visu savią vKGbčcaj&A,vienyuizes f
caRVBims sr.ci nencas
LEIDŽIAMAS NUO 1950 METŲ BALANDŽIO 15 D.
k Nr. 13 (1432)
1988 M. BALANDŽIO 8 D. PENKTADIENIS
VILNIAUS DARBO RAUDONOSIOS VĖLIAVOS IR TAUTŲ DRAUGYSTĖS ORDINŲ VALSTYBINIO V. KAPSUKO UNIVERSITETO REKTORATO, PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ SAVAITRASTIS iiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiniiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiniiiiiiiiiiiiiiiiiuiiiiiiiiiiiiiiiiiiJiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiii
KAINA 2 KAP.
Sveikiname
Mokymas, auklėjimas: problemos
Variacijos stipendijų tema šių metų kovo 11 dienos „T. S." numeryje išspausdintas O. Markevičiaus straipsnis „Už ką mes gauname stipendiją?", ku riame autorius kelta opias sti pendijų skirstymo problemas, siūlo filologijos fakultete pa keisti stipendijų skirtymo tvar ką, t. y. stipendijas skirstyti ne specialybėms (kaip tai da roma visame Universitete), o skir ti visam fakultetui. O Markevi čius remiasi tuo, kad fakultete besimokančių rusų kalbos spe cialybės studentų ir iš dalies lituanistų pažangumas yra že mesnis, negu kitų specialybių studentų. Straipsnyje iškeltas problemas komentuoja filologijos fakulte to prodekanas R. Sideravlčius: Dalis straipsnyje pateiktų faktų yra netikslūs, arba sub jektyviai nušviesti. Autorius ra šo, kad „senosios sistemos ne sutiko atmesti mūsų dekanatas. Nors fakulteto mokslinėje tary boje šis mūsų, studentų pasiū lymas ir susilaukė daugumos pritarimo.. ." Kiek man yra ži noma. fakulteto mokslinėje ta ryboje šis klausimas svarstytas nebuvo. Už šį nutarimą stojo tik fakulteto komjaunimo ko miteto sekretorė R. Vickienė ir O. Markevičius. Paklaustas, kie no tai nuomonė, kas pasisakė už tokį stipendijų skirstymo principą, jis atsakė, kad gali „surašyti protokolą". Bet juk tai paradoksas! Kaip galima teigti, kad pasiūlymas „susilaukė dau gumos pritarimo", neišklausius kitų specialybių studentų nuo, manės? Tuo pačiu, argi gali de kanatas, remdamasis neįvyku sio posėdžio protokolu, keisti stipendijų skirstymo sistemą? .. Autorius teigia, kad ir litua nistai, ir rusistai, ir „užsienie čiai" — makosi panašių discip linų ir laiko panašius egzami nus. Bet čia pat jis lygina nepa lyginamus dalykus — dabartinės lietuvių kalbos egzaminą litua nistams ir leksikos egzaminą „užsieniečiams"... Beje, dėl geresnio užsienio kalbas studijuojančių pasiruoši mo — tam yra susiklosčiusios objektyvios aplinkybės: jau pats rusistų stojamųjų egzaminų praeinamasis balas yra žemesnis už „užsieniečių", vadinasi į užr sienio kalbų specialybes ateina žmonės, turintys geresnį pa siruošimą. Antra vertus, pa žiūrėję į tvarkaraštį, matome, kad lituanistai ir rusistai turi mažiau pratybų ir daugiau ben drų .paskaitų. Todėl kitų specia lybių studentai gali geriau pasi ruošti sesijai ir, tuo pačiu, ger resniais pažymiais laikyti egza minus. Apie perlaikymus mano nuo monė tokia: už vieną perlaiky tą egzaminą studentas gali gau ti minimalią stipendiją, bet tik po tų, kurie neperlaikinėjo eg zaminų. Už du perlaikymus, ne gali būti nė kalbos apie stipen diją, nes jau seniai laikas baig ti su „studentavimo" loterija — kai studentas nesimoko ir tiki si kelis kartus eidamas j egza miną ištraukti lengvą klausimą. Atitinkamą painiavą į šios se sijos stipendijų skirstymą įnešė skaičiavimo mašina (toks skirs
