hinc iturad astra Spalio
31 Ketvirtadienis 1991 m. Kaina 10 kap.
VUnįaus_ Lhūverstteto savaitraštis Nr. 10 (1514)
LEIDŽIAMAS NUO 1950 M. BALANDŽIO 15 D.
LAPKRIČIO 1-OJI MIRUSIŲJŲ PAGERBIMO DIENA FINANSAI, DOVANOS IR Pokalbis su VU bibliotekos direktore čiene
IR DIEVO ANGELŲ MALDA
B. Butkevi
—
TEGUL VĖLES NEMATOMAIS
TAKELIAIS LYDI,
KOL NENUTRŪKO JŲ GIESMĖS GAIDA,—
KLAUSYKITĖS: VĖLĖ PRAGYDO! L. Andriekus Evaldas
4
IGNATAVIČIUS
ŠERMENYS mirusių karti tarmė mirusių vardai lengvi — vandenų blausioj gelmėj aniuolų, skaisčioj erdvėj mirusių karti tarmė šermenų žirgai širmi — gena žirgus artimi gerdami ir verkdami
A. P. Gerbiamoji direktore, tai, kad biblioteka priklausė Universitetui, matyt, lėmė, kad Įr visą sovletinj laikotarpi ji troško Išlikti „universalia", at vira pasauliui?
B. B. Be abejo, turėdami 441 partnerį visose pasaulio šalyse, mes nebuvom ir nesam izoliuo ti. Anais sovietiniais laikais iš taigoms Lietuvoje buvo riboja ma turėti asmeninių ryšių su kokiu nors žmogumi užsienyje. Tad bibliotekai tekdavo tuos kontaktus slėpti. Dabar mes su pasididžiavimu galim pasakyti, kad įvairiose pasaulio šalyse gyvenantys lietuviai siunčia knygas jau 15—20 metų. Di džiai juos gerbdami, mes pa darėme bibliotekoje jų vardo kolekcijas. Š. m. spalio 11 d. vienam iš tokių bibliotekos me cenatų Vaclovui DARGUŽIUI (Andreas Hoferiui) iš Šveicari jos iškilmingai buvo suteiktas Vilniaus universiteto Garbės daktaro vardas. A. P. Išlatsvėjus visuomenei, didėja jos kontaktai su pasau liu. Tai pastebima ir Universi tete, jo bibliotekos veikloje. Jūsų biblioteka gauna daug siuntų iš (vairių šalių. Gal pa minėtumėte keletą iš jų?
mirusių karti tarmė verksmo grumstas gomury vyrių girgždesys — jame tavo balsų uždarys
B. B. Įsiminė Fisher ir Suhrkamp leidyklų dovana — be veik 900 visiškai naujų kny gų. Anot vokiečių, toks siunti
nys nesudarė jiems jokių prob lemų. Stokholmo universiteto biblioteka mums irgi perdavė įvairių mokslo sričių knygų. Taip pat gavom didelę siuntų iš įvairių Švedijos leidyklų — per 700 knygų. O Čikagoje esantis Balzeko lietuvių kultū ros muziejus padovanojo 2000 leidinių. Tai daugiausia — se nos lietuviškos knygos, išleistos užsienyje. Grožinę literatūrą, o taip pat ekonomikos, fizikos, chemijos mokslų knygas gau-. šiai siunčia Kongreso bibliote ka Vašingtone. Didelę dovaną gavome iš Amerikos lietuvių (per 350 knygų). Siunčia mums knygas JAV Lenkų mokslo ir kultūros centras, Marijos Auk štai tytės centras Kanadoje ir daug privačių asmenų iš viso pasaulio. Pastaruoju metu daug knygų užsienio kalbomis įsigyja ka tedros arba atskiri fakultetai. Tai labai puiku! Tačiau daro ma viena klaida: visa tai „pas lepiama" katedroje ar kuriame nors kitame universiteto pada linyje. Reiktų suprasti, kad knygos, kurios nepatenka į bib lioteką, neatsispindi bendruose bibliotekos kataloguose. Aš esu įsitikinusi, kad mes nesame per tekę knygų užsienio kalbomis, ir kur ji bebūtų tokia knyga, ji gali būti įdomi platesniam Nukelta į 2 psl.
Antanas VAIČIULAITIS
4.
VALGYSIME SKANIAU?
ŠIOJI YRA VĖLIŲ BUVEINĖ
*
— Šioji yra vėlių buveinė, dvasių miestas. Ir tu esi vėlė. Mes tave alsuojam: kvepia iš tavęs žiedai ir žemė. Gaivus tu būsi, kol tave lydės atsiminimai: malda, verksmai, meilingi žodžiai ir sapnai. Kai jie užges — išbluks ir tavo vardas. Kaip mes, tada ir tu pavirsi šio didžio miesto oriniais ženklais, Gūdžiu balsu. Dabar mums dvelkia nuo tavęs iš žemės atnešta gėlė. Jos žiedas linksmina šešėlių karalystę ir tylos buveinę.
Iš eilėraščių rinkinio „Ir atlėkė volungė“
Dabar ilsėk ramiai,
Paukščius išleidęs, — Ruduo jau toks vėlus! Ruduo — toks išdaigus, o tavo veidas
Vis ta pačia ramybe dvelkia —
Ramybe
apšarmojusių
šilų.
