Bendrinės lietuvių kalbos intonacija: frazės centras, ribos ir žymėjimas, 2023
Asta Kazlauskienė
Sigita Dereškevičiūtė
Regina Sabonytė
BENDRINĖS LIETUVIŲ KALBOS INTONACIJA: FRAZĖS CENTRAS, RIBOS IR ŽYMĖJIMAS
Vytauto Didžiojo universitetas
Asta Kazlauskienė
Sigita Dereškevičiūtė
Regina Sabonytė
BENDRINĖS LIETUVIŲ KALBOS INTONACIJA: FRAZĖS CENTRAS, RIBOS IR ŽYMĖJIMAS
Kolektyvinė monografija
Kaunas, 2023
Recenzentai:
doc. dr. Rūta Kazlauskaitė (Vilniaus universiteto Šiaulių akademija) dr. Asta Leskauskaitė (Lietuvių kalbos institutas)
Monografija apsvarstyta ir rekomenduota leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Lituanistikos katedros posėdyje 2023 m. rugsėjo 7 d. (protokolo išrašo Nr. 4-1) ir Humanitarinių mokslų fakulteto tarybos posėdyje 2023 m. rugsėjo 26 d. (protokolo išrašo Nr. 5-2).
Tyrimą ir leidybą finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. S-LIP-21-5).
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
ISBN 978-609-467-577-5 (spausdintas)
ISBN 978-609-467-578-2 (internetinis) https://doi.org/10.7220/9786094675782
4 priedas. Rišlaus teksto tonų anotavimo suvestinė / 295
5 priedas. Intonacinių frazių tonų ir skiemenų žymumo suvestinė / 302
6 priedas. Skyrybos eksperimentų pavyzdžiai ir studentų skyrybos polinkiai / 314
Asmenvardžių rodyklė / 323
Pratarmė
Intonacija – sudėtingas, kompleksinis ir nevienareikšmis kalbos reiškinys ir (ar) elementas, todėl jos tyrimai, kaip rodo kitų kalbų fonetikų ir fonologų darbai bei patirtis, vis atidedami, kol bus išsamiai ištirti, aprašyti segmentiniai ir ne tokie pinklūs supersegmentiniai (prozodiniai) vienetai, – o gal tiesiog tikintis kuo parankesnių metodų ir taiklesnių teorinių prieigų.
Lietuvių kalbos intonacijos tyrimai čia ne išimtis, nors praeito amžiaus aštuntasis dešimtmetis buvo gana produktyvus: lietuvių kalbos intonacija pateko į keturių fonetikų – Petronėlės Bikulčienės, Vinco Pukelio, Jadvygos Statkevičienės, Marijos Talandienės – mokslinių interesų lauką. Vis dėlto ilgainiui (turbūt iki XXI a. antrojo dešimtmečio) intonacija išliko tik Gintauto Kundroto akiratyje.
Monografijoje aprašomų tyrimų pradžia sietina su Lietuvos mokslo tarybos finansuotu projektu „Kompleksinis lietuvių kalbos teksto prozodijos tyrimas: intonacija, ritmas ir loginis kirtis“ (2012–2014 m., sutarties Nr. LIT-5-4). Vis dėlto prireikė dar kelerių metų, kad būtų grįžta prie pradėtų darbų. Tokias galimybes suteikė Lietuvos mokslo tarybos finansuotas projektas „Lietuvių kalbos intonacija: prozodinis žodis ir frazės, jų hierarchija, realizacija ir transkripcija“ (2021–2023 m., sutarties Nr. S-LIP-21-5). Reikia pripažinti, kad ir dabar dar tik pradžia padaryta, liko daug neatidengtų intonacijos klodų.
Prie monografijoje aprašomų tyrimų empirinės medžiagos rengimo prisidėjo daug talkininkų, visiems jiems labai dėkojame, o vieną kitą jaučiame pareigą išskirtinai paminėti.
Nuoširdžiausia padėka kolegai profesoriui daktarui Gailiui Raškiniui – už pirminį intonuoto garsyno rengimą, jo pakartotinį sinchronizavimą ir kai kurių empirinių duomenų (frazių pradžios ir pabaigos akustinių požymių, skyrybos ir frazavimo) išgavimą iš garsyno.
Dėkojame parengtus sakinius ir tekstus įgarsinusiems aktoriams, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių filologijos ir leidybos, Specialiosios pedagoginės pagalbos studijų logopedijos specializacijos, Kūrybinių industrijų bakalauro programų studentams, dalyvavusiems audiciniuose ir skyrybos eksperimentuose.
Ačiū docentei daktarei Erikai Rimkutei už pagalbą rengiant bei atliekant skyrybos eksperimentus ir docentei daktarei Rūtai Kazlauskaitei už kruopščią kai kurių garsyno įrašų patikrą, frazių ribų ir loginio kirčio anotavimą.
Esame labai dėkingos šios knygos recenzentėms docentei daktarei Rūtai Kazlauskaitei ir daktarei Astai Leskauskaitei už skirtą laiką ir kantrybę, taiklias pastabas ir naudingus patarimus.
1. Įvadas
Garsinė (sakytinė) kalba (šneka) didžiajai žmonijos daliai yra pagrindinė kalbos vartojimo forma. Viena iš svarbiausių jos ypatybių – intonacija, formuojanti kalbos melodiją, kurianti kontrastą ir grupuojanti žodžius į didesnius vienetus. Vadinasi, intonacijos funkcijos yra susijusios su gramatika (gramatinė funkcija) ir diskursu (pragmatinė funkcija): a) atspindi ar paryškina sintaksinę kalbos struktūrą, signalizuoja sintaksinių vienetų ribas (bet jie nebūtinai atskiriami skyrybos ženklais rašytinėje kalboje) ir b) atskleidžia semantines bei pragmatines frazės ypatybes (skirtumą tarp teiginio ir klausimo, išryškina svarbiausią informaciją – loginį kirtį ir kt.). Rašytinė forma niekada neperteikia intonacijos. Geriausiu atveju skyrybos ženklai rodo intonacinių vienetų ribas, bet niekada nepateikia nuorodos į intonacinį kontūrą, neparodo, kuriam žodžiui suteikiamas papildomas informacijos krūvis. Taigi intonacija garsinėje kalboje panaikina galimą rašytinės kalbos dviprasmiškumą. Tačiau pati intonacija – nelengva užduotis fonetikui ir fonologui. Visų pirma, dėl fonetinių požymių kompleksiškumo ir, antra, dėl atliekamų funkcijų persidengimo. Todėl intonacijos tyrimai dar tik įsibėgėja ne tik lietuvių, bet ir pasaulio kalbotyroje.
Kita vertus, labai įvairuoja ir intonacijos apibrėžimas. „Lingvistikos ir fonetikos žodyne“ (angl. „A Dictionary of Linguistics & Phonetics“) intonacija apibūdinama kaip skiriamąją funkciją atliekančių balso aukščio modelių vartojimas (Crystal 2004, p. 241).
Tai vyraujanti koncepcija Vakarų intonologijoje. Intonacija siejama iš principo tik su pagrindinio tono moduliacija ir skiriama dvejopa – lingvistinė ir paralingvistinė – intonacija (apie tai plačiau 2.1 poskyryje).
