Page 1

Visų šalių proletarai, vienykitės!

r ra, jo

■I

• •

Studijoms Įpusėjus <Į'ur būt neapsiriksiu pasa­ ldama, kad šie mokslo meP II kurso chemikams-techĮogams bene rimčiausi. Die [ę semestro laisvalaikio Dį busimieji inžinieriai pra|do prie kursinio mašinų kalių projekto, kurį prieš lujuosius metus visi apgyL Pavasario semestro bėgye jų laukia dar du projek. O dabar tėthnologal laižiemos sesijos egzaminus, išlaikyti medžiagų atrumo ir bendrosios elektechnikos egzaminai. Trys kurso — Martinkutė Ele, Sklenikaltė Dainora ir ajevičius Leonas išlaikė s labai gerai. Kaip sako— mokslas reikalauja auPraninskaitė Vanda ir rbaltė Nijolė iš elektrohnikos gavo nepatenkinas pažymius. Dar liko du zaminal — politinė ekonoja ir mašinų detalės. Noripalinkėti būsimietsiems inieriams geros kloties, užiglant pirmąją studijų pu-

J. SUDEIKYTE ChF III k. tech. F: 15,

Jau trečioji ŠI egzaminų sesija mums jau trečioji, taigi, jau turišiokį tokį patyrimą. Kiekstengėmės greičiau ti įskaitas, kad galėtugeriau pasiruošti egzami-

Pirmasis šios sesijos egnas buvo matematinė rs zė, kursas nelengvas, taiu egzaminas parodė, kad •ai*siruošta neblogai. pa: Labai gerai egzaminui paosllruošė N. Ceknytė, I. Budry> tė, taip pat F. Šidlauskaitė, Br. Kuprytė, J. Povilauskaitė u® Dembrauskaltė ir kt. įpiif J. ULDUKYTE keli II k. III gr. mat. spec. g| L|

kil

bei >ap| tos!

Pasiruošimas ir atkaklumas

nėfl ’■ eg® ti lai tiM Antro kurso II gr. matekį.fiatikai taip pat išlaikė eg­ zaminus. Reizultatai parodė, ul(Laip mes pasiruošėme sesi­ jai. Aukštosios algebros egzaminas pavyko gana neb blogai. Tenka paminėti I. Nadolinskaitę, Ig. Krasauską ir eilę kitų, kurie ej;zaj f miną išlaikė penketui. Tokių jį. draugų pas mus nemažai. Pa ^slrušimą sesijai liudija ir tai, kad ši grupė yra didžiausia, v m t 28 studentai, bet jų targ ’ ge nėra nė vieno, kurio žiJigios būtų įvertintos blogai. A. DAUNYTE V T. ’ II k. mat. spec. III gr. k), i studentė

Skolų neturi būti Si sesija III kursui yra ypatingai sunki. Jau vien tai, kad beveik visos grupės laiko po 5—6 egzaminus, rodo, kad ši sesija ne juokai. Apžvelgus išlaikytų egzaminų rezultatus, matosi, kas gerai dirbo semestro eigoje, nes pasiruošti tokiam skaičiui egzaminų tik per 20 dienų yra neįmanoma. Tegul faktai kalba patys už save: gerai sesiją laiko III k. prekių mokslo specialybės studentai. Grupėje nėra nei vieno įsiskolinimo, nors buvo laikyti šeši egzaminai, ku­ rių tarpe organinė ir koloidų chemijos ir kt. Geriausiai sesiją išlaikė šie studentai: Jasellonytė Sigita, Junevičiūtė Janina ir kt. Neblogus rezultatus parodė ir finansų kredito spec. stu­ dentai. Blogiausiai pasirodė prekybos specialybės studentai Suchanka, Minkevičius, kurie turi net po du įsiskolinimus. Kyla klausimas, kodėl taip yra? Grupėse reikėtų rim­ tai susirūpinti ir imtis priemonių kuo greičiau likviduo­ jant skolas. , R. KRIAUCIŪNAITĖ

VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO REKTORATO, PARTINIO KOMITETO, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS

Eina nuo 1950 metų

Nr. 3 (438) 1963 m. sausio 25 d.

Šiais keliais pavyzdžiais noriu pasakyti, kad katedros dėstyto­ jai, reikalaudami sistemingo fi­ zinio lavinimo pratybų lankymo, nori, kad šios pratybos, Įskai­ tos, PDG normų laikymas stip­ rintų studentų sveikatą, kad sudomintų jaunimą fiziniais

0

A

M.

Apie fizinio lavinimo KAITĄ IS

įskaita. Tai žodis, kuri rMnM girdime universiteto auditorijo­ se, bendrabučiuose baių.aiiuS semestro paskaitoms. Įvairios būna įskaitos, įvairūs reikalavi­ mai. Salia kitų dažnai linksniuoja­ ma ir fizinio lavinimo įskaita. Vieni, tardami šį žodį, numoja ranka, kiti susimąsto, treti ieško salės, įrankių, kur qalima bū­ tų padirbėti. Ir tai suprantama — šiai įskaitai išlaikyti reika­ lingas ne tiek teorinis, kiek fi­ zinis pasiruošimas. Tačiau ne vien šito reikalauja dėstytojai. Katedra įskaitas leidžia laikyti tik tiems studentams, kurie ge­ rai lankė pratybas. Pagrindinis katedros uždavi­ nys yra studentų sveikatinnumo ir fizinio pasiruošimo kėlimas. Ar įmanoma šių tikslų siekti be sistemingo ir nuoseklaus viso žmogaus organizmo ruošimo vis sudėtingesniam ir sunkes­ niam fiziniam darbui. Kūno kultūros teorija ir praktika sa­ ko, kad negalima. Visas moky­ mo procesas todėl ir planuoja­ mas taip, kad fizinis krūvis, darbas, kurį studentas turi pa­ daryti pratybose, didėja su kiekvienu mėnesiu, kiekvienu semestru. Sveikatingumo kėlimo meto­ dika nežino šuolių. Ji, kaip, pavyzdžiui, ir grūdinimasis, valios ugdymas, pagrįsta nuo­ sekliu laipsnišku žmogaus or­ ganų ir sistemų funkcionalinių sugebėjimų lavinimu. Tokį nuo­ seklumą negalima išlaikyti, jei­ gu praleidinėjamos pratybos. Tokiais atvejais neparuošta sun­ kesniam darbui širdis, kvėpa­ vimo organai, raumenys staiga perkraunami. Atsiranda įvairus skausmai, ilgai nepraeinantis nuovargis, apatija. Aišku, kad po tokių pratybų pablogėja sa­ vijauta, laiku nenusiramina centrinė nervų sistema, sunkiau sekasi protinis darbas. Paprastai kalbant, sveikata ne gerinama, bet gadinama. Be minėtos krūvio kreivės, kuri apima dviejų mokymo me­ tų kursą, dar yra laikotarpių, kai krūvis padidėja ryšium su pasiruošimu įvairioms, didelio fizinio įtempimo reikalaujan­ čioms PDG ir įskaitų normoms laikyti. Pavyzdžiui š. m. pavasa­ rio semestre, kovo mėnesį visi studentai turės su slidėmis nu­ slysti: moterys 3 km, vyrai 10 km. Ir ne bet kaip, o nustaty­ tu laiku — moterys maždaug per 22 min., vyrai per 1 vai. 5min. Apskritai imant tai ne­ sunki norma. Ją lengvai išlai­ ko tie studentai, kurie vasario ir kovo mėn. sistemingai lanko slidinėjimo pratybas. Jiems, kaip sakoma, tokie prabėgimai „tik į sveikatą eina“. Gi praleidinėjantiems pratybas studen­ tams slidinėjimo įskaitų ir PDG normų laikymas gali virsti rim-

tu jėgų išbandymu. Dėstytojui tenka gerai pagalvoti, ar gali­ ma leisti studentą į tokią kelio­ nę, ar prisidės š.s žygis prie sveikatos stiprinimo. O gal sli­ dės ir tyras žiemos oras pagul­ dys Jį į ligos patalą? Mes gerai žinome, kad žmo­ gus stiprios valios dėka gali priversti įvairias organizmo sis­ temas ir raumenis dirbti Jiems nepakeliamą darbą, tačiau tokie „eksperimentai“ nieko bendro neturi su sveikatingumo kėlntio uždaviniais, o kartais baigiasi ir rimtais sužalojimais. O tokių laikotarpių yra visuose semest­ ruose. Štai kodėl katedra griež­ tai reikalauja sistemingo praty­ bų lankymo, o į blogai praty­ bas lankiusio studento k'ausimą, „ar leisite laikyti fizinio la­ vinimo įskaitą?“, dažnai atsako­ ma neigiamai. Metodas — žinių patikrinimas įskaitos laikymu, gal būt, tinka teorinėms discip­ linoms, bet jis visai netinka fi­ zinio lavinimo praktikai. Katedra, rūpindamasi studen­ tų sveikata, visada atsižvelgia net į kitų organizacijų vykdo­ mas priemones. Pavyzdžiui, kiekvienų metų pavasarį ir ru­ denį vykdomi profsąjungų-komjaunimo masiniai bėgimai (kro­ sai). Šiose varžybose raginami dalyvauti visi studentai. Tokiais atvejais katedra kiekvienose pratybose išskiria laiko, kuris panaudojamas specialioms tre­ niruotėms.

pratimais, leistų pajusti mankš­ tos reikalingumą žmogaus gyve­ nime. Mes siekiame, kad busi­ mieji pedagogai, gydytojai, eko­ nomistai, teisininkai ir kt. savo žiniomis ir asmeniniu pavyzdžiu padėtų nešti kūno kultūrą ir sportą į žmonių buitį, kad pa­ tys galėtų produktyviai dirbti savo pasirinktoje specialybėje. Universitete į fizinio lavinimo pratybas kartais žiūrima kaip į papildomą krūvį studentui. Dėstytojas E. Andriulis „Tarybi­ niame studente“ (1963.1.11 Nr.1) kad „...sportą pagrįstai sako, reikėtų laikyti poilsiu*. Jis teisus teigdamas, kad sportas, kaitaliojamas su protiniu darbu, padeda našiau dirbti, katedra Pastaraisiais metais deda daug pastangų, kad fizinio lavinimo pratybos būtų įdoatėjęs mesnės, kad studentas, į pratybas, ne tik įsigytų . -- . kai kurių žinių, išeitų sustiprėjęs, \ . žvalesnis, bet ir sveikai pailsė­ jęs, su „šviežesne galva“. “ Tuo tikslu į pratybas įtraukiama '.--3 daugiau žaidiminio pobūdžio mankštų, ieškodami būdų praty­ bų emocialumui padidinti, atsi­ sakome nuobodaus tų pačių pratimų kartojimo. Tačiau dar kartą norisi pa­ brėžti, kad tik sistemingai lan­ kant fizinio lavinimo pratybas qalima gauti įskaitą, pagerinti savo sveikatą, sustiprėti, na ir pailsėti. Vyr. dėst. V. MATULAITIS 1

Kaina 2 kap.

