Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūra: stilių raida

Page 1

Vytautas
Levandauskas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūra: stilių raida

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūra: stilių raida

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS Kaunas 2022

MONOGRAFIJOS RENGIMĄ PARĖMĖ: LIETUVOS KULTŪROS TARYBA (2020–2022 m. kultūros ir meno kūrėjų stipendijos)

MONOGRAFIJOS LEIDYBĄ PARĖMĖ: LIETUVOS MOKSLO TARYBA (projektas S-LIP-22-51)

RECENZENTAI: Dr. (hp) RŪTA JANONIENĖ, Vilniaus dailės akademija Prof. Ph. D. KĘSTUTIS PAULIUS ŽYGAS, Arizonos valstijos universitetas

REDAKTORĖ NIJOLĖ TALUNTYTĖ DAILININKAS DAINIUS KAIRAITIS

NUOTRAUKŲ IR REPRODUKCIJŲ AUTORIAI: ŽYGIMANTAS BURŽINSKAS (ŽB), VYTAUTAS LEVANDAUSKAS (VL), SERGEJUS PLYTKEVIČIUS (SP), VITOLIS SEKLIUCKIS (VS), kiti nurodyti prie iliustracijų

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

ISBN 978-609-467-542-3 (spausdintas)

© Vytautas Levandauskas, 2022

© Dainius Kairaitis, 2022

© Vytauto Didžiojo universitetas, 2022

Skiriu mano architektūros istorijos Mokytojų STASIO ABRAMAUSKO, ALGĖS JANKEVIČIENĖS, KLEMENSO ČERBULĖNO

šviesiam atminimui

Turinys

PRATARMĖ 9 ĮVADAS 11 LDK architektūros tyrimų istoriografija 11 Ikonografijos šaltiniai 18 PIRMAS SKYRIUS. ROMANIKOS PĖDSAKAI LDK TERITORIJOJE 23 Priedas: Kauno pilies apgulimas ir sugriovimas 1362 m. 35 Iš Vygando Marburgiečio Naujosios Prūsijos kronikos ANTRAS SKYRIUS. TRYS ŠIMTMEČIAI GOTIKOS 37 Gotikinės LDK šventovės 38 Pasaulietiniai (gyvenamieji, ūkiniai ir visuomeniniai) pastatai 52 Pilys 59 Statybos technikos ir puošybos bruožai. Medžiagiškumo raiška 70 Priedas: Šeštas skyrius iš 1595 m. gegužės 1 d. 81 karaliaus Zigmanto Vazos patvirtinto Vilniaus miesto mūrininkų ir dailidžių cecho statuto TREČIAS SKYRIUS. RENESANSAS. MANIERIZMAS 82 Miestiečių rūmai ir namai. Vienuolynai 86 Rotušės 92 Tradicinės gynybos rezidencinės pilys 95 Naujųjų amžių bastioninės pilys 97 Miestų gynybiniai aptvarai 109 Sakraliniai pastatai 115 Dar apie manierizmą 139 Priedas: Šeštas skyrius iš 1659 m. knygos Trumpas statybos mokslas 143 Apie įvairias pilių formas KETVIRTAS SKYRIUS. DU ŠIMTMEČIAI BAROKO 144 Ankstyvasis barokas: Romos Il Gesu sekiniai ir pirmosios dvibokštės bažnyčios 155 Brandžiojo baroko šedevrai ir kukliosios šventovės 165 Stiuko dekoro pobūdis XVII a. antroje pusėje 174 Vėlyvasis barokas sakralinėje architektūroje 179 Plano, tūrių ir vidaus erdvės kompozicijos variantai 179 Vilnietiško baroko bažnyčios 200 Kitos šventovės su bokštais 216 Bebokštės šventovės 226 Interjerų architektūra ir įranga 231 Rezidencijos miestuose ir dvarų sodybose 252 Administraciniai ir visuomeniniai pastatai 261
Smulkioji architektūra 266 Priedas: Bartholomaeus Nathanael Wasowski. 273 Callitectonicorum seu de pulchro architecturae sacrae & civilis. Skyrius Apie bažnyčių brėžinius PENKTAS SKYRIUS. KLASICIZMO PRADŽIA IR BRANDA 277 Rezidencijos dvarų sodybose 279 Gyvenamieji namai ir rūmai miestuose 292 Visuomeniniai ir administraciniai pastatai 294 Sakralinės architektūros pokyčiai 297 Priedas: Vilniaus akademijos architekto, šviesiojo pono Knakfuso, 306 jo karališkosios didenybės kapitono, atsakymas į atsakomąją laiško kopiją apie rotušės statymą, rašytą iš Vilniaus į Varšuvą 1782 m. PABAIGA 310 SANTRUMPOS 312 BIBLIOGRAFIJA 313 Rankraščiai ir vaizdiniai šaltiniai 313 Spaudiniai 315 Interneto ištekliai 321 PRIEDAI Architektura Wielkiego Księstwa Litewskiego: rozwój stylów. Streszczenie 323 Architecture of the Grand Duchy of Lithuania: development of styles. Summary 336 Rodyklės 350 Asmenvardžiai 350 Vietovardžiai 355

