Page 1

mūsų komjaunuoliškos šeimos isto-

RIJA • partin£je ekonomikos faKULTETO ORGANIZACIJOJE • STUDEN-

'

'f '

i Ii

fl

TŲ TEATRE. DAR KARTĄ APIE J. BALTU-

VISŲ SALIŲ PROLETARAI, VIENYKITfiS'

M

1Q '■ 1U

ŠIO NOVELIŲ INSCENIZAVIMĄ • „NAKTIS PO NEŽINOMYBES MEDŽIU“ • DVIEJŲ SEMESTRŲ FOTOMETRAŠTIS • NUSIŠYPSOKITE: LINKSMOJOJE AUDITORIJOJE — įSKAITA

Uždaviniai, kuriuos reikia spręsti

Praėjusią savaitę fakulte­ tų pirminėse partijos organi­ zacijose pasibaigė ataskaitiniai-rinkiminiai susirinkimai. Kovingai jis praėjo Eko­ nomikos fakultete. Sis fakul­ tetas pagal studentų skaičių — vienas didžiausių Univer­ sitete ir vis dar auga. Todėl partinei organizacijai iškyla sudėtingos problemos. Ataskaitoje apie metų dar­ bą biuro sekretorius vyr. dėst. P. Bernatavičius ir eilė komunistų, kalbėjusių disku­ VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO UNIVERSITETO REKTORATO, sijose, greta kitų svarbių PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS klausimų ypač akcentavo ideologinio darbo reikšmę. 1968 M. BIRŽELIO 5 D. Kaina 2 kap. Laikotarpiu, kada visas pa­ TREČIADIENIS EINA NUO 1950 METŲ. saulis siūbuoja audringais politiniais Įvykiais ir vyksta aštri buržuazinės ir socialis­ tinės ideologijų kova, nė vienas dėstytojas, tuo labiau komunistas, neturi teisės likti nuošalyje nuo politinio stu­ dentų auklėjimo, jų klasinio požiūrio j socialistinius reiški­ nius ugdymo. Ekonomikos mokslų fakultete šis klausi­ mas itin aktualus, nes tam tikroje studentų dalyje dažnai pasireiškia nihilistinės nuo­ taikos mūsų šalies gyveni­ mo atžvilgiu ir yra populiarūs buržuazinių propagandinių

tegu

Šviesios tau

BŪNA TAMSIOS BIRŽELIO DIENOS!

radijo stočių „balsai". Politi­ nį auklėjimą ir teigiamą ideologinj poveikį jaunimui, kaip pažymėjo eilė draugų, ypač sunkina operatyvios informa­ cijos stoka. Nepatenkinamai dirbo fakultete ideologinio darbo komisija, kurios sudėtis buvo pernelyg jauna, ir ji nukrypo į antraeilius klausi­ mus. Apleista fakulteto sie­ ninė spauda: tik su dekana­ to iniciatyva išeina švenčių proga „Tarybinio ekonomis­ to" numeriai — neoperaty­ vūs, užpildyti vięn bendro pobūdžio medžiaga. Fakulte­ to komunistai privalo ateityje Įdėti daugiau pastangų ideo­ loginio auklėjimo bure. — Kelia susirūpinimą ir pagrindinis studentų darbas — mokymasis, — pastebėjo prof. A. Žilėnas. — Pavyz­ džiui, finansų spec. vaikinai, šiaip pakankamai gabūs, eg­ zaminus laiko blogai, nes nesiruošia. Ta grandis, kuri turėtų jungti kruopštų studentų mo­ kymąsi su jų politinio sąmo­ ningumo ugdymu, yra, be abejo, dėstytojas, komjauni­ mas, o taip pat akademinės grupės vadovas, kurio adresu susirinkime buvo pasakyta

daug karčių žodžių. Komunis­ tė doc. K. Vaištarienė pažy­ mėjo, kad vadovų kontaktai su studentais labai menki. Pvz., studentų pavasario šventėje Ž.ydlškėse nedalyva­ vo nė vienas grupės vadovas, o kai kurie kursai netgi dar nematė tokių iš viso. Kai kuriuos studentus mes pra randam dėl to, kad jiems, tik ką atėjusiems Į Universitetą, skiriame per maža dėmesio. Dėst. A. Uosis siūlė, kad grupių vadovais turi rūpin­ tis ne administracija, o par­ tinė organizacija, nes ne for­ maliai reikia „pritvirtinti" dėstytojus prie grupių, o pa­ rinkti tinkamus žmones, ku­ rie su tais studentais dirbs. Nėra abejonės, kad eko­ nomistų partinė organizacija yra pajėgi spręsti iškeltus uždavinius. Reikalingas lik darnus, tinkamas darbo or­ ganizavimas, aukšta partinė drausmė, kurios ekonomistai dar stokoja, dėl ko kartais neįvykdomi kai kurie rengi­ niai, ir, svarbiausia, nuošir­ dus kiekvieno komunisto dar­ bas ir atsidavimas jaunosios kartos auklėjimui. A. KOVAS

Sesija pasibeldė į audi­ torijų duris, pasodino vi­ sus už knygų. Nesimiega naktimis. Pradeda rūkyti nerūkantieji, ir kaip nie­ kada dažnai čirška dėsty­ tojų namų telefonai. Kai kas dar įskaitos nespėjo gauti, kai kieno kursinis dar neįvertintas... Prasidėjo sesija ne tik dieninio skyriaus studen­ tams. Auditorijų duris šturmuoja keli neakivaiz­ dininkų tūkstančiai, laiko paskutinius egzaminus ar­ ba gina diplominius dar­ bus 850 absolventų. Sėkmės visiems! Ir ne­ akivaizdininkui, ir „fuksui", ir diplomantui! I. DAGIO nuotrauka

Rugpiūčio mėnesį slidi­ ninkai ilsėsis ir treniruo­ sis sporto stovykloj Ven­ tės Rage. Reikia rimtai pa­ siruošti sekančiai žiemai. S. PIKELYJE I. ŠTARKUTE

Universiteto slidinin­ kai turi puikias savo sek­ cijos tradicijas. Kaip ir kiekvienais metais, gegu­ žės 19—20 dienomis jie iš­ vyko Žydiškių link. Ten įvyko slidinėjimo sezono uždarymas. Ilgai skambėjo dainos ir juokas. Tačiau

pokalbiai apie sekcijos darbą, pasiektus per šį se­ zoną rezultatus užėmė di­ desnę vakaro dalį. Trene­ riai S. Mečėjus ir H. Sta­ selis buvo patenkinti vai­ kinais ir merginomis, nors rezultatai galėjo, žinoma, būti geresni.

Niekas vasaros ne­ laukia taip, kaip laukia jos studentai. Apie atei­ nančios vasaros planus iš­ girsi kalbant visur: ir aptuštėiusiose auditorijose, ir beramstant sieną studentų valgykloje. O ką šią vasa­ rą veiks pirmo kurso žur­ nalistai?

Dalis studentų remon­ tuos fakultetą. Likusieji važiuos j Kretingos rajoną rinkti kankorėžių. Jiems tikrai pasisekė. Tyras pu­ šynų oras, gintarinė jūra, įvairiausios kaimiškos gė­ rybės atgaivins mokslų nukamuotą fukso sielą ir kūną. Z. JONUŠAITE R. KANOPKAITE

konkursą. Neseniai žiūri komisija apsvarstė gautą medžiagą. Pirmoji vieta už eilėraštį „Pavasario nuovargis" paskirta antrakursiui V. Lūžiui. Antra­ sis poezijos prizas atiteko A. Vaišvilai. Meninės nuotraukos srityje stip­ riausias buvo I. Dagys. Mūsų inf.

