TARP ATMINTIES IR UŽMARŠTIES
Monografija
Kaunas, 2024
Recenzentės:
Dr. Žilvinė Gaižutytė-Filipavičienė (Lietuvos kultūros tyrimų institutas)
Doc. dr. Eglė Keturakienė (Vilniaus universitetas)
Monografija apsvarstyta ir rekomenduota leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Lituanistikos katedros posėdyje 2024 m. sausio 29 d. (protokolo Nr. 1-1) ir Humanitarinių mokslų fakulteto tarybos posėdyje 2024 m. kovo 27 d. (protokolo Nr. 2-2).
Projektas finansuotas iš VDU Mokslo fondo (MID-V5 lėšos), skirtų 2022 m. birželio 17 d. rektoriaus įsakymu Nr. 266 klasterių mokslo projektams įgyvendinti (projekto registracijos numeris P-H-22-07).
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt
ISBN 978-609-467-630-7 (spausdintas)
ISBN 978-609-467-631-4 (internetinis) https://doi.org/10.7220/9786094676314
© Aurelija Mykolaitytė, 2024
© Audrius Plioplys (viršelis), 2024
© Vytauto Didžiojo universitetas, 2024
Šią knygą skiriu savo seneliams, ištvėrusiems abu pasaulinius karus, pokario sumaištis − Bronislavai ir Juozui Cibulskiams, Katarinai ir Pranciškui Mykolaičiams.
Deja, jie visi nesulaukė Nepriklausomos Lietuvos.
TURINYS
PRATARMĖ
Kultūrinės atminties procesai šiuolaikinėje Lietuvos kultūroje
Kultūrinės atminties kaita: takiosios modernybės iššūkiai
Etinė dimensija Romualdo Granausko, Roberto Keturakio ir
Justino Sajausko prozoje
Eugenijaus Ignatavičiaus prozoje
Jono Mikelinsko romano „Juodųjų eglių šalis“ fenomenas
drama: bandymas įvertinti sovietmetį
rašytojo savivoka
PRATARMĖ
Daugybę kartų galima savęs ir kitų klausti: kas būtų, jei Lietuva dabar jau
skaičiuotų ne trisdešimtuosius, keturiasdešimtuosius, o tarkim, šimtuosius, dušimtuosius Nepriklausomybės metus? Kaip būtų susiklostę mano senelių gyvenimai, jei ne ta baisi sovietinė okupacija?
Vieną senelį, Juozą Cibulskį, išsiuntė į Unžlagą, Komijos kraštą, ištrėmė tais pat metais, kai gimė šeštas vaikas šeimoje, mano mamytei Bronei tuo metu tebuvo dveji. Močiutė Bronislava liko be jokios pagalbos, o tik su viešais pasityčiojimais: atseit, kam tokiem padėt, banditų vaikai. Kitą senelį Pranciškų Mykolaitį pokariu suspardė stribai, vos liko gyvas, teko spyrių ir mano tėčiui
Vytautui: iki pat mirties buvo likusi žymė kaktoje. Mat močiutės Katarinos jauniausias brolis Juozas buvo partizanas, už tai kliuvo visiems. Senelis Juozas
Cibulskis grįžo į Lietuvą jau visiškai išsekęs ir tuoj mirė, mirė sugrįžęs tėviškėn ir kitas tremtinys, partizanas Juozas Bernotaitis. Na, ir kas, kad gimiau tada, kai gyvenimas jau atrodė normalesnis, kai tarsi niekas nešaudė ir nevežė prievarta iš namų: visa tai buvo paveikę šeimos ir giminės gyvenimą, palikę jame neišdildomas žymes, nesunaikinamus atminties klodus.
Vaikystėje dažnai kartodavosi sapnas: išvartyti kelmai, išrauti su savo šaknimis, visas kiemas priverstas daugybės kelmų. Ilgai nesupratau šio sapno reikšmės, o dabar, jau baigdama rašyti knygą, galvoju: greičiausiai tie kelmai reiškia tuos staiga nutrūkusius gyvenimus, išblaškytus giminės žmones, kuriems nebuvo įmanoma atsiskleisti, subrandinti savo talentus. Daugybė neišnaudotų galimybių. Net ir pačios natūraliausios: pabendrauti su anūkėmis, pasekti savo gyvenimo istorijas. O močiutės, likusios vienos, daugiau dirbo ir tylėjo. Neverkė. Nesiskundė.