DRAUGYSTE Spalio mėn. pas, FMF kom­ jaunimo organizacijos sekre­ torių užėjo vaikinas Iš Kau­ no Politechnikos Instituto. Sakėsi, kad jie. ketvirtakuršiai, nori draugauti su Uni­ versiteto fizikais. Buvęs kom­ jaunimo organizacijos sekre­ torius J. Grlnys rekomenda­ vo mus, trečiakursius, I gr. fizikus. Netrukus mes sutl-

SESIJA

BAIGTA!

Linksmų

žiemos atostogų, DRAUGAI!

komėj bevelk visą ketvirto kurso radiotechnikų grupę. Prasidėjo šiltos pažintys, gy­ vi pokalbiai, diskusijos spe­ cialybės klausimais. Mes Juos supažindinome su savo labo­ ratorijomis. Draugai grožėjo­ si mūsų pasakišku Vingio parku, gražuole pštrada, žvel­ gė nuo Gedimino kalno į viduramžiuose statytų bažnyčių bokštus ir šalia naujai daugiaaukščius išaugusius namus. Viskas jiems pas mus patiko. Labai kvietė atvykti pas juos. Mes prižadėjome. Dabar skrenda laiškai. nuotraukos. Draugai iš Kau­ no pasakoja mums, kaip ruo­ šiasi egzaminams, kaip sekasi įskaitos ir ruošiami projek­ tai, linki mums sėkmės. Mes ne|!ekame skolingi. Juk yra apie ką papasakoti, kai laikome keturis egzaminus. Po žiemos atostogų atsa­ kysime į jų kvietimą — mes nuvyksime pas juos.. Nors Kaunas netoliese, bet ne visi žinome, kaip gyvena, mokosi mūsų draugai-studentai kitose aukštosiose mokyk­ lose! Siūlome ir kitiems už­ megzti draugiškus ryšius su kitų aukštųjų mokyklų stu­ dentais. A. SABALIAUSKAITE III FMF kursas

iiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiniiiiuiiiiiiiiiiiiiiiiniiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiniiiiiiiiiuiiiiiiiiiiiiiiii>iii»i<i>i»niiiiiuiiHiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiii

Kal pabandau savęs to pa­ klausti, pirmiausia suabejoju — ar aš 'iš viso kada nors ti­ kėjau. Pabandysiu papasako­ ti, klek man teko susidurti su religija. Mažai kas tiki, kad aš atsi­ menu net savo krikštynas. Ži­ noma, tai nereiškia, kad aš atsimenu save nuo tada, kai tik galėjau sukelti pirmą triukšmą. Ne. Nežinau kodėl, bet mano tėvai nuvežė mane krikštyti tada, kai aš jau pa­ ti vaikščiojau. Man atrodo, kad man tada davė druskos ar buvo atlikta kažkokia kita procedūra — panašaus skonio. Dar atsime­ nu geltoną degančią žvakę. Jeigu žinočiau, kaip iš tiesų krikštijama, gal būt, prisimin­ čiau kitas detales, bet dabar tik prisimenu, kad nebuvau la­ bai laiminga. Mūsų šeima gausi: tėvas, mama ir penki vaikai. Dar pas

Nuotraukoje: Albina Vaitiekūnaitė — Ekonomikos fakulteto vakarinio skyriaus kurso •tudentė. Ji — baigusi KPI. Dirba Eidukevičiaus vardo odos-avalynės kombinato gamybos skyriaus virSininke. B. ORENTAITĖS nuotr.

jis lengvai pildydavo. Bet kai aš prašydavau, kad jis su­ draustų tėvą, jog tas negertų ir nevaikytų mūsų, parėjęs naktį, manęs neišklausydavo. Aš neįsivaizdavau, kaip die­ vulis, pats būdamas toks ge­ ras, gali pakęsti, kad tėvas blogai elgtųsi su mumis, ge­ rais valkais. O svarbiausia — kad jis mato, žino Ir tyli! papasakoti Dar noriu apie „Kristaus kūną“. Ir mano mama, ir zakristijono žmona buvo mezgėjos, todėl dažnai nueidavo viena pas ki­ tą. Kartą prieš Velykas mama pasiėmė kartu su savim ir ma­ ne. O zakristijonas tada iš pa­ prasčiausių miltų kepė paplo­ tėlius 'ir darė „sakramentus“! „Sakramentas“ apskritas, o paplotėliai stačiakampiai, tai išspaudus lieka nemažai kraš­ tų. Na ir prisivalgiau tada die­ vo kūno — visam laikui. Beje, per šias atstogas vi­ siems kaimynams ir giminėms smarkiai susirūpinus mūsų li­ kimu (nes mus paliko ir tė­ vas, ir mama), mano krikšta­ motė užvedė kalbą, kad reikė­ tų paruošti pirmai komunijai jauniausius broliukus. Bet taip jie ir liks nepriėję pirmos ko­ munijos. Dabar ir teta, dar gy­ venanti pas mus, apsiprato su mintimi, kad, gal būt, ir nebū­ tina melstis: ji mato, kad nei aš, nei sesuo, nei broliai ne­ simeldžia, o esam ne blogesni už kitus ir daug ką supran­ tam geriau negu ji. Aš nesunkiai įsitikinau, kad religija atgyveno. Juk negal’i žmogus gyventi lyg sapne. Jau ir dabar mūsų dievobai­ mingieji kaimynai, pasakę žmonai, kad važiuoją į Kalva­ riją vaikščioti „kryžiaus ke­ lių“, pasuka J Platelius, į Že­ maičių festivalį. Jie, nežino­ dami gamtos ir visuomenės vystymosi dėsnių, nestudijavę materializmo, neišsiaiškino, iš kur atsirado žmogus ir gyvoji gamta: jie paprasčiausiai pa­ matė, kad žmogus padaro vis­ ką. Z. JOKŠAITE KPI studentė tūs

Kaip aš nustojau

TIK ET I mus jau labai seniai gyvena teta — tėvo pusseserė. Ji — seniausia. Tėvas niekada die­ vą netikėjo: visada mėgdavo girtis, kad per visą savo gy­ venimą tik vieną kartą išpaži­ no kunigėliui savo nuodėmes. Ir tai ne pats. Už jį išpažintį atliko davatka. Tik dabar ne­ prisimenu, katras iš jų priėmė komuniją. Tačiau jis niekada nerekomendavo savęs pavyz­ džiu dėl savo ateistinių pažiū­ rų (paprasčiausiai, jis nematė jokio tikslo tikėti, bet nesmer­ kė ir tų, kurie tiki), todėl ne­ buvo ir prieš, kad mes „pri­ eitume prie pirmos komuni­ jos“. Mama laikė save tikinčia. Bet jos tautybė — latvė, o latviai daugiausia liuteronai. Ji eidavo ne į katalikų baž­ nyčią, o į savo maldyklą, kai atvažiuodavo jų „mokytojai“. Bet tai būdavo kartą kitą per metus. Visą likusį laiką ji ne­ pasigesdavo savo dievo. Mano nuomone, ji norėjo būti ne­ priekaištinga mama ir žmona, todėl sutiko, kad mes priimtu me tokį tikėjimą, kokį siūlo teta ir kaimynai ir kuriam „priklauso" mūsų tėvas. Ir taip, vos tik pramokau skaityti, baigusi pirmą klasę, kartu su vyresniuoju broliu ir kitais dviem mūsų namo gy­ ventojų vaikais pradėjau lan­ kyti kursus pas vieną davatką. Sėkmingai pasirodę per patik­ rinimą, buvome privesti išpa­ žinties. Mūsų „įšventinimas“ buvo gana iškilmingas. Ir da­ bar atsimenu smilkalais ir rū­ tų kvapu persisunkusią baž­ nyčios atmosferą. Mes, visos mergaitės, vilkėjom baltomsuknelėm. Komunijos ėjom eilėmis, tvarkingai, — tai dar

labiau didino įspūdį. Namie mUsų „įšventinimas“ irgi bu­ vo atšvęstas, todėl mums atro­ dė, kad mes pradedame tikrai reikšmingą savo gyvenimo eta­ pą. Nenuostabu, kad buvome pasiryžę sąžiningai atlikti vis­ ką, ko iš mūsų buvo norima. Ir tikrai, gana dažnai eida­ vom į bažnyčią, dalyvaudavom net apeigose — kunigui po ko­ jom barstėm gėlytes šventinių procesijų metu (man tai labai patiko), vėliau nešdavom kaspinus, pritvirtintus prie bažnytinlų vėliavų. Teta Ir kaimynai buvo mumis patenkinti, o tai glostė mūsų savimeilę: mes buvome „geri valkai“. Atsimenu, kar­ tą net susapnavau švenčiausią­ ją pas save. Kai papasakojau savo sapną, visi nusprendė, kad aš labai Jau gera, nes ne visi vaikai taip sapnuoja, ne visus pati Marija šaukiasi. Tik tie poteriai nebuvo pa­ tinkamas daiktas. Kad Ir kaip besistengdavau melstis nuošir­ džiai, vis tiek tuoj pat sugau­ davau save, kad lūpos šnibž­ da, o galva dirba sau ir gal­ voji, pvz., kaip tas dievas lai­ kosi ten, pakibęs pačioj palu­ bėj, virš altoriaus. Angelai, aišku, gali skraidyti, nes turi sparnus, o dievulis — be sparnų, mėlynais ilgais marš­ kiniais apsivilkęs. Melsdavo­ mės ir vakarais. Tada lūpos šnibždėdavo tą patĮ, ką ir baž­ nyčioj, tik galvoj sukdavosi kitos mintys — ką čia dar už­ siklojus, kad nebūtų taip šalta miegoti. Neretai užsimanydavau ko nors paprašyti „gerojo dievuliuko“, pvz., gauti penketą iš lietuvių kalbos diktanto ar aritmetikos. Šiuos mano no-