Teisės fakulteto visuo­ meninės organizacijos ir sienlaikraščio „Tarybinis teisininkas" redkolegija buvo paskelbę literatūrinj

ė"! VVU Kraštotyrininkų draugijos Lietuvos istori­ jos sekcijos nariai savo darbo ir veiklos plane įra­ šė tokį punktą: sutvarky­

ti buvusių universiteto profesorių ir veikėjų ka­ pus senosiose Rasose. Jie tęsi savo pažadą. Jau su­ tvarkyti Juozo Lukoševi­ čiaus, Snustachijaus Tiške­ vičiaus, Povilo Višinskio. Juozo Gotvundo ir kitų Universiteto buvusių vei­ kėjų kapai. Gražiai atrodo ir takas, kuris veda prie Aleksandro Dalevskio am­ žino poilsio vietos. Šitą istorikų parodytą iniciatyvą turėtų palaikyti ir kitų specialybių studen­ tai. G. KATKUTE


1968 m. birželio 5 d.

TARYBINIS STUDENTAS

2. MUSŲ SEIMOS ISTORIJA komjaunimo Universiteto organizacija susikūrė 1945 m. sausio 21 idieną, pirmieji Universiteto komjaunuoliai buvo Didžiojo daugiausia Tėvynės karo dalyviaiai, par­ tizanai, darbo žmonių vaikai. Daugelis jų įstojo į komjau­ nimą dar 1940 m. Okupaci­ jos metais kai kuriems teko slapstytis. 1 Universitetą jie atėjo užgrūdinti rūstaus kari­ nio gyvenimo. Rūsti kasdie­ nybė jiems lėmė būti Uni­ versiteto studentų avangardu, mažą komjaunuolių būrį pa­ versti masine studentų kom­ jaunimo organizacija.

Universiteto Susikūrusi komjaunimo organizacija bu­ vo negausi: joję — tik šeši komjaunuoliai. Pirmaisiais metais organizacija savo ko­ miteto neturėjo, ir tik jai pa­ gausėjus, 1945 m. spalio mėn. 2 d. buvo išrinktas pir­ masis komjaunimo komitetas, kuris susidėjo iš 7 narių. LKP CK 1946 metų pra­ džioje į Universitetą visuo­ meniniams mokslams dėstyti nukreipė senus komunistus V. Niunką, S. Zimaną, R. Šar­ maitį ir kt. Iš broliškųjų respublikų į Universitetą buvo atsiųsta grupė prityrusių dėstytojų, daugiausia komunistų: prof. Korohovas, doc. Davtian, kiek vėliau doc. Stepanovas, doc. Lola ir kiti. Visa tai teigiamai atsiliepė

j partinės ir komjaunimo or­ ganizacijos darbą, pradėjo gerėti partinis vadovavimas komjaunimui. Ėmė, nors iš pradžių labai lėtai, augti komjaunimo eilės. Pirmieji pradėjo stoti j komjaunimą tie žmonės, kurie jau 1940 m. apsisprendė eiti kartu su Tarybų valdžia. Iš tokių rei­ kia paminėti Vladą Kupstą, į komjaunimo eiles įstojusį 1945.XI.15. Nors V. Kupsto gyvenimo kelias buvo neilgas (gimęs 1923 m.), tačiau per tuos metus jis suspėjo patir­ ti daug sunkumų. Jau 1940 m. Kupstas galvojo apie kom­ jaunimą. Atūžęs karas sutruk­ dė įstoti į VLKJS. Jis mokė­ si Ukmergės Pedagoginiuose kursuose, mokytojavo Šven­ čionių apskrityje, Vydžių valsčiuje. 1942 m. jis įstojo į Universitetą, tačiau mokslai buvo trumpi: fašistai arešta-

vo ir 1943 m. rugsėjo 11 d. išvežė į Vokietiją. Jis buvo tarp laimingųjų, kuriems teko sugrįžti j tėvynę. Dabar jo svajonė išsipildė — jis WU Medicinos fakulteto studentas. Nors komjaunimo organizacija augo palyginti sparčiais tempais (1946 m. buvo 112 komjaunuolių), nors jai vado­ vavo visą laiką Universiteto komunistai, nors jau nemaža buvo aktyvistų — nekomjaunuolių, pirmaisiais savo me­ tais ji vis turėjo daug sun­ kumų. Kai kuriuose fakultetuose buvo vos po vieną-du kom­ jaunuolius. Pagrindinė kom­ jaunuolių dalis — 41 žmo­ gus — buvo parengiamuo­ siuose kursuose. Labai silpnai augo komjaunimo organizaci-

PASIBAIGĖ STUDENTŲ MOKSLINIŲ darbų konkursas — apžiūra

J

„Rusijos universitetų studen­ tų revoliucinio judėjimo paki­ limas XIX a. 60 m.". 3. I. Valikonytei už darbą „Revoliucinis pakilimas I pa­ saulinio karo išvakarėse".

Universitete gegužės 18— 25 d. d. vyko konkursas-apžiūra geriausiam studentų moksliniam darbui išaiškinti visuomeniniu mokslų srityje. Dalyvavo beveik visų fakul­ tetų studentai (išskyrus Che­ mijos ir Teisės). Pastebėsime, kad ankstesniais metais tik Istorijos ir filologijos bei Eko­ nomikos fakultetų studentai dalyvaudavo. Šiais metais konkursui buvo pateiktas didžiausias iki šiol darbų skaičius — 37. Daugiausia darbų buvo iš is­ torijos (21) ir politinės ekono­ mijos (9). Konkursas buvo pravestas penkiose sekcijose. Prizinės vietos atiteko šiems studentams:

tarp darbo ir kapitalo JAV šiuolaikiniame etape". 3. P. Puikiui už darbą „Militarizmo atgaivinimas VFR — pavojus taikai ir Europos saugumui (1949—1956 m.). ' Bendroji sekcija 1. I. Radzevičiūtei už darbą „Gydytojas revoliucionierius Kazys Stacinskas". 2. Z. Kytraitei už darbą „Politechninio mokymo tiks­ lai ir jo elementai matemati­ kos mokytojo darbe".

ir F. Engelso sociologinės pažiūros iki 1848 metų". 3. M. Ignatavičiui už darbą „Fizika ir pažinimas". 3. D. Kliorytei ir S. Krasauskaitei už darbą „Moters padėtis religinių raštų švieso­ je". Minėti darbai apdovanoti Universiteto garbės raštais. Konkursinė komisija taip pat siūlo pateikti respublikiniam konkursui kai kuriuos stu­ dentų mokslinius pranešimus. Organizuojant konkursą, dau pastangų įdėjo Univer­ siteto centrinė SMD Taryba, aktyviausiai dalyvavo TSRS istorijos ir TSKP istorijos ka­ tedros. Daug padėjo prof. K. Navickas ir doc. A. Šidlaus­ kas. Geriausieji darbai numatyti panaudoti paskaitiniam darbui studentų vasaros atostogų me­ tu.

