Vytauto Didžiojo universitetas
Eugenijus Danilevičius
PAŠAUKIMAS:
METODOLOGINIAI METMENYS
Tarpdisciplininė mokslo monografija
Vytauto Didžiojo universitetas
Eugenijus Danilevičius
KATALIKIŠKASIS PEDAGOGINIS PAŠAUKIMAS: METODOLOGINIAI
METMENYS
Tarpdisciplininė mokslo monografija
Kaunas, 2024
Recenzentai:
Prof. dr. Remigijus Oželis (teologija), Klaipėdos universitetas
Prof. dr. Albinas Plėšnys (filosofija), Vilniaus universitetas
Prof. dr. Vidmantas Tūtlys (edukologija), Vytauto Didžiojo universitetas
Monografija apsvarstyta ir rekomenduota leidybai Vytauto Didžiojo universiteto mokslo tyrimų klasterio „Religijos ir kultūros studijos“ Tarybos posėdyje 2024 m. sausio 3 d. (protokolo Nr. LBIC–24/01/03) ir Katalikų teologijos fakulteto Tarybos posėdyje 2024 m. sausio 31 d. (protokolo Nr. 81 (108)).
Monografijos leidyba finansuota Vytauto Didžiojo universiteto Mokslo fondo (MID-V5) ir mokslo tyrimų klasterio „Religijos ir kultūros studijos“ (Nr. H-12-02) lėšomis.
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt
ISBN 978-609-467-596-6 (spausdintas)
ISBN 978-609-467-597-3 (internetinis) https://doi.org/10.7220/9786094675973
© Eugenijus Danilevičius, 2024 © Vytauto Didžiojo universitetas, 2024
TURINYS
1. KATALIKIŠKOJO PEDAGOGINIO PAŠAUKIMO PAGRINDAS –DVIEJŲ LAISVIŲ MEILĖS DIALOGAS .............................................................17
1.1. Katalikiškojo pedagoginio pašaukimo teologinės ir filosofinės ištakos ............ 17
1.1.1. Teologinio pašaukimo – dviejų laisvių meilės dialogo – ištakos ir samprata ................................................................................................................ 17
1.1.2. Pašaukimo sampratos filosofiniai aspektai ............................................... 25
1.1.3. Personalistinė asmens pašaukimo samprata .............................................31
1.2. Teologinio pašaukimo – dviejų laisvių meilės dialogo – įgyvendinimo būdai ir tipologija 35
1.3. Katalikiškojo pedagoginio pašaukimo samprata 40
2. TARPASMENINIS
2.1. Dialogo samprata ir svarba ugdymui
2.2. Dialogo kultūros skatinimas mokant tikybos kaip katalikiškojo pedagoginio pašaukimo atsiskleidimo sąlyga
2.2.1. Šiuolaikinėje visuomenėje įsigalėjusių materialistinių nuostatų keliami iššūkiai tikybos mokymui ir dialogo kultūrai ........................................
2.2.2. Dialogo kultūros skatinimo svarba iš tikybos mokymo perspektyvos ....
2.3. Meilės dialogo kūrimo kompetencija ir jos svarbos neįvertinimo problema .... 60
3. KATALIKIŠKOJI PEDAGOGIKA KAIP PEDAGOGINIO PAŠAUKIMO RAIŠKOS KONTEKSTAS ....................................................................................... 65
3.1. Katalikiškosios pedagogikos samprata ir tarpdisciplininis pobūdis ................. 65
3.2. Pagrindinis katalikiškosios ir pašaukimų pedagogikos veiksnys –ugdomasis meilės dialogas................................................................................... 73
4. PERSONALIZMAS – ESMINIS PAŠAUKIMŲ PEDAGOGIKOS IR KATALIKIŠKOJO PEDAGOGINIO PAŠAUKIMO METODOLOGINIŲ PAGRINDŲ KOMPONENTAS .............................................................................. 78
4.1. Pašaukimų pedagogikos samprata ir bendrieji bruožai ..................................... 78
4.2. Pašaukimų pedagogikos pagrindiniai parametrai ............................................. 85
4.3. Pašaukimų pedagogikos ir katalikiškojo pedagoginio pašaukimo personalistiniai pagrindai ....................................................................................91
4.4. Idealinis pašaukimui atviro žmogaus ugdymo modelis ..................................... 97
5. MOKYTOJO KATALIKIŠKASIS PEDAGOGINIS PAŠAUKIMAS –
Į ŠIUOLAIKINIUS KULTŪRINIUS GLOBALIZMO
5.1. Visuomenės keliami reikalavimai šiuolaikiniam mokytojui .............................
5.2. Mokytojas – pašaukimo skatintojas, nešėjas ir liudytojas ...............................
5.3. Katalikiškasis pedagoginis pašaukimas kaip teologinio ir profesinio pašaukimo sintezė ...............................................................................................
5.4. Mokytojo profesinės veiklos įprasminimas – svarbus katalikiškojo pedagoginio pašaukimo suvokimo veiksnys
5.4.1. Pašaukimo ir gyvenimo prasmės santykis logoterapijoje
5.4.2. Mokytojo profesijos įprasminimo fenomenas .........................................
ĮVADAS
Moralinis reliatyvizmas daro neigiamą įtaką ir edukaciniam mąstymui. Tai, kas ankstesnėse didaktinėse ugdymo programose buvo priimama kaip akivaizdu ir teisinga, tėvų ir mokytojų aprobuota, pliuralistinėje visuomenėje tampa diskutuotina ir kontroversiška. Europoje ši tendencija kyla iš filosofinės pasaulėžiūrinės revoliucijos: tradicinis krikščioniškasis mokymas visuomenėje užleido lyderio pozicijas laisvojo vartotojiškumo filosofijai. Kartu pasikeitė daugumos žmonių pasaulėžiūra, vertybių hierarchija ir gyvenimo būdas. Popiežiškoji dvasinių pašaukimų globos draugija Europos socialinę ir kultūrinę situaciją apibūdina kaip daugiabriaunę galimybių, įvykių, pasiūlos pertekliaus ir tikslų, pasiūlymų bei planavimo stokos prieštarą: „Be aiškios vertybių hierarchijos, viena šalia kitos egzistuoja skirtingos ir tarpusavyje prieštaraujančios „vertybės“, visiškai nepanašūs aiškinimo ir vertinimo, orientavimosi ir elgsenos modeliai. Tokiomis aplinkybėmis sunku turėti vieningą pasaulio sampratą ar viziją, ir tai silpnina gebėjimą planuoti savo gyvenimą“1. Religiniu aspektu fragmentuotoje visuomenėje kyla įvairias grupes ir asmenis vienijančio veiksnio poreikis. Šiuo veiksniu galėtų tapti dialogo kultūra, nors šių dienų informacinė dideliu greičiu skaitmenizuojama visuomenė stokoja teisingo, žmones suartinančio dialogo. Z. Baumanas pažymi, kad kontaktinis bendravimas su kitu vertinamas kaip prabanga2. Komunikavimo priemonių naudojimas asmeninio santykio aspektu nepakeičia gyvo dialogo teikiamų gėrybių. Dialogo kultūros puoselėjimas tampa ypatinga mokytojų misija.