NAUJOVĖS BIBLIOTEKOS INFORMACINIAME DARBE Viena Iš formų, kuria buvo skaitytojai informuojami apie naujai gautas tarybines kny­ gas Mokslinėje, bibliotekoje, yra „Naujai gautų knygų biuletenis“. Paskutiniu laiku jis buvo leidžiamas kas 1—2 savaites mašinraštyje 5-iuose egz.; vienas egzempliorius likdavo bibliografijos skyriu­ je, kiti buvo išskirstom! į skaityklas ir katalogus, į fa­ kultetus patekdavo biuletenio dalys su literatūros aprašais tik pagal jų profilį. Spausdinimo galimybių pa­ gerėjimas. universitete teigia­ mai atsiliepė visam mokslinės bibliotekos darbui, tame tar­ pe ir informaciniam: susida­ rė galimybė informuoti fa­ kultetus apie visą svarbesnę literatūrą, gaunamą bibliote­ koje. Si informacija bus vyk­ doma tokiu būdu: apie kiek­ vieną knygą, gautą bibliote­ koje pagal fakultetų profilį, Informuos pats skaitytojų ap­ tarnavimo skyrius kortelių pavidalu, iš kurių sudarinė­ jama fakultetuose naujietių kartotekos (anksčiau fakultetai gaudavo ir biuletenio sky­ rius, atitinkančius fakulteto profilį). Visi fakultetai „Era" spausdinamais biuleteniais bus informuojami apie gavi­ mą dalies literatūros, domi­ nančios visų specialybių stu­ dentus (marksizmas-leninlz-

mas, TSKP, VLKJS, politika, filosofija politinė ekonomija, ateizmas, menas, muzika, gro­ žinė literatūra). Šie biulete­ niai išeis kas 10 dienų ir bus paskirstomi į visus fa­ kultetus, bibliografijos sky­ rių ir katalogus. Apie šio po­ būdžio literatūros gavimą bibliotekoje anksčiau fakulte­ tai nebuvo informuojami. Apie kitų mokslo šakų nau­ jai gautą literatūrą pagrindi­ nės bibliotekos kataloguose skaitytojai galės sužinoti sis­ teminio katalogo ir naujienų kartotekos pagalba, kurioje kartėlės bus keičiamos kas 10 diųnų. Keičiasi ir Individualios in­ formacijos pobūdis. Tokio po­ būdžio informacija, kaip bu­ vo vykdoma iki šiol, toliau nebus vykdoma. Naujai gau­ namas knygai siaura tema galima sekti fakulteto veda­ mos naujienų kartotekos pa­ galba ir sekant sisteminio ka­ talogo papildymus, kur atski­ rų skyrių pradžioje atsispin­ di naujausia literatūra, bei bibliografijos skyriaus lei­ džiamus biuletenius — tary­ binės ir užsienio literatūros, iš kurių pastarasis bus lei­ džiamas* kas 1—2 mėn. ir at­ vaizduos visą bibliotekoje gaunamą užsienio literatūrą A. JURČIUKONIENE

Pareigą

. 1 .« -j W .:

I Tarybų Sąjungą aš atvažiavau turėdamas vidurini te| ninį išsilavinimą. Dvejis metus aš mokiausi P. Lumum | v. Tautų Draugystės Universiteto paruošiamajame fakujĮ te. Dabar, kaip ir kiti kubiečiai, aš stengiuosi geriau įsi® vinti savo specialybę. Tai būtina, nes mano tėvynei L įį) stinga savų techninių kadrų. Ir aš savo pareiga earbinll įvykdysiu. GONSALO TELES 1

Kamerūno studentų suvažiavimas Žinomas turkų poetas Nazymas Chikmetas — daž­ nas studentų svečias. Neseniai jis svečiavosi Maskvos Universiteto humanitarinių fakultetų kultūros namuose. Nuotraukoje: poetas kalbasi su studentais.

Gruodžio pabaigoje įvyko Kamerūno studentų, studijuo­ jančių Prancūzijoje, suvažia­ vimas. Į suvažiavimą taip pat atvyko studentai — kamerunlečial iš Tarybų Sąjungos ir liaudies demokratijos šalių. Suvažiavimas priėmė svar­ bius nutarimus:

AFRIKOS STUDENTŲ APSAKYMAI

'Žemdirbio mirtis Atrodė, kad mirė kaimo va­ das. Tuo tarpu Samba, Vešų laikomas bepročiu, nebuvo nei vadu, nei vado giminaičiu, nei bepročiu. Tai buvo vargšas valstietis, gyvenęs netoli kai­ mo vargingoje ir liūdnoje lūš­ noje.- Visas kaimas jį pažino­ jo, nes joks darbas nebuvo at­ liekamas be jo. Jis dirbo nuo ryto iki vakaro ir už savo dar­ bą nieko neprašė. Vyrai jį siuntinėdavo arti žemės, o moterys — rinkti

malkų miške. Jis niekada ne atsisakydavo 'ir dirbdavo no riai. Visi vaikai žinojo jo mė giamą dainelę: Be valstiečio nėra duonos, Be grūdų nėra miltų. Ir vaikai, ir suaugę Numirtų iš bado, Jeigu nuo ryto iki vakaro Nebūtų įdirbama žemė Kloniuose 'ir kalvose. Vakare, po darbo, jis iš­ vykdavo žvejoti ir paskui iš­ dalindavo visą sugautą žuvį.

Kai jis sutikdavo seną žmogų, tempiantį sunkią naštą, visada padėdavo jam. O sutikęs nu­ liūdusį va’iką, stengdavosi jį prajuokinti. Visi vyrai, mote­ rys ir vaikai buvo jam artimi. Ir kartą liūdna žinia ap­ skriejo kaimą, sukrėtė visus. Moterys verkė taip, lyg būtų praradusios savo vaiką. Vyrai susirinko po senu baobabu. tartum kalba būtų ėjusi apie vado laidotuves. Sambos mir­ tis buvo labai keista. Rytą,

KOMJAUNIMO AKTYVO MOKYKLA

Fizmatai šypsosi... Nuo vasario mėn. 1 d. Universitete prasideda paruo­ šiamieji kursai stojantiems į aukštąsias mokyklas. Per sto­ jamuosius egzaminus praeitais metais išryškėjo, kad labai dažnai stojantieji nemoka pa­ aiškinti kvadratinės lygties sprendinių. Į tai dėstytojams reikėtų atkreipti dėmesį pa­ ruošiamųjų kursų metu. Kaip stojantieji aiškina, iliustruoja du tikri pokalbiai: BOTŲ JUOKINGA, JEI NEBŪTŲ PIKTA

Stojantysis į Universitetą sprendžia žodinį uždavinį apie turisto keliones vasaros metu. Sąlyga reikalauja atrasti, kiek kilometrų nuėjo turistas. Viskas ėjo kaip sviestu pa­ tepta: uždavinio sprendimas buvo suvestas į kvadratinės lygties sprendimą. Išsprendęs stojantysis gavo du sprendi­ nius: teigiamą ir neigiamą. Stojantysis: — Neigiamas sprendinys netinka. Dėstytojas: — Kodėl? Stojantysis: — ...Turistai atbuli ne­ vaikšto. .. Dėstytojas (šypsodamasis): — O jei sutiks kelyje meš­ ką? Stojantysis: FAKTAS Analogišką uždavinį spren­ džia kitas stojantysis. Jam reikia rasti, kiek žmonių dir­ bo tam tikrą darbą. Vėl ta nelemtoji kvadratinė lygtis ir teigiamas bei neigiamas sprendinys. Vėl analogiškas stojančiojo pasidalijimas min­ timis su dėstytoju: — Neigiamas sprendinys netinka. — Kodėl?

— Visi'žmonės teigiami... Dėstytojas (šypsodamasis): — Ir tie, kurie kūno tem­ peratūrai palaikyti nepralei­ džia menkiausios progos „pa­ ragauti“ skaidriosios? FAKTAS IŠGIRSTOS SESIJOS NUOTRUPOS — Žinai, Stase, kai man dėstytojas rašys du, aš kad pradėsiu žliumbti. — O tau nebus gėda? Juk dėstytojas jaunas ir dar neve­ dęs. — O ką daugiau daryti, jei nemoku?.. FAKTAS — Jis ne dėstytojas, o pa­ saka: egzamino metu vaizduo­ ja nieko nematantį, auditori­ jos duris laiko praviras, kad mes galėtume padėti skęstantiems. FAKTAS — Rimai, tu diplomantas ir tikrai patarsi, ką mums daryti. Mes galvojome, kad mums įskaitą duos be laiky­ mo, lengvai, o dėstytojas pra­ dėjo reikalauti žinių. Kiek girdėjome, nė vienas nemo­ kantis įskaitos negaus, o lai­ ko mokytis nebėra. Reikia ruoštis egzaminams. — Riestoka. .. reikia mo­ kytis. — O mes galvojame taip padaryti: nutaisyti rimtą mi­ ną, nueiti į dekanatą ir pasa­ kyti: mes įskaitos nelaikysime, mes nieko nesuprantame, kas buvo dėstoma semestro bėgy­ je, literatūros nėra, dėstyto­ jas reikalauja daugiau negu per egzaminą ir t. t. — Nejaugi dekanatas pati­ kės? Sakys, ko nieko nepranešėte semestro bėgyje. — Ir dar kaip. Minėsi ma­ no žodį. Mes jau bandėme. Reikia veikti pagal principą: tikslas pateisina priemones. FAKTAS

Pirmasis išbandymas Neseniai prie 31 ir 32 Istorijos ir filologijos fakulteto auditorijų su neri­ mu pirmojo „kovos krikšto“ laukė pir­ mo kurso germa­ nistai. Čia jie lai­ kė vokiečių kalbos leksikos egzaminą. Puikiai pirmąjį eg­ zaminą išlaikė pir­

moji germanistų grupė. Beveik visi gavo ketvertus. Tik vienas trejetas. O N. Aramavičiuiės mokėjimas buvo įvertintas labai gerai. Neatsiliko ir ant­ roji germanistų grupė. Tiesa, treje­ tus čia gavo du

studentai, bet A. Račas ir R. Margenytė grupei davė ir du penketus. Be aukų pirmąjį „kovos krikštą* gavo ir trečioji germanistų grupė. D. EINIKYTĖ IFF I k.

įvykdysiu

m i

1. Kovoti už demokraii j šalyje. “ 2. Tęsti kovą prieš pranc zų kolonialinę kariuomer kuri randasi Kamerūne. Šie nutarimai atspindi vj Kamerūno jaunimo nuomo: 1 Reikia pažymėti, kad s važiavimas įvyko Prancūzei | je, nors prancūzų i1_„. vyriaus JĮ bė ir steigiasi užgniaužti pH gresyvias Kamerūno Jėgas, r. Buvo mėginimų suskaldai suvažiavimo darbą. Tačiau ji žlugo.

I

kaupdamas žemę, jis išrau® sau kapą tako pakrašty. Vai® re, kai visi sugrįžo iš lauk® jis atsigulė į kapą ir, žiūrė® mas į besileidžiančią sau’® paėmė į rankas kryžių, .■ kurio buvo užrašyta: „Mes — mirusių įpėdinis® padėjėjai gyvųjų ir tų, kur® gyvens“. Taip mirė vargšas, nuk, kintas sunkaus darbo.