tymas Universitete buvo prakti kuojamas pirmą kartą — aut. past.). Ji kol kas nefiksuoja se sijos metu .vykusių perlaiky mų, todėl jos atsakymus teko koreguoti. Tačiau į jos progra mą buvo įvesti skolininkai, to dėl jie tikrai negavo stipendi jų. Grįžtant prie ankstesnės pro blemos, galiu pridurti, kad jei gu fakulteto komjaunimo ko miteto ir mokslinės tarybos bendrame posėdyje, išklausius visų specialybių atstovų — bal savimo, o ne protokolo surašy mo keliu bus nutarta keisti sti pendijų išmokėjimo tvarką ar įnešti į ją kokias nors pataisas, tokiu atveju, manau, bus galima kreiptis į rektoratą su prašy mu. Tačiau kol kas rektorato įsakymas yra bendras visiems Universiteto fakultetams. Visiškai netikęs yra teiginys, kad kitose Sąjungos aukštosiose mokyklose studentai jau seniai stipendiją skirsto patys. Jis nu girstas ir nepagrįstas. Tarybų Sąjungoje labai daug aukštųjų mokyklų ir tvarka jose įvairi. Straipsnyje „Už ką mes gau name stipendiją", siūloma ne gaunantiems stipendijos studen tams, kurių bloga materialinė padėtis, skirti iš profsąjungos
fondų bent minimalią stipendiją. Universiteto studentų profsą jungos komiteto pirmininkas V. Skinderskls: Iš savo lėšų profsąjunga ne gali mokėti stipendijų, nes ne turi tokių įgaliojimų. Parašius studentui pareiškimą, galima iš duoti tik vienkartinę pašalpą. Tačiau profsąjunga gali skirti papildomas stipendijas studen tams, kurie neturi tėvų, tėvai yra invalidai arba patys studen tai yra valstybės išlaikomi. To kiu atveju fakultetai turi pateikt ti profsąjungai duomenis apie šiuos studentus, neužmiršti nu rodyti sesijos egzaminų pažy mių taip pat ar neturi tas stu dentas skolų. Jeigu duomenys bus pateikti laiku — iki birželio pabaigos, tuomet tokie studen tai gaus minimalią stipendiją. Studentai, kurių gyvenimo sąly gos yra sunkios, kaip nurodyta straipsnyje (turi daug brolių, seserų, sunki tėvų materialinė padėtis — aut. past.), grupės sprendimu taip pat gali pateikti duomenis. Jų kandidatūras svarstysime. VU MAK-o nuomonė — ki tame laikraščio numeryje.
Užrašė Darius TARASEVIČIUS
Nerasime Lietuvoje matemati ko, negirdėjusio profesoriaus Petro Katiliaus. Jis — iš pirmų jų profesionalių Lietuvos matema tikų. Nebelabai jaunas, tik tri mečiu jaunesnis už mūsų nera mųjį dvidešimtąjį amžių. Išvydo saulę netoli anuometinės Mari jampolės esančiuose Katiliškiuose, taigi suvalkietis. Sakoma, idea lių žmonių nėra. Ko gero nėra, tačiau pažįstanfiems profesorių lengviau įsivaizduoti šimtapro centinį inteligentą. Bekeliaudamas iš vaikystės pa kliuvo Kapsuko gimnazijon. O netrukus atšniokštė pirmasis pa saulinis karas, ir vienutėlį nubloš-
Ar tik paroda? S. m. 03.28. — 04.02. dienomis Dailės institute veikė jaunųjų menlnkų Danielės Vyšniauskaitės, Artūro Makštučio ir Gedimino Urbono paroda „Gamta mumyse". Tai jau dėsninga, kad jaunimas vienokia ar kitokia forma prabyj žmonių sąmonę ir verčia susi mąstyti, sustoti ir apsidairyti... Juk dabar mes visi supratome, kad mus supanti gamta neamži na, supratome, kad jau laikas Įra šyti ją Į „raudonąją knygą" ir globoti. Simboliais šnekama parodoje, sutirštinamos gyvenimo spalvos, išrenkami tik kai kurie etiudai iš mus supančios aplinkos, vėliau užaštrinami ir it strėlės paleidžia mi j mus — žiūrovus. Akcentuo tina ir tai, kad paroda neliko pa syvia detale instituto fojė. Eks pozicija davė postūmį, ir prie au torių ėmė jungtis bendraminčiai, norintys išplėsti ir papildyti pir muosius. Ketvirtą eksponavimo dieną jau buvo susikūręs dešim ties žmonių būrelis „žaliasis la pas". Jo tikslas kurti, nenurimti, ieškoti būdų priversti žiūrovą su simąstyti ir prisidėti saugant gamtą. Būrelyje gali dalyvau ti visi, kas pritaria ir jau su pranta sprendžiamos problemos svarbą. Būrelyje nėra nei vado vo, nei įstatų, bet yra tikslas. Būrelio nariai ne tik kūrybiniu, bet ir fiziniu darbu ruošiasi glo boti gamtą. Bus ruošiamos talkos tvarkant aplinką. Ką gali dešim tis kita jaunų entuziastų! Tik riausiai nieko. Jie kol kas suvar žyti Įvairiausių apribojimų: antai negali rengti parodų mieste, tie siog gatvėje, o juk tuomet dau giau praeivių sustotų, gal kuris iš jų grįžęs „pasodintų medį"!
