raRvsinis
visą saliu PRot€cawL&i,vi€nyiar€5j
III ••• ••*
Is
LEIDŽIAMAS NUO 1S5*
METŲ BALANDŽIO 15 D.
I Nr. 13(1352)
1986 M. BALANDŽIO 8
ANTRADIENIS
LNIAUS DARBO RAUDONOSIOS VĖLIAVOS IR TAUTŲ DRAUGYSTĖS ORDINŲ VALSTYBINIO V. KAPSUKO (IVERSITETO REKTORATO, PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ SAVAITRAŠTIS
A TSKP XXVII SUVAŽIAVIMO NUTARIMŲ ŠVIESOJE
NIVERSITETO VEIKLOS UŽDAVINIAI REKTORIAUS, JONO
PROF.
KUBILIAUS
BA UNIVERSITETO AK-
0 SUSIRINKIME ĮSPAUNAMA SUTRUMPINTA]
■'seniai pasibaigęs TSKP ■'II suvažiavimas buvo labai ^Bmis šalies gyvenimo įvykis, ^fcetu ne tik buvo išanali^B mūsų visuomenės raida, Mškai ir principingai įvertinta I^Bariusi padėtis, bet ir nu jos tolesnės veiklos gaiKaip delegatas, galiu pasajog pats išskirtiniausias žiavimo bruožas buvo jo Aiškumas ir kritiškumas1 — ypač akivaizdžios buvo pa gos apie viską kalbėti tieir atvirai, nebijota parodyti ___ usių problemų sudėtingumo, J ieškota būdų, kaip jas Irti. Ir dar — suvažiavime ai rodo ir jo nutarimai — ai jautėsi ryžtingas noras aliai keisti daugelį nusisto siu ir, galima sakyti, tradiis tapusių mąstymo ir veik■sablonų. Pirmiausia, rutiniš■1, baimę rodyti savo kūryH iniciatyvą, daryti ne taip, H daro kiti, kaip yra įprasta, I ir aiškiai suprantant, jog I ^efektyvu, neprasminga. I rižiu, dabar svarstydami 4 tolesnės veiklos gaires, ne atsisakyti esamos padėidealizavimo ir pabandyti pažiūrėti blaiviu, kritiniu [sniu. Bet kritiškumas tik atveju yra veiksmingas, kai pozityvus, t. y. kai juo sie>a išsiaiškinti realią būklę, ri negali būti ignoruojama, kai irtle apie naujus uždavinius '■ystymosi perspektyvas. O J kritika tik išryškina , _ j. trūus ir problemas, bet nauji yiniai keliami faktiškai neint kritikos apnuogintos tiks’ tai ‘ i suprantama, kad iš 1 kritiškumo nieko gero nena tikėtis. ’kia šiandien mūsų Univer3 veiklos būklė, kokios lemos čia aktualiausios ir ais būdais derėtų jas spręs? I '■ kalbama apie aukštąją >4 kaip apie specialistų ■ i-UlO ip -• • instituciją, dažniausiai
I
operuojama Skaičiais. Bet šian dien turėtų būti šnekama pir miausia ne apie kiekybę, o apie kokybę. Tiesa, ši šneka žymiai sunkesnė. Ir ne vien to dėl, kad kokybę sunkiau išma tuoti, bet pirmiausia, matyt, to dėl, jog čia rezultatai nėra tokie džiuginantys. Neperdėsime ir ne vien tuščiai girsimės sakyda mi, jog su kiekvienais metais gerėja mūsų specialistų ruošimo kokybė. Tačiau kita vertus, auga ir jiems keliami reikalavi mai, sudėtingėja prieš juos iš kylančios problemos. Toks spe cialistas, kuris buvo geras va kar, mūsų jau nebegali paten kinti šiandien. Neišleisdami iš akių auklėjamojo darbo, mes turime ypač gerinti studentų profesinį ruošimą. Žinant, kad socialinė techninė pažanga, kuri XXVII Partijos suvažiavime iškelta kaip strate ginis visos mūsų veiklos tikslas, neįmanoma be kvalifikuotų dar buotojų, galima drąsiai tvirtinti, jog specialistų paruošimo koky bės gerinimas yra itin svarbus šiandienos uždavinys. Spręsdami šį uždavinį, mes turime ryžtingai padidinti reik lumą sau ir studentams. Dėsty tojai, katedros, dekanatai, pro rektoriai privalo sąžiningai ir nuolatos rūpintis dėstymo turi niu, normalių mokymo pro ceso sąlygų plėtojimu, darbo ir akademine drausme, Žodžiu, turi sąžiningai atlikti savo darbą. Suprantama, mokytis turi patys studentai, Tie, kurie nenori ar nesugeba mokytis, turi palikti aukštąją mokyklą ir eiti ten, kur duos daugiau naudos. Ir kuo greičiau, tuo geriau. Jo kio tempimo ar pritempimo čia nereikia. Juk tempdami ir pri tempdami mes tik apgauname patys save ir tuo pačiu visuo menę, o ir pačiam jaunuoliui darome žalą. Jeigu keliame tikslą paruošti aukštojoje mo kykloje kvalifikuotai praktinei veiklai tinkančius specialistus,
