Bendrinės lietuvių kalbos intonacija: frazės centras, ribos ir žymėjimas. 2023
Asta Kazlauskienė
Sigita Dereškevičiūtė
Regina Sabonytė
BENDRINĖS LIETUVIŲ KALBOS INTONACIJA: FRAZĖS CENTRAS, RIBOS IR ŽYMĖJIMAS
Vytauto Didžiojo universitetas
Asta Kazlauskienė
Sigita Dereškevičiūtė
Regina Sabonytė
BENDRINĖS LIETUVIŲ KALBOS INTONACIJA: FRAZĖS CENTRAS, RIBOS IR ŽYMĖJIMAS
Kolektyvinė monografija
Kaunas, 2023
Recenzentai:
doc. dr. Rūta Kazlauskaitė (Vilniaus universiteto Šiaulių akademija) dr. Asta Leskauskaitė (Lietuvių kalbos institutas)
Monografija apsvarstyta ir rekomenduota leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Lituanistikos katedros posėdyje 2023 m. rugsėjo 7 d. (protokolo išrašo Nr. 4-1) ir Humanitarinių mokslų fakulteto tarybos posėdyje 2023 m. rugsėjo 26 d. (protokolo išrašo Nr. 5-2).
Tyrimą ir leidybą finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. S-LIP-21-5).
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
ISBN 978-609-467-577-5 (spausdintas)
ISBN 978-609-467-578-2 (internetinis) https://doi.org/10.7220/9786094675782
4 priedas. Rišlaus teksto tonų anotavimo suvestinė / 295
5 priedas. Intonacinių frazių tonų ir skiemenų žymumo suvestinė / 302
6 priedas. Skyrybos eksperimentų pavyzdžiai ir studentų skyrybos polinkiai / 314
Asmenvardžių rodyklė / 323
Pratarmė
Intonacija – sudėtingas, kompleksinis ir nevienareikšmis kalbos reiškinys ir (ar) elementas, todėl jos tyrimai, kaip rodo kitų kalbų fonetikų ir fonologų darbai bei patirtis, vis atidedami, kol bus išsamiai ištirti, aprašyti segmentiniai ir ne tokie pinklūs supersegmentiniai (prozodiniai) vienetai, – o gal tiesiog tikintis kuo parankesnių metodų ir taiklesnių teorinių prieigų.
Lietuvių kalbos intonacijos tyrimai čia ne išimtis, nors praeito amžiaus aštuntasis dešimtmetis buvo gana produktyvus: lietuvių kalbos intonacija pateko į keturių fonetikų – Petronėlės Bikulčienės, Vinco Pukelio, Jadvygos Statkevičienės, Marijos Talandienės – mokslinių interesų lauką. Vis dėlto ilgainiui (turbūt iki XXI a. antrojo dešimtmečio) intonacija išliko tik Gintauto Kundroto akiratyje.
Monografijoje aprašomų tyrimų pradžia sietina su Lietuvos mokslo tarybos finansuotu projektu „Kompleksinis lietuvių kalbos teksto prozodijos tyrimas: intonacija, ritmas ir loginis kirtis“ (2012–2014 m., sutarties Nr. LIT-5-4). Vis dėlto prireikė dar kelerių metų, kad būtų grįžta prie pradėtų darbų. Tokias galimybes suteikė Lietuvos mokslo tarybos finansuotas projektas „Lietuvių kalbos intonacija: prozodinis žodis ir frazės, jų hierarchija, realizacija ir transkripcija“ (2021–2023 m., sutarties Nr. S-LIP-21-5). Reikia pripažinti, kad ir dabar dar tik pradžia padaryta, liko daug neatidengtų intonacijos klodų.
Prie monografijoje aprašomų tyrimų empirinės medžiagos rengimo prisidėjo daug talkininkų, visiems jiems labai dėkojame, o vieną kitą jaučiame pareigą išskirtinai paminėti.
Nuoširdžiausia padėka kolegai profesoriui daktarui Gailiui Raškiniui – už pirminį intonuoto garsyno rengimą, jo pakartotinį sinchronizavimą ir kai kurių empirinių duomenų (frazių pradžios ir pabaigos akustinių požymių, skyrybos ir frazavimo) išgavimą iš garsyno.
Dėkojame parengtus sakinius ir tekstus įgarsinusiems aktoriams, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių filologijos ir leidybos, Specialiosios pedagoginės pagalbos studijų logopedijos specializacijos, Kūrybinių industrijų bakalauro programų studentams, dalyvavusiems audiciniuose ir skyrybos eksperimentuose.
Ačiū docentei daktarei Erikai Rimkutei už pagalbą rengiant bei atliekant skyrybos eksperimentus ir docentei daktarei Rūtai Kazlauskaitei už kruopščią kai kurių garsyno įrašų patikrą, frazių ribų ir loginio kirčio anotavimą.
Esame labai dėkingos šios knygos recenzentėms docentei daktarei Rūtai Kazlauskaitei ir daktarei Astai Leskauskaitei už skirtą laiką ir kantrybę, taiklias pastabas ir naudingus patarimus.
1. Įvadas
Garsinė (sakytinė) kalba (šneka) didžiajai žmonijos daliai yra pagrindinė kalbos vartojimo forma. Viena iš svarbiausių jos ypatybių – intonacija, formuojanti kalbos melodiją, kurianti kontrastą ir grupuojanti žodžius į didesnius vienetus. Vadinasi, intonacijos funkcijos yra susijusios su gramatika (gramatinė funkcija) ir diskursu (pragmatinė funkcija): a) atspindi ar paryškina sintaksinę kalbos struktūrą, signalizuoja sintaksinių vienetų ribas (bet jie nebūtinai atskiriami skyrybos ženklais rašytinėje kalboje) ir b) atskleidžia semantines bei pragmatines frazės ypatybes (skirtumą tarp teiginio ir klausimo, išryškina svarbiausią informaciją – loginį kirtį ir kt.). Rašytinė forma niekada neperteikia intonacijos. Geriausiu atveju skyrybos ženklai rodo intonacinių vienetų ribas, bet niekada nepateikia nuorodos į intonacinį kontūrą, neparodo, kuriam žodžiui suteikiamas papildomas informacijos krūvis. Taigi intonacija garsinėje kalboje panaikina galimą rašytinės kalbos dviprasmiškumą. Tačiau pati intonacija – nelengva užduotis fonetikui ir fonologui. Visų pirma, dėl fonetinių požymių kompleksiškumo ir, antra, dėl atliekamų funkcijų persidengimo. Todėl intonacijos tyrimai dar tik įsibėgėja ne tik lietuvių, bet ir pasaulio kalbotyroje.
Kita vertus, labai įvairuoja ir intonacijos apibrėžimas. „Lingvistikos ir fonetikos žodyne“ (angl. „A Dictionary of Linguistics & Phonetics“) intonacija apibūdinama kaip skiriamąją funkciją atliekančių balso aukščio modelių vartojimas (Crystal 2004, p. 241).
Tai vyraujanti koncepcija Vakarų intonologijoje. Intonacija siejama iš principo tik su pagrindinio tono moduliacija ir skiriama dvejopa – lingvistinė ir paralingvistinė – intonacija (apie tai plačiau 2.1 poskyryje).
Enciklopediniuose lietuvių leidiniuose intonacija apibrėžiama gerokai plačiau ir nedaroma skirties tarp dvejopų – gramatinių ir pragmatinių – intonacijos funkcijų. „Lietuvių kalbos enciklopedijoje“ intonacija apibrėžiama kaip „garsinių priemonių kompleksas, apiforminantis šnekamosios kalbos sakinį, arba frazę“ (Girdenis 1999a, p. 259).
Valerijos Vaitkevičiūtės „Kompiuteriniame tarptautinių žodžių žodyne“ (2003) intonacija kalbotyroje (antroji reikšmė siejama su muzika) apibūdinama taip: „1. lingv. balso moduliacija, susidedanti iš melodikos, intensyvumo, trukmės, tembro ir kartais kitų komponentų, apiforminanti sakinį; intonacija suteikia sakiniui modalinį, ekspresinį, emfatinį ar emocinį atspalvį, pvz., emocinė intonacija – intonacija, reiškianti kokį nors jausmą (liūdesį, džiaugsmą, abejingumą ir pan.), skatinamoji intonacija – intonacija, reiškianti įsakymą, liepimą, raginimą, maldavimą ir pan.“
Tokį Vakarų ir Lietuvos mokslininkų intonacijos definicijų skirtumą pirmiausia lemia lietuvių intonacijos tyrimų stygius, kuris ir buvo didžiausias akstinas pradėti šiuos tyrimus.
Tyrimo tikslas – išanalizuoti ir aprašyti fonetines bendrinės lietuvių kalbos frazės centro ypatybes, frazių ribų atpažinimo galimybes, pateikti prozodinės hierarchijos, intonacijos anotavimo ir transkribavimo principus, išsiaiškinti intonacijos ir kai kurių sakinio dalių skyrybos sąsają.
Tikslas daugiasluoksnis (dėl šios priežasties monografijoje aprašomas tyrimas skaidomas į dalis), jam pasiekti suformuluota nemažai uždavinių:
1. Išanalizuoti lietuvių ir užsienio autorių intonacijos tyrimus.
2. Remiantis užsienio autorių darbais, pasiūlyti potencialią lietuvių kalbos prozodinės hierarchijos schemą.
3. Parengti arba adaptuoti jau turimą empirinę medžiagą akustiniams tyrimams.
4. Parengti medžiagą ir atlikti loginio kirčio, frazių ribų ir skyrybos bei intonacijos sąsajų audicinius (suvokimo) eksperimentus.
5. Naudojantis garsų analizės programa Praat ( Boersma ir Weenink 2018) (pagal poreikį ir papildomais skriptais, arba scenarijais) išanalizuoti akustines loginio ir frazės kirčio, kai kurias frazės pakraščių ypatybes. Gautus rezultatus aprašyti.
6. Parengti psichoakustinių frazės sandūros ypatybių žymų sąrašą, anotuoti garsyną, nustatyti ir aprašyti psichoakustinių požymių dažnumą.
7. Apžvelgti intonacijos anotavimo ir transkribavimo galimybes ir įrankius, pasiūlyti lietuvių kalbos intonacijos transkripcijos principus. Atlikti ir aprašyti pradinius anotavimo sistemos, paremtos autosegmentine-metrine fonologija, adaptavimo lietuvių kalbai etapus.
8. Išanalizuoti ir aprašyti kai kurių lietuvių kalbos skyrybos taisyklių ir intonacijos sąsają.
Tyrimas aprėpia akustines ir psichoakustines intonacijos ypatybes, jis nėra orientuotas tik į fonetiką arba tik į fonologiją. Taigi, kaip ir įprasta daugelyje šiuolaikinių garsinės kalbos tyrimų, siekiama suderinti abi šias prieigas (kalbotyros šakomis jų greičiausiai jau nederėtų vadinti).
Tyrimo empirinė medžiaga yra trejopa: a) specialiai tyrimui įrašyti sakiniai ir tekstas, b) garsynas, c) audicinių eksperimentų ir apklausų medžiaga. Tyrimo autoriai turi galimybę naudotis 36 val. sinchronizuotu1 garsynu, parengtu įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos finansuoto projekto „Kompleksinis lietuvių kalbos teksto prozodijos tyrimas: intonacija, ritmas ir loginis kirtis“ (2012–2014 m., sutarties Nr. LIT-5-4). Garsyną sudaro įvairaus pobūdžio įrašai: skaitoma ir spontaninė kalba, radijo spektakliai, monologai ir dialogai, vieša ir privati kalba. Tačiau kai kurioms tyrimo dalims ne visa medžiaga aktuali, pvz., analizuojant skyrybos ir intonacijos santykį, neprasminga nagrinėti spontaninę kalbą. Knygoje aprašomiems tyrimams visas garsynas dar kartą perklausytas, patikslintos frazių ribos, jis pakartotinai sinchronizuotas. Būtina pabrėžti, kad, sinchronizavus garsyną, išsiaiškinta, jog dėl skirtingos įrašų kokybės tolesniam akustinių ypatybių tyrimui bus galima naudoti ne visą medžiagą. Priežastys įvairios:
1 Literatūroje labai įvairuoja termino anotavimas vartosena. Parankiausia būtų skirti dvejopą anotavimą. Pirmojo (jis monografijoje vadinamas sinchronizavimu) paskirtis yra susieti įrašą su tekstu tam, kad būtų galima vykdyti paiešką ir būsimiems tyrimams jau būtų nustatytos garsinių segmentų ribos. Tai linijinis procesas, nes viskas, kas girdima garso signale, turi būti užfiksuota tekstinėje anotacijoje, kurios pagrindu atliekamas automatinis susiejimas. Antrojo – specializuoto, tikslinio – tipo anotavimas naudojamas siekiant pažymėti tik rūpimus kalbos reiškinius. Gali būti žymima tik tam tikra kalbos reiškinių rūšis, pvz., garsų ilginimas frazės pabaigoje, tono pokyčiai. Šiuo atveju neretai dirbama jau su sinchronizuotu garsynu, t. y. jame garsas susietas su raidėmis, diakritikais ar kitokiais rašmenimis. Šiame tyrime aktualesnis antrojo tipo anotavimas (tonų, psichoakustinių požymių ir kt. žymėjimas).
kai kurių frazių pabaigoje negalima nustatyti pagrindinio tono, frazė nutrūksta, nes pašnekovas pertraukia kalbėtoją, persidengia pašnekovų kalba, kalbėtojas pradeda kosėti, juoktis ar pan., radijo spektakliuose aktoriai pradeda dainuoti, rėkti, atsiranda triukšmas (pvz., pasigirsta muzika, indų, valgymo įrankių trinksėjimų ir pan.), kuris iškreipia akustinius intensyvumo, pagrindinio tono ir kokybinius balso požymius.
Frazavimo tyrimui (žr. 4.5 poskyrį) atrinkta garsyno dalis anotuota: sužymėtos frazių pradžios ir pabaigos psichoakustinės ypatybės. Išsamiau konkrečiai tyrimo daliai naudota garsyno medžiaga ir jos parengimas empiriniams duomenims išgauti aprašomi atitinkamo poskyrio pradžioje.
Sėkmingam tikslo ir uždavinių įgyvendinimui pasitelkti tokie metodai:
1) instrumentinis: a) visa akustinių požymių analizei skirta medžiaga sinchronizuota naudojantis VDU mokslininkų parengtais sinchronizavimo principais bei sukurtais įrankiais, b) akustiniai požymiai fiksuoti, intonacijos anotavimo principai rengti, frazių ribų, loginio ir frazės kirčio požymiai nustatyti programa Praat;
2) audicinis eksperimentas ir apklausa: parengti skyrybos ir intonacijos sąsajos analizės, frazių ribų bei sandūrų atpažinimo empiriniai duomenys;
3) statistinės analizės metodai: statistiškai įvertinti empiriniai duomenys (pvz., loginio ir frazės kirčio, frazės pabaigos, žr. 3.4–3.5, 4.3–4.4, 5.3.2 poskyrius) bei kai kurių audicinių eksperimentų (pvz., frazių ribų ir sandūros, žr. 4.6 poskyrį) rezultatai;
4) paieškos pagal nurodytas pažymas garsyne ir garso atkarpų vizualizavimo metodai: frazės suskirstytos į pogrupius pagal būdinguosius ar atrinkus požymius (išsamiau žr. 4.5 ir 6.1 poskyrius);
5) aprašomasis: referuoti kitų autorių darbai, aprašyti ir interpretuoti rezultatai. Išsamesnė konkrečių tyrimo dalių metodika (įrašai, jų analizė, audiciniai eksperimentai) aptariama atitinkamame skyriuje.
Intonacijos tyrimai pirmiausia aktualūs fundamentiniu ir tipologiniu požiūriu. Vykdant tokius tyrimus, reikia ištirti ir aprašyti ne tik frazės pagrindinio tono kaitą, bet ir garsinės kalbos skaidymą į smulkesnius prozodinius vienetus, jų ribų fonetines ypatybes, t. y. garso signalo ypatybes, kurios gali rodyti esant vieno ar kito prozodinio vieneto ribą, jų koreliaciją su rašytinio teksto skyrybos ženklais. Intonacija, garsinės kalbos skaidymas į frazes, frazių ribų požymiai nėra universalūs, kalbose esama įvairių fonetinių ypatybių ir jų kombinacijų, rodančių frazių ribas. Todėl, norint palyginti lietuvių ir kitų kalbų intonacijos ypatumus ir prozodinių vienetų hierarchiją bei išraišką, būtina naudotis ta pačia teorine prieiga (šiuo atveju prozodinės hierarchijos teorija, autosegmentine-metrine fonologija) ir tyrimo metodika (pvz., tarptautine fonetine abėcėle, ToBI (angl. Tones and Break Indices) anotavimo sistema), vartoti jau nusistovėjusius tų prieigų terminus (pvz., intonacinė ir vidinė frazė, toninis akcentas, pakraščio tonas).
Tipologiniai tyrimai pasižymi taikomuoju aspektu. Gimtosios kalbos frazės intonacija ir frazuotė įsisavinama gana anksti, o antrosios kalbos prozodiją įsisavinti sudėtinga. Net ir puikiai perpratę fonetines garsų ypatybes, besimokantieji užsienio kalbos dažnai neišvengia gimtosios kalbos prozodinių ypatybių įtakos. Be to, kalbininkus
domina ir tai, kokia prozodinė sistema būdinga dvikalbiams žmonėms. Visa tai skatina kuo didesnį dėmesį skirti tipologiniams prozodijos tyrimams.
Intonacijos tyrimai turi tarpdalykinį pobūdį. Lingvistai bendradarbiauja su šnekos technologijų kūrėjais, analizuoja realią kalbą ir bando kurti programas, galinčias atpažinti ir transkribuoti prozodinius vienetus, atpažinti frazių ribas, jas sieti su skyrybos ženklais. Kompiuterinis intonacijos transkripcijos modelis ypač svarbus praktiniams taikomiesiems šnekos sintezės darbams, nes parenka tinkamą teksto frazavimą ir intonavimą. Skyrybos ir intonacijos sąsajų nustatymas naudingas šnekos atpažinimo sistemų darbui, kai atpažintame tekste reikia automatiškai surašyti tinkamus skyrybos ženklus.
Dirbant kartu su psichologais, sociologais, neurologais ir laringologais aiškinamasi, kur yra riba tarp prozodinių (konkrečios kalbos nulemtų), ekstralingvistinių (atsiradusių dėl socialinių ar etninių veiksnių) ir paralingvistinių (susijusių su emocijų raiška, psichologiniais ir kt. veiksniais) požymių, kokie jų akustiniai ypatumai, panašumai ir skirtumai. Neurolingvistai analizuoja, kaip ir kokie prozodijos suvokimo procesai vyksta smegenyse, atmintyje. Klinikinės lingvistikos specialistai aiškinasi, kaip suvokiama prozodinė hierarchija, kai kalba yra sutrikusi, ar prozodijos akustiniai parametrai gali padėti nustatyti kalbos sutrikimus ir jų rūšis.
Tinkamas garsinės kalbos skaidymas į fragmentus padeda planuoti diskursą: ne tik sklandžiau perteikti mintį, bet klausytojui ją lengviau suprasti. Taigi frazuotė aktuali ir viešojo kalbėjimo tyrėjams bei praktikams.
Intonacija, ypač frazių ribos, neretai aktualios ir kalbos praktikams, rengiantiems skyrybos principus. Todėl būtina ištirti skyrybos ir intonacijos sąsajas, ypač kreipiant dėmesį į tai, kad VLKK, teikdama nutarimą dėl pasirenkamųjų skyrybos taisyklių, ne vienu atveju pabrėžia kalbos reiškinių intonacinį savarankiškumą, bet to nedetalizuoja (http://www.vlkk.lt/vlkk-nutarimai/nutarimai/ nutarimas-del-pasirenkamosios-skyrybos-taisykliu).
Negalima tikėtis, kad vienas tyrimas išspręs visas problemas ir atsakys į visus aptartus klausimus, tačiau sudaro prielaidas tolesniems darbams, kurie gali būti pradėti tik turint išsamius fundamentinių tyrimų rezultatus. Kai kurie pirminiai šio tyrimo rezultatai ir išvados paskelbti ankstesniuose darbuose ( Dereškevičiūtė ir Kazlauskienė 2022; Kazlauskienė ir Dereškevičiūtė 2022a; 2022b; Sabonytė 2022) bei pranešimuose moksliniuose renginiuose.
Knygą, be įprastų dalių – įvado (pirmoji knygos dalis), išvadų, santraukos, literatūros sąrašo ir terminų žodynėlio, priedų, – sudaro šeši pagrindiniai skyriai. Antrajame skyriuje aptariami teoriniai intonacijos klausimai: pateikiama trumpa artikuliacinių ir akustinių intonacijos koreliatų, intonacijos tyrimų apžvalga, aiškinamasi sąvokų intonacija, prozodija, tonai esmė, bandoma pateikti preliminarias įžvalgas dėl galimos lietuvių kalbos prozodinės hierarchijos.
Trečiasis skyrius skirtas frazės centro – loginį arba frazės kirtį turinčio žodžio –akustinėms ypatybėms aprašyti. Aptariamas terminų nenuoseklus vartojimas lietuvių kalbotyroje, jų santykis su užsienio darbuose vartojamais. Analizuojamos kirčiuotų ir
gretimų nekirčiuotų skiemens centrų akustinės ypatybės (pagrindinio tono ir intensyvumo vidurkis, minimumas, maksimumas ir diapazonas, trukmė, spektrinės ypatybės, įtempimas), bendra žodžio trukmė. Aiškinamasi, kurios ypatybės yra patikimiausi loginio ir frazės kirčio rodikliai, ar frazės kirčiui būdingos tokios pat ypatybės kaip ir loginiam kirčiui, ar priklauso akustinės ypatybės nuo loginį kirtį turinčio žodžio pozicijos frazėje, koks pauzių vaidmuo greta loginį kirtį turinčio žodžio, ar esama individualaus polinkio pasirinkti vienas ar kitas ypatybes siekiant pabrėžti aktualų žodį.
Ketvirtojo skyriaus objektas – frazių sandūrų ir pakraščių ypatybės. Šį skyrių sudaro trys dalys: a) aprašomas žvalgomasis tyrimas, kurio tikslas – išsiaiškinti svarbiausias akustines frazių pabaigos ypatybes, atskirai analizuojami pagrindinio tono dėsningumai teiginių ir klausimų pabaigoje, b) nagrinėjamos psichoakustinės frazių pradžios ir pabaigos ypatybės realioje kalboje, c) analizuojami suvokimo eksperimentų rezultatai. Šiuo tyrimu siekiama išsiaiškinti, kokie fonetiniai reiškiniai – pauzės, intensyvumas, pagrindinis tonas, garsų trukmė ar kokybiniai balso požymiai – labiausiai pakinta frazių sandūroje ir galėtų būti patikimiausi jos rodikliai. Skirtingai nei kitose sudėtinėse tyrimo dalyse, frazių ribų suvokimo eksperimentai aprašyti skyriaus pabaigoje. Taip pasielgta dėl to, kad šie eksperimentai gerokai platesni ir jie nėra atspirtis akustinių požymių analizei. Atvirkščiai, jais siekiama įsitikinti, ar ekspertų nustatyti frazių pradžios ir pabaigos požymiai reikšmingi ir kitiems kalbos vartotojams identifikuojant frazių sandūrą.
Penktasis ir šeštasis skyriai susiję: jie skirti intonacijos žymėjimui specialiems poreikiams ir įprastame rašytiniame tekste. Penktajame skyriuje apžvelgiamos intonacijos anotavimo ir transkribavimo galimybės bei įrankiai. Pasiūlyti kai kurie lietuvių kalbos intonacijos fonetinės ir (ar) fonologinės transkripcijos principai. Šioje dalyje išsamiai aprašomi atlikti parengiamieji anotavimo sistemos, paremtos autosegmentine-metrine fonologija, adaptavimo lietuvių kalbai darbai ir teikiami pradinio etapo principai.
Šeštajame skyriuje nagrinėjamas intonacijos ir skyrybos santykis rašytinėje kalboje.
Dėmesys sutelktas į tuos atvejus, kuriuose Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2019 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. N-8 (178) patvirtintose Lietuvių kalbos skyrybos taisyklėse (https://www.vlkk.lt/vlkk-nutarimai/nutarimai/nutarimo-del-lietuviu-kalbos-taisykles), skiriant ar neskiriant vienas ar kitas sakinio dalis, siūloma remtis intonacija. Analizuojama garsyno medžiaga ir trijų specializuotų eksperimentų rezultatai.
Literatūros sąrašą sudaro 263 pozicijos. Monografija iliustruota 70 paveikslų, 66 lentelėmis, 23 schemomis, pridedami 6 priedai.
Autorės bendradarbiavo rengdamos visą monografiją, kartu parašė išvadas, santrauką, sudarė literatūros sąrašą ir terminų žodynėlį, bet didžiausią dėmesį sutelkė į pasirinktą tematiką. Sigita Dereškevičiūtė kartu su Asta Kazlauskiene parašė 3 skyrių, 4.1, 4.3–4.4, 4.5.3–4.5.6, 4.6 poskyrius. Regina Sabonytė parašė 4.5.2 ir 5.3.1–5.3.3 poskyrius, kartu su Kazlauskiene – 5.4 poskyrį. Kazlauskienė, be minėtų bendrų su Dereškevičiūte ir Sabonyte, parašė 1, 2 ir 6 skyrius, 4.2, 4.7, 5.1–5.2, 5.3.4 poskyrius, dalykiniu požiūriu redagavo visą monografiją.
2. Intonacija – sudėtinė prozodijos dalis
2.1. Artikuliaciniai ir akustiniai intonacijos koreliatai
Fonetiniu lygmeniu intonaciją charakterizuoja balso aukštis (pagrindinio tono dažnis, pagrindinis tonas), stiprumas, arba garsumas (intensyvumas, amplitudė), tam tikrų segmentų trukmė, pauzės, kai kada ir spektro ypatybės. Be šių požymių, gali būti reikšmingi ir vadinamieji nemodaliniai balso ypatumai (gergždžiantis, kimus balsas ir pan.). Svarbiausias iš minėtų požymių yra pagrindinis tonas (tą liudija pats terminas intonacija, lot. intono – garsiai tariu). Tačiau pagrindinis tonas nėra intonacijos sinonimas, nes ne kiekviena pagrindinio tono dažnio moduliacija sietina su intonacija. Kita vertus, derėtų atskirti du su intonacija susijusius aspektus, kurie lemia akustinių (ir psichoakustinių) požymių repertuarą: a) intonaciją reprezentuoja pagrindinio tono moduliacija frazėje, tai esminis jos požymis, bet b) frazės riboms nustatyti (frazavimui) aktualu intensyvumo kaita, frazių sandūros segmentų kiekybiniai ir kokybiniai pokyčiai. Todėl šioje monografijoje susitelkta į abu aspektus, tą lėmė tyrimo tikslas.
Pagrindinio tono dažnis yra pirminis garsas, kuriamas orui skverbiantis balso traktu. Kalbose, kurioms būdingas garsų kūrimas iš plaučių išpučiant orą (angl. egressive pulmonic), oras per trachėją atkeliauja iki apatinėje gerklės dalyje – gerklose – esančių balso klosčių (stygų). Tai dvi, arti viena kitos esančios, gleivine padengtos raukšlės (raumenys), tarp kurių yra balsaskylė. Čia ir sukuriamas pirminis garsas: balso klostės greitai susiglaudžia ir prasiskleidžia, taip iš plaučių išėjusio oro srovė padalijama mažais pliūpsniais. Jei šie oro pliūpsniai labai dažni (daugiau nei 40 kartų per sekundę), jie girdimi kaip nepertraukiamas tam tikro dažnio (arba aukščio) garsas ( Féry 2017, p. 18). Pagrindinio tono dažnis – akustinis vienetas, matuojamas hercais (Hz), balso aukštis – psichoakustinis vienetas, matuojamas pustoniais, melais, barkais, ERB (angl. equivalent rectangular bandwidth). Gana dažnai ir užsienio, ir lietuvių autorių darbuose pagrindinio tono dažnis (pagrindinis tonas) ir balso aukštis vartojami sinonimiškai. Žmogus pagrindinį toną suvokia logaritminiu principu, pvz., 440 Hz bus suvokiamas kaip dvigubai aukštesnis nei 220 Hz tonas, 880 Hz – dvigubai aukštesnis už 440 Hz ir t. t. Vadinasi, žemu tonu kalbančio žmogaus (arba žematonio kalbos segmento) balso pokytis 50 Hz bus labiau girdimas (atpažįstamas) nei to, kuris kalba aukštu tonu (Féry 2017, p. 23). Tam, kad būtų išvengta šio suvokimo skirtumo, neretai matuojama minėtais balso aukščio (psichoakustiniais) vienetais. Dėl šios priežasties, siekiant išsiaiškinti, ar vienodai girdimas balso aukščio skirtumas, ar galima įvairių kalbėtojų duomenis analizuoti drauge, šiame tyrime atliktas žvalgomasis eksperimentas (žr. 4.5.2 poskyrį).
Reikia paminėti, kad balso aukštis suvokiamas (girdimas) net ir tada, kai jį sunkiai fiksuoja garsų analizės programos (pvz., šnabždanti ar murmanti kalba), nes tam tikrą informaciją apie pagrindinį toną perduoda formantės ( Féry 2017, p. 23). Be to, kalbos melodija (angl. tune), toninis kontūras gana gerai suvokiamas ir tada, kai pagrindinis tonas turi pertrūkių (garso signale nefiksuojamas pagrindinio tono dažnis), kurie atsiranda, tarkim, dėl dusliųjų priebalsių.
Akustiniu požiūriu kalbos melodiją kuria balso klostės, kurios vibruoja skirtingu greičiu ir taip sukuriamas toninis kontūras. Kiekvienam kalbėtojui būdingas individualus registras, t. y. jam įprastų pagrindinio tono dažnių intervalas tarp žemiausių ir aukščiausių dažnių. Tam, kad būtų galima gretinti tono kontūrus, ypač tais atvejais, kai imtyje yra vyrų ir moterų įrašų, kalbėtojų registrai turi būti normalizuoti. Jei gretinami išvestiniai parametrai, pvz., kalbėtojų pagrindinio tono dažnių diapazonas, arba labai panašaus registro kalbėtojų duomenys, normalizavimas nėra būtinas (taip yra daugeliu atvejų šiame tyrime).
Garso kūrimas gerklose vadinamas fonacija. Jo rezultatas nėra vienodas (tik periodiniai virpesiai arba tik triukšmas), nes oro srautas gali būti įvairiai valdomas. Todėl lingvistiniu požiūriu skiriama modalinė (svarbiausias garso šaltinis kalbant, normalus kalbėjimas: balsių, skardžiųjų ir dusliųjų priebalsių tarimas, pagrindinio tono kaita žodžio ir frazės ribose ir pan.) ir nemodalinė fonacija. Pastaroji apima kokybinius balso pokyčius, kuriuos lemia balso klosčių įtampos laipsnis ir oro srovės skverbimosi pobūdis pro jas. Jei kiekvienas oro pliūpsnis girdimas tarsi atskiras, balso klostės atsipalaidavusios, negali vibruoti, tokiu atveju kalbama gergždžiančiu balsu. Jei oras pro balso klostes skverbiasi didesniais pliūpsniais, bet rečiau, atsiranda vadinamoji glotalizacija. Jei balsaskylė šiek tiek išsiplėtusi, balso klostės yra netoli viena kitos ir oro srautas greitai išpučiamas, sukuriamas ne tik duslusis priebalsis, bet ir kimi kalba ar murmesys. Plačiau apie kokybinių balso požymių pokyčius lietuvių kalboje žr. 4.3.4 ir 4.5.3 poskyriuose.
Kita ypatybė, aktuali intonacijos tyrimams, – amplitudė, kuri lemia akustinį požymį – garso intensyvumą (psichoakustinę ypatybę – stiprumą, arba garsumą). Tai yra padidėjusio subglotalinio oro slėgio rezultatas. Garsų intensyvumas įvertinamas decibelais – dB. Tai santykinis, logaritminis vienetas, rodantis, kiek garsas yra intensyvesnis už sutartinį žmogaus girdėjimo lygį, ne už absoliučią tylą.
Garsinės kalbos segmentų trukmė (kiekybė) taip pat gali būti vienas iš prozodinių reiškinių (pvz., žodžio, loginio kirčio) ar intonacinių vienetų ribų rodiklių. Pabrėžiami žodžiai paprastai ištariami labiau įtempiant kalbos padargus, dėl to jų spektrinės (kokybinės) ypatybės gali šiek tiek pasikeisti.
Visi aptarti fonetiniai požymiai svarbūs ne tik lingvistinių (šiuo atveju tiriant ir aprašant intonaciją), bet ir paralingvistinių reiškinių analizei. Pagrindinio tono ir intensyvumo pokyčiai, kalbėjimo tempas, nemodalinė fonacija (kokybiniai balso požymiai) gali signalizuoti kalbėtojo nuovargį, emocijas, psichologinę įtampą. Be to, kokybiniai balso požymiai gali priklausyti ir nuo komunikacijos konteksto, pvz., draugiškas ar oficialus balsas. Šie aspektai nėra intonacijos tyrimų objektas, bet jie persidengia su lingvistiniais intonacijos tyrimais. Dėl šios priežasties intonacijos tyrimai yra sudėtingi ir reikalauja labai griežtos empirinės medžiagos atrankos, ypač pradiniuose etapuose.
2.2. Intonacija, prozodija, tonai
Pagrindinio tono variacijos, kaip jau minėta, priklauso nuo balso klosčių vibracijos dažnių, kurie suformuoja balso aukščio akustinį koreliatą – pagrindinio tono dažnį. Fonologiškai aukštas pagrindinis tonas kontrastuoja su žemu, o vidutinis su abiem, šie kontrastai lemia intonacinį kontūrą, pastarasis sukuria kalbos melodiją. Taigi intonacija yra pagrindinio tono moduliacijos, kuriančios kalbos melodiją, ir kiekvienas pasakymas, net ir pats trumpiausias, yra intonuojamas, t. y. ištariamas su tam tikra melodija, kurios pobūdis priklauso nuo įvairių veiksnių, pirmiausia nuo kalbėtojo intencijos, pvz., atsakymas į klausymą Ar skaitei šią knygą? – Ne su žemėjančiu pagrindiniu tonu (↘) ir Ne su aukštėjančiu pagrindiniu tonu (↗). Pirmasis atsakymas yra tiesiog konstatavimas, o antrasis – tarsi balsu pasakoma tik dalis atsakymo ir kažkas tame atsakyme yra nutylėta (Ne, bet kodėl to klausi). Taigi kiekvienas pasakymas turi savo melodiją, kurios reikšmę ne visada lengva įprastais žodžiais apibūdinti, bet gimtakalbiai ją paprastai gana tiksliai identifikuoja. Vadinasi, nors pagrindinio tono moduliacijų gali būti daug, jas gali lemti ir individualus kalbėtojo balso aukščio diapazonas, bet esama tam tikrų konkrečiai kalbai būdingų dėsningumų, lemiančių tos kalbos intonaciją. Taigi intonacija yra sisteminė tai kalbai būdinga pagrindinio tono moduliacija
Intonacija atlieka dvi funkcijas: rodo tam tikrų segmentų (intonacinių vienetų) ribas ir perteikia pragmatinę informaciją (modalumą, emocijas ir kt.). Kalbose intonacija skiriasi net ir tuo atveju, jei atlieka tą pačią pragmatinę funkciją, ir tik pats kalbėtojas nusprendžia, kuris kontūras yra tinkamas konkrečiai kalbos ar sakinio melodijai formuoti. Taigi visos kalbos naudoja pagrindinį toną, bet ne visos pagrindinio tono moduliacijos yra intonacija, o pagrindinio tono skirtumai gali priklausyti nuo daugelio dalykų (emocijų, lyties, amžiaus ir pan.). Todėl derėtų skirti lingvistinį ir paralingvistinį (emocijos ir kt.) pagrindinio tono naudojimą (kaip ir lingvistinę ir paralingvistinę intonaciją). Tačiau ir lingvistinis pagrindinio tono naudojimas nėra vienareikšmis.
Pagrindinis tonas gali būti ne tik intonacijos, bet ir kitų garsinės kalbos reiškinių –kirčio, tonų, priegaidžių – požymis. Funkciniai pagrindinio tono skirtumai (intonacijos, priegaidžių, tonų raiška) yra susiję su segmentiniu lygmeniu, kuriame pagrindinio tono pokyčiai realizuojami: a) intonacijos atveju pagrindinio tono pokyčiai aprėpia frazę, b) priegaidžių – tam tikrus segmentus, c) kirčių, tonų – žodžius ir (ar) jų formas. Ypač svarbu atkreipti dėmesį į intonacijos ir tonų skirtumus bei termino tonas vartojimą apskritai.
Tonas yra nevienareikšmis kalbos reiškinys: kai kuriose kalbose tonas yra supersegmentinis elementas, siejamas su skiemeniu (ar morfema) ir atlieka semantinę funkciją, kitose – jis yra pagrindinis intonacijos parametras, taip pat atlieka semantinę funkciją, bet ji siejama ne su leksema ar žodžio forma, o su visa fraze. Tačiau abiem atvejais akustinė išraiška yra pagrindinio tono lygis ir (ar) kaita.
„Lingvistikos ir fonetikos žodyne“ (angl. „A Dictionary of Linguistics & Phonetics“) pateikiamos dvi pagrindinės tono reikšmės: pirmąja įvardijamas a) fonologinis (skiriamasis) skiemenų balso aukščio lygis ir b) intonacinį kontūrą formuojantys vienetai (jų
seka), antrąja reikšme terminas vartojamas akustinėje fonetikoje ir žymi garsą, kuriam būdinga reguliari balso klosčių vibracija (Crystal 2004, p. 465–466).
Valerijos Vaitkevičiūtės „Kompiuterinio tarptautinių žodžių žodyno“ (2003) versijoje pateiktos penkios termino tonas reikšmės, trys iš jų susijusios su kalba: „3. lingv. kurių ne kurių kalbų žodžio kiekvieno skiemens fonologinė kirčių priešprieša, reiškiama pagrindinio tono dažnių kaita, intensyvumo bei trukmės skirtumu; to paties žodžio skiemenų kirčiai gali būti nevienodo stiprumo; tonùs turi vietnamiečių, kinų ir kt. kalbos; 4. sakinio intonacijos sudėtinė dalis, kitaip pagrindinis tonas, melodika; 5. kalbėsenos būdas, kuriuo reiškiamas požiūris į pašnekovą“.
„Lietuvių kalbos enciklopedijoje“ (Girdenis 1999c, p. 652) termino tonas nėra, pateikiama tik tonema (tai fonologinė priegaidžių ir tonų interpretacija).
Taigi pagrindinis tonas vartojamas skiriant: a) leksinę reikšmę (kinų ar japonų kalbų tonai), b) postleksinę (sakinio lygmens) reikšmę (intonacija). Vienu atveju tonas yra skiemens, kitu – frazės ypatybė. Pastaroji reikšmė išplėtota intonacinės fonologijos šalininkų, pirmiausia pradininko D. Roberto Laddo (Ladd 1996, 2008), ir būtent šia reikšme terminas tonas vartojamas šioje monografijoje.
Remiantis Iggy Roca ir Wyn Johnson (2000, p. 394–398), pagal lingvistines pagrindinio tono funkcijas kalbas galima skirstyti į keturias grupes.
1. Toninėse kalbose (angl. tone languages) tonai atlieka skiriamąją žodžių, kai kuriose Afrikos kalbose ir morfologinę funkciją, pvz., kinų mandarinų kalboje tik tonu skiriasi mo reikšmė: lygus tonas – mō „jausti“, kylantis tonas – mό „planas, sumanymas“, krintantis – mò „pabaiga“, krintantis-kylantis – mǒ „dėmė“. Tokiose kalbose (be jau minėtų, vietnamiečių, tajų, jorubų, bantu ir kt.) tonai susiję su žodžio lygmeniu, t. y. žodžiams būdinga tam tikra toninė struktūra. Žodžiai paprastai yra neilgi, sutampa su morfema (ir skiemeniu). Šiose kalbose nėra kirčių, o intonacinė sistema labai paprasta, dažnai apsiriboja dešiniojo frazės pakraščio (pabaigos) pagrindinio tono diapazono skirtumais, pvz., didesnis diapazonas signalizuoja klausimą.
2. Toninio akcento kalbose (angl. pitch accent languages), pvz., japonų ar korėjiečių, kiekvienas žodis pasižymi jam būdinga fiksuota tonine melodija, tonų kaita nevyksta, pvz., ima: tonas leidžiasi – „dabar“, tonas kyla – „gyvenamasis kambarys“. Šiose kalbose, skirtingai nei toninėse, žodžiai gali turėti žodžio kirtį, tačiau, kaip ir toninėms kalboms, joms būdinga nesudėtinga intonacinė sistema. Pagrindinis tonas šiose kalbose sietinas su žodžio lygmeniu.
3. Kirtį ir intonaciją turinčios kalbos (angl. stress and intonation languages), pvz., anglų ir daugelis kitų Europos indoeuropiečių kalbų, turi žodžio kirtį, o pagrindinis tonas susijęs su frazės funkcijų bei emocijų raiška ir aprėpia frazę.
4. Kirtį, priegaides ir intonaciją turinčioms kalboms, pvz., lietuvių, švedų, serbų-kroatų, būdinga įvairialypė intonacinė sistema, žodžio kirtis ir priegaidės. Šios kalbos kai kuriuose darbuose (pvz., Clark ir Yallop 1995, p. 347–348) priskiriamos toninio akcento kalboms.
Fonologiškai aprašant kalbų intonaciją remiamasi ne muzikine skale (nuo do iki si), bet, kaip jau užsiminta, dviem psichoakustinėmis asociacijomis – aukštu (H, angl. high)
ir žemu (L, angl. low) tonu. Pagrindinius supaprastintus tono elementus (H ir L) galima sužymėti ne kintančia kreive, o juos susieti su segmentiniu lygmeniu, pvz., anksčiau minėtus atsakymus (žr. (1)).
(1) ↘ ↗ pagrindinio tono kontūras (fonetinė realizacija)
Ne Ne / \ / \
H L L H tonai (fonologinė reprezentacija)
Tiriant intonaciją iškyla vienas svarbus klausimas: koks yra intonacijos ir prozodijos santykis. Prozodija yra konkrečios kalbos ar tarmės prozodinių elementų, skiriančių didesnes nei viena fonema atkarpas, sistema (Girdenis 1999b, p. 511). Tokie elementai yra kirtis, priegaidės, tonai, intonacija, ritmas ir kt. Tačiau prozodinis elementas nėra tapatus prozodiniam požymiui. Pastarasis yra tai, ką suformuoja garso kūrimo, ypač fonacijos, procesas: pagrindinio tono dažnis, intensyvumas, trukmė (šiuos aspektus labai taikliai paaiškino Antanas Pakerys (1982, p. 6)).
Prozodinė struktūra yra garsinės kalbos analizė, paremta prozodinių vienetų –morų, skiemenų, pėdų, fonologinių žodžių, frazių – hierarchiniais ryšiais. Taigi tarp intonacijos ir prozodinės struktūros esama tiesioginio ryšio, tačiau pastarosios nereikėtų tapatinti su prozodija. Intonacija yra prozodijos komponentas, bet ne sinonimas. Intonacija realizuojama kaip pagrindinio tono pokyčiai frazės rėmuose, ji niekada nekeičia žodžio reikšmės, bet modeliuoja visos frazės reikšmę. Prozodinė struktūra, frazavimas, įvairių tonų ir kitų fonetinių ypatumų pasirinkimas, tam tikrų žodžių pabrėžimas leidžia sumažinti dviprasmiškumą ir tinkamai perteikti informaciją.
Terminas prozodija iki struktūralistų buvo vartojamas žodžių ir sakinių, ypač poezijos eilučių melodiškumui (muzikalumui) apibūdinti, Prahos struktūralistai terminą išplėtė ir juo įvardijo visus ritminius ir melodinius kalbos ypatumus, neretai buvo vartojamas kaip supersegmentinės fonologijos sinonimas (plačiau apie terminų raidą žr. Ladd 2014, p. 57–83). XX a. aštuntajame dešimtmetyje (ilgainiui proveržį lingvistikoje paskatinusiose disertacijose: Liberman 1975; Bruce 1977; Pierrehumbert 1980) toninė struktūra atskirta nuo akcentinių kalbos ypatybių (metrinės struktūros), devintajame dešimtmetyje atsirado prozodinei hierarchijai skirtų darbų (Selkirk 1984; Nespor ir Vogel 1986). Taigi intonacija realizuojama prozodiniuose vienetuose, kuriems būdinga hierarchija.
Išskirtinio aptarimo reikalauja ir terminų prozodinis bei fonologinis vartojimas. Neretai intonacijos darbuose juos galima rasti abu, tiesa, tame pačiame darbe retai kada vartojami pramaišiui, bet daugelyje darbų apie jų sinonimišką vartoseną bent trumpai paminima (pvz., Roca ir Johnson 2000, p. 482; Gussenhoven ir Jacobs 2005, p. 217). Vis dėlto kai kada prozodinis vienetas tinkamesnis terminas, nes fonologinis vienetas yra ir fonema, o šis vienetas nelabai aktualus intonacijai ir prozodijai. Tačiau analizuojant tik vieną iš prozodinės sistemos vienetų – intonaciją, taiklesnis terminas yra intonacinis (vienetas, elementas ir pan.). Todėl būtent jis vartojamas šioje monografijoje.
Vienas iš svarbesnių intonacinės fonologijos tyrimuose vartojamų terminų yra žymumas (angl. prominence). Tai fonologinė sąvoka, susijusi su suvokimu (psichoakustinė ypatybė), pvz., kirčiuoti skiemenys ryškesni nei kiti to žodžio skiemenys, loginį kirtį turintys žodžiai išsiskiria iš kitų frazės žodžių. Ši ypatybė fonetiškai gali būti realizuojama įvairiai, pvz., kirčiuoti skiemenys yra intensyvesni ir šiek tiek ilgesni, aukštesnio pagrindinio tono. Vadinasi, fonetinės ypatybės (intensyvumas, pagrindinis tonas ar balso aukštis ir kt.) ir žymumas negali būti vartojami sinonimiškai.
2.3. Trumpa intonacijos tyrimų apžvalga
Pastabų dėl intonavimo būta jau Antikos filosofų veikaluose ir Naujaisiais amžiais išleistuose raiškiojo skaitymo vadovėliuose. Sistemiškesnis intonacijos aprašas pateiktas brito Johno Walkerio ( Walker 1781), sukūrusio tono moduliacijų teoriją (angl. theory of emphatic inflexion) ir skyrusio penkis tonų tipus: kylantį, krintantį, nesikeičiantį, krintantį-kylantį ir kylantį-krintantį. Kiek vėliau JAV Jamesas Rushas ( Rush 1867) atkreipė dėmesį į frazės pabaigos tono (angl. terminal ) moduliacijos svarbą. Rusho frazės pabaigos tonų idėja ir Walkerio tono moduliacijų teorija davė pradžią JAV ir Didžiosios Britanijos intonologijos mokykloms. Tono moduliacijos teorija tapo intonacinio centro prieigos (angl. nuclear approach) pradžia, o intonacijos analizę, paremtą tono lygiais, tęsė JAV struktūralistai, vėliau generatyvistai.
Iš fonologijos perspektyvos žvelgiant, svarbiausios yra trys šiuolaikinės intonologijos kryptys: britiškoji mokykla, autosegmentinė-metrinė fonologija, arba intonacinė fonologija (tonų sekos intonacijos modelis), optimalumo teorija intonacijai.
Britiškosios mokyklos atsiradimą lėmė poreikis palengvinti negimtakalbiams anglų kalbos intonacijos mokymąsi. Jos kūrėjai Haroldas E. Palmeris ( Palmer 1922), Davidas Crystalas (Crystal 1969), Alanas Cruttendenas (Cruttenden 1986; 1997) suformulavo labai paprastus principus, kuriems perprasti nereikia teorinio pasirengimo, todėl jie populiarūs iki šiol. Pagrindiniai principai: pasakymas susideda iš mažesnių vienetų (dabar dažnai vartojamų intonacinių frazių ekvivalentų), kurių įvardijimas šiek tiek skiriasi (pvz., tono vienetas – Crystal 1969, intonacijos grupė – Cruttenden 1997). Kiekvienam iš šių vienetų būdingas vienas iš bazinių tonų (angl. nuclear tune): žemas krintantis, aukštas krintantis, kylantis-krintantis, žemas kylantis, aukštas kylantis, krintantis-kylantis, vidutinis (žr. (2) schemą, parengtą pagal Féry 2017, p. 127). Šie tonai siejami su paskutiniu pabrėžtu frazės skiemeniu (branduoliu, angl. nuclear) ir po jo einančiu skiemeniu ar skiemenimis (pastaruosius šios mokyklos atstovai, pvz., Crystalas (Crystal 1969), vadina uodega, angl. tail ).
Amerikoje struktūralistų Kennetho L. Pikeʼo ( Pike 1945), Georgeʼo L. Tragerio ir Henryʼio Lee Smitho (Trager ir Smith 1957) darbai gali būti laikomi modernios intonologijos pradžia. Tačiau didžiausią postūmį tolesniems intonacijos tyrimams Amerikoje turėjo Dwighto Le Mertono Bolingerio ( Bolinger 1958; 1978; 1986; 1989; 1998), Ilse Lehiste (1970) ir generatyvinės fonologijos pradininkų Noamo Chomskyʼio ir Morriso Halleʼaus (Chomsky ir Halle 1968) darbai. Išsamūs ir metodiški intonacijos tyrimai įsibėgėjo XX a. antroje pusėje, generatyvinės fonologijos pagrindu atsiradus autosegmentinei fonologijai, kurios pradžia galima laikyti Johno Goldsmitho darbus (Goldsmith 1976a; 1976b; 1990). Panašiu metu kūrėsi ir metrinės fonologijos kryptis, pirmą kartą pristatyta Marko Libermano (Liberman 1975). Autosegmentinės ir metrinės fonologijos principai sujungti ir apibendrinti Goldsmitho 1990 m. veikale „Autosegmentinė ir metrinė fonologija“ (angl. „Autosegmental and Metrical Phonology“). Be minėtų autorių, itin didelį postūmį turėjo Gösta Bruceʼo ( Bruce 1977) ir Janet B. Pierrehumbert (1980) darbai. Autosegmentinės ir metrinės fonologijos esmė trumpai gali būti taip apibūdinama: tonai ir kirtis atskirti į skirtingus fonologinės reprezentacijos lygmenis. Metrinis tinklelis ar medis reprezentuoja kirčius ir žymumą, tonai ir jų kombinacijos, sekos taip pat yra fonologiniai objektai, bet jie turi glaudžią sąsają su fonetinių požymių lygmeniu, nes aukšto ir žemo tono fonologinis skirtumas turi fonetinę išraišką: aukštas tonas bus realizuojamas aukštais to kalbėtojo registro dažniais, žemas – atitinkamai žemais. Pagal šią teoriją aprašomos tik tos kalbos, kurioms būdinga ir metrinė struktūra, ir tonai. Pastarieji egzistuoja visose kalbose, o metrinė struktūra – ne. Kalbos melodija yra pagrindinio tono kaita, bet pati melodija neturi turinio, ji privalo turėti sąsają su tekstu. Autosegmentinės-metrinės fonologijos atstovai laikosi nuomonės, kad tonų seka gali būti signalas, kokio tipo frazė ištarta, dėl to ši teorija kai kada (pvz., Féry 2017, p. 96–102) vadinama tonų sekos modeliu (angl. tone-sequence model ).
Pagrindiniai autosegmentinės kalbos elementų ir pakopų sąsajos principai yra šie:
a) tonai siejami su skiemenimis iš kairės į dešinę,
b) kiekvienas tonas siejamas tik su vienu skiemeniu ir, atvirkščiai, kiekvienas skiemuo siejamas tik su vienu tonu,
c) pakopos negali susikirsti.
Taigi H ir L priskirtini tam tikrai autosegmentinei pakopai, kur pirmoji pakopa yra segmentai, antroji – tonai H ir L. Žvelgiant tik į tonų pakopą, galima matyti H ir L linijinę seką (žr. (1)). Tai, kas kalbos vartotojui asocijuojasi su H ir L, yra sukoncentruota skiemens centre.
Kirčiuotas skiemuo yra svarbiausias tono realizacijos ir intonacijos (melodijos) asociacijų pagrindas. Nekirčiuoti skiemenys gali būti vadinami įterptiniais, o laipsniškas
tono pokytis tarp dviejų kirčiuotų skiemenų kai kuriuose darbuose vadinamas interpoliacija ( Roca ir Johnson 2000, p. 391). Frazės melodiją kuria ( Roca ir Johnson 2000, p. 391–393):
1) toniniai akcentai, arba žodžio tonai (angl. pitch accent2 , žymimas *), kurie siejami su kirčiuotu skiemeniu;
2) frazės akcentas, arba frazės tonas (angl. phrase accent3 , žymimas -), jis yra iškart po toninio akcento arba sutampa su juo ir yra tarp paskutinio kirčiuoto skiemens (jei nėra loginio kirčio) ir pakraščio tono4; 3) pakraščio tonas (angl. boundary tone, žymimas %) sietinas su frazės ribomis. Paskutinio žodžio tonas, frazės tonas ir pakraščio tonas sudaro centrinį toną (angl. nuclear tone). Jis gali būti pasidalinęs per tris (žr. (3)), du skiemenis (žr. (4)) arba yra sutelktas viename – paskutiniame – skiemenyje (žr. (5)).
(3) H* | surinko H* L- L% | | | parašus
(4) H* | draugas
(5)
trūksta
L%
parašė
L- L%
parašų
Trečioji intonacijos fonologijos mokslinė prieiga yra optimalumo teorija, kurios pradininkai Alanas Princeʼas, Paulas Smolenskyʼis ir Johnas J. McCarthyʼis ( Prince ir Smolensky 1993; McCarthy ir Prince 1993). Intonacijai ją pradėjo taikyti Carlosas Gussenhovenas (Gussenhoven 2004). Teorijos esmė: realios kalbėjimo formos (išvestis) yra atrenkamos iš teoriškai galimų abstrakčių formų (įvesties). Ši atranka paremta universalių apribojimų pritaikymu remiantis konkrečios kalbos specifika. Intonacijai nagrinėti paprastai naudojami ( Féry 2017, p. 121) tokie:
a) žymėtumo apribojimai: NO CROSSING – sąsajų linijos negali susikryžiuoti, OCP (angl. Obligatory Countour Principle) – gretimi vienodi tonai neleidžiami, NO CONTOUR – kompleksiniai tonai neleidžiami, tonai gali būti tik vienatoniai, NOR ISE – frazė negali baigtis kylančiu tonu *(LH), NOFALL – frazė negali baigtis krintančiu tonu *(HL);
b) atitikties apribojimai: M AX(TONE) – draudžiama praleisti tonus, DEP(TONE) – draudžiama įterpti tonus, I DENT(TONE) – išvesties tonas turi sutapti su įvesties tonu, LINEARITY – įvesties ir išvesties tonų sekos turi sutapti.
2 Anglakalbėje literatūroje terminas pitch accent daugiareikšmis (Gussenhoven ir Chen 2020, p. 6). Viena iš reikšmių yra ir priegaidės.
3 Šis terminas anglakalbėje literatūroje vartojamas ir frazės (kai kada ir loginiam) kirčiui įvardyti (Gussenhoven ir Chen 2020, p. 6).
4 Atkreiptinas dėmesys, kad lietuvių kalbai adaptuotoje anotavimo sistemoje šiuo ženklu žymimas vidinės frazės pakraščio tonas (žr. 5.3 poskyrį).
Greta pamatinių intonacijos fonologijos darbų užsienyje atlikta ir atliekama nemažai ir konkretesniems aspektams skirtų tyrimų: nagrinėti klausimų ir teiginių skirtumai, įvairių skatinimo formų fonetinė raiška ir kt. (pvz., Pierrehumbert ir Hirschberg 1990; Grice 1995; Gårding 1998; Gibbon 1998; Grice ir kt. 2000; Arvaniti 2002, Hedberg ir Sosa 2002; Karra 2003; Igarashi 2006; Falé ir Faria 2007; Arvaniti ir Ladd 2009; Hedberg ir kt. 2010; 2017; Simard 2013; Arvaniti ir kt. 2014; Frota ir Prieto 2015b; Crone 2017; Jeong ir Condoravdi 2018; Baltazani ir kt. 2019; Collins 2021).
Lietuvių kalbos intonacija mažai tirta. Pirmasis eksperimentiškai lietuvių kalbos intonaciją tyręs Richardas Ekblomas (1925) pastebėjo, kad teiginiams ir klausimams būdingas krintantis tonas su gana aukšto tono pradžia (ypač teiginiuose).
Nemažai subjektyvių įžvalgų siejama su sintakse ir skirtingais sakinių tipais – tvirtinamaisiais, klausiamaisiais ir skatinamaisiais (Jablonskis 1957; Balkevičius 1963; Žiugžda ir Gailiūnas 1964). Iš šių darbų tik Jonas Balkevičius (1963) mini fonetinius intonacijos požymius. Esama negausių užuominų ir vėlesniuose sintaksei skirtuose darbuose (Oginskienė 1994; Labutis 1998).
Su sintaksine struktūra – sakinio tipais, sakinio dalimis – siejami ir pirmieji tik intonacijai skirti tyrimai (pvz., Vaitkevičiūtė 1964; 1965; 1966; Pukelis 1968; 1972; 1974; Zaperckaitė-Talandienė 1968; Talandienė 1970a; 1970b; 1972; Bikulčienė 1970a; 1970b; 1970c; 1970d; 1972a; 1972b; 1976; 1977; 1978; 1982; Statkevičienė 1972; 1974; 1978; 1982). Šiek tiek aptarta ir tarmių intonacija ( Pabrėža 1984; Linkevičienė 1993; 2012).
Nemažai vertingų pastabų galima rasti Elzbietos Mikalauskaitės (1975), Antano Pakerio (1982; 2003) fonetikos darbuose, Alekso Girdenio (1999a) parašytame „Lietuvių kalbos enciklopedijos“ straipsnelyje apie intonaciją, Valerijos Vaitkevičiūtės (2001) „Lietuvių kalbos tarties pagrinduose ir žodyne“.
Iš naujesnių darbų pirmiausia minėtini Gintauto Kundroto tyrimai (2004; 2008; 2009; 2010; 2012; 2018), kuriuose didžiausias dėmesys skiriamas intonacijos modeliams. Kitus darbus ( Kazlauskienė ir Raškinis 2013; Kazlauskaitė 2015; Krapikaitė 2015; Kazlauskienė ir Sabonytė 2018; Kazlauskienė ir Dereškevičiūtė 2022a, 2022b; Dereškevičiūtė ir Kazlauskienė 2022; Melnik-Leroy ir kt. 2022) kol kas galima laikyti tik epizodiniais ar parengiamaisiais, skirtais kai kuriems intonacijos aspektams ar jos tyrimo galimybėms ir kryptims nagrinėti. Lietuvių kalbos intonacijos modeliavimas šnekos technologijų reikmėms irgi mažai analizuotas ( Radziukynienė ir kt. 2005, Raškinis ir Kazlauskienė 2013, Vaičiūnas ir kt. 2016).
Plačiau čia paminėti ir kiti aktualūs konkrečiai tematikai darbai referuojami atitinkamuose monografijos skyriuose.
2.4. Prozodinė hierarchija
2.4.1.
Teorinės prieigos
Garsinė kalba realizuojama didesniais ar mažesniais fragmentais, kurie sudaro prozodinę struktūrą ir yra susiję su sintaksiniu-semantiniu grupavimu (pvz., sakinių produkavimas ir suvokimas), informacijos (pvz., aktualioji skaida) ir reikšmės (pvz., teiginys ar klausimas) perteikimu. Didžiausias iššūkis aprašant kalbos prozodinių vienetų sistemą yra ne tik jų įvardijimas, bet ir identifikavimas, ribų nustatymas bei santykis su sintaksiniais vienetais. Savaime suprantama, prozodiniai vienetai susiję su sintakse, gali būti aprašomi iš dalies remiantis sintakse, bet ne visa ir ne visada sintaksinė informacija yra aktuali prozodinei kalbos struktūrai. Į Vakarų fonologų akiratį sintaksės ir fonologijos santykis (angl. syntax-phonology interface) pateko jau senokai, pradedant klasikiniu Noamo Chomskyʼio ir Morriso Halleʼaus (Chomsky ir Halle 1968) darbu, o suaktyvėjo tokie tyrimai prieš keturis dešimtmečius (plačiau žr. Inkelas ir Zec 1990; Elordieta 2008; Truckenbrodt 2007, Selkirk 2014; Elfner 2018; Frota ir Vigário 2018 ir ten minimą literatūrą). Per tą laiką išryškėjo dvi koncepcijos:
1. Vienų fonologų (pvz., Kaisse 1985; Samuels 2009) manymu, tarp sintaksės ir fonologijos yra tiesioginis ryšys (angl. direct reference hypothesis), prozodiniai vienetai atpažįstami remiantis sintaksinės analizės etapais, vadinasi, frazės ir jos pakraščių tonai susiję su sintaksinėmis struktūromis ir semantika.
2. Kiti (pvz., Chomsky ir Halle 1968; Selkirk 1972; 1984; Nespor ir Vogel 1986) teigia, kad sintaksinė ir fonologinė kalbos reprezentacija nėra identiškos (angl. indirect reference hypothesis), jų sąsajos rezultatas gali būti prozodinė kalbos struktūra, bet, aprašant kalbos prozodinę struktūrą, svarbiausi yra fonologiniai reiškiniai, o sintaksinė informacija tik pagalbinė, fonologiniai reiškiniai gali būti realizuojami su sintakse nesutampančiose kalbos atkarpose. Frazės ir jos pakraščių tonai susiję su prozodine struktūra, sintaksė gali turėti tik netiesioginę įtaką fonetiniams koreliatams, o fonologinės (prozodinės) struktūros gali turėti įtakos fonetikai. Pastarosios fonologų grupės įžvalgos – ne visiems prozodinės struktūros vienetams aprašyti reikia sintaksinės informacijos arba ne visada užtenka tik jos – sudarė prielaidas atsirasti naujai teorijai. Prozodinė garsinės kalbos struktūra, kurią sudaro skiemuo ir didesni už jį vienetai – žodžiai, frazės, pasakymai, – paprastai aprašoma atskleidžiant šių vienetų hierarchinius ryšius, t. y. remiantis jau tradicine tapusia universalia prozodinės hierarchijos teorija (plg. Roca ir Johnson 2000; Gussenhoven ir Jacobs 2005; Selkirk 2014 ir daugelį kitų). Ja paremtus tyrimus pradėjo Elisabeth Selkirk (1972; 1984), Marina Nespor ir Irene Vogel (1986), Bruceʼas Hayesas ( Hayes 1989). Tačiau ši mokslinė prieiga nėra vienalytė ( Frota ir Vigário 2018) – galima skirti tris pakraipas. Viena iš jų remiasi kalbos vienetų santykiais (angl. relation-based approach), jos atstovais laikytini Nespor ir Vogel (1986), Hayesas ( Hayes 1989). Prozodiniams vienetams nustatyti labai svarbūs sintaksiniai santykiai, pagrindinių ir papildomųjų dėmenų sąsaja, vienetų šakojimosi kryptis, kartojamoji, arba keičiamoji, sintaksinio vieneto
dalis, o iš nesintaksinių veiksnių minimas kalbėjimo greitis ir semantika, kurie gali sugriauti sintaksiniais ryšiais paremtą klasifikaciją.
Antroji kryptis (pvz., Selkirk 1972; 1984; 1995; 2000) didžiausią dėmesį skiria kalbos vienetų pakraščių ypatumams (angl. edge-based approach). Svarbiausia sintaksinė informacija apsiriboja tik tam tikrų sintaksinių ir prozodinių vienetų pradžios ir pabaigos sutapimu: sintaksinio vieneto dešinysis pakraštys sutampa su prozodinio vieneto dešiniuoju pakraščiu arba sutampa abu kairieji pakraščiai. Šiai krypčiai išpopuliarėti padėjo optimalumo teorija, kuria remiantis nagrinėjama, ar nepažeidžiami:
a) derinimo apribojimai (angl. alignment constraints), pagal kuriuos reikalaujama, kad tam tikro sintaksinio vieneto dešinysis arba kairysis pakraštys sutaptų su tam tikro prozodinio vieneto atitinkamu – dešiniuoju arba kairiuoju – pakraščiu;
b) prozodinio dominavimo apribojimai (angl. prosodic domination constraints) reikalauja, kad būtų griežtai paisoma sluoksnių (angl. layeredness) ir privalomas centras (branduolys) (angl. headedness), bet gali būti pažeidžiamas baigtumas (angl. exhaustivity) ir nekartojamumas, nerekursyvumas (angl. nonrecursivity);
c) aprėpties apribojimai (angl. wrap constraints), kurie reikalauja, kad tam tikri fonologiniai procesai vyktų tik prozodinio vieneto pakraštyje, pvz., lietuvių kalbos dusliųjų sprogstamųjų aspiracija frazės pabaigoje.
Tačiau ir šios krypties darbuose pripažįstama, kad dėl kalbėjimo greičio ir kitų paralingvistinių reiškinių prozodinis vienetas gali nesutapti su sintaksiniu.
Trečioji kryptis – kalbos vienetų atitikimo teorija (angl. Match Theory) – yra naujausia (pvz., Selkirk 2014; Truckenbrodt 2015). Kaip ir anksčiau aptartose, šios krypties atstovai laikosi nuomonės, kad sintaksės įtaka prozodiniams vienetams netiesioginė, t. y. ne sintaksė lemia prozodinių vienetų identifikavimą, jie pirmiausia nustatomi remiantis fonologiniais kriterijais. Tačiau tarp sintaksinės ir prozodinės struktūros yra gramatiškai apibrėžtas atitikimas, todėl sintaksiniai vienetai (sakinys, jo dalis – sudėtinio sakinio dėmuo, žodžių junginys, žodis) sutampa su tam tikrais prozodinės struktūros vienetais (intonacine fraze, fonologine fraze, fonologiniu žodžiu). Vis dėlto ne visada prozodinė sistema yra sintaksės atspindys, šis atitikimas gali būti pažeidžiamas dėl kalbėjimo tempo, pasakymo ilgio ir pan.
Kaip teigia Sónia Frota ir Marina Vigário (2018), minėtų koncepcijų pasirinkimas neretai priklauso nuo aprašomos kalbos: vienoms kalboms parankesnė kuri nors viena koncepcija, kitų sistemas aprašyti galima tik derinant koncepcijas.
Svarbiausias klausimas, analizuojant konkrečios kalbos prozodinę sistemą, yra nustatyti, kiek ir kokių vienetų kalboje reikia skirti. Paprastai pagrindiniais vienetais laikomi: intonacinė frazė, fonologinė frazė, fonologinis (prozodinis) žodis. Kad toks inventorius tik iš pirmo žvilgsnio gali būti aiškus ir nediskusinis, labai vaizdžiai iliustruoja Frota ir Vigário (2018). Iš jų surinktos medžiagos matyti, kaip įvairuoja fonologų darbuose prozodinių vienetų terminai ir jų ryšiai su morfosintakse, kuriuos labai trumpai būtų galima taip apibendrinti (nuorodas į konkrečius darbus žr. minėtame Frota ir Vigário (2018) straipsnyje):
1. Didžiausias vienetas yra intonacinė frazė, sietina su vientisiniu sakiniu, sudėtinio sakinio dėmenimis (pagrindinis ir šalutinis sakinys). Tai pagrindinis prozodinis vienetas, kuris susijęs su reikšmės perteikimu ir jos interpretavimu.
2. Už intonacinę frazę mažesnis vienetas nėra vienareikšmis. Jo įvardijimas ir skyrimas labai įvairuoja kalbose ir fonologų darbuose, nes pasirenkami skirtingi kriterijai, tam įtakos turi ir konkrečios kalbos sintaksės analizės tradicijos (pvz., ar remiamasi generatyvinės gramatikos principais ir pan.):
a) fonologinė frazė (šis terminas dažniausiai vartojamas, pvz., Nespor ir Vogel 1986; Roca ir Johnson 2000; Selkirk 2014), vidinė frazė (vyraujantis terminas autosegmentinės-metrinės fonologijos darbuose, pvz., Beckman ir Pierrehumbert 1986; Gussenhoven 2004; Jun 2005b; 2014), prozodinė frazė ( Féry 2017), didžioji frazė sietina su žodžių junginiu, sintaksine fraze generatyvinėje kalbotyroje, pvz., veiksmažodinė, būdvardinė ir pan. frazė,
b) mažoji frazė atitinka sintaksinio šakojimosi vienetą, pvz., labai laimingas,
c) akcentinė frazė ( Beckman ir Pierrehumbert 1986; Gussenhoven 2004; Jun 2005b; 2014), klitikų grupė ( Nespor ir Vogel 1986), minimali frazė, prozodinė žodžių grupė, prozodinis žodis apima žodžius, tam tikrus jų junginius, prielinksnines konstrukcijas ir pan.
3. Mažiausias iš aptariamų vienetas yra fonologinis, arba prozodinis, žodis (kamienas), kuris gali būti darybos požiūriu pirminis, bet tai gali būti ir kamienas su afiksais, dūrinys.
Trys trumpai aptarti prozodijos vienetai – intonacinė frazė, fonologinė frazė, fonologinis žodis – susiję su morfosintaksinėmis struktūromis, jiems iš dalies įtakos turi ir kalbos ritmas. Visi jie priklauso didesniam vienetui – fonologiniam pasakymui, kurio skyrimą lemia daugelis lingvistinių (pvz., semantika, pragmatika) ir paralingvistinių (pvz., emocijos) veiksnių. Rašytinėje kalboje tai gali būti pastraipa ar ilgesnis fragmentas, nors juo kai kada laikomas ir sudėtinis sakinys.
Kaip minėta, visi didesni vienetai, pradedant žodžiu, yra susiję su morfologija, sintakse, semantika (jie apibendrintai gali būti vadinami sąsajų lygmeniu). Tačiau prozodinė hierarchija apima ir mažesnius nei žodis vienetus – ritmines kategorijas – ir formuoja kalbos metrinę struktūrą: žodžio dalis, pėdas ir skiemenis ar moras, kuriuos lemia leksika ir ritmas (žr. (6)).
(6) fonologinis pasakymas
intonacinė frazė
fonologinė frazė fonologinė frazė fonologinis žodis fonologinis žodis
intonacinė frazė
skiemuo
Žodį sudarantys prozodinės sistemos vienetai (pėdos, skiemenys, moros) nėra šio tyrimo objektas, todėl jų skyrimas ir požymiai nebus išsamiai analizuojami, tik trumpai aptariami.
Kai kurių kalbų (pvz., japonų, Féry 2017, p. 51) prozodinėje sistemoje yra skiriamas minimalusis (pirminis žodis, anglakalbėje literatūroje žymimas ωmin) ir maksimalusis žodis (išvestinis žodis – dūrinys, priesaginis ar priešdėlinis vedinys, anglakalbėje literatūroje žymimas ωmax). Afiksai (taip pat ir dūrinių dėmenys) šiuo požiūriu gali būti kirčiui neutralūs (dažniausiai galūnės, daugelis priesagų) ir turintys įtakos kirčiui (tai būdinga prozodiškai savarankiškiems žodžiams su klitikais, ypač dūriniams, jie turi pagrindinį ir šalutinį kirtį, tą gali signalizuoti atviroji sandūra). Visos kalbos turi skiemenis ir jie yra kirčio ir tonų realizavimo vieta (anglakalbėje literatūroje vartojami terminai atitinkamai stress-bearing unit (SBU) ir tone-bearing unit (TBU)). Skiemenys grupuojami į pėdas, daugelyje kalbų pėdų pobūdis priklauso nuo kirčio vietos ir yra tarsi metrinės struktūros šablonas. Taigi žodžio kirtis pagal vietą klasifikuojamas į: ultima (...σσσ'σ), penultima (...σσ'σσ), antipenultima (...σ'σσσ), preantipenultima (...'σσσσ). Ritmas pagal pėdas gali būti: trochėjas ('σσ), jambas (σ'σ), daktilis ('σσσ), anapestas (σσ'σ), amfibrachis (σ'σσ).
Mažiausias prozodinės hierarchijos ritminio lygmens vienetas – mora. Jei skiemenį sudaro trumpasis balsis arba trumpasis balsis ir prataras, toks skiemuo yra vienmoris. Jei skiemenį sudaro ilgasis balsis, dvibalsis, balsis ir ištaras, tokie skiemenys laikomi dvimoriais. Prataro priebalsiai yra ekstramoriniai, jie siejami su skiemeniu, o ne su
mora, nes neturi įtakos nei skiemens svoriui, nei kiekybei (Ewen ir van der Hulst 2001).
Kalbose gali būti ir kiek kitokia morų struktūra ir kalbos morinė sistema (Gordon 2016).
Moros nėra aktualios kalboms, kuriose skiemenys nesiskiria svoriu ar trukme, o svarbios toms kalboms, kurių kirčiavimas priklauso nuo skiemens trukmės ar svorio.
Kiekvienas prozodinės hierarchijos vienetas turi centrinę dalį, kuri atlieka kulminatyvinę funkciją – branduolį, centrą, pagrindą: skiemens centro pagrindas – balsis arba dvibalsis, dvigarsis (retais atvejais sonantas), pėdos – stiprusis skiemuo (jis turi pagrindinį arba šalutinį kirtį), fonologinio žodžio – žodžio (kai kuriose kalbose pagrindinis) kirtis, tokiu kirčiu kirčiuotas skiemuo. Fonologinė frazė yra susijusi su sintakse, tad svarbiausias yra sintaksinio vieneto pagrindinis žodis, pvz., pažyminio ir pažymimojo žodžio junginyje pastarasis žodis yra centras. Kiekviena intonacinė frazė turi bent vieną toninį akcentą – jis yra šio vieneto centras – ir vieną pakraščio toną. Vadinasi, kulminatyvinė funkcija yra reikšmingas kriterijus skiriant hierarchinius vienetus.
Vienas iš svarbiausių klausimų, su kuriuo susiduria frazės fonologiją tiriantys mokslininkai: ar prozodiniai vienetai išsidėsto nuoseklia seka, o gal jiems būdingas hierarchiškas šakojimas (medžiai), tipiškas sintaksei. Didžioji dalis šiuolaikinių prozodinės fonologijos atstovų, kurie minimi šiame poskyryje, laikosi antrosios nuomonės. Taigi prozodiniams vienetams būdinga hierarchija gali būti atvaizduojama dendrograma (kaip ir sintaksėje).
Kitas aktualus klausimas: kokie fonologiniai reiškiniai turi įtakos prozodinių vienetų nustatymui. Paprastai kreipiamas dėmesys į a) morfemų sandūroje vykstančius procesus (sandhi): garsų asimiliaciją, ilginimą, trumpinimą, segmentų praleidimą, įterpimą ir kt., b) tonų pokyčius, c) ritmą (kirčių sangrūda naikinama prozodinių vienetų viduje, bet ne jų sandūroje), d) žodžio, frazės ar loginio kirčio buvimą.
Šioje vietoje labai svarbu atkreipti dėmesį į kelis aktualius dalykus. Fonologiniai (prozodiniai) vienetai, arba elementai, dėmenys (angl. phonological constituent), sudaro fonologinę (prozodinę) kalbos struktūrą, o fonologinis domenas (angl. phonological domain) apima sritį, kurioje veikia fonologinės taisyklės (plg. Roca ir Johnson 2000, p. 484). Taigi, nustatant prozodinius vienetus ir aprašant kalbos prozodinę sistemą, būtina kreipti dėmesį į patį domeną, jo pakraščius ir sandūras, nes pastariesiems būdingi skirtingi fonologiniai reiškiniai, kuriais remiantis galima identifikuoti prozodinius vienetus.
Trumpai apibendrinant galima pasakyti, kad prozodinė struktūra nėra tapati sintaksinei, o tik projektuojama remiantis sintaksine, pastaroji yra fiksuota, o prozodinis frazavimas – ne. Taigi numatytas domenas (sritis) gali būti laikomas prozodiniu vienetu, jei yra fonologinių taisyklių, siejamų su šiuo domenu. Todėl XX a. devintajame dešimtmetyje atsirado darbų (pradedant Mary E. Beckman ir Janet B. Pierrehumbert (1986)), kuriuose prozodinė sistema aprašoma remiantis intonacija, ši kryptis dar vadinama intonacine fonologija (angl. intonational phonology). Jos esmė tokia: prozodiniai vienetai nustatomi ir aprašomi remiantis intonacija ir trukme. Intonacija yra aukštų ir žemų tonų seka, tonai siejami arba su kirčiuotais skiemenimis, arba su prozodinio vieneto pabaiga ar pradžia. Vadinasi, atitinkamai prozodinių vienetų struktūra gali būti kitokia nei
prozodine hierarchija paremtoje metodikoje (žr. (7)): intonacinė frazė → vidinė frazė (angl. intermediate phrase) → žodis → skiemenys (svarbiausias yra kirčiuotas skiemuo), kurie siejami su atitinkamais tonais: T%, T-, T*.
Tačiau, kaip galima matyti iš (6) ir (7), sintakse ir intonacija paremtų prozodinių vienetų nustatymo metodikų rezultatas yra labai panašus: intonacinė frazė yra abiejose (sintakse paremtoje hierarchijoje kai kada dar vadinama didžiąja fraze), sintaksinės koncepcijos fonologinę (kai kada dar vadinamą mažąja) frazę intonacinėje atitinka vidinė ir (ar) akcentinė frazė, abiejose hierarchijose mažesni vienetai yra fonologinis žodis, pėda, skiemuo (arba mora). Vienintelis vienetas, kuris nėra fiksuojamas intonacinėje fonologijoje, – pasakymas.
(7)
intonacinė frazė
vidinė frazė
fonologinis žodis
skiemuo kirčiuotas skiemuo skiemuo
Esama idėjų, kad prozodinė sistema formuotina atsižvelgiant į centrus, branduolius (angl. prominence-based, plg. Frota ir kt. 2011): frazės ir loginis kirtis (pagrindinis akcentas, angl. nuclear accent) signalizuoja intonacinę frazę, akcentas (angl. accent) –akcentinę frazę, žodžio kirtis – fonologinį (prozodinį) žodį ir t. t. Šios sąsajos taikliai atspindėtos Frota ir jos kolegių darbe (2011), kurio pagrindu parengta 1 lentelė.
1 lentelė. Prozodinė hierarchija, paremta trimis principais
Sintaksinis principas Intonacinis principas Centro principas
intonacinė frazė intonacinė frazė frazės ar loginis kirtis
fonologinė / didžioji frazė vidinė frazė
klitikų grupė / mažoji frazė / prozodinė žodžių grupė akcentinė frazė akcentas
fonologinis (prozodinis) žodis prozodinis žodis kirtis
pėda pėda balsis
Sintaksinis principas Intonacinis principas Centro principas skiemuo skiemuo skiemuo mora mora
Remiantis aptartomis metodikomis nustatyti prozodiniai vienetai yra ir tam tikrų fonetinių procesų veikimo sfera, pvz., asimiliacijos, garsų trukmės pokyčių, artikuliacijos raiškumo, įtempimo ir kt.
Sintakse (dar vadinama taisyklėmis) grįsta metodika padeda prognozuoti prozodinį frazavimą (kaip gali būti frazuojama), bet negali nustatyti prozodinių vienetų, jei juose nevyksta fonetinių procesų. Intonacija grįsta metodika gali nustatyti prozodinį frazavimą (kaip konkretus kalbėjimo fragmentas yra sufrazuotas), bet negali jo prognozuoti. Centro principu pagrįsta metodika gana gerai nustato prozodinių vienetų kiekį, bet ne jų ribas. Todėl parankiausia yra sujungti visas metodikas ir, jomis remiantis, aprašyti kalbos prozodinę struktūrą.
2.4.2. Lietuvių kalbos prozodiniai vienetai ir jų hierarchija
Aprašydamas lietuvių kalbos sintaksę, Jonas Balkevičius (1963, p. 24) trumpai užsimena ir apie intonacinius ypatumus. Jo teigimu, intonacija „išskiria sakinį, kaip tam tikrą kalbos vienetą ir balso nuleidimu bei pauze parodo jo pabaigą. Ilgesnius ir sudėtingesnius sakinius intonacija pauzėmis ir balso ritmu padalija į sintagmas.“ Sintagma jis vadina intonacinį-prasminį kalbos vienetą, kurį sudaro žodis ar glaudų prasminį ryšį turinčių žodžių junginys. Kelių žodžių sintagmoje vienas žodis, dažniausiai paskutinis arba pirmas, pabrėžiamas – jis turi sintagmos kirtį, o vienas kurios nors sintagmos kirtis yra ir sakinio loginis kirtis.
Elzbieta Mikalauskaitė (1975, p. 82) rašė, kad sakinys „sudarytas iš tam tikrų ritminių žodžio grupių“, be kurių kalba būtų nuobodi, kiekviena ritminė grupė turi savo intonacinį judėjimą“.
Remiantis Jono Palionio apibrėžimu (1999, p. 147–148), sintagma yra sintaksinis žodžių junginys, t. y. „savarankiškų žodžių kompleksas, susijęs kokiu nors sintaksiniu ryšiu ir „neturi savarankiškos intonacijos“. Palionis akcentuoja sintaksinį (derinimą, valdymą ir šliejimą), bet ne predikatinį santykį (subjekto ir predikato, arba veiksnio ir tarinio), nes pastarieji sudaro sakinį, pvz., Studentas skaito yra sakinys, bet ne sintagma, o skaito knygą – sintaksinis junginys, sintagma.
Antanas Pakerys (2003, p. 231–233) vartoja terminus frazė ir sintagma. Frazė – tai sakinys, ištartas su tam tikra intonacija, ji yra minimalus šnekamosios kalbos vienetas. Sintagma – glaudų intonacinį ir prasminį ryšį turinčių žodžių junginys. Frazę sudaro viena ar daugiau sintagmų. Vienas sintagmos žodis pabrėžiamas, jis turi sintagmos kirtį.
Aleksas Girdenis (2003, p. 44–45) didžiausiu garsinės kalbos vienetu laiko pasakymą, susidedantį iš vieno ar daugiau sakinių, kurių garsinį karkasą galima laikyti fonologiniais sakiniais, arba fonologinėmis frazėmis, savo ruožtu susidedančių iš vieno ar daugiau fonologinių žodžių ir su jais tariamos intonacijos. Sintagmos terminą Girdenis (1999, p. 259) vartojo rašydamas intonacijos skyrelį „Lietuvių kalbos enciklopedijoje“.
Lietuvių kalbotyroje termino sintagma vartojimą greičiausiai skatino struktūrinės lingvistikos įsitvirtinimas (plg. sintagminiai ryšiai, sintagmatika). Vakarų intonologai (taip pat ir šiuolaikiniai fonologai), kaip matyti iš ankstesniame poskyryje aptartos prozodinės hierarchijos principų, tokio termino nevartoja. Todėl jo atsisakyta šioje knygoje ir toliau aptariama lietuvių kalbos prozodinė hierarchija, paremta ne tik Vakarų intonologų principais, bet ir terminija.
Remiantis XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios Vakarų fonologų darbais, prozodiniai vienetai gali būti identifikuojami pagal tokius keturis požymius, apibendrintus Carloso Gussenhoveno ir Haikeʼo Jacobso (Gussenhoven ir Jacobs 2005, p. 218–219):
a) fonetinius procesus ir jų galingumą vieneto viduje ir jų sandūroje: vieneto viduje gretimų garsų artikuliacija yra sklandesnė nei jų sandūroje, vienetų ribos neretai blokuoja kai kuriuos fonetinius procesus, pvz., paskutinis fonologinio žodžio (taip pat ir frazės) garsas paprastai yra ilgesnis, o pirmasis garsas neretai raiškiau artikuliuojamas;
b) vieneto pradžios ir pabaigos tonus, pvz., frazių ribas dažnai galima atpažinti pagal jų pabaigos tonus;
c) postleksinius – peržengiančiais žodžio ribas – fonologinius procesus, kuriuos lemia ne gretimi garsai, o jų pozicija žodyje, pvz., žodžių junginyje skanus gėrimas [skɐˈnʊs ¹ˈɡʲeːrʲɪmɐs] paskutinis pirmojo žodžio priebalsis [s] nėra derinamas (yra kietasis ir duslusis) prie tolesnio garso [ɡʲ];
d) tam tikrus sintaksinius ypatumus, susijusius su fonologija, būdingus griežtą žodžių tvarką turinčioms kalboms.
Vakarų fonologijoje jau įsitvirtinusios prozodinių vienetų sistemos, jų hierarchinių ryšių aprašas ir jo adaptavimas lietuvių kalbai pradedamas nuo didesnių nei žodis vienetų: fonologinės ir intonacinės frazių, pasakymo.
Fonologinę frazę (FF) galima sieti su sintakse, bet tai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Iggy Roca ir Wyn Johnson ( Roca ir Johnson 2000, p. 473–475) siūlo identifikuoti fonologinę frazę remiantis sintaksine struktūra. Jų siūlymą būtų galima taip trumpai referuoti (iliustruojant lietuviškais pavyzdžiais ir adaptuojant lietuvių kalbai): frazės labai patenkintas dovana paskutinis žodis gali būti neribotai pakeistas kitu, pvz., knyga, rašikliu, butu, automobiliu, pasiūlymu ir kt., o pirmasis žodis tokių galimybių turi mažiau – nelabai, visai, ne visai, nepaprastai, didžiai, visiškai. Fonologinės frazės branduolys – būtinoji dalis – yra sintaksinės konstrukcijos pagrindinis žodis (subjektas, predikatas, objektas, šiuo konkrečiu atveju – patenkintas) ir nedidelę keitimo įvairovę turintis žodis (jis nėra būtinas, analizuojamoje frazėje – labai), abi dalys gali būti sudarytos iš vieno ar daugiau žodžių: [labai patenkintas]FF [dovana]FF
Fonologinės frazės skyrimas turi būti pagrįstas ir fonologija, pvz., kirčių sangrūdos naikinimu frazės viduje, garsų asimiliacija ir pan.
Intonacinė frazė (IF) yra intonacinės melodijos realizavimo vieta. Vadinasi, intonacinei frazei būdingas intonacinis kontūras. Intonacinės frazės skyrimo kriterijai dar mažiau aiškūs nei fonologinės frazės, pastarąsias galima identifikuoti remiantis sintakse, o intonacinei frazei nustatyti reikia atsižvelgti į sintaksinius, semantinius, fonologinius kriterijus, be to, įtakos gali turėti ir individuali frazės realizacija. Roca ir Johnson (2000, p. 476–480) pateikia tokius intonacinės frazės identifikavimo kriterijus (taip pat adaptuojama lietuvių kalbai ir iliustruojama su lietuviškais pavyzdžiais):
1. Sintaksiniai kriterijai:
a) Intonacinę frazę gali sudaryti nuosekliai einančios fonologinės frazės, plg. anksčiau pateiktą pavyzdį:
b) Jeigu įsiterpia fonologinė frazė, ji sudaro atskirą intonacinę frazę ir tokiais atvejais jau yra hierarchiškas intonacinių frazių jungimas (intonacinė frazė negali įsiterpti į fonologinę frazę – nėra izomorfizmo tarp sintaksinių konstrukcijų ir intonacinių frazių), pvz.:
[[mano brolis]FF]IF
[[kaip suprantu]FF]IF
[[labai patenkintas]FF [gražia dovana]FF]IF
c) Intonacinė frazė gali būti skaidoma į mažesnes intonacines frazes, pvz., vienarūšės sakinio dalys:
[[brolis]FF [labai džiaugiasi]FF]IF
[[įdomia knyga]FF]IF
[[nuotraukų albumu]FF]IF
[[ir dovanų čekiu]FF]IF arba prijungiamasis sakinys:
[[brolis]FF [labai džiaugiasi]FF]IF
[[kad gavo]FF [įdomią knygą]FF]IF
2. Semantinis kriterijus: gretinimas, priešinimas paprastai signalizuoja naują intonacinę frazę ir jų jungimą hierarchiškai, pvz.,
[[brolis]FF [atėjo anksčiau]FF]IF
[[nei aš]FF]IF
3. Fonologinis kriterijus: intonacinės frazės paprastai atskiriamos pauzėmis, dažnai pasižymi paskutinių garsų ilginimu, be to, kuo ilgesnis fragmentas, tuo daugiau bus intonacinių frazių, pvz.,
[[vieną dieną]FF]IF
[[Šiaurės vėjui]FF]IF
[[ir Saulei]FF [besiginčijant]FF]IF
[[kuris iš jų]FF [stipresnis]FF]IF
[[pasirodė]FF] [[keliautojas]FF]IF
[[vilkintis apsiaustu]FF]IF
4. Realizavimo (angl. performance-based ) kriterijus susijęs su kalbėjimo tempu, kalbos atmaina (viešoji ar privati kalba) ir pan.: kuo lėčiau kalbama, tuo daugiau intonacinių frazių. Šis kriterijus – dar vienas (greta fonologinių) argumentas, patvirtinantis, kad nėra izomorfizmo tarp prozodinių vienetų ir sintaksinės struktūros, pvz., anksčiau minėtas pavyzdys [[brolis]FF [atėjo anksčiau]FF]IF[[nei aš]FF]IF labai greitai kalbant gali būti ištartas: [[brolis atėjo anksčiau]FF]IF[[nei aš]FF]IF.
Kai kuriose kalbose, pvz., korėjiečių, baskų, japonų, prancūzų (Gussenhoven 2004, p. 170–206; Jun 2005a; Gordon 2016, p. 250), yra skiriamas dar vienas prozodijos lygmuo – akcentinės frazės. Korėjiečių kalboje akcentinės frazės ir yra susijusios su tam tikra žodžio tonų seka – LHLH ir HHLH, kurios skiriasi tik pirmuoju tonu (L ar H), priklausančiu nuo pirmojo žodžio priebalsio. Antrasis šios sekos tonas dažnai asocijuojasi su kirčiu, nors žodžio kirčio korėjiečių kalboje nėra. Taigi akcentinės frazės skyrimas yra paremtas tonais ir (ar) kirčiu. Lietuvių kalboje kirtis yra fonologinio žodžio, o ne didesnio už jį vieneto ypatybė, todėl akcentinių grupių skyrimas neprasmingas.
Kai kuriuose darbuose (Gussenhoven ir Jacobs 2005, p. 229–230) skiriama klitikų grupė. Ją lietuvių kalboje būtų galima skirti tik tuo atveju, jei šios grupės viduje, t. y. tarp klitiko ir savarankiško žodžio, būtų kitokių sistemiškų fonetinių procesų nei žodžio viduje. Dabar šioje pozicijoje fakultatyviai pasitaikanti atviroji sandūra ar silpnas garsų derinimas, pvz., iš gėlių [ɪʒʲ‿ɡʲeː²ˈlʲu ː] / [ɪʃ ʲ‿ɡʲeː²ˈlʲu ː] / [ɪʃ ‿ɡʲeː²ˈlʲu ː], galimi ir priešdėlio bei šaknies, dviejų šaknų sandūroje, pvz., išgėrė [ɪʒʲ¹ˈɡʲeːrʲeː] / [ɪʃ ʲ¹ˈɡʲeːrʲeː] / [ɪʃ ¹ˈɡʲeːrʲeː], pusdienis [ˈpʊzʲdʲiɛnʲɪs] / [ˈpʊs ʲdʲiɛnʲɪs] / [ˈpʊs dʲiɛnʲɪs]. Šių reiškinių atsiradimą dažnai lemia kalbėjimo tempas, kalbos atmaina (neviešas kalbėjimas) ar kalbėtojo intencija (pvz., pabrėžiamas kuris nors svarbus žodis).
Fonologinis pasakymas (FP) sudarytas iš intonacinių frazių, jas sieja daugelis veiksnių: sintaksiniai (a), semantiniai (b), fonologiniai (trumpos pauzės5), pragmatiniai (adresanto ir adresato identifikavimas), pvz.,
a) [[[Skaitysi]FF [šitą knygą?]FF]IF
[[Ne]FF]IF]FP
b) [[[Neskaitysiu]FF [šitos knygos]FF]IF
[[Ji]FF [nuobodi]FF]IF]FP
Fonologinis pasakymas neretai (plg. Gordon 2016, p. 250) tapatinamas su rašytinės kalbos sakiniu. Vis dėlto, kaip matyti iš skyrimo kriterijų ir pavyzdžių, pasakymas gali peržengti sakinio ribas.
Į aptartą sistemą reikia įtraukti dar vieną – subfrazinių (angl. subphrasal, plg. Roca ir Johnson 2000, p. 483) – fonologinių elementų grupę, hierarchiškai žemesnio rango nei fonologinė frazė. Tai žodis ir jo sudedamosios dalys. Analizuojant fonologijos klausimus, žodis gali būti aprašomas ir skaidomas dvejopai: a) į morfemas, kurios svarbios nagrinėjant fonologines garsų derinimo taisykles, b) į skiemenis, pėdas, moras, jei pastarieji kalboje egzistuoja. Antroji klasifikacija paprastai laikoma žodžio vidine fonologine sritimi, tiesiogiai atliepiančia minėtą griežtą lygmenų hipotezę. Tačiau kai kuriais atvejais ar kai kuriose kalbose (jei morfemos, jų sandūros ypatybės ir kt. turi įtakos aukštesniam lygiui nei žodis) gali būti aktualu atsižvelgti ir į morfeminę struktūrą. Didžiausias subfrazinis vienetas yra fonologinis žodis (FŽ). Svarbiausias jo požymis yra kirtis, t. y. vieno skiemens išryškinimas. Gana dažnai, nors ne visada ir ne visose kalbose fonologinis žodis sutampa su leksiniu. Panagrinėkime vieną lietuvių kalbos pavyzdį: kẽturiasdešimt (žr. (8)).
(8) skaitvardis morfologinis vienetas
skaitvardis
skaitvardis
šaknis galūnė šaknis
ketur ias dešimt
FŽ FŽ fonologinis vienetas
Kitokia situacija yra su tokio tipo dūriniais, kaip pelėda, vynuogė ir pan. (žr. (9)). Šie žodžiai retai (ypač pelėda) tariami su šalutiniu kirčiu. Be to, skiemenuojant nepaisoma
5 Anglų kalboje vienas iš žymeklių, rodančių intonacinių frazių priklausymą tam pačiam fonologiniam pasakymui, yra „įkyrusis“ [ɹ] tarp intonacinių frazių.
morfemų ribų, pirmosios šaknies priebalsis tampa tolesnio skiemens prataru: pe-lė-da, vy-nuo-gė. Taigi nėra fonologinių priežasčių šiuos pavyzdžius laikyti dviem fonologiniais žodžiais (*[pel]FŽ[ėda]FŽ).
(9) daiktavardis morfologinis vienetas
šaknis šaknis galūnė
pel ėd a
FŽ fonologinis vienetas
Panaši situacija ir su lietuvių kalbos priešdėliniais žodžiais (ar žodžiais su priešdėliais). Jų atveju morfologinis (leksinis) ir fonologinis žodis taip pat sutampa, pvz., išėdos (žr. (10)). Jei skiemenuojant būtų išsaugomos morfemų ribos, priešdėlio priebalsis netaptų tolesnio skiemens prataru, priešdėlį iš- galima būti laikyti atskiru fonologiniu žodžiu (dar plg. an-ta-kis, a-tė-jo, u-žei-ti). Dabar nėra fonologinių priežasčių jį laikyti fonologiniu žodžiu, plg. *[iš]FŽ[ėdos]FŽ. Tokią interpretaciją remia ir priešdėlių są-, san-, sam- variantų, priklausančių nuo šaknies pirmojo garso, buvimas, pvz., sąrašas, sąauga, santvarka, sambrūzdis.
(10) daiktavardis morfologinis vienetas
veiksmažodis
priešdėlis šaknis galūnė
iš ėd os FŽ fonologinis vienetas
Iš generatyvinės fonologijos perspektyvos žvelgiant, kiekvienas aukštesnio rango fonologinis elementas susideda iš vieno ar daugiau žemesnio rango elementų: fonologinis pasakymas iš vienos ar daugiau intonacinių frazių, intonacinė frazė iš vienos ar daugiau fonologinių frazių ir niekas negali būti už jų ribų. Schemiškai tai gali būti taip apibendrinta: [[[...]FF[...]FF]IF [[...]FF]IF]FP. Net jei fonologinį pasakymą sudaro viena
intonacinė frazė, o pastarąją – viena fonologinė frazė, visi elementai turi būti nurodyti, pvz., [[[...]FF]IF]FP. Tokią hierarchiją lemia vadinamoji griežta sluoksnių hipotezė (angl. strict layer hypothesis, plg. Roca ir Johnson 2000, p. 482; Gussenhoven ir Jacobs 2005, p. 219–220 ir daugelyje kitų prozodinės fonologijos darbų), užtikrinanti griežtą prozodinio medžio lygmenų paisymą. Jos esmė tokia: n lygmens vienetas prozodinėje hierarchijoje yra tiesiogiai sudarytas iš n-1 vieneto (arba yra aukščiau už n-1 vienetą), nė vienas lygmuo negali būti peršoktas ar kitokia tvarka sudarytas, plg. anksčiau pateiktą ir išplėstą fonologiniais žodžiais pavyzdį: [[[[...]FŽ[...]FŽ]FF [[...]FŽ[...]FŽ[...]FŽ]FF]IF [[[...]FŽ]FF]IF]FP (žr. (11)).
Tačiau negalimas variantas, kai jungiami skirtingų lygmenų vienetai, t. y. n lygmeniui priklauso n-1 ir n-2 vienetai (anglakalbėje literatūroje tai vadinama sisterhood, plg. Frota ir Vigário 2018): [[[[...]FŽ[...]FŽ]FF [[...]FŽ[...]FŽ[...]FŽ]FF]IF [...]FŽ]FP (žr. (12)). Ši teorija draudžia vieno lygmens įsiterpimą į kitą: [[[[...]FŽ[...]FŽ]IF [[...]FŽ[...]FŽ[...]FŽ]IF]FF [...] FŽ]FP (žr. (13))
Tokia iš dalies teorinė (paremta tik kai kuriais fonologiniais ir intonaciniais procesais) lietuvių kalbos prozodinių vienetų hierarchijos analizė neatsako į kelis svarbius klausimus: kas yra pasakymas, intonacinė ir fonologinė frazės, koks jų santykis su iki šiol lietuvių kalbotyroje vartotais terminais – fraze ir sintagma. To priežastis – ne tik lietuvių kalbos intonacijos apskritai, bet ir sintaksinių vienetų fonologijos tyrimų stoka, t. y. kokie procesai vyksta tarp žodžių, priklausančių tai pačiai fonologinei frazei ir esančių tų frazių sandūroje, koks tų procesų intensyvumas, ar spontaninėje kalboje naikinama kirčių sangrūda fonologinės frazės viduje ir pan. Tik išsiaiškinus šiuos reiškinius, būtų galima apibendrinti, kokie yra lietuvių kalbos fonologinės frazės požymiai ir jų vaidmuo prozodinėje hierarchijoje.