Pratarmė

Sunku būtų pasakyti, kiek metų kurta ši knyga. Medžiaga apie Lietuvos senąją architektūrą rinkta ir kaupta dar nuo studentiškų laikų, klausant pirmojo architektūros istorijos Mokytojo Stasio Abramausko paskaitų, vėliau – aspirantūros metu vadovaujant Algei Jankevičienei, dar vėliau – rengiant istorijos ir kultūros paminklų sąvadą su Klemensu Čerbulėnu ir kitais bendradarbiais. Į LDK tyrimų aruodą byrėjo grūdai iš ikonografinių paieškų Napoleono Ordos ir mūro istorijos tyrimams. Ir daugelio kitų. O viską sudėlioti, tekstą parašyti ir iliustracijas surinkti prireikė aštuonerių metų.

Ko siekta šiuo veikalu? Sukurti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūros istorijos sintezę, apimant raidą nuo valstybės susikūrimo XIII a. viduryje iki trečiojo ATR padalijimo 1795 m., kai valstybė išnyko iš Europos žemėlapio. Iki šiol LDK architektūros tyrimų atlikta nemažai, tačiau jie, pasklidę fragmentais pagal dabartinių valstybių teritorijas, neaprėpia LDK architektūros kaip vientiso reiškinio. Darbe siekta atskleisti architektūros istoriją apimant tas žemes, kurios priklausė valstybei kiekvienu stilistiniu laikotarpiu. LDK ribos ne kartą kito. Kai Mindaugas kūrė valstybę, Vakarų Europoje plito romanika, o LDK apėmė ne tik dabartinę Lietuvą, bet ir dalį vakarinių Gudijos žemių. Vytauto Didžiojo valdymo metais, klestint gotikai, ji aprėpė visą Gudiją ir didžiąją dalį Ukrainos. Po Liublino unijos LDK teritorija sumažėjo iki maždaug dabartinių Baltarusijos ribų ir tokia išliko renesanso, baroko ir klasicizmo laikotarpiais.

Rengiant šią knygą tikėtasi glaudaus bendradarbiavimo su kaimyninėmis šalimis, tačiau aplinkybės nebuvo palankios. Covid-19 pandemija apribojo išvykas po buvusias LDK teritorijas kitose valstybėse, tarptautinė įtampa sustabdė bendradarbiavimą su Gudijos kolegomis, galiausiai karo veiksmai Ukrainoje nutraukė ikonografinės medžiagos paieškas Rusijos ir Ukrainos archyvuose. Dėl šių priežasčių nenufotografuoti kai kurie Ukrainos ir Gudijos architektūros objektai, nepavyko gauti Jokūbo Krugerio akvarelių reprodukcijų iš Nacionalinio istorijos muziejaus Minske, Vasilijaus Grinevičiaus piešinio iš Slanimo rajono kraštotyros muziejaus, Jano Bałzunkiewizciaus XX a. pradžios nuotraukų iš Baltarusijos nacionalinės mokslų akademijos Jokūbo Kolaso bibliotekos, sunaikintų Bresto, Kartūzų Berezos ir kitų vienuolynų XIX a. apmatavimo brėžinių iš Rusijos valstybinio karo istorijos archyvo Maskvoje.

Monografijoje daug vietovardžių iš kaimyninių ir tolimesnių šalių – Gudijos, Lenkijos, Latvijos, Ukrainos, Rusijos. Tradiciniai lietuviški vietovardžiai rašomi remiantis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos sudarytais sąrašais [Razmukaitė 2002]. Vadovautasi Pasaulio vietovardžių knyga [PVE]. Kai kurių vietovardžių perraša labiau priartinta prie lietuviškų tradicinių formų, pavyzdžiui, gudiškas Сталовiчы teikiamas ne Stalovičai, o Stalovičiai. Vietovardžių rodyklėje pateiktos ir kitos formos, pasitaikančios lietuviškoje istoriografijoje, taip pat identifikuojama jų vieta pagal dabartinį administracinį teritorinį suskirstymą. Iš keleto dėmenų sudaryti svetimvardžiai traktuojami kaip vientisa svetimkalbė frazė, todėl gramatinimas tik paskutinis dėmuo.

LDK architektūra atskleista remiantis išlikusiais objektais arba ikonografine medžiaga. Karai, gaisrai, okupacijos, kintančios mados nušlavė arba neatpažįstamai pakeitė daugybę

LDK laikais sukurtų pastatų. Ypač negailestingas buvo sovietmetis, kai ideologinė ateistinė mašina griovė ir sprogdino šventoves, plėšė rezidencijų rūmus, naikino kapines ir koplyčias.