Ir tokių gyvenimų kaip mano artimųjų – daugybė.
Okupacija, trukusi penkis dešimtmečius, yra siaubingas dalykas tautos istorijoje. Kalbėti apie tai ypač svarbu: esam šitiek laiko dresiruoti būti paklusnūs. Sovietinė baudžiava buvo vėl įpratinusi veikti instinktyviai, per daug
negalvojant, tik stengiantis išlikti. Kaip ir žydams po Egipto tremties prireikė net 40 metų, kad būtų pamiršti visi grįžti vergovėn masinę malonumai, taip ir mus turi ištikti panašus lūžis, – tada jau visiškai nebijosime eiti pirmyn ir būsime drąsūs ateities kūrėjai, žinantys Dievo duotos laisvės sprogdinančią kūrybinę galią.
Ši knyga kaip tik ir yra tam, kad atsigręždami atgal galvotume apie ateitį, gebėtume atpažinti tas naštas, kurios dar slegia mus iš nelaisvės laikų. Šiuolaikinė literatūra nuteikia viltingai: nors ir pamažu, bet jau vaduojamasi iš sovietinio slogučio. Atsiranda žodžiai visa tai išreikšti. Gimsta kalba.
ĮVADAS
„Žmogus, pamiršęs savo praeitį ar jos atsižadėjęs, tėra prisukama lėlė“1, − šie
Ričardo Gavelio žodžiai galėtų būti visos monografijos moto. Jie – iš vieno ankstyvųjų jo apsakymų „Berankis“, parašyto dar iki Sąjūdžio laikų. Savo neilgu pasakojimu rašytojas aprėpė tai, kas norima pasakyti visa šia knyga apie atmintį. Tiksliųjų mokslų atstovas išveda savotišką lygtį: tiek pamiršti, tiek atsižadėti reiškia tą patį – savo gyvasties netekimą. Šiuolaikiniai grožinės literatūros tekstai tebėra jautrūs šiam vidiniam imperatyvui. Tiesa, esti bandymų tiesiog žaisti su atmintimi, bet tie žaidimai kol kas dar niekam nedavė jokių literatūrinių dividendų: Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali“ kaip literatūros tekstas yra niekalas.
Esminė šios knygos sąvoka – atmintis, kurią nėra paprasta apibrėžti. Kaip pripažįsta vienas iš šiuolaikinių filosofų Svenas Berneckeris, „yra daugybė atminties rūšių, bet nėra vienos bendros atminties rūšių klasifikacijos“2.
Įvairių teorinių svarstymų apžvalgos tik rodo, kad viena koncepcija neretai konfrontuoja su kita: tai akivaizdžiai atskleista išsamiame straipsnyje „Atmintis“, 2017 m. paskelbtame „Stanfordo filosofijos enciklopedijoje“ („Stanford Encyclopedia of Philosophy“)3. Tą patį galima matyti ir psichologijoje, kai atmintį siekiama apibrėžti remiantis gausių tyrimų rezultatais, kurie neretai būna labai prieštaringi. Atminties procesai rūpi ir neurologijai, šiuo metu ypač sparčiai besivystančiam mokslui, susijusiam su smegenų veiklos tyrimais; bene labiausiai gilinamasi į degeneracijos procesus, kurie lemia užmarštį, siekiama išsiaiškinti demencijų priežastis ir užkirsti joms kelią. Taigi atminties tema yra aktuali filosofijoje, psichologijoje, neurologijoje – netgi kalbama apie aiškų posūkį į atminties tyrimus.
