Visų šalių proletarai, vienykitės!
r ra, jo
■I
• •
Studijoms Įpusėjus <Į'ur būt neapsiriksiu pasa ldama, kad šie mokslo meP II kurso chemikams-techĮogams bene rimčiausi. Die [ę semestro laisvalaikio Dį busimieji inžinieriai pra|do prie kursinio mašinų kalių projekto, kurį prieš lujuosius metus visi apgyL Pavasario semestro bėgye jų laukia dar du projek. O dabar tėthnologal laižiemos sesijos egzaminus, išlaikyti medžiagų atrumo ir bendrosios elektechnikos egzaminai. Trys kurso — Martinkutė Ele, Sklenikaltė Dainora ir ajevičius Leonas išlaikė s labai gerai. Kaip sako— mokslas reikalauja auPraninskaitė Vanda ir rbaltė Nijolė iš elektrohnikos gavo nepatenkinas pažymius. Dar liko du zaminal — politinė ekonoja ir mašinų detalės. Noripalinkėti būsimietsiems inieriams geros kloties, užiglant pirmąją studijų pu-
J. SUDEIKYTE ChF III k. tech. F: 15,
Jau trečioji ŠI egzaminų sesija mums jau trečioji, taigi, jau turišiokį tokį patyrimą. Kiekstengėmės greičiau ti įskaitas, kad galėtugeriau pasiruošti egzami-
Pirmasis šios sesijos egnas buvo matematinė rs zė, kursas nelengvas, taiu egzaminas parodė, kad •ai*siruošta neblogai. pa: Labai gerai egzaminui paosllruošė N. Ceknytė, I. Budry> tė, taip pat F. Šidlauskaitė, Br. Kuprytė, J. Povilauskaitė u® Dembrauskaltė ir kt. įpiif J. ULDUKYTE keli II k. III gr. mat. spec. g| L|
kil
bei >ap| tos!
♦
Pasiruošimas ir atkaklumas
nėfl ’■ eg® ti lai tiM Antro kurso II gr. matekį.fiatikai taip pat išlaikė eg zaminus. Reizultatai parodė, ul(Laip mes pasiruošėme sesi jai. Aukštosios algebros egzaminas pavyko gana neb blogai. Tenka paminėti I. Nadolinskaitę, Ig. Krasauską ir eilę kitų, kurie ej;zaj f miną išlaikė penketui. Tokių jį. draugų pas mus nemažai. Pa ^slrušimą sesijai liudija ir tai, kad ši grupė yra didžiausia, v m t 28 studentai, bet jų targ ’ ge nėra nė vieno, kurio žiJigios būtų įvertintos blogai. A. DAUNYTE V T. ’ II k. mat. spec. III gr. k), i studentė
Skolų neturi būti Si sesija III kursui yra ypatingai sunki. Jau vien tai, kad beveik visos grupės laiko po 5—6 egzaminus, rodo, kad ši sesija ne juokai. Apžvelgus išlaikytų egzaminų rezultatus, matosi, kas gerai dirbo semestro eigoje, nes pasiruošti tokiam skaičiui egzaminų tik per 20 dienų yra neįmanoma. Tegul faktai kalba patys už save: gerai sesiją laiko III k. prekių mokslo specialybės studentai. Grupėje nėra nei vieno įsiskolinimo, nors buvo laikyti šeši egzaminai, ku rių tarpe organinė ir koloidų chemijos ir kt. Geriausiai sesiją išlaikė šie studentai: Jasellonytė Sigita, Junevičiūtė Janina ir kt. Neblogus rezultatus parodė ir finansų kredito spec. stu dentai. Blogiausiai pasirodė prekybos specialybės studentai Suchanka, Minkevičius, kurie turi net po du įsiskolinimus. Kyla klausimas, kodėl taip yra? Grupėse reikėtų rim tai susirūpinti ir imtis priemonių kuo greičiau likviduo jant skolas. , R. KRIAUCIŪNAITĖ
VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO REKTORATO, PARTINIO KOMITETO, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS
Eina nuo 1950 metų
Nr. 3 (438) 1963 m. sausio 25 d.
