų tos dulkelės. Bendrabučio gyveni mas turi būti tyra* kaip krikštolas, — tokia prodekano J. Bal kevičiaus nuomonė. Tokia visų konferencijos dalyvių nuomonė. Kaip savikritiškai pripažino A. Jeslškls, ir čia ne viskas pada ryta. Jei su bendrabučio Nr. 6 taryba profbiuras palaikydavo glaudesnius ryšius, tai su bend rabučiais Nr. 1 Ir Nr. 2 ryšiai buvo silpnesni. Jeigu dauglan dėmesio profbiuras būtų atkrei pęs į bendrabučio Nr. 2 gyve nimą, gal jau šiandien ten būtų raudonasis kampelis. Ir visai pagrįstas bendrabučio gyventojų Ir tarybos narės L. Gimblckajos (II k. rus.), kalbėjusios diskusijo se, noras kuo greičiau turėti bendrabučiam* kambarį, kur būtų galima įdomiai ir turiningai praleisti studentiškus laisvalaikio vakarus. Neužtenka domėtis, ar leidžia mi švaros vertinimo grafikai. Išeiti iš siaurų posėdžiavimo ir protokolų rašymo rėmų, rasti kalbą su kiekvienu profsąjungos nariu, nepaliauti domėtis kiek vieno bendrabučio kambario gy venimu — tai turi tapti prof biuro darbo taisykle. Verta pa galvoti dėl A. Jesiškio pasiūly mo — atsisakyti „kilometrinių" sienlaikraščių. Reikia pagalvoti Ir apie fa kulteto aplinkos estetinį lygj. Fakulteto kiemai, auditorijos lau kia mylinčių, šeimininkiškų ran kų. O jų kartais pasigendama, kaip teisingai pastebėjo prode kanas J. Balkevičius. Verta pa galvoti ir apie naujas tradicijas, kurių daigai jau reiškiasi (pir makursių sutikimas fakulteto kieme ir kt.). XVII ataskaitinėje konferen cijoje buvo išrinktas naujas prof biuras Ir Kultūros klubas, taip pat delegatai j Universiteto XVII profsąjungų konferenciją. Alg. KUSTA Redakcijos profsąjungos gyvenimo skyriaus vedėjas