1 GAVELIS, Ričardas. Nubaustieji. Vilnius: Vaga, 1987, p. 159.
2 BERNECKER, Sven. Memory: A Philosophical Study. Oxford University Press, 2009, p. 11.
3 MICHAELIAN, Kourken; SUTTON, John. Memory. Stanford: Stanford University, 2017. Prieiga per internetą: <https://plato.stanford.edu/entries/memory/> [žiūrėta 2018 02 20]
Vienas iš įdomiausių eksperimentų šiame lauke: lietuvių kilmės neurologo ir menininko Audriaus Plioplio darbai. Mokslininkas yra parašęs pripažinimo sulaukusių analitinių straipsnių, publikuotų prestižiniuose leidiniuose, bet ypač savita tai, kad savo tyrimus jis siekia perteikti ir meno darbuose, kurie vizualizuoja smegenų darbą. Išskirtinė vieta skirta atminties procesams, tokiu pavadinimu sukurtas atskiras ciklas „Atmintis“. Pasak A. Plioplio, mūsų atmintis nuolat keičiasi, nes yra priklausoma nuo dabarties patirčių4. Tai liudija ir šiam viršeliui parinktas kūrinys „Mėlyna sąmonė“, kuris buvo ir dviejuose ankstesniuose cikluose „Pasirodymas“ („Emergence“) ir „Mintys iš po uolos“ („Thoughts from under a rock“), bet jau šiek tiek kitoks: kitais pavadinimais, kitais spalviniais akcentais. Kuriamas asociatyvių jungčių tinklas, susiejantis Nobelio premijos laureato ispano Santiago Ramón y Cajalo neurologinių tinklų tyrimus, Johno Franklino ekspedicijos žūties atmintį ir asmeninius įspūdžius atsidūrus toje pat vietoje poliarinio lokio akivaizdoje. Menas tampa atminties tyrimų laboratorija, – labai paveikia vizualiais išraiškos būdais ir kartu moksliškai pagrįsta.
Literatūrologija, kaip kultūros studijų dalis, taip pat nelieka nuošaly visų šių tyrimų. 2018 m. pasirodžiusioje knygoje „Kultūros ir atminties pagrindai“ („Handbook of Culture and Memory“) siekiama išsiaiškinti, ką atmintis reiškia pačiai kultūrai. Knygos sudarytojas Brady Wagoneris įvadiniame straipsnyje primena graikų mitą apie atminties deivę Mnemosinę, kuri pagimdė devynias mūzas. Taigi atmintis išaugina kultūrą, tampa visų menų pagrindu. Pasak mokslininko, atmintis nėra saugykla, tai procesas, kuriame mes visi svarbūs kaip mediumai. B. Wagonerio nuomone, sociologas Maurice’as Halbwachsas pernelyg akcentavo žmogaus socialumą, o psichologas Fredericas Bartlettas pabrėžė atskiro asmens, jo interesų, emocijų, gyvenimo istorijos svarbą. Mokslininko teigimu, „individai konstruoja atmintis kartu ir per santykį su bendrai paplitusiais simboliais, ritualais ir įvykiais, bet jie kuria savo
4 PLIOPLYS, Audrius. Artistic explorations of thoughts. Prieiga per internetą: <https:// plioplys.com/series-of-work/> [žiūrėta 2024 02 20]
pačių variacijas šiame procese“5. Knygos šiame veikale vadinamos atminties technologijomis, kartu pripažįstant, kad tokių technologijų gali būti pačių įvairiausių, pavyzdžiui, katedrų vitražai.
Literatūrologinė atminties samprata bene išsamiausiai apžvelgta vokiečių mokslininkų Astridos Erll ir Ansgaro Nünningo straipsnyje „Literatūrologiniai atminties konceptai: įvadinės pastabos“ („Literaturwissenschaftliche
Koncepte von Gedächtnis: Ein einführender Überblick“), pasirodžiusiame knygoje „Atminties konceptai literatūrologijoje“ („Gedächtniskoncepte der Literaturwissenschaft“, 2005). Mokslininkai įvardija tris tyrimų kryptis: „Literatūros atmintis“ („Gedächtnis der Literatur“), „Atmintis literatūroje“ („Gedächtnis in der Literatur“) ir „Literatūra kaip atminties medija“ („Literatur als Medium des Gedächtnisses“). Pirmosios krypties tyrinėtoja įvardijama
Renate’a Lachmann, kuri intertekstualumą atskleidė kaip literatūros atmintį. Atsiminimo perteikimą literatūroje siekė apibrėžti Suzanne’a Nalbantian, analizavusi įvairių autorių kūrybą: Jeano-Jacques’o Rousseau, Charleso Baudelaire’o, Marcelio Prusto, Virginios Woolf, André Bretono, Jorge’o Luiso Borgeso. Vis dėlto, pasak vokiečių tyrėjų, literatūra ne tik remiasi atminties procesais, ne tik vaizduoja atmintį, bet ir gilinasi į atminties specifiką. Straipsnyje pabrėžiama, kad „praeities versijų kodavimas – nuo gyvenimo patirties iki tautos istorijos – neįsivaizduojamas be literatūrinių formų“6.