KUNTI

5

H. VALUKONIS

Pradžia Nr. 32

Ugdykime savyje komunisti­ nę pažiūrą į darbą. Tegul mums pavyzdžiu ir čia bus Le­ ninas, ne kartą su tūkstančiais paprastų darbininkų dalyvavęs komunistiniuose šeštadieniuo­ se. Dar pasitaiko žmonių, ku­ rie, Išmokę formulę „Iš kiek­ vieno — pagal sugebėjimus, kiekvienam — pagal porei­ kius“, pagrindinį dėmesį krei.pia į jos antrąją dalį, į porei­ kių patenkinimą, praleisdami svarbiausią, o būtent: kad gau­ ti pagal poreikius, žmogus tu­ ri duoti pagal savo sugebėji­ mus. Šie žmonės ruošia save ne komunistinei gamybai, o komunistiniam vartojimui, ug­ dydami savyje miesčionišką psichologiją, siekimą statyti komunizmą ne tiek savo jė­ gom, kiek naudoti tas gėrybes, kurias komunizmas gali suteik­ ti liaudžiai. Dirbkime taip, kaip dirbo Leninas. Tegul mums nebūna darbų, kurių mes galime im­ tis, ir darbų, kurie tariamai mums per menki, apie kuriuos pasakome: tegul tą darbą dir­ ba kiti, kurie mažiau sugeba. O tokių faktų dar daug mūsų gyvenime. Prisiminkime Leni­ ną vienoje šeštadienio talkoje. Karinių kursų komisaras pa­ siūlė jam nusifotografuoti, bet Leninas su širdgėla atsakė: — Aš atėjau dirbti, o ne fotografuotis.

MOKYTIS IS V. I. LENINO Ejo valanda po valandos, ir vėl kažkas pasakė: — Vladimirai Iljičiau, čia mes patys susitvarkysime, o jūs turite ir svarbesnių reika­ lų. Leninas pažiūrėjo į kalbėju­ sį ir trumpai atsakė: — Dabar tai svarbiausia! Leninas niekada nepalikda­ vo reikalo neužbaigto. Apie tai gali byloti, kad ir toks at­ sitikimas dar iš Iljičiaus vai­ kystės laikų. 1892 metų vasarą Leninui reikėjo persikelti į kitą Vol­ gos pusę. Tuo metu Syzranėje perkėlimą per upę buvo aren­ davęs turtingas pirklys Aref­ jevas. Jis turėjo nedidelį gar­ laiviuką su barža. Pirklys už­ draudė valtininkams perkeldinėti žmones, saugodamas sa­ vo monopolines teises. Jo įsa­ kymu garlaivis sulaikydavo nepaklusnius, o keleivius grą­ žindavo atgal. Taip kartą bu­ vo sulaikytas ir Vladimiras IIjičlus. Žinoma, buvo ir prieš jį žmonių, kurie matė, kad pirklys elgiasi savavališkai, bet jie nenorėjo turėti reika­ lų su teismais, vieni dėl ma­ terialinių išskaičiavimų, kiti — tiesiog dėl savo inertišku­ mo, baimės turėti rūpesčių. Bet vos tik Iljičius susidūrė

su šiuo miesčioniškumo purvu — ir jis buvo iš pagrindų iš­ judintas, pagrindinis kaltinin­ kas nubaustas, o valtininkai pamokyti, kaip reikia kovoti už savo teises. Pirklys buvo turtingas, ir teismas ilgai už­ sitęsė. Motina ne kartą saky­ davo Vladimirui Iljičiui: — Mesk tu tą pirklį, jie vėl atidės bylą, ir tu veltui pravažinėsi, tik save kankinsi. Vladimiras Iljičius atsaky­ davo: — Ne, jeigu Jau pradėjai reikalą, reikia vesti jį iki ga­ lo, — ir jis pradėdavo ramin­ ti motiną. Bet savo pasiekė: pirklys Arefjevas turėjo mėnesį .išsė­ dėti kalėjime. Būkime ir mes tokie: ir di­ delį, ir mažą dalyką mokėki­ me vesti iki galo, kad nebū­ tų tik taip: nutarimams priim­ ti mums užtenka entuziazmo, bet kai reikia juos vykdyti — išsikvepiame. Mokykimės leni­ ninio darbo stiliaus! Leninas mokėjo branginti ne tik savo, bet ir svetimą laiką. Jis nie­ kur ir niekada nesivėlavo. į Liaudies Komisarų Tarybos posėdžius jis ateidavo lygiai nurodytu laiku arba keliom minutėm anksčiau. Posėdžiai, Leninui vadovaujant, prasidė­

davo tiksliai numatytu lalk; ■ nežiūrint kiek žmonių dali i vaudavo. Pavėlavusių pava i dės Lenino nurodymu buvo u rašomos į protokolus, atž; I mint, kas ir klek minučių p; I vėlavo. Kartojantis vėlavimu i si be pateisinamų priežąsčii® pavėlavęs gaudavo papeikini įspėjant, kad ateityje jis gat tk papeikimą su paskelbi: paskelbta® r®*’1 spaudoje. Mintimis sugrįžkime į mi® sų Universitetą, vėl pajudi' J kime įkyrėjusią temą apie mi® sų punktualumą. Kiek kart® vakarai prasidėjo pas mus la 3 ku? Arba vėl: kiek brang!:#® minučių gaištama nusipešt® džiaujant? Leninas meistriška® vadovavo posėdžiams. Pirm® ninkaudamas jis visada sie7i;>< davo, kad diskusijos būtų ku T: trumpesnės, kad būtų kalba A ma iš esmės, nenukrypsta J: nuo temos. Kai klausimas bi.'B: davo aiškus, Leninas reikalai:® davo tik skaičių ir praktini® pasiūlymų. Kovodamas su i® gomis kalbomis, 1919 m. vieš® no posėdžio metu Leninas į is. siuntė liaudies komisarui Kur® kini tokį raštelį: „Laikas Liaud. Komisai® Tarybai užtvirtinti bendr KJ reglamentą: N!

Tęsinys 4 psl.

3

PAVĖLUOTAS PAREIŠKIMAS

įči; V/ □o

APSAKYMAS Kaip ir kiekvieną metą, sulaukęs atostogų, aš išsku­ rašymu. Ir ta motulė vis man vargo pridųda. Neištveri® bėjau namo. Namučių į savo numylėtus Rimgaldus pas mie­ sūnum nepasigyrusi, neištyli nepapasakojusi, kam ir kuK lą mamutę. Bet ir šį sykį man pailsėti žmoniškai taip ir aš pagelbėjęs. Tai man, grįžus atostogų, nors notarinę ko: Į torą atidaryk. neteko. Ir ne todėl, kad namuos užkamuotų darbais. Oi, ne dėl to. Neturėjau sielos ramybės. O nebuvo jos vien dėl O šį sykį ir pati kaiminka Elzė Kazokaitienė prašyti atėjo® tos priežąstieis, kad aš vis užsiiminėjau tuo nelemtu rašinė­ Elzės bėdos tikrai didelės esama. Ji net ašarota prašo: H jimu. Nesupraskite mane blogai. Rašiau ne anonlmkas ar — Tu, Juozeli, surask man jį, aš tau nežinau ką nupirk® šmeižtus. Amžin dien, tik ne šituo užsiiminėjau. Esu stu­ siu. Naują rankinį laikrodį... Ir tavo vestuvėms išsunksi® dentas, teisininkas esu, jau beveik iškeptas juristas ir gerai baltos, tokios švarios, nuo valdiškos neatskirsi. — Ką Jūs, tetule ...Man nieko nereikia... nutuokiu, kas galima ir kas negalima. Aš rašiau vien tik — Kaiminka, mūs vaikas ne už atlyginimą... Kaimynyf® norėdamas padėti žmonėms. tėj, iš pareigas... Gelbėk kito stogą ir tavo nesudegs. K Beįe, buvo ir tokia nuodėmė, jeigu tai išvis yra nuodė­ įsiterpia močia. mė. Parašiau porą žinučių į laikraštį. Apie apsileidėlius — Taigi, tie stogai dabar, geriau jų nebūtų... Stengi:' ® parašiau. Dar anais labai senais laikais, kai Rimgalduos dengi, o po stogu poilsio nėra... Ašaras šluostai... Abu labi® buvo blogas kolūkis. Mokiniu būdamas parašiau. Po to pas toki... Išėjo, ir nė akių, nė ausų. Džiaukis tuo stogu... Oi® mus kolūkį panaikino, įsikūrė tarybinis. O aš — išvykau ką aš užsiplepėjau... Juozuk, tu jau ir plunksną vartai ■ studijuoti. Ir kasmet atostogų metu vis rašau ir rašau. Surask tu man tą paklydusį avinėlį, oi, nė nežinau ką ta® Ateis žmogus, prašo pareiškimą dėl pensijos suriesti. Vieps, padarysiu... Rašyk kur nori, tik surask... Širdį skauda, j<’® du ir gatavas. Su visais išvedžiojimais, su visa gražbylyste. kios žinelės, jokios kregždelės. Lyg ugny vandeny... Tik® Net susigraudina žmogelis, paskaičius jo paties pareiškimą. ras vaikas ir va, šitaip... ® Sugraudina ar ne viršininkus — nežinau. Bet pensiją daž­ Elzė Kazokaitienė ne tik mūsų kaiminka. Ji dar ir gimi® niausiai jis gauna. Ir mane garbsto, geru vardu pamini. nė truputėlį. Iš mamos pusės. Jos abi kartu užaugusios. Geffi Sutikęs atostogaujant dar iš tolo kepurę kelia, sveikina, ros draugės buvo. Kol ištekėjo. Elzės vyrelis buvo darbš|B šypsosi, dėkoja, o kai kada ir pavaišina. Ginuos, atsisakau, tus žmogus, vis prie meistrystės. Kaime kalviu buvo. Nfl® bet suranda ir namuose. Ateina, atsineša kišenėje. Arba kažlnkokiu jau meistru, bet šį tą dar nukaldavo. Namuos® ateina tuščiomis, atranda namuose mane, nuskuba iki Elzės kalvelę turėjo. Tik dirbti vis nebuvo kaip: baltakėje dažna® Kazokaitlenės ir po to jau valšlnkis. O-raštų tų vis yra ir paskęsdavo. Mano mamaitė nekentė tų pagėrimų. Dėl t^ yra. Tiek žiemos atostogų metu, tiek ir vasarą. Tik spėk mūsų draugystė ir nutrūko. O Elzė abu su vyru darė krū® rašyti. Neapsigini. Matai, pinigo už parašymą neimu. O minę ir vaišinosi. Jos vyrelis pasimirė vos prieš porą mcį kaimiečiui to ir teteikia. Ir kelionė netolima. Vienam dėl pensijos, kitam dėl pašalpos, trečiam pareiškimą dėl dar­ bo stažo — spėk rašyti... Taigi įkliuvau aš su savo tuo

Nukelta


M. KARČIAUSKAS

v

Žemė ir žmogus (PORTRETAI) PAVASARIS Ateis Pavasaris, Ateis graži Danaja, Švelni kaip saulės spinduliai. Ateis, praeis Per visą šalį Ir tyrą šiluma Ir rūpesčius paskleis Ieškojimų keliuos, Kaip amžiną legendą: Keliuos, Kuriuos vis skubame, Nedrįstame praeit, Kartų kartoms Kartodami: kas ieško-randa, Kartodami, kad senstame per greit.