Enciklopediniuose lietuvių leidiniuose intonacija apibrėžiama gerokai plačiau ir nedaroma skirties tarp dvejopų – gramatinių ir pragmatinių – intonacijos funkcijų. „Lietuvių kalbos enciklopedijoje“ intonacija apibrėžiama kaip „garsinių priemonių kompleksas, apiforminantis šnekamosios kalbos sakinį, arba frazę“ (Girdenis 1999a, p. 259).
Valerijos Vaitkevičiūtės „Kompiuteriniame tarptautinių žodžių žodyne“ (2003) intonacija kalbotyroje (antroji reikšmė siejama su muzika) apibūdinama taip: „1. lingv. balso moduliacija, susidedanti iš melodikos, intensyvumo, trukmės, tembro ir kartais kitų komponentų, apiforminanti sakinį; intonacija suteikia sakiniui modalinį, ekspresinį, emfatinį ar emocinį atspalvį, pvz., emocinė intonacija – intonacija, reiškianti kokį nors jausmą (liūdesį, džiaugsmą, abejingumą ir pan.), skatinamoji intonacija – intonacija, reiškianti įsakymą, liepimą, raginimą, maldavimą ir pan.“
Tokį Vakarų ir Lietuvos mokslininkų intonacijos definicijų skirtumą pirmiausia lemia lietuvių intonacijos tyrimų stygius, kuris ir buvo didžiausias akstinas pradėti šiuos tyrimus.
Tyrimo tikslas – išanalizuoti ir aprašyti fonetines bendrinės lietuvių kalbos frazės centro ypatybes, frazių ribų atpažinimo galimybes, pateikti prozodinės hierarchijos, intonacijos anotavimo ir transkribavimo principus, išsiaiškinti intonacijos ir kai kurių sakinio dalių skyrybos sąsają.
Tikslas daugiasluoksnis (dėl šios priežasties monografijoje aprašomas tyrimas skaidomas į dalis), jam pasiekti suformuluota nemažai uždavinių:
1. Išanalizuoti lietuvių ir užsienio autorių intonacijos tyrimus.
2. Remiantis užsienio autorių darbais, pasiūlyti potencialią lietuvių kalbos prozodinės hierarchijos schemą.
3. Parengti arba adaptuoti jau turimą empirinę medžiagą akustiniams tyrimams.
4. Parengti medžiagą ir atlikti loginio kirčio, frazių ribų ir skyrybos bei intonacijos sąsajų audicinius (suvokimo) eksperimentus.
5. Naudojantis garsų analizės programa Praat ( Boersma ir Weenink 2018) (pagal poreikį ir papildomais skriptais, arba scenarijais) išanalizuoti akustines loginio ir frazės kirčio, kai kurias frazės pakraščių ypatybes. Gautus rezultatus aprašyti.
6. Parengti psichoakustinių frazės sandūros ypatybių žymų sąrašą, anotuoti garsyną, nustatyti ir aprašyti psichoakustinių požymių dažnumą.
7. Apžvelgti intonacijos anotavimo ir transkribavimo galimybes ir įrankius, pasiūlyti lietuvių kalbos intonacijos transkripcijos principus. Atlikti ir aprašyti pradinius anotavimo sistemos, paremtos autosegmentine-metrine fonologija, adaptavimo lietuvių kalbai etapus.
8. Išanalizuoti ir aprašyti kai kurių lietuvių kalbos skyrybos taisyklių ir intonacijos sąsają.
Tyrimas aprėpia akustines ir psichoakustines intonacijos ypatybes, jis nėra orientuotas tik į fonetiką arba tik į fonologiją. Taigi, kaip ir įprasta daugelyje šiuolaikinių garsinės kalbos tyrimų, siekiama suderinti abi šias prieigas (kalbotyros šakomis jų greičiausiai jau nederėtų vadinti).
Tyrimo empirinė medžiaga yra trejopa: a) specialiai tyrimui įrašyti sakiniai ir tekstas, b) garsynas, c) audicinių eksperimentų ir apklausų medžiaga. Tyrimo autoriai turi galimybę naudotis 36 val. sinchronizuotu1 garsynu, parengtu įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos finansuoto projekto „Kompleksinis lietuvių kalbos teksto prozodijos tyrimas: intonacija, ritmas ir loginis kirtis“ (2012–2014 m., sutarties Nr. LIT-5-4). Garsyną sudaro įvairaus pobūdžio įrašai: skaitoma ir spontaninė kalba, radijo spektakliai, monologai ir dialogai, vieša ir privati kalba. Tačiau kai kurioms tyrimo dalims ne visa medžiaga aktuali, pvz., analizuojant skyrybos ir intonacijos santykį, neprasminga nagrinėti spontaninę kalbą. Knygoje aprašomiems tyrimams visas garsynas dar kartą perklausytas, patikslintos frazių ribos, jis pakartotinai sinchronizuotas. Būtina pabrėžti, kad, sinchronizavus garsyną, išsiaiškinta, jog dėl skirtingos įrašų kokybės tolesniam akustinių ypatybių tyrimui bus galima naudoti ne visą medžiagą. Priežastys įvairios:
1 Literatūroje labai įvairuoja termino anotavimas vartosena. Parankiausia būtų skirti dvejopą anotavimą. Pirmojo (jis monografijoje vadinamas sinchronizavimu) paskirtis yra susieti įrašą su tekstu tam, kad būtų galima vykdyti paiešką ir būsimiems tyrimams jau būtų nustatytos garsinių segmentų ribos. Tai linijinis procesas, nes viskas, kas girdima garso signale, turi būti užfiksuota tekstinėje anotacijoje, kurios pagrindu atliekamas automatinis susiejimas. Antrojo – specializuoto, tikslinio – tipo anotavimas naudojamas siekiant pažymėti tik rūpimus kalbos reiškinius. Gali būti žymima tik tam tikra kalbos reiškinių rūšis, pvz., garsų ilginimas frazės pabaigoje, tono pokyčiai. Šiuo atveju neretai dirbama jau su sinchronizuotu garsynu, t. y. jame garsas susietas su raidėmis, diakritikais ar kitokiais rašmenimis. Šiame tyrime aktualesnis antrojo tipo anotavimas (tonų, psichoakustinių požymių ir kt. žymėjimas).
kai kurių frazių pabaigoje negalima nustatyti pagrindinio tono, frazė nutrūksta, nes pašnekovas pertraukia kalbėtoją, persidengia pašnekovų kalba, kalbėtojas pradeda kosėti, juoktis ar pan., radijo spektakliuose aktoriai pradeda dainuoti, rėkti, atsiranda triukšmas (pvz., pasigirsta muzika, indų, valgymo įrankių trinksėjimų ir pan.), kuris iškreipia akustinius intensyvumo, pagrindinio tono ir kokybinius balso požymius.
Frazavimo tyrimui (žr. 4.5 poskyrį) atrinkta garsyno dalis anotuota: sužymėtos frazių pradžios ir pabaigos psichoakustinės ypatybės. Išsamiau konkrečiai tyrimo daliai naudota garsyno medžiaga ir jos parengimas empiriniams duomenims išgauti aprašomi atitinkamo poskyrio pradžioje.
