hinc iturad. astra 1
W::::;S:OO s.
vilnensis
1W m.
Rugsėjo 15 d. Penktadienis Kaina 2 kap.
Vilniaus Universiteto savaitraštis LEIDŽIAMAS NUO 1950 M.
BALANDŽIO 15 D.
Nr. 17 (1475)
„KIEKVIENAS AKIMIRKSNIS -TAI PASIRINKIMAS“ VILNIAUS UNIVERSITETO REKTORIAUS PROF JONO KUBILIAUS KALBA IŠKILMINGAME NAUJŲ! MOKSLO METŲ ATIDARYME I989. 09. OI
Gaubiami svečiai, garbingi profesoriai, dėstytojai, mieli ko legos studentai, vasaros keliai, išbarstę mus po visą Lietuvą bei svečius kraštus, rudeniop daro lankstą ir grįžta atgal. Mes ir vėd stovime prie se nosios mūsų Almae Matris slenksčio. Nesakau eilinį sykį — kaip sakydavau, kai pra bėgančius metus žymėdavo skai čiai, o ne reikšmingi įvykiai. Ir kaipgi juos galėjome kitaip įvardyti, jeigu jų seka tebuvo monotoniškas to paties karto jimasis, slinktis iš inercijos, galbūt tik absurdo ir netikru mo nuotaikos augo ir dar — vi dinis protestas, noras kažką keis ti ir netikėjimas, kad ką nors būtų įmanoma pakeisti. Ta čiau galop mūsų pavergėjų uoliai ręstos užtvaros nebeatlaikė to vidinio spaudimo — o joms trakštelėjus, mes atga vome pasitikėjimą savimi ir ryžtą veikti. Sakytum, tik dabar prisiminėme— be fizinės, dar egzistuoja dvasios jėga, ir prieš šią jėgą nieko negali nei smurtas, nei prievarta. To ji dvasios jėga — tai pats žmo niškumas, ir jinai savo galią praras nebent tada, kai baig sis žmonijos istorija. Taigi, grįžtame į Universitetą praturtėję patirtimi ir kupini naujų užmojų. Kadangi vasara nebuvo tik poilsis, Tie du taip greit pralėkę mėnesiai — tai žy giai ir ekspedicijos, pažintis su dar nematytomis vietomis ir susitikimai su įdomiais žmonė mis, piketai, akcijos, koncertai bei ekologiniai maršai per Lie tuvą. O visa apvainikavo Bal tijos kelias. Baltijos kelias, kurį mes nutiesėme kaip trijų tautų vienybės ir ryžto simbolį Bal tijos kelias, kurį mes išgrindėme širdžių ištikimybe, artimo meilės ir bičiulystės jausmais. Ir šis grindinys bus tvirtesnis už akmeninį. Sis grindinys veda mus į laisvą ir nepriklausomą gyvenimą. Į tokį gyvenimą, ku riame žmonių likimų netrina totalitarizmo mašinos dantračiai,
kuriame skleidžiasi tiesa ir žmoniškumas. Dabar turime įro dyti sau ir pasauliui, jog esame verti tokio gyvenimo. Todėl sakau, kad žingsniai, kuriuos štai žengiame, pra verdami Universiteto rūmų du ris, — tai to paties Baltijos ke lio tęsinys. Juk laisvė negali būti deklaruojama jokiomis rezoliucijomis ar pareiškimais. Laisvu būnama. Kad esi lais vas, teigi kiekvienu savo bu vimo akimirksniu. Juk kiekvie nas akimirksnis — tai pasirin kimas. Žinoma, kasdienos aki mirksniais tasai rinkimasis tarp gėrio ir pikto, taip tiesos ir melo neatrodo itin reikšmin gas, nei ką nors daug lemiantis. Bet juk kaip mažyčiai gėrio tru piniai ilgainiui įplieskia didžią ją žmoniškumo šviesą, taip iš pažiūros nekaltas nereiklu mas sau veda į tą sielos glebumą, kuriame bręsta pikčiau sios nuodėmės bei nusikalti mai. Jeigu ligi to ir neprieina ma, tai vis tiek liekama toje pa ribio zonoje, kurioje tarpsta prisitaikėliškumas, miesčioniška