Jonas Paulius II gyvenimo prasmės ir tiesos troškimą įvardija kaip pašaukimų paieškos lauką: „Nepasitenkinimas, vyraujantis jaunų žmonių pasaulyje, rodo, jog ir naujosioms kartoms ramybės neduoda primygtiniai klausimai dėl gyvenimo prasmės; tai patvirtina, kad niekas ir nė vienas negali nuslopinti prasmės klausimo ir tiesos troškimo. Daugeliui tai yra tas laukas, kuriame ieškoma pašaukimo“3.
1 Popiežiškoji dvasinių pašaukimų globos draugija, „Nauji pašaukimai naujajai Europai (In verbo tuo...)“, Lcn.lt, 11 skirsnis, žiūrėta 2023 m. gruodžio 1 d., http://www.lcn.lt/b_dokumentai/ kiti_dokumentai/nauji_pasaukimai.html.
2 Zygmunt Bauman, Globalizacija: pasekmės žmogui (Vilnius: Strofa, 2002), 28.
3 Jonas Paulius II, „Kreipimasis į kongreso „Nauji pašaukimai naujajai Europai“ dalyvius“, L‘Osservatore Romano (1997, gegužės 11): 4, cit. iš Popiežiškoji dvasinių pašaukimų globos draugija, „Nauji pašaukimai naujajai Europai (In verbo tuo...)“, Lcn.lt, 11 skirsnis, žiūrėta 2023 m. gruodžio 1 d., http://www.lcn.lt/b_dokumentai/kiti_dokumentai/nauji_pasaukimai.html.
Šių iššūkių ir problemų akivaizdoje mokytojui iškyla asmeninis iššūkis nustatyti ir įbūtinti savo individualų pedagoginį pašaukimą gyvenant dviejų laisvių meilės dialoge4 ir nesekti šiuolaikinėje vartotojiškoje ir pragmatiškoje visuomenėje įsivyraujančia tendencija atsieti savo profesinį pašaukimą nuo meilės tvarkos ir teologinio pašaukimo, kuris yra kiekvieno pašaukimo šaltinis. Benediktas XVI pažymi tiesioginį meilės dialogo ryšį su tiesa: „meilės dialogas pagal savo prigimtį sutvirtina ir apšviečia tiesos dialogą“5. Mokytojams pašaukimų pedagogika kelia uždavinį padėti ugdytiniams atskleisti savo pašaukimą, suvokti, kad darbas ir šeima gali teikti gyvenimui prasmę ir būti saviraiškos instrumentai, reikalingumo visuomenei ir artimiesiems išraiška, poreikio dovanoti save patenkinimo ir egzistencijos pilnatvės požymis. Šiam uždaviniui atlikti reikalingi mokytojai, kurie patys eina katalikiškojo pedagoginio pašaukimo keliu, nes pašaukimo skatinimo būtina sąlyga yra sektino pavyzdžio liudijimas. Paulius VI akcentavo liudijimo svarbą: „šiandien žmogus mieliau klauso liudytojų, o ne mokytojų, o jei klauso mokytojų, tai dėl to, kad jie yra liudytojai“6. Taigi, pagrindinis pašaukimo skatinimo metodas yra meilės dialogo atmosferoje vykstanti asmenų sąveika, kurios metu kuriamas asmeninis santykis su žmogumi, kuris jau gyvena pašaukimu, kasdien juo vadovaujasi ir geba tai patvirtinti savo gyvenimo pavyzdžiu. Šis metodas yra pagrindinis ne tik pašaukimo pedagogikos srityje, bet ir perduodant kitas vertybes bei ugdant dorybes. Tiesioginis asmeninis kontaktas su liudytoju, kuris gyvena vadovaudamasis tam tikra vertybe, dorybe arba moraline nuostata, yra veiksmingiausia pedagoginė priemonė. „Tiktai bendras liudijimas pajėgus veiksmingai žadinti pašaukimus“7.
4 Jonas Paulius II, „Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis dėl kunigų ugdymo šiuolaikiniame pasaulyje, EIS.katalikai.lt, 36 skirsnis, patikslinta 2017 m. birželio 20 d., žiūrėta 2023 m. spalio 9 d., https://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/jonas_paulius_ii/ap-paraginimai/1992-03-25_pastores-dabo-vobis.
5 Benedict XVI, „Dialog miłości i dialog prawdy uczniów Chrystusa“, Opoka, paskelbta 2007 m. rugsėjo 7 d., žiūrėta 2023 m. gruodžio 15 d., http://www.opoka.org.pl/biblioteka/W/WP/benedykt_xvi/przemowienia/jednosc_chrz_17112006.html.
6 Paulius VI, „Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi dėl evangelizacijos šiuolaikiniame pasaulyje“, EIS.katalikai.lt, 41 skirsnis, patikslinta 2022 m. kovo 16 d., žiūrėta 2024 m. sausio 14 d., https://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/paulius_vi/ap-paraginimai/1975-12-08_evangelii-nuntiandi.
7 Popiežiškoji dvasinių pašaukimų globos draugija, „Nauji pašaukimai naujajai Europai (In verbo tuo...)“, Lcn.lt, 6 skirsnis, žiūrėta 2023 m. gruodžio 1 d., http://www.lcn.lt/b_dokumentai/ kiti_dokumentai/nauji_pasaukimai.html.