2.5. Apibendrinimas
Intonacija yra kalbos melodija, sukuriama gerklose ir išreiškiama tonine struktūra. Ji gali būti nagrinėjama fonetiškai (pagrindinio tono dažnis, intensyvumas ir kt.) ir fonologiškai (pagal funkcijas: klausimas ar teiginys, loginis kirtis ir pan.). Svarbiausias fonetinis intonacijos požymis – pagrindinio tono dažnis. Tačiau ne visi jo ypatumai, pokyčiai, pvz., susiaurėjęs diapazonas, signalizuojantis liūdesį, individualus kalbėtojo balso aukštis ir kt., priklauso intonacijai. Nuo emocijų, individualių kalbėtojo ypatybių nepriklauso nei žodžio ar loginio kirčio vieta ir jų požymiai, nei frazių ribos ir jų tipai (klausimas, teiginys, skatinimas ir pan.). Vadinasi, tie patys fonetiniai požymiai gali žymėti gramatinius ir negramatinius (paralingvistinius) kalbos ypatumus. Taigi realioje kalboje intonacija persidengia su emocijų raiška, nes ir viena, ir kita reiškiamos tais pačiais akustiniais požymiais (intensyvumu, pagrindiniu tonu, trukme).
Iš šiame skyriuje trumpai aptartų intonacijos fonologijos aprašymo ir tyrimo krypčių – britiškosios mokyklos, optimalumo teorijos ir autosegmentinės-metrinės fonologijos – kaip teorinė prieiga pasirinkta pastaroji. Pasirinkimas grįstas ne tik šios krypties populiarumu, tyrimų gausa (jau galimi tipologiniai gretinimai), bet ir gana nesudėtingu tono vizualizavimu, kuris yra parankus ir rengiant didesnės apimties garsynus. To beveik būtų neįmanoma padaryti remiantis kitomis dviem kryptimis. Optimalumo teorija gali būti neblogas įrankis analizuojant ir aprašant kai kuriuos vartotojų pasirinkimus,
bet ji niekaip nesieja garso su jo tekstine perraša. Taigi empirinės medžiagos patikra ir įžvalgų pagrįstumo verifikavimas ribotas.
Sintakse paremta prozodinės hierarchijos nustatymo metodika gali būti pravarti teoriškai prognozuojant frazavimo principus, tačiau, kaip sufrazuota realios rišlios kalbos atkarpa, gali rodyti tik intonaciniai požymiai (intonacija plačiąja prasme), o kiek prozodinių vienetų yra atkarpoje, signalizuoja kulminatyvinę funkciją atliekantys tų vienetų centrai. Vis dėlto realioje kalboje esama intonacinių fragmentų, kurie neturi ryškiomis psichoakustinėmis ypatybėmis pasižyminčio centro.
Lietuvių fonologijoje stokojama prozodinės hierarchijos tyrimų, dėl šios priežasties įvairuoja ir terminų vartosena. Šiuo lietuvių kalbos intonacijos tyrimo etapu garsinė kalba skaidytina žemėjančiomis pakopomis į: intonacinę frazę (centras – loginis arba frazės kirtis) → vidinę frazę (ji dažnai neturi fonetiškai ryškaus centro, o, jei ir turi, gali būti tik frazės kirtis) → fonologinį žodį (jo centras – kirčiuotas skiemuo). Šioje knygoje frazių skirtis grindžiama Antano Pakerio (2003, p. 231–233) suformuluotu jų apibūdinimu, bet pasirenkami intonacinės fonologijos terminai: intonacinė frazė – tai sakinys, ištartas su tam tikra intonacija, vidinė frazė – glaudus intonacinį ir prasminį ryšį turinčių žodžių junginys. Tokį pasirinkimą skatina ir autosegmentinė-metrinė fonologija, kurios principais šioje knygoje remiamasi daugelyje su fonologija susijusių klausimų, ir intonuoto garsyno rengimo patirtis (būtent taip frazuojama minėtame garsyne). Tačiau ateityje reikėtų išsamiai tirti sintaksės ir intonacijos bei intonacinės ir vidinės frazių, taip pat ir subfrazinių vienetų santykius lietuvių kalboje.
3. Loginis (prasminis) ir frazės kirtis
3.1. Įvadinės pastabos
Informacijos struktūra diskurse daro įtaką fonetinėms kalbos ypatybėms. Vienas iš šios įtakos pavyzdžių – kalbėtojo požiūriu svarbios informacijos pabrėžimas. Ši informacija yra kalbėtojo dėmesio centre (Crystal 2004). Kalbėtojui gali būti svarbi visa frazė (anglakalbėje literatūroje tai vadinama broad focus), nes ji visa perteikia naują informaciją, pvz., atsakymas į klausimą Kas atsitiko? – Kažkas išdaužė langą. Kalbėtojas gali sutelkti dėmesį į vieną žodį (angl. narrow focus), pvz., atsakymas į klausimą Kas išdaužė langą? – Jonas išdaužė langą arba Langą išdaužė Jonas. Pirmuoju atveju frazės fonetinės savybės paprastai būna gana neutralios. Antruoju atveju pabrėžti frazės vienetai (žodžiai ar jų junginiai) dažnai realizuojami su didesnėmis artikuliacinėmis pastangomis, jie yra ilgesni, pasižymi didesne amplitude ir ryškesniu balso aukščio nuokrypiu (Sluijter 1995; Heldner 2003; Xu ir Xu 2005; Jeon ir Nolan 2017; Wang ir Féry 2018; Destruel ir Féry 2020 ir kt.). Be to, kitų kalbų tyrimai rodo, kad kaip alternatyvios ar papildomos pabrėžto žodžio ypatybės gali būti pagrindinio tono kreivės formos ir lygių pokyčiai (Avesani ir Vayra 2003; Ambrazaitis ir Frid 2014), priegaidė (Campbell 1995; Ambrazaitis ir Frid 2014), spektrinė informacija ( Baumann ir kt. 2007). Šiame tyrime stengtasi aprėpti beveik visas užsienio autorių minimas ypatybes, išskyrus priegaides.
Intonacinėje fonologijoje (pvz., Jun 1996) kalbos skirstomos į dvi grupes: a) vienose dominuoja prozodinis centras (angl. head-prominence), pvz., anglų, vokiečių, b) kitose –prozodinių vienetų pakraščiai (angl. edge-prominence), pvz., prancūzų, korėjiečių, japonų. Pirmosios grupės kalbose pagrindinis toninis akcentas (angl. nuclear pitch accent) žymi pabrėžtąjį žodį. Antrojo tipo kalbose frazavimas žymi pabrėžtą žodį: būtent juo pradedama nauja frazė korėjiečių, japonų kalbose arba baigiama frazė čevų (arba čičeva, angl. Chichewa) kalboje.
Lietuvių kalbotyroje frazės ir loginis kirtis ne tik mažai tirtas, bet turi kiek kitokias įvardijimo ir apibrėžimo tradicijas – vartojami terminai sintagmos, frazės, loginis kirtis Vis dėlto reikia pripažinti, kad šių terminų vartojimas gana ilgai įvairavo ir dabar dar nėra iki galo nusistovėjęs. Savaime suprantama, tam turi įtakos išsamių šio reiškinio tyrimų stygius: beveik netiriama, nėra poreikio ir išgryninti terminiją.
Jonas Balkevičius (1963, p. 23) loginiu kirčiu laikė vieno kurio žodžio pabrėžimą „aukščiausiu ir labiausiai sustiprintu balsu“.
Valerija Vaitkevičiūtė (1965, p. 127) minėjo: a) sakinio, arba logikos, kirtį – vieno ar kelių sakinio žodžių, į kuriuos turi būti atkreiptas ypatingas dėmesys, pabrėžimą, b) sintagmos kirtį – vieno ar kelių sintagmos žodžių pabrėžimą, c) žodžio kirtį – vieno skiemens išskyrimą „iš kitų žodžio skiemenų stipresniu balsu bei aukštesniu tonu“. Vėlesniame darbe Vaitkevičiūtė (1997, p. 243–258) jau kalba tik apie loginį kirtį ir pateikia tokį jo apibrėžimą: „Loginiu kirčiu vadinamas svarbiausio žodžio ar žodžių junginio pabrėžimas sakinyje tam tikromis intonacinėmis priemonėmis“ ( Vaitkevičiūtė 1997, p. 243; Vaitkevičiūtė 2001, p. 157). Atrodo, kad loginį kirtį laiko intonacinės, ne vidinės
frazės atributu, nes minimas sakinys, kuris paprastai yra intonacinės frazės ekvivalentas rašytinėje kalboje. Vaitkevičiūtė kiek plačiau aptaria leksines ir gramatines loginio kirčio raiškos priemones ir tik trumpai pamini fonetines. Prie pirmųjų priskiria ( Vaitkevičiūtė 1997, p. 243–257): a) priešpriešą žyminčius žodžius (dažnai žodžių junginiai su neiginiu ne), b) tam tikrus išskiriamuosius žodžius, pvz., įvardžius viskas, visas, niekas ir kt., prieveiksmius visai, visur ir kt., dalelytes juk, gi, net ir kt., c) kai kuriuos įvardžius ir prieveiksmius, pvz., toks, koks, šitoks, taip, kaip, šitaip, tiek, kiek ir kt., d) žodžių tvarką: sakinio pradžioje ar pabaigoje loginis kirtis yra stipresnis už kitoje pozicijoje pavartotą. Aptardama fonetines loginio kirčio ypatybes, autorė nurodo, kad jis dažniausiai reiškiamas ne viena kuria nors ypatybe, o kelių priemonių sąveika ( Vaitkevičiūtė 1997, p. 257). Svarbiausios fonetinės loginio kirčio ypatybės, anot Vaitkevičiūtės (1997, p. 257–258), sutelktos kirčiuotame skiemenyje: jis pasižymi stipresne kalbos padargų įtampa, nuo kurios priklauso skiemens centro trukmė, nors santykinė loginį kirtį turinčio žodžio garsų trukmė gali pailgėti ir dėl tempo, nes pabrėžiamas žodis gali būti lėčiau ištariamas. Be to, loginis kirtis gali būti išskiriamas ar atskiriamas neilgomis pauzėmis. Elzbieta Mikalauskaitė (1975, p. 81) teigė, kad sakinio „kirtis yra ir fonetinis, ir loginis-semantinis“. Terminas semantinis yra gana taiklus ir gal be reikalo neįsitvirtino lietuvių kalbotyroje. Mikalauskaitė (1975, p. 81) užsimena apie fonetines tokio kirčio ypatybes: tam tikras žodis ar žodžių grupė sakinyje tariami aukštesniu arba žemesniu balsu, t. y. pabrėžiami. Pasiremdama pavyzdžiu, autorė trumpai aptaria, nuo ko priklauso aukštesnis ar žemesnis balsas: paskutinį sakinio žodį ir aplinkybes linkstama ištarti žemesniu tonu, o kiti žodžiai ar jų grupės pabrėžiami aukštesniu tonu. Taigi pabrėžimas nebūtinai realizuojamas aukštesniu balsu.
„Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos“ „Fonologijos“ ir „Morfonologijos reiškinių“ skyrių autoriai Kazimieras Garšva ir Aleksas Girdenis (1994, p. 37–38) aptarė tik žodžio kirtį. Skyriaus „Modaliniai sakinių tipai“ autorė Elena Oginskienė (1994, p. 574–581) nei įvardija, nei išsamiau aptaria, tik pamini: a) „Tiesioginiai sakiniai paprastai tariami ramiu vidutinio garsumo tonu kiek pakeliant balsą ties reikšmingiausiu sakinio žodžiu“ (p. 574); b) „Klausiant intonacija pabrėžiamas žodis, žymintis kalbėtojui nežinoma ar abejotiną dalyką“ (p. 578); c) „Šaukiamieji sakiniai paprastai sakomi pakeltu tonu, ryškiai pabrėžiant svarbiausius žodžius“ (p. 580).
Antanas Pakerys monografijoje „Lietuvių bendrinės kalbos prozodija“ (1982) vartoja frazės kirčio terminą. Jo tyrimo rezultatai rodo, kad frazės kirčiu pabrėžtų žodžių balsiai ir dvibalsiai ilgesni negu analogiškoje, bet neakcentinėje tvirtinamųjų ir klausiamųjų frazių vietoje ištartų žodžių atitinkami garsai ( Pakerys 1982, p. 114); „aukščiausiu tonu tariami tvirtinamųjų frazių akcentinėje pozicijoje pavartotų žodžių kirčiuotų skiemenų branduoliai“ ( Pakerys 1982, p. 118–119); „ir tvirtinamosiose, ir klausiamosiose frazėse pabrėžtų žodžių kirčiuoti balsiai yra intensyvesni už analogiškoje vietoje ištartų, bet nepabrėžtų žodžių kirčiuotus balsius“ ( Pakerys 1982, p. 129). Labai reikšmingas apibendrinimas, kad tariant skirtingos akcentinės struktūros žodžius, frazės kirtis pasireiškia nevienodai ( Pakerys 1982, p. 115).
Pakerys „Lietuvių bendrinės kalbos fonetikos“ vadovėlyje (2003, p. 232–234) skiria dvejopo pobūdžio neleksinius kirčius: a) sintagmos kirtį: „<v>ienas sintagmos žodis (dažniausiai paskutinis) esti kiek labiau pabrėžiamas, išryškinamas. Jis yra sintagmos branduolys“ ( Pakerys 2003, p. 232); b) loginį kirtį – vieno frazės žodžio pabrėžimas. Be to, priduriama, kad kartais loginis kirtis vadinamas frazės kirčiu ( Pakerys 2003, p. 233). Pabrėžtų žodžių kirčiuoti skiemenys yra intensyvesni už analogiškoje frazės vietoje ištartų nepabrėžtų žodžių kirčiuotus skiemenis ( Pakerys 2003, p. 233).
Sintagmos kirčio terminą, paminėdamas, kad šis kirtis kartais vadinamas loginiu, Aleksas Girdenis (1999a, p. 259) vartojo rašydamas intonacijos skyrelį „Lietuvių kalbos enciklopedijoje“.
Bonifacas Stundžia (2009, p. 19), be žodžio kirčio, mini frazės, sakinio, loginį kirtį, bet kiek išsamiau aptaria frazės ir loginį kirtį. Pirmasis paprastai išryškina galinį frazės žodį, tokia frazė yra neutrali. „Norėdami frazę padaryti žymėtą, t. y. suteikti frazei papildomų prasmių, savitą kontekstinę „aurą“, galime išryškinti, išskirti bet kurį frazės žodį. Toks ypatingas atskiro žodžio frazėje ar sakinyje išryškinimas, akcentinis išskyrimas tradiciškai vadinamas loginiu kirčiu“ (Stundžia 2009, p. 28–29). Vadinasi, frazės kirčio pozicija fiksuota, o loginio kirčio – laisva. Anot Stundžios (2009, p. 29), „žodžio kirčio lygmenyje frazės kirtis atitiktų fiksuotą kirtį, o loginis kirtis – laisvąjį kirtį“. Vis dėlto neaišku, ką autorius vadina fraze – intonacinę ar vidinę frazę (sintagmą).
Pastabų apie loginio kirčio įtaką pagrindinio tono pokyčiams galima rasti ir parengiamuosiuose intonacijos tyrimuose ( Kazlauskienė ir Sabonytė 2018). Straipsnyje vartojami terminai phrase accent, focused word, focal position. Naujausius eksperimentus panašia tema atliko Regina Sabonytė ir Yonatanas Goldshteinas (Sabonytė ir Goldshtein 2021). Jų tyrimų rezultatai rodo, kad pagrindinis tonas ir trukmė gali būti loginio kirčio rodiklis. Šiame angliškai parašytame straipsnyje frazės kirtis vadinamas postlexical stress, siekiant jį atskirti nuo žodžio (leksinio) kirčio.
Tiesiogiai loginiam kirčiui skirtų darbų vos keli ir tarp jų chronologiškai labai didelis laiko tarpas. Vincas Pukelis (1974) lygino pabrėžtų žodžių (straipsnyje vartojamas terminas frazės kirtis) kirčiuotus, prieškirtinius ir pokirtinius skiemenis tikrinamuosiuose klausimuose6 ir padarė išvadą, kad pagrindinis tonas ir intensyvumas yra kintantys ir negali signalizuoti frazės kirčio. Jo teigimu ( Pukelis 1974, p. 201), tikrinamuosiuose tvirtinamuosiuose klausimuose pagrindinis tonas ir intensyvumas yra didesni kirčiuotuose nei gretimuose nekirčiuotuose skiemenyse; neutraliuose klausimuose pagrindinis tonas ir intensyvumas yra mažesni kirčiuotuose nei gretimuose nekirčiuotuose skiemenyse, aukščiausio pagrindinio tono ir intensyvumo yra pokirtiniai skiemenys; numanomuose klausimuose pabrėžto žodžio kirčiuoto skiemens pagrindinis tonas yra aukštesnis nei prieškirtinio ir žemesnis nei pokirtinio skiemens, intensyvumas tokiuose klausimuose labai įvairuoja. Tariant pabrėžtą žodį, tempas lėtėja ir pabrėžto žodžio ir skiemenų trukmė yra didesnė už nepabrėžto žodžio; be to, labiau pailgėja priebalsiai nei balsiai ( Pukelis 1974, p. 205). Tačiau frazės kirčio rodiklis gali būti tik viso žodžio
6 Apie klausiamųjų sakinių klasifikaciją žr. 4.4 poskyryje.
trukmė, nes skiemenų trukmė gali varijuoti ( Pukelis 1974, p. 206). Jis iškėlė hipotezę, kad frazės kirčio rodiklis gali būti kirčiuoto skiemens kokybė ( Pukelis 1974, p. 206).
Rūta Kazlauskaitė (2015), išanalizavusi frazės ir loginio kirčio skirtumus ir santykį informaciniuose tekstuose7, daro tokias pagrindines išvadas: „Frazės kirtis, neutralus žodžio išryškinimas, žymi frazės pabaigą: fonetiškai organizuoja frazę, kartu su pauzėmis parodo jos ribas. <...> Loginis kirtis yra semantinių santykių tekste išraiška ir kartu fonetinės teksto struktūros elementas. Šis kirtis nefiksuotas, informaciniuose tekstuose jis atlieka kontrasto funkciją. <...> Loginį kontrastyvųjį kirtį gaunantys žodžiai arba įvardija realiją, arba parodo kokį dalyką kalbamajame kontekste kaip išskirtinį, ypatingą. Abiejų frazėje funkcionuojančių kirčių: frazės ir loginio – įprastinė vieta yra informatyvioji, reminė, frazės dalis“ ( Kazlauskaitė 2015, p. 47–48).
Iš Kazlauskaitės (2015) tyrimo matyti, kad loginis kirtis yra susijęs su aktualiąja skaida, t. y. teksto skaidymu į žinomą (seną) ir naują informaciją – temą ir remą. Toks skaidymas paprastai remiasi situacija ar ankstesniu kontekstu, o kaip viena iš raiškos priemonių (greta konektorių, žodžių tvarkos ir intonacijos) yra ir frazės ar loginis kirtis, kurie dažniausiai yra remoje. Tema paprastai eina prieš remą, nors kalbose, kurioms būdinga gana laisva žodžių tvarka, galimas žodžių tvarkos pakeitimas, inversija. Tokiais atvejais remą rodys loginis kirtis ir intonacija, pvz., sakiniuose Petras supykdė dėdę ir Dėdę supykdė Petras, ištartuose nepabrėžiant kurio nors žodžio, rema bus atitinkamai dėdę ir Petras. Tačiau abu sakiniai gali būti ištarti su rema sakinio pradžioje, tuomet bus pabrėžti pirmieji žodžiai: Dėdę supykdė Petras ir Petras supykdė dėdę.
Šiame darbe sinonimiškai vartojama pabrėžtas žodis ir loginis kirtis, pastarąjį galima būtų vadinti prasminiu kirčiu. Vis dėlto nuspręsta vartoti jau tradiciniu lietuvių kalbotyroje tapusį terminą – loginis kirtis. Jis gana nuoseklus greta neutralaus frazės kirčio. Taigi kiekviena intonacinė frazė turi prozodinį centrą – frazės ar loginį kirtį. Frazės kirtį turinti frazė yra nežymėtasis intonacijos vienetas, šio kirčio vieta pastovi –frazės pabaiga. Loginį kirtį turinti frazė – žymėtoji, gali būti aktualus ir pabrėžtas bet kuris frazės žodis, nuo to priklauso frazės semantiniai atspalviai. Realioje neutralioje kalboje greičiausiai vyrauja frazės kirčiai, semantikai neturintys esminės įtakos. Loginį kirtį turinčioms frazėms labai svarbus kontekstas, nes tik jis gali pagrįsti konkretaus žodžio pabrėžimo intenciją.
Dalis šiame skyriuje aprašomo tyrimo rezultatų publikuota angliškai parašytame straipsnyje ( Kazlauskienė ir Dereškevičiūtė 2022), ten vartotas įprastas anglakalbėje literatūroje terminas narrow focus
Šios tyrimo dalies tikslas – nustatyti bendruosius loginio ir frazės kirčio fonetinės realizacijos ypatumus. Būtina pabrėžti, kad loginio kirčio semantiniai aspektai (emfatinis, kontrastyvusis – jie aptarti Kazlauskaitės (2015) straipsnyje) ir santykis su leksinėmis raiškos priemonėmis (priešprieša ko nors kam nors, tam tikri išskiriamieji žodžiai, kai kurie įvardžiai, prieveiksmiai) ar žodžių tvarka nėra šio tyrimo objektas. Pastaruosius dalykus išsamiai aprašė Vaitkevičiūtė (1997, p. 243–257).
7 Ši medžiaga, kartu su kito pobūdžio įrašais, naudojama ir mūsų tyrime.
3.2. Tyrimo metodika
Frazės ir loginio kirčio fonetinių požymių analizei pasirinkta dvejopo pobūdžio medžiaga: a) diktoriai turėjo sąmoningai pabrėžti kurį nors žodį (jie buvo pabraukti įrašams parengtuose tekstuose) ir b) diktoriai neįpareigoti sąmoningai pabrėžti žodžių. Pirmajam eksperimentui keturi gimtakalbiai vyrai diktoriai 3–5 kartus perskaitė sakinius su loginiu kirčiu skirtingose sakinio vietose8: Šiandien dirbome keturias valandas. Vadovas sakė, kad dabar jau galime eiti namo, o rytoj susirinksime tuo pačiu metu.
Stengtasi parengti tokį tekstą, kuris būtų emociškai neutralus (todėl keturias, o ne aštuonias valandas, vadovas, o ne viršininkas, susirinksime, o ne turite, reikia ateiti ir pan.).
Segmentavimas ir analizė atlikti Praat programa.
3.3. Suvokimo eksperimentas
Prieš akustinių koreliatų analizę atliktas suvokimo eksperimentas, kuriame dalyvavo 13 gimtakalbių lietuvių (Lietuvių filologijos ir leidybos programos studentų), kurių prašyta pabraukti pabrėžtus žodžius. Eksperimento tikslas – išsiaiškinti, ar kalbos vartotojai atpažįsta loginį kirtį. Dalyviams buvo pateikta 12 įrašų iš tiriamosios medžiagos (po 3 sakinius kiekvieno diktoriaus, įrašai sumaišyti), kuriuose buvo pabrėžti vis kiti žodžiai. Kaip galima matyti 2 lentelėje, eksperimento dalyviai gerai atpažino pabrėžiamus žodžius (teisingų atsakymų vidutiniškai 85 %). Geriausiai atpažinti prieveiksmiai ar junginiai su jais (šiandien [²ˈʃʲɛnʲˑdʲiɛn], kad dabar [kɐ‿dɐ²ˈbɐrˑ], o rytoj
8 Pabrėžti žodžiai rašomi laužtiniuose skliaustuose su nuoroda LOG. Semantiškai ir gramatiškai numatomos vidinių frazių ribos žymimos |. Pažymėtos vidinių frazių ribos įrašuose daugeliu atvejų sutapo. Frazės kirtį turintys žodžiai rašomi su nuoroda FR.
[oː‿rʲiː¹ˈtoːɪ ]), įvardis keturias [²ˈkʲæːtʊrʲɛs] ir modalumą žymintis veiksmažodis jau galime [(jɛʊ‿)²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ]. Tokie žodžiai ir realioje kalboje gali būti pabrėžiami, tą lemia jų semantika. Tikėtasi, kad taip pat lengvai bus atpažįstamas ir loginį kirtį turintis tuo pačiu [tuɔ‿pɐˈʧʲʊ ], bet čia rezultatai kitokie. Prasčiausiai atpažinti loginį kirtį turintys vadovas [ʋɐ²ˈdoːʋɐs] ir susirinksime [sʊsʲɪ²ˈrʲɪŋˑksʲɪmʲɛ]. Tokiam rezultatui, matyt, turėjo įtakos šių žodžių semantika, nes kitų priežasčių, rodos, nėra.
2 lentelė. Suvokimo eksperimento rezultatai (%)9
Tikėtasi, kad bus lengviau atpažįstami pirmajame skiemenyje kirčiuoti žodžiai, jie paprastai aiškiau artikuliuojami, bet tai nepasitvirtino, plg. keturias [²ˈkʲæːtʊrʲɛs] ir o rytoj [oː‿rʲiː¹ˈtoːɪ ] (abu 98 %), šiandien [²ˈʃʲɛnʲˑdʲiɛn], jau galime [(jɛʊ‿)²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ] ir kad dabar [kɐ‿dɐ²ˈbɐrˑ] (visi trys 94 %). Rezultatai nerodo ir pozicijos frazėje įtakos atpažinimui, plg. pirmasis frazės žodis šiandien [²ˈʃʲɛnʲˑdʲiɛn] atpažintas 94 %, o vadovas [ʋɐ²ˈdoːʋɐs] – 75 %.
3.4. Loginio kirčio akustiniai požymiai
Tyrimu siekiama patikrinti hipotezę: svarbiausi pabrėžto žodžio požymiai koncentruojami kirčiuoto skiemens centre ir tie požymiai yra susiję su intensyvumu, pagrindinio tono dažniu, trukme ir kokybe. Todėl didžiausias dėmesys sutelktas į keturis loginį kirtį turinčio žodžio kirčiuoto skiemens centro pagrindinio tono dažnio ir intensyvumo parametrus (vidurkį, minimumą, maksimumą, diapazoną), trukmę, balsių pirmąją (F1) ir antrąją (F2) formantes bei įtempimą. Tačiau neapsiribota tik kirčiuoto skiemens analize, nagrinėti ir prieškirtinių bei pokirtinių skiemenų požymiai, tempas, pauzės. Savaime suprantama, intensyvumo matavimas sudėtingas, nes šis akustinis parametras jautrus įvairiems šalutiniams veiksniams (foniniam aplinkos triukšmui, atstumui tarp garso šaltinio ir mikrofono ir pan.). Tačiau stengtasi šiuos veiksnius suvaldyti: įrašai daryti profesionalioje garso įrašų studijoje, išlaikytas vienodas atstumas tarp mikrofono ir burnos.
9 Procentai rodo, kaip dažnai žodis atpažintas kaip turintis loginį kirtį.
3.4.1. Kirčiuoto skiemens centro ypatybės
Loginį kirtį turinčių ir jo neturinčių žodžių analizės rezultatai rodo, kad kirčiuotų skiemenų pagrindinio tono vidurkis yra vidutiniškai 1,2 karto aukštesnis pabrėžtuose žodžiuose (žr. 3 lentelę). Kiek daugiau nei pusės tirtų porų (išskyrus [æː] ir [ɑː] žodyje galime [²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ], dvigarsių [ɐrˑ], [ɪŋˑ]) vidurkio skirtumas yra statistiškai reikšmingas10. Pagrindinio tono minimumas labai įvairuoja: keturiose iš dešimties porų jis yra šiek tiek aukštesnis nepabrėžtų žodžių pavyzdžiuose (kad dabar [kɐ‿dɐ²ˈbɐrˑ] ir susirinksime [sʊsʲɪ²ˈrʲɪŋˑksʲɪmʲɛ]) arba beveik lygus abiejuose (keturias [²ˈkʲæːtʊrʲɛs] ir tuo pačiu [tuɔ‿pɐˈʧʲʊ ]), kitose porose minimumas šiek tiek aukštesnis pabrėžtuose žodžiuose. Iš visų pavyzdžių tik [ɐrˑ] poroje minimumo skirtumas statistiškai reikšmingas. Tokie rezultatai leidžia manyti, kad pagrindinio tono minimumas nėra loginio kirčio požymis.
Pagrindinio tono maksimumas visada didesnis (vidutiniškai 1,2 karto) pabrėžtuose žodžiuose, nors pavyzdžiuose su [ɪŋˑ] (susirinksime [sʊsʲɪ²ˈrʲɪŋˑksʲɪmʲɛ]) ir [æː] (keturias [²ˈkʲæːtʊrʲɛs]) šis skirtumas nedidelis ir (priešingai nei kitų žodžių) statistiškai nereikšmingas.
Pabrėžtų žodžių kirčiuotų skiemenų pagrindinio tono diapazonas visada (vidutiniškai 2,6) platesnis už nepabrėžtų, kai kuriais atvejais jis yra 3–4 kartus ([ɛnʲˑ] žodyje šiandien [²ˈʃʲɛnʲˑdʲiɛn], [ɪr] – dirbome [¹ˈdʲɪrboːmʲɛ], [ɐrˑ] – kad dabar [kɐ‿dɐ²ˈbɐrˑ], [oː] – vadovas [ʋɐ²ˈdoːʋɐs]) ar šešis kartus ([ʊ ] žodyje tuo pačiu [tuɔ‿pɐˈʧʲʊ ]) platesnis. Platesnį diapazoną lemia ryškus maksimumo padidėjimas, nes, kaip parodė rezultatai, minimumas mažai keičiasi. Todėl galima tikėtis, kad pabrėžtų žodžių kirčiuotiems skiemens būdingi tarpusavyje susiję požymiai: aukštesnis pagrindinio tono vidurkis, kurį, kaip ir diapazoną, lemia didesnis maksimumas. Nepastebėta kokių nors pagrindinio tono požymių ryškumo sąsajų su kirčiuoto skiemens vieta (plg. gana aukštais pagrindinio tono parametrais pasižymintys pirmajame skiemenyje kirčiuoti šiandien [²ˈʃʲɛnʲˑdʲiɛn], dirbome [¹ˈdʲɪrboːmʲɛ] ir paskutiniame skiemenyje kirčiuotas tuo pačiu [tuɔ‿pɐˈʧʲʊ ]) ar skiemens centrą sudarančiais garsais (plg. aukštais pagrindinio tono parametrais pasižymintis kirčiuotas dvigarsis šiandie n [²ˈʃʲɛnʲˑdʲiɛn] ir vienbalsis vadovas [ʋɐ²ˈdoːʋɐs]).
3 lentelė. Kirčiuotų skiemens centrų pagrindinis tonas11
Tiriamasis žodis
[²ˈʃʲɛnʲˑdʲiɛn]N
[²ˈʃʲɛnʲˑdʲiɛn]LOG
[¹ˈdʲɪrboːmʲɛ] N
[¹ˈdʲɪrboːmʲɛ]LOG
(±50)
(±29)
10 Čia ir toliau reikšmingumo lygis 0,05, vertinta t-test.
(±54) 55
11 [ ]N – nepabrėžtas žodis, [ ]LOG – pabrėžtas žodis, diapazonas – skirtumas tarp maksimumo ir minimumo.
Tam tikrų polinkių atskleidė ir pagrindinio tono kreivių analizė. Nepabrėžtuose žodžiuose vyrauja nekintantys, vieno lygio tonai, sudarantys beveik tris ketvirtadalius tirtų pavyzdžių: L* – kirčiuoto skiemens tonas nekintantis žemas (49 %, tipiški pavyzdžiai pateikti 1 priedo 1–3 paveiksluose), H* – kirčiuotame skiemenyje yra nekintantis aukštas tonas (28 %), LH* – tonas kyla kirčiuotame skiemenyje, jame pasiekiamas maksimumas (19 %), L*H – tonas kyla kirčiuotame skiemenyje, maksimumą pasiekia pokirtiniame skiemenyje (4 %).
Pabrėžtų žodžių kirčiuotiems skiemenims būdinga kiek didesnė tonų įvairovė, tiriamojoje medžiagoje rasti penkeriopi skiemenys: LH* – tonas kyla kirčiuotame skiemenyje, jame pasiekiamas maksimumas, tai vyraujantis tonas (53 % visų loginį kirtį turinčių žodžių, tipiški pavyzdžiai pateikti 1 priedo 4–6 paveiksluose), H* – nekintantis aukštas tonas (16 %), L* – nekintantis žemas tonas (13 %), L*H – tonas kyla kirčiuotame skiemenyje, maksimumą pasiekia pokirtiniame skiemenyje (10 %), HL* – tonas pradeda kristi kirčiuotame skiemenyje, įprastą kalbėtojui aukštį pasiekia kirčiuotame skiemenyje, kuris yra arba paskutinis frazėje, arba po jo eina kito žodžio kirčiuotas skiemuo (8 %), H*L – tonas krinta kirčiuotame skiemenyje, kuris yra ne paskutinis frazėje arba
po jo eina nekirčiuoti skiemenys (2 %), plačiau žr. 5.3.2.2 poskyrį. Tonai koreliuoja su pagrindinio tono diapazonu: dvitonių skiemenų diapazonas yra gana platus.
Intensyvumo analizė leidžia daryti išvadą, kad vidurkis gali būti loginio kirčio indikatorius: pabrėžtų žodžių kirčiuoti skiemenys visada (1,1 karto) intensyvesni už nepabrėžtų žodžių atitinkamus skiemenis (žr. 4 lentelę). Skirtumai statistiškai reikšmingi. Intensyvumo, kaip ir pagrindinio tono, minimumas įvairuoja: keturiose porose jis šiek tiek, bet statistiškai reikšmingai aukštesnis pabrėžtame žodyje (dirbome [¹ˈdʲɪrboːmʲɛ], eiti [²ˈɛɪˑtʲɪ], susirinksime [sʊsʲɪ²ˈrʲɪŋˑksʲɪmʲɛ] ir tuo pačiu [tuɔ‿pɐˈʧʲʊ ]), žodyje kad dabar [kɐ‿dɐ²ˈbɐrˑ] statistiškai reikšmingai aukštesnis nepabrėžtame žodyje, kituose tirtuose pavyzdžiuose intensyvumo minimumas nesiskiria. Intensyvumo maksimumas beveik visuose tirtuose pavyzdžiuose yra 1,1 karto didesnis pabrėžto žodžio kirčiuotame skiemenyje. Visi skirtumai statistiškai reikšmingi.
4 lentelė. Kirčiuotų skiemens centrų intensyvumas
Intensyvumo diapazonas pabrėžtuose skiemenyse visada (vidutiniškai 1,9 karto) platesnis (kad dabar [kɐ‿dɐ²ˈbɐrˑ] net 3,5 karto). Diapazono ir vidurkio skirtumus lemia intensyvumo maksimumas (kaip ir pagrindinio tono atveju). Taigi intensyvumo diapazonas, vidurkis ir maksimumas yra gana patikimi akustiniai loginio kirčio koreliatai. Nepastebėta kokių nors intensyvumo požymių sąsajų nei su kirčiuoto skiemens vieta (plg. gana dideli intensyvumo parametrai pirmajame skiemenyje kirčiuoto šiandien [²ˈʃʲɛnʲˑdʲiɛn] ir paskutiniame skiemenyje kirčiuotas tuo pačiu [tuɔ‿pɐˈʧʲʊ ]), nei su skiemens centrą sudarančiais garsais (plg. minėtus pavyzdžius su dvigarsiu ir balsiu). Intensyvumas paprastai nepabrėžtame žodyje pakyla ir nenusileidžia per visą žodį (žr. 1 priedo 7–9 paveikslus), o pabrėžtame žodyje pakyla ties kirčiuotu skiemeniu ir palengva leidžiasi tolesniuose pabrėžto žodžio skiemenyse (žr. 1 priedo 10–12 paveikslus). Trukmė. Pabrėžto žodžio kirčiuoto skiemens centras yra vidutiniškai 1,5 karto ilgesnis už atitinkamą nepabrėžto žodžio skiemens centrą (žr. 5 lentelę), skirtumai statistiškai reikšmingi. Nepastebėta dėsningumų, susijusių su skiemenų centrą sudarančiais garsais, balsių ir dvigarsių trukmė labai įvairuoja. Ilgieji balsiai gali būti 1,4–1,7 karto ilgesni pabrėžtuose žodžiuose. Dvigarsių trukmės santykis pabrėžtų ir nepabrėžtų žodžių kirčiuotuose skiemenyse panašus kaip ir balsių: nuo 1,3 iki 1,9 karto. Didžiausias trukmės skirtumas fiksuotas [ʊ ] (tuo pačiu [tuɔ‿pɐˈʧʲʊ ]), tačiau to apibendrinti visiems trumpiesiems balsiams negalima, nes trūksta duomenų. Esama sąsajos tarp trukmės santykio ir kirčiuoto skiemens vietos: pirmajame skiemenyje kirčiuotų žodžių skiemens centrai pabrėžtuose žodžiuose yra vidutiniškai 1,4 karto ilgesni, žodžio viduryje –1,6 karto, žodžio gale – 1,7 karto.
Šie rezultatai patvirtina Pukelio (1974, p. 205) ir Pakerio (1982, p. 114) išvadas, kad pabrėžtų žodžių kirčiuotų skiemens centrų trukmė didesnė. Tačiau, apibendrindamas tyrimą, Pukelis teigia (1974, p. 215), kad kirčiuoto skiemens trukmė negali būti loginio kirčio požymis, o yra (kartu su pagrindiniu tonu ir intensyvumu) tik spektrinių skirtumų lydimieji elementai.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pabrėžtų žodžių skiemens centrų trukmės vidurkio standartinis nuokrypis yra didesnis už nepabrėžtų. Kai kuriuose loginį kirtį turinčiuose pavyzdžiuose standartinis nuokrypis dvigubai didesnis. Vadinasi, šiuose žodžiuose trukmė labai įvairuoja, tą patį liudija ir pasikliaujamieji intervalai – trukmės reikšmių išsibarstymas didesnis loginį kirtį turinčiuose žodžiuose.
Tiriamasis žodis
[²ˈʃʲɛnʲˑdʲiɛn]N
[²ˈʃʲɛnʲˑdʲiɛn]LOG
[²ˈkʲæːtʊrʲɛs]N
[²ˈkʲæːtʊrʲɛs]LOG
[kɐ‿dɐ²ˈbɐrˑ]LOG
[(jɛʊ‿)²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ]N
[(jɛʊ‿)²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ]LOG
[oː‿rʲiː¹ˈtoːɪ̯]N
[oː‿rʲiː¹ˈtoːɪ̯]LOG
[sʊsʲɪ²ˈrʲɪŋˑksʲɪmʲɛ]N
[sʊsʲɪ²ˈrʲɪŋˑksʲɪmʲɛ]LOG
[tuɔ‿pɐˈʧʲʊ ]N
[tuɔ‿pɐˈʧʲʊ ]LOG
Kirčiuoto skiemens balsių spektrinių požymių analizė13 atskleidė du dalykus. Pirma, jei skiemens centrą sudaro balsis, šis balsis yra įtemptesnis (vidutiniškai 1,5 karto) pabrėžtuose žodžiuose (žr. 6 lentelę). Atvirieji balsiai pasižymi didžiausiais įtempimo skirtumais, jie vidutiniškai 1,8 karto įtemptesni pabrėžtuose žodžiuose. Kiti balsiai (lūpiniai) pabrėžtame žodyje yra vidutiniškai 1,3 karto įtemptesni. Būtina paminėti, kad [ʊ ] (tuo pačiu [tuɔ‿pɐˈʧʲʊ ]) tiriamojoje medžiagoje yra labai redukuotas, jo formantės
12 Visoje knygoje pateikiami vidurkių pasikliaujamieji intervalai, patikimumo lygis 95 %.
13 Paminėtina tai, kad, jei skiemens centrą sudaro mišrieji dvigarsiai, analizuojamos tik balsių formantės. Jei skiemens centrą sudaro dvibalsis [ɛɪˑ], tirtos tik antrojo dėmens ypatybės. Dėl koartikuliacijos balsių pradžia ir pabaiga patiria gretimų garsų įtaką, todėl formančių reikšmės nustatytos tik iš centrinės balsio dalies (balsis dalijamas į tris apylyges dalis ir analizuojama vidurinė dalis).
artimos [ə], vis dėlto ir [ʊ ] pabrėžtame žodyje yra įtemptesnis. Antra, jei skiemens centrą sudaro mišrusis dvigarsis, spektrinės pirmojo dėmens – balsio – ypatybės beveik nesikeičia, išskyrus [ɐrˑ] (kad dabar [kɐ‿dɐ²ˈbɐrˑ]), kuris pabrėžtuose žodžiuose yra dvigubai įtemptesnis nei nepabrėžtuose. Koreliacijos su priegaide neįmanoma nustatyti, nes per mažai pavyzdžių.
Apibendrinant loginį kirtį turinčių ir jo neturinčių žodžių kirčiuotų skiemenų akustinių požymių analizę, galima teigti, kad a) pagrindinio tono ir intensyvumo vidurkis,
14 Įtempimas apskaičiuotas pagal formulę: T=|F1-500|+|F2-1500|, kur F1 yra pirmosios formantės reikšmė, F2 –antrosios formantės reikšmė (Girdenis 2014, p. 238). 500 ir 1500 yra neutralaus balsio, vadinamojo „šva“, [ə] pirmoji ir antroji formantės.
maksimumas ir diapazonas yra patikimi loginio kirčio akustiniai koreliatai, b) loginį kirtį turintis skiemens centras yra ilgesnis už atitinkamą tokio kirčio neturintį skiemens centrą, c) pabrėžto žodžio kirčiuoto skiemens balsis gali būti įtemptesnis už nepabrėžto žodžio. Tačiau sunku vienareikšmiškai teigti, kuris požymis – pagrindinis tonas, intensyvumas, trukmė ar spektrinės ypatybės – yra pats svarbiausias. Akivaizdu, kad pagrindinio tono ir intensyvumo maksimumas yra labai svarus loginio kirčio fonetinės raiškos būdas, jis didina ir diapazoną, o minimumas visiškai atitinka to kalbėtojo įprastą žemiausią pagrindinio tono ir intensyvumo lygį. Savaime suprantama, kirčiuoto skiemens trukmė taip pat yra svarbus loginio kirčio žymeklis. To negalima pasakyti apie spektrines skiemens centrą sudarančių balsių ypatybes (skirtingai nei prognozavo Pukelis (1974, p. 215)), nes įtempimo skirtumai įvairuoja. Jeigu skiemens centrą sudaro vienbalsis, jis loginį kirtį turinčiame žodyje yra įtemptesnis. Visų požymių suvestinę žr. 7 lentelėje.
7 lentelė. Kirčiuotų skiemens centrų akustinių požymių santykių suvestinė15
Tiriamasis žodis
[sʊsʲɪ²ˈrʲɪŋˑksʲɪmʲɛ]
15 Lentelėje pateikiamas pabrėžto žodžio kirčiuoto skiemens akustinių požymių santykis, t. y. kiek kartų apskaičiuota reikšmė yra didesnė, lygi ar mažesnė už nepabrėžto žodžio reikšmę, pvz., pabrėžto šiandien ([²ˈʃʲɛnʲˑdʲiɛn]) kirčiuoto skiemens pagrindinio tono vidurkis yra 1,2 karto aukštesnis už atitinkamo skiemens vidurkį tokiame pačiame, tik nepabrėžtame žodyje.
Pakerys (1982, p. 129) teigia, kad intensyvumo ir trukmės duomenys nerodo, jog frazės kirtis visada yra paryškintas žodžio kirtis. Tačiau šio tyrimo duomenys leidžia manyti, kad ir intensyvumo parametrai, išskyrus minimumą, ir trukmė yra didesni loginį kirtį turinčiuose žodžiuose.
Nepastebėta kokių nors akivaizdžių sąsajų tarp atpažįstamumo ir tirtų požymių ryškumo: vadovas [ʋɐ²ˈdoːʋɐs] kaip turintis loginį kirtį atpažintas 75 % atsakymų, bet:
a) pagrindinio tono diapazono santykis (N : LOG = 1 : 2,9) gerokai didesnis nei puikiai (98 %) atpažinto o rytoj [oː‿rʲiː¹ˈtoːɪ ] (N : LOG = 1 : 1,3),
b) intensyvumo diapazonas (N : LOG = 1 : 1,5) toks pat kaip ir daug geriau (94 %) atpažinto jau galime [(jɛʊ‿)²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ],
c) kirčiuoto skiemens trukmės santykis (N : LOG = 1 : 1,7) yra vienas iš trijų didžiausių (kiti du: kad dabar [kɐ‿dɐ²ˈbɐrˑ] ir tuo pačiu [tuɔ‿pɐˈʧʲʊ ]),
d) kirčiuoto skiemens centras 1,2 karto įtemptesnis, plg. įtempimu nesiskiriančius, bet geriau atpažintus šiandien [²ˈʃʲɛnʲˑdʲiɛn] ir dirbome [¹ˈdʲɪrboːmʲɛ].
Geriausiai atpažinti keturias [²ˈkʲæːtʊrʲɛs] ir o rytoj [oː‿rʲiː¹ˈtoːɪ ] (abu 98 %). Abiejų žodžių svarbiausi gretinami akustiniai požymiai (pagrindinio tono ir intensyvumo diapazonai, trukmė, įtempimas) statistiškai reikšmingai didesni pabrėžtame žodyje. Tačiau didžiausi tirtų požymių skirtumai fiksuoti ne šiuose žodžiuose, o prasčiau atpažintame žodyje tuo pačiu [tuɔ‿pɐˈʧʲʊ ] (žr. 8 lentelę). Šie ir kiti trys gerai atpažinti žodžiai šiandien [²ˈʃʲɛnʲˑdʲiɛn], kad dabar [kɐ‿dɐ²ˈbɐrˑ], jau galime [(jɛʊ‿)²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ] leidžia daryti prielaidą, kad gerai atpažįstami priešpriešą (o rytoj [oː‿rʲiː¹ˈtoːɪ ]), laiką (šiandien [²ˈʃʲɛnʲˑdʲiɛn] ir kad dabar [kɐ‿dɐ²ˈbɐrˑ]), kiekį (keturias [²ˈkʲæːtʊrʲɛs]) ir modalumą ( jau galime [(jɛʊ‿)²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ]) žymintys žodžiai. Taigi loginio kirčio atpažįstamumas gali būti susijęs su semantika, o akustiniai požymiai tik sustiprina jį. Vis dėlto nuspręsta tirtus pavyzdžius atskirai išrikiuoti pagal akustinius požymius ir galbūt tokia rikiuotė atskleistų polinkius ir būtų galima identifikuoti požymius, turinčius didžiausią įtaką atpažįstamumui.
8 lentelė. Akustinių požymių suvestinė, išrikiuota pagal atpažįstamumą
Tiriamasis žodis
Tiriamasis žodis
Atpažinimas (%) Pagrindinio tono diapazonas
Intensyvumo diapazonas
Didžiausias pagrindinio tono diapazono santykis fiksuotas tuo pačiu [tuɔ‿pɐˈʧʲʊ ] (jis 6 kartus platesnis pabrėžtame žodyje), bet atpažįstamumas – 79 % (žr. 9 lentelę). Apskritai tarp penkių didžiausiu pagrindinio tono diapazonu besiskiriančių žodžių yra du prasčiau atpažinti loginiai kirčiai (tuo pačiu [tuɔ‿pɐˈʧʲʊ ], vadovas [ʋɐ²ˈdoːʋɐs]), o gana gerai atpažinto o rytoj [oː‿rʲiː¹ˈtoːɪ ] pagrindinio tono diapazono santykis pats mažiausias (N : LOG = 1 : 1,3).
9 lentelė. Akustinių požymių suvestinė, išrikiuota pagal pagrindinio tono diapazoną
Tiriamasis žodis Atpažinimas
Intensyvumo diapazonas
Didžiausias intensyvumo diapazono santykis (3,5 karto) fiksuotas žodyje kad dabar [kɐ‿dɐ²ˈbɐrˑ], jo atpažįstamumas labai geras – 94 %, antrasis pagal intensyvumo diapazoną yra tuo pačiu [tuɔ‿pɐˈʧʲʊ ] (2,3 karto), bet jo atpažįstamumas – 79 % (žr. 10 lentelę). Kiti trys dideliu intensyvumo diapazono santykiu pasižymintys žodžiai
(šiandien [²ˈʃʲɛnʲˑdʲiɛn], o rytoj [oː‿rʲiː¹ˈtoːɪ ] ir keturias [²ˈkʲæːtʊrʲɛs]) gerai atpažinti (98 arba 94 %). Trijų žodžių (tuo pačiu [tuɔ‿pɐˈʧʲʊ ], kad dabar [kɐ‿dɐ²ˈbɐrˑ], šiandien [²ˈʃʲɛnʲˑdʲiɛn]) ir pagrindinio tono diapazono, ir intensyvumo diapazono santykiai yra didžiausi, bet, kaip minėta, vienas iš jų – tuo pačiu [tuɔ‿pɐˈʧʲʊ ] – nepatenka tarp gerai atpažintų. Matyt, plačiausią intensyvumo diapazoną turi žodžiai, kurie ir semantiškai gali būti pabrėžiami (aktualizuojamas laikas ir kiekis): kad dabar [kɐ‿dɐ²ˈbɐrˑ], tuo pačiu [tuɔ‿pɐˈʧʲʊ ], šiandien [²ˈʃʲɛnʲˑdʲiɛn], o rytoj [oː‿rʲiː¹ˈtoːɪ ] ir keturias [²ˈkʲæːtʊrʲɛs].
10 lentelė. Akustinių požymių suvestinė, išrikiuota pagal intensyvumo diapazoną
Didžiausi trukmės santykiai yra kad dabar [kɐ‿dɐ²ˈbɐrˑ] ir tuo pačiu [tuɔ‿pɐˈʧʲʊ ], bet jų atpažįstamumas labai skiriasi: atitinkamai 94 % ir 79 % (žr. 11 lentelę). Apskritai reikia pasakyti, kad trukmės santykių intervalas gerokai mažesnis (nuo 1,3 iki 1,9) nei kitų gretintų akustinių požymių (plg. pagrindinio tono diapazonas nuo 1,3 iki 6, intensyvumo diapazonas nuo 1,2 iki 3,5).
11 lentelė. Akustinių požymių suvestinė, išrikiuota pagal trukmę
Tiriamasis žodis Atpažinimas (%) Pagrindinio tono diapazonas
Intensyvumo diapazonas
Trukmė Įtempimas
Didžiausi įtempimo santykiai yra kad dabar [kɐ‿dɐ²ˈbɐrˑ] (2 kartus įtemptesnis pabrėžto žodžio skiemens centrą sudarančio dvigarsio pirmasis dėmuo), jau galime [(jɛʊ‿)²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ] (1,9 karto) ir keturias [²ˈkʲæːtʊrʲɛs] (1,7 karto), visi jie labai gerai atpažinti (pirmieji du – 94 %, trečiasis – 98 %) (žr. 12 lentelę).
Esama tam tikrų sąsajų tarp trukmės ir kokybės: įtemptesni yra tie balsiai, kurie pabrėžtame žodyje yra labiau pailgėję: jau galime [(jɛʊ‿)²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ] įtempimo santykis 1,9, trukmės – 1,5, keturias [²ˈkʲæːtʊrʲɛs] įtempimo santykis 1,7, trukmės – 1,6. Vis dėlto būtų per drąsu teigti, kad esama tiesioginės koreliacijos tarp kiekybės ir kokybės, t. y. negalima teigti, kad balsiai įtemptesni dėl to, kad pabrėžtame žodyje pailgėja, plg. kirčiuotų balsių žodyje vadovas [ʋɐ²ˈdoːʋɐs]N ir [ʋɐ²ˈdoːʋɐs]LOG kiekybės santykiai yra 1 : 1,7, įtempimo – 1 : 1,2. Pabrėžtame žodyje visi kirčiuoto skiemens centrai (taip pat ir dvigarsiai) yra ilgesni, bet ne visi vienodai įtempti. Tirti žodžiai gana akivaizdžiai pasidalija į dvi grupes: įtemptesni (vidutiniškai 1,5 karto) yra vienbalsiai skiemens centrai, o dvigarsių balsinių dėmenų įtempimas yra beveik vienodas pabrėžtuose ir nepabrėžtuose žodžiuose, išskyrus kad dabar [kɐ‿dɐ²ˈbɐrˑ], kur loginį kirtį turinčiame žodyje dvigarsio pirmasis dėmuo [ɐ] dukart įtemptesnis nei tokio kirčio neturinčiame žodyje. 12 lentelė. Akustinių požymių suvestinė, išrikiuota pagal įtempimą
Tiriamasis žodis Atpažinimas (%) Pagrindinio tono diapazonas
Intensyvumo diapazonas
Trukmė Įtempimas
Jei išrinktume penkis geriausius kiekvieno tirto požymio pavyzdžius ir juos sugrupuotume, matytume, kad:
a) pagal visus keturis požymius į šią grupę patenka: kad dabar [kɐ‿dɐ²ˈbɐrˑ] (pirmas pagal intensyvumo diapazoną, trukmę, įtempimą ir penktas pagal pagrindinio tono diapazoną, atpažįstamumas – 94 %) ir tuo pačiu [tuɔ‿pɐˈʧʲʊ ] (pirmas pagal pagrindinio tono diapazoną, antras pagal intensyvumo diapazoną ir trukmę, ketvirtas pagal įtempimą, atpažįstamumas – 79 %);
b) pagal tris požymius patenka: keturias [²ˈkʲæːtʊrʲɛs] (penktas pagal intensyvumo diapazoną, ketvirtas pagal trukmę, trečias pagal įtempimą, atpažįstamumas –98 %) ir vadovas [ʋɐ²ˈdoːʋɐs] (ketvirtas pagal pagrindinio tono diapazoną, trečias pagal trukmę, penktas pagal įtempimą, atpažįstamumas – 75 %);
c) pagal du požymius: šiandien [²ˈʃʲɛnʲˑdʲiɛn] (antras pagal pagrindinio tono diapazoną, trečias pagal intensyvumo diapazoną, atpažįstamumas – 94 %) ir jau galime [(jɛʊ‿)²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ] (penktas pagal trukmę ir antras pagal įtempimą, atpažįstamumas – taip pat 94 %);
d) pagal vieną požymį: o rytoj [oː‿rʲiː¹ˈtoːɪ ] (pagal intensyvumo diapazoną ketvirtas, atpažįstamumas – 98 %) ir dirbome [¹ˈdʲɪrboːmʲɛ] (pagal pagrindinio tono diapazoną trečias, atpažįstamumas – 90 %).
Kaip matyti iš pateikto sugrupavimo, gana dideli akustinių požymių skirtumai nepabrėžtame ir pabrėžtame žodyje nelemia gero loginio kirčio atpažįstamumo, plg. pagal keturis požymius gerai besiskiriantys kad dabar [kɐ‿dɐ²ˈbɐrˑ] ir tuo pačiu [tuɔ‿pɐˈʧʲʊ ], bet jų atpažįstamumas nevienodas, pagal tris požymius skiriasi ir gerai atpažintas keturias [²ˈkʲæːtʊrʲɛs], taip pat ir prasčiau atpažintas vadovas [ʋɐ²ˈdoːʋɐs].
Į grupavimą nepateko, t. y. pagal tirtus požymius nebuvo tarp penkių geriausių pavyzdžių, du žodžiai: eiti [²ˈɛɪˑtʲɪ] ir susirinksime [sʊsʲɪ²ˈrʲɪŋˑksʲɪmʲɛ] (abu tarp prasčiau atpažintų, atitinkamai 86 % ir 71 %), o tai tokie žodžiai, kurie semantiškai realioje kalboje vargu ar gali būti tiek aktualūs, kad būtų sąmoningai pabrėžiami.
Apibendrinant galima pasakyti, kad loginį kirtį turinčių žodžių kirčiuoti skiemenys yra aukštesnio pagrindinio tono ir intensyvumo, jiems būdingas ir platesnis šių akustinių ypatybių diapazonas, jie yra ilgesni, skiemens centrą sudarantys vienbalsiai gali būti įtemptesni. Tačiau greičiausiai nė viena iš šių ypatybių vienareikšmiškai nelemia atpažįstamumo, o ir jų kombinacijos nekoreliuoja su atpažįstamumu.
3.4.2. Prieškirtinio
ir pokirtinio skiemens centro ypatybės
Pukelis (1974, p. 201) padarė išvadą, kad kai kuriuose klausimuose loginį kirtį turinčių žodžių gretimų nekirčiuotų skiemenų pagrindinis tonas ir intensyvumas yra aukštesni nei kirčiuotų skiemenų. Todėl nutarta patikrinti, ar panašus polinkis būdingas teiginiams ir analizuoti nekirčiuotų skiemens centrų pagrindinį toną, intensyvumą, taip pat ir trukmę bei spektrines ypatybes.
Rezultatai rodo, kad pagrindinio tono vidurkis, minimumas ir maksimumas daugeliu atvejų loginį kirtį turinčių žodžių prieškirtiniuose skiemenyse yra aukštesnis nei tokio neturinčių žodžių atitinkamuose skiemenyse, išskyrus du tirtus pavyzdžius: [ʊ] žodyje susirinksime [sʊsʲɪ²ˈrʲɪŋˑksʲɪmʲɛ] ir [uɔ] žodyje tuo pačiu [tuɔ‿pɐˈʧʲʊ ], kurių visi pagrindinio tono parametrai aukštesni nepabrėžtame žodyje (žr. 13 lentelę). Sunku pasakyti, kodėl šiuose pavyzdžiuose antrojo prieškirtinio skiemens centras yra aukštesnis nepabrėžtuose žodžiuose. Viena iš prielaidų galėtų būti ta, kad gal nepabrėžtuose žodžiuose yra ryškesni (ar net apskritai egzistuoja) šalutiniai ritminiai kirčiai. Tą lyg ir paremtų kitas pavyzdys [oː] žodyje o rytoj [oː‿rʲiː¹ˈtoːɪ ], kurio pagrindinio tono parametrai, galima sakyti, yra vienodi ir pabrėžtuose, ir nepabrėžtuose žodžiuose. Tačiau to nepatvirtina kitas pavyzdys: pirmasis [ɐ] žodyje kad dabar [kɐ‿dɐ²ˈbɐrˑ], kuriame pagrindinis tonas nors ir nedaug, bet aukštesnis pabrėžtame žodyje. Atmetus minėtus susirinksime [sʊsʲɪ²ˈrʲɪŋˑksʲɪmʲɛ] ir tuo pačiu [tuɔ‿pɐˈʧʲʊ ], pagrindinio tono vidurkis ir maksimumas vidutiniškai 1,1 karto aukštesni pabrėžtuose žodžiuose, tačiau statistiškai reikšmingai skiriasi tik [iː] žodyje o rytoj [oː‿rʲiː¹ˈtoːɪ ]. Pagrindinio tono maksimumas statistiškai reikšmingai skiriasi [ɐ] žodyje vadovas [ʋɐ²ˈdoːʋɐs]. Analizuotų žodžių pagrindinio tono minimumas prieškirtiniuose skiemenyse nesiskiria.
Pagrindinio tono diapazonas žodžiuose, kurių kiti šio požymio parametrai yra aukštesni loginio kirčio neturinčiame žodyje ([ʊ] susirinksime [sʊsʲɪ²ˈrʲɪŋˑksʲɪmʲɛ] ir [uɔ] tuo pačiu [tuɔ‿pɐˈʧʲʊ ]), savaime suprantama, yra platesnis nepabrėžtame žodyje arba abiejuose žodžiuose (ir loginį kirtį turinčiame, ir jo neturinčiame) vienodas. Be to, ir [ɐ] žodyje tuo pačiu [tuɔ‿pɐˈʧʲʊ ] platesniu diapazonu pasižymėjo nepabrėžtoje pozicijoje. Atmetus šiuos pavyzdžius, pagrindinio tono diapazonas yra vidutiniškai 1,7 karto platesnis loginį kirtį turinčiuose žodžiuose. Be to, pastebėta, kad kuo prieškirtinis skiemuo yra arčiau kirčiuoto skiemens, tuo pagrindinio tono diapazono santykis yra didesnis, plg., [ɐ] antrasis prieškirtinis kad dabar [kɐ‿dɐ²ˈbɐrˑ]N : [kɐ‿dɐ²ˈbɐrˑ]LOG = 1 : 1,4 ir [ɐ] prieškirtinis kad dabar [kɐ‿dɐ²ˈbɐrˑ]N : [kɐ‿dɐ²ˈbɐrˑ]LOG = 1 : 2. Su tam tikromis išlygomis galima paminėti ir kitus tirtus pavyzdžius: [oː] žodyje o rytoj [oː‿rʲiː¹ˈtoːɪ ]N :
[oː‿rʲiː¹ˈtoːɪ ]LOG = 1 : 1,3 ir [iː] žodyje o rytoj [oː‿rʲiː¹ˈtoːɪ ]N : [oː‿rʲiː¹ˈtoːɪ ]LOG = 1 : 1,4; [ʊ] susirinksime [sʊsʲɪ²ˈrʲɪŋˑksʲɪmʲɛ]N : [sʊsʲɪ²ˈrʲɪŋˑksʲɪmʲɛ]LOG = 1 : 1,3 ir [ɪ] susirinksime [sʊsʲɪ²ˈrʲɪŋˑksʲɪmʲɛ]N : [sʊsʲɪ²ˈrʲɪŋˑksʲɪmʲɛ]LOG = 1 : 1,9. Tačiau šiuose žodžiuose yra skirtingos kokybės garsai, todėl jų gretinimas nėra labai metodiškas ir gali būti tik tolesnių tyrimų prielaida.
13 lentelė. Prieškirtinių skiemens centrų pagrindinis tonas16
ɪ²ˈrʲɪŋˑksʲɪmʲɛ]LOG
[t uɔ‿pɐˈʧʲʊ ]N
uɔ‿pɐˈʧʲʊ ]LOG
Pokirtinių skiemens centrų pagrindinio tono vidurkis ir maksimumas (išskyrus [ɛ] žodyje dirbome [¹ˈdʲɪrboːmʲɛ]) vidutiniškai 1,1 karto aukštesni loginį kirtį turinčiuose pavyzdžiuose (žr. 14 lentelę). Tačiau statistiškai reikšmingai skiriasi tik [ɐ] žodyje vadovas [ʋɐ²ˈdoːʋɐs] ir [ɪ], [ɛ] žodyje jau galime [(jɛʊ‿)²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ] duomenys. Pagrindinio tono maksimumas statistiškai reikšmingai skiriasi ir [iɛ] žodyje šiandien [²ˈʃʲɛnʲˑdʲiɛn]
16 Jeigu žodyje yra keli nekirčiuoti skiemenys, šioje ir kitose prieškirtinių bei pokirtinių skiemenų lentelėse konkretus analizuojamas skiemuo paryškintas.
bei [oː] – dirbome [¹ˈdʲɪrboːmʲɛ]. Pagrindinio tono minimumas labai įvairuoja: didžioje dalyje (septyniose iš vienuolikos) porų jis yra aukštesnis loginį kirtį turinčiuose žodžiuose: [ʊ] ir [ɛ] žodyje keturias [²ˈkʲæːtʊrʲɛs], [ɐ] – vadovas [ʋɐ²ˈdoːʋɐs], abu balsiai [ɪ] ir [ɛ] – jau galime [(jɛʊ‿)²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ], taip pat abu balsiai [ɪ] ir [ɛ] – susirinksime [sʊsʲɪ²ˈrʲɪŋˑksʲɪmʲɛ]. Tačiau statistiškai reikšmingas skirtumas nustatytas tik [ɪ] žodyje jau galime [(jɛʊ‿)²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ]. Kitose porose ([iɛ] – šiandien [²ˈʃʲɛnʲˑdʲiɛn], [oː], [ɛ] – dirbome [¹ˈdʲɪrboːmʲɛ], [ɛɪ] – eiti [²ˈɛɪˑtʲɪ]) jis yra aukštesnis loginio kirčio neturinčiame žodyje. [ɛ] žodyje dirbome [¹ˈdʲɪrboːmʲɛ] šis skirtumas statistiškai reikšmingas.
14 lentelė. Pokirtinių skiemens centrų pagrindinis tonas
[(jɛʊ‿)²ˈɡɑːlʲɪmʲ
[sʊsʲɪ²ˈrʲɪŋˑksʲɪmʲ ɛ]N
[sʊsʲɪ²ˈrʲɪŋˑksʲɪmʲ ɛ]LOG
Pagrindinio tono diapazonas beveik visose tirtose porose platesnis (vidutiniškai 2,5 karto) loginį kirtį turinčių žodžių pokirtiniuose skiemenyse, išskyrus [ɛ] žodyje susirinksime [sʊsʲɪ²ˈrʲɪŋˑksʲɪmʲɛ], kurio diapazonas yra vienodas ir pabrėžtame, ir nepabrėžtame pavyzdyje. Pokirtinių skiemens centrų pagrindinio tono diapazonas platesnis nei prieškirtinių ir jo santykiai pabrėžtame ir nepabrėžtame žodyje beveik prilygsta kirčiuotų skiemens centrų diapazonui17, plg. σ'σσ – 2,6; σ'σσ – 2,5; σ'σσ – 1,7. Kiti analizuoti pagrindinio tono parametrai labai panašūs prieškirtiniuose ir pokirtiniuose skiemenyse ir yra žemesni nei kirčiuotuose skiemenyse, plg. vidurkis ir maksimumas:
'
– 1,2; σ'σσ – 1,1; σ'σσ – 1,1. Pagrindinio tono minimumas nekirčiuotuose skiemenyse labai įvairuoja, gali būti kiek aukštesnis ir pabrėžtame, ir nepabrėžtame žodyje. Prieškirtiniuose skiemenyse nėra visiškai dėsningi ir kiti pagrindinio tono parametrai. Kirčiuotuose skiemenyse jie nuosekliai aukštesni loginį kirtį turinčiame žodyje. Analizuoti prieškirtinių skiemens centrų intensyvumo parametrai yra šiek tiek aukštėlesni pabrėžtame žodyje arba lygūs tirtose porose (žr. 15 lentelę): vidurkis ir maksimumas 1,1 karto aukštesni pabrėžtame žodyje, minimumas abiejose porose vienodas. Nors skirtumas nedidelis, jis statistiškai reikšmingas [ɐ] vadovas [ʋɐ²ˈdoːʋɐs], pirmasis prieškirtinis [ɐ] kad dabar [kɐ‿dɐ²ˈbɐrˑ], tuo pačiu [tuɔ‿pɐˈʧʲʊ ] ir [ɪ] – susirinksime [sʊsʲɪ²ˈrʲɪŋˑksʲɪmʲɛ]. Labai panašūs intensyvumo minimumai ir maksimumai lemia menkus diapazono skirtumus (santykis pabrėžtuose ir nepabrėžtuose žodžiuose yra 1). Trijose lygintose porose ([ɐ] – kad dabar [kɐ‿dɐ²ˈbɐrˑ], [oː] – o rytoj [oː‿rʲiː¹ˈtoːɪ ], [ɪ] – susirinksime [sʊsʲɪ²ˈrʲɪŋˑksʲɪmʲɛ]) diapazonas vienu punktu platesnis nepabrėžtų žodžių prieškirtiniuose skiemenyse, kitose porose – lygus arba aukštesnis pabrėžtuose žodžiuose, bet pastarųjų skirtumas taip pat mažas. Dviejuose minėtuose pavyzdžiuose (antrasis prieškirtinis [ɐ] kad dabar [kɐ‿dɐ²ˈbɐrˑ] ir [oː] o rytoj [oː‿rʲiː¹ˈtoːɪ ]) galima būtų manyti, kad didesnį antrojo prieškirtinio skiemens intensyvumą lemia šalutinis ritminis kirtis, bet kituose dviejuose žodžiuose [ʊ] susirinksime [sʊsʲɪ²ˈrʲɪŋˑksʲɪmʲɛ] ir [uɔ] tuo pačiu [tuɔ‿pɐˈʧʲʊ ]) tokio polinkio nematyti.
17 σ apibendrintai žymimas skiemuo, 'σ – kirčiuotas skiemuo, paryškintas tas skiemuo, kurio santykiai nurodomi, pvz., σ'σσ – 2,6 skaitytinas: pabrėžto žodžio kirčiuotame skiemenyje pagrindinio tono diapazonas yra 2,6 karto platesnis nei atitinkamas skiemuo nepabrėžtame žodyje.
Apibendrinti pokirtinių skiemenų centrų intensyvumo parametrai yra labai panašūs ir nepriklauso nuo loginio kirčio (žr. 16 lentelę). Konkretūs pavyzdžiai nerodo akivaizdesnių dėsningumų: keturiose iš lygintų porų ([iɛ] – šiandien [²ˈʃʲɛnʲˑdʲiɛn], [ɛ] – dirbome [¹ˈdʲɪrboːmʲɛ], [ɛ] – keturias [²ˈkʲæːtʊrʲɛs], šiame žodyje maksimumas vienodas abiejose pozicijose, [ɛ] – susirinksime [sʊsʲɪ²ˈrʲɪŋˑksʲɪmʲɛ]) intensyvumo vidurkis, minimumas ir maksimumas yra šiek tiek aukštesni nepabrėžtuose žodžiuose, kitose aukštėlesni pabrėžtuose žodžiuose. Skirtingų žodžių statistiškai reikšmingai skiriasi nevienodi intensyvumo parametrai. Statistiškai reikšmingas intensyvumo vidurkis [ɪ] žodyje eiti [²ˈɛɪˑtʲɪ], intensyvumo minimumas [ɪ] – eiti [²ˈɛɪˑtʲɪ] ir [ɛ] žodyje jau galime [(jɛʊ‿)²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ], intensyvumo maksimumas [oː] – dirbome [¹ˈdʲɪrboːmʲɛ] ir [ɐ] – vadovas [ʋɐ²ˈdoːʋɐs]. Be to, statistiškai reikšmingi intensyvumo vidurkis ir minimumas [iɛ] žodyje šiandien [²ˈʃʲɛnʲˑdʲiɛn], [ɛ] – dirbome [¹ˈdʲɪrboːmʲɛ] (pastarojo ir intensyvumo maksimumo skirtumas statistiškai reikšmingas). Tačiau čia didesnės reikšmės fiksuotos nepabrėžtuose žodžiuose.
Apibendrinti intensyvumo diapazono santykiai taip pat lygūs, nors keturiose porose diapazonas nedaug, bet aukštėlesnis nepabrėžtuose žodžiuose: [ɛ] žodyje jau galime [(jɛʊ‿)²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ], [ɪ] – eiti [²ˈɛɪˑtʲɪ], [ɪ] ir [ɛ] – susirinksime [sʊsʲɪ²ˈrʲɪŋˑksʲɪmʲɛ]. Dviejuose iš jų ([ɛ] – jau galime [(jɛʊ‿)²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ] ir susirinksime [sʊsʲɪ²ˈrʲɪŋˑksʲɪmʲɛ]) didesnis intensyvumo diapazonas galėtų būti susijęs su šalutiniu ritminiu kirčiu antrajame pokirtiniame skiemenyje. Tokią prielaidą paremtų kiti du pavyzdžiai, kur intensyvumo vidurkis, minimumas ir maksimumas yra aukštėlesni nepabrėžtame žodyje: [ɛ] – dirbome
[¹ˈdʲɪrboːmʲɛ], [ʊ] – keturias [²ˈkʲæːtʊrʲɛs]. Tačiau tokiai prielaidai pagrįsti reikia, kaip jau minėta, išsamaus tyrimo, kuris menkai susijęs su čia aprašomu.
Kaip ir pagrindinio tono, analizuoti intensyvumo parametrai nekirčiuotuose skiemenyse įvairuoja, gali būti kiek didesni ir pabrėžtame, ir nepabrėžtame žodyje. Apibendrinti duomenys rodo, kad minimumas visuose – kirčiuotuose, prieškirtiniuose, pokirtiniuose – skiemenyse yra vienodas, pabrėžtų žodžių vidurkis ir maksimumas yra arba lygūs arba šiek tiek aukštesni nei nepabrėžtų: σ'σσ – 1,1; σ'σσ – 1,1; σ'σσ – 1. Diapazonas nekirčiuotuose skiemenyse nesusijęs su loginiu kirčiu, o kirčiuotuose skiemenyse jis 1,9 karto platesnis loginį kirtį turinčiuose žodžiuose.
Trukmės rezultatai rodo, kad pabrėžtų žodžių prieškirtinio skiemens centras yra vidutiniškai 1,3 karto ilgesnis už atitinkamą nepabrėžtų žodžių centrą (žr. 17 lentelę). Šie trukmės skirtumai yra statistiškai reikšmingi, išskyrus [oː] žodyje o rytoj [oː‿rʲiː¹ˈtoːɪ ].
Konkrečių žodžių trukmės santykiai skiriasi ir kokio nors ryškesnio dėsningumo nepastebėta: net ir tą patį balsį [ɐ] turinčių skiemenų (žodžiuose vadovas [ʋɐ²ˈdoːʋɐs], kad dabar [kɐ‿dɐ²ˈbɐrˑ] ir tuo pačiu [tuɔ‿pɐˈʧʲʊ ]) trukmės santykis įvairuoja (nuo 1,2 iki 1,5 karto). Daugelio pabrėžtų žodžių, išskyrus antrojo prieškirtinio [ɐ] kad dabar [kɐ‿dɐ²ˈbɐrˑ] ir [oː] o rytoj [oː‿rʲiː¹ˈtoːɪ ], prieškirtinių skiemenų trukmės standartinis nuokrypis didesnis, vadinasi, jų trukmė labai įvairuoja.
17 lentelė. Prieškirtinių skiemens centrų trukmė
Tiriamasis žodis
Pabrėžtų ir nepabrėžtų žodžių pokirtinio skiemens trukmė mažiau skiriasi nei prieškirtinio: pabrėžtieji yra vidutiniškai 1,2 karto ilgesni už atitinkamus nepabrėžtuosius (žr. 18 lentelę). Daugelio porų, išskyrus [ɐ] žodyje vadovas [ʋɐ²ˈdoːʋɐs], [eː] –sakė [²ˈsɑːkʲeː] ir [ɛ] – jau galime [(jɛʊ‿)²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ], trukmės skirtumai statistiškai reikšmingi.
Atskirai aptartini žodžiai, kurie prieškirtiniame ir pokirtiniame skiemenyje turi tos pačios kokybės ir trukmės balsius [ɐ] ir [ɪ]. Žodyje vadovas [ʋɐ²ˈdoːʋɐs]N prieškirtiniame skiemenyje esantis [ɐ] yra 64 ms, pokirtiniame – 60 ms, vadovas [ʋɐ²ˈdoːʋɐs]LOG prieškirtinis [ɐ] yra 79 ms, pokirtinis – 67 ms. Žodyje susirinksime [sʊsʲɪ²ˈrʲɪŋˑksʲɪmʲɛ]N prieškirtinis [ɪ] – 44 ms, pokirtinis – 31 ms, susirinksime [sʊsʲɪ²ˈrʲɪŋˑksʲɪmʲɛ]LOG prieškirtinis – 69 ms, pokirtinis – 34 ms. Taigi prieškirtiniai skiemenys yra ilgesni (žodyje susirinksime [sʊsʲɪ²ˈrʲɪŋˑksʲɪmʲɛ]LOG net du kartus) nei atitinkami pokirtiniai ir jų kiekybės santykiai pabrėžtame ir nepabrėžtame žodyje yra didesni: prieškirtiniai [ɐ]N : [ɐ]LOG = 1 : 1,2 ir pokirtiniai [ɐ]N : [ɐ]LOG = 1 : 1,1; prieškirtiniai [ɪ]N : [ɪ]LOG = 1 : 1,6 ir pokirtiniai [ɪ]N : [ɪ]LOG = 1 : 1,1. Prieškirtinio skiemens balsių spektrinių požymių analizė rodo (žr. 19 lentelę), kad loginį kirtį turinčių žodžių balsiai yra 1,4 karto įtemptesni. Tačiau konkrečių balsių rezultatai įvairuoja. Atskirai aptartini tos pačios kokybės balsiai. [ɐ] žodyje kad dabar [kɐ‿dɐ²ˈbɐrˑ] duomenys: loginį kirtį turinčio žodžio pirmasis prieškirtinis [ɐ] yra 1,7 karto įtemptesnis už nepabrėžto žodžio atitinkamą balsį, o antrasis prieškirtinis –įtemptesnis nepabrėžtame žodyje. Trumpojo [ɐ] žodyje vadovas [ʋɐ²ˈdoːʋɐs] įtemptumo santykis yra 1 : 1,2, o tokio paties [ɐ] žodyje tuo pačiu [tuɔ‿pɐˈʧʲʊ ] – 1 : 1,6. Taigi tos pačios kokybės ir kiekybės balsių įtempimas nevienodas ir tokie skirtumai galbūt nepriklauso nuo loginio kirčio. Vis dėlto matyti, kad antrajame prieškirtiniame skiemenyje esantis balsis yra ne toks įtemptas, kaip esantys greta kirčiuoto skiemens.
Pokirtinių balsių spektrinės ypatybės nerodo akivaizdžių dėsningumų: balsiai įtemptesni gali būti tiek pabrėžtame (penki pavyzdžiai iš dešimties), tiek nepabrėžtame žodyje (žr. 20 lentelę). Todėl įtempimo vidurkio skaičiavimas nėra prasmingas. Loginį kirtį turinčio žodžio pokirtinių balsių trukmės skirtumas mažesnis nei kirčiuotų ar prieškirtinių, gal dėl to ir menkesni bei labiau įvairuojantys įtemptumo skirtumai.
Apibendrinant nekirčiuoto skiemens centrų analizę (žr. 21 lentelę), galima sakyti, kad didžiausi pagrindinio tono vidurkio ir maksimumo santykiai yra pabrėžto žodžio kirčiuotuose skiemenyse (N : LOG = 1 : 1,2), prieškirtiniuose ir pokirtiniuose skiemenyse šie santykiai mažesni (N : LOG = 1 : 1,1). Pabrėžtų ir nepabrėžtų žodžių pagrindinio tono minimumas nepriklauso nuo loginio kirčio, visose pozicijose jis įvairuoja, o santykiai daugeliu atvejų yra lygūs vienetui. Didžiausi pagrindinio tono diapazono santykiai išryškėja loginį kirtį turinčių žodžių kirčiuotuose skiemenų centruose (N : LOG = 1 : 2,6), pokirtiniuose skiemenų centruose šis santykis šiek tiek mažesnis (N : LOG = 1 : 2,4), prieškirtiniuose skiemenų centruose pabrėžtų ir nepabrėžtų žodžių pagrindinio tono diapazonas mažiausiai skiriasi (N : LOG = 1 : 1,7).
Intensyvumas žodyje beveik nekinta arba kinta tik nežymiai. Loginį kirtį turinčių žodžių kirčiuotų ir prieškirtinių skiemenų intensyvumo vidurkis ir maksimumas yra 1,1 karto aukštesni nei tokio kirčio neturinčių žodžių atitinkamuose skiemenyse. Intensyvumo minimumas visose tirtose pozicijose vienodas. Didžiausi intensyvumo diapazono santykiai fiksuoti loginį kirtį turinčių žodžių kirčiuotuose skiemenų centruose (N : LOG = 1 : 1,9), prieškirtiniuose ir pokirtiniuose skiemenų centruose diapazonas yra vienodas.
21 lentelė. Akustinių požymių santykių suvestinė18
Tiriamasis skiemuo Pagrindinis tonas Intensyvumas Trukmė Įtempimas
Didžiausi trukmės skirtumai yra pabrėžto žodžio kirčiuotame skiemens centre (N : LOG = 1 : 1,5), prieškirtinių skiemenų skirtumas mažesnis (N : LOG = 1 : 1,3), pokirtinių skiemens centrų trukmė dar mažiau skiriasi (N : LOG = 1 : 1,2). Balsių įtempimas, atrodo, nekoreliuoja arba mažai koreliuoja su trukme: kirčiuotuose skiemenyse įtempimo santykiai yra N : LOG = 1 : 1,3, prieškirtiniuose – N : LOG = 1 : 1,4, pokirtiniuose skiemenyse nepastebėta nuoseklesnių dėsningumų.
3.4.3. Kitos fonetinės loginio kirčio raiškos priemonės
Kirčiuoto skiemens centrų trukmės rezultatai parodė, kad pabrėžtuose žodžiuose trukmė labai svyruoja (tą liudija didesnis standartinis nuokrypis). Todėl reikėtų išsiaiškinti, ar toks trukmės skirtumas nėra susijęs su tempu. Galbūt pabrėžti žodžiai tariami lėčiau ir dėl to pailgėja ir pabrėžiamo žodžio skiemens centro trukmė (apie lėtėjantį tempą tariant pabrėžtą žodį rašė ir Pukelis (1974, p. 205)). Viso žodžio trukmės rezultatai rodo (žr. 22 lentelę), kad pabrėžtas žodis visada ilgesnis (vidutiniškai 1,4 karto) už atitinkamą nepabrėžtą žodį, plg. kirčiuoto skiemens centro santykis yra N : LOG = 1 : 1,5. Visi trukmės skirtumai statistiškai reikšmingi.
22 lentelė. Viso žodžio trukmė
Tiriamasis žodis Mediana (ms) Vidurkis (ms) Pasikliaujamieji intervalai (ms)
Trukmės santykis (N : LOG)
[²ˈʃʲɛnʲˑdʲiɛn]N 466 472 (±67) 450÷494 1 : 1,3
[²ˈʃʲɛnʲˑdʲiɛn]LOG 618 607 (±97) 562÷652
18 Lentelėje pateikiamas N : LOG santykis, t. y. parašyta, kiek kartų konkretus parametras yra didesnis loginį kirtį turinčiame žodyje. Žvaigždute (*) pažymėti tie parametrai, kurių rezultatai įvairuoja ir negalima nustatyti vyraujančių santykių.
Tiriamasis žodis Mediana (ms) Vidurkis (ms) Pasikliaujamieji intervalai (ms)
[¹ˈdʲɪrboːmʲɛ]N
[¹ˈdʲɪrboːmʲɛ]LOG
[²ˈkʲæːtʊrʲɛs]N
[²ˈkʲæːtʊrʲɛs]LOG
[ʋɐ²ˈdoːʋɐs]N
[ʋɐ²ˈdoːʋɐs]LOG
[kɐ‿dɐ²ˈbɐrˑ]N
[kɐ‿dɐ²ˈbɐrˑ]LOG
[(jɛʊ‿)²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ]N
[(jɛʊ‿)²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ]LOG
[²ˈɛɪˑtʲɪ]N
[oː‿rʲiː¹ˈtoːɪ̯]N
(±40) 423÷449
(±64) 517÷576
(±60) 592÷648
(±65) 420÷463
(±44) 382÷411
(±83) 622÷706
(±60) 544÷583
(±60) 434÷474
[oː‿rʲiː¹ˈtoːɪ̯]LOG 546 581 (±113) 529÷634
[sʊsʲɪ²ˈrʲɪŋˑksʲɪmʲɛ]N
719 (±48) 703÷734
[sʊsʲɪ²ˈrʲɪŋˑksʲɪmʲɛ]LOG 903 911 (±80) 875÷948
[tuɔ‿pɐˈʧʲʊ ]N 461 459 (±32)
[tuɔ‿pɐˈʧʲʊ ]LOG
: 1,4
Priebalsių trukmė. Pukelis užsimena, kad pabrėžtame frazės žodyje priebalsių, o ne balsių trukmė labiau didėja (1974, p. 205), ypač ryškus prieškirtinio skiemens priebalsių ilgėjimas (1974, p. 215). Todėl derėtų patikrinti šią prielaidą.
Tiriamuosiuose žodžiuose ne visų priebalsių trukmė analizuota. Neįmanoma nustatyti frazės pradžioje ištartų sprogstamųjų priebalsių (dirbome [¹ˈdʲɪrboːmʲɛ], keturias [²ˈkʲæːtʊrʲɛs] ir kad dabar [kɐ‿dɐ²ˈbɐrˑ]) trukmės, nes šioje pozicijoje pauzė susilieja su priebalsio uždarumos faze. Todėl šie priebalsiai neanalizuoti. Be to, pasitaikė ir pavienių pauzių, po kurių nebuvo galima nustatyti sprogstamojo priebalsio trukmės, jie taip pat atmesti. Netirta [ʋɐ²ˈdoːʋɐs] paskutinio priebalsio [s] trukmė, nes didžioji dalis pavyzdžių ištarti suliejant abu priebalsius, nors visiška degeminacija čia nevyko, buvo tariamas gerokai pailgėjęs [s].
Į apibendrinimą neįtraukta ir klitiko bei savarankiško žodžio sandūros priebalsio kad dabar [kɐ‿dɐ²ˈbɐrˑ] trukmė, nes turintys loginį kirtį šie žodžiai ištarti su atvirąja sandūra
(pauzės nėra, bet justi pastangos atskirti žodžius) arba su gana akivaizdžia pauze, pabrėžtame žodyje degeminacija dažniausiai nevyko. Tačiau žodžiuose o rytoj [oː‿rʲiː¹ˈtoːɪ ] ir tuo pačiu [tuɔ‿pɐˈʧʲʊ ] atvirosios sandūros ar išskirtinės trukmės pokyčio nefiksuota.
Neskaičiuota [j] trukmė, nes turintis loginį kirtį jau galime [(jɛʊ‿)²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ] kai kada buvo tariamas kaip savarankiškas žodis, be to, [j] gana sklandžiai pereina į [ɛʊ] ir riba nėra ryški. Tačiau [ɡ] skaičiuota, bet atmesti atvejai, kai abu žodžiai ištarti kaip prozodiškai savarankiški. Pavyzdyje o rytoj [oː‿rʲiː¹ˈtoːɪ ] tariamas panašus į neskiemeninį [ɪ ], kurio trukmė netirta.
Pabrėžtame žodyje priebalsiai vidutiniškai 1,2 karto ilgesni už esančius atitinkamuose nepabrėžtuose žodžiuose (žr. 23 lentelę). Tačiau konkrečių priebalsių trukmės skirtumai labai įvairuoja: nuo visiškai vienodos trukmės [l] ir [r] ar net kiek trumpesnio pabrėžtame žodyje [n] iki beveik pusantro karto ilgesnių [b] (kad dabar [kɐ‿dɐ²ˈbɐrˑ]) ir [m] (susirinksime [sʊsʲɪ²ˈrʲɪŋˑksʲɪmʲɛ]). Nepastebėta kokių nors akivaizdžių sąsajų su priebalsio pozicija žodyje ar jo artikuliacijos vieta. Trukmės skirtumai menkai susiję ir su tarimo būdu: a) pučiamųjų priebalsių [s] trukmė gal kiek pastovesnė, pabrėžtuose žodžiuose dažniausiai 1,1 karto ilgesni, bet tiriamųjų pavyzdžių nedaug; b) pabrėžtųjų žodžių sprogstamieji priebalsiai dažniausiai bent 1,3 karto ilgesni; c) labiausiai įvairuoja balsingųjų priebalsių trukmės skirtumas (nuo 0,9 iki 1,5 karto).
Pabrėžto žodžio kirčiuotame skiemenyje esantys priebalsiai (išskyrus mišriuosius dvigarsius, jų trukmė analizuota kartu su viso skiemens trukme) vidutiniškai 1,4 karto ilgesni už atitinkamus nepabrėžto žodžio priebalsius, nekirčiuotuose skiemenyse šis santykis šiek tiek mažesnis: prieškirtiniuose (jų nedaug) – 1,2 karto, pokirtiniuose –1,1 karto. Visų kirčiuotame skiemenyje esančių priebalsių trukmės skirtumai statistiškai reikšmingi, nekirčiuotų skiemenų priebalsiai nors ir ilgesni, bet trukmės skirtumai ne visada statistiškai reikšmingi. Šioje grupėje išsiskiria balsingieji priebalsiai, kurių trukmės skirtumai daugeliu atvejų yra statistiškai nereikšmingi (šiandie n [²ˈʃʲɛnʲˑdʲiɛn], dirbome [¹ˈdʲɪrboːmʲɛ], ketu rias [²ˈkʲæːtʊrʲɛs], vadovas [ʋɐ²ˈdoːʋɐs], jau ga lime [(jɛʊ‿)²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ], o r ytoj [oː‿rʲiː¹ˈtoːɪ ]). Statistiškai nereikšmingi ir [tʲ] bei [s] trukmės skirtumai žodžiuose ei t i [²ˈɛɪˑtʲɪ], s usirinksime [sʊsʲɪ²ˈrʲɪŋˑksʲɪmʲɛ].
Priebalsių trukmei gali turėti įtakos ir kiti veiksniai, ne tik loginis kirtis, todėl konkrečių priebalsių trukmę galima būtų gretinti tik su tam tikromis išlygomis. Vis dėlto į kelis pavyzdžius verta atkreipti dėmesį:
a) pabrėžtame žodyje pirmasis [ʋ] žodyje vadovas [ʋɐ²ˈdoːʋɐs] yra 1,4 karto ilgesnis, o antrasis – 1,1 karto; [b ʲ] kirčiuotame pabrėžto žodžio skiemenyje (kad dabar [kɐ‿dɐ²ˈbɐrˑ]) yra 1,6 karto, pokirtiniame (dirbome [¹ˈdʲɪrboːmʲɛ]) – 1,2 karto ilgesnis už nepabrėžto žodžio [bʲ]; [tʲ] kirčiuotame pabrėžto žodžio skiemenyje o rytoj [oː‿rʲiː¹ˈtoːɪ ]) yra 1,4 karto, pokirtiniame (keturias [²ˈkʲæːtʊrʲɛs]) – 1,2 karto ilgesnis už nepabrėžto žodžio [tʲ];
b) [rʲ] kirčiuotame pabrėžto žodžio skiemenyje (susirinksime [sʊsʲɪ²ˈrʲɪŋˑksʲɪmʲɛ]) yra 1,3 karto, prieškirtiniame (o rytoj [oː‿rʲiː¹ˈtoːɪ ]) skiemenyje trukmė nesikeičia, pokirtiniame (keturias [²ˈkʲæːtʊrʲɛs]) – 1,1 karto ilgesnis už nepabrėžto žodžio [rʲ];
c) [sʲ] trukmės santykiai prieškirtiniame ir pokirtiniame skiemenyje (susirinksime [sʊsʲɪ²ˈrʲɪŋˑksʲɪmʲɛ]) nesikeičia, pabrėžto žodžio [sʲ] yra 1,1 ilgesni už nepabrėžto žodžio [sʲ].
Vadinasi, loginį kirtį turinčio žodžio kirčiuoto skiemens priebalsiai neabejotinai ilgesni už atitinkamus loginio kirčio neturinčio žodžio priebalsius, bet negalima tvirtinti, kad labiau ilgėja prieškirtiniai priebalsiai, kaip teigė Pukelis (1974, p. 215).
Kirčiuoto skiemens centras pabrėžtame žodyje yra 1,5 karto, prieškirtinio skiemens centras – 1,3 karto, pokirtinio skiemens centras – 1,2 karto ilgesnis už atitinkamus nepabrėžto žodžio skiemens centrus, priebalsiai pabrėžto žodžio kirčiuotame skiemenyje yra 1,4 karto, prieškirtiniame skiemenyje – 1,2 karto, pokirtiniame skiemenyje 1,1 karto ilgesni už atitinkamus nepabrėžto žodžio priebalsius, pats pabrėžtas žodis 1,4 karto ilgesnis už nepabrėžtą. Taigi loginis kirtis tikrai turi įtakos visų žodžio garsų trukmei, bet kirčiuoto skiemens centro garsai pailgėja labiau nei visi kiti, o pokirtinio skiemens garsų trukmei loginis kirtis turi mažiausią įtaką.
Tiriamasis žodis Tiriamasis priebalsis Mediana (ms)
[sʊsʲɪ²ˈrʲɪŋˑksʲɪmʲɛ]
[tuɔ‿pɐˈʧʲʊ ]
Vidurkis (ms) Pasikliaujamieji intervalai (ms)
[s]N 106 106 (±10) 101÷111
[s]LOG 108 114 (±18) 105÷122
[sʲ]N (pirmasis) 116 116 (±10) 111÷121
[sʲ]LOG (pirmasis) 126 125 (±9) 121÷129
Trukmės santykis (N : LOG)
: 1,1
: 1,1
[rʲ]N 28 29 (±6) 26÷32 1 : 1,3
[rʲ]LOG 38 37 (±11) 32÷42
[k]N 34 33 (±5) 31÷35 1 : 1,2
[k]LOG 40 40 (±6) 37÷43
[sʲ]N (antrasis) 95 97 (±8) 94÷101 1 : 1,1
[sʲ]LOG (antrasis) 107 109 (±12) 103÷114
[mʲ]N 34 37 (±10) 32÷42 1 : 1,5
[mʲ]LOG 58 56 (±11) 51÷61
[p]N 87 84 (±12) 79÷90 1 : 1,3
[p]LOG 105 106 (±14) 99÷112
[ʧʲ]N 127 131 (±19) 123÷140 1 : 1,4
[ʧʲ]LOG 169 181 (±33) 166÷196
Šio tyrimo rezultatai nerodo, kad akustinių požymių ryškumui ar blankumui turėtų įtakos pabrėžto žodžio vieta. Tačiau Vaitkevičiūtė (1997, p. 253–254) rašė, kad viena efektyviausių loginio kirčio raiškos priemonių yra sakinio žodžių tvarka, tiksliau, loginio kirčio pozicija, nuo jos priklauso pabrėžimo laipsnis: atkeltas į sakinio pradžią ar pabaigą loginis kirtis stipresnis už to paties žodžio, esančio įprastoje vietoje, loginį kirtį. Tyrimui parengtoje medžiagoje žodžių tvarka yra įprasta, todėl šios idėjos patikrinti negalima. Papildomai įrašyti sakiniai vis kaitaliojant loginio kirčio vietą19: Petras supykdė dėdę. [[²ˈpʲæːtrɐs]LOG sʊ¹ˈpʲiːɡdʲeː ²ˈdʲeːdʲæː ‖]
Dėdę Petras supykdė. [²ˈdʲeːdʲæː [²ˈpʲæːtrɐs]LOG sʊ¹ˈpʲiːɡdʲeː ‖]
Petras dėdę supykdė. [²ˈpʲæːtrɐs [²ˈdʲeːdʲæː]LOG sʊ¹ˈpʲiːɡdʲeː ‖]
Petras supykdė dėdę. [²ˈpʲæːtrɐs sʊ¹ˈpʲiːɡdʲeː [²ˈdʲeːdʲæː]LOG ‖]
Visų tirtų žodžių kirčiuotų skiemens centrų pagrindinio tono vidurkis, minimumas ir maksimumas nuosekliai žemėja: frazės pradžioje minėti parametrai aukščiausi, viduryje – žemesni, o pabaigoje – žemiausi (žr. 24 lentelę). Statistiškai reikšmingai skiriasi pagrindinio tono vidurkio skirtumas žodžių, pavartotų frazės pradžioje ir frazės pabaigoje. Kitų pagrindinio tono parametrų statistinis reikšmingumas varijuoja: visi žodžio Petras [²ˈpʲæːtrɐs] pagrindinio tono parametrai statistiškai reikšmingai skiria frazės gale nuo frazės pradžioje ir viduryje pavartotų atvejų. Tačiau nė vieno pagrindinio tono parametro skirtumas tarp frazės pradžioje ir viduryje pavartoto žodžio Petras [²ˈpʲæːtrɐs] nėra statistiškai reikšmingas. Žodžio supykdė [sʊ¹ˈpʲiːɡdʲeː] pagrindinio tono vidurkis ir maksimumas visose pozicijose skiriasi statistiškai reikšmingai, o minimumo skirtumai visose pozicijose statistiškai nereikšmingi. Žodį dėdę [²ˈdʲeːdʲæː], pavartotą frazės pradžioje nuo pavartoto kitose frazės pozicijose, statistiškai reikšmingai skiria pagrindinio tono vidurkis ir minimumas, bet tirti parametrai neskiria frazės viduryje nuo frazės gale pavartoto pavyzdžio. Šio žodžio maksimumų skirtumai visose lygintose porose statistiškai nereikšmingi.
Tai nėra labai netikėti rezultatai, nes teiginiui būdingas žemėjantis pagrindinis tonas. Pagrindinio tono diapazonas įvairuoja: gali platėti į frazės pabaigą (Petras [²ˈpʲæːtrɐs] ir dėdę [²ˈdʲeːdʲæː]) arba, atvirkščiai, į frazės pabaigą – siaurėja (supykdė [sʊ¹ˈpʲiːɡdʲeː]). Tai gana nedrąsiai leistų spėti, kad loginį kirtį turintis subjektas ir objektas, esantis tvirtinamosios frazės pabaigoje reikalauja didesnių artikuliacinių pastangų, o predikatas tokių ryškesnių pastangų reikalauja frazės pradžioje. Tačiau tai tik preliminarios įžvalgos, kurios gali būti tik paskatomis formuluoti tolesnių tyrimų prielaidas.
Intensyvumo vidurkis, minimumas ir maksimumas taip pat mažesnis žodžiuose, esančiuose arčiau frazės pabaigos ir tai yra visiškai dėsninga, nes, kaip ir pagrindinis tonas, taip ir intensyvumas teiginiuose linkęs silpnėti. Tačiau minėtų intensyvumo parametrų skirtumai ne tokie ryškūs kaip pagrindinio tono. Frazės viduryje esančio pabrėžto žodžio intensyvumas yra toks pat kaip ir frazės pabaigoje, o frazės pradžioje esančio žodžio – vidutiniškai 1,1 karto aukštesnis. Žodžius Petras [²ˈpʲæːtrɐs] ir supykdė [sʊ¹ˈpʲiːɡdʲeː], pavartotus frazės pradžioje, nuo pavartotų viduryje ir gale statistiškai reikšmingai skiria intensyvumo vidurkis ir maksimumas. Minimumas skiria tik žodį Petras [²ˈpʲæːtrɐs], pavartotą frazės pradžioje, nuo pavartoto jos gale. Intensyvumo, kaip ir pagrindinio tono, diapazonas įvairuoja ir maža imtis neleidžia įžvelgti dėsningumų. Vis dėlto predikato intensyvumo rodikliai išlieka tokie pat kaip ir pagrindinio tono: frazės pradžioje intensyvumo diapazonas platesnis.
24 lentelė. Skirtingoje frazės vietoje pavartotų pabrėžtų žodžių pagrindinis tonas ir intensyvumas20
Tiriamasis žodis
Kaip matyti iš 25 lentelės, pagrindinio tono vidurkis ir minimumas žemiausias frazės pabaigoje, viduryje – šiek tiek (vidutiniškai 1,1 karto) aukštesnis, aukščiausias –frazės pradžioje. Tačiau kai kuriuose žodžiuose šie santykiai yra ryškesni, pvz., žodžio Petras minimumas [²ˈpʲæːtrɐs]I : [²ˈpʲæːtrɐs]II : [²ˈpʲæːtrɐs]III = 1,3 : 1,2 : 1. Pagrindinio tono maksimumas taip pat žemiausias frazės pabaigoje, o viduryje ir pradžioje jis vienodas ir šiek tiek (vidutiniškai 1,1 karto) aukštesnis nei frazės pabaigoje. Pagrindinio tono diapazonas nėra toks dėsningas: jis gali labai smarkiai platėti žodžiuose, esančiuose arčiau frazės pabaigos (plg. Petras [²ˈpʲæːtrɐs] ir dėdę [²ˈdʲeːdʲæː]) arba šiek tiek platėti, kai žodis frazėje yra pirmasis (supykdė [sʊ¹ˈpʲiːɡdʲeː]). Galbūt tokie skirtumai susiję su žodžių semantika, o gal su jų tvarka sakinyje. Tačiau tokioms prielaidoms kelti ir pagrįsti, kaip jau minėta, reikia gerokai išsamesnio tyrimo.
