Bendrinės lietuvių kalbos skiemuo, 2023

Page 1

rs tu vz už-mirš

ef gh ij kl

blo-gas aiš-kus

op rs tu vz

ef gh ij kl

blo-gas aiš-kus

op rs tu vz

sta-las už-mirš

cd ef gh ij kl

blo-gas aiš-kus

op rs tu vz

BENDRINĖS

sta-las už-mirš

cd ef gh ij kl

blo-gas aiš-kus

mn op rs tu vz

sta-las už-mirš

ab cd ef gh ij kl

blo-gas aiš-kus

mn op rs tu vz

sta-las už-mirš

ab cd ef gh ij kl

blo-gas aiš-kus

mn op rs tu vz sta-las už-mirš

mn op rs tu vz sta-las už-mirš

sta-las už-mirš ab cd ef gh ij kl ab cd ef gh ij kl blo-gas aiš-kus

ab cd ef gh ij blo-gas aiš-kus mn op rs tu sta-las už-mirš

ab cd ef gh ij blo-gas aiš-kus

mn op rs tu sta-las už-mirš

ef gh ij kl ab cd ef gh ij kl blo-gas aiš-kus blo-gas aiš-kus

ab cd ef gh blo-gas aiš-kus mn op rs sta-las už-mirš

SKIEMUO KALBOS LIETUVIŲ

ab cd ef gh blo-gas aiš-kus mn op rs sta-las už-mirš

ab cd ef gh blo-gas aiš-kus mn op rs sta-las už-mirš

mn op sta-las

ab cd ef gh ij kl blo-gas aiš-kus blo-gas aiš-kus mn op rs tu vz mn op rs tu vz mn op rs tu vz sta-las už-mirš ab cd ef blo-gas

ab cd ef blo-gas mn op sta-las ab cd blo-gas mn op sta-las

ab cd blo-gas mn sta-las

mn op rs tu vz sta-las už-mirš sta-las už-mirš
ab
ab cd ef gh ij kl
cd
sta-las už-mirš sta-las už-mirš
ef gh ij kl ab cd ef gh ij kl aiš-kus ab cd blo-gas

Vytauto Didžiojo universitetas

BENDRINĖS LIETUVIŲ KALBOS SKIEMUO

Asta Kazlauskienė

Monografija

Kaunas, 2023

Recenzentės:

doc. dr. Rima Bakšienė (Lietuvių kalbos institutas)

doc. dr. Jurga Trimonytė-Bikelienė (Vytauto Didžiojo universitetas)

Monografija apsvarstyta ir rekomenduota leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Lituanistikos katedros posėdyje 2023 m. vasario 21 d. (protokolo išrašo Nr. 1-1) ir Humanitarinių mokslų fakulteto tarybos posėdyje 2023 m. kovo 15 d. (protokolo išrašo Nr. 2-2).

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

ISBN 978-609-467-555-3 (internetinis) https://doi.org/10.7220/9786094675553

© Asta Kazlauskienė, 2023

© Vytauto Didžiojo universitetas, 2023

2

2. Skiemuo dėmenų teorijos požiūriu

Skiemens svoris ...................................................................................................................

4. Skiemens foneminė struktūra ...............................................................................................

4.1. Skiemens foneminės struktūros modeliai ir jų dažnumas

4.2. Skiemens distribuciniai modeliai: jų sudėtis ir dažnumas

4.3. Priebalsių pasiskirstymas pradinėse ir galinėse skiemens grupėse ...............................

4.4. Tarpbalsinės priebalsių samplaikos ir maksimaliu prataro modeliu paremtas skiemenavimas

5. Garsų sonoringumo hierarchija ir ja paremtas skiemenavimas .........................................

5.1. Garsų sonoringumas

5.2. Skiemuo garsų sonoringumo požiūriu

6. Kalbos

7.1.

7.2. Apribojimų hierarchija ir jos nustatymas

7.3. Vartotojų skiemenavimo polinkiai

3 Turinys Pratarmė ..................................................................................................................................... 4 1. Įvadas ..................................................................................................................................... 5
18
25
3.
34
34
44
52
69
100
100
112
vartotojų skiemenavimo polinkiai ......................................................................... 125
ir skiemenavimas optimalumo teorijos požiūriu 134
7. Skiemuo
teorijos principai 134
Optimalumo
138
....................................................................
optimalumo teorijos požiūriu .............................. 143
Išvados 147 Literatūra ................................................................................................................................ 150 The syllable in the Standard Lithuanian language ................................................................. 154 Priedai 157
Raidžių ir garsų santykis ................................................................................................ 157 2.
skiriamieji požymiai ............................................................... 157
8.
1.
Lietuvių kalbos fonemų
158 Simbolių sąrašas 164
3. Skiemenavimo polinkių eksperimento rezultatai

Pratarmė

Tris dešimtmečius dėstydama bendrinės lietuvių kalbos fonetiką Vytauto Didžiojo universitete būsimiems lituanistams turėjau galimybę stebėti, su kokiomis pradinėmis šio kalbos lygmens žiniomis ir įgūdžiais, o gal mokykloje suformuotomis nuostatomis ateina studentai. Du dalykai per tą laiką nesikeitė ir nuolat kėlė studentų nuostabą. Tai ie, uo interpretacija (balsiai ar dvibalsiai) ir skiemenų ribos kai kuriose priebalsių samplaikose

Pastarąjį nusprendžiau nuodugniau patyrinėti.

Empirinė medžiaga struktūrinių ir distribucinių modelių tyrimui ruošta su išankstine nuostata, kad naujas skiemuo pradedamas maksimaliu priebalsių junginiu, kurio modelis galimas žodžio pradžioje (populiariai vadinamoji STR taisyklė). Šis principas Alekso Girdenio nuosekliai ir logiškai aprašytas ir nedrįsta dėl jo abejoti. Atrodė, kad tai platus kelias, kuriuo bus galima drąsiai ir be didesnių kliūčių eiti. Deja, tyrimo metu jis ne tik siaurėjo, bet ir šakojosi, reikėjo rinktis, kur eiti. Skaitytojas turės galimybę tą jausti: iš pradžių nedvejojant priimamas šis skiemenavimo principas, ilgainiui randasi dvejonių ir ieškoma daugiau įrodymų, jį verifikuojančių.

Šis mano darbas (kaip ir kiti) nėra ankstesnių tyrimų kritika ar perversmas lietuvių fonetikoje ir fonologijoje. Atvirkščiai, toliau – Vakarų fonetikos ir fonologijos link – galime eiti tik dėl to, kad buvo padėti geri pamatai. Čia labai tinka prisiminti akademiko profesoriaus habilituoto daktaro Alekso Girdenio ir profesoriaus habilituoto daktaro Vlado Žulio žodžius, parašytus akademinės Lietuvių kalbos gramatikos recenzijoje: „Ir ateityje hipotezės vienos gims, kitos mirs, teorijos bus kuriamos ir kritikuojamos ir, judėdamos į priekį, darysis vis paprastesnės, logiškesnės ir grakštesnės, bet, kad ir kaip aukštai iškilusios, šaknimis jos bus visada įaugusios į akademinės mūsų gramatikos dirvą“ (Girdenis ir Žulys 1973, p. 214). Dabar jau galima pridėti: naujos idėjos ir prielaidos bus išaugusios ir iš gausių fundamentinių fonetikos ir fonologijos darbų.

Už pagalbą rengiant pradinę empirinę medžiagą esu dėkinga profesoriui daktarui Gailiui Raškiniui, parengusiam kompiuterinį įrankį, išgavusį pirminius skiemenų struktūrinių ir distribucinių modelių duomenis.

Nuoširdus ačiū profesoriui habilituotam daktarui Antanui Pakeriui – už vertingus komentarus, patarimus ir palaikymą.

Už taiklias pastabas labai dėkoju šios monografijos recenzentėms docentei daktarei Rimai Bakšienei ir docentei daktarei Jurga Trimonytei-Bikelienei.

4

1.

Įvadas

Skiemuo turbūt yra vienas iš tų kalbos reiškinių, kurie seniausiai pateko į fonetikų ir fonologų akiratį ir kalbos tyrimus apskritai. Jis ne tik pats yra fonologijos ir fonetikos tyrimų objektas, bet juo remiantis aiškinama nemažai lingvistinių reiškinių, pvz., priebalsių fonotaktikos dėsningumai ir fonetiniai procesai skiemens pradžioje ir pabaigoje, tonai, kirčiai, pėdos, intonacija, įvairūs diachroniniai procesai, reduplikacija Tradicinis lietuvių kalbos kirčiavimo aprašas remiasi taip pat skiemenimis. Skiemenys susiję su kalbos skaidymu į tam tikrus laiko intervalus, vienetus, kurie labai svarbūs ritmo ir kirčio realizacijai. Taigi skiemenys, o ne garsai yra svarbesni produkuojant ir suvokiant kalbą

Skiemens tyrimo istorijoje galima skirti tris pagrindines teorinių prieigų kryptis, paremtas 1) garsų sonoringumu (girdimumu, skambumu), 2) skiemens dėmenimis ir 3) segmentų distribucija, jų eiliškumu. Seniausia iš jų yra garsų sonoringumo idėja. Jos esmę trumpai būtų galima taip apibūdinti: kiekvienas segmentas turi savaiminį sonoringumą ir segmentų grandinėje susidaro vadinamosios sonoringumo viršūnės ir žemumos ar net slėniai (jei neskambiųjų yra ne vienas garsas). Balsiai yra sonoringiausi garsai ir jie yra skiemens centras, branduolys (angl. nucleus) – sonoringumo viršūnė. Vadinasi, priebalsiai, esantys sonoringumo įkalnėje (prieš viršūnę), sudaro skiemens pradžią – pratarą (angl. onset), o priebalsiai, esantys sonoringumo nuokalnėje, yra skiemens pabaiga – ištaras 1 (angl. coda). Garsų sonoringumo

hierarchija pradėta išsamiai tirti dar XX a. pirmojoje pusėje (Jespersen 1904; Jones 1918; Fischer-Jørgensen 1952).

