Issuu

Sigitas Daukilas, Rita Mičiulienė

Vidmantas

Tūtlys, Nijolė Čiučiulkienė

DARBO VERTYBĖS

PROFESINIO

UGDYMO TURINYJE

Tyrinėdami darbo vertybių charakteristikas, jų

struktūrą, hierarchiją, būties statusą suvokiame, kad laimingi žmonės geba valdyti savo egoizmą prasmingam gyvenimui palikdami daug vietos altruistinėms vertybėms.

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

Sigitas Daukilas, Rita Mičiulienė

Vidmantas Tūtlys, Nijolė Čiučiulkienė

DARBO VERTYBĖS

PROFESINIO

TURINYJE

UGDYMO

Ideologijos ir strategijos

Pažinimas ir būtis

Pedagogų kuriamos ugdymo aplinkos

Mokinių darbo vertybės

KOLEKTYVINĖ MONOGRAFIJA

KAUNAS, 2023

Recenzentai:

prof. habil. dr. Margarita Teresevičienė, Vytauto Didžiojo universitetas

dr. Palius Čepas, Kauno technologijų mokymo centras

dr. Lina Vaitkutė, Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centras

Monografija apsvarstyta ir rekomenduota leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos Švietimo vadybos ir politikos katedros posėdyje (2023 m. birželio 1 d., protokolo Nr. ŠV-02-23-06) ir Švietimo akademijos tarybos posėdyje (2023 m. rugpjūčio 29 d., protokolo Nr. ŠA-TA-N-18).

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

ISBN 978-609-467-584-3 (spausdintas)

ISBN 978-609-467-585-0 (internetinis) https://doi.org/10.7220/9786094675850

Turinys

Pirmas skyrius 32

1. DARBO VERTYBIŲ IDEOLOGIJŲ IR POLITIKOS RAIDA EUROPOJE IR LIETUVOJE

1.1. Darbo sampratos ir jos sąsajų su ideologijomis istorinė raida . . 33

1.2. Darbas, užimtumas ir rinkos santykiai neoliberalizmo ideologijoje.39

1.3. Vertybės kritinėse darbo ir visuomenės teorijose .

1.4. Darbo vertybių kaitos tendencijos profesiniame rengime . . . 55

1.5. Darbas ir jo vertybės švietimo ir gebėjimų formavimo politinės ekonomijos diskurse

1.6. Galimi ateities darbo vertybių ideologijų scenarijai .

Antras skyrius 79

2. PAŽINIMO IR BŪTIES VERTYBINIS KONTEKSTAS PROFESINIAME RENGIME

2.1. Vertybinio konteksto problema darbe ir profesinio ugdymo turinyje

2.2. Kritinio mąstymo konstruktas vertybinio ugdymo metodologijoje

2.2.1. Epistemologinė kritinio mąstymo ugdymo prieiga . . . 95

2.2.2. Ontologinis-aksiologinis kritinio mąstymo kontekstas 99

2.3. Darbo vertybių mokslinių tyrinėjimų kryptys

2.3.1. Darbo vertybių turinys

2.3.2. Darbo vertybių klasifikacija

2.3.3. Socialumo-individualumo darnos ir kritinio mąstymo kontekstas darbe .

2.3.4. Darbo vertybių specifika ir skirtumai lyčių ir kartų požiūriu

2.3.5. Profesijos mokytojų darbo pasirinkimo vertybiniai veiksniai .

2.4. Hedonizmo, utilitarizmo ir pragmatizmo vertybės darbe ir profesiniame rengime

110

128

133

143

151

2.5. Metodologinis brikoliažas profesiniame rengime mažinant jaunimo socialinę atskirtį . . . .

Apibendrinamoji diskusija: iššūkiai profesiniam rengimui ir jo turiniui .