9

Monografijoje stengtasi kiek įmanoma labiau priartinti skaitytoją prie pirmavaizdžio, parodyti ne tik tai, kas išliko, bet ir tai, kas sunaikinta. Tai sunkus uždavinys, dažnai net neįmanomas, kai nebėra išlikusio dokumentinio vaizdo. Bet kuriuo atveju prioritetas teiktas ikonografiniam vaizdui arba galimoms rekonstrukcijoms, bet ne šiuolaikiniam vaizdui. Senųjų vaizdų ieškota archyvuose, muziejuose, retose knygose, senojoje periodikoje. Autorius dėkingas padėjusiems gauti ikonografinės medžiagos ir leidusiems ją panaudoti. Visų pirma, Krokuvos nacionalinio muziejaus darbuotojai Agatai Ralskai už skenuotus vaizdus iš Napoleono Ordos akvarelių rinkinių ir Čartoriskių muziejaus fondų, Berlyno valstybinės bibliotekos Prūsijos kultūros paveldo archyvo darbuotojams už Johanno Georgo Maximiliano von Fürstenhoffo planus ir leidimą juos publikuoti. Nuoširdus ačiū Wolfgangui Christianui Huberiui už dovanotą galimybę paskelbti unikalaus XVIII a. tapyto Kartūzų Biarozos vienuolyno vaizdo reprodukciją iš Stift Klosterneuburgo muziejaus (Austrija) fondų, Portugalijos Nacionalinei bibliotekai už Rečicos įtvirtinimų planą, Podolės Kameneco nacionalinio istorinio-architektūrinio draustinio Kamenecas direktoriui V. Fencur’ui už skenuotus XVII–XVIII a. panoraminius vaizdus, Gardino valstybinio istorijos ir archeologijos muziejaus darbuotojui Andrejui Vaškevičiui už pilies piešinių reprodukcijas, Vilniaus universiteto Rankraščių skyriui už Dmitrijaus Strukovo piešinių ir XIX a. nuotraukų reprodukcijas, Lietuvos nacionaliniam muziejui, Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui, Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui už suteiktą galimybę publikuoti ikonografinę medžiagą. Ačiū Panemunės pilies meno direktoriui Mariui Daraškevičiui už pateiktą spaudai dail. Gerdos Kvedaraitės retrospektyvinį piešinį.

Autorius dėkingas Andriui Aleksandravičiui, Vidmantui Balkūnui, Vydui Bečeliui, Žygimantui Buržinskui, Karolinai Grablevskai, Žygimantui Levandauskui, Artūrui Narkevičiui, Rimantui Paulauskui, Sergejui Plytkevičiui (Gudija), Vitoliui Sekliuckiui, Končiui Šatūnui, Aurimui Širviui, Kostui Šukevičiui, Dianai Varnaitei už LDK architektūros objektų nuotraukas, Jonui Lukšei už Smalėnų pilies dekoro piešinį, o Aleksandrui Nevarui (Gudija), Žygimantui Buržinskui ir Metalo formos dailininkams už sunykusių pilių ir bažnyčių 3D rekonst rukcijas, Ačiū Sigitui Lūžiui už Bartholomaeuso Nathanaelio Wasowskio lotyniško teksto vertimą, o Jadvygai Krūminienei ir Teresai Daleckai už santraukos vertimus į anglų ir lenkų kalbas. Taip pat ačiū recenzentams dr. (hp) Rūtai Janonienei ir prof. Ph. D. Kęstučiui Pauliui Žygui už vertingas pastabas.

Ačiū knygos dailininkui Dainiui Kairaičiui, atlaikiusiam autoriaus užgaidas ir įveikusiam iliustracijų gausą.

Atskira padėka žmonai Nijolei, kartu važiavusiai į visas ekspedicijas, kurių metu buvo tyrinėjami ir fotografuojami senieji architektūros statiniai ir interjerai, už kantrybę laukiant šio darbo pabaigos ir teksto redagavimą.

10
PRATARMĖ

Architektūros raida knygoje apima Vakarų Europoje plitusius stilius – romaniką, gotiką, renesansą, baroką ir klasicizmą. Tai – daugiausia mūro architektūra. Į tyrimų lauką nepateko medinės architektūros pastatai, neturintys stilistinių bruožų. Atsiribota nuo bizantinės architektūros cerkvių, sukurtų iki LDK susidarymo arba neturinčių stilistinių sąsajų su Vakarų Europos architektūra.

LDK architektūros tyrimų istoriografija

Pirmosios publikacijos apie LDK architektūrą pasirodė po to, kai valstybės jau nebeliko. Seniausių tyrimų užuomazgų galima rasti Vilniaus universiteto architektūros profesorių XIX a. pirmoje pusėje paskelbtuose mokslo darbuose. Ankstyviausias žinomas išsamus ir kryptingas architektūros istorijos darbas – Mykolo Šulco Kalba apie architektūrą, parengta 1801 m. Vilniaus universitete skaitytos viešos paskaitos pagrindu [Szulc 1801]. Nors jo darbe apžvelgiama visuotinė architektūros istorija, įvertinta ir žymiausio LDK klasicizmo architekto Lauryno Gucevičiaus kūryba. Šulcas įžvelgė jo kūrybinių sėkmių ištakas, susiedamas su Charles-Etienne Briseux ir Georgu Wolfgangu Krafftu ir pripažindamas, kad Gucevičiui geriau už juos sekėsi harmoningų proporcijų paieškos. Dviem dešimtmečiais vėliau kitas universiteto architektas, Karolis Podčašinskis, paskelbė straipsnį, skirtą Gucevičiaus gyvenimo ir kūrybos analizei [Podczaszyński 1823]. Jis ir šiandien aktualus kaip išsamiausias šaltinis genialaus Lietuvos klasicizmo kūrėjo studijoms.