L. Andriekus
Vilniaus miesto valdybos 1991 m. rugsėjo 13 d. potvar kiu į privatizavimo programą numatoma įtraukti visuomeni nio maitinimo įmonę „Studen tai", be kitų aukštųjų mokyklų maitinimo įstaigų jungiančią ir Vilniaus universiteto valgyklas bei bufetus. Komentuodamas šį potvarkį VU Cklo direktorius A. KUN DROTAS pasakė: — Patalpos, kuriose pagal nuomos sutarti yra įsikūrusi VU Įmonė „Studentai" ir ten esanti įranga, yra Universiteto nuosavybė, ir VU Rektoratas jokiu būdu nesutiks, kad visa tai būtų privatizuojama. Mes nusiuntėme Vilniaus miesto valdybai raštą, kuriame protestuojame prieš tokį kiši mąsi j Universiteto vidaus rei kalus, tuo pažeidžiamas univer siteto Statutas. Taip pat pasiūlė me iki 1992 m. sausio 1 d. lik viduoti VU jmonę „Studentai", kaip nuostolingą, o jos vietoje
leisti kurtis smelkesnėms akci nėms bendrovėms ir privačioms įmonėms, kurios galėtų nuomo ti VU patalpas. Priešingu atve ju, pažadėjome kitais metais su VU įmone „Studentai" nutrauk ti nuomos sutartį. Taigi, anksčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip, VU maitini mo įstaigų struktūra ir priklau somybė pasikeis. O kas pasikeis pačiose valgyklose? — Joms bus nutrauktos visos valstybinės dotacijos, ir todėl neišvengiamai pakils kainos. Iki šiol kainos Universiteto valgyk lose yra šiek tiek mažesnės, ne gu kitur, o tai nelogiška, nes šiose valgyklose gali pietauti ne tik studentai. Dėl dirbtinai ma žesnių kalnų taip pat nukenčia ir patiekalų kokybė. Studentų interesai dėl kalnų pakėlimo neturėtų nukentėti — pinigines kompensacijas gaus kiekvienas studentas. j Dangis GUDELIS
1991.
Universitos Vilnensis
ATKURTA UNIVERSITETO MOTERŲ ASOCIACIJA
FINANSAI, DOVANOS IR Atkelta iš 1 psl. skaitytojų ratui, o aplenkę bib lioteką, tokios knygos lieka ži nomos mažai žmonių grupei. Labai gaila, bet biblioteka ne gali nieko pakeisti, reikia, kad visi universitete tai suprastų ir patys būtų suinteresuoti tu rimos informacijos geranoriškų pasidalinimu su kolegomis. A. F. Žodžiu, kai trūksta va liutos, literatūros įsigijimo bū du belieka dovana. . . 3. B. ... arba mainai. Tiesa, per metus biblioteka gauna 3500 invaliutinių rublių. Būda mi Jungtinių tautų organizaci jos (JTO) depozitaru, mes kas met turėdavom mokėti 700 in valiutinių rublių kasmetinį na rio mokestį. Dabar, kai Lietuva tapo JTO nare, mūsų bibliote ka šią literatūrą turėtų gauti nemokamai. JTO fondas pasta ruoju metu labai naudojamas įvairiems įstatymams ruošti, nes čia esanti medžiaga atspindi padėtį visame pasaulyje ekono mikos, žemes ūkio, kultūros, švietimo, žmogaus teisių ir ki tais klausimais. Mažai bibliote ka gauna pinigų užsakyti žur nalus už valiutą. Ateinančiais metais paskirta 8.700 JAV do lerių. Už juos mes užsakysime 7 pavadinimų žurnalų. Tai tik rai menkas saičius, bet padėtis yra tokia. Vėl gi lieka mainai, o jie taip pat ne adekvatūs: mūsų biblioteka gauna knygas, pirktas įvairiose šalyse už va liutą, o mes siunčiame — už rublius įsigytus leidinius. Mūsų partneriai . gauna Vilniaus uni versiteto matematikos, kalboty ros, baltistikos mokslo darbų, kurie turi pasaulinį pripažini mą. Mainų keliu kasmet bib lioteka gauna per 10.000 leidi nių. Ir visai suprantama, kad mainų keliu gauti žurnalus yra labai sunku, nes tai dideli pi nigai. Apskritai, bręsta pasau lio bibliotekos mintis, kad mai nai taps nereikalingi, nes kiek viena biblioteka galės nusipirk ti, kas jai įdomu. Mums, Lietu vos bibliotekoms, tai bus dide lis smūgis, nes kol kas didžiau sia dauguma užsienyje leistų knygų kaip tik patenka į mū sų bibliotekas mainų keliu. A. P. Kažkada, LDK laikais VU bibliotekos fondai per 200 metų pasipildė tik 6 000 leidi nių. . . Gerą biblioteką apibū dina ne tik knygų gausa, bet ir techninė įranga. Civilizuotų kraštų bibliotekos yra nemažai pažengusios šia linkme. B. B. Mūsuose taip, kaip yra, kol dros koncepcijos, žiūrio į bibliotekų ciją Lietuvoje.
viskas liks nebus ben bendro po automatiza
A. P. Iš Jūsų tono suprantu, kad ši problema tebelieka?
B. B. Taip, nors mes ir daro me šiokių tokių „žaidimų" (taip aš vadinu automatizaciją). Pvz., Universitetas nupirko vieną Vo kietijos gamybos kompiuterį, ir tai, kas buvo mūsų Skaičia vimo centro mašinoje, jau per rašyta į jį. Tad anksčiau turė to vargo dėl ryšio sii Skaičia vimo centru, dabar nebeturime.
Bįįjlioteka turi planų šioje sri tyje, bet vėlgi reikalingi pini gai įsigyti technikai. A. P. Galbūt į naują pastatą iškeliaus buvę specfondal?
B. B. Ne, toje bibliotekoje bus komplektuojami tik naujie ji leidiniai. O specfondai, ku rių buvo 180.000, pereina į bendruosius bibliotekos fondus ir lieka centrinėse patalpose. A. P. Kiekviena epocha pa lieka savo anspaudą bibliote koje. LDK laikais irgi būta specfondų — ten kalintos ere tiškosios knygos. Kažkada 80 proc. fondų sudarė teologinė li teratūra. Nejučia kyla asocia cija su sovietų teologija — marksizmu. Koks šių kiiygų li kimas? Vyliuos!, kad jėzuitiški metodai, tarkim, deginimas, ne bus taikomi, nors paminklų nie kintojų pirštai, kaip sakoma, il giB. B. Tikėkimės, kad tokie žmonės neprieis prie tų knygų. O šiaip, būtų, žinoma, keista, jeigu Universitetas imtų ir iš mestų jas. Mokslas yra moks las, politika eina savo keliu, o knygos turi likti visiems lai kams.