20 Romėniški skaitmenys greta žodžio rodo jo poziciją frazėje.
25 lentelė. Pagrindinio tono ir intensyvumo parametrų santykiai 21
Tiriamieji žodžiai
[²ˈpʲæːtrɐs] (I : II : III)
(I : II : III)
(I : II : III)
[²ˈpʲæːtrɐs] (I : II : III)
Pagrindinis tonas
Diapazonas
Intensyvumas
[²ˈdʲeːdʲæː] (I : II : III)
Akivaizdžių dėsningumų nerodo ir trukmė (žr. 26 lentelę). Pabrėžto žodžio Petras [²ˈpʲæːtrɐs] kirčiuotas skiemuo ilgiausias frazės pabaigoje, trumpiausias – frazės viduryje ([²ˈpʲæːtrɐs]I : [²ˈpʲæːtrɐs]II : [²ˈpʲæːtrɐs]III = 1 : 1 : 1,1). Supykdė [sʊ¹ˈpʲiːɡdʲeː]22 ir dėdę [²ˈdʲeːdʲæː] taip pat trumpiausi yra frazės viduryje, o kitose pozicijose trukmė beveik vienoda ([sʊ¹ˈpʲiːɡdʲeː]I : [sʊ¹ˈpʲiːɡdʲeː]II : [sʊ¹ˈpʲiːɡdʲeː]III = 1,2 : 1 : 1,2; [²ˈdʲeːdʲæː]I : [²ˈdʲeːdʲæː]II : [²ˈdʲeːdʲæː]III = 1,2 : 1 : 1,2). Tokie rezultatai lyg ir neparemia Pakerio (1982, p. 115) išvados, kad garsų trukmės santykiams reikšmės turi frazės kirčiu pabrėžtų žodžių vieta, frazės pabaigoje trukmės santykiai mažiausi dėl galinių garsų ilgėjimo. Tačiau šio eksperimento apimtis nedidelė ir reikėtų ateityje jį pakartoti su gerokai didesne imtimi.
Nuoseklių kirčiuoto skiemens įtempimo dėsningumų nerodė diktorių įrašų analizė (žr. 26 lentelę), jų nematyti ir šiame papildomame eksperimente. Vienas iš trijų tirtų pavyzdžių – dėdę [²ˈdʲeːdʲæː] įtemptesnis frazės pabaigoje ([²ˈdʲeːdʲæː]I : [²ˈdʲeːdʲæː]II : [²ˈdʲeːdʲæː]III = 1,2 : 1 : 1), kitas – Petras [²ˈpʲæːtrɐs], atvirkščiai, šiek tiek įtemptesnis frazės pradžioje ([²ˈpʲæːtrɐs]I : [²ˈpʲæːtrɐs]II : [²ˈpʲæːtrɐs]III = 1,1 : 1 : 1), o trečiojo – supykdė [sʊ¹ˈpʲiːɡdʲeː] – įtempimas frazės pradžioje ir pabaigoje vienodas ([sʊ¹ˈpʲiːɡdʲeː]I : [sʊ¹ˈpʲiːɡdʲeː]II : [sʊ¹ˈpʲiːɡdʲeː]III = 1,1 : 1 : 1,1). Bendra visiems trims yra tai, kad nė vienas iš jų nėra įtempčiausias frazės viduryje.
21 Greta tiriamojo žodžio parašyta jo pozicija: I – pirmasis frazės žodis ir t. t.
22 Tik žodžio supykdė [sʊ¹ˈpʲiːɡdʲeː]II trukmė statistiškai reikšmingai skiriasi nuo kitose pozicijose pavartoto to paties žodžio.
26 lentelė. Skirtingoje frazės vietoje pavartotų pabrėžtų žodžių skiemens centrų trukmė ir įtempimas
Tiriamasis žodis
[²ˈpʲæːtrɐs]I
[²ˈpʲæːtrɐs]III
[sʊ¹ˈpʲiːɡdʲeː]I
[sʊ¹ˈpʲiːɡdʲeː]II
[sʊ¹ˈpʲiːɡdʲeː]III
[²ˈdʲeːdʲæː]I
[²ˈdʲeːdʲæː]II
[²ˈdʲeːdʲæː]III
(±13)
(±11)
(±9)
(±12)
(±111) 846
(±42) 1016
Trumpai apibendrinant žvalgomąjį loginio kirčio vietos frazėje tyrimą, galima daryti tokią išvadą: a) frazės pradžioje esančio pabrėžto žodžio kirčiuotas skiemuo gali būti ištartas aukštesniu tonu ir šiek tiek intensyviau, b) frazės viduryje loginį kirtį turinčio žodžio kirčiuotas skiemens centras mažiausiai pailgėja ir jo spektrinės ypatybės (įtempimas) mažiausiai kinta. Kita vertus, nereikia išleisti iš akių to, kad frazės pabaiga yra ne loginio, o frazės kirčio pozicija, t. y. pozicija, kurioje paprastai pavartojamas svarbiausias frazės žodis, ir galbūt čia reikia mažesnių pastangų išryškinant pabrėžimą.
3.4.4. Individualios loginio kirčio raiškos strategijos
Analizuojant empirinę medžiagą, pastebėta, kad loginio kirčio raiškos priemonės šiek tiek įvairuoja ir diktoriai yra linkę naudoti vienus ar kitus pabrėžimo požymius (strategijas) dažniau ar ryškiau nei kitus. Todėl nuspręsta atskirai palyginti svarbiausius, lemiamą įtaką turinčius akustinius požymius: pagrindinio tono ir intensyvumo maksimumą bei diapazoną ir trukmę.
Pagrindinio tono ir intensyvumo santykiai pateikti 27 lentelėje. Diktoriai C ir D loginį kirtį linkę išryškinti pagrindinio tono maksimumu (N : LOG = 1 : 1,3) ir diapazonu (C diktorius – N : LOG = 1 : 3,3; D diktorius – N : LOG = 1 : 3,2). Jiems būdingas platesnis intensyvumo diapazonas (C diktorius – N : LOG = 1 : 2,8; D diktorius – N : LOG = 1 : 2,5). Tačiau pasitaiko atvejų, kai pavienius žodžius ryškiau realizuoja ir kiti diktoriai, pvz., tuo pačiu [tuɔ‿pɐˈʧʲʊ ] tono ir intensyvumo diapazonas plačiausias diktoriaus
A įrašuose (pagrindinio tono diapazonas net devynis kartus, intensyvumo – beveik
4 kartus platesnis loginį kirtį turinčiame žodyje), dirbome [¹ˈdʲɪrboːmʲɛ] – diktoriaus B pavyzdžiuose pagrindinio tono diapazonas platesnis beveik septynis kartus.
27 lentelė. Individualūs diktorių pagrindinio tono ir intensyvumo santykiai 23
Tiriamieji žodžiai Pagrindinis tonas
Intensyvumas
Diktorių pagrindinio tono kreivių analizė patvirtina tiesioginę pagrindinio tono diapazono koreliaciją su tonu (žr. 28 lentelę). Diktorių C ir D pabrėžtų žodžių pagrindinio tono diapazonas plačiausias (santykiai atitinkamai 3,3 ir 3,2) ir jų įgarsintuose loginį kirtį turinčiuose žodžiuose dvitoniai modeliai vyrauja (atitinkamai 80 % ir 78 %). Diktoriaus A pagrindinio tono diapazonas siauresnis (santykis 2,3) ir dvitoniai modeliai sudaro beveik pusę pavyzdžių (47 %). Diktoriaus B pagrindinio tono diapazonas nėra labai platus (2,5), bet jo įrašuose nemažai dvitonių modelių (70 %). Penktadalį pavyzdžių sudaro L*H tonas, žymintis kirčiuotame skiemenyje kylantį, bet maksimumą pasiekiantį pokirtiniame skiemenyje toną, o tokių tonų, savaime suprantama, diapazonas ne toks platus kaip LH* skiemenų, kurių maksimumas pasiekiamas kirčiuotame skiemenyje. Tą patvirtina ir pagrindinio tono maksimumo rezultatai: diktorių C ir D pagrindinio tono maksimumo santykiai didžiausi (1,3), diktoriaus A mažiausias (1,1), o diktoriaus B užima tarpinę padėtį (1,2).
Visų diktorių įrašuose loginio kirčio neturinčiuose skiemenyse vyrauja vienatoniai modeliai, todėl ir pagrindinio tono diapazonas negali būti platus.
23 Raidės A, B, C, D žymi diktorius.
28 lentelė. Tonų pasiskirstymas (%)24
Didžiausi trukmės skirtumai nustatyti diktoriaus A įrašuose (N : LOG = 1 : 1,8), gana nemaži ir diktoriaus C įrašuose (N : LOG = 1 : 1,6). Diktoriai B ir D mažiau pailgina kirčiuotus skiemens centrus (žr. 29 lentelę).
29 lentelė. Individualūs diktorių trukmės santykiai
Rengiant medžiagą, pastebėta, kad kai kurie diktoriai linkę daryti pauzes prieš loginį kirtį arba po jo. Apie loginio kirčio išskyrimą ar atskyrimą pauzėmis rašė ir Vaitkevičiūtė (1997, p. 258). Išanalizavus tiriamąją medžiagą, matyti, kad pauzės yra
24 Procentai skaičiuojami vieno diktoriaus imtyje.
gana individualus kalbėtojo pasirinkimas25. Mažiausiai pauzių greta loginį kirtį turinčių žodžių padarė diktoriai A ir B (atitinkamai 43 ir 45), diktorius D padarė 52 pauzes, diktorius C – 68.
Diktorius A linkęs pailginti loginį kirtį turinčių žodžių kirčiuoto skiemens centrą.
Diktorius C tokius skiemenis taria aukštesniu pagrindinio tono maksimumu, platesniu pagrindinio tono ir intensyvumo diapazonu, ilgesnius ir daro daug pauzių greta pabrėžiamų žodžių. Diktorius D loginį kirtį išryškina pagrindinio tono ir intensyvumo maksimumu, platesniu pagrindinio tono ir intensyvumo diapazonu ir linkęs daryti daugiau pauzių.
Atrodo, kad pauzė ir kiti akustiniai loginio kirčio požymiai koreliuoja ne taip, kaip preliminariai tikėtasi. Diktorių, kurie darė daug pauzių, įrašuose nepastebėta kokių nors pagrindinio tono, intensyvumo ar trukmės niveliavimo pabrėžtuose žodžiuose. Atvirkščiai, šie požymiai jų įrašuose akivaizdžiai ryškesni. Vadinasi, pauzė nekompensuoja kitų požymių, o yra tik papildomas loginio kirčio rodiklis. Kadangi atpažinimo eksperimentui atrinkta kiekvieno žodžio po vieną pavyzdį iš visų diktorių, todėl negalima daryti prielaidos, kad atpažįstamumas tiesiogiai susijęs su akustinėmis ypatybės ir ryškesnėmis ypatybėmis pasižyminčių diktorių pavyzdžiai geriau identifikuojami.
3.4.5. Loginio kirčio ypatybės klausimuose
Siekiant patikrinti, ar tos pačios akustinės loginio kirčio ypatybės išlieka ir klausimuose, diktoriai įgarsino tokius sakinius:
Ar galime eiti namo? [[ɐr‿²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ]LOG ²ˈɛɪˑtʲɪ nɐ²ˈmoː ?‖] Galime eiti namo? [[²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ]LOG ²ˈɛɪˑtʲɪ nɐ²ˈmoː ?‖]
25 Kaip ir ankstesnėje lentelėje, raidės A, B, C, D žymi diktorius, sil žymi frazės viduryje padarytą pauzę, | – pauzę ir vidinės frazės ribą, greta parašytas skaitmuo – padarytų pauzių kiekį. Žymima tik tai, kas aktualu loginio kirčio tyrimui, pauzės frazių sandūroje neanalizuojamos.
Įgarsinant klausimus nebuvo prašoma kurį nors žodį specialiai pabrėžti. Vis dėlto beveik visuose pavyzdžiuose loginį kirtį gavo žodis galime [²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ]. Tyrimui atrinkti tik tie pavyzdžiai, kuriuose minėtas žodis pabrėžiamas ir jo duomenys gretinami su frazės kirčio negavusiu jau galime [jɛʊ‿ 2ˈgɑːlʲɪmʲɛ], pavartotu teiginiuose. Klausimuose galime [²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ] nėra paskutinis frazės žodis, todėl galima manyti, kad šis žodis gauna loginį, o ne frazės kirtį.
Kirčiuoto skiemens centrų pagrindinio tono vidurkis, minimumas ir maksimumas yra 1,1 karto aukštesni pabrėžtuose žodžiuose, pavartotuose klausime su klausiamąja dalelyte, už tokius žodžius klausimuose be klausiamosios dalelytės (žr. 30 lentelę), tačiau šie skirtumai nėra statistiškai reikšmingi. Klausimo su klausiamąja dalelyte kirčiuotas skiemens centras pagal minėtus pagrindinio tono parametrus yra panašesnis į teiginio pabrėžto žodžio skiemens centrą, o klausimo be klausiamosios dalelytės – į teiginio nepabrėžto žodžio skiemens centrą, plg. santykius26: a) vidurkis – T N : T LOG : K LOG : K LOG_ar = 1,1 : 1,2 : 1 : 1,1; b) minimumas – T N : T LOG : K LOG : K LOG_ar = 1,1 : 1,1 : 1 : 1,1; c) maksimumas – T N : T LOG : K LOG : K LOG_ar = 1 : 1,1 : 1 : 1,1. Pagrindinio tono diapazonas loginį kirtį turinčiuose žodžiuose yra nuo 1,5 iki 1,9 karto platesnis nei tokio kirčio neturinčiuose žodžiuose. Vis dėlto ir šiuo požiūriu loginį kirtį turintys žodžiai skiriasi: T N : T LOG : K LOG : K LOG_ar = 1 : 1,9 : 1,5 : 1,6.
Intensyvumo duomenys, kaip ir pagrindinio tono, leidžia manyti, kad klausimo su klausiamąja dalelyte kirčiuotas skiemens centras yra šiek tiek panašesnis į teiginio pabrėžto žodžio skiemens centrą, o klausimo be klausiamosios dalelytės – į teiginio nepabrėžto žodžio skiemens centrą, plg. santykius: a) vidurkis – T N : T LOG : K LOG : K LOG_ar = 1 : 1,1 : 1 : 1; b) minimumas – T N : T LOG : K LOG : K LOG_ar = 1 : 1,1 : 1 : 1,1; c) maksimumas –T N : T LOG : K LOG : K LOG_ar = 1 : 1,1 : 1 : 1,1. Intensyvumo diapazonas tirtuose loginį kirtį turinčiuose pavyzdžiuose nedaug skiriasi, bet yra platesnis už loginio kirčio neturinčio žodžio skiemens centro diapazoną – T N : T LOG : K LOG : K LOG_ar = 1 : 1,5 : 1,5 : 1,3.
30 lentelė. Kirčiuotų skiemens centrų pagrindinis tonas ir intensyvumas teiginyje ir klausime
Intensyvumas (dB) [(jɛʊ‿)²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ]
26 TN žymi teiginį be loginio kirčio, TLOG – teiginį su loginiu kirčiu, KLOG – klausimo be dalelytės pabrėžtą žodį, KLOG_ar – klausimo su dalelyte pabrėžtą žodį.
Trukmės duomenys rodo, kad klausime loginį kirtį turinčio žodžio kirčiuoti balsiai yra tokios pat trukmės kaip ir teiginiuose pavartoto žodžio be loginio kirčio, t. y. mažiau pailginami nei teiginių pabrėžtų žodžių kirčiuoti skiemenys (žr. 31 lentelę). Trukmė nepriklauso nuo klausiamosios dalelytės (ne)buvimo, abiejuose pavyzdžiuose ji labai panaši. Skirtumai statistiškai reikšmingi tik tarp teiginio pabrėžto žodžio ir teiginio bei klausimo loginio kirčio pavyzdžių (trukmės santykiai: T N / K LOG_ar / K LOG : TLOG = 1 : 1,5).
Klausime loginį kirtį turinčių žodžių kirčiuoti balsiai yra įtemptesni nei atitinkami teiginiuose pavartoti be loginio kirčio balsiai, bet ne tokie įtempti kaip teiginių su loginiu kirčiu balsiai (įtempimo santykiai: T N : K LOG_ar : K LOG : TLOG = 1 : 1,3 : 1,4 : 1,9). Klausiamoji dalelytė neturi įtakos loginį kirtį turinčių klausimo žodžių kirčiuoto skiemens balsių spektrinėms ypatybėms, jų įtempimas nesiskiria.
31 lentelė. Kirčiuotų skiemens centrų trukmė ir įtempimas teiginyje ir klausime
Tiriamasis žodis Mediana (ms) Vidurkis (ms) Pasikliaujamieji intervalai (ms) F1
Loginį kirtį turinčių žodžių, pavartotų klausimuose su klausiamąja dalelyte, kirčiuoto skiemens centras pasižymi panašiomis pagrindinio tono ir intensyvumo ypatybėmis kaip ir atitinkami teiginių pabrėžtų žodžių skiemens centras, tačiau kiekybiniai ir kokybiniai (spektriniai) skirtumai nėra tokie ryškūs. Loginį kirtį turinčių žodžių, pavartotų klausimuose be klausiamosios dalelytės, akustinės ypatybės blankesnės ir neretai artimos teiginių be loginio kirčio skiemenims. O tai leidžia daryti atsargią išvadą, kad klausimuose be klausiamojo žodžio pagrindinis tonas (neretai ir intensyvumas) yra
aukštesnis frazės pabaigoje, tai yra pagrindinis tokio klausimo žymeklis (plačiau apie tai žr. 4.4.2 poskyryje) ir toje pačioje frazėje negali būti dviejų pagrindinio tono ir intensyvumo viršūnių. Todėl loginį kirtį turintis klausimo žodis netenka kitais atvejais –teiginiuose ir klausimuose su klausiamaisiais žodžiais – tipiškų akustinių ypatybių.
Apibendrinant loginio kirčio akustinių požymių analizę, pasakytina, kad ryškiausi loginio kirčio akustiniai koreliatai yra kirčiuoto skiemens centro pagrindinio tono ir intensyvumo vidurkis, maksimumas, diapazonas bei trukmė. Pabrėžto žodžio prieškirtiniai ir pokirtiniai skiemenys gali būti šiek tiek aukštesnio pagrindinio tono ir ilgesni, bet beveik nesiskiria intensyvumu nuo nepabrėžtų žodžių atitinkamų skiemenų. Loginį kirtį turintis žodis yra ilgesnis, šiek tiek ilgesni ir jo priebalsiai. Kai kuriais atvejais papildomas loginio kirčio žymeklis yra pauzės prieš jį ar po jo. Jeigu loginį kirtį gauna pirmasis frazės žodis, jo kirčiuoto skiemens pagrindinio tono ir intensyvumo skirtumai šiek tiek ryškesni nei kitose frazės vietose pavartoto to paties pabrėžto žodžio. Vis dėlto nederėtų pamiršti, kad ne visi frazės žodžiai gali būti pabrėžiami (plačiau apie tai žr. Vallduvi, Engdahl 1996), todėl konkrečių loginį kirtį turinčių žodžių akustinių požymių ryškumas gali skirtis, o kai kurie žodžiai nėra linkę gauti loginio kirčio.
3.5. Frazės kirčio akustiniai požymiai
Loginis kirtis yra frazės prozodinis centras. Tačiau ne kiekviena frazė turi sąmoningai pabrėžtą žodį. Tokiu atveju vis tiek vienas žodis yra centrinis, jis turi frazės kirtį. Taigi, jei frazėje yra loginis kirtis, frazės kirčio nebus. Todėl lyginimui pasirinkti a) žodžiai iš tų sakinių, kurie turi loginį kirtį, jie šioje tyrimo dalyje laikyti neturinčiais frazės kirčio, b) žodžiai iš sakinių, neturinčių loginio kirčio, jie laikyti turinčiais frazės kirtį. Šioje dalyje analizuojami tik kirčiuoto skiemens centrai. Nors šios tyrimo dalies empirinė medžiaga negausi, bet galima matyti bent preliminarius polinkius, kurie galėtų būti tolesnių tyrimų gairės.
Pagrindinio tono vidurkis, minimumas ir maksimumas aukštesni tik [ɑː] frazės kirtį turinčiame žodyje sakė [²ˈsɑːkʲeː], tik šio žodžio pagrindinio tono vidurkio ir minimumo skirtumai statistiškai reikšmingi (žr. 32–34 lenteles). Kitų pavyzdžių frazės kirtį turinčių ir jo neturinčių žodžių kirčiuoto skiemens centrų minėti požymiai yra vienodi arba šiek tiek žemesni frazės kirčio neturinčiame žodyje. Pagrindinio tono diapazono duomenys labai prieštaringi: žodžiuose namo [nɐ2ˈmoː] ir metu [mʲɛˈtʊ] kirčiuotas skiemens centras yra atitinkamai 1,2 ir 1,4 karto platesnis frazės kirtį turinčiuose žodžiuose, o valandas [2ˈʋɑːlɐndɐs] ir sakė [²ˈsɑːkʲeː] jis gerokai (atitinkamai 1,4 ir 1,5 karto) platesnis frazės kirčio neturinčiame žodyje. Frazės kirtį turinčiuose žodžiuose vyrauja (61 %) nekintantis žemas tonas (L*), kuris būdingas frazės ar loginio kirčio neturintiems žodžiams. H*L (11 %) ir HL* tonai (7 %) sudaro beveik du dešimtadalius tirtų pavyzdžių. Krintantis tonas (H*L) kartu su L*, būdingi ir diktoriaus D frazės kirčio neturintiems žodžiams. LH* tonas, žymintis kirčiuotame skiemenyje kylantį ir tame pačiame skiemenyje maksimumą pasiekiantį
toną, rastas dešimtadalyje (11 %) frazės kirtį turinčių žodžių. Dar vieną dešimtadalį frazės kirtį turinčių pavyzdžių sudaro L*H (tonas kyla kirčiuotame skiemenyje ir maksimumą pasiekia pokirtiniame skiemenyje) ir H* tonai (atitinkamai 6 % ir 4 %). Didžiausią dalį (81 %) frazės kirčio neturinčių pavyzdžių sudaro žemas nekintantis (L*) tonas, H*L fiksuotas 14 %, LH* – 3 pavyzdžiuose.
32 lentelė. Tonų pasiskirstymas (%)
Tonai Frazės kirtį turintys žodžiai Frazės kirčio neturintys žodžiai
Visų tirtų žodžių intensyvumo vidurkis, minimumas ir maksimumas arba nesiskiria (sakė [²ˈsɑːkʲeː] ir namo [nɐ2ˈmoː]), arba vidutiniškai 1,1 didesnis frazės kirčio neturinčiuose atitikmenyse (valandas [2ˈʋɑːlɐndɐs] ir metu [mʲɛˈtʊ]) (žr. 33–34 lenteles). Statistiškai reikšmingi visi žodžio valandas [2ˈʋɑːlɐndɐs] intensyvumo parametrai, o metu [mʲɛˈtʊ] – tik pagrindinio tono maksimumo skirtumai. Intensyvumo diapazonas tik žodžio valandas [2ˈʋɑːlɐndɐs] yra toks pats ir frazės kirtį turinčiame, ir jo neturinčiame žodyje, kitų lygintų porų intensyvumo diapazonas platesnis frazės kirčio neturinčių žodžių kirčiuotuose skiemenyse.
33 lentelė. Kirčiuotų skiemenų pagrindinis tonas ir intensyvumas27
27 [ ]N – žodis be frazės kirčio, [ ]FR – frazės kirtį turintis žodis.
34 lentelė. Pagrindinio tono ir intensyvumo parametrų
Tipiški pagrindinio tono kreivės pavyzdžiai pateikti 1 priedo 13–20 paveiksluose. Matyti, kad frazės kirtį turinčiuose ir jo neturinčiuose žodžiuose kreivė lygesnė nei loginį kirtį turinčių žodžių kirčiuotuose skiemenyse: nebūdingas ryškus tono kritimas (dažnai ir kilimas) prieškirtiniuose ir pokirtiniuose skiemenyse. Be to, nėra tokio dėsningo tonų pasiskirstymo ir jų sąsajos su frazės kirčiu. Frazės kirčio neturinčiuose kirčiuotuose skiemenyse fiksuoti tonai: L* ir H*L, tie patys tonai būdingi ir frazės kirtį turintiems skiemenis, bet šioje grupėje atsiranda dar vienas tonas – LH*.
Intensyvumo kreivės (žr. 1 priedo 21–28 paveikslus) reikšmingesnių skirtumų tarp frazės kirtį turinčių ir jo neturinčių žodžių nerodo.
Trukmė. Frazės kirtį turinčių žodžių kirčiuoti balsiai yra šiek tiek (1,1 karto) ilgesni (žr. 35 lentelę), tačiau statistiškai reikšmingas yra tik žodžio valandas [2ˈʋɑːlɐndɐs] kirčiuotų skiemens centrų trukmės skirtumas, bet šiuo atveju ilgesnis yra frazės kirčio neturinčio žodžio skiemens centras.
35 lentelė. Kirčiuotų skiemens centrų trukmė
Tiriamasis žodis Mediana (ms) Vidurkis (ms) Pasikliaujamieji intervalai (ms)
Santykis (N : FR)
Gretinamų pavyzdžių kirčiuoto skiemens balsių spektriniai požymiai mažai skiriasi: frazės kirtį turinčio ir jo neturinčio žodžio kirčiuoto skiemens centras gali būti vienodo (valandas [2ˈʋɑːlɐndɐs]) ar labai panašaus (metu [mʲɛˈtʊ]) įtempimo, o dviejuose pavyzdžiuose įtemptesnis yra frazės kirčio neturintis skiemens centras (žr. 36 lentelę).
Labai įdomūs viso žodžio trukmės rezultatai (žr. 37 lentelę): visų tirtų porų ilgesni yra frazės kirčio neturintys žodžiai, skirtumai statistiškai reikšmingi. Be to, reikia paminėti, kad prieš frazės kirtį turintį žodį nė vienas diktorius nedarė pauzės.
37 lentelė. Viso žodžio trukmė 29
[nɐ2ˈmoː]
[nɐ2ˈmoː]FR
[mʲɛˈtʊ]N
[mʲɛˈtʊ]FR
(±52) 315÷363
(±40) 323÷360
Apibendrinant frazės kirtį turinčių žodžių ypatybes, matyti, kad frazėse su loginiu kirčiu aptarti akustiniai požymiai gerokai ryškesni pabrėžtame žodyje nei frazėse be specialaus pabrėžimo, kur frazės kirtį turintys žodžiai iš principo nelabai skiriasi nuo tokio kirčio neturinčių žodžių.
29 Žodžio [²ˈsɑːkʲeː] trukmė preliminari, nes dėl ankstesnio žodžio [ʋɐ²ˈdoːʋɐs] paskutinio priebalsio [s] ir šio žodžio pirmojo priebalsio dažnai neįmanoma nustatyti tikslių ribų.
3.6. Skyriaus išvados
Tyrimas leidžia daryti tokias išvadas:
1. Svarbiausios loginio kirčio ypatybės sukoncentruotos kirčiuotuose skiemenyse. Kirčiuoto skiemens pagrindinio tono ir intensyvumo vidurkis, maksimumas ir diapazonas yra patikimi loginio kirčio akustiniai koreliatai. Vadinasi, loginį kirtį turinčio žodžio kirčiuoto skiemens centras tariamas aukštesniu tonu, intensyviau (stipriau) ir pasižymi platesniu pagrindinio tono bei intensyvumo diapazonu. Loginį kirtį turintys kirčiuoto skiemens centrai yra ilgesni už atitinkamus tokio kirčio neturinčius skiemenis. Pabrėžtų žodžių kirčiuotų skiemenų balsiai gali būti įtemptesni nei nepabrėžtų žodžių, t. y. jie yra aiškiau artikuliuojami. Tačiau nė viena iš šių ypatybių vienareikšmiškai nelemia atpažįstamumo, o ir jų kombinacijos tiesiogiai nekoreliuoja su atpažįstamumu.
2. Nekirčiuoti skiemenys yra tik papildomi loginio kirčio realizavimo rodikliai. Greičiausiai jie yra kirčiuotų skiemenų ypatybių tęsiniai (atgarsiai). Loginį kirtį turinčių žodžių nekirčiuotų skiemenų pagrindinio tono vidurkis ir maksimumas šiek tiek aukštesni, diapazonas platesnis nei tokio kirčio neturinčių žodžių atitinkamuose skiemenyse. Šiek tiek didesnis ir nekirčiuotų skiemenų intensyvumo vidurkis bei maksimumas, diapazonas išlieka toks pats ir pabrėžtų, ir nepabrėžtų žodžių nekirčiuotuose skiemenyse. Prieškirtiniai skiemenys yra šiek tiek ilgesni ir įtemptesni pabrėžtuose žodžiuose. Pokirtinių skiemenų trukmė mažiau skiriasi, nepastebėta dėsningų įtempimo skirtumų. Visi minėtų požymių skirtumai nekirčiuotuose skiemenyse blankesni nei kirčiuotuose.
3. Loginį kirtį turintys žodžiai yra ilgesni, vadinasi, jie tariami lėtesniu tempu. Tą liudija didesnė tokių žodžių balsių ir priebalsių trukmė.
4. Žodžio pozicija frazėje gali turėti įtakos loginio kirčio akustinių požymių ryškumui, ypač jo pavartojimas frazės pradžioje.
5. Esama individualių loginio kirčio realizavimo strategijų: vieni kalbėtojai gali būti linkę pailginti pabrėžtus žodžius, ištarti juos lėtesniu tempu, kiti – tarti aukštesnius ir intensyvesnius, kai kada pabrėžtas žodis gali būti išskiriamas pauze prieš jį ar po jo.
6. Frazės kirtį turinčių žodžių ypatybės mažai skiriasi nuo tokio kirčio neturinčių žodžių.
Tyrimo tikslas – nustatyti tik bendruosius dėsningumus, todėl pasirinkta analizuoti kontroliuojama kalba, t. y. skaitoma ir su iš anksto numatytu pabrėžtinu žodžiu. Išsamiai išstudijavus kontroliuojamos kalbos svarbiausius loginio ir frazės kirčio akustinius požymius, galima būtų pereiti prie spontaninei kalbai būdingų ypatybių. Tačiau ir tada spontaninės kalbos tyrimas bus nelengvas. Pirmiausia, ne visada vienareikšmiškai galima pasakyti, kad vienas ar kitas žodis yra sąmoningai pabrėžtas, ir, antra, pabrėžto žodžio ypatybėms nustatyti reikia to paties žodžio atitikmens ne loginio kirčio pozicijoje. Vadinasi, reikia turėti gana didelės apimties empirinės medžiagos bazę.
4. Frazių ribos
4.1. Įvadinės
pastabos
Frazių ribų nustatymas (frazavimas) – tai žodžių grupavimas, paremtas sintaksine ir prozodine kalbos struktūra, semantiniais ir pragmatiniais veiksniais, individualiomis kalbėtojo savybėmis (kalbos tempu, emocijomis, kalbėjimo balsu patirtimi ir kt.). Frazės labai svarbios kalbos suvokimui ir produkavimui: kad pašnekovas tinkamai suvoktų, o kalbėtojui būtų paranku ištarti, turi sutapti intonacinių ir sintaksinių vienetų ribos (apie šio santykio tyrimus plačiau žr. Watson ir Gibson 2004; Himmelmann 2022). Todėl labai taikli Jono Palionio (1999, p. 68) mintis: „to paties teksto skirtingas intonavimas priklauso nuo skaitomojo teksto skirtingo suvokimo. Jeigu intonacija būtų subjektyvus reiškinys, jeigu ji būtų socialiniu požiūriu nesąlygota, tad ji būtų kuria nors kalba kalbančiai visuomenei nesuprantama ir neturėtų lingvistinės reikšmės.“
Kaip jau rašyta 2.4 poskyryje, nėra vienos nuomonės dėl frazių lygių kiekio, terminų ir apibūdinimų, tačiau beveik visose kalbose paprastai skiriami du lygiai: intonacinė ir vidinė frazė, pastaroji prozodinėje hierarchijoje esanti tarp intonacinės frazės ir žodžio (jos pavadinimai fonologų darbuose, kaip buvo matyti iš 2.4 poskyryje aptartos literatūros, įvairuoja). Frazių sandūra, ribos tarp dviejų intonacinių lygmenų – intonacinės ir vidinės frazės – yra šios tyrimo dalies objektas. Tai sudėtingas kalbos reiškinys, nes, viena vertus, frazių sandūros fonetinės ypatybės yra kompleksinės, ne visada aišku, kuri iš jų svarbiausia, o kurios išvestinės, nulemtos kitų ypatybių. Kita vertus, tam, kad būtų galima analizuoti frazių sandūrą, reikia žinoti, kur ji yra, t. y. kur baigiasi viena frazė ir prasideda kita, nes, netinkamai nustačius frazių ribas, empiriniai duomenys bus klaidingi. Vadinasi, pirmiausia, remiantis a) gramatiniais ir semantiniais (taip pat ir paralingvistiniais) veiksniais, b) klausa suvokiamais psichoakustiniais požymiais, c) gimtakalbio intuicija ir darbo su garsine kalba patirtimi, reikia nustatyti ir sužymėti (anotuoti) frazių ribas. Antrasis etapas – patikrinti, kokių esama akustinių požymių nustatytose frazių sandūrose, ar jie sutampa su psichoakustiniais ypatumais, kuriais remiantis gali būti anotuojamas garsynas, vėliau naudosimas sisteminei akustinių požymių analizei. Vis dėlto po šių etapų dar derėtų pasitikrinti, kaip frazių ribas atpažįsta ir kiti kalbos vartotojai. Taigi šiame skyriuje aprašomo tyrimo tikslas – nustatyti, kurios akustinės ypatybės gali signalizuoti frazių sandūrą, kokiomis psichoakustinėmis ypatybėmis galima remtis atpažįstant frazių ribas. Išsami ir kompleksinė akustinių frazių sandūros ypatybių analizė yra tolesnių tyrimų objektas ir atliktina lygiagrečiai su nuodugniais prozodinės hierarchijos tyrimais.
Frazių sandūrą gali rodyti daugelis fonetinių (taip pat ir gramatinių bei semantinių) požymių. Savaime suprantama, balso aukštis (taip pat ir jo akustinis koreliatas – pagrindinio tono dažnis) yra vienas iš svarbiausių intonacijos komponentų, galinčių signalizuoti intonacinės ir vidinės frazės ribas. Pagrindinio tono pokyčiai frazės pabaigoje analizuojami daugelyje kalbų ir dažnai apibūdinami kaip svarbūs frazės pabaigos požymiai, pvz., danų (Thorsen 1985), olandų (Gussenhoven ir Rietveld 1988), taivaniečių ( Peng
1997), anglų, graikų (Arvaniti ir Godjevac 2003), vokiečių (Ambrazaitis 2005), romanų kalbose ( Frota ir kt. 2007), estų (Ots 2017) (daugiau kalbų žr. Kwan Ip ir Cutler 2022).
Be pagrindinio tono, frazių ribas gali rodyti ir kitos ypatybės, pvz., pauzės, segmentų pailgėjimas, intensyvumo (stiprumo, arba garsumo) pokyčiai ( Peters 2003; Ulbrich 2006; Yoon ir kt. 2007; Michelas ir D’Imperio 2010; Petrone ir kt. 2017; Brugos ir kt. 2018; Żygis ir kt. 2019), nemodalinė fonacija ( Kohler 2000; Redi ir Shattuck-Hufnagel 2001; Garellek 2015; Crowhurst 2018) ir kt. Kalbų tipologijos tyrimai rodo, kad minėti ypatumai nėra universalūs frazių ribų indikatoriai, jie priklauso nuo konkrečios kalbos ( Mylberg ir Riad 2015; Kwan Ip ir Cutler 2022).
Kaip jau minėta, rišli garsinė kalba skaidoma tam tikrais fragmentais. Šis procesas pirmiausia programuojamas smegenyse ir labai tikėtina, kad vieną garsinės kalbos atkarpą (frazę) nuo kitos bandoma atskirti pauzėmis. Jos nėra tik akustinės ar klausa suvokiamos tylos momentas, garsinė kalba staiga nenutraukiama, pauzei kalbos padargai turi pasiruošti, t. y. artėti ne prie tolesniam garsui būdingos artikuliacijos, o prie neutralios padėties. Vadinasi, frazės gali būti įrėminamos ne tik ilgesnių ar trumpesnių tylos akimirkų, bet jų sandūrą gali signalizuoti specifiniai paskutinių ar pirmų garsų ypatumai. Net jei tarp frazių nėra pauzės ar ji labai trumpa ir psichoakustiškai negirdima, galbūt veikia tie patys mechanizmai ir specifinės minėtų garsų ypatybės išlieka. Būtent jos tokiais atvejais greičiausiai yra vieninteliai psichoakustiniai požymiai, klausytojui leidžiantys atpažinti frazių sandūrą.
Būsimai pauzei (ar šiuo atveju sandūrai tarp frazių) turi pasiruošti visos garso kūrimo sistemos:
a) respiracijos (ją sudaro kvėpavimo organai) – turi būti mažinamas išpučiamo iš plaučių oro kiekis, rezultatas – sumažėjęs intensyvumas;
b) fonacijos (gerklose esančių balso klosčių įvairaus laipsnio suartėjimas formuoja balsaskylės, t. y. plyšio tarp balso klosčių, dydį) – balso klostės atsitraukia viena nuo kitos, artėja prie pozicijos, būdingos įprastam kvėpavimui nekalbant, rezultatas – pažemėjęs pagrindinis tonas ir kiti su fonacija susiję kokybiniai balso pokyčiai;
c) artikuliacijos (burnoje esantys kalbos padargai) – kalbos padargai artėja prie neutralios pozicijos, rezultatas – blankesnės konkretaus garso kokybinės (spektrinės) ypatybės (redukcija), kurios gali būti nulemtos, viena vertus, pakitusios fonacijos, kita vertus, susilpnėjusios kalbos padargų veiklos.
Viena iš lengviausiai klausa atpažįstamų ypatybių yra tipiškas stiprumo, arba garsumo (intensyvumo), sumažėjimas intonacinių frazių pabaigoje. Gana neblogai intonacinių frazių sandūroje gali būti atpažįstamas ir balso aukščio pažemėjimas (intensyvumas ir pagrindinis tonas trumpai aptarti 2.1 poskyryje). Tačiau šių dviejų požymių nepakanka, nes, rengiant intonuotą garsyną, pastebėta, kad esama frazių sandūrų, kur intensyvumo ar pagrindinio tono pokyčiai psichoakustiškai beveik negirdimi. Todėl reikia ištirti ir kitas ypatybes, galinčias (ar padedančias) signalizuoti frazės ribas, pirmiausia garsų trukmės ir kokybinius balso pokyčius. Pastarieji gana sudėtingi, sunkiau identifikuojami ir analizuojami, nulemti balso klosčių veiklos (fonacijos).
Fonacijos procesui įtakos turi įvairūs lingvistiniai ir paralingvistiniai (taip pat ir anatominiai) veiksniai, o jų rezultatas gali signalizuoti komunikacinę intenciją, reguliuoti pokalbio eigą, padėti išreikšti emocijas, rodyti tam tikrų intonacinių vienetų sandūrą ir pan. ( Kreiman ir Sidtis 2011; Heldner ir kt. 2019). Balso klostės gali suartėti nevienodai ir nuo to (balsaskylės dydžio, suartėjimo dažnumo, reguliarumo, raumenų įtampos) priklauso fonavimo būdas, kuris lemia kokybinius balso požymius. Balsaskylės dydis gali būti trejopas (Gordon ir Ladefoged 2001): nuo nedidelio balso klosčių priartėjimo, formuojančio kimų balsą (angl. breathy voice), t. y. kimios fonacijos (angl. breathy phonation), iki visiško balso klosčių suartėjimo, sukuriančio gergždžiantį balsą (angl. creaky voice), t. y. gergždžiančios fonacijos (angl. creaky phonation). Tarpinę padėtį užima modalinė fonacija, arba tonacija (angl. modal phonation), t. y. įprastas balso klosčių virpėjimas, sukuriantis modalinį balsą (angl. modal voice)30. Fonacijai svarbi trijų raumenų zonų veikla, leidžianti ( Laver 1980, p. 108–109, žr. 1 paveikslą): a) balso klostes įtempti išilgai (išilginė įtampa) arba b) suartinti jas per vidurį (medialinis spaudimas), c) suglausti vedegines kremzles, t. y. kremzlinę balso klosčių dalį (adukcinė įtampa). Nuo to, kaip ir kuri dalis įtempiama ar atpalaiduojama, kokia balso klosčių ir vedeginių kremzlių pozicija (susiglaudusios ar atsitraukusios), priklauso fonacijos tipas, arba kokybiniai balso požymiai.
išilginė įtampa
medialinis spaudimas
adukcinė įtampa
1 paveikslas. Schematizuota balso klosčių raumenų veikla fonacijos metu
30 Anglakalbėje literatūroje galima rasti daugiau šiuos ar panašius kokybinius balso požymius apibūdinančių terminų: duslus ar į jį panašus balsas kartais įvardijamas kaip atsipalaidavęs, silpnas (angl. lax, slack), šniokšiantis, ūžiantis (angl. murmured), aspiruotas (angl. aspirated), gergždžiantis ar į jį panašus balsas dar vadinamas įtemptu (angl. tense, stiff), laringalizuotu (angl. laryngelized), glotalizuotu (angl. glottalized), žemu ir šiurkštaus skambesio (angl. vocal fry), suspaustu (angl. pressed). Nors tarp šių fonavimo tipų esama nedidelių skirtumų, jiems įtakos gali turėti ir papildomi artikuliaciniai procesai supraglotalinėje (viršutinėje gerklų) ar supralaringalinėje (balso trakto) dalyje, tačiau iš esmės jie apibūdina panašius kokybinius balso požymius (plačiau žr. Laver 1980; Hewlett ir Beck 2006; Garellek 2019).
Modalinio fonavimo metu balso klosčių virpesiai periodiški, reguliarūs, jos susiglaudžia per visą ilgį, todėl nesusidaro frikatyvinis triukšmas (žr. 2 paveikslo a schematizuotą balso klosčių ir balsaskylės vaizdą). Raumenų įtampa, reikalinga balso klostėms (išilgai ir skersai) bei vedeginėms kremzlėms suglausti, yra vidutinė ( Hewlett ir Beck 2006, p. 274–284). Kai balso klostės atsitraukusios, balsaskylė yra trikampio formos, su šiek tiek didesniu plyšiu tarp vedeginių kremzlių. a b c d
2 paveikslas. Kai kurių fonacijos tipų schemos
Kimaus fonavimo metu raumenų įtampa nedidelė, ji šiek tiek didesnė kaulinėje balso klosčių dalyje (skirta vedeginėms kremzlėms pritraukti), raištinėje balso klosčių dalyje raumenų įtampa silpna, išilginė balso klosčių raumenų įtampa vidutinė (žr. 2 paveiksle b). Balso klostės iki galo nesusiglaudžia, lieka plyšys, pro kurį skverbiasi pastovi oro srovė ir sukuriamas frikatyvinis triukšmas ( Hewlett ir Beck 2006, p. 279).
Gergždžianti fonacija atsiranda tada, kai balso klostės stipriai susiglaudusios kremzlinėje ir raištinėje jų dalyje, bet išilginė raumenų įtampa silpna, virpėjimas lėtesnis ir nereguliarus (žr. 2 paveiksle c). Girdimas gana žemas ir (ar) trūkčiojantis balsas. Toks garsas gali signalizuoti prozodinių vienetų ribas ( Kreiman 1982; Redi ir Shattuck-Hufnagel 2001; Garellek 2015). Be to, spontaninėje kalboje gergždžiančiu balsu gali būti realizuojami kalbos užpildai (Candea ir kt. 2005), kurie taip pat rodo intonacinių vienetų sandūrą.
Šnabždanti fonacija susidaro dėl to, kad raumenų įtampa kremzlinėje balso klosčių dalyje yra silpna, o raištinės balso klosčių dalies ir išilginė raumenų įtampa gana didelė (žr. 2 paveiksle d). Dėl to tvirtai susiglaudžia raištinė balso klosčių ir užpakalinė vedeginių kremzlių dalis. Balso klostės nevirpa, o pro angą tekanti turbulentinė oro srovė sukuria šnabždesį. Kimios fonacijos metu balsaskylės plyšys yra didesnis, todėl išeina daugiau oro, o tai lemia mažesnę virpėjimų amplitudę ir mažiau frikatyvinio triukšmo. Tačiau audiciniu požiūriu nėra ryškaus skirtumo tarp šnabždesio ir kimaus balso (Laver 1980).
Glotalizacija apima ne tik visišką balso klosčių susiglaudimą, bet ir gerklų prieangio klosčių (dar vadinamų netikrosiomis balso klostėmis), vedeginių antgerklio klosčių, antgerklio bei ryklės siaurėjimą ( Harris 1999; Hassan ir Esling 2007 ir kt.). Artikuliaciniu požiūriu ji siejama su papildoma glotalinio sprogstamojo (visiškas ir išlaikytas balso klosčių suglaudimas arba [ʔ] artikuliacija) pridėjimu prie kitų segmentų. Glotalinės
artikuliacijos pridėjimas prie sprogstamųjų priebalsių vadinamas glotaliniu sustiprinimu, o tokie priebalsiai – glotalizuotais ( Esling ir kt. 2005). Kiti garsai, pvz., sonantai, taip pat gali turėti papildomą, antrinę glotalinę artikuliaciją ( Esling ir kt. 2005; Bird ir kt. 2008). Šis procesas kai kuriose kalbose rodo frazės pradžią ( Pierrehumbert 1995).
Visais aptartais atvejais balso klostės virpa ir kuria periodinius virpesius, bet dėl skirtingos raumenų įtampos, susiglaudimo laipsnio ir reguliarumo, susiformuoja ir tam tikras triukšmas. Todėl vienas iš parametrų, galinčių rodyti kokybinius balso pokyčius, yra periodiškumo ir triukšmo santykis signale (angl. harmonics to noise ratio, HNR). Kuo daugiau triukšmo, tuo šio rodiklio reikšmės yra mažesnės. Tyrimai rodo, kad minėtas matmuo ypač tinkamas skirti kimų ar gergždžiantį balsą nuo modalinės fonacijos (Garellek 2015; Keating ir kt. 2015).
Kiti parametrai, dažnai siejami su kokybiniais balso požymiais, yra dažnių fliuktuacija (angl. jitter), rodanti balso klosčių virpėjimo (ne)reguliarumo lygį, ir amplitudės fliuktuacija (angl. shimmer), rodanti išpučiamo oro kiekio (ne)tolygumo lygį. Abu rodikliai gali būti susiję su sumažėjusiu arba nenuosekliu balso klosčių kontaktu ( Finger ir kt. 2009; Teixeira ir kt. 2013; Boersma ir Weenink 2018). Pastebėta ( Eskenazi ir kt. 1990; Dejonckere ir kt. 1995 iš Aparicio 2016), kad didesnės dažnių fliuktuacijos reikšmės psichoakustiškai siejamos su šiurkštumu (angl. roughness), užkimimu (angl. hoarseness), didesnės amplitudės fliuktuacijos reikšmės – su kimumu, duslumu (angl. breathiness).
4.2. Tyrimo metodika
Frazavimo tyrimo empirinę medžiagą ir patį tyrimą sudaro trys dalys: specialiai tyrimui 1) įrašytas rišlus tekstas, 2) parengti ir įrašyti sakiniai, 3) intonuoto garsyno įrašai. Pirmojoje dalyje siekiama nustatyti svarbiausius psichoakustinius frazavimo požymius ir jų galimą sąsają su akustinėmis ypatybėmis. Remiantis nustatytais požymiais, vėliau anotuotas garsynas, t. y. parengtas aktualių frazių pradžios ir pabaigos psichoakustinių požymių (sutartinių žymų) sąrašas, juo vadovaujantis, sužymėta frazių pradžia ir pabaiga.
Pirmajai tyrimo daliai pasirinkta kontroliuojama skaitoma kalba: keturi gimtakalbiai aktoriai vyrai po tris kartus perskaitė Antoine’o de Saint-Exupéry „Mažojo princo“ 20-ąjį skyrių 31
Tačiau išėjo taip, kad mažasis princas, ilgai žygiavęs per smėlį, uolas ir sniegą, pagaliau atrado kelią. O visi keliai veda pas žmones.
– Laba diena, – tarė jis.
Prieš jį buvo daržas, pilnas žydinčių rožių.
– Laba diena, – tarė rožės.
Mažasis princas pasižiūrėjo į jas. Jos visos buvo panašios į jo gėlę.
Ir jis pasijuto didžiai nelaimingas. Jo gėlė jam pasakojo, kad esanti viena tokia visame pasaulyje. O štai jų yra penketas tūkstančių, visiškai tokių pat, viename darže! „Ji labai įširstų, – tarė jis sau, jei gautų tai pamatyti... Baisiai kosėtų ir apsimestų visai mirštanti, kad neapsijuoktų prieš mane. O aš turėčiau dėtis ją slaugąs, nes, norėdama ir mane nužeminti, ji iš tikrųjų mirtų...“
Paskui jis vėl tarė sau: „Maniau, kad esu toks turtingas – turiu vienintelę gėlę, o aš beturįs tik paprastą rožę. Su ja ir tais savo trimis ugnikalniais, kurių vienas galbūt jau amžinai užgesęs, esu ne kažin koks princas...“ Ir, atsigulęs į žolę, jis apsiverkė.
Tekstą sudaro 165 leksemos, apie 45 frazės (konstatuojamosios, klausiamosios ir šaukiamosios). Aktorių buvo prašoma raiškiai skaityti tekstą, intonuoti, kreipti dėmesį į semantinius ir gramatinius ryšius tarp žodžių, tačiau pernelyg neišryškinti emocijų (baimės, pykčio, džiaugsmo ir pan.), nors jų taip pat paisyti. Žodžiu, tekstą prašyta perskaityti kiek įmanoma natūralesne, neteatralizuota kalba. Jie galėjo laisvai pasirinkti frazavimą, kuris nebūtinai turėjo būti vienodas visuose trijuose įrašuose.
Antrajai daliai – tvirtinamųjų ir klausiamųjų frazių pagrindinio tono analizei – parengti sakiniai, kuriuos tie patys aktoriai perskaitė šešis kartus32: 1) teiginys: Galime eiti namo [2ˈɡɑːlʲɪmʲɛ 2ˈɛɪˑtʲɪ nɐ2ˈmoː ‖],
32 Pirminiai šios tyrimo dalies rezultatai publikuoti Kazlauskienės ir Dereškevičiūtės straipsnyje (2022a). Apie klausimų klasifikaciją žr. 4.4.2 poskyrį.
2) tikrinamasis klausimas be klausiamojo žodžio: Galime eiti namo? [2ˈɡɑːlʲɪmʲɛ 2ˈɛɪˑtʲɪ nɐ2ˈmoː ‖],
3) tikrinamasis klausimas su klausiamąja dalelyte ar: Ar galime eiti namo? [ɐr‿ 2ˈɡɑːlʲɪmʲɛ 2ˈɛɪˑtʲɪ nɐ2ˈmoː ‖],
4) specialusis klausimas su klausiamuoju žodžiu kada: Kada galėsime eiti namo? [kɐˈdɐ ɡɐ¹ˈlʲeːsʲɪmɛ 2ˈɛɪˑtʲɪ nɐ2ˈmoː ‖].
Aktorių užduotis buvo kuo natūraliau (be emocinio krūvio) perskaityti tvirtinamuosius ir klausiamuosius sakinius, atsižvelgiant į tokį kontekstą: dalyviai ilgai dirbo ir dabar teigia, kad gali eiti namo, arba klausia vadovo, ar gali eiti namo arba kada galės eiti namo ir pan.
Siekiant išsiaiškinti, ar kalbos vartotojai atpažįsta klausimus tik iš fonetinių ypatybių, atliktas suvokimo eksperimentas, kuriam įrašai atrinkti iš aktorių įgarsintų sakinių. Eksperimento dalyviams (21 gimtakalbiui Lietuvių filologijos ir leidybos bakalauro studijų programos studentui) pateikti teiginiai, klausimai be klausiamojo žodžio ir klausimai, kuriuose klausiamieji žodžiai ar, kada iškirpti: Galime eiti namo.; Galime eiti namo? <Ar> galime eiti namo?, <Kada> galėsime eiti namo? Dalyvių paprašyta nustatyti, kokio tipo yra frazė: teiginys ar klausimas.
Trečiąją empirinės medžiagos dalį sudaro anotuotas garsynas. Dvi šio tyrimo autorės (SD ir RS) anotavo atrinktus garsyno fragmentus (apie anotavimo žymas ir garsyno atranką žr. 4.5 poskyryje). Vėliau iš anotuoto garsyno buvo išgauti psichoakustinių požymių dažnumo ir kai kurie empiriniai akustiniai duomenys, tai padaryta keliais etapais (šiuos darbus atliko Gailius Raškinis).
1. Garsyno sinchronizavimas. Pagal VDU mokslininkų metodiką ( Kazlauskienė ir kt. 2010) garsyno tekstai paversti fonemų sekomis. Taikant paslėptųjų Markovo modelių metodiką ( Baum ir Petrie 1966), fonemų sekos susietos su garso įrašais. Fonemų savybėms aprašyti naudoti 3–5 būsenų paslėptieji Markovo modeliai, kurių parametrai Baum-Welch mašininio mokymo algoritmu apskaičiuoti pagal garsyno medžiagą. Atskirų fonemų pradžios ir pabaigos laikas nustatytas Viterbi algoritmu ( Forney 1973). Šiame etape naudotas HTK programinių įrankių paketas ( Young ir kt. 2001), anotavimo procesui automatizuoti sukurti specialūs skriptai. Informacija apie atskirų fonemų pradžios ir pabaigos laiką sudarė galimybę sinchronizuoti skiemenų, žodžių, vidinių frazių, intonacinių frazių bei skyrybos ženklų vietas garso įrašuose.
2. Frazių pakraščių tono kaitos, kokybinių balso požymių ir kitų žymų validacija. Automatizuotai peržiūrėta garsyno medžiaga ir surinktas kiekvieno tipo skirtingų žymų sąrašas. Šiame sąraše rasti žymų netikslumai ištaisyti garsyno tekstinėse anotacijose rankiniu būdu.
3. Vidinių frazių atranka. Kiekvienam žymos tipui sudarytas sąrašas vidinių frazių, kuriose ta žyma rasta. Kiekvienas sąrašas padalytas į dvi grupes: vidinės frazės, a) esančios intonacinės frazės pabaigoje ir b) esančios intonacinės frazės viduryje.
4. Sujungimas. Abiejų grupių frazės (įrašai ir anotacijos) nuosekliai sujungtos į tris failus, taip siekiant palengvinti šių grupių peržiūrą ir analizę. Grupavimui ir sujungimui panaudota specialiai šiam tikslui sukurta programinė įranga (jos autorius Gailius
Raškinis). Parengtos grupės rankiniu būdu peržiūrėtos, patikslinta žymų ir frazės ribų sąsaja bei apskaičiuotas žymų dažnumas frazių pakraščiuose.
5. Akustinių duomenų išgavimas. Iš anotuoto garsyno automatiškai išgauti ir suskirstyti į grupes pagrindinio tono dažnio ir intensyvumo33 duomenys: a) paskutinio frazės skiemens centro, jei jis nėra kirčiuotas, b) paskutinio kirčiuoto frazės skiemens centro, c) paskutinio frazės skiemens centro, jei jis kirčiuotas.
4.3. Svarbiausi akustiniai frazių ribų požymiai
Kaip jau minėta, šioje tyrimo dalyje dėmesys sutelktas į psichoakustinius požymius, galinčius signalizuoti frazių sandūrą. Tačiau siekiant išsiaiškinti, kurie psichoakustiniai požymiai svarbūs frazavimui, tyrimas pradedamas nuo kontroliuojamos skaitomos kalbos, kur frazių ribos nustatytos ir patikslintos kelių ekspertų. Šios dalies empirinę medžiagą sudaro aktorių įgarsintas minėtas de Saint-Exupéry „Mažojo princo“ 20-asis skyrius. Matuota pauzių trukmė, paskutinio intonacinės ir vidinės frazės skiemens intensyvumas, pagrindinis tonas, kokybiniai balso požymiai, paskutinio garso trukmė. Šie duomenys lyginami su atitinkamais skiemenų, esančių frazės viduryje, parametrais.
4.3.1. Pauzės ir jų trukmė
Kalbant pauzės gali būti daromos dėl įvairių priežasčių: psichologinių, fiziologinių, ritminių ir kt. Viena iš pauzių funkcijų – padalyti kalbą į tam tikrus intonacinius vienetus, ir, tikėtina, kad pauzės (arba prozodiniai pertrūkiai) gali būti frazių ribų indikatoriai. Matyt, dėl šios priežasties Aleksas Girdenis (1999a, p. 259) pauzes skirstė į ribines (žymi ribas) ir neribines.
Jau ankstesnių tyrimų rezultatai ( Kazlauskienė ir Kalašinskaitė 2017) parodė, kad po intonacinių frazių visada daromos pauzės. Šiam tyrimui įgarsintuose įrašuose aktoriai taip pat intonacines frazes siejo su skyrybos ženklais ir visada po jų darė pauzę. Tačiau vidinės frazės ne visada atskirtos pauzėmis, tokių rasta beveik trečdalis, taigi 70 % nustatytų vidinių frazių yra atskirtos ilgesnėmis ar trumpesnėmis pauzėmis. Vadinasi, vidinių frazių riboms žymėti pauzės nėra būtinos, svarbūs ir kiti fonetiniai ypatumai. Vienas iš šio tyrimo uždavinių – išsiaiškinti, ar skiriasi pauzių trukmė po intonacinių ir vidinių frazių, t. y. ar pauzės trukmė gali signalizuoti frazės tipą. Matuota trukmė tik tų pauzių, kurios yra frazių pabaigoje, pauzės prieš loginį kirtį neanalizuotos. Rezultatai rodo, kad pauzių trukmė labai įvairuoja, tą gerai iliustruoja ir didelis standartinis
33 Skaičiuota vadinamoji RMS energija (vidutinė kvadratinė vertė, angl. root-mean-square) – vidutinė sudėtinės garso bangos amplitudė (energija) laikui bėgant. Norint apskaičiuoti RMS amplitudę, kiekviena diskrečioji vertė (angl. sample) garso bangos lange yra pakeliama kvadratu, vėliau apskaičiuojamas šių kvadratų vidurkis ir išvedama kvadratinė šaknis (plačiau Kerstens ir kt. 2001; Boersma ir Weenink 2018). Garso intensyvumas yra proporcingas amplitudės kvadratui (RMS). Šis akustinio intensyvumo matas paprastai taikomas įvairiuose psichoakutiniuose ir akustiniuose tyrimuose (žr. Khan 2010; Garellek ir White 2015; Bauman ir kt. 2016; Roessig ir kt. 2022).
nuokrypis: a) pauzės po vidinių frazių vidutiniškai yra 626 (±283) ms trukmės (mediana 592 ms, pasikliaujamieji intervalai 588÷665 ms); b) pauzės po intonacinių frazių vidutiniškai yra 1094 (±429) ms trukmės (mediana 994 ms, pasikliaujamieji intervalai 1037÷1151 ms). Tačiau vienas polinkis akivaizdus: pauzės po intonacinių frazių paprastai yra gerokai (vidutiniškai 1,8 karto) ilgesnės nei vidines frazes skiriančios pauzės, abiejų tipų pauzių apskaičiuoti pasikliaujamieji intervalai gerokai nutolę. Šis skirtumas statistiškai reikšmingas34. Vadinasi, skaitomoje kalboje ilgesnės pauzės tikrai yra gana patikimas intonacinės frazės sandūros indikatorius.
4.3.2. Intensyvumas frazės pabaigoje
Girdenis (1999a, p. 259), rašydamas intonacijos skyrelį „Lietuvių kalbos enciklopedijoje“, vartojo terminus kadencija („tono ir / arba balso stiprumo kritimas sintagmoje“) ir antikadencija („tono ir / arba balso stiprumo kilimas“), į kurių apibrėžimą įeina ir intensyvumas. Tai, kaip jau minėta įvade, skiriasi nuo Vakarų fonologų intonacijos sampratos, bet reikia pasakyti, kad intensyvumas greičiausiai nedaug turi įtakos intonaciniam kontūrui, tačiau gali būti labai aktualus frazių sandūroms identifikuoti.
Norint išsiaiškinti, ar intensyvumas gali signalizuoti frazės pabaigą, matuotas ir lygintas visos frazės ir paskutinio frazės skiemens centro bei kai kurių frazių gale ir viduryje esančių paskutinio skiemens centrų intensyvumas. Rezultatai rodo, kad paskutinio frazės skiemens intensyvumas yra mažesnis nei visos frazės (žr. 38 lentelę). Vidutiniškai vidinė frazė ištariama 1,1 karto, intonacinė frazė – 1,2 karto intensyviau nei paskutinis tos frazės skiemuo. Nors skirtumas nedidelis, jis statistiškai reikšmingas. Intensyvumo pokytis šiek tiek priklauso nuo frazės tipo: intonacinių frazių pabaigoje intensyvumas mažesnis nei vidinių frazių pabaigoje, nors pačių frazių intensyvumas nesiskiria. Vadinasi, galima teigti, kad intensyvumas mažėja frazės, ypač intonacinės, pabaigoje, bet tik iš dalies gali signalizuoti frazės tipą (tipiškus pavyzdžius žr. 3 paveiksle).
38 lentelė. Frazės ir paskutinio frazės skiemens intensyvumas35
34 Šiame skyriuje, statistinis reikšmingumas, kaip ir ankstesniame, įvertintas naudojant t-test, reikšmingumo lygis – 0,05.
35 IF – žymi intonacinę frazę, vf – vidinę frazę, σIF – paskutinį intonacinės frazės skiemenį, σvf – paskutinį vidinės frazės skiemenį.
Tiriamasis vienetas
Mediana (dB) Vidurkis ir standartinis nuokrypis (dB)
Frazės viduryje ir pabaigoje esančio žodžio paskutinio skiemens intensyvumui nagrinėti pasirinkti tie skiemenys, kurių centre yra [æː], [ɐ], [ɪ], [eː] ir [uː]. Tiriamojoje medžiagoje tik tokius centrus turintys paskutiniai skiemenys pavartoti visose trijose tirtinose pozicijose: intonacinės ir vidinės frazės gale bei frazės viduryje. Matyti, kad kiek didesnis skirtumas išryškėjo tik tarp balsių, pavartotų paskutiniame žodžio skiemenyje intonacinės frazės pabaigoje ir viduryje: jų intensyvumo santykis atitinkamai 1 : 1,1, skirtumas statistiškai reikšmingas (žr. 39 lentelę). Paskutinio vidinės frazės skiemens ir jos viduryje pavartoto atitinkamo balsio intensyvumas beveik nesiskiria (statistiškai reikšmingas skirtumas yra tik tarp [ɐ] / — ǀ ir [ɐ] / — #). Be to, vidinės frazės pabaigoje pavartotų paskutinio skiemens centrų intensyvumas nors ir nedaug (1,1 karto), bet yra didesnis už atitinkamų skiemens centrų, pavartotų intonacinės frazės pabaigoje, intensyvumą. Tačiau skirtumas nėra statistiškai reikšmingas, todėl negalima vienareikšmiškai pasakyti, kad intensyvumo sumažėjimo laipsnis gali rodyti frazės tipą.
[eː] / — ǀ
[eː] / — ‖
[eː] / — ǀ
[eː] / — #
[eː] / — ‖
[eː] / — #
/ — ǀ 61
(±6) 62÷65
[uː] / — ‖ 58 57 (±9) 54÷61
[uː] / — ǀ 61 61 (±5) 60÷63
[uː] / — # 62 63 (±7) 61÷65
[uː] / — ‖ 58
[uː] / — #
(±9) 54÷61
(±7) 61÷65 36 / — ǀ žymi garsą vidinės frazės pabaigoje, / — ‖ žymi garsą intonacinės frazės pabaigoje, / – # žymi frazės viduryje esančio žodžio paskutinį garsą.
Tiriamasis vienetas
[ɪ] / — ‖
Mediana (dB) Vidurkis ir standartinis nuokrypis (dB)
Pasikliaujamieji intervalai (dB) Santykis
/ — ‖
Intensyvumas frazės, ypač intonacinės, pabaigoje mažėja. Nors skaitomoje kalboje šis pokytis nedidelis, juo remiantis, galima psichoakustiškai atpažinti frazės pabaigą, bet vargu ar galima nustatyti frazės tipą.
4.3.3. Paskutinio frazės garso
trukmė
Caroline Féry (2017) mini, kad vienas iš frazės pabaigos rodiklių gali būti paskutinio garso ilginimas. Todėl nuspręsta išsiaiškinti, ar tai būdinga ir lietuvių kalbai. Analizuojama empirinė medžiaga neapima visų garsų, todėl čia pasirinkta nagrinėti tik dažniau pasitaikančių garsų [s] ir [æː] trukmę. Lyginta frazės pabaigoje ir viduryje esančių
žodžių paskutinių garsų trukmė.
Priebalsis [s] frazės pabaigoje yra beveik pusantro karto ilgesnis nei frazės viduryje (žr. 40 lentelę), skirtumas statistiškai reikšmingas. Šio priebalsio trukmė nepriklauso nuo frazės tipo, nes intonacinės frazės pabaigoje priebalsis tik 1,1 karto ilgesnis už esantį vidinės frazės gale (skirtumas nėra statistiškai reikšmingas).
Žodžio gale esančių ilgųjų balsių trukmė labai problemiška dėl dažno jų trumpinimo. Vis dėlto tam tikras polinkis matyti: tiriamojoje medžiagoje [æː] frazės gale yra vidutiniškai 1,4 karto ilgesnis nei frazės viduryje, skirtumas statistiškai reikšmingas. Kaip ir [s] atveju, [æː] trukmė nepriklauso nuo frazės tipo.
40 lentelė. Paskutinių žodžio garsų trukmė frazės pabaigoje ir viduryje
Tiriamasis vienetas Mediana (ms) Vidurkis ir standartinis nuokrypis (ms)
Pasikliaujamieji intervalai (ms) Santykis
Tiriamasis vienetas
Mediana (ms) Vidurkis ir standartinis nuokrypis (ms)
[s] / — ǀ 124
Pasikliaujamieji intervalai (ms) Santykis
(±38) 120÷137
[s] / — # 88 90 (±26) 84÷96
[s] / — ‖ 133 138 (±33) 132÷144
[s] / — # 88 90 (±26) 84÷96
[æː] / — ǀ 90 93 (±24) 83÷103 1
[æː] / — ‖ 84 89 (±27) 80÷98
[æː] / — ǀ 90 93 (±24) 83÷103
[æː] / — # 67 67 (±11) 63÷71
[æː] / — ‖ 84 89 (±27) 80÷98
[æː] / — # 67 67 (±11) 63÷71
Epizodiškai lyginant kitus garsus (nors jų ir nebuvo visose pozicijoje), taip pat pastebimas panašus polinkis: frazės pabaigoje pailgėja ir priebalsiai, ir balsiai. Taigi šis pailgėjimas signalizuoja frazės pabaigą, bet nerodo, kokio tipo frazė baigiama.
4.3.4. Pagrindinis tonas ir kokybiniai balso ypatumai
Pagrindinio tono ir kokybinių balso požymių analizei pasirinkti Praat programinės įrangos apskaičiuojami parametrai: pagrindinio tono vidurkis, dažnių fliuktuacija (angl. jitter (local )), amplitudės fliuktuacija (angl. shimmer (local )), periodiškumo ir triukšmo santykis (angl. harmonics to noise ratio, HNR). Neabejojama, kad pagrindinio tono pokyčiai frazės pabaigoje klausytojams gali signalizuoti frazės pabaigą (Ishimoto ir Koiso 2014). Dažnių ir amplitudės fliuktuacija gali būti susijusi su sumažėjusiu arba nenuosekliu balso klosčių kontaktu. Remiantis periodiškumo ir triukšmo santykiu, galima įvertinti garso signalo periodiškumo ir triukšmo laipsnį, kuris suvokiamas psichoakustiškai ir taip pat gali priklausyti nuo balso klosčių suartėjimo laipsnio ( Finger ir kt. 2009; Teixeira ir kt. 2013; Boersma ir Weenink 2018).
Pradedant tyrimą, kelta hipotezė, kad kokybiniai balso požymiai gali padėti atpažinti frazių sandūrą tais atvejais, kai kitos tipiškos ypatybės – pauzės, pagrindinio tono pažemėjimas ir intensyvumo sumažėjimas – tokios informacijos nepateikia.
Naudojantis Praat funkcija Voice Report, rankiniu būdu nustatyti visi keturi to paties balsio, pavartoto intonacinės ir vidinės frazės pabaigoje bei frazės viduryje esančio žodžio gale, parametrai. 41 lentelėje pateikiami kokybinių balso požymių analizės rezultatai.
41 lentelė. Pagrindinis tonas ir kokybiniai balso požymiai skirtingų prozodinių vienetų gale
Pagrindinio tono vidurkis yra žemiausias paskutiniuose intonacinės frazės balsiuose (išskyrus balsį [eː]). Intonacinės frazės pabaigoje šis skirtumas ryškesnis nei vidinės frazės pabaigoje. Intonacinės frazės pabaigoje esančių balsių pagrindinis tonas statistiškai reikšmingai 1,2 karto žemesnis nei vidinės frazės pabaigoje ir 1,3 karto žemesnis už balsius, esančius frazės viduryje. Vidinės frazės pabaigoje balsiai taip pat yra žemesni nei jų atitikmenys frazės viduryje, tačiau tik trumpųjų nekirčiuotų balsių [ɐ], [ɪ] skirtumai statistiškai reikšmingi.
Didesnės dažnių fliuktuacijos reikšmės rodo didesnį balso klosčių virpėjimo neperiodiškumą. Tiriamojoje medžiagoje didžiausios dažnių fliuktuacijos reikšmės fiksuotos intonacinės frazės pabaigoje, vidinės frazės pabaigoje – mažesnės, frazės viduryje esančio žodžio paskutinio balsio – mažiausios (jų santykiai atitinkamai 1,5 : 1,3 : 1).
Dažnių fliuktuacija iš dalies priklauso nuo konkretaus balsio. Balsių [ɐ], [æː], [eː], ištartų intonacinės frazės pabaigoje, dažnių fliuktuacija vidutiniškai 2,4 karto didesnė nei frazės viduryje pavartotų jų atitikmenų. Šie skirtumai statistiškai reikšmingi. Balsio [ɪ] dažnių fliuktuacija taip pat didesnė (1,3 karto) intonacinės frazės pabaigoje nei frazės
viduryje, tačiau šis skirtumas nėra statistiškai reikšmingas. Tik balsio [uː] didesnis (bet statistiškai nereikšmingas) balso klosčių virpėjimo neperiodiškumas nustatytas frazės viduryje, o ne intonacinės frazės pabaigoje. Balsių [ɐ], [æː], [eː], pavartotų vidinės frazės pabaigoje, dažnių fliuktuacijos lygis vidutiniškai 1,6 karto didesnis už frazės viduje pavartotų atitinkamų balsių (skirtumas statistiškai reikšmingas). Frazės viduryje didesnė ir balsio [ɪ] dažnių fliuktuacija, tačiau skirtumas nėra statistiškai reikšmingas. Statistiškai nereikšmingas ir balsio [uː] dažnių fliuktuacijos skirtumas, tik jis didesnis ne vidinės frazės pabaigoje, o frazės viduryje pavartoto žodžio pabaigoje. Nė vieno balsio dažnių fliuktuacijos lygis nepriklauso nuo frazės tipo. Nors intonacinės frazės pabaigoje pavartotų balsių dažnių fliuktuacija šiek tiek didesnė nei vidinės frazės pabaigoje, tačiau skirtumas nėra statistiškai reikšmingas.
Amplitudės (kaip ir dažnių) fliuktuacijos lygis yra didesnis prozodinių vienetų pakraščiuose: didžiausios reikšmės būdingos intonacinės frazės pabaigos balsiams, mažesnės – vidinės frazės pabaigos balsiams, o mažiausios – frazių vidinių žodžių paskutiniams balsiams, išskyrus balsį [uː] (jų santykiai atitinkamai 1,7 : 1,5 : 1). Skirtumai tarp frazių paskutinių ir jų viduryje esančių žodžių paskutinių balsių yra statistiškai reikšmingi, o tarp intonacinių ir vidinių frazių skirtumai nėra statistiškai reikšmingi. Frazės pabaigoje esančių balsių periodiškumo ir triukšmo santykio rodiklis yra mažesnis. Tiriamojoje medžiagoje intonacinių frazių paskutiniams balsiams būdingos mažesnės šio rodiklio reikšmės nei atitinkamiems balsiams vidinės frazės pabaigoje, bet skirtumas nėra statistiškai reikšmingas (išskyrus [uː]). Statistiškai reikšmingas skirtumas yra tarp frazės viduryje ir intonacinės frazės pabaigoje ištartų balsių [ɐ], [eː]. Be to, žemutiniai balsiai ([ɐ], [æː] ir [eː]) pasižymi didesniu periodiškumo ir triukšmo santykio rodikliu nei aukštutiniai balsiai ([ɪ] ir [uː]). Intonacinių ir vidinių frazių bei frazių vidinių skiemens centrų santykiai atitinkamai 1 : 1,2 : 1,2. Taigi šis parametras padeda identifikuoti intonacinę, bet ne vidinę frazę.
Vadinasi, analizuoti balso kokybės parametrai gali rodyti nemodalinę fonaciją, tipišką intonacinių vienetų pakraščiams, ypač intonacinei frazei, pvz., gergždžiantį balsą, kuriam būdingas žemas pagrindinio tono vidurkis (žr. 4 paveiksle pateiktą pavyzdį, kur matyti intonacinės frazės pabaigoje gergždžiančiam balsui būdingas spektras).
4 paveikslas. Balsio [ɐ] spektrograma (apibraukta) žodyje princas [¹ˈpʲrʲɪnʦɐs], esančiame frazės viduryje (viršuje), vidinės frazės gale (viduryje), intonacinės frazės gale (apačioje)
Apibendrinant šį tyrimo etapą, galima daryti išvadą, kad intonacinės frazės pabaigą rodo visi analizuoti parametrai, vidinės frazės pabaigą – pauzės, paskutinio garso trukmė, pagrindinis tonas, dažnių ir amplitudės fliuktuacija. Nė vienas iš analizuotų parametrų patikimai neskiria frazės tipo, iš dalies intonacinę frazę nuo vidinės galėtų padėti atpažinti pauzių buvimas ir jų trukmė, pagrindinis tonas, amplitudės fliuktuacija.
4.4.
Pagrindinis
tonas teiginių ir klausimų
pabaigoje
Vincas Pukelis (1968, p. 52), išanalizavęs tikrinamųjų klausimų fonetinę raišką, daro išvadą, kad pagrindinis tonas yra svarbiausia, bet ne vienintelė tokių klausimų raiškos priemonė, frazės pabaigos tonas gali būti ir kylantis (kai svarbiausias žodis frazės gale), ir kylantis-krintantis (kai svarbiausias žodis frazės pradžioje ar viduryje). Kai kurias klausimų ypatybes tyrusi Marija Zapereckaitė-Talandienė (1968, p. 67) taip pat teigė, kad klausimo pabaigoje pagrindinis tonas gali būti ir kylantis, ir krintantis. Ankstesniame skyriuje analizuota empirinė medžiaga neleido patikrinti šių išvadų, nes tiriamajame fragmente buvo tik vienas klausimas, ir visais atvejais frazės gale pagrindinis tonas žemesnis nei frazės vidurkis. Kaip jau minėta 4.1 poskyryje,
šio tyrimo siekis – identifikuoti požymius, kurie gali signalizuoti frazių ribas. Todėl, jei būtų remtasi tik 4.3 poskyryje aprašyto tyrimo duomenimis, į garsyno anotavimo žymų repertuarą nebūtų įtrauktas pagrindinio tono kilimas frazės pabaigoje. Dėl šios priežasties nuspręsta atskirai sutelkti dėmesį į pagrindinio tono skirtumus teiginių ir klausimų pabaigoje. Tam įrašyti panašios struktūros teiginys ir klausimai (žr. 4.2 poskyryje pateiktą antrosios tyrimo dalies įrašų medžiagą). Kad būtų parankiau apibendrinti ir iliustruoti pagrindinio tono požymius teiginių ir klausimų pabaigoje, įrašai anotuoti naudojant pagrindinius tonų žymėjimo ženklus: du vienatonius (žemą L* ir aukštą H*), tris dvitonius (kylančius LH*, L*H ir krintantį HL*) toninius akcentus, du vienatonius dešiniojo pakraščio tonus (L%, H%).
4.4.1. Teiginiai
Tvirtinamoji frazė pasaulio kalbose dažniausiai – kiek daugiau nei keturi penktadaliai (Gordon 2016, p. 244–245) – baigiama krintančiu tonu. Toks polinkis matyti ir šiame tyrime. Sakinio Galime eiti namo intonacinių modelių analizė rodo, kad teiginiui būdingas (98 %) gana žemas ištisinis arba, gerokai rečiau, tolygiai besileidžiantis tono kontūras (tokiuose teiginiuose pradinis arba pirmojo kirčiuoto skiemens tonas aukštas ir signalizuoja loginį kirtį), bet abiem atvejais frazės pabaigoje yra žemas tonas (L%) (žr. 5 ir 6 paveikslus).
5 paveikslas. Teiginio pagrindinio tono kontūras ir autosegmentai
6 paveikslas. Pagrindinio tono vidurkis (Hz) teiginyje37
Abu modeliai labai gerai atpažinti kaip tvirtinamosios frazės (abiem atvejais 100 %). Tipiškas frazės toninis centras yra pabaigoje ir jo modelis L*L%. Tai visiškai atitinka universalius polinkius: jei nėra loginio kirčio, pagrindinė frazės toninio centro vieta yra intonacinės frazės dešinėje.
4.4.2. Klausimai
Klausimu kalbėtojas nori sužinoti apie pranešamą dalyką. Klausimo raiškai pasitelkiama intonacija ir specialūs klausiamieji žodžiai. Beveik dviejuose trečdaliuose Mattew K. Gordono aptartų kalbų (apibendrino 100 kalbų duomenis) tikrinamajam klausimui būdingas kylantis pabaigos tonas, o specialiojo klausimo kylantis pabaigos tonas tipiškas tik trečdaliui kalbų (Gordon 2016, p. 244–245).
Pagal paskirtį klausimai gali būti tikrinamieji ir specialieji (konkretieji). Jie skiriasi ne tik paskirtimi, bet ir klausiamaisiais žodžiais. Pirmieji gali būti pradedami klausiamosiomis dalelytėmis ar, argi ir kt., antrieji – klausiamaisiais įvardžiais ar prieveiksmiais kas, koks, kur, kada ir kt. Tikrinamieji klausimai lietuvių kalboje gali būti reiškiami be klausiamųjų žodžių. Iš Elzbietos Mikalauskaitės (1975, p. 83) pateiktų schemų matyti, kad klausimų be klausiamojo žodžio pagrindinis tonas kyla per visą frazę, tikrinamųjų klausimų su dalelyte ar pagrindinis tonas kyla ties loginį kirtį turinčiu žodžiu (bet ne ar), leidžiasi ir vėl kyla, specialiajame klausime pagrindinis tonas kyla klausiamajame žodyje, tada leidžiasi ir vėl kyla paskutiniame žodyje, bet frazės pabaigoje leidžiasi.
37 Šiame ir 9, 13, 16 paveiksluose stulpeliai reprezentuoja žodžių kirčiuotus skiemenis.
4.4.2.1. Tikrinamasis klausimas be klausiamosios dalelytės
Tikrinamieji klausimai be klausiamosios dalelytės (Galime eiti namo? [²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ ²ˈɛɪˑtʲɪ nɐ²ˈmoː]) struktūros požiūriu yra tokie pat kaip ir teiginiai. Vadinasi, pagrindinis informacinis klausimo krūvis tenka intonacijai. Tiriamojoje medžiagoje tokie klausimai realizuoti pagal du modelius, kurie skiriasi pabaigos tonu ir loginio kirčio (ne)buvimu. Jei nėra loginio kirčio, toks klausimas ne tik baigiamas aukštu tonu, bet ir turi aukštą toninį akcentą klausimo pabaigoje LH*H% (žr. 7 paveikslą). Jei yra loginis kirtis (žodyje galime [²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ]), klausimas baigiamas žemu tonu HL*L% (žr. 8 paveikslą). Pirmasis modelis kiek dažnesnis (atitinkamai 56 ir 44 % pavyzdžių). Antrojo tipo pavyzdžiuose pagrindinis tonas kirčiuotame skiemenyje žemas, bet po jo pradeda kilti ir viršūnę pasiekia gretimame žodyje eiti [²ˈɛɪˑtʲɪ], tai rodo gana platų loginį kirtį, aprėpiantį abu veiksmažodžius. Po to pagrindinis tonas žemėja per visą paskutinį frazės žodį.
7 paveikslas. Tikrinamojo klausimo be klausiamosios dalelytės pagrindinio tono kontūras (LH* H%) ir autosegmentai
8 paveikslas. Tikrinamojo klausimo be klausiamosios dalelytės pagrindinio tono kontūras (L*H HL%) ir autosegmentai
9 paveiksle pateikti pagrindinio tono vidurkių duomenys tikrinamuosiuose klausimuose be klausiamosios dalelytės rodo gana didelį išsibarstymą, signalizuojantį įvairovę, kurią lemia ir diktoriaus individualios ypatybės, ir paties tokio tipo klausimo raiškos variantiškumas.
9 paveikslas. Pagrindinio tono vidurkis (Hz) tikrinamuosiuose klausimuose: kairėje – LH* H%, dešinėje – L*H HL%
Tikrinamojo klausimo be klausiamosios dalelytės modelis beveik neturi įtakos klausimo atpažinimui: klausimas be loginio kirčio, bet su aukštu pabaigos tonu atpažintas 90 % tikslumu, klausimas su loginiu kirčiu ir žemu pabaigos tonu atpažintas 94 % tikslumu.
4.4.2.2. Tikrinamasis klausimas su klausiamąja dalelyte
Tikrinamasis klausimas su dalelyte ar tiriamojoje medžiagoje realizuotas trimis modeliais. Dažniausias iš jų yra klausimas su kylančiu tonu pabaigoje ir aukštu pakraščio tonu (43 %, žr. 10 paveikslą). Tačiau šis modelis iš visų trijų prasčiausiai atpažintas (88 %). Prastesnį atpažinimą galėjo lemti kintantis frazės tonas (pagrindinis tonas kinta plačiu diapazonu visuose šio modelio žodžiuose, žr. 13 paveiksle). Todėl galima daryti prielaidą, kad nei klausiamasis žodis, nei kylantis tonas nėra svarbiausias tokio tipo tikrinamojo klausimo rodiklis. Tikriausiai loginis kirtis leidžia identifikuoti šias frazes kaip klausimus.
10 paveikslas. Tikrinamojo klausimo su klausiamąja dalelyte pagrindinio tono kontūras (LH* H%) ir autosegmentai
Antrasis pagal dažnumą (35 %) modelis nuo pirmojo skiriasi žemu pakraščio tonu ir loginiu kirčiu galime [²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ], pasižyminčiu staigiu tono pakilimu bei kritimu pokirtiniame skiemenyje, po kurio tonas iki pabaigos išlieka žemas (žr. 11 paveikslą). Šio modelio pavyzdžiai buvo geriausiai (98 %) atpažinti iš visų trijų tikrinamųjų klausimų su dalelyte ar.
11 paveikslas. Tikrinamojo klausimo su klausiamąja dalelyte ir loginiu kirčiu galime [²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ] pagrindinio tono kontūras (L*H L%) ir autosegmentai
Trečiajame modelyje (jis rastas 22 % tirtų pavyzdžių) yra žemas pakraščio tonas ir loginis kirtis žodyje galime [²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ] (žr. 12 paveikslą). Šio modelio klausimai gana gerai atpažinti (91 % atsakymų). Kaip ir ankstesniam modeliui, būdingas pagrindinio tono maksimumo vėlavimas, t. y. maksimumas koncentruojasi ne kirčiuotame skiemenyje, o už jo, tik šiame modelyje maksimumas pasiekiamas antrajame pokirtiniame skiemenyje, o ankstesniame – pokirtiniame skiemenyje. Be to, pasiekęs maksimumą, 11 paveiksle pavaizduotame modelyje tonas staigiai krinta žemyn ir šiek tiek žemėdamas toks išlieka iki frazės pabaigos, 12 paveiksle pavaizduotame modelyje tonas išlieka aukštas ir veiksmažodyje eiti [²ˈɛɪˑtʲɪ], nėra staigaus kritimo, tik frazės pabaigoje, žodyje namo [nɐ²ˈmoː] jis pradeda kristi. Tokie rezultatai atitinka Valerijos Vaitkevičiūtės (2001, p. 166) įžvalgą, kad pagrindinis tonas smarkiai krinta tolesniame žodyje, jei loginis kirtis yra ne frazės pabaigoje.
12 paveikslas. Tikrinamojo klausimo su klausiamąja dalelyte ir loginiu kirčiu galime eiti [²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ ²ˈɛɪˑtʲɪ] pagrindinio tono kontūras (L*H L%) ir autosegmentai
13 paveikslas. Pagrindinio tono vidurkis (Hz) tikrinamuosiuose klausimuose su dalelyte, iš kairės į dešinę: LH* H%, L*H L% (su loginiu kirčiu galime [²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ]), L*H L% (su loginiu kirčiu galime eiti [²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ ²ˈɛɪˑtʲɪ])
Lyginant visų tirtų tikrinamųjų klausimų intonacijos struktūrą, matyti, kad modeliai skiriasi pagrindinio tono aukščiu frazės pabaigoje, toniniais akcentais ir loginio kirčio vieta. Du iš trijų modeliai turi žemą frazės pabaigos toną. Jei klausimo pradžioje yra loginis kirtis, būtent jis, pasižymintis aukštu tonu, signalizuoja klausiamąją intonaciją, o visa frazė gali baigtis žemu arba krintančiu tonu. Jei loginio kirčio nėra, frazės kirčio pozicija tipiška – paskutinis žodis, toks klausimas baigiamas kylančiu tonu.
Kitų kalbų tyrimai atskleidė, kad tikrinamieji klausimai pasižymi didele intonacijos variacija tiek pačioje kalboje, tiek lyginant su kitomis kalbomis. Lietuvių, kaip ir daugelyje kitų kalbų, pvz., amerikiečių anglų ( Pierrehumbert ir Hirschberg 1990; Hedberg ir Sosa 2002), romanų ( Frota ir Prieto 2015), rusų (Igarashi 2006), tokie klausimai gali būti
tariami kylančiu (ištisai kylančiu, krintančiu-kylančiu), krintančiu (ištisai krintančiu, kylančius-krintančiu) arba lygiu tonu. Apskritai dažniau pasitaiko kylantis tikrinamųjų klausimų tonas, bet yra kalbų, neturinčių kylančių frazės pabaigos tonų, jose galimas tik absoliutus tono kritimas frazės gale, pvz., italų kalbos Sardinijos dialektas ( Frota ir Prieto 2015), graikų kalba (Arvaniti 2002, Arvaniti ir Ladd 2009). Remiantis šio tyrimo duomenimis, lietuvių kalboje gali būti abu tikrinamojo klausimo modeliai, bet dažnesnis su krintančiu tonu.
Esama nuomonės (Hedberg ir kt. 2017, p. 43–44), kad krintantis tonas būdingas numanomiems klausimams, kai kalbėtojas jau žino atsakymą arba nenori jo gauti. Klausimai, kai kalbėtojas tikrai nori gauti atsakymą ir jo nežino, paprastai tariami su tolydžiai kylančiu pabaigos tonu, o tie klausimai, kurie tariami su aukštu ir dar kylančiu tonu, paprastai žymi informaciją, pateikiamą diskurse, arba signalizuoja funkcinį žodį.
4.4.2.3. Specialusis (konkretusis) klausimas
Analizuotiems specialiesiems klausimams būdingas krintantis tonas. Jie realizuoti dviem modeliais, kurie skiriasi pabrėžiamu žodžiu: pirmajame modelyje loginį kirtį turi klausiamasis žodis kada [kɐˈdɐ] (tokių pavyzdžių 61 %, žr. 14 paveikslą), antrajame –galėsime [ɡɐ¹ˈlʲeːsʲɪmʲɛ] (39 %, žr. 15 paveikslą). Pastarajam modeliui būdinga didelė pagrindinio tono įvairovė (žr. 16 paveikslą).
Suvokimo eksperimento rezultatai rodo, kad, nukirpus klausiamąjį žodį kada [kɐˈdɐ], frazė identifikuota kaip teiginys (tokia ji laikyta 92 % atsakymų). Akivaizdu, kad klausiamasis frazės pobūdis realizuojamas ne intonacija, o klausiamuoju žodžiu. Be to, specialiųjų klausimų pagrindinio tono kontūras, atmetus klausiamąją žodį, primena teiginių kontūrą. Atidžiai peržiūrėjus pavyzdžius, kurie atpažinti kaip klausimai (8 %), paaiškėjo, kad tai specifinis konkretaus kalbėtojo ypatumas: sakinio pabaigoje fiksuotas labai nedidelis pakilimas, kurio tikriausiai pakako, kad klausytojai identifikuotų klausimą.
14 paveikslas. Specialiojo klausimo su loginiu kirčiu kada [kɐˈdɐ] pagrindinio tono kontūras ir autosegmentai
15 paveikslas. Specialiojo klausimo su loginiu kirčiu galėsime [ɡɐ¹ˈlʲeːsʲɪmʲɛ] pagrindinio tono kontūras ir autosegmentai
16 paveikslas. Pagrindinio tono vidurkis (Hz) specialiajame klausime Kada galėsime eiti namo? [kɐˈdɐ ɡɐ¹ˈlʲeːsʲɪmʲɛ ²ˈɛɪˑtʲɪ nɐ²ˈmoː]: kairėje loginis kirtis kada [kɐˈdɐ], dešinėje loginis kirtis galėsime [ɡɐ¹ˈlʲeːsʲɪmʲɛ]
Lietuvių kalbos rezultatai nėra išskirtiniai, yra nemažai kalbų, kuriose specialieji klausimai taip pat pasižymi krintančiu tonu, pvz., anglų ( Hedberg ir Sosa 2002; Hedberg ir kt. 2010), graikų ( Karra 2003; Arvaniti ir kt. 2014; Baltazani ir kt. 2019), rusų (Odė 2008; Igarashi 2006), romanų kalbose ( Frota ir Prieto 2015). Vis dėlto kai kada specialieji klausimai ištariami kylančiu tonu, pvz., reiškiant mandagumą, pvz., portugalų, ispanų, italų, italų, katalonų ar prancūzų kalbose ( Frota ir Prieto 2015), prašant pradinės informacijos ar pasitaisant, pvz., amerikiečių anglų kalboje ( Hedberg ir kt. 2010), arba iš smalsumo, pvz., graikų kalboje ( Karra 2003).
Nancy Hedberg ir jos kolegos (2010, p. 4) mano, kad skirtumai tarp krintančių ir kylančių tonų specialiuosiuose klausimuose gali būti susiję su diskurso funkcijų
skirtumais. Amerikiečių anglų kalboje krintantis tonas dažniausiai vartojamas siekiant gauti išsamesnės informacijos, pradėti naują temą arba daryti įtaką pokalbio tematikai, o kylantis tonas dažniau vartojamas prašant papildomos informacijos arba siekiant paaiškinti naują informaciją. Graikų kalboje, priešingai, kylantis tonas žymi nebaigtą pasakymą, taip tikintis atsakymo, o žemas klausimo pabaigos tonas žymi pasakymo pabaigą, t. y. nesusietą su tolesniu diskursu (Arvaniti ir kt. 2014).
Apibendrinant klausimų analizę, galima pasakyti, kad pabaigos tonas gali būti ir žemas (jei yra klausiamasis žodis arba loginis kirtis), ir aukštas (jei nėra klausiamojo žodžio ar loginio kirčio). Vadinasi, įprasta rašyba rašomas klaustukas sakinio gale nėra klausiamosios intonacijos ženklas, jis greičiau yra papildomas semantinis klausimo žymeklis.
Suvokimo eksperimento rezultatai leidžia daryti išvadą, kad aukštas pabaigos tonas, klausiamasis žodis ir loginis kirtis yra lygiaverčiai klausimo žymekliai. Tai patvirtina Alekso Girdenio (1999a, p. 259) teiginį: „<k>lausiamasis sakinys yra lyg tema, adresuota kitam, todėl, kai nėra kitų aiškių klausimo požymių (klausiamųjų žodžių: įvardžių, dalelyčių ir kt.), tokio sakinio intonacija esti kylanti (antikadencinė). Bet kai tokių požymių yra, intonacijos kilimas nebūtinas“. Todėl, rengiant garsyno intonacijos anotavimo žymų sąrašą, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pagrindinis tonas frazės gale ne tik krintantis ar lygus, bet ir kylantis.
4.5. Frazių ribos ir psichoakustiniai jų koreliatai intonuotame garsyne
Remiantis 4.2–4.3 poskyriuose aprašytų tyrimų rezultatais, buvo parengtas psichoakustinių požymių, galinčių signalizuoti frazių pradžią ir pabaigą, sąrašas (jis išsamiai aprašomas šiame poskyryje). Juo vadovaujantis, anotuoti garsyno fragmentai (beveik 8,3 tūkst. frazių), vėliau frazių garsiniai įrašai ir atitinkami jų tekstiniai tinkleliai suskirstyti į grupes pagal žymas, dar kartą perklausytos konkrečios grupės, patikslintas anotavimas ir išgauti dažnumo duomenys. Pauzės anotuotos rengiant sinchronizuotą garsyną ir šiame tyrime tik patikslintos.
4.5.1. Pauzės
Pauzių ir frazių sandūros sąsajos analizei naudota 23 val. skaitomos kalbos garsyno dalis, kurioje yra 48 tūkst. vidinių ir 15 tūkst. intonacinių frazių, iš jų 740 yra fragmento pabaigoje. Pastarųjų trukmės matavimas neprasmingas, todėl jos atmestos. Duomenys rodo, kad pauzė gana svarbus frazių ribų rodiklis: 65 % vidinių ir 94 % intonacinių frazių atskiriamos pauze. Tačiau analizuotoje medžiagoje rastos 6783 pauzės (11 % visų pauzių), pasitaikiusios frazių viduje, jos frazavimo požiūriu nemotyvuotos, bet kai kurios iš jų labai svarbios, nes yra susijusios su loginiu kirčiu. Spontaninės kalbos ir
interviu įrašai neįtraukti į tyrimą, nes, kaip parodė jų peržiūra, šiuose įrašuose labai daug nemotyvuotų pauzių, intonacinės frazės visada atskiriamos pauzėmis, o vidinių frazių skyrimas nėra vienareikšmis, nes šioje kalbos atmainoje gana dažnai nesutampa gramatiniai-semantiniai ir psichoakustiniai frazių skyrimo kriterijai.
4.5.2. Balso aukštis
4.5.2.1. Balso aukščio anotavimas
Vadovaujantis autosegmentinėje-metrinėje fonologijoje bei ja paremtoje tonų anotavimo sistemoje ToBI (apie ją plačiau 5.3 poskyryje) naudojamomis tonų kategorijomis bei žymėjimo principais (Jun 2005b; 2014; Frota ir Prieto 2015a; apie ToBI pritaikymą lietuvių kalbai žr. 5.3.2 poskyrį), parengtas balso aukščio (tonų) žymų sąrašas. Frazių pabaigos ir pradžios tonams anotuoti pasitelkta: L – žemas tonas, H – aukštas tonas, LH – kylantis tonas, HL – krintantis tonas. Ženklu % žymima intonacinės frazės pradžia (pvz., %H, %L, %LH) ir pabaiga (pvz., H%, L%, HL%), brūkšneliu (-) – vidinės frazės pradžia (pvz., -H, -L, -LH) ir pabaiga (pvz., H-, L-, HL-). Tonų anotavimo frazės pakraščiuose pavyzdys pateiktas 17 paveiksle (žr. pirmą nuo viršaus tekstinio tinklelio (angl. TextGrid ) juostą). Tos pačios frazės pradžią ir pabaigą apibūdinantys tonai atskiriami ženklu #, pvz., modelis -H#L- rodo, kad vidinė frazė pradedama aukštu tonu, baigiama žemu.
Tono lygiai nustatyti kiekvienam kalbėtojui individualiai remiantis pagrindinio tono duomenimis (diapazonu ir vidurkiu) bei klausa. Pakraščio tonus pasirinkta anotuoti remiantis tono kaita nuo frazės pradžios iki pirmojo kirčiuoto skiemens ir nuo paskutiniojo kirčiuoto skiemens iki frazės pabaigos.
Vieno lygio (lygūs) tonai žymimi intonacinės ar vidinės frazės pradžioje (%L / %H; -L / -H), jei nuo intonacinės ar vidinės frazės pradžios iki pirmojo kirčiuoto skiemens pabaigos tonas išlieka nepakitęs. Lygūs tonai intonacinės ar vidinės frazės pabaigoje (L% / H%; L- / H-) rodo, kad tono lygis nuo paskutinio kirčiuoto skiemens iki frazės pabaigos išlieka toks pats.
Kylantis tonas intonacinės ar vidinės frazės pradžioje žymi tono kilimą nuo frazės pradžios iki pirmojo kirčiuoto skiemens pabaigos (%LH; -LH), frazės pabaigoje žymi tono kilimą nuo paskutinio kirčiuoto skiemens iki frazės pabaigos (LH %; LH-).
Krintantis tonas intonacinės ar vidinės frazės pradžioje žymi tono kritimą nuo frazės pradžios iki pirmojo kirčiuoto skiemens pabaigos (%HL; -HL), frazės pabaigoje žymi tono kritimą nuo paskutinio kirčiuoto skiemens iki frazės pabaigos (HL%; HL-).
Žymint pakraščio tonus svarbu atkreipti dėmesį, kad, kai vidinės frazės pradžia ar pabaiga sutampa su intonacinės frazės pradžia ar pabaiga, abiejų frazės tipų pakraščio tonai taip pat sutampa, skiriasi tik ženklai prie tonų (% ir -).