Trečiosios krypties inovatore galima būtų laikyti A. Erll, kuri savo tekstuose remiasi kognityvinės psichologijos įžvalgomis. Pasak mokslininkės, „kognityvinės psichologijos atstovai tvirtina, kad atminties veiksmai, priklausantys epizodinės-autobiografinės atminties sistemai (t. y. gyvos patirties atminčiai), gali būti realizuoti tik per istorijos pasakojimą“7. Tyrinėtojai rūpi
5 WAGONER, Brady. Introduction: Remembering as a Psychological and Social-Cultural Process. In: Handbook of Culture and Memory. Ed. by B. Wagoner. Oxford: Oxford University Press, 2018, p. 8.
6 ERLL, Astrid; NÜNNING, Ansgar (Ed.). Gedächtniskonzepte der Literaturwissenschaft: Theoretische Grundlegung und Anwendungsperspektiven. Berlin, New York: Walter de Gruiter, 2005, p. 6.
7 ERLL, Astrid. Narratology and Cultural Memory Studies. In: Narratology in the age of cross-disciplinary narrative research. Ed. S. Heinen, R. Sommer. Berlin, New York: Walter de Gruiter, 2009, p. 213.
atskleisti ne tiek, kas atsimenama literatūroje, bet kaip atsimenama, kokiu būdu įprasminamas atminties veiksmas.
Šioje knygoje siekiama jungti visas tris minėtas tyrimų kryptis: kas yra atmintis literatūroje ir kaip ji perteikiama, kokios formos ir kokie meninės raiškos ypatumai. Literatūra suvokiama kaip kultūros dalis, todėl tampa reikšmingi ir kitų meno sričių kontekstai: teatro, kino, dailės ir pan. Visa tai svarbu ne dėl lyginimo, o dėl platesnio akiračio, bandant suvokti, kokie procesai vyksta pačioje atminties kultūroje, kurios tik viena iš dalių yra literatūra. Tokiam žvalgymuisi įgalina hermeneutinis metodas, leidžiantis įtraukti plačius kultūrinius horizontus.
Monografija pradedama nuo svarstymų apie šiuolaikinę kultūrą, kurią sociologas Zygmuntas Baumanas yra pavadinęs „medžiotojų“ kultūra: gyvenama didžiuliame įspūdžių sraute, kurie greitai išnyksta nepalikdami jokių pėdsakų. Sunku spėti, kiek išliks svarbi žinia apie sovietmečio traumas šiuolaikinei mūsų visuomenei: daug lengviau gyventi be tolimos erdvės, vien šiandiena. Kita vertus, politinės įtampos (Rusijos karas su Ukraina, Palestinos ir Izraelio konfliktas) vėl iš naujo verčia mąstyti, kokie mūsų valstybingumo pagrindai ir kaip svarbu išsaugoti atmintį, nebūti paviršutiniškiems įspūdžių medžiotojams.
Monografijos dalyje „Etinis atminties imperatyvas“ pirmiausia aptariami tie vyresniosios kartos rašytojų tekstai, kuriuose stengiamasi prisiminti tai, kas pačių autorių buvo patirta. Romualdas Granauskas, Robertas Keturakis, Eugenijus Ignatavičius, Jonas Mikelinskas, Justinas Sajauskas – visi jie dar spėjo surašyti savo laiko liudijimus, išsiųsti ateities kartoms laiškus iš praeities. Šiems rašytojams toji atmintis greičiausiai buvo jų skausmingiausioji kūno žaizda, prie kurios sunku prisiliesti, – lieka kažkas, ko dar neįmanoma išsakyti. Jų tekstuose daug tylos, kalbėjimo tarp eilučių, šifruotų pranešimų, neišsakytos gėlos.
Kita knygos dalis „Kolonizuotoji atmintis“ kaip tik ir skirta atskleisti alternatyviąją perspektyvą: per literatūros tekstus siekiama aiškintis, kokios buvusios kolaboravimo patirtys, kaip buvo prisitaikoma. Toks pozicijų supriešinimas išbandomas šiuolaikinėje dramaturgijoje: vaizduojami tiek kolonizatoriai, tiek kolonizuotieji. Viena vertus, ši kolonizatoriaus tikrovės imitacija
yra ilgų stebėjimų rezultatas, labai aiškus ir tarsi nesunkiai perteikiamas vaidmuo. Kita vertus, taip ir lieka neaišku, kokia vidinė tiesa slypi už to fasado. Buvę privilegijuotieji, kaip rodo tolimesnė tyrimo dalis, patys nėra linkę atvirauti. Peršasi išvada, kad tokia tyla reiškia ir galios demonstravimą: juk buvę saugumiečiai, komunistų partijos funkcionieriai, komjaunimo lyderiai niekur nedingo. Lig šiol labai trūksta tekstų, kuriuose atsiskleistų kolaboravimo patirtys, tai tebėra tabu tema lietuvių literatūroje.