Šiais keliais pavyzdžiais noriu pasakyti, kad katedros dėstyto jai, reikalaudami sistemingo fi zinio lavinimo pratybų lankymo, nori, kad šios pratybos, Įskai tos, PDG normų laikymas stip rintų studentų sveikatą, kad sudomintų jaunimą fiziniais
0
A
M.
Apie fizinio lavinimo KAITĄ IS
įskaita. Tai žodis, kuri rMnM girdime universiteto auditorijo se, bendrabučiuose baių.aiiuS semestro paskaitoms. Įvairios būna įskaitos, įvairūs reikalavi mai. Salia kitų dažnai linksniuoja ma ir fizinio lavinimo įskaita. Vieni, tardami šį žodį, numoja ranka, kiti susimąsto, treti ieško salės, įrankių, kur qalima bū tų padirbėti. Ir tai suprantama — šiai įskaitai išlaikyti reika lingas ne tiek teorinis, kiek fi zinis pasiruošimas. Tačiau ne vien šito reikalauja dėstytojai. Katedra įskaitas leidžia laikyti tik tiems studentams, kurie ge rai lankė pratybas. Pagrindinis katedros uždavi nys yra studentų sveikatinnumo ir fizinio pasiruošimo kėlimas. Ar įmanoma šių tikslų siekti be sistemingo ir nuoseklaus viso žmogaus organizmo ruošimo vis sudėtingesniam ir sunkes niam fiziniam darbui. Kūno kultūros teorija ir praktika sa ko, kad negalima. Visas moky mo procesas todėl ir planuoja mas taip, kad fizinis krūvis, darbas, kurį studentas turi pa daryti pratybose, didėja su kiekvienu mėnesiu, kiekvienu semestru. Sveikatingumo kėlimo meto dika nežino šuolių. Ji, kaip, pavyzdžiui, ir grūdinimasis, valios ugdymas, pagrįsta nuo sekliu laipsnišku žmogaus or ganų ir sistemų funkcionalinių sugebėjimų lavinimu. Tokį nuo seklumą negalima išlaikyti, jei gu praleidinėjamos pratybos. Tokiais atvejais neparuošta sun kesniam darbui širdis, kvėpa vimo organai, raumenys staiga perkraunami. Atsiranda įvairus skausmai, ilgai nepraeinantis nuovargis, apatija. Aišku, kad po tokių pratybų pablogėja sa vijauta, laiku nenusiramina centrinė nervų sistema, sunkiau sekasi protinis darbas. Paprastai kalbant, sveikata ne gerinama, bet gadinama. Be minėtos krūvio kreivės, kuri apima dviejų mokymo me tų kursą, dar yra laikotarpių, kai krūvis padidėja ryšium su pasiruošimu įvairioms, didelio fizinio įtempimo reikalaujan čioms PDG ir įskaitų normoms laikyti. Pavyzdžiui š. m. pavasa rio semestre, kovo mėnesį visi studentai turės su slidėmis nu slysti: moterys 3 km, vyrai 10 km. Ir ne bet kaip, o nustaty tu laiku — moterys maždaug per 22 min., vyrai per 1 vai. 5min. Apskritai imant tai ne sunki norma. Ją lengvai išlai ko tie studentai, kurie vasario ir kovo mėn. sistemingai lanko slidinėjimo pratybas. Jiems, kaip sakoma, tokie prabėgimai „tik į sveikatą eina“. Gi praleidinėjantiems pratybas studen tams slidinėjimo įskaitų ir PDG normų laikymas gali virsti rim-
tu jėgų išbandymu. Dėstytojui tenka gerai pagalvoti, ar gali ma leisti studentą į tokią kelio nę, ar prisidės š.s žygis prie sveikatos stiprinimo. O gal sli dės ir tyras žiemos oras pagul dys Jį į ligos patalą? Mes gerai žinome, kad žmo gus stiprios valios dėka gali priversti įvairias organizmo sis temas ir raumenis dirbti Jiems nepakeliamą darbą, tačiau tokie „eksperimentai“ nieko bendro neturi su sveikatingumo kėlntio uždaviniais, o kartais baigiasi ir rimtais sužalojimais. O tokių laikotarpių yra visuose semest ruose. Štai kodėl katedra griež tai reikalauja sistemingo praty bų lankymo, o į blogai praty bas lankiusio studento k'ausimą, „ar leisite laikyti fizinio la vinimo įskaitą?“, dažnai atsako ma neigiamai. Metodas — žinių patikrinimas įskaitos laikymu, gal būt, tinka teorinėms discip linoms, bet jis visai netinka fi zinio lavinimo praktikai. Katedra, rūpindamasi studen tų sveikata, visada atsižvelgia net į kitų organizacijų vykdo mas priemones. Pavyzdžiui, kiekvienų metų pavasarį ir ru denį vykdomi profsąjungų-komjaunimo masiniai bėgimai (kro sai). Šiose varžybose raginami dalyvauti visi studentai. Tokiais atvejais katedra kiekvienose pratybose išskiria laiko, kuris panaudojamas specialioms tre niruotėms.
