„Mylėti Lietuvą iš tolo“: Lietuvos generaliniai konsulai Čikagoje, 2024 by Vytautas Magnus University

Įvadas

Su Vasario 16-osios vėliava

XX amžiaus Lietuvos istorijos chronologijoje ypatinga yra Vasario 16-osios data. 1918 m. įtvirtindama Lietuvos Respublikos valstybingumo atkūrimą, ji virto tautos laisvės simboliu, todėl buvo ne kartą tikslingai pasirenkama: 1920 m. vasario 16 d. įsteigta neoficiali Lietuvos atstovybė Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1921 m. vasario 16 d. atidarytas Karo muziejus, kitų metų vasario 16 d. įsteigtas Lietuvos universitetas (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo karo muziejus, Vytauto Didžiojo universitetas). Krašto okupacijų laikotarpiu paskelbtos Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (1944 m. vasario 16 d.) ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos (1949 m. vasario 16 d.) deklaracijos. „Amerikos balso“ radijo lietuviškos laidos pradėtos transliuoti taip pat vasario 16-ąją (1951). Suprasdamas jos reikšmę, šią datą pasiūlė JAV valstybės departamentas1 – taip išreiškė pagarbą ir paramą Lietuvai. Ne staigmena tai, kad Lietuvos Respublikos konsulatas Čikagoje (nuo 1961 m. – Lietuvos generalinis konsulatas Čikagoje) atidarytas 1924 m. vasario 16-ąją. 15 metų už jį vyresnis vietos laikraštis „Draugas“ ta proga ir iš vakaro, ir tą pačią dieną skelbė apie nepriklausomybės sukaktuvių iškilmes Čikagoje ir primygtinai pabrėžė: „Nepadoru lietuviui nepriklausomybės nepaminėti.“2 Po pusę amžiaus trukusios sovietų okupacijos Vasario 16-osios Lietuva 1990 m. kovo 11 d. pratęsė savo kaip nepriklausomos valstybės istoriją. Lietuvos generalinis konsulatas Čikagoje skaičiuoja 100 metų nenutrūkstamos veiklos, kovos už Tėvynės laisvę ir lietuvybės išsaugojimą.

Daugiau nei šimtmetį trunka Lietuvos ir JAV diplomatiniai santykiai. Jiems pradžią (tiesa, dar amerikiečių misijos lygmeniu) davė 1919 m. rudenį JAV valstybės departamento atstovu, komisaru

1 Thompson, Llewellyn E., Memorandum of Conversation Lithuanian Affairs, Mr. Leonard Šimutis, President of Lithuanian - American Council, Dr. Pius Grigaitis, Secretary of Mr. Michael Vaidyla, January 30, 1950, USA, National archives, RG–59, Department of State, Decimal file, Box No. 2622, 611.60D/1–3050.

2 „Nepriklausomybės sukaktuvių iškilmės Čikagoje“, Draugas, 1924 vasario 15, nr. 39, 6; Draugas, 1924 vasario 16, nr. 40, 6.

Baltijos šalyse paskirtas Johnas Allyneʼas Gadeʼas3 (to meto lietuviškoje spaudoje rašyta, kad J. A. Gadeʼas apsilankė Kaune (1919 m. gruodžio 4–6 d. d.4), o Lietuvos diplomatų dokumentuose jis minimas kaip „labai palankus“5). Beveik tuo pat metu (1919 m. lapkričio 3 d.), kaip ir J. A. Gadeʼas (keliavęs iš Niujorko į Kopenhagą, iš Estijos į Latviją, paskui į Kauną), tik priešinga kryptimi – iš Kauno į JAV per Berlyną ir Paryžių išvyko ir Lietuvos valstybės misija: pirmininkas, buvęs finansų ministras Jonas Vileišis, vicepirmininkas, buvęs krašto apsaugos ministras Povilas Žadeikis, Lietuvos delegacijos Paryžiuje narys kunigas Jonas Žilius (Žilinskas).6 J. Vileišiui, turėjusiam Vyriausybės įgaliojimus būti Lietuvos generaliniu atstovu Amerikoje, 1920 m. sausio 30 d. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (LR URM) raštu nr. 214 pavesta organizuoti Lietuvos atstovybę, kuri, kaip minėta, ir buvo įsteigta po daugiau kaip 2 savaičių. JAV valstybės departamentas pripažino J. Vileišį neoficialiu Lietuvos atstovu. Lietuvos misija Amerikoje buvo įsikūrusi Niujorke, adresu „257 West 71st Street“7. 1920 m. J. A. Gadeʼui išvykus iš Rygos į Niujorką, tų pat metų gegužę į Latvijos sostinę atvyko naujas JAV misijos atstovas visose trijose Baltijos šalyse Evanas Erastusas Youngas.8 1922 m. liepos 25 d.

3 Gade, John Allyne (1875–1955), in Smith, W. Thomas Jr., Encyclopedia of the Central Intelligence of Agency. New York: Facts on File, Inc., 2003, 106.

4 „Atvažiuoja Gadė“, Lietuva, 1919 gruodžio 7, nr. 265, 3; „Gade Kaune“, Lietuva, 1919 gruodžio 10, nr. 266, 2; „P. J. A. Gade lankysiąs Kauną“, Lietuva, 1919 gruodžio 12, nr. 268, 2.

5 „1919 10 30 A. Voldemaro laiškas Lietuvos ministrui pirmininkui dėl bermontininkų išvedimo, apie pokalbį su gen. H. A. Niesseliu, kitais politikais, M. Yčo derybas dėl paskolos, suimtų lenkų teismo bylos paaiškinimą“, in Lietuvos užsienio politikos dokumentai, t. 1: 1917–1920 metai, sud. Zenonas Butkus, Alfonsas Eidintas ir Kęstutis Kilinskas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2022, 487.

6 Vileišis, J., „Siunčiamoji Amerikon Lietuvos Valstybės Misija“, Lietuva, 1919 lapkričio 21, nr. 252, 1.

7 1920 09 27 Lietuvos misijos Amerikoje kvitas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 658, ap. 1, b. 152, l. 5; „Arba kreipkitės stačiai į Lietuvos Misiją“, Lietuva, 1920 vasario 17, nr. 40, 3.