XX a. viduryje sintaksėje pradėtas taikyti Leonardo Bloomfieldo tiesioginių dėmenų metodas buvo paskata panašiai aprašyti skiemens struktūrą, t. y. naudoti binarines medžio šakas. Kita vertus, suabejota, kiek apskritai aktualūs fonologijoje skiemens struktūros tyrimai, nes skiemenys ir jų ribos gali būti prognozuojamos ir turbūt neatlieka skiriamosios funkcijos. Matyt, dėl šios priežasties garsiojoje Noamo Chomsky̕ io ir Morriso Halle̕ aus knygoje Anglų kalbos garsų dėsningumai (The Sound Pattern of English) (Chomsky ir Halle 1968) skiemenims dėmesio beveik neskiriama, nors diferencinis požymis [skiemeninis] (angl. [syllabic]) įtrauktas (Anderson ir Ewen 1987, p. 42–43)

1 Terminai prataras ir ištaras pavartoti Alekso Girdenio (2003, p. 124). Jie parankūs įvardyti apibendrintoms skiemens dalims nekonkretizuojant priebalsių kiekio, todėl vartojami ir šiame darbe. Pratarą sudarantys priebalsiai vadinami eksplozine grupe, ištarą – implozine grupe (Girdenis 2003, p. 123). Prataro ir ištaro terminus galima rasti ir Elzbietos Mikalauskaitės Lietuvių kalbos fonetikos darbuose (1975), bet jie pavartoti įvardijant kalbos padargų padėtį pradedant (prataras) ir baigiant (ištaras) tarti žodį. Tačiau tokia reikšme jie lietuvių kalbotyroje neįsitvirtino.

5

Tiesioginių dėmenų metodo pritaikymas ir skiemens vaizdavimas binarinėmis medžio

šakomis nėra paprastas, kaip iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti. Kyla klausimas, kaip vertinti ir aprašyti skiemenis, kai dėmenų yra daugiau nei du. Interpretacijų atsirado ne viena ir visos jos, savaime suprantama, priskirtinos nelinijinei fonologijai (išsamiu žr. McCarthy 1979; Selkirk 1982; Clements ir Keyser 1983; Goldsmith 1990) 2 .

Segmentų eiliškumu, arba fonotaktikos dėsningumais, paremtai skiemens analizei ir interpretavimui pamatus padėjo Ernstas Pulgramas (Pulgram 1970) ir Danielis Kahnas (Kahn 1976) Ernstas Pulgramas (Pulgram 1970) siūlo ieškoti universalių skiemens ir skiemenavimo ypatybių, o tai yra fonotaktikos dėsningumai: kalbų polinkis į atviruosius skiemenis, minimalaus ištaro ir maksimalaus prataro principai.

Naujausios – optimalumo – teorijos ištakos siejamos su XX a. pabaigoje paskelbtais

Johno J. McCarthyʼio, Alano Priceʼo ir Paulo Smolenskyʼio darbais (Prince ir Smolensky 1993; 2004; McCarthy ir Prince 1993; McCarthy 2002). Skirtingai nei ankstesnės fonologijos kryptys, optimalumo teorijos atstovai laikosi nuostatos, kad kalba remiasi ne taisyklėmis ir jų taikymu, o apribojimais (angl. constraint) ir jų paisymu. Apribojimai yra universalūs ir taikomi paviršinei kalbos formai.

Skiemeniu domimasi jau seniai, tačiau jį apibrėžti nelengva. Daugelyje fonetikos ir fonologijos darbų nurodoma, kad sukurta nemažai skiemens apibrėžimų ir jo nustatymo teorijų

Kita vertus, neretai visai nepateikiamas skiemens apibrėžimas, tikintis, kad skaitytojui tai savaime suprantamas lingvistinis reiškinys

Paprastai apibrėžimuose vyrauja skiemens struktūros akcentas, pavyzdžiui:

• Skiemuo – struktūrinis vienetas, fonologinius elementus jungiantis į tam tikrą melodiją (Blevins 1995), todėl sonoringumas itin svarbus.

• Skiemuo – tarimo vienetas, didesnis už garsą, bet mažesnis už žodį (Crystal 2004).

• Skiemuo – prozodinis vienetas, sudarytas iš segmentų, kurie tarpusavyje sudaro tam tikro sonoringumo samplaikas (Roca ir Johnson 2000).

Lietuvių kalbininkų darbuose skiemuo apibrėžiamas ir fonetiškai, ir fonologiškai, nors gal ir ne visada nuosekliai. Tačiau skiemenų skirstymas į ilguosius ir trumpuosius, atviruosius ir uždaruosius yra minimas ir aptariamas visuose darbuose, nors pats skiemenų priskyrimas

2 Pastaruoju metu vietoje skiemens dėmenys neretai vartojamas terminas skiemens vidinė struktūra (plg. Blevins 1995; Bosch 2011), bet jis apima ir morinę skiemens interpretaciją. Todėl šiame darbe, aprašant skiemenį pagal sudėtines dalis, pasirinktas dėmenų terminas, o moros trumpai aptariamos nagrinėjant skiemens svorį.

6

atviriesiems ar uždariesiems skiriasi ir tas skirtumas priklauso nuo dvibalsių antrųjų dėmenų interpretacijos.

Valerija Vaitkevičiūtė (1965, p. 122) skiemenį apibūdina fonetiškai, remdamasi kalbos padargų raumenų įtampa: „trumpiausias garsinės kalbos vienetas, susidedantis iš vieno, dviejų ar kelių garsų. Skiemens tarimo vientisumas, jo nedalomumas priklauso nuo vieno ištisinio kalbos padargų raumenų įtampos impulso“. Kalbos padargų įtampa stiprėja, pasiekia piką ir silpsta. Garsai, kurie tariami labiausiai įtempus kalbos padargus, yra skiemens centras, arba skiemens sudaromieji, skiemeniniai garsai, o įtampos stiprėjimo ar silpnėjimo fazėse esantys garsai – neskiemeniniai. Skiemenis pagal centrą skirto į ilguosius (jie turi ilgąjį balsį, dvibalsį ar dvigarsį) ir trumpuosius (turi trumpąjį balsį), atviruosius (baigiasi balsiu ar dvibalsiu) ir uždaruosius (baigiasi priebalsiu).

Elzbieta Mikalauskaitė (1975, p.71–75) skiemenį, o ne fonemą (garsą) laiko pagrindiniu artikuliuojamos kalbos vienetu. Ji trumpai aptaria skiemens aiškinimą, paremtą a) sonoringumu (skiemenį sudaro ryškiausiai ištartas garsas – balsis arba dvigarsis, jis skiemens viršūnė, kiek balsių ar dvigarsių žodyje, tiek yra ir skiemenų), b) raumenų įtampa (skiemens viršūnė yra garsas, kurį tariant labiausiai įtempiami raumenys, kiek kartų įtempiami raumenys, tiek yra skiemenų), ir siūlo sujungti šias teorijas: sonoringumo teorija padės nustatyti nesonoringiausius ir sonoringiausius garsus, o raumenų įtampos teorija – kur yra didžiausia ir mažiausia rumenų įtampa. Kaip ir Valerija Vaitkevičiūtė, skiemenis skirsto į ilguosius ir trumpuosius, atviruosius ir uždaruosius.

Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (Garšva ir Girdenis 2006, p. 36–37) skiemuo apibūdinamas iš fonologijos perspektyvos, bet siejama ir su fonetika: balsinė fonema – viena ar su priebalsiais – sudaro fonologinį skiemenį, kurio garsinis atitikmuo suvokiamas kaip mažiausias tarimo vienetas. Nurodoma, kad skiemens centrą sudaro balsis, o dėl prozodinių priežasčių išplėstiniu skiemens centru laikytini dvifonemiai dvigarsiai. Iš pateiktų pavyzdžių (per-kirs, var-gams) matyti, kad tokį centrą sudaro tik mišrieji dvigarsiai, galima būtų manyti, kad sudėtiniai dvibalsiai nelaikomi balsio ir fonemos /j, ʋ/ junginiais, tačiau pateiktoje skiemens tipų dažnumo lentelėje, atrodo, skiemenys, kurie baigiasi sudėtiniais dvibalsiais laikomi uždaraisiais. Skiemenys pagal prozodinį vaidmenį yra trumpieji ir ilgieji, bet nurodoma, kad skirstymas į atviruosius ir uždaruosius lietuvių kalbai nėra labai aktualus, nes fonetikos lygmenyje uždarieji gali virsti atviraisiais, išskyrus skiemenis su mišriaisiais dvigarsiai, kurie visada išlieka uždarieji. Taigi Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (Garšva ir Girdenis 2006, p. 36) užsimenama apie fonologinio ir fonetinio skiemens ribų nesutapimą:

7

„Lietuvių kalbai būdinga atvirų skiemenų tendencija, todėl kalbant vidinės -TT- ar net

- TS(T/R)- grupės gali ištisai „pereiti“ į tolesnį skiemenį: ra-ktas, sla-ptai, ra-kštis“.

Aleksas Girdenis (2003, p. 45, 134–141) nepateikia skiemens apibrėžimo. Aptardamas fonologinių elementų tipus (Girdenis 2003, p. 45), pamini, kad fonologinis žodis susideda iš vieno ar daugiau skiemenų, pakeitę žodžio skiemenį kitu, gausime kito turinio ir kitos išraiškos žodį. Analizuodamas fonologinio skiemens ribas (Girdenis 2003, p. 134, 35 išnaša), teigia, kad „skiemuo yra pamatinis tarimo vienetas, bet jo garsinės prigimties ir „fizinių“ ribų klausimai iki šiol atviri“

Rima Bacevičiūtė (Bakšienė) taip apibūdina fonetinė skiemenį: minimalus artikuliacinis vienetas, susidedantis iš būtinojo balsingojo elemento – skiemens pagrindo – ir mažiau balsingų elementų (priebalsių), kurie nėra būtini skiemens sudaromieji garsai (Bacevičiūtė 2008, p. 75).

