Issuu

Algirdas Sliesaravičius

NUO LABORANTO IKI AKADEMIKO

Algirdas Sliesaravièius

NUO LABORANTO

IKI AKADEMIKO

Kaunas, 2025

Nuotraukos iš autoriaus asmeninio archyvo.

Knygos leidybą ﬁnansavo VDU Žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultetas ir Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras.

Bibliograﬁnė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

ISBN 978-609-467-657-4 (spausdintas)

Nemokslinė veikla (turizmas, folkloras, piršlybos, sodininkystė, bitininkystė)

Profesoriaus Algirdo Sliesaravičiaus gyvenimo ir mokslinės bei pedagoginės veiklos etapai

Lietuvos mokslų akademijos akademiko, habilituoto mokslų daktaro, profesoriaus Algirdo Sliesaravičiaus apdovanojimai

Lietuvos mokslų akademijos akademiko, Lietuvos mokslo premijos laureato, profesoriaus, habilituoto daktaro Algirdo Sliesaravičiaus mokslinės ir pedagoginės veiklos apžvalga

ÁVADAS

Jauniems žmonėms atrodo, kad su automobiliais, telefonais ir kompiuteriais gyvename jau seniai. Deja, esminių pokyčių įvyko vienos mūsų kartos žmonių gyvenime, labai sparčiai vystantis pramonei ir technologijoms.

Dauguma vaikystėje ir jaunystėje buvusių kasdienių darbų tiesiog išnyko. Neliko piemenukų ir skerdžių, nors buvo klasės draugų, kurie mokyklą pradėdavo lankyti ne rugsėjo pirmąją, o po Visų Šventųjų šventės, kai baigdavosi gyvulių ganymo sezonas. Mes mokėmės skaičiuoti skaitliukais, o dabar mokiniai naudoja kompiuterius. Važiuoti, lauko darbams atlikti ar maniežui sukti pagrindinė traukiamoji jėga buvo arklys. Nebeliko pievų šienavimo, rugių kirtimo dalgėmis ar javų kūlimo spragilais.

Užaugome kambariams apšviesti naudodami žibalines lempas. Traktoriai, vėliau ir kombainai mums buvo nematytos mašinos.

Dėl sparčios technikos pažangos buvo sunku suspėti viską įsisavinti. Atsirado televizorių, belaidžių mobiliųjų telefonų. Galiausiai atėjo eilė kompiuteriams, kurie padarė žmonių bendravimo perversmą.

Pastaruoju metu atsirado dar vienas „stebuklas“ – dirbtinis intelektas, kurį dar tik pradedame suprasti ir nežinome, kur jis žmoniją nuves.

Taigi, norėjosi apžvelgti ir šiek tiek parodyti gyvenimą dar tamsiais, be elektros laikais, o jis nebuvo jau toks „markatnas“.

Tokios sąvokos kaip „mokslų kandidatas“, „mokslų daktaras“, „mokslininkas“, „profesorius“ ar „akademikas“ – akademinėje visuomenėje įprasta terminologija, bet eiliniams žmonėms ne visada suprantama. Tuo pats įsitikinau, kai vienai giminaitei padovanojau savo bibliograﬁjos knygelę, o ji po kurio laiko paklausė, ar aš tiek daug knygų ir straipsnių perskaičiau. Paaiškinau, kad tas knygas ne perskaičiau, o pats parašiau. Iš to galima suprasti, kad ne tik terminologijos, bet ir paties proceso, kaip tampama mokslininkais, profesoriais ar akademikais, daugelis nelabai supranta. Todėl norėjosi visa tai parodyti ir jauną skaitytoją įtikinti, kad ir kaimiškoje vietovėje, baigus vidurinę mokyklą, galima pasiekti mokslo aukštumų. Kartu noriu paaiškinti, kad iki 1993 m. asmeniui, apgynusiam kurios nors mokslo srities disertaciją, buvo suteikiamas mokslų kandidato mokslinis laipsnis (pvz., biologijos mokslų kandidatas). Apgynus antrą, daug platesnės apimties disertaciją, buvo suteikiamas mokslų daktaro laipsnis (pvz., biologijos mokslų daktaras).

Nuo 1993 m. mokslų kandidatai tapo mokslų daktarais, o buvę mokslų daktarai –habilituotais mokslų daktarais. Dabar Lietuvoje paliktas tik vienas mokslinis laipsnis –

mokslų daktaro. Knygoje nevartotas „mokslų kandidato“ terminas ir paliktos tik „mokslų daktaro“ bei „habilituoto mokslų daktaro“ sąvokos.

Kai pasakodavau kai kuriuos savo gyvenimo epizodus dukrai Živilei ir jos vyrui

Tadui Panavui, jie sakydavo, kad visa tai reikia aprašyti. Pats suvokiau, kad jeigu šito nepadarysiu, viskas nueis užmarštin, nes vėlesnių kartų žmonės gyvens jau visiškai kitokioje aplinkoje. Įstrigo atmintyje ir akademiko Jono Kriščiūno pasakymas: „Nori išlikti amžinai – rašyk knygas.“ Pirmas sumanymas buvo patyrinėti ir archyvinę medžiagą, tačiau, sušlubavus sveikatai, supratau, kad archyvų medžiagą kas nors galės išnagrinėti ir vėliau, o man reikia aprašyti, ką pats išgyvenau siekdamas mokslinių tikslų. Rašydamas pirmenybę teikiau vietos tarmei ir terminams, kurie buvo vartojami vaikystėje ir šiomis dienomis: pvz., rašoma „bulba“, o ne „bulvė“, „spalgena“, o ne „spanguolė“ ir t. t.

GIMTASIS BUTRIMONIØ MIESTELIS

Istoriniuose šaltiniuose Butrimonių kaimas pirmą kartą paminėtas 1699 m., o Trakų žemės knygose 1720 m. Jis minimas jau kaip miestelis. Butrimonių vardas kildinamas iš pavardės Butrimonis.

Miestelis kūrėsi kelių, vedančių iš Vilniaus į Alytų ir Punią, kryžkelėje. Taip susiformavo trikampė aikštė, kuri nulėmė viso miestelio apstatymą. Dabar aikštė vienintelė tokia visoje Lietuvoje. Butrimonių aikštė pateko ir į Butrimonių herbą, patvirtintą 2001 m. Šiandien miestelis yra urbanistikos paminklas.

XIX a. pabaigoje Butrimonys priklausė grafui Juozapui Tiškevičiui.

Nuo seno Butrimonyse gyveno nemažai totorių, kurių tradiciniai verslai buvo daržininkystė ir odų išdirbimas. Pirmieji totoriai Lietuvoje apsigyveno dar kunigaikščio Gedimino laikais, kai po Aukso ordos mūšių su Lietuva pateko į nelaisvę ir po derybų pasiliko Lietuvoje kaip sąjungininkai. Pradėjęs valdyti, Vytautas Didysis totorius kaip gerus ir ištikimus karius viliojo atvykti į Lietuvą su šeimomis, žadėdamas žemių ir privilegijų. Atvykę totoriai daugiausia buvo apgyvendinti Butrimonių apylinkėse ir Raižiuose (kaimas 5 km nuo Butrimonių); pastarajame kaime 1899 m. pastatyta mečetė. Dar 1787 m. viena miestelio gatvė, vedanti į Raižių gyvenvietę, buvo pavadinta Totorių gatve. Butrimonių gyventojai ir dabar šią gatvę vadina Totorių gatve. Manau, kad tai buvo tikslingas šios gatvės pavadinimas pagal istoriškai susiklosčiusias aplinkybes ir gyventojų sudėtį. Tikrasis, arba, kaip aš sakau, oﬁcialus, šios gatvės pavadinimas yra Antano Juozapavičiaus gatvė.

Totoriai atsidėkodami 2010 m. Raižiuose pastatė paminklą Vytautui Didžiajam. Iškilmingoje paminklo atidengimo ceremonijoje dalyvavo daug svečių, įskaitant totorių bendruomenės vadovus iš Krymo. Dabar Lietuvos totoriai – etninė grupė, viena seniausių tautinių mažumų.