Sėkmingam tikslo ir uždavinių įgyvendinimui pasitelkti tokie metodai:
1) instrumentinis: a) visa akustinių požymių analizei skirta medžiaga sinchronizuota naudojantis VDU mokslininkų parengtais sinchronizavimo principais bei sukurtais įrankiais, b) akustiniai požymiai fiksuoti, intonacijos anotavimo principai rengti, frazių ribų, loginio ir frazės kirčio požymiai nustatyti programa Praat;
2) audicinis eksperimentas ir apklausa: parengti skyrybos ir intonacijos sąsajos analizės, frazių ribų bei sandūrų atpažinimo empiriniai duomenys;
3) statistinės analizės metodai: statistiškai įvertinti empiriniai duomenys (pvz., loginio ir frazės kirčio, frazės pabaigos, žr. 3.4–3.5, 4.3–4.4, 5.3.2 poskyrius) bei kai kurių audicinių eksperimentų (pvz., frazių ribų ir sandūros, žr. 4.6 poskyrį) rezultatai;
4) paieškos pagal nurodytas pažymas garsyne ir garso atkarpų vizualizavimo metodai: frazės suskirstytos į pogrupius pagal būdinguosius ar atrinkus požymius (išsamiau žr. 4.5 ir 6.1 poskyrius);
5) aprašomasis: referuoti kitų autorių darbai, aprašyti ir interpretuoti rezultatai. Išsamesnė konkrečių tyrimo dalių metodika (įrašai, jų analizė, audiciniai eksperimentai) aptariama atitinkamame skyriuje.
Intonacijos tyrimai pirmiausia aktualūs fundamentiniu ir tipologiniu požiūriu. Vykdant tokius tyrimus, reikia ištirti ir aprašyti ne tik frazės pagrindinio tono kaitą, bet ir garsinės kalbos skaidymą į smulkesnius prozodinius vienetus, jų ribų fonetines ypatybes, t. y. garso signalo ypatybes, kurios gali rodyti esant vieno ar kito prozodinio vieneto ribą, jų koreliaciją su rašytinio teksto skyrybos ženklais. Intonacija, garsinės kalbos skaidymas į frazes, frazių ribų požymiai nėra universalūs, kalbose esama įvairių fonetinių ypatybių ir jų kombinacijų, rodančių frazių ribas. Todėl, norint palyginti lietuvių ir kitų kalbų intonacijos ypatumus ir prozodinių vienetų hierarchiją bei išraišką, būtina naudotis ta pačia teorine prieiga (šiuo atveju prozodinės hierarchijos teorija, autosegmentine-metrine fonologija) ir tyrimo metodika (pvz., tarptautine fonetine abėcėle, ToBI (angl. Tones and Break Indices) anotavimo sistema), vartoti jau nusistovėjusius tų prieigų terminus (pvz., intonacinė ir vidinė frazė, toninis akcentas, pakraščio tonas).
Tipologiniai tyrimai pasižymi taikomuoju aspektu. Gimtosios kalbos frazės intonacija ir frazuotė įsisavinama gana anksti, o antrosios kalbos prozodiją įsisavinti sudėtinga. Net ir puikiai perpratę fonetines garsų ypatybes, besimokantieji užsienio kalbos dažnai neišvengia gimtosios kalbos prozodinių ypatybių įtakos. Be to, kalbininkus
domina ir tai, kokia prozodinė sistema būdinga dvikalbiams žmonėms. Visa tai skatina kuo didesnį dėmesį skirti tipologiniams prozodijos tyrimams.
Intonacijos tyrimai turi tarpdalykinį pobūdį. Lingvistai bendradarbiauja su šnekos technologijų kūrėjais, analizuoja realią kalbą ir bando kurti programas, galinčias atpažinti ir transkribuoti prozodinius vienetus, atpažinti frazių ribas, jas sieti su skyrybos ženklais. Kompiuterinis intonacijos transkripcijos modelis ypač svarbus praktiniams taikomiesiems šnekos sintezės darbams, nes parenka tinkamą teksto frazavimą ir intonavimą. Skyrybos ir intonacijos sąsajų nustatymas naudingas šnekos atpažinimo sistemų darbui, kai atpažintame tekste reikia automatiškai surašyti tinkamus skyrybos ženklus.
Dirbant kartu su psichologais, sociologais, neurologais ir laringologais aiškinamasi, kur yra riba tarp prozodinių (konkrečios kalbos nulemtų), ekstralingvistinių (atsiradusių dėl socialinių ar etninių veiksnių) ir paralingvistinių (susijusių su emocijų raiška, psichologiniais ir kt. veiksniais) požymių, kokie jų akustiniai ypatumai, panašumai ir skirtumai. Neurolingvistai analizuoja, kaip ir kokie prozodijos suvokimo procesai vyksta smegenyse, atmintyje. Klinikinės lingvistikos specialistai aiškinasi, kaip suvokiama prozodinė hierarchija, kai kalba yra sutrikusi, ar prozodijos akustiniai parametrai gali padėti nustatyti kalbos sutrikimus ir jų rūšis.
Tinkamas garsinės kalbos skaidymas į fragmentus padeda planuoti diskursą: ne tik sklandžiau perteikti mintį, bet klausytojui ją lengviau suprasti. Taigi frazuotė aktuali ir viešojo kalbėjimo tyrėjams bei praktikams.
Intonacija, ypač frazių ribos, neretai aktualios ir kalbos praktikams, rengiantiems skyrybos principus. Todėl būtina ištirti skyrybos ir intonacijos sąsajas, ypač kreipiant dėmesį į tai, kad VLKK, teikdama nutarimą dėl pasirenkamųjų skyrybos taisyklių, ne vienu atveju pabrėžia kalbos reiškinių intonacinį savarankiškumą, bet to nedetalizuoja (http://www.vlkk.lt/vlkk-nutarimai/nutarimai/ nutarimas-del-pasirenkamosios-skyrybos-taisykliu).
Negalima tikėtis, kad vienas tyrimas išspręs visas problemas ir atsakys į visus aptartus klausimus, tačiau sudaro prielaidas tolesniems darbams, kurie gali būti pradėti tik turint išsamius fundamentinių tyrimų rezultatus. Kai kurie pirminiai šio tyrimo rezultatai ir išvados paskelbti ankstesniuose darbuose ( Dereškevičiūtė ir Kazlauskienė 2022; Kazlauskienė ir Dereškevičiūtė 2022a; 2022b; Sabonytė 2022) bei pranešimuose moksliniuose renginiuose.
Knygą, be įprastų dalių – įvado (pirmoji knygos dalis), išvadų, santraukos, literatūros sąrašo ir terminų žodynėlio, priedų, – sudaro šeši pagrindiniai skyriai. Antrajame skyriuje aptariami teoriniai intonacijos klausimai: pateikiama trumpa artikuliacinių ir akustinių intonacijos koreliatų, intonacijos tyrimų apžvalga, aiškinamasi sąvokų intonacija, prozodija, tonai esmė, bandoma pateikti preliminarias įžvalgas dėl galimos lietuvių kalbos prozodinės hierarchijos.