8 Tuometis Lietuvos atstovas Latvijoje dr. Dovas Zaunius slaptame raporte apie pokalbį su JAV atstovu rašė: „Turiu su p. Youngu gana gerus ryšius ir jis daug ko man sako, rodos, atvirai, bet diplomatijoje atvirumu pasitikėti negalima.“ „Nr. 421. 1920 m. spalio 16 d., Ryga - Atstovo Latvijoje D. Zauniaus slaptas raportas apie pasikalbėjimą su JAV atstovu“, in Lietuvos užsienio politikos dokumentai, t. 1: 1917–1920 metai, sud. Zenonas Butkus, Alfonsas Eidintas, Kęstutis Kilinskas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2022, 692. Vizito laiką „pas Youngą“ savo dienoraštyje buvo

tuometis JAV valstybės sekretorius Charlesas Evansas Hughesʼas telegramoje9, siųstoje į Rygą E. E. Youngui, nurodė liepos 28 d. vienu metu, jei įmanoma, tą pat minutę pranešti Lietuvos, taip pat Latvijos ir Estijos Respublikų užsienio reikalų ministerijoms apie sprendimą pripažinti šių valstybių vyriausybes de jure ir de facto. 10 Laikinojo ambasadoriaus pareigas E. E. Youngas ėjo iki pirmojo JAV atstovo Lietuvoje paskyrimo tų pat metų rugsėjo 20 d. 1922 m. gruodžio 5 d. įteikęs kredencialus tuomečiam Lietuvos Prezidento pareigas einančiam Steigiamojo Seimo pirmininkui Aleksandrui Stulginskiui, JAV nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro pareigas Frederickas Williamas Backusas Colemanas11 ėjo beveik dešimtmetį (iki 1931 m. spalio 10 d.12).

F. W. B. Colemanas, kaip ir jo pirmtakai, rezidavo Rygoje, tad Kaune 1922 m. lapkričio 7 d. buvo atidarytas JAV konsulatas. Jame dirbo konsulai Clementas S. Edwardsas (1922–1923), Harryʼis E. Carlsonas (1924), Robertas W. Heingartneris (1926–1927), Davidas B. Macgowanas (1927), Hugh S. Fullertonas (1929–1932), vicekonsulai Charlesas H. Heisleris (1922), Charlesas M. Gerrityʼis (1924–1927), Jayʼus Walkeris (1924), Harryʼis A. Daytonas (1924), Paulas J. Reveleyʼis (1929), Georgeʼas D. LaMontas (1932).13 1930 m. gegužės 31 d. Kaune

pasižymėjęs ir dr. Jurgis Šaulys. Šaulys, Jurgis, Mano dienoraštis, sud. Vilma Bukaitė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2022, 74.

9 „Recognition by the United States of the Governments of Estonia, Latvia and Lithuania. [772] The Secretary of State to the Commissioner at Riga (Young), Washington, July 25, 1922 – 4 p. m.“, in Papers Relating to the Foreign Relations of the United States: 1922, vol. 2, general editor Tyler Dennett, editor Joseph V. Fuller. Washington: United States Government Printing Office, 1938, 874; žiūrėta 2024 sausio 10, https:// history.state.gov/historicaldocuments/frus1922v02/d772

10 Jurgėla, Constantine R., Lithuania and the United States. The Establishment of State Relations. Chicago: Lithuanian Historical Society, 1985, 220–221.

11 „Frederick William Backus Coleman (1874–1947)“, Office of the Historian, žiūrėta 2023 gruodžio 5, https://history.state.gov/departmenthistory/people/ coleman-frederick-william-backus

12 1931–1933 m. F. W. B. Colemanas rezidavo Danijoje. Huverio instituto bibliotekoje ir archyve (JAV) saugomas tuo metu rašytas dienoraštis, kuriame aprašoma diplomato kasdienybė ir įvykiai jam reziduojant Baltijos šalyse ir Danijoje. „Coleman (Frederick W. B.) diaries“, no. 77035, Online Archive of California (OAC), žiūrėta 2021 spalio 30, https://oac.cdlib.org/findaid/ark:/13030/kt3489r6v4/

13 „U. S. Consuls in Kovno (Kaunas), Lithuania (1922 – 1940)“, U.S. Embassy in Lithuania, žiūrėta 2021 kovo 25, https://lt.usembassy.gov/our-relationship/ policy-history/u-s-ambassadors-lithuania/

atidaryta JAV pasiuntinybė, jai vadovavo laikinasis reikalų patikėtinis (chargé d‘affaires ad interim), konsulas H. S. Fullertonas. Kitais metais šias pareigas oficialiai perėmė Robertas Peetas Skinneris, 1933–1936 m. – Johnas Van A. MacMurrayʼis, 1936–1937 m. – Arthuras Blissas Laneʼas14, o paskutinis JAV diplomatas, pasiuntinys, rezidavęs Kaune 1937–1940 m., buvo Owenas Josephas Christofferis Noremas. JAV pasiuntinybė Kaune uždaryta 1940 m. rugsėjo 5 d., nes po 1940 m. vasarą Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos ir aneksijos Lietuva de facto prarado valstybingumą. Tačiau 1940 m. liepos 23 d. JAV valstybės sekretoriaus pareigas einančio Sumnerio Welleso paskelbtoje deklaracijoje (kuri buvo parengta ne be pasiuntinio O. J. C. Noremo suteiktų žinių apie tuometę tikrąją padėtį Lietuvoje15) paskelbta, kad JAV Vyriausybė nepripažins Lietuvos, taip pat to paties likimo Latvijos ir Estijos prievartinio inkorporavimo į Sovietų Sąjungą. Taip JAV Vyriausybė suteikė teisę paskutinės nepriklausomos Vyriausybės akredituotiems Lietuvos atstovams tęsti savo misiją, išlaikyti turėtą diplomatinį statusą ir palaikyti dvišalius diplomatinius santykius.16 Ne tik JAV ir Kanadoje, bet ir Vakarų Europoje bei Pietų Amerikoje rezidavusiems ir pripažįstamiems diplomatams, t. y. Lietuvos diplomatinei tarnybai (LDT), 1940–1983 m. vadovavo jos šefas Stasys Lozoraitis (vyresnysis)17, po jo mirties, nuo 1983 iki 1991 m. – dr. Stasys Antanas Bačkis. Grįžtant prie 1919-ųjų, paminėtina, kad iš J. Vileišio, daugiau kaip metus vykdžiusio Lietuvos atstovo misiją JAV, šias pareigas perėmė 1921 m. balandžio 15 d. paskirtas Valdemaras Vytautas Čarneckis18, kuriam 1922 m. rugsėjo 8 d. buvo suteiktas laikinojo reikalų patikėtinio rangas. 1924 m. rugpjūčio 6 d. atstovybė buvo pavadinta Lietuvos pasiuntinybe JAV. Po V. V. Čarneckio Vašingtone įvairiais titulais

14 „U. S. Ambassadors to Lithuania“, U. S. Embassy in Lithuania, žiūrėta 2021 kovo 25, https:// lt.usembassy.gov/our-relationship/policy-history/u-s-ambassadors-lithuania/.