Paminklas Vytautui Didžiajam Raižiuose. 2024 m., Raižiai

Senoji medinė katalikų bažnyčia Butrimonyse pastatyta 1843 m. Naujoji Išganytojo bažnyčia tašytų akmenų ir mūro sienomis pradėta statyti 1902 m., tačiau statybų darbus sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas, tad ji baigta statyti tik 1926 m. su vienu bokštu (parapijos archyve saugomame projekte yra eskizas, kuriame bažnyčia pavaizduota su dviem aukštesniais bokštais nei dabartinis).

Butrimonių Išganytojo bažnyčia. 2024 m. Butrimonys

Butrimonių miestelyje mokykla įsteigta 1863 m., dar carinės Rusijos laikais, deja, joje buvo dėstoma rusų kalba. Nelegaliai veikė lietuviška daraktorinė mokykla. Lietuviška pradžios mokykla įsteigta 1929 m., 1944 m. ji tapo progimnazija, o 1951 m. išleido pirmąją abiturientų laidą. Tai buvo gražus dviejų aukštų, raudonų plytų pastatas, tačiau vėliau kažkas sugalvojo, kad jį reikia aptinkuoti, ir labai subjaurojo. Pastatas tapo lyg betoninis, neišvaizdus. 1983 m. mokykla persikėlė į naują vidurinei mokyklai skirtą pastatą. 1997 m. mokytojos Danutės Anušauskienės iniciatyva mokykloje įkurtas daug eksponatų sukaupęs kraštotyros muziejus.

Butrimonių gimnazija. 2024 m., Butrimonys

Nuo laboranto iki akademiko

Butrimonių vidurinėje mokykloje mokėsi skulptorius prof. Antanas Kmieliauskas, operos ir baleto solistė prof. Irena Milkevičiūtė, dainininkas Vytautas Babravičius, televizijos diktorė Stasė Germanavičiūtė-Stankevičienė ir kiti žymūs žmonės, įkurti jų vardų kabinetai. 2010 m. Butrimonių vidurinė mokykla tapo gimnazija.

Iki 1940 m. miestelyje gyveno daug žydų šeimų, veikė sinagoga (vadinta škala).

Sinagoga pastatyta 1897 m., – tai patvirtina, kad miestelyje gyveno gausi žydų bendruomenė. Tarpukariu Butrimonys buvo nemažas miestelis akmenimis grįstomis gatvėmis (bruku) ir sutvarkytais šaligatviais. Jis buvo Alytaus apskrities valsčiaus centras. Miestelio centre vyrauja žydų pastatyti raudonų plytų namai, nes po miestelyje kilusio gaisro medinius namus, kurie būdavo arti vienas kito, buvo draudžiama statyti.

Butrimonių miestelio mūriniai gyvenamieji namai pastatyti prieš Antrąjį pasaulinį karą. 2024 m., Butrimonys

Nuo 1878 m. čia vykdavo dideli turgūs, į kuriuos suvažiuodavo pirklių iš Alytaus, Varėnos, net Kauno ir aplinkinių miestelių. Tačiau po karo, perkėlus turgaus dieną iš antradienio į sekmadienį, pirkėjų pradėjo mažėti ir turgaus nebeliko. 1930 m. Butrimonyse gyveno apie 3 000 gyventojų, buvo 54 krautuvėlės (2 lietuvių, kitos žydų), 6 aludės, 1 traktierius, 10 kepyklų, 1 degtinės parduotuvė, 2 vilnos karšyklos, 1 vaistinė, dirbo 2 gydytojai – dantų ir vidaus ligų. Butrimonių miestelyje veikė pieninė ir didelis dviejų aukštų medinis malūnas.

1959 m. gyventojų surašymo duomenimis, miestelyje gyventojų labai sumažėjo –iki 847. Dabar gyventojų skaičius svyruoja ir siekia apie 1 000.

Nuo neatmenamų laikų Butrimonys garsėjo pypkėmis, kurias dirbdino pypkių meistrai iš susukto beržo, meniškai ištekindavo ir apkaustydavo sidabrine skarda. Kartu su pypkėmis buvo galima nusipirkti skiltuvų, išdirbtų pinčių pypkei užsidegti. Vėliau pigios fabrikinės pypkės nuslopino Butrimonių pypkių gamybą.

Butrimonys buvo žinomi ir dėl aplink miestelį įsitaisiusių garsių arkliavagių, ir ūkininkai dažnai ieškodavo pavogtų arklių. Netgi pokariu tėvas, palikdamas arklį ganykloje, ant jo kojos uždėdavo metalinę spyną, kad vagys negalėtų arklio toli nuvesti, o kai kurie kaimynai arklius supančiodavo užrakinamais metaliniais pančiais. Jau kolūkio laikais, apie 1950 m., vis dar buvo pranešama apie pavogtus arklius.

1948 m. klebonijos pastatas buvo nacionalizuotas, pastatytas priestatas ir įrengta 15 lovų ligoninė. Kunigui ir vargonininkui buvo pastatytas medinis namas, kuriame ir dabar yra klebonija. 1950 m. Butrimonys buvo priskirti Jiezno rajonui. 1962 m., panaikinus Jiezno rajoną, Butrimonys priskirti Alytaus rajonui. Po Antrojo pasaulinio karo, rusų valdžios laikais, miestelis buvo labai apleistas, nors čia buvo kolūkio ir apylinkės (dabar seniūnijos) centras. 1979 m. šalia Butrimonių įkurtas tarpūkinis paukštynas, kuris nemažai lėšų skyrė miestelio plėtrai, pastatė gyvenamųjų namų (alytnamių), o 1991 m. –naują kultūros namų ir seniūnijos pastatą, atsirado naujų gatvių. Mama sakydavo, kad senuosius Butrimonis apjuosė naujieji Butrimonys. 2019 m. rekonstruota miestelio aikštė, įrengtas stiklinis sūkurinis fontanas. Miestelyje nuo seno gyveno lietuvių, totorių ir žydų tautybių žmonių, todėl 2023 m. įsteigtas trijų tautų – Butrimonių muziejus.

Atnaujinta aikštė ir gražus fontanas traukia miestelio lankytojus ir džiugina akį. Pasigrožėti originaliu fontanu atvažiuoja lankytojų iš įvairių Lietuvos vietovių.

Butrimonių miestelio sūkurinis fontanas. 2024 m., Butrimonys

PIRMIEJI ÐIO PASAULIO ÁSPÛDÞIAI

Į šį pasaulį atėjau 1939 m. gruodžio 12 d. Kazimiero Sliesaravičiaus ir Elenos Venslavičiūtės šeimoje Butrimonių miestelyje, Alytaus apskrityje, kaip žmonės sako, dar prezidento Antano Smetonos laikais. Mama pasakojo, kad paguldydavo mane ant pagalvės prie tėvo ir galvodavo, kada aš – toks mažas – užaugsiu. Jaunesnysis brolis Jonas gimė 1942 m., valdant vokiečiams, jauniausias brolis Antanas – 1950 m., o sesutė Onutė –1952 m., jau valdant rusams. Suprantama, karo laikotarpio dar negaliu prisiminti ir apie jį žinau tik iš mamos atsiminimų.

Tėvų namas buvo dengtas skardiniu stogu. Svarbiausia, name buvo medinės grindys (daugelio to meto namuose buvo molinė asla). Be to, nors po krosnimi įrengtas pečelius vištoms, mama kambaryje vištų nelaikė, todėl tėvų name karo metais apsistodavo ir vokiečių, ir rusų kareivių. Mama pasakojo, kad, apsistojus vokiečių kareiviams, jie ginklus sustatė kieme į krūvą ir užsiėmė savo reikalais. Man buvo apie 3 metukai ir labai parūpo šie „žaisliukai“, tad norėjau juos paimti. Pamatęs kareivis labai įpyko, mama išsigando, kad jis trenks man per galvą, bet šis piktai liepė mamai pasiimti sūnų.