Dalyje „Trauminė atmintis“ labiausiai atsigręžiama į kultūrinės traumos perteikimą fikcinėje ir autobiografinėje literatūroje, gilinamasi į tai, kas perduodama iš kartos į kartą. Ypač svarbus šioje monografijos dalyje poatminties konceptas, kuris liudija apie traumos perdavimą net ir tiems, kurie nebuvo jos patyrę. Galima pastebėti, kad vis dažniau bando išsikalbėti autoriai, kurie patys nieko baisaus tarsi ir nematė, bet apie tai žino ir pasakoja, kaip, pavyzdžiui, išeivijoje gyvenantys lietuvių kilmės autoriai, rašantys jau anglų kalba: Rūta Šepetys ir Antanas Šileika. Šios knygos viršelio autorius A. Plioplys taip pat yra iš lietuvių išeivijos, vienas jo meninių ciklų primena Sibiro atminties svarbą (šviesos skulptūros „Sibiro sielos“).
Paskutinioji dalis „Baltijos horizontai“ skirta pažvelgti į tai, kas gali būti stebima iš nuotolio. Nepretenduojama į jokias išsamias apžvalgas, bet tik susitelkiama į tai, kas per vertimus jau tapę mūsų kultūros savastimi. Estų, latvių, lietuvių tekstai parodo, kokia daugiakalbė yra atminties erdvė. Baltijos šalys pamažu tampa vis labiau girdimos už jų ribų, ypač Vakaruose, bet svarbiausia, kad jos bando įsiklausyti į viena kitą, dalintis. Ir tai yra daug.
Galiausiai knyga užduoda klausimą: kokią kuriame atminties kultūrą?
Senoji karta, galėjusi daug papasakoti, deja, baigia išmirti, jaunoji karta labiausiai trokšta gyventi savo svaiguliuose: esam vieni pirmaujančių pagal narkotikų vartojimą Europos šalyse. Bene didžiausia atsakomybė dabar tenka mano kartai, kuri patyrė abi sistemas: augo nelaisvėje, bet jau mokyklos metais matė gimstančią laisvę, bundantį ryžtą kurti taip, kaip liepia sąžinė, o ne plūstančios direktyvos. Tiesiog norisi tikėti, kad vienąkart, gal po keturiasdešimties laisvės metų, išdrįsime iš tikrųjų būti jau ne prie bato.
ATMINTIS KINTANČIAME PASAULYJE
Praeitis kinta lygiai taip pat kaip žmogus. Ji su juo kartu bręsta, auga, sensta ir miršta. Ir pasakojimai negali būti visą laiką tokie patys.
Praeitis keičiasi.
Ateitis amžinai lieka nebyli.
O dabartis brandina tylų siaubą.8
Sigitas Parulskis
KULTŪRINĖS ATMINTIES PROCESAI ŠIUOLAIKINĖJE
LIETUVOS
KULTŪROJE
Šioje knygos dalyje siekiama išsiaiškinti, kaip šiuolaikinėje Lietuvos kultūroje apmąstoma praeitis, kokios kultūrinės atminties slinktys. Remiamasi Aleidos Asmann ir Jano Assmanno kultūrinės atminties konceptu: gilinamasi ne į komunikacinę atmintį, aprėpiančią daugiausia tris kartas ir perduodamą per gyvą ryšį, o į kultūrinę atmintį, kurią fiksuoja tekstai, vaizdai, ritualai. Kultūrinė atmintis nėra apibrėžta laiko, dabartis gali sugrąžinti labai tolimus laikotarpius. Tyrinėtojai pastebi vis didėjantį atminties, susijusios su XX a. katastrofomis, poreikį. Toks posūkis Vakaruose išryškėjo praėjusio amžiaus pabaigoje, Lietuvoje tapo ypač pastebimas prasidėjus XXI amžiui. Daugiausia dėmesio – šiuolaikiniams literatūros tekstams, taip pat teatrui, kinui ir vizualiesiems menams, galintiems pažadinti naują santykį su praeities įvykiais ir žmonėmis. Tokiu tyrimu klausiama, kaip kuriamas santykis su XX a. istoriniais pasakojimais, perduotais iš kartos į kartą, kas nusėda kultūrinėje atmintyje kaip svarbiausi pranešimai dabarčiai. Šiam tikslui pasiekti formuluojami tokie uždaviniai: apibrėžti kultūrinės atminties konceptą,