pratimais, leistų pajusti mankš tos reikalingumą žmogaus gyve nime. Mes siekiame, kad busi mieji pedagogai, gydytojai, eko nomistai, teisininkai ir kt. savo žiniomis ir asmeniniu pavyzdžiu padėtų nešti kūno kultūrą ir sportą į žmonių buitį, kad pa tys galėtų produktyviai dirbti savo pasirinktoje specialybėje. Universitete į fizinio lavinimo pratybas kartais žiūrima kaip į papildomą krūvį studentui. Dėstytojas E. Andriulis „Tarybi niame studente“ (1963.1.11 Nr.1) kad „...sportą pagrįstai sako, reikėtų laikyti poilsiu*. Jis teisus teigdamas, kad sportas, kaitaliojamas su protiniu darbu, padeda našiau dirbti, katedra Pastaraisiais metais deda daug pastangų, kad fizinio lavinimo pratybos būtų įdoatėjęs mesnės, kad studentas, į pratybas, ne tik įsigytų . -- . kai kurių žinių, išeitų sustiprėjęs, \ . žvalesnis, bet ir sveikai pailsė jęs, su „šviežesne galva“. “ Tuo tikslu į pratybas įtraukiama '.--3 daugiau žaidiminio pobūdžio mankštų, ieškodami būdų praty bų emocialumui padidinti, atsi sakome nuobodaus tų pačių pratimų kartojimo. Tačiau dar kartą norisi pa brėžti, kad tik sistemingai lan kant fizinio lavinimo pratybas qalima gauti įskaitą, pagerinti savo sveikatą, sustiprėti, na ir pailsėti. Vyr. dėst. V. MATULAITIS 1
Kaina 2 kap.
DRAUGYSTE Spalio mėn. pas, FMF kom jaunimo organizacijos sekre torių užėjo vaikinas Iš Kau no Politechnikos Instituto. Sakėsi, kad jie. ketvirtakuršiai, nori draugauti su Uni versiteto fizikais. Buvęs kom jaunimo organizacijos sekre torius J. Grlnys rekomenda vo mus, trečiakursius, I gr. fizikus. Netrukus mes sutl-
SESIJA
BAIGTA!
Linksmų
žiemos atostogų, DRAUGAI!
