rbo romantika
ATEIS NAUJAS BŪRYS o " o o ° tą o ® O = ° o ° ° o => □ a
Mūsų korespondentas kreipėsi J priėmimo komisiJos sekretorių drg. P. Kūrį su prašymu pasidalinti mintimis apie priėmimo ko misijos darbą. KAIP VYKSTA ŠIUO METU DOKUMENTŲ PRIĖMIMAS Į ĮVAIRIUS FAKULTETUS? Šiuo metu, t. y. VII. 15 dienai, nuiversiteto priėmimo komisija gavo 728 pareiškimus: Į Chemijos fakulteta — 96 pareiškimai, į Teisės — 31, į Medicinos — 97, į Istorijos ir filologijos — 203, į Gam-
tos — 52; į Fizikos ir ma tematikos — 94; į Ekono mikos — 155. KAIP DALYVAUJA VI SUOMENINES ORGANIKOMPLEKZACIJOS TUOJANT PIRMĄ KURSĄ? Aktyviai dalyvauja visuomeninių organizacijų atstovai. Priėmimo komisi jos nariais yra LLKJS Vil niaus miesto komiteto, LKP Lenino RK, universiteto komjaunimo komiteto, uni versiteto partinio komiteto ir vietkomo atstovai. Jie dalyvauja svarstant stojan-
MŪSŲ INTERVIU
člųjų dokumentus. Su stojančiųjų dokumentais susipažįsta fakultetų komjaunimo biurų sekretoriai. .................................. AR PASIKEITĖ SUDĖ TIS (SOCIALINE, PROFESINE IR T. T.) ŽMONIŲ, NORINČIŲ STUDIJUOTI UNIVERSITETE? Dauguma stojančiųjų — darbininkų, kolūkiečių vai kai. Žymi dalis — su prak tinio darbo stažu. AR DAUG ŠIAIS ME TAIS STOJA ŽMONIŲ SU ĮMONIŲ IR KOLŪKIŲ NUKREIPIMAIS? Šiuo metu yra 10 pa reiškimų į Ekonomikos fa kultetą.
° o I
o
Vinį šaltų proletarai, vienykitis! rčiai auga muro siena Norva išų tarybiniame ūkyje! Čia dirba Fizikos ir matematikos fakulteto d e n t ai._________________
IENOS PAMAINOS DIENORAŠTIS
■ Šeštadienis. . . Rytas, vidurn'jlenis ir vakaras. Universite1SO kiemas prikimštas mašinų, ssB ellal studentų, dūdų ora,le$tras, tylįs ir vėl grojąs . ■ ršus, įvairūs reporteriai ir ,eB P visokie šnekorlai. Balza-Pifl čia imtų aprašinėti, kaip :oHsdė universiteto sienos, dū le ■. kad virš Jn kabėjo ,■ nsparantai, pasiūti iš tokios N ir tokios medžiagos, ap1 '■ ytų, kaip atrodė kolūkių , ■ šinos bei jų vairuotojai ir jį m gi užsimintų, kad muzikan tė laikė rankose dūdas, tiesa, nį naujas, bet dar ir nesenas, kurios lyg veidrodžiai blizgėHsaulėje. Čia Balzakui tektų ■įprašyti, nes saulė nešvietė, ir dūdos dideliam skaitytojų iaKivyllmul negalėjo blizgėti sSlėje, kurią dengė tiršti, grėsmingai nukarę debesys, iš kurių kiekvieną minutę galėjo pasipilti sodrus, šiltas vasaros lietus — jeigu ne tai, tai bent prašiai būtų pasakęs Turgeas. šifl Hemingvėjus šaltakraujiškai bitų padėjęs tašką ir pasa...|kę „Nieko nebuvo. Per" maįspūdžių“. .■Čia, tur būt, ir bus teisin'o| msia. Pajudėjome, Na ir gerai i\^~ tl seniai taip reikėjo, VlliizHms gatvelės", po jų jau nebe cifl lnius, ir dar toliau vien ke51 li|s kelias. . . mi Į Žemaitiją, prie Minijos — J-myn! Važiuojame. Burzgia . d storas, pro ausis švilpia vėmirga kilometrų stulpai. ;GM Atvažiavome. ■H Kalnas duonos, ežeras piene . cisterna ,,solldolo“ — va‘’dl*1rieniaujame. Čiauškėdami ■siritame į minkštus patalus g išsitiesiame horizontalioje '■idėtyje — šauktukų arba formoje — kaip U 1k austukų lomioje Kaip i j'.m patogiau. Kai kas jau'ima Jfl larkti. Saldžių sapnų, kolegos!