Trečiasis skyrius skirtas frazės centro – loginį arba frazės kirtį turinčio žodžio –akustinėms ypatybėms aprašyti. Aptariamas terminų nenuoseklus vartojimas lietuvių kalbotyroje, jų santykis su užsienio darbuose vartojamais. Analizuojamos kirčiuotų ir
gretimų nekirčiuotų skiemens centrų akustinės ypatybės (pagrindinio tono ir intensyvumo vidurkis, minimumas, maksimumas ir diapazonas, trukmė, spektrinės ypatybės, įtempimas), bendra žodžio trukmė. Aiškinamasi, kurios ypatybės yra patikimiausi loginio ir frazės kirčio rodikliai, ar frazės kirčiui būdingos tokios pat ypatybės kaip ir loginiam kirčiui, ar priklauso akustinės ypatybės nuo loginį kirtį turinčio žodžio pozicijos frazėje, koks pauzių vaidmuo greta loginį kirtį turinčio žodžio, ar esama individualaus polinkio pasirinkti vienas ar kitas ypatybes siekiant pabrėžti aktualų žodį.
Ketvirtojo skyriaus objektas – frazių sandūrų ir pakraščių ypatybės. Šį skyrių sudaro trys dalys: a) aprašomas žvalgomasis tyrimas, kurio tikslas – išsiaiškinti svarbiausias akustines frazių pabaigos ypatybes, atskirai analizuojami pagrindinio tono dėsningumai teiginių ir klausimų pabaigoje, b) nagrinėjamos psichoakustinės frazių pradžios ir pabaigos ypatybės realioje kalboje, c) analizuojami suvokimo eksperimentų rezultatai. Šiuo tyrimu siekiama išsiaiškinti, kokie fonetiniai reiškiniai – pauzės, intensyvumas, pagrindinis tonas, garsų trukmė ar kokybiniai balso požymiai – labiausiai pakinta frazių sandūroje ir galėtų būti patikimiausi jos rodikliai. Skirtingai nei kitose sudėtinėse tyrimo dalyse, frazių ribų suvokimo eksperimentai aprašyti skyriaus pabaigoje. Taip pasielgta dėl to, kad šie eksperimentai gerokai platesni ir jie nėra atspirtis akustinių požymių analizei. Atvirkščiai, jais siekiama įsitikinti, ar ekspertų nustatyti frazių pradžios ir pabaigos požymiai reikšmingi ir kitiems kalbos vartotojams identifikuojant frazių sandūrą.
Penktasis ir šeštasis skyriai susiję: jie skirti intonacijos žymėjimui specialiems poreikiams ir įprastame rašytiniame tekste. Penktajame skyriuje apžvelgiamos intonacijos anotavimo ir transkribavimo galimybės bei įrankiai. Pasiūlyti kai kurie lietuvių kalbos intonacijos fonetinės ir (ar) fonologinės transkripcijos principai. Šioje dalyje išsamiai aprašomi atlikti parengiamieji anotavimo sistemos, paremtos autosegmentine-metrine fonologija, adaptavimo lietuvių kalbai darbai ir teikiami pradinio etapo principai.
Šeštajame skyriuje nagrinėjamas intonacijos ir skyrybos santykis rašytinėje kalboje.
Dėmesys sutelktas į tuos atvejus, kuriuose Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2019 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. N-8 (178) patvirtintose Lietuvių kalbos skyrybos taisyklėse (https://www.vlkk.lt/vlkk-nutarimai/nutarimai/nutarimo-del-lietuviu-kalbos-taisykles), skiriant ar neskiriant vienas ar kitas sakinio dalis, siūloma remtis intonacija. Analizuojama garsyno medžiaga ir trijų specializuotų eksperimentų rezultatai.
Literatūros sąrašą sudaro 263 pozicijos. Monografija iliustruota 70 paveikslų, 66 lentelėmis, 23 schemomis, pridedami 6 priedai.
Autorės bendradarbiavo rengdamos visą monografiją, kartu parašė išvadas, santrauką, sudarė literatūros sąrašą ir terminų žodynėlį, bet didžiausią dėmesį sutelkė į pasirinktą tematiką. Sigita Dereškevičiūtė kartu su Asta Kazlauskiene parašė 3 skyrių, 4.1, 4.3–4.4, 4.5.3–4.5.6, 4.6 poskyrius. Regina Sabonytė parašė 4.5.2 ir 5.3.1–5.3.3 poskyrius, kartu su Kazlauskiene – 5.4 poskyrį. Kazlauskienė, be minėtų bendrų su Dereškevičiūte ir Sabonyte, parašė 1, 2 ir 6 skyrius, 4.2, 4.7, 5.1–5.2, 5.3.4 poskyrius, dalykiniu požiūriu redagavo visą monografiją.
2. Intonacija – sudėtinė prozodijos dalis
2.1. Artikuliaciniai ir akustiniai intonacijos koreliatai
Fonetiniu lygmeniu intonaciją charakterizuoja balso aukštis (pagrindinio tono dažnis, pagrindinis tonas), stiprumas, arba garsumas (intensyvumas, amplitudė), tam tikrų segmentų trukmė, pauzės, kai kada ir spektro ypatybės. Be šių požymių, gali būti reikšmingi ir vadinamieji nemodaliniai balso ypatumai (gergždžiantis, kimus balsas ir pan.). Svarbiausias iš minėtų požymių yra pagrindinis tonas (tą liudija pats terminas intonacija, lot. intono – garsiai tariu). Tačiau pagrindinis tonas nėra intonacijos sinonimas, nes ne kiekviena pagrindinio tono dažnio moduliacija sietina su intonacija. Kita vertus, derėtų atskirti du su intonacija susijusius aspektus, kurie lemia akustinių (ir psichoakustinių) požymių repertuarą: a) intonaciją reprezentuoja pagrindinio tono moduliacija frazėje, tai esminis jos požymis, bet b) frazės riboms nustatyti (frazavimui) aktualu intensyvumo kaita, frazių sandūros segmentų kiekybiniai ir kokybiniai pokyčiai. Todėl šioje monografijoje susitelkta į abu aspektus, tą lėmė tyrimo tikslas.
Pagrindinio tono dažnis yra pirminis garsas, kuriamas orui skverbiantis balso traktu. Kalbose, kurioms būdingas garsų kūrimas iš plaučių išpučiant orą (angl. egressive pulmonic), oras per trachėją atkeliauja iki apatinėje gerklės dalyje – gerklose – esančių balso klosčių (stygų). Tai dvi, arti viena kitos esančios, gleivine padengtos raukšlės (raumenys), tarp kurių yra balsaskylė. Čia ir sukuriamas pirminis garsas: balso klostės greitai susiglaudžia ir prasiskleidžia, taip iš plaučių išėjusio oro srovė padalijama mažais pliūpsniais. Jei šie oro pliūpsniai labai dažni (daugiau nei 40 kartų per sekundę), jie girdimi kaip nepertraukiamas tam tikro dažnio (arba aukščio) garsas ( Féry 2017, p. 18). Pagrindinio tono dažnis – akustinis vienetas, matuojamas hercais (Hz), balso aukštis – psichoakustinis vienetas, matuojamas pustoniais, melais, barkais, ERB (angl. equivalent rectangular bandwidth). Gana dažnai ir užsienio, ir lietuvių autorių darbuose pagrindinio tono dažnis (pagrindinis tonas) ir balso aukštis vartojami sinonimiškai. Žmogus pagrindinį toną suvokia logaritminiu principu, pvz., 440 Hz bus suvokiamas kaip dvigubai aukštesnis nei 220 Hz tonas, 880 Hz – dvigubai aukštesnis už 440 Hz ir t. t. Vadinasi, žemu tonu kalbančio žmogaus (arba žematonio kalbos segmento) balso pokytis 50 Hz bus labiau girdimas (atpažįstamas) nei to, kuris kalba aukštu tonu (Féry 2017, p. 23). Tam, kad būtų išvengta šio suvokimo skirtumo, neretai matuojama minėtais balso aukščio (psichoakustiniais) vienetais. Dėl šios priežasties, siekiant išsiaiškinti, ar vienodai girdimas balso aukščio skirtumas, ar galima įvairių kalbėtojų duomenis analizuoti drauge, šiame tyrime atliktas žvalgomasis eksperimentas (žr. 4.5.2 poskyrį).