Rima Bakšienė (2011) pateikia tokį fonologinio skiemens apibrėžimą: „fonologinis skiemuo – minimalus artikuliacinis vienetas, susidedantis iš centrinio elemento – balsio ir periferinių – priebalsių. Visus skiemenis sudaro segmentiniai elementai – fonemos, o ilgieji kirčiuoti skiemenys turi dar ir supersegmentinį elementą – priegaidę. Fonologijai svarbu tai, kad skiemuo, kaip ir kiti fonologiniai elementai, gali atlikti distinktyvinę funkciją, pvz., keisdami žodžio vardùs antrąjį skiemenį, gausime visai kitų reikšmių žodžius: vargùs, varlès, varsà, vargaũ, vargaĩ ir t. t. Fonologinio skiemens ribos nustatomos remiantis funkcine skiemens teorija“.

Gana aiškiai įvardytas fonetinis ir fonologinis požiūris į skiemenį Lietuvių kalbos enciklopedijoje (Girdenis 1999, p. 585): skiemuo – mažiausias artikuliacijos (tarimo) vienetas, fonologijoje – fonemų distribucijos (grupavimo) vienetas.

Panašiai apibūdinamas skiemuo ir Astos Kazlauskienės (2018) vadovėlyje: skiemenys, viena vertus, yra sudėtinė žodžio dalis, kuriuos į darnią visumą jungia kirtis (Kazlauskienė 2018, p. 13), kita vertus, kalbėdami garsus jungiame į tam tikrus fragmentus – skiemenis, kuriuos sudaro dvi dalys: branduolys (centras) ir periferija (Kazlauskienė 2018, p. 73).

Vienas iš taiklesnių yra Antano Pakerio (2003, p. 207) pateiktas apibrėžimas, atskleidžiantis šio kalbinio reiškinio kompleksiškumą ir svarbą: skiemuo – kalbos srauto atkarpa, kurios garsai (kartais ir vienas garsas) sudaro minimalų artikuliacinį, akustinį ir funkcinį vienetą. Būtent šis apibrėžimas pasirinktas kaip tinkamiausias tyrimo objekto –skiemens – apibūdinimas.

8

Prie klasifikacijos pagal skiemens centrą (į ilguosius ir trumpuosius) ir pabaigą (į atviruosius 3 ir uždaruosius), Antanas Pakerys (2003, p. 208–211) prideda dar vieną kriterijų: kuo – balsiu ar priebalsiu – pradedamas skiemuo (pridengtasis pradedamas priebalsiu, nepridengtasis – balsiu). Vadovėlyje trumpai aptariamos ekspiracijos, kalbos padargų raumenų įtampos, sonoringumo ir funkcinė skiemens teorijos.

Skiemuo intuityviai jaučiamas kaip energijos pikas, jis lengvai atpažįstamas poezijoje, dainose. Artikuliacija ir ritmas – svarbiausi akcentai apibrėžiant skiemenį. Todėl skiemuo vaidina nemažą vaidmenį kalbų ritmo tyrimuose. Kennethas Lee Pikas (Pike 1945, p. 34–35), gretindamas anglų ir ispanų kalbas, nurodė, kad pirmajai būdingas kirtinis (angl. stress-timed), o antrajai skiemeninis (angl. syllable-timed) ritmas, pastarojo esmė – panaši skiemenų trukmė.

Jau klasikiniu tapo daugelyje fonetikos ir fonologijos darbų pateikiamas teiginys: skiemenų kiekį kalbos vartotojai nustato gana tiksliai (dažnai net lengviau nei garsų kiekį), bet ne jų ribas, nes kalboje fizinės skiemenų ribos nėra svarbios (pvz., Spencer 2004, p. 92, 97; Gordon 2016, p. 83). Be to, gana dažnai ir iš pateiktų apibrėžimų neaišku, kur yra skiemenų ribos (Duanmu 2008, p. 36). Tačiau ir ribas kalbos vartotojai nustato, nes mokykloje mokomi skiemenuoti. Tik jos ne visada sutampa su lingvistų teikiamomis. Be to, skiemenų ribos neretai yra paremtos sutartiniais rašybos dalykais, o kai kada skiemenuojama intuityviai (apie kalbos vartotojo intuiciją nemažai rašo Juliette Blevins (1995) ir San Duanmu (2008), taip pat žr. ir ten referuojamą literatūrą). Fonologo ir fonetiko uždavinys – rasti empirinius tos intuicijos patvirtinimus.

Labai sunku nusakyti ne tik skiemens ribas, bet ir jo prigimtį, nors bandymų būta nemažai (de Jong 2004; dar žr. Krakow 1999; Easterday 2019). Kai kurie fonetikai laikosi nuomonės, kad skiemuo yra fonologinis konstruktas ir jis tam tikromis aplinkybėmis gali būti labai pravartus, o kai kada visai nereikšmingas (Ladefoged 2004). Žinoma, ne visi fonologiniai reiškiniai turi labai aiškią, apčiuopiamą fonetinę realizaciją. Todėl gana dažnai skiemens ribas siūloma nustatyti pereinant į fonologinį lygmenį: fonologinio skiemens riba eina ten, kur prasideda didžiausia vidinio priebalsių junginio dalis, savo struktūra sutampanti su atitinkamu žodžio pradžios junginiu (Girdenis 2003, p. 134–140). Taigi skiemenavimas prognozuojamas, todėl kalbose beveik nėra tik skiemenų ribomis besiskiriančių minimaliųjų porų (Hayes 2009, p. 251), reikšmės skirtumų negali signalizuoti skiemenų riba, pvz., ka-sti ir kas-ti Vadinasi, skiemuo yra ir fonologinis, ir fonetinis reiškinys (pastarąjį gali liudyti sonoringumo hierarchija,

3 Atviraisiais laikomi ir skiemenys, kurie baigiasi dvibalsiais.

9

kai kurioms kalboms būdinga atvirų skiemenų tendencija), bet jo ribos yra greičiau fonologinis konstruktas, nes neabejotinų akustinių ir artikuliacinių rodiklių iki šiol nerasta.

Nustačius fonologinio skiemens ribas, galima aprašyti foneminę skiemens struktūrą ir konkrečių skiemens modelių vartojimo dažnumą. Statistiniai skiemens struktūros tyrimai verti dėmesio ne tik fundamentiniu konkrečios kalbos požiūriu. Skiemens sudaromųjų elementų tarpusavio ryšiai svarbūs ir gali liudyti kalbų giminystę ar bendruosius tipologinius dėsningumus. Skiemens struktūros, ypač jo ribų, tyrimai turi taikomąjį pobūdį. Visų pirma tai susiję su žodžių kėlimu (taip pat ir automatizuotu) į kitą eilutę (plg. Pupkis 1997, p. 202–205; Pakerys 2003, p. 212) ir teksto skiemenavimu kalbos technologijų reikmėms.

Lietuvių kalbos fonologinio skiemens struktūriniai modeliai jau nemažai tirti (Karosienė ir Girdenis 1994; Kliukienė 2006; Kazlauskienė ir Raškinis 2008b). Ne vienas darbas skirtas ir priebalsių samplaikoms aprašyti (Strimaitienė 1974a; 1974b; 1979; Petkevičienė 1990; Bielinskienė 2002; Kazlauskienė 2007; Kazlauskienė ir Raškinis 2008a). Skiemuo, be abejo, aprašomas ir gramatikose, vadovėliuose (Vaitkevičiūtė 1965, p. 122–126; Mikalauskaitė 1975, p. 71–75; Girdenis 2003, p. 134–141 ir ankstesni leidimai, taip pat ir vertimai, pvz., Girdenis 2014; Pakerys 2003, p. 207–212 ir ankstesni leidimai; Garšva ir Girdenis 2006, p. 36–37 ir ankstesni leidimai; Kazlauskienė 2018). Jie trumpai jau referuoti. Tačiau trūksta kompleksinio skiemens aprašo, kuriame būtų atsižvelgiama į ne tik į foneminę struktūrą, bet ir į garsų sonoringumo hierarchiją ir ja paremtą skiemenavimą, skiemens svorio ir morų, optimalumo teorijas

Šio tyrimo tikslas – nustatyti ir aprašyti bendrinės lietuvių kalbos skiemens ypatybes, jo struktūros dėsningumus ir skiemenavimą. Tyrimo tikslas suponavo ir uždavinius:

1) pasirinkti empirinę medžiagą ir ją parengti taip, kad būtų galima atlikti kiekybinę ir kokybinę analizę: tekstus skiemenuoti, kirčiuoti, transkribuoti, koduoti sutartiniais simboliais;

2) pirminius duomenis suklasifikuoti, nagrinėti ir parengti skiemens struktūros ir skiemenavimo analizei;

3) atlikti kalbos vartotojų skiemenavimo polinkių analizę;

4) remiantis empiriniais duomenimis ir skiemens dėmenų, foneminės struktūros, garsų sonoringumo, morinės ir optimalumo teorijos principais aprašyti skiemenis.

