Kupiškio krašto sentikiai 1795-1915 m. by Vytautas Magnus University

Kupiškio krašto sentikiai

1795–1915 m.

Vytauto Didžiojo universitetas

Akvilė Kašiubaitė

Kupiškio krašto sentikiai

1795–1915 m.

Mokslo monografija

Kaunas, 2025

Recenzentai:

prof. dr. Rimantas Miknys, Vytauto Didžiojo universitetas dr. Olga Mastianica, Lietuvos istorijos institutas

Mokslo monografija apsvarstyta ir rekomenduota leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros posėdyje 2025 m. gegužės 12 d. (protokolo Nr. 04) ir Humanitarinių mokslų fakulteto tarybos posėdyje 2025 m. birželio 17 d. (protokolo Nr. 6-2).

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

ISBN 978-609-467-668-0 (spausdintas)

ISBN 978-609-467-669-7 (internetinis)

ISBN 978-609-467-670-3 (EPUB3) https://doi.org/10.7220/9786094676697

Skiriu savo mamai Svetlanai, kuri visada drąsino parašyti šią knygą,

močiutei Elenai, kuri įkvėpė troškimą imtis šio tyrimo,

ir prosenelei Elikonidai, kuri pati buvo sentikė.

1. Sentikybės ištakos ir įsikūrimas Kupiškio krašte .........................................................

1.1. Rusijos Stačiatikių Bažnyčios skilimas XVII a. .....................................................

1.2. Sentikiai ir jų bendruomenių socialinė struktūra XVIII–XIX a.

1.3. Sentikiai Kupiškio krašte – išeiviai iš „Rygos dvaro“

1.4. Puožas – pirmoji Kupiškio krašto sentikių parapija

2. Čekautiškis – antroji Kupiškio krašto sentikių parapija

2.1. Kondratjevai-Prokofjevai – Čekautiškio parapijos įkūrėjai

2.2. Sentikių parapijos įkūrimas......................................................................................

2.3. Čekautiškio parapijos išlaikymas ir plėtra

3. Kupiškio krašto sentikiai caro Nikolajaus I valdymo metais ......................................

3.1. Caro Nikolajaus I sentikių atžvilgiu vykdyta politika ir teisminės

3.2. Byla prieš Ivaną Prokofjevą dėl galimai suklastoto jo tėvo Jefimo

3.3. Byla prieš Ivaną Prokofjevą ir Jefimą Smirnovą dėl neteisėtos šventyklos įkūrimo ir dvasios tėvo išlaikymo ............................................................................76

3.4. Byla prieš Ivaną ir Antoną Prokofjevus dėl stačiatikių tikėjimo paniekinimo 79

3.5. Bylos prieš Ivaną J. Prokofjevą dėl suklastotų kreditinių rublių banknotų...... 82

3.6. Byla prieš Leoną Prokofjevą dėl mirtinai sužaloto Sidoro Vasiljevo ................. 83

3.7. Byla prieš Leoną ir Mikulą Prokofjevus dėl Baranauskų sužalojimo ................ 85

3.8. Kupiškio krašto sentikių santykiai su teisėsauga XIX a. vid. teismo bylose 87

4. Kupiškio krašto sentikiai valdant carams Aleksandrui II ir Aleksandrui III .......... 94

4.1. Maldos namų perkėlimas į Bagdonis ..................................................................... 94

4.2. Valdžios teisinės praktikos sentikių atžvilgiu 1855–1894 m. .............................. 98

4.3. 1863 m. sukilimas ir sentikiai 102

4.4. Puožo sentikių kova dėl žemės 108

5. XIX a. Kupiškio krašto sentikių socialiniai ryšiai........................................................ 117

5.1. Sentikių socialiniai ryšiai su kitų vietovių bendratikiais ................................... 117

5.2. Požiūris į kitatikius: bendradarbiavimas ir konfliktai ....................................... 123

5.3. Socialinis sentikių bendruomenės portretas ir religinė Čekautiškio-Bagdonių parapijos reikšmė 127

Ir kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą.

(Paulo Coelho)

PRATARMĖ

Skaitant XX a. pradžios kupiškėnų prisiminimus apie vietos sentikių bendruomenę, galima justi, jog aplinkiniai šiuos žmones matė kaip paslaptingus, nepažintus, atsiskyrusius nuo kaimo aplinkos ir tiesiog kitokius. Tai natūralu, nes žmonėms įprasta skirstytis į savus ir svetimus: savą ir kitonišką tautybę, savą ir svetimą religiją, savą ir gretimą kaimą. Tai neišvengiama, nes tik suvokdami, kuo skiriamės nuo kitų, atrandame savo tapatybę. Atradę saugome ją ir giname. Kita vertus, šis susiskirstymas pernelyg dažnai leidžia pamiršti, kad, nepaisant pačių didžiausių mentaliteto skirtumų, kiekvienos tautybės, valstybės, religijos ar socialinio sluoksnio atstovai pirmiausia yra tiesiog žmonės. Žmonės su baimėmis, svajonėmis, ligomis, charakterio nelygumais ir kasdieniais vargais. Tad šioje knygoje į Kupiškio krašto sentikius žiūriu kaip į bendruomenę, kurios istorijoje svarų vaidmenį vaidino ne tik religinė tapatybė ir kultūrinis identitetas, bet ir žmogiškasis ryšys, santykiai su savais ir svetimais.

Mano pačios gyvenime pirmasis prisilietimas prie sentikių kultūrinio paveldo įvyko dar vaikystėje, kai istorijos pamokoje davė užduotį – nupiešti šeimos genealoginį medį. Šiame medyje buvo daug įprastų moterų vardų: Agota, Ona, Elena, Bronė, Kotryna ir kt. Daugelis jų nuėjo užmarštin, vos tik atlikus paskirtą užduotį, tačiau vienos iš mano prosenelių vardas – Elikonida, įstrigo visam gyvenimui. Archajiškas ir itin retas slaviškas vardas. Būtent Elikonidos praeities paieškos nuvedė mane prie daugelį šimtmečių Lietuvoje gyvenusių, tačiau vis dar menkai pažintų sentikių istorijos, o vėliau ir studijų Vytauto Didžiojo universitete. Dabar, kai šios paieškos įgavo monografijos formą, noriu nuoširdžiai padėkoti žmonėms, kurie šioje kelionėje buvo kartu.