Politinės ekonomijos sekcija 1. M. Belkindui už darbą „Markso teorijos taikymas so­ cialistinio ūkio reprodukci­ joje". 2. J. Styrai už darbą „Ukiskaita ir jos tobulinimo klau­ simai". 3. I. Marozaitei už darbą „Prekinės gamybos būtinu­ mas ir ypatumai socializmo VLKJS ir jaunimo judėjimo sekcija sąlygomis". 3. E. Skrobienei už darbą 1. S. Sabaitei už darbą „Darbo dienos trumpinimas ir „Pasvalio rajcmfo komjaunimo darbo sąlygų gerinimas socia­ organizacijos veiklą pokario listinėje visuomenėje". atkuriamuoju ir socializmo statybos laikotarpiu". Mokslinio komunizmo sekcija Filosofijos sekcija 1. A. Šaliūnui už darbą „Tarptautinis komunistinis 1. A. Pusvaškvtei už darbą judėjimas šiuolaikiniame eta­ „K. Markso darbai matematipe". kos srityje". J. MACKEVIČIUS 2. A. Razgaičiui už darbą 2. E. Einaitei ir L. Sabaje- SMD pirmininkas ir mokslinis „Socialiniai prieštaravimai vaitei už darbą „K. Markso vadovas

TSKP istorijos sekcija 1. A. Nesavui už darbą „Marksizmo pradininkų vei­ kalų leidimas lietuvių kalba ir jų platinimas 1904—1940 me­ tais". 2. K. Vaineikiui už darbą

ja lietuvių studentų sąskaita, jų tais metais buvo iš viso tik 16 žmonių, Tokia padėtis sunkino darbą nesąj tinginio jaunimo tarpe. Komjaunuoliai rusai, anksčiau Lietuvoje negyvenę, nemokėjo lietuvių kalbos, nežinojo tra­ dicijų, papročių ir t. t. Tai trukdė jų veiklai. Daugelis iš jų stengėsi iš­ mokti kalbą, aktyviai daly­ vavo Universiteto visuomenininiame darbe. Rusų grupėse komjaunimo organizacijos buvo stiprios. Kur buvo ru­ sų grupių, ten greičiau susi­ kūrė ir fakultetinės pirminės komjaunimo organizacijos (IFF, MF). Atvykę iš broliš­ kų respublikų kartu su savo tėvais, tarybiniais ir partiniais darbuotojais, jie turėjo kom­ jaunimo darbe patyrimą. Ru­ sų studentai skyrėsi nuo lie­ tuvių ne tik savo ideologi­ niais įsitikinimais, bet ir elge­ siu. Jie turėjo geresnius ko­ lektyvus. Rusų grupės padė­ jo komjaunimo organizacijai kovoti prieš papročius, išli­ kusius dar iš buržuazinės aukštosios mokyklos, kaip antai: į.5-ka akademinių mi­ nučių, peraeiūS oficialumas, laisvas paskaitų lankymas ir kt. Pagalį j ratus kišo dar ir ta aplinkybė, kad pirmai­ siais metais buvo pašlijusi akademinė drausmė. Daug paskaitų, o ypač praktinių užsiėmimų dažnai nejvykdavo, nes studentai nesusirink­ davo. 1945—1946 m. m. apie 30—40 proc. studentų turėjo akademinius įsiskolinimus. Daug studentų „nubyrėdavo": jei mokslo metų pradžioje buvo 1797 studentaiai,

rudens semestrui pasibai­ gus liko 1647 studentai. 1946 m. sausio 5 d. fakul­ tetuose susikūrė pirminės komjaunimo organizacijos. Medicinos fakulteto pirminę komjaunimo organizaciją su­ darė 86 komjaunuoliai. Pir­ muoju komjaunimo organiza­ cijos sekretoriumi jie išrinko Malecką (dabar Vilniaus miesto IV ligoninės vyr. gy­ dytojas). Istorijos ir filologi­ jos fakulteto pirminėje kom­ jaunimo organizacijoje buvo 6 komjaunuoliai. Fakulteto pirminės organizacijos sekre­ torius buvo Kondratas. Fizi­ kos ir matematikos fakulteto 15 komjaunuolių pirminės organizacijos sekretoriumi iš­ rinko Bolotiną |WU dėstyto­ jas). Teisės ir Ekonomikos fa­ kultetai turėjo vieną bendrą komjaunimo organizaciją su 7 nariais. Be to, kaip jau buvo minėta, prie Universiteto buvo Darbininkų atidaryta valstiečių parengiamieji sai, kur buvo palyginti giausia komjaunuoliųI (31). Jie irgi sudarė atskirą savo ­ pirminę komjaunimo organi i zaciją. Ji susikūrė 1945 ni. spalio 18 dieną Tai buvo skaitlingiausia ir stipriausia pirminė komjaunimo organi­ zacija Universitete, čia buvo žmonės, praėję kovinio gyve­ nimo kelią. Parengiamųjų kursų studentams daugiau negu Universiteto studentams reikėdavo mokytis, nes jie per vienerius metus išeidavo dviejų vidurinės mokyklos klasių kursą. Tačiau jie 1®' biau negu Universiteto stu­ dentai įsijungdavo į visuo­ meninį darbą. Kaip gerus visuomenininkus galima pa­ minėti: D. Taurinskaitę, E. Stimburytę. Dalis organizacinių sunku­ mų buvo įveikta. Komjauni­ mo komitetas pradėjo stiprinti politinį-ideologinį darbą studentijos tarpe, skleisti marksizmo-leninizmo idėjas, mūsų partijos idėjas, nesąjunginio jaunimo tarpe.

SESIJA. PIRMASIS EGZAMINAS

Birželis vėl atvertė studijų knygeles. Universitete stu­ dentai jau išlaikė po vieną egzaminą. O dėstytojai džiau­ giasi galį nors kartą per se­ mestrą paklausyti ką papasa­ kos studentai. Ir studentai pa­ sakoja. Kas drąsiai, pasitikė­ damas, iš anksto žinodamas, jog mažiau penketo negaus, kas, kaltai nuleidęs galvą, mintyse paskutiniais žodžiais keikia save, kad neišmoko ar nesugebėjo nusirašyti nuo „špargalkos". Visaip būna. . . Prieš porą dienų pirmą šios sesijos egzaminą išlaikė Isto­ rijos ir filologjos fakulteto pirmakursiai anglistai. Atsa­ kinėjo Rita Pamakštytė. Dės­ tytoja L. Zabulienė patenkin­ ta. Rita švytėdama iššoko pro duris. Kaip nesidžiaugti! - Iš -specialybės egzamino gauti „nepatenkinamai" — daugiau negu gėda, — autori­ tetingai konsultuoja mus stu­ dentai. ,Cia pat prie auditorijos du­ rų' blaškosi vaikinas. Retkar­ čiais jis bando skaityti filosofijps pagrindų vadovėlį, tai,

vėl pasilenkęs, žiūri pro rak­ — Laukiu... draugės, — to skylutę. sumišo jis. — Jūs taip pat laikot egza­ Čia komentarai, kaip sako­ miną? — pasidomėjom. ma, nereikalingi. — O ne! Aš iš konservato­ O prie kaimyninės auditori­ rijos. jos susibūrė vokiečių kalbos r literatūros specialybės ant-

rakursiai. Kiek anglistės buvo optimistiškos, tiek germanis­ tės — nusiminę. — Egzaminuoja e. doc. p. E. Vengrienė... — kažkodėl pašnibždėjo merginos. Ką gi, studentai, matyt, ge-

.

— Išlaikiau! — džaugiasi I kurso anglistė Rita Pamakštvtė.