158

172

Trečias skyrius 184

3. DARBO VERTYBIŲ PROFESINIO UGDYMO TURINYJE EMPIRINIS TYRIMAS

3.1. Profesijos pedagogų vertybinio ugdymo turinio tyrimo metodologija

3.1.1. Profesijos pedagogų vertybinio ugdymo turinio tyrimo instrumentas

184

185

. 188

3.1.2 Profesijos pedagogų kuriamos vertybinio ugdymo aplinkos tyrimo rezultatų analizė 191

3.1.3 Profesijos pedagogų svarbiausių vertybių tyrimo rezultatai199

3.1.4. Diskusija

3.2. Profesijos mokytojų antros profesijos rinkimosi motyvų tyrimo metodologija

3.2.1. Profesijos mokytojų antros profesijos rinkimosi motyvų tyrimo rezultatai

201

206

212

3.2.2. Diskusija: profesijos mokytojo karjeros rinkimosi vertybiniai veiksniai .

215

3.3. Profesinių mokyklų mokinių vertybinės preferencijos . . . . 218

3.3.1. Profesinių mokyklų mokinių darbo vertybių tyrimo organizavimas ir dalyvių charakteristika .

3.3.2. Profesinių mokyklų mokinių darbo vertybių tyrimo instrumentas .

3.3.3. Mokinių instrumentinės darbo vertybės . . .

221

224

3.3.4. Mokinių kognityvinės vertybės . . . . . . . . . . 233

3.3.5. Mokinių socialinės ir altruistinės darbo vertybės . . . 236

3.3.6. Mokinių darbo prestižo vertybės . . . . . . . . . . 238

3.3.7. Mokinių nuostatų į darbą tyrimo rezultatai .

3.3.8. Profesijos rinkimosi tyrimo rezultatai 246

3.3.9 Profesinių mokyklų mokinių svarbiausių vertybių tyrimo rezultatai

3.3.10. Diskusija

3.4. Profesinių mokyklų vizijos ir misijos vertybinis kontekstas

PRATARMĖ

Profesinis rengimas ir darbo vertybės – dvi neatsiejamos kategorijos, nuo kurių visapusiško pažinimo priklauso tiek profesinio ugdymo turinio įgyvendinimo kokybės rodikliai, tiek ugdytinių prasmingo gyvenimo ir karjeros raida. Darbo vertybių ir jų ugdymo mokslinių tyrimų tematika pastaruoju dešimtmečiu aktuali ne tik sociologijos, bet ir edukologijos, psichologijos, filosofijos krypčių mokslininkams. Tokia įvairių mokslinio pažinimo krypčių simbiozė (konvergencija) leidžia atskleisti veiksmingesnius profesinio ugdymo turinio projektavimo aspektus, kurie prisideda prie aukštesnio jaunimo darbo vertybių internalizavimo pedagoginių, psichologinių sąlygų. Profesinių mokyklų ugdymo turinio stebėsena rodo, kad mokiniams darbas profesinio rengimo metu dažniausiai pristatomas ne kaip vertybė, o kaip žinios apie technologinį procesą, kurį reikia suvokti ir gebėti praktiškai atlikti. Darbo technologinių procesų mokymasis dažnai nevyksta mokinio kritinio mąstymo ir refleksyviojo-transformatyviojo pažinimo aplinkybėmis, kurių metu mokiniai neturi galimybių išgyventi pasirinktos profesijos darbo emocinį reikšmingumą, kritiškai vertinti pasirinktos darbo ir karjeros perspektyvas. Todėl darbas mokiniams dažnai netampa jų vertybinės pozicijos psichologine sandara, kuri pasireiškia darbo vertybinių nuostatų, įsitikinimų, interesų, poreikių psichologiniu dariniu ir gyvenimo bei karjeros strateginiu orientyru. Taip profesinio ugdymo turinyje įsigali žemesnio lygmens instrumentinės vertybės, antraeiliu ugdymo siekiniu laikant individualistinio egoizmo ir nacionalinio ar korporacinio altruizmo vertybių pusiausvyros siekinius. Žemas darbo vertybių internalizavimo lygmuo realiai neprisideda prie mokinio tvaraus gyvenimo būdo, dažnai jiems patenkant į socialinės atskirties ar rizikos aplinkybes.

Monografijoje išlaikytas tradicinis mokslinio darbo struktūros ir turinio stilius. Skatinant profesinio ugdymo sistemos dalyvius plačiau ir kritiškiau vertinti profesinio ugdymo turinį, šioje monografijoje darbo vertybės tyrinėjamos ir analizuojamos keliais esminiais kontekstais: darbo ideologijų ir strategijų; darbo pažinimo, vertybių turinio ir struktūros,

taip pat būties; profesijos pedagogų ir mokyklų bendruomenių kuriamų pedagoginių aplinkų ir darbo informacinių sąveikų. Galiausiai, parodant, kaip minimi kontekstai atsispindi mokinių darbo vertybinėse nuostatose ir įsitikinimuose.

Monografijos įvadas struktūruotas klausimų logikos diskurse keliant tokius esminius klausimus: kodėl vertybės ir vertybinis ugdymas aktualus? Kodėl švietime įsigalėjęs redukcionizmas ir kodėl turėtume jį kritiškai vertinti? Kas komplikuoja vertybinio ugdymo tematikos mokslinių tyrimų metodologines prieigas? Kokie darbo vertybių kontekstai vyrauja profesinio ugdymo turinio tyrimuose? Kokie verslo įmonių interesai sąlygoja profesinio ugdymo turinio ribotumą? Koks galėtų būti daugiakomponentis vertybinio ugdymo turinio tezauras? Minimų klausimų pagrindu galiausiai keliamas bendras mokslinio tyrimo probleminis klausimas: kaip darbo vertybės atsispindi skirtinguose profesinio ugdymo turinio įgyvendinimo lygmenyse (mokinio individualiame pažinime, pedagogų realiame didaktiniame procese, mokyklos misijose ir makrolygmens darbo vertybių ideologijose)?

Pirmame šios monografijos skyriuje („Darbo vertybių ideologijų ir politikos raida Europoje ir Lietuvoje“) pateikiama darbo sampratos istorinė raida. Pakankamai didelis dėmesys pirmame skyriuje skiriamas darbo, užimtumo ir rinkos santykiams neoliberalizmo ideologijoje, atskleidžiamas vertybių pobūdis kritinėse darbo ir visuomenės teorijose, apibūdinamos darbo vertybių kaitos tendencijos ir įtaka profesiniam rengimui atskleidžiant galimus ateities darbo vertybių ideologinius scenarijus.