XIX a. viduryje Varšuvoje išleistas Franciszeko Maksymiliano Sobieszczańskio veikalas apie Lenkijos meno istoriją [Sobieszczański 1849–1850]. Jame iš dalies atskleista architektūros raida, aprašyti žymesnieji paminklai, tarp jų ir Vilniaus, Gardino, Biržų, Myriaus, Nesvyžiaus pilys, kai kurios bažnyčios. Apie LDK pilis rašė archeologas Eustachijus Tiškevičius [Tyszkiewicz 1850]. Dailininkas Vincentas Smakauskas surengė ekspediciją į Trakų pilį, aprašė ir užfiksavo nykstančias viduramžių freskas [Smokowski 1841]. Tai buvo ne tik svarbus nykstančio paveldo dokumentavimo darbas, bet ir vienas pirmųjų paveldosaugos žingsnių mūsų krašte.

Po 1863 m. sukilimo buvusios ATR teritorijoje sustiprėjo stačiatikinimo ir rusifikavimo politika. Pasirodė rusifikacinės orientacijos knygų apie senovės paminklus. Pavyzdžiui, Pompėjaus Batiuškovo redaguota knyga apie imperijos vakarinių gubernijų paminklus [Batiuškov 1868–1885]. Nors cenzūra stiprėjo, išleista leidinių, orientuotų į krašto istorijos ir etnografijos studijas, kurios skatino senosios architektūros pažinimą ir teikė vertingos informacijos. Visų pirma, tai Konstantino Tiškevičiaus ekspedicijos Neries upe aprašymas [Tyszkiewicz 1871] ir Adomo Honorio Kirkoro parengti skyriai apie Lietuvą ir Gudiją daugiatomiam tęstiniam leidiniui Vaizdingoji Rusija [Živopisnaja Rossija 1882]. Didžiulę atsvarą carinei Rusijos politikai darė lenkų kalba leisti periodiniai leidiniai. Juose paskelbti kraštotyros straipsniai, supažindinantys su ATR istorinėmis vietovėmis ir architektūros paminklais. Straipsniai iliustruoti graviūromis, o prieš Pirmąjį pasaulinį karą jau ir nuotraukomis. Iliustracijos ir šiandien vertingos kaip ikonografiniai šaltiniai. Iš periodinių leidinių nepranokstamas buvo Varšuvoje leistas kultūros savaitraštis Tygodnik illustrowany, kuriame skelbta Kremeneco, Ostrogo, Nesvyžiaus, Lucko,

11
Įvadas

Dubno, Rečycos, Alšėnų, Zbaražo, Olykos pilių, Kartūzų Berezos, Bytenės, Vitebsko, Minsko, Mscislavo, Slanimo, Smurgainių, Didžiosios Berastavicos, Glubokų, Beresvičės, Alšėnų, Naugarduko, Kamojų, Žirovičių, Ilūkstės, Juravičių, Mozyriaus, Zietelos, Vilniaus pranciškonų, bonifratrų, šv. Stepono šventovių, Zietelos, Skokų dvaro rūmų ir kitų architektūros paminklų istorinė informacija su vaizdais. Kitame Varšuvoje leistame savaitiniame iliustruotame literatūros, mokslo ir meno žurnale Kłosy skelbti straipsniai apie Pinsko, Naugarduko, Nesvyžiaus, Vorončos, Vitebsko, Klevanės, Liškiavos objektus. Tygodnik powszechny – apie Kremeneco pilį, Vitebsko vienuolynus, Minsko, Nesvyžiaus, Myriaus bažnyčias. LDK architektūros paminklus garsino Tygodnik polski (Gardino pilis, Myriaus, Kamojų bažnyčios), Wędrowiec (Nesvyžiaus, Udzelos bažnyčios, Olykos pilis). XX a. pradžioje apie Minsko, Gardino ir kitus paminklus rašyta iliustruotuose žurnaluose Biesiada literacka, prieš Pirmąjį pasaulinį karą – Świat (Didžiosios Berestavicos, Ivenčiaus, Drujos dominikonų, Stalovičų, Minsko, Pinsko bažnyčios, Podolės Skalos, Bychavo pilys), Nasz Kraj (Alšėnų, Zbaražo pilys, Drujos dominikonų bažnyčia), Ziarno (Mogiliavo, Polocko šventovės), Ziemia (Stalovičių, Vitebsko, Drujos bažnyčios).

Architektūros istorijai svarbūs buvo ir pirmieji turistiniai vadovai. Juose pateikta istorinės informacijos architektūros paminklams pažinti. Išskirtini A. H. Kirkoro [Kirkor 1856, 1889] ir Władysławo Zahorskio [Zahorski 1910] vadovai po Vilnių, kurie buvo labai populiarūs ir perleisti po kelis kartus. Zahorskis parengė ir studijų apie žymiausius buvusios LDK sostinės architektūros paminklus – Vilniaus Katedrą [Zahorski 1904], Šv. Onos bažnyčią [Zahorski 1905] ir kitus.