15 Bačkis, Stasys Antanas, Lietuvos diplomatinė tarnyba (1940 06 15 – 1990 03 11) Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 1999, 9.

16 „A Guide to the United Statesʼ History of Recognition, Diplomatic, and Consular Relations, by Country, since 1776: Lithuania“, Office of the Historian, žiūrėta 2021 kovo 25, https://history.state.gov/countries/lithuania.

17 1940 06 02 Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro J. Urbšio telegramos apie S. Lozoraičio (vyresniojo) paskyrimą LDŠ nuorašai, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 1, l. 3.

18 Veilentienė, Audronė, Valdemaras Vytautas Čarneckis: „Esu savo tėvynės patriotas“ Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016, 82.

rezidavo Kazys Bizauskas (1923–1927), dr. Mikas Bagdonas (1927–1928, 1934–1935), Bronius Kazys Balutis (1928–1934), P. Žadeikis (1935–1957), Juozas Kajeckas (1957–1976), dr. S. A. Bačkis (1976–1987) ir Stasys Lozoraitis (jaunesnysis, 1987–1991). Pastarasis buvo pirmas Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius JAV.

Įsitvirtinus Vašingtone, atsidarė konsulatai Niujorke ir Čikagoje. Tiesa, jie gana vėlai įsteigti dėl kelių priežasčių: tai – tik 1922 m. JAV valdžios suteiktas pripažinimas de facto ir de jure, antra – minėta Lietuvos Vyriausybės misija bei jos įsteigta atstovybė, trečia – skirtingos JAV lietuvių nuomonės dėl pasiuntinių ir konsulų kandidatūrų.19 LR užsienio reikalų ministerijos 1923 m. gegužės 25 d. įsakymu nuo tų pat metų birželio 1 d. paskirtas Lietuvos konsulinis agentas Niujorke, o liepos 16 d. įsteigtas konsulatas. Praėjus daugiau nei trejiems metams, 1926 m. lapkričio 1 d. konsulatas tapo Lietuvos generaliniu konsulatu. Pirmasis konsulinis agentas, o nuo 1924 m. sausio 1 d. –konsulas buvo dr. Julius Jonas Bielskis (1923–1926), paskui Henrikas Rabinavičius (1926–1928), P. Žadeikis (1928–1935), taip pat –trumpai – dr. Petras Povilas Daužvardis (1935–1936), Jonas Budrys (1936–1964), Vytautas Stašinskas (1964–1967), Anicetas Simutis (1967–1992).

Lietuvos konsulato Čikagoje chronologija paprastesnė: 1924 m. sausio 1 d. paskirtas Lietuvos konsulas Čikagoje. Juo tapo P. Žadeikis, kuris po daugiau nei mėnesio buvo paskelbtas pirmuoju kalbėtoju Vasario 16-osios minėjime.20 Po atidarymo konsulatas pradėjo veikti lygiai po dviejų savaičių, kovo 1-ąją. Kaip minėta, 1961 m. rugpjūčio 11 d. konsulatas tapo generaliniu, o 1971 m. lapkričio 12 d. –garbės generaliniu konsulatu. Reikia pažymėti, kad šio konsulato jurisdikcijoje buvo beveik dvigubai daugiau JAV valstijų (32 ir Kanada) nei konsulato Niujorke (17 ir Kanada), tačiau nuo minėtos 1971 m. lapkričio 12 d. Lietuvos generalinio konsulato Niujorke jurisdikcijoje

19 Skirius, Juozas, „Prieš 100 metų duris atvėrė Lietuvos konsulatas Čikagoje“, Vytauto Didžiojo universitetas, žiūrėta 2024 kovo 1, https://www.vdu.lt/lt/ pries-100-metu-duris-atvere-lietuvos-konsulatas-cikagoje/. 20 „Nepriklausomybės sukaktuvių iškilmės Čikagoje“, Draugas, 1924 vasario 15, nr. 39, 6; Draugas, 1924 vasario 16, nr. 40, 6.

Įvadas | 11

buvo visa JAV teritorija ir Panamos kanalo zona. Nuo pirmųjų dienų su P. Žadeikiu ką tik atsidariusiame Lietuvos konsulate Čikagoje dirbusi sekretorė Leona Gaižaitė priimdavo „[u]žinteresuoti asmenįs visais konsulariniais reikalais (kaip antai Lietuvos piliečių teisių gynimas, palikimų klausimai, vizos, dokumentų ir parašų tvirtinimas, pajieškojimai, afidavitai ir t. t.)“21. Pirmasis konsulato adresas buvo „608 So., Dearborn St.“, kurios gale buvo Dirborno (Dearborn) stotis.22 Sekant įvykių chronologiją, 1928 m. iš P. Žadeikio Lietuvos konsulo Čikagoje pareigas perėmė Antanas Kalvaitis, kurį nuo 1936 m. rudens iki 1937 m. pavasario pavadavo dr. M. Bagdonas. 1937–1971 m. Lietuvos konsulo (nuo 1961 m. – generalinio konsulo) pareigas Čikagoje ėjo dr. P. P. Daužvardis. Po jo mirties Lietuvos garbės generalinė konsulė Čikagoje buvo našlė Juzefa Rauktytė-Daužvardienė (dėl nesveikatos iš pareigų pasitraukė 1985 m. pabaigoje). Akivaizdu, kad konsulų dr. P. P. Daužvardžio ir J. Rauktytės-Daužvardienės bendro gyvenimo, konsulinės tarnybos ir visuomeninės veiklos istorija sinonimiškai atkartoja beveik 50 metų iš šimtametės Lietuvos konsulato Čikagoje istorijos.

Lietuvos diplomatija sulaukia vis daugiau Lietuvos tyrinėtojų dėmesio. Dažniausiai domimasi tam tikrų diplomatinių atstovybių ar konkrečių pasiuntinių likimais, atkreipiamas dėmesys ir į konsulus. Vis dėlto dviejų konsulų Daužvardžių biografijos, jų konsulinė ir visuomeninė veikla, kurios yra šios monografijos tyrimo objektas, beveik nežinomos, jų pavardės mokslinėje literatūroje minimos beveik epizodiškai. Tai suaktualina monografijos temą, nes dr. P. P. Daužvardžio ir J. Rauktytės-Daužvardienės eitos pareigos, kurios akivaizdžiai peržengdavo konsulinių pareigybių ribas, įvairios viešos veiklos ir privatus gyvenimas buvo glaudžiai susiję su Lietuva ir jos piliečiais gimtajame krašte bei emigracijoje, su Nepriklausoma Lietuva ir jos Laisvės byla. Konsulų atstovavimas prigimtinė diplomatija ir patriotizmas gali būti chrestomatinis pavyzdys tautiečiams šiame krašte ir emigracijoje.