Karo metais ir pokariu nemažai žmonių dar tikėjo įvairiais varažbitais (burtais). Mama, norėdama sužinoti mano ateitį, sumanė pavaražyti ir man apie mano ateitį. Kai man buvo apie 2 metukai ir, laikydamasis už kėdės, jau galėjau vaikščioti, mama pastatė mane ant uslano už stalo, o ant stalo padėjo knygą, duonos ir botagą. Mama stebėjo, ką pasirinksiu, ir tai turėjo nulemti mano gyvenimą. Kaip mama pasakojo, pasirinkau knygą, ir mano likimas buvo nulemtas – su knygomis gyvenu visą gyvenimą. Man buvo įdomūs jau mokykliniai vadovėliai. Rugsėjo mėnesį, parsinešęs naujų vadovėlių, peržiūrėdavau, kas juose naujo. Vėliau, studijų metais mano dėmesį traukė vadovėliai, mokslinės knygos, mokslo žurnalai, kuriuos su užsidegimu skaičiau, daug sužinojau ir tobulėjau kaip mokslininkas.

Kitas atvejis buvo sudėtingesnis. Karo metais dėl saugumo mama buvo išvažiavusi į Remešiškių kaimą pas savo brolį Viktorą Venslavičių. Tuo metu mama buvo nėščia. Vakare Butrimonių kryptimi ji pamatė gaisrą. Pamaniusi, kad dega Butrimonys, labai išsigando ir uždėjo ranką sau ant pakaušio. Gimus broliui Jonui, jo pakaušyje buvo rankos dydžio juodų kaip anglis plaukų dėmė, kuri spalva skyrėsi nuo kitų galvos plaukų. Su amžiumi tos dėmės plaukai pirmiausia pražilo. Gal moksliškai ir sunkiai paaiškinama, bet tai yra tikras, neišgalvotas faktas.

Karui baigiantis, du rusų tankai pasuko nuo kelio į pievą kitoje mūsų gatvės pusėje, netoli mūsų namo ir po krūmais sustojo. Tikriausiai slėpėsi nuo lėktuvų. Po kurio laiko „užmirštus“ tankus žmonės pradėjo ardyti. Mes, vaikai, irgi nutarėme vieną ratą parsiridenti namo. Ridendami mudu su broliu Jonu rato neišlaikėme, jis virto, užkabino

protektoriumi man koją ir sužeidė. Gerai, kad nesulaužė pėdos, bet ratą vis tiek parsitempėme į namus. Žaisdami ir bėgiodami vaikai dažnai neįvertina aplinkoje esančių pavojų. Taip atsitiko ir man dar ikimokykliniame amžiuje. Prie tėvų namo buvo nebaigtas įrengti kaimyno namas. Lubose nebuvo kai kurių lentų ir buvo likę neuždengtų tarpų. Mes žaidėme gaudynes ir, bėgdamas tomis lubomis, pataikiau į tarpą be lentų bei žnegtelėjau ant žemės. Negalėjau pasikelti – užkirto kvėpavimą. Tėvas atėjo ir ant rankų parnešė namo. Ačiū tėvui.

Kitas vaikystės atsitikimas buvo daug pavojingesnis. Baigiantis karui, prie namo esančią pievutę tėvas buvo užtvėręs spygliuotos vielos tvora. Mes neturėjome sodo, o vaikams labai norėjosi obuolių. Tai vieną dieną, nematant kaimynei, nusiskynėme keletą obuolių iš jos sodelio. Kitą dieną, žaisdamas gatvėje, pamačiau tą kaimynę einant gatve, pagalvojau, kad ji eina pas mano tėvus, todėl leidausi bėgti tiesiai per užtvertą pievutę ir atsitrenkiau į spygliuotą tvorą. Tvoros aukštis buvo sulig mano akimis. Vienas tvoros spyglys pataikė į akį prie pat akies obuolio. Ačiū Dievui, ne į patį obuolį, nes būčiau likęs be akies. Gerai, kad pas kaimynus tuo metu buvo įsikūręs rusų karo medicinos punktas. Jie suteikė man pirmąją pagalbą, akį išsaugojo, liko tik randas odoje, kuris primena šią nelaimę. Ačiū medikams. Po šios nelaimės tėvas tvorą išardė.

Mes, pokario vaikai, esame paskutinė karta, kuri dar matė, kaip moterys, įskaitant mano mamą, plaudavo skalbinius balėjoje, naudodamos skalbimo lentą. Jokių skalbimo mašinų nebuvo. Vėliau tuos skalbinius nešdavo prie balos ir ant lentos su kultuve velėdavo. Žinoma, kai kas dabar gali pasakyti – romantika. Be abejo, pažiūrėti, kaip jauna moteris skalbia prie ežero arba valtyje, būtų nenuobodu, bet tą darbą dirbančiajai romantikos mažai. Kitas jau tik prisiminimuose likęs darbas buvo drobių balinimas patiesus jas pievoje. Gerai atsimenu, kaip gražiai atrodė mūsų pievutė, nuklota mamos išaustomis 5–6 m ilgio drobėmis. Vėliau iš jų siūdavo marškinius ir kitokius rūbus. Tokie marškiniai pradžioje būdavo šiurkštoki ir erzindavo odą, bet po kelių skalbimų suminkštėdavo, tapdavo ne tokie standūs. Mano tėvo oda buvo jautri, ir pradžioje jam būdavo sunku tokius marškinius dėvėti. Paskui jis labai džiaugėsi, kai parduotuvėse atsirado marškinių iš minkštos medžiagos.

DÞIUGI VAIKYSTË IR KOLEKTYVIZACIJA

Iki 1940 m. tėvai prie namo Butrimonių miestelyje turėjo 0,5 ha žemės. Tėvas dirbo samdomu darbininku. Tėvai jau buvo susitaupę pinigų ir planavo nusipirkti daugiau žemės, bet prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir visi planai žlugo. Užėjo vokiečiai, pradėta masiškai naikinti žydų tautybės gyventojus. Tėvas slapstėsi, kad vokiečiai neišvežtų dirbti į Vokietiją. Karui pasibaigus vėl pasikeitė santvarka – atėjo rusai ir įkūrė tarybų valdžią. Prasidėjo neramūs pokario metai. Tėvai dar minėdavo miestelyje gyvenusių žydų pavardes, bet jų namai buvo tušti arba jau užimti kitų žmonių. Miestelyje liko tik dvi žydų šeimos – Ickos Donskio ir Ambrašos Bogomolovo. Vėliau ir šios šeimos išsikėlė gyventi į kitus miestus. Miestelio centre, dviejų aukštų mūriniame pastate, įsikūrė rusų kareivių garnizonas, vėliau – istrebitelių būstinė. Vyko partizaninis karas. Miestelyje partizanus dažniausiai vadindavo miškiniais, kartais ir banditais, nes buvo atvejų, kai būdavo nužudoma ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų. Tiesa, miestelyje buvo palyginti ramu. Kovos vyko už miestelio esančiuose kaimuose. Ten, kaip žmonės sakydavo, dieną užeidavo vieni, o vakare – jau kiti. Beveik kiekvieną dieną sužinodavome apie žuvusiuosius. Žuvę partizanai buvo guldomi miestelyje ant grindinio. Tai buvo kančių metai, ypač partizanų artimiesiems. Kaip reikėdavo iškęsti ir neišsiduoti, kai motina prieidavo prie gulinčio savo sūnaus, ir reikėdavo sakyti, kad čia ne jos vaikas. Eidami į mokyklą tiesiai per pievas, dažnai rasdavome nutiestą telefono kabelį, o tai reiškė, kad kažkur netoliese vyksta partizanų ir enkavėdistų kova.

Pradėta žmones vežti, kaip sakydavo, į Uralus pas baltas meškas. Pats pro langą mačiau, kaip padvadomis ginkluotų istrebitelių buvo vežama Gėčionių šeima iš Janaukos kaimo. Jie buvo labai geri tėvų, ypač mamos, pažįstami. Liko tuščios jų sodybos.