8 PARULSKIS, Sigitas. Murmanti siena. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2009, p. 121.
išsiaiškinti, kuo kultūrinė atmintis skiriasi nuo komunikacinės ir politinės atminties; apžvelgti esminius šiuolaikinės Lietuvos kultūros perduodamus pasakojimus; aptarti kultūrinės ir politinės atminties įtampos lauką.
Teoriniu pagrindu pasirinkta A. Assmann ir J. Assmanno, dviejų mokslininkų poros, atminties analizė ypač paranki tuo, kad nėra koks nors sustabarėjęs konstruktas: abu mokslininkai savo darbus nuolat papildo aktualiomis
įžvalgomis, sietinomis jau su XXI a. iššūkiais. Tyrinėtojai pabrėžia kultūrinės atminties koncepto svarbą, atskleidžia, koks reikšmingas tiek diachroniškas, tiek sinchroniškas analizės pobūdis, įžvelgia ankstesnių teorijų ribotumus.
J. Assmannas straipsnyje „Komunikacinė ir kultūrinė atmintis“ („Communicative and Cultural Memory“) parodo, kaip skiriasi šios dvi atmintys, kodėl neužtenka vien tik kalbėti apie komunikacinę atmintį, kurią apmąstė prancūzų filosofas ir sociologas M. Halbwachsas teoriniame veikale „Kolektyvinė atmintis“ („La Mémoire collective“, 1950). Ši teorinė prieiga, kuria labiausiai iki šiol pasikliovė sociologai, aktualizuodami socialinius ryšius, atminties perdavimą iš kartos į kartą, buvo permąstyta iš naujo. Tai, ką prancūzų mokslininkas apibrėžė kaip kolektyvinę atmintį, išskaidoma į tris atmainas: tai komunikacinė, kultūrinė ir politinė atmintys. J. Assmanno tyrime tvirtinama, kad požiūris į atmintį negali būti grynai sinchroninio pobūdžio: identitetas, kaip teigia J. Assmannas, yra diachroniškas9, atmintis taip pat turi plačius laiko horizontus. Tyrinėtojas nurodo, kad individuali atmintis trunka tol, kol veikia individuali sąmonė, komunikacinė atmintis siekia ne daugiau kaip 80–100 metų, bet jau visai kitokia trukmės prasme yra kultūrinė atmintis: Vakaruose aprėpia 3000 metų, Homero ir Biblijos laikus, Rytų kultūrose sietina su Rigveda, Buda ir kitomis kultūrinėmis tradicijomis10. Mokslininkas akcentuoja, kad kultūrinė atmintis svarbi tiek žodžio, tiek rašto visuomenėse, jos išsaugojimas tampa specialistų priederme: tai šamanai, bardai, griotai,
9 ASSMANN, Jan. Communicative and Cultural Memory. In: ERLL, Astrid, NÜNNING, Ansgar (Hg.). Cultural Memory Studies. An International and Interdisciplinary Handbook, Berlin, New York, 2008, p. 114.
10 ASSMANN, Jan. Globalisation, Universalism, and the Erosion of Cultural Memory. In: ASSMANN, Aleida, CONRAD, Sebastian (Ed.). Memory in a Global Age. Discourses, Practices and Trajectories. Basingstoke, New York: Palgrave MacMillan, 2010, p. 122.
kunigai, mokytojai, menininkai, tarnautojai, mokslininkai, rabinai, mulos ir kiti11. Pasak tyrinėtojo, kultūrinė atmintis yra daugiau ar mažiau nepriklausoma nuo politinių institucijų, skirtingai nei politinė atmintis. Politinės atminties tęstinumas labai priklauso nuo politinių aplinkybių, pavyzdžiui, nacių Vokietija išsilaikė 12 metų, o štai Prancūzijos Respublika gyvuoja daugiau nei 200 metų12.