21 „Lietuvos Respublikos Konsulatai bus Chicagoj ir New Yorke“, Dirva, 1924 kovo 7, 5.

22 Cyruso L. W. Eidlitzo suprojektuotas trijų aukštų raudono granito ir raudonų plytų pastatas su laikrodžiu dvylikos aukštų bokšte buvo atidarytas 1885 m., o po 1922 m. įvykusio gaisro restauruotas. Viena iš tarpmiestinių traukinių stočių uždaryta 1971 m. gegužės 1 d.

Tai – dar viena Lietuvos diplomatijos istorijos atodanga, kuri gali padėti įamžinti lietuvių konsulinę veiklą, įprasminti lietuvių išeivijos istoriją ir pasitarnauti tolesniems akademiniams tyrinėjimams, visai akademinei aplinkai bei visuomenei. Tikimasi, kad paskelbta monografija apie diplomatus dr. P. P. ir J. Daužvardžius papildys XX a. Lietuvos konsulatų istoriją, prisidės prie lietuvių išeivijos tyrimų ir įkūnys paties dr. P. P. Daužvardžio žodžius: „Gyvenk taip, kad po mirties liktum gyvas.“

Istoriografija

XX amžiaus Lietuvos diplomatijos tema yra gana gausiai aptarta. Per pastaruosius kelis dešimtmečius paskelbtas ne vienas tyrimas apie tam tikrus Lietuvos užsienio politikos epizodus, ne viena biografinė monografija ir Lietuvos užsienio politikos dokumentų rinkinys, taip pat diplomatų atsiminimai. Lietuvos diplomatijos istoriją per diplomatų (dr. S. A. Bačkio, Broniaus Kazio Balučio, dr. J. J. Bielskio, V. V. Čarneckio, Vytauto Čekanausko, dr. Kazimiero Graužinio, Petro Klimo, S. Lozoraičio (vyresniojo), Eduardo Turausko, dr. Dovo Zauniaus) biografijas, jų diplomatinės, politinės, visuomeninės veiklos istorijas tyrinėjo ir monografijų paskelbė Vilma Bukaitė, Albertas Gerutis, Laurynas Jonušauskas, Juozas Skirius, Arūnas Streikus, Audronė Veilentienė, Vytautas Žalys.23 Taip „išsamesni ir platesni aprašymai

23 Bukaitė, Vilma, Nepriklausomybės Akto signataras Petras Klimas. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016; Čiplytė, Joana Viga, Eduardas Turauskas (1896–1966). Ateitininkas, teisininkas, žurnalistas, diplomatas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys. Vilnius: Versus aureus, 2016; Gerutis, Albertas, Dr. Dovas Zaunius: Mažosios Lietuvos sūnus – Nepriklausomos Lietuvos valstybės užsienio reikalų ministras. Cleveland: „Vilties“ draugijos leidykla, 1982; Jonušauskas, Laurynas, Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla, 1940–1991. Vilnius: Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2003; Petraitytė-Briedienė, Asta, Diplomatas dr. Kazimieras Graužinis. Vilnius: Versus aureus, 2018; Petraitytė-Briedienė, Asta, Lietuvos diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis (1940–1983). Vilnius: Versus aureus, 2012; Petraitytė-Briedienė, Asta, Tylieji priesaikos riteriai: Lietuvos pasiuntinybė Vašingtone Šaltojo karo metais. Vilnius: Versus aureus, 2012; Skirius, Juozas, Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis. Vilnius: Vaga, 2001; Streikus, Arūnas, Diplomatas Stasys Antanas Bačkis. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007; Veilentienė, Valdemaras Vytautas Čarneckis; Žalys, Vytautas, Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940), t. 1. Vilnius: Versus aureus, 2007; Žalys, Vytautas, Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940), t. 2 (1–2 d.). Vilnius: Edukologija, 2012.

| 13 atskleidžia naujus, specifinius tos veiklos bruožus, kurie priklauso ir nuo aplinkos, santykių su vietos lietuvių išeivija aktyvumo, ir nuo gyvenamosios šalies valdžios institucijų įtakingumo“24. Nepaisant „išsklaidytos informacijos įvairiuose šaltiniuose“25, aktyviau pradėtos tyrinėti ir Lietuvos konsulatų bei konsulų istorijos, kurių autoriai – Sandra Grigaravičiūtė26 ir J. Skirius27. Pastarasis, gerai susipažinęs ir plačiai tyrinėjęs ne tik Lietuvos diplomatų, bet ir JAV lietuvių likimus, jų veiklas28, daugiau kaip 100 puslapių apimties monografijoje „JAV lietuvių darbai Lietuvai 1918–2018 metais“29 konsulus dr. P. P. ir J. Daužvardžius ir tiek pat mini, ir beveik tiek pat cituoja, remiasi jų žodžiais, pasakojimais. Tiesa, J. Rauktytė-Daužvardienė minima pastebimai rečiau. Kitoje J. Skiriaus parengtoje solidžios apimties monografijoje apie Lietuvos diplomatą B. K. Balutį30, ne vienerius metus gyvenusį JAV, diplomatai dr. P. P. ir J. Daužvardžiai minimi tik epizodiškai: konsulas – kaip to paties Valparaiso universiteto absolventas, o konsulė – kaip padėjusi sugrąžinti B. K. Balučio dienoraščius.31 Vis dėlto,

24 Skirius, Garbės generalinis konsulas Vytautas Čekanauskas: atstovavimas Lietuvai JAV Vakarų pakrantėje. Vilnius: Vaga, 2021.