Tačiau tik lašas po lašo akmenį pratašo. Vienas „Žalias lapas", antras, trečias... Ir štai jau su žaliavo medis — gyvybės medis,
teikiantis mums šešėlį, šnaresį ir gyvenimo prasmę.
Gintaras KUDABA
Jau lauktume pasakojimo apie gabumus, pagyrimus. Verčiau pa pasakosime, kaip eidavo Vorone že vakarais j saugomas valdas arbūzų. Ieškoma taip: jšliauži ir ritiesi. Klausimas: kas gali įsirem ti j šoną? Atsakymas: kas atsi rems, tą j užantį. Per karantinus Lietuvon, per gimnaziją universitetan, vos atsivėrusian Kaune. Keli begraužiantys matematiką, nauji dėstytojai, trūksta literatūros. Kur ten iki dabartinių studentų marių. Ta čiau charakteris — visada vyriš kai. Baigęs universitetą ir gavęs Humbolto stipendiją atsiduria Heidelberge. Ne kiekvienas tokį girdėjęs, bet universitetas — nuo keturioliktojo amžiaus. Vo kiška tvarka. Užtat studentams būdavo galima per šventes važi nėti karietom miesto gatvėm dainuojat savo rimtumu dabartinei mūsų estradai nusileidžiančias daineles. Miestelėnas numodavo ranka — žinia, studentai. Apgynus daktaro darbą iš geo metrijos, prasideda darbas uni versitete. Iki šiolei ir toliau. Įvairiaplaniai darbai, žmonių kolekty vai, kuriems teko vadovauti. Pa rašyti geometrijos pagrindiniai vadovėliai aukštųjų mokyklų stu dentams. Gauti vardai ir premi jos. Tačiau svarbiausia ir sunkiau sia: pelnyta neginčytina pagar ba. Ne ta, formali, kurią atneša titulai ar kiti atributai, o ta, gi luminė, kurią suteikia gebėjimas pakilti virš kasdienybės, smulkių rūpesčių. Pakilti sunku. Bet ki taip neįmanoma įteigti jaunie siems, kad mokslas — tai ne tik informacija, bet ir kūrimo dva sia, širdies dosnumas. Tuos nuoširdžiai padrikus žo džius atvėsins profesoriaus autoironija: „Begyvendamas išme ta žmogus gerąsias savybes. Ir aš vieną beturiu — niekad ne vėluoju į posėdžius ir paskai tas". Profesorius Petras Katilius pa dėjo ne vieną kertinį Lietuvos matematikos rūmų akmenį. Tie akmenys stambūs ir labai vietoj. O beįsidrąsinanti saulė neša mūsų linkėjimus. Lai šypsosi. Aš tuoniasdešimt penkeri nebe taip mažai — ir kaip gražu!
Danielė Vyšniauskaitė. Evoliucija.
Artūras Makšfutis. Oras.
kė j Voronežą. Ten buvo pabė gėlių gimnazija. Vardiname mo kytojus: Jonas Jablonskis, Juozas Balčikonis, Pranas Mašiotas, Mar celinas Sikšnys-Siaulėniškis, Zig mas Žemaitis.
Autoriaus nuotr.
R.
KASUBA