Diskusijos dėl kultūrinės ir politinės atminties tebėra svarbios iki šiol, jas toliau plėtoja kiti tyrinėtojai, pavyzdžiui, Z. Baumanas ir Leonidas Donskis knygoje „Moralinis aklumas“ („Moral Blindness“, 2013), kur brėžiama tokia skirtis: „Atmintis – mažųjų ir silpnųjų įrankis, kai užmaršis – didžiųjų ir galingųjų interesas. Tokiu būdu atmintis reiškia alternatyvią moralinę vaizduotę, priešingą galingųjų logikai. Galingųjų atmintis yra niekas kitas daugiau nei sėkmingos praktikos šventimas Niccolò Machiavelli’io verità effettuale prasme.“13
J. Assmannas labiausiai žinomas kaip kultūros istorikas, senųjų civilizacijų tyrinėtojas, egiptologas, o štai A. Assmann daugiausiai gilinasi į XX ir XXI amžiaus kultūrą. Tyrinėtoja pastebi aiškų lūžį, kuris įvyksta XX a. pabaigoje: nuo 9 dešimtmečio ryškėja nusivylimas ateitimi, todėl vis labiau gręžiamasi į praeitį, nuo dabarties ateities pereinama prie dabarties praeities. Mokslininkė tai sieja su didesniu kultūriniu jautrumu, o ne su teoriniais darbais, kurių šiuo laikotarpiu vis daugėja. A. Assmann nuomone, vieno iš garsiausių atminties tyrinėtojų – prancūzų istoriko Pierre Nora – knyga „Atminties vietos“ („Les Lieux de Mémoire“, 1984–1992) parodo būtent dar ankstesnę – modernybės – situaciją: moderniaisiais progreso režimo laikais
11 ASSMANN, Jan. Communicative and Cultural Memory. In: ERLL, Astrid, NÜNNING, Ansgar (Hg.). Cultural Memory Studies. An International and Interdisciplinary Handbook, Berlin, New York, 2008, p. 114.
12 ASSMANN, Jan. Globalisation, Universalism, and the Erosion of Cultural Memory. In: ASSMANN, Aleida, CONRAD, Sebastian (Ed.). Memory in a Global Age. Discourses, Practices and Trajectories. Basingstoke, New York: Palgrave MacMillan, 2010, p. 122.
13 BAUMAN, Zygmunt, DONSKIS, Leonidas. Moral Blindness. The Loss of Sensitivity in Liquid Modernity. Cambridge: Polity Press, 2013, p.135.
dėmesys praeičiai buvo perkeltas specialistams14. Tuo tarpu šiuolaikinė kultūra tampa vis labiau atsigręžianti į praeitį, kaip padedančią suvokti dabartį, tai, kas slegia. Ypač didelis dėmesys skiriamas XX amžiui, tiems klausimams, kurie anksčiau buvo nutylėti. Taigi A. Assmann papildo ankstesnę teoriją, kuri jau ne visuomet tinka šiandienos kultūros procesams paaiškinti. „Kultūrinė atmintis tiek gręžiasi į praeitį, kiek ji gali būti priimta kaip „mūsų““, – teigia J. Assmannas15. Kitaip tariant, atmintis – tai žinios apie patį save, kurios niekad nėra pastovios. Autobiografinė atmintis gali virsti komunikacine ir kultūrine atmintimi, iš latentiško žinojimo būsenos pereiti prie aktualizacijos. Vyksta nuolatinis atminties darbas, atmintis yra dinamiška, atvira sistema, įvairiopai atsakanti į šiandienos klausimus „apie praeitį, kuri nepraėjo“. Šiam globalizacijos laikui būdinga tai, kad atmintis jau nėra tik vietinė, egocentrinė, specifiška grupei ir jos vertybėms16, bet ir peržengianti sienas, migruojanti iš vieno žemyno į kitą17. Tai įgalina ne tik žmonių judėjimas, bet ir naujosios medijos, leidžiančios žinią perteikti labai įvairiai auditorijai. Pastebima tam tikra atminties sinchronizacija, atsigręžimas į tuos pačius praeities įvykius ir jų pervertinimas: vyksta dinamiška mediacija ir remediacija. Tokiame kontekste keičiasi ir politinė sąmonė, atsiranda patirtis, kad „visas pasaulis mus stebi“18. Per pasaulį nuvilnijo atsiprašymai, susiję su kolonijų praeitimi: Belgija atsiprašė Kongo, Didžiosios Britanijos karalienė – maorių, Amerikos prezidentas – afrikiečių ir vietinių havajiečių19. J. Assmanas įspėja
14 ASSMANN, Aleida. Theories of Cultural Memory and the Concept of “Afterlife”. In: TAMM, Marek (Ed.). Afterlife of Events. Perspectives on Mnemohistory. Basingstoke: Palgrave MacMillan, 2015, p. 80.