komėj bevelk visą ketvirto kurso radiotechnikų grupę. Prasidėjo šiltos pažintys, gy vi pokalbiai, diskusijos spe cialybės klausimais. Mes Juos supažindinome su savo labo ratorijomis. Draugai grožėjo si mūsų pasakišku Vingio parku, gražuole pštrada, žvel gė nuo Gedimino kalno į viduramžiuose statytų bažnyčių bokštus ir šalia naujai daugiaaukščius išaugusius namus. Viskas jiems pas mus patiko. Labai kvietė atvykti pas juos. Mes prižadėjome. Dabar skrenda laiškai. nuotraukos. Draugai iš Kau no pasakoja mums, kaip ruo šiasi egzaminams, kaip sekasi įskaitos ir ruošiami projek tai, linki mums sėkmės. Mes ne|!ekame skolingi. Juk yra apie ką papasakoti, kai laikome keturis egzaminus. Po žiemos atostogų atsa kysime į jų kvietimą — mes nuvyksime pas juos.. Nors Kaunas netoliese, bet ne visi žinome, kaip gyvena, mokosi mūsų draugai-studentai kitose aukštosiose mokyk lose! Siūlome ir kitiems už megzti draugiškus ryšius su kitų aukštųjų mokyklų stu dentais. A. SABALIAUSKAITE III FMF kursas
iiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiniiiiuiiiiiiiiiiiiiiiiniiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiniiiiiiiiiuiiiiiiiiiiiiiiii>iii»i<i>i»niiiiiuiiHiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiii
Kal pabandau savęs to pa klausti, pirmiausia suabejoju — ar aš 'iš viso kada nors ti kėjau. Pabandysiu papasako ti, klek man teko susidurti su religija. Mažai kas tiki, kad aš atsi menu net savo krikštynas. Ži noma, tai nereiškia, kad aš atsimenu save nuo tada, kai tik galėjau sukelti pirmą triukšmą. Ne. Nežinau kodėl, bet mano tėvai nuvežė mane krikštyti tada, kai aš jau pa ti vaikščiojau. Man atrodo, kad man tada davė druskos ar buvo atlikta kažkokia kita procedūra — panašaus skonio. Dar atsime nu geltoną degančią žvakę. Jeigu žinočiau, kaip iš tiesų krikštijama, gal būt, prisimin čiau kitas detales, bet dabar tik prisimenu, kad nebuvau la bai laiminga. Mūsų šeima gausi: tėvas, mama ir penki vaikai. Dar pas
Nuotraukoje: Albina Vaitiekūnaitė — Ekonomikos fakulteto vakarinio skyriaus kurso •tudentė. Ji — baigusi KPI. Dirba Eidukevičiaus vardo odos-avalynės kombinato gamybos skyriaus virSininke. B. ORENTAITĖS nuotr.
jis lengvai pildydavo. Bet kai aš prašydavau, kad jis su draustų tėvą, jog tas negertų ir nevaikytų mūsų, parėjęs naktį, manęs neišklausydavo. Aš neįsivaizdavau, kaip die vulis, pats būdamas toks ge ras, gali pakęsti, kad tėvas blogai elgtųsi su mumis, ge rais valkais. O svarbiausia — kad jis mato, žino Ir tyli! papasakoti Dar noriu apie „Kristaus kūną“. Ir mano mama, ir zakristijono žmona buvo mezgėjos, todėl dažnai nueidavo viena pas ki tą. Kartą prieš Velykas mama pasiėmė kartu su savim ir ma ne. O zakristijonas tada iš pa prasčiausių miltų kepė paplo tėlius 'ir darė „sakramentus“! „Sakramentas“ apskritas, o paplotėliai stačiakampiai, tai išspaudus lieka nemažai kraš tų. Na ir prisivalgiau tada die vo kūno — visam laikui. Beje, per šias atstogas vi siems kaimynams ir giminėms smarkiai susirūpinus mūsų li kimu (nes mus paliko ir tė vas, ir mama), mano krikšta motė užvedė kalbą, kad reikė tų paruošti pirmai komunijai jauniausius broliukus. Bet taip jie ir liks nepriėję pirmos ko munijos. Dabar ir teta, dar gy venanti pas mus, apsiprato su mintimi, kad, gal būt, ir nebū tina melstis: ji mato, kad nei aš, nei sesuo, nei broliai ne simeldžia, o esam ne blogesni už kitus ir daug ką supran tam geriau negu ji. Aš nesunkiai įsitikinau, kad religija atgyveno. Juk negal’i žmogus gyventi lyg sapne. Jau ir dabar mūsų dievobai mingieji kaimynai, pasakę žmonai, kad važiuoją į Kalva riją vaikščioti „kryžiaus ke lių“, pasuka J Platelius, į Že maičių festivalį. Jie, nežino dami gamtos ir visuomenės vystymosi dėsnių, nestudijavę materializmo, neišsiaiškino, iš kur atsirado žmogus ir gyvoji gamta: jie paprasčiausiai pa matė, kad žmogus padaro vis ką. Z. JOKŠAITE KPI studentė tūs