Eiti intriguojančiais istorinių tyrimų takais būtų buvę neįmanoma be VDU Istorijos katedros mokslininkų paramos. Esu ypač dėkinga prof. dr. Vaidai

Kamuntavičienei. Jos atkaklus tikėjimas šios knygos reikalingumu, dosniai man skirtas laikas, pagalba, pastebėjimai bei patarimai buvo ir yra neįkainojami. Esu dėkinga ir kitų institucijų mokslininkams už jų konsultacijas, ypač dr. Nadeždai Morozovai už atsakymus į mano klausimus visomis sentikių kultūros, istorijos ir tradicijų temomis. Taip pat dėkoju šios monografijos recenzentams dr. Olgai

Mastianicai ir prof. dr. Rimantui Mikniui, kurie vieni pirmųjų perskaitė šio kūrinio tekstą.

Suprantama, šios knygos nebūtų be nuolatinio mano šeimos, artimųjų, draugų ir kolegų absoliutaus ir kasdienio palaikymo bei tikėjimo mano galimybėmis. Ypač dėkoju Ričardui Kupliauskui, padėjusiam nepasiklysti ir neprarasti vilties XIX a. rusiškų dokumentų labirintuose, kantriai buvusiam šalia šifruojant neaiškias rankraščio raides, žodžius ir sakinius, taip pat Elenai Kaminskaitei, ne kartą sutikusiai man nufotografuoti reikiamų bylų lapus iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo. Dėkoju mano brangioms bendradarbėms, sudariusioms man puikias sąlygas žengti mokslo keliu, ir mano broliui Tautvydui, su kuriuo visada galiu padiskutuoti apie istoriją.

Galiausiai esu dėkinga visiems visų laikų Kupiškio krašto sentikiams, be kurių nei Kupiškio kraštas, nei aš pati nebūtume tapę tokiais, kokiais tapome. Taip pat visiems Lietuvos sentikiams už jų drąsą išlaikant savo religinį identitetą ir kultūrines tradicijas, tiek priespaudos ir persekiojimo amžiais, tiek šiuolaikiniame sekuliariame pasaulyje. Jų ištikimybė savo kultūrinei ir religinei tapatybei palieka vertingų pamokų bet kurios tautybės ar tikėjimo žmogui.

Tik per artimesnį pažinimą svetimi tampa savais, todėl viliuosi, kad ši monografija leis artimiau pažinti kelis šimtus metų Kupiškio krašte gyvenusią sentikių bendruomenę ir lengviau suvokti jų istoriją kaip savą Kupiškio krašto ir visos mūsų visuomenės istorijos dalį.

ĮVADAS

Ilgasis devynioliktasis amžius Lietuvoje – tai laikmetis, dažniausiai siejamas su sukilimais, knygnešiais, M. Valančiaus blaivybės draugijomis, baudžiavos panaikinimu ir kitais gerai žinomais bei svarbiais mūsų krašto istoriniais pasakojimais, kurių centre, žinoma, yra lietuviai. Tačiau truputį paslinkę istorinių tyrimų žiūros tašką, šiame laikmetyje galime atrasti žmonių, kurie kituose tradiciniuose naratyvuose būdavo paliekami paraštėse, ir, juos įtraukę, naujai įvertinti XIX a. istorinį naratyvą. Visoms (išskyrus stačiatikius) religinėms bendruomenėms ir jų tikintiesiems XIX a. Rusijos imperijoje, ypač caro Nikolajaus I valdymo laikotarpis, buvo beteisiškumo ir religinės tolerancijos nuosmukio laikmetis. Jis byloja apie carus, kurie kovojo dėl savo dieviškosios ir absoliučios galios europietiškame pasaulyje. Norėdami susidoroti su pilietinės visuomenės atsiradimu ir stiprėjimu, carai vis dažniau griebėsi minties, kad yra Dievo patepti valdyti. Tai juos siejo su oficialia valstybine religija – stačiatikybe. Tad didelės dalies imperijos pavaldinių, kurių Stačiatikių Bažnyčia negalėjo laikyti savais: musulmonų, žydų, katalikų, evangelikų, budistų, animistų, šamanų ir sentikių religinė veikla buvo slopinama. Dėl carų baimės prarasti visuomenės kontrolę tikinčiųjų priklausymas kitai nei stačiatikybė religijai dažnai buvo politizuojamas, kitatikiai matomi kaip valstybės priešai, o caro valdžios bandymas suteikti autokratijai pagrindus rėmėsi įstatyminiu religinės diskriminacijos įteisinimu.1 Pavyzdžiui, vakarinėse Rusijos imperijos gubernijose gyvenusius katalikus Rusijos oficialioji valdžia beveik visada laikė lenkais, sulenkėjusiais arba esančiais lenkų įtakoje ir bet kuriuo atveju abejojo jų ištikimybe Rusijos valstybei.2 To meto įstatymai ribojo galimybę statyti naujas katalikų bažnyčias ir remontuoti senas, buvo uždaromi katalikų vienuolynai, imta cenzūruoti katalikų kunigų sakomus pamokslus. Buvo daroma viskas, kad baltarusių ir ukrainiečių žemėse

1 Thomas Marsden, The Crisis of Religious Toleration in Imperial Russia: Bibikov‘s System for the Old Believers, 1841–1855 (Oxford: Oxford Historical Monographs, 2015), 1–2.

2 Ted Weeks, „Religion, Nationality, or Politics: Catholicism in the Russian Empire, 1863–1905“, in Journal of Eurasian Studies 2 (2011), 52.

vėl dominuotų Stačiatikių Bažnyčia – likviduota Unitų Bažnyčia, 3 stačiatikiams, išdrįsusiems pereiti į katalikybę, grėsė turto atėmimas.4 Šiose gubernijose gyvenę žydai dėl juridinės jų bendruomenės diskriminacijos negalėjo dirbti žemės5 ar gyventi ne vakarinėse Rusijos imperijos gubernijose. Tačiau sentikių religinė diskriminacija buvo išskirtinė. Šis persekiojimas Rusijos imperijoje turėjo gilias

šaknis, nes nebuvo susijęs vien su Rusijos ekspansijos metu prijungtų imperijos pakraščių gyventojais kitatikiais, tačiau su XVII a. siekusiu skilimu pačioje rusų visuomenėje ir Stačiatikių Bažnyčioje, kur sentikybė gimė kaip pasipriešinimas Rusijos patriarcho Nikono liturgijos reformai. Kadangi Nikono reformą palaikė caras, tiek civilinė valdžia, tiek bažnytinė hierarchija buvo įsitikinę, kad sentikiai aktyviai puoselėja politinį perversmą ir moralinę anarchiją. Savo ruožtu sentikiai matė save kaip vienintelę tikrą krikščionių bendruomenę moralinį ir kultūrinį pagrindą praradusioje visuomenėje.6 Po 1667 m. Rusijos Stačiatikių

Bažnyčios schizmos (skilimo į stačiatikus ir sentikius), patirdami persekiojimų bei įvairių suvaržymų, daugelis sentikių slėpėsi Sibire arba Rusijos šiaurėje, o Rusijos pakraščių gyventojai nuo persekiojimų dažnai bėgo į užsienį: Abiejų Tautų Respubliką, Švediją, Prūsiją, Austriją ir Turkiją.7 Per vėlesnius šimtmečius sentikybė išaugo į judėjimą su daugybe religinių srovių ir bendruomenių.