Tiriamąją medžiagą sudaro daugiau nei 311 tūkst. skiemenų (109 tūkst. žodžių). Tai ištraukos iš 11 skirtingų tekstų, naudotų rengiant Morfemikos duomenų bazę (https://klc.vdu.lt/morfema/). Šie tekstai nebuvo papildomai redaguojami, bet pasitaikiusios

10

korektūros klaidos ištaisytos. Į tyrimą įtraukti visi žodžiai: lietuviškos kilmės ir svetimžodžiai 4 , bendriniai ir tikriniai. Trumpą tiriamųjų žodžių ir garsų kiekybinę apžvalgą galima rasti ankstesniuose darbuose (Kazlauskienė ir Raškinis 2009; Kazlauskienė 2010). Pirminiams empiriniams skiemens struktūrinių ir distribucinių modelių duomenims išgauti parengtas kompiuterinis įrankis (jo autorius prof. dr. Gailius Raškinis). Pasirinkti tekstai buvo automatiškai kirčiuoti, skiemenuoti ir fonetiškai transkribuoti VDU turimomis programinėmis priemonėmis. Skaitmenys, santrumpos, inicialų raidės užrašyti žodžiais. Pastebėtos kirčiavimo, skiemenavimo ir transkribavimo klaidos buvo ištaisytos. Tekstus tyrimo autorė perskaitė balsu ir įrašė. Klausant įrašo, sužymėtas žodžių šlijimas (potencialių klitikų buvo 5 354 leksemų pavartojimo atvejų). Vėliau žodžiai pakeisti sutartiniais simboliais: „C“ –žymėti priebalsiai, „V“ – vienbalsiai, „W“ – dvibalsiai 5, „S“ – pučiamieji priebalsiai, „T“ –sprogstamieji priebalsiai ir afrikatos, „R“ – balsingieji priebalsiai. Gautas žodžių CVCW... kodas išskaidytas skiemenimis. Tą patį kodą atitinkantys skiemenys grupuoti ir skaičiuotas jų pavartojimo dažnumas tiriamojoje medžiagoje.

Transkribuojant tekstus paisyta visų standartinei bendrinei kalbai būdingų garsų derinimo principų (Pakerys 2003, p. 171–194). Keli iš jų atskirai paminėtini.

Šaknies pradžioje prieš [iɛ] paprastai tariamas [j], pvz., paieška [pɐjiɛˈʃkɐ] 6 . Žodžio gale kai kada susidaro antrinių dvigarsių ar trigarsių, kur įprasta rašyba rašomi <j, v>, bet tariami balsiniai vienetai [ɪ, ʊ], pvz., danguj, rytoj, sudiev. Tokiais atvejais čia žymėtas balsis (jei dvibalsinė ar tribalsinė samplaika – neskiemeninis balsis): [dɐŋ2ˈɡʊɪˑ], [rʲiː1ˈtoːɪ̯ ], [sʊ2ˈdʲɪɛʊ].

Prozodiškai savarankiškų (kirčiuotų) žodžių galiniai priebalsiai transkribuoti kaip duslieji, nors natūralioje kalboje jie gali būti derinami prie tolesnio žodžio pradinių garsų.

Sudurtinių žodžių priebalsiai transkribuoti pagal bendruosius asimiliacijos dėsnius, pvz., ledkalnis [2ˈlʲæːtkɐlʲnʲɪs], nors kai kada šioje pozicijoje dėl atvirosios sandūros fonetiniai procesai gali būti fakultatyvūs.

Svetimos kilmės žodžiuose netipiškose samplaikose priebalsių derinimas gali būti fakultatyvus, bet transkribuojant tiriamąją medžiagą paisyta bendrinės kalbos dėsningumų. Pavyzdžiui, žodyje Stokholmas <kh> samplaikos pirmasis priebalsis gali būti ištariamas ne skardusis [ɡ], o apyskardis [k̬ ], bet transkribuota pagal bendruosius dėsningumus [ɡɣ].

4 Savaime suprantama, kai kurie svetimžodžiai, ypač neseniai atėję į kalbą, ne visada yra priderinti prie kalbos fonologinės sistemos, jie priklauso vadinamajai kofonologijai. Vis dėlto nenorėta jų atmesti, nes kai kurie yra gana dažni, kiti, žinoma, – retoki, bet, reikalui esant, ir jie turi būti skiemenuojami.

5 Dvibalsiai šiame darbe laikomi dviejų balsių junginiais (plg. kitokia nuomonę Girdenis 1995, p. 100–101).

6 Knygoje pavyzdžiai transkribuojami remiantis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rekomendacija (kiek plačiau transkripcija bus pakomentuota toliau).

11

Morfemų sandūroje pasitaikančios <t>+<s> samplaikos kelia nemažai problemų ir iki

šiol nėra vienos lietuvių fonetikų nuomonės. Naujesnis tyrimas (Kazlauskienė 2020) rodo, kad tokios samplaikos priešdėlio ir sangrąžos dalelytės sandūroje ištariamos kaip afrikatos, pvz., atsineša [ɐˈʦʲɪnʲɛʃɐ]. Taip jos transkribuotos ir traktuotos. Tačiau kitų morfemų sandūroje, pvz., atsarga [ɐtsɐrˈɡɐ], jos nelaikytos afrikatomis, nes gali būti tariamos įvairiai ir reikia išsamesnio tyrimo.

Visoje empirinėje medžiagoje skiemenų ribos nustatytos remiantis funkcine skiemens teorija (vadinamąja STR taisykle) – maksimaliu priebalsių junginiu, kurio modelis (S –pučiamasis, T – sprogstamasis, R – balsingasis priebalsis) galimas žodžio pradžioje (Girdenis 2003, p. 134–140; Pakerys 2003, p. 211). Taip nustatytas skiemuo dar vadinamas fonologiniu. Plačiau apie šį modelį žr. 4.4 poskyryje. Būtina pabrėžti, kad toks empirinės medžiagos modeliavimas iš dalies rodo tam tikrą nuostatą skiemens teorijų atžvilgiu. Tyrime nesivadovaujama priklausomybių fonologijos 7 principu, pagal kurį kiekvieną skiemens dėmenį – pratarą ar rimą – gali sudaryti ne daugiau kaip du nariai, visi kiti priebalsiai yra ekstraskiemeniniai (Ewen ir van der Hulst 2001, p. 175–184). Tačiau apie „tuščiuosius“ elementus užsimenama (plačiau žr. 4.4 poskyrį)

Šioje vietoje derėtų pasakyti, kad pasaulio fonetikų ir fonologų darbuose galima rasti ir iš dabartinės lietuvių fonologijos perspektyvos žvelgiant senstelėjusių teiginių apie lietuvių kalbos skiemenavimą. Vienas jų – Donca Steriade straipsnis (Steriade 2002), kur rašoma, kad lietuvių kalboje skiemenų riba eina tarp sprogstamojo ir r (originali citata: „A Stop-r string like abra is divided as a.bra in Romance languages, but as ab.ra, in Lithuanian“). Šaltinio autorė, deja, nenurodo. Tačiau gerai išanalizavus kitą autorės darbą (Steriade 1997), matyti, kad vienas iš šaltinių yra Alfredo Senno gramatika (Senn 1966), kurioje autorius iš tiesų linkęs tolesniam skiemeniui palikti tik paskutinį priebalsį: jo pavyzdžiai: žvaigž-džių, auk-lė, bars-ty-ti, barzda, ga-nyk-la, gink-las, laz-da, slaps-ty-tis, vaikš-čio-ti, žvirb-lis (Senn 1966, p. 61). Kitas šaltinis – Valerijos Vaitkevičiūtės skyrius apie skiemenį Lietuvių kalbos gramatikoje (Vaitkevičiūtė 1965, p. 122–126). Ir Valerija Vaitkevičiūtė dviejų priebalsių samplaikas padalija į du skiemenis, pvz., cyp-lys, dras-kius. Išimtimi laiko tik <st, šč, sč, zč, ždž, zdž>, pvz., ė-sti, au-sti, uo-sti, sių-sti, slenk-stis, bar-ščiai, kam-ščiai, ap-sčiai, kap-sčiau, berg-

7 Priklausomybių fonologijoje skiemuo aprašomas kaip turintis „valdytoją“ (angl. governor, head) ir priklausomieji (angl. dependent, modifier). Balsis ar dvibalsis yra būtinasis skiemens komponentas (nulinis priklausomybės laipsnis), kiti elementai – priklausomieji (pirmasis, antrasis priklausomybės laipsnis), pvz., skiemens sta priebalsis t – pirmasis priklausomybės laipsnis, s – antrasis.

12

ždžias, žvaig-ždžių. Trečiajame šaltinyje (Dambriūnas ir kt. 1966, p. 18) triukšminis ir tolesnis balsingasis priebalsis taip pat laikomi heterosilabiniais, pvz., gand-ras. Tokia tradicija, matyt, tęsiasi nuo Jono Jablonskio darbų (Mikalauskaitė 1975, p. 74). Jonas Jablonskis 1922 m. išleistoje Lietuvių kalbos gramatikoje (Jablonskis 1957, p. 189)

skiemenį apibrėžia lakoniškai: tai „žodžio dalis, kuri ištariama vienu atveju arba vienu kartu“. Tarp negausių pavyzdžių pateikia ir žvir-blis. Jo skiemenavimo principai išryškėja dalyje, skirtoje žodžio kėlimui į kitą eilutę (Jablonskis 1957, p. 398–401). Pagrindinis principas yra „į kitą eilutę yra keliamas visas žodžio skiemuo“ (Jablonskis 1957, p. 398). Išsamiau aprašomos ir dviejų ar daugiau priebalsių samplaikų kėlimo taisyklės, kurias trumpai galima taip referuoti:

1) Priesagų priebalsiai neskaidomi, pateikiamas gausus pluoštas pavyzdžių: au-klė, žir-klės, gin-klas, mį-slė, jau-smas, dė-snis, bū-stas, lai-svė ir kt. Tokiuose pateiktuose pavyzdžiuose, kaip sės-ti, sės-tum, sės-čiau, mais-tas, veis-lė, veik-lus, tik-ras, stip-rus, auš-ra, naš-ta, raš-tas, karš-tas, stab-dyti, mig-dyti, laiš-kas ir kt., samplaikos jau skaidomos, nes priebalsiai priklauso skirtingoms morfemoms.

2) Naujos eilutės pirmasis skiemuo pradedamas tokiais priebalsiais, kuriais gali prasidėti naujas žodis. Pateikiami pavyzdžiai dės-čiau, klos-čiau, kur priebalsiai išskaidomi, nes nėra tokio žodžio, kuris prasidėtų sč.