Mokytojavimas yra daugiau nei vien kilni ir įtakinga profesija. Apibrėžiant auklėjamąją ir lavinamąją ugdymo funkciją, mokytojo profesijai yra priskiriamas svarbus vaidmuo ugdant jaunąją kartą. Mokytojas ir tėvai yra svarbiausi
žmonės bet kurioje civilizacijoje, nes nuo jų ugdomojo darbo kokybės priklauso, koks bus ateities žmogus, koks bus tautos paveikslas. V. Rajeckas teigia, kad „geru pedagogu reikia gimti“8. Visuomenėje nėra daug gimusiųjų tapti mokytojais, ir jie ne visuomet dirba šioje srityje, bet yra daug tokių, kurie myli vaikus, mėgsta mokyti(s) ir tampa savo srities profesionalais. Pagrindinis mokytojo kvalifikacinis reikalavimas yra meilė vaikams, geri mokytojo ir mokinio santykiai, meilės dialogu grįsta asmenų sąveika. Visa tai ir yra pedagogikos mokslo, jo principų ir didaktikos metodų siekiamybė.
Šis teorinis tyrimas yra ankstesnės autoriaus monografijos9 tęsinys, skirtas katalikiškojo pedagoginio pašaukimo metodologiniams metmenims sukurti. Ankstesnės monografijos objektas personalistinė vilties pedagogika ir šiame tyrime nagrinėjama pašaukimų pedagogika yra dvi artimos katalikiškosios pedagogikos kryptys. Šių dviejų pedagogikos krypčių objektai – viltis ir pašaukimas – yra glaudžiai susiję. Apaštalas Paulius viltį ir pašaukimą sujungia teigdamas, kad žmonės yra „pašaukti vienai pašaukimo vilčiai“ (Ef 4, 4)10. Popiežiškoji dvasinių pašaukimų globos draugija teigia, kad „viltis (išskirta autoriaus) yra krikščioniškojo gyvenimo slėpinys <...>, absoliučiai būtinas Bažnyčios misijai ir ypač pašaukimų (išskirta autoriaus) pastoracijai“11; „ [V]iltis (išskirta autoriaus), stipresnė už bet kurią baimę ir abejonę, palaikiusi <...> tikėjimą, ypač tais laikais, kai tikėti ir turėti vilties buvo sunku bei pavojinga; viltis, už kurią <...> šiandien atlyginama nauja pašaukimų (išskirta autoriaus) gausa“12. Lietuvių išeivijos mokslininkas J. Girnius (1991), analizuodamas asmens pašaukimo sampratą, teigia, kad šiame pasaulyje žmogui yra duotas iš esmės
8 Vladas Rajeckas, Pedagogika – ugdymo mokslas ir menas (Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 1999), 24.
9 Eugenijus Danilevičius, Personalistinė vilties pedagogika: metodologiniai metmenys (Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2019).
10 Ši ir tolesnės Šventojo Rašto ištraukos cituojamos iš: Šventasis Raštas. Senasis ir Naujasis Testamentas, iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų vertė Antanas Rubšys (ST) ir Česlovas Kavaliauskas (NT) (Vilnius: Katalikų pasaulis, 1998).
11 Popiežiškoji dvasinių pašaukimų globos draugija, „Nauji pašaukimai naujajai Europai (In verbo tuo...)“, Lcn.lt, 3 skirsnis, žiūrėta 2023 m. gruodžio 1 d., http://www.lcn.lt/b_dokumentai/ kiti_dokumentai/nauji_pasaukimai.html.
12 Ibid., 2 skirsnis.
vienas bendrasis pašaukimas – siekti ir kovoti už mūsų dvasinę tobulybę13. Gyvenimo prasmės pilnatvė ir kiekvieno pašaukimo esmė yra Meilė. Iš asmenybės ugdymo(si) perspektyvos nagrinėjama šio bendrojo pašaukimo atskleidimo problema, ieškoma būdų, kaip jį surasti ir įgyvendinti. Išskiriami trys pagrindiniai bendrojo pašaukimo įgyvendinimo būdai: 1) dirbant mėgstamą darbą (profesinis pašaukimas), 2) sukuriant šeimą (pašaukimas į šeimą), 3) dovanojant save Dievui ir artimui, pasirinkus pašvęstąjį gyvenimą (išskirtinis antgamtinio pobūdžio pašaukimas į dvasinį luomą). Šiame tyrime apsiribojama pirmojo bendrojo pašaukimo įgyvendinimo būdo analize. Bendrojo pašaukimo išskleidimas ir įgyvendinimas per profesinę veiklą didina galimybes naudoti kūrybinį potencialą, leidžia geriau išreikšti save ir pozityviai veikia darbo kokybę, o šeimoje atveria platesnes galimybes visapusiškai ir pilnutinai plėtoti asmenybę, gilina gyvenimo pilnatvės ir prasmės potyrį. Pedagogikos patriarcho S. Šalkauskio (1929) ir lietuvių pedagogikos ir profesiologijos (profesinio rengimo) mokslų pradininkų J. Vabalo-Gudaičio (1931), A. Gučo (1937) ir kitų autorių darbų analizė leidžia konstatuoti, kad savo pašaukimo suradimas ir įgyvendinimas yra būtinas integruoto asmenybės ugdymo ir jos visavertės bei prasmingos būties komponentas. Logoterapijos pradininkas14, egzistencializmo filosofijos srovės atstovas V. E. Franklis (1905–1997), remdamasis M. Schelerio metodologija, profesinę veiklą įvardija kaip vieną iš būdų rasti gyvenimo prasmę ir išvengti egzistencinio vakuumo. Nagrinėdamas asmens individualiojo pašaukimo unikalumą ir suradimo svarbą asmenybės egzistencijai, mokslininkas nurodo, kad kiekvienas žmogus turi asmeninę gyvenimo misiją ir jaučia vidinį poreikį įgyvendinti savo pašaukimą, kurio niekuo negalima pakeisti. „Jei darbe žmogus randa prasmę, tai ir gyvenimas tampa prasmingas. Taip atsitinka žmogui, kuris sugeba tokį darbą susikurti ar rasti.“15 Tiek šis kiekvieno asmens uždavinys, tiek galimybė jį atlikti yra ypatingi, nes niekas negali pakartoti individualaus žmogaus gyvenimo.
13 Juozas Girnius, Raštai, t. 1 (Vilnius: Mintis, 1991).
14 Regina Ivoškuvienė, „Logoterapija“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, žiūrėta 2024 m. kovo 21 d., https://www.vle.lt/straipsnis/logoterapija/.