Emigravę į užsienį sentikiai tapdavo etnine ir religine mažuma, kuri tremtyje norėdavo išsaugoti savo religinį identitetą.

Daugelis straipsnių populiariojoje žiniasklaidoje, taip pat mokslinėje literatūroje, pasakojantys apie įvairias sentikių bendruomenes, pirmiausia pristato juos kaip uždaras barzdotų vyrų, besimeldžiančių prie senovinių ikonų, bendruomenes arba analizuoja jų tradicijas, valgymo ypatumus, kultūrą ir kitokius

3 Elena Filatova, „Caro valdžios politika baltarusiškų ir lietuviškų gubernijų katalikų dvasininkijos atžvilgiu 1863 m. sukilimo išvakarėse“, in Dvasininkija ir 1863 m. sukilimas buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemėse (Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2009), 43–44.

4 Egidijus Aleksandravičius, Antanas Kulakauskas, Carų valdžioje: XIX amžiaus Lietuva (Vilnius: Baltos lankos, 1996), 76.

5 Ibid., 219.

6 Robert O. Crummey, Old Believers in the changing world (Illinois: Northern Illinois University Press, 2011), 8.

7 Jelena Korolova, Ilze Kacane, Oksana Kovzele, „Ethno-religious minority in the borderland: the case of Latgalian Old Believers (Latvia)“, TRAMES 24 (74/69) (2020), 521.

išskirtinumus. Kartais besimėgaujant sentikių kitoniškumu pamirštama, kad sentikių parapijos visų pirma yra ne kas kita, kaip žmonių bendruomenės. Bandymas suprasti atskirų sentikių bendruomenių kasdienybę vien pagal jų religines nuostatas ir tradicijas prilygsta bet kurio lietuviško katalikiško XIX a. kaimo kasdienybės apibūdinimui vien pagal Katalikų Bažnyčios teisės kodeksą ar penkis Bažnyčios įsakymus. Kitaip sakant, toks vertinimas negali visiškai atspindėti bendruomenės gyvenimo, kadangi religiniai įsitikinimai yra tik vienas iš daugelio veiksnių, įtakojančių individo ir bendruomenės gyvensenos ypatumus. Tai, per ką asmuo ar bendrija apibūdina save, visų pirma yra socialiniai ryšiai su juos supančia aplinka. Būtent santykyje su kitais atskleidžiamos vertybės, išsakomi poreikiai ir nubrėžiamos priimtinos elgesio ribos. Taip pat santykyje su socialine aplinka bendruomenės perima elgesio modelius, prisitaiko ir keičiasi. Todėl šioje monografijoje ypatingas dėmesys skiriamas sentikių asmeniniams ir bendruomeniniams ryšiams su kitomis socialinėmis grupėmis, taip pat valdžia, kurios įstatymai lėmė sentikių galimybes veikti ir skatino ieškoti vis naujų galimybių prisitaikyti prie kintančių sąlygų.

Dar XVIII a. pradžioje į Kupiškio kraštą atsikėlę sentikiai tapo neatsiejama šio krašto dalimi. Daug asmenų šiame krašte vis dar nešioja tradicines sentikiškas pavardes, tačiau, nors ir žinodami, kad jų seneliai buvo sentikiai arba net ir išlaikę sentikiškas tradicijas, jie nebegali papasakoti vietos sentikių istorijos. Pastaraisiais dešimtmečiais kraštotyrininkai kalbino seniausius Bagdonių sentikių bendruomenės narius ir šiuos pokalbius publikavo vietos spaudoje. Šios publikacijos atskleidžia, kad net patys seniausi vietos sentikiai nežinojo savo ištakų. Pavyzdžiui, 2010 m. kalbinta Fevrusa Kaleinikova, nors gimusi Čekautiškyje ir visą laiką gyvenusi Bagdonyse, teigė nežinanti, „kokie keliai sentikius atvedė į Aukštaitijos kraštą“, ji težinojusi, kad čia gimė ir augo tiek jos tėvai, tiek seneliai.8 Senųjų kaimo gyventojų lietuvių pasakojimuose randame carinės Rusijos valdžios vykdyto rusinimo naratyvą. Pavyzdžiui, Bagdonyse gimęs Gaudentas Kukenys, pasakodamas apie Bagdonių sentikius, teigė, kad „apgyvendino juos,

8 Vitalija Jalianiauskienė, „Sentikė išlaikė tradiciją – nekirpo savo plaukų“, Panevėžio rytas (2010 m. gruodžio 14 d.), 1, 4, https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2010/12/14/news/ sentike-islaike-tradicija-nekirpo-savo-plauku-5609137

kai caras norėjo surusinti Lietuvą. Bagdonys tapo lyg rusų tremties vieta – atkelti ne patys doriausi žmonės“9. Narbutų kaimo sentikiai vis dar dažnai klaidingai siejami su 1831 m. sukilimu, teigiant, kad jie čia apgyvendinti po to, kai už dalyvavimą sukilime buvo ištremti Narbutų kaimo gyventojai.10 Iš tiesų sentikiai

Narbutuose įsikūrė dar 1812 m. Vidmantas Jankauskas pastebėjo, kad kartais

klaidingas sentikių apsigyvenimo Kupiškio krašte po sukilimų naratyvas pasitaiko ir populiariojoje literatūroje ar net atsiminimuose.11 Tokia situacija, kai kupiškėnai nežino savo krašto sentikių istorijos, iš dalies susiformavo dėl istorinių tyrimų stokos ir sentikių bendruomenėms būdingo uždarumo. Sentikių istoriją galėjo užgožti ir lietuviškos tautinės savimonės bei patriotizmo inspiruoti naratyvai. Kiekvienas žmogus ir bendruomenė turi teisę žinoti savo praeitį, šaknis ir kilmę, kurie yra svarbi identiteto dalis, todėl darbo autorė mano, kad istoriniai tyrimai, padėsiantys atskleisti Kupiškio krašto sentikių praeitį, yra svarbūs ne tik kaip istorinis pasakojimas, papildantis istoriografijoje esančias spragas, bet ir kaip reikšmingas sentikių tapatybės formavimo veiksnys.