Akivaizdu, kad Jonui Jablonskiui svarbiausias kriterijus buvo morfeminis, o tai nėra labai lengva užduotis. Be to, ir pats Jonas Jablonskis pripažįsta (1957, p. 400–401), kad žodžių kėlimas dar nėra nusistovėjęs ir „painokas dalykas: vienas žmogus (didesnio kalbos mokslo), prireikus, mokiau skaido žodį rašte, kitam žmogui sunku esti rašyti kartą st, kl (dė-styti, sė-kla), kitą kartą s-t, k-l (ves-ti, sos-tas, veik-lus)...“ (Jablonskis 1957, p. 401).

Rengiant tyrimo medžiagą, kai kurių morfemų (priešdėlio ir šaknies, dviejų kamienų, klitiko ir prozodiškai savarankiško žodžio) sandūroje maksimalaus žodžio pradžios modelio nepaisoma, čia skiemenų ir morfemų ribos sutampa, pvz., aplankas → ap-lankas, viešbutis → vieš-butis, išskyrus tuos atvejus, kai pirmoji morfema baigiasi priebalsiu, o antroji prasideda balsiu (Pakerys 2003, p. 211–212). Šiuo atveju priebalsis priskiriamas tolesniam skiemeniui, pvz., antakis → an-takis. Skiemenuojant atsižvelgta į fonetinius procesus (priebalsių asimiliaciją ir degeminaciją), pvz., užsienis → [ˈʊ.sʲiɛnʲɪs].

Knygoje kai kurie pavyzdžiai pateikti fonetiškai transkribuoti, stengtasi tą daryti tik tada, kai būtina. Pagrindiniai transkripcijos tarptautinės fonetinės abėcėlės rašmenimis principai (žr. VLKK rekomendacija):

1. Kirčiuotas skiemuo žymimas „ˈ“, tvirtapradžiai skiemenys – „1ˈ“, tvirtagaliai – „ 2ˈ“. Kirčio ir priegaidės diakritikas rašomas prieš skiemenį (ne prieš jo centrą).

13

2. Balsiai žymimi taip: ilgieji [æː, eː, iː, uː, oː, ɑː, iɛ, uɔ] ir trumpieji [ɛ, ɪ, ʊ, ɔ, ɐ] (garsų ir raidžių santykį žr. 1 priede).

3. Priebalsiai pagal užimamą vietą priebalsių samplaikose ir tarimo būdą skiriami į tris pogrupius:

• T pogrupis – sprogstamieji priebalsiai [p, pʲ, b, bʲ, d, dʲ, t, tʲ, k, kʲ, ɡ, ɡʲ] ir afrikatos [ʦ, ʦʲ, ʣ, ʣʲ, ʧ, ʧʲ, ʤ, ʤʲ],

• S pogrupis – pučiamieji priebalsiai [s, sʲ z, zʲ, ʃ, ʃʲ, ʒ, ʒʲ, x, xʲ, ɣ, ɣʲ, f, fʲ],

• R pogrupis – balsingieji priebalsiai 8 [m, mʲ, n, nʲ, ŋ, ŋʲ, r, rʲ, j, ʋ, ʋʲ, l, lʲ] 9 .

4. Nekirčiuoti balsinių fonemų junginiai (dvibalsiai) žymimi [ɐɪ, ɒʊ, ɛɪ, ʊɪ], tvirtapradžiai –[ɑˑɪ, ɑˑʊ, æˑɪ], tvirtagaliai [ɐɪˑ, ɒʊˑ, ɛɪˑ, ʊɪˑ]. Pailgėjimas dėl tvirtapradės priegaidės žymimas ir mišriuosiuose dvigarsiuose, kurių pirmasis dėmuo [ɑ, æ]: [ɑˑl, ɑˑm, ɑˑn, ɑˑr, æˑl, æˑm, æˑn]. Žymimas ir visų tvirtagalių antrųjų dėmenų pailgėjimas: [ɐlˑ, ɐmˑ, ɐnˑ, ɐrˑ, alˑ, ɛmˑ, ɛnˑ, ɛrˑ, ɛlˑ, ʊmˑ, ʊnˑ, ʊrˑ, ɪlˑ, ɪmˑ, ɪnˑ, ɪrˑ].

5. Tarptautinėje fonetinėje abėcėlėje skiemenų riba žymima tašku „ . “, pvz., [ˈkɐ.sʲtʲɪ] (kasti). Dažnai šis diakritikas vartojamas hiatui žymėti, nes ne visada hiatą galima nustatyti be specialaus žymiklio, pvz., [jeːzʊ.ˈɪtɐs] (jėzuitas).

Jei reikia nurodyti žodžio skiemenavimą, bet fonetiniai procesai ar konkretūs garsai nėra aktualūs, tada žodis užrašomas įprasta rašyba ir tarp skiemenų rašomas brūkšnelis, pvz., pribė-go. Jei pavyzdyje svarbu atkreipti dėmesį į kurį nors skiemenį ar priebalsių grupę, tada tas segmentas paryškinamas, pvz., pradinės skiemens priebalsių grupės: pri-bė-go.

Fonologijoje skiemuo paprastai koduojamas [[sʲkʲiɛ]σ[2'muɔ]σ] arba vaizduojamas medžiais (žr. (1), kur matyti ir skiemens vieta universalioje prozodijos hierarchijoje: pėda –„P“, fonologinis žodis – „Ž“, intonacinė frazė – „Fr“, skiemens dalys šioje schemoje nedetalizuojamos). Kai kada ši hierarchija dar išplečiama: intonacinė frazė – vidinė (prozodinė) frazė – prozodinis žodis – pėda – skiemuo – mora.

8 Knygoje priebalsių samplaikų pavyzdžiuose žymimos fonemos, todėl [ŋ, ŋʲ] žymima tik tais atvejais, kai užrašomi garsai. Be to, samplaikose apibendrintai pateikiama kietoji fonema, išskyrus samplaikas su /j/, pvz., /bjj/. 9 Toks priebalsių skirstymas jau turi tradicijas lietuvių kalbotyroje ir yra fonologiškai pagrįstas (remiamasi priebalsių distribucijos galimybėmis priebalsių samplaikose). Pasaulio fonetikų naudojama sistemoje, paprastai pateikiamoje tarptautinės fonetinės abėcėlės schemose (IPA Chart: http://www.internationalphoneticassociation.org/content/ipa-chart) ir fonetikos darbuose balsingieji priebalsiai skirstomi į: nosinius [m, mʲ, n, nʲ, ŋ, ŋʲ], virpamuosius [r, rʲ], aproksimantus (arba paprastuosius sklandžiuosius) [j, ʋ, ʋʲ] ir šoninius aproksimantus (arba šoninius sklandžiuosius) [l, lʲ]). Tačiau toks skirstymas šiame darbe netikslingas.

14

(1) Fr frazė

Ž fonologinis žodis | σ σ skiemuo | |

sʲ kʲ iɛ m uɔ garsas

Šiuolaikiniuose skiemens (ir ne tik) tyrimuose jau nebedaroma tokia ryški takoskyra tarp fonetikos ir fonologijos kaip struktūralizmo laikais, todėl šioje knygoje nagrinėjamas fonologinis skiemuo, bet dėmesio skiriama ir fonetinei skiemens prigimčiai (5-asis–7-asis skyriai)

Knygą, be įvado (pirmasis skyrius) ir išvadų (aštuntasis skyrius), sudaro penki pagrindiniai skyriai. Antrajame skyriuje nagrinėjamas lietuvių kalbos skiemuo dėmenų teorijos požiūriu: trumpai referuojami užsienio autorių darbai, pateikiamas lietuvių kalbos skiemenų pasiskirstymas pagal dėmenų (ne)buvimą: nepridengtieji atvirieji, nepridengtieji uždarieji, pridengtieji atvirieji, pridengtieji uždarieji, analizuojama, kaip turėtų būti interpretuojami lietuvių kalbos pridengtieji uždarieji skiemenys.

Trečiajame skyriuje trumpai aptariami skiemens svorio tyrimai, svarstoma, ar toks tyrimo rakursas aktualus bendrinės lietuvių kalbos skiemenims aprašyti, kaip galima būtų pritaikyti kitose kalbose įprastą skiemenų skirstymą į lengvuosius ir sunkiuosius.

Ketvirtajame skyriuje analizuojama skiemenų foneminė struktūra: aptariami tiriamojoje medžiagoje rasti struktūriniai ir distribuciniai modeliai, jų dažnumas, nagrinėjamas priebalsių pasiskirstymas skiemens pradžioje ir gale, analizuojamos tarpbalsinės priebalsių samplaikos pagal tarimo būdą ir vietą, pagal pastarąjį požymį samplaikos aprašomos remiantis diferenciniais požymiais (jų suvestinę žr. 2 priede), aiškinamasi, kaip, remiantis maksimaliu prataro modeliu, nustatomos skiemens ribos šiose samplaikose

Penktajame skyriuje nagrinėjamas garsų sonoringumas ir, juo remiantis, bandoma rasti skiemenų ribas, svarstoma, kodėl ne visada paisoma garsų sonoringumo hierarchijos Šis skyrius skiriasi nuo ankstesnių, kuriuose nagrinėjamas fonologinis skiemuo, jo struktūra ir ribos. Garsų sonoringumas yra dvilypis: viena vertus, ši ypatybė yra susijusi su psichoakustika (geresnis ar prastesnis garso girdimumas), kita vertus, kai kuriuos sonoringumo parametrus galima objektyviai išmatuoti garso signale. Ir viena, ir kita yra susiję su fonetika. Vadinasi, šiame skyriuje dėmesys telkiamas jau nebe į fonologinį skiemenį (nors ir gretinama su juo), bet į fonetinio skiemens prigimties apraiškas ir ja paremtą skiemens struktūrą bei skiemenavimą. Fonetinis skiemuo lietuvių kalbotyroje iki šiol beveik netirtas. Galima paminėti

15
|

tik Antano Pakerio trumpą apžvalgą (2003, p. 209–211). Kaip jau minėta, iš principo fonetiniu skiemeniu operuojama akademinėje Lietuvių kalbos gramatikoje (Vaitkevičiūtė 1965, p.122–126), kur laikomasi kalbos padargų raumenų įtampos teorijos: tariant skiemenį kalbos padargų įtampa sustiprėja ir vėl atslūgsta. Tačiau raumenų įtampai matuoti fonetikai neturi reikiamos įrangos.