B. KUBAUSKAITE ŠALTU VEIDU l viską atsakai tu: „Saitu veidu!" Bet aš tikiu: Tavoj širdy taip šalta, Kaip tu šalta pati. O nepatinka man žiema širdy — Ji turi būt pavasariu kaitri.

(PAVĖLUOTAS PAREIŠKIMAS Atkelta

tų. Skundėsi skausmais viduriuose, dąjavo ir vis gydėsi EINA ŽMOGUS karčiąją. Eina žmogus, Parvedė vyresnysis sūnus Justinas marčią. O po poros Per žiemą brenda. mėnesių jaunieji Išsikėlė Kaunan ir daugiau net į svečius Per žiemą, gegužiu žydinčią, ! nesirodo. Antrasis sūnus — Stasys — mano vienmetis. Dir­ Per žiemą, baltai sustingusią, J bo traktorininku. Ir ta| palikęs išėjo. Išėjo nė žodelio ne­ ir mintys neramios lydi jį. taręs, kur ainąs ir kada pareisiąs. Tai aš iš savo mamos Ir lydi mintys aptingusios. laiškų jau žinau. Šit, Elzė ir ašaroja dėl jo. Kuo jai pagelbėsi? Nebent parašius milicijai paieškojimą. Ir nuo tavęs priklauso, žmogau, — Paieškojimą? Milicijai? Ką tu, Juozeli, ar galvoj tau Ar žvaigžde sudegsi beribėj negera. Milicijai rašysi... Pradės važiuoti... Ims ieškoti StaAr. .. kaip pienė, paękraidęs baltai, siaus, o man čia viskas šunims... šunims... tu pats supran­ Tu į žemę ramiai sudulkėsi. ti, ne mažas. Toli mes buvom nuo tos milicijos... Ir kuo Ateis pavasaris. toliau nuo tos bėdos. Žmonės sako, apeik gulinčią bėdą... Ateis graži Danaja, KUR TU? s f Oi, ne, ne, tik ne su milicija. Kažko gražaus Kas sakė, Aš tyliu. Žiūriu į išsigandusias Elzės akis ir galvoju: Kiekvienas lauks, Kad tavo akys — versmė, kas gi ieškos to jos sūnaus, jeigu ne milicija? Būk gudrus, Ateis, praeis Saukianti, viliojanti, gaivinanti? padėk moteriškei, jąi ji baidosi pagalbos. O Elzė, tartum Per visą šalį, Kas sakė, skaitytų mano mintis... l rūsčią buitį Kad tavo rankos — gulbės — Juozeli, ar be tos milicijos neitų? Ar jau nėra tokio Mus visus pašauks, Gydančios, glostančios, raminančios? Kad būt dvi rankos įstatymo? Milicijos į savo namus aš iki gyva būsiu ne... Tvirtai susikibę, Ir Stasys pasakė: „Nenori, motin, žmoniškai, kada aš pra­ Aš matau ne versmę — O mintys, kaip ąžuolo šaknys tvirtai šau, nereikia. Išeisiu ir pats šėtonas pėdų nesuuos... Šauk­ Gobšų gražių akių žvilgsnį. Įsirėžtų raketom sies su milicija — neprisišauksi.“ Jis jau toks, jei sako... Ir matau ne rankas — Į erdvę beribę Brangakmenio šaltą blyksnį. — O už ką judu tiek jau susipykote? — tefiraujasi mano Keliais nepramintais. močia, tarkuodama obuolius naminiam vynui. \ Tai kur gi tu? — Oi, koks čia susipykimas. Aš nė trupučio... Jis pyko... Ateis Pavasaris, Trenkė durimis ir išėjo. Ateis graži Danaja, — Man vaikas durimis nepatrankys, — įsiterpia į kaiKlajonių, nerimo, Tau papasakoti minkos šneką mano močia. Kovų ir pergalių keliu. . . Aš svajoju tolimą kelionę — Tai vis iš mano Kazokaitėlio išmoko... Tas šaukė, Ateis, praeis Su kalnų gūb. iriais tamsiais, rėkė, durim trankė ir sūnus į jį... Per visą šalį, Su erškėtrože, pražydusia virš prarajos. — Kazokaitėlis mėgėjas buvo patrankyti. Girdėti buvo Kaip ašara ir pas mus, — pastebi mano mamaitė. Birželio saulės spinduly. Ir daug daug pamatyti — Aš vis dar sėdžiu ir nerandu kur ir kaip prie Stasiaus Siaurą akies plyšį Kinijos, prikibus. Na, trenkė durimis, na, išėjo. Tegul sau išėjo. RUDUO degantį Italijos žvilgsnį. Pranešti milicijai, kad pradingo žmogus, be Elzės sutikimo negalima. O ji bijosi nekviestų svečių. Ir sūnaus ieško, ir t Aš amžinai ištroškęs, O kol kas — ieškotojų bijo. Kuo pagelbėti, kuo padėti motinai, kaip su­ Alkanas, Stipendijinis laukimas rasti Jos sūnų, kaip surasti Stasį? Gal per teismą paieško­ Nenoriu vandens Smulkiai užplaukia ir užplaukia. jus? Bet šitam reikia pagrindo... Pagrindo? Pala, pala, o pa­ Nei duonos — grindo, atrodo, esama. Sūnus nepadeda savo motinai, ne­ išvaikščiojęs kalnus, O kol kas sesijinė siunčia paramos. Vadinasi, alimentų byla?., Pripildęs duona kluonus. baimė — Tetule Elze... O jeigu jūs paduotumėt sūnų į teismą? Aš amžinai sužeistas Už auditorijos durų laukia ir laukia. — Kaip tai? Utopijos, — Na, paprastai... Užvedate bylą... Sūnus privalo pa­ įkalintas ilgesio šviesaus: Ir vis tiek — trečios pamainos saulėkaitoj, dėti tėvams. Jūs jau nusenusi... Tai jaučiu Plytų nuzulintas rankas nusiprausęs, — Tai... kad aš dar nenusenusi... Aš ir už kitą "Jauną Su žeme tyliai derantis Svajosiu dangoraižius nurėkautas, greitesnė... Marti buvo. O, aš dar ją sterblėje užpustyčia. Topoliams Paryžiaus katedrų auksą. Ne jai spėt su manimi. Hi hi hi... Ir Snapso aš daugiau pa­ Visų papyveslų, pašerkšnių keliu... Ne, nepriskaitys mane prie senių. Ir pavenčių. Viską viską greičiau pamatyti, Niekada neskaičiuoju — Galima ligos pažymėjimą su... sudaryti... Paskui viską kaip reikiant papasakoti, Laimingų akimirkų, dienų, — O, jeigu šitai... Ar teismas sugautų, namo parvarytų Tau — įsimylėjusiam n&ioninę reklamų Nes niekada neegzistuoju, Stasį? šviesą Visada — gyvenu. — Parvaryt, žinoma, ngfparvarys. Suras kur ir alimen­ Ir tikrą arba netikrą auksą. gata )im'iniiiiniiiiiiniiiiiiiniiiiiiiiHiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiniiiiiiiiiiiiiiiniiniiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiuiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiitiniiiiiiiiiiiitiih; tus priteis. Padėt motinai privers... — Aš bijau... Stasys toks kerštingas... Jis viską iškapo­ tų parėjęs... Vartus išverstų... Pečius sudaužytų... Stogus nukilotų... — O kam gi tada milicija... Sutvarkys... Ne tokius ga­ liūnus sutvarko... Iškelk bylą ir kvit. Parejišklmą aš šian­ I Kokia ten bažnyčia pastatyta? dien pat parašau... Priteis alimentus ir... I en, močiute, no bažnyčia, o elevatorius. ...Vakarais II aukšto vaka­ pamato. Gal žuvo tie „drą­ — O... o kitokio įstatymo nėra, kaip Stasių surast... a t... Švento Elevatoriaus, sakai. Reikia aplankyti. rų bloke vyksta futbolo var­ sūs" žmonės? Man jo nereikia... Su marčia aš jo neįsileisiu. Pasakiau, žybos. Žaidėjai: Vytautas, tai kaip kirviu nukirsta... Aš noriu žinot, kur jis!.. Ar gy­ ... 30... 38... kambariai iki Antanas, Algis, Romas. Ko­ 1 valandos vas,, noriu žinot... Taigi, į teismą paduot, sakai... Kad aš ir nakties „daužo va vyksta taip Įnirtingai, kad to teismo bijau... Stasys įsius, o jeigu jis žlebtels? I davatkėlės kalbasi: kaulus “ — lošia domino. studentai, norėdami patekti į — Ką žlabtels? i 'ai, dieve, klebonėlis mirė. Kartaiis patempia ir iki 2 va­ prausyklą, turi slapstytis pa­ landos. Elzė nepasitikėdama pasižiūrėjo į mane, pažvelgė į ma­ Stmžinaatilsi... — Triukšmas didelis, sieniais,... Sunkiausia ineakino motiną ir vėl į maną, prisimerkė, nusuko į šoną akis ir Toks geras žmogus buvo. Duos jam dievas dangų, „pagauti visi stengiasi vaizdinlnkams, nes jie neži- nes tyliai pratarė: ■uos, jei kas liežuvio nepakiš... — kuo smarkiau cimusą “ no, nelaimingieji, visų piy— Matai, Juozeli... Ir tu pats matai. Aš namuos tos cuk­ Svarbiausia į stalą. šių sienose, kur galimai pasi- yožteĮli rinės prilaikau... kad už sieįgarsas:. Nesvarbu, slėpti... i — O kam tau tos biaurybės reikia? Ar tu negali be jos nos mokosi... apsieiti? — piktai paklausė mano motina. — Na, kam tau Ko jūs, klebonėli, degtinę geriate? Juk tai žmogaus ...Po dvylikos tame pačia biologų kurso studen­ ši smarvė? Kam? me aukšte ir tame pačiame tas...IPranas Masedunskas pa­ — O tu Magdut, kirmino numarint ar nenori kai kada? O kas šventajame rašte pasakyta: „Mylėk savo priebloke vyksta sprogdinimo kabino raštelį, kviečiantį atei­ Nori?.. Ir aš noriu... Iš kur tą rublį pagausi, kas duos? darbų pratybos geologams ir ti į čiuožyklą, nuvalyti ją Elzė išėjo taip nieko ir nenutarusi. Ji pažadėjo apsispręs­ visiems gamtininkams, nes nuo sniego. ti. Prašė užeiti į namus, žadėjo pasakyti savo nuomonę. Kai dalyvauja biologai ir geogra­ Elzė jau užkėlė kiemo vartus, mano motulė man paaiškino: Sutartą valandą aikštelėje fai. Nuaidi sprogimas... pa­ — Gerai, vaikeli, kad ir nesuradai tu tai, bonkai, įsta­ NIGAS: Kas savaitę vaikštai išpažinties ir vis darai plušėjo septyni iš kelių šim­ sigirsta bėgančių trepsėji­ tų. Trys gamtininkai ir keturi tymų... Ji labai jau gera... Išėdė vyresnį sūnų su marčia. iq as nuodėmes. Išspjovė ir jaunesnįjį... VKTKA: Gerai, dvasiškasis tėveli, kitą savaitę bus mas... išsigandę gyventojai flzmatai. Daugybė vyrukų ir — Kodėl iš pradžios man šito nesakei? — supykau aš. iškiša galvas ...ir nieko ne­ merginų pro langus žiopsojo — Mat, vaike, maniau, gal pati Elzė pasisakys... O ji į šį stebuklą... □o vis po senam vis ta pati, ta graži... Stasys norėjo apsives­ □ Kitą vakarą aikštelė buvo ti... Marčią parvest ketino. Sako: motin, tau vienas kamba­ □ o pilna. rys, man kitas. Duonos užteks, aš uždirbsiu... Gana kval□ □ liot. O ji jam — špygą į panosę pakišo. Dar Kazokaitėlio □ Po kelių dienų pasirodė □ kalvė įrengta. Dabar ten vis vyrų pilna. Traktorių taisyt □ asfaltas... Visi dingo. Mase­ □ sueina. Ar šiaip į kalvę su reikalu žmogus. Elzė savo □ dunskas vėl pakabino skelbi­ □ turgų atidaro... rublį žvejoja... Tai, va, kokia ana. □ mą... vėl atėjo... ne, neatėjo □ —' Reikia milicijai pranešt... □ niekas... □ — Kuris čia kąs kaiminkai? Kam tai malonu? Ar tu □ □ Dabar vėjas užnešė aikšrašytum milicijai, ne. Tyli žmonės... Išėdė Elzė savo tikrą □ □ elę sniegu. O gal dar kas vaiką, tegul dabar sau vaikosi vėją... Pati save nubaudė... □ g nors mėgins nuvalyti? Praslinko pora dienų. Man reikėjo pasitaisyti dviratį. □ □ Ašis tiek užsiveržė — neatsuksi. Be kalvės nėra pagalbos. □ Vaikai, nusivalę vieną □ Užsukau į Kazokaitienės kiemą. Buvo jau pavakarys. Kal­ □ kraštą, jau muša „ledo ritu­ □ vę radau tuščią. Po plačiu kaštonu aplink staliuką sėdėjo □ lį", o keli šimtai žiūri... a □ būrelis vyrų. Tepaluotais kombinzonais, tepaluotomis, suo­ □ A. Bauža □ dinomis rankomis. Kai aš įėjau į Kazokaičių kiemuką, Elzė □ □ prisiartino prie stalo, nešina litrine baltakės. Ji buvo jau □ □ apygirtė. □ □ — Atėjai... Parašo atėjai, — vapėjo ji. — Prisėsk... □ □ Išgersi, Juozyti, ir akys prašviesės... Gerai, kad atėjai... c □ Aš išgėriau... Savo išgėriau. Ne kiąkviens vyras su manim D D susilygins... O Stasys... Spiaut man į jį... Anoks jis man □ □ valdžia... Savo namuos, ką aš nariu, tą darau... Malkom □ □ aprūpins... Šoferiai, traktoristai malkomis aprūpins... Va □ □ užu šitą ir velnias kazoką pašoks. — parodė ji į bonką. — Šiais metais prie Universi­ □ O Ar atsinešei tą raštą? teto komjaunimo komiteto vėl □ — Dar neparašiau... □ veiks paruošiamieji kursai. □ □ Jau pradėjo plaukti pirmieji — Ilgai rašai... Ilgai rašai. O gal ir nerašyk... □ pareiškimai. Fiziką ir mate­ □ Pareiškimo aš taip ir neparašiau: nė dėl Stasiaus paieško­ D □ matiką ruošiasi studijuoti Ta­ jimo, nė antrojo — apie bravorą. Ranka nepakilo. Tik o □ rybinės Armijos karininkas vis kas vakarą matau Elzę Kazokaitienę, jos papurtusį vei­ □ □ Aliukas Vaclovas. Net penkias dą, pilkas apygirčio žmogaus akis ir vis baiminuos: o jeigu? □ disciplinas kursuose pakartos □ O jeigu tie vaikinai, tie jos nuomininkai bevažinėdami ims □ □ Respublikinės Vetbaklaboratoir nuvažiuos su traktoriumi į griovį ar su automašina iki o □ rijos laborantė Imbrasaitė giltinės, o jeigu jis privažiuos iki giltinės? Ką man daryti? □ Elena. o Ak, jeigu nebūtų Elzė giminė! □ J. PARSELIŪNO nuotr. D A. RIMKUS V. DENAS