Antrame skyriuje („Pažinimo ir būties vertybinis kontekstas profesiniame rengime“) atlikta mokslo darbų analizė ieškant tokių darbo pažinimo metodologinių prieigų, kurios sujungia epistemologinius, aksiologinius ir ontologinius darbo procesų pažinimo aspektus. Tokiu būdu parodoma, kaip vienas su kitu susiję darbo prasmingumo suvokimo aspektai įgyja dvasinę reikšmę ir vertę, kuri pakeičia materialųjį darbo ar jo konteksto prasmės supratimą, leidžia dirbančiam asmeniui pamatyti ir įvertinti jo vaidmenį platesniame tarpasmeniniame, laiko ar vietos kontekste. Taip parodant jauno žmogaus vertę ir vietą gausiame profesijų pasaulyje pastarajam atveriamos darbo procesų ir rinkos priežasčių kritinio suvokimo ir prasmės atskleidimo galimybės. Moksliniai tyrimai apie minimą procesą rodo vis didėjantį darbdavių dėmesį verslo organizacijose dirbančių asmenų kritinio mąstymo kompetencijai, beje, ją laikant

svarbiausia. Ši kompetencija profesijos pedagogams pristatoma kaip nuolatinio tobulėjimo vertybė, užtikrinanti darbo instrumentinių, prestižo, pažinimo, egoizmo ir altruizmo vertybių pusiausvyros ir tvarumo reikšmę.

Antrame skyriuje pakankamai didelis dėmesys skiriamas hedonizmo, utilitarizmo ir pragmatizmo vertybių analizei parodant, kad žmogui darbas nėra tik pridėtinės ekonominės vertės kūrimo procesas. Darbas – tai ir viešoji santykio gėrybė, tarnystė kitiems. Kiekvienas individas, ieškodamas savo gyvenimo prasmės, taip pat ieško ir jo vertybinio pagrindo, kurį dažniausiai atspindi individualistinio egoizmo ir nacionalinio ar korporacinio altruizmo vertybių pusiausvyra. Monografijos rengėjai tokiu būdu siekia parodyti, kad žmogaus būtyje aptinkama tokia „norma“, kurioje egoizmas ir altruizmas ne prieštarauja, bet subtiliai papildo vienas kitą. Tam visuminiame kontekste vertinant utilitarizmo, hedonizmo ir pragmatizmo vertybes mokslininkai metodologines darbo vertybių tyrinėjimo prieigas pagrindžia filosofinės etikos autorių darbais (Jeremy Benthamo (1748–1832 m.), Johno Stuarto Millio (1806–1873 m.) utilitaristinio gėrio idėjomis ir Johno Dewey (1859–1952 m.) pragmatizmo filosofija). Tyrėjai pažymi, kad minimas gyvenimo būdo vertybes integruojanti kategorija yra ekonominė ir socialinė nauda, žmonių gyvenimą padaranti prasmingą ir laimingą. Monografijos autoriai taip pat akcentuoja, kad hedonizmo, utilitarizmo ir pragmatizmo vertybes sieja viena bendra „raudonos linijos“ kategorija, dėl kurios profesinio ugdymo turinio koncepcijoje kritiniu mąstymu grįstas vertybinis ugdymas turėtų tapti prioritetu skatinant ugdytinius tyrinėti ir kritiškai vertinti minimo tipo vertybių vertės dydį ir jų reikšmę prasmingam gyvenimui. Autoriai taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pragmatinėje mokykloje mokymo turinys vis labiau tampa skurdus ir didelė dalis mokinių tesugeba pasiekti gana siauro, dažniausiai specializuoto turinio išsilavinimą. Todėl teigiama, kad edukacinė pragmatizmo paradigma nėra be prieštaravimų.

Trečias monografijos skyrius skirtas darbo vertybių profesinio ugdymo turinyje empirinio tyrimo metodologijai ir gautų rezultatų analizei. Tikslingai sujungiant patirtis ir bendradarbiaujant skirtingų mokslų krypčių mokslininkams, gauti validūs ir patikimi tyrimo rezultatai, kurie padėjo identifikuoti vertybinio ugdymo būklę profesinio rengimo sistemoje. Jie parodė, kad:

◊ Profesinių mokyklų mokinių darbo vertybių struktūroje dominuoja instrumentinės vertybės, švietimo politikams indikuojančios „žemųjų vertybių“ dominavimą profesinio ugdymo turinyje.

◊ Tik atskirose respondentų grupėse (merginų, vyresnio amžiaus ir aukštesnių mokymosi pasiekimų) galima konstatuoti darbo instrumentinių, mokymosi, prestižo, egoizmo-altruizmo darnos vertybių grupių pusiausvyros reiškinį ir preferencijas. Pastarosiose stebimos ne tik individualios, malonų ir saugų gyvenimą užtikrinančios mokinių vertybės, bet ir platesnio socialinio turinio, karjeros augimo ir tobulėjimo, kritinio mąstymo vertybės.

◊ Pakankamai didelė profesinių mokyklų pedagogų dalis suvokia vertybinio ugdymo prasmę ir naudą. Daugelis jų mano, kad vertybinis ugdymas yra svarbiau nei akademiniai mokinių pasiekimai ir kad vertybinis ugdymas neturėtų būti tapatinamas su darbo ideologija. Profesinio ugdymo turinio metodologijoje ir realiame darbo pažinime pirmenybę teikiant vertybinio ugdymo pedagoginiams-psichologiniams veiksniams mokiniai sėkmingai įsitraukia į profesijų dalykų pažinimo procesus, kartu pagerindami ir akademinius mokymosi pasiekimus. Monografijos rengėjai ir bendraautoriai nuoširdiai dėkoja Lietuvos profesinių mokyklų administratoriams ir profesijos pedagogams, aktyviai dalyvavusiems tyrime, taip pat aprobuojant ir vertinant tyrimo rezultatus Lietuvos profesinių mokyklų pedagogų konferencijose. Tyrėjų komanda dėkinga Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos Švietimo vadybos ir politikos katedros ir Edukologijos tyrimų instituto darbuotojams, taip pat šios monografijos recenzentams, skatinusiems kritiškai vertinti pasirinktą objektą ir tyrimo metodologines prieigas, bei papildyti ir išplėtoti kai kuriuos darbo aspektus.