A. P. Taip, tačiau jeigu jos lieka neatverstos? Aš turiu omeny tą liūdnąją statistiką — 15 proc. jaunimo neperskaito per metus nė vienos knygos, 30 proc. — vos vieną ar dvi. Žodžiu, pusė jaunų žmonių ne skaito.
B. B. Biblioteka čia vargiai kuo gali padėti. Iš patirties žinau, kad studentai mažai skai to grožinę literatūrą, ištisi fa kultetai nesidomi ja. Pastaruo ju metu, žinoma, atsiranda kitų priežasčių. Studentai fiziškai nebeturi kada atsiversti kny gų, jeigu jie nori sekti periodiką. Ir, apskritai, kuri biblioteka gali priversti žmogų skaityti, jei iš mažens jie neturi tokio poreikio? A. P. Kokia bibliotekos ateitis? B. B. Pagrindinė bibliotekos problema šiandien — naujos bibliotekos statyba Saulėtekyje ir dabartinės bibliotekos auto matizacija. 1989 m. birželio mė nesyje buvo suvesti bibliotekos pastato konkurso rezultatai. Konkursą laimėjo Vilniaus Ko munalinio ūkio projektavimo instituto darbuotojai A. Guzas, S. Malikėnas ir R. Perkauskas. Konkursą organizavo Vilniaus universitetas ir Lietuvos archi tektų sąjunga. Dabar jau suda ryta grupė žmonių (2 žmonės iš bibliotekininkystės katedrų ir 3 — bibliotekos darbuoto jai), kurie kartu su architek tais, laimėjusiais konkursą, ruoš darbo brėžinius. Tai turėtų už trukti porą metų. 1994—1995 metais planuojama pradėti nau jos bibliotekos statybą. Bibliotekos automatizacijos reikalai turėtų pajudėti, jei universitetas įsigys reikalingą techninę įrangą, kuri turėtų bū ti centriniuose universiteto rū muose. Kalbėjosi Algirdas PALECKIS
10.31
Spalio 24-ąją į Universiteto palaikyti tarptautinį bendradar rektorato posėdžių salę susirin biavimą, skatinti intelektualinį atsto ko daugiau nei dvi dešimtys vystymąsi ir švietimą, vyresniųjų kursų studenčių bei vauti Universiteto moteris, tarp jų. dėstytojų, pasiryžusių atkurti - tautinėse organizacijose, skatin ti moterų žinių ir sugebėjimų VU Moterų asociaciją. panaudojimą įvairių problemų Dar 1919 m. grupė Kanados, sprendimuose. Didžiosios Britanijos ir JAV Pasak Filologijos fakulteto do universitetų absolvenčių įkūrė centės M. A. Pavilionienės, tai moterų, turinčių aukštąjį išsila būtų Lietuvos moterų Universi vinimą, organizaciją. Šiuo me tetų sąjungos, sukurtos dar tu jai priklauso apie 200 000 1928 m. Kaune, tradicijų tąsa. narių iš 56 šalių. Prieš II-ąjį šios organizacijos pasaulin; karą visoje Centrinė Gerbdamos praeities tradicijas, atsižvelgda je Europoje, Baltijos šalyse vei mos į Tarptautinės universitetų kė, ir gana aktyviai, šios orga nizacijos padaliniai. Nors for moterų federacijos veiklą, mes maliai prieš II-ąjį pasaulinį ka norime kurti naujas tradicijas, rą ryšiai tarp federacijos ir jos t. y. mes kviečiame į organizaOrganizacijos padalinių nutrūko, pavieniai cųą ir vyrus. tikslas — ne tik padėti mergi kontaktai su įvairiomis šalimis noms ir moterims siekti mokslo, egzistavo visą laiką. Tarptautinė universitetų mo tobulėti, nusimesti nepasitikėji terų federacija yra nevyriausy mo, nepilnavertiškumo naštą, ir binė organizacija, pasiryžusi skatinti visuomenę humaniškiau keisti merginų ir moterų padėtį pažvelgti į vyro ir moters san visuomenėje, ginti žmogaus tei tykius, jų bendravimo kultūrą. „Universitetas neišvengia ses ir taiką pasaulyje, plėsti su mai turi apimti visų dirbančių pratimą ir draugystę tarp viso pasaulio universitetų moterų, jo labui, jo gerovei interesus,
ir todėl man visiškai natūralu būti čia" — kalbėjo rektorius R. Pavilionis. „Mes, vyrai, rem sime jūsų veiklą. Man suteikta galia ir valia remsiu šią sąjun gą. Išsiaiškinus, kuo Universite to žmonės galėtų būti naudingi, galėsime kurti visa tai, kas pa saulio aukštosiose mokyklose vadinama moterų centru. Tas centras turėtų apimti daugelį sričių, kuriose, mūsų nelaimei, dominuoja viena lytis. Daugely je aukštesnės kultūros kraštų nėra tokio ryškaus pasiskyrstymo darbais ir interesais, ar tai būtų Universiteto bendrieji rei kalai, ar mokslo tyrimai. Sten giamasi išsaugoti tam tikrą pro porciją, kuri jokiu būdu nereiš kia lygiavos siekimo. Pirmieji beatsikuriančios Lie tuvos universitetų moterų aso ciacijos žingsniai jau žengti. Iš rinkta devynių asmenų iniciaty vinė grupė. Ji rengs dokumen tus ir siųs juos į IFUW būsti nę -Ženevoje, siekiant tapti pil nateise šios organizacijos nare.-’ Gabija STEPONENAITE
PARODOS
POŽEMIŲ VIZIJOS Nusileidęs laiptais, atsidūriau siaurame, blau siai apšviestame koridoriuje, kuriame tarsi ne matomų rankų paliesti, ant virvučių prisegti siūbavo. . . paveikslai, ar bent labai panašūs į juos. Atrodo, lyg ir nėra Filologijos fakultete kauko, galėjusio sunešti šiuos piešinius, o vis dėlto — kaip jie čia atsidūrė? Šią paslaptį man padėjo įminti antrakursė lituanistė Asta CEKAITt: — J>ią parodą surengė privačios, jaunimo daiiės studijos auklėtiniai, vadovaujami daili ninkės Jūratės Stauskaitės. Beje, šią studiją lanko ir daug filologų. Piešiniai — tai 3 mė nesių darbas, supažindinimas su studija. Eks pozicijoje nėra konkrečios temos, dominuoja įvairūs plastiniai sprendimai, abstrakcijos; tai — savotiški piešusiųjų dienoraščiai. Mūsų stu dija dar labai jauna (įkurta pa vasarį), čia susirenka įvairių ■tinių užsiėmimų, kurie būna kartą per savaitę, studijoje skai gabumų žmonės. Vieniems tai tomos dailės istorijos, teorinės pradžios mokykla, kitiems — paskaitos. Mokame simboliškus galimybė saviraiškai, tretiems 50 rub. per mėnesį. Mus aprūpaprasčiausiai įdomu. Be prak-
Piešiniai — tarp požemio
arkų
pina popieriumi, dažais ir. . . galimybe bendrauti su įdomiais žmonėmis. Kodėl parodai pasi rinkome būtent šiuos pože mius? Ogi daugiau nėra kur kabinti. O čia požemis, tamsios nišos. . . Be to, taip tuščia, kad tiesiog norisi ką nors pakabin ti ar padėti. Jei sulauksime pritarimo, rengsime parodas ir ateity. . . To mintyse palinkėjau ir aš. O pritarimo laukti neprailgo. Jau po pirmos parodos dienos — ,,pripažinimas": dingo pir mieji ir, tikėkim, paskutinieji piešiniai. Likę gi nedrąsiai sklai stėsi tarp „filologyno" požemio arkų, lyg sakydami „imkit mus ir skaitykit. . Remigijus BIELINSKAS Lino MICKEVIČIAUS nuotr.