Nugirstos šnekos

Bendrabučio Nr. 3 proza

Paruošiamuosiuose kursuose


(Atkelta iš 2 psl.) 1. Pranešėjams 10 min. 2. Oratorius 1-ą kartą — 5, 2-ą kartą — 3 min. 3. Kalbėti ne daugiau 2-jų kartų“. Reglamentas buvo užtvir­ tintas. Ar ne laikas ir mums pritaikyti panašų metodą? Iš Lenino mes galime moky­ tis ir mokėjimo dirbti su žmo­ nėmis. Atsitikdavo, kad pas Leniną ateidavo draugai, nu­ stoję tikėti savimi, savo jėgo­ mis, neatlaikę nepakeliamai sunkaus darbo naštos, bet už­ tekdavo Vladimiro Iljičiaus žodžio, ir jų nuotaika pasikeis­ davo. Leninas niekuomet ne­ mažino savo reikalavimo žmo­ nėms, bet mokėjo juose suras­ ti geriausią, parodyti tą ge­ riausią ir sudaryto tokią nuo­ taiką, kad prieš žmogų atsi­ verdavo naujos perspektyvos, atsirasdavo naujos jėgos. Prie Vladimiro Iljičiaus kiekvienas jautė, kad dirba didelį reika­ lingą darbą. Ir tai, visų pirma, įvykdavo todėl, kad Leninas mokėjo teisingai vertinti dar­ buotoją, duoti darbą Jam pa­ gal jo jėgas ir sugebėjimus. O pažiūrėkime į save, drau­ gai aktyvistai. Dažnai mes neatsižvelgiame į žmogų, į jo charakterio ypatybes. Mums svarbu, tegul kiekvienas turi įpareigojimus. Bet savaime aišku, toks mechaniškas dar­ bas geriausiu atveju gali duoti tik patenkinamus rezultatus, įpareigojimus reikia Skirti pa­ gal žmonių jėgas. Stasova pasakoja tokį įvy­ kį. Vladimiras Iljičius kartą Iššaukė ją pas save ir davė didelį politinį įpareigojimą. Ji pradėjusi atsikalbinėti, kad ji tik organizatorius ir nesijau-

Savitarpio supratimas Vatikano laikraštis „Oservatore romano“ kviečia dar­ bininkus: .,Visus klausimus su darbdaviais reikia aptarti sa­ vitarpio supratimo ir broliš­ kos meilės dvasioje“. Darbdaviai, matomai, sutin­ ka mylėti darbininkus, bet jo­ kiu būdu nesutinka pakelti jiems atlyginimo. Mat pini­ gai, kaip žinoma, sėja blogį.

Avinėliai Amerikietis Renetas Olso. pas savo neseniai pasirodžiu­ sioje knygoje „Butlegeriai“ praneša, kad Čikagos gangs­ teriai daugumoje — giliai ti­ kintys žmonės. Visi jie, su re­ tomis išimtimis, reguliariai lanko pamaldas, nešioja kry­ želius, o užmušdami savo au. ką, laisva ranka kišenėje čiu­ pinėja rožančių. Bažnyčia turi pagrindo di­ džiuotis ««v« nekaltais avinė­ liais iš Čikagos.

intys apie religiją Jeigu dievas visur esan_ is, reiškia jis yra ir je, kartu su manim klysta r kartu su manimi neigia dievo buvimą. P, Holbachas Stebuklai vyksta ten, kur jais tiki, ir juo labiau tiki, tuo dažniau jie vyksta. D. Didro Atimkite iš tikinčiųjų pragaro baimę, ir jūs atim­ site iš jų tikėjimą. Stendalis Kvaila prašyti iš dievų to, ką žmogus sugeba pats gauti. Epikūras Krikščionių dievas — tai tėvas, kuris nepapras­ tai brangina savo ob”olb,<’. ir labai mažai — savo val­ kus. D. Didro J Jokia tauta taip netikėjo S nemirtingumu, kaip keltai; < pas juos buvo galima pasi- < skolinti pinigų, iš anksto? susitarus grąžinti aname 5 pasaulyje. Dlevobaimin- < giems krikščionių vertei. į goms reikėtų pasekti jų pa- £ vyzdžiu. ? H. Helnė?