tai turime visapusiškai ugdyti jų savarankiškumą, atsakomybę už savo elgesį ir veiklą. Ma tyt, ir mokymo procese, pana šiai kaip auklėjime, studentas turi būti ne tik mokomas ir auklėjamas, bet visų pirma pats turi mokytis ir auklėtis. Tik būdamas mokymo ir auklėjimo proceso subjektas, o ne šalia šio proceso esantis objektas, bu simasis specialistas gali jau aukštojoje mokykloje įgyti be ne svarbiausius profesinius savo veiklos įgūdžius. Tačiau šią studentų savarankišką veiklą turime organizuoti, vairuoti, nu kreipti ir kontroliuoti, o ne abejingai stebėti. Abejingumas pedagoginiame darbe — didelė blogybė. Gerbiami draugai! Jeigu Uni akadeversitete dar šlubuoja minė drausmė (ypač ekonominės kibernetikos ir finansų ir filologijos fakultetų kai kuriose specialybėse), tai visų pirma kalti dėstytojai, katedros, Norėtųsi, kad ir komjaunimo organizacija būtų reiklesnė savo nariams, efektyviai padėtų ugdyti būti nas specialisto savybes — draus mingumą, pareigingumą. Negalima išleisti iš akių ir būtinumo pakoreguoti mokymo planus — derėtų atsisakyti kar tais metai iš metų niekuo ne papildomų paskaitų kursų ir didinti valandų skaičių semina rams, pratyboms, geriau panau doti kitas savarankiško darbo formas. Paskaitos turėtų liesti tik kardinalias, principines dės tomo dalyko problemas, pačias naujausias vienos ar kitos mokslo šakos tendencijas. Tobulinant specialistų profesinį ruošimą, reikia daugiau dėme sio kreipti į praktikas. Juk joms skirta apie 20—25 proc. studentų mokymosi laiko. Tiesa, pastaraisiais metais čia reikalai pagerėjo. Peržiūrė tos praktikų programos ir nu matytas kompleksinis planas vi sam studijų laikotarpiui. Atsi žvelgiant į bendrojo lavinimo ir
mokyklų reformą, profesinių nuo antrojo semestro jau vykdoma mokomoji pedagoginė praktika neatsitraukiant nuo mokyGerai praktika mo proceso. atliekama organizacijose, su ku riomis Universitetas yra suda ręs sutartis. Pramonės ekono mikos fakultetas gražiai bendra darbiauja su Vilniaus plastmasi nių dirbinių gamykla, gamybi niu susivienijimu „Elfą", Uk mergės Meskupo baldų fabriku; su Šilufizikos ' fakultetas mokykla; tės 4-ja vidurine filologijos fakultetas — su Vilniaus m. 21, 22, S. Nėries, Panevėžio 2-ja, Utenos 4-ja ir ki tomis vidurinėmis mokyklomis. Šiais pavyzdžiais turėtų pa sekti matematikos, gamtos, istorijos ir kiti fakultetai. Tačiau praktikų organizavimo darbe yra ir trūkumų, Katedros, dekanatai per mažai domisi praktikų turiniu, laiku su bazėmis nesuderina grafikų, neteisingai planuoja atskirų dėstytojų pedagoginius krūvius. Kai kurie dėstytojai-praktikų vado vai nepakankamai domisi studentų darbu, retai būna praktikos vietose. Todėl šlubuoja studentų drausmė. Kalbėdami apie mokymosi reikalus, negalime nutylėti ir nespecialybių disciplinų studijavim6 klausimo. Visi mūsų studen tai, nepriklausomai nuo pasirink tos specialybės, studijuoja, kaip gerai žinoma, visuomenės moks lus. Kol kas dar neišgyvendin ta tradicija šių mokslų studijas traktuoti ypatingai, išskirtinai. Bet toks traktavimas slepia iš esmės niekuo nepagrįstą spe cialybės ir visuomenės mokslų priešpriešą, kuri negali nepa kenkti būsimo specialisto geram paruošimui. Ir visai nesvarbu, ar toks traktavimas kyla iš vi suomenės, ar iš konkrečių moks lų atstovų. Visais atvejais jis — nepakankamo dalykų supra timo priežastis. Absoliučiai vi sos disciplinos, dėstomos Uni versitete, yra tam tikros mokslo teorijos, tam tikra žinių sankau pa. Marksistinis visuomenės mokslas, kaip moksline metodo logija besiremiantis, turi tą ypa tybę, kad moksliškumas čia ne sikerta su ideologiškumu, o priešingai, tik moksliškumu tam tikra socialinė pozicija čia ir tegali būti išreikšta. Būtent to dėl Partijos XXVII suvažiavi mo dokumentuose ir atkreipia mas dėmesys į būtinumą sieti visuomenės tyrinėjimus su rea lia praktika, o ne bandyti praktiką įsprausti į kažkokius visuomenės tyrinėjimus su reasingai suformuluotus tiesos rėmus. Žodžiu, reikia kelti visuomenės disciplinų dės'tymo teorinį lygį. Baigdami kalbėti apie moky mosi proceso reikalus, negalime neužsiminti apie studijuojančių jų aprūpinimą literatūra bei apie leidybos reikalus apskritai. Ši problema darosi ypač aktuali, jeigu mokymosi procesas prade damas orientuoti į studijų sa-
J
l
D-
J S i
KAINA 2 KAJ>.