i
*
Universitas Vilnensis
• 1991.10.31
VILTYS GRĮŽTI Į EUROPĄ — Tai buvo mokomasis semi naras, jau trečiasis, kurį rengia Europos Bendrija ir Europos Taryba (pirmasis vyko Lenkijoj, antrasis — Vengrijoj). Susipaži nome su Europos jaunimo or ganizacijų struktūromis, diskuta vome apie Europos jaunimo or ganizacijų ateitį, pavyzdžiui, kokios yra Rytų Europos šalių įsijungimo į Europos jaunimo organizacijų veiklą galimybės ir kt. Oficialių pasisakymų nebu vo. Vyko įvairūs pokalbiai, dis kusijos. Džiaugiuosi gavęs in formaciją apie Jungtinių Tautų jaunimo organizacijų struktūras. O konkrečiai sužinojau, kokios mūsų galimybės įstoti į šias or ganizacijas. Jos, deja, mažos, nes mes kol kas dar nepatenka
Spalio 15—20 dienomis Čekijos ir Slovakijos federacinėje respublikoje vyko Europos jaunimo fondo, Europos jaunimo centro ir Europos jaunimo informacinio biuro jaunimo organi zacijų seminaras. Įspūdžius iš šio seminaro pasakoja dalyva vęs jame VU Studentų atstovybės sekretoriaus pavaduotojas Artūras JONKUS: struktūras galime nepulti pro me nei į vieną jų programą. Lietuvoje nėra stiprios jaunimo tas duris, pro kurias mūsų nie organizacijų Tarybos, be jos kas neįleis. Žinome, kokiu ke mes negalime normaliai ben liu mums reikia eiti. Kol Lietu va nebus Europos bendrijos na drauti su Europa. re, tol ir mūsų keliai bus užda Daugelį domino, ar yra Lie ri. Užmezgiau ryšius su Bratis tuvoje Jaunimo reikalų depar lavos Universitetu. Ne tik uni tamentas. Tokie departamentai versitetai, bet ir daugelis jau yra daugelyje ' Europos šalių. nimo organizacijų nori keistis Jie rūpinasi jaunimo sociali žmonėmis. Krikščioniškomis problemom bedarbiais, nėm jaunimo organizacijoms (skau finansuoja jaunimo organizaci tams, ateitininkams) parvežiau jų veiklos programas ir kt. Šie daug vertingų pasiūlymų. O departamentai bendradarbiai” a vieni apie kitus, pasirodo, ma tarpusavyje. Jo buvimas paleng žai ką žinome. Ne vienas klau vintų mūsų įsijungimą į Euro sė manęs: koks Lietuvoj kli pos jaunimo organizacijų veik matas? lą. Kalbėjosi Ar naudingas buvo semina L. BINKAUSKIENt ras? Labai. Žinodami visas
SVEIKINAME
PROFESORIUI ALFONSUI ŽILĖNUI-70
Juozas
PIKČILINGIS Tai ji, nelauktoji, pro šalį Mums prašliaužė — visai arti. (Salomėja Nėris) Spalio 17 d. ankstyvą rytą nelauktoji mirtis išplėšė iš Vil niaus universiteto Filologijos fakulteto kolektyvo ir visų li tuanistų taupo vieną Iškiliausių mūsų darbininkų — profesorių daktarą Juozą Ptkčlllngį. Jis, Sūduvos krašto sūnus (gimęs Sakių rajone, Joniškiu kaime), savo gyvenimą paaukojo vie nam dideliam ir kilniam tikslui —r gimtajai kalbai. Gausybė ve lionio mokslinių darbų, tarp ku rių visų pirma minėtinas unika lus lietuvių kalbotyros istorijo je veikalas — dviejų dalių „Lietuvių kalbos stilistika" (1971, 1975), ir vaisinga peda goginė veikla Universitete —
nansų) fakulteto dekanu. 1975 m. išrenkamas Lietuvos mokslų akademijos nariu — korespon dentu. Dauguma finansų ir kredito specialybės mokslų daktarų ir kandidatų, specialistų (praktikų ir teoretikų) yra mūsų jubiliato auklėtiniai. Nemažai jų šian dien yra Lietuvos AT deputa tai, respublikos lygio atsakingi darbuotojai ir vadovai. Neperdedant galima mūsų ju biliatą A. Žilėną vadinti finansistų-kreditininkų šeimos tėvu. Mes, gerbiamo Jubiliato ben dradarbiai ir auklėtiniai, šio garbingo Jubiliejaus proga no rime savo ir visų finansistųkreditininkų vardu nuoširdžiai padėkoti už mums perduotas ži nias, išugdytą įgūdį ir įprotį mylėti darbą, jausti atsakomy bę ir visa tai perduoti savo jaunesniems kolegoms.