Kai dabar pagalvoju, gerai, kad tuo metu buvome vaikai ir viską tik stebėjome. Gyvenimas buvo labai įtemptas, nes niekas nežinojo, kada ir už ką tave galėjo areštuoti arba išvežti. Netgi mano tėvas, kuris buvo visiškai neutralus politinių įvykių atžvilgiu, sunkiai pergyveno tą laikotarpį ir pats vos nesudegino savo namų. Nuo įtampos vienu metu jam atrodė, kad norima nacionalizuoti jo namą, ir net sakydavo, kad, eidami gatve, žmonės jau šnekėjo, kaip jie įsikurs mūsų name. Gyventi buvo labai neramu. Mama buvo paruošusi duonos džiūvėsių, maišą druskos. Žmonės buvo labai įbauginti, bet reikėjo gyventi. Pirmaisiais pokario metais dar egzistavo privati nuosavybė. 1945 m. tėvams, kaip mažažemiams, buvo paskirtas 5 ha žemės sklypas Klydžionių kaime (apie 3 km nuo Butrimonių miestelio). Tai buvo likęs vokiečių nužudytos žydų šeimos sklypas. Važiuodavau su tėvu padėti jam parvežti šieno, javų, kartais jau akėdavau lauką. Prasidėjo mano pirmoji žemės ūkio darbų praktika. Tėvas paduodavo su šakėmis šieno ant vežimo, o aš kraudavau. Dar ir dabar žinau, kad pirmiausia reikia užkrauti šienu vežimo kampus, o

paskui užpildyti vežimo vidurį. Sukrovus reikia prispausti šieną šatra, pririšti jos galus, kad šienas neslystų, ir apvynioti vežimo šonus vadžiomis, kad šienas nebyrėtų.

Vežime šieną sukrovus netinkamai, važiuojant jis nuslysdavo, ir viską reikėdavo daryti iš naujo. Javus iki kūlimo leisdavo susidėti kaimynas Jonas Barusevičius, nes mes neturėjome kluono; žiemą tėvas spragilu javus iškuldavo. Man patikdavo su tėvu vežti grūdus į malūną. Malūnininkui už darbą jis atsiskaitydavo pasemdamas tam tikrą kiekį grūdų. Miestelyje, Vinco Kudirkos gatvėje (žmonės vadino Pieninės gatve), buvo didelis dviejų aukštų medinis malūnas su vilnos karšykla. Energijos šaltinis buvo dyzelinis variklis, nes elektros miestelis dar neturėjo. Malūne buvo malami ne tik rupūs miltai, bet ir pikliaus, ir valco miltai bei gaminamos kruopos.

Tėvai laikė arklį, karvę su prieaugliu, 2–3 paršelius ir vištų. Taip buvo ūkininkaujama iki 1948 m., t. y. kolektyvizacijos pradžios.

Pirmasis kolūkis Butrimonyse įkurtas 1947 m. (todėl ir pavadintas „Pirmūnu“). Jo pirmininku tapo Pranas Banislauskas, kuris turėjo vieną gerą savybę – nevartojo alkoholio; tuo metu pirmininkai dažniausiai pragerdavo ūkius. Pirmaisiais metais „Pirmūno“ kolūkis apėmė ne visą Butrimonių miestelį. Riba buvo Vilniaus gatvė, kurioje tėvai gyveno. Pietinėje gatvės pusėje kolūkis įkurtas tik 1948 m. ir pavadintas „Tiesa“, jo pirmininku tapo Navašinskas. Po kelerių metų šis kolūkis buvo sujungtas su „Pirmūno“ kolūkiu. Pirmininku liko Pranas Banislauskas.

Gerai prisimenu dieną, kai atėjo vadinamoji komisija, sudaryta iš kelių to meto aktyvistų, su sąsiuviniu rankose ir išsivedė mūsų kumelaitę bei pasiėmė pusę vežimo. Antrosios vežimo dalies ir leitarų (kitur vadinamų drobynomis; tai – vežimo šonai šienui vežti) tėvas nedavė ir pasakė, kad jie skolinti. Tie leitarai išgulėjo ant tvarto po šienu 50 metų ir dabar kabo ant ūkinio pastato sienos kaip istorinis eksponatas.

Kolūkiečiams buvo palikta 60 arų žemės, o ne kolūkiečiams – 15 arų. Reikėjo pragyventi iš 60 arų žemės, nes už darbą kolūkyje niekas atlyginimų nemokėjo, rašydavo vadinamuosius darbadienius, už kuriuos parduotuvėje nieko nenusipirksi – ten reikėjo sumokėti pinigų. Nors tėvas per metus uždirbdavo 365 darbadienius, metų gale gaudavo kelis maišus grūdų. Atlyginimai buvo mokami tik kolūkio vadovams ir specialistams. Todėl pagrindinis buvo išgyvenimo klausimas. Kolūkiui nupjovus rugius, vaikai eidavo į rugieną rinkti varpų. Rudenį kolūkiui nukasus bulbas, žmonės eidavo perkasti ir susirinkti likusių bulbų. Butrimonyse ir gretimuose kaimuose bulvės tarmiškai buvo vadinamos bulbomis. Atsimenu, kai vidurinėje mokykloje pradėjome mokytis apie rašytojo

Taraso Bulbos kūrybą, klasėje kilo juokas iš jo pavardės.

Kol egzistavo privati nuosavybė ir tėvai turėjo rugių, duona buvo kepama namuose dideliais bakanais, mamos delnais gražiai apglostyta, o paskutinis bakanas buvo pažymėtas kryželiu. Duoną laikydavome priemenėje stovinčioje dar diedukų šėpoje, nes ten vasarą būdavo vėsiau nei pirkioje.

Po kolektyvizacijos reikėjo anksti ryte eiti į parduotuvę, stovėti eilėje ir laukti, kol atveš forminės duonos. Mes, vaikai, ypač laukdavome metų švenčių. Ir šiandien matau,

laboranto iki akademiko

kaip mama maišo pyragams tešlą, iš kurios prieš Kūčias bus kepami ir kleckučiai. Vaikams tai buvo tikra šventė, nes pyragais pakvipdavo tik per metų šventes, o parduotuvėje nebuvo ir batonų.

Dar vienas ryškus vaikystės prisiminimas – pakitęs žmonių požiūris į perkūniją. Šiais laikais stipri perkūnija ir žaibai – retokas reiškinys, ir žmonės į tai kreipia mažiau dėmesio, nors ir atsitinka nelaimių. Gal iš tikrųjų mus saugo elektros stulpai ir kiti aukšti statiniai. Vaikystėje tokių stulpų nebuvo, nes nebuvo ir elektros. Perkūnijos būdavo dažnos ir labai stiprios. Žaibai trankydavo į medžius, gyvulius ir namus, todėl visi žinojome, kad, artėjant perkūnijai, reikia uždaryti kamino jušką, duris, langus ir nebūti arti langų. Perkūnijos metu visi susėsdavome priešingoje kambario pusėje nei ta, iš kurios atslinkdavo debesys su perkūnija. Mama melsdavosi. Kitą rytą sužinodavome, kad netoliese žaibas įlėkė pro kaminą ir sudegino žmogų arba sukėlė gaisrą, nutrenkė karvę. Kartais ir patys matydavome gaisrą, tad žinojome, kad perkūnija yra labai rimtas ir pavojingas reiškinys.

Rašydamas tarsi grįžtu į laiką prieš 70 metų, į vaikystę, atmintyje matau tuomečius kaimynus. Tačiau vis tiek sunku aprašyti to laikotarpio žmonių nuotaikas. Visi dirbo ir rūpinosi, kaip pokariu po suirutės išgyventi. Vaikystės prisiminimai neišdildomi. Ir šiandien šviesiai prisimenu kaimynus, su kuriais užaugau, ypač mamos drauges Eleną Barusevičienę, Marytę Kaminskienę, Domicelę Rutkauskienę, Viktę Adamonienę ir kitas, su kuriomis mama dažnai susitikdavo, kartu eidavo į bažnyčią.

Negaliu užmiršti mamos, verpiančios rateliu vilnonius siūlus, žiemą sėdinčios audimo staklėse, kurios pas mus buvo vadinamos stovais, ir audžiančios įvairių raštų marškas bei abrūsus. Kaimynės dažnai užeidavo pasižiūrėti, aptardavo audimo raštus. Mama turėjo audimo raštų knygą ir atsirinkdavo jai patinkančius audimo raštus, nors buvo beraštė. Neužmirštamos šeimoje didžiosios metų šventės. Būdavo išplautos grindys, lovos užtiestos mamos išaustomis lovatiesėmis.