Jf
f f t
varankiškumą. Kokia šiuo metu mokomosios literatūroos būklė Universitete? Reikia pasakyti, jog aprūpini mas vadovėliais su kiekvienais metais gerėja, tačiau esama padėtis mūsų anaiptol dar nega li patenkinti. Pirmiausia, per nelyg maži išleidžiamos moko mosios literatūros tiražai. O ne sant galimybių juos padidinti, mums lieka vienas būdas — sumaniau tvarkyti bei paskirstyti turimus fondus. Tačiau čia dar labai daug trūkumų. Fakultetai per menkai bendradarbiauja su moksline biblioteka, užsakoma daug nereikalingų vadovėlių, tuo tarpu būtiniausi paliekami be dėmesio. Ne visiškai panaudojame ir savo galimybes. Mokomosios literatūros stygių galėtų suma žinti Universiteto leidybos sky rius, tačiau ir jo veikloje dar daug „duobių". Žinoma, galė tume pasiteisinti: trūksta po pieriaus. Tačiau argi ne mūsų pačių kaltė, kad kiekvienais metais pasirodo daug mažai rei kalingų ar net visiškai nebūtinų leidinių, kad kai kurių jų apimtis didesnė, negu reikia stu dentui? O kur dar planavimo bėdos? Vieni autoriai vėluoja, kiti, energingesni bei sumanesni, užbėga jiems už akių — taip suyra visi planai, atsiranda sti chiškumo, padrikumo. Leidžia ma ne tai, ko labiausiai reikia, o koks rankraštis guli po ranka. Universitetas yra ne tik mo kymo, bet ir mokslo įstaiga. Mokymo-auklėjimo procesas bei mokslo tyrimo darbas čia eina koja kojon. Tai, sakyčiau, yra didelis mūsų privalumas. Juk geras šiuolaikinis specialistas gali būti paruoštas tik ten, kur vyrauja mokslinė-kūrybinė at mosfera, kur ne tik kartojamos senos tiesos, bet ir siekiama at verti naujus pažinimo akira čius. O bendravimas su jauni mu skatina pasitempti ir mūsų dėstytojus, mokslininkus. Moks lo tyrimo darbas todėl nėra nei priedas prie aukštosios mokyk los darbo, nei kažkokia auto nomiška jos veiklos sritis. Jis leidžia ne tik kelti ruošiamų specialistų lygį, bet ir priside da prie mokslinės-techninės mūsų visuomenės pažangos. O juk ją partija laiko svarbiausiu liaudies ūkio intensyvumo sver tu. Ir suvažiavime buvo kelia mas uždavinys energingai orien tuoti mokslą į liaudies ūkio techninio modernizavimo reik mes, glaudžiau sieti jį su ga myba, naudoti šiems tikslams naujas, tobulesnes integracijos ir sąveikos formas, sparčiau dieg ti tyrimų rezultatus į praktiką, padidinti akademinių ir šakinių institutų darbo, aukštųjų mo kyklų mokslinio potencialo efektyvumą, pagerinti moksli ninkų pamainos rengimą. Parti ja reikalauja iš pagrindų re konstruoti liaudies ūkį remian tis naujausiais mokslo ir tech nikos laimėjimais, užtikrinti to bulėjimą avangardinėmis jų (nukelta į 2 psl.)