Šeštasis skyrius skirtas vartotojų skiemenavimo polinkiams tirti ir aprašyti. Šiame skyriuje taip pat siekiama išsiaiškinti, ar kalbos vartotojų skiemenavimas yra paremtas garsų sonoringumu, t. y. sutampa su garsų sonoringumo hierarchija. Jei į šį klausimą galima atsakyti teigiamai, vadinasi, sonoringumas gali būti fonetinio skiemens ribų nustatymo pagrindas.

Septintajame skyriuje pristatomi optimalumo teorijos principai, jais remiantis aprašomas lietuvių kalbos skiemuo ir nagrinėjamos lietuvių kalbos skiemenavimo problemų sprendimo galimybės remiantis šia teorija.

Knygoje vartojami terminai:

• fonetinis skiemuo – mažiausias artikuliacijos (tarimo) vienetas,

• fonologinis, arba foneminis, skiemuo – fonemų distribucijos (grupavimo) vienetas, terminas vartojamas aprašant skiemens struktūrą, struktūrinius ir distribucinius modelius,

• prozodinis skiemuo – prozodinių vienetų (kirčio ir priegaidės) realizavimo vieta (domenas), tokio skiemens centrą sudaro ne tik balsiai, dvibalsiai, bet ir balsingieji priebalsiai, terminas vartojamas aprašant skiemens svorį; skiemens sudėtinėms dalims įvardyti:

• centras, arba branduolys, – būtinoji skiemens dalis (V, W arba apibendrintai V(W)) –balsis ar dvibalsis,

• išplėstinis skiemens centras – skiemens centras, kurį sudaro dvibalsiai ir mišrieji dvigarsiai,

• periferinė skiemens dalis, skiemens periferija – priebalsis ar priebalsių grupės abipus skiemens centro,

• prataras – priebalsis ar priebalsių grupė prieš skiemens centrą (CPR),

• ištaras – priebalsis ar priebalsių grupė po skiemens centro (CIŠ),

• rimo vienetas (rimas) – skiemens centras ir ištaras (Rh) 10;

• eksplozinė – priebalsiai, einantys prieš skiemens centrą,

10 Kad nesipainiotų su tradiciškai balsinguosius priebalsius žyminčiu R, pasirinkta žymėti Rh (angl. rhyme, arba rime).

16

• implozinė – priebalsiai, einantys po skiemens centro; skiemenims pagal struktūrą įvardyti:

• atvirasis skiemuo baigiasi balsiu,

• uždarasis skiemuo baigiasi priebalsiu,

• pridengtasis skiemuo prasideda priebalsiu,

• nepridengtasis skiemuo prasideda balsiu,

• ilgojo skiemens centrą sudaro ilgasis balsis, dvibalsis ar mišrusis dvigarsis,

• trumpojo skiemens centrą sudaro trumpasis balsis,

• lengvąjį skiemenį sudaro viena mora,

• sunkųjį skiemenį sudaro dvi moros,

• bazinį (pamatinį) skiemenį sudaro vienanaris prataras ir skiemens centras – CV,

• išvestinis skiemuo yra segmentiniu požiūriu išvestas iš bazinio skiemens: CVC, VC, V,

• sudėtinis (kompleksinis) skiemuo turi dvinares ar daugianares periferines skiemens dalis, pvz., CCV; skiemens struktūros poaibiams įvardyti:

• struktūrinis modelis – apibendrintas CV(W) struktūros vienetas (nurodomas priebalsių kiekis ir balsis ar dvibalsis),

• distribucinis modelis – struktūros vienetas, kur nurodoma priebalsių grupė pagal tarimo būdą ir skiemens centras – balsis ar dvibalsis, pvz., TRV; kiti terminai:

• mora – klasikinės eilėdaros laiko vienetas, trumpojo skiemens, kurį gali sudaryti pradinė priebalsių grupė ir trumpasis balsis (pvz., tu) arba tik trumpasis balsis (pvz., imu), ištarimo trukmė,

• skiemens svoris – fonologinis konceptas, vartojamas skiemens žymumo, ryškumo (angl. prominence) lygiams, paremtiems segmentine skiemens sudėtimi, skirti,

• sonoringumas – psichoakustinė ypatybė, panašaus tono, trukmės garsų girdimumas, garsumas, skambumas,

• triukšminis priebalsis – tai priebalsis, kurį tariant vyrauja neperiodiniai virpesiai.

17

2. Skiemuo dėmenų teorijos požiūriu

Lietuvių kalboje skiemenys gali būti ketveriopi:

• nepridengtieji atvirieji skiemenys turi tik skiemens centrą – V(W), pvz., į-ei-na,

• pridengtieji atvirieji skiemenys pradedami priebalsiu ir baigiami balsiu, turi pratarą, bet neturi ištaro – CPRV(W), pvz., pa-sa-ko-jau,

• nepridengtieji uždarieji skiemenys pradedami balsiu, baigiami priebalsiu, neturi prataro, bet turi ištarą – V(W)CIŠ, pvz., im-ti,

• pridengtieji uždarieji skiemenys turi abi priebalsių grupes – ir pratarą, ir ištarą –

CPRVCIŠ, pvz., par-ne-štum.

Tiriamojoje medžiagoje uždarieji skiemenys sudaro tik kiek daugiau nei ketvirtadalį visų skiemenų (26 proc.), atvirieji – triskart dažnesni (74 proc.). Pridengtieji daug dažnesni (92 proc.) nei nepridengtieji (8 proc.). Taigi lietuvių kalboje vyrauja atvirieji pridengtieji skiemenys CPRV(W), sudarantys kiek daugiau nei du trečdalius visų skiemenų (71 proc.).

CPRV(W)CIŠ yra gerokai retesni (21 proc.), V(W)CIŠ ir V(W) – visai reti (po 4 proc.). Šios proporcijos iš dalies priklauso nuo skiemens padėties žodyje (žr. 1 lentelę).

1 lentelė. Skiemenų pagal dėmenis pasiskirstymas (proc.) 11

ir daugiaskiemenių žodžių skiemenys Vienskiemeniai

Dviskiemeniuose ir daugiaskiemeniuose žodžiuose neabejotinai vyrauja CPRV(W) skiemenys, vienskiemeniuose žodžiuose – apylygiai pasiskirsto CPRV(W), CPRV(W)CIŠ ir V(W)CIŠ skiemenys. Tiesa, pačių vienskiemenių žodžių tiriamojoje medžiagoje nedaug – tik 5 proc. Atkreiptinas dėmesys, kad, rengiant medžiagą, paisyta žodžių šlijimo, todėl tarp vienskiemenių yra tik prozodiškai savarankiški žodžiai, o tokios gana dažnos leksemos, kaip o, į (V struktūra), retai turi kirtį Todėl nepridengtųjų atvirųjų skiemenų šioje grupėje nedaug. Pradinių skiemenų struktūrinių modelių pasiskirstymas kiek tolygesnis nei vidinių ar galinių. Žinoma, vyrauja CPRV(W), bet kitų trijų modelių skiemenys nėra pavieniai – sudaro

11 Knygoje tais atvejais, kai analizuojamoje grupėje yra nedidelis pavyzdžių kiekis, pvz., V(W) galiniuose skiemenyse yra tik dukart pavartotame vi-de-o, pateikiami net trys skaitmenys po kablelio – tam, kad būtų galima matyti visą įvairovę.

18
Skiemens modelis Dviskiemenių
žodžiai Pradiniai Vidiniai Galiniai CPRV(W) 63,726 85,340 67,220 30,374 V(W) 11,118 1,411 0,003 0,536 CPRV(W)CIŠ 16,767 12,841 32,763 38,232 V(W)CIŠ 8,388 0,408 0,014 30,857

trečdalį visų pradinių skiemenų. Vidiniuose skiemenyse iš principo vartojami tik pridengtieji skiemenys, nepridengtųjų čia yra tik apie du procentus. CPRV(W) modelis šioje pozicijoje dominuojantis – beveik devyni iš dešimties skiemenų yra tokios struktūros. Žodžio gale nepridengtųjų skiemenų beveik nėra. Šioje pozicijoje, skirtingai nei žodžio pradžioje ar gale, yra nemažai pridengtųjų uždarųjų skiemenų – CPRV(W)CIŠ (trečdalis). Atsižvelgus į skiemens struktūros dėsningumus žodžio pradžioje, viduryje ir gale, galima būtų prognozuoti tipiškiausią žodžio skiemeninę struktūrą: CPRV(W) + CPRV(W) + CPRV(W) / CPRV(W)CIŠ (žr. (2)), pvz., pa-sã-kė [pɐ²ˈsɑːkʲeː], pa-sã-kėm [pɐ²ˈsɑːkʲeːm], pri-stã-tė [pʲrʲɪ²ˈstɑːtʲeː], pri-sta-tỹs [pʲrʲɪstɐ²ˈtʲiːs]. Vadinasi, lietuvių kalbai būdingiausia nuosekli binarinių CPRV(W) modelio skiemenų grandinė, kuri žodžio gale gali būti išplėsta dar viena priebalsių grupe.

(2) #

CPRV(W) struktūros skiemenys yra baziniai (Roca ir Johnson 2000, p. 246; Hayes 2009, p. 257) Tiriamojoje medžiagoje jų yra 71 proc., jie vyrauja visose žodžio pozicijose, išskyrus vienskiemenius žodžius. Taigi vartosenos tendencijos rodo, kad tokie skiemenys lietuvių kalboje yra nežymėtieji. Be to, jie yra ir universalūs Tą liudija ir kalbų tipologija: nėra tokios kalbos, kurioje nebūtų CPRV(W) skiemens, o kai kurios, pvz., maorių, havajiečių, fidžių, nemaža grupė Afrikos kalbų, tik tokius skiemenis ir teturi (Maddieson 2013b).