Reikia paminėti, kad balso aukštis suvokiamas (girdimas) net ir tada, kai jį sunkiai fiksuoja garsų analizės programos (pvz., šnabždanti ar murmanti kalba), nes tam tikrą informaciją apie pagrindinį toną perduoda formantės ( Féry 2017, p. 23). Be to, kalbos melodija (angl. tune), toninis kontūras gana gerai suvokiamas ir tada, kai pagrindinis tonas turi pertrūkių (garso signale nefiksuojamas pagrindinio tono dažnis), kurie atsiranda, tarkim, dėl dusliųjų priebalsių.
Akustiniu požiūriu kalbos melodiją kuria balso klostės, kurios vibruoja skirtingu greičiu ir taip sukuriamas toninis kontūras. Kiekvienam kalbėtojui būdingas individualus registras, t. y. jam įprastų pagrindinio tono dažnių intervalas tarp žemiausių ir aukščiausių dažnių. Tam, kad būtų galima gretinti tono kontūrus, ypač tais atvejais, kai imtyje yra vyrų ir moterų įrašų, kalbėtojų registrai turi būti normalizuoti. Jei gretinami išvestiniai parametrai, pvz., kalbėtojų pagrindinio tono dažnių diapazonas, arba labai panašaus registro kalbėtojų duomenys, normalizavimas nėra būtinas (taip yra daugeliu atvejų šiame tyrime).
Garso kūrimas gerklose vadinamas fonacija. Jo rezultatas nėra vienodas (tik periodiniai virpesiai arba tik triukšmas), nes oro srautas gali būti įvairiai valdomas. Todėl lingvistiniu požiūriu skiriama modalinė (svarbiausias garso šaltinis kalbant, normalus kalbėjimas: balsių, skardžiųjų ir dusliųjų priebalsių tarimas, pagrindinio tono kaita žodžio ir frazės ribose ir pan.) ir nemodalinė fonacija. Pastaroji apima kokybinius balso pokyčius, kuriuos lemia balso klosčių įtampos laipsnis ir oro srovės skverbimosi pobūdis pro jas. Jei kiekvienas oro pliūpsnis girdimas tarsi atskiras, balso klostės atsipalaidavusios, negali vibruoti, tokiu atveju kalbama gergždžiančiu balsu. Jei oras pro balso klostes skverbiasi didesniais pliūpsniais, bet rečiau, atsiranda vadinamoji glotalizacija. Jei balsaskylė šiek tiek išsiplėtusi, balso klostės yra netoli viena kitos ir oro srautas greitai išpučiamas, sukuriamas ne tik duslusis priebalsis, bet ir kimi kalba ar murmesys. Plačiau apie kokybinių balso požymių pokyčius lietuvių kalboje žr. 4.3.4 ir 4.5.3 poskyriuose.
Kita ypatybė, aktuali intonacijos tyrimams, – amplitudė, kuri lemia akustinį požymį – garso intensyvumą (psichoakustinę ypatybę – stiprumą, arba garsumą). Tai yra padidėjusio subglotalinio oro slėgio rezultatas. Garsų intensyvumas įvertinamas decibelais – dB. Tai santykinis, logaritminis vienetas, rodantis, kiek garsas yra intensyvesnis už sutartinį žmogaus girdėjimo lygį, ne už absoliučią tylą.
Garsinės kalbos segmentų trukmė (kiekybė) taip pat gali būti vienas iš prozodinių reiškinių (pvz., žodžio, loginio kirčio) ar intonacinių vienetų ribų rodiklių. Pabrėžiami žodžiai paprastai ištariami labiau įtempiant kalbos padargus, dėl to jų spektrinės (kokybinės) ypatybės gali šiek tiek pasikeisti.
Visi aptarti fonetiniai požymiai svarbūs ne tik lingvistinių (šiuo atveju tiriant ir aprašant intonaciją), bet ir paralingvistinių reiškinių analizei. Pagrindinio tono ir intensyvumo pokyčiai, kalbėjimo tempas, nemodalinė fonacija (kokybiniai balso požymiai) gali signalizuoti kalbėtojo nuovargį, emocijas, psichologinę įtampą. Be to, kokybiniai balso požymiai gali priklausyti ir nuo komunikacijos konteksto, pvz., draugiškas ar oficialus balsas. Šie aspektai nėra intonacijos tyrimų objektas, bet jie persidengia su lingvistiniais intonacijos tyrimais. Dėl šios priežasties intonacijos tyrimai yra sudėtingi ir reikalauja labai griežtos empirinės medžiagos atrankos, ypač pradiniuose etapuose.
2.2. Intonacija, prozodija, tonai
Pagrindinio tono variacijos, kaip jau minėta, priklauso nuo balso klosčių vibracijos dažnių, kurie suformuoja balso aukščio akustinį koreliatą – pagrindinio tono dažnį. Fonologiškai aukštas pagrindinis tonas kontrastuoja su žemu, o vidutinis su abiem, šie kontrastai lemia intonacinį kontūrą, pastarasis sukuria kalbos melodiją. Taigi intonacija yra pagrindinio tono moduliacijos, kuriančios kalbos melodiją, ir kiekvienas pasakymas, net ir pats trumpiausias, yra intonuojamas, t. y. ištariamas su tam tikra melodija, kurios pobūdis priklauso nuo įvairių veiksnių, pirmiausia nuo kalbėtojo intencijos, pvz., atsakymas į klausymą Ar skaitei šią knygą? – Ne su žemėjančiu pagrindiniu tonu (↘) ir Ne su aukštėjančiu pagrindiniu tonu (↗). Pirmasis atsakymas yra tiesiog konstatavimas, o antrasis – tarsi balsu pasakoma tik dalis atsakymo ir kažkas tame atsakyme yra nutylėta (Ne, bet kodėl to klausi). Taigi kiekvienas pasakymas turi savo melodiją, kurios reikšmę ne visada lengva įprastais žodžiais apibūdinti, bet gimtakalbiai ją paprastai gana tiksliai identifikuoja. Vadinasi, nors pagrindinio tono moduliacijų gali būti daug, jas gali lemti ir individualus kalbėtojo balso aukščio diapazonas, bet esama tam tikrų konkrečiai kalbai būdingų dėsningumų, lemiančių tos kalbos intonaciją. Taigi intonacija yra sisteminė tai kalbai būdinga pagrindinio tono moduliacija
Intonacija atlieka dvi funkcijas: rodo tam tikrų segmentų (intonacinių vienetų) ribas ir perteikia pragmatinę informaciją (modalumą, emocijas ir kt.). Kalbose intonacija skiriasi net ir tuo atveju, jei atlieka tą pačią pragmatinę funkciją, ir tik pats kalbėtojas nusprendžia, kuris kontūras yra tinkamas konkrečiai kalbos ar sakinio melodijai formuoti. Taigi visos kalbos naudoja pagrindinį toną, bet ne visos pagrindinio tono moduliacijos yra intonacija, o pagrindinio tono skirtumai gali priklausyti nuo daugelio dalykų (emocijų, lyties, amžiaus ir pan.). Todėl derėtų skirti lingvistinį ir paralingvistinį (emocijos ir kt.) pagrindinio tono naudojimą (kaip ir lingvistinę ir paralingvistinę intonaciją). Tačiau ir lingvistinis pagrindinio tono naudojimas nėra vienareikšmis.