17 paveikslas. Frazių pakraščio anotavimo pavyzdys (moters balsas)
Būtina paminėti, kad tonus kebliau žymėti tais atvejais, kai matyti, kad Praat programos algoritmas neteisingai apskaičiavo pagrindinio tono kreivės kitimą (kreivė staiga pakilusi pernelyg aukštai arba nusileidusi labai žemai) dėl nemodalinės fonacijos, kartais – dėl pučiamųjų ir (ar) sprogstamųjų priebalsių įtakos. Tokiais atvejais pasikliaujama tik klausa, t. y. neatsižvelgiama į Praat algoritmo apskaičiuotos kreivės duomenis.
4.5.2.2. Frazės pakraščio tonai garsyne
Prieš pradedant analizuoti pakraščio tonų dažnumą garsyne, nuspręsta atlikti žvalgomąjį tyrimą ir nustatyti, ar frazių pakraščiuose yra tonų kaitos skirtumų, kuriuos lemtų kalbėtojų lytis. Dėl anatominių priežasčių vyrų pagrindinis tonas paprastai yra žemesnis nei moterų, todėl reikia išsiaiškinti, ar pagrindinio tono pokyčio (kilimo ar leidimosi) laipsnis yra vienodas (ar bent panašus), t. y. ar žemo ir aukšto pagrindinio tono žemėjimas ir aukštėjimas gali būti psichoakustiškai panašiai suvokiamas kaip krintantis ir kylantis tonas, ar galima duomenis analizuoti kartu (apie skirtingą pagrindinio tono suvokimą rašyta 2.1 poskyryje).
Į žvalgomąjį tyrimą iš sinchronizuoto garsyno įtrauktos anotuotos devynių kalbėtojų (keturių vyrų ir penkių moterų) ištartos 1458 frazės (televizijos pokalbių ir žinių laidų, privačių pokalbių įrašų fragmentai). Frazės suskirstytos į tris grupes: a) su kylančiu, b) su krintančiu ir c) nesikeičiančiu pabaigos tonu. Pastarųjų buvo 91 %, toliau žvalgomajame tyrime jos nenagrinėtos. Išsamiai nagrinėtos 45 frazės su kylančiu ir 86 frazės su krintančiu tonu. Kaip matyti, krintančio tono frazių buvo beveik dvigubai daugiau nei kylančio. Pastarųjų rasta ir skaitomoje, ir spontaninėje kalboje, tačiau jų ryšys su gramatika skiriasi. Skaitomos kalbos įrašuose kylantis tonas beveik visada fiksuotas pirmose sakinio vidinėse frazėse. Pirmoji vidinė frazė baigiama kylančiu tonu: a) jei ji pradedama aplinkybe ar veiksniu (ypač jei aplinkybė keliažodė), b) tarp veiksnio
ir tarinio grupių, c) po įterpinių, d) sudėtiniuose sakiniuose prieš šalutinį papildinio sakinį. Spontaninėje kalboje tokių frazių su kylančiu tonu pabaigoje rasta po įterpinių ir prieš pauzę, kai kalbėtojas stabteli pagalvoti, ką toliau sakys.
Naudojantis Praat programa išgauti dviejų tipų pagrindinio tono duomenys: paskutinio kirčiuoto frazės skiemens pagrindinio tono vidurkis ir pagrindinis tonas frazės pabaigoje. Paskutinio kirčiuoto skiemens pagrindinio tono vidurkis buvo apskaičiuojamas įraše pažymėjus konkrečios frazės paskutinį kirčiuotą skiemenį ir jo pagrindiniam tonui pritaikius Praat programos funkciją Mean pitch in selection. Pagrindinis tonas frazės pabaigoje buvo apskaičiuojamas pritaikius Praat programos funkciją Interpolated pitch at cursor paskutiniam fiksuotam pagrindinio tono momentui kiekvienos frazės pabaigoje.
Duomenys suskirstyti į grupes pagal lytį. Gautos 19 vyrų bei 27 moterų ištartos frazės su kylančiu pagrindiniu tonu ir 45 vyrų bei 41 moterų frazė su krintančiu pagrindiniu tonu. Paskutinio kirčiuoto skiemens ir frazės pabaigos pagrindinio tono skirtumas apskaičiuotas: a) kylančio tono frazėse iš pagrindinio tono reikšmės frazės pabaigoje atėmus paskutinio kirčiuoto skiemens vidurkį, b) krintančio tono frazėse iš paskutinio kirčiuoto skiemens pagrindinio tono vidurkio atėmus frazės pabaigos pagrindinio tono reikšmę.
Nustačius pagrindinio tono skirtumus, vyrų ir moterų abiejų tipų frazių duomenys lyginti dvejopai: a) paskutinio kirčiuoto skiemens pagrindinio tono vidurkis ir pagrindinis tonas frazės pabaigoje; b) paskutinio kirčiuoto skiemens ir frazės pabaigos pagrindinio tono skirtumai. Duomenys lyginti pasitelkus poruotųjų ir neporuotųjų duomenų t testus programoje GraphPad Prism 838 .
Kylančio tono frazių grupėje vyrų frazės pabaigos pagrindinio tono vidurkis –178 Hz, moterų – 281 Hz, vyrų vidutinis pagrindinio tono vidurkis paskutiniame kirčiuotame skiemenyje – 139 Hz, moterų – 231 Hz. Skirtumas tarp pagrindinio tono frazės pabaigoje ir paskutinio kirčiuoto skiemens pagrindinio tono vidurkio statistiškai reikšmingas tiek vyrų ( p <0,00001), tiek moterų ( p <0,00001) grupėje (žr. 18 paveikslą). Vyrų frazių vidutinis skirtumas – 39 Hz, moterų – 50 Hz.
38 Programa GraphPad Prism 8 skirta statistinei analizei ir grafiniam duomenų vaizdavimui. Priklausomai nuo duomenų tipo, naudojantis šia programa analizei galima pritaikyti t testus, ANOVA, regresinę analizę ir kt.
18 paveikslas. Skirtumai tarp pagrindinio tono frazės pabaigoje ir pagrindinio tono vidurkio paskutiniame kirčiuotame skiemenyje
Nors skirtumas didesnis moterų ištartose frazėse, tačiau, palyginus juos (kaip absoliučius dydžius) vyrų ir moterų įrašuose (žr. 19 paveikslą), nustatyta, kad, nepaisant natūralaus balso aukščio skirtumo, vyrų ir moterų frazių grupės reikšmingai nesiskyrė ( p =0,25).
19 paveikslas. Pagrindinio tono skirtumai vyrų ir moterų frazėse su kylančiu tonu
Krintančio tono frazių grupėje vyrų vidutinis pagrindinio tono vidurkis paskutiniame kirčiuotame skiemenyje – 155 Hz, moterų – 261 Hz, vyrų frazės pabaigos pagrindinio tono vidurkis – 113 Hz, moterų – 215 Hz. Skirtumas tarp pagrindinio tono vidurkio paskutiniame kirčiuotame skiemenyje ir frazės pabaigos pagrindinio tono statistiškai reikšmingas tiek vyrų ( p <0,00001), tiek moterų ( p <0,00001) ištartose frazėse (žr. 20 paveikslą). Vyrų frazių vidutinis skirtumas – 42 Hz, moterų vidutinis – 46 Hz. Keli pavieniai skirtumai buvo neigiami (vienas vyrų ir trys moterų frazėse), nes paskutinio kirčiuoto skiemens pagrindinio tono vidurkis mažesnis už pagrindinį toną frazės pabaigoje, tačiau šios išimtys neturėjo įtakos rezultatams.
20 paveikslas. Skirtumai tarp paskutinio kirčiuoto skiemens pagrindinio tono vidurkio ir pagrindinio tono frazės pabaigoje
Krintančio tono frazių grupėje skirtumai tarp pagrindinio tono frazės pabaigoje ir jo vidurkio paskutiniame kirčiuotame skiemenyje labiau varijuoja moterų frazėse. Palyginus pagrindinio tono skirtumus tarp vyrų ir moterų grupių (žr. 21 paveikslą), nustatyta, kad vyrų ir moterų grupės reikšmingai nesiskyrė ( p =0,66).
21 paveikslas. Pagrindinio tono skirtumai vyrų ir moterų frazėse su krintančiu tonu
Apibendrinant žvalgomojo tyrimo rezultatus galima teigti, kad tiek vyrų, tiek moterų kylančio tono frazėse paskutinio kirčiuoto skiemens pagrindinio tono vidurkis yra reikšmingai mažesnis nei pagrindinis tonas frazės pabaigoje. Krintančio tono frazėse –atvirkščiai: tiek vyrų, tiek moterų įrašuose paskutinio kirčiuoto skiemens pagrindinio tono vidurkis reikšmingai didesnis nei pagrindinis tonas frazės pabaigoje. Ir krintančio, ir kylančio tono frazėse paskutinio kirčiuoto skiemens ir frazės pabaigos pagrindinio tono skirtumai tarp vyrų ir moterų grupių nėra statistiškai reikšmingi. Vadinasi, skirtumas yra patikimas rodiklis kylančiam arba krintančiam pagrindiniam tonui frazės pabaigoje identifikuoti ir jis nepriklauso nuo kalbėtojo lyties.
Frazės pakraščio tonai anotuoti 8274 frazėse. Išanalizavus frazių sudėtį nustatyta, kad 2445 iš jų, t. y. 30 %, yra vienažodės. Pakraščio tonų dažnumui nustatyti jos netinkamos, nes kirčiuotas skiemuo yra ir pirmasis, ir paskutinis frazėje, todėl jos atmestos. Tikimasi, kad bendri dėsningumai bus matyti iš keliažodžių frazių. Atsisakius vienažodžių frazių, analizuojamą medžiagą sudarė 1962 intonacinės ir 3867 vidinės frazės. Jų dažnumo duomenys (žr. 42 lentelę) rodo, kad intonacinės frazės dažniausiai pradedamos (58 %) ir baigiamos (75 %) žemu tonu (%L / L%). Antrasis pagal dažnumą (28 %) kairiojo pakraščio tonas yra kylantis tonas (%LH), antrasis pagal dažnumą (19 %) dešinio pakraščio – krintantis tonas (HL%). Aukštas tonas (%H) intonacinių frazių pradžioje pasitaiko retai (11 %), besileidžiančio tono (%HL) atvejų dar mažiau – 3 %. Abu pastarieji tonai (H%, HL%) reti ir intonacinių frazių pabaigoje (po 3 %).
Vidinių frazių pakraščio tonų dėsningumai labai panašūs kaip ir intonacinių frazių.
Vidinės frazės dažniausiai pradedamos (70 %) ir baigiamos (63 %) žemu tonu (-L / L-).
Antrasis pagal dažnumą kairio pakraščio tonas yra kylantis (-LH), dešinio pakraščio –krintantis (LH-). Abu sudaro po penktadalį savo grupės pavyzdžių. Aukštas (-H) ar krintantis (-HL) tonas vidinių frazių pradžioje retas (abu kartu sudaro 9 %). Aukštas (H-) ir kylantis (LH-) tonas vidinių frazių pabaigoje pasitaiko dažniau nei intonacinių frazių (abu kartu sudaro 17 %).
42 lentelė. Pakraščio tonų pasiskirstymas intonacinių ir vidinių frazių pradžioje bei pabaigoje (%)
Pakraščio tonai Pradžia Pabaiga
Intonacinė
Apibendrinant frazių pakraščio tonų analizę garsyne, galima teigti, kad intonacinės ir vidinės frazės dažniausiai (atitinkamai 86 ir 90 %) pradedamos žemu arba kylančiu tonu ir baigiamos (atitinkamai 94 ir 83 %) žemu arba besileidžiančiu tonu. Žemas ar aukštas frazės pradžios ir pabaigos tonas vargu ar yra patikimas frazių sandūros indikatorius, jei nematyti proceso, t. y. jo leidimosi ar kilimo. Taigi vienatoniai pakraščio tonai (ypač žemas L) yra statiški ir patys savaime nesignalizuoja frazės pabaigos. Frazių sandūrą galima atpažinti, remiantis kylančiu arba krintančiu tonu frazės pradžioje arba pabaigoje. Tokius tonus pradžioje turinčių intonacinių frazių garsyne rasta kiek mažiau nei trečdalis (31 %), vidinių frazių – ketvirtadalis (24 %), pabaigoje intonacinių frazių –beveik penktadalis (22 %), vidinių frazių – beveik trečdalis (30 %). Vadinasi, tik apie ketvirtadalis frazių sandūrų gali būti atpažįstamos remiantis pagrindinio tono kaita.
4.5.3. Kokybiniai balso pokyčiai
Kokybinių balso požymių (fonacijos) pokyčiams frazių sandūroje nagrinėti pasirinkta garsyne žymėti modalinę fonaciją ir nemodalinės fonacijos porūšius: a) gergždžiančią, b) kimią, šiek tiek dusloką, aspiraciją primenančią, c) įtemptą fonaciją bei d) glotalizaciją ar glotalinio priebalsio pridėjimą. Šie pokyčiai fiksuoti intonacinių ir
vidinių frazių pirmojo bei paskutinio skiemens centre. Nemodalinės fonacijos atvejai nustatomi psichoakustiškai ir vizualiai, remiantis Praat pateikiama oscilograma bei spektrograma. Balso pokyčiai vertinami lyginant to paties kalbėtojo fonavimo įpročius, t. y. kiek to paties kalbėtojo tariamas garsas yra kimesnis ar labiau gergždžiantis už jo fonuojamą įprastą (modalinį) garsą.
Anotuojant garsyną žymėti penki fonacijos tipai. Kalbėtojui įprastas, nekintantis balsas žymimas MD (angl. modal )39
Gergždžianti fonacija (CR, angl. creaky) žymima tada, kai kalbėtojo balso aukštis stipriai pažemėja, girdimas gergždžiantis, šaižus balso atspalvis. Tokiam balsui būdingas labai žemas ir (ar) nereguliarus pagrindinis tonas, kuris išryškėja ir oscilogramoje, ir spektrogramoje (intervalai tarp virpesių (angl. glottal pulses) ryškesni, atstumai tarp intervalų dažnai nevienodi, asimetriški ( Keating ir kt. 2015). Pagrindinio tono kreivė kartais nutrūksta ar visiškai išnyksta (žr. 22 paveikslą, kur matyti pagrindinio tono žemėjimas per visą paskutinį balsį (paveiksle apibraukta).
Sudėtingesni gergždžiančios fonacijos anotavimo atvejai susiję su įrašais, kai įprastas kalbėtojo balso registras žemas ir pagrindinio tono žemėjimas nebūtinai susijęs su gergždžiančia fonacija, o tiesiog su ryškesniu pagrindinio tono pažemėjimu to kalbėtojo balso diapazone. Be to, gergždžianti fonacija gali rodyti pavargusį balsą, tada ji apima ne tik galinius ar pradinius frazės segmentus, o ir visą frazę. Anotuojant garsyną pastebėta, kad gergždžiančia fonacija dažnai reiškiami kalbos užpildai (jie galbūt kitaip ir nefonuojami), tęsiami garsai spontaninio pokalbio metu (pvz., pokalbio dalyvis garsiai svarsto, mąsto, abejoja). Gergždžianti fonacija gali būti ir kirčiuoto skiemens ypatybė (pastebėta, kad tokiais atvejais aplinkiniams skiemenims būdinga modalinė fonacija). Šie atvejai nežymėti ir neįtraukti į analizę.
39 Visų žymų ženklai pasirinkti remiantis anglų kalbos žodžiais, pvz., gergždžianti fonacija žymėta CR (angl. creaky). Taip pasielgta todėl, kad anotuoto garsyno pavyzdžiai galėtų būti pristatomi ne tik Lietuvos akademinei bendruomenei, be to, Praat programos tekstiniuose tinkleliuose geriau nevartoti lietuviškų rašmenų su specifiniais diakritikais.
22 paveikslas. Gergždžianti fonacija (CR) frazės pabaigoje (moters balsas)
Glotalizacija (GL, angl. glottalization) ir į ją panašūs reiškiniai (laringalizacija, gergždžianti fonacija, glotalinio priebalsio ar glotalizuotų garsų tarimas) artikuliaciniu ir akustiniu požiūriu panašūs, todėl kartais jie painiojami ir vartojami sinonimiškai (Garellek 2015). Šiame tyrime glotalizacija žymima tai, kas psichoakustiškai ir akustiškai primena glotalinio priebalsio tarimą, t. y. girdimas (nors ne visada) tarsi „suspaustas“, „nurytas“ garsas, oscilogramoje matyti sprogstamojo priebalsio sprogimo fazę primenantys pliūpsniai (žr. 23 paveikslą, kur prie balsio [ɐ] prisišlieja keletas pliūpsnių (apibraukta)).
Pagrindinis skirtumas tarp gergždžiančio balso ir glotalizacijos yra ir psichoakustinis, ir akustinis. Gergždžiančiu balsu pasirinkta žymėti tuomet, kai girdimas gergždžiantis balsas ir pagrindinio tono žemėjimas (atsispindintis ir ryškesniais virpesių periodų atstumais) matomas per visą analizuojamą segmentą. Glotalizacija žymima, kai girdimas (jei girdimas) trumpas „suspaustas“ garsas bei oscilogramoje ir (ar) spektrogramoje matomas trumpas, prieš analizuojamą segmentą ar po jo tarsi prisišliejęs keleto virpesių (pliūpsnių) intervalas.
Glotalizacija ar glotalinio priebalsio įterpimas pasitaiko ir naikinant hiatą tarp žodžių (ankstesnis žodis baigiasi, o tolesnis prasideda balsiu). Kartais glotalinis priebalsis įsiterpia spontaninės kalbos frazių pabaigose, kai pasikeičia pokalbio tema. Šie atvejai į tyrimą neįtraukti.
23 paveikslas. Glotalizacija (GL) frazės pradžioje (moters balsas)
Kimi, dusloka, aspiraciją primenanti fonacija (BR, angl. breathy) žymima remiantis klausa, spektrograma ir iš dalies oscilograma: aukštų dažnių srityje ryškėja triukšmo zonos (garso spektras panašus į pučiamųjų ar aspiruotų priebalsių spektrą), periodiniai virpesiai niveliuojami, amplitudė sumažėja (žr. 24 paveikslą, kuriame matyti, kad ši fonacija būdinga visam žodžiui, ne tik paskutiniam skiemens centrui (apibraukta)). Būdingas ir tylesnio garso psichoakustinis efektas. Kai kurios frazės ar žodžiai ištarti
šnabždant, psichoakustiškai ir akustiškai primenantys kimią, į aspiraciją panašią fonaciją, bet tai nėra frazių sandūros ypatumas, todėl tokius atvejus vengta žymėti BR.
24 paveikslas. Kimi fonacija (BR) frazės pabaigoje (vyro balsas)
Žymint įtemptą fonaciją (TS, angl. tense), remtasi klausa, oscilograma (didesnė amplitudė) ir spektrograma (ryškesnė akustinė energija, matyti tamsesni plotai dalyje spektrogramos). Pavyzdys pateiktas 25 paveiksle, kur balsį [ɐ] sudaro dvi dalys (apibraukta ir padalyta punktyrine linija). Anotuojant įtemptą fonaciją, buvo nelengva atsiriboti nuo intensyvumo, t. y. nustatyti, garsas yra įtemptesnis ar intensyvesnis.
25 paveikslas. Įtemptas balsas (TS) frazės pradžioje (moters balsas)
Fonacijos anotavimo pavyzdys pateiktas 17 paveiksle (žr. trečią nuo viršaus tekstinio tinklelio juostą). Tos pačios frazės pradžią ir pabaigą apibūdinantys kokybiniai balso požymiai skiriami ženklu #, pvz., modelis MD#CR rodo, kad frazės pradžioje balso pokyčių nepastebėta, tačiau frazė baigiama gergždžiančiu ar stipriai pažemėjusiu balsu. Iš viso analizuotos 8274 frazės (5717 vidinių frazių ir 2557 intonacinių frazių). Skirtingai nei tonų tyrime, šiuo atveju vienažodės frazės neatmestos. Frazių pakraščiuose išryškėjantys fonavimo būdai ir jų dažnumas pateikti 43 lentelėje. Intonacinės frazės pradžiai (po ilgesnių pauzių ar be jų) fonacijos pokyčiai nebūdingi: rasta 88 % modalinės fonacijos pavyzdžių, 5 % gergždžiančios, 3 % – glotalizacijos, po 2 % – įtemptos ir kimios fonacijos. Intonacinių frazių pabaigoje fonacija taip pat dažniausiai yra įprasta, modalinė (60 %), bet šioje pozicijoje nemodalinė fonacija yra fiksuota dažniau nei pradžioje: gergždžianti – beveik ketvirtadalyje tirtų pavyzdžių (26 %), kimi – beveik dešimtadalyje (13 %), glotalizacijos ar įtemptos fonacijos atvejų labai mažai (apie 1 %).
43 lentelė. Kokybiniai balso požymiai ir jų pasiskirstymas frazių pakraščiuose (%)
Fonacijos tipas Pradžia Pabaiga
Intonacinė frazė Vidinė frazė Intonacinė frazė
Fonacijos dėsningumai vidinių frazių pakraščiuose beveik tokie patys kaip ir intonacinių frazių: devynios iš dešimties (89 %) vidinių frazių pradedamos įprasta fonacija, gergždžianti fonacija pasitaikė 5 % tirtų pavyzdžių, kiti nemodalinės fonacijos tipai reti (6 %). Vidinių frazių pabaigoje nemodalinis fonavimas retesnis nei intonacinių frazių. Beveik devyni dešimtadaliai (87 %) vidinių frazių baigiamos įprasta fonacija. Iš nemodalinės fonacijos tipų kiek dažniau pasitaiko gergždžiančios pavyzdžių (7 %), kiti – reti (apie 6 %).
Apibendrinant fonacijos tyrimo rezultatus, galima sakyti, kad lietuvių kalboje nėra būdinga kokybiniais balso požymiais signalizuoti intonacinių vienetų ribas. Tik gergždžianti fonacija iš dalies padeda identifikuoti intonacinių frazių pabaigas. Vadinasi, nemodalinė fonacija gali būti tik pagalbinis frazių sandūros žymeklis ir greičiausiai priklausantis nuo kitų veiksnių (pauzės, pagrindinio tono, intensyvumo ir trukmės pokyčių).
4.5.4. Stiprumas (garsumas)
Stiprumas, arba garsumas, – problemiškas psichoakustinis požymis, nes jis gali a) žymėti prozodinius reiškinius (intonaciją, kirtį ir kt.), b) rodyti paralingvistinius aspektus (emocijas, vertinimą ir kt.), c) priklausyti nuo savaiminių, tipiškų konkretaus kalbėtojo balso ypatybių ir polinkio kalbėti tyliau ar garsiau, d) būti nulemtas techninių įrašo ypatumų (atstumo tarp mikrofono ir burnos, pašalinio triukšmo, įrašo kokybės ir pan.). Todėl šį požymį anotuoti nelengva, visada reikia neišleisti iš akių įprasto konkretaus kalbėtojo balso stiprumo ir galimų techninių aplinkybių. Frazių pakraščiuose balso stiprumas anotuotas atsižvelgiant į pokyčius pirmojo ir paskutinio skiemens centre (balso stiprumo anotavimo pavyzdį žr. 17 paveiksle, antroji nuo viršaus anotacijų juosta). Anotavimui pasirinkti trys lygiai:
a) kalbėtojui įprastas balso stiprumas (žymimas IN0, angl. intensity) kiekviename įraše nustatytas psichoakustiškai ir remiantis kreivės vaizdu bei intensyvumo vidurkio nustatymo funkcija Praat programoje;
b) iš klausos girdimas silpnesnis nei įprastas kalbėtojo balso stiprumas žymimas IN1, tokiu atveju programoje matomas mažesnis intensyvumas (26 paveiksle stiprumo lygis IN1 pažymėtas frazės pabaigoje);
c) stipresnis už įprastą stiprumą žymimas IN2, programoje matyti padidėjęs intensyvumas (žr. 27 paveikslą, kur stiprumo lygis IN2 pažymėtas frazės pradžioje).
26 paveikslas. Sumažėjęs stiprumas (intensyvumas) vyro ištartos frazės pabaigoje (IN1)
27 paveikslas. Padidėjęs stiprumas (intensyvumas) vyro ištartos frazės pradžioje (IN2)
Anotavus garsyną, dėl minėtų galimų stiprumą (ir jo akustinį koreliatą – intensyvumą) lemiančių veiksnių nuspręsta ne tik apskaičiuoti trijų stiprumo tipų dažnumą, bet ir nustatyti, ar esama objektyvių skirtumų tarp anotuotų tipų IN0, IN1, IN2, t. y. apskaičiuoti a) paskutinio kirčiuoto ir paskutinio frazės skiemens, jei pastarasis nekirčiuotas, b) paskutinio skiemens, jei jis yra kirčiuotas, intensyvumą.
Tiriamojoje medžiagoje intonacinių frazių pabaigoje stiprumas gali būti nepakitęs (54 %) arba sumažėjęs (44 %), bet vidinių frazių pabaigoje akivaizdžiai vyrauja (87 %) nepakitęs stiprumas (žr. 44 lentelę). Padidėjęs stiprumas tiriamojoje medžiagoje pasitaikė spektaklių įrašuose, kai paskutinis frazės žodis daug labiau, nei įprasta natūralioje kalboje, pabrėžtas, ištartas šaukiant, dažniausiai jis turi ne frazės, o loginį kirtį. Be to, didesnis stiprumas pažymėtas ir kai kurių klausimų pabaigoje. Psichoakustiniai rezultatai ne visai koreliuoja su akustiniais.
44 lentelė. Stiprumo lygių pasiskirstymas ir tirtų skiemenų intensyvumas frazių pabaigoje 40
Intonacinės frazės
Kaip matyti iš 44 lentelės dviejų paskutinių stulpelių (σ σ σ ir σ σˈσ, būtent jų stiprumo lygis anotuotas tiriamojoje medžiagoje), IN1 žymą turinčių skiemenų intensyvumas beveik perpus mažesnis nei kalbėtojui įprastas intensyvumas (t. y. IN0), o IN0 ir IN2 žymą turinčių skiemenų intensyvumas mažai skiriasi (santykis vidutiniškai 1 : 1,1). Todėl galima daryti prielaidą, kad sumažėjęs intensyvumas gana gerai girdimas ir atpažįstamas, o intensyvumo padidėjimas retas ir ne taip lengvai pastebimas. Be to, matyti, kad intonacinių frazių paskutinio skiemens intensyvumas nors ir nedaug, bet mažesnis nei vidinių frazių. Toks rezultatas prognozuotas, nes šis dėsningumas pastebėtas ir anotuojant (tą galima justi ir šiaip atidžiau klausant rišlios kalbos). Kad intensyvumas frazės pabaigoje mažėja, rodo ir paskutinio kirčiuoto skiemens gretinimas: jei šis skiemuo yra tik paskutinis kirčiuotas, bet ne apskritai paskutinis frazės skiemuo, jo intensyvumas yra vidutiniškai 1,1 karto didesnis už tą, kuris yra ir kirčiuotas, ir paskutinis frazėje. Didesnis skirtumas yra tuo atveju, jei intonacinės frazės pabaigoje intensyvumas mažėja (santykis atitinkamai 1 : 1,4). Tokie kirčiuotų skiemenų intensyvumo santykiai patvirtina prielaidą, kad intensyvumas frazėje iš principo nuosekliai mažėja, bet pabaigoje jo sumažėjimas nėra toks ryškus ir psichoakustiškai ne visada gali būti atpažįstamas kaip sumažėjęs.
Frazių pradžioje stiprumas dažniausiai nepakitęs (žr. 45 lentelę). Šiuo atveju nedaug skiriasi intonacinių ir vidinių frazių dažnumo duomenys (atitinkamai 75 ir 83 %). Reikia pasakyti, kad tai gana netikėtas rezultatas, nes prognozuota, jog nauja frazė (ypač intonacinė) galėtų būti pradedama su didesne energija. Ir šiuo atveju psichoakustiniai ir akustiniai rezultatai skiriasi, nors skirtumas kiek mažesnis nei frazių pabaigoje. IN1 žymą turinčių pirmųjų skiemenų intensyvumas beveik trečdaliu mažesnis nei kalbėtojui įprastas, o IN0 ir IN2 žymą turinčių intonacinės frazės skiemenų intensyvumo
40 Lentelės stulpelyje σ'σσ pateikiami paskutinio kirčiuoto, bet ne apskritai paskutinio skiemens intensyvumo duomenys, σσσ – paskutinio skiemens, jei jis nekirčiuotas, σσ'σ – paskutinio skiemens, jei jis yra kirčiuotas.
skirtumas mažesnis (vidutinis santykis atitinkamai 1 : 1,1). Vidinių frazių pradžioje pirmųjų skiemenų IN0 ir IN2 nesiskiria.
45 lentelė. Stiprumo lygių pasiskirstymas ir tirtų skiemenų intensyvumas frazių pradžioje 41
Stiprumo
frazės
frazės
Vadinasi, vidinės frazės pradžioje ir pabaigoje intensyvumas paprastai mažai pakinta ir toks pokytis psichoakustiškai neatpažįstamas. Tirtoje medžiagoje beveik pusė intonacinių frazių baigiama ir trys ketvirtadaliai pradedama įprastu konkrečiam kalbėtojui stiprumu (intensyvumu). Frazių, anotuotų kaip psichoakustiškai padidėjusio stiprumo, intensyvumo duomenys labai panašūs į įprasto stiprumo duomenis. Taigi intensyvumo padidėjimas nėra labai didelis. Intensyvumo sumažėjimas būdingesnis intonacinių frazių pabaigai, todėl jis gali būti vienas iš požymių, padedančių atskirti intonacinės frazės pabaigą, taip pat ir intonacinę frazę nuo vidinės.
4.5.5. Frazės pradžios ir pabaigos garsų trukmė
Garsų trukmė frazės pakraščiuose anotuota atsižvelgiant į pirmojo ir paskutinio garso kiekybės pokyčius. Segmentai, prasidedantys ir (ar) besibaigiantys priebalsiu, žymėti DC, balsiu – DV (angl. duration of consonant, duration of vowel ). Trukmės pokyčiai psichoakustiškai vertinami to paties kalbėtojo atžvilgiu, t. y. gretinama su panašių garsų, pavartotų frazės viduryje, trukme: a) įprasta trukmė žymima DC0/DV0, b) trumpinamas pirmasis arba paskutinis garsas – DC1/DV1, c) ilginamas pirmasis arba paskutinis garsas – DC2/DV2 (anotavimo pavyzdys pateiktas 17 paveiksle, ketvirtoji nuo viršaus tekstinio tinklelio juosta).
41 Lentelės stulpelyje σ'σσ pateikiami pirmojo kirčiuoto, bet ne apskritai pirmojo skiemens intensyvumo duomenys, σσσ – pirmojo skiemens, jei jis nekirčiuotas, 'σσσ – pirmojo skiemens, kai jis yra kirčiuotas.
Pasitaikė atvejų, kai garsų trukmės pokyčius įvertinti sudėtinga, todėl tokie segmentai pažymėti kaip nekintantys (DC0/DV0). Taip atsitiko: a) dėl galimos degeminacijos ar hiato (dažniausiai vidinių frazių pakraščiuose), t. y. dviejų vienodų priebalsių ar balsių frazių pakraščiuose, kai nėra aiškios pauzės tarp jų, pvz., vedėja / atidavė [ʋʲɛ¹ˈdʲeːjɛ | ɐˈtʲɪdɐʋʲeː], komisijos / sustabdytų [kɔˈmʲɪsʲɪjo ːs | sʊstɐbʲ¹ˈdʲiːtuː]; b) dėl galimos dalinės asimiliacijos, pvz., pirmas / šiais [¹ˈpʲɪrmɐs | ²ˈʃʲɛɪˑs]; d) dėl užpildų, pvz., eh, mmm. Jeigu frazių pakraščiuose pasitaiko du sprogstamieji priebalsiai ir vieno iš jų sprogimas nėra realizuojamas, žymima kaip sutrumpėjęs priebalsis, pvz., sustot / kad [sʊ¹ˈstoːt | ˈkɐd] (DC1#DC0). Reikėtų paminėti, kad sudėtingiau vertinti spektaklių įrašų trukmę. Aktoriai dėl vaidybinių tikslų neretai tikslingai ilgina (rečiau trumpina) kai kuriuos segmentus.
Psichoakustinio vertinimo duomenys rodo (žr. 46 lentelę), kad ir intonacinės, ir vidinės frazės pradžioje garsų trukmė dažnai išlieka nepakitusi (atitinkamai 66 % ir 67 % tirtų frazių). Tačiau reikėtų nepamiršti tai, kad į įprastos trukmės grupę (DC0/DV0) patenka ir tie atvejai, kai dėl įvairių fonetinių procesų ar spontaninės kalbos užpildų, negalima tinkamai atpažinti garsų trukmės. Todėl ši grupė (ypač vidinių frazių) galėtų būti mažesnė. Apie ketvirtadalis frazės pradžios garsų yra ilginami (26 % intonacinėse frazėse, 23 % vidinėse frazėse). Frazių pradžioje garsai retai (vidutiniškai apie dešimtadalis) trumpinami.
Intonacinės frazės pabaigoje garsus linkstama ilginti (65 %), vidinės frazės pabaigoje garsai ilginami rečiau (44 %). Neretai vidinės frazės baigiamos įprastos trukmės garsais (44 %, plg. intonacinės frazės – 26 %). Kaip ir frazių pradžioje, taip ir pabaigoje paskutiniai garsai retai trumpinami.
46 lentelė. Psichoakustinio garsų trukmės vertinimo rezultatai (%)
Trukmės tipas
Tyrimas išryškino daugeliui kalbų būdingą polinkį intonacinių frazių gale garsus ilginti. Taigi šis požymis rodo frazių sandūrą, bet ne kiekvienos sandūros garsų trukmė pakitusi, todėl jo nepakanka, kad būtų galima identifikuoti visas frazių ribas.
4.5.6. Psichoakustinių požymių galingumas
Ankstesniuose poskyriuose aptartų tyrimo dalių rezultatai neparodė akivaizdaus ir vienareikšmio frazės sandūrą signalizuojančio psichoakustinio požymio, išskyrus
pauzes. Todėl nuspręsta išanalizuoti tipiškiausius kompleksinius požymių modelius. Tuo siekiama nustatyti, kurių požymių kombinacijos vyrauja frazių pradžioje ir pabaigoje. Visos frazės suskirstytos į grupes atskirai pagal jų pradžios ir pabaigos požymių modelius, jų dažnumo duomenys ištraukti automatiškai. Atmetus vienažodes frazes, iš viso tirtos 1962 intonacinės ir 3867 vidinės frazės.
Anotuotą garsyną sudaro 66 skirtingi intonacinių frazių pabaigos modeliai, iš jų tolesniam aptarimui atrinkta dešimt dažniausių, kurie pavartoti nuo 64 iki 305 kartų. Šie modeliai sudaro 69 % visų tirtų frazių sandūrų (žr. 47 lentelę, visą modelių suvestinę žr. 2 priede). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš minėtų 66 modelių 27 pasitaikė nuo vieno iki trijų kartų. Jie galėjo atsirasti ir dėl netinkamo frazių ribų nustatymo, ir dėl dvejonių sukėlusių žymų priskyrimo. Todėl tikėtina, kad pasirinkti dešimt dažniausių modelių atskleidžia frazių pabaigos (taip pat ir toliau aprašomus frazių pradžios) dėsningumus. Tipiškiausių modelių analizė rodo, kad intonacinės frazės pabaigoje dažniausiai kinta du požymiai (keturiuose iš dešimties modelių) arba vienas (trys modeliai). Modelių su trimis pakitusiais požymiais šioje grupėje yra tik du ir nė vieno su visų psichoakustinių požymių pokyčiais. Šešiuose iš dešimties modelių yra pailgėjęs paskutinis garsas.
Dažniausiam modeliui (beveik penktadalis visų garsyno frazių) būdingas tik trukmės pokytis, šiek tiek retesniam (beveik dešimtadalis) – trukmės ir stiprumo pokytis. Jei paskutinis garsas nepailgėja, matyt, intonacinės frazės sandūros atpažinimą kompensuoja sumažėjęs stiprumas, arba gergždžianti fonacija, arba abu šie požymiai kartu, išskyrus modelį, kur nepakinta nė vienas tirtas požymis. Pastarasis modelis bendrame kontekste nėra visai atsitiktinis (sudaro apie 7 %). Sumažėjęs stiprumas būdingas penkiems iš dešimties dažniausių intonacinės frazės pabaigos modelių, fonavimo pokyčių vyksta taip pat penkiuose modeliuose. Balso aukštis intonacinių frazių pabaigoje dažniausiai yra žemas.
Vidinių frazių pabaigos modelių garsyne rasta 75, iš jų dešimt dažniausių (jie pavartoti nuo 97 iki 946 kartų) sudaro 78 % tirtų pavyzdžių. Ir intonacinės, ir vidinės frazės pabaigos modelių grupėse nemažai (31) modelių, kurie pavartoti tik po vieną, du ar tris kartus.
Vidinės frazės pabaigoje dažniausiai kinta vienas požymis (šešiuose iš dešimties modelių), dažniausiai – trukmė arba pagrindinis tonas. Tačiau dažniausiame modelyje (jis aprėpia ketvirtadalį tirtų vidinių frazių) nėra psichoakustinių pokyčių. Trys modeliai atspindi dviejų požymių pokyčius, tačiau tokie atvejai nėra dažni (visi kartu sudaro 11 %). Tarp dažniausių modelių nėra rodančių trijų ar keturių požymių pokyčius. Priešingai nei intonacinių frazių, vidinių frazių pabaigoms nebūdingas fonacijos ar stiprumo pokytis (rasti tik du labai reto dažnumo modeliai, kuriuose stiprumas sumažėjęs). Tačiau išryškėja intonacinėms frazėms nebūdingas balso aukščio pokytis: dviejuose modeliuose balso aukštis žemėja (HL), dviejuose – kyla (LH). Vidinės frazės pabaigoje taip pat dažniausiai kinta trukmė (penkiuose modeliuose), bet pabaigą gali signalizuoti ne tik ilgėjantys, bet ir trumpėjantys paskutinieji garsai, pvz., L-~IN0~MD~DV/C1.
47 lentelė. Dažniausi kompleksiniai modeliai ir jų pasiskirstymas intonacinių ir vidinių frazių pabaigoje 42 Intonacinė
Garsyno duomenys rodo, kad modelių įvairovė intonacinių frazių pradžioje didesnė nei jų pabaigoje – rasti 86 skirtingi modeliai. Dešimt dažniausių modelių (pavartotų nuo 33 iki 464 kartų) sudaro 72 % tiriamosios medžiagos (žr. 48 lentelę). Tačiau beveik pusė (40) modelių pasitaikė po kelis kartus. Dažniausias modelis (24 %) rodo, kad intonacinių frazių pradžioje nekinta nė vienas tirtas požymis. Kiti du dažnesni modeliai, sudarantys penktadalį tirtų frazių, rodo, kad intonacinė frazė neretai pradedama kylančiu pagrindiniu tonu (%LH~IN0~MD~DV/C0) ar pailgėjusiu garsu (%L~IN0~MD~DV/C2). Dažniausiai (šeši modeliai) intonacinės frazės pradžią gali signalizuoti vieno požymio kaita (balso aukščio, stiprumo ar trukmės), dviejuose iš dešimties dažniausių modelių pakinta du požymiai. Jei intonacinės frazės pirmajame skiemenyje balso aukštis kyla, tai pailgėja ir to skiemens pirmasis garsas (%LH~IN0~MD~DV/C2) arba padidėja skiemens stiprumas (%LH~IN2~MD~DV/C0). Tačiau tokie atvejai nedažni. Tarp dešimt dažniausių modelių pasitaikė ir trimis pokyčiais pasižymintis intonacinės frazės pradžios modelis (%LH~IN2~MD~DV/C2), bet jis retas, o tai rodo, kad intonacinę frazę pradėti kylančiu tonu, padidėjusiu stiprumu ir pailgėjusiu garsu nėra būdinga. Būtina atkreipti dėmesį, kad intonacinės frazės pradžioje tarp dažniausių modelių nebuvo tokio, kuriame fiksuota nemodalinė fonacija.
Vidinių frazių pradžios modelių garsyne rasta taip pat daugiau nei šių frazių pabaigos modelių (83 modeliai). Dešimt dažniausių modelių, kurių pavartojimo diapazonas nuo 50 iki 1565 frazių, sudaro net 84 % viso garsyno duomenų. Ir šiuo atveju beveik pusė (38) modelių nėra dažni – pasitaikė po du ar tris kartus. Kaip ir vidinių frazių pabaigai, taip ir
42 Šioje ir 48 lentelėje požymiai atskirti „~“. Procentai skaičiuoti nuo visos imties, t. y. viso anotuoto garsyno frazių.
jų pradžiai būdingiausias (41 %) modelis, rodantis, kad jokie psichoakustiniai pokyčiai nevyksta. Kiti du dažnesni modeliai rodo kylantį balso aukštį (-LH~IN0~MD~DC0) arba trukmę (-L~IN0~MD~DV/C2).
Vidinės, kaip ir intonacinės, frazės pradžią dažniausiai (šešiuose modeliuose iš dešimties) signalizuoja vieno požymio pokytis, dažniausiai trukmės arba balso aukščio. Tačiau ir stiprumo pokytis gali būti reikšmingas, identifikuojant frazės pradžią (-L~IN1~MD~DV/C0, 5 %). Tarp dešimt dažniausių modelių trys atvejai, kai pakinta du požymiai. Tačiau tokie modeliai drauge sudaro tik 6 % viso garsyno duomenų. Fonacijos pokyčių vidinių frazių pradžioje nepastebėta.
48 lentelė. Dažniausi kompleksiniai modeliai ir jų pasiskirstymas intonacinių bei vidinių frazių pradžioje
Apibendrinant galima sakyti, kad intonacinės frazės pabaigą labiausiai padeda identifikuoti trukmės ir stiprumo (intensyvumo) arba abiejų kartu pokytis. Intonacinės frazės pradžioje psichoakustiniai požymiai dažniausiai nekinta arba kinta tik vienas požymis. Vidinės frazės pabaigoje ir pradžioje paprastai požymiai nekinta arba kinta tik vienas (dažniausiai pagrindinis tonas ir trukmė). Kokybinių balso požymių kaita būdinga tik intonacinės frazės pabaigai.
4.6. Suvokimo eksperimentai
4.6.1. Pavienių frazių suvokimo eksperimentai
Pirmojo eksperimentų ciklo tikslas – išsiaiškinti, ar kalbos vartotojai atpažįsta43 intonacinės ir vidinės frazės pradžią ir pabaigą, kai negirdi ankstesnio ar tolesnio įrašo, t. y. ar esama psichoakustinių (ir akustinių) požymių, signalizuojančių frazių ribas. Jame dalyvavo 60 VDU studentų (15 Lietuvių filologijos ir leidybos, 45 Kūrybinių industrijų bakalauro programų pirmakursių). Eksperimentą sudarė keturios dalys pagal suformuluotą klausimą: Ar tai frazės pabaiga? Ar tai glaudaus junginio pabaiga? Ar tai frazės pradžia? Ar tai glaudaus junginio pradžia? (prieš eksperimentą trumpai paaiškinta, kas yra frazė ir glaudus junginys). Studentai turėjo klausyti įrašų ir atsakyti į pateiktą klausimą taip arba ne. Kiekvienam klausimui parengta po 10 įrašų, iš kurių šeši atitinkantys klausimo objektą (tai tikrai yra pradžia arba pabaiga, vadinasi, teisingas atsakymas – taip), keturi įrašai neatitinka klausiamojo objekto, t. y. nukirptas tiriamojo vieneto pirmasis arba paskutinis žodis ar jų junginys (teisingas atsakymas – ne), pvz., klausimui Ar tai frazės pabaiga? parengti šeši įrašai su frazės pabaiga ir keturi su nukirptu paskutiniu frazės žodžiu. Visais atvejais įrašas nukirptas taip, kad likusi dalis nesutaptų su realiu intonaciniu vienetu: parinktos tokios intonacinės frazės, kurios, nukirpus pirmąjį ar paskutinį žodį, nesutaptų su vidine fraze. Visuose įrašuose stengtasi išlaikyti semantinį ir gramatinį fragmento vientisumą, t. y. parengtas fragmentas galėtų būti savarankiškas sakinys, pvz., keletą dienų pasakojo <visiems> (nukirptas fonologinis žodis rašomas < >). Šis principas labai svarbus (nors ir nelengvai įgyvendinamas renkant pavyzdžius iš realios kalbos), nes siekiama nustatyti fonetinius intonacinių vienetų požymius ir semantiniai bei gramatiniai aspektai neturėtų signalizuoti tęstinumo. Įrašai atrinkti iš šiame tyrime naudojamo intonuoto garsyno. Tai trumpi skaitomos, spontaninės ar pusiau spontaninės kalbos, vyrų ir moterų balsų pavyzdžiai. Intonacinių vienetų ribos sužymėtos rengiant garsyną, būtent tuo ir vadovautasi atrenkant tiriamus pavyzdžius. Kiekvienas įrašas studentams paleistas klausyti po du kartus, tarp jų buvo daromas apie minutės pauzė. Tarp keturių įrašų dalių buvo daromos pertraukos.
Kiekvienam iš keturių klausimų tikėtasi 600 teisingų atsakymų (360 atsakymų taip, 240 – ne). Iš viso analizuoti 2400 atsakymai. Iš 49 lentelėje pateiktų apibendrintų atpažinimo duomenų matyti, kad respondentai geriausiai atpažino intonacinės frazės pabaigą (beveik šeši iš dešimties atsakymų teisingi), vidinės frazės pabaiga atpažinta kiek prasčiau (penki iš dešimties atsakymų teisingi). Abiem atvejais respondentams geriau sekėsi atpažinti nukirptus įrašus (teisingas atsakymas – ne [tai nėra pabaiga arba pradžia]). Vadinasi, jie lengviau pastebi, kad kažkas liko nepasakyta, kad tai nėra tiriamo intonacinio vieneto pabaiga.
43 Abiejuose suvokimo eksperimentų rezultatų aprašuose teiginiai respondentai atpažįsta, gerai ar prastai atpažino ir pan. vartojami sąlygiškai. Tokio vertinimo atspirtimi laikomas garsyno rengėjų anotavimas, bet ir jie gali klysti.
Prasčiausiai studentai atpažino intonacinės frazės pradžią (beveik keturi iš dešimties atsakymų yra teisingi), šiuo atveju taip pat geriau sekėsi atpažinti nukirptus įrašus (tai nėra frazės pradžia). Pavyzdžiai su vidinės frazės pradžia atpažinti geriau (beveik penki iš dešimties atsakymų yra teisingi), nukirptų ir nenukirptų įrašų atpažįstamumas šioje grupėje vienodas.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakymų taip atveju galima teigti, jog respondentai atpažino, o ne spėliojo tik tada, kai teisingų atsakymų procentas yra ne mažesnis kaip 55 %, atsakymų ne atveju teisingų atsakymų procentas turi būti ne mažesnis kaip 57 % (tai vadinamasis u kriterijus, pasirinkta pati žemiausia riba, kai skirtumo nebuvimo tikimybė yra 0,05 arba 5 iš 100, apie tai plačiau žr. Girdenis 2003, p. 63–64). Vadinasi, atsakymų taip atveju visose tirtose grupėse nėra gautų statistiškai patikimų rezultatų, kad frazių pabaiga ar pradžia tikrai atpažįstama. Atsakymų ne atveju statistiškai patikimas atpažįstamumas yra susijęs su intonacinės ir vidinės frazės pabaiga, o šių intonacinių vienetų pradžios atsakymus respondentai spėliojo.
49 lentelė. Intonacinių vienetų ribų atpažinimo suvestinė (%)
Intonacinės frazės pabaigą respondentams geriausiai (devyni iš dešimties atsakymų teisingi) sekėsi atpažinti įraše pasimatysime šeštadienį [pɐsʲɪmɐ¹ˈtʲiːsʲɪmʲɛ ʃʲɛ²ˈʃtɑːdʲiɛnʲiː] (tai geriausiai atpažintas viso tyrimo įrašas, žr. 50 lentelę). Šios frazės pabaigai būdingas ir kimus balsas (tai vienintelis tiriamasis pavyzdys šioje grupėje su tokiu požymiu), ir balsio ilginimas, frazę lydėjo pauzė, kuri, nors buvo iškirpta, galėjo turėti įtakos kitiems fonetiniams požymiams (pvz., balsio ilginimui). Vis dėlto tai tik preliminari įžvalga, nes kitas įrašas prieš pauzę (atrasti tą kontaktą [ɐtˈrɐsʲtʲɪ ²ˈtɑː kɔn²ˈtɑːktɑː]) teisingai atpažintas beveik perpus prasčiau. Apskritai statistiškai reikšmingą 63 % ribą44 pasiekė tik du pavyzdžiai, taigi tik juos galima laikyti respondentų atpažintais kaip frazės pabaiga.
Jeigu žemo tono modelį L* laikysime neutraliu (savaime suprantama, DV0, DC0, MD, IN0 žymi nepakitusius požymius), tai visuose tirtuose pavyzdžiuose buvo po du fonetinius požymius, galinčius signalizuoti intonacinių vienetų ribas (BR+DV2, IN1+DV2, IN1+CR, GL+DV2 ir H*L+DC1). Penki tiriamieji pavyzdžiai turėjo žemą toną (L*), vienas – krintantį (H*L), kuris, matyt, respondentams asocijavosi su nebaigta
44 Remiantis minėtu u kriterijumi, galima teigti, kad respondentai konkrečius pavyzdžius atpažino, o ne spėliojo, kai teisingų atsakymų procentas yra ≥63 %.
fraze, nes tik beveik dešimtadalyje atsakymų jis pažymėtas kaip frazės pabaiga. Be to, paskutinis priebalsis yra sutrumpėjęs, o tai nėra tipiška frazių pabaigai. Kita vertus, semantinis veiksnys šiame pavyzdyje taip pat galėjo būtų reikšmingas, dalelytė gal greičiausiai suponavo nebaigtinės frazės iliuziją.
Stiprumas, atrodo, nelemia taiklaus frazės pabaigos atpažinimo: jo sumažėjimas fiksuotas dviejose frazėse, kurių atpažįstamumas skirtingas (85 ir 52 %). Nepastebėta ir kokių nors kokybinių balso požymių dėsningos įtakos atpažinimui. Geriau atpažinti frazės pabaigos nepadėjo glotaliniai garsai (GL), kurie buvo ir pailginti. Klausantis rišlios kalbos įrašų, pastebėta, kad frazės pabaigoje glotalizacija neretai susijusi su temos ar minties keitimu. Tačiau gali būti, kad ji neatpažįstama kaip reikšminga, nors spektrogramoje gerai matoma.
Jei paskutinis žodis iškirptas, tikėtina, kad ankstesnių žodžių požymiai nebus susiję su frazės ribomis, t. y. jiems nebūdingi tipiški frazės pabaigos ypatumai (trukmės ir stiprumo pokyčiai, kokybiniai balso požymiai). Tyrime iškirptas ir priešpaskutinis žodis skyrėsi dviem ir daugiau požymių (žr. 51 lentelę).
Atrodo, kylantis tonas nebuvo vienareikšmis ir patikimas rodiklis geram atpažinimui, kad tai nėra frazės pabaiga: vienas pavyzdys gerai atpažintas (reikia kuo
45 Įrašai lentelėse išrikiuoti pagal atpažįstamumą: nuo geriausiai atpažintų iki prasčiau. Tonas (L*, H*L ir kt.) siejamas su kirčiuotu skiemeniu, balso požymiai rodo paskutinio arba pirmojo skiemens centro ypatumus, intensyvumas ir trukmė matuota paskutinio arba pirmojo garso (taip pat ir dvigarsio). Transkribuotame intonacinių frazių variante nurodytas tik loginį kirtį turintis žodis (LOG). Jei nenurodyta loginio kirčio, intonacinė frazė turi frazės kirtį (FR), kurį gauna paskutinis žodis. Vidinių frazių pavyzdžiuose nurodomas ir loginis, ir frazės kirtis (jei tokie yra). Jei po paskutinio žodžio ar prieš pirmąjį buvo pauzė, lentelėse rašoma <sil>. Jos eksperimentui pateiktuose įrašuose iškirptos.
greičiau susitarti dėl pusės skolų <nurašymo> [²ˈrʲɛɪˑkʲɛ ²ˈkuɔ ɡrʲɛɪ²ˈʧʲɛʊˑ sʊsʲɪ²ˈtɐrʲˑtʲɪ dʲeːl‿ˈpʊsʲeːs skoː²ˈluː] – 88 %), kitas prasčiau (sėdėjome prie Babilono upių <ir verkėme> [sʲeː¹ˈdʲeːjo ːmʲɛ pʲrʲiɛ‿bɐbʲɪˈlɔnoː ˈʊpʲu ː ɪrʲ‿²ˈʋʲɛrʲˑkʲeːmʲɛ] – 57 %). Galbūt pagrindinio tono modelis, nors ir pažymėtas vienodai (LH*), fonetiškai nebuvo visiškai tapatus, nes pirmojo pavyzdžio aukštas tonas turi įtakos ir paskutiniam žodžiui, o tai galėjo būti signalas, kad nėra frazės pabaiga. Kiti šių pavyzdžių požymiai neutralūs.
Labai skirtingai atpažinti ir visus neutralius požymius turintys pavyzdžiai. Beveik aštuoni iš dešimties atsakė, kad pavyzdys koks sunkus kelias <į nieką> [¹ˈkoːks sʊŋˈkʊs ²ˈkʲæːlʲɛs iː‿²ˈnʲiɛkɑː] nėra intonacinės frazės pabaiga. Tačiau neutralius požymius turintis aš svetimo nepamačiau <ten> [ˈɐʃ ²ˈsʲʋʲæːtʲɪmoː [nʲɛpɐmɐ²ˈʧʲɛʊˑ]LOG ²ˈtʲɛnˑ] didžios dalies (beveik trijų ketvirtadalių) respondentų palaikytas intonacinės frazės pabaiga.
Tik du pavyzdžiai (reikia kuo greičiau susitarti dėl pusės skolų <nurašymo> ir koks sunkus kelias <į nieką>) šioje grupėje laikytini statistiškai patikimai atpažintais kaip nesantys frazės pabaiga. Ir abiem atvejais galima spėti, kad semantiniai aspektai lėmė gerą atpažinimo rezultatą. Gali būti, kad semantika lėmė ir kitų dviejų pavyzdžių prastą atpažinimą: šios frazės reikšmės požiūriu baigtinės, papildymo nereikalauja.
aš svetimo nepamačiau <ten> [ˈɐʃ ²ˈsʲʋʲæːtʲɪmoː [nʲɛpɐmɐ²ˈʧʲɛʊˑ]LOG ²ˈtʲɛnˑ]
Fragmento paskutinio žodžio požymiai Iškirpto žodžio požymiai
L*~IN0~MD~DC0 L*~IN1~BR~DV2
27 L*~IN0~MD~DV0 L*~IN1~MD~DC1
Keturių tyrimui atrinktų vidinių frazių pabaigai būdingas žemas tonas (L*), dviejų – kylantis (LH*). Pastarasis modelis greičiausiai gana svarbus rodiklis, kad tai nėra vidinės frazės pabaiga (žr. 52 lentelę), nes teisingų atsakymų kiekis nesiekia pusės.
Geriausiai atpažinta frazė (ir noriu paslėpti akis tavo delnuose [ɪr‿¹ˈnoːrʲʊ pɐ²ˈsʲlʲeːpʲtʲɪ ɐˈkʲɪs ˈtɐʋoː [dʲɛlnuɔˈsʲɛ]FR]) iš kitų išsiskiria sumažėjusiu stiprumu, gergždžiančiu balsu ir paskutinio balsio ilginimu. Tai vienintelis šioje grupėje pavyzdys,
turintis tris fonetinius požymius. Tikėtina, kad tai padėjo atpažinti pabaigą, bet ir šis pavyzdys nepasiekia (nors yra arti) statistiškai patikimo reikšmingumo ribos (63 %).
Apskritai atrinktų vidinių frazių pabaigai nebūdingi kokybinių balso požymių pokyčiai ir sumažėjęs stiprumas, dėl to minėtas pavyzdys galėjo būti artimas intonacinei frazei, todėl ir geriau atpažintas. Ryškesnių požymių nebuvimas, matyt, lėmė prastą vidinių frazių pabaigos atpažinimą.
jinai pradeda dirbti daug aktyviau [jɪ²ˈnɐɪˑ ˈprɐdʲɛdɐ ¹ˈdʲɪrʲpʲtʲɪ ²ˈdɒʊˑk [ɐktʲiː²ˈʋʲɛʊˑ]FR]
L*~IN0~MD~DC0
33 LH*~IN0~MD~DV2
Atsakymai, kad tai nėra vidinės frazės pabaiga, šiek tiek taiklesni (žr. 53 lentelę). Trijų pavyzdžių rezultatai labai panašūs (tarp 63 ir 67 %), jie laikytini statistiškai patikimai atpažintais kaip nesantys vidinės frazės pabaiga. Jiems būdinga tai, kad nesikeičia stiprumas, kokybiniai balso požymiai ir trukmė, bet skiriasi tono modeliai. Kylantis (LH*) ar kylantis–krintantis tonas (LH*L) galėjo būti gana svarbus požymis, kad frazė nėra baigta. Tačiau taip pat gerai atpažintas pavyzdys, kurio visi požymiai yra neutralūs (domisi kaip galima išvengti <mokesčio> [²ˈdoːmʲɪsʲɪ kɐɪb‿²ˈɡɑːlʲɪmɐ ɪʃʲ¹ˈʋʲæˑŋktʲɪ ¹ˈmoːkʲɛʃʲʧʲo ː]). Tai rodo, kad šiame pavyzdyje semantinis veiksnys galėjo būti svarbus (išvengti ko?), nors žemas tonas galėjo signalizuoti, kad tai pabaiga (plg. ketvirtą pavyzdį apžėlusi apyrudžiais plaukais <ranka> [ɐbʲ¹ˈʒʲeːlʊsʲɪ ɐ¹ˈpʲiːrʊʤʲɛɪs plɒʊ²ˈkɐɪˑs rɐŋˈkɐ]).
Intonacinės frazės pradžia geriausiai (beveik dvigubai geriau nei daugelis kitų šios grupės frazių) atpažinta pavyzdyje ji norėjo pasikelt pavyzdyje [ˈjɪ noː¹ˈrʲeːjo ː pɐsʲɪ¹ˈkʲæˑlt], kuriame fiksuoti trijų požymių pokyčiai: sumažėjęs stiprumas, gergždžiantis balsas ir pailgėjęs pirmasis priebalsis (žr. 54 lentelę). Tik šis pavyzdys peržengė 63 % ribą ir laikytinas kaip statistiškai patikimai atpažintas.
Rezultatai leidžia daryti išvadą, kad pirmojo garso pailgėjimas nėra psichoakustiškai reikšmingas frazės pradžios požymis, nes penkiems iš šešių pavyzdžių jis būdingas, o šių pavyzdžių atpažįstamumas labai skiriasi. Atrodo, nepadėjo atpažinti ir stiprumas, nors frazės pradžioje didesnis stiprumas gana dažnas reiškinys: pavyzdys su padidėjusiu stiprumu (o jis sako ne [oː‿ˈjɪs ²ˈsɑːkoː [ˈnʲɛ]FR]) tik trečdalio respondentų laikytas intonacinės frazės pradžia.
Kokybiniai balso pokyčiai būdingi trims šioje grupėje tirtoms frazėms, bet jų atpažįstamumas nevienodas. Jau minėtas pavyzdys ji norėjo pasikelt [ˈjɪ noː¹ˈrʲeːjo ː pɐsʲɪ¹ˈkʲæˑlt] gerai atpažintas, o frazė ir tas paauglys ieško saviraiškos [ɪr‿ˈtɐs pɐ.ɒʊ²ˈɡlʲiːs ¹ˈjiɛʃkoː [sɐˈʋʲɪrɐɪʃkoːs]FR] , ištarta kylančiu tonu, sumažėjusiu stiprumu ir gergždžiančiu balsu, neabejotinai (tik 17 % pažymėjo kaip frazės pradžią) respondentų palaikyta kitos frazės fragmentu. Matyt, semantiniai ir gramatiniai veiksniai svaresni, nes visi trys jungtukais pradedami pavyzdžiai nelaikyti intonacinių frazių pradžia, nors jie iškirpti iš realios kalbos, kur pavartoti po pauzės.
54 lentelė. Intonacinės frazės pradžia (teisingas atsakymas Taip)
Fragmentas eksperimentui Teisingi atsakymai
ji norėjo pasikelt [ˈjɪ noː¹ˈrʲeːjo ː pɐsʲɪ¹ˈkʲæˑlt]
niekad ten nesijaustum kaip namie vis tiek [²ˈnʲiɛkɐd ²ˈtʲɛnˑ [nʲɛsʲɪ²ˈjɛʊˑstʊm]LOG kɐɪp‿nɐ²ˈmʲiɛ ʋʲɪsʲ‿¹ˈtʲiɛk]
ir aš neturiu nei jėgų, nei sveikatos [ɪr‿ˈɐʃ nʲɛtʊˈrʲʊ ²ˈnʲɛɪˑ jeː²ˈɡuː ²ˈnʲɛɪˑ sʲʋʲɛɪ²ˈkɑːtoːs]
aš jų turiu galybę [ˈɐʃ ²ˈju ː tʊˈrʲʊ ɡɐ¹ˈlʲiːbʲæː]
o jis sako ne [oː‿ˈjɪs ²ˈsɑːkoː [ˈnʲɛ]FR]
ir tas paauglys ieško saviraiškos [ɪr‿ˈtɐs pɐ.ɒʊ²ˈɡlʲiːs ¹ˈjiɛʃkoː [sɐˈʋʲɪrɐɪʃkoːs]FR]
Fragmento pirmojo žodžio požymiai
Atsakymai, kad tai nėra intonacinės frazės pradžia, taip pat įvairavo (žr. 55 lentelę). Du pavyzdžius (<pagaliau> reikėjo padaryti tam galą [pɐɡɐ²ˈlʲɛʊˑ [rʲɛɪ¹ˈkʲeːjo ː]LOG pɐdɐ¹ˈrʲiːtʲɪ ¹ˈtɑˑm ²ˈɡɑːlɑː] ir <dabar> ir tas laikas praėjo [dɐ²ˈbɐrˑ [ɪr‿ˈtɐs]LOG ²ˈlɐɪˑkɐs prɐ.²ˈeːjo ː]) respondentai statistiškai patikimai (teisingų atsakymų procentas didesnis nei 63 %) atpažino, nesančius intonacinės frazės pradžia. Jiems būdingi neutralūs požymiai, išskyrus pirmąjį pavyzdį su kylančiu tonu, ir loginis kirtis frazės pradžioje, kuris galėjo būti svarbus atpažinimui.
Kiti du pavyzdžiai prastai atpažinti. Jiems būdingas padidėjęs stiprumas, kiti požymiai neutralūs. Tai akivaizdžiai rodo, kad stiprumas gali būti frazės pradžios požymis, nes neigiamas šios grupės pavydžių atpažinimo rezultatas liudija atpažįstant pavyzdžiuose frazės pradžią.
55 lentelė. Intonacinės frazės pradžia (teisingas atsakymas Ne)
Fragmentas eksperimentui Teisingi atsakymai (%)
Fragmento pirmojo žodžio požymiai Iškirpto žodžio požymiai
<pagaliau> reikėjo padaryti tam galą [pɐɡɐ²ˈlʲɛʊˑ [rʲɛɪ¹ˈkʲeːjo ː]LOG pɐdɐ¹ˈrʲiːtʲɪ ¹ˈtɑˑm ²ˈɡɑːlɑː] 68 L*H~IN0~MD~DV0 L*~IN0~MD~DC0~<sil>
Fragmentas eksperimentui Teisingi atsakymai (%)
<dabar> ir tas laikas praėjo [dɐ²ˈbɐrˑ [ɪr‿ˈtɐs]LOG ²ˈlɐɪˑkɐs prɐ.²ˈeːjo ː]
<visų> galimų atradimų sistema sudaryta [ʋʲɪ²ˈsuː ɡɐlʲɪ²ˈmuː ɐtrɐˈdʲɪmuː sʲɪsʲtʲɛˈmɐ [sʊdɐ¹ˈrʲiːtɐ]FR]
Fragmento pirmojo žodžio požymiai Iškirpto žodžio požymiai
Vidinės frazės pradžios atpažinimo rezultatai mažiau įvairuoja nei intonacinės frazės, vis dėlto ir jie labai arti spėliojimo ribos (žr. 56 lentelę). Geriausiai (63 %, statistiškai patikimas rezultatas) atpažintas pavyzdys (viskas pasikeitė [ˈʋʲɪskɐs [pɐˈsʲɪkʲɛɪtʲeː]FR]), kurio pradžiai būdingas kylantis tono modelis (LH*), sumažėjęs stiprumas, kimesnis balsas. Šiek tiek prasčiau atpažintas (53 %) ir kitas pavyzdys (vyriausybė jam trečdaliu sumažino algą [ʋʲiːrʲɛʊ¹ˈsʲiːbʲeː ¹ˈjæˑm ²ˈtʲrʲæːʤdɐlʲʊ sʊ²ˈmɑːʒʲɪnoː [²ˈɐlˑɡɑː]FR]) su kylančiu tonu.
Šios grupės pavyzdžiai išsiskyrė didele požymių įvairove, bet tik minėtasis jų turėjo tris, visi kiti – vieną ar du. Padidėjęs stiprumas nebuvo paskata laikyti pavyzdį čia neramiai dairėsi ([ˈʧʲɛ nʲɛrɐ²ˈmʲɛɪˑ ²ˈdɐɪˑrʲeːsʲɪ]) vidinės fazės pradžia. Kokybinių balso požymių ir trukmės pokyčių beveik nėra ir esantys greičiausiai menkai lėmė atpažįstamumą. Prieš atrinktą frazę buvusi pauzė taip pat nebuvo patikimas pradžios rodiklis.
56 lentelė. Vidinės frazės pradžia (teisingas atsakymas Taip)
Nė vieno pavyzdžio su iškirptais segmentais respondentai statistiškai patikimai neatpažino kaip nesančio vidinės frazės pradžia (žr. 57 lentelę). Dviem iš jų būdingas kintančio tono modelis (LH* arba H*L), vienam – ir pailgėjęs priebalsis. Taigi šie požymiai galėjo suponuoti frazės pradžios iliuziją. Pavyzdys su kylančiu tonu ir pailgėjusiu priebalsiu (<beveik> visur jums atrodo problema [bʲɛ¹ˈʋʲæˑɪk [ʋʲɪ²ˈsʊrˑ]LOG ¹ˈjʊ ms ɐt¹ˈroːdoː prɔbʲlʲɛˈmɐ]) atpažintas beveik taip pat kaip neutralius požymius turintis pavyzdys (<kad jam> reikia mesti svorį [kɐtʲ‿¹ˈjæˑm ²ˈrʲɛɪˑkʲɛ ˈmʲɛsʲtʲɪ ²ˈsʋoːrʲiː]). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iškirptiems žodžiams (<beveik>, <kad jam>, <ir pagyvenusi>, <anksti>) būdingi neutralūs požymiai.
57 lentelė. Vidinės frazės pradžia (teisingas atsakymas Ne)
<kad jam> reikia mesti svorį [kɐtʲ‿¹ˈjæˑm ²ˈrʲɛɪˑkʲɛ ˈmʲɛsʲtʲɪ ²ˈsʋoːrʲiː]
<anksti> keliasi į darbą [ɐŋkˈsʲtʲɪ ²ˈkʲæːlʲɛsʲɪ iː‿¹ˈdɑˑrbɑː]
<ir pagyvenusi> moteris stovėjo prie uždarų durų [ɪr‿pɐɡʲiː²ˈʋʲæːnʊsʲɪ ¹ˈmoːtʲɛrʲɪs stoː¹ˈʋʲeːjo ː pʲrʲiɛ‿ˈʊʒdɐruː ˈdʊruː]
Psichoakustinių požymių ir atpažįstamumo duomenys rodo, kad geriausiai atpažįstama ta intonacinių ir vidinių frazių pabaiga, kuriai būdingas žemas tonas ir pailgėjęs paskutinis garsas. Kokybinių balso požymių ir stiprumo pokyčiai įvairuoja: gerai atpažintoms frazėms gali būti būdingas a) sumažėjęs, padidėjęs ar nepakitęs stiprumas, b) gergždžiantis, kimus ar nepakitęs balsas.
Didele psichoakustinių požymių įvairove pasižymi ir gerai atpažintų intonacinių ir vidinių frazių pradžia. Intonacinės frazės pradžiai būdingas žemas tonas, gerai atpažintų vidinių frazių pradžioje tonas yra kylantis (LH*), krintantis (H*L) arba žemas (L*). Stiprumas gerai atpažintų abiejų tipų frazių pradžioje gali būti nepakitęs arba sumažėjęs (retai padidėjęs), trukmė – nepakitusi (rečiau padidėjusi ar sumažėjusi). Minėti požymiai intonacinės frazės pradžioje gali būti lydimi gergždžiančio balso, vidinės frazės –kimaus balso ar glotalizacijos.
Trumpai apibendrinant šio eksperimentų ciklo rezultatus, pasakytina: fonetinių požymių (intensyvumo, pagrindinio tono, kokybinių balso požymių, trukmės) kaita gali padėti atpažinti intonacinių vienetų ribas, bet ji nėra lemiama. Matyt, nemažai įtakos gali turėti semantiniai ir gramatiniai veiksniai.
Antrojo eksperimentų ciklo tikslas – išsiaiškinti, ar respondentai atpažįsta frazių sandūras rišliame įraše. Jame dalyvavo 50 studentų (11 Lietuvių filologijos ir leidybos, 39 Kūrybinių industrijų bakalauro programų pirmakursiai). Studentams pateikti keturi rišlaus teksto fragmentai iš intonuoto garsyno – įgarsintos Juozo Erlicko „History of Lithuania“ ištraukos. Pasirinkimą lėmė geras diktoriaus intonavimas ir frazių įvairovė ilgio bei struktūros požiūriu. Atrinkti įrašai panašios trukmės (apie vieną minutę), bet skiriasi analizuotų frazių kiekis. Tokia trukmė pasirinkta dėl vienos paprastos priežasties: kad respondentai sugebėtų išlaikyti vienodą dėmesį viso eksperimento metu. Visus įrašus įgarsino tas pats diktorius (vyras). Vienas iš įrašų respondentams pateiktas klausyti originalus, kituose trijuose modifikuoti fonetiniai požymiai. Toliau įrašai aptariami tokia tvarka, kokia buvo atlikti eksperimentai.
Pirmajam eksperimentui parengtame įraše panaikintos pauzės ir pakeista pagrindinio tono kreivė frazavimo vienetų pakraščiuose. Garsyno rengėjų pažymėtose frazių sandūrose žemėjantis pagrindinis tonas (kreivė leidžiasi) paaukštintas. Stengtasi taip modifikuoti (išlyginti) pagrindinio tono kreivę, kad ji būtų panaši į frazės viduryje esančio pagrindinio tono lygį. Modifikuojant stebėta, kad įrašai psichoakustiškai būtų natūralūs. Pagrindinio tono kreivė keista naudojantis Praat programos funkcija
Manipulation, leidžiančia pasirinktą garso atkarpą norimu intervalu paaukštinti arba pažeminti (funkcijos: shift pitch frequencies, multiply pitch frequencies). Naudojantis papildytu Praat programos įrankiu Praat Vocal Toolkit (funkcija Cut pauses), šiame įraše automatiškai panaikintos pauzės. Jos naikinamos dėl to, kad nebūtų paskata tik ties pauzėmis žymėti ribas. Antrojo eksperimento įraše iškirptos tik pauzės. Trečiojo eksperimento įrašas originalus, požymiai nekeisti. Ketvirtajam eksperimentui parengtame įraše, naudojant Praat skriptą (http://phonetics.linguistics.ucla.edu/facilities/acoustic/ IntensityScaler.txt), suvienodinti intensyvumo duomenys (t. y. mažesnį intensyvumą turinčių segmentų intensyvumas padidintas, didesnį intensyvumą turinčių, atvirkščiai, – sumažintas). Šiame įraše taip pat automatiškai panaikintos pauzės.
Tyrime dalyvavusių respondentų buvo prašoma ženklu „|“ pažymėti frazių ribas be skyrybos ženklų ir didžiųjų raidžių parengtame tekste. Intonuoto garsyno rengimo patirtis rodo, kad norint atskirti intonacines ir vidines frazes, reikia nemažos patirties, net ir tada ne visada pavyksta vienareikšmiškai nustatyti ribas ir atskirti intonacinę frazę nuo vidinės. Todėl nuspręsta respondentų neprašyti jų atskirti, o žymėti tuos atvejus, kur, jų nuomone, yra riba tarp intonacinių vienetų. Kiekvienas įrašas leistas po du kartus. Įrašo viduryje pauzių nedaryta, nes bandomojo eksperimento metu įsitikinta, kad jos labai blaško respondentus.
Kaip atspirtis rezultatų aptarimui pasirinktos garsyno rengėjų sužymėtos vidinių ir intonacinių frazių ribos. Reikia paminėti, kad garsyno rengėjai šiuose (kaip daugelyje skaitomos kalbos) įrašuose gana atsargiai pažymėjo intonacinių vienetų ribas: intonacinių frazių ribos beveik visada sutapo su sakinio pabaiga, vidinių frazių ribas daugeliu atvejų lėmė skyrybos ženklai sakinio viduje.
Iš viso tyrimui parengtuose įrašuose buvo 123 intonaciniai vienetai (keturiuose įrašuose atitinkamai 33, 34, 31, 25), tačiau į rezultatų aptarimą neįtraukiamos paskutinės įrašo frazės, nes jų identifikavimas savaime suprantamas. Apibendrinti visų keturių etapų rezultatai pateikti 58 lentelėje (iš viso 5950 intonacinių vienetų, iš kurių 2900 intonacinių ir 3050 vidinių frazių). Iš rezultatų suvestinės matyti, kad respondentų ir garsyno rengėjų pažymėtos intonacinių frazių ribos sutampa vidutiniškai 85 % atvejų. Tai gana geras rezultatas ir galima teigti, kad respondentai rišliame garsinės kalbos įraše gerai atpažįsta intonacines frazes. Išdėsčius įrašus mažėjančio atpažįstamumo tvarka (IV>III>I>II), galima būtų daryti prielaidą, kad mažiausią įtaką atpažinimui turi stiprumas, o pagrindinio tono pokytis gana svarbus. Vis dėlto nėra lengva išskirti kurį nors vieną požymį, turintį lemiamą poveikį geram atpažinimui. Pauzė gali būti vienas iš svarbesnių intonacinės frazės ribos žymeklių, nes įraše, kuriame iškirptos pauzės, o visi kiti požymiai palikti originalūs, intonacinių frazių ribos atpažintos prasčiausiai (71 %). Tačiau, iškirpus pauzes ir suniveliavus intensyvumą, atpažįstamumas labai geras (100 %), suniveliavus pagrindinį toną ir iškirpus pauzes – 80 %. Vadinasi, be fonetinių požymių esama ir kitų veiksnių, turinčių įtakos frazavimui.
58 lentelė. Frazių ribų atpažinimo suvestinė (%)
Eksperimento
I – suniveliuotas pagrindinis tonas, iškirptos pauzės
iškirptos
Atrodo, kad vidinių frazių respondentai nelaikė savarankiškais intonaciniais vienetais, nes tik vidutiniškai 29 % garsyno rengėjų pažymėtų ribų atpažintos ir eksperimentų dalyvių. Toks rezultatas išlieka panašus visuose etapuose, taip pat ir originaliame įraše,
kur frazių sandūros požymiai nemodifikuoti. Todėl galima daryti išvadą, kad kalbos vartotojams vidinių frazių riboms atpažinti reikšmingos įtakos neturi nei pagrindinis tonas, nei pauzės, nei stiprumas.
Vis dėlto apibendrinta suvestinė yra apgaulinga, nes yra tokių intonacinių vienetų, kurių ribas pažymėjo visi respondentai, bet yra ir priešingų atvejų – nepažymėjo nė vienas. Todėl dera įsigilinti į kiekvieno eksperimento ir kiekvieno intonacinio vieneto rezultatus atskirai. Be to, vidinių frazių skyrimas rišlioje kalboje ir jo rezultatų apskaita yra sudėtinga, nes šios frazės neretai susijusios su sintaksinėmis konstrukcijomis, o pastarosios gali būti įsiterpusios į intonacinę frazę ir galėtų būti (ne)žymimos iš abiejų pusių.
Konkretus atvejis (intonacinio vieneto sandūra) gali būti laikomas statistiškai patikimai atpažintas, kai, remiantis minėtu u kriterijumi, atpažinimas yra ≥ 64 % (Girdenis 2003, p. 63–64). Vis dėlto tai labai aukštas kriterijus ir juo galima remtis tik tiriant ne tokius kompleksinius reiškinius kaip intonaciniai vienetai. Todėl šiame darbe pasirinkti trys parametrai: a) jei pusė ir daugiau respondentų pažymėjo ribą, galima teigti, kad tokiu atveju ji egzistuoja ir gerai atpažįstama, b) jei pažymėjo 30–49 %, intonacinių vienetų sandūra tikėtina, bet galbūt neturi ryškių psichoakustinių, semantinių ir gramatinių požymių, c) jei ribą pažymėjo mažiau nei trečdalis respondentų, nei fonetiniai, nei semantiniai, gramatiniai veiksniai nerodo intonacinio vieneto. Didžiausias dėmesys sutelktas į pastarųjų analizę.
Pirmojo eksperimento etapo (suniveliuotas pagrindinis tonas ir iškirptos pauzės) įraše garsyno rengėjai pažymėjo 14 intonacinių frazių (čia ir toliau, kaip jau minėta, neįtraukiamos paskutinės įrašo frazės), iš kurių 11 gerai (vidutiniškai 91 % atsakymų) atpažino ir respondentai. Trijų intonacinių frazių sandūrą pažymėjo tik dalis (mažiau nei pusė) respondentų, jos labai trumpos ir pavartotos greta (o kas / tiesą sakant / įvyko // [34]; nieko // [40]; deja / tai jau tampa tradicija // [44] [oː‿ˈkɐs | ²ˈtʲiɛsɑː ²ˈsɑːkɐnt | iː²ˈʋʲiːkoː ‖ ²ˈnʲiɛkoː ‖ dʲɛˈjɛ | ²ˈtɐɪˑ‿jɛʊ ²ˈtɐmˑpɐ trɐˈdʲɪʦʲɪjɛ ‖])46. Atrodo, tai ir galėjo lemti tokį frazavimą, nes vienas iš svarbesnių frazės pabaigos požymių – sumažėjęs stiprumas – joms būdingas, tolesnė frazė pradedama aukštu arba kylančiu tonu, dviejų iš jų ir padidėjusiu stiprumu (psichoakustinių požymių suvestinę žr. 3 priede).
Garsyno rengėjai šiame fragmente pažymėjo 18 vidinių frazių. Keturios iš jų pažymėtos daugiau kaip pusės respondentų (atpažįstamumo intervalas nuo 56 iki 100 %). Vadinasi, šiais atvejais tikrai egzistuoja ir gerai atpažįstama frazių sandūra. Dar keturios vidinės frazės pažymėtos daugiau nei trečdalyje atsakymų (atpažįstamumo intervalas nuo 32 iki 48 %). Tačiau kiek daugiau nei pusės (dešimties) garsyno rengėjų pažymėtų vidinių frazių respondentai nelaikė intonacinių vienetų sandūra (atpažįstamumo intervalas nuo 0 iki 24 %).
46 Šio poskyrio pavyzdžiuose ir eksperimento fragmentuose frazių riboženkliai surašyti taip, kaip jie pažymėti sinchronizuotame garsyne.
Pirmojo etapo tekstas ir rezultatai47: lietuviams lyg ir nereikėję raganos / [48] jie norėję dukters kažko paklaust / [100] būk tai kažkokį vainiką nešę // [80] o ta pravėrusi langą / [0] ir sušukusi / [56] man motulė draudžia su jumis kalbėt // [88] aš esu padori mergina / [2] ir darau / [0] kas prisakyta // [100] užvėrusi langą / [0] ir vėl atsigulusi // [96] o tie lietuviai rėkaudami kitur nujoję // [98] dabar dažnai apie tai dainuojama // [98] o kas / [0] tiesą sakant / [0] įvyko // [34] nieko // [40] deja / [14] tai jau tampa tradicija // [44] čia nėra net mažiausio vinių fabrikėlio / [34] net kukliausio laisvės kovų paminklo / [32] ir atrodo / [8] kad žmonės nieko neveikia / [58] jokios iškilesnės viršūnės priešais akis neturi // [100] kartais miestelį aplanko [14] didmiesčiuosna išklydę jo sūnūs // [100] sutikęs nekaltų vaikystės žaidimų draugą / [24] svečias teiraujasi / [62] kaip gyveni // [84] anas paraudonuoja / [22] nudelbia akis // [88] kur dirbi // [70] vaikystės draugas ūmai pratrūksta rauda / [38] o paskui leidžiasi bėgti lygumomis // Transkribuotas variantas: [lʲiɛˈtʊʋʲɛms ¹ˈlʲiːkʲ‿ɪr nʲɛrʲɛɪ¹ˈkʲeːjæː ²ˈrɑːɡɐnoːs | ²ˈjiɛ noː¹ˈrʲeːjæː dʊk²ˈtʲɛrˑs kɐʃ²ˈkoː pɐ¹ˈklɑˑʊst | ¹ˈbuːk‿tɐɪ kɐʃ¹ˈkoːkʲiː ʋɐɪˈnʲɪkɑː ²ˈnʲæːʃʲæː ‖ oː‿ˈtɐ prɐ¹ˈʋʲeːrʊsʲɪ ¹ˈlɑˑŋɡɑː | ɪr‿sʊˈʃʊkʊsʲɪ | ¹ˈmɑˑn moːˈtʊlʲeː
Išrinkus pavyzdžius, kuriuose intonacinių ir vidinių frazių sandūrą atpažinimo trys ketvirtadaliai ir daugiau respondentų, matyti, kad beveik dviem trečdaliams šių frazių būdingas sumažėjęs stiprumas frazės pabaigoje, tiek pat frazių turi pailgėjusį paskutinį garsą, nors šie abu požymiai kartu būdingi tik keturioms frazėms, kokybinių balso požymių pokyčiai fiksuoti trijų frazių pabaigoje (žr. (14)48). Tolesnės frazės stiprumas dažniausiai (dviejuose trečdaliuose pavyzdžių) yra padidėjęs, pirmojo garso trukmė dažniausiai yra tokia pati kaip ir atitinkamų garsų, pavartotų frazės viduryje, kokybinių balso požymių, kaip ir visų frazių pradžioje, nefiksuota.
47 Eksperimentų tekstuose laužtiniuose skliaustuose nurodoma, kiek procentų respondentų konkrečiu atveju pažymėjo frazių ribą. Pavieniai frazių pažymėjimai ten, kur garsyno rengėjai nežymėjo ribų, nepateikiami ir neanalizuojami, nes tyrime dalyvavo ne ekspertai ir, peržiūrėjus rezultatus, matyti, kad tai yra atsitiktinis spėliojimas.
48 Šioje ir 15–20 schemose pauzė žymima <sil>, modifikuotas požymis parašytas skliaustuose.
(14) (L*) IN0
(L*) IN1
(LH*L) IN0
(L*) IN1
(L*) IN1
(L*) IN1
(L*) IN1
- IN1
(H*L) IN1
(L*) IN0
(L*) IN0
DC1 MD (<sil>) (H*) IN2 - MD
DV0 MD (<sil>) (H*) IN2 DV0 MD
DC2 MD (<sil>) (LH*) IN0 DV2 MD
DV0 CR (<sil>) (L*) IN2 DV2 MD
DV2 CR (<sil>) (H*) IN2 DV0 MD
DV0 MD (<sil>) (H*) IN0 - MD
DV2 MD (<sil>) (H*) IN2 DV0 MD
DV2 BR (<sil>) (H*) IN2 - MD
DC2 MD (<sil>) (L*) IN0 DC0 MD
DV2 MD (<sil>) (LH*L) IN0 DV0 MD
DC2 MD (<sil>) (H*) IN2 - MD
Prasčiausiai atpažintų frazių (ribą pažymėjo ketvirtadalis ir mažiau respondentų) sandūroms būdinga tai, kad dešimtyje iš vienuolikos pavyzdžių originaliame įraše pauzių nebuvo (žr. (15)). Nors respondentams pateiktame įraše pauzės eliminuotos, bet, atrodo, pauzių buvimas nėra tik momentinė akustinė tyla, kažkokių požymių garso signale išlieka, tik galbūt šio tyrimo metų nepavyksta jų nustatyti. Stiprumas dažniausiai nepakitęs (tik dviejuose pavyzdžiuose jis padidėjęs ar sumažėjęs), kokybinių balso pokyčių nefiksuota, trukmė dažniausiai nepakitusi arba paskutinis garsas sutrumpėjęs (pusėje pavyzdžių). Tolesnės frazės stiprumas taip pat dažniausiai nepakitęs (dviejuose pavyzdžiuose jis padidėjęs). Garsai, kurių trukmė matuota, nepailgėję, išskyrus vieną pavyzdį.
(15) (H*) IN0
DV1 MD - (H*) IN0 DV0 MD
(L*H) IN0 DV1 MD - (L*) IN0 DV2 MD
(L*) IN0 DV0 MD - (L*) IN0 - MD
(LH*) IN0
DV1 MD - (H*) IN2 DV0 MD
(H*) IN2 DC1 MD - (H*) IN2 - MD
(H*) IN0
(L*) IN1
(H*) IN0
(L*H) IN0
DC0 MD - (H*L) IN0 DV0 MD
DV2 MD (<sil>) (L*H) IN0 - MD
DV1 MD - (H*) IN0 - MD
DV0 MD - (L*) IN0 DC0 MD
Atidesnė nepažymėtų vidinių frazių analizė rodo, kad respondentai linkę nežymėti sandūros tarp: 1) vienarūšių sakinio dalių (o ta pravėrusi langą / [0] ir sušukusi [oː‿ˈtɐ prɐ¹ˈʋʲeːrʊsʲɪ ¹ˈlɑˑŋɡɑː | ɪr‿sʊˈʃʊkʊsʲɪ |]; aš esu padori mergina / [2] ir darau [ˈɐʃ ɛˈsʊ pɐdoːˈrʲɪ mʲɛrʲɡʲɪˈnɐ | ɪr‿dɐ²ˈrɒʊˑ |]; užvėrusi langą / [0] ir vėl atsigulusi [ʊʒʲ¹ˈʋʲeːrʊsʲɪ ¹ˈlɑˑŋɡɑː | ɪrʲ‿²ˈʋʲeːl ɐʦʲɪˈɡʊlʊsʲɪ ‖]; anas paraudonuoja / [22] nudelbia akis [ɐˈnɐs pɐrɒʊdoː¹ˈnuɔjɛ | nʊ²ˈdʲɛlʲˑbʲɛ ɐˈkʲɪs ‖]), 2) įterpinių (o kas / [0] tiesą sakant / [0] įvyko [oː‿ˈkɐs | ²ˈtʲiɛsɑː ²ˈsɑːkɐnt | iː²ˈʋʲiːkoː ‖]; deja / [14] tai jau tampa tradicija [dʲɛˈjɛ | ²ˈtɐɪˑ‿jɛʊ ²ˈtɐmˑpɐ trɐˈdʲɪʦʲɪjɛ ‖]; ir atrodo / [8] kad žmonės nieko neveikia [ɪr‿ɐt¹ˈroːdoː | kɐd‿¹ˈʒmoːnʲeːs ²ˈnʲiɛkoː nʲɛ²ˈʋʲɛɪˑkʲɛ |]) Respondentai savarankiška fraze nelaikė ir trumpo šalutinio dėmens: ir darau / [0] kas prisakyta [ɪr‿dɐ²ˈrɒʊˑ |ˈkɐs pʲrʲɪsɐ¹ˈkʲiːtɐ ‖].
Kai kurie respondentai frazėje kartais miestelį aplanko [14] didmiesčiuosna išklydę jo sūnūs [²ˈkɐrˑtɐɪs mʲiɛ²ˈsʲtʲæːlʲiː ɐp²ˈlɐŋˑkoː ˈdʲɪdʲmʲiɛʃʲʧʲu ɔsnɐ ɪʃʲ¹ˈklʲiːdʲæː jo ː‿¹ˈsuːnuːs ‖] pažymėjo ribą. Jų pasirinkimą, matyt, lėmė buvusi pauzė, kurios dalis (35 ms) išliko, prieš ją einančio žodžio paskutinis balsis [o:] ilgesnis nei kitose pozicijose, tolesnio žodžio pagrindinis tonas aukštesnis nei kitų frazės žodžių. Be to, taip respondentai atskyrė tarinio ir veiksnio grupes, garsinėje kalboje tai gana dažna, ypač tada, kai prieš veiksnį yra išplėstinis pažyminys.
Antrojo eksperimento (iškirptos pauzės) įraše garsyno rengėjai pažymėjo 21 intonacinę frazę, iš kurių 17 gerai (atsakymų intervalas nuo 50 iki 100 %, vidurkis 82 %) atpažino ir respondentai. Trijų intonacinių frazių sandūrą pažymėjo tik dalis respondentų: sakau // [48] kad nežinau ką [sɐ²ˈkɒʊˑ ‖ ˈkɐtʲ nʲɛʒʲɪ²ˈnɒʊˑ ²ˈkɑː |]; senis valgydavo triskart per dieną // [44] [²ˈsʲæːnʲɪs ¹ˈʋɑˑlʲɡʲiːdɐʋoː ˈtʲrʲɪskɐrt pʲɛrʲ‿²ˈdʲiɛnɑː ‖]; per nieką mane laiko // [34] [pʲɛrʲ‿²ˈnʲiɛkɑː mɐˈnʲɛ ²ˈlɐɪˑkoː ‖]. Dar viena sandūra labai retai pažymėta respondentų atsakymuose: ir sveika // [8] ir patogu [ɪrʲ‿sʲʋʲɛɪˈkɐ ‖ ɪr‿pɐtoːˈɡʊ ‖]. Pastarosios frazės skyrimas garsyne labai abejotinas (tonas kyla, stiprumas ir garsų trukmė nepakitę) ir greičiausiai reikėtų sutikti su respondentų nuostata.
Garsyno rengėjai šiame fragmente pažymėjo 12 vidinių frazių. Keturios iš jų pažymėtos daugiau kaip pusės respondentų (atpažįstamumo intervalas nuo 50 iki 62 %), tiek pat vidinių frazių pažymėta daugiau nei trečdalyje atsakymų (intervalas nuo 32 iki 40 %), o dar keturios vidinės frazės respondentų nepažymėtos arba pažymėtos tik pavieniuose atsakymuose (intervalas nuo 0 iki 12 %).
Antrojo etapo tekstas ir rezultatai:
tu ne pianinams / [40] o praeiviams dantis daužyk // [100] metas / [0] vaikeli / [0] tau vesti / [58] sakau // [48] kad nežinau ką / [54] dūsauja tas mulkis // [88] ogi Driežų Katrę // [72] abudu tėvai konservatoriai // [50] vartysitės kaip inkstai // [66] prisimenu savo inkstus / [12] ir užsičiaupiu // [90] paskui mes pusryčiaujam // [78] baisu žiūrėt / [2] kaip kemša uošvis Zebediejus / [32] kuriam jau devyniasdešimt // [100] valdžia kaip įmanydama stengiasi trumpinti pensininkų gyvenimą / [50] betgi reikalingos abipusės pastangos // [96] žentas uošvį papjovė / [62] kratau laikraštį // [80] senis valgydavo triskart per dieną // [44] įsivaizduojat // [88] Zebediejus susikaupia / [36] kabina net susirietęs // [86] o Japonijoj inteligentai su pagaliukais // [86] bandau paveikti iš kitos pusės // [86] ir sveika // [8] ir patogu // [86] Zebediejus dar tvirčiau suspaudžia šaukštą // [62] per nieką mane laiko // [34] toks
ir esu // [82] visados pavydėjau stipriesiems / [34] vienu nežymiu rankos judesiu susitvarkantiems gyvenimą //
Išrinkus pavyzdžius, kuriuose frazių sandūrą atpažino trys ketvirtadaliai ir daugiau respondentų (jų yra 14), matyti, kad ankstesnės frazės pabaigai būdingas sumažėjęs arba nepakitęs stiprumas (pavyzdžiai pasiskirsto beveik perpus), žemas arba žemėjantis pagrindinis tonas (L*, rečiau H*L, HL* ir LH*L). Paskutinis garsas pailgėjęs beveik trečdalyje tirtų pavyzdžių, dar tiek pat pavyzdžių su pakitusiais kokybiniais balso požymiais, bet tarp šių dviejų požymių nepastebėta sąsajos: kokybiniai balso pokyčiai nekompensuoja paskutinio frazės garso nepailgėjimo (žr. (16)).
Tolesnės frazės stiprumas dažniau (kiek daugiau nei pusėje pavyzdžių) yra padidėjęs, pagrindinis tonas dažniausia yra aukštas (H*), rečiau žemas (L*) ar kylantis (L*H, LH*), bet gali būti krintantis (H*L) ar kylantis ir krintantis (LH*L). Tono modelius pagal dažnumą būtų galima išdėstyti tokia mažėjančia tvarka: H* > L* > L*H > H*L, LH*, LH*L. Trukmės ir kokybinių balso požymių pokyčių nefiksuota. (16) L* IN0 DC2 MD (<sil>) L* IN0 DC0 MD
Prasčiausiai atpažintų frazių (jų penkios) sandūrose originaliame įraše pauzė fiksuota tik viename pavyzdyje (žr. (17)). Stiprumas nepakitęs, kokybinių balso pokyčių nefiksuota, dviejuose pavyzdžiuose paskutinis priebalsis pailgėjęs, viename balsis sutrumpėjęs, pagrindinis tonas žemas (L*) arba aukštas (H*), viename pavyzdyje kylantis (L*H). Tolesnės frazės stiprumas taip pat dažniausiai nepakitęs (viename pavyzdyje padidėjęs). Pagrindinis tonas dažniausiai kylantis (LH*), kiek rečiau žemas (L*).
(17) L* IN0 DC0 MD - LH* IN0 DC0 MD
L* IN0 DV0 MD - LH* IN0 - MD
H* IN0 DC2 MD (<sil>) L* IN2 DV0 MD
H* IN0 DC2 MD - L* IN0 - MD
L*H IN0 DV1 MD - LH* IN0 DV2 MD
Respondentai nelaikė savarankiška vidine fraze kreipinio (metas / [0] vaikeli / [0] tau vesti / [²ˈmʲæːtɐs | ʋɐɪ²ˈkʲæːlʲɪ | tɒʊ‿ˈʋʲɛsʲtʲɪ |]), jis įraše neturėjo išskirtinių psichoakustinių ypatumų (nėra pauzių, pagrindinio tono kreivė lygi). Vienarūšiai tariniai nelaikyti savarankiškomis frazėmis: prisimenu savo inkstus / [12] ir užsičiaupiu [pʲrʲɪˈsʲɪmʲɛnʊ ˈsɐʋoː ¹ˈɪŋkstʊs ɪr‿ʊsʲɪ¹ˈʧʲæˑʊpʲʊ ‖] Matyt, kylantis tonas leido tikėtis frazės tęsinio. Nors pagrindinis tonas žemėjo, bet eksperimento dalyviai frazių sandūros negirdėjo ir šiame pavyzdyje: baisu žiūrėt / [2] kaip kemša uošvis Zebediejus / [bɐɪˈsʊ ʒʲu ː¹ˈrʲeːt | kɐɪpʲ‿²ˈkʲɛmˑʃɐ ¹ˈuɔʃʲʋʲɪs zʲɛbʲɛ²ˈdʲiɛjʊ s |]. Kai kurie respondentai frazėje vienu nežymiu rankos judesiu [16] susitvarkantiems gyvenimą [¹ˈʋʲiɛnʊ nʲɛʒʲiːˈmʲʊ ²ˈrɐŋˑkoːs ˈjʊ dʲɛsʲʊ sʊsʲɪ²ˈtʋɐrˑkɐnʲtʲiɛms ɡʲiː²ˈʋʲæːnʲɪmɑː ‖] pažymėjo ribą. Paskata žymėti ribą greičiausiai buvo kylantis tonas ir glotalizacija.
Trečiojo eksperimento (originalus) įraše garsyno rengėjai pažymėjo 13 intonacinių frazių, beveik visas jas skyrė ir eksperimento dalyviai (atsakymų intervalas nuo 72 iki 100 %, vidurkis 92 %). Tik dėl vienos intonacinės frazės respondentai suabejojo: ir nieko man tos gėlės nepasakė // [48] visiškai nieko [ɪrʲ‿²ˈnʲiɛkoː‿mɐn toːs‿²ˈɡʲeːlʲeːs nʲɛpɐ²ˈsɑːkʲeː ‖ ˈʋʲɪsʲɪʃkɐɪ ²ˈnʲiɛkoː ‖]. Ji pažymėta kiek mažiau nei pusėje atsakymų. Šiame fragmente tai ne vienintelė intonacinė frazė, kurios visi psichoakustiniai požymiai yra neutralūs. Tokie pat požymiai būdingi: ir štai jau kelinti metai aš Vilniuje // [ɪr‿²ˈʃtɐɪˑ‿jɛʊ kʲɛlʲɪnʲˈtʲɪ ²ˈmʲæːtɐɪ ɐʃ‿¹ˈʋʲɪlʲnʲʊ jɛ ‖] Gretinamos frazės skiriasi tik tuo,
kad pastaroji yra po pauzės, o prieš pirmąją pauzė nepadaryta. Be to, po jų einančios frazės požymiai taip pat vienodi, visi, išskyrus kylantį toną, yra neutralūs. Abi frazės pradedamos jungtuku ir. Taigi gramatiniai veiksniai šįkart neturėjo įtakos frazavimui, matyt, pauzė buvo svarbiausias kriterijus.
Garsyno rengėjai pažymėjo 17 vidinių frazių. Tris iš jų linkę skirti ir eksperimento dalyviai (atpažįstamumo intervalas nuo 50 iki 81 %), penkios pažymėtos daugiau nei trečdalyje atsakymų (intervalas nuo 30 iki 46 %), devynios nepažymėtos arba pažymėjo tik nedidelė dalis respondentų (intervalas nuo 0 iki 22 %).