Kolektyvinės monografijos apimtis 21 aut. l. Autorių indėlio koeficientai: S. Daukilas – 0,31 (6,5 aut. l.); R. Mičiulienė – 0,29 (6,3 aut. l.); V. Tūtlys – 0,2 (4,2 aut l.); N. Čiučiulkienė – 0,2 (4,0 aut. l.).

Nuoširdžiai bendraautorių vardu profesorius, (HP) dr. Sigitas Daukilas

MONOGRAFIJOJE VARTOJAMOS ESMINĖS

SĄVOKOS

Asmenybės bruožai – tai stabilios asmens charakteristikos, kurios lemia kasdienę ar darbinę asmens elgseną ir turi įtakos demonstruojant vertybines raiškos pozicijas bei atliekant tam tikrus socialinius vaidmenis.

Curriculum – tai mokymo tikslų, turinio, metodų, priemonių, mokymo organizavimo ir kontrolės sistema. Curriculum sąvoka į nacionalines kalbas neverčiama, tačiau savo esme atitinka kitų panašių sąvokų reikšmes (ugdymo turinio, pedagoginės veiklos turinio, ugdymo programos ir pan.).

Darbo vertybės – individui priimtina ir reikšminga tam tikra fizinė ar protinė veikla, dažniausiai atitinkanti asmenybės bruožus individui renkantis profesiją. Tai, kas individui yra svarbiausia darbinėje veikloje.

Edukacinė technologija – pedagoginės sąveikos planas, kuriame profesijos pedagogai numato sistemingai naudoti įvairias profesinio mokymo organizacines formas, metodus ir priemones pedagoginiams-andragoginiams tikslams pasiekti.

Emancipacija – socialinė būsena, kurioje dominuoja asmens objektyvus tikrovės suvokimas, veikla ir valia, juridinės asmens tapimo laisvu sąlygos, teisės aktų pobūdis, suvokta socialinė atsakomybė, išreikšta moraliu argumentuotu žmogaus sprendimų pasirinkimu ir galimybėmis racionaliai tvarkyti savo gyvenimą.

Emancipavimas – procesas, kurio metu vyksta asmens tapsmas laisvu ir galinčiu savarankiškai veikti bei priimti su savo veikla susijusius sprendimus.

Ideologija – tai istoriškai determinuotos idėjų ir diskursų sistemos, kuriomis siekiama paaiškinti visuomenės struktūras ir jų funkcionavimą, pateikiant nuoseklius ir pagrįstus atsakymus į sudėtingus

socialinės-ekonominės ir kultūrinės visuomenės raidos klausimus bei problemas.

Įasmenintas ugdymo turinys – tai pedagogo visuminė veikla, nukreipta į sąveikos „profesijos pedagogas – mokinys – profesijos objektas“ projektavimą ir realų įgyvendinimą kontekstualizuojant jo turinį pedagogui būdingomis vertybinėmis nuostatomis. Profesinio ugdymo turinio vertybiniam kontekstualizavimui naudojami įvairūs būdai: komunikaciniai (verbaliniai, interakciniai, percepciniai), imitaciniai (žaidimai, projektai, vizualizacija) ir kt.

Įsitikinimai – įsisąmonintos nuostatos, apibūdinančios individo pažiūros emocinį gilumą ir tvirtumą.

Kompetencija – tai individo savita raiška veikloje, pagrįsta jo profesinėmis ir asmeninėmis žiniomis, sugebėjimais ir vertybinėmis orientacijomis. Personifikuota kompetencija rodo individo raiškos kompetentingumą.

Kontekstualumo principas – švietimo sistema glaudžiai susijusi su krašto ūkinės, socialinės, kultūrinės, demografinės raidos kontekstu, todėl profesinio ugdymo proceso metu būtinas ne tik ekonominių, bet ir kultūrinių, socialinių, demografinių vertybių skatinimas ugdytinio ego lygmeniu.

Kvalifikacija – fiksuota kategorija, išreikšta tam tikru dokumentu, liudijančiu įsisavintą mokymo (studijų, kursų) programą.

Mokymas – mokinio ir mokytojo sąveika, aplinkybės, skatinančios mokinį kurti savo žinojimą ir patirtį, aktyviai ieškoti ir autentiškai perprasti žinias, patirti pažangą, siekiant atrasti asmeninę mokymosi prasmę.

Mokymasis – aktyvus supratimo, reikšmių, patirčių ir prasmių konstravimo procesas, jau įgytų ir naujų žinių bei patirties siejimas, aiškiai suvokiant mokymosi tikslą ir į jį orientuojantis, planuojant, veikiant, vertinant ir reflektuojant mokymo(si) procesą, pažangą ir pasiekimus.