Finansų ir kredito katedra
Juozas Plkčilingis buvo jau trios, kilnios sielos žmogus, ku riam rūpėjo ne tik kalbos, bet ir kasdienio gyvenimo, žmonių bendravimo grožis. Tai jautėm mes visi — jo bendradarbiai ir gausūs mokiniai. Tai juto ir Vyskupo M. Valančiaus blalvystės sąjūdžio, kurio Prezidiu mo nariu jis buvo, dalyviai.
Didžiai nuliūdę atsisveikina me su Juozu Pikčilingiu. proi. Arnoldas Piročkinas
JEIGU TAU BLOGAI... arba PSICHOLOGINĖ KONSULTACIJA... TELEFONU 61-33-80
Alfonsui Žilėnui teko gyventi ir dirbti neramiu ir sunkiu lai kotarpiu. Jubiliatas gimė 1921 m. spalio 27 d. Kivyliuose, da bartiniame Alytaus rajone. Stu dijuoti pradėjo Kauno Vytauto Didžiojo universitete, vėliau persikėlė į Vilniaus universite tą, kurį baigė 1945 m. ir įsigi jo ekonomisto kvalifikaciją. 1965 m. A. Žilėnui suteiktas ekonomikos daktaro mokslo laipsnis, 1966 m. — profesoriaus mokslinis vardas. A. Žilėnas visą savo gyveni mą atidavė mokslui, finansų ir kredito specialistų ruošimui, darbui Vilniaus Universitete, kuriame pradėjo dirbti 1946 m. ir tebedirba šiandien. 1960— 1964 m. dirbo statistikos, buhal terinės apskaitos, finansų ir kredito, nuo 1964 m. iki 1990 m. finansų ir kredito katedros vedėju, 1970—1979 m. finansų ir apskaitos. (1977—1979 m. ekonominės kibernetikos ir fi
tai aistringas tautos skatinimas branginti savo kalbą, jos grožį ir savitumą, tai skaudus sielojlmasis dėl jos likimo grėsmingo se negandose. Tuo Juozo Plkčillngio vardas bus ateityje rašo mas greta Jono Jablonskio ir Juozo Balčikonio vardų.
Sunku dabar žmogui. Tuščios parduotuvės, neramu dėl darbo, politinės rietenos. . . Ir stiprių nervų žmogus persitempia. O kas padės silpnesniam, jautres niam? Vilniuje yra tokia tar nyba. Štai aš mažame, jaukiame kam barėlyje. Kartu su psichologais laukiu pirmojo telefono skam bučio. Taip, tik skambučio, nes čia dirbama nematant pacien tų, tarp jų ir psichologų — tik negyvas telefono aparatas. Ne gyvas, kol nesučirškia. — Klausau, — ragelį pakelia budinti psichologė Audronė Sagaitytė. — Laba diena. Čia paguodos telefonas? — Tarkim taip. Žodis „tarkim" buvo ištartas ne be priežasties. Šią tarnybą „Paguodos telefonu" pakrikštijo žurnalistai. O iš tikrųjų ji tei kia telefonu psichologinę kon sultaciją. Paguosti ir konsultuo ti — visai ne tas pats< Žurna listų išmonė dažnai klaidina žmones. Daugelis paskambinę teištaria: „Man labai blogai" ar ba „Guoskite mane“ ir galvo ja, kad viską pasakė. Todėl psi chologams dar tenka ilgai klau sinėti, kol išaiškinamos pacien tus slegiančios problemos, ku rios neretai būna ir išgalvotos, pramanytos. Tuo tarpu tikrai prislėgti žmonės, su kuriais būtent taip ir reikia šnekėtis, kurie nesuge ba racionaliai mąstyti, skambi na nedažnai. Tikruosius pacien tus išlavėjusi psichologo klausa atskiria jau po pirmųjų žodžių. Beje, prieš sukant Psichologinės konsultacijos telefono numerį, reikėtų nusiteikti pašnekesiui. Praktika, rodo, kad tada pokal bis — žymiai produktyvesnis. Dažnokai čia skambina ir ne
ryžtingi žmonės, kurie papras čiausiai nori atsikratyti atsako mybės. Pavyzdžiui klausia: „Ei ti man ar neiti? Ką Jūs patartu mėte". Psichologų užduotis pa aiškinti jam alternatyvas, padė ti pasimetusiam išaiškinti, ko jis nori, o rinktis jis turi pats. — Ar nebūna žmonių, kurie nori tiesiog Jus patikrinti? klausiu A. Sagaitytės. — Taip, pasitaiko ir tokių, kurie sugalvoja pseudo proble mą ir būna nepatenkinti, kad mes ją formaliai sprendžiame. — Ką galėtumėte patarti, jei žmogus užmiršo Jūsų telefoną 61-33-80, o jam būtent dabar labai sunku? — Jį galima sužinoti pa skambinus 09. — O jeigu telefono šalia nė ra? Nepasimesti, nebūti vie nam. Žmonės dažniausiai nega luoja ne dėl socialinių proble mų. Mes čia gimę, augę, ir ži nome, kaip reikia toje sistemoje gyventi. Problemos atsiranda bendraujant su artimais žmo nėmis, draugais. Pirmiausia žmogui reikia suvokti, kodėl jam liūdna. Liūdesys yra labai žmogiška emocija ir reikia geis ti sau išsiliūdėti. Antra — pa klausti, o ko man trūksta? Daž nai atsakymą randa jis pats. Nūnai, Respublikoje sparčiai keičiantis politinei situacijai, at siradus viešumui, pradėjo keis tis ir žmonės. Tie, kurie anks čiau bijojo būti savimi, įsidrą sino, pradėjo atviriau mąstyti ir kalbėti. Jie pajuto, kad aplin kui šnekama tai, kas jiems ak tualu, liko mažiau fasadinio melo, nutylėjimų. Dabar, anot Audronės Sagai tytės, dvasinių pergyvenimų su mažėjo ir dėl to, kad... labai