25 Grigaravičiūtė, Sandra, „Lietuvos Seimas ir konsulinio tinklo kūrimas 1920–1927 metais“, Istorija 71 (2008), 3–12.

26 Grigaravičiūtė, Sandra, Lietuvos konsulatai Skandinavijoje, 1921–1940 metais. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007; Grigaravičiūtė, Sandra, „Lietuvos garbės konsulatai Norvegijoje 1926–1940 metais“, Istorija LXI (61) (2004), 24–37; Grigaravičiūtė, Sandra, „Lietuvos ir Čekoslovakijos konsuliniai ryšiai 1921–1940 metais“, Lietuva ir Čekija 5–7 (2004), 139–173; Grigaravičiūtė, Sandra, Skandinavija Lietuvos diplomatijoje 1918–1940 metais. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2002; Grigaravičiūtė, Sandra, „Atstovavimo Lietuvai Skandinavijos šalyse problemų svarstymai Lietuvos Respublikos Seime 1920–1927 metais“, Parlamento studijos 3 (2005), 33–51.

27 Skirius, Juozas, Julius J. Bielskis (1891–1976). Gyvenimas Amerikoje tarnaujant Lietuvai: JAV lietuvių veikėjas ir diplomatas. Chicago: Lituanistikos tyrimo ir studijų centras, 2004; Skirius, Garbės generalinis konsulas Vytautas Čekanauskas.

28 Skirius, Juozas, Lietuvos valdžios ryšiai su JAV lietuviais 1926–1940 metais: suartėjimo kelių paieškos. Vilnius: Lietuvos edukologijos universitetas, 2016; Skirius, Juozas, JAV lietuvių darbai Lietuvai 1918–2018 metais. Vilnius: Savas takas ir ko, 2018.

29 Skirius, JAV lietuvių darbai Lietuvai 1918–2018 metais

30 Skirius, Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis.

31 Ibid., 746, 803–805. Taip pat būtina pažymėti, kad LDT šefo S. Lozoraičio (vyresniojo) archyve saugoma J. Daužvardienės 1984 m. gegužės 22 d. pro memoria LDT, kurioje ji nurodo: „Nuo 1976 metų vedžiau neatlaidžią akciją apsaugoti a. a. Min. B. K. Balučio dienynus nuo patekimo į mums negeistinas rankas ir užtikrinimui jų perdavimo Liet. Pasiuntinybei Washingtone. Po Dr. SAB [dr. Stasys Antanas Bačkis] Pro

žvelgiant atidžiau, abiejų diplomatų – B. K. Balučio ir dr. P. P. Daužvardžio keliai ėjo lyg lygiagretėmis. Dar vienoje J. Skiriaus parengtoje monografijoje – biografiniame pasakojime apie konsulą dr. J. J. Bielskį32 yra nemažai žinių apie jo draugą ir kolegą dr. P. P. Daužvardį. Tiesa, ir čia pastarasis ir tiek pat minimas, ir tiek pat cituojamas, o J. Rauktytė-Daužvardienė – tik du kartus (jai reiškiant užuojautą dėl vyro mirties33 ir jos pro memoria apie dr. J. J. Bielskio žmonos avariją34). Daužvardžių pavardę dažniau galima aptikti skaičiuojant po okupacijos savo tarnybą tęsusius Lietuvos diplomatinės tarnybos narius35; tas pats pasakytina ir apie paskelbtas monografijas, įvairius dokumentų ir straipsnių rinkinius lietuvių išeivijos tema36. Išimtis būtų Remigijaus Misiūno dviejų dalių „Lietuva prieš LTSR“37. Cituojant šį leidinį, akivaizdu, kad dr. P. P. Daužvardis „JAV spaudai siuntė daug laiškų, vieni buvo paskelbti, kiti – ne“38, rašydavo padėkas apie Lietuvą teisingai parašiusiems žurnalistams, o „neteisingai – laišką su komentarais, kurių neretas buvo išspausdinamas“39. R. Misiūno knygoje „Lietuva prieš LTSR“ iš esmės pristatoma abiejų Daužvardžių viešoji, informacinė, propagandinė veikla po Antrojo pasaulinio karo. Pirmoje knygos dalyje plačiau, o antroje – siauriau pristatytą dr. P. P. Daužvardžio kovą

Memorijoje pranešimo, kad dienynai yra Vysk. Brizgio žinioje, mano tolimesnė intervencija nebebus reikalinga. Norisi tikėt, kad dienynai jau yra pasiekę Liet. Pasiuntinybę. Šio konsulato Min. BKB [Bronius Kazys Balutis] bylos užsklandai siunčiu paskutiniųjų Dr. Bratz ir mano laiškų nuorašus. Budinga, kad Dr. Bratz nesiteikė painformuot mane apie pasitarimą su Vysk. Brizgiu, kaip buvo laiške žadėjęs.“ 1984 05 22 Lietuvos generalinės konsulės J. Daužvardienės pro memoria LDT, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 68, l. 88.

32 Skirius, Julius J. Bielskis.

33 Ibid., 210.

34 Ibid., 224.

35 Bačkis, Lietuvos diplomatinė tarnyba, 28–31; Jonušauskas, Likimo vedami, 81, 249, 307, 328; Skirius, Garbės generalinis konsulas Vytautas Čekanauskas, 10, 126, 130–131, 164; Streikus, Diplomatas Stasys Antanas Bačkis, 229.

36 Dapkutė, Daiva, Lietuviškos širdies ambasadorius Juozas Bachunas-Bačiūnas (1893–1969). Vilnius: Versus aureus, 2014, 156–158; Rastenis, Vincas, Tarp kairės ir dešinės, tarp Lietuvos ir Amerikos, sud. Daiva Dapkutė. Vilnius: Versus aureus, 2004, 317.

37 Misiūnas, Remigijus, Lietuva prieš LTSR, d. 2: 1945–1952. Vilnius: Bonus animus, 2010; Misiūnas, Remigijus, Lietuva prieš LTSR, d. 1: 1940–1945. Vilnius: Bonus animus, 2016.

38 Misiūnas, Lietuva prieš LTSR, d. 1, 275.

39 Ibid

su knygų ir spaudos redakcijomis (minimi „Chicago Herald-American“, „Chicago Daily News“, „Times“, „American Annual“, „The MacMillan Company“, „Chicago Sun-Times“40) papildo čia pristatoma JAV valstybės sekretoriaus Johno Fostero Dulleso ir dr. P. P. Daužvardžio tarpusavio korespondencijos istorija, kuriai pradžią davė publikacija žurnale „Life“. Taip pat R. Misiūno minima41, o čia išsamiau tyrinėjama draugijos „American Friends of Lithuania“ veikla, kurios nesigarsinančio koordinatoriaus vaidmuo teko pačiam dr. P. P. Daužvardžiui. Dar viena išimtis – minėto L. Jonušausko ir Lietuvos garbės generalinio konsulo Vaclovo Kleizos parengta knyga „Lietuvos konsulatas Čikagoje 1924–2004 metais dokumentuose ir nuotraukose“42, kuri vertingai papildo pasakojimą.