Mokytojo (pedagogo) profesinis identitetas – tai visuma skirtingų mokytojo raiškos reikšmių pedagoginės veiklos santykių sistemoje, kurioje jis mato save ir kitus ugdymo proceso dalyvius.

Nuostatos – individo parengtis (raiška) įprastai reaguojant į aplinkos poveikius. Susiformuoja pažįstant gyvenimą, išgyvenant pozityvias ir negatyvias emocijas, kritiškai mąstant, naudojant valios ir ryžto motyvatorius.

Prasmė – subjektyvus reikšmės, ko nors reikšmingo išgyvenimas. Reikšmės sąvoka suvokiama dvejopai: 1) veiksmų ar daiktų objektyvus reikšmingumas (siauroji prasmė); 2) subjektyvus ko nors reikšmingo individui suvokimas. Prasmė – tai proto veiklos ir teigiamo emocinio išgyvenimo padarinys. Prasmės kategorijai būdingas subjektyvumo kontekstas, todėl tai, kas prasminga vienam, visiškai gali būti neprasminga kitam.

Profesijos pedagogas – asmuo, įgijęs valstybės nustatytą išsilavinimą ir pedagogo kvalifikaciją darbui profesinio mokymo įstaigoje.

Profesijos pedagogų veiklos turinys – tai profesijos pedagogo visuminė veikla, nukreipta į sąveikos „profesijos pedagogas – mokinys – profesijos objektas“ projektavimą ir realų edukacinių veiklų įgyvendinimą.

Profesinė veikla – asmens veikla tam tikroje profesinėje srityje, teikianti jam pragyvenimo šaltinį, savęs realizavimo galimybių ir tam tikrą socialinį statusą.

Profesinio mokymo kokybės užtikrinimas – sistemos ir procedūros, kurias diegia valstybės institucijos ir profesinio mokymo teikėjai, siekdami, kad profesinio mokymo kokybė atitiktų nustatytus rodiklius.

Profesinis mokymas – mokymas pagal profesinio mokymo programas, padedantis asmeniui tapti kompetentingam ir įgyti kvalifikaciją, reikalingą įstatymų reglamentuojamam darbui ar funkcijai atlikti.

Refleksija – mąstymo būdas, kai asmenybė kritiškai analizuoja, įsisąmonina, ir įprasmina savo mąstymo turinį, formas ir prielaidas, savo dvasinio pasaulio sandarą ir ypatybes. Šio reiškinio tipologija gali

būti trejopa: 1) elementarioji – savo žinių ir poelgių ribų ir reikšmės apmąstymas; 2) mokslinė – žinių, tyrimo rezultatų kritinis vertinimas remiantis būdingų tai mokslo sričiai metodų svarstymu; 3) filosofinė – būties kultūros, mąstymo esmės, galimų sąsajų apmąstymas ir įprasminimas (Jovaiša, 2007).

Tezauras (gr. thesauros – lobynas, vertybių saugykla) – kurios nors dalykinės srities arba kalbos žodynas, kuriame parodyti reikšminiai (semantiniai) kalbos žodžių ryšiai. Tezauras sujungia sąvokas ir terminus, kur tezauro sąvoka yra „minties vienetas“, o terminas yra žodis ar frazė, vartojami sąvokai žymėti. Tezauras nustato lygiavertiškumo santykius tarp terminų ir hierarchinius bei asociatyvius santykius tarp sąvokų, todėl tezaurą galima interpretuoti ir kaip sisteminį žinių lobyną (Aitchison, Clarke, 2004; Kless, Jansen, Lindenthal, Wiebensohn, 2012).

Vertybės – kriterijai, kuriais naudojasi žmonės atrinkdami ir pagrįsdami veiksmus bei įvertindami save, žmones ir įvykius (Schwartz, 1992). Tai asmenybės veiklos ir elgesio motyvas, susijęs su objektais, labiausiai atitinkančiais materialinius, kultūrinius ar dvasinius asmenybės poreikius (Jovaiša, 2007). Gali būti klasifikuojamos kaip objektyvios ir subjektyvios vertybės. Objektyvios (kultūros, mokslo, meno, technologinės) vertybės sudaro mokymo ir ugdymo turinį. Subjektyvios – tai, ko žmogus ieško kaip prasmingiausio dalyko moksle, kultūroje, kasdieniame gyvenime, darbe, santykiuose su kitais žmonėmis. Tai principai ar fundamentalūs įsitikinimai, kurie yra svarbūs elgesio orientyrai ar standartai (Halstead, Taylor, 2000).

Vertybinės orientacijos – tai individo dorovinių, socialinių, politinių, estetinių nuostatų sistema, stabili asmenybės savybė, susijusi su siekiamu idealu. Vertybinė orientacija tartum programuoja visą žmogaus veiklą, lemia svarbiausią elgesio kryptį, vieną ar kitą poelgį ar net atskirą veiksmą. Atspindi visuomenės, kuriai individas priklauso, ideologiją ir kultūrą (Psichologijos žodynas, 1993).

Vertybinio ugdymo scenarijus – ugdymo turinio struktūrinis vienetas, kurį įgyvendina švietimo institucija pagal numatytą ugdymo turinio planą.

Vertybinis ugdymas – visuomenei ir individui reikšmingų vertybinių orientacijų ir mokslo žinių pagrindu plėtojamos asmenybės raiškos priemonės ir kompetencijos.