Pagrindinis tonas gali būti ne tik intonacijos, bet ir kitų garsinės kalbos reiškinių –kirčio, tonų, priegaidžių – požymis. Funkciniai pagrindinio tono skirtumai (intonacijos, priegaidžių, tonų raiška) yra susiję su segmentiniu lygmeniu, kuriame pagrindinio tono pokyčiai realizuojami: a) intonacijos atveju pagrindinio tono pokyčiai aprėpia frazę, b) priegaidžių – tam tikrus segmentus, c) kirčių, tonų – žodžius ir (ar) jų formas. Ypač svarbu atkreipti dėmesį į intonacijos ir tonų skirtumus bei termino tonas vartojimą apskritai.
Tonas yra nevienareikšmis kalbos reiškinys: kai kuriose kalbose tonas yra supersegmentinis elementas, siejamas su skiemeniu (ar morfema) ir atlieka semantinę funkciją, kitose – jis yra pagrindinis intonacijos parametras, taip pat atlieka semantinę funkciją, bet ji siejama ne su leksema ar žodžio forma, o su visa fraze. Tačiau abiem atvejais akustinė išraiška yra pagrindinio tono lygis ir (ar) kaita.
„Lingvistikos ir fonetikos žodyne“ (angl. „A Dictionary of Linguistics & Phonetics“) pateikiamos dvi pagrindinės tono reikšmės: pirmąja įvardijamas a) fonologinis (skiriamasis) skiemenų balso aukščio lygis ir b) intonacinį kontūrą formuojantys vienetai (jų
seka), antrąja reikšme terminas vartojamas akustinėje fonetikoje ir žymi garsą, kuriam būdinga reguliari balso klosčių vibracija (Crystal 2004, p. 465–466).
Valerijos Vaitkevičiūtės „Kompiuterinio tarptautinių žodžių žodyno“ (2003) versijoje pateiktos penkios termino tonas reikšmės, trys iš jų susijusios su kalba: „3. lingv. kurių ne kurių kalbų žodžio kiekvieno skiemens fonologinė kirčių priešprieša, reiškiama pagrindinio tono dažnių kaita, intensyvumo bei trukmės skirtumu; to paties žodžio skiemenų kirčiai gali būti nevienodo stiprumo; tonùs turi vietnamiečių, kinų ir kt. kalbos; 4. sakinio intonacijos sudėtinė dalis, kitaip pagrindinis tonas, melodika; 5. kalbėsenos būdas, kuriuo reiškiamas požiūris į pašnekovą“.
„Lietuvių kalbos enciklopedijoje“ (Girdenis 1999c, p. 652) termino tonas nėra, pateikiama tik tonema (tai fonologinė priegaidžių ir tonų interpretacija).
Taigi pagrindinis tonas vartojamas skiriant: a) leksinę reikšmę (kinų ar japonų kalbų tonai), b) postleksinę (sakinio lygmens) reikšmę (intonacija). Vienu atveju tonas yra skiemens, kitu – frazės ypatybė. Pastaroji reikšmė išplėtota intonacinės fonologijos šalininkų, pirmiausia pradininko D. Roberto Laddo (Ladd 1996, 2008), ir būtent šia reikšme terminas tonas vartojamas šioje monografijoje.
Remiantis Iggy Roca ir Wyn Johnson (2000, p. 394–398), pagal lingvistines pagrindinio tono funkcijas kalbas galima skirstyti į keturias grupes.
1. Toninėse kalbose (angl. tone languages) tonai atlieka skiriamąją žodžių, kai kuriose Afrikos kalbose ir morfologinę funkciją, pvz., kinų mandarinų kalboje tik tonu skiriasi mo reikšmė: lygus tonas – mō „jausti“, kylantis tonas – mό „planas, sumanymas“, krintantis – mò „pabaiga“, krintantis-kylantis – mǒ „dėmė“. Tokiose kalbose (be jau minėtų, vietnamiečių, tajų, jorubų, bantu ir kt.) tonai susiję su žodžio lygmeniu, t. y. žodžiams būdinga tam tikra toninė struktūra. Žodžiai paprastai yra neilgi, sutampa su morfema (ir skiemeniu). Šiose kalbose nėra kirčių, o intonacinė sistema labai paprasta, dažnai apsiriboja dešiniojo frazės pakraščio (pabaigos) pagrindinio tono diapazono skirtumais, pvz., didesnis diapazonas signalizuoja klausimą.
2. Toninio akcento kalbose (angl. pitch accent languages), pvz., japonų ar korėjiečių, kiekvienas žodis pasižymi jam būdinga fiksuota tonine melodija, tonų kaita nevyksta, pvz., ima: tonas leidžiasi – „dabar“, tonas kyla – „gyvenamasis kambarys“. Šiose kalbose, skirtingai nei toninėse, žodžiai gali turėti žodžio kirtį, tačiau, kaip ir toninėms kalboms, joms būdinga nesudėtinga intonacinė sistema. Pagrindinis tonas šiose kalbose sietinas su žodžio lygmeniu.
3. Kirtį ir intonaciją turinčios kalbos (angl. stress and intonation languages), pvz., anglų ir daugelis kitų Europos indoeuropiečių kalbų, turi žodžio kirtį, o pagrindinis tonas susijęs su frazės funkcijų bei emocijų raiška ir aprėpia frazę.
4. Kirtį, priegaides ir intonaciją turinčioms kalboms, pvz., lietuvių, švedų, serbų-kroatų, būdinga įvairialypė intonacinė sistema, žodžio kirtis ir priegaidės. Šios kalbos kai kuriuose darbuose (pvz., Clark ir Yallop 1995, p. 347–348) priskiriamos toninio akcento kalboms.
Fonologiškai aprašant kalbų intonaciją remiamasi ne muzikine skale (nuo do iki si), bet, kaip jau užsiminta, dviem psichoakustinėmis asociacijomis – aukštu (H, angl. high)
ir žemu (L, angl. low) tonu. Pagrindinius supaprastintus tono elementus (H ir L) galima sužymėti ne kintančia kreive, o juos susieti su segmentiniu lygmeniu, pvz., anksčiau minėtus atsakymus (žr. (1)).