XIX a. pabaigoje lenkų tyrinėtojai parengė ir išleido mokslinio pobūdžio žinynų. Juliano

Kołaczkowskio fundamentaliame veikale apie amatus ir meną įdėtas skyrius apie statybą, kuriame yra medžiagos apie LDK architektūrą [Kołaczkowski 1888]. Architektūros istorijos tyrimams svarbus buvo Stanisławo Łozos parengtas architektų žinynas, išleistas Pirmojo pasaulinio karo metais [Łoza 1917].

Po Pirmojo pasaulinio karo LDK architektūros tyrimus labai suintensyvino lenkų tyrinėtojai, susitelkę Stepono Batoro universitete ir Vilniaus Mokslo bičiulių draugijoje. Vertingos informacijos apie Vilniaus architektūros paminklus paskelbta profesoriaus Juliuszo Kłoso (1881–1933) kraštotyriniuose vadovuose, kurių išleista net keli leidimai. Trečiajame, jau po autoriaus mirties išėjusiame, leidime pateikti ne tik Vilniaus topografiniai gatvių ir pastatų aprašymai, bet ir gana išsami LDK sostinės architektūros raidos apybraiža [Kłos 1937, p. 9–92]. LDK architektūros istorijai vertingi Euzebjuszo Łopacińskio publikuoti archyviniai dokumentai ir duomenys apie Vilniaus statybininkus [Łopaciński 1938, 1939].

Archeologas Józefas Jodkowskis išleido knygą apie Gardino istoriją ir kultūros paminklus [Jodkowski 1923], paskelbė straipsnį apie atliktus pilies kasinėjimus, Aukštutinę koplyčią [Jodkowski 1935]. Aleksandras Śnieźko išleido knygą apie Myriaus parapinę bažnyčią [Śnieźko 1937].

Iš tarpukario lenkų architektūros istorikų išsiskiria Mariano Morelowskio darbai, atskleidžiantys autoriaus didžiulę erudiciją, archyvinių dokumentų žinojimą ir komparatyvistinius kontekstus. Jo tyrimai, apimantys Vilniaus kraštą ir Vilnių, buvo bene pirmieji bandymai sintetiškai aprašyti regiono architektūros raidą [Morelowski 1938/1939; 1939]. Ypač vertinga jo studija apie vilnietiško baroko fenomeną, genezę, kūrėjus [Morelowski 1940].

12
ĮVADAS

Autorius atskleidė Vilniaus XVIII a. baroką kaip Borromini’o mokyklos tęsinį, pateikė daug naujų faktų apie architektus ir jų kūrinius, remdamasis jam prieinamais archyviniais dokumentais. Jo prielaidos, lyginamoji analizė, bokštų palyginimai, o ypač sąsajos su Pjemonto architektais sudarė pagrindą gilesniems vilnietiško baroko ir jo kūrėjų veiklos tyrimams [Morelowski 1940, p. 26–27). Tarpukariu apie Vilniaus baroką rašė ir daugiau lenkų mokslininkų. Piotras Bohdziewiczius ieškojo vilnietiško baroko ištakų, iškeldamas Gluboko basųjų karmelitų bažnyčios rekonstrukciją (1734) kaip vieną pirmųjų šio reiškinio pavyzdžių [Bohdziewicz 1938–19391]. Bohdziewiczius rašė apie vilnietiško baroko įvairovę [Bohdziewicz 1935], sąsajas su italų architektais [Bohdziewicz 1938/19392; 19391], savitumus [Bohdziewicz 19392]. Stanisławas Lorentzas paskelbė archyviniais dokumentais pagrįstą studiją apie Jono Kristupo Glaubitzo (Johann Christoph Glaubitz) gyvenimą ir kūrybą [Lorentz 1937]. Taip pat apie Vilniaus Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios kūrėjus [Lorentz 1938]. Lorentzas publikavo istorinius šaltinius apie LDK objektus už sostinės ribų – Kamojų, Beresvičės, Varnionių bažnyčias [Lorentz 1938/1939, p. 335–348]. Vilniaus architektūros savitumų atsklaidai skirtos Władysławo Tatarkiewicziaus komparatyvistinės studijos apie Vilniaus ir Varšuvos klasicizmą bei Vilniaus ir Krokuvos baroką [Tatarkiewicz 1921; 1946]. Pastaroji išleista jau praūžus Antrajam pasauliniam karui.