blogai. Žmonėms, kol jie apibėgioja parduotuves, šlamindami talonais ir menkaverčiais rub liais, nebelieka laiko gailėtis sa vęs. Sunkus laikotarpis mobili zuoja žmogų. Antrojo pasauli nio karo metu buvo žymiai ma žiau neurozių negu po jo. Taip yra, nors iš pirmo žvilgsnio skamba ir paradoksaliai. — Jeigu ekonominė padėtis pagerės, — klausiu psichologės, — tai vėl pagausės psichinių sutrikimų? — Daugiau ar mažiau, bet bus, — aiškina man. Nejauku išgirsti tokį atsaky mą. Ypač, kai sužinai apie ap verktinus čia dirbančiųjų psi chologų atlyginimus, ankštas pa talpas ir ribotas galimybes. O perspektyva Psichologinės kon sultacijos telefonui turėtų būti. Ir gera. Tokia, kokia yra dau gelyje Vakarų miestų. Aišku, reikėtų reformų. Pavyzdžiui, Eu ropoje toks telefonas priklauso miesto merui ir yra finansuoja mas iš miesto iždo. Būtent to kia sąlyga, norint įstoti į Tarp tautinę telefoninės pagalbos or ganizaciją. Civilizuotų šalių pa vyzdžiu galėtų pasielgti ir Vil niaus merija. Pagaliau šia tar nyba reikėtų susidomėti ir Res publikinei Vilniaus psichiatrinei ligoninei. Skirti didesnes patal pas, kad psichologai galėtų žmo nes konsultuoti betarpiškai. Tai būtų daug geriau, negu, telefo nu suteikus pirmąją pagalbą, po to siųsti žmogų jau pas kitą psi chologą. Užvėręs Psichiatrinės ligoninės vartus, pagalvojau, kad pirmoji tokia ligoninė įsteigta Vilniuje 1635 m. prie Bonifratų vienuo lyno. Praėjo šitiek amžių, o psichinių ligonių nesumažėjo, net padaugėjo. Kas gi kaltas? Tikriausiai, mes patys, mūsų gy venimo būdas. Vytautas ŽEIMANTAS
4 4
Universitas Vilnensis
POST TEATRINES KLAJONĖS PO ANGLIJtĮ Užsienis traukia ne vieną iš mūsų. Ten, sako, gerovė, lais vė, prabanga ir atsipalaidavi mas. Nutariau tuo įsitikinti pats, todėl su studentišku teatru „Minimum" pasiblaškęs po Vakarų Europą (Vilnius — Berlynas — Bezansonas — Paryžius — Ber lynas — Londonas) ilgėliau ap sistojau Anglijoje, Londone. Ten jaučiausi kaip buržuazinėje Lie tuvoje, kurios paveikslą susikū riau iš tary binės literatūros kla sikos. Ten tu esi nulis. Jei pa sisekė susirasti darbą, tai tampi dar didesniu beteisiu. Tačiau — nuo pradžių. Jau ne naujiena, jei kas nors iš Lietuvos pasilieka užjūryje. Vie tiniai lietuviai, sužinoję apie šokių, choro, teatro kolektyvo viešnagę Anglijoje, pradeda spėlioti, kiek pasiliks jaunuolių iš tos grupės. Sakysim, pasilie ka šeši. Keturi iš jų nemoka anglų kalbos. Kas toliau? Jie eina į Londono lietuvių namus L + d. Ten juos grūmojimais ir keiksmais pasitinka komendan tas Kazimieras. Seimininkas ne ima miegoti net ant grindų, siunčia visus velniop ir kitur (gerai, kad ne visus rusiškus keiksmažodžius moka), sakyda mas, kad „grįžę spaudoj apra šysi!, jog Lietuvių namuose ant grindų miegojot" ir prieš nosį užtrenkia duris. Tačiau padeda likimo broliai, atvažiavę tokiu pat būdu anksčiau. Turi namai geraširdį hipį Saulių, gyvenantį rūsio antrame aukšte (Lietuvių namai šešių aukštų: 4 į viršų, du į apačią). Nesvarbu, kad saulė ten nepatenka į vidų, už tat ploto daug. Gali priglausti visokius pasiliekančius, kurie per dvi savaites susiranda dar bo. Tada jie keliasi 3.30 iš ry to ir važiuoja į Londono cent rą, pavyzdžiui, ruošti sumušti nių. Dirba rūsyje kartu su vie