(1) ↘ ↗ pagrindinio tono kontūras (fonetinė realizacija)
Ne Ne / \ / \
H L L H tonai (fonologinė reprezentacija)
Tiriant intonaciją iškyla vienas svarbus klausimas: koks yra intonacijos ir prozodijos santykis. Prozodija yra konkrečios kalbos ar tarmės prozodinių elementų, skiriančių didesnes nei viena fonema atkarpas, sistema (Girdenis 1999b, p. 511). Tokie elementai yra kirtis, priegaidės, tonai, intonacija, ritmas ir kt. Tačiau prozodinis elementas nėra tapatus prozodiniam požymiui. Pastarasis yra tai, ką suformuoja garso kūrimo, ypač fonacijos, procesas: pagrindinio tono dažnis, intensyvumas, trukmė (šiuos aspektus labai taikliai paaiškino Antanas Pakerys (1982, p. 6)).
Prozodinė struktūra yra garsinės kalbos analizė, paremta prozodinių vienetų –morų, skiemenų, pėdų, fonologinių žodžių, frazių – hierarchiniais ryšiais. Taigi tarp intonacijos ir prozodinės struktūros esama tiesioginio ryšio, tačiau pastarosios nereikėtų tapatinti su prozodija. Intonacija yra prozodijos komponentas, bet ne sinonimas. Intonacija realizuojama kaip pagrindinio tono pokyčiai frazės rėmuose, ji niekada nekeičia žodžio reikšmės, bet modeliuoja visos frazės reikšmę. Prozodinė struktūra, frazavimas, įvairių tonų ir kitų fonetinių ypatumų pasirinkimas, tam tikrų žodžių pabrėžimas leidžia sumažinti dviprasmiškumą ir tinkamai perteikti informaciją.
Terminas prozodija iki struktūralistų buvo vartojamas žodžių ir sakinių, ypač poezijos eilučių melodiškumui (muzikalumui) apibūdinti, Prahos struktūralistai terminą išplėtė ir juo įvardijo visus ritminius ir melodinius kalbos ypatumus, neretai buvo vartojamas kaip supersegmentinės fonologijos sinonimas (plačiau apie terminų raidą žr. Ladd 2014, p. 57–83). XX a. aštuntajame dešimtmetyje (ilgainiui proveržį lingvistikoje paskatinusiose disertacijose: Liberman 1975; Bruce 1977; Pierrehumbert 1980) toninė struktūra atskirta nuo akcentinių kalbos ypatybių (metrinės struktūros), devintajame dešimtmetyje atsirado prozodinei hierarchijai skirtų darbų (Selkirk 1984; Nespor ir Vogel 1986). Taigi intonacija realizuojama prozodiniuose vienetuose, kuriems būdinga hierarchija.
Išskirtinio aptarimo reikalauja ir terminų prozodinis bei fonologinis vartojimas. Neretai intonacijos darbuose juos galima rasti abu, tiesa, tame pačiame darbe retai kada vartojami pramaišiui, bet daugelyje darbų apie jų sinonimišką vartoseną bent trumpai paminima (pvz., Roca ir Johnson 2000, p. 482; Gussenhoven ir Jacobs 2005, p. 217). Vis dėlto kai kada prozodinis vienetas tinkamesnis terminas, nes fonologinis vienetas yra ir fonema, o šis vienetas nelabai aktualus intonacijai ir prozodijai. Tačiau analizuojant tik vieną iš prozodinės sistemos vienetų – intonaciją, taiklesnis terminas yra intonacinis (vienetas, elementas ir pan.). Todėl būtent jis vartojamas šioje monografijoje.
Vienas iš svarbesnių intonacinės fonologijos tyrimuose vartojamų terminų yra žymumas (angl. prominence). Tai fonologinė sąvoka, susijusi su suvokimu (psichoakustinė ypatybė), pvz., kirčiuoti skiemenys ryškesni nei kiti to žodžio skiemenys, loginį kirtį turintys žodžiai išsiskiria iš kitų frazės žodžių. Ši ypatybė fonetiškai gali būti realizuojama įvairiai, pvz., kirčiuoti skiemenys yra intensyvesni ir šiek tiek ilgesni, aukštesnio pagrindinio tono. Vadinasi, fonetinės ypatybės (intensyvumas, pagrindinis tonas ar balso aukštis ir kt.) ir žymumas negali būti vartojami sinonimiškai.
2.3. Trumpa intonacijos tyrimų apžvalga
Pastabų dėl intonavimo būta jau Antikos filosofų veikaluose ir Naujaisiais amžiais išleistuose raiškiojo skaitymo vadovėliuose. Sistemiškesnis intonacijos aprašas pateiktas brito Johno Walkerio ( Walker 1781), sukūrusio tono moduliacijų teoriją (angl. theory of emphatic inflexion) ir skyrusio penkis tonų tipus: kylantį, krintantį, nesikeičiantį, krintantį-kylantį ir kylantį-krintantį. Kiek vėliau JAV Jamesas Rushas ( Rush 1867) atkreipė dėmesį į frazės pabaigos tono (angl. terminal ) moduliacijos svarbą. Rusho frazės pabaigos tonų idėja ir Walkerio tono moduliacijų teorija davė pradžią JAV ir Didžiosios Britanijos intonologijos mokykloms. Tono moduliacijos teorija tapo intonacinio centro prieigos (angl. nuclear approach) pradžia, o intonacijos analizę, paremtą tono lygiais, tęsė JAV struktūralistai, vėliau generatyvistai.
Iš fonologijos perspektyvos žvelgiant, svarbiausios yra trys šiuolaikinės intonologijos kryptys: britiškoji mokykla, autosegmentinė-metrinė fonologija, arba intonacinė fonologija (tonų sekos intonacijos modelis), optimalumo teorija intonacijai.
Britiškosios mokyklos atsiradimą lėmė poreikis palengvinti negimtakalbiams anglų kalbos intonacijos mokymąsi. Jos kūrėjai Haroldas E. Palmeris ( Palmer 1922), Davidas Crystalas (Crystal 1969), Alanas Cruttendenas (Cruttenden 1986; 1997) suformulavo labai paprastus principus, kuriems perprasti nereikia teorinio pasirengimo, todėl jie populiarūs iki šiol. Pagrindiniai principai: pasakymas susideda iš mažesnių vienetų (dabar dažnai vartojamų intonacinių frazių ekvivalentų), kurių įvardijimas šiek tiek skiriasi (pvz., tono vienetas – Crystal 1969, intonacijos grupė – Cruttenden 1997). Kiekvienam iš šių vienetų būdingas vienas iš bazinių tonų (angl. nuclear tune): žemas krintantis, aukštas krintantis, kylantis-krintantis, žemas kylantis, aukštas kylantis, krintantis-kylantis, vidutinis (žr. (2) schemą, parengtą pagal Féry 2017, p. 127). Šie tonai siejami su paskutiniu pabrėžtu frazės skiemeniu (branduoliu, angl. nuclear) ir po jo einančiu skiemeniu ar skiemenimis (pastaruosius šios mokyklos atstovai, pvz., Crystalas (Crystal 1969), vadina uodega, angl. tail ).