Lietuvos sentikių gyvenimas ir teisinė padėtis XIX a. Rusijos imperijoje taip pat labai mažai tyrinėta tema. Giliau ją pažinti svarbūs išsamūs pavienių sentikių parapijų istorijos tyrimai, kurie padėtų geriau suprasti bendrą XIX a. Lietuvos sentikių padėtį ir savimonę. Šiame darbe didelis dėmesys skirtas Kupiškio krašte XIX a. pradžioje įsikūrusiai Čekautiškio-Bagdonių sentikių parapijai. Toks tyrimo objektas buvo pasirinktas todėl, kad tai viena iš nedaugelio XIX a. pradžios sentikių bendruomenių, sugebėjusių įsigyti didelius žemės plotus ir greičiausiai buvusi viena turtingiausių sentikių parapijų dabartinės Lietuvos teritorijoje. Kupiškio krašto sentikių indėlis Lietuvos sentikių gyvenime, ryšiai ir sąsajos su juos supusiais vietos gyventojais ir jos istorija nėra tyrinėti, o žinių apie juos įvairiuose leidiniuose pateikiama tik fragmentiškai. Šios monografijos

9 Ingrida Nagorskienė, „Bagdonys – Dievo duotas kaimas“, Kupiškėnų mintys (2016 m. rugsėjo 24 d.), 4.

10 Vidmantas Jankauskas, Alvydas Totoris, „Narbutai“, Kupiškėnų enciklopedija, T. II (Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012), 449.

11 Vidmantas Jankauskas, „Skaudžios pasekmės / caro valdžios pasekmės prieš 1863–1864 m. sukilimo dalyvius Kupiškio krašte“, Kupiškis 12 (2014), 9.

tikslas yra panaudojant išlikusius archyvinius šaltinius ištirti ir atskleisti XIX a. Kupiškio sentikių istoriją.

Monografiją sudaro šeši skyriai. Pirmajame skyriuje pristatomas XVII a. įvykęs Stačiatikių Bažnyčios skilimas ir pirmųjų sentikybės amžių įvykiai, išlikę Kupiškio sentikių atmintyje, padėję formuotis jų identitetui. Šiame skyriuje ieškoma Kupiškio krašto sentikių kilmės vietų ir pristatoma pirmoji Kupiškio krašto sentikių parapija Puože. Antrajame skyriuje pristatomi turtingiausi

XIX a. pradžios Kupiškio krašto sentikiai – pirkliai Kondratjevai-Prokofjevai ir jų valdose įsteigta antroji Kupiškio krašto sentikių parapija Čekautiškyje. Atskleidžiami būdai, kuriais Čekautiškio sentikiai XIX a. Rusijos imperijoje, kurioje buvo draudžiama sentikiams statytis maldos namus, bandė įgyti tam tikrą teisėtumą ir demonstravo pastangas išlaikyti greitai besiplečiančią bendruomenę. Trečiajame skyriuje pristatomos teisinės priemonės, kurių prieš sentikius ėmėsi į valdžią atėjęs caras Nikolajus I, analizuojamos bylos, iškeltos Kupiškio krašto sentikiams XIX a. vid., kuriose atsiskleidžia to meto sentikiams taikytų įstatymų praktika, taip pat to laikotarpio sentikių bendruomenės aktualijos ir kasdienis gyvenimas. Ketvirtajame knygos skyriuje atskleidžiami tam tikri sentikiams taikytų įstatymų pakeitimai valdant carams Aleksandrui II ir Aleksandrui III, sentikių padėtis 1863 m. sukilimo metu ir po baudžiavos panaikinimo vykusiose žemės dalybose, sentikių iškraustymas ir Puožo bei Čekautiškio maldos namų perkėlimas į Bagdonis. Penktajame skyriuje analizuojami Kupiškio sentikių socialiniai ryšiai tiek su kitomis sentikių bendruomenėmis, tiek su kitatikiais kaimynais. Sudaromas Kupiškio krašto sentikių socialinis portretas ir atskleidžiama Čekautiškio-Bagdonių parapijos reikšmė sentikių pasaulyje. Šeštajame skyriuje pažvelgiama į pokyčius, įvykusius XX a. pradžioje – religinės laisvės suteikimą sentikiams ir dalies bendruomenės narių sprendimą išvykti į Sibirą bei jų likimus Altajuje. Taip pat pristatomi mentaliniai pokyčiai, įvykę sentikių bendruomenėse po Pirmojo pasaulinio karo ir bendruomenės nykimo priežastys XX a.

Kupiškio kraštas šioje monografijoje suprantamas kaip teritorija, apimanti dabartinį Kupiškio rajoną. Monografijos pasakojimas fokusuojamas į dvi sentikių parapijas, egzistavusias šioje teritorijoje XIX a., – Puožo ir Čekautiškio-Bagdonių. Nepaisant to, kad Čekautiškio kaimo pavadinimas 1933 m. kaip

nelietuviškos kilmės buvo pakeistas į Kauniškį, autorė remiasi „Kupiškėnų enciklopedijoje“12 ir kituose istoriniuose šaltiniuose minimu bei pačių sentikių vartojamu vietovardžiu ir šį kaimą knygoje vadina Čekautiškiu. Kadangi sentikių cerkvė iš Čekautiškio į gretimą Bagdonių kaimą perkelta tik XIX a. antrojoje pusėje, šiame darbe, kalbant apie bendruomenę iki minėto laiko, ji bus vadinama Čekautiškio parapija. Šio tyrimo chronologinis fokusas apima 1795–1915 m. Šios chronologinės ribos nusako laikmetį nuo Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo, kai daugiau nei šimtmetį išeivijoje gyvenusius sentikius pasivijo jų istorinė tėvynė, iki Pirmojo pasaulinio karo, kuris žymėjo tradicinės uždaros sentikių bendruomenės epochos pabaigą. Chronologinės ribos peržengiamos pirmajame ir paskutiniame monografijos skyriuje, siekiant supažindinti skaitytojus su Kupiškio krašto sentikių istoriniu kontekstu. XIX a. egzistavę religinės laisvės draudimai atveria galimybę tyrinėti sentikių bendruomenės gebėjimą prisitaikyti prie nepalankių sąlygų ir keisti savo veikimo būdus, išsaugant religinį identitetą ir konservatyvų gyvenimo būdą. Kupiškio krašto, kur didžioji populiacijos dalis priklausė Katalikų Bažnyčios tikintiesiems, sentikių tyrimas leidžia pažvelgti į tai, kaip sentikiai derino savo bendruomenės materialinius ir socialinius poreikius su poreikiu atsiskirti nuo juos supančių kitatikių. Šios žinios leidžia suvokti, kokiu būdu visą šimtmetį gyvenant religinio persekiojimo ir socialinės izoliacijos sąlygomis tikinčiųjų bendruomenė gebėjo funkcionuoti kaip visavertė visuomenės ir krašto ekonomikos dalis.