Peržvelgus kitas įvairias chronologinių ar tematinių bendrumų turinčias monografijas, straipsnius ar straipsnių rinkinius, negalima nepastebėti, kad dr. P. P. Daužvardžio pavardė dažnai minima tiek pakviestųjų į garbės prezidiumą ir sveikinimo kalbų sakytojų sąrašuose, tiek tarp gaunamos ar siunčiamos korespondencijos adresatų net ir monografijose apie Lietuvos diplomatus43, tiek nurodant informacijos šaltinį, pavyzdžiui, Juozo Banionio monografijoje „Lietuvos laisvinimas Vakaruose, 1940–1975“44.

Papildoma medžiaga, atskleidžianti amerikietiškos ir lietuviškos Čikagos foną, buvo istoriko Davido Fainhauzo parengta knyga „Lithuanians in Multi-Ethnic Chicago: Until World War II“45, recenzento Vinco Trumpos įvertinta kaip „[į]spūdingas paminklas Čikagos

40 Ibid., 279–284.

41 Ibid., 77.

42 Jonušauskas, Laurynas ir Kleiza, Vaclovas, Lietuvos konsulatas Čikagoje 1924–2004 metais dokumentuose ir nuotraukose. Chicago: Lithuanian Research and Studies Center, 2004.

43 Bukaitė, Nepriklausomybės Akto signataras Petras Klimas, 558; Generolo gydytojo Vlado Nagiaus Nagevičiaus gyvenimo ir darbų apžvalga, red. B. Matulionis. Putnam (Connecticut): Immaculata Press, 1962, 347–348; Streikus, Diplomatas Stasys Antanas Bačkis, 229; Zundė, Pranas, Kazys Bizauskas, kn. 2. Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1994, 127, 134.

44 Banionis, Juozas, Lietuvos laisvinimas Vakaruose, 1940–1975. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezidencijos tyrimo centras, 2010.

45 Fainhauz, David, Lithuanians in Multi-Ethnic Chicago: Until World War II. Chicago: Lithuanian Library Press, Loyola University Press, 1977.

lietuviams <...> ne eilinio dėmesio vertas leidinys“46. Be nuotraukos „The Lithuanian Consul Petras Daužvardis and his wife“, dr. P. P. Daužvardis minimas tarp kitų išvardytų Lietuvos diplomatų ir kaip Amerikos lietuvių katalikų moksleivių susivienijimo pirmininkas.47 Taip pat minėtini Antano Adomėno48, Alekso Ambrose49, Egidijaus Aleksandravičiaus50, Alfonso Eidinto51, Kazio Gineičio52, Konstantino R. Jurgėlos53, Vincento Liulevičiaus54, Stasio Michelsono55, Karolio Račkausko (Vairo)56, Alejandro Porteso ir Rubéno G. Rumbaut57, Justino G. Riskus58, Leonardo Šimučio59 tyrimai, istorijos, pasakojimai, padėję užčiuopti ano meto JAV lietuvių gyvenimo, jų aplinkos pulsą. Taigi, rekonstruojant konsulų dr. P. P. ir J. Daužvardžių biografijas, iš esmės remtasi šaltiniais: archyvais, dokumentų rinkiniais ir JAV lietuvių spauda. Lietuvos centriniame valstybės archyve (toliau – LCVA) saugomas Lietuvos generalinio konsulato Čikagoje fondas (fondo nr. 663), kurio pirmame apyraše yra 193 bylos. Jose yra 1921–1988 m.

46 Trumpa, Vincas, „Įspūdingas paminklas Čikagos lietuviams“ (recenzija), Akiračiai, 1978 balandis, nr. 4, 5.

47 Fainhauz, Lithuanians in Multi-Ethnic Chicago, 130, 150, 160.

48 Adomėnas, Antanas, Lietuvių diaspora. Nuo Karaliaučiaus iki Čikagos. Kaunas: Pasaulio lietuvių centras, 2023.

49 Ambrose, Aleksas, Chicagos lietuvių istorija, 1869–1959. Chicago: Amerikos lietuvių istorijos draugija, 1967.

50 Aleksandravičius, Egidijus, Karklo diegas: lietuvių pasaulio istorija. Vilnius: Versus aureus, 2013.

51 Eidintas, Alfonsas, Lietuvių kolumbai: lietuvių emigracijos istorijos apybraiža. Vilnius: Mintis, 1993.

52 Gineitis, Kazys, Amerika ir Amerikos lietuviai: su 167 paveikslais. Kaunas: „Varpo“ spaustuvė, 1925.

53 Jurgėla, Lithuania and the United States.

54 Liulevičius, Vincentas, Lietuvių tautos ir valstybės istorija. Chicago: JAV lietuvių bendruomenės švietimo taryba, 1974–1977.

55 Michelsonas Stasys, Lietuvių išeivija Amerikoje (1868–1961). South Boston, MA: Keleivis, 1961.

56 Račkauskas (Vairas), Karolis, Amerika, arba Rinkinys įvairių faktų, žinotinų Amerikoje gyvenantiems ir čion atkeliaujantiems lietuviams. Chicago: Jaunoji Lietuva, 1915.

57 Portes, Alejandro ir Rumbaut, Rubén G., Immigrant America: A Portrait. Berkeley: University of California Press, 1990.

58 Riskus, Justin G., Lithuanian Chicago. Charleston: Arcadia Publishing Library Editions, 2013.

59 Šimutis, Leonardas, Amerikos lietuvių taryba: 30 metų Lietuvos laisvės kovoje 1940–1970. Chicago: „Draugo“ leidykla, 1971.