Vertybių internalizavimas – ugdytinio gyvenimo būdas vertybes pažįstant pliuralizmo ir kritinio mąstymo sąlygomis. Tai vienos ar kitos individo aukščiausios vertybės emocinio reikšmingumo identifikavimas. Vertybių internalizavimo proceso atveju labai svarbi yra emocinio (afektinio) pažinimo forma, taip pat kritiniu mąstymu pagrįstos edukacinės technologijos.

Vertybių internalizavimo lygmenys – vertybių ir sąlygojamų elgsenos normų žinojimas (žemesnis lygmuo). Asmenybės vertybinės pozicijos psichologinė sandara kaip visuma individo nuostatų, įsitikinimų, interesų, poreikių ir kitų psichinių darinių (aukštesnis lygmuo).

Vertybių ideologijos – tai istoriškai determinuotos idėjų ir diskursų konstrukcijos, kuriomis siekiama paaiškinti visuomenės struktūras ir jų funkcionavimą, pateikiant nuoseklius ir pagrįstus atsakymus į sudėtingus socialinės-ekonominės ir kultūrinės visuomenės raidos klausimus ir problemas, kurie neišvengiamai yra daliniai, nes ideologijos yra įvairios ir jos grindžiamos skirtingais diskursais. Ideologijos nėra statiškos, jos kinta priklausomai nuo socialinio, ekonominio ir kultūrinio konteksto kaitos ir ši kaita grindžiama kolektyviniu mokymusi bei socialiniais konfliktais.

ĮVADAS

Šios monografijos tyrimo objektui (darbo vertybės profesinio ugdymo turinyje) įtakos turėjo dar 2016–2017 m. tyrėjų grupės (S. Daukilas, R. Mičiulienė, K. Kovalčikienė, J. Kasperiūnienė) atliktas profesinio ugdymo turinio tyrimas moksliškai nuodugniai tyrinėjant profesinio ugdymo turinio ir vertybių santykį. Tyrimas parodė, kad mokinių profesinio ugdymo procese dominuoja didaktinės-instrukcinės pedagoginės strategijos, nepakankamai dėmesio skiriama refleksyviojo, transformatyviojo ugdymo edukacinėms technologijoms, kritiniam darbo ir karjeros suvokimui. Profesijos pedagogų veiklos praktika rodo, kad profesinio ugdymo turinyje darbas dažniausiai mokiniams pristatomas ne kaip vertybė, o kaip žinios apie technologinį procesą, kurį mokiniai turi žinoti ir gebėti atlikti. Dominuoja profesijos pedagogų nuostata, kad mokinys kvalifikuotu darbuotoju tampa išlavinęs savo darbinius įgūdžius. Tyrimas taip pat parodė, kad profesijos pedagogai nededa daug pastangų savo dėstomų dalykų turinį kontekstualizuodami individui, šeimai, šaliai ar organizacijoms aktualiomis vertybėmis. Tikėtina, kad darbo vertybės nėra internalizuojamos aukštesniu (metarefleksijos) darbo pažinimo lygmeniu ir realiai netampa mokinio gyvenimo būdu. Tai paskatino išsamiau panagrinėti vertybinio ugdymo problematiką: paanalizuoti naujausių šalies ir užsienio mokslininkų atliktų tyrimų rezultatus ir susisteminti monografijos mokslininkų grupės atliktus tyrimus, reflektuojant jų mokslinę ir pedagoginę patirtį.

Kodėl vertybės ir vertybinis ugdymas aktualus?

Vertybės sąvoka yra daugiareikšmė, skirtingai aiškinama mokslų disciplinų. Filosofijoje vertybės nagrinėjamos gyvenimo prasmės, išsikeliamų tikslų, moralės ir dorovės požiūriais; psichologijoje vertybės suprantamos kaip motyvai, poreikiai ir požiūriai; sociologai vertybes laiko elgesio normų dalimi. Edukologijoje vertybės apibrėžiamos ir traktuojamos kompleksiškai, apimant įvairias žmogaus dvasinio

brendimo sritis, nusakant žmogaus gyvenimo aukščiausių tikslų prasmę, jo kompetenciją, išreiškiant jo vidaus pasaulį (Vasiliauskas, 2011). Bendriausia prasme mokyklos paskirtis – suteikti pagrindą asmeniniam ir socialiniam individo vystymuisi (Chaitanya, 2017), arba perfrazuojant J. Delors (2013), suteikti mokiniams žinių, išmokyti juos daryti (t. y. taikyti žinias, veikti), išmokyti būti, gyventi kartu pagal bendras žmogiškąsias vertybes, padėti susiorientuoti vidaus ir išoriniame pasaulyje. Vertybinį ugdymą suvokiame kaip procesą, kurio metu žmonės vieni kitiems perteikia vertybes.

Vertybių ir jų ugdymo mokslinių tyrimų tematika pastaruoju dešimtmečiu yra aktuali ir patraukli edukologijos, psichologijos, sociologijos mokslų krypčių tyrinėtojams. Atlikta Lituanistikos duomenų bazės mokslinė studija (Daukilas, 2018) atskleidė, kad žmogaus dvasingumo raiškos ir vertybių internalizacijos (kodas S272.10) moksliniai darbai sudaro apie 6 proc. visų edukologijos mokslo krypties darbų.