savinauda, egoistinis veidmainingumas. Vidutinybe, mosuo janti trispalve, mums gali daugiau bėdų pridaryti nei atvi romis kortomis lpšiąs priešas. Ir nebūkime aklai išdidūs — prisipažinkime, jog toji nereik lumo sau sėkla glūdi kiekvieno iš mūsų sieloje. Tačiau ne nuo ko nors kito, tik nuo mūsų pa čių priklauso, ar leisime jai prasikalti ir subrandinti pikty bės vaisius. Tik kuo mūsų pa čių priklauso, būsime laisvi ar nebūsime. Juk pajutome — lais vė iš vidaus, iš sielos gelmių skleidžiasi. Ir kai šis dvasinės laisvės paukštis ištiesia savo sparnus, nusvyra rankos pasa los medžiokliams, užlūžta bal sai jų ideologiniams varovams, cypteli ir suglaudžia ausis ska likai, ką tik šiepę dantis ir ti kėjęsi grobio. Demagogija, smur tas ir prievarta pajunta savo bejėgiškumą. O visa žmonijos istorija liudija, kad tai —- pa
tys tikriausi ženklai, kurie pranaušauja imperijos saulėlydį. Mūsų laikas — jokia išimtis, nors kai kam šią paprastą tie są ir labai sunku pripažinti. Neatsitiktinai nuo šito pradedu savo šventinę kalbą. Tai, man atrodo, — viena iš svarbiausių šiandienos mūsų problemų. Da bar, kai apie Baltijos valsty bių okupaciją bei ryžtą atkur ti nepriklausomą Lietuvą pra šnekome iš aukščiausių tribūnų, kai imamės praktinių veiksmų savo tikslams įgyvendinti, kai kam rūpestis dvasios laisve re gisi jau nueitas etapas, bau gus trypčiojimas vietoje, taigi — vakarykštė diena. Žinoma, ekonominio savarankiškumo pro jektai, politinės reformos, antimilitaristinės akcijos svarbu, dargi labai svarbu, ir paika bū tų ginčyti šių darbų reikšmingu mą. Tačiau skubėdami septinmyliais žingsniais nepamirškime ir tų šaltinių, iš kurių trykšta mūsų gyvastingumo vandenys ir ties kuriais susisiekia visų mūsų tautos giminių bei šeimų šaknys. Turiu omeny tą paslap tingą, galbūt metafizinį tauti nės laisvės ir ištikimybės jai pojūtį, kurį ne tik kad sunku paaiškinti, bet ir apibūdinti žo džiais. Argi įmanu kokiomis nors sąvokomis nusakyti ar racionalios logiškos dėsniais pagrįsti veikimą tos mįslingos jėgos, kur mūsų senelius, tė vus, brolius ir seseris, nublokš tus prie poliarinio rato, iš kankintus, jau merdinčius, ver tė šnabždėti tą vienitelį žo dį — žodį, kurį tariant prieš akis vėrėsi gimtinės laukai, kloniai, Slėniai ir kuris jiems buvo daugiau nei paprastas žo dis? Argi įmanu kokiomis nors priežastimis paaiškinti dažnusyk iš pažiūros beviltišką, bepras mį mūsų brolių priešinimąsi tiek rudojo, tie raudonojo maro už krato nešiotojams? Argi įmanu pasakyti, kas skatino mūsų miestų ir kaimų žmones atstah nėti tuos griaunamus ir vėl tarsi iš žemės dygstančius kry