Vaikystėje mane domino staliaus darbai. Kamaroje buvau pasidaręs varstotą. Surinkau dieduko Igno Sliesaravičiaus staliaus įrankius: oblukus, pielukes, kaltukus, grąžtus ir, parsinešęs iš kolūkio griaunamo kluono lentų, padariau tėvams virtuvinę šėpukę ir aruodą miežių grūdams laikyti.

Vaikystėje vasarą anksti ryte ar per pietų pertrauką sklisdavo dalgių plakimo garsai, nes buvo šienapjūtės ir rugiapjūtės sezonas. Dabar girdėti šaižus žoliapjovių burzgimas. Jeigu viename miestelio gale kas nors pjauna šiuo įrankiu žolę, girdėti net kitame gale. Gaila, bet jau beveik nebeliko ir žmonių, mokančių šienauti dalgėmis.

Įkūrus kolūkį, žmonėms buvo sunku skirtis su turima nuosavybe. Kai kurie rubežių vietose užkasė akmenis, kad prireikus galėtų atkurti buvusių ūkių ribas. Dauguma žmonių manė, kad ta valdžia greitai bus pakeista. Tačiau Amerika neatėjo, tikrovė buvo kitokia. Šeimoje augo 4 vaikai ir reikėjo rūpintis, kaip pragyventi. Pradžioje tėvas buvo lauko darbininku: vasarą šienaudavo pievas, kirsdavo javus, rudenį dirbdavo kūlimo darbus, o žiemą – grūdų sandėlyje. Buvo gražu pasižiūrėti, kai 8–10 vyrų kerta rugius ir

dar dirba tiek pat moterų ėmėjų, kurios surišdavo rugių pėdus, o vėliau juos sustatydavo į mendelius. Rugiams kirsti dalgės turėjo būti su lankeliu, o vasarojui pusė lankelio turėjo būti apsiūta audeklu. Jau būdamas studentu, parvažiavęs pas tėvus, vieną dieną ėjau kirsti už tėvą rugių. Ėmėja buvo buvusi klasiokė Stasė Česonytė. Pagalvoju, kad mes buvome paskutinė karta, kuri mokėjo dalgėmis kirsti javus. Dabar šitą technologiją galima pamatyti tik Rumšiškių muziejuje per rugiapjūtę, bet ir ten sunku surasti gerų pjovėjų. Šienaudamas tėvas rasdavo kamanių lizdų ir parodydavo tas vietas. Parsinešdavau kamanių lizdą namo ir laikydavau medinėje dėžutėje, uždengtoje stiklu, kurioje kamanės gražiai gyveno, koryje būdavo medaus, kurio su šiaudeliu pačiulpdavau. Rudenį nusimindavau, kad kamanių nebelikdavo, ir nežinojau, kur jos prapuolė.

Šv. Marijos paveikslas su iškirpta vieta karūnoje tyrimams. 1951 m., Butrimonys

Kai kuriomis vasaromis tėvas ganydavo kolūkio arklius. Eidamas naktigonėn, kai kada pasiimdavo ir mane su broliu Jonu. Jie turėdavo vasaros roges su būda, kurias patraukdavo prie arklių ganymo vietos. Mums, vaikams, buvo romantika matyti prieblandoje besiganančius arklius ir girdėti jų prunkštimą, bet darbas buvo atsakingas, nes arklius kartais pavogdavo. Vasarą ganykloje arkliai atsigaudavo, būdavo riebūs, gražūs, o žiemą labai sukūsdavo, nes kolūkis geriausius pašarus skirdavo karvėms. Būdavo gaila žiūrėti, kai tokie arkliai, nuleidę galvas, eidavo į upelį atsigerti, bet su nuostaba stebėjau, kai, sugrįžę į tvartą, jie pataikydavo kiekvienas į savo aptvarą. Retas atvejis būdavo, kad nepataikytų į savo vietą, o arklių fermoje buvo apie 50. Pokario sumaištyje žmonės, įbauginti ir netekę vilties, tiesiog laukė kokio nors stebuklo. Apie 1951 m. toks „stebuklas“ įvyko. Sužinojome, kad Plasapnykų kaime, apie 3 km nuo Butrimonių, atsinaujino abrozas (šventųjų paveikslas, kuris pas mus buvo vadinamas abrozu). Vakare su mama nuėjome pasižiūrėti „stebuklo“. Radome pirkią, pilną besimeldžiančių žmonių, degė žvakės. Po kelių dienų išgirdau, kad ir pas mus atsinaujino abrozas. Mama liepė man stovėti šalia abrozo su žvake rankoje. Tėvas, parėjęs iš darbo, negalėjo suprasti, kodėl kiemas pilnas žmonių. Šiais įvykiais susidomėjo ir enkavėdistai. Jie paėmė abrozą ištirti, o mamą iškvietė tardyti; buvo įtariama, kad abrozas perdažytas, ir sukeltas šurmulys. Iškirpę gabaliuką paveikslo iš Marijos karūnos, abrozą grąžino. Jis nebuvo perdažytas. Mama nebuvo nubausta. Dabar šis paveikslas su iškirpta vieta kabo namuose ant sienos. Manau, kad dėl didelės įtampos ir baimės žmonėms akyse pasirodydavo šviesių spalvų lyg atsinaujinimo elementų.

laboranto iki akademiko

Vaikystėje kasdienis darbas buvo prinešti iš kaimyno šulinio vandens. Jo reikėjo ne tik virtuvės reikmėms, bet žiemą ir karvei girdyti. Viskas atrodo įprasta ir paprasta, bet prieš 60–70 metų žiemos būdavo labai šaltos, dažnai pustydavo. Šulinį taip užpustydavo, kad jo negalėjai matyti, todėl pirmiausia reikėjo jį surasti ir atkasti, kad galėtum pasisemti vandens. Įprastas apavas, ypač vyrų, žiemą buvo vailokai, o apranga – kailiniai. Apie žiemų šaltumą galima įsivaizduoti pagal ledų, vežamų į pieninės ledaunę, storį. Kaip minėjau, miestelyje iki 1958 m. nebuvo elektros, taigi, ir jokių elektrinių šaldytuvų. Butrimonyse buvo pieninė, kurioje ne tik būdavo surenkamas pienas, bet ir atskiriama grietinė, spaudžiami varškės sūriai, gaminama grietinė ir kiti produktai. Žmonės net gatvę vadino „Pieninės“, ir dabar ne visi žinome tikrąjį tos gatvės pavadinimą. Vasarą pieninei reikėjo šaldytuvo. Tai buvo didelis rūsys, į kurį žiemą priveždavo ežerų ledų ir uždengdavo pjuvenomis. Ledus veždavo rogėmis su prikabintais korukais (trumpomis rogėmis), o ant lentų sukraudavo ledo luitus. Pagalvoju, kaip dabartinėmis žiemomis pieninė dirbtų, kai nėra ne tik rogių kelio, bet ir sausio mėnesį būna teigiama temperatūra.