Konsultuojasi antro kurso germanistės.

rai pažįsta savo dėstytoją. Fakulteto koridorius žydi tulpėmis. Pagalvotum — šven­ tė. Ir merginos pasipuošę, ir vaikinai, atrodo, geriau batus išsiblizginę... Bet štai prie lango iš visų jėgų stengėsi ne-

sukukčioti mergina. O skruos­ tais ritasi didelės ašaros. — Atleiskit, kas jums? — Pravijo. . . Aišku. Tokiu atveju atleisk dėstytojui ir — į skaityklą prie knygų. Bet ir čia surasti


1968 m. birželio mėn. 5 d.

*******<**^*«>««m»»TARYBINIS STUDENTAS

J. ALTUŠIO NOVELĖS STUDENTŲ SCENOJE Inscenizuoti ar ekranizuoti epiniai kūriniai — gana įprastas dabartinio teatro bei kino meno reiškinys. Tačiau ne paslaptis, kad susitikimas su jais scenoje ar ekrane re­ tais atvejais sutelkia džiaugs[ mo, — dažniau tenka nusivil­ ti. Teoretikai dar tebesiaiški­ na, nuo ko priklauso prozos veikalų ekranizacijos ir in­ scenizacijos sėkmė ir ar iš vi­ so ji galima. Čia nesileisiu į teorinius samprotavimus. No­ riu tik pabrėžti, kad, sumanę inscenizuoti noveles iš J. Bal­ tušio knygos „Valiusel reikia į Alekso", Universiteto Teatri­ nės studijos vadovai ir reži­ sierius L. Ciunis ėmėsi atsa­ kingo ir nelengvo darbo. Nebuvo progos pasekti spektaklio „Novelės apie meilę" gimimo procesą, pasi­ gilinti j inscenizacijos auto­ riaus, režisieriaus, artistų kū­ rybinę laboratoriją. Galima ■ tik pasidžiaugti viso kolekty­ vo ir ieškojimų vaisiais — premjeros metu pamatėm ga­ na vientisą ir, drįstu teigti, išbaigtą spektaklį, kuriame viskas — inscenizacija, deko­ racijos, režisūra ir aktorių vaidyba — pajungta vienam tikslui: atskleisti sudėtingą meninį J. Baltušio pasaulį, lšlyškinti humanistinį jo nove­ lių potosą. Inscenizacijos autorius ne tik atkuria atskirų novelių charakterius, išorinį veiksmą ir dramatiškas situacijas. Jis Į siekia iš tri jų savarankiškų novelių sukurti darnų scenos veikalą, išreikšti autoriui būdingą gyvenimo ir žmoįgaus koncepciją. Tuo tikslu G. Žilys konkrečias proble­ mas, gyvenimiškus konfliktus gvildedančias noveles „Pa­ skutinis tylus džiaugsmas", „Kur parbėga šuva" ir „Pra­ ėjo mergina" įkomponuoja Ivrinės-fiiosofinės J. Baltušio novelės „Gėlės" rėmuosna. , taip novelės „Gėlės" lyrinis pasakojimas tampa insceniza-

cljos prologu Ir epilogu. Ka­ dangi šioje novelėje rašytojas aiškiai išsako filosofinį pasau­ lio, kaip amžino judėjimo ir atsinaujinimo, suvokimą, tai ir veiksmu ryškėjančios gyve­ nimiškos dramos įgauna pla­ tesnę, apibendrinančią prasmę. Spektaklio režisieriaus L. Ciunio pastangos irgi nu­ kreiptos ta pačia linkme. Siekdamas tikslaus išorinio veiksmo piešinio, būdamas iš­ tikimas baltušiškal nuotaikai ir detalei, režisierius ieško novelėse giluminės filosofinės minties. Interpretuodamas J. Baltušio noveles apie meilę, režisierius atspirties tašku Ima „Gėlių" pasakotojo kelis kar­ tus pakartotus žodžius: „.. .žiema nebegrįš, o ateis vasara, bus daug saulės Vil­ niuje, ir bus labai daug gera mūsų gyvenime". Vedančiojo intonacija užakcentuoti prolo­ ge Ir epiloge Šie žodžiai, ga­ na tiksliai išreikšdami rašyto­ jo kūrybos patosą, nuskamba kaip spektaklio „Novelės apie meilę" leitmotyvas. Novelė „Paskutinis tylus džiaugsmas", kuria pradeda­ mas inscenizacijos veiksmas, mano supratimu, mažiau sce­ niška, negu kitos dvi: joje maža veiksmo, pasikartoja si­ tuacijos, beveik nesivysto veikėjų charakteriai. Ypač sunku Natalijos Tolvaišienės vaidmens atlikėjai. Si herojė, prikelianti žmogų gyvenimui, nuo veiksmo pradžios iki pa­ baigos išlieka tokia pat. Nei charakterio lūžių, nei posū­ kių, netgi išorinių judesių maža: vis ta pati besiilsinčios krėsle po ilgų darbo metų žmogaus poza, vienas kitas žingsnis, pasirėmus sunkia lazda, — iš tiesų labai ne­ daug, kad scenoje atgimtų neeilinio žmogaus vientisas ir gražus charakteris. Režisie­ rius ir aktorė A. Kurpaitytė stengiasi kurti Tolvaišienės paveikslą, nė trupučiuko nenukrypdami nuo autoriaus

interpretacijos. A. Kurpaitytė gerai susidorojo su šiuo vaid­ meniu: jos Tolvaišienė tikrai baltušiška, patraukianti savo vidine žmogiškąja esme. Beje, atrodo, A. Kurpaitytė dar nesijaučia radusi tikrąją Tolvaišienę. Žiūrėdama spektaklį du kartus, lyg ir užčiuopiau skirtingas gaidas premjeros ir balandžio 2 d. spektakliuo­ se. Man labiau patiko prem­ jeros Tolvaišienė, antrame — autorė lyg ir persistengė, pa­ brėždama herojės senumą, fi­ zini silpnumą — Tolvaišienė tapo šiek tiek sausoka ir šal­ ta. Be priekaištų suvaidino pasakotoją — ligonį B. Kerys. Santūriai, bet gana ryš­ kiai jis parodo pavargusio, nusivylusio savimi ir kitais ligonio dvasini ir fizinį atgi­ mimą. Kokiu beviltiškumu ir maldavimu išgelbėti dvelkia jo žodžiai pirmojo susitikimo su senąja gydytoji metu, koks švytintis jis atneša jai gėlių puokštę, pasijutęs sveikstančiu, kokiu skausmu pažymėtas veikėjo veidas, supratus, kad ta, kuri jį grą­ žino gyvenimui, jau stojo mirties akistatom .. Pažintis su Tolvaišienė padėjo ligo­ niui ne tik nugalėti savo il­ gą: jį praturtino gyvenimo išmintim, atvėrė anksčiau ne­ suprantamus būties dėsnius. B, Kerys ypač akcentavo charakterio praturtėjimą. Antroji novelė „Kur parbėga šuva" gvildena meilės ir išti­ kimybės problemas. Tačiau ištikimybė čia iškyla ne ta prasme, kuria esame pratę apie ją kalbėti. Gulbinienė nepamilo kito: ji laukė su­ grįžtant suimto savo vyro, tik su juo įsivaizdavo savo ateitį. Ir vis dėlto savo pa­

Iš tikrųjų Jau buvo pats vidurnaktis. Mes tai suprato­ me ir neabejojome. Kiemas buvo tylus ir keistas. Keistas jis buvo todėl, kad vienas iš musų su juo susipažino pir­ mąjį kartą. Jis buvo keistas dar ir todėl, jog atrodė pana­ šus į kažkokią didžiulę ka­ merą, kur lubų vietoje karo­ jo dangus. Dabar šis dangus buvo žvaigždėtas ir, gal būt, kažkuriam iš musų atrodė, kad žvaigždės spindi kiemo grindinyje, tokiame kietame, per daugelį metų nušlifuota­ me žmonių kojomis. Iš mūsų nė vienas nesistengė kalbėti apie žvaigždes. Bet kažkodėl nesuradome ir kitokių temų. Todėl tylėjome. Sunku pasa-

Ecktų, jaudinimosi, džiaugs­ Antro kurso ekonomistai ki­ mo, išlaikius egzaminą, nebū­ bernetikai mokosi fakulteto tų pilnakraujo studentiško gyven.mo. Tad tegyvuoja sesi- kieme. ja!