tnamiečiais po 11—12 valandų, per dieną. Tačiau ir uždirba per savaitę 150 svarų, iš kurių 31—40 moka už kambarį. Tai pigu, su nuolaida, kaip lietu viui. Tačiau ne visiems pasise ka rasti dvylikos valandų darbo dieną. Aš per vieną dieną ra dau darbą seno graiko restora ne. Ploviau lėkštes, grindis ir tualetus. Atlyginimas — 60 svarų per savaitę. 31 — už kam barį, lieka 29 svarai. Už kiek vieną sudaužytą taurę išskai čiuoja dar po 2 svarus. O man dar reikia bilietą namo nusi pirkti už 110 svarų. Tik taupyk ir atsimink namus, kaip ten bu vo gera. Iš ko maitintis? Pi giausia — iš atliekų, tačiau jos indų plovėją pasiekia labai skurdžios: iš pradžių kas ska niausia, pagriebia padavėjas, po to virėja, kas nesudarkyta, at renka atgal lankytojams (resto ranas privatus, viską taupo), po to atskiriamas maistas virtu vės katinui, o jau tada gali rinktis indų plovėjas. Po trijų atrankos ratų praktiškai nieko nebelieka. O darbas tarp garų, šlapiomis rankomis, šeimininkas keiksmažodžiais vis ragina sku bėti. Busimasis trečiakursis il giau dviejų savaičių neištvėrė. Išvažiavo svečiuotis pas susira šinėjimo draugus. „Nebeišgaliu dirbti. Kai pasilenkiu prie kriauklės indų plauti, tai taip ir neišsitiesiu 12 valandų," — sako Vygis, profe sionalus pianistas, grojantis nuo aštuonerių metų. Prieš atva žiuodamas į Angliją mokėsi aukštesniojoje Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje. Jis taip pat metė darbą, vėliau perėjo dirbti į vaistinę. Kolega — muzikan tas Žydrius taip pat iš tos mo kyklos, jis priekaištauja: kitus išmeta iš darbo, o čia — pats išėjo. Lietuviams blogą vardą
Ach, Berlynas, Berlynas
pelnysi. Stipiieji ištveria. Stip rieji dirba po 12 valandų. Stip rieji perka magnetofonus, foto aparatus, laikrodžius, rūbus, sekmadieniais vaikšto į žvaigž džių koncertus. Stiprieji išbalę nuo nemigos, įkritusiais žandais. Žydrius, grįžęs iš darbo, kar tais kalba: „Kaip šiandien silp na, kaip niekad. Vakar ir šian dien nieko nevalgęs į tuščią skrandį įmečiau sumuštinį, net bloga pasidarė. Tik pasiremiu stalo, kur pjaustau duoną, kad nenuvirsčiau". Į Vakarus išvažiuoti veriasi tie, kurie ir Lietuvoje gerai gy vena. Daugelio tėvai miestuose turi namus, mašinas, tačiau gi minės kraujas veržiasi dar turtingesniam gyvenimui. „Nors mes Sunkiai dirbame, bet Lietu voje trigubai daugiau besiplėšy dami, neuždirbtume tiek, kiek čia. Aš kas savaitę galiu sutau pyti po 50 — 100 svarų, nu siunčiu namo, ir žmona už juos gauna 5000—7000 rublių. Per savaitę. Pabandyk tiek uždirbti Lietuvoje." — nervingai virtu vėje kepdamas bulves man, bal tarankiui inteligentėliui, aiškino trisdešimtmetis Arvydas. „Aš jau dvejus metus čia pragyve nau. todėl galiu visiškai užtik rinti, kad gauti leidimą legaliai dirbti neįmanoma. Tačiau man teko sutikti per kvartalą nuo Lietuvių namų gyvenančius ru sus iš Moldovos: atvykę prieš 8 mėnesius, jie be kliūčių gavo pabėgėlio statusą. Valstybė jiems apmoka kambario nuomą, ir ten jie leidžia dienas, dis tanciniu valdymu junginėdami spalvoto tetevizoriaus „Pioneer“ kanalus. O ką jie veiks? Gauna pašalpą ir žiūri, kokia ateitis jų laukia. O mes?..
Laimas FERGIZAS Londonas—Vilnius
HERCULIS-91 Lapkričio 8—10 d. vyks teatrų festivalis Univer siteto teatro salėje (C R) Universiteto 3, III a.). Lapkričio 8 d. 17 vai. — I. Monthan. The Story Of A Tree (Linkoping'o mėgėjų teatras, Švedija) 19 vai. — G. Viduolis, R. Augulytė, J. Korenka. Gyvybės ratas (Rokiškio liaudies dramos teatras) 21 vai. — P. Petliukas. Neatmezgamasai mazgas (Trakų mėgėjų teatras) Lapkričio 9 d. 12 vai. — L. Pocevičienė. Kilti ir kelti (Poezija ir proza apie M. Pečkauskaitę) (Telšių poezijos teat ras) 15 vai. — E. Labiche. 37 pono Montoduano sū (Ma žeikių NPG kultūros rūmų vaidintojų trupė) 19 vai. — S. Mrožek. Tango (Anykščių kultūros rūmų teatras-studija „Agnis") Lapkričio 10 d. 12 vai. — D. Bisset. Vabalas ir Buldozeris (Kretin gos vaikų teatras „Atžalynas") 13 vai. — T. Jansson. Maciukas ir Baubas (Klaipė dos konservatorijos renginių režisūros specialybės III k. studentų teatras) 15 vai. — A. Mackus, F. G. Lorca. Pasikartojimai (VU teatras)
Mūsų adresas: Vilnius, Universiteto 3. Telefonas: 61-00-18. Tiražas 4500 egi. 1 spaudos lankas. SL 321, Užš. Nr. 517 Spausdino Lietuvos leidybos įmonė „Spauda** Redaktorė L. Binkauskienė. Red. pav. R. Petraitytė korespondentas R. Btelinskas, F otografas L. Mickevičius.