Istoriografija

Pastaraisiais dešimtmečiais buvo plačiau susidomėta etnokonfesinių bendruomenių fenomenu. Domėtasi sentikių kultūriniu palikimu, etnografija, papročiais, šnekta, folkloru ir kt. Šie tyrimai gali būti naudingi ir sentikių istorijai. Pavyzdžiui, Jurijus Novikovas, tyrinėdamas Lietuvos sentikių folklorą, atrado, kad dalis tekstų buvo labai artimi Pskovo krašte – istorinėje Lietuvos sentikių

12 Vidmantas Jankauskas, „Bagdonių (Čekautiškio) sentikių bendruomenė“, Kupiškėnų enciklopedija, T. I (Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2013), 131.

tėvynėje – užrašytiems variantams. Panašūs rezultatai gaunami ir tyrinėjant sentikių šnektas. Sentikių istoriją Lietuvoje pastaraisiais dešimtmečiais tyrinėja

Grigorijus Potašenko, rašantis tiek apie Lietuvos, tiek apie platesnio regiono –Baltijos šalių ir Lenkijos sentikių istoriją, taip pat apie atskiras bendruomenes ir iškilias sentikių asmenybes. Jis yra publikavęs svarbius sentikių istorinius šaltinius. Kita svarbi sentikių tyrinėtoja, daugelio G. Potašenko darbų bendraautorė, yra Nadežda Morozova, tyrinėjanti sentikių kalbines ypatybes ir kultūrą. Daugėja istoriografijos ir apie atskiras sentikių bendruomenes. Kiekvieną darbą reikėtų vertinti atskirai, nes nors kai kurie iš jų parašyti istorikų, nemaža dalis knygų ir publikacijų išleista kraštotyrininkų, istorijos entuziastų ar pačių sentikių, tokių kaip Petras Blaževičius13, Vytautas Mažeika14, Manefa Nikitina (Манефа Никитина)15 ir kt.

Kupiškio krašto sentikių istorija iki šiol nėra sulaukusi istorinių tyrimų. Trumpų žinių apie šiame krašte ir pavieniuose jo kaimuose gyvenusias sentikių bendruomenes galima rasti įvairiuose enciklopedinio pobūdžio leidiniuose, kuriuose minimos Puožo ir Čekautiškio-Bagdonių sentikių parapijos, aprašytos kaimų istorijos, kaip antai G. Potašenko straipsnis žinyne, skirtame Baltijos šalių ir Lenkijos sentikiams.16 Taip pat Vidmanto Jankausko sudaryta „Kupiškėnų enciklopedija“ 17, kurioje informacijos apie sentikius Kupiškio krašte galima rasti temose, skirtose kaimams, kuriuose jie gyveno, šioje enciklopedijoje yra skirsniai „Bagdonių (Čekautiškio) sentikių bendruomenė“ ir „Rusai“. V. Jankauskas yra parašęs straipsnių apie 1812 m. karo nuostolius18 ir 1863–1864 m.

13 Petras Blaževičius, Rokiškio krašto sentikiai (Panevėžys: Panevėžio sp., 1997).

14 Vytautas Mažeika, Sentikiai Kužių seniūnijoje (Šiauliai: Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka, 2020).

15 Манефа Никитина, Староверы из Вилкомира (New World Baltic, 2009).

16 Василий Барановский, Григорий Поташенко, Староверие Балтии и Польши, краткий исторический и биографический словарь (Vilnius: Aidai, 2005).

17 Vidmantas Jankauskas, Kupiškėnų enciklopedija, T. I (Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2013); Vidmantas Jankauskas, Kupiškėnų enciklopedija, T. II (Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012); Vidmantas Jankauskas, Kupiškėnų enciklopedija, T. III (Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2017).

18 Vidmantas Jankauskas, „1812 metų karo pėdsakų Kupiškio krašte beieškant“, Kupiškis 10 (2012).

sukilimą19 bei jo pasekmes Kupiškio krašte, kuriuose istorinių įvykių kontekste fragmentiškai minimi ir krašto sentikiai. G. Potašenko, apžvelgdamas visas Lietuvos sentikių parapijas, Puožo ir Čekautiškio bendruomenes pamini savo monografijoje, skirtoje XVII–XIX a. pradžios sentikių parapijoms Lietuvoje.20

Rašant apie Kupiškio krašto sentikius buvo svarbi istoriografija, padedanti geriau pažinti sentikių padėtį Rusijos imperijoje. Analizuojant sentikių santykį su valdžia buvo naudinga Thomo Marsdeno monografija apie religinės tolerancijos krizę Rusijos imperijoje XIX a. viduryje.21 Rusijos mokslininkų Ilšato Latypovo (Ильшат Латыпов)22 , Vsevolodo Iljino (Всеволод Ильин)23, Valerijaus Kerovo (Валерий Керов)24, Viktorijos Maškovcevos (Виктория Машковцева)25 darbai padėjo išsamiau atskleisti įstatymų, taikytų sentikiams, pokyčius ir jų taikymo praktiką. Geriau suvokti sentikių istorinį kontekstą, sentikių prisitaikymą prie kintančių sąlygų Rusijos imperijoje padėjo Roberto Crummey‘o monografija.26 Taip pat reikšmingi Lietuvos sentikių istoriją nagrinėjantys veikalai. Itin naudingas N. Morozovos, G. Potašenko, J. Novikovo straipsnių rinkinys

19 Vidmantas Jankauskas , „Skaudžios pasekmės caro valdžios pasekmės prieš 1863–1864 m. sukilimo dalyvius Kupiškio krašte“, Kupiškis 12 (2014).

20 Григорий Поташенко, Староверие в Литве:

следования, документы и материалы (Vilnius: Aidai, 2006).

21 Thomas Marsden, The Crisis of Religious Toleration in Imperial Russia: Bibikov‘s System for the Old Believers, 1841–1855 (Oxford: Oxford Historical Monographs, 2015).

22 Ильшат Рафаэлевич Латыпов, „Отношения старообрядчества Казанской губернии с государством в период правления Николая I“, Вестник Челябинского государственного университета 22 (237) (2011).