Įvadas | 17

konsulato siųsti ir gauti pranešimai, susirašinėjimas su Lietuvos ir užsienio institucijomis bei asmenimis įvairiais užsienio politikos, ekonomikos, kultūros, konsulinio darbo klausimais (daugiau kaip pusė bylų yra dokumentai atskirų asmenų pasų, vizų, kitų dokumentų tvirtinimo reikalu). Renkant medžiagą, pastebėta, kad abiejų Daužvardžių konsulinės ir visuomeninės veiklos būta tokios aktyvios ir įvairiapusės, kad vien apie ją paskelbtų lietuvių išeivijos spaudos publikacijų sąrašas sudarytų ne vieną dešimtį puslapių, ne vieną tūkstantį pozicijų. Tad apibūdinant atskirus epizodus čia pasitelkiami tik pavieniai, mažai žinomi, išskirtiniai pavyzdžiai. Kaip antai, iki šiol atidesnio tyrinėtojų dėmesio nesulaukusioje fondo nr. 663 pirmo apyrašo byloje nr. 166 pasakojama apie minėtą draugiją „The American Friends of Lithuania“, prie kurios įkūrimo ir veiklos tiesiogiai, bet nesiskelbdamas prisidėjo Lietuvos konsulatas Čikagoje ir asmeniškai dr. P. P. Daužvardis. To paties fondo ir apyrašo byla nr. 167 liudija apie J. Rauktytės-Daužvardienės veiklą karo metais, telkiant JAV lietuvius jungtis į Amerikos Raudonojo Kryžiaus iniciatyvas, kraujo donorystės, labdaros ir kitas akcijas. Tačiau generalinio konsulo dr. P. P. Daužvardžio korespondencija su minėta organizacija itin menka. Labiau tikėtina, kad plačią veiklą liudijantys dokumentai neišliko, nes ir išlikusiųjų, kaip parašė bylą tvarkę archyvarai, „[b]eveik visi lapai sulieti ir suplyšę“60. Atskirame, fondo antrame apyraše saugomos asmenų palikimo bylos (850 vnt.; 1921–1983 m. m.).

Tame pačiame LCVA saugomi tyrimui svarbūs, todėl peržiūrėti ir cituoti Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone (fondo nr. 656), Lietuvos generalinio konsulato Niujorke (fondo nr. 658), Lietuvos generalinio konsulato Toronte (fondo nr. 665), Lietuvos diplomatijos šefo S. Lozoraičio (vyresniojo) (fondo nr. 668) dokumentai. Reikia pabrėžti, kad pastarajame archyve saugomas ne vienas Lietuvos ir tarptautinės diplomatijos istorijai svarbus dokumentas (originalas ar jo kopija, nuorašas), nes į šį kaip į diplomatinės tarnybos šefo archyvą patekdavo visos LDT raštai. Tarp daugiau kaip 1 000 pirmo apyrašo bylų yra kelios dešimtys bylų, kurios apima Lietuvos generalinių konsulatų, konsulatų, generalinių garbės konsulatų ar garbės konsulatų Bogotoje,

60 Iš bylos „Amerikos Raudonojo Kryžiaus draugijos dokumentai“.

Bostone, Ciuriche, Čikagoje, Helsinkyje, Los Andžele, Niujorke, Osle, San Paule ir Toronte veiklą. Lietuvos generalinio konsulato Čikagoje įvairūs dokumentai, raštai ir susirašinėjimas su LDT šefu sugulė į šešias įvairios apimties (nuo 25 iki 140 puslapių) bylas (nr. 66–71); jų chronologija – 1949–1985 m.61 Atskirai paminėtina byla nr. 66, kurioje yra Lietuvos generalinio konsulo dr. P. P. Daužvardžio korespondencijos su JAV valstybės sekretoriumi J. F. Dullesu kopijos.62 Bylose nr. 67, 70 ir 71 saugomi archyviniai dokumentai, kurie leido rekonstruoti permainingus 1970–1971 m. įvykius Lietuvos generaliniame konsulate Čikagoje. Šiam tyrimui tvirtumo suteikia faktas, kad LDT dokumentai, siunčiant originalus ir kopijas ne vienam, o keliems adresatams, taip pat pasiliekant siunčiamo teksto kopiją sau, dubliuoja vienas kitą įvairiuose archyviniuose fonduose: Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone, konsulatų Čikagoje, Niujorke ir Toronte. Pažymėtina ir tai, kad neretai konfidencialus ar slaptas ir konfidencialus, tik LDT šefui adresuotas ir čia cituojamas dokumentas ar laiškas suteikia daug daugiau aiškumo nei oficiali, vieša pro memoria ar pranešimas laikraštyje.

Vienas didžiausių ir patogiausiai prieinamų pasaulio archyvų yra Jungtinių Amerikos Valstijų nacionalinis archyvas (The National Archyve of USA, The National Archives and Records Administration, NARA; https://www.archives.gov)63. Pasitelkus internetinę paiešką, išsiaiškinta, kad Daužvardžių pavardės buvo minimos archyvuose tik buklete „Penktoji tautinių šokių šventė“64. Tačiau ten pat, anapus Atlanto, Lituanistikos tyrimo centre (toliau – LTC) saugomo konsulo

61 Dar vieną f. 668, ap. 1 bylą (nr. 449), kuri yra susijusi su konsulato Čikagoje istorija, sudaro tik du lapai, datuoti 1925 ir 1926 m.

62 Lietuvos generalinio konsulato Čikagoje pro memorijos, raštai apie konsulato ir lietuvių išeivijos veiklą, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 66, l. 15–26.

63 Vašingtone esantis centras NARA turi tris dešimtis filialų visoje šalyje ir jo žinioje yra keturiolikos JAV prezidentų bibliotekos ir (ar) muziejai. Prieiga prie NARA saugomų archyvinių duomenų, t. y. dokumentų, nuotraukų, vaizdo medžiagos, elektroninių bylų, yra dvejopa: 1) nuvykti, susipažinti, peržiūrėti katalogus, pagal raktinius žodžius patikrinti ir atrinkti, peržiūrėti, perskaityti, nusirašyti, nufotografuoti, nuskenuoti; 2) per internetą – juo pasiekiamas NARA katalogas (https://catalog.archives.gov), kuris palengvina paiešką, pasitelkus tuos pačius raktinius žodžius. Neabejotina, kad JAV nacionalinio archyvo fonduose nesunkiai aptiksime Lietuvos vardą ir lietuviškų pavardžių.

64 „Penktoji tautinių šokių šventė“, Box 17, folder “9/4-5/76, The Betty Ford White House Papers, 1973–1977, The Gerald R. Ford Presidential Library.