Kaip aš nustojau
TIK ET I mus jau labai seniai gyvena teta — tėvo pusseserė. Ji — seniausia. Tėvas niekada die vą netikėjo: visada mėgdavo girtis, kad per visą savo gy venimą tik vieną kartą išpaži no kunigėliui savo nuodėmes. Ir tai ne pats. Už jį išpažintį atliko davatka. Tik dabar ne prisimenu, katras iš jų priėmė komuniją. Tačiau jis niekada nerekomendavo savęs pavyz džiu dėl savo ateistinių pažiū rų (paprasčiausiai, jis nematė jokio tikslo tikėti, bet nesmer kė ir tų, kurie tiki), todėl ne buvo ir prieš, kad mes „pri eitume prie pirmos komuni jos“. Mama laikė save tikinčia. Bet jos tautybė — latvė, o latviai daugiausia liuteronai. Ji eidavo ne į katalikų baž nyčią, o į savo maldyklą, kai atvažiuodavo jų „mokytojai“. Bet tai būdavo kartą kitą per metus. Visą likusį laiką ji ne pasigesdavo savo dievo. Mano nuomone, ji norėjo būti ne priekaištinga mama ir žmona, todėl sutiko, kad mes priimtu me tokį tikėjimą, kokį siūlo teta ir kaimynai ir kuriam „priklauso" mūsų tėvas. Ir taip, vos tik pramokau skaityti, baigusi pirmą klasę, kartu su vyresniuoju broliu ir kitais dviem mūsų namo gy ventojų vaikais pradėjau lan kyti kursus pas vieną davatką. Sėkmingai pasirodę per patik rinimą, buvome privesti išpa žinties. Mūsų „įšventinimas“ buvo gana iškilmingas. Ir da bar atsimenu smilkalais ir rū tų kvapu persisunkusią baž nyčios atmosferą. Mes, visos mergaitės, vilkėjom baltomsuknelėm. Komunijos ėjom eilėmis, tvarkingai, — tai dar
labiau didino įspūdį. Namie mUsų „įšventinimas“ irgi bu vo atšvęstas, todėl mums atro dė, kad mes pradedame tikrai reikšmingą savo gyvenimo eta pą. Nenuostabu, kad buvome pasiryžę sąžiningai atlikti vis ką, ko iš mūsų buvo norima. Ir tikrai, gana dažnai eida vom į bažnyčią, dalyvaudavom net apeigose — kunigui po ko jom barstėm gėlytes šventinių procesijų metu (man tai labai patiko), vėliau nešdavom kaspinus, pritvirtintus prie bažnytinlų vėliavų. Teta Ir kaimynai buvo mumis patenkinti, o tai glostė mūsų savimeilę: mes buvome „geri valkai“. Atsimenu, kar tą net susapnavau švenčiausią ją pas save. Kai papasakojau savo sapną, visi nusprendė, kad aš labai Jau gera, nes ne visi vaikai taip sapnuoja, ne visus pati Marija šaukiasi. Tik tie poteriai nebuvo pa tinkamas daiktas. Kad Ir kaip besistengdavau melstis nuošir džiai, vis tiek tuoj pat sugau davau save, kad lūpos šnibž da, o galva dirba sau ir gal voji, pvz., kaip tas dievas lai kosi ten, pakibęs pačioj palu bėj, virš altoriaus. Angelai, aišku, gali skraidyti, nes turi sparnus, o dievulis — be sparnų, mėlynais ilgais marš kiniais apsivilkęs. Melsdavo mės ir vakarais. Tada lūpos šnibždėdavo tą patĮ, ką ir baž nyčioj, tik galvoj sukdavosi kitos mintys — ką čia dar už siklojus, kad nebūtų taip šalta miegoti. Neretai užsimanydavau ko nors paprašyti „gerojo dievuliuko“, pvz., gauti penketą iš lietuvių kalbos diktanto ar aritmetikos. Šiuos mano no-