Amerikoje struktūralistų Kennetho L. Pikeʼo ( Pike 1945), Georgeʼo L. Tragerio ir Henryʼio Lee Smitho (Trager ir Smith 1957) darbai gali būti laikomi modernios intonologijos pradžia. Tačiau didžiausią postūmį tolesniems intonacijos tyrimams Amerikoje turėjo Dwighto Le Mertono Bolingerio ( Bolinger 1958; 1978; 1986; 1989; 1998), Ilse Lehiste (1970) ir generatyvinės fonologijos pradininkų Noamo Chomskyʼio ir Morriso Halleʼaus (Chomsky ir Halle 1968) darbai. Išsamūs ir metodiški intonacijos tyrimai įsibėgėjo XX a. antroje pusėje, generatyvinės fonologijos pagrindu atsiradus autosegmentinei fonologijai, kurios pradžia galima laikyti Johno Goldsmitho darbus (Goldsmith 1976a; 1976b; 1990). Panašiu metu kūrėsi ir metrinės fonologijos kryptis, pirmą kartą pristatyta Marko Libermano (Liberman 1975). Autosegmentinės ir metrinės fonologijos principai sujungti ir apibendrinti Goldsmitho 1990 m. veikale „Autosegmentinė ir metrinė fonologija“ (angl. „Autosegmental and Metrical Phonology“). Be minėtų autorių, itin didelį postūmį turėjo Gösta Bruceʼo ( Bruce 1977) ir Janet B. Pierrehumbert (1980) darbai. Autosegmentinės ir metrinės fonologijos esmė trumpai gali būti taip apibūdinama: tonai ir kirtis atskirti į skirtingus fonologinės reprezentacijos lygmenis. Metrinis tinklelis ar medis reprezentuoja kirčius ir žymumą, tonai ir jų kombinacijos, sekos taip pat yra fonologiniai objektai, bet jie turi glaudžią sąsają su fonetinių požymių lygmeniu, nes aukšto ir žemo tono fonologinis skirtumas turi fonetinę išraišką: aukštas tonas bus realizuojamas aukštais to kalbėtojo registro dažniais, žemas – atitinkamai žemais. Pagal šią teoriją aprašomos tik tos kalbos, kurioms būdinga ir metrinė struktūra, ir tonai. Pastarieji egzistuoja visose kalbose, o metrinė struktūra – ne. Kalbos melodija yra pagrindinio tono kaita, bet pati melodija neturi turinio, ji privalo turėti sąsają su tekstu. Autosegmentinės-metrinės fonologijos atstovai laikosi nuomonės, kad tonų seka gali būti signalas, kokio tipo frazė ištarta, dėl to ši teorija kai kada (pvz., Féry 2017, p. 96–102) vadinama tonų sekos modeliu (angl. tone-sequence model ).
Pagrindiniai autosegmentinės kalbos elementų ir pakopų sąsajos principai yra šie:
a) tonai siejami su skiemenimis iš kairės į dešinę,
b) kiekvienas tonas siejamas tik su vienu skiemeniu ir, atvirkščiai, kiekvienas skiemuo siejamas tik su vienu tonu,
c) pakopos negali susikirsti.
Taigi H ir L priskirtini tam tikrai autosegmentinei pakopai, kur pirmoji pakopa yra segmentai, antroji – tonai H ir L. Žvelgiant tik į tonų pakopą, galima matyti H ir L linijinę seką (žr. (1)). Tai, kas kalbos vartotojui asocijuojasi su H ir L, yra sukoncentruota skiemens centre.
Kirčiuotas skiemuo yra svarbiausias tono realizacijos ir intonacijos (melodijos) asociacijų pagrindas. Nekirčiuoti skiemenys gali būti vadinami įterptiniais, o laipsniškas
tono pokytis tarp dviejų kirčiuotų skiemenų kai kuriuose darbuose vadinamas interpoliacija ( Roca ir Johnson 2000, p. 391). Frazės melodiją kuria ( Roca ir Johnson 2000, p. 391–393):
1) toniniai akcentai, arba žodžio tonai (angl. pitch accent2 , žymimas *), kurie siejami su kirčiuotu skiemeniu;
2) frazės akcentas, arba frazės tonas (angl. phrase accent3 , žymimas -), jis yra iškart po toninio akcento arba sutampa su juo ir yra tarp paskutinio kirčiuoto skiemens (jei nėra loginio kirčio) ir pakraščio tono4; 3) pakraščio tonas (angl. boundary tone, žymimas %) sietinas su frazės ribomis. Paskutinio žodžio tonas, frazės tonas ir pakraščio tonas sudaro centrinį toną (angl. nuclear tone). Jis gali būti pasidalinęs per tris (žr. (3)), du skiemenis (žr. (4)) arba yra sutelktas viename – paskutiniame – skiemenyje (žr. (5)).
(3) H* | surinko H* L- L% | | | parašus
(4) H* | draugas
(5)
trūksta
L%
parašė
L- L%
parašų
Trečioji intonacijos fonologijos mokslinė prieiga yra optimalumo teorija, kurios pradininkai Alanas Princeʼas, Paulas Smolenskyʼis ir Johnas J. McCarthyʼis ( Prince ir Smolensky 1993; McCarthy ir Prince 1993). Intonacijai ją pradėjo taikyti Carlosas Gussenhovenas (Gussenhoven 2004). Teorijos esmė: realios kalbėjimo formos (išvestis) yra atrenkamos iš teoriškai galimų abstrakčių formų (įvesties). Ši atranka paremta universalių apribojimų pritaikymu remiantis konkrečios kalbos specifika. Intonacijai nagrinėti paprastai naudojami ( Féry 2017, p. 121) tokie:
a) žymėtumo apribojimai: NO CROSSING – sąsajų linijos negali susikryžiuoti, OCP (angl. Obligatory Countour Principle) – gretimi vienodi tonai neleidžiami, NO CONTOUR – kompleksiniai tonai neleidžiami, tonai gali būti tik vienatoniai, NOR ISE – frazė negali baigtis kylančiu tonu *(LH), NOFALL – frazė negali baigtis krintančiu tonu *(HL);
b) atitikties apribojimai: M AX(TONE) – draudžiama praleisti tonus, DEP(TONE) – draudžiama įterpti tonus, I DENT(TONE) – išvesties tonas turi sutapti su įvesties tonu, LINEARITY – įvesties ir išvesties tonų sekos turi sutapti.
2 Anglakalbėje literatūroje terminas pitch accent daugiareikšmis (Gussenhoven ir Chen 2020, p. 6). Viena iš reikšmių yra ir priegaidės.
3 Šis terminas anglakalbėje literatūroje vartojamas ir frazės (kai kada ir loginiam) kirčiui įvardyti (Gussenhoven ir Chen 2020, p. 6).
4 Atkreiptinas dėmesys, kad lietuvių kalbai adaptuotoje anotavimo sistemoje šiuo ženklu žymimas vidinės frazės pakraščio tonas (žr. 5.3 poskyrį).
Asta Kazlauskienė, Sigita Dereškevičiūtė, Regina Sabonytė BENDRINĖS LIETUVIŲ KALBOS INTONACIJA: FRAZĖS CENTRAS, RIBOS IR ŽYMĖJIMAS Kolektyvinė monografija
Redaktorės Asta Kazlauskienė, Sigita Dereškevičiūtė, Regina Sabonytė Maketuotoja Laura Petrauskienė Santrauką vertė Regina Sabonytė Viršelio dizainerė Saulė Žemaitytė
2023 10 16. Tiražas 100 egz. Užsakymo Nr. K23-036.
Išleido
Vytauto Didžiojo universitetas
K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt
Spausdino
UAB „Vitae Litera“
Savanorių pr. 137, LT-44146, Kaunas www.tuka.lt | info@tuka.lt