LV 04943

MOKYTIS IŠ V. I. LENINO

mu, mes nutarėme šios dle-. posėdį paskirti šiai datai Prasidėjo kalbos, žodžio j prašė Jaroslavskls, Konas, | lininas. Draugai kalbėjo ai Leniną, kaip apie Komunl partijos ir Tarybų valstyl įkūrėją ir vadovą, apie puiki jo būdo bruožus: nepapi! kuklumą, žavintį paprasti! širdies jautrumą. Tuo metu Lenino nebJ Jis dirbo savo kabinete. ] tik Leninas sužinojo, kad ] važiavime prasidėjo jo pa! bimas, jis tuoj pat nusil raščiuką prezidiumui su J šymu tai tuoj nutraukti, j vęs po kurio laiko antrąjį I nlno raštelį, prezidiumas ! laikė reikalingu pranešti I nlno reikalavimą delegatą! Tačiau suvažiavimas atk. | prašė suteikti žodį visi! užsirašiusiems. Apie tai 1 nešė Leninui, bet jis trl kartą, ir ne rašteliu, bet i ! lefonu, pareikalavo iš I metu pirmininkavusio Petfl kio nutraukti llaupsinimųjy toliau svarstyti eilinius ’ žiavlmo klausimus. I Daugelis Lenino bendrB gių atžymi nepaprastą jol pestingumą žmonėmis. lH šinskaja pasakoja, kaip ji H tą turėjusi parūpinti : M grįžuslems iš ištrėmimo J liucionieriems, tačiau tuoB tu sunkiai susirgo jos <liB lė. Jau paruošti ko'.dūn i vo pamiršti. Apie tai su.IlB draugai nusiminė. Kai k r į.| pradėjo kalbėti, kad vai. I voliucionierlui — našta® trukdymas darbe. Bet IljlB kaip visada jautrus draujB pradėjo raminti: f — Labai gerai, kad pa B gimė Olla. Ji bus revcZjB niere. .. | Leninas suieškojo ir® kvietė gydytoją. Net nal-® ateidavo ir klausinėdavo fc Olios būklę. | Toks pat Leninas bui . ■ šeimoje. Jo sesuo. Mari | jlnična pasakojo, kad I drėgnam orui, Vladlm! a Iljičius visada patikrlndaiB ji apsiavusi kaliošais. Leninas buvo tyros šB žmogus, giliai principingB reiklus sau. Nadiežda Ko B tinovna Krupskaja pas :■ kad net spręsdamas gry ja meninius klausimus, klausdavo save: „O ką I tai pasakys darbininkai?® Kartą Leninas neturėj® dimo, ir budintis kursą ■ neįleido į butą. Iljičius H į komendantūrą ir ten ® leidimą. Baigėsi budėj inBji mainos laikas. Kursant salė, pasakojo apie incidentą|yst mendantui. Tas paklausė: ;(ai — O žinai, ko tu ncB dai? — Nežinau. j! — Liaudies Komisarų"®6 bos Pirmininko Lenino. * ’ * Kursantas griebėsi tB vos ir nubėgo atsipr® Vladimirą Iljičlų. Bot V. Iljičius pasai j —- Jums nėra už ką a ® šlnėtl. Komendanto po® arba įsakymas Kremliai® torijoje —■ įstatymas. K J aš, Liaudies Komisarų Į, bos ipirmininkas, galėja®, ?mą pažeisti? Aš įsakymą kaltas, jūs — teisus.

čia teoriškai gerai pasiruošusi. Juo apie rusų teatrą ir, be komjaunimo suvažiavimo dele­ diname komunistiniu, dar nė­ Vladimiras Iljičius gudriai pri­ kitko, užsiminė apie kostiumų gatai jo žodžių apie tai, kad ra komunistiška, o tik apibrė­ simerkė ir pradėjo klausinėti: ir teatrinio rekvizito trūkumą. karta, kuriai dabar yra 15 žia kovą už tolimesnį socia­ — O su „darbo mintimi“ Vienas iš delegatų pastebėjo, metų, pamatys komunistinę vi­ lizmo, iš kurio turi vėliau iš­ kad Belcer, įžymi balerina, suomenę ir pati kurs Ją. augti komunizmas, stiprinimą. Jūs kovojote? Kuo, pavyzdžiui, šiuo metu nuslskundusi neturinti šilkinių — Kovojau. Pertraukos metu per tan­ — O su „ekonomistais“ ko- kojinių. Delegatai pareiškė kias delegatų, sėdėjusių salė­ pasireiškia komunistinis po­ nuomonę, Jog tai smulkmena. je ir scenoje gretas, prie Le­ žiūris į darbą? Visų pirma, vojot? Leninas galvojo kitaip. Jis nino, sėdėjusio pačiame prezi­ darbo žmonių siekimu pakelti — Taip pat. suraukė antakius ir pareiškė diumo stalo pakraštyje, prasi­ darbo našumą, kova už savi­ — O su menševikais? pasirūpinsiąs, kad Gelceįr gau­ veržė Voronežo delegatas. kainos sumažinimą, už ekono­ — Irgi. — Tai eikite ir vykdykite tų viską, ko Jai reikia. Pasi­ Dusliu, trūksmlngu nuo jaudi­ mijos režimą. Komunizme kvietęs stenografistę, Jis čia nimosi balsu Jis paklausė: įpareigojimą. darbas visuomenės labui taps Šiais savo klausimais Vla­ pat padiktavo tuo reikalu — Vladimirai Iljičiau! . . pirmuoju žmogaus poreikiu. Mokėkime, draugai, kasdie­ dimiras Iljičius parodė, kad laišką Lunačarsklul. O juk Le­ Nejaugi aš. .. aš.. . pamatysiu nybėje įžiūrėti ateities kelių mes mokomės ne cik Iš knygų, ninui gal ir nebuvo tekę ma­ komunistinę visuomenę? bet ir Iš gyvenimo, kad joks tyti, kaip šoka Gelcer, ir siluetus, kaip tai padarė LeLenino akys prašvito. — Taip, taip! — pasakė Jis. nlnas, darbininkų geležinkelie­ teorinis pasiruošimas nepakels paskui jis daugiau to klausi­ revoliucionieriui revoliucinių mo nelietė“. talkoje garsiai ir jausmingai. — Jūs, čių šeštadieninėje Prisiminkime, draugai, dar kaip tik Jūs, brangus draugei įžvelgęs ateities daigus, o jų kovų praktikos. Įsigilinkime ir mes į šį kartą šį pamokantį Iljičiaus Po pertraukos Vladimiras II- pasiaukojantį darbą pavadinęs trumputį pavyzdėlį. Pakalbėki­ gyvenimo pavyzdį. Juk būna jičius atsakinėjo į klausimus. „didžiąja iniciatyva“. me ne apie savo specialybę taip: žmogus-aktyvlstas, pa­ „Kaip jūs žiūrite į tai, kad Teisingai kalbama ir apie (žinoma, ir čia teoriją sutvirti­ vyzdingas komjaunuolis, dirba mūsų organizaciją pavadinti Lenino kuklumą, bet reikia jį na praktika), pakalbėkime apie Universiteto mąstu, bet neju­ Komunistinio jaunimo sąjunga, suprasti ne siaura miesčioniš­ save kaip apie komjaunuolius. čiom atitrūksta nuo savo fa­ o ne komunistine jaunimo są­ ka prasme, kai kuklumas susi­ Jokios knygos mums nepakels, kulteto, fakultetų biurų nariai junga?“ — perskaitė Leninas. jęs su savęs žeminimu, o pa­ nesuteiks to, ką mes gauname — nuo savo grupių gyvenimo. Jis pavartė raštelį rankose, čia aukščiausia komunistine šio aktyviai dalyvaudami komjau­ Mes manome» — pakanka pa­ patraukė pečiais ir pasakė: žodžio prasme. Kuklumas Le­ — Klausimą dėl pavadini­ nino asmeny siejosi su savo nimo organizacijos darbe. To­ reigų iš aukščiau, grupėje dėl mūsų uždaviniu turi būti dirbti sugebės bet kas, kam mo skaitau neesminiu. asmeninės vertės supratimu ir įtraukimas į komjaunimo or­ save varginti, mes užmirštame, Delegatai buvo nustebinti. su gilia atsakomybe prieš vi­ ganizacijos darbą visų kom­ kad grupė, net atskiras žmo­ Tuo metu apie klausimą dėl są liaudį už tai, kas vyko jaunuolių. Komjaunuolis, ku­ gus — tai ta stichija, kuriat pavadinimo kai kurios karštos mūsų šalyje. Todėl Leninas ris laikosi pasyviai — nėra tik­ mes turim skirti visas jėgas, galvos vedė smarkius ginčus. taip giliai jautė liaudies masių kur nukreiptas mūsų darbas Pirmininkaujantis paskelbė, kančias ir taip karštai džiau­ ras komjaunuolis. O dabar palieskime klausi­ iš „aukščiau" Gaunasi lyg pa­ kad šis klausimas iššaukia gėsi kiekvienu nauju lalmėjlradoksas: vaikydamiesi didelių „principinius nesutarimus“. mą kiek Iš kitos pusės. Stai vienas Lenino kuklumo Vladimiras Iljičius vėl pa- pavyzdžių. Leninas labai mė­ Kaip dažnai skundžiamės, tikslų, atltrūkstame nuo tų kad turime daug darbų, kad tikslų pagrindo. Taip, draugai, traukė pečiais ir ryžtingai pa- go muziką. Kartą pas Ciurukasdieniniai visuomeniniai mes neturime nutolti nuo savo sakė: pą buvo muzikinis vakaras. — Skirtumo nematau. įpareigojimai neleidžia rim­ grupių gyvenimo, neturime Vienas pianistas paskambino Leninas mokė: čiau susikaupti kuriam nors jaustis aukštesniais už bet Bethoveno sonatą „Apassiona— Reikalas ne pavadinime! tą“, kurią Leninas gerai žino­ vienam dalykui, tuo dažnai kurį studentą, nes žmogus — Reikia ne didžiuotis garbingu mūsų tikslas. Tegul kiekvie ­ teisiname savo šlubčiojantį jo ir labai mėgo. Stasova pa­ mokymąsi. Mes karščiuojamės, nas žmogus mus domina taip, vardu, o taip gyventi, dirbti ir klausė Lenino, ar jis patenkin­ kai reikia veikti rimtai, blaš­ kaip ir ta komjaunimo darbo kovoti, kad pateisinti komu­ tas sonatos atlikimu. komės dėl mažų nepasisekimų. dalis, kurioje mes pasirelškia- nisto vardai Ką jūs manęs klausiate! Ypač išraiškingai Leninas — —atsakė Pagalvokime, ar visi mes jaus- me. Ta pati Braiant rašo: „Kai Leninas. — Kokią tumės pasitikinčiais savimi, įeinate į Lenino kabinetą, jis perskaitė tokį raštelį: „Vladi­ reikšmę turi mano nuomonė? sugebančiais blaiviai galvoti ūmai pakyla jūsų pasitikti, pa­ mirai Ujlčiau! Pasakykite, ko­ Juk aš tik muzikos mėgėjasl pavojaus valandą? Kai dėl spaudžia ranką ir pasodina į dėl nėra kaime ratams tepalo? Pažymėtinas dar vienas Le­ Lenino, tai net griežčiausias didelį gilų krėslą. Kai jūs at­ Delegatas iš Černigovo". nino bruožas — jis niekad ne­ Salėje nusijuokė. Daugeliui duodavo moralistas negalėtų rasti jo sisėdate, jis prisitraukia prie pašnekovui pajusti asmeninėje elgsenoje nė ma­ jūsų kitą krėslą, ir kiek palin­ raštelis pasirodė nekorektišku. savo pranašumo, nespaudė sa­ kęs į priekį pradeda kalbėti Bejt Leninas pareiškė, kad vo autoritetu, skaitėsi su kitų žiausios dėmelės. Kad ir kaip būdavo neramu taip, tarsi niekas pasaulyje ne­ raštelyje nėra nieko juokingo, nuomonėm, kiekviename matė jam širdyje, tačiau viską nuga­ domintų jo taip, kaip jūsų ir kad klausimas, jame iškel­ žmogų, lygų sau. Todėl taip lintis sugebėjimas susivaldy­ apsilankymas. Jis mėgsta švel­ tas, tiesiogiai liečia jo prane­ lengva buvo su Leninu, taip ti darė stiprų įspūdį. Be jokio niai pajuokaut ir linksmai šimą suvažiavime. Leninas pa­ lengva buvo šalia jo kvėpuoti. karščiavimosi jis prisiėmė di­ kvatos, klausydamas pasakoji­ sakė, kad komunistas — tai Jeigu jis matė, kad pašneko­ džiulę valdžią, be jokio karš­ mo, pavyzdžiui, apie' tai, žmogus, kuris neturi šalintis vas painiojasi prieštaravimuo­ čiavimosi susitiko akis į akį su kaip misteris Vanderlipas, už­ klausimų apie tepalą ratams, se, jis nukreipdavo jo mintį pasauline reakcija, su pilieti­ ėjus šalčiams, susipešė su kaž­ apie vinis ir apie žibalą. Ko­ teisinga kryptimi, neįželsdaniu karu, su ligomis ir nesėk­ kokiu vengru dėl poros paga­ munistas turi mokėti atsakyti mas pašnekovo savimeilės, ne­ mėmis, ir lygiai taip pat ra­ lių malkų, arba kai pašneko­ į tokius klausimus. Komunis­ apsvaigindamas, kaip tai būti­ miai sutikdavo pergales. Be vas papasakos apie juokingą tas turi žinoti, kodėl pas mus nai darydavo Plechanovas, triukšmo jis pasitraukė ligos atsitikimą traukinyje ar gat­ nėra tepalo ratams, ir turi rū­ Vladimiras Iljičius niekad ne­ metu nuo reikalų ir lygiai taip vėje. Jis ir pats mėgsta pasa­ pintis, kad jis pas valstiečius klausinėdavo, ką jūs skaitėte, pat ramiai grįžo prie savo pa­ koti juokingas istorijas, ir pa­ būtų. kaip įsisavinote perskaitytą, o Kartu su tuo Leninas mokė tiesiog reigų. Jo ramus kietumas ža­ sakoja jas meistriškai. Toks kalbėdavo atskirais dina daug daugiau pasitikėji­ pokalbis „apie nieką“ trunka savarankiškumo, iniciatyvos. klausimais ir iš atsakymų iš mo, negu pats įmantriausias neilgai. Leninas nutraukia juo­ Delegatas iš šiaurės Osetijos karto matė visas silpnas vie­ parašė: pompastiškumas. Istorijoje mes ką ir klausia: ir pašnekovui darydavosi — O kas per žmogus Har„O mūsų Christianovkoje tas, nežinojome nei vieno veikėjo, aišku, į ką kreipti didesnį dė­ dingas, kokia jo praeitis? mokykla suiro“. kuriam būtų būdinga tokia Leninas perskaitė raštelį, mesį, ties kuo padirbėti. savitvarda, kaip Leninui, net • Nors ir labiausiai būtum no­ Lenino paprastumas suda­ beviltiškiausiomis rėjęs apiberti jį klausimais, apmetė žvilgsniu salę ir vos- rydavo pačiomis savotišką pakilumo at­ bet visada išeini, stebėdama­ ne-vos šyptelėjęs tarė: dienomis. mosferą, atrodydavo, kur Le­ — Suiro? Pataisykite! musų dirbame sis, kad tu pats, užuot klausiDaugelis Praėjo dešimtmečiai. O Le­ ninas, ten negali būti tuščių komjaunimo darbą. Aišku, pa­ nėjęs, be galo daug kalbėjai, sirenkame pagrindinę kryptį, atsakinėdamas; į jo klausimus. nino žodžiai ir toliau šviečia kalbų. Lenino pavyzdys mus moko pagrindinį barą. O į antraei­ Leninas nepaprastai moka kelrode žvaigžde tarybinio neišpuikti. Išpuikti — reiškia lius dalykus numojame ranka. įtraukti pašnekovą į pokalbį Jaunimo kely. Jau minėjau, kad Leninui nustoti kovojus. Todėl Leninas „Smulkmenos!“ O kiek kartų ir nuteikti jį atvirumui. Toks smulkmenos perauga į dide­ mokėjimas/ užmegzti asmeninį nebuvo smulkmenų. Tačiau ir taip ryžtingai pasisakydavo lius klausimus. Ir nenuostabu, kontaktą, tur būt, daro dide­ tarp daugybės smulkių ir dide­ prieš įvairiausius jubiliejus. Tai buvo 1920 metų balan­ juk gyvenimas susideda iš lį poveikį žmonėms, su ku­ lių dalykų jis mokėjo atrasti svarbiausia, naujo daigus. Pir­ džio mėnesį. Kremliuje dirbo smulkmenų. Leninas mokė: riais jis nuolat behdrauja“. Mokykimės iš Iljičiaus pa­ maisiais Tarybų valdžios me­ partijos IX suvažiavimas. Bai­ negalima praeiti pro smulkme­ nas. Štai ką savo prisimini­ prastumo. Mokėkime paprastu­ tais daugelis labai mėgo žo­ giamajame posėdyje balandžio (Pabaiga sekančiame nu muose rašo Luiza Braiant: mą derinti su atsakingom pa­ džius „komunistas“ ir „ko­ 5 d. pirmininkaujantis pareiš­ munistinis“. Leninas ne kartą kė: „Pasikalbėjime su žmonėmis reigom. — Artėja penkiasdešimtme­ Leninui nėra nereikšmingų te- . Daug dėmesio Leninas sky- nurodė, kad su šiais žodžiais mų. Atsimenu, kartą kažkas iš rė Jaunimui- Užgniaužę kva- reikia elgtis labai atsargiai, tis nuo Vladimiro Lenino gi­ REDAKCINE KOLE užsienlo delegatų kalbėjo su pą, klausėsi III Visasąjunginio kad daugelis iš to, ką mes va- mimo dienos. Delegatų prašy♦ ^===5=5=: NETEISINGA ATASKAITA Vyko gyventojų surašy­ mas name, kuriame gyve­ no tik šeimos su vaikais. Žmogus, vykdęs surašymą, mėgo jumorą ir sudarė tokią ataskaitą: „Suaugu­ siųjų name daugiau negu 'vaikų. Kiekvienas berniu­ kas turi seserį. Berniukų daugiau negu mergaičių. Bevaikių šeimų nėra". Ataskaita buvo atmesta. Bet ne todėl, kad ji suda­ ryta ne pagal forma. Atas­ kaita buvo klaidinga. Ko­ dėl? PIRMASIS IR ANTRASIS Gal būt ir nepatikėsite, bet viename mieste gyve­ no du keisti dvyniai: Pir­ masis ir Antrasis. O jų keistumas slypėjo štai ka­ me. Pirmasis visuomet meluodavo pirmadieniais, antradieniais ir trečiadie­ niais, bet kitomis savaitės dienomis jis sakydavo tik tiesą. O Antrasis meluoda­ vo antradieniais, ketvirta­ dieniais ir šeštadieniais.