C
BIRŽELIO 30 • LIEPOS 1 D. Išaušo puikus, bet apsiniau 1 ks sekmadienio rytas. Danguj k)i rojo debesų ____ kavalkai, graid( ■ ndami pasitaikius pirmai I ragai mus sušlapinti. ■ Girgžda sąnariai, trata kauI i. girdisi „ūū“ ir ,,aa I es keliamės. Netrukus pus o mes žmonės kultū> ličiai. ngi, tad keliaujame po vie JS1 I lą. du ir po daugiau į Miniją I raustis. Atėjome. Tačiau nesI ėjome net įbristi, kaip praI iuro buvęs pono UlUvJ, dievo O |<"abar L ;jau :žmonių ___ __ dangus. PaĮ'Pylė. . . Pasipylė H2O šaltas I šlapias, ir mes parbėgome I amo. I Kai kas juokiasi, kai kas I yksta, o kai kas nusispiovė ir č I I nėjo persirengti. I Sekmadienis tai sekmadieI is, bet reikia suorganizuoti I irtuvę, stalą ir sėdėjimo prie mones. Ir mes plušame, pluI 'ame.
Jau saulelė į vakarus kryps ta. Mūsų nosys po truputį vis tįsta Mat iš katilų kvapai įmantriausi rangos Tuoj kirvius, Plūklus, Lopetas Į šaukštus Pakeis mūsų rankos. Pirmyn prie katilo! Ura! Valio! Ilgiausių metų šeiminin kėms! . . Maitinamės. . . Artėja vakaras. Nuotaika tokia lyriška, minkšta, Jau paskutiniu spindulėliu Saulė moja. Ateis naktis tamsi. . . Ach, kur gi, kur gi Tu brangioji, Kur Mano mylima esi? Rytoj į darbą. Labanaktis... Išaušo rytelis, nukrito rasužėlė — jauni broleliai ir se selės į kelelį išėjo. O tas ke lelis vingiavo raitės ne pro uošvės dvarelį, bet pro kol ūkio laukelius plačiuosius prie karvidės ir kiaulidės didžio sios. Jauni berneliai brolužė liai, jaunos seselės lelijėlės atėjo, sustojo, ant akmenų krūvelės prisėdo. Pypkeles kū. renom, su pirmininku kalbeles porinom. Aprodė jis mums turtus didžiuosius — vietas, kur pirmiau karvidės buvo, o dabar karvės į laukus išbėgo ir pievose ganosi, matėm kiau les didžiausias ir paršelius ma žiausius, matėm ir tuos, ku riuos galėsim suvalgyti. Džiaugės mūsų širdelės, kad į tokį turtingą kolūkį pataikėm. Taip mums bekalbant, besirokuojant pietauti metais atėjo. O po pietų vėl į namelius traukėm, daineles dainavom.
LIEPOS 2 — LIEPOS 5 D. Keliamės septintą vai., nes reikia pavalgyti ir aštuntą — į darbą. Atrodo — teks rim čiau susigriebti, dalis žmonių kasa pamatų duobę, dalis beto nuoja. Plušame nuo aštuonių iki pirmos. Dienos saulėtos, vi si išsirengę lyg pliaže. Tik riausiai įdegsim kaip negrai. Slenka valandos, kyla saulė aukštyn, mes dirbame ir ilsi mės, ilsimės ir dirbame. Atei na pietūs, po pietų dar trys valandos darbo ir vėliau lais valaikis. Visi kaip vienas traukiame Į Miniją, atsigaivi name jos vandenyje ir — kas kur. Lošiame tinklinį, klausome muzikos, kartais sugalvojame netgi pašokti. Ir vėl naktis, vėl rytas, die na ir vakaras. Vėl darbas ir truputis laisvų valandėlių, ku rios praslenka lyg vienas mirksnis. Taip diena iš <Jienos. Taip ir slenka dienos. Viena, dvi, trys.... Praslenka antradienis, atei na trečiadienis, prabėga ket virtadienis, penktadienis. Ry toj vėl šeštadienis...