Alf. BUCKUS

jausmų pasireiškimas, bet vis dėlto buvo galima dramatiškiau suvaidinti baigiamąjį epizodą. Čia St. Tamulevičius, mano manymu, per šaltas. Turėtume jausti, jog ir jam sprendimas negrįžti pas žmo­ ną nėra lengvas. Antroje „Novelių apie mei­ lę" inscenizacijos dalyje su neatslūgstančia įtampa seka­ me sudėtingą dviejų jaunuo­ lių — Petro ir Lianos — santykių raidą, kartu su he­

rojais ieškome išeities iš su­ sikomplikavusios situacijos, prieštaravimų sprendimo. Už­ tektų Petrui patikėti, kad „po smulkmenų didelis jaus­ mas bus brangesnis" — ir mums netektų jaudintis dėl įvykusios tragedijos, — mes gėrėtumės tipišku „happy end". Gal į tokią novelės pa­ baigą ir orientavosi kai kurie kritikai (pvz., V. Kubilius), apkaltindami Petrą tuo, kad NUKELTA į 4 psl.

NAKTIS PO NEŽINOMYBĖS MEDŽIU

— vietą — didžiausia problema. Ekonomistai vietos trūkumą išsprendė praktiškai — oku­ pavo fakulteto kiemą. Ne bė­ da, jeigu suoliukų nėra. Gali­ ma atsisėsti ir ant laiptų arI ba tiesiog ant žemės. Studenlai — žmonės praktiški. Labiausiai susirūpinę absol­ ventai. Jie laiko paskutinius e gzaminus, gina diplominius darbus. Jų 850. Tiek šiais me­ tais respublika gaus jaunųjų specialistų iš Universiteto. Jie jaučia savo „svorį" ir tik prieš dėstytojus dar jie tokie pat studentai, kaip ir visi. Ir nois neakivaizdininkai daugiausia „dėdės" ir „tetos", bet ir jie jaudinasi kaip pir­ makursiai, taip pat paskutinę akimirką stengiasi perskaityti knygą, gamina „špargalkas" ir šaukia „valio", kada studijų knygelėje puikuojasi pažymys ir dėstytojo parašas. Visi mes studentai. Ir todėl kaltais nustembam — juk dar nė vienas poetas nesukūrė ei­ lėraščio, skirto studentiškai sesijai. Ir nežinia, ar sukurs... Patikėkit studento žodžiu! Po sesijos kiekvienas studentas pasigenda, jeigu ne kilogra­ mo, tai tikrai kelių šimtų gra­ mų savo svorio. Ir vis dėlto, jeigu nebūtų sesijos, tiksliau tų nemigo

syvumu, pastangomis išsaugo­ ti visų pirma valkus ir save ji išdavė jųdviejų meilę. Ir skaitytojas, nuoširdžiai gailė­ damasis Gulbinienės novelės pabaigoje, kai ji supranta praradusi viską, kartu pritaria rūsčiam Gulbino sprendimui, nes iš tiesų „gyvenimas nei­ na be išbandymų". Novelės konfliktas (gauna itin dramatišką gaidą spek­ taklyje. Didele dalimi tai sie­ jasi su savitu Gulbinienės pa­ veikslo traktavimu, kurį siūlo žiūrovams aktorė I. Tumavičiūtė. Ne iš karto, kaip man pa­ sirodė, įsijausdama J vaidme­ nį, I. Tumavičlūtė nuo to momento, kai jos Gulbinienė supranta, ką ji padariusi, vi­ siškai suauga su moters dalia. Autorė giliai supranta savo heroję, tiki jos nuoširdumu, pateisina jos silpnumą. I. Tumavičiūtės Gulbinienė toli gražu ne didvyrė: motinystės instinktas padeda jai sunkiu gyvenimo momentu nepalūžti, bet parama kitam ji tapti ne­ gali. Tokia ji buvo, tiek ji tegalėjo, neteiskite jos griež­ tai — tartum teigia aktorė. Subjektyviai teisindama he­ roję, aktorė ne tik nesumaži­ na jos objektyvios kaltės, ji tik pagilina jos dramą. Finali­ nėje novelės scenoje meilė Ir ištikimybė iškyla kaip tikras žmogiškumo matas. Ypač įspūdingai, psichologiškai įti­ kinamai suvaidina I. Tumavičiūtė pasimatyme su vyru, grįžusiu pasižiūrėti vaikų, scenoje. Greta I. Tumavlčiūtės vie­ tomis blankokas yra Gulbi­ nas — St. Tamulevičius. Tie­ sa, šiuo atveju gal iš dalies „kaltas" ir autoriaus tekstas, kuriame apribojamas Gulbino

3 psl.

M. KURAIČIO nuotr.

NOVELĖ. Romualdas BALTUSNIKAS kyti, apie ką mes tylėdami galvojome. Sunku tikrai, nes tokioje tyloje mintys lyg pa­ simetė. O qal todėl, kad mes norėjome įspėti vienas kito mintis. Tik kai po mūsų kojo­ mis iš seno, su visais pama­ tais ligi langų į žemes sulindusio namo išėjo senė ir šliiūktelėjo kibirą srutų ant kanalizacijos grotelių, musų tylėjimas nutruko. Mes nusi­ juokėme nesuprasdami iš ko. Tikriausiai, net nereikėjo juoktis, bet pajutome, kad kitaip negalėsime įvertinti šią gilaus vidurnakčio minutę. Kai senė užklibino paskui sa­ ve duris, vienas iš musų, kuris balkone stovėjo pirmą­ jį kartą, įsitikino dar keistes­ ne kiemo išvaizda. Jo akme­ niniame centre tūnojo di­ džiulis medis. Plikos šakos raizqėsi iš storo kamieno ir gulė tiesioq ant qretimo namo stoqo. Vienas iš mūsų prabi­ lo: — Koks tai qalėtų būti medis? — Nežinau. . . gal kašto­ nas? — Tu ne čia qyveni? — Ne, atvažiavau pas pus­ seserę. — O ji čia gyvena — vie­ na? — Nuomoja pas tokius. . . Vienas iš musų pagalvojo, kad pusseserė mokosi. Bet kur mokosi, nenorėjo klausti. Mes, žiūrėdami vienas į kitą, nelabai išskyrėme vienas kito veido bruožus. šviesa šalia mūsų sklido tik nuo žvaigž­ džių. Kitos šviesos mums ne­ reikėjo. — Vis dėlto, koks tai ga­ lėtų augti medis? — Jei mes nežinom, va­ dinkim jĮ nežinomybės me­ džiu. — Bet kiti žmonės žino, ir tuomet jis nėra visiškos ne­ žinomybės medis. — Tie, kurie žino, dabar miega. — Tu kažkokia, — tęsė vie­ nas iš mūsų. — Kokia aš? — Keista tu ir. . . — Ir? — Ir graži. Mes prigludome kiemo ty­ loje vienas prie kito. Nežino­ mybės medis stovėjo vienas. Mes pamiršome jį ir galvojo­ me apie paskutinius žodžius. Vienas iš musų mintyse abe' jojo: „Nejau toje tamsoje esu