Galima būtų manyti, kad segmentiniame lygmenyje V(W) ir CPRV(W)CIŠ modeliai greičiausiai yra tiesiogiai išvesti iš bazinio modelio CPRV(W) pridedant arba eliminuojant periferinę dalį (priebalsį): CPRV(W) → V(W) (pašalintas prataras), CPRV(W) → CPRV(W)CIŠ (pridėtas ištaras), o modelis V(W)CIŠ yra abiejų procesų (pridėjimo ir eliminavimo) rezultatas:

CPRV(W)+CIŠ → V(W)CIŠ (Roca ir Johnson 2000, p. 246–247). Taip interpretuojant skiemenų modelius, galima teigti, kad pastarasis modelis segmentiniu požiūriu yra labiausiai nutolęs nuo pamatinio (bazinio) skiemens, fonologinių operacijų požiūriu sudėtingiausias, o V(W) ir

CPRV(W)CIŠ – vidutiniškai sudėtingas, t. y. tik viena operacija, CPRV(W) – pamatinis (bazinis).

CPRV(W) struktūros skiemenys nekelia didesnių binariniu principu paremto dėmenų interpretavimo problemų, nes tokį skiemenį sudaro dvi šakos: prataras ir centras (žr. (3a)). V(W) ir V(W)CIŠ šiuo atžvilgiu irgi nesunkiai interpretuojami: juos sudaro tik centras arba centras ir ištaras (žr. (3b) ir (3c)).

19
CPR V(W) CIŠ #

(3a) skiemuo (σ) (3b) skiemuo (σ) (3c) skiemuo (σ) |

prataras (CPR ) centras (V(W)) centras (V(W)) centras (V(W)) ištaras (CIŠ)

Problemiškesni yra skiemenys, turintys daugiau nei du dėmenis, – CPRVCIŠ. Kaip jau minėta, jų tiriamojoje medžiagoje yra beveik penktadalis. Linijinėje fonologijoje ar segmentiniame lygmenyje tokių problemų nėra: taip ir užrašoma – CPRV(W)CIŠ. Tačiau dėmenų teorijos požiūriu reikia nustatyti dėmenų hierarchiją (plačiau apie trinario skiemens interpretacijas žr. Bosch 2011).

Populiariausia CPRV(W)CIŠ skiemenų interpretacija yra: [skiemuo Prataras [rimas Centras

Ištaras]] (pvz., Selkirk 1982; Goldsmith 1990, žr. (4)), kur stipresnis ryšys yra tarp rimo grupės dėmenų: centro ir ištaro. Tą rodo poezijoje ir dainose itin svarbi rimuojamoji dalis (iš čia ir skiemens dalies pavadinimas).

(4) skiemuo (σ)

prataras (CPR) rimas (Rh) centras (V(W)) ištaras (CIŠ)

Modelis [skiemuo [pagrindas Prataras Centras] [Ištaras]] (pvz., McCarthy 1979, žr. (5)) taip pat reikšmingas, nes jis susijęs su žodžių atpažįstamumu.

(5) skiemuo (σ)

pagrindas (B) ištaras (CIŠ)

prataras (CPR) centras (V(W))

Tarkim, išgirdę kã-, galime generuoti žodžius kãras, kãbo, kãpas, kãsa, kãmera, kãdras, kãblį, kãklas ir kt Stipresnis ryšys šiuo atveju yra tarp prataro ir centro. Tai bazinė skiemens dalis (B), atspindinti ir universaliausią skiemens modelį. Skiemenuojant balsu (skanduojant) prataras visada turi pirmenybę prieš ištarą. Todėl būtent jis turi būti gerai psichoakustiškai

20

girdimas ir suprantamas, vadinasi, kuo aiškiau ištartinas. Dėl šios priežasties neretai kalbos

suvokimo eksperimentų rezultatai rodo, kad prataras lengviau identifikuojamas nei ištaras (Easterday 2019, p. 7). Be to, ištaras yra ta skiemens dalis, kuri patiria daug fonetinių procesų (asimiliaciją, eliziją ir kt.), jis gali būti ir istorinių procesų rezultatas.

Neatmestinas ir trišakis modelis [skiemuo [Prataras] [Centras] [Ištaras]] (žr. (6)), kuriame rimo dėmuo neturi jokios išskirtinės reikšmės, visos trys dalys yra vienodai reikšmingos (pvz., Kahn 1976; Clements ir Keyser 1983).

(6) skiemuo (σ)

prataras (CPR) centras (V(W)) ištaras (CIŠ)

Norint nustatyti, kuri interpretacija tinkama konkrečiai kalbai, reikia nagrinėti dėmenis sudarančių segmentų (garsų) santykius: ar jie atstovauja vieno lygmens dėmenims, o gal priklauso skirtingo lygmens dėmenims (Goldsmith 2014, p. 171) Tačiau tai padaryti nelengva.

Vienas iš būdų – analizuoti prataro ir centro bei centro ir ištaro garsų santykius. Lietuvių kalboje skiemens priebalsių grupės nėra lygiavertės, nes imploziniai priebalsiai /l, m, n, r/ keičia skiemens prozodinę prigimtį: tokie skiemenys tampa ilgaisiais ir atsiranda sąlygos priegaidei realizuoti Taigi „implozinė priebalsių grupė yra daug stipriau susijusi su skiemens centru negu eksplozinė“ (Girdenis 2003, p. 123), todėl galima prognozuoti, kad lietuvių kalbos trinario skiemens struktūra yra: [skiemuo Prataras [rimas Centras Ištaras]]. Tokios nuomonės laikėsi ir Aleksas Girdenis (2003, p. 124).

Kitas būdas – tirti priebalsių distribuciją prieš balsį (skiemens centrą) ir po jo. Jei prieš centrą vartojamų priebalsių įvairovė didesnė, galima daryti prielaidą, kad šie segmentai (priebalsis ir balsis) priklauso skirtingo lygio dėmenims (Kessler ir Treiman 1997). Taigi jų vartosena mažiau ribojama, yra laisvesnis priebalsių pasirinkimas. Net ir be išsamios lietuvių kalbos duomenų analizės matyti, kad tik implozinėje grupėje gali būti vartojamas gomurinis [ŋ]. Tačiau fonologiniu požiūriu tai nieko nekeičia – [ŋ] yra fonemos /n/ variantas.

Priebalsių distribuciją nuspręsta panagrinėti išsamiau. Turbūt metodiškiausia būtų analizuoti vienskiemenius vienmorfemius žodžius, tačiau tokių žodžių lietuvių kalboje labai mažai (gali būti kai kurių įvardžių, pvz., mes, jūs, jis, šis formos, kad, kaip, taip, daug, tik, bet ir kt.) Jų analizė vargu ar būtų produktyvi, todėl pasirinkti visi tiriamojoje medžiagoje

21

pavartoti CV(W)C skiemenys. Išanalizuoti 757 skiemenys, pavartoti 18 554 skirtinguose

žodžiuose, į skiemenų padėtį žodyje neatsižvelgta.

Rezultatai rodo (žr. 2 lentelę), kad nėra tokių fonemų, kurių nepasitaikytų skiemens pradžioje (į palatališkumą neatsižvelgta). Žinoma, jų dažnumas labai skiriasi. Afrikatos ir /f, x, ɣ/ skiemens pradžioje gerokai retesnės nei kitos priebalsinės fonemos. Afrikatų pasitaiko

galiniuose skiemenyse ir tarptautiniuose ar tikriniuose žodžiuose, pvz., /ʣ/ – Lodzės [ˈlɔʣʲeːs], /ʤ/ – valdžios [ʋɐlʲ²ˈʤʲoːs / ²ˈʋɐlʲˑʤʲoːs], medžius [mʲɛˈʤʲʊs], /ʦ/ – princais [¹ˈpʲrʲɪnʦɐɪs], hercais [²ˈɣʲɛrˑʦɐɪs / ¹ˈɣʲɛrʦɐɪs], /ʧ/ – skaičius [²ˈskɐɪˑʧʲʊs / skɐɪˈʧʲʊs], pačius [pɐˈʧʲʊs],

tūkstančius [¹ˈtuːkstɐnʲʧʲʊs]. Fonemos /f, x, ɣ/, savaime suprantame, pavartotos tik nelietuviškos kilmės žodžiuose, pvz., /f/ – firma, futbolas, fiktyvus, forma, /ɣ/ – Henrikas [²ˈɣʲɛnʲˑrʲɪkɐs], hektaras [ɣʲɛk²ˈtɑːrɐs], Stokholmas [ˈstɔɡɣɔlmɐs], /x/ – chartija [¹ˈxɑˑrʲtʲɪjɛ], epochas [ɛpɔˈxɐs], osteochondrozė [ɔsʲtʲɛ.ɔxɔnˈdrɔzʲeː]. Apyretė ir skardžioji pučiamoji fonema /z/, dažniausiai pasitaikiusi taip pat nelietuviškos kilmės žodžiuose, pvz., rezultatus, akcizais, bizantiškas, azartas. Už aptartąsias fonemas gerokai dažnesnės yra /j/ (31 skiemuo, pvz., jis 12, jos, juoktis) ir /ʒ/ (30 skiemenų, pvz., amžiaus [¹ˈɑˑmʲʒʲɛʊs], mažais [mɐ²ˈʒɐɪˑs], žemdirbys [ʒʲɛmʲdʲɪrʲ²ˈbʲiːs]), tačiau jos neprilygsta likusiai – trečiajai – gana homogeniškai dažnumo požiūriu – priebalsinių fonemų grupei. Šioje grupėje dažnumas svyruoja nuo 40 iki 59 (intervalas nuo 1 iki 1,5 karto). Taigi sprogstamųjų /b, d, ɡ, p, t, k/, pučiamųjų /s, ʃ/ ir balsingųjų /l, m, n, r, ʋ/ vartojimas pratare labai panašus. Jų pavyzdžiai gali būti: skubaus, padėk, ginti, parveda, tarti, kartais, saldu, šaltis [²ˈʃɐlʲˑtʲɪs], langas, marčios, net, rankos, vardas.