15 ASSMANN, Jan. Communicative and Cultural Memory. In: ERLL, Astrid, NÜNNING, Ansgar (Hg.). Cultural Memory Studies. An International and Interdisciplinary Handbook, Berlin, New York, 2008, p. 113.
16 Ten pat, p. 113.
17 ASSMANN, Aleida, CONRAD, Sebastian. Introduction. In: Memory in a Global Age. Discourses, Practices and Trajectories. Basingstoke, New York: Palgrave MacMillan, 2010, p. 2.
18 Ten pat, p. 7.
19 Ten pat, p. 7.
apie globalizacijos nešamą įvairovės mažinimą, galimą atminties difuziją20. Tyrinėtojo nuomone, globalizacija nėra koks nors naujas reiškinys: tai buvo būdinga, pavyzdžiui, ir senovės Egiptui. Vėlyvajame bronzos amžiuje egiptiečiams lingua franca kalba buvo tapusi babiloniečių kalba, kaip šiandienos pasaulyje – anglų kalba21. Kultūros istorikas nesiekia įvardinti, kokios galimos visų šių procesų pasekmės, to greičiau imasi šiuolaikiniai sociologai ir politologai: Z. Baumano ir L. Donskio knygoje „Moralinis aklumas“ įspėjama apie intelektinio ir kultūrinio kolonializmo grėsmes22. Atminties poslinkiai matyti ir šiuolaikinėje Lietuvos kultūroje. Posovietinis laikotarpis išskirtinis tuo, kad tenka susigrąžinti atmintį, kuri negalėjo būti įkultūrinta, paversta tekstais. Vis labiau ryškėja posūkis į XX a. lemtinguosius momentus, kurie paveikė ne tik asmeninius žmonių gyvenimus, bet ir pačią kultūrą. Viena vertus, siekiama atsigręžti į tai, kas ilgą laiką buvo tabu dėl sovietinės cenzūros, kita vertus, kultūrinė Lietuvos atmintis sinchronizuojasi su kitomis Europos šalių atmintimis, permąstoma iš naujo tai, kas aktualu visam regionui: Holokausto, rezistencijos ir tremties temos pamatomos jau platesniame kontekste, kultūriniame ir politiniame diskursuose justi įtampos ašys, kuriose susikerta skirtingi naratyvai.
Atminties procesai
Galima išskirti keletą svarbių temų, kurios formuoja šiandienos atminties kultūrą. Visos jos ateina iš XX amžiaus, bet jau kitaip įprasminamos: justi perėjimas nuo to, kas lokalu, prie to, kas globalu.
Holokausto tema, iš naujo permąstant tragiškus įvykius Lietuvoje; Rezistencijos tema, parodant partizaninio pasipriešinimo sovietams mastą ir svarbą; Tremties tema, atskleidžiant košmariškas sąlygas, nužmogėjimą.
20 ASSMANN, Jan. Globalisation, Universalism, and the Erosion of Cultural Memory. In: ASSMANN, Aleida, CONRAD, Sebastian (Ed.). Memory in a Global Age. Discourses, Practices and Trajectories. Basingstoke, New York: Palgrave MacMillan, 2010, p. 123.
21 Ten pat, p. 124−125.
22 BAUMAN, Zygmunt, DONSKIS, Leonidas. Moral Blindness. The Loss of Sensitivity in Liquid Modernity. Cambridge: Polity Press, 2013, p. 167.
Aurelija Mykolaitytė
ŠIUOLAIKINĖS LITERATŪROS SLINKTYS: TARP ATMINTIES IR UŽMARŠTIES
Monografija
Redaktorė Aurelija Mykolaitytė
Vertė į anglų k. Jurgita Naujokaitė
Maketuotoja Laura Petrauskienė
Knygos viršelyje – išeivijos dailininko Audriaus Plioplio darbas
2024 12 02. Tiražas 200 egz. Užsakymo Nr. K24-067
Išleido
Vytauto Didžiojo universitetas
K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt
Spausdino
UAB „Vitae Litera“
Savanorių pr. 137, LT-44146, Kaunas www.tuka.lt | info@tuka.lt