Petro Povilo Daužvardžio fondą sudaro 28 dėžės. Remiantis fondo aprašu, seniausi, svarbūs ir asmeninio pobūdžio dokumentai saugomi dėžėje nr. 5. Pirmose trijose joje esančiose bylose yra įvairūs rankraščiai (tarp jų – kalbos, straipsnių juodraščiai). Byloje nr. 4 –„[s]varbūs dokumentai, laiškai, įsakymai, paskyrimai, pripažinimai, telegramos“ (1918–1969), tarp kurių – JAV pateikti dokumentai, kuriais pripažįstami Lietuvos Respublikos konsulatas ir konsulas, generalinis konsulatas ir generalinis konsulas (taip pat USA SD consular identification card no. 691, pasirašyta JAV valstybės sekretoriaus Deano Rusko; 1925 m. gruodžio 11 d. išduotas diplomatinio kurjerio liudijimas, pasirašytas dr. J. Šaulio, ir 1929 m. gegužės 14 d. – B. K. Balučio), eiliniuose įsakymuose ir raštuose galima rasti S. Lozoraičio (vyresniojo), Antano Smetonos, Vinco Krėvės-Mickevičiaus pavardes. Toje pat dėžėje, bylose nr. 5 ir 6 yra išvardytų ir kitų asmenų asmeninių laiškų, telegramų. 1942 m. dr. P. P. Daužvardžio anglų kalba parašytos disertacijos „Consular Rights in Administration of Estates Where Foreign Heirs Are Involved“ 5 egzemplioriai yra byloje nr. 7. Toje pat archyvinėje dėžėje (byloje nr. 8) saugomi asmeniniai dokumentai: pasas, leidimas vykti į JAV, mokesčių knygelės (2 vnt.), universiteto išduoti dokumentai ir (byloje nr. 9) asmeninės užrašų ir adresų knygelės (16 vnt.).

Pastarosios ne visos yra nuo pirmo iki paskutinio puslapio užpildytos, kai kurios vos pradėtos (1918 m. užrašų knygelėje nurodytas telefono nr. 6935, adresas („88 Harwiar st.“), ūgis (7,5) ir svoris (217)). 1922 m. kovo 17 d. pradėtoje adresų knygutėje – pusšimtis kontaktų. Neužbaigtos, ne iki galo užpildytos ne tik užrašų knygelės, bet ir studijų konspektų sąsiuviniai, dažniausiai rašyti anglų kalba.

Didžiąją archyvo dalį, saugomą kitose dėžėse, sudaro tarnybiniai dokumentai, tarp kurių – oficialūs dokumentai, gauti ar siųsti tarnybiniai raštai, rezoliucijos, memorandumai, pro memoria, susirašinėjimas su įvairiomis institucijomis, jų dokumentai, Daužvardžių viešos kalbos, kurios, kaip minėta, prieinamos ir kituose LDT archyvuose. Likusią archyvo dalį sudaro įvairių metų laikraščiai ar jų iškarpos (dėžės nr. 1–4), kurie, vos palietus, byra rankose. Dėžėje nr. 19, byloje nr. 6 saugomos tik penkios (dvi iš jų – vieno kadro) dr. P. P. Daužvardžio nuotraukos, dėžėje nr. 27, byloje nr. 12 – tik viena J. Rauktytės-Daužvardienės nuotrauka. Atidarius 24-tą dėžę, matyti, kad jos 1-oje byloje saugomos

anketos debiutančių, kurios norėjo patekti į J. Rauktytės-Daužvardienės iniciatyva rengiamus „Gintaro balius“. Su J. Rauktytės-Daužvardienės veikla susiję dokumentai saugomi ir jau minėtoje dėžėje nr. 5, byloje nr. 9: J. Rauktytės-Daužvardienės surinktos lietuvių liaudies dainos, patarlės, įvairių kultūros programų konspektai, enciklopedinė informacija apie įvairius žymesnius asmenis bei jų nuopelnus, kurie –spėjama – galėjo būti pagalba rengiant viešas kalbas, straipsnius. Pabrėžtina, kad tarp visokio pobūdžio užrašų yra ir lietuvių kalbos taisyklių konspektai. Asmeniniai laiškai, dėl eglutės puošmenų, parodų Brazilijoje ir kitais klausimais rašyti J. Rauktytei-Daužvardienei, tarp kurių – ir vienas Antano Dundzilos65, saugomi dėžėje nr. 21, byloje nr. 34. Kai kurie laiškai rašyti anglų kalba su lietuviškų sakinių intarpais (dėžė nr. 21, byla nr. 35).

Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto įvairiuose fonduose yra ne viena abiejų Daužvardžių nuotrauka, spaudos iškarpų, kvietimų, pasiteiravimų apie ieškomus asmenis, jų adresus (Broniaus Kviklio fondas nr. 1), kitų archyvinių dokumentų, pvz., Čikagos merų laiškų dr. P. P. Daužvardžiui66 kopijos ir Prezidento A. Smetonos originalūs „laiškai Lietuvos konsului Čikagoje Petrui Daužvardžiui“67, kurie saugomi tame pačiame fonde. Taip pat paminėtini Aniceto Simučio fondas nr. 34 ir Valdo Adamkaus fondas nr. 32. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomi keli Juzefos Rauktytės laiškai, rašyti aktorei ir režisierei Unei Babickaitei-Graičiūnienei (1897–1961)68, jų datos – 1922–1926 m. Enciklopediniai duomenys liudija, kad U. Babickaitė-Graičiūnienė į JAV išvyko 1919 m., 1924–1925 m. vaidino Vašingtono ir Niujorko teatruose, o 1936 m. grįžo į Lietuvą. Juzės arba Juzės Rauktytės (taip ji pasirašy-

65 1983 01 31 Antano Dundzilos laiškas J. Rauktytei-Daužvardienei, Lituanistikos tyrimo centras (toliau – LTC), 21 dėžė, b. 34, l. (nėra).

66 1941 04 03 Čikagos mero laiškas Lietuvos konsului Čikagoje Petrui Daužvardžiui, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institutas (toliau – VDU LII), f. 1, ap. 7, b. 69.

67 1941 03 26–1943 04 24 Prezidento A. Smetonos laiškai Lietuvos konsului Čikagoje Petrui Daužvardžiui, VDU LII, f. 1, ap. 2, b. 3.

68 Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (toliau – LNMMB), Unės Babickaitės rankraščių fondas, žiūrėta 2019 spalio 20, https://www.epaveldas.lt/ preview?id=C10002524131.

Asta Petraitytė-Briedienė

„Mylėti Lietuvą iš tolo“: Lietuvos generaliniai konsulai Čikagoje

Juzefa ir Petras Povilas Daužvardžiai

Monografija

Lietuvių kalbos redaktorė Simona Grušaitė-Šukienė

Anglų kalbos redaktorė Liutaura Vaičiukonytė

Vertėja Asta Petraitytė-Briedienė

Maketuotoja Skaidra Vaicekauskienė

2024 10 03. Tiražas 200 egz. Užsakymo Nr. K24-041

Išleido

Vytauto Didžiojo universitetas

K. Donelaičio g. 58, LT-44248 Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt

Spausdino

UAB „Vitae Litera“

Savanorių pr. 137, LT-44146 Kaunas