Tarpukariu pasirodė pirmieji architektūros istorijos leidiniai lietuvių kalba. Pirmasis bandymas atskleisti senąją Lietuvos architektūrą – 1923 m. Mintaujoje išleista K. Jasėno Visuotinė meno istorija [Jasėnas 1923]. Nors knyga skirta pasaulio architektūros raidai, įdėti poskyriai apie Lietuvos meną. Šiame pirmajame lietuviškos menotyros kūrinyje neišvengta dalykų, kuriuos šiandien būtų galima laikyti klaidingais. Pavyzdžiui, Pažaislio bažnyčia priskirta renesansui, o Vilniaus Šv. Mykolo – barokui. Knygoje įdėtas pirmasis lietuviškų architektūros terminų žodynėlis. 1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių, netrukus beveik tuo pačiu metu pasirodė dviejų užsienyje išsilavinusių mokslo daktarų leidiniai apie sostinės architektūrą [Grinius 1940; Vorobjovas 1940]. Jos daug kuo panašios – apima laikotarpį nuo gotikos iki klasicizmo, abi iliustruotos Jono Bulhako ir E. Zdanausko nuotraukomis, nei vienoje, nei kitoje nėra nuorodų į šaltinius ir literatūrą. Mokslinio naujumo jose maža, bet tekstai vertingi dėl intelektualių menotyrinių pastebėjimų. Ypač „poetiškas” Vorobjovo tekstas, atskleidžiantis Vilniaus architektūros dermę su kraštovaizdžiu, vaizdų tapybiškumą, turinio dvasingumą ir meninių formų muzikalumą. Iš negausaus tarpukario lietuviškos menotyros leidinių pluošto reikėtų išskirti Halinos Kairiūkštytės-Jacynienės studiją apie Pažaislį [Kairiūkštytė-Jacynienė 1930] ir Pauliaus Galaunės monografiją apie Vilniaus universiteto meno mokyklą [Galaunė 1928], kurios naujais duomenimis praplėtė baroko ir klasicizmo architektūros tyrimų lauką.

Išsamesni LDK architektūros tyrimai atlikti sovietmečiu, 1956 m. įsteigus Statybos ir architektūros institutą Kaune. Architektūros istorijos sektoriaus mokslininkai Juozas Baršauskas, Klemensas Čerbulėnas, Algė Jankevičienė, Vladimiras Zubovas, Jonas Minkevičius ir kiti užsimojo parengti fundamentalų daugiatomį veikalą Lietuvos architektūros istorija. 1987 ir 1994 m. išleisti pirmieji du tomai, apimantys LDK laikotarpį [LAI 1987; LAI 1994]. Leidinys analitinio pobūdžio, jame chronologiškai sudėti ir atskirai aprašyti architektūros paminklai. Vertinant šį fundamentalų darbą kritiškai ir savikritiškai (rengime dalyvavo ir šios knygos

13
ĮVADAS

autorius), tenka pripažinti, jog jam trūksta konceptualumo ir sintetiškumo. Kadangi abu tomai rengti dar sovietmečiu, leidinio koncepcijai gerokai trukdė sovietinė ideologija. Labai sumenkinta sakralinės architektūros reikšmė. Pavyzdžiui, skyriuje apie gotiką pirmiausiai pristatytos pilys, gyvenamieji namai ir tik galiausiai bažnyčios (kaip visuomeniniai pastatai). Bene didžiausias leidinio trūkumas – apsiribojimas XX a. Lietuvos teritorija. Tik kelios pilys, viena kita gotikinė ir renesansinė bažnyčia, kai kurie klasicizmo architektų darbai pateikti iš kaimyninės Gudijos. Ne visur pakankamai atskleista architektūros raida, pavyzdžiui, beveik du šimtmečius trukusi baroko bažnyčių architektūra aprašyta klasifikuojant pagal formalius tūrio ir erdvės požymius, bet ne pagal ankstyvojo, brandaus ir vėlyvojo baroko etapus.

Sovietmečiu Lietuvoje išsamiausiai ištyrinėta viduramžių architektūra. 1965 m. Stasys

Abramauskas parengė disertaciją apie LDK pilių architektūrą [Abramauskas 2012], kurioje išsamiai ir konceptualiai atskleidė Lietuvos XIII–XVI a. mūro statybos raidą. Šiuos tyrimus plėtojo Abramausko disertantai, parengę išsamių darbų apie Vilniaus ir Trakų pilis [Kitkauskas 1989; Mikulionis 1978; Baliulis, Mikulionis, Miškinis 1991]. Reikšmingas įvykis buvo Istorijos instituto parengta kolektyvinė monografija apie Lietuvos pilis (Vilniaus, Trakų, Kauno, Medininkų, Raudonės, Panemunės, Raudondvario, Liškiavos, Biržų ir Klaipėdos) [Lietuvos pilys]. Algė Jankevičienė gilinosi į viduramžių bažnyčių architektūrą. Pirmasis paskelbtas jos mokslinis darbas apie Kauno katedrą [Jankevičienė 1960]. Kiti ankstyvieji straipsniai taip pat skirti pavieniams paveldo objektams – Kauno Šv. Jurgio, Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčioms [Jankevičienė 19601; 19602]. Vienu iš vertingiausių jos darbų, paskelbtų už tuometinės Lietuvos ribų, reikėtų laikyti straipsnį Baltarusijos kultūros paminklams skirtame leidinyje [Jankevičienė 19741]. Kaimyninėje šalyje pirmą kartą buvo aiškiai įvardinta gotika, kaip vakarietiškos kultūros reiškinys, buvusioje LDK. Iki tol šios šalies architektūros istorikai, visų pirma Vladimiras Čanturija, nors ir pastebėdavo XIV–XVI a. paminkluose gotikos bruožų, jų neakcentavo, o stengėsi atskleisti „didžiąsias menines senosios Rusios kultūros tradicijas“, kurios esą neišnyko net ir LDK laikotarpiu, taip pat „broliškų rusų, ukrainiečių, lietuvių ir baltarusių tautų meninių vertybių mainus bei kultūrinius ryšius“ [Čanturija 1969, p. 26]. Autorė nubrėžė gotikos plėtros rytinę ribą Gudijoje, kuri aiškiai atskyrė Rytų ir Vakarų tradicijas. Studijose apie gotikines bažnyčias Jankevičienė visada atsižvelgdavo į tai, kad dabartinėje Lietuvos teritorijoje esantis sakralinės architektūros paveldas neatspindi istorinių sąlygų suformuoto meninio reiškinio visumos. Todėl nagrinėjo ir kitų regionų (Gudijos) gotikos stiliaus bruožų turinčius sakralinius pastatus. Ypač vertingi jos sintetinio pobūdžio darbai, kuriuose išgvildenti LDK gotikos savitumai [Jankevičienė 1966; 1980].