LIEPOS 6 — LIEPOS 7 D. Pačios geriausios savaitės dienos. Šeštadienį dirbame be pietų pertraukos iki dviejų. Jau po truputį matosi mūsų darbo vaisiai — kyla pamatai aukštyn, po truputį, bet aukš tyn. Duobės kontūrai taip pat ryškėja. Sekmadienį pir mininkas žadėjo nuvežti mus į Palangą. Jei švies saulė, galė sim puikiai pasimaudyti ir pasikaitinti saulutėje. ...Kaip ten buvo, kaip nuti ko, niekam nesakysiu, pasaky siu tik tiek, kad po sekmadie nio ateina sunkiausia žmogui diena — pirmadienis. LIEPOS 8 — LIEPOS 11 D. Pirmadienis... Slenkam. Slenka visi ir visi taikstosi arba tyko kur prigulti. Be to, dar sugedo klimatas — saulu tę motulę debesėliai užklojo, vėjužėlis švilpia, kaukia — lietutį neša. Atrodo, šią savaitę nebebus gero oro. Pratraukiam pirmadienį ir ki tas dienas, artėja paskutinė darbo diena. Pamatai taip pat baigiami, duobė jau užbaigta, dalis eina į kitą brigadą kas ti naujų duobių. Paskutinę dieną (ketvirtadienį) visi vie ningai griebiame kirvius, plūk tus, lopetas ir užbaigiame. Prasideda didieji skaičiavimai, kiek uždirbom ir kiek pravalgėm. Suvalgėm daug, padlrbom dar daugiau! Tikėjomės išleistuvių, ko nors skysto ir kieto. Atrodo, išleistuvėms bus makaronų katilas. Valio! Tegyvuoja ma karonai! Pasidarysime vegeta rais iir — Ilgiausių metų pirmininkui! P. S. Draugiškas patarimas įpėdiniams. Netikėkit, oi, ne tikėkit pirmininko kalbelėm — saldžios, labai saldžios jo kalbelės. Tikėkit savo galve lėm ir rankelėm.
FILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO REKTORATO, PARTINIO KOMITETO, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS Kiną nuo 1950 med(
Nr. 23 (458) 1963 m. liepos mėn. 20 d.
EITĖSI pamainos. Uni
kieme spūstis. Kversiteto Apie komjaunuolišką Mašinos ir žmonės, žmonės...
Man labai sunku surasti vaikus. Kur jie? Nejaugi iš sibėgiojo? Ne, štai jie, įrau dę, spindinčiomis akimis, nu gairintais laukų vėjo veidais, vis su studentais atsisveikinti negali. Stovi jų būryje, adre sais keičiasi, rankas vieni ki tiems spaudžia. Susibičiuliavo bendrą darbą dirbdami, bend rą mūrą kolūkinėse statybose mūrydami. Aš nugriebiau už rankos Surą Lysenko, žvitriaakę, su kaspinėliais kaselėse mergytę. — Sveika, Surka! Oho, kaip tu saule nusvilusi! Ar nenusi bodo? — Kur ten! — blyksi dan tukais Sura ir pūslėtus delnus rodo. — Dirbom — dulkės rūko. Smagumėlis... Ir Gena Zaicevas, ir balta plaukiai broliai Muravjovai, ir broliai Griškevičiai, ir Setkovskaja Jadvyga. Visas. bū rys saulės išbučiuotų darbinin kų! Šaunuoliai! Smagu. Baisiai smagu, kad mūsų puikusis komjaunoliškas darbas — auklėt mums patikėtus vaikus —- įgavo sparnus. Kad tik jie, sparnai, nepalūžtų, kad tik sutvirtėtų. Juk tiek dar kelio į žmonių širdis nuskristi liko, Tačiau kaip patys studentai i tai žiūri? — Kaip vaikai? — klausiu pamainų sekretorius. — Geri vaikai. Klauso.