23 Всеволод Николаевич Ильин, „Старообрядческий

26 Robert O. Crummey, Old Believers in the changing world (Illinois: Northern Illinois University Press, 2011).

apie Lietuvos sentikius, 27 kuris leido susipažinti su sentikių istoriniais etapais, knygų perrašymo kultūra, ikonų tapymo tradicijomis ir kt. Taip pat šiam tyrimui svarbūs N. Morozovos straipsniai apie Rimkų soborą 28 ir Pskovo regiono sentikius fedosejininkus.29

Dėl skurdžios istoriografijos ir siauros šaltinių apie Kupiškio sentikius bazės buvo reikšmingi kitų sentikių bendruomenių tyrimai. Palyginimams formuoti ypač svarbūs Eugeniuszo Iwanieco30 tyrimai apie Lenkijoje gyvenusius sentikius, taip pat Andrejaus Sucharevo (Андрей Сухарев)31 ir Kirilo Kožurino (Кирилл Кожурин)32 darbai apie Vitebsko gubernijos sentikių gyvenimą. Latvijos mokslininkų darbai suteikė reikšmingų analogijų tyrinėjant Čekautiškio sentikių vykdytą karitatyvinę veiklą. Analizuojant sentikių dvasinį centrą Rygoje, svarbi Azijaus Ivanovo (Азий Иванов) 2021 m. išleista Rygos sentikių parapijos istorija 33 ir Igorio Gusevo (Игор Гусев) tais pačiais metais išleista knyga apie Rygoje esantį Maskvos priemiestį34, kuriame nuo XVI a. gyveno ir prekiavo rusų tautybės žmonės, taip pat Arnoldo Podmazovo (Арнольд Подмазов) veikalas, skirtas Rygos sentikiams35. Galima paminėti ir Šiaurės Ilinojaus

27 Nadežda Morozova, Jurijus Novikovas, Mari-Liis Paaver ir Grigorijus Potašenko, Lietuvos sentikiai: istorija, kultūra, dailė (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011).

28 Надежда Морозова, „К истории староверия в Литве в ХIХ в.: Рымковский собор 1856 г. и его постановления“, Slavistica Vilnensis 66(1) (2021).

29 Надежда Афанасьевна Морозова, Валерий Чекмонас, „Опочецкие антики (социо и этнолингвистические заметки)“, Slavistica Vilnensis (Kalbotyra) 51(2) (2002).

30 Eugeniusz Iwaniec, Z dziejów staroobrzędowców na ziemiach polskich (Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1977).

31 Андрей Сухарев, „Старообрядчество на Витебских землях“, из Конфессиональные и этнические группы российских регионов в XIX–XXI вв.: сб. науч. тр., вып. 2., ред. А. А. Сухарев (Москва: Эдитус, 2020), 26–31.

32 Кирилл Яковлевич Кожурин, „Быт и нравы староверов Витебской губернии в середине XIX в. (по материалам секретных данных, собранных надворным советником В. С. Несторовым)“, Старообрядчество 3 (2023).

Книга 1, ХѴІІІ столетие, 1904 г. (Рига: Рижская Гребенщиковская старообрядческая община, 2021).

34 Игор Гусев, Московский форштадт. Самый русский район Риги (Рига: IK „ZORIKS“, 2021).

35 Арнольд Подмазов, Рижские староверы/Rīgas vecticībnieki / The old believers of Riga (Riga: Latvijas Vecticībnieku Biedrība, 2010).

universitete 2019 m. išleistą Kevino O‘Connoro senosios Rygos istoriją, 36 kuri leidžia pajusti didelį naratyvo ir istorinių įvykių vertinimo skirtumą tarp rusiškosios ir Vakarų tyrinėtojų istoriografijos. Pavyzdžiui, K. O‘Connoro aprašytos Šiaurės karo pasekmės Rygai vertinamos kaip senų gerų švediškų laikų pabaiga ir sunkios rusiškos baudžiavos bei ilgo ekonominio Rygos nuosmukio pradžia37 ,

o I. Gusevas savo publikacijoje rašo apie Rygai tuo metu plačiai atsivėrusias Rusijos rinkas ir greitai suklestėjusią ekonomiką.38

Tyrinėjant sentikių istoriją konkrečiu istoriniu laikmečiu buvo naudingi veikalai, padedantys geriau pažinti XIX a. kontekstą. Pirmiausia verta pažymėti Egidijaus Aleksandravičiaus ir Antano Kulakausko monografiją apie XIX a. Lietuvą, padėjusią suvokti šios istorinės epochos gyvenimą. 39 Taip pat vertingi buvo Tamaros Bairašauskaitės,40 Elenos Filatovos 41 ir Aldonos Prašmantaitės42 darbai apie 1863 m. sukilimą, jo pasekmes ir santykį su religinėmis bendruomenėmis, žemės reformas. Rimos Praspaliauskienės publikacija „Nereikalingi ir pavojingi: XVIII a. pabaigos – XIX a. pirmosios pusės elgetos, valkatos ir plėšikai Lietuvoje“ padėjo geriau suvokti situacijas, į kurias pateko Čekautiškio sentikiai, kai jie būdavo kaltinami valkatavimu arba prieglobsčio suteikimu valkatoms. Aelitos Ambrulevičiūtės 43 darbas padėjo atskleisti sentikių Prokofjevų kaip pirklių teisinį statusą, finansines galimybes ir reikšmę sentikių bendruomenėje.

36 Kevin C. O‘Connor, The House of hemp and butter: A history of old Riga (Ithaca: Northern Illinois University Press, 2019), doi: 10.1515/9781501747700.

37 Ibid., 8 skyrius, 7 poskyris, 11 pastraipa.

38 Игор Гусев, Московский форштадт. Самый русский район Риги (Рига: IK „ZORIKS“, 2021), 31.

39 Egidijus Aleksandravičius, Antanas Kulakauskas, Carų valdžioje: XIX amžiaus Lietuva (Vilnius: Baltos lankos, 1996).

40 Tamara Bairašauskaitė, Bajorų dvaras keičia savininką. Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijų dvarų likimai 1863–1914 metais (Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2018).

41 Elena Filatova, „Caro valdžios politika baltarusiškų ir lietuviškų gubernijų katalikų dvasininkijos atžvilgiu 1863 m. sukilimo išvakarėse“, in Dvasininkija ir 1863 m. sukilimas buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemėse (Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2009).

42 Aldona Prašmantaitė, „Lietuvos katalikų dvasininkija ir 1863 m. sukilimo manifestas“, in Dvasininkija ir 1863 m. sukilimas buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemėse (Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2009).

43 Aelita Ambrulevičiūtė, Vilniaus pirkliai XIX amžiuje: statusas, veikla, galimybės (Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016).