qražesnė. Gal tik, jam pasi­ rodė?“ Vėl girkštelėjo pusrūsio durys, ir mes pamatėme juo­ dą senės siluetą. Po kelių žingsnių ji, išpylusi vandenį, kibiru padaužė į akmenis. Mes tyliai nusijuokėme kaip praėjusį kartą. — Ši senė žino medį ir jai neįdomu? — Ji kažką plauna savo kambaryje. — Būtų qerai paklausti apie medį. Pro nežinomybės medžio šakas plaukė juodi debe­ sys. . . Atrodė, kad jie slegia medį ir šaldo. — Tau nešalta? — pa­ klausė vienas iš mūsų. — Truputį. — Manau, kad šaltis dvel­ kia iš šio medžio. Nežino­ mybės temperatūra labai že­ ma. Mes žvelqiame tylus į naktį. Darėsi kaskart vėsiau, ir kiekvienas pagalvojome: „Ar ne laikas atsisveikinti?“ Taip galvodami stovėjome il­ gai. Kol vienas iš mūsų pa­ klausė? — Tu visada tokia tyli? — Nesakysiu. Mes vėl nutilome, mintyse priėję išvadą, kad sunku iš anksto viską sužinoti. — Tu mėgsti poeziją? — Kai ką iš poezijos. — Pasakysi? — Džini Streil. — Hm. . . nežinau. Vienas iš mūsų tikrai neži­ nojo ir susimąstęs pažvelgė į nežinomybės medį. Tavęs ilgiuosi, nes tu tarp šalto vėjo ir pūgų sušildai mano žiemos vakarą, susuptą meilės sūkurių.. . Džini Streil tyliai praėjo keistuoju kiemu. Virš jos žo­ džių kabėjo amžinos žvaigž­ dės, į kurias ji ne kartą žiū­ rėjo. Bet prie nežinomybės medžio ji nesustojo. Ir žo­ džiai nuplaukė pro šakas. — Nauja anglų poezijos žvaigždė. — Visos žvaigždės yra la­ bai tolimos. -- Arba artimos. Pusrūsio durys dar kartą prasivėrė. Senė pamažu išlin­ gavo su pilnu kibiru. Išpylė ir, padėjusi tuščią ant žemės, stovėjo nesujudėdama. Mes

nežinojome, ar šį kartą nu­ sijuokti, ar ne. Nežinojome, todėl tik truputį nusišypsojo­ me. Senė dar vis stovėjo ša­ lia tuščio savo kibiro ir mums pasirodė keista mūsų šypsena. — Įdomu, apie ką ji gal­ voja, — sušnibždėjo vienas iš mūsų. — Gal ji sodino tą medį? Ir dabar gailisi, kad pasodi­ no vieną, o ne du. Senė, pasiėmusi kibirą, nu­ ėjo. Nežinomybės medis liko vienas ir ilgesingai dairėsi į pasaulį anapus stogų. Mums pasidarė truputį liūdna, norė­ josi kartu žvelgti į tolį, bet pasaulį matėme tik pro ša­ kas. Netoli dulksojo bažnyčia, kurioje niekas nesimeldė. Už bažnyčios deqė žiburiai. Už žiburių jau nieko nesimatė, ir mes pagalvojome, kad ten žmonės myli ar neapkenčia. Kas juos išmoko mylėti ir neapkęsti? — Apie ką tu galvoji? — tarė vienas iš musų. — Architektai projektuo­ ja ateities miestus po vande­ niu. Aš nežinau, ar man pa­ tiktų gyventi po vandeniu, — O aš tikriausiai negalė­ čiau skraidyti kosminiu lai­ vu: suktųsi galva. — Žinai nuo ko suktųsi? — Nuo ko? — Nuo nežinomybės. Mes pažvelgėme vienas į kito akis. — Ar mes dar susitiksime? — paklausė vienas iš mūsų. — Palik savo adresą. — Nereikia adreso. — Kodėl? — Mes nežinome, ar būti­ na mums susitikti. — Tai sužinosime vienas iš kito. — Prie, nežinomybės me­ džio beprasmiška klausti. Pirmiausia reikia sužinoti, šalia ko mes stovime. Sužinoti, sužinoti! Mes ei­ name, kad. . . Mes suklumpa­ me, kad. . . Viskas egzistuo­ ja dėl. . Ir šalta, ir karšta. . . Ir gyvenam, kad. . . — Tada puiku! — sušuko vienas iš mūsų. — Svarbiau­ sia, kad mes norime žinoti. — Jau aušta, skirkimės. — Tai, iki pasimatymo! — Iki pasimatymo! Naktis bluko. Keistasis kie­ mas ryškėjo, darėsi panašus j daugelį pasaulio kiemų. Mes išsiskyrėme susitarę, kai senė išsimiegos, užeiti į jos pusrūsį ir paklausti, kokį medį pasodino. — Iki pasimatymo! — dar kartą tarė vienas iš musų.


Universiteto metraštis Atrodo — tik vakar Rektorius sveikino pirmakursius, sugūžėjusius Rugsėjo pirmąją į Filharmoniją.. . Nusivijo vieno kitą du šimtai septyniasdešimt astuonios mokslo metu dienos: paskaitos, pasimatymai, konferencijos... Pavartykime senas nuotraukas — mažytį kaleidoskopą, prisiminkime geras studentiškas dienas.

1300 su viršum pirmakursiu šiais mokslo metais j savo būrį mielai priėmė vyresnieji draugai: su vėliavom, su gėlėm, su pamokymais. Nuotraukoje: Teisės fak. pirma­ kursių imatrikuliacija.

1967 m. spalio 14 d. Aktų salėje įvyko baigiamasis SMD XX konferencijos posėdis. Garbės raštais ir atmini­ mo dovanomis buvo apdovanoti geriausių pranešimi) autoriai.

Draugystei jungiasi įvairiausių tautybių jaunuolių ran­ kos. Draugystės meridianai kerta ir Universitetą: Interklubas daug nuveikė, plėsdamas ryšius su kitų šalių studentais. Daug jų sulaukėme ir namuose.