■Darbo romantika
A. Puškino v. kolūkyje dirba filologai. Jų sienlaikraščiai, visada, įdomūs...
V. VAICEKAUSKAS
Dirba. Buvo ir nesusipratimų. Taip, nesusipratimų tokia me darbe būna. Dirbti su žmo nėmis — ne malkas skaldyti. Ten, skiedryne, atsistoji, taukšt — ir nesvarbu, kokio storio pliauska atplyšo, vis tiek sudegs. O čia, su vaikais, rei kalingas didelis taktas, kant rybė, nuoširdumas, ir. pasaky. čiau, užsispyrimas, protingas užsispyrimas. Visko nelšvar dinsi. Svarbiausia žinoti, kad vaikai ypač jautrūs juos su pančiai aplinkai. Užtat ir mū sų elgesys turi būti atatinka mas. ...Viskas buvo gerai. Senas, baltaūsis vežikas vakarais at veždavo bidoną pieno ir, išri denęs jį iš ratų, pašaukdavo vaikus. — Triūbyklt, vaikai. Nuo pienelio šimtą metų gyvensit, — juokdavosi senis, o paskui užsiropš ant pasėstės, pypkę išsitrauks, nukabins žemyn pavargusias kojas ir pučia dūmą — laukia kol studentai bidoną ištuštins. O ten, po klevu, rūksta virykla — studentės vakarienę verda. Nusimaudę sugrįžta vy rai. Paskui visi susėda ratu, ir jaunas balsas užtraukia: .„Piaun broliukai žalioj lan koj“. Mataruoja dėdulė kojomis — patinka studentų daina, jaunystę primena. Seniau taip nebūdavo... Klausosi studentų dainos ir keturi valkai. Gerai traukia vyrai. Už širdies grie bia. Ir taip kiekvieną vakarą, kai tik saulė raudonų duknų patalus pasikloja, kai tik nusi maudę namo sugrįžta vyrai. Ir staiga dingo laikrodis. Tai buvo vakare, kai vaikinai džiaustė ant tvoros išmazgotus marškinius. Padėjo ant suole lio ir dingo. Susėdo valgyti, tačiau nie kas nepajudino šaukšto. 20 porų akių žiūrėjo į galustalė je sėdinčius paauglius. Jie. „Nedora 'veislė!“ — sakė pikti studentų žvilgsniai. Ta čiau „nukentėjusis“ buvo pro tingas žmogus. — Palaukit, palaukit, — palikau prie kaip juk aš laikrodį siloso kapoklės. Iš tikrųjų,
ten palikau. Ach, koks! — nuoširdžiai pasigailėjo jis. Įtampa atslūgo. O reikėjo tik užrikti ant vaikų, tik rei kėjo pradėti ..tardymą“ ir vis kas būtų žuvę. Dėstytojas pa sielgė teisingai. Jis pasakė studentams: — Laikrodį pavogė. Tačiau mes apie tai nieko nežinom... Net nekalbam. Supratot? Studentai suprato. Ir tada prabilo vaikinuko sąžinė. Po poros dienų laikrodis buvo pa dėtas toje pačioje vietoje, ir niekam nekilo mintis staiga paklausti vaikų — iš kur gi laikrodis atsirado? Komjau nuoliams buvo aišku ir taip. Taip pasielgė ekonomistų pirmoji pamaina Ukmergės ra jone. O chemikai pasielgė priešingai. Jų stovykloje nie kas nieko nepavogė, niekas nieko neprimušė, tačiau ketu ri paaugliai atsisakė kartu dirbti su studentais. įsivaizduokit: štai chemikų būrys, o štai jie, keturi vaiki nukai. Chemikai — vyrai sąmojingi. Plykst, plykst vis su žodelyčiais, vis su nešvan kybėmis, net mažiausią darbą dirbdami. Susirinks į krūvą ir dalijasi ,,vyriškomis“ paslap timis, o jie. vaikai, atokiau stovi. Jiems negalima drauge, juk jie gali nugirsti tai, kas tik vyrus liečia. Kokia chameleoniška pažiū ra! Draugai studentai, jeigu jau negalima vaikams klausyti „vyriškų“ pokalbių, tada iš viso tokių pokalbių nereikia. Bet ką čia tie pokalbiai. Koks studentų elgesys! Chemikai J vaikus žiurėjo kaip Į nusikal tėlius, kolonistus, kurių, rodos, niekas nepakeistų! Sudarė tokią atmosferą, kad vai kai norėjo bėgti namo. Kai pamainos atvažiavo Į Vilnių, vaikai buvo užėję į komjauni mo komitetą. Mes Jų paklau sėme: — Ar norite dar važiuoti Į stovyklas? — Norime, tik ne su che mikais, — atsakė valkai. Ir jie išvažiavo pas teisininkus. Pamainos sekretorius Saka lauskas šitą įvykį aiškina taip: (Nukelta i 2 psl.)