Į baroko architektūros savitumus Lietuvoje labiausiai gilinosi Klemensas Čerbulėnas ir Vladimiras Zubovas. Jiedu parengė sintetinio pobūdžio publikaciją, kurioje apibūdino vėlyvojo baroko architektūros bruožus, svarbiausias architektūros formas [Čerbulėnas, Zubovas 1964, p. 207–244]. Straipsnyje apsiribota tik Lietuvos teritorijos objektais. Zubovas gilinosi į XVII a. baroko architektūrą, aprašė ankstyvojo ir brandaus baroko paminklus [Zubovas 1966], parengė monografiją apie architektą Tomą Žebrauską, kurio kūrybą išnagrinėjo apimdamas ne tik Lietuvos, bet ir Gudijos objektus [Zubovas 1986].

Eduardas Budreika tyrinėjo klasicizmo architektūrą, daugiausia dėmesio skirdamas Gucevičiaus kūrybai [Budreika 1965].

14
ĮVADAS

Nuo 1976 m. Minties leidykla pradėjo leisti knygų seriją Sąjunginės reikšmės architektūros paminklai Lietuvos TSR. Išėjo knygos apie Vilniaus katedrą [Kitkauskas 1976], Vilniaus pilį [Budreika 1977], Trakų salos pilį [Mikulionis 1978], Raudonės pilį [Pinkus 1978], Vilniaus miesto gynybinę sieną [Jučienė, Levandauskas 1979], Vilniaus Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčią [Samalavičius 1979], Vilniaus bernardinų vienuolyno ir bažnyčių ansamblį [Jankevičienė 1981], Vilniaus rotušę [Samalavičius 1981], Kauno rotušės aikštę [Levandauskas, Levandauskienė, Simanavičius 1981]. Nuo 1982 m. leidykla šią seriją pratęsė kitu pavadinimu Lietuvos TSR kultūros paminklai ir išleido knygas apie Verkių rūmus [Budreika 1982], Raudondvario pilį [Pinkus 1983], Vilniaus Pilies skersgatvį (dab. Bernardinų g.) [Levandauskas 1980], Vilniaus M. Gorkio gatvę (dab. Pilies, Didžioji, Aušros Vartų g,) [Rupeikienė 1984], Medininkų pilį [Jurginis 1984], Biržų pilį [Pinkus 1986], Tytuvėnų bernardinų vienuolyno ir bažnyčios ansamblį [Čerbulėnas, Baliulis 1987], Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčią [Levandauskas 1988], Kauno Perkūno namą [Oksas 1988], Vilniaus bastėją [Jučienė 1990]. Šie leidiniai buvo skirti paveldui pažinti, tačiau turėjo ir mokslinę vertę – juos rengė geriausi architektūros paminklų žinovai ir tyrėjai, sukaupę naujos neskelbtos informacijos.

Apie LDK architektūros objektus rašyta enciklopediniuose leidiniuose ir žinynuose. 1985–1988 m. išėjo keturi Tarybų Lietuvos enciklopedijos tomai [TLE]. Nuo 1975 m. pradėtas rengti Istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. Objektai atrinkti iš anksčiau sudaryto paminklų sąrašo [LKPS]. Statybos ir architektūros mokslininkai per keliolika metų ištyrė ir aprašė beveik visus „sąrašinius“ objektus. Tačiau sovietiniais metais išėjo tik vienas sąvado tomas apie Vilnių [PS]. Surinkta medžiaga panaudota fundamentaliems Lietuvos didmiesčių architektūros žinynams [VA, KA]. Lietuvai atgavus nepriklausomybę dar išleista enciklopedija apie Rytų Lietuvos kultūros paminklus [KPE RL], bet vėliau sąvado leidyba nutrūko, o tyrimų medžiaga liko nepanaudota.