ATKELTA iš 3 psl. jis „be mažiausio sielvarto, svyravimo Ir užuojautos... grubiai atstumia paklydusią, besiblaškančią ir nelaimingą mergaitę, kuri po to nušoka nuo tilto". Nėra prasmės įro­ dinėti, kad kūrinyje su ana­ logiška novelei „Praėjo mer­ gina" situacija, konfliktas ga­ lėtų išsispręsti kitaip — lai­ mingai. Bet J. Baltušis pasi­ rinko kitokj sprendimą: nu­ piešė kitokios prigimties he­ rojaus paveikslą. Režisierius ir pagrindinių vaidmenų atlikėjai, gilinda­ miesi Į rašytojo sumanymą, savaip „perskaitė" novelę, atrado joje naujų niuansų. Jų ieškojimas pakrypo teisinga linkme, atsisakius siauro po­ žiūrio Į Petrą. Spektaklio sta­ tytojai ir aktoriai ėmė ieško­ ti teigiamo rašytojo idealo novelės meninių vaizdų visu­ moje, o ne vien Petro pa­ veiksle. Tai leido jiems naujai ir savitai interpretuoti novelę. Rašytojas neslepia savo antipatijos „jauniems išgve­ rėliams", nebijo atvirai gėrė­ tis Petro Alešiūno charakte­ rio vientisumu. O autoriaus požiūris j Lianą yra žymiai sudėtingesnis. Jis nepritaria jos praeičiai, bet ir beatodai­ riškai nepasmerkia jos, ieško jos kelio pradžios. Trumpai mes matome tikrąją Lianą — nuoširdžią, šiek tiek naivoką, kuri, kaip gėlė savo žiedla­ piais į saulę, linksta į Petrą, žavisi jo vyrišku santūrumu, vidinio pasaulio vientisumu ir paprastumu, aiškia ir blaivia galvosena. Tokia Liana yra pirmą kartą atvedusi į savo kambarį Petrą, tokia ji išky­ los metu — laimingiausią sa­ vo gyvenimo dieną. Šiose scenose Liana pakyla iki ra­ šytojo idealo, jose atsisklei­ džia tikroji jos esmė. Bet pra­ eitis, ryšiai su „laisvos mei­ lės" apologetais palieka ryš­ kų vulgarumo pėdsaką, kuris atgyja scenoje su tėvu ir Petru, supratus, kad ateities su juo nebebus. Ir vis dėlto pasirinkęs Lianos gyvenimo finalą — savižudybę, o ne­ sugrąžinęs jos į „jaunų iš­ gverėlių" būrį, autorius pa­ brėžia tos tikrosios Lianos lai­ mėjimą. Suvokusi savo klai­ das, pasibaisėjusi jomis, pa­ žvelgusi į save mylimo ir my­ linčio žmogaus akimis. Liana nenori gyventi. Ar kaltas Petras dėl Lianos mirties, ar iš tiesų, anot vieno kritiko, „apsaugok, mus, viešpatie, nuo susitikimo su tokiais tei­ giamais vyrukais gyveni­ me. .."? Pažvelkime į Petrą

J. BALTUŠIO NOVELES STUDENTŲ SCENOJE Lianos akimis: juk su juo ji patyrė laimingiausias gyveni­ mo akimirkas, per jį suprato meilės Ir draugystės grožį, panoro tapti savimi. O jeigu ta laimė trapi, neturėjo atei­ ties, čia kaltas ne vien Pet­ ras. .. Kaltas „likimas", kalta Liana, neišsaugojusi savęs di­ delei meilei, kalti jaunuolių charakteriai, pagaliau — „kaltas" autorius, užsimojęs pavaizduoti būtent tokią gy­ venimišką istoriją. Autoriaus sumanymą pui­ kiai suprato ir atskleidė reži­ sierius bei aktoriai — V. Jurgelevičiūtė — Liana ir B. Kieinys — Petras. V. Jurgelevičiūtės Liana — įdomus ir sudėtingas charak­ teris. Pirmuosiuose epizoduo­ se patikli ir nuoširdi, papras­ ta, kukli Liana, veiksmui vys­ tantis, atskleidžia tą savo charakterio bruožą, kurį jos tėvas trumpai apibūdino — silpna. Ji labai nori mokytis iš Petro, galvoti, matyti taip, kaip jis, ir tada iš tiesų at­ rodo, kad Liana neturi pama­ to po kojomis. V. Jurgelevi­ čiūtės Liana sudėtinga: protin­ ga ir išdidi, o sunkiu momen­ tu gindama savo teisę į laimę, prisiverčia maldauti. Prieš mus jau ne gležna būtybė, o subrendusi moteris, giliai su­ krėsta, nelaiminga, negalinti atsisakyti tikrosios savo mei­ lės, atgijusių laimės vilčių. V. Jurgelevičiūtė pasiaiškini­ mo su tėvu ir Petru scenoje pasirodė kaip subrendusi ak­ torė, pajėgi perteikti dramatiš­ kiausių jausmų ir nuotaikų lūžius. Dingsta nusižeminusi, atgailaujanti Liana ir atsiran­ da kita — vulgari, kalbinanti tėvą, besišaipanti iš Petro „švelnumo". Ir vis dėlto net tada, kai, atrodo, savo ciniškumu ji pasirodo verta savo buvusų draugų, V. Jurgelevi­ čiūtė — Liana iki galo ne­ praranda savo patraukliųjų bruožų. Jos pusiau isteriškas išpuolis — tai išdidžios ir lengvai pažeidžiamos sielos reakcija į beprasmį nusiže­ minimą, tai savotiškas iššūkis gyvenimui, kurio nebebus, laimei, kuri praėjo pro šalį. Malonus baiso tembras, santūrūs judesiai, betarpišku­ mas ir inteligencija — pui­ kios aktorės V. Jurgelevičiū­

tės savybės, kurios leido suk’irti jai psichologiškai tikro­ višką Lianos paveikią. seras V. Jurgelevičiūtės partneris yra B. Kieinys. Tik pasirodęs scenoje, linksmai švilpiniuodamas, pasirąžyda­ mas, mėtydamas akmenėlius, pagaliau sekiodamas Lianą akimis, bandydamas užmegzti su ja pažintį, jis daro šiek tiek lengvabūdiško jaunuolio įspūdį. Akcentuodami šituos Petro bruožus, režisierius ir aktorius, matyti, sąmoningai stengėsi atsiriboti nuo hero­ jaus, kaip „idealiojo vaikino" traktavimo. Pamilęs Lianą ir supratęs esąs mylimas, B. Kleinio Petras neįsivaizduoja, kad kas nors gali pastoti kelią jo laimei, kurią jis mato tik kartu su Liana. Todėl Petras ir neatkreipia dėmesio į pir­ muosius pavojaus signalus — Lianos pastangas pasiaiškinti, jos nerimą dėl ateities. Po Iškylos epizodų Petras jau netenka savo olimpiškos ra­ mybės, jis aiškiai priblokštas, sutrikęs, bet dar gyvena vil­ timi, kad viskas, ką jis iš­ girdo apie mylimą merginą — melas, jis laukia Lianos pa­ neigimų, yra pasiruošęs ja patikėti. Pokalbyje su Lianos tėvu, su ja pačia Petras pa­ laipsniui laidoja savo meilę ir laimę. Laidoja nelengvai, skausmingai, tačiau gana ryž­ tingai degindamas tiltus at­ gal. B. Kleiniui nelengva bu­ vo šioje scenoje išlaikyti dra­ matines gaidas charakterio piešinyje — jos labai už­ slėptos novelės tekste, autori­ nėse remarkose, o veikėjo žo­ džiais daugiau akcentuojamas tarsi iš anksto priimtas sprendimas — „jeigu nepalik­ siu — abu pražuvę". B. Kiei­ nys šioje dramatiškiausioje novelės scenoje Išnaudoja vi­ sas galimybes perteikti Lia­ nos ir Petro išsiskyrimą kaip dramą abiems. Gerai įsijautęs į Lianos tė­ vo, atsakingo darbuotojo Daubaro, vaidmenį G. Banai­ tis. Jis organiškai įsijungia į spektaklį, nesuardydamas tik­ rumo ir nuoširdumo nuotai­ kos, kuri lydi jį nuo pradžios iki galo. Svarbus vaidmuo spektalio — inscenizacijos kompozici­ joje atitenka vedančiajam.