Šaltinių apžvalga

XIX a. Kupiškio krašto sentikių sudaryti istoriniai šaltiniai, tokie kaip parapijų metrikų knygos, metraščiai ar sentikių rašyti laiškai, mūsų dienų nepasiekė arba tyrėjams iki šiol nepavyko jų rasti. Tad, bandant pažinti XIX a. sentikius, didelės reikšmės tyrimui turėjo gyventojų surašymai, revizijos ir statistiniai duomenys. Naudingos informacijos buvo rasta 1782 m. Skapiškio parapijos aprašyme44 ir 1811 m. vykdytose revizijose.45 Ypač svarbus šaltinis nagrinėjant Lietuvos sentikių istoriją yra 1826 m. vykdytas rusų kilmės asmenų surašymas46 . Jame pažymimi tokie faktai kaip asmens gimtoji vieta, 1816 m. revizijos duomenys, asmenų amžius, kokiame mieste jie buvo prirašyti, iš kur atvyko. Papildomos informacijos suteikia ir 1881 m. išleistas Kauno gubernijos žemvaldžių sąrašas.47 Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomi 1895 m. Kauno gubernijos Skapiškio valsčiaus surašymo lapai,48 naudingos informacijos pateikiama 1909 m. statistiniame leidinyje apie rusų gyvenvietes Kauno gubernijoje. Leidinys sudarytas atliepiant į vykdytą žemės reformą. Jame nurodoma statistinės informacijos apie konkrečias gyvenvietes, tačiau taip pat papildomai aprašytos tipiškos rusų gyvenvietės, į kurias pateko ir Čekautiškio sentikiai.49

Kitą svarbią šaltinių bazę šiame tyrime sudarė teisminiai dokumentai. XIX a. pradžioje sentikiams Kondratjevams-Prokofjevams įsigijus nekilnojamojo turto Kupiškio krašte, taip pat skolinant dideles pinigų sumas, prireikė tokius sandorius įtvirtinti teismuose, o bajorui Dionyzui Peliskiui negalint išmokėti skolų sentikiams, ir teistis su šiuo skolininku. Šie Kauno regioniniame valstybės archyve saugomi dokumentai atskleidžia daug svarbios informacijos

44 1782 m. Skapiškio parapijos aprašymas, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3504, l. 210–216.

45 1811 m. Ukmergės apskrities revizinis sąrašas, LVIA, f. 515, ap. 25, b. 326, l. 238–247.

46 1826 m. Ukmergės apskrities rusų tautybės žmonių surašymas, Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau – LVIA), f. 752, ap. 1, b. 18, l. 204–205; b. 26, l. 41; b. 28, l. 109–200.

47 Алфавитный список

1881 года (Ковно: Ковенский губ. стат. ком., 1882).

48 1897 m. Kauno gubernijos Skapiškio valsčiaus gyventojų surašymas, LVIA, f. 768, ap. 1, b. 56, 57.

49 А. Станкевич,

нерал-губернаторское управление, 1909).

apie sentikių įsikūrimo aplinkybes, netgi vardus ir giminystės ryšius.50 XIX a. viduryje carinei valdžiai didinant sentikių sekimą ir priežiūrą bei siekiant juos kriminalizuoti, visos bylos, kuriose buvo sprendžiami sentikių reikalai, turėjo būti perduotos Baudžiamajam teismui ir šiuo metu saugomos minėtame archyve.51 Iš septynių šios bendruomenės nariams iškeltų bylų galima spręsti apie kasdienį bendruomenės gyvenimą, kildavusius iššūkius, problemas, religinį gyvenimą. Tai svarbūs šaltiniai, atskleidžiantys bendruomenės narių santykius su aplinkiniais ir bendruomenės nariais, parodantys kai kurių asmenų svarbą šioje bendruomenėje. Kai kurių šių bylų nuosprendžiams buvo svarbus 1856 m. rugpjūčio 26 d. Aleksandro II karūnavimo proga paskelbtas Gailestingumo manifestas, kuris tapo vienu iš darbo šaltinių.52 Taip pat naudotasi Latvijos valstybiniame istorijos archyve rasta Vitebsko apygardos teismo byla.53

Vienas įdomiausių šaltinių šiame tyrime buvo ant tarptautiniame meno kūrinių aukcione „Sotheby‘s“ parduoto sentikių kryžiaus54 rastas užrašas. Šio rašytinio ikonografinio šaltinio analizei svarbios sentikių meno ekspertės Mari-Liis Paaver konsultacijos. Darbe kaip šaltinis naudotas ir 1865 m. kartografinis žemėlapis.55

Gausesnę, nors menkiausiai patikimą šaltinių bazę sudaro įvairūs iš kartos į kartą sentikių perduoti prisiminimai, kuriuos XX a. pab. – XXI a. pr. surinko įvairūs kraštotyrininkai, tyrinėtojai ir žurnalistai. Svarbių duomenų apie į Sibirą išsikėlusios sentikių bendruomenės narių likimus buvo rasta kraštotyrininkės

50 1852 m. Kauno gubernijos Zarasų apskrities teismo byla, Kauno regioninis valstybės archyvas (toliau – KRVA), f. I-71, ap. 2, b. 105.

51 Kauno baudžiamasis teismas, KRVA, f. I-76, ap. 1, b. 14657, 17522, 18321, 18431, 19024, 19592, 19935.

52 Полное собрание законов Российской империи: Второе собрание (1825–1881), том 31 (1856), Часть 1, Законы (30013–31348), https://nlr.ru/e-res/law_r/search.php

53 Эльвира Геннадьевна Казанцева-Большакова, Каракол. Судьбы переселенцев (Барнаул: Печатный мир, 2011).

54 Lot 292 A large, Orthodox cross, Ivan Antropovich Prokofiev, Old Believers‘ church of Bogodanskoie, 1887, nuotrauka, Tarptautinis meno aukcionas „Sotheby‘s“, 2008, https://www.sothebys. com/en/auctions/ecatalogue/2008/russian-works-of-art-faberge-and-icons-l08118/lot.292. html

55 Фёдор

дюйм, ряд: X, лист: 4,1865, http://www.etomesto.ru/shubert-map/10-4/

Polinos Antufjevos surinktuose ir paskelbtuose atokaus Karakolo kaimelio Altajuje seniausių gyventojų atsiminimuose, 56 taip pat Elviros Kazancevos-Bolšakovos (Эльвира Казанцева-Большакова) surinkti atsiminimai apie šios vietos gyventojų praeitį.57 Jie suteikia niekur kitur neminimos informacijos apie

Kupiškio krašto sentikių išsikėlimo tikslią kryptį ir priežastis. Aktualūs buvo ir Rokiškio krašto muziejaus archyve saugomi Klaudijos Prokofjevos atsiminimai58, Andrej ir Elos Jarmolajevų šeimos privačiame archyve saugomi Jono Jarmolajevo atsiminimai59, Lietuvių kalbos instituto darbuotojų 1999 m. surinkti ir įrašyti Bagdonių parapijos sentikių pasakojimai60. Kai kurie naudoti atsiminimai publikuoti, pavyzdžiui, 1863 m. išleisti caro valdininko P. I. Koreckio (П. И. Корецкий) pastebėjimai apie Kauno gubernijos sentikius 61, taip pat Stasio Kytros,62 Veronikos Petrulienės 63 bei Kipro Bielinio 64 atsiminimai.