Trečiojo etapo tekstas ir rezultatai: kaip aš čia atsiradau // [88] o buvo taip / [81] sėdėjau Briuselyje tarp gėlių // [72] ir nieko man tos gėlės nepasakė // [48] visiškai nieko // [88] nusispjoviau / [2] ir išėjau / [6] kur akys veda // [96] ir štai jau kelinti metai aš Vilniuje // [100] gražus miestas / [4] ant septynių kalvų // [74] daug besišypsančių žmonių / [58] o antra tiek / [10] susiraukusių // [100] beveik ištisus metus veikia seimas / [46] o retsykiais / [0] net konstitucija ir įstatymai // [100] ko gero / [4] čia ir pasiliksiu // [100] kodėl parašiau history // [100] kas nežino / [30] istoriją kuria žmonės // [86] bet kai istorija jau būna sukurta / [44] sklaidydami jos puslapius / [16] žmonių kažkodėl nebematome // [100] šmėkso Vytautas [46] Algirdas [38] Gediminas [40] Napoleonas / [18] ir kitokios pamėklės / [50] kurių vieninteliai nuopelnai ir sugebėjimai / [42] melžt žmogų / [34] siurbt kraują / [22] ir kur pakliūva švaistytis kardais [16] bei įstatymais // Transkribuotas variantas: [²ˈkɐɪˑp ɐʃ‿ˈʧʲɛ ɐʦʲɪrɐ²ˈdɒʊˑ ‖ oː‿ˈbʊʋoː ²ˈtɐɪˑp | sʲeː¹ˈdʲeːjɛʊ ˈbʲrʲʊ sʲɛlʲiːjɛ tɐrʲbʲ‿ɡʲeː²ˈlʲu ː ‖ ɪrʲ‿²ˈnʲiɛkoː‿mɐn toːs‿²ˈɡʲeːlʲeːs nʲɛpɐ²ˈsɑːkʲeː ‖ ˈʋʲɪsʲɪʃkɐɪ ²ˈnʲiɛkoː ‖ nʊsʲɪ¹ˈsʲpʲjo ːʋʲɛʊ | ɪrʲ‿ɪʃʲeː²ˈjɛʊˑ | ²ˈkʊrˑ ²ˈɑːkʲiːs ²ˈʋʲæːdɐ ‖ ɪr‿²ˈʃtɐɪˑ‿jɛʊ kʲɛlʲɪnʲˈtʲɪ ²ˈmʲæːtɐɪ ɐʃ‿¹ˈʋʲɪlʲnʲʊ jɛ ‖ ɡrɐˈʒʊs ²ˈmʲiɛstɐs | ɐnʲtʲ‿sʲɛpʲtʲiː²ˈnʲu ː kɐl²ˈʋuː ‖ ²ˈdɒʊˑɡ bʲɛsʲɪ²ˈʃʲiːpsɐnʲʧʲu ː ʒmoː²ˈnʲu ː | oː‿²ˈɐnˑtrɐ ¹ˈtʲiɛk sʊsʲɪ²ˈrɒʊˑkʊsʲu ː ‖ bʲɛ¹ˈʋʲæˑɪk ˈɪʃʲtʲɪsʊs mʲɛˈtʊs ²ˈʋʲɛɪˑkʲɛ ²ˈsʲɛɪˑmɐs
Išrinkus trečiojo eksperimento pavyzdžius, kuriuose frazių sandūrą atpažino trys ketvirtadaliai ir daugiau respondentų (jų yra 12), matyti, kad tarp visų jų yra pauzė, trims ketvirtadaliams ankstesnių frazių būdingas sumažėjęs stiprumas, dviem trečdaliams – kokybiniai balso pokyčiai (žr. (18)). Paskutinio garso trukmė įvairuoja: gali pailgėti, sutrumpėti arba išlikti tokios pat trukmės kaip ir frazės viduryje. Pagrindinis tonas taip pat nėra vienareikšmis: gali būti žemas (L*), kylantis (LH*, L*H), krintantis (H*L) arba kylantis ir krintantis (LH*L). Tono modelius pagal dažnumą būtų galima išdėstyti tokia mažėjančia tvarka: L* > LH* > H*L, L*H, LH*L. Atrodo, esama tam tikros koreliacijos tarp paskutinio balsio trukmės ir kokybinių balso požymių: keturių frazių
pabaigoje nefiksuota kokybinių balso pokyčių, bet trijose iš jų pailgėjo paskutinis garsas (tai vieninteliai pailgėjimo atvejai tarp gerai atpažintų frazių sandūrų). Frazės pabaigos rezultatai nesutampa su pirmojo eksperimentų ciklo rezultatais, kur gerai atpažintų frazių pabaigai būdinga: L* + IN1, IN0 + BR, CR, MD + DV2. Kaip matyti, čia padidėjusio stiprumo nenustatyta, tipiškiausias požymis paskutinio balsio pailgėjimas.
Šių sandūrų tolesnei frazei tipiškiausias požymis – padidėjęs stiprumas (keturi penktadaliai frazių), kokybiniai balso požymiai, kaip įprasta, frazės pradžioje nepakinta. Pirmojo garso trukmės rezultatų apibendrinti neįmanoma, nes dėl metodinių sumetimų nematuota sprogstamojo priebalsio trukmė. Pagrindinis tonas gali būti kylantis (LH*, L*H), aukštas (H*) arba žemas (L*). Tono modelius pagal dažnumą būtų galima išdėstyti tokia mažėjančia tvarka: LH* > L*, H* > L*H, LH*L. Šie ir pirmojo eksperimentų ciklo rezultatai taip pat nesutampa, nes ankstesniame eksperimentų cikle gerai atpažintų frazių pradžiai būdingas sumažėjęs stiprumas ir kokybiniai balso pokyčiai: L*, LH* + IN1 + CR, BR + DC0, DC2.
IN1
L*H IN0 DC2 MD <sil> LH* IN2 - MD
LH*L IN1 DV1 CR <sil> H* IN2 DC0 MD
Prasčiausiai atpažintų frazių sandūrose originaliame įraše pauzė fiksuota keturiuose iš devynių pavyzdžių (žr. (19)). Stiprumas frazės pabaigoje nepakitęs, dviejuose pavyzdžiuose fiksuota glotalizacija, šiuose pavyzdžiuose pailgėjęs ir paskutinis balsis (paskutinis garsas pailgėjęs ir dar dviejuose pavyzdžiuose). Pagrindinis tonas dažniausiai aukštas (H*) arba kylantis žemas (LH*, L*H), viename pavyzdyje žemas (L*).
Keturiose tolesnėse frazėse stiprumas padidėjęs, tiek pat frazių turi nepakitusį stiprumą, viename – sumažėjęs. Pirmasis garsas (jei tik jo trukmė matuota) penkiose iš devynių frazių yra pailgėjęs. Pagrindinis tonas dažniausiai kylantis (LH*), kiek rečiau žemas (L*) ir tik viename pavyzdyje aukštas (H*).
(19) H IN0
DV2 GL <sil> H* IN2 DV2 MD
L* IN0 DV0 MD - L* IN0 - MD
LH* IN0 DC0 MD - L* IN0 DV0 MD
H* IN0 DC1 MD <sil> LH* IN1 DC2 MD
LH* IN0 DC0 MD - LH* IN2 DC2 MD
H* IN0 DV2 GL - L* IN0 - MD
H* IN0 DC0 MD <sil> LH* IN0 DC0 MD
LH* IN0 DC2 MD <sil> LH* IN2 DV2 MD
L*H IN0 DV2 MD - LH* IN2 DV2 MD
Pavieniai respondentai pažymėjo ribas nusispjoviau / [2] ir išėjau / [6] kur akys veda // [nʊsʲɪ¹ˈsʲpʲjo ːʋʲɛʊ | ɪrʲ‿ɪʃʲeː²ˈjɛʊˑ | ²ˈkʊrˑ ²ˈɑːkʲiːs ²ˈʋʲæːdɐ ‖]. Po pirmosios frazės yra 45 ms pauzė, glotalizacija, pagrindinis tonas nekinta, po antrosios frazės visi požymiai yra neutralūs. Frazė gražus miestas / [4] ant septynių kalvų [ɡrɐˈʒʊs ²ˈmʲiɛstɐs | ɐnʲtʲ‿sʲɛpʲtʲiː²ˈnʲu ː kɐl²ˈʋuː ‖] neišskaidyta greičiausiai dėl to, kad po jos nėra pauzės, pagrindinis tonas kylantis. Be to, semantiniai ir gramatiniai veiksniai šiuo atveju galėjo būti labai svarbūs. Vidinės frazės pabaigoje o antra tiek / [10] susiraukusių [oː‿²ˈɐnˑtrɐ ¹ˈtʲiɛk sʊsʲɪ²ˈrɒʊˑkʊsʲu ː ‖] pagrindinis tonas aukštas, paskutinis priebalsis sutrumpėjęs, bet svarbiausias kriterijus buvo tolesnė trumpa frazė. Frazėje o retsykiais / [0] net konstitucija ir įstatymai [oː‿²ˈrʲæːtʲsʲiːkʲɛɪs | ˈnʲɛt kɔnʲsʲtʲɪˈtʊʦʲɪjɛ ²ˈɪrˑ iː²ˈstɑːtʲiːmɐɪ ‖] pagrindinis tonas kyla, bet šio požymio neužteko, kad respondentai praleistą sakinio dalį tapatintų su frazių sandūra. Įterpinys nelaikytas savarankiška fraze ko gero / [4] čia ir pasiliksiu [²ˈkoː ²ˈɡʲæːroː | ˈʧʲɛ ²ˈɪrˑ pɐsʲɪˈlʲɪksʲʊ ‖], nors jos pabaigoje pagrindinis tonas aukštas, fiksuota glotalizacija ir pailgėjęs balsis. Daugelio respondentų laikyta frazės sudėtine dalimi išplėstinė aplinkybė (sklaidydami jos puslapius / [16] žmonių kažkodėl nebematome [sklɐɪ¹ˈdʲiːdɐmʲɪ ²ˈjo ːs ˈpʊslɐpʲʊ s | ʒmoː²ˈnʲu ː kɐʃkoː²ˈdʲeːl nʲɛbʲɛ²ˈmɑːtoːmʲɛ ‖] , pagrindinis tonas aukštas, po frazės pauzė) ir vienarūšės sakinio dalys (Napoleonas / [18] ir kitokios pamėklės [nɐpɔlʲɛ.ˈɔnɐs | ɪrʲ‿kʲɪ¹ˈtoːkʲo ːs pɐ²ˈmʲeːklʲeːs |]; siurbt kraują / [22] ir kur pakliūva švaistytis kardais bei įstatymais [²ˈsʲʊ rˑpt ²ˈkrɒʊˑjæː | ɪr‿²ˈkʊrˑ pɐ²ˈklʲu ːʋɐ ʃʋɐɪ¹ˈsʲtʲiːtʲɪs kɐr²ˈdɐɪˑs bʲɛɪ‿iː²ˈstɑːtʲiːmɐɪs ‖], abiem būdingas kylantis pagrindinis tonas, pailgėjęs paskutinis priebalsis).
Apie du penktadaliai respondentų žymėjo frazių ribas tarp vienarūšių veiksnių (šmėkso Vytautas [46] Algirdas [38] Gediminas [40] Napoleonas [¹ˈʃʲmʲeːksoː ¹ˈʋʲiːtɒʊtɐs ²ˈɐlʲˑɡʲɪrdɐs ɡʲɛdʲɪˈmʲɪnɐs nɐpɔlʲɛ.ˈɔnɐs |]), visų jų pagrindinis tonas kylantis, po žodžio Vytautas diktorius padarė pauzę. Vadinasi, ne visas vienarūšes sakinio dalis respondentai linkę laikyti intonacinės frazės dalimi.
Ketvirtojo eksperimento (suniveliuotas intensyvumas ir iškirptos pauzės) įraše garsyno rengėjai pažymėjo 10 intonacinių frazių ir visas jas labai gerai identifikavo eksperimentų dalyviai. Garsyno rengėjai pažymėjo 14 vidinių frazių. Tris iš jų skyrė
ir eksperimento dalyviai (atpažįstamumo intervalas nuo 50 iki 76 %), viena pažymėta trečdalyje atsakymų, devynias vidines frazes pažymėjo mažiau nei trečdalis respondentų (intervalas nuo 0 iki 26 %).
Ketvirtojo etapo tekstas ir rezultatai: kad ir kaip pavargęs buvo Juozapas / [26] nusvėrė pareigos jausmas // [100] juk tai pirma rimta mano užduotis // [100] ta mintis suteikė ir stiprybės / [16] ir pasitikėjimo // [100] kas gali būti kilnesnio / [20] kaip padėti bėdos ištiktam // [100] vėliau Juozapui dar ne sykį pasitaikė savo namuose rasti besislapstančių verslininkų // [100] daug naktų praleido už durų // [100] džiaugėsi / [8] kad juo pasitikima // [100] bet buvo akivaizdu / [8] kad kriminogeninė padėtis Lietuvoje [16] pasiekė itin grėsmingą mastą // [100] kadangi Juozapas dabar nuolat neišsimiegodavo / [0] ir retokai beapkabindavo pačią / [76] jis turėjo pakankamai priežasčių pakilti į kovą su nusikalstamu pasauliu / [14] bei teisėsaugos organų neveiklumu // [100] todėl rytais išeidavo į gatvę sklidinas ryžto / [50] paraudusiom akim dėbčiodavo į žmones / [62] bet dienos šviesoj nesugebėjo atskirti bandito nuo šeimos tėvo // [100] tiesą sakant / [4] išvydęs griežtesnį profilį / [4] pabaldavo / [34] panarindavo akis / [18] ir praeidavo įstrižai //
Išrinkus ketvirtojo eksperimento pavyzdžius, kuriuose frazių sandūrą atpažino trys ketvirtadaliai ir daugiau respondentų (jų yra 11), matyti, kad visų pabaigai būdingas žemas tonas (L*), dviem trečdaliams pavyzdžių – pailgėjęs paskutinis garsas (žr. (20)). Jei garsas nepailgėja, dažnai vyksta kokybinių balso pokyčių (taip yra trijuose iš keturių pavyzdžių). Šių sandūrų tolesnės frazės pagrindinis tonas gali būti kylantis (LH*, L*H), aukštas (H*) arba žemas (L*). Tono modelius pagal dažnumą būtų galima išdėstyti tokia mažėjančia tvarka: LH* > L*, H*, L*H.
(20) L* (IN1) DC2 CR (<sil>) LH* (IN2) DC2 MD
L* (IN0) DC2 MD (<sil>) L* (IN0) - MD
L* (IN1) DV0 MD (<sil>) L* (IN2) - MD
L* (IN1) DC2 MD (<sil>) LH* (IN2) DC0 MD
L* (IN1) DV2 MD (<sil>) LH* (IN2) - MD
L* (IN1) DV2 MD (<sil>) L*H (IN2) - MD
L* (IN1) DV0 CR (<sil>) L*H (IN0) - MD
L* (IN1) DV1 CR (<sil>) LH* (IN2) - MD
L* (IN0) DV2 MD (<sil>) H* (IN2) DC2 MD
- (IN1) DV2 CR (<sil>) LH* (IN2) - MD
L* (IN1) DV0 CR (<sil>) H* (IN2) - MD
Prasčiausiai atpažintų frazių sandūrose originaliame įraše pauzė fiksuota trijuose iš devynių pavyzdžių (žr. (21)). Viename pavyzdyje fiksuota glotalizacija, keturiuose pavyzdžiuose pailgėjęs paskutinis garsas. Pagrindinis tonas dažniausiai aukštas (H*), rečiau žemas (L*), dviejuose pavyzdžiuose kylantis (LH*, L*H). Keturiose tolesnėse frazėse pirmasis garsas dažniau yra pailgėjęs. Pagrindinis tonas dažniausiai žemas (L*), kiek rečiau kylantis (LH*).
(21) L* (IN0) DC0 MD (<sil>) L* (IN2) DV0 MD
H* (IN0) DV0 MD - L* (IN0) - MD
H* (IN0) DV2 MD - L* (IN0) - MD
LH* (IN0) DV2 MD - L* (IN0) - MD
L* (IN0) DV0 MD (<sil>) L* (IN0) DV2 MD
L*H (IN0) DV2 GL - LH* (IN0) - MD
H* (IN0) DC0 MD - LH* (IN0) DV2 MD
L* (IN0) DV1 MD - L* (IN0) - MD
H* (IN0) DC2 MD (<sil>) H* (IN2) DV2 MD
Šiame įraše buvo ilgų fragmentų, kurių respondentai neskaidė į frazes: a) kad ir kaip pavargęs buvo Juozapas / [26] nusvėrė pareigos jausmas // [kɐtʲ‿ɪr‿²ˈkɐɪˑp pɐ²ˈʋɐrʲˑɡʲæːs ˈbʊʋoː ²ˈju ɔzɐpɐs | nʊ¹ˈsʲʋʲeːrʲeː pɐrʲɛɪ²ˈɡoːs ²ˈjɛʊˑsmɐs ‖] trijų ketvirtadalių respondentų neskaidytas į frazes, taip pasielgta galbūt dėl to, kad tik vienas iš požymių (pailgėjęs priebalsis) fiksuotas sandūroje, kiti požymiai neutralūs; b) jis turėjo
pakankamai priežasčių pakilti į kovą su nusikalstamu pasauliu / [14] bei teisėsaugos organų neveiklumu // [ˈjɪs tʊ¹ˈrʲeːjo ː pɐ²ˈkɐŋˑkɐmɐɪ pʲrʲiɛʒɐ²ˈʃʲʧʲu ː pɐ¹ˈkʲɪlʲtʲɪ iː‿²ˈkoːʋɑː sʊ‿nʊsʲɪ²ˈkɐlˑstɐmʊ pɐ¹ˈsɑˑʊlʲʊ | bʲɛɪ‿tʲɛɪ¹ˈsʲeːsɒʊɡoːs ¹ˈɔrɡɐnuː nʲɛʋʲɛɪklʊˈmʊ ‖] sandūroje daug tirtų požymių pokyčių: kylantis tonas, pailgėjęs balsis, glotalizacija, bet nėra pauzės; c) kadangi Juozapas dabar nuolat neišsimiegodavo / [0] ir retokai beapkabindavo pačią / [kɐ¹ˈdɑˑŋʲɡʲɪ ²ˈju ɔzɐpɐs dɐ²ˈbɐrˑ ²ˈnuɔlɐt nʲɛ.ɪsʲɪmʲiɛ¹ˈɡoːdɐʋoː | ɪ‿rʲɛ¹ˈtoːkɐɪ beapkabindavo ²ˈpɑːʧʲæː |] yra du vienarūšiai tariniai, likusi apie 40 ms pauzė, glotalizacija, pagrindinis tonas nekinta; d) tiesą sakant / [4] išvydęs griežtesnį profilį / [4] pabaldavo / panarindavo akis / [18] ir praeidavo įstrižai // [²ˈtʲiɛsɑː ²ˈsɑːkɐnt | ɪʃʲ¹ˈʋʲiːdʲæːs ɡrʲiɛˈʃʲtʲɛsʲnʲiː ˈprɔfʲɪlʲiː | pɐ¹ˈbɑˑldɐʋoː | pɐnɐ¹ˈrʲɪndɐʋoː ɐˈkʲɪs ɪr‿prɐ.²ˈɛɪˑdɐʋoː iːsʲtʲrʲɪ²ˈʒɐɪˑ ‖] pirmoji sandūra – aukštas tonas, nėra pauzės, antroji sandūra – nėra pauzės, abi jos išskiria išplėstinę aplinkybę, trečioji sandūra tarp vienarūšių tarinių –aukštas tonas, pailgėjęs priebalsis. Visi požymiai neutralūs ir tarp dviejų vienarūšių papildinių, kurių respondentai nelinkę išskaidyti į savarankiškas frazes: ta mintis suteikė ir stiprybės / [16] ir pasitikėjimo / [ˈtɐ mʲɪnʲˈtʲɪs ˈsʊtʲɛɪkʲeː ɪrʲ‿sʲtʲɪ¹ˈpʲrʲiːbʲeːs |] Nelinkę respondentai savarankiška fraze laikyti ir kai kurių prijungiamųjų sakinių pagrindinio dėmens: a) kas gali būti kilnesnio / [20] kaip padėti bėdos ištiktam // [ˈkɐs ²ˈɡɑːlʲɪ ¹ˈbuːtʲɪ kʲɪlʲˈnʲɛsʲnʲo ː | kɐɪ‿pɐ¹ˈdʲeːtʲɪ bʲeː²ˈdoːs ɪʃʲtʲɪk¹ˈtɑˑm ‖] – aukštas tonas, nėra pauzės; b) džiaugėsi / [8] kad juo pasitikima // [²ˈʤʲɛʊˑɡʲeːsʲɪ | kɐtʲ‿²ˈju ɔ pɐˈsʲɪtʲɪkʲɪmɐ ‖] – taip pat aukštas tonas, nėra pauzės, bet pailgėjęs paskutinis balsis; c) bet buvo akivaizdu / [8] kad kriminogeninė padėtis Lietuvoje [16] pasiekė itin grėsmingą mastą // [bʲɛd‿ˈbʊʋoː ɐkʲɪʋɐɪˈzdʊ | kɐtʲ‿krʲɪmʲɪnɔˈɡʲɛnʲɪnʲeː pɐdʲeːˈtʲɪs lʲiɛtʊʋoːˈjɛ pɐ¹ˈsʲiɛkʲeː ˈɪtʲɪn ɡrʲeː¹ˈsʲmʲɪŋɡɑː ²ˈmɑːstɑː ‖] – kylantis tonas, pailgėjęs balsis, nėra pauzės.
Respondentai žymėjo frazių ribą fragmente: kad kriminogeninė padėtis Lietuvoje [16] pasiekė itin grėsmingą mastą [kɐtʲ‿krʲɪmʲɪnɔˈɡʲɛnʲɪnʲeː pɐdʲeːˈtʲɪs lʲiɛtʊʋoːˈjɛ pɐ¹ˈsʲiɛkʲeː ˈɪtʲɪn ɡrʲeː¹ˈsʲmʲɪŋɡɑː ²ˈmɑːstɑː ‖]. Žodyje Lietuvoje pagrindinis tonas žemas, po šio žodžio buvusi pauzė panaikinta, o tolesnis žodis tariamas gana aukštu pagrindiniu tonu. Matyt, šie požymiai ir paskatino žymėti frazių sandūrą.
Apibendrinant antrąjį eksperimentų ciklą, galima pasakyti, kad didžioji dalis respondentų žymėjo sandūrą, jei: a) originale buvo pauzė (modifikuotuose variantuose kai kuriais atvejais programa dar paliko labai trumpas pauzes (25–35 ms), jos galėjo būti reikšmingos frazių sandūrai suvokti); b) frazės gale sumažėja stiprumas, o tolesnėje frazėje jis padidėja; c) frazės gale yra žemas arba krintantis pagrindinis tonas, tolesnėje frazėje – aukštas arba kylantis pagrindinis tonas. Kokybiniai balso požymiai ir paskutinio garso trukmė nėra dėsningi eksperimentui parengtuose įrašuose.
Respondentai nelinkę žymėti frazių sandūros, jei originale nebuvo pauzių ir nėra balso stiprumo pokyčių. Be to, rezultatai leidžia daryti išvadą, kad nelinkstama išskaidyti vienarūšių sakinio dalių (jos sudaro du penktadalius prastai atpažintų sandūrų), įterpinių, trumpų prijungiamųjų sakinių dėmenų.
Frazių sandūroms, kurių nepažymėjo garsyno rengėjai, bet dalis eksperimentų dalyvių žymėjo, būdinga pagrindinio tono kaita, jos dažnai yra greta loginį kirtį turinčių žodžių.
4.7.
Skyriaus išvados
Apibendrinant specializuotos ir realios rišlios medžiagos (garsyno) vidinių bei intonacinių frazių ribų psichoakustinių ir pirminę akustinių ypatybių analizę galima daryti tokias išvadas:
1. Pauzė – galimas, bet ne privalomas frazės pabaigos rodiklis. Tačiau, jei pauzė egzistuoja, ji patikimai rodo esant frazių sandūrą. Intensyvumo sumažėjimas, pagrindinio tono pažemėjimas, dažnių ir amplitudės fliuktuacijos padidėjimas, periodiškumo sumažėjimas ir triukšmo kiekio padidėjimas yra intonacinės frazės pabaigos ženklas. Be to, intonacinės frazės pabaigoje garsai gali būti ilginami. Šie požymiai, išskyrus intensyvumą ir periodiškumo bei triukšmo santykį, gali signalizuoti ir vidinę frazę, bet jų reikšmės mažesnės nei intonacinės frazės pabaigoje. Tačiau intonacinę frazę nuo vidinės, šio tyrimo duomenimis, gali padėti atskirti tik pauzių buvimas ir jų trukmė bei pagrindinis tonas.
2. Klausimo pabaigos tonas gali būti ir žemas (jei yra klausiamasis žodis arba kitas žodis gauna loginį kirtį), ir aukštas (jei nėra klausiamojo žodžio ar loginio kirčio).
Suvokimo eksperimento rezultatai leidžia daryti išvadą, kad aukštas pabaigos tonas, klausiamasis žodis ir loginis kirtis yra lygiaverčiai klausimo žymekliai.
3.1. Anotuotame garsyne intonacinės ir vidinės frazės dažniausiai pradedamos ir baigiamos žemu tonu. Vadinasi, aukštas ir kintantis tonas frazės pradžioje ar pabaigoje yra žymėtieji frazių pakraščio tonų sistemos nariai ir jie gali padėti atpažinti frazių sandūrą.
3.2. Frazės dažniausiai baigiamos modaline fonacija, o nemodalinė gergždžianti fonacija yra tik pagalbinis intonacinių frazių pabaigos rodiklis ir jai atsirasti greičiausiai turi įtakos kiti veiksniai (ypač tolesnės pauzės).
3.3. Sumažėjęs balso stiprumas tikrai yra intonacinės frazės pabaigos rodiklis, bet jis būdingas tik kiek mažiau nei pusei tirtų pavyzdžių. Intonacinės frazės dažniausiai (trys ketvirtadaliai) pradedamos įprastu stiprumu. Todėl intonacinių frazių sandūrą dažniau rodo sumažėjęs ankstesnės, o ne padidėjęs tolesnės frazės stiprumas. Vidinės frazės paprastai (beveik devynios iš dešimties) pradedamos ir baigiamos įprastu stiprumu.
3.4. Frazių pakraščiuose garsai paprastai nėra trumpinami. Intonacinių ir vidinių frazių pradžioje garsų trukmė dažnai (dviejuose trečdaliuose tirtų pavyzdžių) išlieka nepakitusi. Intonacinės frazės pabaigoje garsai pusantro karto dažniau ilginami nei vidinių frazių pabaigoje (atitinkamai 65 % ir 44 %). Garsų pailgėjimas signalizuoja frazių sandūrą.
3.5. Kompleksinė psichoakustinių požymių analizė rodo, kad intonacinių frazių pabaigą labiausiai padeda atpažinti trukmės ir stiprumo (intensyvumo) arba abiejų pokytis, vidinių frazių – balso aukščio ir trukmės arba abiejų kartu, nors dažniausiai vidinių frazių pabaigoje tirti požymiai nepakinta. Kokybinių balso požymių kaita būdinga tik intonacinių frazių pabaigai. Intonacinių ir vidinių frazių pradžioje psichoakustiniai požymiai dažniausiai nekinta arba kinta tik vienas požymis.
4. Frazių sandūros suvokimo eksperimentų rezultatai rodo, kad respondentai geriau atpažįsta sandūrą, jei originale a) buvo pauzė (iškirpus pauzę, kokybinių balso požymių kaita prieš juos išlieka ir tai gali turėti įtakos sandūrai atpažinti); b) frazės gale sumažėjo intensyvumas ir pažemėjo pagrindinis tonas, o tolesnė frazė pradėta intensyviau, aukštu arba kylančiu pagrindiniu tonu. Nelinkstama išskaidyti vienarūšių sakinio dalių, įterpinių, trumpų prijungiamųjų sakinių dėmenų.
Toks pastovių ir vienareikšmių fonetinių frazių sandūros požymių nebuvimas leidžia daryti išvadą, kad frazių ribų atpažinimui nemažai įtakos gali turėti semantiniai bei gramatiniai veiksniai. Akustiniais ir psichoakaustiniais požymiais galima pasikliauti, bet reikia turėti galvoje, jog esama frazių sandūrų, kurių nerodo šių požymių pokyčiai.
5. Intonacijos transkripcija ir anotavimas
5.1. Įvadinės pastabos
Intonacijos transkripcija tarptautine fonetine abėcėle (ar kompiuterių programavimo kalboms parankesne SAMPROSA49) ir anotavimas ToBI (ar panašiomis sistemomis) labai sudėtingas procesas, nes transkribuotojas ir anotuotojas turi, kliaudamasis klausa, nustatyti frazių ribas ir elementų žymumą, sekti pagrindinio tono aukščio kaitą ir kitas garsų analizės programų ekrane fiksuojamas garso signalo ypatybes. Tam reikia nemažos patirties. Net ir naudodami tą pačią metodiką, transkribuotojai ir anotuotojai gali skirtingai suvokti ir intonacinių vienetų ribas, ir jų reikšmingumą, kaitos lygį ir pan. Be to, toks darbas imlus laikui ir vien tik intonacijos transkribavimas ir (ar) anotavimas gali užtrukti vidutiniškai nuo 10 iki 100 kartų ilgiau nei paties įrašo trukmė (Cole ir kt. 2012). Būtent dėl minėto subjektyvumo neišvengiama klaidų. Ne vieną dešimtmetį bandoma gretinti kelių tyrėjų transkribuotus ir anotuotus įrašus ir nustatyti atvejus, kai žymėjimas nesutampa, taip tikintis išsiaiškinti ne tik dėsningumus, bet ir klaidas. Kaip rodo tyrimai (pvz., trumpai referuojami Cole ir kt. 2012), jei transkribuotojai ir anotuotojai gerai išmano metodiką, neatitikimai (nesutapimai) transkribuotame ar anotuotame dokumente sudaro tik penktadalį visų vienetų. Tai liudija gero ir lengvai suprantamo patikrintos metodikos aprašo ir tyrėjų įgūdžių svarbą.
Pirmiausia derėtų atskirti fonetinę (ar fonologinę) transkripciją ir anotavimą. Jų tikslai bei principai, nors ir persidengia, bet turi nemažai skirtumų. Fonetinė ir fonologinė transkripcija – kalbos srauto ar atskirų segmentų perraša specialiais rašto ženklais (Crystal 2004, p. 470–471). Tai yra linijinis ir nepertraukiamas garsinės kalbos srauto užrašymas, visi požymiai turi būti fiksuojami ir matomi toje pačioje eilutėje ir negali būti praleista segmentų ar kalbai reikšmingų fonetinių požymių. Transkripcija anksčiau naudota tik lingvistinėms reikmėms, bet taikymo sfera gerokai išsiplėtė, nes garsynuose, kuriuose galimà fonetinių segmentų paieška, pvz., visų dvibalsių [ɒʊ], paprastai teikiama transkribuota medžiaga.
Anotavimas yra garsinės kalbos perrašoje ar tekstiniame tinklelyje specifiniam tyrimo ar garsyno kūrimo tikslui reikalingų žymų, papildomos informacijos pridėjimas ir jų susiejimas su konkrečiu garsinės kalbos fragmentu. Garsinės kalbos tyrimo ar išteklių kūrimo reikmėms gana dažnai anotavimo žymos pridedamos jau fonetiškai transkribuotame tekste, nors gali būti ir savarankiškai atliekamas anotavimas arba abu procesai vykdomi lygiagrečiai ar pramaišiui. VDU mokslininkų sukauptame lietuvių kalbos garsyne, kurio dalis medžiagos naudojama ir šioje knygoje aprašomiems tyrimams, įprastos rašybos rašmenimis užrašoma garsinė kalba, šis tekstas automatiškai sukirčiuojamas, tikrinamas kirčiavimas ir žymimas šlijimas, frazių ribos. Toliau pateikiama
49 SAMPA (angl. Speech Assessment Methods Phonetic Alphabet) ir X-SAMPA (angl. Extended SAMPA) sukurtos XX a. pabaigoje Europoje. Tai tarptautinės fonetinės abėcėlės rašmenimis žymimų garsų atvaizdavimas ASCII kodais. SAMPROSA yra prozodinių vienetų žymėjimas. Daugiau informacijos https://www.phon.ucl. ac.uk/home/sampa/ bei https://www.phon.ucl.ac.uk/home/sampa/samprosa.htm, taip pat žr. Wells 1995).
vieno iš diktorių įgarsinto de Saint-Exupéry „Mažojo princo“ 20-ojo skyriaus (įprastos rašybos variantą žr. 4.2 poskyryje) tekstinė perraša50:
Parengus transkribuotas ir anotuotas tekstines perrašas, garsas ir tekstas sinchronizuojami.
Anotuotame garsyne taip pat galimà paieška, bet ji skiriasi nuo konkretaus segmento paieškos, pvz., jei garsyne pažymėti loginį kirtį turintys žodžiai, juos visus galima surasti panaudojus atitinkamą žymą, ir tokiu atveju paieškos rezultatas bus ne konkretus
50 <file name=”XXX”> ir </file> – dokumento pradžia ir pabaiga, jo pavadinimas, kuris turi sutapti su garsinio įrašo pavadinimu, <spk id=”XXX”> ir </spk> – užkoduotas įgarsintojo ar kalbėtojo vardas, vardo trumpinys ir pan., to kalbėtojo įrašo pradžia ir pabaiga, <log> ir </log> – loginio kirčio pradžia ir pabaiga, 4 – kairinis, 3 – riestinis, 9 – dešininis kirčio ženklai, jie rašomi už raidės, kuri įprasta rašyba būtų kirčiuota.
segmentas (žodis), bet visi vienetai (žodžiai), turintys tą žymą. Apie anotavimo ir sinchronizavimo skirtumus rašyta ir įvade.
Transkripcijoje paprastai žymimi tik lingvistiniai reiškiniai, o anotuojant fiksuojami ne tik lingvistiniai (pvz., loginis kirtis, tema, rema, kalbėjimo tempo pokyčiai), bet ir aktualūs paralingvistiniai ar ekstralingvistiniai ypatumai (pvz., emocijos, juokas, kosėjimas, persidengiantys fragmentai, foninis triukšmas ir kita nelingvistinė ar neverbalinė informacija). To reikia ne tik tiksliam garso ir teksto sinchronizavimui, bet ir konkretaus tyrimo tikslui bei objektui, paieškos galimybėms išplėsti, pvz., ar bus aktualu rasti visus fragmentus, kai kalbama greitu tempu, besipiktinant ir pan.
Aptartas anotavimas, kaip ir transkripcija, atliekamas tekstinėje garsinės kalbos perrašoje. Tačiau galimas ir kitas garsinės kalbos tyrimams aktualių reiškinių fiksavimas – jų žymėjimas jau sinchronizuotame dokumente (Praat programoje vadinamajame tekstiniame tinklelyje, angl. TextGrid ), t. y., remiantis garso signalu, tam tikrų garsinių reiškinių susiejimas su tekstinio dokumento fragmentu ir jų užrašymas tekstiniame tinklelyje sutartiniais ženklais. Toks procesas taip pat dažnai vadinamas anotavimu, nors anglakalbėje literatūroje greta termino annotation vartojamas ir labelling (žymėjimas). Pastarasis terminas šiuo atveju taiklesnis (plg. Guidelines for ToBI Labelling, Beckman ir Ayers 1997). Segmentinė informacija garsynuose paprastai transkribuojama ir anotuojama remiantis iš principo fonologiniu ir (ar) fonetiniu lygmeniu, o, žymint prozodines ypatybes, analizuojamas segmentas ne tik fonologiniu, bet ir psichoakustiniu ar akustiniu (iš garso signalo) požiūriu. Pastaruoju atveju neatsižvelgiama į semantinį garsinės kalbos segmentų turinį, taigi prozodinių reiškinių žymų priskyrimas gali būti atliekamas nepriklausomai nuo nagrinėjamos kalbos ( Delais-Roussarie ir Post 2014). Vadinasi, šį darbą iš dalies galėtų atlikti ir negimtakalbis.
Prozodijai ir intonacijai transkribuoti, anotuoti ir žymėti sukurta nemažai metodikų. Jos paremtos dvejopu principu ( Delais-Roussarie ir Post 2014): a) pagrindinio tono kontūru, vadovaujamasi britiškosios mokyklos principais (prie tokių gali būti priskiriama tarptautinė fonetinė abėcėlė, toliau – TFA), b) tam tikrų psichoakustiškai ir fonologiškai reikšmingų pagrindinio tono taškų lygiu ir konfigūracija, remiamasi Amerikos struktūralistų ir iš jų išaugusių mokyklų principais (INTSINT, ToBI). Toliau trumpai aptariamos kelios iš šiuo metu pasaulyje naudojamų metodikų.
INTSINT (angl. INternational Transcription System for INTonation) sukurta Prancūzijoje ir orientuota į kalbos produkavimą (plačiau Hirst ir Di Cristo 1998). Sutartiniais ženklais žymimi skiriamieji prozodijos reiškiniai: T – aukščiausias, M – vidutinis, B –žemiausias kalbėtojo pagrindinis tonas, H – aukštesnis nei gretimi, L – žemesnis nei gretimi, S – nesiskiria nuo gretimų vienetų, U – tonas yra kylančių tonų sekoje, D – tonas yra krintančių sekoje, ženklai [ ir ] žymi frazės pradžią ir pabaigą ir kt. Visi ženklai rašomi kartu TFA transkripcija. Intonacija apibūdinama kaip žymų seka, fiksuojanti tam tikrus tikslinius taškus (tonus).
IPO (Instituut voor Perceptie Onderzoek , angl. Institute for Perception Research) sukurta Olandijoje. Intonacijos kontūras vaizduojamas kaip pagrindinio tono pokyčių ir jungiamųjų segmentų seka (plačiau t’Hart ir kt. 1990). Fiksuojami tik tie tonai, kurie
suvokimui svarbūs. Skirtumai grindžiami kilimo ar kritimo (ne)buvimu ir šio pokyčio aprėptimi (tęsiasi per vieną ar daugiau skiemenų): 1 – tono kilimas, A – kritimas, & –pokytis viename skiemenyje, * – pabrėžtas skiemuo, % – riba ir jų kombinacijos ir kt., pvz., 1A – du gretimi skiemenys, vienas iš jų kylantis, kitas – krintantis, 1&A – kylantis-krintantis tonas tame pačiame skiemenyje.
KIM (angl. Kiel Intonation Model ) yra viena kompleksiškiausių metodikų, ji integruota į TFA (plačiau žr. https://www.ipds.uni-kiel.de/kjk/forschung/kim.de.html). Čia žymimas frazavimas (PG1 – frazė sutampa su sakinio ar sakinio dėmens riba, PG2 –nesutampa, PG1<, PG> – įterpiniai ir kt.), kalbėjimo greitis (žymimas tik tuo atveju, jei frazėje pasikeitė tempas, rašoma po frazės: RP+ tempas pagreitėjo, RM- tempas sulėtėjo). Frazių centras (loginis ir frazės kirtis) žymimas prieš žodį arba tik kirčiuotą skiemenį nuo 0 iki 3 (atitinkamai nepabrėžtas, iš dalies pabrėžtas, pabrėžtas, itin pabrėžtas). Visi prozodiniai ženklai rašomi po ženklo &, žodžių ribos žymimos #. Pagrindinio tono nusileidimas intonacinio vieneto pabaigoje ir jo sugrįžimas į kalbėtojui įprastą lygį laikomas tikėtinu (numatytu) ir nežymimas. Žymimi ir kiti pokyčiai: - prieš PG, jei nėra pagrindinio tono grįžimo į įprastą, + rašomas prieš frazės centro skaitmenį, jei pagrindinio tono sugrįžimas yra ne frazės pabaigoje, | rašomas prieš frazės centro skaitmenį šuolio aukštyn atveju. Intonacijos kontūro ženklai rašomi frazės pabaigoje: taškas (.) žymi krintantį kontūrą, centrą (galimi trys lygiai: status, plokščias, lygus); kablelis (,) žymi žemą, siaurą kylantį kontūrą; klaustukas (?) – aukštą, platų kylantį kontūrą; taškas ir kablelis (.,) – nedidelis pakilimas, taškas ir klaustukas (.?) – aukštas kilimas. Pagrindinio tono viršūnių vieta žymima: ^ – kirčiuoto skiemens centre, ) – prieš skiemens centrą, ( – toliau kirčiuotame skiemenyje (nebūtinai centre) ar už skiemens. Pagrindinio tono įduba (angl. valley) žymima: ] – paankstinta, [ – nepaankstinta. Viršūnės ir plokštumos žymimos po pabrėžto žodžio skaitmens.
Viena iš naujausių yra PoLaR (angl. Points, Levels, and Ranges) metodika (plačiau žr. https://www.polarlabels.com/ ir Ahn ir kt. 2019). Visi su prozodija susiję reiškiniai žymimi keturiose pakopose: 1) prozodinė struktūra (žvaigždute * žymimi intonaciškai reikšmingi skiemenys, ] – frazės pabaiga); 2) taškų pakopa – žymimos vietos, kuriose reikšmingai keičiasi pagrindinio tono kreivė; 3) pagrindinio tono lygių pakopa, kurioje skaitmenimis nuo 1 iki 5 (atitinkamai nuo žemiausio iki aukščiausio) žymimas pagrindinio tono lygis; 4) pagrindinio tono diapazono pakopoje įrašomas intervalas nuo žemiausio iki aukščiausio. Tai gana paranki sistema, nes nereikalauja išskirtinio anotuotojo teorinio pasirengimo. Be to, kelių anotuotojų rezultatai gali būti gretinami ir tai suteikia galimybę taikliau nustatyti fonologinį reikšmingumą.
Greita prozodijos transkripcija (angl. Rapid Prosody Transcription) taip pat nereikalauja išskirtinio teorinio pasirengimo, anotuotojas ortografiškai parašytame tekste turi pažymėti frazių ribas ir ryškiausius (pabrėžtus) žodžius (plačiau Cole ir Shattuck-Hufnagel 2016; taip pat Mahrt 2016). Tačiau šio įrankio nederėtų vadinti transkripcija, tai iš principo anotavimas, nes pažymimi tik kai kurie prozodiniai reiškiniai.
Populiariausia yra autosegmentine-metrine fonologija paremta ToBI (ar ToBI stiliaus, nes kiekvienai kalbai ši metodika adaptuojama ir atsiranda nemažai papildymų)
sistema. Būtent dėl populiarumo šioje knygoje aprašomiems tyrimams šios anotavimo sistemos principai ir pasirinkti. Populiarumas nėra garantas, kad tai nesudėtinga, lengvai perprantama metodika, tačiau tai yra prielaida tipologiniams tyrimams, nes ši metodika pritaikyta ne vienai dešimčiai kalbų. Net jei kuriai nors kalbai metodika nėra adaptuota, prozodijos tyrimuose pasiremiama jos ir autosegmentinės-metrinės fonologijos principais (pvz., lietuvių kalbos tyrimuose Blevins 1993, Hualde ir Riad 2014). Kitos metodikos tokiu tyrimų gausumu nepasižymi.
ToBI – sutartinė sistema skiriamąją funkciją atliekantiems intonacijos elementams žymėti. Pradinė jos versija paremta tik fonologinio lygmens reiškinių žymėjimu, t. y. ne kiekvieno skiemens pagrindinio tono lygis ir pokytis fiksuojamas, o tik tų, kurie yra reikšmingi suvokimui, visi kiti skiemenys yra pagrindinio tono interpoliacija. Ši metodika plačiau bus aprašoma 5.3 poskyryje.
Autosegmentine-metrine fonologija paremta ir kuriama tarptautinė prozodijos abėcėlė ( Hualde ir Prieto 2016, taip pat: https://linguistics.ucla.edu/ipra_workshop/Proposals1.html).
AuToBI ( Rosenberg 2010, taip pat: https://github.com/AndrewRosenberg/AuToBI) prognozuoja frazių ribas ir toninius akcentus, juos klasifikuoja ir minimaliai anotuoja. Sukurta Amerikos anglų kalbai. Jei norima pritaikyti kitai kalbai, reikia autosegmentine-metrine fonologija paremto anotuoto garsyno programos mokymuisi.
Panašiu į AuToBI principu sukurta ir danų kalbos AuToDI automatinė šnekos prozodijos analizės sistema ( Hu ir kt. 2020), kuriai įvestis yra garsiniai įrašai ir jų tekstiniai tinkleliai, išvestis – tekstinis tinklelis su ToDI žymomis. Ši sistema, kaip ir AuToBI, taip pat prognozuoja frazių ribas ir toninius akcentus, juos klasifikuoja ir minimaliai anotuoja.
Dar viena automatinė priemonė – kontūrų grupavimo (klasterizavimo, angl. contour clustering) įrankis ( Kaland 2021, taip pat: https://constantijnkaland.github.io/contourclustering/). Įvestis taip pat garsiniai įrašai ir jų tekstiniai tinkleliai, išvestis – reikšmingų grupių kiekis ir jų vizualizacijos. Šis įrankis pravartus pradiniame intonacijos tyrimo etape, bet jis nepateikia anotuoto failo, nenustato fonologiškai reikšmingų prozodinių vienetų ir gali padėti formuoti tik pirminę hipotezę.
Aptartos sistemos nemodeliuoja intonacijos, o anotuoja realios kalbos pavyzdžius. Todėl jos gali būti vadinamos fonetinėmis ir (ar) fonologinėmis intonacijos anotavimo ir analizės prieigomis. Kita grupė – intonacijos modeliavimo programos ir įrankiai (matematinės prieigos), kurie yra susiję su šnekos sinteze ir šnekos technologijomis apskritai, jie nėra paremti suvokimu, lingvisto interpretacija minimali ir nelaikytini intonacijos transkribavimo, anotavimo ar žymėjimo sistemomis: TILT (pvz., Taylor 2000), PaIntE (pvz., Mohler 1999), Fujisaki (pvz., Fujisaki 1988), PENTA (pvz., Xu 2005; Xu ir Xu 2005; Xu ir Prom-On 2014) ir kt.
5.2. Intonacijos transkripcija
Tarptautinės fonetikos asociacijos išleistame TFA žinyne („Handbook of the International Phonetic Association: A Guide to the Use of the International Phonetic Alphabet“, https://www.internationalphoneticassociation.org/content/handbook-ipa) iš 29 pateiktų kalbų pavyzdžių nė vienoje neaptariama intonacija ir nežymimi su intonacija susiję pagrindinio tono pokyčiai ir tik keliose pažymėtos frazių ribos. Peržiūrėjus pastarųjų trejų metų Tarptautinės fonetikos asociacijos žurnale („The Journal of the International Phonetic Association“, https://www.cambridge.org/core/journals/journal-of-the-international-phonetic-association) pateiktas įvairių kalbų transkripcijos iliustracijas, matyti, kad jau atsiranda trumpų intonacijos aprašų, bet jie dažniau paremti autosegmentinės-metrinės fonologijos principais, kurie niekaip neatsispindi ir negali būti pažymėti fonetinėje transkripcijoje. Su intonacija susijusių pagrindinio tono pokyčių nė vienoje kalboje nepažymėta.
TFA sukurta segmentams transkribuoti, intonacijai transkribuoti tokio standartinio varianto nėra, todėl juos pagal poreikį kuria ar papildo TFA kiekvienos kalbos tyrėjai.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2021 m. liepos 8 d. protokoliniame nutarime Nr. PN-14 (k-25) „Rekomendacija dėl tarptautinės fonetinės abėcėlės pritaikymo bendrinės lietuvių kalbos garsiniams vienetams žymėti“ (https://vlkk.lt/vlkk-nutarimai/ protokoliniai-nutarimai/rekomendacija-del-tarptautines-fonetines-abeceles-pritaikymo-bendrines-lietuviu-kalbos-garsiniams-vienetams-zymeti) teikiami keturi su lietuvių kalbos frazavimu ir intonacija susiję ženklai:
3) pagrindinio tono kilimas – [↗] (TFA numeris 510, unikodas 2197),
4) pagrindinio tono leidimasis – [↘] (TFA numeris 511, unikodas 2198).
Būtina atkreipti dėmesį, kad abu pagrindinio tono pokyčius žymintys ženklai gali būti naudojami tik bendram pagrindinio tono kilimui ar leidimuisi, kuris paprastai apima visą žodį ar ilgesnį segmentą ir sietinas su fraze, yra jos požymis, bet šie ženklai nežymi nei pokyčio lygio, nei pagrindinio tono kreivės formos. Taigi tikrai nėra pakankami intonacijos kontūrui pažymėti transkribuotame tekste.
TFA (https://www.internationalphoneticassociation.org/content/ipa-chart) kiti supersegmentinių elementų rašmenys, ženklai ar diakritikai žymi žodžio kirtį, žodžio ar skiemens toną, jo lygį ar pakopas. Jeigu kalboje nėra tonų ar priegaidžių, iš principo būtų galima naudoti tonų lygio ir kontūro diakritikus ir ženklus (vieną iš pavyzdžių tokio pritaikymo pateikia José I. Hualdeʼo ir Pilar Prieto ( Hualde ir Prieto 2016)). Tačiau šie diakritikai ar ženklai paprastai siejami su skiemeniu, bet ne su visu žodžiu. Vis dėlto du ženklai su tam tikromis išlygomis galėtų būti naudojamai ir intonacijos reiškiniams žymėti:
1) tono šuolis aukštyn (angl. upstep) – [ꜛ] (TFA numeris 518, unikodas A71B), 2) tono šuolis žemyn (angl. downstep) – [ꜜ] (TFA numeris 517, unikodas A71C).
Paprastai šie ženklai naudojami transkribuojant tonines kalbas ( Pullum ir Ladusaw 1996, p. 239–240). Abu jie žymi tono pokytį tarp gretimų skiemenų arba toninių akcentų, turinčių tą patį tono lygį (aukštą ar žemą), bet antrasis skiemuo yra kiek žemesnis arba aukštesnis už pirmąjį. Šis reiškinys gali būti ir fonetinis, ir fonologinis, pastarasis būdingas kai kurioms toninėms Azijos kalboms (Connell 2002). Čia jis atlieka skiriamąją funkciją.
Pirmojo – tono šuolio aukštyn – fonetinė realizacija gali būti susijusi su pagrindinio tono aukščio sugrįžimu (angl. pitch reset) į kalbėtojui įprastą arba buvusį lygį ir gana dažnai pasitaiko tarp frazių, kurių vienos pabaigoje pagrindinis tonas žemėja, o kita pradedama sugrįžtant į įprastą pagrindinį toną, pvz., Einu namo. Ryt susirinksime. [ɛɪˈnʊ nɐ²ˈmoː ↘ ‖ ꜛ¹ˈrʲiːt sʊsʲɪˈtʲɪksʲɪmʲɛ ↘ ‖] Vis dėlto abejotina, ar prasminga šį ženklą naudoti pagrindinio tono grįžimui į įprastą frazės pradžioje po ankstesnėje frazėje buvusio leidimosi. Atrodo, būtų pravartu ženklu [ꜛ] žymėti tono pokyčius ties frazių ribomis, kai tonas yra aukštesnis nei įprastas, pvz., (<...> kad mažasis princas, ilgai žygiavęs per smėlį, uolas ir sniegą <...>) [kɐd‿mɐˈʒɐsʲɪs ↗ ¹ˈpʲrʲɪnʦɐs ↘ | ɪl²ˈɡɐɪˑ ʒʲiː²ˈɡʲæːʋʲæːs | ꜛpʲɛrʲ‿²ˈsʲmʲeːlʲiː | ꜛuɔˈlɐs ɪrʲ‿²ˈsʲnʲiɛɡɑː ↘].
Fonologinis tono šuolis žemyn taip pat būdingas Afrikos kalboms. Jis gali apimti ne tik du gretimus aukštatonius skiemenis (HꜜH), bet ir tuos atvejus, kai tarp jų įsiterpia žemas tonas, kuris kiek sužemina ir antrą aukštą toną, pvz., H LꜜH. Atrodo, tokių pavyzdžių galima rasti ir lietuvių kalboje, pvz., vienarūšės sakinio dalys, kai kiekviena iš frazių yra tariama su aukštesniu pagrindiniu tonu, nei baigėsi ankstesnė, bet į įprastą negrįžta, pvz., Šiandien pirkau sviesto, pieno, duonos. [²ˈʃʲɛnʲˑdʲiɛn pʲɪr²ˈkɒʊˑ ↘ | ꜜ¹ˈsʲʋʲiɛstoː ↘ | ꜜ¹ˈpʲiɛnoː ↘ | ꜜ¹ˈduɔnoːs ↘‖] (žr. 28 paveikslą).
Anglakalbėje literatūroje neretai (pvz., Connell 2002) skiriamas trejopo pobūdžio pagrindinio tono žemėjimas: a) šuolis žemyn (angl. downstep), b) nuolydis (angl. declination), kuris paprastai būdingas teiginiams, palaipsnis pagrindinio tono žemėjimas, c) lėtas leidimasis žemyn (angl. downdrift), jis apima ne tik aukštų tonų žemėjimą, bet ir tarp jų esančių žemų tonų nuoseklų žemėjimą. Gana dažnai pastarieji du reiškiniai nėra skiriami, o laikomi vienu, nes, žemėjant aukštiems tonams, žemėja ir tarp jų įsiterpę žemieji.
Ženklu [ꜜ] lietuvių kalboje gali būti žymimas: a) aukšto tono pažemėjimas, nepasiekiantis kalbėtojo žemo tono, b) visų tonų žemėjimas, nediferencijuojant jo į nuolydį ir lėtą leidimąsi (ankstesnėje pastraipoje minėtus b ir c). Apskritai abiem ženklais [ꜜ] ir [ꜛ] galėtų būti pažymėtas ir neryškus tono kritimas ar kilimas.
Transkribuotų lietuvių kalbos tekstų, kuriuose būtų pažymėta intonacija, nedaug ir beveik visi jie tarminiai. Aleksas Girdenis knygoje „Taip šneka tirkšliškiai“ (1996, p. 9; 1999a, p. 259), taip pat Girdenio transkribuotus tekstus analizavusi Nijolė Linkevičienė (2012) frazių riboženklių (vadinamąja tradicine kopenhagine transkripcija žymėtų atitinkamai [//] ir [/]) tiesiogiai nesieja su intonacine ar vidine fraze, o laiko pauzėmis, padedančiomis nustatyti vidinių frazių (jų darbuose vadintų sintagmomis) ribas. Girdenis (1996, p. 9) ženklu [//] pažymėtą pauzę vadina terminaline, baigiamąja, [/] – neterminaline. Vėlesniame darbe Girdenis (1999, p. 259) ir Linkevičienė (2012) jas vadina atitinkamai ribine ir neribine pauze, t. y. žyminčia ribas arba jų nežyminčia.
Girdenio (1996) transkribuotuose tekstuose intonacijai fiksuoti yra ir daugiau ženklų: po tris kilimo ir kritimo (beje, jis neišskiria tik pagrindinio tono, o įvardija jo pokytį kartu su intensyvumo pokyčiu), vienas kilimą-kritimą žymintis, du staigiam šuoliui žemyn ar aukštyn žymėti. Be to, Girdenis žymėjo lingvistiškai nemotyvuotą kalbos srauto pertrūkį [ ⸽ ] ir netikėtą intonacijos posūkį [ ⸾ ].
Intonacinės ir vidinės frazės pabaiga, bendras intonacijos kilimas bei kritimas žymėti Danguolės Mikulėnienės ir Kazio Morkūno sudarytuose „Dieveniškių šnektos tekstuose“ (1997).
Petras Skirmantas ir Aleksas Girdenis (1998) yra parengę apžvalginį kompiuterinių tarmių transkripcijos rašmenų (FONTRA) sąvadą, kuriame pateikiami ženklai, žymintys:
a) tono kaitą: ryškų tono kilimą, kritimą, kilimą-kritimą, nežymų tono kilimą ar kritimą, tęsiamą tono kilimą ar kritimą, tono kilimą su kritimo tendencija intonuojamo segmento pabaigoje, ryškų ir neryškų tono kritimą su kilimo tendencija segmento pabaigoje, staigų bendrą vidinės frazės tono pakilimą (žymimas frazės pradžioje),
b) intonacinių vienetų ribas ir (ar) pauzes: intonacinės frazės pabaigos pauzė, vidinės frazės (straipsnyje vadinama atitinkamai fraze ir sintagma) ribų pauzė, ilga pauzė vidinės frazės viduje (straipsnyje vadinama neterminaline), neryški pauzė vidinės frazės viduje, netikėtas kalbėjimo srauto pertrūkis arba staigus intonacijos posūkis, netikėtas kalbėjimo srauto pertrūkis žodžio viduje,
c) įprastais skyrybos ženklais ! ir ? siūloma žymėti ryškią šaukiamąją ar klausiamąją intonaciją.
Šiame sąvade ženklų kiekis nemažas ir aprėpiama daug su intonacija susijusių reiškinių. Vieni iš jų tikrai nesunkiai klausa suvokiami ir yra fonologiškai reikšmingi (frazių riboženkliai, tono kilimas ar kritimas), kiti (pvz., ryškus ar staigus tono kilimas) –gerokai keblesni, gali būti paremti transkribuotojo patirtimi, o kartais ir subjektyvia nuostata, todėl jų žymėjimo poreikis dar tirtinas. Matyt, dėl šios priežasties iš vėlesnių transkribuotų tekstų, kuriuose žymėta intonacija, tik Rūtos Kazlauskaitės parengtuose
„Šiauliškių patarmės pietinių šnektų tekstuose ir komentaruose“ (2005) vartojami visi minėtame sąvade išvardyti ženklai. Vėlesniame autorės darbe „Grinkiškio apylinkių tekstuose“ (2021) ženklai, žymintys neryškų tono kilimą ar kritimą, tęsiamą tono kilimą ar kritimą, ryškų ar neryškų tono kritimą su kilimo tendencija, staigų tono pakilimą vidinėje frazėje, nevartoti.
Gana nuosekliai intonacija žymėta Astos Leskauskaitės sudarytuose rinkiniuose „Kučiūnų krašto šnektos tekstai“ (2006), „Marcinkonių šnektos tekstai“ (2009), „Seirijų apylinkių tekstai“ (2016). Šiuose darbuose žymėti intonacinių ir vidinių frazių riboženkliai, tono kilimas ir kritimas, kilimas-kritimas, kilimas su kritimo tendencija, neryškus kilimas ar kritimas, kalbos srauto pertrūkis ar intonacijos posūkis, neryški pauzė vidinės frazės viduje, o „Marcinkonių šnektos tekstuose“ ir tęsiamas kilimas ar kritimas.
Kai kurie pagrindiniai intonacijos aspektai, pvz., intonacinės ir vidinės frazės pabaiga, bendras intonacijos kilimas ir kritimas, neryški pauzė vidinės frazės viduje, žymėti Daivos Atkočaitytės monografijoje „Pietų žemaičių raseiniškių prozodija ir vokalizmas“ (2002), Genovaitės Kačiuškienės knygoje „Šiaurės panevėžiškių tarmės fonologijos bruožai“ (2006), Jolitos Urbanavičienės monografijoje „Svirkų šnektos fonologinė sistema: vokalizmas ir prozodija“ (2010).
Šiais laikais transkribuoto teksto ženklai turėtų būti universalūs, nepriklausantys nuo šrifto, nes kitaip paieška elektroniniuose šaltiniuose bus ribota ir įmanoma tik tuos šriftus turintiems vartotojams. Be to (o tai galbūt net svarbesnis dalykas nei paieška), daugelyje žurnalų (ne tik užsienyje, bet kai kuriuose Lietuvoje leidžiamuose) negalima publikuoti darbų kitokiu šriftu, nei numatytas. Vadinasi, gali būti ribojamos autoriaus galimybės pateikti tiksliai transkribuotus pavyzdžius. Vis dėlto būtina pabrėžti, kad ištisi transkribuotų tekstų leidiniai, pvz., tarmių tekstai, ir toliau gali būti rengiami ir leidžiami naudojant specifinius šriftus, nes skaitytojui tai nesukelia jokių keblumų.
Minėtame ženklų sąvade ir tarmių tekstuose kilimui-kritimui, kilimui su kritimo tendencija, tęsiamam kilimui ar kritimui, staigiam kilimui ar kritimui žymėti vartoti specifiniai ženklai. Jeigu būtų poreikis tokiam pokyčiui žymėti ir nebūtų galimybės išsiversti su įprastais [↗] ir [↘] (taip pat ir [ꜜ], [ꜛ]), galima būtų rinktis: kylančiam-krintančiam žymėti – [˄] (unikodas 02C4) ir krintančiam-kylančiam žymėti – [˅] (unikodas 02C5). Vis dėlto labai abejotina, ar neužtenka [↗] ir [↘], [ꜜ] ir [ꜛ], intonacijos požiūriu (ne tonų ar priegaidžių) kylantis-krintantis tonas būdingas greičiausiai ne skiemeniui, o visam žodžiui (žr. 29 paveikslą). Staigiam ar tęsiamam tono kilimui ar kritimui vieno parankaus ženklo lyg ir nėra, bet jo, kaip ir kitų čia aptartų, poreikis (taip pat ir žymėjimas) dar turėtų būti tyrėjų apsvarstytas.
Atrodo, greta intonacinės ir vidinės frazės riboženklių [‖] ir [|] būtų pravartu į lietuvių kalbos TFA įtraukti vidinės frazės viduje pasitaikančios pauzės ženklą [⸽] (unikodas 2E3D) ir netikėtą kalbėjimo srauto pertrūkį (staigų tono šuolį derėtų žymėti anksčiau minėtais ženklais) žyminti ženklą [⸾] (unikodas 2E3E), ypač rengiant medžiagą garsyno sinchronizavimui.
29 paveikslas. Žodžio vienas [¹ˈʋʲiɛnɐs] pagrindinio tono kreivė (vyro balsas)
Tačiau labai svarbaus frazės pabaigos požymio – intensyvumo kaitos – nėra kaip pažymėti tipiškais TFA ženklais, o pagrindinio tono kontūras ir intensyvumas frazės pabaigoje tikrai ne visada sutampa (žr. 30 paveikslą). Todėl intensyvumui pažymėti gali būti pasirinkti kiti ženklai (panašūs į pagrindinio tono ženklus ir taip pat žymintys pokytį): intensyvumo didėjimas – [↑] (unikodas 2191), mažėjimas – [↓] (unikodas 2193).
Jei pagrindinis tonas ir intensyvumas nesikeičia, frazės pradžioje ir gale geriau nerašyti jokio ženklo, pvz., Ji labai įširstų, – tarė jis sau, jei gautų tai pamatyti... [ˈjɪ lɐ²ˈbɐɪˑ iː²ˈʃʲɪrˑstuː | ²ˈtɑːrʲeː jɪs‿¹ˈsɑˑʊ | jɛɪ‿¹ˈɡɑˑʊtuː ²ˈtɐɪˑ pɐmɐ¹ˈtʲiːtʲɪ ↓ ‖]. Pateiktame pavyzdyje intonacinė frazė ir kiekviena vidinė frazė pradedamos įprastu tonu bei intensyvumu ir tik pabaigoje intensyvumas sumažėja, todėl intonacinės frazės gale rašomas [↓].
30 paveikslas. Pagrindinis tono ir intensyvumo skirtumas frazės pabaigoje (juoda kreivė žymi pagrindinį toną, punktyrinė – intensyvumą)
Išskirtiniais atvejais galima būtų žymėti ir kai kurias nemodalines fonacijas: gergždžiantį balsą (TFA numeris 406, unikodas 0330, [ ], žr. 31 paveikslą), dusloką, kimų, aspiraciją primenantį balsą (TFA numeris 405, unikodas 0324, [ ], žr. 32 paveikslą).
31 paveikslas. Frazės gale moters ištartas žodis produktų [prɔˈdʊktṵː] su gergždžiančiu balsiu
32 paveikslas. Frazės gale vyro ištartas žodis Petriuką [pʲɛˈtʲrʲʊ kɑ ː] su kimiai ištartu paskutiniu balsiu
Garsų ilgumą žyminčiais diakritikais galima užrašyti kai kurių garsų pailgėjimą (ilgumą ar pusilgumą) frazių pabaigoje (žr. 33 paveikslą).
33 paveikslas. Frazės gale vyro ištartas žodis koks nors [ koːks‿¹ˈnoːrsː] su pailgintu paskutiniu priebalsiu
Kai kada frazės pabaigoje garsai gali būti smarkiai redukuojami ir menkai girdimi. Tokiems atvejams pažymėti galima naudoti diakritiką [ ] (TFA numeris 427, unikodas 031A). Šis diakritikas rašytinas virš garso (žr. 34 paveikslą).
34 paveikslas. Frazės gale vyro ištartas žodis rožių [roː²ˈʒʲu ː] su negirdimu paskutiniu balsiu
Vis dėlto aptarti kokybiniai balso požymiai lietuvių kalboje nėra fonologiniai ir būdingi tikrai ne visų frazių pabaigoms ir ne visiems kalbėtojams. Todėl jie gali būti žymimi tik fonetiškai transkribuojant visus garsų akomodacijos reiškinius ir kitus rišlioje kalboje pasitaikančius pokyčius.
TFA palieka užribyje daug nepažymėtų ypatumų: loginio kirčio, tempo ir pan. Dėl frazės kirčio greičiausiai tokios problemos nėra, nes šį kirtį gauna paskutinis frazės žodis, jei frazėje nėra loginio kirčio. Pastarasis gali būti žymimas [ꜟ] (unikodas A71F), pvz., <...> baisiai kosėtų <...> [↗ꜟ²ˈbɐɪˑsʲɛɪ ¹ˈkoːsʲeːtuː↘]. Šis ženklas anksčiau kai kuriuose darbuose žymėjo staigų tono šuolį aukštyn, bet dabar tam naudojamas [ꜛ].
Jeigu frazės kirtį turintis žodis tariamas aukštesniu tonu, jis gali būti žymimas įprastais tono kilimą ir kritimą rodančiais ženklais, pvz., <...> visame pasaulyje <...> [ʋʲɪsɐˈmʲɛ ↗ pɐ¹ˈsɑˑʊlʲiːjɛ ↘], tonas pakyla ir nusileidžia žodyje pasaulyje; [↗ ʋʲɪsɐˈmʲɛ pɐ¹ˈsɑˑʊlʲiːjɛ ↘] tonas kyla žodyje visame ir nusileidžia pasaulyje); Ir, atsigulęs į žolę, jis apsiverkė [²ˈɪrˑ ɐʦʲɪˈɡʊlʲæːs ↗ iː‿²ˈʒoːlʲæː ‖], tonas pradeda kilti ir lieka pakilęs žodyje į žolę
Kaip pavyzdys pateikiamas transkribuotas vieno iš diktorių įgarsintas de SaintExupéry „Mažojo princo“ 20-asis skyrius (kaip jau minėta, įprastos rašybos variantą žr. 4.2 poskyryje. Pasiklausyti galite čia: https://tartis.vdu.lt/fonetika-ir-tartis/pagrindai/ iii-lygis/transkripcija/ ): [tɐ²ˈʧʲɛʊˑ ɪ²ˈʃʲeːjo ː
Gana konspektyviame, bet informatyviame intonacijos apibūdinime, pateiktame „Lietuvių kalbos enciklopedijoje“ (Girdenis 1999, p. 259), išvardijami garsiniai intonacijos požymiai: „sintagmos (kalbėjimo takto) kirtis (kartais vadinamas loginiu kirčiu), kadencija – tono ir/arba balso stiprumo kritimas sintagmoje (kalbėjimo takte), antikadencija – tono ir/arba balso stiprumo kilimas, ribinė ir neribinė pauzė, bendras tono ir tembro paaukštinimas arba pažeminimas, kalbėjimo tempas ir kt.“. Kadencija ir antikadencija yra iš literatūrologijos atėję terminai, bet jie gana taiklūs, nes į jų apibrėžimą įeina ne tik pagrindinio tono, bet ir intensyvumo (stiprumo, arba garsumo) pokytis, o šis požymis nėra įtrauktas ne tik ir TFA, bet ir į anotavimo sistemas. Ne visas garsines ypatybes įmanoma grafiškai fiksuoti transkribuojant. Turbūt neįmanoma fiksuoti bendro kalbėjimo tempo, bet akivaizdesnius jo pokyčius derėtų pažymėti. Sunku pažymėti ir bendrą pagrindinio tono žemėjimą ar aukštėjimą, intensyvumo stiprėjimą ar silpnėjimą, ypač jei tai neatlieka skiriamosios funkcijos. Todėl lietuvių kalbos intonacijos transkripcijos ženklų aprašas dar pildytinas, bet tam reikia daugiau tyrimų.
5.3. Autosegmentine-metrine fonologija paremtos anotavimo sistemos principai ir jos pritaikymas lietuvių kalbai
5.3.1. Teoriniai anotavimo principai
Keturių tono lygių – žemo, vidutinio, aukšto ir labai aukšto ( Pike 1945; Trager ir Smith 1957) – subjektyvumas ir dėl to kilę prieštaravimai paskatino diskusijas dėl objektyvesnio tono lygių kiekio. Janet B. Pierrehumbert (1980) parengta tonų analizė paremta dviem tono lygiais (žemu ir aukštu). Kalbos melodijos vienetas šioje analizėje yra suprantamas kaip aukštų ir žemų tonų linijinė struktūra, arba seka (angl. string), susijusi su konkrečia kalbėtojo pavartota gramatine struktūra (angl. finite-state grammar). Tonų sekoje yra vienas arba daugiau toninių akcentų, kurie susieti su kirčiuotais skiemenimis. Šioje sekoje dar žymimas pakraščio tonas. Šis požiūris sujungia tiek autosegmentinės, tiek metrinės fonologijos principus. Dvidešimtojo amžiaus paskutiniame dešimtmetyje jis dominavo JAV, vėliau išpopuliarėjo ir kitose šalyse.
Kaip jau minėta 2.3 poskyryje, autosegmentinės fonologijos pradžia galima laikyti Johno Goldsmitho (Goldsmith 1976a, 1976b) darbus. Šios fonologijos krypties esmę trumpai galima būtų apibrėžti taip: tai daugiapakopė kalbos fonologinės sistemos analizė, kurioje skirtingi požymiai žymimi atskirose, tarpusavyje susijusiose pakopose. Taigi, remiantis autosegmentine fonologija, linijinis vienetas (segmentas) ir tonas (autosegmentas) gali būti įvardijami atskirose pakopose, pvz., frazė Jõnas ateĩs? autosegmentinės fonologijos atstovų būtų užrašoma dviem pakopomis (žr. (22)): viršuje linijiniai vienetai, apačioje – tonai, o vertikali linija tarp jų žymi skiemens centro ir tono ryšį (čia, kaip jau įprasta, C – priebalsis, V – balsis): (22)
J õ n a s a t e ĩ s?
C V C V C V C VV C
H L L H
linijinių vienetų (segmentų) pakopa
tonų (autosegmentų) pakopa
Metrinė fonologija, pirmą kartą pristatyta Marko Libermano (Liberman 1975), remiasi prielaida, kad kirtis giluminėje struktūroje yra susijęs su stipriaisiais (angl. strong, S) ir silpnaisiais (angl. weak , W) elementais (skiemenimis, pėdomis, žodžiais ir kt.). Šių elementų ryšiai gali būti atvaizduojami medžio šakomis (pvz., Liberman ir Prince 1977) arba vėlesniuose darbuose (pvz., Selkirk 1984; Hayes 1995) stiprųjį elementą žymint žvaigždute vadinamajame metriniame tinklelyje. Taigi anksčiau minėta frazė Jõnas ateĩs? metrinės fonologijos atstovų būtų pateikiama taip (žr. (23)):
õ n a s a t e ĩ s?
Autosegmentinė-metrinė intonacijos tyrimo prieiga (intonacinė fonologija) aprėpia abi sistemas: segmentų ir autosegmentų pakopos atspindi intonacijos melodiją, bet niekaip neatspindi frazuotės ir frazės kirčio, o metrinė struktūra atspindi elementų reikšmingumą (žymumą, pvz., frazės kirtį) ir frazuotę. Šia moksline prieiga paremta ToBI anotavimo sistema, kurią sudaro tonų ir pertraukčių žymėjimas sutartiniais ženklais. Be šių dviejų juostų, garsų analizės programoje dar yra žymimi ir segmentai (ortografiškai arba fonetine transkripcija). Autosegmentinės-metrinės fonologijos principais paremtos anotavimo sistemos dėmesys tonų kompozicijoms išsprendžia vieną svarbiausių probleminių klausimų, susijusių su intonacijos analize: kaip galima analizuoti besitęsiantį (ir dažnai netolygiai kintantį) pagrindinio tono kontūrą, nes suskaidžius jį į mažesnius vienetus, melodinis intonacijos komponentas dažnai gali būti platesnės nei žodis aprėpties (Arvaniti 2020, p. 79).
Autosegmentinės-metrinės fonologijos pagrindu parengta intonacijos anotavimo sistema ToBI remiasi 1980 m. Pierrehumbert disertacijoje pasiūlytais prozodinių elementų žymėjimo principais (dviem tono lygiais, pakračio tonu ir frazės akcentu) ir ilgainiui atliktais eksperimentiniais įvairių kalbų tyrimais. ToBI sistema pirmiausiai pritaikyta amerikiečių anglų kalbai (plačiau žr. Silverman ir kt. 1992; Beckman ir Ayers 1997), vėliau tapo gana parankus intonacijos formalizavimo ir tipologinių panašumų analizės įrankis. Todėl pradėta adaptuoti kitoms kalboms: ToBI japonų kalbai (J_ToBI, Venditti 2005), korėjiečių (K-ToBI, Jun 2000), vokiečių kalbai (GToBI, Baumann ir kt. 2001), ispanų kalbai (Sp_ToBI, Beckman ir kt. 2002), graikų kalbai (GRToBI, Arvaniti ir Baltazani 2005), katalonų kalbai (Cat ToBI, Escudero ir kt. 2012), portugalų (P_ToBI, Frota ir kt. 2015), olandų kalbai (ToDI, Gussenhoven 2005), rusų kalbai (ToRI, Odé 2003; 2008). Plačiau apie kompleksinius įvairių kalbų intonacijos tyrimus ir ToBi pritaikymą žr. Hirst ir Di Cristo 1998; Jun 2005; 2014; Frota ir Prieto 2015. Taigi siekiant, kad lietuvių kalbos intonaciją būtų galima gretinti su kitų kalbų intonacija, būtina adaptuoti šią sistemą lietuvių kalbai.
Nuo ToBI sukūrimo ( Pierrehumbert 1980) sistema ne kartą tobulinta. Todėl paprastai vartojami du terminai: ToBI ir ToBI stiliaus anotavimo sistemos. Dabartinė standartinė jos versija, kurią kaip pagrindą naudoja daugelis intonologų, dirbančių su ToBI, aprašyta Sun-Ah Jun ir Janet Fletcher (2014, p. 518–519).
ToBI stiliaus sistemose tono kategorijoms, jų lygiams, kaitai ir sąsajai su metrine struktūra naudojamas ženklų bei diakritikų kompleksas:
1) tono lygis siejamas su visu tono realizavimo vienetu51 (angl. tone bearing unit) –skiemeniu arba mora:
• H – pagrindinio tono viršūnė arba aukštas pagrindinis tonas,
• L – pagrindinio tono įduba arba žemas pagrindinis tonas,
• !H – pažemėjęs aukštas tonas,
• M – vidutinis pagrindinis tonas, kontrastuojantis aukštam ir žemam pagrindiniam tonui,
• ^H – gerokai aukštesnis aukštas tonas;
2) kompleksinis tonas taip pat siejamas su visu tono realizavimo vienetu – skiemeniu arba mora:
• LH – kylantis tonas,
• HL – krintantis tonas,
• LHL – kylantis-krintantis tonas,
• HLH – krintantis-kylantis tonas,
• LHLH – kylantis, krintantis ir vėl kylantis tonas,
• HLHL – krintantis, kylantis ir vėl krintantis tonas,
• LM – tonas, kylantis nuo žemo iki vidutinio;
3) tonų sąsaja su linijiniais elementais:
• * žymi toną, susijusį su svarbiausiu tono realizavimo vienetu (angl. head tone bearing unit) – kirčiuotu skiemeniu arba mora,
• + žymi ribą tarp dviejų tono realizavimo vienetų, su kuriais yra susijęs tonas; 4) tono tipo ir prozodinio vieneto santykis (T apibendrintai žymi toną):
• T* – žodžio tonas, žymimas ties kirčiuotu žodžio skiemeniu,
• Tf – žodžio, turinčio frazės kirtį, tonas,
• Tn – svarbiausio frazės žodžio tonas (angl. nuclear pitch accent), kai jis nėra nuspėjamas (pvz., neįprasta žodžių tvarka),
Naudojant šį (arba labai panašų) tonų ir jų sąsajos su prozodinine hierarchija bei pertraukčių žymėjimo inventorių, ToBI sistema adaptuojama konkrečioms kalboms. Taip paruošta empirinė medžiaga suteikia galimybę analizuoti ir aprašyti konkrečios kalbos intonaciją ir ją lyginti su kitų kalbų intonacijos duomenimis.
Būtina paminėti, kad toninis akcentas nėra vien tik akustinis reiškinys, tai kalbos vartotojo intuityvi nuovoka apie žymumą. Kaip minėta šio skyriaus pradžioje, autosegmentinėje-metrinėje fonologijoje žymimas ne kiekvieno skiemens tonas (t. y. ne kiekvienas skiemuo siejamas su tonu), o tik fonologiškai reikšmingi tonai. Vadinasi, tonų ir tono realizavimo vienetų kiekis nesutampa: skiemenų, taip pat ir kirčiuotų, gali būti daugiau nei tonų. Tačiau nustatyti, kurie tonai kalboje yra fonologiškai reikšmingi,
51 Svarbu pabrėžti, kad su realizavimo vienetu siejami tonai gali būti ne tik šio vieneto ribose, bet ir už jų – pvz., tęstis ir prieškirtiniuose bei pokirtiniuose to paties ar kito žodžio skiemenyse (plačiau žr. Arvaniti 2020).
nėra lengva ir reikalauja ilgalaikių tyrimų. Todėl pradiniam lietuvių kalbos intonacijos tyrimui, paremtam autosegmentinės-metrinės fonologijos principais, pasirinkta žymėti ir analizuoti kiekvieno kirčiuoto skiemens tonus. Tuo šioje knygoje pristatomas tyrimas iš dalies artimas PENTA, kur fiksuojamas kiekvieno skiemens tonas, ir DIMA, kur taip pat fiksuojamas kirčiuotų skiemenų tonas, bet nurodomas jų žymumo lygis nuo 1 iki 3 ( Kügler ir kt. 2015). Pastarasis modelis labai parankus skiemenų žymumo hierarchijai registruoti, todėl juo papildyta kuriama lietuvių kalbos intonacijos anotavimo sistema.
5.3.2. Bendrinės lietuvių kalbos tonų anotavimo principai
5.3.2.1. Parengiamieji darbai
Parengiamiesiems darbams skirtą analizę sudarė du etapai (išsamiai apie ją žr. Sabonytė 2022). Pirmajame etape, remiantis Antano Pakerio (1982) ir Sun-Ah Jun bei Janet Fletcher (2014) empirinės medžiagos atrankos principais, analizuota galima žodžio ir loginio kirčio, priegaidžių įtaka pagrindinio tono kontūrui. Šio etapo tikslas – išsiaiškinti, ar nuo minėtų supersegmentinių elementų priklauso pagrindinio tono kontūro pokyčiai. Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso tolesnis tyrimas – tonų identifikavimas. Antrajame etape parengta būdingųjų bendrinės lietuvių kalbos tonų nustatymo metodika, paremta autosegmentinės-metrinės fonologijos principais, išsamiai aprašytais Jun bei Fletcher (2014).
5.3.2.1.1. Pirmasis etapas: empirinės medžiagos atranka ir kirčio, priegaidžių bei loginio kirčio įtaka pagrindinio tono kontūrui
Abiem etapams paruoštą tiriamąją medžiagą sudarė 7164 frazės, įrašytos šešių gimtakalbių diktorių, turinčių nemažą viešojo kalbėjimo patirtį. Remiantis Pakerio tyrimų metodika (1982, p. 31–42), analizei pasirinkti kvazihomonimai, kurie skiriasi kirčio vieta ir priegaidėmis (abiejų po penkias poras). Su jais sudarytos trižodės frazės, kuriose skiriasi: 1) tiriamojo žodžio pozicija frazėje (pradžioje, viduryje, pabaigoje); 2) loginio kirčio pozicija (pradžioje, viduryje, pabaigoje); 3) frazės tipas (teiginys, sušukimas, klausimas). Pakerio pasiūlyti empirinės medžiagos atrankos principai papildyti – sudarant trižodes frazes pridėtos frazės be loginio kirčio, suvienodintos žodžio kirčio ir priegaidės analizei skirtų frazių pozicijos. Svarbu paminėti, kad sušukimai kaip vienas iš frazės tipų nebuvo siejami su emocijomis ar skiriami pagal pasakymo jausminį krūvį. Juos nustatant remtasi akustika – padidėjusiu intensyvumu. Tokias frazes užsienio intonologai paprastai įtraukia į tyrimą, todėl jos įtrauktos ir į šį tyrimą, nes norėta turėti galimybę ateityje palyginti lietuvių ir kitų kalbų duomenis ir analizuoti nuosekliai remiantis užsienio tyrėjų metodika (plg. Jun ir Fletcher 2014). Taigi šaukiamosiomis frazėmis siekta išsiaiškinti, kaip keičiasi pagrindinis tonas ir tonai padidėjus intensyvumui, t. y. kai frazė ištariama kaip garsesnis sušukimas. Kvazihomonimai, besiskiriantys tiek kirčio vieta, tiek priegaide, įtraukti į 17 pozicijų dviejų tipų frazėse: 1) frazėse be
loginio kirčio – pozicijose N0 ir N0!; 2) frazėse su loginiu kirčiu – pozicijose 11, 11!, 11?, 21, 21!, 21?, 22, 22!, 22?, 23, 23!, 23?, 33, 33!, 33?. Frazėse be loginio kirčio raidė N žymi, kad tiriamojo žodžio pozicija frazėje yra neutrali, t. y. žodžių tvarka įprasta bendrinei lietuvių kalbai. Po raidės N einantis skaitmuo 0 rodo, kad tiriamasis žodis tokioje pozicijoje nėra pabrėžiamas, t. y. negauna loginio kirčio. Šauktukas žymi sušukimą. Frazėse su loginiu kirčiu pirmasis skaitmuo žymi tiriamojo žodžio poziciją frazėje, o antrasis – loginio kirčio poziciją. Šauktukas žymi sušukimą, o klaustukas – klausimą. Šauktukas ir klaustukas pasirinkti kaip lengvai atpažįstami sutartiniai ženklai frazių tipams žymėti. Greta tiriamojo žodžio kirčiuoto skiemens esantys kitų žodžių skiemenys abiejų tipų frazėse yra nekirčiuoti. 59 lentelėje pateikiami vienos minimaliosios poros, kurios žodžiai skiriasi kirčio vieta, frazių pavyzdžiai visose 17 pozicijų (loginį kirtį gaunantis žodis pabrauktas).
59 lentelė. Pagrindinio tono ir kirčio analizės frazių pavyzdžiai su minimaliąja pora siū lė ir siūlė
Tiriamojo žodžio pozicija frazėje
Tiriamųjų žodžių pora ir frazės su tiriamaisiais žodžiais
siū lė [¹ˈsʲu ːlʲeː]
N0 Jonas siūlė duonos.
[²ˈjo ːnɐs ¹ˈsʲu ːlʲeː ¹ˈduɔnoːs ‖]
N0! Jonas siūlė duonos!
[²ˈjo ːnɐs ¹ˈsʲu ːlʲeː ¹ˈduɔnoːs !‖]
11
11!
11?
21
21!
21?
22
22!
<Ar siūlė Jonas duonos?>
Siūlė Jonas duonos.
[¹ˈsʲu ːlʲeː ²ˈjo ːnɐs ¹ˈduɔnoːs ‖]
Siūlė Jonas duonos!
[¹ˈsʲu ːlʲeː ²ˈjo ːnɐs ¹ˈduɔnoːs !‖]
Siūlė Jonas duonos?
[¹ˈsʲu ːlʲeː ²ˈjo ːnɐs ¹ˈduɔnoːs ?‖]
<Kas siūlė duonos?>
Jonas siūlė duonos.
[²ˈjo ːnɐs ¹ˈsʲu ːlʲeː ¹ˈduɔnoːs ‖]
Jonas siūlė duonos!
[²ˈjo ːnɐs ¹ˈsʲu ːlʲeː ¹ˈduɔnoːs !‖]
Jonas siūlė duonos?
[²ˈjo ːnɐs ¹ˈsʲu ːlʲeː ¹ˈduɔnoːs ?‖]
<Ar Jonas siūlė duonos?>
Jonas siūlė duonos.
[²ˈjo ːnɐs ¹ˈsʲu ːlʲeː ¹ˈduɔnoːs ‖]
Jonas siūlė duonos!
[²ˈjo ːnɐs ¹ˈsʲu ːlʲeː ¹ˈduɔnoːs !‖]
Iširo viena siūlė. [ɪˈʃʲɪroː ʋʲiɛˈnɐ sʲu ː²ˈlʲeː ‖]
Iširo viena siūlė! [ɪˈʃʲɪroː ʋʲiɛˈnɐ sʲu ː²ˈlʲeː !‖]
<Kas iširo?>
Siūlė viena iširo.
[sʲu ː²ˈlʲeː ʋʲiɛˈnɐ ɪˈʃʲɪroː ‖]
Siūlė viena iširo!
[sʲu ː²ˈlʲeː ʋʲiɛˈnɐ ɪˈʃʲɪroː !‖]
Siūlė viena iširo?
[sʲu ː²ˈlʲeː ʋʲiɛˈnɐ ɪˈʃʲɪroː ?‖]
<Iširo dvi siūlės?>
Viena siūlė iširo.
[ʋʲiɛˈnɐ sʲu ː²ˈlʲeː ɪˈʃʲɪroː ‖]
Viena siūlė iširo!
[ʋʲiɛˈnɐ sʲu ː²ˈlʲeː ɪˈʃʲɪroː !‖]
Viena siūlė iširo?
[ʋʲiɛˈnɐ sʲu ː²ˈlʲeː ɪˈʃʲɪroː ?‖]
<Kas iširo?>
Viena siūlė iširo.
[ʋʲiɛˈnɐ sʲu ː²ˈlʲeː ɪˈʃʲɪroː ‖]
Viena siūlė iširo!
[ʋʲiɛˈnɐ sʲu ː²ˈlʲeː ɪˈʃʲɪroː !‖]
Tiriamojo žodžio pozicija frazėje
22?
23
23!
23?
Tiriamųjų žodžių pora ir frazės su tiriamaisiais žodžiais
siū lė [¹ˈsʲu ːlʲeː]
Jonas siūlė duonos?
[²ˈjo ːnɐs ¹ˈsʲu ːlʲeː ¹ˈduɔnoːs ?‖]
<Ko siūlė Jonas?>
Jonas siūlė duonos.
[²ˈjo ːnɐs ¹ˈsʲu ːlʲeː ¹ˈduɔnoːs ‖]
Jonas siūlė duonos!
[²ˈjo ːnɐs ¹ˈsʲu ːlʲeː ¹ˈduɔnoːs !‖]
Jonas siūlė duonos? [²ˈjo ːnɐs ¹ˈsʲu ːlʲeː ¹ˈduɔnoːs ?‖]
33 <Ar Jonas duonos siūlė?>
Jonas duonos siūlė
[²ˈjo ːnɐs ¹ˈduɔnoːs ¹ˈsʲu ːlʲeː ‖]
33!
33?
Jonas duonos siūlė! [²ˈjo ːnɐs ¹ˈduɔnoːs ¹ˈsʲu ːlʲeː !‖]
Jonas duonos siūlė?
[²ˈjo ːnɐs ¹ˈduɔnoːs ¹ˈsʲu ːlʲeː ?‖]
siūlė [sʲu ː²ˈlʲeː]
Viena siūlė iširo?
[ʋʲiɛˈnɐ sʲu ː²ˈlʲeː ɪˈʃʲɪroː ?‖]
<Tai viena siūlė iširo ar ne?>
Viena siūlė iširo.
[ʋʲiɛˈnɐ sʲu ː²ˈlʲeː ɪˈʃʲɪroː ‖]
Viena siūlė iširo! [ʋʲiɛˈnɐ sʲu ː²ˈlʲeː ɪˈʃʲɪroː !‖]
Viena siūlė iširo?
[ʋʲiɛˈnɐ sʲu ː²ˈlʲeː ɪˈʃʲɪroː ?‖]
<Kas iširo?>
Iširo viena siūlė
[ɪˈʃʲɪroː ʋʲiɛˈnɐ sʲu ː²ˈlʲeː ‖]
Iširo viena siūlė!
[ɪˈʃʲɪroː ʋʲiɛˈnɐ sʲu ː²ˈlʲeː !‖]
Iširo viena siūlė?
[ɪˈʃʲɪroː ʋʲiɛˈnɐ sʲu ː²ˈlʲeː ?‖]
Remiantis Pakerio metodika (1982, p. 33), visų 17 pozicijų frazės sumaišytos taip, kad tiriamieji žodžiai nebūtų gretimuose sakiniuose. Diktoriams pateiktose frazėse tiriamieji žodžiai neišskirti. Teiginiai diktoriams pateikti kartu su klausimais, kuriuos užduoda tyrėjas, o diktorius perskaito atsakymą – frazę su tiriamuoju žodžiu. Kiekvieną frazių grupę šeši diktoriai skaitė po tris kartus, taigi iš viso pagal Pakerio empirinės medžiagos atrankos principus įrašyta 6120 frazių.
Jun ir Fletcher (2014) pasiūlyta metodika susideda iš trijų dalių: pagrindinio tono kaitos ir 1) žodžio kirčio bei priegaidės, 2) įvairių sakinio tipų ir 3) loginio kirčio sąsajų analizės. Nors šių elementų ryšys su pagrindiniu tonu analizuotas ir remiantis Pakerio pasiūlytais empirinės medžiagos atrankos principais, visgi patikrinti, ar lietuvių kalboje tono kaita susijusi su žodžio ir loginiu kirčiu bei priegaide, nuspręsta ir nuosekliai laikantis autosegmentine-metrine teorija besiremiančių intonacijos tyrėjų siūlomos metodikos. Kiekvienai iš minėtų analizės dalių sudaryta atskira frazių grupė.
Pirmiausiai, kad būtų išsiaiškinta, ar pagrindinio tono kaita tiriamoje kalboje yra susijusi su kirčiuotu skiemeniu, reikia išanalizuoti pagrindinio tono kreivės kitimą keičiant kirčiuoto skiemens padėtį nekirčiuotų skiemenų atžvilgiu (Jun ir Fletcher 2014, p. 495). Šiam tikslui pasiekti sudarytos kelios frazių grupės. Pirmoji grupė –trižodės frazės, sudarytos atsižvelgiant į tiriamojo žodžio poziciją sakinyje (pradžioje, viduryje, pabaigoje) ir kirčiuoto skiemens poziciją tiriamajame žodyje (pradžioje, viduryje, pabaigoje), pvz., frazės su tiriamuoju žodžiu pradžioje (jie pabraukti): Pamato neliko prie kelio. [²ˈpɑːmɐtoː nʲɛˈlʲɪkoː pʲrʲiɛ‿²ˈkʲæːlʲo ː ‖]; Pamato mergaitę prie kelio. [pɐ²ˈmɑːtoː mʲɛr¹ˈɡɑˑɪtʲæː pʲrʲiɛ‿²ˈkʲæːlʲo ː ‖]; Pamatų neliko prie kelio. [pɐmɐ²ˈtuː nʲɛˈlʲɪkoː pʲrʲiɛ‿²ˈkʲæːlʲo ː ‖].
Antroji frazių grupė sudaryta nuosekliai didinant tiriamajame žodyje nekirčiuotų skiemenų kiekį prieš kirčiuotą skiemenį ir po jo, pvz.: a) frazės, kuriose nekirčiuoti skiemenys pridėti prieš kirčiuotą skiemenį (tiriamieji žodžiai pabraukti): Mãtė metalinį puodelį. [²ˈmɑːtʲeː mʲɛtɐˈlʲɪnʲiː puɔ²ˈdʲæːlʲiː ‖]; Pamãtė metalinį puodelį. [pɐ²ˈmɑːtʲeː mʲɛtɐˈlʲɪnʲiː puɔ²ˈdʲæːlʲiː ‖]; Nepamãtė metalinio puodelio. [nʲɛpɐ²ˈmɑːtʲeː mʲɛtɐˈlʲɪnʲo ː puɔ²ˈdʲæːlʲo ː ‖]; Nebepamãtė metalinio puodelio. [nʲɛbʲɛpɐ²ˈmɑːtʲeː mʲɛtɐˈlʲɪnʲo ː puɔ²ˈdʲæːlʲo ː ‖]; Nebepasimãtė vakariniam koncerte. [nʲɛbʲɛpɐsʲɪ²ˈmɑːtʲeː ʋɐkɐˈrʲɪnʲɛm kɔnʲ¹ˈʦʲɛrʲtʲɛ ‖]; b) frazės, kuriose nekirčiuoti skiemenys pridėti po kirčiuoto skiemens (tiriamieji žodžiai pabraukti): Nemãto mėlyno puodelio. [nʲɛ²ˈmɑːtoː ¹ˈmʲeːlʲiːnoː puɔ²ˈdʲæːlʲo ː ‖]; Nemãtomo mėlyno puodelio. [nʲɛ²ˈmɑːtoːmoː ¹ˈmʲeːlʲiːnoː puɔ²ˈdʲæːlʲo ː ‖]; Nemãtomojo mėlyno puodelio. [nʲɛ²ˈmɑːtoːmoːjo ː ¹ˈmʲeːlʲiːnoː puɔ²ˈdʲæːlʲo ː ‖].
Trečioji frazių grupė sudaryta siekiant išsiaiškinti, ar lietuvių kalboje pagrindinio tono kaita gali būti susijusi su priegaidėmis. Tyrimui pasirinktos minimaliosios arba beveik minimalios žodžių poros, besiskiriančios prigaidėmis. Tiriamųjų žodžių skiemens centrą sudarė ilgasis balsis, dvibalsis arba dvigarsis. Frazės su kiekviena žodžių pora sudarytos taip, kad po analizuojamo žodžio kirčiuoto skiemens eitų nekirčiuotas skiemuo, o prieš kirčiuotą skiemenį – tiek kirčiuotas, tiek nekirčiuotas. Šitaip siekta išsiaiškinti, ar pagrindinio tono kaitai gali turėti įtakos prieš tiriamąjį žodį einantis kirčiuotas skiemuo. Keli šios frazių grupės pavyzdžiai (tiriamieji žodžiai pabraukti): 1) Šitaip áusiu tinklą. [ˈʃʲɪtɐɪp ¹ˈɑˑʊsʲʊ ²ˈtʲɪŋˑklɑː ‖]; Kitaip áusiu tinklą. [kʲɪ²ˈtɐɪˑp ¹ˈɑˑʊsʲʊ ²ˈtʲɪŋˑklɑː ‖]; 2) Šitaip aũsiu batą. [ˈʃʲɪtɐɪp ²ˈɒʊˑsʲʊ ²ˈbɑːtɑː ‖]; Kitaip aũsiu batą. [kʲɪ²ˈtɐɪˑp ²ˈɒʊˑsʲʊ ²ˈbɑːtɑː ‖]; 3) Šitaip dróžė medį. [ˈʃʲɪtɐɪp ¹ˈdroːʒʲeː ²ˈmʲæːdʲiː ‖]; Kitaip dróžė medį. [kʲɪ²ˈtɐɪˑp ¹ˈdroːʒʲeː ²ˈmʲæːdʲiː ‖]; 4) Šitaip rõžė žydi. [ˈʃʲɪtɐɪp ²ˈroːʒʲeː ¹ˈʒʲiːdʲɪ ‖]; Kitaip rõžė žydi. [kʲɪ²ˈtɐɪˑp ²ˈroːʒʲeː ¹ˈʒʲiːdʲɪ ‖].
Ketvirtoji frazių grupė sudaryta, siekiant išsiaiškinti, ar frazių tipas turi įtakos pagrindinio tono kaitai. Kaip minėta, analizuoti teiginiai, klausimai ir sušukimai. Teiginiai skaidyti į neutralius teiginius (pvz., Galime eiti namo [²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ ²ˈɛɪˑtʲɪ nɐ²ˈmoː ‖]) ir paliepimus (pvz., Eik namo [²ˈɛɪˑk nɐ²ˈmoː ‖]), klausimai – į tikrinamuosius klausimus su ir be klausiamojo žodžio (pvz., Galime eiti namo? [²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ ²ˈɛɪˑtʲɪ nɐ²ˈmoː ?‖]; Ar galime eiti namo? [ɐr‿²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ ²ˈɛɪˑtʲɪ nɐ²ˈmoː ‖]). Sušukimams pasirinkti tie patys teiginiai (pvz., Galime eiti namo! [²ˈɡɑːlʲɪmʲɛ ²ˈɛɪˑtʲɪ nɐ²ˈmoː !‖]). Diktorių skaitomame sąraše šie sakiniai taip pat buvo sumaišyti.
Paskutinė frazių grupė sudaryta siekiant išsiaiškinti loginio kirčio įtaką pagrindinio tono kaitai. Pirmiausiai diktoriams perskaityti pateikiama frazė be loginio kirčio, o po jos – frazės su loginiu kirčiu trumpų dialogų kontekste. Tyrėjas diktoriui perskaitė dialogo klausimą, o diktorius – atsakymą, loginiu kirčiu pabrėždamas pabrauktą žodį, pvz., 1) Jonas pirko knygą. [²ˈjo ːnɐs ²ˈpʲɪrˑkoː ²ˈknʲiːɡɑː ‖]; 2) Kas pirko knygą? Jonas pirko knygą. [²ˈjo ːnɐs ²ˈpʲɪrˑkoː ²ˈknʲiːɡɑː ‖]; 3) Ar Jonas pirko knygą? Jonas pirko knygą. [²ˈjo ːnɐs ²ˈpʲɪrˑkoː ²ˈknʲiːɡɑː ‖]; 4) Ką Jonas pirko? Jonas pirko knygą [²ˈjo ːnɐs ²ˈpʲɪrˑkoː ²ˈknʲiːɡɑː ‖].
Iš viso pagal Jun ir Fletcher siūlomus empirinės medžiagos atrankos principus sudarytos 47 frazės, kurias šeši diktoriai perskaitė po tris kartus, taigi parengti 846 frazių įrašai.
Kiekvienam etapui reikalinga skirtingai parengta tiriamoji medžiaga, todėl, parengus garsyną, atskiriems analizės etapams aktualių frazių įrašai susieti su tekstu dviem būdais. Kirčių ir priegaidžių sąsajos su pagrindinio tono kontūru analizei skirtų tiriamųjų žodžių skiemens centrai Praat programos tekstiniame tinklelyje pažymėti rankiniu būdu, vėliau automatiškai išgauti pagrindinio tono dažnio duomenys. Taip pažymėti visi pagal Pakerio (1982) ir dalis pagal Jun bei Fletcher (2014) empirinės medžiagos atrankos principus parengtų įrašų, iš viso 6120 frazių. Tonų analizei sinchronizuotas visas garsynas, t. y. frazių garso įrašai susieti su tekstu šešiais lygmenimis: intonacinių frazių, vidinių frazių, fonetinių žodžių, žodžių, skiemenų ir garsų. Šis procesas išsamiau aprašytas 4.2 poskyryje. Sinchronizuotas garsynas peržiūrėtas ir, jei reikėjo, vienetų ribos pataisytos rankiniu būdu.