LOGINIAI UŽDAVINIAI Kitomis dienomis Juo ga­ lima buvo tikėti. Kažkaip aš sutikau šiuos dvynius, panašius vienas į kitą kaip du vandens lašus, ir paprašiau vieno iš jų: — Pasakyk, prašau, savo vardą. Tas be jokių svyravimų atsakė: — Pirmasis. — O pasakykit man, kuri šiandien savaitės die­ na? — toliau klausinėjau. — Vakar buvo sekma­ dienis, — atsakė vienas. — O rytoj bus penkta­ dienis, — papildė jo bro­ lis. — Palauk, kaipgi taip? — kreipiausi aš į pastarą-

jį. — Tu įsitikinęs, kad sakai tiesą? — Trečiadieniais aš vi­ sada sakau tik tiesa. — išgirdau atsakymą. Nutarę, kad daugiau su manim nėra apie ką kal­ bėti, dvyniai nuėjo, palikę mane nežinioj. Tačiau pa­ galvojęs, aš vis dėlto išsi­ aiškinau, kuris iš dviejų brolių buvo Pirmasis, ku­ ris — Antrasis. Tarp kit­ ko, iš mūsų pokalbio taip pat galima nustatyti ir sa­ vaitės dieną, kada įvyko pokalbis. Pabandykite įspėti ir lūs. SURASKITE NUSIKALTĖLĮ Buvo nužudytas Sortis Finelis. Pagal įtarimą po-

llcija areštavo trejis. Kiek­ vienas iš jų tardymo me­ tu davė sekančius parodymus: BAKAS: 1. Aš neužmušiau. 2. Aš niekada nemačiau Džo anksčiau. 3. Žinoma, aš pažįstu Sortį. D2O: 1. Aš neužmušiau. 2. Bakas ir Tipis — mar.o draugai. 3. Bakas niekada nieko neužmušė. TIPIS: 1. Aš neužmušiau. 2. Bakas meluoja, kad jis niekada anksčiau nema­ tė Džo. 3. Aš nežinau, kas už­ mušė. Jeigu tik vienas iš visų trijų teiginių melagingas ir jeigu vienas iš tardomų­ jų kaltas, tai kas gi žmog­ žudys?

Draugai, baigusiejij kaviškio S. Nėries v rinę mokyklą, kvie Jus atvykti į ruošiam karą-susitikimą, kuris | sausio mėn. 26 d. 1 Mokyklos komjauni komitetas

Filosofijos katedros tyvas reiškia nuoširdži uojautą aspirantei D R U L Y T E I dėl jos nos mirties.

Kurso draugai užjau giną Repe čk a i tę jos mylimai mamytei. & I klasikų kua

,,Tarybinio studento" cija ir VVU Komjauni mitetas Feiškia už S i dar u i Vladui, Ji mai mamytei mirus.

l

Profile for Vilniaus universitetas

Tarybinis Studentas, 1963 m. sausio 25 d. Nr. 3 (438)  

Vilniaus universiteto laikraštis. Archyvinė medžiaga

Tarybinis Studentas, 1963 m. sausio 25 d. Nr. 3 (438)  

Vilniaus universiteto laikraštis. Archyvinė medžiaga

Profile for vu_lt
Advertisement