Ištare priebalsinių fonemų pasiskirstymas kitoks nei pratare. Pirmiausia būtina atkreipti dėmesį į tai, kad ištare kai kurių fonemų visai nerasta. Tiriamojoje medžiagoje nėra CV(W)C skiemenų, kurių ištarą sudarytų svetimos kilmės /f, x, ɣ/, išskyrus vieną žodį bifšteksas, ir skardžiosios afrikatos /ʣ, ʤ/, o ir dusliosios afrikatos retos, pasitaikė tik šešiuose skiemenyse, iš kurių, be ypač [¹ˈiːpɐʧ], galima nurodyti tik pavardes, pvz., Visockas [ʋʲɪˈsɔʦkɐs], Zaveckas [zɐ²ˈʋʲæːʦkɐs], Velička [ʋʲɛlʲɪʧˈkɐ]. Retos šioje pozicijoje ir lietuviškos pučiamosios fonemos, išskyrus /s/, kuri rasta net ketvirtadalyje visų tirtų CV(W)C struktūros skiemenų ir šiame kiekyje didžiausią dalį sudaro galūnės, pvz., geras, namais. Kitos pučiamosios fonemos retos: /ʃ/ pasitaiko būsimojo laiko formose, pvz., pieš [²ˈpʲiɛʃ], užriš [ʊʒʲˈrʲɪʃ], /z, ʒ/ atsiranda dėl asimiliacijos, pvz., keliasdešimt [²ˈkʲæːlʲɛzʲdʲɛʃʲɪmt], viešbutis [²ˈʋʲiɛʒbʊtʲɪs].

12 Pavyzdžiuose paryškinami tik daugiaskiemeniuose žodžiuose esantys aktualūs skiemenys. Jei pateiktas vienskiemenis žodis, jis neryškinamas.

22

2 lentelė. Priebalsinių fonemų pasiskirstymas CV(W)C skiemenyse 13

Sprogstamosios fonemos Pučiamosios fonemos Balsingosios fonemos

Fonema C

/b/ 49 4 /s/ 48 205 /l/ 52 69

/d/ 42 7 /z/ 17 7 /m/ 43 57

/ɡ/ 42 22 /ʃ/ 40 7 /n/ ([ŋ]) 51 93 (42)

/p/ 40 36 /ʒ/ 30 1 /r/ 59 78

/t/ 47 25 /f/ 17 1 /ʋ/ 51 3

/k/ 54 84 /x/ 3 - /j/ 31 -

/ʦ/ 7 3 /ɣ/ 10 -

/ʧ/ 11 3

/ʣ/ 1 -

/ʤ/ 12 -

Labai reta ištare ir fonema /ʋ/, tik trys skiemenys ir visi jie nelietuviškos kilmės

žodžiuose: šedevras, manevras, Petropavlovskas. <j> pasitaikė tik sutrumpėjusių žodžių galiniuose skiemenyse (10 skiemenų), pvz., tuoj, rytoj, vietoj, pievoj, ir nagrinėjant struktūrinius bei diferencinius skiemens modelius laikytasi nuomonės, kad čia tariamas neskiemeninis balsis [ɪ̯ ] ([²ˈtuɔɪ̯ ], [rʲiː¹ˈtoːɪ̯ ], [²ˈʋʲiɛtoːɪ̯ ], [¹ˈpʲiɛʋoːɪ̯ ]). Kitos balsingosios fonemos

CVC skiemens pabaigoje, pvz., kalba, kampas, senti, kartais, gana gausiai atstovaujamos, jos kartu sudaro kiek daugiau nei pusę visų tirtų skiemenų. Iš jų dažnumu išsiskiria /n/ – net 135 skiemenys. Tarp /m, l, r/ tokio didelio vartosenos skirtumo nėra, jų santykiai atitinkamai: 1 : 1,2 : 1,4 karto.

Sprogstamosios fonemos /p, b, t, d, k, ɡ/ CV(W)C skiemens pabaigoje, skirtingai nei pratare, pasiskirto netolygiai. Dažniausia (beveik pusė visų sprogstamųjų CV(W)C ištare) yra /k/, pvz., daiktas, lėkti. Kitos dusliosios fonemos (/p, t/, pvz., taip, bet) gerokai retesnės –trečdalis visų sprogstamųjų. Panašus dažnumas (22 skiemenys) būdingas ir /ɡ/, pvz., neigdavo, bėgdavo Skardžiosios /b, d/ retos (iš viso 11 skiemenų), pvz., lipdo ([ˈlʲɪbdoː]), veidrodis CV(W)C skiemens pratare priebalsinių fonemų santykiai yra tokie (didėjančia tvarka): pučiamosios → balsingosios → sprogstamosios (jų santykiai atitinkamai: 1 : 1,7 : 1,8). Matyti, kad balsingųjų ir sprogstamųjų fonemų dažnumas labai panašus. CV(W)C skiemens ištare priebalsinių fonemų santykiai (taip pat didėjančia tvarka): sprogstamosios → pučiamosios → balsingosios (atitinkamai: 1 : 1,2 : 1,9). Kaip jau minėta, pučiamųjų grupės kiekį lemia labai

13 Šioje lentelėje pateikiamas absoliutus rastų pavyzdžių kiekis. Taip elgiamasi ir kitais atvejais, kai nagrinėjami konkretūs priebalsiai ar jų samplaikos

23
Fonema
PR CIŠ Fonema
PR CIŠ
PR CIŠ
C
C
viso 305 184 Iš viso 165 221 Iš viso 287 342

gausus galūninių skiemenų su /s/ kiekis. Šioje pozicijoje balsingosios fonemos net dukart dažnesnės už sprogstamąsias ir sudaro pusę visų CV(W)C ištarų. Taigi akivaizdu, kad pratare ir ištare kiekybinė ir kokybinė priebalsių distribucija nevienoda. Prataras dažnai ne tik pasižymi didesne fonemine įvairove, bet ir raiškiau artikuliuojamas nei ištaras. Pastarasis kai kuriose kalbose gali patirti fonologinę neutralizaciją, priebalsių eliminaciją ar kitokius procesus (Hayes 2009, p. 257). Su tam tikromis išlygomis čia galima būtų kalbėti ir apie [j] ↔ [ɪ], [ʋ] ↔ [ʊ] kaitą, pvz., gauti [¹ˈɡɑˑʊtʲɪ] – gavo [²ˈɡɑːʋoː], uiti [¹ˈʊɪtʲɪ] – ujo [ˈʊjoː], kuri priklauso nuo fonemos pozicijos skiemens dalių atžvilgiu, nors tradiciškai lietuvių kalbotyroje aprašoma pagal tolesnį garsą (priebalsis ar balsis). Jei fonema /j, ʋ/ vartojama ištare, ji realizuojama kaip [ɪ, ʊ], pvz., [[1ˈʊɪ]σ[tʲɪ]σ] ir [[1ˈgɑˑʊ]σ[tʲɪ]σ]. Jei pavartota pratare, realizuojama kaip [j, ʋ], pvz., [[ˈʊ]σ[joː]σ] ir [[2ˈgɑː]σ[ʊoː]σ].

Tiriamojoje medžiagoje (tikėtina, kad lietuvių kalboje apskritai) ištare vyrauja balsingieji priebalsiai, jie gali priklausyti išplėstiniam skiemens centrui. Todėl rūpėjo išsiaiškinti, kaip dažnai balsingasis priebalsis yra išplėstinio skiemens centras. Tiriamojoje medžiagoje iš 342 skiemenų 61 skiemenyje (tai tik 18 proc.) balsingoji fonema nėra mišriojo dvigarsio –išplėstinio skiemens centro – dalis, pvz., laumžirgis, morka, dėl, dienraštis Tarp jų ir trys skiemenys su /ʋ/, pvz., manevras. Balsingieji priebalsiai, einantys dvigarsio dalimi, sudaro keturis penktadalius (83 proc.) ištare pavartotų balsingųjų fonemų ir kiek daugiau nei trečdalį (38 proc.) visų tirtų CV(W)C skiemenų. Tai nemaža dalis, kuri liudija rimo grupės homogeniškumą ir svarbą prataro atžvilgiu.

Šios tyrimo dalies prielaida – didesnė priebalsių įvairovė signalizuoja ne tokį stabilų ryšį tarp centro ir periferinės dalies – pasitvirtino: skiemens eksplozinėje grupėje priebalsių įvairovė didesnė nei implozinėje, balsingieji priebalsiai neabejotinai liudija stiprų ryšį tarp centro ir ištaro. Taigi rimo grupė lietuvių kalboje yra vieno lygmens dėmuo ir CPRV(W)CIŠ skiemuo dėmenų požiūriu skaidytinas: [skiemuo Prataras [rimas Centras Ištaras]], o tai, kad pratarui būdinga

didesnė priebalsių įvairovė nei ištarui (priebalsių asimetrija skiemens periferijoje), tipologiniu požiūriu yra dėsninga tokios trinario skiemens interpretacijos kalboms (Gordon 2016, p. 98).

24

Asta Kazlauskienė

BENDRINĖS LIETUVIŲ KALBOS SKIEMUO

Monografija

Monografiją leidybai parengė Asta Kazlauskienė

Santrauką vertė Jurgita Cvilikaitė-Mačiulskienė

Viršelio autorė Rasa Švobaitė

2023 03 23. Užsakymo Nr. K23-010

Išleido

Vytauto Didžiojo universitetas

K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas

www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt

Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.