15 Kęstutis Trimakas, Žmogaus aukščiausi skrydžiai (Kaunas: LKB TKK leidykla, 1996), 153.
Pagrindiniai tyrimo parametrai
Tyrimo problematika. Monografijoje keliami šie probleminiai klausimai: kas yra teologinis pašaukimas? Kas yra katalikiškasis pedagoginis pašaukimas, kokios yra jo teorinės metodologinės prielaidos? Kodėl visuomenės švietimo sistemai tampa sunku rasti ir išlaikyti švietimo sektoriuje gerus mokytojus, kuratorius, ugdymo įstaigų direktorius? Galbūt trūksta svarbiausio dalyko – nuolatinės ir prasmingos paramos žmonėms, kurie diena iš dienos už mažą atlyginimą dirba sudėtingą pedagoginį darbą, dažnai psichologiškai labai nepalankiomis aplinkybėmis ir net moraliai neįvertinti? Ar tikybos mokytojo profesija yra tokia pati kaip kitos, ar kuo nors skiriasi, ar ji pasižymi kokiu nors ypatingu bruožu, dėl kurio jos negalima prilyginti kitoms profesijoms?
Tradiciškai mokytojams keliami kilnių, universalių, nenykstančių vertybių: gėrio, tiesos, grožio, etoso, pašaukimo, atsakomybės ir kitų, puoselėjimo uždaviniai, kuriuos vykdant kuriama ugdyti palanki aplinka. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje įsigalinti vartotojiškumo filosofija, moralinis reliatyvizmas ir religinis sinkretizmas kuria prieštaras bei sudėtingą situaciją ir edukacinėje srityje. Pliuralistinėje visuomenėje raginama atsisakyti daugelio tradicinės moralės normų, siekiama pašalinti jas iš gyvenimo praktikos. Tokia visuomenė, kurioje nesivadovaujama jokiomis visuotinai pripažįstamomis, universaliomis elgesio ir veikimo normomis, siekia priimti įvairias tarpusavyje konkuruojančias arba viena kitai prieštaraujančias minėtų normų sistemas. Ignoruojant bendros teisingos moralės buvimą, atmetama ir galimybė išugdyti pastovius moralinius principus ir moralaus elgesio kriterijus. Vakarų visuomenėse tokių permainų esmę sudaro atsitraukimas nuo religijos kaip vertybių ir elgesio normų šaltinio. Teigiama, kad sakralinė, transcendentinė religija nedera su pažangos, proto, laisvės viešpatavimu, su visu tuo, kas po šiuolaikiškumo skraiste visiškai užvaldė Vakarų visuomenių intelektą. Vis dėlto atsitraukimas nuo Dievo, moralės krizė nereiškia jos mirties, tačiau šios permainos daro įtaką žmonių moralinei elgsenai. Didelė žmonijos dalis išgyvena sunkų pasaulėžiūros ir moralinio elgesio kaitos laikmetį. Tenka susidurti su įpareigojančios tradicinės moralės įtakos sumažėjimu ir nauja – reliatyvia morale.
Spartus švietimo sistemos skaitmenizavimas ir dirbtinio intelekto plėtra kelia daug iššūkių ir reikalavimų būsimiems ir jau dirbantiems pedagogams, kurie, siekdami neprarasti dvasinio ryšio su ugdytiniais ir kartu atrasti save nuolat kintančio pasaulio realybėje, turi patys nuolat mokytis ir tobulėti. Šiuo
metu apibūdinant mokytojų profesionalumą akcentuojamos jo dalykinės kompetencijos, o bendrosios kompetencijos, kurioms priskiriama ir monografijoje pristatoma meilės dialogo kūrimo kompetencija, paliekamos antrame plane, neįvertinant, kad dažniausiai jų dėka mokytojai sukuria mokytis palankią psichologinę ir pedagoginę aplinką, į kurią mokiniai ateina norėdami mokytis.
Dabartinėje švietimo ir ugdymo tikslų hierarchijos viršūnėje figūruoja technokratinis ir dalykinis mokinių parengimas, po to eina naujų kompetencijų, būtinų gyvenimo įgūdžių perdavimas, tvarumo principų ir įtraukusis ugdymas. Tokia tikslų hierarchija turi įtakos kūrybingų, atvirų ir kosmopolitiškų ateities žmonių ugdymui, ir tai atitinka šių laikų globalizmo ideologijos diegiamą pasaulio piliečio idealą. Per ateinančius 20 metų švietimo sistema susidurs su daugybe globalizmo, skaitmenizacijos, transhumanizmo, neurosąsajos (angl. neuralink) diegimo ir robotizacijos keliamų iššūkių. Vis dėlto pagrindinis iššūkis bus ne visų lygmenų pedagogų dalykinės kompetencijos nuolatinis atnaujinimas, o ugdomojo meilės santykio su ugdytiniais išlaikymas ir kuriamosios asmeninės sąveikos tarp ugdytojo ir ugdytinio erdvės išsaugojimas.
Visuomenė tikisi, kad mokytojai amortizuos šio laikmečio diktuojamas mokymo(si) ir ugdymo(si) procesų nuasmeninimo tendencijas ir išaugins jaunąją ateities kartą, kuri nulems visų socialinių, politinių ir ekonominių permainų eigą, taip pat asmeninės bendrystės kūrimo paradigmoje nustatys švietimo tendencijas. Šiandienos švietimas turi ne prisitaikyti, o sekti sparčius visuomenės vystymosi pokyčius, juos inicijuoti arba koreguoti, taip pat kurti tautos ateitį. Mokytojas yra pagal pašaukimą gyvenantis žmogus, kuris žvelgia į ateitį su meile, jai ruošiasi ir ruošia kitus.
Monografijoje pristatomo mokytojo katalikiškojo pedagoginio pašaukimo įgyvendinimas gali pasitarnauti kaip atsakas į išvardytus šiuolaikinius kultūrinius globalizmo keliamus iššūkius ir problemas, iš kuriuos žvelgiant iškeliama tokia tyrimo problema: ugdymo mokslo teorija stokoja išgrynintos katalikiškojo pedagoginio pašaukimo metodologijos.
Monografijos tyrimo objektas yra katalikiškasis pedagoginis pašaukimas.
Tyrimo tikslas – sukurti katalikiškojo pedagoginio pašaukimo metodologinius metmenis.
Tyrimo uždaviniai:
1. Išskirti katalikiškojo pedagoginio pašaukimo pagrindą – dviejų laisvių meilės dialogą.
2. Apibrėžti katalikiškojo pedagoginio pašaukimo sampratą.
3. Apibūdinti tarpasmeninį meilės dialogą kaip katalikiškojo pedagoginio pašaukimo esminį elementą.
4. Pristatyti pedagoginio pašaukimo raiškos kontekstą – katalikiškąją pedagogiką.
5. Išskirti esminį pašaukimų pedagogikos ir katalikiškojo pedagoginio pašaukimo metodologinių pagrindų komponentą – personalizmą.