Atviras laiškas G. Siekiui Jau beveik du metai prabė go nuo to laiko, kai mudu su Siekiu lankėmės Rytų Berlyne (žr. Universitas Vilnensis 1989, lapkritis). Vaikščiojame karšto mis A. Štirlico ir I. Kanto pė domis, grožėjomės naujai ky lančiais pastatais Aleksandrplace, kalbėjomės su berlyniečiais apie naujausius Socializmo iš kovojimus. Mūrų tada stovėjo Berlyno siena, skyrusi gėrį nuo blogio, šviesą nuo tamsos, atei ties viltį ir džiaugsmą nuo pra eities atgyvenų ir dulkių. Ir mums buvo gera. Likimas, vienok, taip jau lė mė, kad man šiemet teko vėl apsilankyti šiame mano ir Sie kio svajonių mieste. Buvo šiltas birželio pavakarys, alsavo karš čiu taip pažįstamos gatvės ir parduotuvės. Pažįstamos, bet jau nebe tos... Pirmas įspūdis buvo tai, kad normalių parduotuvių lyg ir nebeliko. Kur pažvelgsi visur dolerinės — taip sakant vilbaros. Na gerai, prekių ten tai nemažai, tačiau tik už valiutą — valiutčikams. Kur tada nor maliam žmogui daiktų nusi pirkti — sau ir draugams, kai mynams lauktuvių parvešti? Bandžiau paklausti policininko, bet tas nesileido į kalbas. At seit nesupranta tarptautinės ru sų kalbas. Kalbos tautos, kuri vokiečių tautą nuo fašistinių grobikų išvadavo. . . Ne. Ne kalbos jis nesupranta, o pap rasčiausiai gina jau nebe dar bo žmonių, o išnaudotojų inte resus. Neverk, Sieky, ką pa darysi. Gatvėse irgi panašiai. Žmo nių minia, apsirengusi drabu žiais iš valiutinių, prekėmis iš vilbarų nešina. Skuba, lekia, kito žmogaus nepastebi, retkar čiais pagurkšnodami alaus iš dėžučių ir užkąsdami bananais. Žmogus žmogui dabar jau nebe žmogus — jau be asmeninio faktoriaus, nebe draugas, bi čiulis, brolis. Ir kaip neskubėsi, kaip nelėksi, kai už tavo nuga ros stovi dešimtys bedarbių. Kaip, Sieky? Kaip ir tada, prieš du metus, alėja Unten den Linden lėtai, pasidairydamas į šalis ėjau
TEATRO STUDIJA
KVIEČIA TIK VYRUS! Lapkričio mėn. 14 d. 18 vai. kviečiame visus vy rus, kurie myli teatrą, į Universiteto teatro studiją. Priėmimas vyks Centriniuose Rūmuose (Universite to g. 3) Teatro salėje (III a.). KLAIDOS
ISTALSYMAS
„Universitas Vilnensis" Nr. 9 įsivėlė korektūros klaida. „Spalio H dieną susigrąžinome bažnyčią, Tikėjimą į Uni versiteto Aplinką" — skai tyti taip: Rektoriaus prof. R. Pavilionio kalba, pasakyta spa lio 11-ąją." Atsiprašome. REDAKCIJA
t
4994. 40,34
PAMESTI PAŽYMĖJIMAI Pamestus studentų pažymėji mus Nr. 9010299, išduotą FilF studentei Ingridai VILCIAUSKAITEI, Nr. 9110474, išduotą EF studentui Olegui RUBINUI, Nr. 8810849, išduotą PF studen tei Jurgitai MICKAITEI, Nr. 8710427, išduotą EF studentei
Branderburgo vartų link. Štai, dešinėje du jaunuoliai, dar nė 33 metų neturintys, tiesiog aik štėje, geria vodką .Gorbačiov". Bjauriai kažkaip, be jokio sai ko, pasigardžiuodami. Salimais voliojasi suglamžytas tuščias pakelis nuo kokaino „Maradona“. O kairėje, visai šalimais didžiulio Tarybinės ambasados pastato, prostituoja prostitutės. Tik už dvidešimtį Sū. Priėjau, užkalbinau vieną. „Nelengva tai profesija, oi nelengva", — ji man kalbėjo, — „gerai dar, kad šis darbas teikia man džiaugsmą. Ir kitiems, jauti, kad malonumą teiki. Žmonės po to tampa geresni, kilnesni, dvasiškai praturtėję". — Štai kur žmogiškasis faktorius išlen da, pamaniau, kai kita, šalimais stovėjusi, įsiterpė: „O aš visa da svajojau apie šią profesiją, ir mokykloje rašinėlyje „Mano būsima profesija" apie tai ra šiau, ir treniruodavausi tankiai pas. . .** — bet nebaigė pradė tos minties, nes jaunikaitis iš žydro „Trabanto" jau kvietė ją pasivažinėti. „— Tai kaip", — tęsė mano pašnekovė palydėjusi draugę ir žydrąjį „Trabantą" svajingu žvalgsniu, — „Tik dvi dešimt su. Na kaip tau — 1917 pesetų. Na gerai", — pasakė nužvelgusi mano sukritusias ki šenes ir pilvą — „paskambink vakare, po darbo. Dabar pats supranti, dešimtys bedarbių už nugaros laukia. .Vot taip, Sieky... Štai ir Brandeburgo vartai. Prisėdau amt to paties, sėdėji mui skirto suoliuko, atsigaivi nau skaniu dūmeliu kvapniosios „Primos". Saulė, liūdna ir apsi verkusi, lėtai leidosi, tarsi simmolizuodama ateinančią nakties tamsą ir šaltį. Mintys lyg ga lingi traktoriai veržėsi atgal į socialistinę praeitį. I tą džiaug smo ir vilties kupiną, saulėtą rytą Aname Berlyne. Prisime ni, Sieky. Bet pilkas ir žiaurus besileidžiantis kapitalizmas tra giškai tvyrojo prieš akis. Ir širdis mano nebeišlaikė. — Žmonės, ką padarėt! Kam užmušėt paukštį! — aš garsiai ant visos Brandenburgo aikštės sušukau. — Žmonės, atsipeikė kite! Kol dar nevėlu, kol dar ne viskas prarasta. — Ir puo liau rinkti gatvės akmenis, neš ti ir krauti ant buvusios sienos griuvėsių. . . Dabar monotoniška: dunda traukinio ratai. Sudie mano ir Siekio svajonių mieste. Aš trau kinyje Berlynas—Vilnius, į kurį bilietą man geraširdiškai pado vanojo policijos skyriuje. Bė giai dar siauri, bet tuoj jie stai ga išplatės ir tada žinosiu, kad esu Lietuvoje. Ten, kur vakarais išgirsi artojų sutartinę, arba kaip kažkas kažkur kažkam ka la kuolą, ąrba brėžia pelekais upės dugną žuvis. Varšuvos turguje pigiai nupirksiu poma dų bendradarbėms ir kramtuškes kaimynų vaikučiams. Jau tuoj, Sieky, jau tuoj. . . privatdocentas K. PLANKAS Honorarą autorius skiria alui ..
Ingai ILIKEVICIOTEI, Nr. 9010106, išduotą MaF studentui Vladimirui FLIDERMAUS, Nr. 8911090, išduotą FilF studentui Artūrui LAURINAVIČIUJ, Nr. 9110033, išduotą ChF studentei Valentinai NIKONOVAI, Nr. 8910009, išduotą ChF studentei Modestai RAČKAUSKAITEI, Nr. 9910574, išduotą EF studen tui Dariui PETRAUSKUI laikyti negaliojančiais. l