D. Carro (2006), T. J. Lovato (2010), T. J. Lovato ir kt. (2010), N. Clemento (2010), G. Daso ir I. Majhi (Shit) (2018), M. Seno ir Y. Yener (2022), V. K. Patil ir K. D. Patil (2023) tyrimai rodo, kad vertybinis ugdymas yra neatskiriama veiksmingo jaunimo ugdymo sudedamoji dalis visuose švietimo sistemos lygmenyse. Ypač tai aktualu profesiniam rengimui, kurio turinys neatsiejamas nuo darbo vertybių, būdingų vienai ar kitai profesijai, vėliau tampančių būsimo specialisto ar kvalifikuoto darbininko vertybinėmis nuostatomis, svarbiomis ne tik profesiniam, bet ir asmeniniam ateities gyvenimui (Daukilas, 2007). D. Mažeikaitė ir B. Gruževskis (2016) teigia, kad darbo vertybės dėl paties darbo ypatingos įtakos žmogaus gyvenimui ir visuomenei funkcionuoti laikomos pamatinėmis daugelyje kultūrų. Pastebima, kad Vakarų Europoje ir Lietuvoje gerėjant visuotinio užimtumo ir piliečių ekonominės gerovės situacijai materialistines darbo vertybes keičia postmaterialistinės. Darbas tampa gyvenimo prasmės šaltiniu, teikiant pirmenybę ne tik siekiui ir pastangoms (Susskind, 2020), bet ir džiaugsmui, pasitenkinimui, iš esmės išplečiant darbo vertybių įvairovę. Darbas tampa ne tik ekonominės vertės, bet ir asmens emancipacijos, savirealizacijos ir prasmingų socialinių

santykių kūrimo veiksniu. Anot D. Susskindo (2020), tai paskatino darbo, kaip vertybės sampratos, kaitą, nes šiandien esmine darbo teikiama vertybe tampa ne tik socialinis ir ekonominis saugumas, bet ir daug platesnė gyvenimo gerovės samprata. Nors didžiajai daliai piliečių darbas vis dar yra svarbiausias gyvenimui reikalingų išteklių šaltinis, apsaugantis juos nuo skurdo ir socialinės atskirties, jis įprasmina ir visas žmogaus gyvenimo raiškos sritis, leidžia jaustis nepriklausomam ir oriam.

Siekis sujungti profesinio ugdymo turinio ir vertybių kategorijas atsiranda natūraliai, tyrinėjant profesinio pasirengimo aktualumą prasmingam, laimingam, gerovės valstybę kuriančiam gyvenimui. Gerovės valstybės kūrimo procese neišvengiamai išryškėja emancipuoto asmens svarba. Šiandien emancipaciją suvokiame daug plačiau, ne tik kaip tradicinį išsilaisvinimą iš pasenusių indoktrinuotų nuostatų, o kaip asmenybės kaitą, pasireiškiančią kritiniu mąstymu, aiškiomis vertybinėmis nuostatomis, moralia argumentacine praktika, galimybe rinktis ir priimti racionalius sprendimus (Čiučiulkienė, Bankauskienė, 2015). Kritinis mąstymas laikomas postmodernaus žmogaus „dorybe“, tam tikra būtina efektyvaus veikimo profesiniame ir socialiniame gyvenime prielaida (Saulius, Valanciene, Bilan, 2020, 37). Postmodernizmas profesiniame rengime įgalina demokratinei visuomenei svarbią edukacinę misiją – ugdyti nuolat klausiančius, savarankiškus ir nepriklausomus protus, kurie nepripažįsta darbo ir socialinio gyvenimo ideologinio pagrindo be jo aktualumo ir prasmės pagrindimo.

Pastarojo laikotarpio mokslininkų analizuojamas vertybinis ugdymas ir jo kontekstai pasižymi visumiškumu, kuris yra pagrįstas Aristotelio teze, kad pažinime svarbu ne atskiri jo elementai, o jų visuma. Tačiau reali švietimo ir profesinio rengimo politika byloja ką kita.

Kodėl švietime įsigalėjusi redukcionizmo „mada“ ir kodėl turėtume jį kritiškai vertinti?

Žinių ekonomikos plėtros strateginė kryptis sumenkino visaverčio profesinio ugdymo būtinybę. Profesorius R. Želvys (2018) teigia, kad „žinių ekonomika yra kūrybingumo naikinimo jėga. Žinių ekonomika

trokšta pelno, todėl skatina gamybą ir vartojimą.“ Autorius, cituodamas žymaus švietimo raidos tyrinėtojo Andy Hargreaveso darbus, teigia, kad „žmonės, didžiąją dalį laiko praleidžiantys gamindami ir vartodami, [...] vis daugiau dėmesio skiria ekonominiam ir vis mažiau – socialiniam ir kultūriniam ugdymui“ (Hargreaves, 2008, 13).

Švietimo sistemai vis labiau taikomi iš verslo perimti efektyvumo ir našumo kriterijai, pasižymintys vienpusiškumu ir ribotumu, o vyraujanti neoliberalioji ekonominė paradigma, kaip teigia prof. R. Želvys, „nėra laikytina vienintele teisinga ir aprėpiančia visus švietimo sistemos segmentus“ (Želvys, 2019, 42). Tai iš esmės iškreipė ir patį kokybiško švietimo vaizdinį, o švietimo vadyboje paskatino įsigalėti nevisavertes profesinio rengimo formas ir redukcionizmą.