6. Apibūdinti mokytojo katalikiškąjį pedagoginį pašaukimą kaip atsaką į šiuolaikinius kultūrinius globalizmo keliamus iššūkius.
Siekiant įgyvendinti monografijos tikslą ir įvykdyti uždavinius buvo taikomi šie tyrimo metodai: pedagoginės, teologinės, filosofinės ir psichologinės mokslinės literatūros teorinė sisteminė turinio analizė ir sintezė, informacijos sisteminimas, struktūrizavimas ir metaanalizė. Operacionalizuojant reiškinius ir procesus buvo naudojama S. Šalkauskio16 išplėtota sintetinė visuminė paradigma, todėl, siekiant mokslinio darbo vientisumo, sąvokų apibrėžimai buvo integruoti į monografijos turinį, o ne pateikti atskirame vartotų sąvokų žodynėlyje.
Tyrimo metodologinį pagrindą sudaro
1. Teologinė pašaukimų samprata. Katalikiškojo pedagoginio pašaukimo sampratai teologinis aspektas labai svarbus, nes suteikia jai naują buvimo meilės dialoge dimensiją, o dialogui teikia meilės ir tobulėjimo kryptį bei iškelia laisvę kaip būtiną sąlygą jam vykti.
2. Katalikiškoji dialogo kultūros koncepcija. Tarpasmeninis meilės dialogas yra esminis katalikiškojo pedagoginio pašaukimo elementas.
3. Lietuvių katalikiškoji pedagogika. Remiamasi lietuvių katalikiškosios pedagogikos atstovų S. Šalkauskio, A. Maceinos, A. Šerkšno, A. Gučo, K. Paltaroko ir lietuvių pedagogikos ir profesiologijos (profesinio rengimo) mokslų pradininko J. Vabalo-Gudaičio įžvalgomis.
4. Personalistinė filosofijos srovė. Tyrime remiamasi personalistinės filosofijos srovės žymiausių atstovų: E. Mounier (1905–1950), W. Sterno (1871–1938), K. Wojtyłos (1920–2005) ir kitų, mokslinėmis įžvalgomis apie asmenybės
16 Stasys Šalkauskis, Rinktiniai raštai, kn. 1 (Vilnius: Leidybos centras, 1992).
sampratą ir pašaukimo koncepciją. Personalizmas žmogaus pašaukimą apibrėžia kaip savęs pažinimą, atradimą ir atidavimą kitiems. Iš personalizmo kyla esminis pašaukimų pedagogikos ir katalikiškojo pedagoginio pašaukimo metodologinių pagrindų komponentas. Monografijoje katalikiškasis pedagoginis pašaukimas reflektuojamas remiantis personalizmo principais ir postulatais.
5. Popiežiškosios dvasinių pašaukimų globos draugijos brandi ir išsami pašaukimo teologijos studija „Nauji pašaukimai naujajai Europai“, kurioje išdėstytos direktyvos kaip Katalikų Bažnyčia, Europos visuomenėse vyraujant nepalankiam, nevienareikšmiam ir politeistiniam kultūros fonui, turėtų padėti daugeliui vienišų, dvasiškai pažeistų, įvairių ideologijų pažadais nusivylusių, etinės dezorientacijos supainiotų jaunų žmonių įsivardyti savo tapatybę ir likti ištikimiems asmeniniam pašaukimui. Tarpdisciplininis monografijos pobūdis. Tyrimo metodologija ir objekto –katalikiškojo pedagoginio pašaukimo priklausymas įvairioms žmogaus tikrovės sritims pagrindžia tarpdisciplininį monografijos pobūdį, kuris reikalauja, vadovaujantis įvairių fenomeno aspektų sintezės principu, atlikti tarpdisciplininį mokslinį tyrimą. Šios tikrovės patikimumui pagrįsti buvo taikomas tarpdisciplininių koncepcijų ir žinių konstravimo metodas. Be to, į mirties kultūros įsigalėjimo visuomenėje problemą buvo telkiamos įvairių mokslų krypčių koncepcijos arba teorijos, tad ši problema yra tarpdisciplininio pobūdžio.
Siekiant ištirti tyrimo objektą – katalikiškojo pedagoginio pašaukimo fenomeną, neužtenka apsiriboti vien edukologijos mokslo kryptimi. Šis fenomenas reikalauja platesnio mokslinio tarpšakinio tyrimo, todėl tyrimas suprojektuotas vadovaujantis vienu iš sinergetikos mokslo principų – skirtingų fenomeno aspektų sinteze. Todėl tyrime analizuojamas ne vien edukologinis katalikiškojo pedagoginio pašaukimo aspektas, kuris yra monografijos tyrimo centras, bet ir teologiniai, filosofiniai ir psichologiniai šio pašaukimo aspektai. Tyrimo struktūroje įvairius katalikiškojo pedagoginio pašaukimo metodologijos aspektus jungia tarpusavio sąveikos ryšiai, kurie ir atspindi įvairių fenomeno aspektų sintezės principą.