Apie 1951 m. kolūkyje pirmą kartą buvo gaminamas silosas. Mums, vaikams, tai buvo atrakcija, atėję į tą vietą, stebėjome visą procesą, kuris vyko mūsų Vilniaus gatvės gale (dabar ten gyvena Supranavičiai). Toje vietoje namas buvo nugriautas, jame niekas negyveno, buvo likęs didelis rūsys be stogo, akmenimis išmūrytomis sienomis. Silosui gaminti buvo smulkinama žolė, pilama į tą rūsį ir laistoma pieno išrūgomis. Kai žalios masės būdavo pripilta apie pusę rūsio, į jį įstumdavo sunkesnį arklį, kad mindžiotų ir suslėgtų susmulkintą žolę. Vaikai, kas norėjo, galėjo pajodinėti arkliu, kad jis vaikščiotų ir geriau sumintų susmulkintą žolę. Atmintyje įstrigo ir dar vienas kolūkio gyvenimo epizodas. Kolūkis leido laikyti karvę, bet pašaro neduodavo. Todėl žmonės visaip kombinuodavo, kaip apsirūpinti šienu. Kaimynystėje dar buvo nenugriautas Juliaus Rutkausko kluonas, ir kolūkis tais metais jame buvo sukrovęs šieną. Kaimynė, buvusi šio kluono savininkė, patarė, kad būtų galima naktį parsinešti šieno. Taip vieną tamsesnę naktį ir pabandėme padaryti. Su tėvais pasiėmėme po maršką ir nuėjome į kluoną, kuris buvo neužrakintas. Įėję vidun, išgirdome ant šieno šalinės čežėjimą ir išsigandę parbėgome namo be šieno, nors gal ten buvo tiesiog pabaidytas katinas. Gyvenant kaimiškoje vietovėje, pasitaikydavo net ir tokių neįprastų darbų, nors noriu pasakyti, kad įvairūs ūkio darbai man patiko ir visada dirbdavau gerai nusiteikęs. Daug dirbdavau kartu su tėvu, o kur galėjau – jį pavaduodavau. Tėvas man buvo žemės ūkio darbų mokytojas. Su juo gerai sutardavau, niekada nesiginčijome. Priešingai, netgi jausdavau pasitenkinimą, kad dirbu vyriškus darbus. Veždavome su arkliu malkas, po to rankine piela pjaudavome. Jokių benzininių pjūklų tais laikais dar nebuvo. Man patikdavo malkas skaldyti; malkas veždavome ir žiemą, nes iš anksto paruoštų jų atsargų, kaip dabar, nebuvo. Pagaliai būdavo palediję, suskaldytas malkas nešdavome pirkion ir dėdavome ant krosnies sienelės, kad išdžiūtų. Užkūrus pečių, iš jų sunkdavosi vanduo. Žiemos būdavo šaltos, todėl kambario langai apledėdavo nuo susikaupusios drėgmės ir pro langus nieko nesimatė. Norėdami pasižiūrėti pro langą, turėdavome pirštais atkrapštyti nedidelį ledo lopinėlį.

Žiemos buvo su speigais ir pusnimis. Vietomis kelią taip užpustydavo, kad net su rogėmis nebuvo galima pravažiuoti, reikėjo apvažiuoti pievomis. Prie namo supustydavo tokių sniego vėpūtinių, kad nuo jų slidinėdavome kaip nuo kalniuko. Gaila, neturėjome fotoaparato ir nebuvo pinigų jam nusipirkti, todėl daug įdomių dalykų liko neužﬁksuota. Šaltos, snieguotos žiemos mums, vaikams, suteikdavo daug malonumo. Žiemą labai mėgome slidinėti nuo kalnelių, ypač smagu būdavo leistis nuo Plasaupės upelio kranto tarp medžių. Slidės būdavo savadarbės, su jomis smagiai slidinėjau, kol gerokai nusidėvėjo ir nulūžo priekinis galas. Mums net ir vidurinėje mokykloje ﬁzinio lavinimo pamokose aiškindavo, kaip pasidaryti slides. Labai mėgdavau čiužinėti su savadarbe medine pačiūža ant vienos kojos. Tokią pačiūžą pasidirbdindavome patys, išdroždami iš medžio, o čiuožiamąją dalį padarydavome iš kibiro lanko. Ausytes prisirišti prie batų išpjaudavome iš senų čeverykų. Su pačiūža ant vienos kojos čiuožinėdavome ne tik ant ledo, bet ir į miestelio parduotuvę parnešti pirkinių. Tuo metu visą žiemą būdavo rogių kelias, ir medinė pačiūža gerai čiuoždavo rogių suspaustu sniegu. Dar ir dabar esu išsaugojęs savo pačiūžą, parodau anūkams, bet jiems reikia nemažai aiškinti apie jos paskirtį.

Ant ledo žaisdavome smagų žaidimą su rogutėmis – kalvaratą. Ant ledo įkalamas kuolas, o ant jo užmaunamas vežimo ar kitoks panašus ratas. Imama stora kartis, kurios vienas galas pririšamas prie rato, o kitame pritvirtinamos rogutės. Paėmus ploną kartį, ratas sukamas ir rogutės skrieja ratu, reikia tik laikytis, kad išcentrinė jėga nenumestų arba nesulūžtų rogutės.

Įsivyravus kolektyvizacijai, gyvenimas pasikeitė iš esmės ir reikėjo prie jo prisitaikyti, nes gamtos dėsnis skelbia: kas neprisitaiko, tas žūva. Mama, augindama mažus vaikus, įsidarbino Butrimonių apylinkėje valytoja (0,5 etato). Už tai gaudavo nors ir simbolišką, bet vis tiek atlyginimą. Tėvų namas buvo ilgas, mes gyvenome viename jo gale, atsisukusiame į gatvės pusę. Kitame gale esančius kambarius nuomodavome kvatarantams, kurie mokėjo nedidelį nuomos mokestį, bet tai buvo pinigai, kurių labai trūko. Tėvas kolūkyje pradėjo dirbti nuolatinius darbus ir turėjo savo žinioje arklį bei vežimą, todėl galėjo įdirbti ne tik savo 60 arų sklypą, bet ir padėdavo vakarais po darbo kaimynams. Kadangi turėjome karvę, tai ir savo pieno, sūrio bei sviesto. O vaikams tai buvo pagrindinis maistas. Karvei išlaikyti vasarą reikėjo parūpinti šieno. Suradęs prie raistų kolūkio nenušienautų pakraščių, anksti ryte eidavau šienauti, o kai šienas išdžiūdavo, su tėvu ir broliu Jonu prie mėnulio parsiveždavome namo. Vasarą mama visas dienas būdavo darže, pasitiesusi tarpežyje maišą, sėdėdama lėtai slinkdavo į priekį ir ravėdavo. Vasaros antroje pusėje raudavome svogūnus, burokėlius, morkas, rišdavome nedideliais pundeliais, ir mama su kaimyne, pasisamdžiusios kolūkio sunkvežimį, veždavo juos į Kauno turgų. Čia mes, vaikai, irgi buvome įdarbinti. Aš, nė karto nebuvęs Kaune, stebėjausi, kas suvalgo tiek daug daržovių. Mamos užaugintos daržovės, kad ir sezoniškos, buvo svarbios pajamos pragyventi.

Žiemą karvei šerti pjaudavome siečką (akselį) – smulkintų šiaudų ir šieno mišinį. Tėvas leisdavo loveliu šiaudų ir šieno mišinį, o aš sukdavau siečkarnios (akselinės) ratą

Nuo laboranto iki akademiko

su peiliais, kurie supjaustydavo šiaudus gabalėliais. Tokios siečkos pripildavome į cebrą, sumaišydavome su smulkintais runkeliais ar miltais ir, perkišę lazdą pro cebro ausis, dviese nešdavome karvei. Kaip jau minėjau, tėvams buvo priskirtas 60 arų sklypas. Pusę šio ploto tėvas užsėdavo miežiais, o kitą pusę užsodindavo bulbomis. Kitais metais šiuos augalus sukeisdavo vietomis, ir išeidavo dviejų laukų sėjomaina. Sodinant bulbas parvažiuodavo broliai, sesuo, padėdavo kaimynės. Paprastai, jas kasdami, mes su tėvu išardavome vagas, o paskui veždavome bulbas į kamarą, nes rūsio neturėjome.

Mama buvo daržininkė, todėl prie namo nuolat būdavo apie 10 arų daržo su ežiomis (lysvėmis). Ežios būdavo labai tvarkingos, vaikų užduotis buvo išmesti ežių tarpežius ir apmušti kastuvu ežių šonus.

Dabar klausantis aiškinimų, kad labai sveika valgyti raugintus kopūstus, burokėlius, man norisi nusijuokti, nes grįžtame prieš 50 metų, tik tuomet nežinojome, kad labai sveikai maitinamės. Šviežių agurkų ar pomidorų žiemą buvo galima tik susapnuoti. Pagrindinis maistas vaikystėje žiemą ir buvo rauginti kopūstai. Mama užraugdavo didelį kubilą kopūstų, kurių užtekdavo visai žiemai. Kai kada ji paruošdavo burokėlių rasalo, bet dabar niekas apie šį patiekalą net neužsimena. Kopūstai buvo šiečkavojami, mes, vaikai, pagrauždavome kačėnų (kopūsto galvos vidinis kotas). Maistui ne tik trūko pinigų, bet ir parduotuvė miestelyje buvo viena ir pustuštė, o mėsos gaminių atveždavo vieną dieną per savaitę. Kitomis dienomis šių produktų nebūdavo, nes išpirkdavo tą pačią dieną. Atvežus mėsos produktų, susidarydavo eilė, grūstis ir net kildavo barnių, kadangi žinota, kad visiems dešrų neužteks. Dabar Butrimonių miestelyje yra 4 maisto produktų parduotuvės ir visų jų lentynos pilnos mėsos, pieno produktų, duonos gaminių. Galima nusipirkti net apelsinų, bananų ar vynuogių. Mes, vaikai, tokių gardumynų nematėme. Tik daug vėliau, jau studijų metais, kartais pasitaikydavo Kaune nusipirkti apelsinų ar mandarinų, o baigus studijas tai buvo geros lauktuvės iš Leningrado ar Maskvos. Ten susidarydavo eilių, bet apelsinų galėjai nusipirkti.