„Novelės apie meilę" vedan­ tysis — tai ne tik informato­ rius ar komentatorius, nors ii šias funkcijas jam tenka at­ likti. V. Jaskutėlis — vedam tysis daugiau, negu eilinis spektaklio dalyvis, nes dažnai tai paprastumo, nuoširdumo tiesos tonas. Gera dikcija, malonus baiso tembras, san tūri laikysena, vengimas pa­ tetikos — visa tai labai tei­ giamai charakterizuoja V. Jaskutėlio vedantįjį. Šiek tiek kliūva per daug išrėktas klau­ simas „Žmonės, kur dingo gėlės?" spektaklio epiioge. Premjeroje šitokio pabrėžtinio inscenizacijos idėjos ak­ centavimo nepastebėjau. Jis, atrodo, atsirado vėlesniuose spektakliuose ir, mano many­ mu, nepasiteisino. Šio spek­ taklio gaidos įvairios — nuo idiliškų iki dramatiškų, bet patetikos jame nėra, neturėtų jos atsirasti ir epiloge. Nuskambėjo paskutiniai ve­ dančiojo žodžiai, nusileido uždanga. Baigė savo gyve­ nimo kelią gilios išminties žmogus — Natalija Tolvaišienė, skaudžią pamoką patyrė Aldona Gulbinienė, be laiko žuvo švelni gėlė — Liana... Ir vis dėlto iš spektaklio iš­ eini su pakilia nuotaika, su tikėjimu, kad „bus labai daug gera mūsų gyvenime. Beveik du mėnesiai praėjo po „Novelių apie meilę" premjeros. Studentai — ak­ toriai ir jų vadovai užsiėmę kitais darbais. Noriu palinkę ti jiems geros sėkmės naujuo­ se sumanymuose ir paprašyti nepamiršti šito spektaklio: dar ne kartą parodyti jį mū­ sų studentams, pavažinėti su juo po Lietuvą — jį tikrai verta pademonstruoti plates­ nei visuomenei. Noriu širdin gai padėkoti už tai studijos vadovui, režisieriui, asisten tams ir visiems, kas prisidė jo prie spektaklio parengimo, už tas estetinio pasitenki nimo akimirkas, kurias paty riau jo metu. Kartu noriu atsiprašyti, kad taip ilgai rašiau šią recenziją: prisipa žįstu, tikėjausi, kad įspūdžiai nublanks ir galėsiu būti kri tiškesnė. Deja, taip neatsiti ko.... L. LISENKAITĖ filolog. m. kand.

auditorija Žiūrovus pradžiugino agitmeninė brigada „Fak­ tas“ —■ studentų numylėti­ nis (nors kai kam — šyp­ sena veide, velnias širdy). Premjeras „Kaip aš nu­ stojau tikėti" ir „Būsiu juokingas" režisavo nenu­ rimstanti I. Stravinskienė.

Atšventėme gražiausią savo švente — mediumą. Jau trečią kartą. Nuostabi šventė. Tik bėda — po jos dar reikės laikyti įskaitas ir egzaminus...

LAUKIMAS Jau baigiasi diena. Miestą Ateis ar neateis? Šitas prakeiktas klausimas ir mano sielą apgaubia tamsa. neduoda man ramybės. Aš Aš liūdnas nešu j namus ne­ nusiminęs einu ilgu korido­ išsakytus brangius žodžius. riumi ir piktai žvalgausi į Jinai užmiršo ateiti ir tre­ sieną. Ten kabo didelis laik­ čią kartą. Rytoj aš vėl skam­ rodis. Bet šiandien jį, tur būt, binsiu jai. Man būtina ją paralyžavo. Juodi rodyklių pamatyti. Todėl, kad aš esu ūsiukai tvirtai įsikibo cifer­ studentas, o ji — dėstytoja, blato. kuri turi pasirašyti j mano Jinai apgaudinėjo mane studijų knygelę prakeiktą dvi dienas. Šiandien aš kal­ įskaitą. bėjau su |a telefonu, mano V. SAMOILOVAS balse skambėjo ašaros. Ji iškilmingai pažadėjo ateiti I laiku. Bet jos nėra. STUDENTIŠKOS MĮSLĖS Draugai atkalbinėjo mane 1) Atėjo boba be dantų, su­ nuo šito pasimatymo. ėdė paukštį be sparnų. (Sesi­ — Neik, — sakė jie, — ja ir studentas). paklausyk patyrusių. Jinai 2) Martyno nosis riebaluo­ nepastovi ir užmarši kaip vi­ ta (Budintis virtuvėje). sos pasaulio moterys kartu Į 3) Neėda, tiktai vandenį paimtos. geria, o pakinkytas penkias Aš nepatikėjau. Aš pa­ vagas aria. (Pirmūnas prieš klausiau širdies balso ir at­ egzaminus). ėjau pusvalandžiu anksčiau, i 4) Vienametė žolė — aukš- į Šiandien arba niekada. Aš tesnė už rūmus. (Fuksas). 5) Dega be ugnies, muša be mintyse kartoju žodžius, ku­ riuos turiu jai pasakyti. Min­ lazdos. (Grupės aktyvistas). Užrašė: R. KANOPKAITE tyse atsakau į klausimus, Z. JONUŠAITE kuriuos gali ji man užduoti.

PASIJUOKIME

— Trumpinki!, kitus žo­ džius rašykite po vieną raidę — Kokią temą tu pasirinkai — Tai mes ir per egzami­ savo disertacijai? nus sutrumpintai, po vieną — „Perpilimas iš tuščio į raidę atsakinėsim. kiaurą". — O aš pavadinčiau kitaip: IIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIUI „Perpilimas iš tuščio j tuš­ čią". REDAKCINĖ KOLEGIJA — Jokiu būdu! Šitą pava­ =Įiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiniiiiiiiiniiiiini3 dinimą aš saugau daktaro di­ sertacijai. = Universiteto Turistų = E Klubas organizuoja vasa- = Profesorius: = ros žygius maršrutais: — Be jūsų minėto „Faus­ = Fanai, Sajanai, Karpa-= to“; ką dar yra parašęs Gė­ = tai, Pietų Uralas, Tian-Ša- = tė? E nio kalnai, Vidurinė Azi- = Studentas: = ja, Kamčiatka, Zarasų— = — „Jaunesnio fermerio = Molėtų ežerynai. kančias!" E Pasitarimai: E Penktadienį, t. y. VI. 7 = E d., 20 vai. Sporto kated- = — Dėstytojau, nespėjau už­ = roję. Vėliau — kiekvieną = sirašyti. = antradienį ir penktadienį. = 7i ■ r lininiiiiiiiiiiiiiiiiiiititllllllliiimimSTOVYKLOS ! ŽVEJYBINIAME LAIVE ! i DALYVIŲ DĖMESIUI! j Renkamės 1-am užsiėmi- < Redakcijos adresas: Vilnius, ' mui š. m. birželio mėn. 7 > ! d. 15 vai. VVU Komjauni-; Universiteto g-vė Nr. 3, tele­ ! mo komitete. Visų dalyva- > fonas 2-58-84. Spausdina LKP CK Laikraščių ir žurnalų lei­ ■ vimas būtinas. Būrio viršininkas < dyklos spaustuvė.

Uis. Nr. 3341

LV 10623

Profile for Vilniaus universitetas

Tarybinis Studentas, 1968 m. birželio 5 d. Nr. 19 (642)  

Vilniaus universiteto laikraštis. Archyvinė medžiaga

Tarybinis Studentas, 1968 m. birželio 5 d. Nr. 19 (642)  

Vilniaus universiteto laikraštis. Archyvinė medžiaga

Profile for vu_lt
Advertisement