Dinamiškoje, nuolat evoliucionuojančioje ir kintančioje žmogaus būtyje pašaukimo išgyvenimas nustato gyvenimo kryptį – į ateitį, laukimą ir ilgesį būsimo gėrio, šiuo metu esančio už asmens dispozicijos ribų, jo ieškojimą ir išsipildymą. Pedagogika yra susijusi su mokslais, kurie ieško atsakymų į klausimą, kas yra žmogus. „Kaip žmogus yra sielos ir kūno vienybė, taip ir ugdymas
(pedagogika) yra filosofijos (ir teologijos) bei psichologijos (ir semantologijos) vienybė.“17 Šiuo aspektu pedagogas turi sugebėti atsiverti ir naudotis teologijos, filosofijos, psichologijos, antropologijos ir kitų mokslo krypčių įžvalgomis. Šis tarpdisciplininis atvirumas turtina pedagogo darbą. Pašaukimo fenomeno naudojimo galimybes pedagogikos srityje išplečia visuminis edukacinių reiškinių ir procesų suvokimas. Tarpdisciplininė tyrimų kryptis yra būtina integralios tiesos apie pasaulį ir žmogų suvokimo sąlyga. Diferencijuotos (pagal įvairius stilius, metodus ir prielaidas) filosofinės kryptys suteikia metodologinį pagrindą atskleisti tiesą apie tikrovę ir konkrečius reiškinius. Įvairių mokslo krypčių pasiekimų sintezė įgalina gauti platesnį tikrovės vaizdinį ir darnią sistemą žinių apie bendruosius ugdymo principus, uždavinius ir integruotą mokymo(si) turinį. Siekiant atskleisti pašaukimo, kuris pasireiškia veiksmais, troškimais ir aspiracijomis, išgyvenimo pobūdį, reikia platesnės ir gilesnės pedagoginės, teologinės, filosofinės ir psichologinės analizės. Siaurai (remiantis viena mokslo kryptimi) nagrinėjant žmogaus būties problemas, susiduriama su grėsme priimti fenomeno dalį kaip visumą. Teologija ir filosofinė antropologija, neatsitraukdama nuo metafizinės perspektyvos, atskleidžia žmogaus asmens ribotumą tiek buvimo, tiek veikimo aspektais. Iš filosofijos išplaukiantį žmogaus idealą įgyvendina įsikūnijęs Dievo Sūnus, kuris, kaip tikras Dievas ir tikras žmogus, apreiškia, kas yra Dievas ir kas yra žmogus bei kokių perspektyvų atsiveria žmogui. Tad pedagoginė refleksija, atveriama konkrečių klausimų, kuriais skatinama atpažinti pašaukimą, kontekste, yra labai glaudžiai susijusi su filosofiniais ir teologiniais mąstymais bei žiniomis apie žmogų. Tikintis ugdytojas savo darbu ir rūpesčiu stengiasi palydėti auklėtinį, kuris siekia išreikšti savą individualumą ir žmogiškumą ir išmokti, įgyvendinant pašaukimą, pasiekti galutinį gyvenimo Tikslą. Įvairių mokslo krypčių bendradarbiavimas neturėtų apsiriboti vien metodų arba tyrimų metodikų mainais. Mokslo žinios neturėtų tęstinumo ir tikrovės pagrindo, jei neįtrauktų iš ankstesnių žmonijos raidos etapų atėjusių išmintingų įsitikinimų, nusistovėjusių normų, dvasinės kultūros idealų, kurie pasireiškia kaip patirties išmėgintos gyvenimo tiesos. Žmogus, pasitelkdamas įvairių mokslo krypčių įžvalgas, kreipia savo pažinimo galias į Tiesą ir galutinį savo žmogiškumo išskleidimą.
17 Kęstutis Pukelis, Mokytojų rengimas ir filosofinės studijos, arba raktas nuo antrų ugdymo reformos durų (Kaunas: Versmė, 1998), 40.
Pašaukimų pedagogikos minties raidą reikia nagrinėti platesniame tarpdisciplininiame mokslinių tyrimų ir vyraujančių politinių, visuomeninių, kultūrinių tendencijų kontekste, nes jau pirmaisiais amžiais krikščionys suvokė, kad Viešpaties Apreiškimas, kurio paveldėtoja tapo Katalikų Bažnyčia, apima ne tik tam tikrą pasaulėžiūrą, bet ir aiškų turinį bei konkrečias implikacijas auklėjamajam darbui ir pedagoginei refleksijai. Evangelija nepanaikina to, ką žmogus, visuomenė, tauta arba kultūra per istoriją pažino ir įgyvendino kaip gėrį, tiesą ir grožį. Evangelija skatina tas vertybes išlaikyti ir papildyti Apreiškimo šviesa. Jonas Paulius II teigia: „Kurdamas žmogų pagal savo paveikslą ir nepaliaujamai išlaikydamas jį būtyje, Dievas įrašo į vyro ir moters žmogiškąją prigimtį pašaukimą ir per tai gebėjimą mylėti bei gyventi bendrystėje, jaučiant už tai atsakomybę. Todėl meilė yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas.“18 Šiame kontekste krikščioniškasis Europos kultūros ir civilizacijos pamatas kelia reikalavimą krikščionims aktyviai dalyvauti įvairiose visuomenės gyvenimo srityse, ypač pedagogikos. Reikia pripažinti, kad paskutinius du tūkstantmečius krikščionybės įtaka Europos pedagogikos teorijai ir praktikai buvo didelė. Remiantis krikščioniškąja mintimi buvo sukurta krikščioniškoji auklėjimo sistema ir katalikiškoji pedagogika, kurios viena iš atšakų yra pašaukimų pedagogika, ją papildo monografijoje pristatoma originali ir lietuviškos pedagogikos srityje nauja „katalikiškojo pedagoginio pašaukimo“ sąvoka. Ši sąvoka būtų naudinga atliekant platesnius pedagoginių pašaukimų tyrimus katalikiškojo mokymo kontekste. Monografijos praktinė reikšmė ir paskirtis. Tarpdisciplininėje monografijoje atlikto teorinio tyrimo rezultatai, jų pristatymas ir sklaida leidžia plėtoti pedagogikos, religijos ir kultūros studijas bei tyrimus Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse. Monografija gali būti naudinga naują Pedagogų rengimo reglamentą kuriantiems švietimo politikos formuotojams, ugdymo įstaigų pedagoginiam personalui, ypač tikybos mokytojams, ir universitetinių, ypač pedagoginių, studijų dalyviams. Monografiją kaip mokslinių žinių šaltinį gali naudoti ir ugdymo filosofijos tyrinėtojai, magistrantūros ir doktorantūros studijų dalyviai. Dėl tarpdisciplininio pobūdžio ši monografija vertinga ne tik edukologijos, bet ir kitų socialinių bei humanitarinių mokslų atstovams, taip pat kiekvienam ugdytojui.
18 Jonas Paulius II, „Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio dėl krikščioniškos šeimos uždavinių šiuolaikiniame pasaulyje“, EIS.katalikai.lt, 11 skirsnis, paskelbta 2015 m. birželio 17 d., žiūrėta 2023 m. birželio 8 d., https://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/jonas_paulius_ii/ ap-paraginimai/1981-11-22_familiaris-consortio.
1
KATALIKIŠKOJO PEDAGOGINIO
PAŠAUKIMO PAGRINDAS –
DVIEJŲ LAISVIŲ MEILĖS DIALOGAS
1.1. Katalikiškojo pedagoginio pašaukimo teologinės ir filosofinės ištakos
1.1.1. Teologinio pašaukimo – dviejų laisvių meilės dialogo – ištakos ir samprata
Pradžios knygoje teigiama: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Iš šios žinios „išplaukia ir žmogaus asmens kilnumo nepažeistinumas, ir transcendentinė prigimtinių moralinių normų vertė“19.