Po atidžios sinchronizuotos medžiagos analizės iš šešių diktorių tolesniam tyrimui pasirinkti dviejų – moters ir vyro – įrašai. Pasirinkta analizuoti po vieną kiekvieno diktoriaus frazių rinkinį iš tris kartus įrašytų abiejų tipų frazių. Taigi šioje tyrimo dalyje analizuotų įrašų rinkinį sudarė 796 frazės (po 398 kiekvieno diktoriaus) – dalis įrašų (680 frazių) parengti pagal Pakerio (1982) tyrimų empirinės medžiagos atrankos principus, kita dalis (116 frazių) – remiantis Jun bei Fletcher (2014) tyrimų metodika. Tokį pasirinkimą lėmė kelios priežastys. Visų pirma, reikėjo pasirinkti pakankamą, bet ne per didelį frazių skaičių tokios apimties tyrimui – visi tonai kiekvienoje frazėje žymimi rankiniu būdu, taigi darbas reikalauja daug laiko ir ypatingo atidumo. Paprastai pagal autosegmentinės-metrinės fonologijos gaires būdingiesiems kurios nors kalbos tonams nustatyti analizuojamas mažesnis frazių kiekis. Jun ir Fletcher (2014) siūlomuose empirinės medžiagos atrankos principuose rekomenduojama analizuoti apie 65 įvairios struktūros frazes (tikslus skaičius priklauso nuo konkrečios kalbos specifikos). Pasirinkus tirti tokį frazių kiekį, būtų paprasčiau analizuoti ir daugiau nei dviejų diktorių įrašus, nes pridėjus kelis diktorius bendras frazių kiekis nedaug padidėtų. Visgi pagal Jun ir Fletcher (2014) rekomendacijas parengtos frazės ne visiškai atspindi įvairovę, kurią lemia lietuvių kalbos specifika (priegaidės ir laisva žodžių tvarka), todėl nuspręsta į šį analizės etapą įtraukti ir frazes, parengtas pagal Pakerio (1982) empirinės medžiagos atrankos principus. Todėl, išaugus tiriamosios medžiagos kiekiui, reikėjo sumažinti analizuojamų diktorių skaičių. Būtina paminėti, kad nedidelė diktorių imtis autosegmentinės-metrinės fonologijos praktikoje nelaikoma kliūtimi tonų dėsningumams nustatyti. Jeigu jie egzistuoja analizuojamoje kalboje ar tarmėje, tuomet yra akivaizdūs ir vieno ar poros diktorių įrašuose (plg. Hualdeʼas ir Riadas ( Hualde ir Riad 2014), apibūdindami lietuvių ir latvių kalbų dėsningumus, pasitelkia tik po vieną kiekvienos kalbos diktorę).
Antroji priežastis, kodėl pasirinkti būtent šie du diktoriai, – jų įrašuose užfiksuota mažiausiai pagrindinio tono dažnio kreivės netolygumų, atsiradusių dėl kokybinių balso požymių pokyčių ir (ar) Praat programos algoritmų netikslumų, taigi tokie įrašai yra tinkamiausi tonų dėsningumams nustatyti.
Atskiriems analizės etapams aktualių frazių įrašus susiejus su tekstu, kirčio ir priegaidžių ryšio su pagrindinio tono kontūru statistinei analizei reikalingi duomenys išgauti automatiškai naudojantis skriptais (parengti pagal Kroos et al. 2010, DiCanio 2018, adaptuoti tyrimo autorės RS). Vėliau automatiškai išgautų duomenų netikslumai, kai kuriais atvejais atsiradę dėl, pvz., gergždžiančio balso ir (ar) pučiamųjų bei sprogstamųjų priebalsių, pataisyti naudojantis Praat funkcijomis. Vyrų ir moterų pagrindinio tono dažnio duomenys analizuoti atskirai. Empiriniai duomenys įvertinti statistiškai (porinis t kriterijus, ANOVA Friedmano ir Dunno testai).
Kirčio ir pagrindinio tono kaitos analizė pagal Pakerio (1982) empirinės medžiagos atrankos principus parodė, kad visų diktorių įrašuose ryškiausi reikšmingi skirtumai tarp kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų nustatyti tais atvejais, kai tiriamojo ir loginį kirtį gavusio žodžio pozicija sutampa: šaukiamųjų sakinių (11!, 22!, 33!) kirčiuotuose skiemenyse nustatytas statistiškai reikšmingai padidėjęs, o klausimų (11?, 22?, 33?) kirčiuotuose skiemenyse – reikšmingai sumažėjęs pagrindinis tonas. Taigi pagrindinio tono skirtumams įtakos turi ne žodžio, bet loginis kirtis bei sakinio tipas. Priegaidžių analizė parodė, kad nėra pozicijų, kur pagrindinio tono pasikeitimai būtų statistiškai reikšmingi bent dviem trečdaliams (t. y. keturiems iš šešių) ir daugiau diktorių. Tik dviejose pozicijose (22 ir 33?) skirtumai reikšmingi pusei diktorių, visose kitose pozicijose reikšmingų skirtumų dar mažiau arba visai nėra. Tokie rezultatai leidžia daryti išvadą, kad priegaidė neturi reikšmingos įtakos pagrindinio tono kaitai.
Kirčio ir pagrindinio tono kaitos analizė pagal Jun ir Fletcher (2014) metodiką parodė labai panašius rezultatus. Keičiant tiriamojo žodžio poziciją frazėje ir tiriamojo skiemens poziciją žodyje, nustatyta du statistiškai reikšmingi pagrindinio tono kaitos dėsningumai: pirmame žodyje trečiojo skiemens pagrindinis tonas didesnis nei pirmojo skiemens (trijų diktorių) ir trečiojo žodžio pirmojo skiemens pagrindinis tonas mažesnis už pirmojo žodžio (keturių diktorių). Visais kitais atvejais skirtumai nėra statistiškai reikšmingi arba jie fiksuoti vienam ar dviem iš šešių diktorių, taigi neparodo jokių aiškesnių polinkių. Keičiant skiemenų skaičių prieš kirčiuotą skiemenį ir po jo, taip pat nustatyta vos keletas statistiškai reikšmingų skirtumų dviem arba trims diktoriams. Tiek duomenų nepakanka, kad būtų galima teigti, jog kirčiuoto skiemens pagrindinio tono kaita tiesiogiai koreliuoja su žodžio padėtimi frazėje, skiemens padėtimi tiriamajame žodyje. Priegaidės pavyzdžių analizės rezultatai taip pat parodė, kad lietuvių kalboje ankstesnio ar tolesnio skiemens kirtis ir priegaidė neturi įtakos tvirtapradžio ar tvirtagalio skiemens pagrindiniam tonui.
5.3.2.1.2. Antrasis etapas: būdingųjų lietuvių kalbos tonų nustatymas Išsiaiškinus, kad tyrime dalyvavusių diktorių kalboje žodžio kirtis ir priegaidės nelemia pagrindinio tono kontūro, pereita prie metodikos, skirtos būdingiesiems tonams nustatyti, kūrimo. Siekiant sukurti šią metodiką, vadovautasi Jun ir Fletcher (2014, p. 518–519) apibendrintomis autosegmentinės-metrinės fonologijos tonų kategorijomis bei ženklais ir pasirinkti lietuvių kalbai tinkamiausi.
Atrinkus analizuosimus įrašus, tonų analizė pradėta nuo moters diktorės įrašų, nes moterų pagrindinio tono dažnis paprastai kinta tolygiau nei vyrų, ir aukštesnis dažnis parankesnis nustatant tono lygius. Perklausius įvairių tipų frazių įrašus ir pamatavus diktorės pagrindinio tono dažnio diapazoną teiginiuose, klausimuose bei šaukiamuosiuose sakiniuose, nustatyti diktorei būdingų tono lygių intervalai. Vėliau, remiantis autosegmentinėje-metrinėje fonologijoje naudojamu ženklų inventoriumi, Praat viršutinėje anotacijų juostoje pažymėti toniniai akcentai bei frazės pakraščio tonai 85 % (340 iš 398) frazių, t. y. įrašuose, parengtuose pagal Pakerio (1982) empirinės medžiagos atrankos principus. Tai leido nustatyti įvairius pagrindinio tono dažnio kaitos dėsningumus, juos apibendrinti ir sukurti gaires, kuriomis derėtų vadovautis žymint tonus. Sukūrus tonų žymėjimo gaires, nuspręsta papildomu eksperimentu patikrinti, ar apibendrinti dėsningumai yra suprantami kitiems specialistams ir metodika tinkama lietuvių kalbos tonams žymėti, o kurias gaires reikėtų koreguoti. Kadangi tonų žymėjimas reikalauja daug laiko, šiam eksperimentui iš 340 frazių pasirinkta 50. Svarbiausi frazių atrankos kriterijai šie: 1) turėjo būti įtraukta bent po vieną frazę iš kiekvienos pozicijos (tiek iš kirčio, tiek iš priegaidžių analizės sakinių); 2) paeiliui einančių frazių tiriamieji žodžiai turėjo būti skirtingi; 3) jei įtraukiamos dvi iš eilės tos pačios pozicijos frazės, viena iš jų kontrolinė, ja siekiama nustatyti, ar sudėtingesnius tonų žymėjimo aspektus ekspertai supras taip pat, kaip ir gairių rengėja. Atrinkus frazes, jos kartu su gairėmis pateiktos trims ekspertams fonetikams (toliau tekste – E1, E2, E3), kurių paprašyta sužymėti frazių pakraščio tonus ir toninius akcentus.
Gavus ekspertų atsakymus ir pradėjus juos lyginti su gairių rengėjos tonų žymomis, iš karto atsisakyta reikšmingais laikyti korektūrinius netikslumus. Tokių netikslumų pasitaikė po 18 % (9 iš 50) E1 ir E3 anotuotų frazių, 30 % (15 iš 50) E2 anotuotų frazių. Antrasis etapas – įvertinti gairių rengėjos ir ekspertų pažymėtų tono lygių skirtumus. Suskaičiavus frazes, kuriose rasta skirtumų, paaiškėjo, kad bent vienas tonas skiriasi dviejų ekspertų žymose 30 % frazių (15 iš 50), visų trijų ekspertų žymose – 14 % frazių (7 iš 50). Nepasitaikė atvejų, kai bent vieno iš ekspertų ir metodikos rengėjos žymos skyrėsi daugiau nei trijuose (iš penkių galimų) tonuose vienoje frazėje. Tik viename eksperto E1 atsakyme skyrėsi trys tonai, visais kitais atvejais ekspertų atsakymai skyrėsi vieno arba dviejų tono ženklų kombinacijomis. Tai reiškia, kad nebuvo tokių frazių, kur ekspertų ir gairių rengėjos tonų anotavimas visiškai skirtųsi.
Išanalizavus ekspertų ir gairių rengėjos žymėjimo skirtumus, paaiškėjo, kad nemažai skirtumų atsirado dėl ne iki galo išgrynintų gairių, galbūt ir nevienodo tonų aukščio ir kaitos suvokimo. Susitikus su ekspertais, paaiškėjo, kad atvejų, dėl kurių reikėtų pakoreguoti pirminį tono žymų sąrašą, nustatyta tik šešiose frazėse, t. y. 12 % visų eksperimento frazių. Toks mažas neatitikimų kiekis rodo, kad parengtos gairės yra suprantamos kitiems specialistams.
Pakoregavus tonų žymų sąrašą, dar kartą atidžiai peržiūrėti ir patikslinti tonai, sužymėti 340 moters įgarsintų frazių. Be to, pažymėti tonai ir likusiose 58 šios diktorės frazėse. Tada nustatyti vyro įrašų tono lygių intervalai ir pažymėti tonai.
Išanalizavus abiejų diktorių įrašuose pažymėtus tonus, išryškėjo keli svarbiausi dėsningumai. Tonų analizė tiek pagal Pakerio (1982) tyrimų empirinės medžiagos atrankos principus, tiek pagal Jun ir Fletcher (2014) tyrimų metodiką parodė, kad pakraščio tonams ir toniniams akcentams įtakos neturi nei žodžio kirtis, nei priegaidės. Skirtumus akivaizdžiai lemia frazės tipas, loginis kirtis ir (ar) individualūs diktorių pasirinkimai. Nustatyta, kad pakraščio tonai dažniausiai yra vieno lygio. Teiginiai paprastai pradedami ir baigiami žemu tonu (%L ir L%), klausimai pradedami žemu (%L) ir baigiami aukštu arba labai aukštu tonu ((^)H%). Sušukimai dažniausiai pradedami labai aukštu (%(^)H) arba žemu (%L) tonu, baigiami – aukštu (H%) arba žemu (L%) tonu.
Toninius akcentus gali sudaryti nuo vieno iki trijų skirtingų lygių tono elementų, bet dažniausi – vienatoniai (L*, H*, ^H*) ir kylantys dvitoniai (L(*)(^)H(*), H(*)^H(*) ) toniniai akcentai. Loginio kirčio neturinčiam žodžiui būdingesni vienatoniai (nekintantys) toniniai akcentai, o jį turinčiuose vyrauja dvitoniai. Neutralia intonacija ištartuose teiginiuose tiriamojo žodžio toniniai akcentai priklauso ir nuo jo pozicijos frazėje: a) jei tiriamasis žodis yra frazės viduryje ar pabaigoje, jis paprastai yra žemo (L*) tono, b) jei pradžioje – jam būdingas su pirmuoju kirčiuotu frazės skiemeniu susijęs kylantis (L*H) arba aukštas (H*) tonas. Toninių akcentų kiekis frazėje priklauso nuo frazės tipo ir loginio kirčio buvimo.
5.3.2.2. Bendrinės lietuvių kalbos tonų žymėjimas
Parengiamųjų darbų analizės išvados leidžia teigti, kad lietuvių kalbai yra aktualūs toniniai akcentai ir vidinės bei intonacinės frazės pakraščio tonai. Bendrinės lietuvių kalbos tonams žymėti pasitelktini šie ženklai:
1) L – žemas tonas, 2) H – aukštas tonas,
3) ^H – gerokai aukštesnis nei įprastas aukštas tonas,
4) LH / L^H / H^H – kylantis tonas,
5) ^HH / ^HL / HL – krintantis tonas, 6) * – toninis akcentas, 7) < – žemesnio lygio kylantis tonas, pvz., <LH*, 8) %T – intonacinės frazės pradžios tonas, pvz., %H, %L, %LH, 9) T% – intonacinės frazės pabaigos tonas, pvz., H%, L%, 10) -T – vidinės frazės pradžios tonas, pvz., -H, -L, -LH, 11) T- – vidinės frazės pabaigos tonas, pvz., H-, L-. Vienodo lygio, arba nekintantys, tonai gali būti trejopi ir jie žymėtini L*, H*, ^H* ties kirčiuotais skiemenimis, jei a) kirčiuoto skiemens viduje tonas nesileidžia iš vieno lygio į kitą (žr. 35 paveikslo a) arba b) tonas nekyla iš vieno lygio į kitą kirčiuotame skiemenyje ir (ar) po jo einančiuose nekirčiuotuose skiemenyse (žr. 35 paveikslo b).
35 paveikslas. Vieno lygio toninių akcentų žymėjimo iliustracijos52
Pakraščio tonai intonacinės (%) ir vidinės (-) frazės pradžioje53 žymėtini %L, %H, %^H ir -L, -H, -^H. Tokie tonai žymimi, jei intonacinė ar vidinė frazė pradedama nekirčiuotu skiemeniu, kurio tonas lygus (žr. 36 paveikslo a, frazės pradžioje žemas tonas). Jei frazė pradedama kirčiuotu skiemeniu, kurio tonas lygus, tada frazės pradžioje pakartojamas kirčiuoto skiemens tonas (žr. 36 paveikslo b). Jei intonacinė ar vidinė frazė pradedama kirčiuotu skiemeniu, kurio tonas kylantis (tiriamojoje medžiagoje krintančio frazės pakraščio tono nepasitaikė), frazės pradžioje pakartojama pirmoji kirčiuoto skiemens tono dalis (žr. 36 paveikslo c).
36 paveikslas. Vieno lygio frazės pradžios tonų žymėjimo iliustracijos
Intonacinės (%) ir vidinės (-) frazės pabaigoje tonai žymėtini L%, H%, ^H ir L-, H-, ^H-. Frazės pabaigos tono lygis gali sutapti su paskutiniu toniniu akcentu ar jo dalimi (žr. 37 paveikslo a) arba skirtis (žr. 37 paveikslo b).
37 paveikslas. Vieno lygio frazės pabaigos tonų žymėjimo iliustracijos
52 Šiame ir 36–42 paveiksluose stačiakampiai žymi skiemenis, pilkas stačiakampis – tono (ne)kitimas kirčiuotame skiemenyje, baltas – nekirčiuotame skiemenyje.
53 Nors pateikiamos tik intonacinės frazės pradžios ir pabaigos tonų iliustracijos, tas pats principas taikytinas ir vidinės frazės pradžios bei pabaigos tono modeliams.
Žymint kylantį toną svarbūs keli dalykai. Visų pirma, toninį akcentą žyminčio ženklo (*) vieta. Jei kylančio tono viršūnė yra kirčiuotame skiemenyje, šis ženklas rašomas prie antrosios tono dalies (žr. 38 paveikslo a). Jei kylančio tono viršūnė yra už kirčiuoto skiemens ribų, ženklas rašomas prie pirmosios tono dalies (žr. 38 paveikslo b). Toninis akcentas gali būti ne tik pirmajame pokirtiniame, bet ir tolesniame nekirčiuotame skiemenyje, tai gali būti ir kito žodžio skiemuo, t. y. bet kuriame skiemenyje iki kito kirčiuoto skiemens (žr. 38 paveikslo c) arba intonacinės ar vidinės frazės pabaigos tono (žr. 38 paveikslo d).
Svarbu paminėti, kad po kylančio tono viršūnės einantis nuolydis laikomas ne to paties toninio akcento dalimi, tai nėra tritonis toninis akcentas, pvz., LH*L (žr. 39 paveikslo a), bet natūralus nuolydis iki kito toninio akcento arba intonacinės ar vidinės frazės pabaigos tono (T% / T-).
Kylantis tonas gali būti žymimas ir frazės pradžioje, jei ji pradedama nekirčiuotu skiemeniu, kuriame tonas pakyla iš vieno lygio į kitą (žr. 39 paveikslo b).
39 paveikslas. Kylančių tonų žymėjimo iliustracijos
Jeigu po toninio akcento einantis žemesnis L arba H negali būti priskiriamas tolesniam tonui, t. y. su kitu kirčiuotu skiemeniu ar frazės riba susijęs vien tik H arba ^H, tuomet L arba H įtraukiamas į šį toną ir pažymimas < (pvz., <L, žr. 40 paveikslą).
40 paveikslas. Kylančio toninio akcento žymėjimo iliustracija: po pirmojo toninio akcento einantis L įtrauktas į antrąjį su ženklu „<“
Krintančiu tonu laikoma tokia tono kaita, kai iki žemesnio lygio nusileidžiama kirčiuoto skiemens viduje (žemesnis lygis gali tęstis ir po jo, bet turi prasidėti kirčiuotame skiemenyje). Žymint krintantį toną, taip pat svarbi toninio akcento ženklo vieta. Toninio akcento ženklas (*) rašomas prie žemesnio lygio tono dviem atvejais:
a) jei iš aukštesnio į žemesnį lygį pereinama kirčiuotame skiemenyje, kuriame prieš tai nėra kilimo, ir po kurio eina kito žodžio kirčiuotas skiemuo (žr. 41 paveikslo a, kito žodžio kirčiuotas skiemuo čia pažymėtas tamsesne spalva), susietas jau su kitu toniniu akcentu, pastarasis gali būti ir to paties žemo lygio;
b) jei iš aukštesnio į žemesnį lygį pereinama paskutiniame kirčiuotame skiemenyje (žr. 41 paveikslo b), žemesniam lygiui toje pačioje intonacinėje ar vidinėje frazėje nėra kur tęstis.
Toninio akcento ženklas žymimas prie aukštesnio lygio tono, jei kirčiuotas skiemuo yra ne paskutinis skiemuo frazėje ir po jo eina to paties arba kito žodžio nekirčiuotas skiemuo – abiem atvejais žemesniam lygiui yra kur tęstis (žr. 41 paveikslo c).
Kylančio ir krintančio tono kombinacijos gali sudaryti tritonius toninius akcentus. Jei kirčiuotame skiemenyje tonas iš aukštesnio lygio nusileidžia į žemesnį ir vėl pakyla iki aukštesnio (žr. 42 paveikslo a), žymėtinas krintantis-kylantis toninis akcentas ir jo ženklas rašomas prie žemesnio tono, nes tono leidimasis pasibaigia tame pačiame skiemenyje.
Jei kirčiuotame skiemenyje tonas iš žemesnio lygio pakyla į aukštesnį ir vėl nusileidžia, o po kirčiuoto skiemens eina kylančio tono nekirčiuotas skiemuo (žr. 42 paveikslo b), žymėtinas kylantis-krintantis toninis akcentas, jo ženklas rašomas prie aukštesnio tono, nes toninis akcentas yra kirčiuoto skiemens ribose.
Parengtos ir pakoreguotos intonacijos anotavimo gairės dar kartą patikrintos. Patikros medžiagą sudarė keturių profesionalių diktorių vyrų skaitomas fragmentas iš de Saint-Exupéry „Mažojo princo“ (visą tekstą žr. 4.2 poskyryje, jo transkripciją žr. 5.2 poskyryje). Trys ekspertės fonetikės savarankiškai anotavo įrašus. Diktorių įrašų anotacijų duomenys pateikiami 4 priede54. Išanalizavus įrašuose pažymėtus tonus, pirmiausiai pataisyti nežymūs korektūros netikslumai, pvz., neteisingai pažymėti % ar - ženklai ir panašūs atvejai. A įraše iš viso pažymėti 753 tonai (po 251 kiekvienos ekspertės), B įraše – 903 tonai (po 301 kiekvienos ekspertės), C įraše – 909 tonai (po 303 kiekvienos ekspertės), o D įraše – 861 tonas (po 287 kiekvienos ekspertės)55.
Suskaičiavus nesutampančias tonų žymas, paaiškėjo, kad kiekviename įraše jų buvo nuo vieno iki dviejų procentų: A ir C diktorių – 2 %, B ir D – 1 %. Atidžiai perklausius įrašus ir peržiūrėjus nesutampančias žymas, paaiškėjo, kad jas lėmė šiek tiek skirtingas tono lygio ir pokyčio suvokimas. Mažas skirtumų kiekis skaičius leidžia teigti, kad anksčiau su kitais duomenimis išbandytos anotavimo gairės tinkamos ne tik specialiai sukurtų pavienių frazių, bet ir rišlios skaitomos kalbos tonams žymėti.
Nors, kaip jau minėta, lietuvių kalbos vidinių frazių ribas dar reikėtų išsamiai tirti, tonų anotavimo patikra rodo kelis dėsningumus. Visų pirma, trumpesnes intonacines frazes, susidedančias iš vienos ar dviejų vidinių frazių, kaip ir galima tikėtis, diktoriai ištarė panašiau nei ilgesnes intonacines frazes. Trumpesnėse intonacinėse frazėse vyrauja žemi ir kylantys tonai: pradžios ir pabaigos tonai dažniausiai žemi vienatoniai, o pirmasis toninis akcentas dažnai kylantis. Ilgesnėse intonacinėse frazėse tonų įvairovė
54 Duomenų analizės apraše diktoriai žymimi raidėmis A, B, C ir D. Ketvirtojo priedo lentelėje pateikiamos trijų eksperčių – E1, E2 ir E3 – tonų žymos, suskirstytos į 19 intonacinių frazių, kurios nustatytos kiekvieno diktoriaus įraše.
55 Įrašuose tonų kiekis skiriasi, nes diktoriai nevienodai intonavo ir šliejo žodžius (kai kurie vienskiemeniai žodžiai vienų ištarti kaip klitikai, kitų – kaip prozodiškai savarankiški žodžiai).
gerokai didesnė, vis dėlto tam tikrų polinkių taip pat galima įžvelgti: kylantis toninis akcentas dažnai susijęs su pirmuoju vidinių frazių kirčiuotu skiemeniu.
5.3.2.4. Būdingieji lietuvių kalbos tonai
Įsitikinus lietuvių kalbos intonacijos anotavimo gairių efektyvumu, galima apibendrinti ir aptarti būdinguosius intonacinių ir vidinių frazių pakraščio tonus bei toninius akcentus.
Minėtoje ištraukoje iš „Mažojo princo“ trys ekspertės iš viso pažymėjo 228 intonacines ir 684 vidines frazes56, tiek pat ir jų pradžios bei pabaigos tonų. Tiriamojoje medžiagoje intonacinės frazės dažniausiai pradedamos ir baigiamos žemu tonu (%L ir L%). Intonacinių frazių pradžioje jie sudaro 91 %, pabaigoje – 95 % (žr. 60 lentelę), tipiški pavyzdžiai pateikti 43 ir 44 paveiksluose.
60 lentelė. Intonacinių ir vidinių frazių pradžios ir pabaigos tonų pasiskirstymas (%)
43 paveikslas. Žemo %L tono pavyzdys intonacinės frazės pradžioje (diktoriaus A įrašas)
44 paveikslas. Žemo L% tono pavyzdys intonacinės frazės pabaigoje (diktoriaus B įrašas)
Kylančiu (%LH) ar aukštu (%H) tonu intonacinės frazės pradedamos retai (atitinkamai 6 % ir 3 %). Tipiškus šių tonų pavyzdžius žr. 45 ir 46 paveiksluose, tai priešinamaisiais jungtukais pradedamos frazės. Aukštas intonacinės frazės pradžios tonas (%H) pažymėtas tik A ir D diktorių įrašuose. Vadinasi, tai individuali šių diktorių strategija pabrėžti priešinimą frazės pradžioje. Kylantis tonas 46 paveiksle pateiktame pavyzdyje
žymimas frazės pradžioje, nes ji pradedama nekirčiuotu skiemeniu, kuriame tonas pakyla iš vieno lygio į kitą (plg. 39 paveikslo b dalį 5.3.2.2 poskyryje). Su pirmuoju kirčiuotu skiemeniu šioje frazėje siejamas jau kitas tonas – H*.
45 paveikslas. Aukšto %H tono pavyzdys intonacinės frazės pradžioje (diktoriaus D įrašas)
46 paveikslas. Kylančio %LH tono pavyzdys intonacinės frazės pradžioje (diktoriaus D įrašas)
Intonacinių frazių pabaigoje kylančio tono nepasitaikė, aukštu tonu (H%) baigiama tik 5 % frazių. Išanalizavus įrašus ir anotacijas, paaiškėjo, kad H% tonu visada baigiama ta pati intonacinė frazė (mažasis princas pasižiūrėjo į jas [mɐˈʒɐsʲɪs ¹ˈpʲrʲɪnʦɐs | pɐsʲɪʒʲu ː¹ˈrʲeːjo ː iː‿ˈjɛs], pavyzdį žr. 47 paveiksle). Tokį diktorių intonavimą greičiausiai lėmė šios frazės semantinis krūvis ir siekis pabrėžti paskutinį žodį.
47 paveikslas. Aukšto H% tono pavyzdys intonacinės frazės pabaigoje (diktoriaus C įrašas)
Vidinių frazių pakraščio tonai yra šiek tiek įvairesni nei intonacinių. Vidinės frazės, kaip ir intonacinės, dažniausiai pradedamos ir baigiamos žemais tonais: %L – 88 %, L% – 83 %. Tiek vidinių frazių pradžioje, tiek pabaigoje antrasis pagal dažnumą yra aukštas -H ir H- tonas (atitinkamai 7 ir 16 %). Tiriamojoje medžiagoje vidinės frazės pradedamos ir kylančiu -LH tonu (5 %). Vidinių frazių pabaigoje kylančio tono nepažymėta. Ir pradžioje, ir pabaigoje gali būti labai aukštų -^H ir ^H- tonų (abiejų po 1 %), kurių visai nepasitaikė intonacinėse frazėse. Visi aukšti tonai pažymėti tik C diktoriaus frazėse, matyt, tai individuali diktoriaus ypatybė.
Ekspertės iš viso pažymėjo 1602 toninius akcentus – intonacinių ir vidinių frazių viduje esančius tonus, susijusius su kirčiuotais skiemenimis. Iš viso pažymėta 16 skirtingų toninių akcentų (žr. 61 lentelę). Visus juos galima suskirstyti į tris grupes: nekintantys (L*, H*, ^H*, visi kartu sudaro 58 %), kylantys (LH*, L*H, L*^H, L^H*, H*^H, H^H*, sudaro 35 %) ir krintantys (HL*, H*L, ^HH*, ^H*H, ^HL*, ^H*L, sudaro 7 %). Krintantys toniniai akcentai skiriasi centrinės dalies vieta (kirčiuotame skiemenyje ar už jo ribų) ir vienos iš tono dalių aukščiu (aukštas H ar labai aukštas ^H). Toninių akcentų pasiskirstymo proporcijos (nekintantys : kylantys : krintantys = 8 : 5 : 1) akivaizdžiai rodo, kad lietuvių kalbai būdingiausi nekintantys ir kylantys toniniai akcentai.
61 lentelė. Toninių akcentų pasiskirstymas
Tiriamojoje medžiagoje dažniausias yra žemas L* toninis akcentas (41 %, tipišką pavyzdį žr. 48 paveiksle), antrasis pagal dažnumą – kylantis LH* toninis akcentas (22 %, pavyzdį žr. 49 paveiksle). Pastarojo toninio akcento viršūnė yra kirčiuoto skiemens ribose, todėl jos ženklas (*) rašomas prie antrosios tono dalies (plg. 38 paveikslo a dalį 5.3.2.2 poskyryje). Trečiasis pagal dažnumą – aukštas H* toninis akcentas (16 %, pavyzdį žr. 50 paveiksle). Visi trys aptarti toniniai akcentai dengia tris ketvirtadalius analizuojamos medžiagos, todėl galima tikėtis, kad jie apskritai yra būdingiausi lietuvių kalbai.
48 paveikslas. Žemo L* toninio akcento pavyzdys (diktoriaus C įrašas)
49 paveikslas. Kylančio LH* toninio akcento pavyzdys (diktoriaus C įrašas)
50 paveikslas. Aukšto H* toninio akcento pavyzdys (diktoriaus D įrašas)
Dar vienas nekintantis toninis akcentas – labai aukštas ^H* – tiriamojoje medžiagoje retas (1 %, pavyzdį žr. 51 paveiksle). Ženklas ^ rodo, kad tai gerokai aukštesnis nei įprastas kalbėtojo aukštas tonas (plg. 36 ir 37 paveikslų b dalis bei 38 paveikslo d dalį 5.3.2.2 poskyryje).
51 paveikslas. Labai aukšto ^H* toninio akcento pavyzdys (diktoriaus C įrašas)
Iš kylančio toninių akcentų dažniausias LH* (22 %), nors kai kurie kiti kylantys toniniai akcentai – L*H, L^H*, H^H* – taip pat nėra pavieniai, jie kartu sudaro 13 % (tipiškus pavyzdžius žr. 52–57 paveiksluose). Vadinasi, visi kylantys toniniai akcentai būdingi kiek daugiau nei trečdaliui tiriamosios medžiagos pavyzdžių.
LH*, L^H* ir H^H* toninių akcentų viršūnė yra kirčiuotame skiemenyje, todėl jos ženklas (*) rašomas prie antrosios tono dalies (plg. 38 paveikslo a dalį 5.3.2.2 poskyryje), o L*H toninio akcento pagrindinė dalis yra už kirčiuoto skiemens, ženklas rašomas prie pirmosios dalies (plg. 38 paveikslo b, c, d dalis 5.3.2.2 poskyryje).
L*H gali būti pirmasis, vidurinis arba paskutinis frazės toninis akcentas. Jis būdingiausias D diktoriui (40 atvejų), kiek mažiau A (25 atvejai) ir C (20 atvejų) diktoriams, rečiausiai pažymėtas B diktoriaus įraše (11 atvejų).
L^H* toninis akcentas būdingiausias C diktoriui (39 atvejai), jo įraše pažymėtas tiek frazės pradžioje, tiek viduryje, tiek pabaigoje. Kitų diktorių įrašuose minėtas toninis akcentas retesnis ir pozicijų įvairovė mažesnė: A diktoriaus įraše 16 atvejų, pažymėtas frazės pradžioje ir pabaigoje, B ir D diktorių įrašuose – atitinkamai 3 ir 11 atvejų, pažymėtas tik frazės pradžioje.
H^H* toninis akcentas, kaip ir L*H, gali būti visose frazės pozicijose. Jis būdingiausias A diktoriui (24 atvejai), retesnis kitų diktorių įrašuose: D – 13 atvejų, C – 9 atvejai, B – 6 atvejai.
Kiti kylančio tono akcentai – <LH*, L*^H, H*^H – tiriamojoje medžiagoje labai reti, kartu sudaro pusę procento. Prie <LH* toninio akcento rašomas < ženklas, nes po ankstesnio tono viršūnės einantis L nėra susijęs su kirčiuotu skiemeniu, taigi L įtraukiamas į šį toną (plg. 40 paveikslą 5.3.2.2 poskyryje). L*^H ir H*^H toninių akcentų pagrindinė dalis yra už kirčiuoto skiemens ribų, todėl toninio akcento ženklas (*) rašomas prie pirmosios
tono dalies (plg. 38 paveikslo b, c, d dalis 5.3.2.2 poskyryje). <LH* pažymėtas vienoje A diktoriaus frazėje, H*^H – dviejose to paties diktoriaus frazėse, taigi minėti toniniai akcentai būdingi tik šiam diktoriui. L*^H pažymėtas dviejose frazėse (C ir D diktorių), bet abiem atvejais pažymėjo tik viena ekspertė. Tai, kad šie toniniai akcentai labai reti ir galbūt nulemti subjektyvaus tono aukščio vertinimo, leidžia svarstyti, ar nederėtų jų atsisakyti.
52 paveikslas. Kylančio <LH* toninio akcento pavyzdys (diktoriaus A įrašas)
53 paveikslas. Kylančio L*H toninio akcento pavyzdys (diktoriaus C įrašas)
54 paveikslas. Kylančio L^H* toninio akcento pavyzdys (diktoriaus A įrašas)
55 paveikslas. Kylančio L*^H toninio akcento pavyzdys (diktoriaus C įrašas)
56 paveikslas. Kylančio H^H* toninio akcento pavyzdys (diktoriaus B įrašas)
57 paveikslas. Kylančio H*^H toninio akcento pavyzdys (diktoriaus A įrašas)
Krintantys toniniai akcentai gerokai retesni nei nekintantys ar kylantys, visi kartu nesudaro dešimtadalio toninių akcentų.
Jei iš aukštesnio lygio į žemesnį pereinama kirčiuotame skiemenyje, kurio pradžioje tonas nekyla ir po kurio eina kito žodžio kirčiuotas skiemuo arba pakraščio tonas,
toninio akcento ženklas rašomas prie antrosios dalies (plg. 41 paveikslo a ir b dalis 5.3.2.2 poskyryje). Tokie yra HL*, ^HL* ir ^HH* toniniai akcentai.
Jei kirčiuotas skiemuo yra ne paskutinis skiemuo frazėje ir po jo eina to paties arba kito žodžio nekirčiuotas skiemuo, toninio akcento ženklas rašomas prie pirmosios dalies, (plg. 41 paveikslo c dalį 5.3.2.2 poskyryje). Tai H*L, ^H*L, ^H*H toniniai akcentai. Dažniausi krintantys toniniai akcentai yra H*L (3 %), HL* (2 %) ir ^H*H (1 %). Tipiški jų pavyzdžiai pateikti 58–63 paveiksluose. H*L ir HL* toniniai akcentai pažymėti frazių pabaigoje arba viduryje. H*L būdingiausias B diktoriui, kurio įraše visos ekspertės pažymėjo šį toną šešis kartus penkiose frazėse. Kitų diktorių įrašuose šio toninio akcento pavyzdžių nedaug. Daugiausiai HL* pažymėta A ir D diktorių įrašuose (10 ir 9 atvejai), B ir C diktorių įrašuose jis retesnis (po 5 atvejus).
Kiti trys krintantys toniniai akcentai – ^HL*, ^H*L, ^HH* – labai reti, nesudaro nė pusės procento. Tik ^H*L vienoje B diktoriaus frazėje pažymėtas visų eksperčių, taigi jį galima laikyti individualia diktoriaus ypatybe. Visi kiti šių krintančių toninių akcentų atvejai pažymėti kurio nors diktoriaus įrašuose tik vienos ekspertės, tokį žymėjimą greičiausiai lėmė ekspertės suvokiamas ^H lygis. Taigi minėtų trijų krintančių toninių akcentų, kaip ir kylančių <LH*, L*^H, H*^H, poreikis svarstytinas ir, atlikus daugiau tyrimų, galbūt jų derėtų atsisakyti.
58 paveikslas. Krintančio HL* toninio akcento pavyzdys (diktoriaus C įrašas)
59 paveikslas. Krintančio H*L toninio akcento pavyzdys (diktoriaus B įrašas)
60 paveikslas. Krintančio ^HL* toninio akcento pavyzdys (diktoriaus D įrašas)
61 paveikslas. Krintančio ^H*L toninio akcento pavyzdys (diktoriaus B įrašas)
62 paveikslas. Krintančio ^HH* toninio akcento pavyzdys (diktoriaus C įrašas)
63 paveikslas. Krintančio ^H*H toninio akcento pavyzdys (diktoriaus C įrašas)
Apibendrinant bendrinės lietuvių kalbos tonų analizę galima teigti, kad rišlioje skaitomoje kalboje dažniausi tiek intonacinių, tiek vidinių frazių pradžios ir pabaigos tonai yra lygūs – %L, L%, -L ir L-. Taigi jie laikytini būdingaisiais lietuvių kalbos frazių pakraščio tonais. Tiriamojoje medžiagoje pažymėta 16 skirtingų toninių akcentų, bet būdingiausiais lietuvių kalbai laikytini nekintantys L*, H* ir kylantys tono akcentai LH*, L*H.
Kitų pakraščio tonų ir toninių akcentų vartojimas nulemtas diktoriaus pasirinktos intonavimo strategijos, galbūt ir tam tikrų semantinių bei gramatinių veiksnių. Tačiau šios prielaidos ateityje turėtų būti kruopčiai tikrinamos su gausesne ir įvairesne medžiaga. Ypač atkreiptinas dėmesys į labai aukštus tonus, reikia įvertinti, ar jie yra funkciškai pagrįsti.
5.3.3. Skiemenų žymumas
Ankstesniame poskyryje pristatytos lietuvių kalbos intonacijos anotavimo gairės ir jų patikra su realia garsine medžiaga yra tik pradinis anotavimo sistemos kūrimo etapas, nes autosegmentinė-metrinė fonologija ir ToBI anotavimas grindžiami ne garsinio signalo akustiniais duomenimis, o percepcija. Vadinasi, iš principo turi būti žymimas ne kiekvienas kirčiuotas skiemuo, o tik tie, kurie intonaciškai reikšmingi. Tačiau reikšmingumui nustatyti reikia atlikti daug eksperimentų. Todėl, siekiant bent artėti prie suvokimu pagrįsto anotavimo sistemos, nuspręsta bandyti analizuoti ir fiksuoti klausa suvokiamą skiemenų reikšmingumą (žymumą). Tam labai paranki DIMA (vok. Deutsche
Intonation, Modellierung und Annotation) metodika ( Kügler ir kt. 2015). Jos esmė gana paprasta: skaitmenimis nuo 1 iki 3 žymimas kirčiuotų skiemenų intonacinio reikšmingumo lygis. DIMA pasirinkimą lietuvių kalbos intonacijai anotuoti lėmė ir tai, kad skiemenų intonacinio reikšmingumo žymėjimas tinkamas įvairioms ToBI stiliaus sistemoms. DIMA kūrėjai siekė sukurti tokią metodiką, kuri apimtų įvairias autosegmentinės-metrinės fonologijos principais parengtas intonacijos anotavimo sistemas. Čia kartu su fonologinėmis žymomis pateikiama ir aktuali fonetinė informacija. Lietuvių kalbos tonų žymėjimą, paremtą ToBI stiliaus principais, DIMA nuosekliai papildo ir pačią lietuvių kalbos intonacijos anotavimo sistemą iš fonetinės priartina prie fonologinės. Dar vienas DIMA privalumas – ši sistema sukurta taip, kad pasitelkiami žymėjimo principai būtų lengvai suprantami bei išmokstami, taip siekiant plėsti ir sistemos panaudojimo galimybes.
DIMA sistemoje trys intonacinio žymumo lygiai skirstomi, remiantis tokiais principais (parengta pagal Kügler ir kt. 2015):
Pirmasis lygis (1) – silpnas žymumas, kurį dažniausiai lemia metrinė struktūra ar tono kaita, pasitaikanti, pvz., po stipraus (antrojo) arba ypač stipraus (trečiojo) žymumo vienetų. Jis būdingas vienskiemeniams kirčiuotiems žodžiams (klitikams, kaip ir kitiems nekirčiuotiems skiemenims, nepriskiriamas žymumo lygis).
Antrasis lygis (2) – stiprus žymumas, priskiriamas skiemenims, kurie yra toninių akcentų realizavimo vienetai arba su kuriais yra susijęs frazės kirtis, rečiau loginis kirtis. Jeigu vienetas siejamas su frazės kirčiu, jis yra frazės pabaigoje. Jeigu antrojo lygio žymumas siejamas su toniniu akcentu ar loginiu kirčiu, jo pozicija frazėje priklauso nuo to, kaip diktorius pasirinko ištarti frazę.
Trečiasis lygis (3) – ypač stiprus žymumas, priskiriamas labai pabrėžtiems vienetams. Paprastai tai loginį kirtį su papildomais paralingvistiniais aspektais (emociškai žymėti, ryški priešprieša ir pan.) turintys žodžiai. Jie gali būti bet kurioje frazės pozicijoje.
Kiekvienoje vidinėje frazėje turėtų būti bent vienas antrojo ar trečiojo lygio intonacinio žymumo vienetas. Jeigu žodžio kirtį gaunantis skiemuo neturi frazės ar loginio kirčio, jam priskiriamas pirmasis žymumo lygis. Intonacinio žymumo lygiai, ypač trečiasis, skirtingai nei ToBI, nėra susiję tik su pagrindinio tono kaita, čia svarbios ir kitos klausa girdimos ypatybės (stiprumas, trukmės pokyčiai ir kt.).
Pasitelkusios DIMA žymumo lygius, dvi fonetikės Praat programos tekstinio tinklelio juostoje anotavo anksčiau šiame skyriuje nagrinėtus „Mažojo princo“ įrašus, kuriuose jau pažymėti tonai. Iš ankstesnių kiekvieno diktoriaus anotacijų, parengtų trijų eksperčių, atrinktos to, kuriose buvo mažiausiai diskutuotinų žymų. Atrinktų 19 vidinių frazių anotacijų variantai pateikti lentelėje 5 priede. Fonetikės žymumo kategorijas anotavo kartu klausydamos tą patį įrašą ir nutardamos, kuriam intonacinio žymumo lygiui priskirtinas žodis. Minėtame priede pateiktos ne tik skirtingų diktorių įrašų žymumo anotacijos, bet ir kiekvienos intonacinės frazės vienetų žymumo lygiai (jie įrašyti trečiojoje eilutėje).
Kiekvieno diktoriaus kirčiuotų skiemenų kiekis šiek tiek skiriasi, tai priklausė nuo vienskiemenių žodžių prozodinio (ne)savarankiškumo, atitinkamai skiriasi ir žymumo lygiu pažymėtų vienetų kiekis: A ir B diktorių įrašuose pažymėti 144 vienetai, C diktoriaus – 139, D diktoriaus – 134.
Visų diktorių įrašuose daugiausiai yra antrojo lygio vienetų (žr. 62 lentelę), jie sudaro du trečdalius (61 %) pažymėtų žodžių. Pirmojo ir trečiojo lygio intonacinio žymumo vienetai retesni (atitinkamai 25 % ir 14 %), jų kiekis įvairuoja ir tai priklauso nuo konkretaus diktoriaus. A ir B diktorių įrašuose trečiojo lygio žymumo vienetai retesni nei pirmojo, C ir D diktorių įrašuose, atvirkščiai, pirmojo lygio vienetai retesni už trečiojo lygio. Tai rodo, kad pastarieji diktoriai įgarsino emocionaliau, labiau ir daugiau pabrėždami kai kuriuos žodžius. Tokie rezultatai nenustebino, nes juos preliminariai buvo galima numatyti analizuojant loginį kirtį (žr. 3 skyrių): C ir D diktorių pabrėžtų ir nepabrėžtų žodžių pagrindinio tono ir intensyvumo diapazonų santykiai apie pusantro karto didesni už A ir B diktorių (žr. 27 lentelę).
62 lentelė. Žymumo lygių pasiskirstymas (%)
A diktorius nelinkęs pabrėžti svarbesnių žodžių, jo įraše sunku rasti tokių išskirtinio pabrėžimo pavyzdžių, bet tai nereiškia, kad jo įgarsinimas monotoniškas (pavyzdį žr. 64 paveiksle). B diktoriaus įraše labai pabrėžtų žodžių yra beveik dešimtadalis (pavyzdį žr. 65 paveiksle). Šiuo požiūriu jo įrašas užima tarpinę padėtį tarp A ir linkusių teatrališkiau įgarsinti C bei D diktorių, pabrėžusių apie penktadalį žodžių (jų pavyzdžius žr. 66 ir 67 paveiksluose).
64 paveikslas. Diktoriaus A įrašo fragmento žymumo lygių anotavimo pavyzdys
65 paveikslas. Diktoriaus B įrašo fragmento žymumo lygių anotavimo pavyzdys
66 paveikslas. Diktoriaus C įrašo fragmento žymumo lygių anotavimo pavyzdys
67 paveikslas. Diktoriaus D įrašo fragmento žymumo lygių anotavimo pavyzdys
Žymumo lygių anotavimas nėra savitikslis, jis pasirinktas tam, kad, kaip jau minėta, būtų galima nuo fonetinio tonų žymėjimo artėti prie fonologinio. Todėl aktualu išanalizuoti toninių akcentų ir žymumo lygių pasiskirstymą bei jų sąsajas. Keturių diktorių įrašuose iš viso pažymėtas 561 žymumo vienetas. Tačiau pasitaikė diskusinių atvejų,
kai tonus anotavusios ekspertės leksemas laikė klitikais, o žymumo lygius anotavusios ekspertės – kirčiuotais skiemenimis. Tokiems skiemenims (jų buvo 29) priskirtas žymumo lygis, nors nepažymėtas toninis akcentas. Taip pat pasitaikė du pavyzdžiai, kai tonus anotavusios ekspertės vienskiemenius žodžius laikė kirčiuotais, o žymumo lygius anotavusios – nekirčiuotais, jiems nepriskirtas žymumo lygis. Minėti pavyzdžiai į toninių akcentų ir žymumo lygių pasiskirstymo analizę neįtraukti, todėl iš viso analizuojami 532 vienetų.
Pirmuoju ir antruoju lygiu pažymėtiems skiemenims būdingi dažniausi toniniai akcentai (plg. 61 lentelę). Dažniausi pirmojo lygio toniniai akcentai L*, LH*, H* sudaro 90 %, antrojo lygio – 83 % visų to lygio pavyzdžių. Didžiausias skirtumas yra tarp L* ir LH* toninių akcentų pasiskirstymo aptariamuose lygiuose: pirmajame lygyje L* yra 67 %, antrajame – 41 %, pirmajame lygyje LH* – 11 %, antrajame – 25 %. Skirtumai leidžia daryti išvadą, kad pirmojo lygio pavyzdžiuose vyrauja žemas tonas (L*), o antrojo lygio pavyzdžiuose pasiskirstymas tolygesnis (pavartojimo santykiai H* : LH* : L* = 1 : 1,4 : 2,4). Kiti pirmojo ir antrojo lygio grupėse pasitaikantys toniniai akcentai nedažni (sudaro nuo 1 iki 5 %).
Didžiausia įvairove ir pavyzdžių išsibarstymu pasižymi trečiojo lygio toniniai akcentai. Šioje grupėje, skirtingai nuo pirmojo ir antrojo lygio, žemas toninis akcentas L* retas (5 %). Tarp trečiojo lygio vienetų dažniausi yra LH*, H* ir L^H* toniniai akcentai, kurie kartu sudaro apie pusę (47 %) šios grupės pavyzdžių. Nereti ir dar du kylantys L*H ir H^H* (abu po 10 %) bei krintantis H*L (7 %) toninis akcentas.
63 lentelė. Žymumo lygių ir toninių akcentų pasiskirstymas (%)57
57 Lentelėje toniniai akcentai išdėstyti nuo dažniausio (viršuje) iki rečiausio (apačioje) (plg. 61 lentelę). Konkretaus žymumo lygio trijų dažniausių toninių akcentų duomenys paryškinti.
Vertinant iš toninių akcentų perspektyvos, matyti, kad daugelis jų yra antrojo lygio (žr. 64 lentelę). Dažnesni toniniai akcentai LH* ir H* sudaro beveik po septynis dešimtadalius anotuotų pavyzdžių, L* ir L*H – beveik po šešis dešimtadalius. Žemam toniniam akcentui (L*) nebūdingas trečiasis lygis. Labai aukštas (^H*) ir toniniai akcentai su labai aukšta sudėtine dalimi dažniau patenka į trečiojo lygio grupę. Vadinasi, jie ryškiau pabrėžiami nei tik aukštas ar aukštą dalį turintis toninis akcentas.
64 lentelė. Toninių akcentų ir žymumo lygių pasiskirstymas (%)
Toninių akcentų dažnumas ir jų santykis su žymumo lygiu rodo, kad pavieniai toniniai akcentai yra susiję su antruoju bei trečiuoju lygiu ir ateityje juos reikėtų atidžiai peržiūrėti. Žinoma, šių duomenų kol kas per mažai, kad būtų galima daryti apibendrinamąsias išvadas dėl tonų įvairovės, jų pasiskirstymo, intonacinio žymumo lygių ir toninių akcentų sąsajos lietuvių kalboje.
5.3.4. Pertrauktys ir jų žymėjimas
ToBI anotavimo sistemą sudaro ne tik tonų, bet ir pertraukčių identifikavimas ir žymėjimas. Pauzės ir pertrauktys nėra tapatūs reiškiniai. Pauzė – akustinės tylos momentas, ji, kaip ne kartą šioje knygoje minėta, gali būti semantiškai ir gramatiškai pagrįsta (žymi frazių ribas, atsiranda prieš loginį kirtį ir pan.) arba nepagrįsta (atsiradusi orui įkvėpti ar dėl kitų paralingvistinių priežasčių ar trikdžių). ToBI intonacijos anotavimo sistemoje pertrauktis yra sandūra tarp dviejų prozodinių vienetų: a) intonacinių ir b) vidinių frazių, c) fonologinių žodžių, d) klitiko ir savarankiško žodžio. Ši sandūra
fonologiškai reikšminga, susijusi su minėtų vienetų atpažįstamumu, ir realizuojama fonetiškai (pagrindinio tono ir (ar) kaita, trukmės ir kt. pokyčiai). Kaip rodo tiriamoji medžiaga, a–c atvejais svarbiausi rodikliai yra prozodiniai (pagrindinio tono kaita, žodžio bei frazės kirtis ir kt.), o fonetiniai požymiai (įvairaus pobūdžio garsų derinimas: asimiliacija, akomodacija ir kt.) yra pagalbiniai. Pertraukties tarp klitiko ir savarankiško žodžio atveju svarbiausia yra leksemas vienijantis žodžio kirtis (prozodija) ir fonetiniai reiškiniai – garsų derinimas šlijimo sandūroje. Pertrauktys ToBI sistemoje žymimos skaitmenimis nuo 1 iki 4: 1 žymi pertrauktį tarp klitiko ir prozodinio žodžio, 2 – tarp prozodinių žodžių, 3 – tarp vidinių frazių, 4 – tarp intonacinių frazių.
Šiam tyrimui naudojamas garsynas yra universalus, pradinė jo paskirtis – mokomoji šnekos technologijų įrankiams kurti skirta įrašų bazė, jį rengiant orientuotasi į fonetinius, ne tik į fonologinius aspektus. Todėl dėmesys sutelktas į tuos požymius, kurie aktualūs automatiniam garso ir teksto sinchronizavimui bei šnekos įrankių kūrimui. Sinchronizavimui rengiamose vadinamosios tekstinėse anotacijose yra pažymimos intonacinių (//) ir vidinių (/) frazių ribos, šlijimas ( ), pvz., fragmentas iš parengtos tekstinės anotacijos (skaitmenys žymi kirčio ženklus): „O_visi4 keliai3 / ve3da pas_žmo9nes //“. 68 paveiksle minėtas fragmentas jau sinchronizuotas, kur galima matyti pauzes abipus frazės (<sil>). Jei vidinės frazės viduje pasitaiko pauzių, jos tekstinėse anotacijose pažymimos <sil> (potencialios vidinės frazės riba) arba <p> (nemotyvuota pauzė), tačiau greta frazių riboženklių pauzės nerašomos. Vadinasi, tekstinėse anotacijose // ir / žymi ne pauzes, o frazių ribas, kurias gali signalizuoti pauzės, pagrindinio tono ir (ar) intensyvumo kaita, kai kurie kokybiniai balso pokyčiai, koartikuliacija ir kt. Pauzės tarp frazių nustatomos sinchronizuojant garso signalą ir tekstinę perrašą. Pauzių trukmė labai įvairuoja ir gana dažnai priklauso nuo kalbėjimo ar skaitymo tempo. Šio projekto empirinė medžiaga rodo, kad trumpesnės nei 50 ms pauzės iš klausos jau nebeatpažįstamos kaip pauzės, nors garso signale jos ir matomos. Jei tokios trukmės pauzės yra frazių sandūroje, jos visada yra tik papildomas frazės riboženklis.
68 paveikslas. Anotuoto garsyno fragmentas
Pauzių ir pertraukčių sąsajos analizei naudota 23 val. skaitomos kalbos garsyno dalis, kurioje yra 48 tūkst. vidinių ir 15 tūkst. intonacinių frazių, iš jų 740 yra fragmento pabaigoje. Pastarųjų trukmės matavimas neprasmingas. Duomenys rodo, kad pauzė gana svarbus frazių ribų rodiklis: 65 % vidinių ir 94 % intonacinių frazių atskiriamos pauze. Tačiau analizuotoje medžiagoje rastos 6783 pauzės (11 % visų pauzių), pasitaikiusios frazių viduje, jos frazavimo požiūriu nemotyvuotos, bet kai kurios iš jų labai svarbios, nes yra susijusios su loginiu kirčiu. Spontaninės kalbos ir interviu įrašai neįtraukti į tyrimą, nes, kaip parodė jų peržiūra, šiuose įrašuose labai daug nemotyvuotų pauzių.
Tekstinėse anotacijose ar sinchronizuotame garsyne nėra ToBI pertraukčių ženklų. Tačiau yra visa informacija tam, kad jie galėtų būti nurodyti (žr. 65 lentelę). Šio tyrimo metu dar kartą perklausytas garsynas ir patikslintos frazių ribų bei šlijimo žymos.
65 lentelė. Garsyno žymų ir ToBI pertraukčių atitikmenų sąsaja
Garsyno žymos ToBI atitikmuo
// 4
/ 3
Trumpas aprašas
Intonacinių frazių riba. Gali būti reiškiama: a) pauze (akustiškai tai dažnai, bet ne visada ilgiausia pauzė), b) pagrindinio tono ir (ar) intensyvumo kaita, c) pauzės ir pagrindinio tono bei (ar) intensyvumo kaita.
Vidinių frazių riba. Gali būti reiškiama: a) pagrindinio tono ir (ar) intensyvumo kaita, b) pauzės ir pagrindinio tono bei (ar) intensyvumo kaita.
nežymima 2
1
Riba tarp prozodiškai savarankiškų žodžių. Svarbiausias rodiklis yra žodžio kirtis (prozodinis centras). Papildomi: a) gretimų žodžių garsų nederinimas arba fakultatyvus derinimas, b) pauzė (labai retai ir labai trumpa).
Klitiko ir savarankiško žodžio jungtis. Šias leksemas sieja bendras žodžio kirtis. Fonetiniai procesai tarp jų yra tokie patys, kaip ir prozodiškai savarankiško žodžio viduje.
Remiantis ToBI metodika, minėtą fragmentą O_visi4 keliai3 / ve3da pas_žmo9nes // galima būtų anotuoti taip, kaip pateikta 69 ir 70 paveiksluose: [[oː‿ʋʲɪˈsʲɪ kʲɛ²ˈlʲɛɪˑ]VF [²ˈʋʲæːdɐ pɐ‿¹ˈʒmoːnʲɛs]VF]IF (čia IF – intonacinė frazė, VF – vidinė frazė).
69 paveikslas. ToBI pertraukčių pritaikymo lietuvių kalbai teorinis pavyzdys
70 paveikslas. ToBI pertraukčių pritaikymo lietuvių kalbai praktinis pavyzdys
Apibendrinant reikia pasakyti, kad pertraukčių ženklų surašymas anotuojant garsyną nėra sudėtingas. Tačiau daugiausiai ir didžiausių sunkumų kelia prozodinių vienetų sandūros (kuri ir pažymima atitinkamu pertraukčių ženklu) nustatymas. Išsami sinchronizuoto garsyno medžiagos analizė leidžia daryti išvadą, kad, tinkamai parengus sinchronizavimui skirtas tekstines anotacijas, pertrauktis galima sužymėti automatizuotai.
5.4. Skyriaus išvados
Užsienio intonologų darbų analizė, ja paremtas lietuvių kalbos intonacijos transkribavimo ir anotavimo galimybių nagrinėjimas leidžia daryti kelias labai svarbias išvadas.
1. Intonacijai transkribuoti, anotuoti ir modeliuoti sukurta nemažai metodikų. Remiantis numatytu tyrimo ar išteklių rengimo tikslu, reikia priimti sprendimą, kokio lygio ir pobūdžio metodika geriausiai atliepia tikslą: a) transkripcija yra linijinis segmentinių ir supersegmentinių reiškinių registravimas, ji reikalinga tada, kai norima tekstu užrašyti garsinės kalbos pavyzdžius ir parengiamuosiuose garsyno sinchronizavimo etapuose ruošiant tekstines perrašas, b) anotuojant fiksuojami tik aktualūs reiškiniai, pvz., tono kaita, loginis kirtis ir pan., c) šnekos technologijų įrankiams, programoms kurti ar tobulinti naudojamos modeliavimo sistemos.
2. Transkribuojant lietuvių kalbos intonaciją, nesudėtinga pažymėti (bet ne nustatyti) prozodinių vienetų ribas, pagrindinio tono kilimą ar kritimą, bet sudėtingesnis išlieka pagrindinio tono kaitos lygio ir intensyvumo pokyčių fiksavimas. Šiems reiškiniams žymėti nėra nustatytų standartinių TFA ženklų, todėl tyrėjai gana dažnai naudojamą transkripciją papildo netipiškais ženklais. Vis dėlto nors ir su tam tikromis išlygomis būtų galima panaudoti ir TFA esančius ženklus.
3.1. Autosegmentinė-metrinė fonologija analizuoja ir aprašo segmentų (linijinių garsinės kalbos vienetų) ir autosegmentų (nelinijinių, supersegmentinių vienetų – tonų) ryšį, pagrįstą elementų fonologiniu reikšmingumu (žymumu). Šia moksline prieiga paremtoje intonacijos anotavimo sistemoje ToBI žymimi tonų lygiai a) fonologiškai reikšminguose tonų realizavimo vienetuose (vadinamieji toniniai akcentai) ir b) intonacinių ar vidinių frazių pakraščiuose.
3.2. Prieš pradedant adaptuoti ToBI konkrečiai kalbai, reikia išsiaiškinti, ar pagrindinio tono lygiui ir kaitai turi įtakos kiti prozodiniai vienetai (kirtis, priegaidė), frazės tipas, skiemenų kiekis žodyje ir pan. Šio tyrimo rezultatai rodo, kad a) kirčiuoto ir nekirčiuoto skiemens pagrindinio tono dažnių skirtumams didžiausią įtaką turi loginis kirtis ir frazės tipas, b) tvirtagalių ir tvirtapradžių skiemenų pagrindinis tonas išlieka panašus visose tirtose pozicijoje. Vadinasi, pagrindinis tonas yra intonacijos, o ne kirčio ar priegaidės žymeklis. Todėl, remiantis tirtų diktorių kalba, galima parengti bendruosius lietuvių kalbos intonacijos anotavimo principus, kurie, ateityje atlikus daugiau tyrimų, būtų tikslinami ir koreguojami.
3.3. Šiame tyrime nustatyti tokie pagrindiniai tonai: a) intonacinės ir vidinės frazės gali būti pradedamos žemu (%L, -L), aukštu (%H, -H) arba kylančiu (%LH, -LH) tonu, vidinės frazės gali būti pradedamos ir paaukštintu tonu (-^H); intonacinės ir vidinės frazės baigiamos žemu (L%, L-) arba aukštu (H%, H-) tonu, vidinės frazės dar gali būti baigiamos paaukštintu tonu (^H-); b) toniniai akcentai gali būti 16 tipų: nekintantys (L*, H*, ^H*), kylantys (LH*, L*H, L^H*, L*^H, H^H*, H*^H, <LH*) ir krintantys (HL*, H*L, ^HL*,^H*L; ^HH*,^H*H).
3.4. Tonų dažnumas labai skiriasi: a) beveik devynios iš dešimties intonacinių ir vidinių frazių pradedamos žemu tonu (%L, -L), tiek pat intonacinių frazių baigiamos žemu tonu (L%); šios proporcijos kiek mažesnės vidinių frazių pabaigoje (L- baigiamos aštuonios iš dešimties); b) trys dažniausi toniniai akcentai (L*, H*, LH*) dengia keturis penktadalius analizuotų įrašų. Visi išvardyti tonai gali būti laikomi būdingaisiais bendrinės lietuvių kalbos tono modeliais.
3.5. Šiuo metu pasirinkti lietuvių kalbos tonų žymėjimo principai, nerodo toninių akcentų fonologinio reikšmingumo hierarchijos. Iš dalies tai kompensuoti gali žymumo lygių anotavimas, kai skaitmenimis nuo 1 iki 3 (nuo mažiausiai reikšmingų iki itin reikšmingų) sužymimi toniniai akcentai pagal jų fonologinį reikšmingumą.
3.6. Pirmojo žymumo lygio vienetams būdingiausias žemas L* toninis akcentas (du trečdaliai pavyzdžių), antrajam lygiui – L*, LH* ir H* toniniai akcentai (keturi penktadaliai pavyzdžių), trečiajam lygiui – kylantys toniniai akcentai (LH*, L^H*, L*H, H^H*) ir aukštas tonas H* (keturi penktadaliai pavyzdžių). Trys tipiškiausi toniniai akcentai (L*, LH*, H*), dengiantys aštuonis dešimtadalius tiriamųjų pavyzdžių, dažniausiai (taip pat aštuoni dešimtadaliai) yra antrojo žymumo lygio.
3.7. ToBI anotavimo sistemoje žymima ne tik tonai, bet ir pertrauktys (sandūra tarp dviejų prozodinių vienetų). Jos žymimos skaitmenimis nuo 1 iki 4: 1 žymi pertrauktį tarp klitiko ir prozodinio žodžio, 2 – tarp prozodinių žodžių, 3 – tarp vidinių frazių (lietuvių kalbotyroje dar vadinama sintagma), 4 – tarp intonacinių frazių. Daugiausiai sunkumų kelia ne ženklų surašymas (kaip ir tonų žymėjimas), o prozodinių vienetų sandūros identifikavimas. Šiam tyrimui naudojamame garsyne pažymėtos intonacinių ir vidinių frazių ribos, žodžių šlijimas. Vadinasi, tinkamai parengus sinchronizavimui skirtas tekstines anotacijas, pertrauktis galima sužymėti automatizuotai.
Parengtos intonacijos transkripcijos ir anotavimo gairės yra pirminės. Atlikus daugiau tyrimų ir suvokimo eksperimentų, jos bus tobulinamos, ypač didelį dėmesį skiriant
intonacinių vienetų riboms tikslinti ir toniniams akcentams išgryninti. Taigi šiame skyriuje pristatytas intonacijos anotavimas, kuriame sujungti ToBI principai tonams žymėti ir DIMA metodikos žymumo lygiai, yra pirmasis etapas kuriant Lietuvių kalbos i ntonacijos anotavimo sistemą – LIA, kuri neabejotinai bus tobulinama ateityje.
6. Intonacija ir skyryba
6.1. Įvadinės pastabos ir tyrimo metodika
Skyryba paprastai neatspindi intonacijos, skyrybos ženklai yra greičiau tam tikrų sintaksinių konstrukcijų žymėjimas. Taigi taškas nerodo, kuo – kylančiu ar krintančiu –tonu baigiamas sakinys, kablelis nėra pauzės ar frazės ribų žymeklis ir, atvirkščiai: pauzės, frazių sandūra gali būti nepažymėtos skyrybos ženklais. Rašytinėje kalboje intonacija yra tik numanoma, garsinėje kalboje atsirandantį gramatinį daugiareikšmiškumą panaikina intonacija. Tad iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad, nagrinėjant intonaciją, rašytinė kalba ir jos skyryba neturėtų patekti į tyrimo lauką. Tačiau Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2019 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. N-8 (178) patvirtintose „Lietuvių kalbos skyrybos taisyklėse“ (https://www.vlkk.lt/vlkk-nutarimai/nutarimai/nutarimo-del-lietuviu-kalbos-taisykles, toliau tekste Taisyklės arba LKST) intonacija minima dažnokai ir ja siūloma remtis (ne)skiriant vienas ar kitas sakinio dalis. Todėl nuspręsta panagrinėti intonacijos ir skyrybos santykį, šiek tiek susiaurinus tyrimo aprėptį, t. y. sutelkti dėmesį tik į tuos atvejus, kai skyrybos ženklas nėra frazės riboženklis ir kiek intonacija aktuali taisyklėse, kuriose minimi įvairūs jos aspektai.
Intonacijos ir skyrybos sąsajų tyrimą sudarė dvi dalys: garsyno medžiaga ir eksperimentai. Pirmajai daliai parengtas įrankis (jo autorius Gailius Raškinis) ir išgauti duomenys iš garsyno (žr. 4.2 poskyrį). Skyrybos ir intonacijos analizei naudota 23 val. profesionalių diktorių skaitomos kalbos, t. y. 15308 sakiniai. Įgarsinta 14 grožinės literatūros, po keturis publicistikos ir mokslo populiarinimo tekstų. Šios dalies tikslas –išsiaiškinti, kaip dažnai skyrybos ženklas yra ir frazių ribų žymeklis ir kuriais atvejais skyrybos ženklas nesutampa su frazių riba.
2. Klasifikacija: vidinės frazės atrinktos ir suskirstytos į tris grupes: a) frazės pabaigoje yra skyrybos ženklas, b) frazės pabaigoje nėra skyrybos ženklo, c) skyrybos ženklas yra frazės viduryje. Formuojant pirmąją grupę, atmestos visos vidinės frazės, kurios yra intonacinės frazės pabaigoje, nes čia frazės ribos visada sutampa su skyrybos ženklu. Pirmosios dvi grupės nepersidengia, o trečioji persidengia ir su pirmąja, ir su antrąja, nes skyrybos ženklas vidinės frazės viduje gali būti ir tada, kai jos pabaiga sutampa su skyrybos ženklu, ir tada, kai nesutampa. Be to, į trečiąją grupę įtrauktos ir intonacinės frazės pabaigoje esančios vidinės frazės.
3. Garso įrašų ir tekstinio tinklelio sujungimas yra aprašytas 4.2 poskyryje. Parengtos pirmosios dvi grupės perklausytos, patikslintas frazavimas, o trečioji grupė analizuota išsamiau: frazės klasifikuotos į pogrupius pagal skyrybos ženklu skiriamą sakinio dalį.
Būtina pabrėžti, kad atlikti labai išsamios kiekybinės ir kokybinės garsyno analizės negalima, nes jis nėra sintaksiškai anotuotas. Vadinasi, negalima nustatyti, pvz., kokios proporcijos yra tarp išplėstinių pažyminių, kurių skyryba bei frazavimas sutampa ir
kurių nesutampa, kada veiksnio ir tarinio grupės priklauso tai pačiai vidinei frazei, o kada yra savarankiškos frazės ir pan. Todėl garsyno medžiagos analizė yra tik žvalgomojo pobūdžio, pagalbinė ir ja siekiama išsiaiškinti galimus polinkius.
Antrąja tyrimo dalimi – eksperimentais – siekiama išsiaiškinti, kiek svarbus intonacijos aspektas neprivalomosios skyrybos atvejais. Tyrimui atrinktos 33 skyrybos taisyklės iš LKST. Kai kuriose iš jų kaip vienas iš (ne)skyrimo argumentų nurodoma intonacija, kitose – intonacija tiesiogiai nepaminėta. Remiantis Taisyklėse pateiktais pavyzdžiais, parengti labai panašūs sakiniai. Jų ieškota internete, kai kurie iš jų parašyti šiam tyrimui.
Eksperimentuose dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių filologijos ir leidybos programos bei Specialiosios pedagoginės pagalbos studijų logopedijos specializacijos studentai. Eksperimentą sudarė trys etapai:
a) studentų buvo prašoma surašyti skyrybos ženklus be jų pateiktuose sakiniuose;
b) sakiniai skaityti monotoniškai, gana greitu tempu, bet išsaugant raiškią artikuliaciją ir prašyta surašyti skyrybos ženklus, studentai turėjo surašyti skyrybos ženklus be jų pateiktuose sakiniuose;
c) sakiniai skaityti raiškiai, intonaciškai kreipiant dėmesį į rūpimus skyrybos atvejus (intonavimo strategija priklausė nuo konkrečios taisyklės), bet studentams tai neakcentuota; pasakyta, kad sakiniai skaitomi lėčiau, todėl gali atsirasti daugiau pauzių ir jie turi įvertinti sakinio struktūrą, semantiką ir pan.
Etapai vyko su pertraukomis, todėl dalyvių skaičius svyravo nuo 39 iki 46. Visoms studentų grupėms pateiktas tas pats įrašas, sakinius kiekvienam etapui įgarsino tyrimo autorė (AK). Studentams nesukonkretintas tyrimo tikslas (variantiška skyryba), bet, savaime suprantama, rašydami skyrybos ženklus, jie numanė, jog tiriama skyryba. Studentai nėra vienintelė galima tiriamųjų grupė, bet būtent jie pasirinkti dėl dviejų priežasčių. Pirma, asmeninė patirtis rodo, kad studentai kai kada remiasi intonacija, to paprastai vengia redaktoriai, jų prioritetas – gramatika ir semantika (kaip asmeniniuose pokalbiuose kai kurie iš jų minėjo, renkasi saugesnį variantą). Antra, surinkti kiek didesnę redaktorių grupę nebūtų lengva. Tačiau ateityje derėtų apklausti ir kitas grupes (redaktorius, mokytojus, nacionalinio diktanto tikrintojus), bet to galėtų imtis jau ne intonacijos tyrėjai, o skyrybos taisyklių rengėjai.
Studentai neprivalėjo užrašyti pavardžių, tačiau atsakymų lapą turėjo pažymėti kokiu nors jiems atpažįstamu ženklu, simboliu, vardu ar pan. Po visų trijų etapų apibendrinti rezultatai aptarti su kiekviena grupe atskirai. Studentai atsirinko savo trijų etapų atsakymų lapus ir tik tada paaiškintos įtrauktos skyrybos taisyklės bei trijų etapų principai (rašytinis variantas, monotoniškas ir intonuotas įgarsinimas). Kiekviena taisyklė aptarta su studentais, atsakyta į jų klausimus ir paprašyta raštu viename iš eksperimento lapų pakomentuoti: a) kuo rėmėsi rašydami skyrybos ženklus kiekviename etape, b) kuris etapas lengviausias, c) kokia jų nuomonė apie variantišką skyrybą, jei žino, kad gali (ne)skirti, kurį variantą linkę rinktis. Atpažinti ir susieti visus tris variantus reikėjo ir tam, kad juos būtų galima ne tik tarpusavyje sugretinti, bet ir palyginti su atsakymais.
6.2. Intonacija ir skyryba
6.2.1. Garsyno analizės rezultatai
Kaip minėta, garsyno tiriamoji medžiaga – 15308 sakiniai, juos sudaro 47866 vidinės frazės. Norint nustatyti, ar vidinės frazės pabaiga sutampa su skyrybos ženklu, sakinio pabaigos vidinės frazės neaktualios, nes, jau rengiant garsyną, įsitikinta, kad skaitomoje kalboje sakinio riba visada yra ir intonacinės frazės riba. Vidinių frazių ribų analizei svarbios sakinio viduje esančios vidinės frazės, jų buvo 32558. Šios frazės, kaip minėta, pirmiausia suskirstytos į du pogrupius. Pirmąjį sudarė vidinės frazės, kurių pabaiga sutampa su skyrybos ženklu. Tokių – trys penktadaliai (61 %). Jų peržiūra rodo, kad ribos sutampa su skyrybos ženklu, skiriančiu tiesioginę kalbą, sujungiamųjų bejungtukių sakinių dėmenis, daugelį prijungiamųjų sakinių, išplėstinių pažyminių ir aplinkybių, įterpinių.
Dviejų penktadalių (39 %) vidinių frazių ribos nesutampa su skyrybos ženklais, t. y. jos baigiasi ne skyrybos ženklais. Tai dažniausiai yra veiksnio ir tarinio grupės, priklausančios atskiroms vidinėms fazėms, jungtukais sujungtos vienarūšės sakinio dalys ar kitos savarankiškos sakinio dalys. Tokių frazių įvairovę galima iliustruoti ištrauka iš Juozo Apučio „Skruzdėlynas Prūsijoje“: Kai baisiais rudenimis, / gūdžią lapkričio naktį / per krūmus ir miškelius eidavau iš mokyklos / ir kai iš kiaurų batų / švirkšte švirkšdavo purvinas vanduo, / o palaikis drabužis būdavo kiaurai permerktas / – didžiuodamasis / per lietų aš varydavaus prieš vėją, / šypsodamasis, / vos ne dainuodamas / aš jusdavau, / kaip smarkiai tinku su savo vargana būkle / prie šito nelemto oro. //
Tyrimui aktualiausios frazės, kurių viduje yra skyrybos ženklų. Tiriamojoje medžiagoje tokių rasta 2459 (5 % visų vidinių frazių, įskaičiuojant ir paskutines sakinio frazes). Ši dalis gana atidžiai išnagrinėta ir visi pavyzdžiai suklasifikuoti į grupes pagal tai, kokią sakinio dalį skiria frazės viduje esantis skyrybos ženklas. Tačiau iš pradžių perklausyta ir siekta išsiaiškinti, ar nepadaryta frazavimo klaidų sinchronizuojant garsyną. Nustatyta, kad net dviejuose penktadaliuose (41 %) frazių tikslintinos jų ribos ir visi šie atvejai yra fiksuoti greitakalbių diktorių įrašuose, kur pauzių labai mažai, skaitoma labai monotoniškai ir neretai vidinių frazių ribos tapatintos su intonacinių frazių ribomis. Dar vieną nedidelę grupę sudarė frazės, kuriose yra ne brūkšnys, o brūkšnelis, bet algoritmas jo negalėjo atpažinti (įvairavo ilgis), ir kitų kalbų intarpų, kur skyrybos ženklai automatiškai fiksuoti, bet jie tyrimui neaktualūs. Atmetus tikslintino sinchronizavimo ir su skyryba nesusijusius atvejus, galima sakyti, kad tik 3 % (1338 iš 47866) vidinių frazių buvo su skyrybos ženklais viduje, jos atidžiau nagrinėtos58
Didžiausią grupę (26 %) sudaro vidinės frazės, kurių viduje kableliu atskirtas ar išskirtas įterpinys ar modalinis žodis. Reikia paminėti, kad čia turima galvoje skyryba ne sakinio, o frazės atžvilgiu: atskirtas – frazėje (jos pradžioje ar pabaigoje) yra tik vienas skyrybos ženklas, išskirtas – frazės viduje du skyrybos ženklai, išskiriantys į frazę įsiterpusią sakinio dalį. Medžiagos analizė rodo, kad pastarųjų yra labai mažai ne
58 Toliau kiekybiniai duomenys atspindi tik šios grupės proporcijas.
tik įterpinių, bet ir kituose pogrupiuose, nes paprastai frazės riba sutampa su vienu iš išskiriamų sakinio dalių skyrybos ženklu. Taigi įterpiniai gali nesudaryti savarankiškos frazės ir taip atsitinka tada, kai a) įterpinys eina po jungtuko (pvz., Tame vežime yra ir dejuojančių, / ir, matyt, negyvų, / užmėtytų šiaudais ir milinėmis. // ) arba b) yra pirmasis frazės žodis (pvz., Nešaukit, / mokiniai!.. // – rodos, garsiai rėkia Benas. // (abu pavyzdžiai iš Juozo Apučio „Skruzdėlynas Prūsijoje“). Dažnai savarankiškos frazės nesudaro beje, deja, na, be to. Tiriamoje medžiagoje mat visada išskirtas, bet paprastai nesudaro savarankiškos frazės.
Apie penktadalį (22 %) frazių su skyrybos ženklais viduje sudaro vienarūšės sakinio dalys. Dažniausiai tai dvi vienžodės vienarūšės sakinio dalys, pvz., Pakilo Volmanienė, / priėjo prie Čiurlionio, / apkabino, pabučiavo / ir, daugiau nieko nesakius, / taip pat išėjo. // (Jonas Rūtenis „Čiurlionis“).
Prijungiamųjų sakinių šalutiniai dėmenys, einantys po jungtuko, pavieniais atvejais ir po veiksnio, su jais gali sudaryti vieną frazę (tokių pavyzdžių 16 %), pvz., Nutūpiau ir aš, / bet, kol tai padariau, / buvo jau sutemę. // (de Saint-Exupéry „Žemė, žmonių planeta“); [...] vyrai, jei būdavo į turgų atvažiavę vieni, / be žmonų, / žinoma, / pirkdavo ne tokius dailius, / [...] (Juozas Aputis „Skruzdėlynas Prūsijoje“). Be to, pasitaikė pavyzdžių, kai frazuojama ne prieš šalutinio dėmens jungtuką kad, jog, bet, kaip, o po jo, pvz., Ir vis dėlto Mantas didžiavosi savim, / savo poelgiu, / gal net drąsa ir apgailestavo, kad / Greta nematė jo / tų grumtynių su faraonais akimirką. // (Edvardas Uldukis „Sausio tryliktoji“).
Išplėstinės aplinkybės, einančios po jungtukų, ypač ir, taip pat neretai su jais sudaro vieną frazę (tokių pavyzdžių rasta 14 %), pvz., Stovėjo jauna mergina / ir, pamačiusi susivėlusį Čiurlionį, / kiek sumišo, / bet įsidrąsinusi tarė [...] (Jonas Rūtenis „Čiurlionis“).
Tiriamojoje medžiagoje kreipiniai gali nesudaryti savarankiškos frazės, jei jis nėra pirmasis sakinio žodis ir frazės riba visada eina po kreipinio, pvz., – Dėkoju, vaivada, / – mostelėjo ranka Kazimieras. // (Petras Dirgėla „Kūlgrinda“); Sakyk, brangusis, / ar ne stebuklas, / kad dar kelis žodžius prisimenu? // (Leonardas Gutauskas „Laiškai iš Viešvilės“). Į frazių sudėtį įeinantys kreipiniai sudaro 12 % visų šiame pogrupyje nagrinėjamų pavyzdžių.
Praleistõs sakinio dalies vieta gana dažnai sutampa su frazių riba, bet pasitaikė atvejų (4 %), kai trumpuose sakiniuose abi dalys priklauso vienai frazei, pvz., Viską užmiršta, / pradžios – niekada. // (Petras Dirgėla „Kūlgrinda“).
Aiškinamoji sakinio dalis dažniausiai yra savarankiška frazė, bet kai kada gali sudaryti frazę su sakinio dalimi, kurią tikslina, papildo (tokių pavyzdžių 3 %), pvz., Sunkvežimį smarkiau krestelėjo, / o apačioje, po jo ratais, / garsiai subildėjo: / pervažiavome tiltelį iš rąstų / per upeliūkštį dauboje. // (Romualdas Lankauskas „Nė vienas nebuvo pagailėtas“).
Mažiausią dalį (2 %) sudaro priedėliai ir pažyminiai po pažymimojo žodžio, pvz., Vienas, be šeimos, / nes iki grabo prisiekė likti ištikimas savo pirmajai meilei, / savo mergiotei, / kuri jį, varguolį, išdavė, / ištekėjusi už kito, / už turčiaus. // (Vladas Dautartas „Senojo gluosnio pasaka“); Aš, jaunas ir veržlus, / pasistačiau apsiausto apykaklę /
ir vaikštinėjau tarp nieko nenutuokiančių praeivių. // (de Saint-Exupéry „Žemė, žmonių planeta“).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad garsyno skaitomos kalbos pavyzdžiai surinkti (t. y. įgarsinti) iš redaguotų leidinių, išleistų dar iki įsigaliojant privalomosioms ir pasirinkamoms skyrybos taisyklėms (iki 2006 m.). Todėl juose griežtai paisoma ankstesnių skyrybos taisyklių, dvejopo ar keleriopo skyrimo galimybių nėra.
6.2.1. Eksperimentų rezultatai
„Lietuvių kalbos skyrybos taisyklėse“ nurodoma, kad skyrimas pirmiausia grindžiamas sintaksiniais požymiais, bet labai svarbūs ir semantiniai aspektai. Kai „sintaksiniai požymiai aiškūs ir semantinis vertinimas vienareikšmis, taisyklė apibrėžiama kaip privalomosios skyrybos“ (LKST, p. 1). Tačiau, „kai galima sintaksinių požymių interpretacija pagal rašančiojo norą pabrėžti ar paryškinti kokius nors prasminius atspalvius“ (LKST, p. 1), skyryba yra laisvesnė. Taigi tokiu atveju „skyrimo pasirinkimas pagal pasirenkamosios skyrybos taisykles pirmiausia priklauso nuo artimojo ar bendresnio konteksto, norimos pasakyti minties, o kai kada siejamas ir su formaliais požymiais ir aiškinamas su teksto prasme nesusijusiu intonaciniu vieningumu“ (Drukteinis 2020, p. 15).
Kaip teigiama skyrybos taisyklių komentarų leidinyje, „<s>kyrybos ženklais rašytinėje kalboje siekiama kiek įmanoma tiksliau perteikti intonacijos, o kartu ir prasmės skirtumus. Skyrybos ženklų parinkimas, skyrimo ar neskyrimo pasirinkimas atsižvelgiant į intonaciją, sakinio prasmę ir platesnį kontekstą yra pagrindinis skyrybos principas, darantis taisykles funkcionalias. Šiuo principu paremtos pirmiausia pasirenkamojo skyrimo taisyklės, bet juo neretai galima paaiškinti ir privalomąjį skyrimą.“ ( Drukteinis 2020, p. 7). Vadinasi, skyryba yra orientyras, kaip gali ar turi būti perskaitytas tekstas. Taigi teksto autorius gali palengvinti ne tik teksto suvokimą, bet ir jo įgarsinimą. Tačiau pastarasis, nors ir svarbus, bet antrinis dalykas – ne tiek daug tekstų įgarsinami. Intonacijai Taisyklėse suteikta nemažai galių, o tai gana rizikinga, nes frazavimą lemia ne tik semantiniai ir sintaksiniai žodžių ryšiai, bet ir kiti lingvistiniai (aktualioji skaida, veiksnio ir tarinio grupių priklausymas skirtingoms vidinėms frazėms ir pan.) bei nelingvistiniai veiksniai (atsitiktinis poreikis daryti fiziologines pauzes, skaitymo tempas ir pan.). Vadinasi, „skyryba atspindi ir sintaksinius ryšius, sakinio dalių padėtį, sudėtinio sakinio sandarą, t. y. skiriant siekiama parodyti sakinio struktūrą. Bet jei tie principai nesutampa, prasminis-intonacinis skyrimo principas laikomas svarbesniu“ ( Drukteinis 2020, p. 7).
Intonacija – kaip prozodinis reiškinys – savo repertuare turi kelis fonetinius požymius, padedančius atlikti tris pagrindines funkcijas: a) žymėti pasakymo tikslą (teigimas ir klausimas, kurie gali skirtis (nors nebūtinai skiriasi) pagrindinio tono lygiu frazės pabaigoje), b) teksto frazavimo, kurį signalizuoja pagrindinio tono kontūras, intensyvumo kaita, kai kada kokybiniai balso pokyčiai, pauzės, ir c) reikšmingesnių žodžių ar jų junginių pabrėžimas, jo fonetiniai koreliatai: aukštesnis pagrindinis tonas,
padidėjęs intensyvumas, kirčiuotų skiemenų balsių pailginimas ir įtempimas, kai kada ir pauzės prieš pabrėžiamuosius žodžius ar po jų. Nebūtinai visi šie požymiai gali būti naudojami kuriam nors vienam reiškiniui žymėti, kai kuriais atvejais vieni būdingesni, kitais – kiti. Be to, intonavimo strategija gali būti individualiai pasirenkama.
Intonaciniai kriterijai Taisyklėse įvardijami labai įvairiai: išvardijamoji intonacija (3.3 ir 4.6 taisyklės), izoliuota aiškinamoji intonacija (4.6), vientisa intonacija (4.6, 8.2 antroji pastaba, 9.3), atribojamoji intonacija (6.6, 7.2), intonacinis savarankiškumas, savarankiška intonacija (5.1, 6.4, 7.1, 11.2, 11.7, 12.3), išskiriamoji intonacija (6.7), intonacinė vienuma (8.2), pasakoma priduriamai (3.6). Toks laisvas intonacijos interpretavimas diskutuotinas: kuo skiriasi izoliuota aiškinamoji intonacija nuo atribojamosios ar išskiriamosios ir kuo visos jos skiriasi nuo intonacinio savarankiškumo ar savarankiškos intonacijos; ar vientisa intonacija ir intonacinė vienuma yra sinonimai? Be to, yra nemažai taisyklių, kur intonacija neminima, nors galbūt turima galvoje: pabrėžti tapatumą (4.5), paryškinti išvardijimą (4.8), paryškinti prasminį savarankiškumą (6.8), parodyti aiškinamąją paskirtį (4.1, 6.5), suprantama kaip aiškinamoji (4.4), suprantama kaip vienarūšė (4.4), suteikti įterptinį pobūdį (8.4), paryškinti praleidimą (10), parodyti savarankiškumą (11.9). Nuspręsta į tyrimą įtraukti visas pasirenkamosios skyrybos taisykles, taip pat ir tas, kuriose intonacija tiesiogiai neminima.
Eksperimentų rezultatai aptariami ta tvarka, kuria išdėstytos taisyklės minėtame VLKK nutarime (rezultatų suvestinę žr. 6 priedą). Be to, reikia paminėti, kad šioje dalyje terminai intonacija ir intonavimas nėra sinonimai: pirmasis vartojamas tada, kai kalbama apie kuriai nors sakinio daliai, pvz., aiškinamosioms sakinio dalims, galbūt būdingus bendruosius intonacijos požymius, antrasis – kai aptariami konkretaus sakinio intonaciniai ypatumai, t. y. kaip ištartas sakinys.
Pagrindiniais vienarūšių sakinio dalių požymiais laikomi „sintaksinis ir prasminis lygiavertiškumas“, o „būdinga skyryba – atskyrimas (tarp sudedamaisiais ar skiriamaisiais jungtukais nesujungtų vienarūšių sakinio dalių)“ (LKST, p. 1). Vadinasi, teoriškai galima trejopa variantiška (ar išimtinė) vienarūšių sakinio dalių skyryba: a) nesujungtos jungtukais gali būti neatskiriamos (3.2 taisyklė), b) sujungtos minėtais jungtukais gali būti atskiriamos (3.5 taisyklės c dalis), c) nevienarūšės sakinio dalys gali būti laikomos vienarūšėmis ir atskiriamos (3.3 taisyklė). Šiam tyrimui aktualesni kiti aspektai: ar ir kiek variantiškai skyrybai turi įtakos intonacija (3.3 ir 3.6 taisyklės).
3.2 taisyklėje nėra minima intonacija, nenurodoma, ar skiriasi vienarūšių sakinio dalių ir samplaikų intonavimas: „Greta pavartoti artimos reikšmės ar kartojamieji žodžiai skiriami kableliu, jei suprantami kaip vienarūšės sakinio dalys, arba neskiriami, jei laikomi samplaikomis“ (LKST, p. 2). Atrodo, studentai linkę tokius pavyzdžius laikyti ne samplaikomis, o vienarūšėmis sakinio dalimis, nes visuose trijuose eksperimentuose tiriamuosius žodžius atskyrė: rašytiniame variante (Atidunda(,) atgriaudžia pirma pavasarinė perkūnija), monotoniškai įgarsintame (Lėktuvas kriokia(,) riaumoja kaip žvėris), taip pat ir intonuotame sakinyje, kuris perskaitytas vienarūšėms sakinio dalims būdinga intonacija59 (Po kojomis šlama(,) / čeža pernykščiai lapai). Atpažinti
artimą reikšmę gana sunku ir tai labai subjektyvu, todėl studentai, matyt, apsidrausdami ir atskyrė tirtus pavyzdžius.
Intonacijos kriterijus (nepagrįstai nepatekęs tarp pagrindinių požymių) atsiranda tik 3.3 taisyklėje: „Ne vieno pagrindo požymius nurodantys a) derinamieji pažyminiai ar priedėliai prieš pažymimąjį žodį, b) nederinamieji pažyminiai po pažymimojo žodžio rašančiojo gali būti laikomi lygiaverčiais, pasakomi išvardijamąja intonacija ir atskiriami kableliais“ (LKST, p. 1). Taigi ne vieno pagrindo požymius nusakančių sakinio dalių skyrimas gali būti paremtas kriterijumi, kuris neįvardytas kaip aktualus vienarūšėms sakinio dalims. Tiesa, taisyklių komentarų leidinyje ( Drukteinis 2020, p. 19–27) intonacija ne tik nurodoma, bet ir laikoma gana svarbiu požymiu. Deja, tai nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, nes garsyno medžiagoje yra nemažai vienarūšių sakinio dalių, kurios priklauso tai pačiai vidinei frazei, vadinasi, jos nėra atskiriamos intonacija.
Eksperimento rezultatai rodo, kad rašytiniame variante (Priėjo aukštas(,) lieknas vaikinas) šeši iš dešimties atskyrė ne vieno pagrindo požymius žyminčius pažyminius, monotoniškai perskaitytame (Mus pasivijo juodas(,) prabangus automobilis) juos atskyrė beveik keturi iš dešimties, o intonuotame (Vakaruose kaupėsi tamsūs(,) / lietų nešantys debesys) pavyzdyje – devyni iš dešimties. Taigi galima būtų manyti, kad šiuo atveju intonavimas gali padidinti skyrybos ženklo tikimybę. Vis dėlto per aptarimą kai kurie studentai minėjo, kad tamsūs ir lietų nešantys debesys semantiškai artimi ir juos laikė vienarūšiais pažyminiais. Apskritai, kaip teko įsitikinti, studentai vienarūšių sakinio dalių sampratą gerokai išplėtę ir, atrodo, jiems svarbiausias (o kai kada ir vienintelis) yra semantinis kriterijus. Tokią gana laisvą interpretaciją iš dalies skatina ir Taisyklės (dar žr. Drukteinis 2020).
Intonacinis aspektas turimas mintyje ir 3.6 taisyklėje: „Vienarūšė sakinio dalis, a) pavartota su ją pabrėžiančiais ar kokį kitą papildomą santykį parodančiais žodžiais ypač, net; jei ne (lygiai, panašiai) kaip ir, kartu ir; pirmiausia, labiausiai ir pan., b) taip pat neigiamos priešpriešos santykio vienarūšė sakinio dalis be jungiamojo žodžio gali būti pasakoma priduriamai ir išskiriama“ (LKST, p. 3). Vis dėlto apibūdinimas – pasakoma priduriamai – fonetiškai netikslus (kokie pridūrimo požymiai – pauzė, žemesnis ar aukštesnis pagrindinis tonas, didesnis ar mažesnis intensyvumas?) ir kodėl šiuo atveju netinka gana dažnai vartojama savarankiška intonacija. Eksperimento rezultatai leidžia manyti, kad konkretaus sakinio intonavimas šiuo atveju neturėjo įtakos (matyt, paskata skirti – semantinis aspektas): ir monotoniškai (Auditorijose, ne koridoriuose(,) mažiau vėdinama), ir intonuotai (Pavakariais, / naktimis, / ypač prieš aušrą(,) / jau daug kur suboluoja rūkas) įgarsintuose pavyzdžiuose skyrybos ženklą rašė beveik devyni iš dešimties. Rašytiniame variante (Dėstytojai, vedėjai, dekanai, ypač studentai(,) nusivylė tokia tvarka) kablelis parašytas rečiau – apie dviejuose trečdaliuose atsakymų. Per aptarimą kai kurie studentai minėjo, jog pateiktame sakinyje bijojo rašyti kablelį, nes taip, anot jų, būtų atskyrę veiksnį nuo tarinio. Įžanginiame aiškinamųjų sakinio dalių skyrybos sakinyje nurodomi trys požymiai: „nelygiavertis sintaksinis ir prasminis santykis, pabrėžiamas intonacija“, būdinga
skyryba – išskyrimas (LKST, p. 3). Taigi variantiška skyryba gali būti: a) aiškinamųjų sakinio dalių neišskyrimas (4.5, iš dalies 4.4 ir 4.6), b) kitos sakinio dalys gali būti laikomos aiškinamosiomis ir išskiriamos (4.1, iš dalies 4.6). Taisyklės pradedamos ne nuo tipiškų ir neabejotinai skirtinų pavyzdžių, o nuo to, kas gali būti dvejopai vertinama, suvokiama ir skiriama. 4.1 taisyklė teigia: „Vienavardė sakinio dalis be jungiamojo žodžio, reiškianti tą pačią vietą ar tą patį laiką, išskiriama kableliais (rečiau – brūkšniais), jei norima parodyti aiškinamąją jos paskirtį“ (LKST, p. 3). Iš šio tyrimo perspektyvos žvelgiant, neaišku, ar parodyti reiškia – ištarti tam tikra intonacija. Tas pats pasakytina ir apie kitas taisykles, kur minimi panašūs kriterijai (išryškinti, pabrėžti ir pan.). Studentai linkę šiuos pavyzdžius išskirti: rašytiniame (Ten(,) auditorijoje(,) jie sėdėdavo ramūs) ir monotoniškai perskaitytame variante (Susirinkimas vyks penktadienį(,) rugsėjo 30 d.(,) posėdžių salėje) skyrė – tokių atsakymų buvo beveik keturi penktadaliai (iš jų du studentai išskyrė skliaustais), intonuotame (Akmuo nukrito čia pat(,) / prie kojų) –visi skyrė (du studentai parašė brūkšnį). Per aptarimą vienas kitas studentas teigė, kad intonuotame sakinyje galbūt nebūtų rašę skyrybos ženklo, jei tai būtų rašytinis variantas, nes sakinys labai trumpas. Vadinasi, konkretaus sakinio intonacija galėtų būti viena iš paskatų skirti tokio tipo pavyzdžius, tačiau svarbiausias krūvis tenka semantikai ir jau su ja siejamai aiškinamųjų sakinio dalių intonacijai.
Dvi galimybes suteikia ir 4.2 taisyklės pastaba: „Po žodžio pavyzdžiui kablelis gali būti nerašomas taip pat, kaip ir po kitų jungiamųjų žodžių, arba rašomas kaip po įterpinio (dar plg. 8.1)“ (LKST, p. 4). Atrodo, studentai linkę išskirti pavyzdžiui: rašytiniame variante (Kai kurie studentai, pavyzdžiui(,) pirmakursiai, nedrąsiai renkasi gretutines studijas) ir intonuotame sakinyje (Nauji statiniai, / pavyzdžiui(,) / stadionas, / turi būti registruojami) kablelį parašė beveik šeši iš dešimties studentų, monotoniškai perskaitytame (Kai kurios lotyniškos frazės, pavyzdžiui(,) inter alia, laikomos įterpiniais) išskyrė penki iš dešimties. Taigi konkretaus sakinio intonavimas skyrybai neturi įtakos.
Variantiška skyryba nurodoma dar keturiose aiškinamųjų sakinio dalių taisyklėse.
4.4 taisyklė: „Vienavardė sakinio dalis be jungiamojo žodžio, nereiškianti tos pačios vietos ar laiko (a), ar su jungiamaisiais žodžiais bent (jau), ypač, net, (lygiai, panašiai) kaip ir, kartu ir, taip pat ir, daugiausia(i), labiausiai, paprastai, pirmiausia ir pan. (b), taip pat su jei ne, kaip tik, nebent (c) arba išskiriama, jeigu suprantama kaip aiškinamoji, arba atskiriama, jeigu suprantama kaip vienarūšė“ (LKST, p. 4). Vienarūšių ir aiškinamųjų sakinio dalių intonacija ne ta pati, tad galima būtų tikėtis, kad intonacija padės pasirinkti skyrybą. Eksperimentui parengti sakiniai nėra visiškai identiški ir intonuotą pavyzdį iš principo galima būtų įgarsinti dvejopai, bet nuspręsta jį perskaityti aiškinamosioms sakinio dalims būdinga intonacija, o per aptarimą išsiaiškinti studentų pasirinktos skyrybos motyvus. Kaip ir tikėtasi, rezultatų aptarimas atskleidė studentų skyrybos polinkius. Pirmajame sakinyje (Rytais, ypač tekant saulei(,) būna šalčiausia), jų teigimu, skyrę išplėstinę aplinkybę, trečiajame (Nieko kito, / kaip tik prisipažinti(,) / jam nebeliko) – aiškinamąją sakinio dalį ir pastaruoju atveju buvo svarbi intonacija. Tokią abiejų sakinių skyrybą pasirinko devyni iš dešimties. Trečiąjį sakinį (Nieko kito, / kaip tik prisipažinti(,) / jam nebeliko) perskaičius išvardijamąja intonacija, daugelis
studentų teigė, esą vis tiek linkę išskirti, o ne atskirti, nes didesnį dėmesį skirtų semantikai, o ne intonacijai. Antrajame sakinyje (Aukšti, beveik dviejų metrų(,) jurginai žydėjo palei tvorą) kai kurie studentai, jų teigimu, linkę atskirti vienarūšes sakinio dalis, kablelį rašė beveik du penktadaliai. Tą patį sakinį perskaičius aiškinamosioms sakinio dalims būdinga intonacija, aptarime dalyvavę studentai teigė, kad vis tiek veikiausiai atskirtų, o ne išskirtų. Vadinasi, vienarūšėms ir aiškinamosioms sakinio dalims būdinga intonacija galėtų turėti įtakos, bet semantinis kriterijus, kuris ne visada koreliuoja su intonavimu, greičiausiai svarbesnis.