žius ant kalno, į kurj dabar |au tiesus kelias veda? Tai — šir dies balso pagimdyti poelgiai bei veiksmai, o širdies kalba yra anapus gramatikos, lygu jos nulemti poelgiai bei veiks mai — anapus racionalios fizi kos. Ir be šio1 metafizinio dva sinės laisvės pojūčio mes tebū sime tik prekeiviai, kurie eko nominės naudos matais seikėja, kiek jiem naudinga būti laisviems ir kiek — baudžiauninkais, be šio pojūčio mes tebusime tik šalti politikai, kuriems sulaužy ti likimai bei mirtis bus ne dau giau nei teisinė lygtis, kurios sprendinys nebeturi nei jokios reikšmės, nei jokios įtakos šiandieniniam. gyvenimui. Ap leidę ir išdidžiai paniekinę dva šią, mes nė nepajusim, kaip vėl atsidursime pasaulyje, kuriame viską lemia fizinė jėga ir stip resniojo teisė. Neturėkim iliuzijų, kad su šiuo (pasauliu jau nutraukėme visus saitus. Juk realiai jame gyvename. Kai imperijos sim boliu virtusiame mieste aukš čiausios valdžios vyrai pareiš kia, jog pokariu susiklosčiusi Europos situacija — nepajudi narna realybė, kurios nebeįma noma kvestionuoti nepaisant jos [juridinio teisėtumo ar neteisė tumo, sunkiai gali patikėti „naujojo mąstymo" nuoširdu mu. Juk jeigu taip, tai lemia muo(ju istorijos veiksniu pripa žįstama esant ne kas kitas, o ekspansionistinis militarizmas. „Trečiųjų" šalių laisvės kaina pirktas Europos stabilumas — gal ir pusiausvyra, bet tai — nepatvari ir tikrojo saugumo negarantuojanti pusiausvyra. Ir ant neteisybės apmatų pastatyti bendri Europos namai tiems, kurių balsai ginklo jėga už čiaupti, bus ne namai, o rezer vatas. Jeigu tokie „namai" bū tų suręsti, tai reikštų ne iš minties, bet sukto gudrumo, ne žmoniškumo, bet grobuoniš ko instinkto triumfą. Tad Vi durio Europa, kurios pariby ir mes esam, šiandien neramiai
šurmuliuojanti Vidurio Euro pa, galima sakyti, darosi ta vieta, kur sprendžiasi ne tik atskirų tautų, bet ir visuotinio teisingumo, humanistinių prin cipų likimas. Ar pakaks mums dvasios stiprybės ištverti musu laukiantiems išmėginimams. ar pakaks mums dvasios orumo išlikti garbingiems, teisingiems netgi tada, jeigu mūsų nedrau gai griebtųsi melo, šmeižtų ar netgi atviro smurto? Ar pakaks mums dvasios laisvės, iki jinai iš dvasinio fenomeno taps gy venimo realybe? Tai itin aktualūs šiandien klausimai ir kiekvienam iš mūsų skyrium, ir visiems sykiu. Bet ne vien todėl šia tema prade jau šiemetinę savo šventinę kalbą. Juk dvasios laisvė — tai ir per šimtmečius nenutrūkstan ti, nuolatos besitęsianti, bet nė mažumėlę nesenkant, vis tokia pat gyvybinga Universiteto tra dicija. Tai tradicija, be kurios neįsivaizduojamas Universiteto buvimas. Žinoma, ne visados palankiai klostėsi istorinės ap linkybės, kad ji netrukdoma ir nevaržoma galėtų rutuliotis. Betgi viešas, oficialus Almae Matris gyvenimas — tai tik da lis akademinio gyvenimo. Atkaklios vienišių pastangos, prbtokoluose nefiksuojami nu tarimai, slaptos draugijos, ma šonų ložės... — lygu vaikštant senųjų rūmų galerijomis ar klaidžiojant po daugybę kits ki tą tarsi pratęsiančių kiemelių esi apimamas mistiškos, vidur amžišku paslaptingumu dvel kiančios nuotaikos, lygu ke liaudamas Universiteto istorijos labirintais pajunti keistą rrųs tingumą, nuo pašalinės ausies slepiamų diskusijų įkarštį, tą nerimą, kuris visados lydi ne legalių sambūrių veiklą. Argi mums nežinoma toji „neprogra minių", ligi panaktų užsitęsian čių pokalbių, ginčų, svarsty mų nuotaika, argi mums neteko
Nukelta į 2 p.