Popiežiškoji dvasinių pašaukimų globos draugija iš žmogaus sukūrimo fakto išskiria svarbų pašaukimo aspektą ir asmens bruožus: „Pašaukimas – tai Dievo kvietimas įgyvendinti save pagal šį atvaizdą ir yra unikalus bei nepakartojamas būtent todėl, kad tas atvaizdas neišsemiamas. Kiekviena būtybė išreiškia ir yra kviečiama išreikšti ypatingą Dievo minties aspektą. Būtent joje jis atranda savo vardą bei tapatybę, patvirtina ir garantuoja savo laisvę ir originalumą.“20
Biblijos pasakojimas apie sukūrimą išreiškia tą pačią tiesą simbolių kalba
šiais žodžiais: „tuomet Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe.“ (Pr 2, 7). Žmogų Dievas sukūrė kaip turintį kartu dvasią ir kūną. Dvasine ir nemirtinga siela žmogus yra panašus į Dievo paveikslą ir dėl to užima ypatingą vietą visoje kūrinijoje. Iš visų regimųjų kūrinių tik žmogus savo dvasinės sielos dėka sugeba „pažinti ir mylėti savo Kūrėją“21. Tiktai žmogui yra suteiktas orumas būti asmeniu.
19 Benediktas XVI, „Enciklika Caritas in veritate apie visapusišką žmogaus vystymąsi meilėje ir tiesoje“, EIS.katalikai.lt, 45 skirsnis, patikslinta 2015 m. birželio 22 d., žiūrėta 2024 m. sausio 17 d., https://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/benediktas_xvi/enciklikos/caritas-in-veritate.
20 Popiežiškoji dvasinių pašaukimų globos draugija, „Nauji pašaukimai naujajai Europai (In verbo tuo...)“, Lcn.lt, 13 skirsnis, žiūrėta 2023 m. gruodžio 1 d., http://www.lcn.lt/b_dokumentai/ kiti_dokumentai/nauji_pasaukimai.html.
21 Katalikų Bažnyčios katekizmas (Kaunas: LKB TKK leidykla, 1996), § 356.
„[J]is nėra tik kažkoks daiktas, bet pats yra kažkas. Jis gali save pažinti, save valdyti, laisvai atsiduoti ir bendrauti su kitais asmenimis, malone jis yra kviečiamas į sandorą su savo Kūrėju, kad tikėjimu ir meile Jam atsilieptų, ir niekas kitas negali už jį to padaryti“22. Dievas sukūrė žmogų, gebantį mylėti savo Kūrėją ir Jo sekėjus.
Vienos visuotinis Katalikų Bažnyčios susirinkimas teigia: „sielos ir kūno vienybė yra tokia artima, kad sielą galima laikyti kūno „forma“; vadinasi, iš medžiagos sudarytas, dvasinės sielos veikiamas, kūnas tampa žmogišku ir gyvu kūnu; dvasia ir medžiaga žmoguje nėra dvi sujungtos prigimtys, bet, būdamos suvienytos, sudaro vieną prigimtį“23.
Jonas Paulius II tvirtina, kad „Vatikano II Susirinkimo antropologija yra akivaizdžiai dinamiška, ji kalba apie žmogų jo pašaukimo šviesoje, kalba apie jį iš esmės“24. Visuotinis Vatikano II Susirinkimas pažymi, kad „kūno ir sielos vienybėje žmogus pačia savo kūnine sąranga aprėpia medžiaginio pasaulio pradus, šitaip jame pasiekiančius savo viršūnę ir pakylėjamus įsijungti į laisvą Kūrėjo šlovinimą. Tad žmogui nevalia niekinti kūno gyvenimo. Priešingai, savo kūną, kaip Dievo sukurtą ir prikelsimą paskutinę dieną, jis turi laikyti geru ir vertu pagarbos.“25
Dvasinės sielos dėka žmogus, sukurtas kaip protinga būtybė, turi laisvo asmens orumą. „Tačiau tikroji laisvė yra ypatingas Dievo paveikslo žmoguje ženklas.“26 „Dievas sukūrė žmogų kaip protingą būtybę, apdovanodamas ją savo iniciatyva veikiančio ir už savo veiksmus atsakingo asmens kilnumu.“27 Pradžios knygoje teigiama: „Ir įsakė žmogui Viešpats Dievas tardamas: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti“ (Pr 2, 16–17). Taigi žmogui buvo suteikta laisvė: jam buvo leista valgyti nuo kiekvieno sodo medžio. Žmogus turėjo toli siekiančią laisvę, įstengdamas suprasti ir pripažinti Dievo Įstatymą,
22 Ibid., § 357.
23 Ibid., § 365.
24 Jonas Paulius II, Atmintis ir tapatybė, vertė Juozas Ruzgys (Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2005), 128.
25 Visuotinis Vatikano II Susirinkimas, „Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes“, Lcn.lt, 14 skirsnis, žiūrėta 2023 m. spalio 10 d., http://www.lcn. lt/b_dokumentai/vatikano_2s/gaudium-et-spes.html.
26 Ibid., 17 skirsnis.
27 Katalikų Bažnyčios katekizmas (Kaunas: LKB TKK leidykla, 1996), § 1730.
nors to padaryti negalėjo nė vienas kitas regimasis kūrinys. Tačiau jo laisvė buvo ribota, nes jis negalėjo valgyti nuo „gero bei pikto pažinimo medžio“ (Pr 2, 17). Tai reiškia, kad žmogus, būdamas kūrinys, yra kviečiamas laisvai pripažinti
Dievo duotą Įstatymą ir tiktai jis pats gali aiškiai suvokti šią laisvę ir ja gyventi. Žmogus gali suprasti ir pripažinti Dievo Įstatymą ir, Dievo malonės padedamas, jį įvykdyti, bet negali šio Įstatymo sukurti. Be Dievo žmogus negali nustatyti, kas yra gera ir kas bloga, kas yra tiesa. Anot Jono Pauliaus II, „galia spręsti apie gėrį ir blogį priklauso ne žmogui, bet tik Dievui“, kuris pats yra aukščiausioji ir amžinoji Tiesa; „Dievas, kuris „vienas tėra Gerasis“, tobulai žino, kas yra gera žmogui, ir iš meilės jam nurodo tai įsakymais.“28 Dievo įsakymai padeda žmogui tinkamai gyventi laisvam ir įgyvendinti savo antgamtinį pašaukimą, o tie, kurie atmeta Dievo Įstatymą, piktnaudžiauja laisve. Veikdami prieš prigimtį, jie nusigręžia nuo tikrosios laimės ir turi mirti (pgl. Pr 2, 17).