Kolūkyje žemės ūkio darbai buvo dirbami su pora arklių. Buvo naudojami poriniai vežimai, poriniai plūgai ir t. t. Traktorių tuo metu dar nebuvo. Tačiau vieną 1950 m. vakarą išgirdome, kad gatvėje kažkas garsiai ūžia (automobilių tuo metu nebuvo), ir, išbėgę į gatvę pažiūrėti, pamatėme atvažiuojantį pirmą Butrimonyse vikšrinį traktorių. Tai buvo nematyta mašina, žmonės ėjo į laukus pažiūrėti, kaip traktorius aria iš karto penkias vagas. Šitie traktoriai dar neturėjo hidraulinės sistemos. Ant plūgų buvo metalinė sėdynė, kurioje sėdėjo prikabinėtojas. Jis lauko pradžioje nuleisdavo plūgus į reikiamą gylį, o kitame lauko gale, sukiodamas vairą, juos iškeldavo.

Prasidėjo technikos amžius, ji sparčiai vystėsi. Apie 1954 m. išgirdome, kad gatvėje kažkas vėl ūžia, bet garsiau už traktorių. Išėję į gatvę, pamatėme pirmą Butrimonyse javų kombainą. Pirmaisiais metais jis javų dar nepjovė, tik kūlė. Tai buvo didelės technikos pažangos rezultatas, palyginti su kuliamosiomis, kurias naudojant reikėjo javų pėdus užkelti aukštai ant kuliamosios stalo, o leidžiant pėdus į kuliamąjį aparatą įvykdavo skaudžių nelaimių. Kombainu savo ruožtu buvo galima privažiuoti prie kūgyje sukrautų javų ir tik mesti ant žemai esančio pjovimo aparato.

Kalbant apie mokslus vidurinėje mokykloje ir studijas, negalima nepaminėti populiarios miestelio bibliotekos. Joje visada būdavo miestelio gyventojų, o po pamokų – ir mokinių, nes čia buvo galima ne tik pasirinkti knygų, bet ir pažaisti šaškėmis, šachmatais, domino. Skaitykloje visada buvo laikraščių, žurnalų.

Gaila, kad šiandien šis dėmesį atkreipiantis kampinis miestelio pastatas apleistas ir gadina sutvarkyto miestelio centro vaizdą. Rašant apie vaikystę, tenka prisiminti, kad, nepaisant to, koks būna gyvenimas, vaikai visada susikuria savo žaidimų. Kadangi augome pokariu, mūsų žaidimai ir buvo kariniai. Turėjome medinių ginklų (automatų, kulkosvaidžių), bulbų duobėje įrengėme bunkerį.

Dabartiniams vaikams sunku įsivaizduoti, kad neturėjome elektros (televizoriaus, radiolų ir jokių telefonų). Jeigu reikėdavo paskambinti, tekdavo eiti į paštą.

Reikia pasakyti, kad nors materialinis gyvenimas buvo sunkus, jis nesustojo, patyrėme ir linksmybių. Vyko ir krikštynos, ir vestuvės, ir vakaruškos. Be to, kolūkyje žmonės dirbdavo didelėmis grupėmis, taigi, netrūko įvairių šnekų, šposų ir mergaičių pakibinimų. Patikdavo rugiapjūtės pabaigtuvės, vadinamosios dažynkos. Tuomet būdavo pinamas vainikas iš rugių varpų ir organizuojami kolektyviniai pietūs, į kuriuos eidamas tėvas pasiimdavo ir mane.

Reikia paminėti, kad kolūkis turėjo futbolo komandą, vykdavo varžybos, susirinkdavo žiūrovų. Tai buvo gera pramoga gyventojams. Dabar futbolo stadiono vietoje iškilę daugiaaukščių namų.

VIDURINË MOKYKLA

Kaip ir visiems vaikams, užaugus iki mokyklinio amžiaus, prasidėjo mokyklinis gyvenimo laikotarpis. 1947 m. rugpjūčio pabaigoje tėvas nuvedė mane užrašyti į Butrimonių vidurinę mokyklą. Kartu ėjo ir jaunesnysis brolis Jonas. Tėvas dar pajuokavo su mokytoja, kad gal ir brolį priimtų, bet mokytoja nusijuokė ir pasakė, kad dar reikia palaukti. Pirmoji mokytoja buvo P. Naruševičiūtė (vyriausioji, nes buvo trys seserys mokytojos). Reikia priminti, kad mokėmės senoje Butrimonių vidurinėje mokykloje (nuo 1983 m. vaikai mokosi jau naujoje mokykloje). Tai buvo gražus dviejų aukštų pastatas be jokių patogumų. Prie įėjimo durų stovėjo dengtas kibiras su geriamuoju vandeniu ir šalia metalinis puodelis. Pirmoji knyga – elementorius – buvo „Saulutė“, iliustruota, bet dar nespalvotais paveikslėliais. Knygas nešdavomės fanerinėse kuprinėse rankoje arba ant kupros; šias kuprines vėliau pakeitė brezentiniai portfeliai. Tai jau buvo pažanga, nes tėvas knygas nešdavosi dar medžiaginėje terboje su rankenėlėmis. Nemažai vaikų ateidavo į mokyklą basi, kai kurie vėluodavo ir pradėdavo lankyti mokyklą tik lapkričio mėnesį, nes baigdavo tarnavimo sezoną pas ūkininkus. Vaikų amžius nemažai skirdavosi – tai pastebima ir žiūrint klasės nuotraukas. Dažnai tėvai neturėjo pinigų nupirkti vaikams naujų rūbų, todėl suplyšusias vietas stendavosi užlopyti. Mokytojai sakydavo, kad rūbai gali būti sulopyti, svarbu, kad būtų švarūs. Pradėjome mokytis dailyraščio ir dabar suprantu jo svarbą, nes kai po daugelio metų reikėdavo tikrinti studentų kolokviumų ar egzaminų bei kontrolinius darbus, kai kurių buvo tokia rašysena, kad neįmanoma perskaityti, tiesiog prikeverzota, jau lenkdavo ir gydytojų rašyseną.

Pokariu mokytojų atlyginimai buvo maži, jie, kaip ir daugelis gyventojų, sunkiai gyveno, tai tėvai nuveždavo jiems kopūstų ir kitų daržovių, kad padėtų mokytojams pragyventi. Mokykla buvo netoli, apie 200 m atstumu, bet iš kaimų vaikai eidavo į mokyklą 3–5 km, rudenį būdavo tamsu ir lietinga, o žiemą reikėdavo eiti užpustytais keliais.