Dėl galimybių stokos nebuvo nagrinėtos Rusijos valstybiniame Sankt Peterburgo istorijos archyve, 1284 (Vidaus reikalų ministerijos) fonde, saugomos bylos, skirtos įvairiems „schizmos atvejams“ (apyrašai 195–222), ir kituose šio archyvo fonduose esantys dokumentai, kuriais neretai remiasi istorikai, tyrinėjantys XIX a. Rusijos imperijoje egzistavusias sentikių bendruomenes. Dėl sentikių bendruomenės uždarumo ir specifiškumo tyrimui atlikti turėta ribota šaltinių bazė, patys šaltiniai dažnai nepakankamai informatyvūs, neretai teko

56 Полина Антюфьева, „Каракол – в прошлом Ковенская деревня“, Одноклáссники, paskelbta 2017 m. spalio 10 d., https://ok.ru/chernoanuy/topic/67373073044768

57 Эльвира Геннадьевна Казанцева-Большакова, Каракол. Судьбы переселенцев (Барнаул: Печатный мир, 2011).

58 Klaudija Prokofjeva, Rokiškis, 1996, kraštotyrininkų užrašyti atsiminimai, Rokiškio krašto muziejaus archyvas.

59 Jono Jarmolajevo atsiminimai, Vilnius, 2000, autobiografiniai užrašai, Andrej ir Elos Jarmolajevų šeimos archyvas.

60 1999 m. kalbintų sentikių garso įrašų kolekcija, Lietuvių kalbos instituto archyvas, DVD 90, 91, 103.

61 П. И. Корецкий, „О раскольниках в Ковенской губернии“, in Памятная книжка Ковенской губернии на 1863 год (Ковно: В типографии Ш. Соколовскаго), 3–46.

62 Stasys Kytra, „Narbutų kaimas“, in Keliai veda Kupiškin III, kn. 3 (Vilnius: [s. n.], 2008), 48.

63 Veronika Petrulienė, „Žiupsnelis atsiminimų apie 1863 m. sukilimą“, in Amžininkai – apie 1863 metų sukilimą (Vilnius: Bonus animus, 2013).

64 Kipras Bielinis, Penktieji metai. Revoliucinio sąjūdžio slinktis ir padariniai (New Yorkas: Amerikos lietuvių socialdemokratų sąjungos literatūros fondo lėšomis, 1959).

daryti išvadas remiantis fragmentiškais duomenimis, į pagalbą pasitelkiant analogijas, lyginimus su kitomis sentikių bendruomenėmis. Ateityje šis darbas galėtų būti papildomas naujais faktais, duomenimis ir interpretacijomis. Nepaisant to, autorė viliasi, kad ši monografija prisidės prie Kupiškio krašto sentikių istorijos geresnio pažinimo ir išsaugojimo.

1. Sentikybės ištakos ir įsikūrimas

Kupiškio krašte

1.1. Rusijos Stačiatikių Bažnyčios skilimas XVII a.

1999 m. Lietuvių kalbos instituto tyrėjai kalbėjosi su Kupiškio krašto Bagdonių parapijos sentikiais. Daugelis jų mažai žinojo apie sentikių atsiradimą šiose vietovėse. Fevrusa Kaleinikova teigė, kad sentikiai čia gyveno „labai seniai“, čia palaidoti ir jos seneliai bei proseneliai. Pasak moters, buvęs sentikių persekiojimas, kai „kažkoks Nikonas persekiojo“, taip šiuose kraštuose rusai ir apsigyvenę 65. Moters kaimynystėje gyvenusi Vasca Skačkova (vadinta Vale) atsiminė tik kelis pavienius faktus iš kadaise jos tėvo jai pasakotų istorijų. Moters tėtis pasakojęs, kad sentikiai čia atvykę po maišto, taip pat kad visi rusai čia atvyko iš Jeruzalės.66 Visos šios menkos užuominos, išlikusios seniausių Kupiškio krašto sentikių atmintyje, nukelia į XVII a. Maskvoje ir jos apylinkėse vykusius

įvykius – patriarcho Nikono pretenziją Maskvoje turėti „Naująją Jeruzalę“ ir 1682 m. šaulių sukilimą, bandžiusį atkurti sentikybę 67 po Stačiatikių Bažnyčios schizmos.

Maskvos patriarchas Nikonas Rusijos bažnytiniame ir politiniame gyvenime iškilo XVII a. penktajame dešimtmetyje, tapęs caro Aleksejaus Michailovičiaus patikėtiniu ir draugu. 1640–1650 m. jis nuo paprasto vienuolio iš Šiaurės Rusijos vienuolyno buvo pakeltas iki Naugardo metropolito ir galiausiai 1652 m. užėmė visos Rusijos patriarcho sostą. Jo padėtis Rusijos visuomenėje šiuo laikotarpiu buvo išskirtinai aukšta. Jis buvo artimiausias caro patarėjas valstybės

65 Fevrusa Kaleinikova, įrašytoja V. Djačkova, Bagdonys, 1999, garso įrašas rusų kalba, Lietuvių kalbos instituto archyvas: kasetės Nr. 115, B pusė, įrašo Nr. 4.

66 Vasca Skačkova, įrašytojas V. Čekmonas, Bagdonys, 1999, garso įrašas rusų kalba, Lietuvių kalbos instituto archyvas: mini disko Nr.7, įrašo Nr. 3.

67 Nadežda Morozova, Jurijus Novikovas, Mari-Liis Paaver ir Grigorijus Potašenko, Lietuvos sentikiai: istorija, kultūra, dailė (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011), 12.

Akvilė Kašiubaitė

KUPIŠKIO KRAŠTO SENTIKIAI 1795–1915 M.

Mokslo monografija

Lietuvių kalbos redaktorė Auksė Matiukė

Maketuotoja Laura Petrauskienė

Viršelio dizaineris Darius Jelenskis

2025 08 11. Tiražas 200 egz. Užsakymo Nr. K25-031.

Išleido

Vytauto Didžiojo universitetas

K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt

Spausdino

UAB „Vitae Litera“

Savanorių pr. 137, LT-44146, Kaunas www.tuka.lt | info@tuka.lt