Pradžioje Dievas Adomą ne tik sukūrė tobulos prigimties, bet ir apdovanojo nuostabiomis antgamtinėmis dovanomis, pagal Tradiciją vadinamomis pirmapradžiu teisumu: „Spindint tai malonei, žmogaus gyvenimas visais atžvilgiais buvo puikus. Kol žmogus artimai bendravo su Dievu, jis neturėjo nei mirti, nei kentėti. Vidinė žmogaus asmens darna, darna tarp vyro ir moters, pagaliau harmonija tarp pirmosios poros ir visos kūrinijos buvo būsena, kuri vadinama pirmapradžiu teisumu“29. Šias dovanas, nuodėmingai piktnaudžiaudamas savo laisve, Adomas prarado pats ir drauge – visa žmonija.
Gailestingo ir mylinčio Dievo planas išgelbėti žmoniją buvo įvykdytas
Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus Prisikėlimo slėpiniu. Puolusios žmonijos prigimtis
Jėzaus Kristaus Įsikūnijimu ir atperkamąja mirtimi, Jo garbingu Prisikėlimu ir Įžengimu į dangų buvo išvaduota iš gimtosios nuodėmės vergijos ir pakelta į naują orumo lygmenį. Žodžio Įsikūnijimu pakylėta prigimtimi žmogus dabar gali dalyvauti Kristaus gyvenime. Žodis tapo kūnu, kad žmonės taptų „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 4). Per Kristaus sužadėtinę Bažnyčią ir Jo mistinį Kūną, per Jo mokymą ir sakramentus žmogus įgalinamas įgyvendinti savo antgamtinį pašaukimą.
28 Jonas Paulius II, „Enciklika Veritatis splendor kai kuriais pagrindiniais Bažnyčios moralinio mokymo klausimais“, EIS.katalikai.lt, 35 skirsnis, patikslinta 2016 m. liepos 19 d., žiūrėta 2023 m. spalio 10 d., https://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/jonas_paulius_ii/enciklikos/veritatis-splendor.
29 Katalikų Bažnyčios katekizmas (Kaunas: LKB TKK leidykla, 1996), § 376.
Krikšto sakramentas naikina gimtąją nuodėmę, ir jo dėka žmogus tampa įsūnytu Dievo vaiku, Kristaus bendraįpėdiniu, Šventosios Dvasios šventove, „dieviškosios prigimties dalininku“ (2 Pt 1, 4). Tai – naujas gimimas iš aukštybių, „iš vandens ir Dvasios“ (Jn 3, 5). Iš naujo atgimęs žmogus pradeda naują gyvenimą, gyvenimą Kristuje, kuris yra „neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1, 15). Šis žmoguje esantis dieviškasis paveikslas buvo deformuotas gimtosios nuodėmės, bet Dievo malone – vėl atnaujintas, sutaurintas ir atgavęs pirmykštį grožį30. Tačiau ir pakrikštytas žmogus susiduria su tam tikrais laikinais gimtosios nuodėmės padariniais. Gimtosios nuodėmės pažeista žmogaus prigimtis linksta į blogį, todėl iš žmogaus reikalaujama nuolatinės dvasinės kovos. „Katalikų Bažnyčios katekizme“ teigiama, kad žmogui tenka nuolat kovoti su geismingumu, kurį gali suvaldyti, jei jam valingai nepritaria ir, Jėzaus Kristaus malonės padedamas, ryžtingai priešinasi31.
Per krikštą žmogus, gaudamas pašvenčiamąją Dievo malonę, gauna ir reikalingos jėgos bei tvirtumo nugalėti visus žemiškojo gyvenimo sunkumus bei kovas, nusigręžti nuo nuodėmės ir savo gyvenime sekti Kristų. Sekti Kristų reiškia laikytis Jo įsakymų, įvykdyti Jo Įstatymą, būti panašiam į Jį kasdieniame gyvenime. Visa tai įvykdyti įmanoma, nes „Dievas nereikalauja neįmanomo, bet įsakmiai primena žmogui daryti tai, ką jis gali, ir teikia jam pagalbą“32.
Dievo sukurtam ir Jo malonės palaikomam žmogui yra skirta galutinė ir amžinoji laimė su Dievu. Paulius VI teigia, kad ši doktrina apie antgamtinę žmogaus pabaigą pateikia vientisą žmogaus ir jo pašaukimo viziją – ne tik jo įgimto žemiškojo, bet ir antgamtinio amžinojo pašaukimo viziją33. Visas žmogiškasis gyvenimas Kristuje yra žmogaus bendradarbiavimas su dieviškąja malone ir įsijungimas į Šventosios Dvasios veikimą ir jėgą.
Dieviškosios malonės subjektas yra žmogaus siela su dvasinėmis intelekto galiomis ir valios jėga. Dėl šių dvasinių galių žmogus pajėgus suprasti Kūrėjo
30 Visuotinis Vatikano II Susirinkimas, „Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes“, Lcn.lt, 22 skirsnis, žiūrėta 2023 m. spalio 10 d., http://www.lcn. lt/b_dokumentai/vatikano_2s/gaudium-et-spes.html.
31 Katalikų Bažnyčios katekizmas (Kaunas: LKB TKK leidykla, 1996), § 1426.
32 Paul III, „Canonical Scriptures“, The 25 Sessions with Bulls and Oration. Council of Trent. IV Session. April 8, 1546, 11 skirsnis, žiūrėta 2023 m. spalio 20 d., http://www.americancatholictruthsociety.com/docs/TRENT/trentind.htm.
33 Paulius VI, Enciklika „Humanae vitae“ apie prideramą tvarką perteikiant žmogaus gyvybę (Vilnius: Katalikų pasaulis, 1993), 7 skirsnis.
Eugenijus Danilevičius
KATALIKIŠKASIS PEDAGOGINIS PAŠAUKIMAS: METODOLOGINIAI METMENYS
Tarpdisciplininė mokslo monografija
Redaktorė Simona Grušaitė-Šukienė
Maketuotoja Laura Petrauskienė Viršelio dizainerė Saulė Žemaitytė
2024 03 20. Tiražas 100 egz. Užsakymo Nr. K24-013
Išleido
Vytauto Didžiojo universitetas
K. Donelaičio g. 58, LT-44248 Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt
Spausdino
UAB „Vitae Litera“
Savanorių pr. 137, LT-44146 Kaunas www.tuka.lt | info@tuka.lt