4.5 taisyklė: „Aiškinamoji sakinio dalis be jungiamojo žodžio gali būti ne išskiriama, o atskiriama brūkšniu nuo tos, kurią aiškina, norint pabrėžti tapatumą“ (LKST, p. 5). Pateikta taisyklė nesiejama su intonacija, bet aiškinamosioms sakinio dalims, kaip jau minėta, savaime būdinga savarankiška intonacija, todėl nuspręsta ją įtraukti į tyrimą ir pasižiūrėti, kokią skyrybą pasirinks studentai. Ši taisyklė studentams pasirodė gana klampi, tą didžioji jų dalis pabrėžė per aptarimą. Visų pirma, studentai nelinkę rašyti brūkšnių:
a) Jų – [38 kableliai, 2 skliaustai, 2 brūkšniai] pirmakursių (–) [38 kableliai, 2 skliaustai] laukė daug naujovių.
b) Latvijoje, tiksliau, jos pajūryje – [38 kableliai] Kolkos kyšulyje (–) [22 kableliai] įsigijau nediduką butą.
c) Knygų mugė / yra šventė ir galimybė rašytojams, / leidėjams / ir skaitytojams [35 kableliai, 4 brūkšniai] – / literatūros lauko dalyviams (–) / [20 kablelių, 3 brūkšniai] pabūti kartu.
Antra, studentai antrajame ir trečiajame sakinyje neatpažino aiškinamosios sakinio dalies (nors trečiasis sakinys perskaitytas su aiškinamosioms sakinio dalims būdinga intonacija), bandė spėlioti, gal tai vienarūšės sakinio dalys. Per aptarimą, dar kartą abu įgarsintus sakinius perskaičius su pabrėžtina aiškinamųjų sakinio dalių intonacija (tiriamąsias dalis ištariant kaip savarankiškas frazes, atskirtas gana ilgoka pauze) ir su vienarūšėms sakinio dalims būdinga išvardijamąja intonacija, daugelis studentų teigė, kad tai nekeistų jų pasirinkimo. Pirmajame sakinyje dauguma studentų tiriamąją dalį išskyrė, nes čia, anot jų, atpažino aiškinamąją sakinio dalį. Vadinasi, šių trijų pavyzdžių skyrybą gali lemti ne intonacija, o gramatiniai ir semantiniai aspektai.
Aiškinamųjų sakinio dalių taisyklėse intonacija atsiranda tik 4.6 taisyklėje: „Vienavardė sakinio dalis su lyginamosiomis dalelytėmis kaip, lyg, tarsi ir pan. gali būti a) išskiriama kableliais, jei norima parodyti aiškinimą ir pasakoma izoliuota, aiškinamąja intonacija; b) atskiriama kableliu, jei norima parodyti papildymą ar sugretinimą ir pasakoma išvardijamąja intonacija; c) neskiriama, jei pasakoma vientisa intonacija su kita vienavarde sakinio dalimi arba gali būti suprantama kaip savarankiška sakinio dalis“ (LKST, p. 5). Taisyklė suteikia daug laisvės: išskirti, atskirti, visai neskirti. Rašytiniame variante (Kaimynė bailiai(,) tartum į svetimą(,) žvelgė į savo šunį) studentai linkę išskirti (beveik devyni iš dešimties rašė skyrybos ženklą) ir teigė, kad čia yra akivaizdus aiškinimas. Monotoniškai perskaitytame sakinyje (Jis brovėsi per susiraizgiusius(,) tarsi džiunglės(,) krūmokšnius) penktadalis atskyrė (jie laikė vienarūšėmis sakinio dalimis), apie du penktadaliai išskyrė (teigė, esą tai aiškinamoji dalis), tiek pat studentų nerašė
jokio skyrybos ženklo. Trečiajam eksperimentui skirtą pavyzdį (Senelis dar tvirtas(,) tartum ąžuolas(,) kieme kapojo malkas) galima perskaityti trejopai (arba parengti tris sakinius), vis dėlto pasirinktas kitas variantas ir intonuota: Senelis / dar tvirtas tartum ąžuolas / kieme kapojo malkas. Reikia paminėti, kad nė vienas studentas nerašė skyrybos ženklo po senelis. Rezultatai rodo, kad beveik dešimtadalis studentų kablelį parašė tik po tiriamosios dalies, bet tokio pasirinkimo argumentų negalėjo pasakyti. Keturi penktadaliai studentų išskyrė aiškinamąją dalį. Per aptarimą paaiškinus taisyklę, daugelis jų teigė, kad panašiuose pavyzdžiuose dažniau išskirtų, nes lyginamosios dalelytės leidžia manyti, kad tai aiškinamoji, o ne vienarūšė ar kitokia sakinio dalis, o intonacija gal tik paremtų jų pasirinkimą.
4.8 taisyklėje intonacija neminima: „Tarp apibendrinamojo žodžio ir jį aiškinančių sakinio dalių įterpus jungiamąjį žodį, po pastarojo gali būti rašomas dvitaškis (rečiau brūkšnys), jei norima paryškinti išvardijimą“ (LKST, p. 5–6). Taigi iš taisyklės nelabai aišku, kaip gali būti išryškinamas išvardijimas, kuriam paprastai būdingas vis kartojamas labai panašus arba vis žemėjantis pagrindinio tono kontūras. Kita vertus, gal išryškinimas nėra susijęs su intonacija, o tik vizualus sakinio įforminimas. Be to, rašančiajam gali kilti klausimas, ar jis turi rinktis tik tarp dvitaškio ir brūkšnio, o kablelis – čia negalimas, ypač tais atvejais, kai vartojamas tai yra, t. y., pavyzdžiui, pvz.
Eksperimento rezultatai leidžia manyti, kad intonavimas šiuo atveju neturėjo įtakos: ir monotoniškai (Ši teorija pagrindžia vartosenos pasirinkimą, t. y.(:) [5 kableliai, 1 dvitaškis] kodėl iš kelių galimų variantų pasirenkamas būtent tas vienintelis), ir intonuotai (Siūloma daugiau valgyti ankštinių daržovių, / kaip antai(:) [5 kableliai, 3 dvitaškiai] / pupelių, / lęšių, / žirnių) įgarsintuose pavyzdžiuose skyrybos ženklą rašė tik penktadalis studentų. Rašytiniame variante (Skiemenų ribos negali signalizuoti žodžio reikšmės, pavyzdžiui(:) [24 kableliai, 8 dvitaškiai] kas-ti ir ka-sti nesiskiria reikšmė) kablelis ar dvitaškis parašytas septyniuose iš dešimties atsakymų. Studentų argumentas paprastas: po pavyzdžiui dėstytojai reikalauja kablelio ar dvitaškio, o ir rašant santrumpą pvz. dedamas kablelis ar dvitaškis.
Taisyklėse pavyzdžiui pateikiamas triskart: 4.2 taisyklės pastaba (po pavyzdžiui kablelis gali būti nerašomas), aptariamoje 4.8 taisyklėje (kur, kaip minėta, kablelis tarp pasirinkimų nenurodomas) ir 8.1 taisyklėje (išskiriamas kaip ir kiti įterpiniai). Pastaroji taisyklė nėra pasirenkamoji, todėl į tyrimą neįtraukta, o pirmųjų dviejų rezultatai rodo, kad beveik du trečdaliai studentų pavyzdžiui išskirtų. Be to, aptarimas leidžia manyti, kad daugelis jų tiesiog yra įsidėmėję šį žodį ir vargiai gali pasakyti, kad tai įterpinys. Trumpai apibendrinant aiškinamųjų sakinio dalių skyrybą, reikia pasakyti, kad jos gali būti a) ne išskiriamos, o atskiriamos, jei suprantamos kaip vienarūšės (4.4 taisyklė), siekiant pabrėžti tapatumą (4.5 taisyklė), parodyti papildymą ar sugretinimą (4.6 taisyklės b), arba b) neskiriamos, jei suprantamos kaip savarankiška sakinio dalis (4.6 taisyklės c). Didžiausią įtaką skyrybos įvairavimui turi semantiniai veiksniai (suvokiama kaip aiškinamoji ar vienarūšė sakinio dalis) ir nuo jų priklausanti intonacija, bet konkretaus sakinio intonavimas mažai keičia skyrybos pasirinkimą. Intonacija visai nereikšminga
4.8 taisyklėje. Garsyno duomenys leidžia daryti prielaidą, kad aiškinamosios sakinio dalys gali sudaryti vieną frazę su žodžiu ar jų junginiu, kurį aiškina, papildo.
Dalyvinių, pusdalyvinių ir padalyvinių aplinkybių skyryba paremta gramatika ir formalia sudėtimi – jos turi būti išplėstos. Pagrindinę taisyklę iliustruojančių pavyzdžių nepateikta, o 5.1 taisyklėje jau atsiranda intonacija: „Išplėsta dalyvinė, pusdalyvinė ar padalyvinė aplinkybė arba dvi ir daugiau neišplėstų gali būti išskiriamos kableliais, jei norima išryškinti jų prasminį ir intonacinį savarankiškumą“ (LKST, p. 6). Tačiau labai abejotina, ar įmanoma išplėstines aplinkybes ištarti kokia nors kitokia, o ne savarankiška intonacija. Garsyno medžiaga liudija, kad tokių pavyzdžių beveik nėra net ir monotoniškai perskaitytuose pavyzdžiuose, šias sakinio dalis paprastai linkstama ištarti kaip savarankiškas frazes. Tačiau išplėstos aplinkybės (kaip ir vienarūšės sakinio dalys) nuo kitų sakinio dalių gali būti atribojamos ne pauzėmis, o pagrindinio tono pokyčiu (ar to paties kontūro kartojimu). Žinoma, visus šiuos objektyvius akustinius aspektus dar reikėtų išsamiai tirti. Tačiau yra dar vienas keblus dalykas60: šios Taisyklių dalies įžanginis sakinys ir 5.1 taisyklė prieštarauja vienas kitam. Įžanginiame sakinyje teigiama: „Pagrindiniai požymiai – kaip ir bet kokia aplinkybė, priklauso tariniui arba gali įeiti į kitą dalyviu, pusdalyviu ar padalyviu išreikštą sakinio dalį, išskiriama tik kai jos pagrindu einantis dalyvis, pusdalyvis ar padalyvis yra išplėstas bent vienu savarankišku žodžiu“. 5.1 taisyklėje rašoma, kad tokia aplinkybė gali būti išskiriama. Taigi įžanginiu sakiniu pasakoma, kad išplėstinės aplinkybės išskiriamos, o 5.1 taisyklė – gali būti išskiriamos. Jei norima aptarti ir neišplėstines aplinkybes, tokiu atveju jau turėtų būti formuluojama atskira taisyklė, o ne pateikiama toje pačioje.
Eksperimentų rezultatai rodo, kad intonacija gali būti paskata skirti: apie pusė studentų rašytiniame (Pasikeitus situacijai(,) tėvai pradėjo sūnų leisti į darželį) ir monotoniškai įgarsintame (Net patyręs didelę tragediją(,) dailininkas jaučiasi nesugniuždytas) variante rašė kablelius, intonuotame pavyzdyje (Remdamasis savo patirtimi(,) / jis kuria dešimtis scenarijų) tokių buvo trys ketvirtadaliai. Taigi pusė studentų skyrė šias sakinio dalis negirdėdami intonacijos, o tai reiškia, kad skyrimą lemia ne tik (ar ne tiek) konkretaus sakinio intonavimas, bet gramatika, semantika ir galbūt šiai sakinio daliai būdinga intonacija.
Aplinkybėms skirta ir 5.2 taisyklė: „Dalyvinėms, pusdalyvinėms ar padalyvinėms artimos aplinkybės su dalelyčių samplaikomis nors ir, kad ir ar dalelyte irgi ir pan. gali būti suprantamos kaip savarankiški neišplėtoti teiginiai ir išskiriamos kableliais“ (LKST, p. 6). Taisyklėje intonacija neminima, bet savarankiškiems teiginiams būdinga ir savarankiška intonacija, jie priklauso atskiroms frazėms. Eksperimento rezultatai vienareikšmiai: devyni iš dešimties parašė kablelius visuose trijuose eksperimentuose (rašytinis variantas Obsesija(,) nors ir retai(,) mus gali veikti ir teigiama, neintonuotas Padirbėti leidykloje(,) kad ir mėnesį(,) būtų naudinga visiems studentams, intonuotas Po pietų(,) / nors ir negausiai(,) / nulijo). Taigi intonacinis aspektas gali slypėti pačioje sakinio struktūroje ir semantikoje, bet skyrybos nelemia konkrečių pavyzdžių intonavimas.
60 Šiame darbe vengiama sisteminės Taisyklių turinio analizės, nesusijusios su intonacija, bet į vieną kitą dalyką atkreipiamas dėmesys.
Per aptarimą kai kurie studentai paminėjo, kad jie analizuojamus atvejus laikė įterpiniais. Reikia pasakyti, jog įterpiniams būdinga tokia pati savarankiškos frazės intonacija kaip ir čia aptariamiems pavyzdžiams.
Įžanginiame pažyminių skyrybos sakinyje nurodoma, kad svarbus gramatinis kriterijus (derinamasis pažyminys, apie struktūrą – išplėstinis ar ne – nerašoma) ir jo vieta pažymimojo žodžio atžvilgiu, intonacija neminima (LKST, p. 6). Iš tolesnių taisyklių galima apibendrinti, kad išplėstiniai pažyminiai, taip pat ir pavieniai derinamieji pažyminiai ar jų kombinacijos su nederinamaisiais pažyminiais išskiriami, kai eina po pažymimojo žodžio. Taigi, remiantis tokiais kriterijais, variantiška skyryba teoriškai galima: a) jei neišskiriamas derinamasis pažyminys, einantis po pažymimojo žodžio (6.4, 6.5, 6.6, 6.7 taisyklės), b) išskiriamas pažyminys, einantis prieš pažymimąjį žodį (6.6 ir 6.7 taisyklės), b) išskiriami nederinamieji pažyminiai (6.8 taisyklė). Reikėtų pasakyti, kad išplėstiniai pažyminiai visada pasakomi kaip savarankiškos frazės ir tai paprastai nepriklauso nuo jų vietos pažymimojo žodžio atžvilgiu. Tą liudija ir garsyno medžiaga: labai mažai pavyzdžių, kur išplėstinis pažyminys su kita sakinio dalimi sudarytų vieną frazę. Intonaciškai savarankiški ir neišplėstiniai pažyminiai po pažymimojo žodžio, atrodo, jų intonacija gali būti artimesnė aiškinamosioms sakinio dalims.
Pažyminių skyrybos dalyje intonacija atsiranda tik 6.4 taisyklėje: „Po pažymimojo žodžio einantis neišplėstas priedėlis išskiriamas, jei norima parodyti jo aiškinamąją paskirtį ir pasakomas savarankiška intonacija“ (LKST, p. 7). Eksperimentų rezultatai ir jų aptarimas su studentais rodo, kad rašytinis variantas (Mes(,) dėstytojai(,) taip pat palaikome šią iniciatyvą) buvo lengviausias ir devyni iš dešimties išskyrė priedėlį (du studentai išskyrė brūkšniais). Tačiau labai panašios struktūros trečiasis – intonuotas –pavyzdys (Mūsų studentai(,) / lituanistai(,) / buvo aktyvūs viktorinos dalyviai) nebuvo toks paprastas: priedėlį išskyrė septyni iš dešimties (trys studentai išskyrė brūkšniais, kiti kableliais), dar kiek daugiau nei dešimtadalis studentų atskyrė priedėlį nuo pažymimojo žodžio, vadinasi, laikė vienarūšėmis sakinio dalimis, o ir semantiškai šie žodžiai susiję. Neintonuotame pavyzdyje (Draugė(,) psichologė(,) man padėjo išsiaiškinti kai kuriuos romano personažų poelgius) daugelis studentų nerašė kablelio, net ir per aptarimą perskaičius jį intonuotai, jie teigė, kad nebūtų skyrę. Taigi intonacija šiuo atveju gali būti svarbi, bet ji ateina kartu su sakinio semantika, o konkretaus pavyzdžio intonavimas menkai reikšmingas. Kai kurie studentai paminėjo, jog jiems tokio tipo pavyzdžius labai sunku atskirti nuo aiškinamųjų sakinio dalių (žr. 4.5), o ir pavyzdžiai Taisyklėse gana panašūs.
Intonacija neminima ir 6.5 taisyklėje: „Po įvardžių bet kas, kas nors, kas, kaži(n) kas, visi, kiti ir pan. pavartotas būdvardis ar dalyvis su priklausomaisiais žodžiais ar be jų yra išskiriamas, jei norima parodyti aiškinamąją jo paskirtį“ (LKST, p. 7). Rezultatai rodo, kad konkretaus sakinio intonavimas šiuo atveju taip pat mažai turi įtakos, nes abiejuose įgarsintuose sakiniuose (Kažkas(,) šiek tiek akylesnis(,) jau galėjo pastebėti pokyčius; Visiems(,) / dalyvavusiems apklausoje(,) / vėliau pristatysime jos rezultatus) septyni iš dešimties tiriamuosius pavyzdžius išskyrė. Rašytiniame variante (Bet kas(,) norintis investuoti(,) galės rinkti ir pasaulines kompanijas) tokių buvo beveik pusė. Per
aptarimą dalis studentų teigė, kad jie šiuose sakiniuose skyrė pažyminį po pažymimojo žodžio.
6.6 taisyklėje kaip vienas iš svarbesnių kriterijų nurodoma intonacija: „Požymį nurodanti išplėsta ar neišplėsta sakinio dalis, pagal raišką atitinkanti derinamąjį arba nederinamąjį pažyminį ar priedėlį, gali būti suprantama kaip nepilnos raiškos dalyvinė, pusdalyvinė ar padalyvinė aplinkybė ir išskiriama kableliais, rečiau brūkšniais, jei pasakoma atribojamąja intonacija“ (LKST, p. 8). Rašytiniame (Ji(,) pasidažiusi ir pasipuošusi(,) atrodė jaunesnė) ir monotoniškai įgarsintame (Sūnus(,) su raudona ir varvančia nosimi(,) norėjo kuo greičiau į lovą) variante tokį pažyminį išskyrė tik trečdalis studentų, intonuotame sakinyje (Raudonomis nuo nemigos akimis(,) / jis klausėsi nuobodaus aiškinimo) jį skyrė beveik pusė. Taigi konkretaus sakinio intonavimas padidino skiriančiųjų kiekį, per aptarimą studentai prisipažino, kad nedrąsiai rašė kablelį ir, jei tai būtų buvęs rašytinis variantas, daugelis jų būtų nerašę skyrybos ženklo, o rašytiniame ir neintonuotame sakinyje jie skyrę pažyminius po pažymimojo žodžio.
6.7 taisyklėje nurodoma išskiriamoji intonacija: „Su dalelytėmis nors (ir), kad ir, kaip ir pan. einantis pažyminys arba priedėlis išskiriamas kableliais, jei norima parodyti antrinę aplinkybinę reikšmę ar jis suprantamas kaip neišplėtotas savarankiškas teiginys ir pasakoma išskiriamąja intonacija“ (LKST, p. 8). Iš eksperimentų matyti, kad konkretaus sakinio intonavimas neturi įtakos, nes ir rašytiniame (Kambarys(,) nors ir nedidelis(,) buvo skoningai įrengtas), ir intonuotame (Nuotrauką(,) / kaip didžiausią šventenybę(,) / laikė ant darbo stalo) pavyzdyje aštuoni iš dešimties rašė kablelius. Neintonuotame sakinyje (Naktis(,) kad ir kokia tamsi(,) visada praeina) pirmąjį kablelį rašė beveik visi (argumentas: prieš kad reikia kablelio), bet dalis jų nerašė antrojo kablelio. Kadangi visuose trijuose sakiniuose analizuojamus pavyzdžius skyrė didžioji dalis studentų, galima teigti, kad svarbiausia yra aptariamų konstrukcijų semantika ir ją lydinti savarankiškos frazės intonacija.
6.8 taisyklėje tiesiogiai nurodyto intonacijos kriterijaus nėra: „Lyginamieji nederinamieji pažyminiai, prasidedantys žodžiais didumo, aukštumo, ilgumo 61 ir kt. ir einantys po pažymimojo žodžio, yra išskiriami, jei norima išryškinti jų prasminį savarankiškumą“ (LKST, p. 8). Tyrimo rezultatai leidžia manyti, kad intonacija šiuo atveju neturi įtakos skyrybai: rašytiniame (Milžiniška nendrinė rupūžė(,) didumo sulig šunimi(,) buvo pagauta Australijoje) ir intonuotame (Plaukus(,) / ilgumo sulig pečiais(,) / privalėjau susirišti) sakinyje devyni iš dešimties studentų parašė skyrybos ženklą. Neintonuotame pavyzdyje (Lydekos(,) didumo sulig paršeliu(,) nerimo gelmėje) beveik visi parašė antrąjį skyrybos ženklą, o pirmąjį – kiek daugiau nei pusė. Studentai minėjo, kad mintyse perskaitė sakinį ir jiems intonaciškai atrodė, jog turėtų būti tik antrasis skyrybos ženklas, kitokių argumentų jie negalį nurodyti. Trumpai apibendrinti variantišką pažyminių skyrybą galima taip: pateikiama nemažai (penkios) pažyminių variantiškos skyrybos taisyklių ir visose pažyminiai gali
61 Galima suabejoti, ar motyvuotas būtent šių žodžių išskyrimas taisyklėje. Labai panašiai vartojami žodžiai vardu, pavarde, antrašte ir kt., bet, jei šiais žodžiais prasideda nederinamasis pažyminys, pavartotas po pažymimojo žodžio, tai jo skirti negalima (žr. 6.1 taisyklės 2 pastabą).
būti išskiriami, nors pagal gramatinius požymius ir struktūrą neskirtini. Greičiausiai semantika (o kai kada iš dalies ir gramatika) ir savarankiška intonacija lemia analizuotų pavyzdžių skyrimą, bet tik 6.6 taisyklei parengtuose pavyzdžiuose skirti paskatino ir konkretaus sakinio intonavimas.
Lyginamųjų posakių skyryba nėra labai sudėtinga: jie, išskyrus kiekio palyginimus, reiškiamus aukštesniojo laipsnio būdvardžiais ar prieveiksmiais, gali būti išskiriami. Taisyklėse minima ir intonacija, visiems lyginamiesiems posakiams būdinga savarankiška intonacija (intonacinis savarankiškumas ir atribojamoji intonacija), jie garsinėje kalboje ištariami kaip savarankiškos frazės (garsyno medžiaga tą patvirtina, nes nebuvo pavyzdžių, kur lyginamieji posakiai sudarytų frazę su kitomis sakinio dalimis).
7.1 taisyklė: „Lyginamieji posakiai, prisijungę prie būdvardiškųjų įvardžių toks (-ia), toks (-ia) pat, šitoks (-ia), koks (-ia), kitoks (-ia) ir pan., taip pat prie įvardinių prieveiksmių taip, taip pat, kitaip, tiek, tiek pat ir pan., išskiriami, jei norima parodyti jų prasminį ir intonacinį savarankiškumą“ (LKST, p. 9). Intonacija gali tik šiek tiek padidinti skyrybos ženklo tikimybę, nes intonuotame sakinyje (Ji buvo tokia pat stropi(,) / kaip ir jos vyresnė sesuo) du trečdaliai studentų skyrė lyginamąjį posakį, rašytiniame variante (Jis vis kalbėdavo apie tokias vertybes(,) kaip nuoširdumas ir atvirumas) tokių buvo beveik pusė, monotoniškai perskaitytame (Šie batai tokie pat madingi(,) kaip ir tavo išsirinktieji) – du penktadaliai. Tačiau dalis studentų ir be išskirtinio intonavimo linkę išskirti tokio tipo lyginamuosius posakius, galbūt įžiūri galimą gramatinį centrą ir skiria pagal sudėtinių sakinių skyrybos taisyklę.
7.2 taisyklėje nurodoma atribojamoji intonacija: „Palyginimai prie aukštesniojo laipsnio būdvardžių, dalyvių ar prieveiksmių, reiškiantys ne kiekį, o bendresnį lyginimą, gali būti suprantami kaip neišplėtoti į savarankišką struktūrą sakiniai, pasakomi atribojamąja intonacija ir išskiriami“ (LKST, p. 9). Šiuos palyginimus studentai nėra linkę skirti ir konkretaus sakinio intonavimas tam mažai turi įtakos: rašytiniame variante (Šis darbas sudėtingesnis(,) negu įprasti kirtimai(,) ir užtruks ilgiau) skyrė penktadalis, neintonuotame (Prognozuojama aukštesnė(,) negu ankstesnėmis dienomis(,) temperatūra) – penktadalis išskyrė, dešimtadalis atskyrė, t. y. rašė tik pirmąjį kablelį, intonuotame pavyzdyje (Jaunoji karta technologinėms naujovėms imlesnė(,) / nei vyresnieji) skyrė kiek daugiau nei trečdalis. Greičiausiai šių pavyzdžių skyrybą lemia gramatinė sakinio analizė, o pastarajame sakinyje galbūt studentams buvo sunkiau įžiūrėti galimą gramatinį centrą.
Įterpiniai ir įspraudai paprastai yra išskiriami, išlygų gali būti tik dėl gretimų jungiamųjų žodžių (išskirti su jais ar nuo jų atskirti), o modalumą reiškiančių žodžių skyryba gana laisva. Pirmiesiems garsinėje kalboje būdinga savarankiška intonacija, o modalinių žodžių ir junginių intonacinis savarankiškumas nevienodas (apie tai rašo ir Albinas Drukteinis (2020, p. 101)). Garsyno medžiaga rodo, kad įterpiniai ir modaliniai žodžiai sudaro didžiausią grupę pavyzdžių, kur frazės viduje yra skyrybos ženklas. Taigi jie neretai su kitomis sakinio dalimis sudaro frazę.
8.2 taisyklė teigia: „Įterpinys gali būti išskiriamas kartu su sujungiamuoju jungtuku, išskyrus ar, arba, nei, jeigu jis su įterpiniu sudaro prasminę bei intonacinę vienumą“
(LKST, p. 9). Tačiau įterpinio išskyrimas kartu su sujungiamuoju jungtuku neturėtų būti grindžiamas intonacija, nes intonacinė vienuma būdinga beveik visiems 8.2 (taip pat ir 8.2 pastabose) pateiktiems pavyzdžiams, bet įterpiniai nuo jungtuko o negali būti atskirti. Tą liudija ir tyrimo rezultatai: intonacija nereikšmingas kriterijus, tik šiek tiek padidinantis konkretaus pavyzdžio atskyrimą, nes ir rašytiniame (Ir(,) svarbiausia –atsirado galimybė skirti papildomų lėšų), ir intonuotame (Medikai patarė, / į ką kreipti dėmesį ir(,) / svarbiausia – / kokių klaidų nedaryti) sakinyje, kuris perskaitytas gana aiškiai atskiriant įterpinį nuo jungtuko, tik dalis studentų (atitinkamai ketvirtadalis ir trečdalis) tarp jungtuko ir įterpinio rašė kablelį. Neintonuotame sakinyje (Pirma, jis neatėjo, antra, neparašė žinutės, ir(,) trečia, net neatsiprašė) tik du studentai parašė kablelį, visi kiti, anot jų, net nesusimąstė, kad reikėtų skirti.
Panašaus pobūdžio yra 8.2 taisyklės antroji pastaba: „Įterpiniai, einantys po tapatumą reiškiančių jungiamųjų žodžių arba, ar (arba reikšme) aiškinamosiose sakinio dalyse (žr. 4.2 punktą), gali turėti vientisą tapatumo su patikslinimu reikšmę, būti pasakomi vientisa su jungiamuoju žodžiu intonacija ir nuo jungiamojo žodžio gali būti neskiriami“ (LKST, p. 10). Ir šiuo atveju intonacija skyrybai neturi įtakos: rašytiniame (Sensorinė sistema – tai mūsų jutimų sistema, arba(,) kitaip tariant, skonis, kvapas ir kt.) ir neintonuotame (Autorės kalbėjo apie pasirinktą žanrą, arba(,) tiksliau, jų samplaiką) sakinyje įterpinius atskyrė tik apie trečdalis studentų, intonuotame sakinyje (jis perskaitytas atskiriant įterpinį nuo jungiamojo žodžio: Žemės ūkio politika, / arba(,) / tiksliau, / kaimo plėtros politika, / bus svarbiausias klausimas) – kiek mažiau nei penktadalis.
8.4 taisyklėje aptariama modalumą reiškiančių žodžių skyryba: „Modalumą reiškiantys žodžiai ar junginiai anaiptol, antai, apskritai, atseit, būtent, destis, esą, galbūt, galų gale, geriau, greičiausia(i), iš esmės, iš principo, iš tiesų, iš tikro, iš tikrųjų, iš viso, kaip tyčia, lyg tyčia, konkrečiai, mat, pagaliau, (ne)palyginti, paprastai, pirmiausia(i), rasi(t), savo ruožtu, šiukštu, štai, taigi, tikriausiai, turbūt, veikiausiai, vis dėlto, visų pirma ir pan., taip pat pirminiai jaustukai ak, ei, oi ir pan. gali būti išskiriami kableliais, jei norima jiems suteikti įterptinį pobūdį“ (LKST, p. 10). Kai kurie iš šių žodžių tikrai gali būti ištariami kaip įterpiniai, t. y. kaip savarankiškos frazės, bet vargu ar visi. Per aptarimą studentai teigė, kad nemažą dalį taisyklėje išvardytų pavyzdžių laiko įterpiniais (kai kuriuos tapatino su anglų kalbos atitikmenimis) ir dažnai skiria, bet dėl kai kurių turi nemažai dvejonių ir intonacija beveik nesiremia. Tą liudija ir trečiasis sakinys, kur labai pabrėžtinai akcentuotas turbūt ir po jo padaryta gana ilga pauzė (Turbūt(,) / opozicijos darbas toks ir yra), bet tik trys studentai čia parašė kablelį. Daugelis teigė, kad mokykloje mokė po turbūt, galbūt nerašyti kablelio, todėl jie net neklausė intonacijos. Pateikus šio pavyzdžio kontekstą (Ar oponuosite pranešėjui? – Turbūt(,) opozicijos darbas toks ir yra), studentai teigė, kad tokiu atveju jie čia galbūt rašytų tašką, o ne kablelį. Rašytiniame (Apskritai(,) lietuviai yra gana greiti kitą pasmerkti) ir neintonuotame (Taigi(,) komisija klydo dėl skirtos baudos) sakinyje du trečdaliai studentų parašė skyrybos ženklus. Šioje taisyklėje pateikti modaliniai žodžiai ir junginiai dar turėtų būti išsamiai tiriami, ar tikrai visus juos kalbos vartotojai linkę laikyti modaliniais, be to, kai kurie
iš jų (pvz., turbūt, galbūt) beveik niekada netariami su savarankiška intonacija. Tą akivaizdžiai parodė ir garsyno medžiaga.
Kreipinių skyryba atrodo vienareikšmė (siūloma skirti), bet ir čia atsiranda išlyga. 9.3 taisyklė teigiama: „Kreipinys gali būti išskiriamas kartu su antrojo asmens įvardžiu tu, jūs, galinčiu eiti sakinio veiksniu, jei abu jie pasakomi vientisa intonacija“ (LKST, p. 11). Studentai nurodė, kad jiems nelengva atskirti eksperimentui pateiktus šios taisyklės pavyzdžius ir priedėlius (plg. 6.4). Be to, ne visi rašantys gali lengvai atskirti šią taisyklę (su galimybe neskirti) nuo 9.2 taisyklės trečiosios pastabos, kur pasirinkimo nėra („Kreipinys skiriamas atskirai nuo antrojo asmens įvardžio, kai įvardžiai reikalingi skirtingų sudėtinio sakinio dėmenų santykiui parodyti“ (LKST, p. 11).
Intonacija, studentų teigimu, beveik neturi įtakos, nes yra linkę tokius kreipinius atskirti nuo įvardžių. Rezultatai tą paliudijo: rašytiniame variante (Jūs(,) lituanistai, paprastai išmanote teksto kūrimo principus) – aštuoni iš dešimties, neintonuotame (Negaliu suvokti, kas yra jūsų(,) gerbiamieji, galvose) – septyni iš dešimties atskyrė kreipinį nuo įvardžio. Intonuotame sakinyje, kuris perskaitytas atskiriant kreipinį ir pabrėžiant abu žodžius (Jūs(,) / tėveliai, / esate atsakingi už vaikų išsilavinimą), beveik visi rašė kablelį tarp įvardžio ir kreipinio. Per aptarimą perskaičius šį sakinį Jūs tėveliai / esate atsakingi už vaikų išsilavinimą, studentai teigė, vis tiek būtų rašę kablelį.
Praleidimo fiksavimas rašte galėtų būti (dažnai ir yra) susijęs su intonacija, nors 10 taisyklėje ji tiesiogiai neminima: „Vietoj praleistos tarinio jungties arba savarankiškos sakinio dalies gali būti rašomas brūkšnys, jei norima paryškinti praleidimą“ (LKST, p. 12). Rašytiniame pavyzdyje (Tai (–) Lietuvos gydytojų duomenų bazė ir registracijos vizitui sistema) beveik trečdalis studentų rašė brūkšnį, monotoniškai perskaitytame („ Lituanistika“ (–) tarptautinė mokslinė bibliografinių įrašų, santraukų ir visateksčių dokumentų bazė) trys ketvirtadaliai (studentai nurodė, kad tai apibūdinimas, o juose paprastai rašomas brūkšnys), intonuotame pavyzdyje (Ji (–) / kantrus žmogus) pusė studentų žymėjo praleidimą. Dėl trečiojo sakinio kai kurių studentų argumentas lakoniškas – labai trumpas sakinys ir intonacija skyrybai neturi įtakos. Per aptarimą studentai minėjo, kad brūkšnio rašymą tokiais atvejais lemia ne intonacija, o sakinio struktūra ir iš dalies semantika: trumpuose sakiniuose nerašytų, apibrėžimuose rašytų, po tai linkę nerašyti, bet prieš tai rašytų (plg. šiam tyrimui parengtą pirmąjį sakinį ir kiek pakeistą antrąjį sakinį „ Lituanistika“ (–) tai tarptautinė mokslinė bibliografinių įrašų, santraukų ir visateksčių dokumentų bazė). Taigi šiuo atveju lemia ne intonacija, o brūkšnio vieta. Prijungiamųjų sakinių skyryba aptariama keturiolikoje taisyklių. Pirmiausia (11.1 taisyklėje) nurodoma, kad šalutiniai prijungiamieji sakiniai išskiriami, apie tokio dėmens sudėtį (vienas ar daugiau žodžių) neužsimenama, šie dalykai atsiranda kitose taisyklėse (11.2, 11.3 ir 11.5). Vadinasi, atraminis principas ir turėtų būti prijungiamųjų dėmenų išskyrimas, o tolesnės taisyklės galėtų būti susijusios su tam tikrų atvejų neskyrimu. Tačiau 11.2 taisyklė tarsi dubliuoja ankstesnę: „Šalutinis dėmuo iš vieno prijungiamojo žodžio po tarinio gali būti išskiriamas kableliais (retai – brūkšniais), jei norima išryškinti jo prasminį ir intonacinį savarankiškumą“ (LKST, p. 12). Nuoseklu būtų šią taisyklę formuluoti ne gali būti išskiriamas, o gali būti neskiriamas, jei nenorima
išryškinti jo prasminio ir intonacinio savarankiškumo. Tą patį galima pasakyti ir apie 11.4 taisyklę. Kita vertus, kiekvienas sudėtinio sakinio dėmuo yra savarankiška frazė, taigi intonacija jau savaime yra vienas iš sudėtinių sakinių fonetinių požymių. Tyrimas leidžia manyti, kad studentai nelinkę skirti 11.2 taisyklėje nurodytų dėmenų (jų teigimu, pernelyg trumpi), intonavimas mažai turi įtakos: rašytiniame variante (Kažkas mane pašaukė, bet niekaip nesupratau(,) kas) skyrė dešimtadalis, intonuotame (Pažadėjo susitikti, / bet nepasakė (–) / kur ir kada) – penktadalis. Įdomesnis yra neintonuotas pavyzdys (Atsakyk aiškiai (–) [21 kablelis, 3 dvitaškiai, 8 brūkšniai] kada?), kur matyti ir gana didelė skyrybos ženklų įvairovė, ir akivaizdus polinkis skirti. Aptarime dalyvavę studentai teigė, kad šis sakinys jiems atrodė emocionalus ir primenantis tiesioginę kalbą, o tokiame norėjo rašyti daugiau skyrybos ženklų.
11.4 taisyklėje taip pat nurodoma skirti, o ne neskirti, kaip būtų galima tikėtis: „Po žodžių vargu, kažin prieš dalelytę ar, įvardį kas bei įvardinius prieveiksmius kur, kada ir kt. gali būti rašomas kablelis, jei norima parodyti prijungimą“ (LKST, p. 13). Nors intonacija nėra minima taisyklėje, bet ji gali šiek tiek paskatinti skirti, tačiau tai nėra svarbiausias kriterijus. Tą liudija eksperimento rezultatai: rašytiniame variante (Vargu(,) ar jie spės grįžti) skyrė šeši iš dešimties, neintonuotame (Kažin(,) ar lengva bus naujame darbe) – penki iš dešimties, intonuotame (Vargu(,) / ar skaitysiu šią knygą) –kiek daugiau nei septyni iš dešimties. Per aptarimą studentai minėjo, kad intonavimas tik paskatino skirti, bet nebuvo svarbiausias kriterijus.
11.5 taisyklėje nurodoma: „Veiksmažodžiai nėra, yra, neturi, turi ir po jų einančio įvardžio kas linksnių formos, prieveiksmiai kur, kada ir pan. su bendratimi ar su apstabarėjusia asmenuojamąja forma gali būti suprantami arba kaip apstabarėjusios vientisos konstrukcijos – tada rašoma be skyrybos ženklų, arba kaip savarankiški tariniai – tada rašomas kablelis, atskiriant nepilnos sandaros šalutinius dėmenis“ (LKST, p. 13). Apie intonaciją neužsiminta, bet apstabarėjusios konstrukcijos paprastai tariamos savarankiška intonacija (jų viduje skyrybos ženklų nėra), o šalutiniai dėmenys yra savarankiškos frazės. Tyrimo rezultatai rodo, kad intonavimas gali turėti įtakos. Intonuotas pavyzdys perskaitytas su pauze ir aiškia pagrindinio tono kaita (Jau yra(,) / kas jį pavaduoja), du trečdaliai studentų parašė skyrybos ženklą. Per aptarimą perskaičius sakinį be pauzės, kai kurie studentai sakė, kad greičiausiai nerašytų kablelio. Rašytiniame variante (Nėra(,) kas tiksliai suskaičiuotų išlaidas) kablelį parašė beveik keturi iš dešimties, neintonuotame sakinyje (Dabar jau turiu(,) kur atostogauti) – trys iš dešimties, o tai rodo, kad skyrybai įtakos turi ir gramatinis kriterijus, o intonacinis tik paskatina skirti.
11.6 taisyklė: „Jei prieš sakinio pradžioje einantį šalutinį dėmenį pavartotą dalelytę pagal sakinio prasmę galima sieti ir su šalutiniu, ir su pagrindiniu dėmeniu, šalutinis dėmuo gali būti skiriamas kartu su dalelyte arba atskirai“ (LKST, p. 13). Rašytiniame variante (Juk(,) kai pailsi, darbą lengviau nudirbi) beveik trečdalis studentų, neintonuotame sakinyje (Juk(,) kai jūra rami, ji žvejams būna kiaurai perregima iki dugno) ketvirtadalis studentų atskyrė šalutinį dėmenį nuo dalelytės. Intonuotas sakinys perskaitytas Juk(,) / kai esi mažas / ir smilgos dar kutena nosį. Šiame sakinyje apie pusė studentų rašė kablelį tarp šalutinio dėmens ir dalelytės. Taigi skiriančiųjų beveik padvigubėjo,
todėl konkretaus sakinio intonavimas gali paskatinti atskirti. Tą paminėjo ir aptarime dalyvavę studentai.
11.7 taisyklė: „Šalutinis dėmuo gali būti neišskiriamas, jei prieš jį eina dalelytė, panaikinanti šalutinio dėmens intonacinį savarankiškumą“ (LKST, p. 13). Intonacija neturi įtakos skyrimui, nes visų trijų eksperimentų rezultatai panašūs, didžioji studentų dalis nelinkusi skirti šių dėmenų: rašytiniame (Nežinau(,) net ką patarti(,) ir laukiu sprendimo) ir neintonuotame (Sūnus nelaukė(,) nė ką pasakysiu(,) ir paskubom išvažiavo) variante skyrė trečdalis, intonuotame variante (Nesuvokėm(,) / nė ką padarėm(,) / ir nutilom) – penktadalis. Be to, pastebėta, kad antrąjį skyrybos ženklą rašytiniame ir neintonuotame sakinyje rašė dar mažesnė dalis studentų (jų teigimu, prieš ir nerašomas kablelis).
11.9 taisyklė formuluojama ne taip, kaip suponuoja svarbiausias šalutinių dėmenų skyrybos principas, t. y. ne gali būti neskiriama, o gali būti išskiriama: „Tarp šalutinio dėmens jungtuko (ar kito jungiamojo žodžio) ir prieš jį einančio sujungiamojo ar prijungiamojo jungtuko (ar kito jungiamojo žodžio) gali būti rašomas kablelis norint parodyti šalutinio dėmens savarankiškumą“ (LKST, p. 13). Eksperimentų rezultatai rodo, kad jungtuko ir rašytiniame sakinyje (Ir(,) kai lyja, mes slepiamės šioje pavėsinėje) studentai nelinkę atskirti nuo šalutinio dėmens (penktadalis parašė kablelį), o po tačiau ir todėl daugelis rašo kablelį: neintonuotame sakinyje (Tačiau(,) kai pasireiškia pirmieji ligų simptomai, profilaktinių vitamino D dozių nepakanka) tokių atsakymų beveik du trečdaliai, intonuotame (Todėl(,) / kai tik galime, / stengiamės skelbti informaciją viešai) devyni iš dešimties atskyrė62. Taigi intonacija gali paskatinti atskirti du gretimus – pagrindinio ir šalutinio dėmens – jungiamuosius žodžius. Garsyno duomenys liudija, kad tokių pavyzdžių, kai šalutinis dėmuo sudaro vieną frazę su pagrindinio dėmens jungtuku, realioje skaitomoje kalboje pasitaiko neretai.
Greičiausiai gramatika ir galbūt intonacija reikėtų remtis pasirenkant 11.11 taisyklėje aptariamą skyrybą: „Kai šalutinis dėmuo su jungtuku ar pratęsiamas kita jungtuką ar ir pagrindinių sakinio dalių turinčia (ar galinčia turėti) sakinio atkarpa, tarp jų gali būti rašomas kablelis, jei tos dvi dalys suprantamos kaip vienarūšiai šalutiniai dėmenys, arba nerašomas, jei suprantamos kaip vienarūšės sakinio dalys šalutiniame dėmenyje“ (LKST, p. 14). Studentai tokius pavyzdžius dažniausiai atskyrė: rašytiniame variante (Iš pokalbio nesupratau, ar man toliau rašyti(,) ar redaguoti ankstesnį tekstą) kablelį rašė trys ketvirtadaliai, monotoniškai įgarsintame (Galvoju, ar tai buvo žmogus(,) ar kažkokia antgamtinė būtybė pasirodė) – devyni iš dešimties, intonuotame sakinyje (Svarstė, / ar jie gali dalyvauti posėdyje(,) / ar turėtų išeiti) visi parašė skyrybos ženklą. Kadangi monotoniškai ir intonuotai perskaitytų sakinių skyrybos pasirinkimas panašus, tai šiuo atveju konkretaus sakinio intonavimas neturi įtakos jo skyrybai.
11.14 taisyklėje intonacija neminima: „Kai poriniais jungtukais nors (ir) ... bet, kad (ir) ... bet yra jungiama antrininkė sakinio dalis ir tarinys, prijungiamąjį jungtuką turinti dalis gali būti laikoma šalutiniu dėmeniu su atkuriamu pasikartojančiu tariniu ir
62 Skyrybos taisyklių rengėjai galbūt neatkreipė dėmesio į šio pavyzdžio kalbos dalį (prieveiksmis), matyt, tai ir turėjo įtakos skyrybai.
skiriama“ (LKST, p. 15). Trys ketvirtadaliai studentų rašytiniame variante (Pavasarį(,) kad ir lėtai, bet toliau rašiau romaną) skyrė, monotoniškai įgarsintame (Šie paukščiai(,) nors ir negausiai, bet žiemoja ir Lietuvoje) skyrė du trečdaliai, intonuotame sakinyje (Šiandien(,) / nors ir sunkiai, / bet pavyko nuplaukti iki salos) skyrė visi. Todėl galima būtų sakyti, kad intonavimas padidina skyrybos ženklo tikimybę. Trumpai apibendrinant variantišką prijungiamųjų sakinių skyrybą pasakytina, kad šalutiniai dėmenys gali būti:
1) neišskiriami, kai jį sudaro vienas prijungiamasis žodis, einantis po tarinio (11.2), eina po dalelytės, galbūt panaikinančios intonacinį savarankiškumą (11.7),
2) išskiriami kartu su prieš juos einančiais (einančiomis) a) vargu, kažin (jei šalutinis dėmuo pradedamas ar, kas, kur, kada ir kt., 11.4), b) nėra, yra, neturi, turi (jei šalutinis dėmuo pradedamas kas, kur, kada ir kt., 11.5), c) dalelytėmis (11.6), d) kitais, ne šalutinio dėmens, jungtukais (11.9).
Visi sudėtinių sakinių dėmenys pasižymi savarankiškos frazės intonacija, o minėtais atvejais rašyti skyrybos ženklą gali iš dalies paskatinti konkretaus sakinio intonavimas, bet jis neturi lemiamos įtakos.
Sujungiamųjų sakinių skyriuje skyrybos kriterijai tiesiogiai nenurodyti, bet, matyt, čia svarbiausias vaidmuo tenka sintaksei ir jungtukų bei jungiamųjų žodžių semantikai. Intonacinis veiksnys atsiranda 12.3 taisyklėje63: „Sujungiamojo sakinio dėmenys, sujungti nekartojamais jungtukais ir, nei, ar, arba, gali būti atskiriami kableliu, jei norima parodyti jų prasminį ir intonacinį savarankiškumą“ (LKST, p. 15). Šiuo atveju labai sunku intonacinio savarankiškumo neparodyti (nebent sakinys itin trumpas), nes jis būdingas visiems sudėtinių sakinių dėmenims. Tačiau intonacinio savarankiškumo nederėtų tapatinti tik su didesnėmis ar mažesnėmis pauzėmis, nes, kaip rodo frazavimo analizė (žr. 4 skyrių), esama ir kitų frazių ribas signalizuojančių fonetinių koreliatų. Tačiau nei intonacija, nei sakinio struktūra studentų neskatino skirti: rašytiniame variante (Vergvaldžiams tai tiko(,) ir tai sudarė sąlygas atsirasti naujai religijai) skyrė kiek daugiau nei vienas iš dešimties, neintonuotame (Tokio projekto neįmanoma įgyvendinti be komandos(,) ir ji buvo gana greitai suburta) – trys iš dešimties, intonuotame (Mano sukurta tribūna didesnė(,) / ir tai gali suteikti nepatogumų kalbėtojui) – du iš dešimties. Studentų argumentas vienareikšmis: prieš ir kablelio linkę nerašyti.
12.4 taisyklė: „Išvadiniai sakinio dėmenys ir atlikta, ir baigta, ir (daugiau) nieko, ir galas, ir gana, ir tiek, ir viskas ir pan. gali būti atskiriami kableliu (rečiau brūkšniu)“ (LKST, p. 15). Studentai nelinkę atskirti minėto dėmens, nes visuose trijuose variantuose – rašytiniame variante (Tik brūkšt kelis žodžius(,) ir atlikta), monotoniškai įgarsintame (Tereikia sujungti elementus(,) ir baigta), intonuotame sakinyje (Už tokius pinigus tegalime sumokėti paskolas(,) / ir viskas) – kablelį rašė tie patys studentai ir jų pasirinkimą lėmė ne intonacija, o gramatikos žinios.
Tik vienos taisyklės (11.7) tekste rekomenduojama neskirti aptariamos sakinio dalies, dvi taisyklės (3.6 ir 4.5) siūlo skirti kitaip, nei būdinga aptariamai sakinio daliai,
63 Čia, kaip ir kai kuriose anksčiau aptartose prijungiamųjų sakinių taisyklėse, tikėtasi formuluotės ne gali būti atskiriami, o gali būti neatskiriami.
keli skyrybos variantai siūlomi šešiose taisyklėse (3.2, 4.2 pastaba, 4.4, 4.6, 11.5 ir 11.11), penkiose taisyklėse sakinio dalys gali būti skiriamos su prieš jas einančiu jungiamuoju žodžiu, dalelyte ar įvardžiu (8.2, 8.2 antroji pastaba, 9.3, 11.6 ir 11.9 taisyklės). Kitų septyniolikos taisyklių tekste aptariamas sakinio dalis rekomenduojama skirti.
Kaip rodo eksperimentų rezultatai, tai tik iš dalies koreliuoja su studentų pasirinkimu (žr. 66 lentelę). Jei taisyklė siūlo skirti, tik 6.6, 7.2, 12.3 ir 12.4 taisyklių pavyzdžius visuose trijuose eksperimentuose skyrė mažiau nei pusė studentų, taigi studentai linkę neskirti. Kai kurių sakinio dalių skyryba dar turi būti tiriama išsamiau: analizuoti konkrečius modalumą žyminčius žodžius (8.4), kokie yra praleidimo skyrybos polinkiai (10), kada išskiriamas vienažodis šalutinis dėmuo (11.2) ir kt. Studentai nelinkę išskirti požymį nurodančios išplėstos ar neišplėstos sakinio dalies, pagal raišką atitinkančios derinamąjį arba nederinamąjį pažyminį ar priedėlį (6.6), palyginimų su aukštesnio laipsnio kiekio nereiškiančiais būdvardiškais žodžiais (7.2) ir sujungiamojo sakinio dėmenų, sujungtų nekartojamais jungtukais ir, nei, ar, arba (12.3).
Dvi taisyklės siūlo skirti kitaip, nei numatyta būdingoje tos sakinio dalies skyryboje: 3.6 taisyklėje kai kurias vienarūšes sakinio dalis siūloma išskirti, o ne atskirti – studentai linkę išskirti, 4.5 taisyklėje aiškinamoji sakinio dalis be jungiamojo žodžio gali būti atskirta, o ne išskirta – studentai linkę išskirti, bet ne brūkšniais, kaip rekomenduojama, o kableliais.
4.2 taisyklės pastaboje po žodžio pavyzdžiui kablelis gali būti nerašomas arba rašomas, studentai linkę rašyti. 4.4 taisyklėje aiškinamoji sakinio dalis gali būti išskiriama arba atskiriama, studentai linkę išskirti. 4.6 taisyklėje aiškinamoji sakinio dalis gali būti išskiriama, atskiriama arba neskiriama, gerokai didesnė dalis studentų išskyrė. 11.5 taisyklėje veiksmažodžiai nėra, yra, neturi, turi gali būti atskiriami nuo po jų einančio įvardžio kas, prieveiksmiai kur, kada ir pan. arba išskiriami kartu su jais. Studentai, atrodo, linkę išskirti, bet reikėtų išsamiau tirti. Kaip rodo tyrimas, prieš 11.11 taisyklėje minimą antrąjį jungtuką ar studentai rašė kablelį, vadinasi, tiriamąsias sakinio dalis jie laikė vienarūšiais šalutiniais dėmenimis.
Įterpinius, einančius po jungiamojo žodžio, studentai linkę skirti kartu su juo (8.2, 8.2 antroji pastaba), kreipinius po įvardžių (9.3) – atskirti nuo įvardžio, šalutinius sakinius po jungiamųjų žodžių (11.6) dar reikėtų tirti išsamiau.
Remiantis eksperimentų rezultatais, tirtus pavyzdžius galima suskirstyti į tris grupes (pasirinktas gana formalus kiekybinis kriterijus):
1) nei sakinio daliai būdinga intonacija, nei konkretaus sakinio intonavimas neturi įtakos skyrybai, nes apie trys ketvirtadaliai studentų visuose trijuose etapuose pateiktuose pavyzdžiuose nerašė skyrybos ženklo (4.8, išskyrus pavyzdžiui, 7.2, 8.2, 8.2 antroji pastaba, 11.2 (reikėtų dar tirti su kitais pavyzdžiais), 11.7, 12.3 ir 12.4 taisyklės);
2) jei intonuotai įgarsintame sakinyje (ne)skiriančiųjų yra ketvirtadaliu daugiau nei rašytiniame ar monotoniškai perskaitytame, tada konkretaus sakinio intonavimas gali padėti apsispręsti dėl skyrybos ženklo (3.3, 5.1, 6.6, 11.5, 11.6, 11.9, 11.11 ir 11.14 taisyklės);
3) jei bent pusė studentų (ne)skyrė, tokiu atveju skyrybai neturi įtakos konkretaus sakinio intonavimas, studentai remiasi gramatiniais, semantiniais ir juos lydinčiais būdingais intonacijos ypatumais (visos kitos, anksčiau nepaminėtos taisyklės).
66 lentelė. Skyrybos taisyklių ir tyrimo rezultatų suvestinė 64
64 Lentelės stulpelyje Taisyklės siūlymas rašomas pliusas (+), jei taisyklės tekstas siūlo skirti, pliusas skliaustuose ((+)) – galima skirti kitaip, nei numatyta tos sakinio dalies būdingoje skyryboje, pvz., išskirti, kai pagrindinė skyryba yra atskirti, žvaigždutė (*) – galima išskirti kartu su jungiamuoju žodžiu, dalelyte ar įvardžiu, brūkšnys (–) – galima neskirti, pliusas-brūkšnys (+/–) – galima skirti įvairiai, lemia suvokimas ir semantika. Studentų skyrybos polinkių stulpelyje: pliusas – skyrė pusė ir daugiau studentų (vadinasi, intonacija lydi semantiką ir garmatiką), brūkšnys – skyrė mažiau nei pusė studentų, klaustukas – studentai skyrė įvairiai, reikia daugiau pavyzdžių nagrinėti. Intonacijos įtakos stulpelyje rašomas pliusas, jei bent pusė studentų skyrė visus tris pavyzdžius, žvaigždutė –jei konkretaus sakinio intonavimas turėjo įtakos skyrybai, t. y. bent ketvirtadaliu daugiau skyrybos ženklų intonuotame nei rašytiniame ar monotoniškai perskaitytame sakinyje, brūkšnys – nei būdinga intonacija, nei konkretaus sakinio intonavimas neturėjo įtakos skyrybai.
65 Studentai išskyrė ne brūkšniais, o kableliais.
66 Po pavyzdžiui studentai linkę rašyti kablelį, po kitų tirtų pavyzdžių – ne.
Taisyklės numeris
8.2 (2 pastaba)
Taisyklės siūlymas Studentų skyrybos polinkiai
(skyrė su jungiamuoju žodžiu)
(skyrė su jungiamuoju žodžiu)
nuo įvardžio)
Ne tik eksperimentų rezultatų, bet ir per aptarimą (jame dalyvavo 36 studentai) pateiktų atsakymų analizė atskleidė įdomių tendencijų.
Beveik pusė (46 %) studentų per pirmąjį ir antrąjį eksperimentą kliovėsi taisyklėmis ir sakinio struktūra, o atlikdami trečiojo eksperimento užduotis, rėmėsi taisyklėmis ir tik tada intonacija, bet, daugelio jų teigimu, intonacija niekada nebūna svarbiausias kriterijus. Tik taisyklėmis visais trimis atvejais rėmėsi ketvirtadalis (24 %) studentų. Reikia pasakyti, kad šių dviejų grupių studentai neblogai išmano skyrybos taisykles, tą liudijo ne tik analizuojamų pavyzdžių, bet kitų sakinio dalių skyryba eksperimentui parengtuose sakiniuose. Penktadalis (21 %) studentų nurodė visada rėmęsi taisyklėmis ir intonacija, pastarąją rašytiniame ir monotoniškai įgarsintame eksperimente įvertindavo sau mintyse pakartoję sakinius. Šioje grupėje dar paminėta ir nuojauta, sakinio prasmė. Dešimtadalis (9 %) nurodė visais atvejais pirmiausia rėmęsi intonacija ir tik
67 Studentai linkę rašyti brūkšnį, bet ne po tai.
68 Po jungtuko ir nerašė kablelio, o po kitų tirtų – linkę rašyti.
tada taisyklėmis. Kaip ir galima tikėtis, tai prasčiausiai skyrybą išmananti grupė, jų atsakymuose daug ne tik tiriamų atvejų ar kitokio pobūdžio skyrybos klaidų, bet ir visai nemotyvuotų skyrybos ženklų.
Į klausimą, kuris variantas lengviausias, trys ketvirtadaliai (76 %) atsakė – trečiasis, nes galėjo remtis intonacija. Tačiau trečdalis studentų nurodė pirmąjį variantą, nes tada jie galėjo susitelkti į sakinio analizę ir intonacija jų neblaškė. Šį atsakymą pasirinko beveik visi studentai, kurie atlikdami užduotis rėmėsi tik taisyklėmis arba taisyklėmis, o trečiajame eksperimente ir intonacija.
Du trečdaliai (67 %) aptarime dalyvavusių studentų nurodė, kad, jei žino, jog gali (ne)skirti, beveik visada renkasi skirti (tai dažniausiai studentai, kurie remiasi taisyklėmis). Argumentai įvairavo: toks sakinys yra aiškesnis, suprantamesnis; sakinys vizualiai gražiau atrodo; kartais remiuosi ir intonacija. Tačiau keli minėjo, jog bijo, nori apsidrausti, nes tai gali būti privalomoji skyryba ir galbūt reikia skirti. Viename atsakyme nurodyta: dažniau rašau, bet bijau, kad galiu ir per daug prirašyti. Buvo ir toks atsakymas: man patiktų, kad taisyklės būtų tik privalomosios
Kiek mažiau nei penktadalis (18 %) linkę nerašyti skyrybos ženklų, jei gali rinktis. Kai kurie argumentai lakoniški (nes galima nerašyti; nerašau, nebent sakinys labai ilgas), bet vėlgi buvo atsakymų, kur nurodyta baimė (nerašau, nes bijau per daug skyrybos ženklų prirašyti).
Trečioji grupė (15 %) nurodė, kad elgiasi įvairiai, kai kuriais atvejais rašo, kitais ne. Tai priklauso: nuo sakinio ilgio; nuo sakinio struktūros; jei gerai žinau taisyklę, ja remiuosi, jei ne – tik intonacija; remiuosi intonacija ir tada nusprendžiu. Šioje grupėje vienas atsakymas gana gerai atskleidė studentų nuostatas: mokykloje galvojau, kad variantiška skyryba yra puikus dalykas, nes mažiau klaidų padarai, dabar manau, kad ji sukelia daug neaiškumų.
6.3. Skyriaus išvados
Garsyno medžiagos nagrinėjimo rezultatai leidžia daryti išvadą, kad skyrybos ženklas yra galimas (ir dažnas), bet neprivalomas savarankiškos frazės indikatorius. Taigi jo nebuvimas nerodo, jog nėra frazių sandūros. Su kitomis sakinio dalimis frazę linkę sudaryti įterpiniai ir modalumą žymintys žodžiai, dvi, rečiau daugiau jungtukais nesujungtų vienarūšių sakinio dalių, po jungiamųjų žodžių einantys šalutiniai dėmenys ir išplėstinės aplinkybės, kreipiniai po veiksmažodžių. Aiškinamosios sakinio dalys ir priedėliai ar pažyminiai rečiau prisijungia prie kitų sakinio dalių.
Analizuojant garsyno medžiagą sutelktas dėmesys tik į frazavimą, būtent jis geriausiai iliustruoja, ar sakinio dalis gali būti savarankiška frazė. Kiti intonacijos požymiai, pvz., tam tikrų žodžių pabrėžimas, pagrindinio tono aukštis ir diapazonas, intensyvumas, segmentų trukmė, jau būtų gerokai platesnio tyrimo objektas ir jie neabejotinai ateityje sulauks dėmesio, bet tai signalizuoja tam tikrų sakinio dalių požymius, o ne jų savarankiškumą.
Kaip matyti iš aptartų skyrybos taisyklių, tik pradedant dėstyti aiškinamųjų sakinio dalių skyrybą, kaip skyrimo kriterijus nurodoma intonacija, kitais atvejais intonacija atsiranda pateikiant konkrečias taisykles. Taisyklėse nurodoma, kad daugeliui aptariamų sakinio dalių būdinga savita intonacija: išvardijamoji, kai kartojamas panašus tono kontūras (vienarūšės sakinio dalys), ar savarankiška, kuri būdinga savarankiškai frazei (aiškinamosios sakinio dalys, išplėstinės aplinkybės ir pažyminiai, įterpiniai, sudėtinių sakinių dėmenys), kai kurios sakinio dalys gali būti pabrėžiamos, turi loginį kirtį (lyginamieji posakiai, modaliniai žodžiai, kreipiniai) ir pan. Taigi daugelis sakinio dalių gali būti išskiriamos ar atskiriamos remiantis joms būdinga intonacija, kuri neatsiejama nuo gramatinių ir semantinių ypatybių. Todėl intonaciją derėtų akcentuoti tik tada, kai ji yra specifinė, netipiška konkrečiai sakinio daliai. Ir, jei intonacija paminėta įžanginiame sakinyje ar pirmojoje taisyklėje, kitose taisyklėse derėtų akcentuoti tik kitokius aktualius aspektus ir prioritetą greičiausiai teikti semantikai ir gramatikai, o ne intonacijai. Ko gero, tik tais atvejais, kai kuri nors sakinio dalis gali būti išskiriama kartu su gretimu jungiamuoju žodžiu, o ne atskiriama nuo jo, svarbiausiu kriterijumi reikėtų laikyti intonaciją (4.8, 8.2, 8.2 antroji pastaba, 11.6, 11.9 taisyklės). Matyt, tik intonacija gali būti paremtas 11.2, 11.4 ir 11.5 taisyklėse minimų atvejų neskyrimas. Konkrečių sakinių intonavimas nėra toks reikšmingas, kaip būtų galima tikėtis, net ir tais atvejais, kai taisyklėse formuluojamas galimas skirtingas sakinio dalių suvokimas (4.4, 4.6 ir 11.5). Intonavimas gali padidinti kai kurių skyrybos atvejų tikimybę, vis dėlto pastebėtas polinkis minimalizuoti skyrybos ženklų vartojimą.
Lietuvių kalbos sakinio dalių intonacija beveik netirta, todėl sintaksės tyrėjai ir taisyklių rengėjai turėtų būti gerokai atsargesni įvardydami konkrečioms sakinio dalims galbūt būdingą intonaciją.
Apibendrinant pasakytina, kad, kaip parodė studentų skyrybos ir jų atsakymų į tyrėjos klausimus analizė, tik visų trijų (pirmiausia gramatinio ir semantinio, o kai kada pasiremiant ir intonaciniu) kriterijų derinimas gali lemti sėkmingą skyrybos taisyklių paisymą ir pasitikėjimą savo įgūdžiais kuriant ar redaguojant tekstus.
7. Išvados
Išstudijavus užsienio ir negausius lietuvių autorių darbus, susijusius su intonacija, išanalizavus tyrimui parengtą empirinę medžiagą (specialiai tyrimui sukurtus ir įrašytus sakinius, skaitomus tekstus bei atrinktus sinchronizuoto garsyno fragmentus), išnagrinėjus audicinių eksperimentų rezultatus, galima daryti tokias išvadas:
1.1. Užsienio autorių darbų analizė rodo, kad numatytam tikslui įgyvendinti (ir apskritai tolesniems sistemiškiems intonacijos tyrimams) iš šiuo metu vyraujančių intonacijos aprašymo ir tyrimo teorinių prieigų – britiškosios mokyklos, optimalumo teorijos ir autosegmentinės-metrinės fonologijos – tinkamiausia yra autosegmentinė-metrinė fonologija. Ji ne be trūkumų ir negali būti tiesiogiai perkeliama lietuvių kalbai, bet jos principais grįsta analizė paranki tipologiniams gretinimams ir kompleksiniams intonacijos ypatybių aprašams rengti.
1.2.1. Vakarų fonologijoje išryškėjo dvi svarbiausios sintaksės ir fonologijos sąsają nagrinėjančios koncepcijos: a) prozodiniai vienetai atpažįstami remiantis sintaksinės analizės etapais (sintaksinė kryptis), b) aprašant kalbos prozodinę struktūrą, svarbiausi yra fonologiniai reiškiniai, o sintaksinė informacija tik pagalbinė priemonė ir fonologiniai reiškiniai gali būti realizuojami su sintakse nesutampančiose kalbos atkarpose (intonacinė fonologija, fonetinė kryptis). Pirmąja koncepcija paremta prozodinė hierarchija teoriškai prognozuoja prozodinių vienetų kiekį ir ryšius, bet realios kalbos frazavimą gali rodyti tik fonetiniai vienetų sandūrų požymiai, o vienetų kiekį gali signalizuoti kulminatyvinę funkciją atliekantys centrai. Vis dėlto kalboje gali būti tokių vienetų, kurie neturi ryškaus fonetiškai realizuoto centro (tokių vienetų skyrimas paremtas sintaksiniais santykiais) ir ribos ne visada lengvai identifikuojamos. Intonacinė fonologija siūlo remtis intonacija (aukštų ir žemų tonų seka), todėl gali gerai atspindėti fonetinius prozodinių vienetų, ypač frazių ribas. Sintakse ir intonacija paremtų prozodinių vienetų nustatymo metodikų rezultatas yra labai panašus: a) abiejose skiriama intonacinė frazė, b) sintaksinės koncepcijos fonologinę frazę intonacinėje fonologijoje atitinka vidinė, kiti vienetai abiejose koncepcijose sutampa: c) fonologinis (prozodinis) žodis, d) pėda, e) skiemuo, f) mora.
1.2.2. Šis tyrimas paremtas intonacine fonologija ir lietuvių garsinė kalba skaidytina žemėjančiomis pakopomis į: intonacinę frazę (sakinys, ištartas su tam tikra intonacija, centras – loginis arba frazės kirtis) → vidinę frazę (glaudus intonacinį ir prasminį ryšį turinčių žodžių junginys, jis dažnai neturi fonetiškai ryškaus centro, o, jei ir turi, paprastai tai frazės kirtis) → fonologinis žodis (jo centras – kirčiuotas skiemuo). Tačiau ateityje reikėtų išsamiai tirti sintaksės ir intonacijos bei intonacinės ir vidinės frazių, taip pat ir subfrazinių vienetų santykius lietuvių kalboje.
2.1. Vieno iš intonacinės frazės centrų – loginio kirčio – fonetinės ypatybės sutelktos kirčiuotame skiemenyje: loginį kirtį turinčio žodžio kirčiuoto skiemens centras tariamas aukštesniu tonu, intensyviau, pasižymi platesniu pagrindinio tono ir intensyvumo diapazonu, yra ilgesnis (loginį kirtį turintys žodžiai apskritai yra ilgesni), įtemptesnis (aiškiau artikuliuojamas) už atitinkamus tokio kirčio neturinčių žodžių skiemenis.
Tačiau nė viena iš šių ypatybių atskirai nelemia atpažįstamumo ir kuri nors viena iš jų nėra svarbesnė. Identifikuoti loginį kirtį padeda tik požymių kompleksas.
2.2. Loginį kirtį turinčių žodžių nekirčiuotų skiemenų pagrindinio tono ir intensyvumo vidurkis bei maksimumas šiek tiek didesnis, pagrindinio tono diapazonas platesnis nei skiemenų, pavartotų atitinkamuose nekirčiuotuose loginio kirčio neturinčiuose žodžiuose. Prieškirtiniai skiemenys yra šiek tiek ilgesni ir įtemptesni pabrėžtuose žodžiuose. Pokirtinių skiemenų trukmė mažiau skiriasi, nepastebėta dėsningų įtempimo skirtumų. Visi skirtumai loginį kirtį turinčių žodžių nekirčiuotuose skiemenyse blankesni nei kirčiuotuose.
2.3. Loginio kirčio akustinių ypatybių ryškumas gali priklausyti nuo žodžio pozicijos frazėje ir nuo individualių loginio kirčio realizavimo strategijų: vieni kalbėtojai gali būti linkę pailginti pabrėžtus žodžius, ištarti juos lėtesniu tempu, kiti – tarti aukštesnius ir intensyvesnius, kai kada pabrėžtas žodis gali būti išskiriamas pauze prieš jį ar po jo.
2.4. Frazės kirtį turinčių žodžių ypatybės mažai skiriasi nuo tokio kirčio neturinčių žodžių.
3.1. Frazių sandūrą rodo ne vienas fonetinis požymis. Iš akustinių požymių geriausiai frazių sandūrą signalizuoja pauzė. Intensyvumo sumažėjimas, pagrindinio tono pažemėjimas, dažnių ir amplitudės fliuktuacijos padidėjimas, periodiškumo sumažėjimas ir triukšmo kiekio padidėjimas, paskutinių garsų pailgėjimas yra intonacinės frazės pabaigos ženklas. Šie požymiai, išskyrus intensyvumą ir periodiškumo bei triukšmo santykį yra ir vidinės frazės pabaigos rodikliai, bet jie ne tokie ryškūs (reikšmės mažesnės) kaip intonacinės frazės pabaigoje. Intonacinę frazę nuo vidinės, šio tyrimo duomenimis, gali padėti atskirti tik pauzių buvimas (po intonacinės frazės pauzė visada daroma) ir jų trukmė bei pagrindinio tono kaita.
3.2. Klausiamosios frazės su klausiamuoju ar loginį kirtį turinčiu žodžiu pabaigos tonas gali būti žemas. Jei klausiamojo ar loginį kirtį turinčio žodžio nėra, frazės pabaigos tonas aukštas. Visi šie reiškiniai – aukštas pabaigos tonas, klausiamasis žodis ir loginis kirtis – yra lygiaverčiai klausimo žymekliai.
3.3. Psichoakustinių frazės sandūros požymių analizė anotuotame garsyne rodo, kad intonacinės ir vidinės frazės dažniausiai pradedamos ir baigiamos žemu tonu, nepakitusiu stiprumu, įprastos trukmės ir modalinės fonacijos garsais. Vadinasi, aukštas ar kintantis tonas, sumažėjęs stiprumas, paskutinių garsų pailgėjimas, nemodalinė fonacija yra frazių sandūros rodiklis. Intonacinių frazių pabaigą labiausiai padeda atpažinti trukmės ir stiprumo arba abiejų pokytis. Vidinių frazių pabaigos dažniausiai nesignalizuoja nė vienas iš tirtų psichoakustinių požymių. Intonacinių ir vidinių frazių pradžioje psichoakustiniai požymiai dažniausiai nekinta arba kinta tik vienas požymis.
3.4. Respondentai geriau atpažįsta sandūrą, kai yra pauzė, frazės gale sumažėja balso stiprumas ir pažemėja balso aukštis, o tolesnė frazė pradedama stipresniu ir aukštu arba kylančiu balso aukščiu. Frazavimui nemažai įtakos turi semantiniai ir gramatiniai veiksniai, tik psichoakustinių požymių pokyčiais nepasikliaujama.
4.1. Intonacijos transkribavimo, anotavimo ir modeliavimo metodų pasirinkimą lemia tyrimo ar išteklių rengimo tikslas: a) transkripcija reikalinga tada, kai norima tekstu
užrašyti garsinės kalbos pavyzdžius arba parengiamuosiuose garsyno sinchronizavimo etapuose ruošiant tekstines perrašas, b) anotuojant fiksuojami tik aktualūs reiškiniai, pvz., tono kaita, loginis kirtis ir pan., c) šnekos technologijų įrankiams, programoms kurti ar tobulinti naudojamos modeliavimo sistemos.
4.2. Transkribuojant lietuvių kalbos intonaciją, reikia pažymėti frazių ribas (intonacinės frazės – [‖], vidinės – [ǀ], papildomai [¦] – neryški pauzė vidinėje frazėje), pagrindinio tono kilimą ([↗]) ar kritimą ([↘]), intensyvumo didėjimą ([↑]) ar mažėjimą ([↓]).
Sudėtingiausia fiksuoti pagrindinio tono lygius ir intensyvumo pokyčius. Šiems reiškiniams žymėti nėra nustatytų standartinių TFA ženklų, todėl naudojamą transkripciją reikia papildyti kitais ženklais. Siūloma naudoti tokius ženklus: tono šuolis aukštyn –[ꜛ], tono šuolis žemyn – [ꜜ], kylantis-krintantis tonas – [˄], krintantis-kylantis tonas –[˅], gergždžiantis balsas – [ ], kimus balsas – [ ], loginis kirtis – [ꜟ].
4.3. Autosegmentine-metrine fonologija paremtoje intonacijos anotavimo sistemoje ToBI žymimi tonų lygiai a) fonologiškai reikšminguose tonų realizavimo vienetuose (vadinamieji toniniai akcentai) ir b) intonacinių ar vidinių frazių pakraščiuose. Prieš pradedant adaptuoti ToBI konkrečiai kalbai, reikia išsiaiškinti, ar pagrindinio tono lygiui ir kaitai turi įtakos kiti prozodiniai vienetai (kirtis, priegaidės), frazės tipas, skiemenų kiekis žodyje ir pan. Nustatyta, kad pagrindinis tonas yra intonacijos, o ne kirčio ar priegaidžių žymeklis.
4.4. Šiame lietuvių kalbos intonacijos anotavimo sistemos kūrimo etape identifikuoti tokie pagrindiniai tonai: a) intonacinės ir vidinės frazės gali būti pradedamos žemu (%L, -L), aukštu (%H, -H) arba kylančiu (%LH, -LH) tonu, vidinės frazės gali būti pradedamos ir paaukštintu tonu (-^H); intonacinės ir vidinės frazės baigiamos žemu (L%, L-) arba aukštu (H%, H-) tonu, vidinės frazės dar gali būti baigiamos paaukštintu tonu (^H-); b) toniniai akcentai gali būti 16 tipų: lygaus (L*, H*, ^H*), kylančio (LH*, L*H, L^H*, L*^H, H^H*, H*^H, <LH*) arba krintančio (HL*, H*L, ^HL*, ^H*L; ^HH*, ^H*H) tono.
4.5. Tonų dažnumas labai skiriasi: a) devynios iš dešimties intonacinių ir vidinių frazių pradedamos žemu tonu (%L, -L); tiek pat intonacinių frazių baigiamos žemu tonu (L%); aštuonios iš dešimties vidinių frazių baigiamos žemu tonu (L-); b) trys dažniausi toniniai akcentai (L*, H*, LH*) dengia keturis penktadalius analizuotų įrašų.
4.6. Toninių akcentų psichoakustinio žymumo hierarchijai žymėti pasirinkti skaitmenys nuo 1 iki 3 (nuo mažiausiai reikšmingų iki itin reikšmingų). Pirmojo žymumo lygio vienetams būdingiausias (du trečdaliai) žemas tonas L*, antrojo lygio – L*, LH* ir H* toniniai akcentai (visi kartu sudaro apie keturis penktadalius), trečiojo lygio –visi kylantys toniniai akcentai (LH*, L^H*, L*H, H^H*) ir aukštas tonas H* (visi kartu sudaro apie keturis penktadalius). Trys tipiškiausi toniniai akcentai (L*, LH*, H*), dengiantys aštuonis dešimtadalius tiriamųjų pavyzdžių, dažniausiai (taip pat aštuoni dešimtadaliai) yra antrojo intonacinio žymumo lygio.
4.7. Tonų ir žymumo lygių anotavimas sujungia du labai svarbius psichoakustinius požymius: balso aukštį ir garso stiprumą. Todėl tai informatyvesnė sistema, nei tik tonų žymėjimas, paremtas ToBI. Parengtos intonacijos transkripcijos ir anotavimo gairės yra
pirminės. Atlikus daugiau tyrimų ir suvokimo eksperimentų, jos bus tobulinamos, ypač didelį dėmesį skiriant intonacinių vienetų riboms tikslinti ir toniniams akcentams išgryninti. Pristatytas intonacijos anotavimas yra pirmasis etapas kuriant Lietuvių kalbos i ntonacijos anotavimo sistemą – LIA.
5.1. Garsyno medžiagos nagrinėjimo rezultatai leidžia daryti išvadą, kad skyrybos ženklas yra dažnas, bet neprivalomas savarankiškos frazės rodiklis rašytinėje kalboje. Su kitomis sakinio dalimis frazę linkę sudaryti įterpiniai, modalumą žymintys žodžiai, kai kurios vienarūšės sakinio dalys, po jungiamųjų žodžių einantys šalutiniai dėmenys ir išplėstinės aplinkybės, kreipiniai po veiksmažodžių. Aiškinamosios sakinio dalys ir priedėliai ar pažyminiai rečiau prisijungia prie kitų sakinio dalių.
5.2. Tik pradedant dėstyti aiškinamųjų sakinio dalių skyrybą, kaip skyrimo kriterijus nurodoma intonacija, kitais atvejais intonacija atsiranda konkrečių sakinio dalių skyrybos taisyklėse. Tačiau daugeliui aptariamų sakinio dalių greičiausiai būdinga savita intonacija, kuri neatsiejama nuo gramatinių ir semantinių konkrečios sakinio dalies ypatybių ir taisyklėse reikia akcentuoti tik tai, kas netipiška aptariamai sakinio daliai. Apklausos rezultatai rodo, kad tik tais atvejais, kai kuri nors sakinio dalis gali būti išskiriama kartu su gretimu jungiamuoju žodžiu, o ne atskiriama nuo jo, svarbiausiu kriterijumi reikėtų laikyti intonaciją. Konkrečių sakinių intonavimas nėra reikšmingas net ir tais atvejais, kai taisyklėse formuluojamas galimas skirtingas sakinio dalių suvokimas. Intonavimas gali padidinti kai kurių skyrybos atvejų tikimybę, vis dėlto akivaizdus polinkis rašyti kuo mažiau skyrybos ženklų ir tik visų trijų (pirmiausia gramatinio bei semantinio, kai kada pasiremiant ir intonaciniu) kriterijų derinimas lemia tikslingą ir sėkmingą skyrybos ženklų vartojimą.
Atliktas tyrimas ne tik pateikė galimus atsakymus į numatytus klausimus, bet ir nužymėjo tolesnių tyrimų kryptis. Tai: a) sisteminė lietuvių kalbos prozodinės hierarchijos analizė (išsamiai nagrinėjant ir subfrazinius vienetus), b) realios kalbos frazių sandūros akustinių požymių, jų galingumo nagrinėjimas ir tuo paremtos frazavimo metodikos principų parengimas, c) kai kurių sakinio dalių (labiausiai susijusių su skyryba, pvz., aiškinamųjų, pažyminių, įterpinių, modalinių vienetų ir kt.) intonacijos tyrimas, d) funkcinių frazės tipų fonetika ir fonologija, e) intonacijos transkripcijos ir anotavimo sistemų tobulinimas.
Standard Lithuanian intonation: phrase centre, boundaries, and marking
Summary
Although comments on intonation were already present in the works of ancient philosophers and in textbooks on elocution published in the Modern Age, more systematic descriptions of intonation were not given until the 18th and 19th centuries ( Walker 1781; Rush 1867). These gave rise to the schools of intonology in Great Britain and the USA.
The British School emerged as a response to the need for facilitating the learning of English intonation for non-native speakers. Its founders, Palmer (1922), Crystal (1969), and Cruttenden (1986; 1997), developed straightforward principles that do not require extensive theoretical training to comprehend. Consequently, these principles continue to be widely embraced today.
In America, the works of structuralists Pike (1945), Trager and Smith (1957) can be regarded as the starting point of modern intonology. However, significant impetus for further intonation research in America was provided by Bolinger (1958; 1978; 1986; 1989; 1998), Lehiste (1970), and the pioneers of generative phonology, Chomsky and Halle (1968). The advent of autosegmental-metrical phonology in the latter half of the 20th century, marked by seminal works such as Goldsmith (1976a; 1976b; 1990), Liberman (1975), Bruce (1977), and Pierrehumbert (1980), led to comprehensive and methodologically well-designed research on intonation.
Optimality Theory, introduced by Prince and Smolensky (1993) as well as McCarthy and Prince (1993), constitutes a third scientific approach to intonation phonology. Its application to intonation was first undertaken by Gussenhoven (2004).
In addition to the foundational works on intonation phonology, there is also a large body of research on more specific aspects of intonation phonology: the distinction between questions and statements, the phonetic expression of different forms of imperative (e.g., Pierrehumbert and Hirschberg 1990; Grice 1995; Gårding 1998; Gibbon 1998; Grice et al. 2000; Arvaniti 2002, Hedberg and Sosa 2002; Karra 2003; Igarashi 2006; Falé and Faria 2007; Arvaniti and Ladd 2009; Hedberg et al. 2010; 2017; Simard 2013; Arvaniti et al. 2014; Frota and Prieto 2015b; Crone 2017; Jeong and Condoravdi 2018; Baltazani et al. 2019; Collins 2021).
The intonation of the Lithuanian language has been little studied. Ekblom (1925), the first to experimentally study Lithuanian intonation, observed that statements and questions are characterized by a falling tone with a relatively high onset (especially in statements).
Many subjective insights are related to syntax and the different types of sentences: declarative, interrogative, and imperative (Jablonskis 1957; Balkevičius 1963; Žiugžda and Gailiūnas 1964). Of these works, only Balkevičius (1963) mentions phonetic features of intonation. There are sporadic insights in later works on syntax (Oginskienė 1994; Labutis 1998) as well.
The first studies dedicated exclusively to intonation are also related to syntactic structure, i.e., sentence parts and types (e.g., Vaitkevičiūtė 1964; 1965; 1966; Pukelis 1968; 1972; 1974; Zaperckaitė-Talandienė 1968; Talandienė 1970a; 1970b; 1972; Bikulčienė 1970; 1970b; 1970c; 1970d; 1972a; 1972b; 1976; 1977; 1978; 1982; Statkevičienė 1972; 1974; 1978; 1982). The intonation of dialects has also been discussed to some extent ( Pabrėža 1984; Linkevičienė 1993; 2012).
Many valuable comments can be found in the works on phonetics by Mikalauskaitė (1975), Pakerys (1982; 2003), the article on intonation written by Girdenis (1999a) in the Encyclopaedia of the Lithuanian Language, and in the dictionary by Vaitkevičiūtė (2001).
Among more recent works, first of all, it is worth mentioning Kundrotas’s studies (2004; 2008; 2009; 2010; 2012; 2018) that focus on intonation patterns. Other works ( Kazlauskienė and Raškinis 2013; Kazlauskaitė 2015; Krapikaitė 2015; Kazlauskienė and Sabonytė 2018; Kazlauskienė and Dereškevičiūtė 2022a, 2022b; Dereškevičiūtė and Kazlauskienė 2022; Melnik-Leroy 2022) can be considered only episodic or preparatory works, dedicated to the study of some aspects of intonation or the possibilities and directions of its research. The modelling of intonation in Lithuanian for the purposes of language technology has also been little analysed ( Radziukynienė et al. 2005, Raškinis and Kazlauskienė 2013, Vaičiūnas et al. 2016).
The aim of the study is to analyse and describe the phonetic features of the phrase centre of the standard Lithuanian language, the possibilities of phrase boundary identification, to present the principles of prosodic hierarchy, intonation annotation and transcription, and to investigate the relationship between intonation and the punctuation of some sentence parts.
The aim is multilayered; therefore, the study can be divided into several parts and a number of tasks have been formulated to achieve the aim:
1. To analyse the research on intonation by Lithuanian and foreign authors.
2. To propose a potential scheme of the prosodic hierarchy of the Lithuanian language based on works by foreign authors.
3. To prepare or adapt already existing empirical material for acoustic research.
4. To prepare the material and conduct perceptual experiments on the relation of narrow focus, phrase boundaries, punctuation, and intonation.
5. To analyse the acoustic properties of narrow focus, phrasal stress, and some features of phrase boundaries using the sound analysis program Praat (with additional scripts if necessary). To describe the results obtained.
6. To review the possibilities and tools for intonation annotation and transcription and propose principles for the transcription of Lithuanian intonation. To conduct and describe the initial stages of adaptation of an autosegmental-metrical-phonology-based annotation system to the Lithuanian language.
7. To analyse and describe the relationship between some punctuation rules and intonation in Lithuanian.
The empirical material for the study is threefold: a) sentences and texts specially recorded for the study; b) an intonated speech corpus (36 hours in total, but a different number of recordings was used at different stages of the study); and c) material for perceptual experiments and surveys.
The following methods were used to successfully achieve the aim and tasks:
1) Instrumental: a) all the material for the analysis of acoustic features was synchronized using synchronization principles and tools developed by VMU researchers; b) acoustic features were analysed, and intonation annotation principles were developed. Phrase boundaries, narrow focus, and phrasal stress were determined using the PRAAT program ( Boersma and Weenink 2018).
2) Perceptual experiment and survey: empirical data was prepared for the analysis of the relation between punctuation and intonation, phrase boundaries, and the identification of phrase junctions.
3) Statistical analysis methods: statistical evaluation of empirical acoustic data (e.g., narrow focus and phrasal stress, the end of the phrase; see chapters 3, 4, and section 5.3) and the results of some perceptual experiments (e.g., phrase boundaries and junctions; see section 5.5).
4) The methods of searching by the given annotations in the speech corpus and visualisation of the audio segments were used to cluster phrases into subgroups based on typical or selected features (see sections 5.4 and 7.1 for details).
5) The descriptive method was used for literature referencing, description, and interpretation of results.
In addition to the usual chapters – introduction (chapter 1), conclusions, summary, list of references, glossary of terms, and appendices – the book consists of five main chapters.
The first chapter introduces the aim, tasks, methods, a brief description of the empirical material, and the need for the study.
The second chapter discusses the theoretical issues of intonation. It provides a brief overview of articulatory and acoustic correlates of intonation, as well as intonation research. It explains the essence of the concepts of intonation, prosody, and tones, and attempts to provide some preliminary insights into the possible prosodic hierarchy of Lithuanian.
At the phonetic level, intonation is characterised by pitch (fundamental frequency), loudness (intensity, amplitude), duration of certain segments, pauses, and, in some cases, spectral features, as well as non-modal features of voice (creaky, breathy voice, etc.). While the fundamental frequency is the most important factor, it is not synonymous with intonation, as not every change in the fundamental frequency is solely attributable to intonation.
Intonation refers to the systematic modulation of the fundamental frequency that creates the melody of speech. Every utterance, even the shortest, is intonated, meaning it is pronounced with a certain melody, which depends on various factors, primarily the speaker’s intention. Intonation serves two functions: indicating the boundaries of
specific segments (intonation units) and conveying pragmatic information (modality, emotion, etc.). A distinction is therefore made between the linguistic and paralinguistic uses of fundamental frequency. This study focuses on the linguistic use of intonation, specifically the fundamental frequency, although even this is not without ambiguity, as the fundamental frequency can also be a feature of other speech phenomena, such as stress, acute/circumflex, and tones. The functional differences in the fundamental frequency are related to the segmental level at which changes occur: in the case of intonation, changes in the fundamental frequency cover phrases, whereas in the case of stress, acute/circumflex, and tones, they affect words and/or their forms. Intonation never changes the meaning of a word but rather shapes the meaning of the entire phrase.
Among the approaches briefly discussed in this chapter for describing and studying intonation phonology – the British School, Optimality Theory, and autosegmental-metrical phonology – the latter has been chosen as the theoretical framework for this study. This choice is based not only on the popularity of the approach and the abundance of research, including typological comparisons, but also on the relatively simple visualization of tone, which is also beneficial for preparing larger-scale speech corpora. Accomplishing this would be nearly impossible using the other two approaches. While Optimality Theory may be useful for analysing and describing user preferences, it does not directly relate sound to its textual representation. Thus, the verification of empirical material and the validity of insights are limited within that framework.
Speech is composed of various fragments, both large and small, that form a prosodic structure and are interconnected with syntactic-semantic grouping, as well as information and meaning transfer. Describing the system of prosodic units in speech poses a significant challenge, particularly in terms of their identification, determination, and relationship to syntactic units.
In Western phonology, two main concepts have emerged to address the connection between syntax and phonology: a) prosodic units are identified based on stages of syntactic analysis, and b) phonological phenomena play a primary role in describing the prosodic structure of a language, with syntactic information serving as an auxiliary tool. It is acknowledged that phonological phenomena can occur in speech fragments that do not align with syntax. The prosodic hierarchy based on the first concept predicts the number and relationships of prosodic units theoretically. However, in actual speech, phrasing can only be indicated by phonetic features at unit boundaries, and the number of units can be inferred from centres with a culminative function. Nonetheless, some units in a language may lack a phonetically realized centre (and are indicated based on syntactic relations), and boundaries are not always easy to identify. Intonational phonology suggests relying on intonation, which involves a sequence of high and low tones. The results obtained from syntax-based and intonation-based methodologies for identifying prosodic units show a high degree of similarity, including: a) intonational phrase, b) phonological phrase (corresponding to an intermediate phrase in intonational phonology), c) phonological (prosodic) word, d) foot, e) syllable, and f) mora.
Lithuanian phonology lacks extensive research on the prosodic hierarchy, leading to variations in the usage of terms. In the current study of intonation in Lithuanian, speech is divided into descending steps: intonational phrase (with the centre being narrow focus or phrasal stress) → intermediate phrase (often lacking a phonetically distinct centre, and if present, it can only be the phrasal stress) → phonological word (with the centre being the stressed syllable). The distinction between phrases is based on the description provided by Pakerys (2003, pp. 231-233), while the terms from intonational phonology are adopted. An intonational phrase refers to a sentence uttered with a specific intonation, whereas an intermediate phrase is a combination of words with a close intonational and semantic relationship. This choice is motivated by autosegmental-metrical phonology, whose principles serve as the foundation for many phonological aspects discussed in this book, as well as the experience gained from preparing the intonated speech corpus, which follows the aforementioned phrasing structure. However, the relationship between syntax and intonation, as well as the connection between intonational and intermediate phrases, along with sub-phrasal units in Lithuanian, should be subject to detailed investigation in future research.
The third chapter focuses on the acoustic properties of the phrase centre, which refers to the word in narrow focus or the one receiving phrasal stress. The chapter discusses the inconsistent usage of terms in Lithuanian linguistics and their relation to terms used in foreign literature. It analyses the acoustic properties of nucleus of stressed syllables and nucleus of preceding and following unstressed syllable (including mean, minimum, maximum, and range of fundamental frequency, intensity, duration, spectral features, and tension). The overall duration of the word is also examined. The chapter aims to identify reliable indicators of narrow focus and phrasal stress, explore the similarities between phrasal stress and narrow focus, investigate the influence of word position within a phrase on acoustic features, examine the role of pauses next to the narrow-focused word, and explore individual tendencies in emphasizing the target word by choosing specific features. To achieve these goals, controlled speech was analysed, where predetermined focused words were used in prepared phrases for reading and recording.
The results of this analysis reveal that the most crucial features of narrow focus are concentrated in stressed syllables. The mean, maximum, and range of fundamental frequency and intensity of the stressed syllable serve as reliable acoustic correlates of narrow focus. These features indicate that the nucleus of the stressed syllable in a narrow-focused word is pronounced at a higher pitch, with greater intensity, and a wider range of fundamental frequency and intensity. The nuclei of stressed syllables with narrow focus are longer than the nuclei of corresponding unstressed syllables. Vowels in stressed syllables of emphasized words tend to exhibit more tension, indicating clearer articulation. However, none of these features alone or in combination can uniquely predict recognizability. Narrow-focused words are pronounced at a slower rate, as evidenced by the longer durations of vowels and consonants. The position of a word within
a phrase can influence the prominence of acoustic features, particularly when the word appears at the beginning of a phrase.
The unstressed syllables of narrow-focused words are only additional indicators of the realisation of the narrow focus. They are most likely continuations (echoes) of the characteristics of stressed syllables. The mean and maximum of the fundamental frequency of the unstressed syllables in narrow-focused words are slightly higher, and the range is wider than that of the corresponding syllables of words without such focus. The mean and maximum intensity of unstressed syllables are also slightly higher, and the range remains the same for unstressed syllables in both emphasised as well as non-emphasised words. The stressed syllables are slightly longer and more intense in emphasised words. There is less variation in the length of the post-stressed syllables, and there are no systematic differences in tension. All of the above-mentioned differences are fainter in unstressed syllables than in stressed ones.
The unstressed syllables in narrow-focused words act as additional indicators of the realization of narrow focus. They likely continue (echo) the characteristics of stressed syllables. The mean and maximum fundamental frequency of unstressed syllables in narrow-focused words are slightly higher, and their range is wider compared to corresponding syllables in non-emphasized words. The mean and maximum intensity of unstressed syllables are also slightly higher, while the range remains the same for unstressed syllables in both emphasized and non-emphasised words. Stressed syllables are slightly longer and more intense in emphasized words, while there is less variation in the length of post-stressed syllables, and no systematic differences in tension. The differences mentioned above are less salient in unstressed syllables compared to stressed ones.
Individual speakers may employ different strategies to realise narrow focus. Some may tend to lengthen emphasised words, pronouncing them at a slower rate, while others may articulate them at a higher pitch and greater intensity. In some cases, the emphasised word may be marked by a pause before or after it.
Words with phrasal stress exhibit little difference in their acoustic features compared to words without such stress.
Chapter 4 of the study focuses on the characteristics of phrase junctions and edges. It is divided into three parts: a) a pilot study aimed at identifying the most significant features of phrase endings, b) an examination of the features of phrase beginnings and endings in natural speech, and c) an analysis of the results from perceptual experiments. The main objective is to determine which phonetic phenomena, such as pauses, intensity, fundamental frequency, sound duration, or changes in voice qualities, are most affected by phrase junctions and could serve as reliable indicators.
The findings of this part of the study indicate that while a pause is not mandatory, its presence can indicate the end of a phrase. Decreased intensity, a lower fundamental frequency, increased shimmer and jitter, reduced periodicity, and increased noise are all signs of the end of an intonational phrase. Additionally, sounds may be lengthened at the end of an intonational phrase. These features, except for intensity and the harmonic-noise ratio, may also occur at the boundaries of an intermediate phrase, but their
values are lower compared to those at the end of an intonational phrase. However, only the presence and duration of pauses, along with fundamental frequency, can reliably distinguish an intonational phrase from an intermediate one.
The tone at the end of a question can be both low (in the presence of a question word or narrow focus) and high (in the absence of a question word or narrow focus). Results from the perceptual experiment suggest that a high tone at the end, along with a question word and narrow focus, can all serve as markers of a question.
In the annotated speech corpus, intonational and intermediate phrases typically begin and end with a low tone. Hence, high and falling tones at the beginning or end of a phrase act as marked members of the phrase boundary tone system, aiding in identifying phrase junctions.
While phrases usually end with a modal phonation, non-modal phonation, such as creaky voice, only serves as an auxiliary indicator of the end of intonational phrases and is likely influenced by other factors, particularly subsequent pauses.
Decreased intensity is indeed an indicator of the end of an intonational phrase but is observed in less than half of the studied samples. Intonational phrases are most frequently initiated at a normal loudness (three-quarters of the time). Therefore, the end of intonational phrases is more commonly indicated by a decrease in intensity in the preceding phrase rather than an increase in intensity in the following phrase. Intermediate phrases typically begin and end at normal loudness (intensity) in nearly nine out of ten cases.
At phrase boundaries, sounds are usually not shortened. The duration of sounds at the beginning of intonational and intermediate phrases often (in two-thirds of the samples studied) remains unchanged. Sounds at the boundaries of intonational phrases are 1.5 times more likely to be lengthened compared to the ends of intermediate phrases (65% and 44%, respectively). Lengthening of sounds serves as a signal of the phrase structure.
A complex analysis of psychoacoustic features reveals that the end of intonational phrases can be most easily identified by changes in duration and loudness (intensity), or a combination of both. The end of intermediate phrases typically does not exhibit any noticeable changes in the examined features. Only the end of intonational phrases is characterised by a change in voice quality features. At the beginning of intonational and intermediate phrases, psychoacoustic features generally remain unchanged, or only one feature changes.
The results of perception experiments on phrase structure demonstrate that participants have better recognition of the structure when: a) there is a pause in the original phrase (after removing the pause, the preceding change in voice quality features may still influence the perception of structure), and b) the end of the phrase is marked by a decrease in intensity and a lowering of the fundamental frequency, followed by higher intensity and a high or rising fundamental frequency at the beginning of the subsequent phrase. Semantic and grammatical factors can significantly influence phrasing. There is no tendency to divide sentence parts of the same type, parenthetical expressions, or short subordinate clauses.
Chapters 5 and 6 are interconnected as they both delve into the topic of intonation marking, addressing specific needs and its application in regular written text. Chapter 5 primarily focuses on intonation annotation and transcription options and tools, proposing principles for phonetic and/or phonological transcription of Lithuanian intonation. This section provides a detailed account of the preparatory work involved in adapting an annotation system based on autosegmental-metrical phonology to the Lithuanian language, establishing a framework for the initial stage.
Various methodologies have been developed for intonation transcription, annotation, and modelling. The selection of an appropriate methodology depends on the intended purpose of the research or resource. Considerations must be made regarding the level and type of methodology that best suits the purpose: a) transcription involves the linear representation of segmental and suprasegmental phenomena, necessary when transcribing speech samples in text form or during the preparatory stages of speech corpus synchronization; b) annotation focuses solely on capturing specific phenomena of interest, such as tone changes or narrow focus; c) modelling systems are employed for the development or enhancement of speech technology tools and applications.
When transcribing the intonation of the Lithuanian language, it is easy to decide which symbol to use for marking the boundaries of intonational units, but it is more complicated to identify the units themselves. It is also simple to mark the rise or fall of fundamental frequency, but it remains more difficult to register the levels of tone change as well as changes in intensity. There are no standard IPA symbols for these phenomena, so researchers quite often add atypical signs to the transcription they use. However, the characters available in the IPA could be used, albeit with some reservations.
Transcribing Lithuanian intonation poses challenges in identifying intonational units themselves, although deciding which symbols to use for marking the boundaries of these units is relatively straightforward. Similarly, indicating the rise or fall of fundamental frequency is simple, but registering the precise levels of tone change and intensity alteration remains more complex. As there are no standard IPA symbols available for these phenomena, researchers often include atypical signs in their transcriptions. However, it is possible to utilize existing IPA characters with some reservations.
When transcribing Lithuanian intonation, phrase boundaries (intonational – [‖], intermediate – [ǀ], additionally [¦] – a blurred pause within an intermediate phrase), rising ([↗]) and falling ([↘]) fundamental frequency should be noted. The following signs are suggested for marking tone and intensity changes: tone upstep – [ꜛ], tone downstep – [ꜜ], rising-falling tone – [˄], falling-rising tone – [˅], creaky voice – [ ], breathy voice – [ ], and a narrow focus – [ꜟ].
Autosegmental-metrical phonology analyses and describes the relationship between segments (linear units of speech) and autosegments (non-linear, supersegmental units – tones), based on the phonological significance of the elements (prominence).The ToBI (Tones and Break Indices) intonation annotation system is built upon this scientific approach, where tone levels are marked in relation to phonologically significant
tone-bearing units (known as pitch accents) and at the boundaries of intonational or intermediate phrases.