Nuo 5 klasės įvairių dalykų mokė skirtingų specialybių mokytojai, bet kiekvienos klasės mokiniai turėjo savo klasę, kurioje mokydavosi, kol baigdavo mokyklą. Mes buvome ugdomi taip, kad savo klasę reikia tausoti, nešiukšlinti. Taip klasė tapdavo tarsi nuosavybe, kurią reikia saugoti. Kabinetų tuo metu dar nebuvo. Vaikai buvo mokomi mandagaus elgesio, sveikinantis ištraukti rankas iš kišenių, nusiimti kepurę. Šiandien dažnai matau nemandagaus elgesio: vaikas sveikinasi, o rankos kišenėse. Man vėliau pamačius mokytoją ar pažįstamą vyresnį kaimyną, rankos automatiškai išlenda iš kišenių. Mokytojai ir per pamokas dažnai pateikdavo su elgesiu susijusių pavyzdžių. Prisimenu, mokytojas Antanas Brūzga, atėjęs į klasę, papasakojo apie to ryto atsitikimą. Mokytojui einant mokyklos kiemu, bėgdamas mokinys atsitrenkė į jo pilvą. Mokytojas paklausė, ką reikia sakyti, o mokinys atsakė: „Laba diena.“ Visi pasijuokėme ir gerai supratome, kas buvo

ne taip pasakyta. Trigonometrijos pamokoje mokinys atsakinėjo ir pasakė: „Įstrižainė gulinti ten taip ir taip.“ Mokytojas Vitkauskas pakomentavo: „Ne gulinti ar mieganti, o esanti.“ Tokie pamokymai įstrigo atmintyje visam gyvenimui. Su didele pagarba prisimenu savo mokytojus. Esu jiems labai dėkingas už suteiktas žinias, – juk tai, ko išmoksti mokykloje, lieka visam gyvenimui. Mokytojai buvo gerbiami, turėjo autoritetą. Galiu pasakyti, kad tuomet mokytojo specialybė buvo prestižinė. Per pamoką prasižengus, mokytojas galėjo pastatyti mokinį į kampą, išvaryti iš pamokos arba liepti atsivesti tėvus, o tai jau buvo rimta bausmė. Mokytojui įėjus į klasę ir baigus pamoką, mokiniai turėjo atsistoti. Iškviestiems prie lentos, berniukams reikėjo gražiai nusilenkti, o mergaitėms –ir žingsniuką padaryti. Kadangi elektros nebuvo, klases apšviesdavo žibalinės lempos, kurios stovėdavo ant mokytojo stalo ir ant švediškų klasės krosnių. Pamokų pradžią ir pabaigą skelbdavo budintis mokinys su skambučiu, skambindavo koridoriuose ir net apibėgdavo aplink mokyklą. Mūsų laikais pamokos vykdavo ir šeštadieniais. Išeiginė diena buvo tik sekmadienis. Visais laikais mokiniams kildavo neaiškumų dėl vienų ar kitų dėstomų dalykų, tačiau dar nežinojome žodžio „korepetitorius“. Dabar tai jau tapo net verslu. Man ir dar dviem klasės draugams: Juozui Podlipskui ir Aleksui Rajeckui, kildavo neaiškumų dėl matematikos uždavinių. Matematiką dėstė gera mokytoja Marija Lapinskienė, kuri po pamokų priimdavo pakonsultuoti. Tad mes, „trys muškietininkai“, kartais užeidavome pas mokytoją į namus ir išsiaiškindavome uždavinių sprendimo būdus. Ačiū mokytojai.

3 klasės mokiniai. Autorius stovi trečioje eilėje antras iš dešinės. 1951 m., Butrimonių vidurinė mokykla

Vaikystėje gyvenome palyginti ramiai. Tėvas nemėgo geriančių, reikėjo rūpintis, kaip išlaikyti šeimą, todėl šeimoje nekildavo didesnių barnių ar kokių nors triukšmų. Vienintelis dalykas, kurio tėvas nepakęsdavo, – tai vaikų barniai, triukšmai ar net

Nuo laboranto iki akademiko peštynės. Tokių konﬂiktų dažnai kildavo tarp brolio Antano ir sesutės Onutės, kurie vienas kitam nenusileisdavo. Po tokio pasipešiojimo sesutė dažnai pradėdavo verkti. Tuomet tėvo kantrybė baigdavosi, jis piktai rikteldavo ir turėdavome staiga nešti kudašių iš pirkios, nes įpykęs tėvas galėjo paleisti ir kokį nors po ranka pasitaikiusį daiktą. Po to lauke laukdavome, kol ateis mama ir pasakys, kad jau galima eiti į pirkią. Todėl dažnai užtekdavo tėvui riktelėti ir namuose viskas nuščiūdavo, nes mamos ramūs žodžiai būdavo neveiksmingi. Praėjus daugeliui metų, galiu pasakyti, kad šeimoje reikia palaikyti drausmę. Gyvenimas šitą tezę patvirtino: susirgus mamai, tėvas susilaikė nuo griežto drausminimo, peštynės tęsėsi, o blogiausia buvo tada, kai brolis Antanas, pasiėmęs vyresniojo brolio Jono motociklą, padarė avariją ir vos neužsimušė.

Butrimonių miestelyje buvo daug jaunų žmonių. Šokiai vykdavo kiekvieną šeštadienį senuose kultūros namuose (dabar gėlių parduotuvė) ir mokykloje. Į šokius mokykloje įleisdavo tik mokinius bei parvažiavusius studentus. Eiti į šokius kultūros namuose mokiniams buvo draudžiama. Per šokius akordeonu grodavo Marijonas Daunoravičius. Salės būdavo apšviestos žibalinėmis lempomis. Smagu būdavo po šokių neapšviesta gimtąja Vilniaus gatve grįžti namo, dar ir mergaitę kartais palydėti. Pokariu nemažai vaikų baigdavo tik pradžios klases. Mano bendraamžių Vilniaus gatvėje buvo apie 10, o vidurinę mokyklą baigiau tik aš vienas. Į mokyklą ėjo daug mokinių, todėl pamokos vykdavo dviem pamainomis, o vakarais dar vykdavo pamokos suaugusiesiems. Mokinių ypač pasipildydavo 5 klasėje, kai prisijungdavo vaikų, baigusių pradžios mokyklas kaimyniniuose kaimuose. Man mokantis buvo 3 penktos klasės. Aukštesnėse klasėse dalis mokinių nubyrėdavo, bet 8 klasėje vėl pasipildydavo, nes ateidavo mokinių, baigusių septynmetes mokyklas.

Didelis skirtumas, palyginti su dabartiniais reikalavimais mokiniams, buvo tai, kad nuo 4 klasės kiekvienoje baigiamojoje klasėje reikėjo laikyti egzaminus. Nepasisekus būdavo pataisos arba mokiniai būdavo paliekami antriems metams kartoti kursą. Mūsų klasė buvo pirmoji, kuriai pokariu, 1958 m., leista švęsti šimtadienį. Iki tol ši šventė buvo draudžiama. Tiesa, šventėme ją kukliai, klasėje, tėvai nedalyvavo. Man mokantis vidurinis išsilavinimas dar buvo vienuolika klasių, vėliau prailginta iki dvylikos klasių. Mokantis vidurinėje mokykloje buvo mažai išvykų ir ekskursijų į kitus miestus, nes dar nekursuodavo autobusai. 8 klasėje mokytojas Vitkauskas suorganizavo ekskursiją dviračiais į Staktiškes (10 km). Savo dviračio neturėjau, tai važiavau su pasiskolintu iš miestelio gyventojo. 10 klasėje (1957 m.) klasės auklėtoja Vlada Tilmašauskaitė suorganizavo ekskursiją į Vilnių. Važiavome sunkvežimiu, aplankėme oro uostą, net buvome įleisti į lėktuvo kabiną.

Tarybiniais metais visur buvo daug prievartos. Prievarta įkurta ir komjaunimo organizacija. Nebuvau komjaunuolis, nueidavau ir į bažnyčią. Mane, jau vienuoliktoką, iškviesdavo į mokytojų kambarį, pasodindavo prie stalo, padėdavo lapą popieriaus, parkerį ir liepdavo rašyti pareiškimą, be to, dar aiškindavo, kad be komjaunimo neįstosiu į aukštąją mokyklą. Tačiau pasėdėdavau ir nieko nerašydavau. Vidurinę mokyklą baigiau

Algirdas Sliesaravičius

NUO LABORANTO IKI AKADEMIKO

Bibliograﬁjos sudarytojos: Renata Aleškevičienė, Laimutė Butkuvienė, Rita Rimkienė

Lietuvių kalbos redaktorė Simona Grušaitė-Šukienė

Korektorė Auksė Matiukė

Maketuotoja Aldona Bagdonienė

Viršelio dizainerė Rasa Švobaitė

2025 06 06. Tiražas 100 egz. Užsakymo Nr. K25-020

Išleido

Vytauto Didžiojo universitetas

K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt

Spausdino

UAB „Vitae Litera“

Savanorių pr. 137, LT-44146, Kaunas www.tuka.lt | info@tuka.lt