Redukcionizmas (lot. reductio – grąžinimas, atstatymas), kaip filosofinė pažiūra, skelbia, kad sudėtingus procesus ar reiškinius galima paaiškinti juos supaprastinant, suskaldant į paprastesnius vienetus. Tokiu būdu bandoma paaiškinti netgi labai sudėtingas mokymo (studijų) kokybės problemas, išskiriant ir įvertinant atskirų mokymo(si) kokybę sąlygojančių sudėtinių dalių funkcines savybes. Be to, dažnai šalia minimo reiškinio atsiranda ir „naiviojo redukcionizmo“ vaizdinys ar įsitikinimas, kad vien tik redukcionizmas leidžia visapusiškai suprasti sudėtingiausią šalies švietimo sistemą viešai neįvardijant, koks yra švietimo (studijų, mokymo(si)) kokybės visuminis vaizdinys ir kokiomis savybėmis jis turėtų būti grindžiamas. Taigi mokymas (studijos) tapo preke ar paslauga, jo kokybė pradėta vertinti kiekybinėmis dimensijomis, o besimokantys asmenys tapo „visada teisiais“ klientais.

Mokslininkai J.-C. Laprazas, K. M. Hedayatas, P. Pauly (2013) teigia, kad pastaruosius dešimtmečius redukcionizmas dominuoja klinikinėje medicinoje ir švietimo sistemoje. Įsigalėjęs redukcionizmas kokybinę švietimo sistemos veiksnių analizę pakeitė kiekybine iš esmės komplikuodamas švietimo kokybę užtikrinančius aktyviuosius veiksnius. Įsigalėjusio redukcionizmo neigiamus padarinius švietimo sistemai tyrinėjantys užsienio šalių mokslininkai (Wrigley, 2004; Reich, Garrison, Neubert, 2016, 997) pabrėžia šio požiūrio suponuotas švietimo tobulinimo „rafinuotumo ir metodologinio sudėtingumo“

problemas, keliančias pavojų kultūrų demokratiniams procesams. Autoriai teigia, kad „gana įtemptas demokratijos ir kapitalizmo santykis yra pagrindinis iššūkis švietimo filosofijai“.

Įsigalėjęs redukcionizmas biurokratizavo profesinio rengimo sistemos vadybą, sumenkino mokyklų ir mokytojų autonomiją. 2013–2014 m. „Eurydice“ ataskaitoje nurodyta, kad mokytojų nepasitenkinimas savo veikla ir prestižo smukimas susijęs su didele nepamokinės veiklos dalimi, ypač beprasmiu biurokratiniu darbu (Birch, Balcon, Borodankova, Ducout, Sekhri, 2015). Danijos mokyklų vadovų asociacijos pirmininkas C. Hjortdalas teigia, kad „mokytojai savo darbe turi turėti autonomiją, tiek asmeninę, tiek profesinę. Jie turi jausti visuomenės ir politikų palaikymą, nes mokytojai žino, ką daro. Nesistenkime pernelyg griežtai reguliuoti, palikime mokytojams laisvės“ (Mokslo Lietuva, 2019).

Visa tai skatina redukcionizmą keisti sistemų teorija, siekiant sugrįžti prie Aristotelio tezės, kad „visuma yra geriau nei atskirų dalių suma“ (Lapraz, Hedayat, Pauly, 2013, 64). Tokia visuminio suvokimo ir vertinimo pozicija ragina profesinio ugdymo turinį tyrinėti platesniame kontekste, kritiškai vertinant tiek postmodernaus darbo pasaulio vertybes, tiek neoliberalistines darbo vertybių ideologijas.

Europoje ir pasaulyje vis labiau įsigalinti neoliberalistinė, utilitaristinė darbo vertybių ideologija suponuoja tyrėjams gana sudėtingus probleminius klausimus, kuriuos būtų galima suformuluoti taip:

◊ Kodėl postmoderniame, utilitaristiniame pasaulyje išlieka aktualūs mokinių vertybinio dvasingumo ugdymo siekiniai?

◊ Kokia paradigma turėtų remtis profesijos pedagogai kurdami vertybinio ugdymo scenarijus ir įgyvendindami kokybiško mokymo strategijas, kvalifikuotų darbininkų rengimo organizacines formas?

◊ Kodėl postmodernioje visuomenėje ir darbo politikoje profesinio ugdymo siekinys turėtų būti orientuotas į aukštesnį darbo vertybių internalizavimo lygmenį?

◊ Kodėl profesinių mokyklų ugdytinių kritinio mąstymo kompetencija darbdaviams tampa esmine?

Sigitas Daukilas, Rita Mičiulienė, Vidmantas Tūtlys

Nijolė Čiučiulkienė

Darbo vertybės profesinio ugdymo turinyje Ideologijos ir strategijos, pažinimas ir būtis, pedagogų kuriamos ugdymo aplinkos, mokinių darbo vertybės

Kolektyvinė monografija

Kalbos redaktorė Erika Merkytė-Švarcienė

Maketavo Aldona Bagdonienė

Viršelio dizainerė Rasa Švobaitė

2023 10 20. Tiražas 100 egz. 26,0 spaudos lankai. Užsakymo Nr. K23-038

Išleido

Vytauto Didžiojo universitetas

K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt

Spausdino

UAB „Vitae Litera“

Savanorių pr. 137, LT-44146, Kaunas www.tuka.lt | info@tuka.lt