Before adapting the ToBI system to a particular language, it is crucial to investigate whether the level and change of fundamental frequency are influenced by other prosodic units such as stress and acute/circumflex accents, phrase type, syllable count in a word, and so on. The findings of this study reveal that: a) narrow focus and phrase type have the greatest influence on the differences in fundamental frequency between stressed and unstressed syllables, and b) the fundamental frequency of acute and circumflex syllables remains similar in all the positions studied. Consequently, the fundamental frequency serves as an indicator of intonation rather than stress or acute/circumflex accents. Based on the speech data analysed in this study, it is possible to establish general principles for annotating Lithuanian intonation, although further research will refine and adjust these principles.
The main tones identified in this study are: a) intonational and intermediate phrases can start with a low (%L, -L), high (%H, -H) or rising (%LH, -LH) tone; intermediate phrases can also start with a very high tone (-^H); ending in a low (L%, L-) or high (H%, H-) tone, the intermediate phrases may also end in a very high tone (^H-); b) pitch accents can be of 16 types: flat (L*, H*, ^H*), rising (LH*, L*H, L^H*, L*^H, H^H*, H*^H, <LH*) or falling (HL*, H*L, ^HL*, ^H*L; ^HH*, ^H*H) tone.
The frequency of the tones varies greatly: a) nearly nine out of ten intonational and intermediate phrases begin with a low tone (%L, -L), with a similar proportion of intonational phrases ending in a low tone (L%); b) the proportions are slightly lower for the ending of intermediate phrases, with eight out of ten concluding with a low tone (L-); c) the four most frequent pitch accents (L* – 41%, H* – 16%, LH* – 22%, L*H – 6%) account for nearly 85% of the analysed recordings.
The current principles of tonal marking in Lithuanian do not explicitly indicate the hierarchy of phonological significance of pitch accents. However, this can be addressed by adapting the DIMA methodology developed for German, which employs a numerical scale from 1 to 3 to mark pitch accents based on their phonological significance, with 1 being the least significant and 3 being the most significant.
The findings of this study demonstrate that in Standard Lithuanian, the first level of marking is predominantly characterized by the low tone L* (67%), the second level encompasses L*, LH*, and H* pitch accents (combined total of 83%), and the third level is represented by rising pitch accents (LH*, L^H*, LH, H^H) as well as the high tone H* (combined total of 78%). The three most typical pitch accents (L*, LH*, H*), which account for eight-tenths of the samples, are primarily situated at the second level of intonational significance.
In addition to marking tones, the ToBI annotation system also incorporates the annotation of breaks, which indicate the juncture between two intonational units. These breaks are denoted by the numbers 1 to 4: 1 indicates the break between a clitic and a prosodic word, 2 indicates the break between prosodic words, 3 indicates the break between intermediate phrases, and 4 indicates the break between intonational phrases.
While the choice of symbols for breaks (as well as tone marking) is not the most challenging aspect, identifying the structure of intonational units poses a greater difficulty. In the speech corpus used for this study, the boundaries of intonational and intermediate phrases, as well as clitics, were marked. With appropriate preparation of textual annotations for synchronization, breaks can be marked automatically.
The annotation of tone and prominence levels combines two crucial psychoacoustic features: pitch and loudness. Consequently, it constitutes a more informative system compared to tone annotation alone, as employed in the ToBI-based approach. The guidelines developed for intonation transcription and annotation presented in this chapter are preliminary and will be further refined through additional research and perceptual experiments, with a specific focus on determining the boundaries of intonational units and clarifying pitch accents. Thus, the intonation annotation framework outlined in this chapter, which integrates ToBI principles for tone annotation and the DIMA methodology for prominence levels, represents the initial stage in the development of the Lithuanian Intonation Annotation system (LIA), with further enhancements anticipated in the future.
Chapter 6 delves into the relationship between intonation and punctuation in written language, specifically focusing on cases where “The Lithuanian Language Punctuation Rules” (https://www.vlkk.lt/vlkk-nutarimai/nutarimai/nutarimo-del-lietuviu-kalbos-taisykles), approved by the Lithuanian State Language Commission on November 7, 2019, resolution No. N-8 (178), propose the use of intonation as a basis for choosing punctuation marks between certain sentence parts. This analysis draws on data from a speech corpus and the findings of three specialised experiments.
The analysis of the speech corpus leads to the conclusion that punctuation can serve as a potential (and often occurring), but not obligatory, indicator of a phrase. Phrases tend to be formed by connecting parenthetical expressions, modal words and expressions, two or, less frequently, more unconnected sentence parts of the same type, subordinate clauses or adverbials following connectors, and direct address after verbs with other sentence parts. Explanatory sentence parts and subject complements or object complements are less likely to combine with other sentence parts. The analysis of the speech corpus primarily focuses on phrasing, which provides the best evidence of whether a sentence part can function as an autonomous phrase. Other features of intonation, such as emphasis on specific words, pitch range, intensity, and segment duration, are subject to broader investigations as they indicate characteristics of the phrases themselves rather than their boundaries.
As evident from the punctuation rules discussed above, intonation is mentioned as a criterion for punctuation only when describing the punctuation of explanatory sentence parts, while in other cases, it appears within specific rule contexts.
Many of the sentence parts in question may indeed exhibit distinct intonation: either enumerative (sentence parts of the same type) or independent, which is characteristic of an autonomous phrase (explanatory sentence parts, adverbials and object complements, parenthetical expressions, clauses); some sentence parts may also receive emphasis or
possess a narrow focus (comparative expressions, modals, direct addresses), etc. Therefore, intonation should only be considered noteworthy when it deviates from the typical pattern associated with a particular sentence part. The intonation of specific sentences is not as significant as one might expect, even in cases where the rules allow for different interpretations of sentence parts. While intonation may enhance the likelihood of certain punctuations, a tendency to minimize punctuation usage has been observed. The analysis of students’ punctuation and their responses to the researcher’s questions reveals that successful adherence to punctuation rules and confidence in one’s textual composition or editing skills stem from a combination of all three criteria (primarily grammatical and semantic, and sometimes intonation as well).
Literatūra
Ahn, B., Veilleux, N., Shattuck-Hufnagel, S. 2019, „Annotating prosody with polar: conventions for a decompositional annotation system“, Proceedings of the 19th International Congress of Phonetic Sciences (ICPhS 2019), 1302–1306.
Ambrazaitis, G. 2005, „Between fall and fall-rise: substance-function relations in German phrase-final intonation contours“, Phonetica, 62(2–4), 196–214. doi:10.1159/000090098
Ambrazaitis, G., Frid, J. 2014, „F0 peak timing, height, and shape as independent features“, Proceedings of 4th International Symposium on Tonal Aspects of Languages (TAL 2014), 138–142.
Aparicio, R. M. 2016, Prosodic and Voice Quality Cross-Language Analysis of Storytelling Expressive Categories Oriented to Text-to-Speech Synthesis, Doctoral Dissertation, Ramon Llull university, Barselona. Interneto prieiga: http://hdl.handle.net/10803/390960 [žiūrėta 2023-05-29].
Arvaniti, A. 2002, „The intonation of yes-no questions in Greek“, Makri-Tsilipakou, M. (ed.). Selected Papers on Theoretical and Applied Linguistics, 14. Thessaloniki: Department of Theoretical and Applied Linguistics, School of English, Aristotle University, 71–83, doi:10.26262/istal.v14i0.6195
Arvaniti, A. 2020, „The autosegmental metrical theory of intonational phonology“, Gussenhoven, C., Chen, A. (eds.), The Oxford Handbook of Language Prosody, Oxford University Press, Oxford, 78–95.
Arvaniti, A., Baltazani M. 2005, „Intonational analysis and prosodic annotation of Greek spoken corpora“, Jun, S.-A. (ed.), Prosodic Typology: The Phonology of Intonation and Phrasing, Oxford University Press, Oxford, 84–117.
Arvaniti, A., Baltazani, M., Gryllia, S. 2014, „The pragmatic interpretation of intonation in Greek wh-questions“, Proceedings of the 7th International Conference on Speech Prosody, 1144–1149.
Arvaniti, A., Godjevac, S. 2003, „The origins and scope of final lowering in English and Greek“, Proceedings of the 15th International Congress of Phonetic Sciences (ICPhS 2003), 1077–1080.
Arvaniti, A., Ladd, R. D. 2009, „Greek wh-questions and the phonology of intonation“, Phonology, 26 (1), 43–74, doi:10.1017/S0952675709001717
Atkočaitytė, D. 2002, Pietų žemaičių raseiniškių prozodija ir vokalizmas, Lietuvių kalbos institutas, Vilnius.
Avesani, C., Vayra, M. 2003, „Broad, narrow and contrastive focus in Florentine Italian“, Proceedings of the 15th International Congress of Phonetic Sciences (ICPhS 2003), 1803–1806. Balkevičius, J. 1963, Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė, Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, Vilnius.
Baltazani, M., Gryllia, S., Arvaniti, A. 2019, „The intonation and pragmatics of Greek wh-questions“, Language and Speech, 63(3), 1–39. doi:10.1177/0023830918823236
Baum, L. E., Petrie, T. 1966, „Statistical inference for probabilistic functions of finite state Markov chains“, The Annals of Mathematical Statistics, 37(6), 1554–1563.
Baumann, S., Becker, J., Grice, M., Mücke, D. 2007, „Tonal and articulatory marking of focus in German“, Proceedings of the 16 th International Congress of Phonetic Sciences (ICPhS 2007), 1029–1032.
Baumann, S., Grice, M., Benzmüller, R. 2001, „GToBI – a phonological system for the transcription of German intonation“, Puppel, S., Demenko, G. (eds.), Prosody 2000: Speech Recognition and Synthesis, Adam Mickiewicz University, Poznan, 21–28.
Baumann, S., Niebuhr, O., Schroeter, B. 2016, „Acoustic cues to perceived prominence levels –Evidence from German spontaneous speech“, Proceedings of Speech Prosody 2016, 711–715. doi:10.21437/SpeechProsody.2016-146
Beckman, M. E., Ayers, M. 1997, Guidelines for ToBI labelling (3rd version), Department of Linguistics, The Ohio State University. Interneto prieiga: http://www.ling.ohio-state.edu/ research/phonetics/E_ToBI/ [žiūrėta 2023-02-01].
Beckman, M. E., Díaz-Campos, M., McGory, J. T., Morgan, T. A. 2002, „Intonation across Spanish, in the Tones and Break Indices framework“, Probus, 14, 9–36.
Beckman, M. E., Pierrehumbert, J. B. 1986, „Intonational structure in English and Japanese“, Phonology Yearbook , 3, 255–309.
Bikulčienė, P. 1970a, „Gramatinių formų įtaka skatinimo suvokimui“, Kalbos garsai ir intonacija, Eksperimentinės fonetikos ir kalbos psichologijos kolokviumo medžiaga, 4, 147–154.
Bikulčienė, P. 1970b, „Instrukcija kaip patarimo porūšis“, Kalbotyra, 21, 17–22. doi:10.15388/ Knygotyra.1970.19884
Bikulčienė, P. 1970c, „Retoriniai skatinamieji sakiniai dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje“, Kalbotyra, 21, 5–11. doi:10.15388/Knygotyra.1970.19882
Bikulčienė, P. 1970d, „Skatinamosios intonacijos suvokimas“, Kalbos garsai ir intonacija, Eksperimentinės fonetikos ir kalbos psichologijos kolokviumo medžiaga, 4, 130–147.
Bikulčienė, P. 1972b, „Skatinamosios intonacijos ir skatinimo gramatinės raiškos santykis“, Garsai, priegaidė, intonacija. Eksperimentinės fonetikos ir kalbos psichologijos kolokviumo medžiaga, 5, 146–160.
Bikulčienė, P. 1976, Lietuvių kalbos skatinamoji intonacija Eksperimentinis fonetinis tyrimas, Filologijos mokslų kandidato disertacija, Vilnius.
Bikulčienė, P. 1978, „Skatinimo ir konstatavimo intonacijų gretinimas“, Kalbos garsai ir melodika, 3–11.
Bikulčienė, P. 1982, „Liepimo intonacijos“, Kalbos garsai ir prozodija, 3–15.
Bird, S., Caldecott, M., Campbell, F., Gick, B., Shaw, P. A. 2008, „Oral–laryngeal timing in glottalised resonants“, Journal of Phonetics, 36, 492–507.
Blevins, J. 1993, „A tonal analysis of Lithuanian nominal accent“, Language, 69, 237–273. Boersma, P., Weenink, D. 2018, „Praat: doing phonetics by computer“. http://www.fon.hum.uva. nl/praat/ (version 6.1.42).
Bolinger, D. 1958, „A theory of pitch accent in English“, Word, 14, 109–149.
Bolinger, D. 1978, „Intonation across languages“, Greenberg, J. H. (ed.), Universals of Human Language, 2, Phonology, Stanford University Press, Stanford, 471–524.
Bolinger, D. 1986, Intonation and Its Parts: Melody in Spoken English, Stanford University Press, Stanford.
Bolinger, D. 1989, Intonation and Its Uses: Melody in Grammar and Discourse, Stanford University Press, Stanford.
Bolinger, D. 1998, „Intonation in American English“, Hirst, D., Di Cristo, A. (eds.), Intonation Systems: A Survey of Twenty Languages, Cambridge University Press, Cambridge, 45–55. Bruce, G. 1977, Swedish Word Accents in Sentence Perspective (Travaux de líinstitute de linguistique de Lund 12), Doctoral Dissertation, Lund University, Lund.
Brugos, A., Breen, M., Veilleux, N., Barnes, J., Shattuck-Hufnagel, S. 2018, „Cue-based annotation and analysis of prosodic boundary events“, Proceedings of the 9th International Conference on Speech Prosody, 245–249. Campbell, W. N. 1995, „Loudness, spectral tilt, and perceived prominence in dialogues“, Proceedings of the 13th International Congress of Phonetic Sciences (ICPhS 1995), 676–679. Candea, M., Vasilescu, I., Adda-Decker, M. 2005, „Inter- and intra-language acoustic analysis of autonomous fillers“, Proceedings of Disfluency in Spontaneous Speech (DiSS 2005), 47–51.
Chomsky, N. A., Halle, M. 1968, The Sound Pattern of English, Harper and Row, New York.
Clark J., Yallop C. 1995, An Introduction to Phonetics and Phonology, 2nd ed., Blackwell Publishers, UK.
Cole J., Hasegawa-Johnson M., Loehr D., Van Guilder L., Reetz H., A. Frisch S. 2012, „Corpora, databases, and internet resources: corpus phonology with speech resources using the internet for collecting phonological data speech manipulation, synthesis, and automatic recognition in laboratory phonology phonotactic patterns in lexical corpora“, Cohn, A., Fougeron, C., Huffman M. (eds.), The Oxford Handbook of Laboratory Phonology, Oxford University Press, Oxford.
Cole, J. S., Shattuck-Hufnagel, S. 2016, „New methods for prosodic transcription: capturing variability as a source of information“, Laboratory Phonology, 7. doi:10.5334/labphon.29
Collins, P. 2021, „Clause types“, The Handbook of English Linguistics, Wiley Blackwell, Chichester, West Sussex, 131–144. doi:10.1002/9781119540618.ch8
Connell, B. 2002, „Downdrift, downstep and declination“, Gut, U., Gibbon, D. (eds.), Typology of African Prosodic Systems, University of Bielefeld, Bielefeld. Interneto prieiga: www. spectrum.uni-bielefeld.de/BEST/Research/TAPS/proceedings.html [žiūrėta 2023-03-13].
Crystal, D. 1969, Prosodic Systems and Intonation in English, Cambridge University Press, Cambridge. Interneto prieiga: https://archive.org/details/prosodicsystemsi0000crys [žiūrėta 2023-01-29].
Crystal, D. 2004, A Dictionary of Linguistics & Phonetics, 5th ed., Blackwell Publishing. Crone, P. 2017, „Raising awareness with imperatives“, Kaplan, A., Kaplan, A., McCarvel, M. K., Rubin, E. J. (eds.), Proceedings of the 34th West Coast Conference on Formal Linguistics, Cascadilla Press, Somerville, MA, 122–130.
Crowhurst, M. J. 2018, „The joint influence of vowel duration and creak on the perception of internal phrase boundaries“, Journal of Acoustic Society of America, 143(3), doi:10.1121/1.5025325
Cruttenden, A. 1986, Intonation, Cambridge University Press, Cambridge.
Cruttenden, A. 1997, Intonation, 2nd ed., Cambridge University Press, Cambridge.
Dejonckere, P. H., Remacle, M., Fresnel-Elbaz, E., Woisard, V., Crevier-Buchman, L., Millet, B. 1995, „Differentiated perceptual evaluation of pathological voice quality: reliability and correlations with acoustic measurements“, Revue de laryngologie-otologie-rhinologie, 117(3), 219–224.
Delais-Roussarie, E., Post, B. 2014, „Corpus annotation: methodology and transcription systems“, Durand, J., Gut, U., Kristoffersen, G. (eds.), The Oxford Handbook of Corpus Phonology, online edition, Oxford Academic. doi:10.1093/oxfordhb/9780199571932.013.002
Dereškevičiūtė, S., Kazlauskienė, A. 2022, „Prosodic phrasing in Lithuanian: preparatory study“, Baltic J. Modern Computing, 10 (3), 317–325. doi:10.22364/bjmc.2022.10.3.05
Destruel, E., Féry, C. 2020, „Prominence in French dual focus“, Language and Speech, 64, 319–345. DiCanio, Ch. 2018, Pitch Dynamics. Interneto prieiga: https://www.acsu.buffalo.edu/~cdicanio/ scripts/Pitch_Dynamics_6.praat [žiūrėta 2020-06-02].
Drukteinis, A. 2020, Lietuvių kalbos skyryba. Taisyklės, komentarai, patarimai, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Vilnius.
Ekblom, R. 1925, Quantität und Intonation im zentralen Hochlitauischen, Lundequist, Uppsala. Elfner, E. 2018, The syntax-prosody interface: current theoretical approaches and outstanding questions. Linguistics Vanguard, 4(1). doi:10.1515/lingvan-2016-0081
Elordieta, G. 2008, „An overview of theories of the syntax-phonology interface“, International Journal of Basque Linguistics and Philology (ASJU), 42(1), 209–286.
Escudero, D., Aguilar, L., Vanrell, M. M., Prieto, P. 2012, „Analysis of inter-transcriber consistency in the Cat ToBI prosodic labelling system“, Speech Communication, 54(4), 566–582. Eskenazi, L., Childers, D. G., Hicks, D. M. 1990, „Acoustic correlates of vocal quality“, Journal of Speech, Language, and Hearing Research, 33(2), 298–306.
Esling, J. H., Fraser, K. E., Harris, J. G. 2005, „Glottal stop, glottalized resonants, and pharyngeals: A reinterpretation with evidence from a laryngoscopic study of Nuuchahnulth (Nootka)“, Journal of Phonetics, 33, 383–410.
Ewen, C. J., van der Hulst, H. 2001, The Phonological Structure of Words: An Introduction, Cambridge University Press, Cambridge.
Falé, I., Faria I. H. 2007, „Imperatives, orders and requests in European Portuguese intonation“, Proseedings of the 16 th International Congress of Phonetic Sciences (ICPhS 2007), 1041–1044.
Féry, C. 2017, Intonation and Prosodic Structure, Cambridge University Press, Cambridge. Finger, L. S., Cielo, C. A., Schwarz, K. 2009, „Acoustic vocal measures in women without voice complaints and with normal larynxes“, Brazilian Journal of Otorhinolaryngology, 75(3), 432–440.
Forney, G. D. 1973, „The viterbi algorithm“, Proceedings of the IEEE, 61(3), 268–278, doi:10.1109/ PROC.1973.9030
Frota, S., Arvaniti, A., D’Imperio, M. 2011, „Prosodic representations: prosodic structure, constituents, and their implementation segment-to-tone association tonal alignment“, Cohn, A. Fougeron, C., Huffman, M. K. (eds.), The Oxford Handbook of Laboratory Phonology, online edition, Oxford Academic. doi:10.1093/oxfordhb/9780199575039.013.0011
Frota, S., D’Imperio, M., Elordieta, G., Prieto, P., Vigário, M. 2007, „The phonetics and phonology of intonational phrasing in Romance“, Prieto P. (ed.), Segmental and Prosodic Issues in Romance Phonology, John Benjamins, Amsterdam, 131–154. doi:10.1075/cilt.282.10fro
Frota, S., Oliveira, P., Cruz, M., Vigário, M. 2015, P-ToBI: Tools for the Transcription of Portuguese Prosody, Laboratório de Fonética, CLUL/FLUL, Lisboa. Interneto prieiga: http:// labfon.letras.ulisboa.pt/InAPoP/P-ToBI/ [žiūrėta 2023-02-01].
Frota, S., Prieto, P. (eds.) 2015a, Intonation in Romance, Oxford University Press, Oxford.
Frota, S., Prieto P. 2015b, „Intonation in Romance: systemic similarities and differences“, Frota, S., Prieto, P. (eds.), Intonation in Romance, Oxford University Press, Oxford, 392–418.
Frota, S., Vigário, M. 2018, „Syntax–phonology interface“, Oxford Research Encyclopedia of Linguistics. Interneto prieiga: https://oxfordre.com/linguistics/view/10.1093/acrefore/9780199384655.001.0001/acrefore-9780199384655-e-111 [žiūrėta 2023-01-16].
Fujisaki, H. 1988, „A note on the physiological and physical basis for the phrase and accent components in the voice fundamental frequency contour“, Fujimura, O. (ed.), Vocal Physiology: Voice Production, Mechanisms and Functions, Raven, New York, 347–355.
Garellek, M. 2015, „Perception of glottalization and phrase-final creak“, The Journal of the Acoustical Society of America, 137(2), 822–831.
Garellek, M. 2019, „The phonetics of voice“, Katz, W. F., Assmann, P. F. (eds.), The Routledge Handbook of Phonetics, Routledge, Oxford, 75-106.
Garellek , M., White, J. 2015, „Phonetics of Tongan stress“, Journal of the International Phonetic Association, 45(1), 13–34. doi:10.1017/S0025100314000206
Garšva, K., Girdenis, A. 1994, „Skiemuo“, Ambrazas, V. (vyr. red.), Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 36–37.
Gårding, E. 1998, „Intonation in American English“, Hirst, D., Di Cristo, A. (eds.), Intonation Systems: A Survey of Twenty Languages, Cambridge University Press, Cambridge, 112–130. Gibbon, D. 1998, „Intonation in German“, Hirst, D., Di Cristo, A. (eds.), Intonation Systems: A Survey of Twenty Languages, Cambridge University Press, Cambridge, 78–95.
Girdenis, A. 1996, Taip šneka tirkšliškiai, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Vilnius.
Girdenis, A. 1999a, „Intonacija“, Ambrazas, V. (sud.), Lietuvių kalbos enciklopedija (Antrasis patikslintas leidimas), Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 259–260.
Girdenis, A. 1999b, „Prozodija“, Ambrazas, V. (sud.), Lietuvių kalbos enciklopedija (Antrasis patikslintas leidimas), Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 511.
Girdenis, A. 1999c, „Tonema“, Ambrazas, V. (sud.), Lietuvių kalbos enciklopedija (Antrasis patikslintas leidimas), Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 652.
Girdenis, A. 2003, Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius.
Girdenis, A. 2014, Theoretical Foundations of Lithuanian Phonology, Eugrimas, Vilnius.
Goldsmith, J. A. 1976a, Autosegmental Phonology, Doctoral Dissertation, Massachusetts Institute of Technology, Cambridge, MA.
Goldsmith, J. A. 1976b, „An overview of autosegmental phonology“, Linguistic Analysis, 2, 23–68.
Goldsmith, J. A. 1990, Autosegmental and Metrical Phonology, Basil Blackwell, Oxford.
Gordon, M. K. 2016, Phonological Typology (Ofxord Surveys in Phonology and Phonetics), Oxford University Press, Oxford.
Gordon, M. K., Ladefoged, P. 2001, „Phonation types: a cross-linguistic overview“, Journal of Phonetics, 29, 383–406.
Grice, M. 1995, „Leading tones and downstep in English“, Phonology, 12, 183–233.
Grice, M., Ladd, R. D., Arvaniti, A. 2000, „On the place of phrase accents in intonational phonology“, Phonology, 17, 143–185.
Gussenhoven, C. 2004, The Phonology of Tone and Intonation, Cambridge University Press, Cambridge.
Gussenhoven, C. 2005, „Transcription of Dutch intonation“, Jun, S.-A. (ed.), Prosodic Typology: The Phonology of Intonation and Phrasing, Oxford University Press, Oxford, 118–145.
Gussenhoven, C., Chen, A. 2020. „Introduction“, Gussenhoven, C., Chen, A. (eds.), The Oxford Handbook of Language Prosody, Oxford University Press, Oxford, 1–12.
Gussenhoven, C., Rietveld, A. C. M. 1988, „Fundamental frequency declination in Dutch: Testing three hypotheses“, Journal of Phonetics, 16, 355–369. doi:10.1016/ S0095-4470(19)30509-1
Hayes, B. 1989, „The Prosodic Hierarchy in Meter“, Kiparsky, P., Youmans, G. (eds.), Rhythm and Meter, Academic Press, Orlando, FL, 201–260.
Hayes, B. 1995, Metrical Stress Theory: Principles and Case Studies, The University of Chicago Press, Chicago.
Handbook of the International Phonetic Association: A Guide to the Use of the International Phonetic Alphabet, 1999, Cambridge University Press, Cambridge. Interneto prieiga: https:// www.internationalphoneticassociation.org/content/handbook-ipa [žiūrėta 2023-03-12].
Harris, J. G. 1999, „States of the glottis for voiceless plosives“, Proceedings of the 14th International Congress of Phonetic Sciences (ICPhS 1999), 2041–2044.
Hassan, Z. M., Esling, J. H. 2007, „Laryngoscopic (articulatory) and acoustic evidence of a prevailing emphatic feature over the word in Arabic“. Proceedings of the 16 th International Congress of Phonetic Sciences (ICPhS 2007), 1753–1756.
Heldner, M. 2003, „On the reliability of overall intensity and spectral emphasis as acoustic correlates of focal accents in Swedish“, Journal of Phonetics, 31(1), 39–62.
Heldner, M., Wlodarczak, M., Benus, S., Gravano, A. 2019, „Voice quality as a turn-taking cue“, Proceedings of Interspeech 2019, 4165–4169.
Hedberg, N., Sosa, J. 2002, „The prosody of questions in natural discourse“, Proceedings of the 1st International Conference on Speech Prosody, 375–378.
Hedberg, N., Sosa, J. M., Görgülü, E. 2017, „The meaning of intonation in yes-no questions in American English: A corpus study“, Corpus Linguistics and Linguistic Theory, 1–48. doi:10.1515/cllt-2014-0020
Hedberg, N., Sosa, J. M., Gorgülü, E., Mameni, M. 2010, „The prosody and meaning of wh-questions in American English“, Proceedings of the 5th International Conference on Speech Prosody, 1–4.
Hewlett, N., Beck, J. M. 2006, An Introduction to the Science of Phonetics, Routledge, Abingdon, Oxon.
Himmelmann, N. P. 2022, „Prosodic phrasing and the emergence of phrase structure“, Linguistics, 60 (3), 715–743. doi:10.1515/ling-2020-0135
Hirst, D., Di Cristo, A. (eds.) 1998, Intonation Systems: A Survey of Twenty Languages, Cambridge University Press, Cambridge.
Hu, N., Janssen, B., Hanssen, J., Gussenhoven, C., Chen, A. 2020, „Automatic analysis of speech prosody in Dutch“, Proceedings of Interspeech 2020, 155–159. doi:10.21437/ Interspeech.2020-2142
Hualde, J. I., Prieto, P. 2016, „Towards an International Prosodic Alphabet (IPrA)“, Laboratory Phonology, 7(1). doi:10.5334/labphon.11
Hualde, J. I., Riad, T. 2014, „Word accent and intonation in Baltic“, Proceedings of the 7th International Conference on Speech Prosody, 668–672.
Igarashi, Y. 2006, „Intonational patterns in Russian interrogatives. Phonetic analyses ands phonological interpretations“, Kawaguchi, Y., Fónagy, I., Moriguchi, T. (eds.), Prosody and Syntax – Cross-Linguistic Perspectives, John Benjamins Publishing Company, Amsterdam, PHL, 155–196. doi:10.1075/ubli.3.11iga
Inkelas, S., Zec, D. (eds.) 1990, The Phonology Syntax Connection, Chicago University Press, Chicago.
Ishimoto, Y., Koiso, H. 2014, „Utterance-final F0 changes in Japanese monologs and dialogs“, Conference Paper of the Oriental COCOSDA 2014, 255–260.
Yoon, T.-J., Cole, J., Hasegawa-Johnson, M. 2007, „One the edge: Acoustic cues to layered prosodic domains“, Proceedings of the 16 th International Congress of Phonetic Sciences (ICPhS 2007), 1017–1020.
Young, S., Everman, G., Kershaw, D., Moore, G., Odell, J., Ollason, D., Valtchev, V., Woodland, P. 2001, „The HTK Book“, Version 3.1, December.
Jablonskis, J. 1957, Rinktiniai raštai I, Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, Vilnius.
Jeong, S., Condoravdi, C. 2018, „Imperatives and intonation: The case of the down-stepped level terminal contour“, Bennett, W. G., Hracs, L., Storoshenko, D. R. (eds.), Proceedings of the 35th West Coast Conference on Formal Linguistics, Cascadilla Press, Somerville, MA, 214-223.
Jeon, H-S., Nolan, F. 2017, „Prosodic marking of narrow focus in Seoul Korean“, Laboratory Phonology: Journal of the Association for Laboratory Phonology, 8 (1), 1–30. doi:10.5334/ labphon.48
Jun, S.-A. 1996, The Phonetics and Phonology of Korean Prosody, Garland Publishing, New York.
Jun, S.-A. 2003, „Prosodic phrasing and attachment preferences“, Journal of Psycholinguistic Research, 32(2), 219–249.
Jun, S.-A. 2005a, „Korean intonational phonology and prosodic transcription“, Prosodic Typology: The Phonology of Intonation and Phrasing, Oxford University Press, Oxford, 201–229.
Jun, S.-A. (ed.) 2005b, Prosodic typology: The Phonology of Intonation and Phrasing, Oxford University Press, Oxford.
Jun, S.-A. (ed.) 2014, Prosodic Typology II: The Phonology of Intonation and Phrasing, Oxford University Press, Oxford.
Jun, S.-A., Fletcher, J. 2014, „Methodology of studying intonation: from data collection to data analysis“, Jun, S.-A. (ed.), Prosodic Typology II: The Phonology of Intonation and Phrasing, 493–519.
Kačiuškienė, G. 2006, Šiaurės panevėžiškių tarmės fonologijos bruožai, Vilniaus universiteto leidykla, Vilnius.
Kaisse, E. 1985, Connected Speech: The Interaction of Syntax and Phonology, Academic Press, San Diego.
Kaland, C. 2021, „Contour clustering: A field-data-driven approach for documenting and analysing prototypical f0 contours“, Journal of the International Phonetic Association, 1–30. doi:10.1017/S0025100321000049
Karra, M. 2003, Intonation of questions in Greek, Doctoral Dissertation, Boston University, Boston.
Kazlauskaitė, R. 2005, Šiauliškių patarmės pietinių šnektų tekstai ir komentarai, Šiaulių universiteto leidykla, Šiauliai.
Kazlauskaitė, R. 2015, „Loginis ir frazės kirtis informaciniuose tekstuose“, Žmogus ir žodis, 17(1), 37–50.
Kazlauskaitė, R. 2021, Grinkiškio apylinkių tekstai, Lietuvių kalbos institutas, Vilnius.
Kazlauskienė, A., Dereškevičiūtė, S. 2022a, „Observations on basic intonational patterns of questions and statements in standard Lithuanian“, Studies about Languages / Kalbų studijos, 40, 90–102. https://doi.org/10.5755/j01.sal.40.1.30870
Kazlauskienė, A., Dereškevičiūtė, S. 2022b, „Observations on the prosodic marking of narrow focus in Lithuanian“, Baltic J. Modern Computing, 10 (3), 307–316. doi:10.22364/ bjmc.2022.10.3.04
Kazlauskienė, A., Kalašinskaitė, E. 2017, „Pauzių trukmė skaitomoje lietuvių kalboje“, Studies about Languages / Kalbų studijos, 31, 71–82. http://dx.doi.org/10.5755/j01.sal.0.31.18653
Kazlauskienė, A., Raškinis, G., Vaičiūnas, A. 2010, Automatinis lietuvių kalbos žodžių skiemenavimas, kirčiavimas, transkribavimas, Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, Kaunas. Kazlauskienė, A., Raškinis, G. 2013, „Intonuoto garsyno kūrimo principai“, Žmogus ir žodis, 1, 101–110.
Kazlauskienė, A., Sabonytė, R. 2018, „F0 in Lithuanian: the indicator of stress, syllable accent, or intonation?“, Muischnek, K., Müürisep, K. (eds.), Proceedings of the 8th International Conference Human Language Technologies – the Baltic Perspective, IOS press, Amsterdam, 55–62.
Keating, P., Garellek, M., Kreiman, J. 2015, „Acoustic properties of different kinds of creaky voice“, Proceedings of the 18th International Congress of Phonetic Sciences (ICPhS 2015), Interneto prieiga: https://idiom.ucsd.edu/~mgarellek/files/ Keating_etal_2015_ ICPhS.pdf [žiūrėta 2023-01-25].
Kerstens, J., Ruys, E., Zwarts, J. (eds.) 2001, Lexicon of Linguistics, Utrecht Institute of Linguistics, Utrecht University, Interneto prieiga: https://lexicon.hum.uu.nl/zoek.pl?lemma=RMS+amplitude&lemmacode=1546 [žiūrėta 2023-04-17].
Khan, S. D. 2010, „Breathy phonation in Gujarati: An acoustic and electroglottographic study“, Journal of the Acoustical Society of America, 127, 2021–2021.
Kohler, K. J. 2000, „Linguistic and paralinguistic functions of non-modal voice in connected speech“, Proceedings of the 5th Seminar on Speech Production: Models and Data, 89–92. Krapikaitė, N. 2015, „The adaptation of the ToBI system for Lithuanian pitch change“, Žmogus ir žodis, 1, 67–75.
Kreiman, J. 1982, „Perception of sentence and paragraph boundaries in natural conversation“, Journal of Phonetics, 10, 163–175.
Kreiman, J., Sidtis, D. 2011, Foundations of Voice Studies, Wiley-Blackwell, Oxford. Kroos, C., Bundgaard-Nielsen, R., Tyler, M., Antoniou, M. 2010, get_measurements.praat. Interneto prieiga: http://web.mit.edu/zqi/www/uploads/1/4/8/9/14891652/get_measurements. praat [žiūrėta 2020-06-02].
Kügler, F., Smolibocki, B., Arnold, D., Baumann, S., Braun, B., Grice, M., Jannedy, S., Michalsky, J., Niebuhr, O., Peters, J., Ritter, S., Röhr, C. T., Schweitzer, A., Schweitzer, K., Wagner, P. 2015, „DIMA – Annotation guidelines for German intonation“, Proceedings of the 18th International Congress of Phonetic Sciences (ICPhS 2015). Interneto prieiga: https://core.ac.uk/download/pdf/83655052.pdf [žiūrėta 2023-03-28].
Kundrotas, G. 2004, „Lietuvių kalbos intonacija: teorija ir praktika“, Žmogus ir žodis, 6, 13–19. Kundrotas, G. 2008, „Lietuvių kalbos intonacinių kontūrų fonetiniai požymiai (eksperimentinis-fonetinis tyrimas)“, Žmogus ir žodis, 10 (1), 43–55.
Kundrotas, G. 2009, Lyginamoji lietuvių ir rusų kalbų intonacinių sistemų analizė, Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, Vilnius.
Kundrotas, G. 2010, „Lietuvių kalbos intonacinių kontūrų funkcinės galimybės“, Žmogus ir žodis, 12(1), 42–47.
Kundrotas, G. 2012, Intonacinė tipologija, Edukologija, Vilnius.
Kundrotas, G. 2018. Lietuvių kalbos intonacinė sistema (sisteminis-tipologinis tyrimo aspektas), Indra, Utena.
Kwan Ip, M. H., Cutler, A. 2022, „Juncture prosody across languages: Similar production but dissimilar perception“, Laboratory Phonology, 13(1), 1–49.
Labutis, V. 1998, Lietuvių kalbos sintaksė, Vilniaus universiteto leidykla, Vilnius.
Ladd, R. D. 1996, Intonational Phonology, Cambridge University Press, Cambridge.
Ladd, R. D. 2008, Intonational Phonology, 2nd ed., Cambridge University Press, Cambridge.
Ladd, R. D. 2014, Simultaneous Structure in Phonology, Oxford University Press, Oxford.
Laver, J. 1980, The Phonetic Description of Voice Quality, Cambridge University Press, Cambridge.
Lehiste, I. 1970, Suprasegmentals, The MIT Press, Cambridge, MA.
Leskauskaitė, A. 2006, Kučiūnų krašto šnektos tekstai, Lietuvių kalbos institutas, Vilnius.
Leskauskaitė, A. 2009, Marcinkonių šnektos tekstai, Lietuvių kalbos institutas, Vilnius.
Leskauskaitė, A. 2016, Seirijų apylinkių tekstai, Lietuvių kalbos institutas, Vilnius.
Liberman, M. 1975, The Intonational System of English, Doctoral Dissertation, Massachusetts Institute of Technology, Cambridge, MA.
Liberman, M., Prince, A. 1977, „On stress and linguistic rhythm“, Linguistic Inquiry, 8 (2), 249–336.
LKST – Lietuvių kalbos skyrybos taisyklės, interneto prieiga: https://vlkk.lt/vlkk-nutarimai/suvestines-nutarimu-redakcijos/lietuviu-kalbos-skyrybos-taisykles-suvestine-redakcija [žiūrėta 2023-02-25].
Linkevičienė, N. 1993, Šiaurės žemaičių morfologijos statistinė struktūra ir jos santykis su intonacija, daktaro disertacija, Vilniaus universitetas.
Mahrt, T. 2016, LMEDS – Language Markup and Experimental Design Software. https://github. com/timmahrt/LMEDS [žiūrėta 2023-03-28].
McCarthy, J. J., Prince, A. 1993, Prosodic Morphology 1: Constraint Interaction and Satisfaction, University of Massachusetts, Amherst and Rutgers University, New Brunswick. Melnik-Leroy, G. A., Bernatavičienė, J., Korvel, G., Navickas, G., Tamulevičius, G., Treigys, P. 2022, „An overview of Lithuanian intonation: A linguistic and modelling perspective“, Informatica, 33(4), 795–832. doi:10.15388/22-INFOR502
Michelas, A., D’Imperio, M. 2010, „Durational cues and prosodic phrasing in French: Evidence for the intermediate phrase“, Speech Prosody 2010. Interneto prieiga: https://www.isca-speech.org/archive/speechprosody_2010/michelas10_speechprosody.html [žiūrėta 2023-01-25].
Mikalauskaitė, E. 1975, Lietuvių kalbos fonetikos darbai, Mokslas, Vilnius.
Mikulėnienė, D., Morkūnas, K. 1997, Dieveniškių šnektos tekstai, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius.
Mylberg, S., Riad, T. 2015, „The prosodic hierarchy of Swedish“, Nordic Journal of Linguistics, 38 (2), 115–147.
Mohler, G. 1999, „Comparing two different principles of parametric F0 modeling“, Proceedings of the Joint ASA/EAA/DAGA Meeting, Berlin. Interneto prieiga: http://www.conforg. fr/acoustics2008/cdrom/data/fa1999-berlin/FILES/PDF/4A/4ASCA__3.PDF [žiūrėta 2023-03-16].
Nespor, M., Vogel, I. 1986, Prosodic Phonology, Foris, Dordrecht. Odé, C. 2003, „Description and transcription of Russian intonation (ToRI)“, Proceedings of the Dutch Contributions to the Thirteenth International Congress of Slavists, Linguistics (SSGL30), Ljubljana, Rodopi, Amsterdam, New York, 279–288.
Odé, C. 2008, „Transcription of Russian intonation, ToRI, an interactive research tool and learning module on the internet“, Proceedings of the Dutch Contributions to the Fourteenth International Congress of Slavists, Linguistics (SSGL 34), Ohrid, Rodopi, Amsterdam, New York, 431–449.
Oginskienė, E. 1994, „Modaliniai sakinių tipai“, Ambrazas, V. (vyr. red.), Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 574–581.
Ots, N. 2017, „On the phrase-level function of f0 in Estonian“, Journal of Phonetics, 65, 77–93. doi:10.1016/j.wocn.2017.06.003
Pabrėža, J. 1984, „Kirčio atitraukimo ir sakinio intonacijos ryšys šiaurinėse žemaičių šnektose“, Kalbotyra, 35(1), 61−71.
Pakerys, A. 1982, Lietuvių bendrinės kalbos prozodija, Mokslas, Vilnius.
Pakerys, A. 2003, Lietuvių bendrinės kalbos fonetika, Enciklopedija, Vilnius.
Palionis, J. 1999, Kalbos mokslo pradmenys, Jandrija, Vilnius.
Palmer, H. E. 1922, English Intonation with Systematic Exercises, Heffer, Cambridge. Interneto prieiga: https://archive.org/details/englishintonatio00palmuoft [žiūrėta 2023-01-29].
Peng, S.-H. 1997, „Production and perception of Taiwanese tones in different tonal and prosodic contexts“, Journal of Phonetics, 25, 371–400. doi:10.1006/jpho.1997.0047
Peters, B. 2003, „Multiple cues for phonetic phrase boundaries in German spontaneous speech“, Proceedings of the 15th International Congress of Phonetic Sciences (ICPhS 2003), 1795–1798.
Petrone, C., Truckenbrodt, H., Wellmann, C., Holzgrefe-Lang, J., Wartenburger, I., Höhle, B. 2017, „Prosodic boundary cues in German: Evidence from the production and perception of bracketed lists“, Journal of Phonetics, 61, 71–92.
Pierrehumbert, J. B. 1980, The Phonetics and Phonology of English Intonation, Doctoral Dissertation, Massachusetts Institute of Technology, Cambridge, MA.
Pierrehumbert, J., B. 1995, „Prosodic effects on glottal allophones“, Fujimura, O., Hirano, M. (eds.), Vocal Fold Physiology: Voice Quality Control, Singular Publishing Group, San Diego, 39–60.
Pierrehumbert, J. B., Hirschberg, J. 1990, „The meaning of intonational contours in the interpretation of discourse“, Cohen, P. R., Morgan, J., Pollack, M. E. (eds.), Intentions in Communication, The MIT Press, Cambridge MA, 271–311.
Pike, K. L. 1945, The Intonation of American English, University of Michigan Press, Ann Arbor, MI. Interneto prieiga: https://archive.org/details/intonationofamer0000pike [žiūrėta 2023-01-29].
Prince, A., Smolensky, P. 1993, Optimality Theory: Constraint Interaction in Generative Grammar, Blackwell Publishing, Malden, MA, and Oxford. Interneto prieiga: https://roa.rutgers.edu/files/537-0802/537-0802-PRINCE-0-0.PDF [žiūrėta 2023-01-30].
Pukelis, V. 1968, „Komunikatyvinė dabartinės lietuvių kalbos bendrojo klausimo sakinių intonacijos reikšmė“, Eksperimentinė ir praktinė fonetika. Eksperimentinės fonetikos ir kalbos psichologijos kolokviumo medžiaga, 3, 31–54.
Pukelis, V. 1972, „Kai kurie fiziniai pagrindinio tono požymiai lietuvių kalbos patikrinamuosiuose klausimuose“, Garsai, priegaidė, intonacija, 161–164.
Pukelis, V. 1974, „Frazės kirčiu pabrėžto žodžio ir jo kirčiuoto skiemens akustiniai požymiai lietuvių kalbos patikrinamuosiuose klausimuose“, Eksperimentinė ir praktinė fonetika Eksperimentinės fonetikos ir kalbos psichologijos kolokviumo medžiaga, 6, 199–217.
Pullum, G., Ladusaw, W. 1996, Phonetic Symbol Guide, The University of Chicago Press, Chicago and London.
Radziukynienė, I., Šurkutė, A., Kazlauskienė, A., Tamošiūnaitė, M. 2005. „Analysis of Lithuanian speech sound lengths and pitch for prosody generation“, The Second Baltic Conference on Human Language Technologies, Tallinn, 323–328.
Raškinis, G., Kazlauskienė, A. 2013. „From speech corpus to intonation corpus: clustering phrase pitch contours of Lithuanian“, Oepen, S., Hagen, K., Johannesse, J. B. (eds.), NODALIDA 2013: Proceedings of the 19th Nordic Conference of Computational Linguistics, Linköping University Electronic Press, Linköping, 353–363.
Redi, L., Shattuck-Hufnagel, S. 2001, „Variation in the realization of glottalization in normal speakers“, Journal of Phonetics, 29 (4), 407–429.
Roca, I., Johnson, W. 2000, A Course in Phonology, Blackwell Publishing.
Roessig, S., Winter, B., Mücke, D. 2022, „Tracing the phonetic space of prosodic focus marking“, Frontiers in Artificial Intelligence, 5. doi:10.3389/frai.2022.842546
Rosenberg, A. 2010, „AutoBI – a tool for automatic toBI annotation“, Proceedings of Interspeech 2010. Interneto prieiga: https://www.isca-speech.org/archive_v0/archive_papers/interspeech_2010/i10_0146.pdf [žiūrėta 2023-03-28].
Rush, J. 1867, The Philosophy of the Human Voice: Embracing its Physiological History; together with a system of principles, by which criticism in the art of elocution may be rendered intelligible, and instruction, definite and comprehensive. To which is added A brief analysis of song and recitative, Lippincott, PHL. Interneto prieiga: https://archive.org/details/ philosophyofh00rush [žiūrėta 2023-02-01].
Sabonytė, R. 2022, Būdingieji bendrinės lietuvių kalbos intonacijos modeliai, daktaro disertacija, Vytauto Didžiojo universitetas, Kaunas.
Sabonytė, R., Goldshtein, Y. 2021, „F0 and duration changes in unstressed vs stressed syllables connected to postlexical stress and sentence type in Standard Lithuanian“, Youssef, I., Vázquez-Larruscaín, M. (eds.), Nordlyd, 45(1), selected papers from the fifth Fonologi i Norden Meeting, 119–128.
Samuels, B. 2009, The Structure of Phonological Theory (unpublished Doctoral Dissertation), Harvard University, Cambridge, MA. Interneto prieiga: https://lingbuzz.net/lingbuzz/000863 [žiūrėta 2023-01-16].
Selkirk, E. O. 1972, The Phrase Phonology of English and French (unpublished Doctoral Dissertation), Massachusetts Institute of Technology, Cambridge, MA.
Selkirk, E. O. 1984, Phonology and Syntax: Thie Relation between Sound and Structure, The MIT Press, Cambridge, MA.
Selkirk, E. O. 1995, „Sentence prosody: Intonation, stress, and phrasing“, J. Goldsmith (ed.), The Handbook of Phonological Theory, Blackwell, London, 550–569.
Selkirk, E. O. 2000, „The interaction of constraints on prosodic phrasing“, Horne, M. (ed.), Prosody: Theory and Experiment, Kluwer Academic, Dordrecht, 231–261.
Selkirk, E. 2014, „The syntax-phonology interface“, Goldsmith, J., Riggle, J., Yu, A. (eds.), The Handbook of Phonological Theory, 2nd ed., 435–484.
Silverman, K., Beckman, M., Pitrelli, J., Ostendorf, M., Wightman, C., Price, P., Pierrehumbert, J. B., Hirschberg, J. 1992, „ToBI: A standard for labelling English prosody“, Proceedings of the International Conference on Spoken Language Processing, 92, 867–870.
Simard, C. 2013, „Prosodic encoding of declarative, interrogative and imperative sentences in Jaminjung, a language of Australia, Proceedings of Interspeech 2013, 793–797. doi:10.21437/ INTERSPEECH.2013-229
Sluijter, A. M. C. 1995, Phonetic Correlates of Stress and Accent, Holland Academic Graphics, Hague.
Statkevičienė, J. 1972, „Vienarūšių ir nevienarūšių pažyminių trukmė“, Garsai, priegaidė, intonacija. Eksperimentinės fonetikos ir kalbos psichologijos kolokviumo medžiaga, 5, 198–232.
Statkevičienė, J. 1974, „Vienarūšių ir nevienarūšių pažyminių pagrindinis tonas“, Eksperimentinė ir praktinė fonetika. Eksperimentinės fonetikos ir kalbos psichologijos kolokviumo medžiaga, 6, 56–61.
Statkevičienė, J. 1978, „Nevienarūšių pažyminių, turinčių skirtingus reikšmės santykius, trukmė“, Kalbos garsai ir melodika, 56–63.
Statkevičienė, J. 1982, „Nevienarūšių pažyminių, turinčių skirtingus reikšmės santykius, pagrindinis tonas“, Kalbos garsai ir prozodija, 61–74.
Stundžia, B. 2009, Bendrinės lietuvių kalbos akcentologija, Vilniaus universiteto leidykla, Vilnius. tʼHart J., Collier R., Cohen A. 1990, A Perceptual Study of Intonation, Cambridge University Press, Cambridge.
Taylor, P. 2000, „Analysis and synthesis of intonation using the Tilt model“, The Journal of the Acoustical Society of America, 107(3), 1697–1714.
Talandienė, M. 1970a, „Alternatyvinių klausimų loginiai ir komunikaciniai santykiai“, Kalbos garsai ir intonacija, 155–160.
Talandienė, M. 1970b, „Alternatyvinių klausimų intonacijos suvokimas“, Kalbos garsai ir intonacija, 161–169.
Talandienė, M. 1972, „Alternatyvinių klausimų trukmės ypatybės“, Garsai, priegaidė, intonacija. Eksperimentinės fonetikos ir kalbos psichologijos kolokviumo medžiaga, 5, 184–197.
Teixeira, J. P., Oliveira, C., Lopes, C. 2013, „Vocal acoustic analysis – jitter, shimmer and HNR parameters“, Procedia Technology, 9, 1112–1122.
The Journal of the International Phonetic Association (JIPA), Cambridge University Press, Cambridge. Interneto prieiga: https://www.cambridge.org/core/journals/journal-of-the-international-phonetic-association [žiūrėta 2023-03-12].
Thorsen, N. G. 1985, „Intonation and text in Standard Danish“, Journal of the Acoustical Society of America, 77, 1205–1216. doi:10.1121/1.392187
Trager, G. L., Smith, H. L. 1957, An Outline of English Structure, American Council of Learned Societies, Washington D.C. Interneto prieiga: https://languagelog.ldc.upenn.edu/myl/ TragerSmith.pdf [žiūrėta 2023-02-01].
Truckenbrodt, H. 2007, „The syntax-phonology interface“, Lacy, de P. (ed.), The Cambridge Handbook of Phonology, Cambridge University Press, Cambridge, 435–456.
Truckenbrodt, H. 2015, „Intonation phrases and speech acts“, Kluck, M., Ott, D., Vries, de M. (eds.), Parenthesis and Ellipsis: Cross-linguistic and Theoretical Perspectives, Walter de Gruyter, Berlin, 301–349.
Ulbrich, C. 2006, „Prosodic phrasing in three German standard varieties“, University of Pennsylvania Working Papers in Linguistics, 12(1), 361–374.
Urbanavičienė, J. 2010, Svirkų šnektos fonologinė sistema: vokalizmas ir prozodija, Lietuvių kalbos institutas, Vilnius.
Vallduvi, E., Engdahl, E. 1996, „The linguistic realization of information packaging“, Linguistics, 34, 459–519.
Vaičiūnas, A., Raškinis, G., Kazlauskienė A. 2016, „Corpus-based Hidden Markov Modelling of the fundamental frequency of Lithuanian“, Informatica, 3, 673–688.
Vaitkevičiūtė, V. 1964, „Kai kurios skatinimo rūšys ir jų reiškimo būdai lietuvių kalboje“, Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai, serija A, 1(16), 219–229.
Vaitkevičiūtė, V. 1965, „Kirtis ir priegaidė“, Lietuvių kalbos gramatika, 127–150.
Vaitkevičiūtė, V. 1966, „Lietuvių literatūrinės kalbos klausiamieji sakiniai“, Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai, serija A, 1(20), 193–202.
Vaitkevičiūtė, V. 1997, Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas, Šviesa, Kaunas.
Vaitkevičiūtė, V. 2001, Lietuvių kalbos tarties pagrindai ir žodynas, Pradai, Vilnius.
Vaitkevičiūtė, V. 2003, Kompiuterinis tarptautinių žodžių žodynas, Fotonija, Žodynas, Vilnius. Venditti, J. J. 2005, „The J_ToBi model of Japanese intonation“, Jun, S.-A. (ed.), Prosodic Typology: The Phonology of Intonation and Phrasing, Oxford University Press, Oxford, 172–200.
Zapereckaitė-Talandienė, M. 1968, Dėl pasirenkamųjų (alternatyvinių) klausimų struktūros ir intonacijos dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje. Eksperimentinė ir praktinė fonetika. Eksperimentinės fonetikos ir kalbos psichologijos kolokviumo medžiaga, 3, 55–68. Žiugžda, J., Gailiūnas, P. 1964, Lietuvių kalbos gramatika, II dalis, Sintaksė, Šviesa, Kaunas. Żygis, M., Tomlinson, J., Petrone, C., Pfütze, D. 2019, „Acoustic cues of prosodic boundaries in German at different speech rate“, Proceedings of the 19th International Congress of Phonetic Sciences (ICPhS 2019). Interneto prieiga: https://hal.science/hal-02097707 [žiūrėta 2023-01-25].
Walker, J. 1781, Elements of Elocution. Being the Substance of a Course of Lectures on the Art of Reading, Delivered at Several Colleges in the University of Oxford. Printed for the author, and sold by Cadell, T., Becket, T., Robinson, G., Dodsley, J. Interneto prieiga: https:// archive.org/details/elementsofelocut02walkiala/page/n7/mode/1up?ref=ol&view=theater [žiūrėta 2023-02-01].
Wang, B., Féry, C. 2018, „Prosody of dual-focus in German: interaction between focus and phrasing“, Language and Speech, 61(2), 303–333. doi:10.1177/0023830917721942
Watson, D., Gibson, E. 2004, „The relationship between intonational phrasing and syntactic structure in language production“, Language and Cognitive Processes, 19 (6), 713–755. doi:10.1080/01690960444000070
Wells, J. 1995, Computer-coding the IPA: A Proposed Extension of SAMPA. Interneto prieiga: https://www.phon.ucl.ac.uk/home/sampa/ipasam-x.pdf [žiūrėta 2023-03-14].
Xu, Y. 2005, „Speech melody as articulatorily implemented communicative functions“, Speech Communication, 46, 220–251.
Xu, Y., Prom-on, S. 2014, „Toward invariant functional representations of variable surface fundamental frequency contours: Synthesizing speech melody via model-based stochastic learning“, Speech Communication, 57, 181–208.
Xu, Y., Xu, C. X. 2005, „Phonetic realization of focus in English declarative intonation“, Journal of Phonetics, 33(2), 159–197.
Terminų žodynas
amplitudės fliuktuacija (angl. shimmer) – parametras, apibūdinantis garso intensyvumo (stiprumo, arba garsumo) svyravimus anotavimas (angl. annotation) – sutartinių žymų pridėjimas tekstiniame dokumente arba tekstiniame tinklelyje autosegmentinė-metrinė fonologija (angl. autosegmental-metrical phonology) – mokslinė prieiga, apimanti du fonologijos posistemius: intonacijos melodiją tiriančią autosegmentinę fonologiją ir išraišką bei frazuotę analizuojančią metrinę struktūrą balsio kokybė, arba kokybinės, spektrinės balsio ypatybės (angl. vowel quality, qualitative characteristics of vowel, spectral characteristics of vowel ) – kalbos padargų padėties nulemtos individualios balsio ypatybės, kurias spektrogramoje atspindi pirmųjų dviejų formančių pozicija
balsių įtempimas (angl. vowel tension) – kalbos padargų nutolimas nuo neutralam balsiui [ə] būdingos padėties; spektre ši ypatybė atsispindi formančių nutolimu nuo [ə] būdingų reikšmių: F1 = 500 Hz ir F2 = 1500 Hz
balso aukščio kontūras (angl. pitch contour) – psichoakustiškai suvokiama balso aukščio kaita balso aukštis (angl. pitch) – pagrindinio tono dažnio psichoakustinis (suvokimo) koreliatas balso kokybė arba kokybinis balso požymis (angl. voice quality, voice quality feature) – balso ypatybė, kurią lemia balso klosčių padėtis ir balsaskylės forma dažnių fliuktuacija (angl. jitter) – parametras, apibūdinantis balso klosčių virpėjimo neperiodiškumą, t. y. dažnių svyravimus diapazonas (angl. range) – intervalas tarp mažiausios ir didžiausios reikšmės, pvz., intensyvumo diapazonas fonacija (angl. phonation) – garso kūrimas gerklose, kurio rezultatas tam tikros kokybės balsas fonologinis, arba fonetinis, žodis (angl. phonological word, phonetic word ) – garsų ar fonemų junginys, turintis reikšmę ir išraišką, kurio centras yra kirčiuotas skiemuo formantė (angl. formant) – energijos koncentracijos sritis garso spektrogramoje, suteikianti jam savitų spektrinių (kokybinių) ypatybių frazavimas, arba frazuotė (angl. phrasing) – žodžių grupavimas į didesnius intonacinius vienetus, paremtas fonetinėmis ypatybėmis, sintaksine ir prozodine kalbos struktūra, semantiniais ir pragmatiniais veiksniais, individualiomis kalbėtojo savybėmis frazės akcentas (angl. phrase accent) – tono kaita, susijusi su frazės kirtį gaunančiu (dažniausiai frazės pabaigoje esančiu) žodžiu frazės kirtis (angl. phrasal stress) – centrinis frazės žodis, paprastai esantis frazės gale gergdžianti fonacija, arba gergdžiantis balsas (angl. creaky phonation, creaky voice) – nemodalinė fonacija, kai balso klostės gana stipriai suspaudžiamos ir sukuriamas žemesnis nei įprastas, čaižokas balsas glotalizacija (angl. glottalization) – nemodalinė fonacija, kai, tariant garsą, visiškai uždaroma balsaskylė intensyvumas (angl. intensity) – akustinė ypatybė, žyminti energijos kiekį, reikalingą garsui ištarti, psichoakustinis koreliatas – garso stiprumas, arba garsumas intonacija (angl. intonation) – sisteminės pagrindinio tono moduliacijos, kuriančios kalbos melodiją; kiekvienas pasakymas yra intonuojamas, t. y. ištariamas su tam tikra melodija, kuri priklauso nuo įvairių veiksnių, pirmiausia nuo kalbėtojo intencijos intonacijos kontūras (angl. intonational contour) – abstrakti balso aukščio pokyčių seka per tam tikrą laiką intonacinė frazė (angl. intonational phrase) – fonologinių (fonetinių) žodžių seka, vienijama intonacijos ir reiškianti baigtinę mintį intonacinis vienetas (angl. intonational unit) – apibendrintas intonacinės ir vidinės frazės įvardijimas
intonuoti, -uoja, -avo (intonavimas) (angl. intone) – kalbant ar balsu skaitant tinkamai skaidyti kalbos srautą į frazes, paisyti funkciniams frazių tipams būdingos intonacijos
kalbos melodija (angl. tune) – tonų seka frazėje
kimi fonacija, arba kimus balsas (angl. breathy phonation, breathy voice) – nemodalinė fonacija, kai balso klostės vibruoja, bet pro jas išeina didesnis oro kiekis ir tariamas į atodūsį panašus garsas.
loginis, arba prasminis, kirtis (angl. phrasal stress, narrow focus) – sąmoningas svarbiausio frazės žodžio išryškinimas fonetinėmis priemonėmis
modalinė fonacija (angl. modal phonation) – dėl balso klosčių padėties ir balsaskylės formos kuriamas tipiškas pirminis garsas
nemodalinė fonacija (angl. nonmodal phonation) – dėl netipiškos balso klosčių padėties ir balsaskylės formos kuriamas specifinis garsas
pagrindinio tono dažnio kontūras (angl. F0 contour) – pagrindinio tono dažnio kaita frazėje pagrindinio tono dažnis, arba pagrindinis tonas (angl. fundamental frequency, F0) – balso klosčių sukeliamų virpesių dažnumas
pagrindinis (centrinis) toninis akcentas (angl. nuclear pitch accent) – frazės arba loginį kirtį turinčio žodžio tonas
pakraščio tonas (angl. boundary tone) – tonas, susijęs su intonacinės arba vidinės frazės pradžia arba pabaiga periodiškumo ir triukšmo santykis (angl. harmonics to noise ratio, HNR –) – periodiškumo ir triukšmo santykio logaritmas prozodija (angl. prosody) – prozodinių vienetų visuma prozodinė, arba fonologinė, hierarchija (angl. prosodic hierarchy, phonological hierarchy) –prozodinių (fonologinių) vienetų išsidėstymas eilės tvarka nuo didžiausio iki mažiausio prozodinis vienetas (angl. prosodic unit) – kalbos vienetas, realizuojamas specifinėmis prozodinėmis ypatybėmis, pvz., pagrindiniu tonu, trukme ir kt. (kirtis, intonacija, ritmas ir kt.) sinchronizavimas (angl. synchronisation) – automatinis garsinio įrašo susiejimas su tekstu specialusis, arba konkretusis, klausimas (angl. wh-question) – klausimas, kuriuo norima sužinoti konkrečią informaciją: veikėją, objektą, vietą, laiką, požymį ir kt. tekstinis tinklelis (angl. TextGrid ) – vienas iš Praat programos blokų, naudojamas segmentavimui ir anotavimui tikrinamasis klausimas (angl. yes/no question) – klausimas, kuriuo norima pasitikrinti, ar pašnekovas patvirtins ar paneigs tai, kas pranešama tonas (angl. tone) – vieno lygio balso aukščio elementas arba skirtingų lygių elementų kombinacija, naudojama kalbos melodijai formuoti (taip pat kai kuriose Azijos, Afrikos ir kt. kalbose – skiemens centro pagrindinio tono moduliacija, atliekanti fonologinį vaidmenį) toninis akcentas (angl. pitch accent) – tonas, susijęs su kirčiuotu skiemeniu tono, arba toninis, modelis (angl. tonal pattern, pitch pattern) – skirtingų lygių tonų kombinacija tonų realizavimo vienetas (angl. tone-bearing unit, TBU) – kirčiuotas skiemuo (arba mora), su kuriuo siejamas tonas; tonai gali būti ne tik šio vieneto ribose, bet ir už jų, pvz., tęstis ir prieškirtiniuose bei pokirtiniuose to paties ar kitų žodžių skiemenyse transkripcija (angl. transcription) – garsinės kalbos užrašymas tam tikrais sutartiniais ženklais, kuo tiksliau atspindinčiais tarimą vidinė frazė (angl. intermediate phrase) – intonacinės frazės dalis, žodis ar glaudus semantinį ir gramatinį ryšį turinčių žodžių junginys, vienijamas fonetinių ir gramatinių ryšių žymumas (angl. prominence) – psichoakustinis (audicinis) požymis, rodantis kurio nors fonologinio vieneto išskirtinumą iš kitų aplinkinių to lygio vienetų, pvz., loginį kirtį turintis žodis išsiskiria iš kitų tos frazės žodžių, pasižymi tam tikromis psichoakustinėmis ypatybėmis, kurios leidžia klausytojui jį atpažinti kaip frazės centrą
Sutrumpinimai ir ženklai
A, B, C, D – diktoriai
BR – kimi fonacija (angl. breathy)
CR – gergždžianti fonacija (angl. creaky)
dB – decibelas
DC – priebalsių trukmės pokytis (D – angl. duration, C – fonetikoje bet koks priebalsis)
DV – balsių trukmės pokytis (V – fonetikoje bet koks balsis)
E1, E2, E3 – pirmasis, antrasis, trečiasis ekspertas
F0 – pagrindinio tono dažnis
F1, F2 – pirmoji, antroji formantės
FF – fonologinė frazė
FR – frazės kirtis
FŽ – fonologinis žodis
GL – glotalizacija
H – aukštas tonas (angl. high)
Hz – hercas
IF – intonacinė frazė
IN – intensyvumas
K – klausimas
L – žemas tonas (angl. low)
LOG – loginis kirtis
MD – modalinė fonacija
ms – milisekundė
N – kiekis
T – tonas; teiginys
TFA – tarptautinė fonetikos abėcėlė
ToBI – anotavimo sistema, tonų ir pertraukčių indeksai (angl. Tones and Break Indices)
TS – įtempta fonacija (angl. tension)
vf – vidinė frazė
1, 2, 3 – skiemenų žymumo lygis (5.3.3. poskyris)
1, 2, 3, 4 – pertrauktys (5.3.4 poskyris)
σ – skiemuo
* – toninis akcentas; kirčiuoto skiemens tonas
% – procentai; intonacinės frazės pakraščio tonas
- – vidinės frazės pakraščio tonas
^ – aukštesnis nei įprastas kalbėtojo aukštas tonas
‖ – intonacinės frazės pabaiga
ǀ – vidinės frazės pabaiga
↗ – pagrindinio tono kilimas
↘ – pagrindinio tono kritimas
↑ – intensyvumo didėjimas
↓ – intensyvumo mažėjimas
ꜛ – tono šuolis aukštyn
ꜜ – tono šuolis žemyn
˄ – kylantis-krintantis tonas
˅ – krintantis-kylantis tonas
ꜟ – loginis kirtis
– gergždžianti fonacija
– kimi fonacija
Priedai
1 priedas. Pagrindinio tono ir intensyvumo kreivės
1 paveikslas. Pagrindinio tono kreivė nepabrėžtame žodyje šiandien [²ˈʃʲɛnʲˑdʲiɛn]
2 paveikslas. Pagrindinio tono kreivė nepabrėžtame žodyje vadovas [ʋɐ²ˈdoːʋɐs]
3 paveikslas. Pagrindinio tono kreivė nepabrėžtame žodyje o rytoj [oː‿rʲiː¹ˈtoːɪ ]
4 paveikslas. Pagrindinio tono kreivė pabrėžtame žodyje šiandien [²ˈʃʲɛnʲˑdʲiɛn]
5 paveikslas. Pagrindinio tono kreivė pabrėžtame žodyje vadovas [ʋɐ²ˈdoːʋɐs]
6 paveikslas. Pagrindinio tono kreivė pabrėžtame žodyje o rytoj [oː‿rʲiː¹ˈtoːɪ ]
7 paveikslas. Intensyvumo kreivė nepabrėžtame žodyje šiandien [²ˈʃʲɛnʲˑdʲiɛn]
8 paveikslas. Intensyvumo kreivė nepabrėžtame žodyje vadovas [ʋɐ²ˈdoːʋɐs]
9 paveikslas. Intensyvumo kreivė nepabrėžtame žodyje o rytoj [oː‿rʲiː¹ˈtoːɪ ]
10 paveikslas. Intensyvumo kreivė pabrėžtame žodyje šiandien [²ˈʃʲɛnʲˑdʲiɛn]
11 paveikslas. Intensyvumo kreivė pabrėžtame žodyje vadovas [ʋɐ²ˈdoːʋɐs]
12 paveikslas. Intensyvumo kreivė pabrėžtame žodyje o rytoj [oː‿rʲiː¹ˈtoːɪ ]
paveikslas.
14 paveikslas. Pagrindinio tono kreivė frazės kirtį turinčiame žodyje namo [nɐ2ˈmoː]
13
Pagrindinio tono kreivė frazės kirčio neturinčiame žodyje namo [nɐ2ˈmoː]
1 lentelė. Pirmojo eksperimento (suniveliuotas pagrindinis tonas, iškirptos pauzės) psichoakustinių požymių suvestinė 70
Tolesnio intonacinio vieneto pradžia
Intonacinio vieneto pabaiga Pauzė (≥50 ms)
Trukmė Koky - biniai balso požymiai
Intensyvumas
Pagrindinis tonas
Frazės
Trukmė Koky - biniai balso požymiai
Intensyvumas
Pagrindinis tonas
lietuviams lyg ir nereikėję raganos / [48]
jie norėję dukters kažko paklaust / [100]
būk tai kažkokį vainiką nešę // [80]
o ta pravėrusi langą / [0]
ir sušukusi / [56]
man motulė draudžia su jumis kalbėt // [88]
aš esu padori mergina / [2]
ir darau / [0]
kas prisakyta // [100]
70 Šioje ir 2, 3, 4 lentelėse pateikiami originalaus įrašo (nemodifikuoti) požymiai. Pagrindinis tonas nurodomas paskutinio arba pirmojo frazės kirčiuoto skiemens, intensyvumas, kokybiniai balso požymiai –paskutinio arba pirmojo skiemens, trukmė –paskutinio arba pirmojo garso. Afrikatų ir sprogstamųjų priebalsių trukmė frazės pradžioje nematuota dėl neaiškių uždarumos fazės ribų. Jei paskutinis frazės skiemuo yra kirčiuotas ir jam būdingas gergždžiantis arba kimus balsas, pagrindinio tono kreivės garsų analizės programa
dažnai nefiksuoja ir tono modelis psichoakustiškai nenustatomas, tokiais atvejais tono modelio stulpelyje rašomas minusas.
Tolesnio intonacinio vieneto pradžia
Frazės Intonacinio vieneto pabaiga Pauzė (≥50 ms)
Koky - biniai balso požymiai
Trukmė
Intensyvumas
Pagrindinis tonas
Koky - biniai balso požymiai
Trukmė
Intensyvumas
Pagrindinis tonas
užvėrusi langą / [0]
ir vėl atsigulusi // [96]
o tie lietuviai rėkaudami kitur nujoję // [98]
dabar dažnai apie tai dainuojama // [98]
o kas / [0]
tiesą sakant / [0]
įvyko // [34]
nieko // [40]
deja / [14]
tai jau tampa tradicija // [44]
čia nėra net mažiausio vinių fabrikėlio / [34]
net kukliausio laisvės kovų paminklo / [32]
ir atrodo / [8]
kad žmonės nieko neveikia / [5]
ms) Tolesnio intonacinio vieneto pradžia
Trukmė Koky - biniai balso požymiai
Intensyvumas
Pagrindinis tonas
Intonacinio vieneto pabaiga
Trukmė Koky - biniai balso požymiai
Intensyvumas
Pagrindinis tonas
Frazės
jokios iškilesnės viršūnės priešais akis neturi // [100] -
kartais miestelį aplanko didmiesčiuosna išklydę
jo sūnūs // [100]
sutikęs nekaltų vaikystės žaidimų draugą / [24]
svečias teiraujasi / [62]
kaip gyveni // [84]
anas paraudonuoja / [22]
nudelbia akis // [88]
kur dirbi // [70]
vaikystės draugas ūmai pratrūksta rauda / [38]
o paskui leidžiasi bėgti lygumomis //
lentelė. Antrojo eksperimento (iškirptos pauzės) psichoakustinių požymių suvestinė
Tolesnio intonacinio vieneto pradžia
Intonacinio vieneto pabaiga Pauzė (≥50 ms)
Koky - biniai balso požymiai
Trukmė
Intensyvumas
Pagrindinis tonas
Frazės
Koky - biniai balso požymiai
Trukmė
Intensyvumas
Pagrindinis tonas
tu ne pianinams / [40]
o praeiviams dantis daužyk // [100]
metas / [0]
vaikeli / [0]
tau vesti / [58]
sakau // [48]
kad nežinau ką / [54]
dūsauja tas mulkis // [88]
ogi Driežų Katrę // [72]
abudu tėvai konservatoriai // [50]
vartysitės kaip inkstai // [66]
prisimenu savo inkstus / [12]
ir užsičiaupiu // [90]
paskui mes pusryčiaujam // [78]
Tolesnio intonacinio vieneto pradžia
Intonacinio vieneto pabaiga Pauzė (≥50 ms)
Trukmė Koky - biniai balso požymiai
Intensyvumas
Pagrindinis tonas
Frazės
Trukmė Koky - biniai balso požymiai
Intensyvumas
Pagrindinis tonas
baisu žiūrėt / [2]
kaip kemša uošvis Zebediejus / [32]
kuriam jau devyniasdešimt // [100]
valdžia kaip įmanydama stengiasi trumpinti pensininkų gyvenimą / [50]
betgi reikalingos abipusės pastangos // [96]
žentas uošvį papjovė / [62]
kratau laikraštį // [80]
senis valgydavo triskart per dieną // [44]
įsivaizduojat // [88]
Zebediejus susikaupia / [36]
kabina net susirietęs // [86]
o Japonijoj inteligentai su pagaliukais // [86]
bandau paveikti iš kitos pusės // [86]
ir sveika // [8]
Tolesnio intonacinio vieneto pradžia
Intonacinio vieneto pabaiga Pauzė (≥50 ms)
Trukmė
Intensyvumas
Pagrindinis tonas
Frazės
Koky - biniai balso požymiai
Trukmė
Intensyvumas
Pagrindinis tonas
Koky - biniai balso požymiai ir patogu // [86]
Zebediejus dar tvirčiau suspaudžia šaukštą // [62]
per nieką mane laiko // [34]
toks ir esu // [82]
visados pavydėjau stipriesiems / [34]
vienu nežymiu rankos judesiu susitvarkantiems gyvenimą // -
lentelė. Trečiojo eksperimento (originalus) psichoakustinių požymių suvestinė
Tolesnio intonacinio vieneto pradžia
Intonacinio vieneto pabaiga Pauzė (≥50 ms)
Koky - biniai balso požymiai
Trukmė
Intensyvumas
Pagrindinis tonas
Frazės
Koky - biniai balso požymiai
Trukmė
Intensyvumas
Pagrindinis tonas
kaip aš čia atsiradau // [88]
o buvo taip / [81]
sėdėjau Briuselyje tarp gėlių // [72]
ir nieko man tos gėlės nepasakė // [48]
visiškai nieko // [88]
nusispjoviau / [2]
ir išėjau / [6]
kur akys veda // [96]
ir štai jau kelinti metai aš Vilniuje // [100]
gražus miestas / [4]
ant septynių kalvų // [74]
daug besišypsančių žmonių / [58]
o antra tiek / [10]
susiraukusių // [100]
Tolesnio intonacinio vieneto pradžia
Frazės Intonacinio vieneto pabaiga Pauzė (≥50 ms)
Koky - biniai balso požymiai
Trukmė
Intensyvumas
Pagrindinis tonas
Koky - biniai balso požymiai
Trukmė
Intensyvumas
Pagrindinis tonas
beveik ištisus metus veikia seimas / [46]
o retsykiais / [0]
net konstitucija ir įstatymai // [100]
ko gero / [4]
čia ir pasiliksiu // [100]
kodėl parašiau history // [100]
kas nežino / [30]
istoriją kuria žmonės // [86]
bet kai istorija jau būna sukurta / [44]
sklaidydami jos puslapius / [16]
žmonių kažkodėl nebematome // [100]
šmėkso Vytautas Algirdas Gediminas Napoleonas / [18]
ir kitokios pamėklės / [50]
kurių vieninteliai nuopelnai ir sugebėjimai / [42]
Tolesnio intonacinio vieneto pradžia
Koky - biniai balso požymiai
Trukmė
Intensyvumas
Pagrindinis tonas
Koky - biniai balso požymiai
Trukmė
Intensyvumas
Pagrindinis tonas
žmogų / [34]
siurbt kraują / [22]
ir kur pakliūva švaistytis kardais bei įstatymais //
71 Akivaizdūs trijų eksperčių anotacijų skirtumai paryškinti arba pažymėti pilkai. Juoda spalva pažymėti tonai visų trijų eksperčių anotacijose sutampa. Pilka spalva pažymėti ir paryškinti tonai ar jų elementai yra tokie, kurie vienos ekspertės anotacijose nesutampa su toje pačioje vietoje pažymėtais tonais ar jų elementais kitų dviejų eksperčių anotacijose. Tie tonai ar elementai, kurie sutampa dviejų eksperčių anotacijose, bet skiriasi vienos ekspertės anotacijose tik paryškinti.
3.2. Greta pavartoti artimos reikšmės ar kartojamieji žodžiai skiriami kableliu, jei suprantami kaip vienarūšės sakinio dalys, arba neskiriami, jei laikomi samplaikomis.
3.3. Ne vieno pagrindo požymius nurodantys a) derinamieji pažyminiai ar priedėliai prieš pažymimąjį žodį, b) nederinamieji pažyminiai po pažymimojo žodžio rašančiojo gali būti laikomi lygiaverčiais, pasakomi išvardijamąja intonacija ir atskiriami kableliais
1 : 1,3 : 1,3
Pavakariais, naktimis, ypač prieš aušrą(,) [85 %] jau daug kur suboluoja rūkas.
Auditorijose, ne koridoriuose(,) [89 %] mažiau vėdinama.
Dėstytojai, vedėjai, dekanai, ypač studentai(,) [67 %] nusivylė tokia tvarka.
3.6. Vienarūšė sakinio dalis, a) pavartota su ją pabrėžiančiais ar kokį kitą papildomą santykį parodančiais žodžiais ypač, net; jei ne (lygiai, panašiai) kaip ir, kartu ir; pirmiausia, labiausiai ir pan., b) taip pat neigiamos priešpriešos santykio vienarūšė sakinio dalis be jungiamojo žodžio gali būti pasakoma priduriamai ir išskiriama.
72 Suvestinėje pateikiama apibendrinta skyrybos ženklų informacija, t. y. atskirai nenurodoma, kiek kokių skyrybos ženklų studentai parašė. Jei buvo parašyta įvairesnių skyrybos ženklų, jie paminimi tekste aptariant konkrečią taisyklę.
73 Santykis apskaičiuoti taip: neintonuoto ir intonuoto pavyzdžio parašytų skyrybos ženklų procentas dalijamas iš rašytinio varianto atsakymo procento, pvz., 43/61=0,7, 90/61=1,5.
Ten(,) [85 %] auditorijoje(,) [87 %] jie sėdėdavo ramūs.
1 : 0,8 : 0,9
Nauji statiniai, pavyzdžiui(,) [56 %] stadionas, turi būti registruojami.
Kai kurios lotyniškos frazės, pavyzdžiui(,) [51 %] inter alia, laikomos įterpiniais.
Kai kurie studentai, pavyzdžiui(,) [61 %] pirmakursiai, nedrąsiai renkasi gretutines studijas.
1 : 0,5 : 1
Nieko kito, kaip tik prisipažinti(,) [87 %] jam nebeliko.
Aukšti, beveik dviejų metrų(,) [43 %] jurginai žydėjo palei tvorą.
Rytais, ypač tekant saulei(,) [89 %] būna šalčiausia.
Taisyklės numeris
4.1. Vienavardė sakinio dalis be jungiamojo žodžio, reiškianti tą pačią vietą ar tą patį laiką, išskiriama kableliais (rečiau –brūkšniais), jei norima parodyti aiškinamąją jos paskirtį.
4.2 (pastaba) Po žodžio pavyzdžiui kablelis gali būti nerašomas taip pat, kaip ir po kitų jungiamųjų žodžių, arba rašomas kaip po įterpinio (dar plg. 8.1).
4.4. Vienavardė sakinio dalis be jungiamojo žodžio, nereiškianti tos pačios vietos ar laiko (a), ar su jungiamaisiais žodžiais bent (jau), ypač, net, (lygiai, panašiai) kaip ir, kartu ir, taip pat ir, daugiausia(i), labiausiai, paprastai, pirmiausia ir pan. (b) , taip pat su jei ne, kaip tik, nebent (c) arba išskiriama, jeigu suprantama kaip aiškinamoji, arba atskiriama, jeigu suprantama kaip vienarūšė.
74 Pavyzdžiuose, kur nesutampa skyrybos ženklų kiekis (viename gretiname sakinyje galėjo būti vienas, kitame –du skyrybos ženklai), santykiams nustatyti, jei tik įmanoma (t. y. ir pirmo, ir antro skyrybos ženklo procentai labai panašūs), du skyrybos ženklus turinčių sakinių skaičiuojamas vidurkis. Jei skyrybos ženklų kiekis sakinyje įvairuoja, t. y. studentai linkę atskirti, o ne išskirti, tada skaičiuojami kiekvieno skyrybos ženklo santykiai atskirai.
Atsakymų santykiai 73 (I : II : III)
III eksperimentas (intonuotas įgarsinimas)
II eksperimentas (monotoniškas įgarsinimas)
I eksperimentas (rašytinis variantas)
1 : 0,7 : 0,7
Knygų mugė yra šventė ir galimybė rašytojams, leidėjams ir skaitytojams –literatūros lauko dalyviams (–) [59 %] pabūti kartu.
Latvijoje, tiksliau, jos pajūryje –Kolkos kyšulyje (–) [60 %] įsigijau nediduką butą.
Jų – pirmakursių (–) [89 %] laukė daug naujovių.
Taisyklės numeris
4.5. Aiškinamoji sakinio dalis be jungiamojo žodžio gali būti ne išskiriama, o atskiriama brūkšniu nuo tos, kurią aiškina, norint pabrėžti tapatumą.
Kaimynė bailiai(,) [80 %] tartum į svetimą(,) [85 %] žvelgė į savo šunį. Jis brovėsi per susiraizgiusius(,) [60 %] tarsi džiunglės(,) [41 %] krūmokšnius.
4.6. Vienavardė sakinio dalis su lyginamosiomis dalelytėmis kaip , lyg , tarsi ir pan. gali būti a) išskiriama kableliais, jei norima parodyti aiškinimą ir pasakoma izoliuota, aiškinamąja intonacija; b) atskiriama kableliu, jei norima parodyti papildymą ar sugretinimą ir pasakoma išvardijamąja intonacija; c) neskiriama, jei pasakoma vientisa intonacija su kita vienavarde sakinio dalimi arba gali būti suprantama kaip savarankiška sakinio dalis.
1 : 0,3 : 0,3
Siūloma daugiau valgyti ankštinių daržovių, kaip antai(:) [21 %] pupelių, lęšių, žirnių.
1 : 0,8 : 1,4
Remdamasis savo patirtimi(,) [74 %] jis kuria dešimtis scenarijų.
teorija pagrindžia vartosenos pasirinkimą, t. y.(:) [18 %] kodėl iš kelių galimų variantų pasirenkamas būtent tas vienintelis.
Ši
Skiemenų ribos negali signalizuoti žodžio reikšmės, pavyzdžiui(, :) [70 %] kasti ir ka-sti nesiskiria reikšmė.
4.8. Tarp apibendrinamojo žodžio ir jį aiškinančių sakinio dalių įterpus jungiamąjį žodį, po pastarojo gali būti rašomas dvitaškis (rečiau brūkšnys), jei norima paryškinti išvardijimą.
Net patyręs didelę tragediją(,) [43 %] dailininkas jaučiasi nesugniuždytas.
Pasikeitus situacijai(,) [54 %] tėvai pradėjo sūnų leisti į darželį.
5.1. Išplėsta dalyvinė, pusdalyvinė ar padalyvinė aplinkybė arba dvi ir daugiau neišplėstų gali būti išskiriamos kableliais, jei norima išryškinti jų prasminį ir intonacinį savarankiškumą.
Atsakymų santykiai
(I : II : III)
III eksperimentas (intonuotas įgarsinimas)
II eksperimentas (monotoniškas įgarsinimas)
I eksperimentas (rašytinis variantas)
Po pietų(,) [95 %] nors ir negausiai(,) [90 %] nulijo.
Padirbėti leidykloje(,) [95 %] kad ir mėnesį(,) [89 %] būtų naudinga visiems studentams.
Obsesija(,) [96 %] nors ir retai(,) [94 %] mus gali veikti ir teigiamai.
Mūsų studentai(,) [85 %] lituanistai(,) [69 %] buvo aktyvūs viktorinos dalyviai.
Draugė(,) [19 %] psichologė(,) [19 %] man padėjo išsiaiškinti kai kuriuos romano personažų poelgius.
Mes(,) [89 %] dėstytojai(,) [89 %] taip pat palaikome šią iniciatyvą.
Visiems(,) [74 %] dalyvavusiems apklausoje(,) [77 %] vėliau pristatysime jos rezultatus.
Kažkas(,) [73 %] šiek tiek akylesnis(,) [70 %] jau galėjo pastebėti pokyčius.
Bet kas(,) [50 %] norintis investuoti(,) [57 %] galės rinkti ir pasaulines kompanijas.
1 : 0,9 : 1,5
Raudonomis nuo nemigos akimis(,) [51 %] jis klausėsi nuobodaus aiškinimo.
Sūnus(,) [27 %] su raudona ir varvančia nosimi(,) [30 %] norėjo kuo greičiau į lovą.
Ji(,) [33 %] pasidažiusi ir pasipuošusi(,) [35 %] atrodė jaunesnė.
Taisyklės numeris
5.2. Dalyvinėms, pusdalyvinėms ar padalyvinėms artimos aplinkybės su dalelyčių samplaikomis nors ir, kad ir ar dalelyte irgi ir pan. gali būti suprantamos kaip savarankiški neišplėtoti teiginiai ir išskiriamos kableliais.
6.4. Po pažymimojo žodžio einantis neišplėstas priedėlis išskiriamas, jei norima parodyti jo aiškinamąją paskirtį ir pasakomas savarankiška intonacija.
6.5. Po įvardžių bet kas, kas nors, kas, kaži(n) kas, visi, kiti ir pan. pavartotas būdvardis ar dalyvis su priklausomaisiais žodžiais ar be jų yra išskiriamas, jei norima parodyti aiškinamąją jo paskirtį.
6.6. Požymį nurodanti išplėsta ar neišplėsta sakinio dalis, pagal raišką atitinkanti derinamąjį arba nederinamąjį pažyminį ar priedėlį, gali būti suprantama kaip nepilnos raiškos dalyvinė, pusdalyvinė ar padalyvinė aplinkybė ir išskiriama kableliais, rečiau brūkšniais, jei pasakoma atribojamąja intonacija.
Atsakymų santykiai 73 (I : II : III)
III eksperimentas (intonuotas įgarsinimas)
II eksperimentas (monotoniškas įgarsinimas)
I eksperimentas (rašytinis variantas)
1 : 1,1 : 1 1 : 0,9 : 1
Nuotrauką(,) [82 %] kaip didžiausią šventenybę(,) [80 %] laikė ant darbo stalo.
Naktis(,) [97 %] kad ir kokia tamsi(,) [73 %] visada praeina.
Kambarys(,) [85 %] nors ir nedidelis(,) [83 %] buvo skoningai įrengtas.
Taisyklės numeris
6.7. Su dalelytėmis nors (ir), kad ir, kaip ir pan. einantis pažyminys arba priedėlis išskiriamas kableliais, jei norima parodyti antrinę aplinkybinę reikšmę ar jis suprantamas kaip neišplėtotas savarankiškas teiginys ir pasakoma išskiriamąja intonacija.
6.8. Lyginamieji nederinamieji pažyminiai, prasidedantys žodžiais didumo, aukštumo, ilgumo ir kt. ir einantys po pažymimojo žodžio, yra išskiriami, jei norima išryškinti jų prasminį savarankiškumą.
Ji buvo tokia pat stropi(,) [64 %] kaip ir jos vyresnė sesuo. 1 : 0,8 : 1,3
Šie batai tokie pat madingi(,) [38 %] kaip ir tavo išsirinktieji.
Jis vis kalbėdavo apie tokias vertybes(,) [48 %] kaip nuoširdumas ir atvirumas.
7.1. Lyginamieji posakiai, prisijungę prie būdvardiškųjų įvardžių toks (-ia), toks (-ia) pat, šitoks (-ia), koks (-ia), kitoks (-ia) ir pan., taip pat prie įvardinių prieveiksmių taip, taip pat, kitaip, tiek, tiek pat ir pan., išskiriami, jei norima parodyti jų prasminį ir intonacinį savarankiškumą.
1 : 1,4 : 1,6 75
Jaunoji karta technologinėms naujovėms imlesnė(,) [36 %] nei vyresnieji.
Prognozuojama aukštesnė(,) [30 %] negu ankstesnėmis dienomis(,) [19 %] temperatūra.
Šis darbas sudėtingesnis(,) [22 %] negu įprasti kirtimai(,) [22 %] ir užtruks ilgiau.
7.2. Palyginimai prie aukštesniojo laipsnio būdvardžių, dalyvių ar prieveiksmių, reiškiantys ne kiekį, o bendresnį lyginimą, gali būti suprantami kaip neišplėtoti į savarankišką struktūrą sakiniai, pasakomi atribojamąja intonacija ir išskiriami.
75 Skaičiuojami tik pirmų, t. y. prieš negu , parašytų kablelių santykiai.
Atsakymų santykiai
(I : II : III)
III eksperimentas (intonuotas įgarsinimas)
II eksperimentas (monotoniškas įgarsinimas)
I eksperimentas (rašytinis variantas)
Medikai patarė, į ką kreipti dėmesį ir(,) [36 %] svarbiausia –kokių klaidų nedaryti. 1 : 0,2 : 1,5
Pirma, jis neatėjo, antra, neparašė žinutės, ir(,) [5 %] trečia, net neatsiprašė.
Ir(,) [24 %] svarbiausia –atsirado galimybė skirti papildomų lėšų.
1 : 0,8 : 0,5
Žemės ūkio politika, arba(,) [18 %] tiksliau, kaimo plėtros politika, bus svarbiausias klausimas.
Autorės kalbėjo apie pasirinktą žanrą, arba(,) [30 %] tiksliau, jų samplaiką.
Sensorinė sistema –tai mūsų jutimų sistema, arba(,) [37 %] kitaip tariant, skonis, kvapas ir kt.
1 : 1 : 0,1
Turbūt(,) [8 %] opozicijos darbas toks ir yra.
Taigi(,) [65 %] komisija klydo dėl skirtos baudos.
Apskritai(,) [65 %] lietuviai yra gana greiti kitą pasmerkti.
Taisyklės numeris
8.2. Įterpinys gali būti išskiriamas kartu su sujungiamuoju jungtuku, išskyrus ar, arba, nei , jeigu jis su įterpiniu sudaro prasminę bei intonacinę vienumą.
8.2 (2 pastaba) Įterpiniai, einantys po tapatumą reiškiančių jungiamųjų žodžių arba, ar ( arba reikšme) aiškinamosiose sakinio dalyse (žr. 4.2 punktą), gali turėti vientisą tapatumo su patikslinimu reikšmę, būti pasakomi vientisa su jungiamuoju žodžiu intonacija ir nuo jungiamojo žodžio gali būti neskiriami.
8.4. Modalumą reiškiantys žodžiai ar junginiai anaiptol, antai, apskritai, atseit, būtent, destis, esą, galbūt, galų gale, geriau, greičiausia(i), iš esmės, iš principo, iš tiesų, iš tikro, iš tikrųjų, iš viso, kaip tyčia, lyg tyčia, konkrečiai, mat, pagaliau, (ne)palyginti, paprastai, pirmiausia(i), rasi(t), savo ruožtu, šiukštu, štai, taigi, tikriausiai, turbūt, veikiausiai, vis dėlto , visų pirma ir pan., taip pat pirminiai jaustukai ak, ei, oi ir pan. gali būti išskiriami kableliais, jei norima jiems suteikti įterptinį pobūdį.
1: 0,9 : 1,2
Jūs(,) [95 %] tėveliai, esate atsakingi už vaikų išsilavinimą.
Negaliu suvokti, kas yra jūsų(,) [68 %] gerbiamieji, galvose.
Jūs(,) [78 %] lituanistai, paprastai išmanote teksto kūrimo principus.
9.3. Kreipinys gali būti išskiriamas kartu su antrojo asmens įvardžiu tu, jūs , galinčiu eiti sakinio veiksniu, jei abu jie pasakomi vientisa intonacija.
Atsakymų santykiai 73 (I : II : III)
III eksperimentas (intonuotas įgarsinimas)
II eksperimentas (monotoniškas įgarsinimas)
I eksperimentas (rašytinis variantas)
1 : 2,5 : 1,6
Ji (–) [49 %] kantrus žmogus.
Lituanistika“ (–) [76 %] tarptautinė mokslinė bibliografinių įrašų, santraukų ir visateksčių dokumentų bazė.
Tai (–) [30 %] Lietuvos gydytojų duomenų bazė ir registracijos vizitui sistema.
1 : 7,9 : 1,9
Pažadėjo susitikti, bet nepasakė (–) [21 %] kur ir kada.
Atsakyk aiškiai (–) [87 %] kada?
Kažkas mane pašaukė, bet niekaip nesupratau(,) [11 %] kas.
1 : 0,8 : 1,2
Vargu(,) [74 %] ar skaitysiu šią knygą.
Kažin(,) [49 %] ar lengva bus naujame darbe.
Vargu(,) [61 %] ar jie spės grįžti.
1 : 0,7 : 1,5
Jau yra(,) [67 %] kas jį pavaduoja.
Dabar jau turiu(,) [30 %] kur atostogauti.
Nėra(,) [44 %] kas tiksliai suskaičiuotų išlaidas.
Taisyklės numeris
10. Vietoj praleistos tarinio jungties arba savarankiškos sakinio dalies gali būti rašomas brūkšnys, jei norima paryškinti praleidimą.
11.2. Šalutinis dėmuo iš vieno prijungiamojo žodžio po tarinio gali būti išskiriamas kableliais (retai –brūkšniais), jei norima išryškinti jo prasminį ir intonacinį savarankiškumą.
11.4. Po žodžių vargu, kažin prieš dalelytę ar, įvardį kas bei įvardinius prieveiksmius kur, kada ir kt. gali būti rašomas kablelis, jei norima parodyti prijungimą.
11.5. Veiksmažodžiai nėra, yra, neturi, turi ir po jų einančio įvardžio kas linksnių formos, prieveiksmiai kur, kada ir pan. su bendratimi ar su apstabarėjusia asmenuojamąja forma gali būti suprantami arba kaip apstabarėjusios vientisos konstrukcijos –tada rašoma be skyrybos ženklų, arba kaip savarankiški tariniai –tada rašomas kablelis, atskiriant nepilnos sandaros šalutinius dėmenis.
Atsakymų santykiai
(I : II : III)
III eksperimentas (intonuotas įgarsinimas)
II eksperimentas (monotoniškas įgarsinimas)
I eksperimentas (rašytinis variantas)
Juk(,) [51 %] kai esi mažas ir smilgos dar kutena nosį. 1 : 0,6 : 1,4
Juk(,) [24 %] kai jūra rami, ji žvejams būna kiaurai perregima iki dugno.
Juk(,) [37 %] kai pailsi, darbą lengviau nudirbi.
Taisyklės numeris
11.6. Jei prieš sakinio pradžioje einantį šalutinį dėmenį pavartotą dalelytę pagal sakinio prasmę galima sieti ir su šalutiniu, ir su pagrindiniu dėmeniu, šalutinis dėmuo gali būti skiriamas kartu su dalelyte arba atskirai.
Nesuvokėm(,) [21 %] nė ką padarėm(,) [18 %] ir nutilom.
Sūnus nelaukė(,) [32 %] nė ką pasakysiu(,) [22 %] ir paskubom išvažiavo.
Nežinau(,) [33 %] net ką patarti(,) [17 %] ir laukiu sprendimo.
11.7. Šalutinis dėmuo gali būti neišskiriamas, jei prieš jį eina dalelytė, panaikinanti šalutinio dėmens intonacinį savarankiškumą.
Todėl(,) [90 %] kai tik galime, stengiamės skelbti informaciją viešai.
Tačiau(,) [62 %] kai pasireiškia pirmieji ligų simptomai, profilaktinių vitamino D dozių nepakanka.
Ir(,) [20 %] kai lyja, mes slepiamės šioje pavėsinėje.
11.9. Tarp šalutinio dėmens jungtuko (ar kito jungiamojo žodžio) ir prieš jį einančio sujungiamojo ar prijungiamojo jungtuko (ar kito jungiamojo žodžio) gali būti rašomas kablelis norint parodyti šalutinio dėmens savarankiškumą.
1 : 1,2 : 1,3
Svarstė, ar jie gali dalyvauti posėdyje(,) [100 %] ar turėtų išeiti.
Galvoju, ar tai buvo žmogus(,) [89 %] ar kažkokia antgamtinė būtybė pasirodė.
Iš pokalbio nesupratau, ar man toliau rašyti(,) [75 %] ar redaguoti ankstesnį tekstą.
11.11. Kai šalutinis dėmuo su jungtuku ar pratęsiamas kita jungtuką ar ir pagrindinių sakinio dalių turinčia (ar galinčia turėti) sakinio atkarpa, tarp jų gali būti rašomas kablelis, jei tos dvi dalys suprantamos kaip vienarūšiai šalutiniai dėmenys, arba nerašomas, jei suprantamos kaip vienarūšės sakinio dalys šalutiniame dėmenyje.
1 : 0,8 : 1,3
Šiandien(,) [100 %] nors ir sunkiai, bet pavyko nuplaukti iki salos.
Šie paukščiai(,) [63 %] nors ir negausiai, bet žiemoja ir Lietuvoje.
Pavasarį(,) [75 %] kad ir lėtai, bet toliau rašiau romaną.
11.14. Kai poriniais jungtukais nors (ir) ... bet, kad (ir) ... bet yra jungiama antrininkė sakinio dalis ir tarinys, prijungiamąjį jungtuką turinti dalis gali būti laikoma šalutiniu dėmeniu su atkuriamu pasikartojančiu tariniu ir skiriama.
Atsakymų santykiai 73 (I : II : III)
III eksperimentas (intonuotas įgarsinimas)
II eksperimentas (monotoniškas įgarsinimas)
I eksperimentas (rašytinis variantas)
1 : 1,8 : 1,4
Mano sukurta tribūna didesnė(,) [21 %] ir tai gali suteikti nepatogumų kalbėtojui.
Tokio projekto neįmanoma įgyvendinti be komandos(,) [27 %] ir ji buvo gana greitai suburta.
Vergvaldžiams tai tiko(,) [15 %] ir tai sudarė sąlygas atsirasti naujai religijai.
1 : 1 : 1
Tereikia sujungti elementus(,) [13 %] ir baigta. Už tokius pinigus tegalime sumokėti paskolas(,) [13 %] ir viskas.
Tik brūkšt kelis žodžius(,) [13 %] ir atlikta.
Taisyklės numeris
12.3. Sujungiamojo sakinio dėmenys, sujungti nekartojamais jungtukais ir, nei, ar, arba , gali būti atskiriami kableliu, jei norima parodyti jų prasminį ir intonacinį savarankiškumą.
12.4. Išvadiniai sakinio dėmenys ir atlikta, ir baigta, ir (daugiau) nieko, ir galas, ir gana, ir tiek, ir viskas ir pan. gali būti atskiriami kableliu (rečiau brūkšniu).
Asta Kazlauskienė, Sigita Dereškevičiūtė, Regina Sabonytė BENDRINĖS LIETUVIŲ KALBOS INTONACIJA: FRAZĖS CENTRAS, RIBOS IR ŽYMĖJIMAS Kolektyvinė monografija
Redaktorės Asta Kazlauskienė, Sigita Dereškevičiūtė, Regina Sabonytė Maketuotoja Laura Petrauskienė Santrauką vertė Regina Sabonytė Viršelio dizainerė Saulė Žemaitytė
2023 10 16. Tiražas 100 egz. Užsakymo Nr. K23-036.
Išleido
Vytauto Didžiojo universitetas
K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt
Spausdino
UAB „Vitae Litera“
Savanorių pr. 137, LT-44146, Kaunas www.tuka.lt | info@tuka.lt