Аrchitektūros istorijos tyrimai kaimyninėje Gudijoje sovietmečiu vyko vangiau negu Lietuvoje ir buvo labiau paveikti komunistinės ideologijos. Iš fundamentalių darbų reikėtų išskirti Vladimiro Čanturijos Baltarusijos architektūros istoriją, kurios išėjo net trys leidimai [Čanturija 1969, 1977, 1985]. Knyga patvirtinta kaip vadovėlis architektūros specialybės studentams. Kaip jau minėta, šis gana tendencingas veikalas atsietas nuo vakarietiškos kultūros, kurioje gyvavo LDK. Struktūra sudaryta pagal socialinės raidos etapus, neišskiriant architektūros stilių. Apgailėtinas literatūros sąrašas, kuriame sudėtos tik rusų kalba leistos knygos. Trūksta nuorodų į archyvinius šaltinius ir ikonografiją.

Vertingų studijų apie Gudijos pilis parengė archeologas Michailas Tkačiovas [Tkačiov 1977, 1987]. Kitо archeologо Alegо Trusavо monografija apie Gudijos XI–XVII a. architektūros paminklus buvo svarus indėlis į architektūrinės archeologijos mokslą [Trusav 1988]. Anatolijaus Kulagino knygą apie dvaro sodybų ansamblius galima laikyti vienu iš geresnių sintetinio pobūdžio darbų šia tema [Kulagin 1981].

Gudijos LDK architektūros objektus tyrinėjo rusų menotyrininkė Jelena Kvitnickaja. Visą gyvenimą praleidusi Maskvoje, turėjo puikias galimybes Rusijos sostinės archyvuose surasti vertingos grafinės medžiagos, apmatavimų brėžinių, kuriuose užfiksuoti sunaikinti senieji pastatai. Vertingi jos straipsniai apie Gudijos XVII a. kolegijas, viduramžių bažnyčias, Polocko Šv. Sofijos šventovę, Gardino parapinę bažnyčią, sunaikintus Bresto XVII–XVIII a.

15
ĮVADAS

vienuolynus, bebokštes XVIII a. bažnyčias, koplyčias [Kvitnickaja 1969, 1975, 1976, 1977, 1979, 1980, 1985].

Baltarusijoje vienintelėje iš visų sovietinių respublikų išleistas visas kultūros paminklų sąvadas. Baltarusių kalba parengtas enciklopedinis leidinys apėmė šešias sritis ir sostinę Minską [ZPB]. Rusų kalba pakartotas pirmasis tomas apie Bresto srities paminklus [SPB].

Sąvade daug sovietinės ideologijos objektų, tačiau straipsniai apie architektūros paminklus gana informatyvūs, iliustruoti pastatų planais (pirmuose tomuose nepateikiant mastelio). Tikriausiai dėl ideologinių priežasčių ar trūkstant tyrimų neaprašyti dailės paminklai, kurie svarbūs ir architektūrai menų sintezės aspektu.

1983–1986 m. išėjo informacinis keturių tomų leidinys apie Ukrainos urbanistikos ir architektūros paminklus [PGAU]. Jame glaustai pateikta architektūros objektų statybos raida, stilistinė analizė, tačiau akivaizdžiai vengta atskleisti LDK kontekstą – pilių savininkus, šventovių fundatorius ir iniciatorius. Leidinį rengė Grigorijaus Logvino vadovaujamas kolektyvas. Deja, mokslininko vadovaujama architektūros istorijos mokykla buvo labai prorusiška. Šiuo aspektu kiek „švelnesnė” Jurijaus Asejevo išleista studija apie Ukrainos architektūros stilius [Asejev 1989].

LDK architektūros tyrimai Gudijoje radikaliai pasikeitė sugriuvus Sovietų Sąjungai. Išleistas informatyvus profesionaliai parengtas Baltarusijos architektūros enciklopedinis žinynas [AB 1993]. Ta pati leidykla išleido du LDK architektūros tyrėjams reikalingus Anatolijaus Kulagino parengtus žinynus apie katalikų bažnyčias [Kulagin 2000] ir stačiatikių bei unitų cerkves [Kulagin 2001]. Juose pateikta informacijos ne tik apie išlikusius, bet ir prarastus sakralinius objektus.

Baltarusijos nacionalinės mokslų akademijos Kondrato Krapivos menotyros, etnografijos ir folkloro instituto mokslininkai Aleksandras Lakotka, Tamara Gabrus, Anatolijus Kulaginas, Jurijus Čanturija, Valerijus Morozovas ir kiti parengė ir išleido fundamentalią Gudijos architektūros istoriją, kurioje raidos bruožai atskleisti su Europos ir Rytų slavų kultūros kontekstu [AB 2005, 2006, 2007]. Darbe atskleista LDK istorija, fundatorių indėlis, panaudota archyvų medžiaga ir įvairių šalių tyrėjų darbai. Gudijoje nemažai rašyta apie prarastą paveldą – sunykusias ar sunaikintas dvarų sodybas, pilis, šventoves, vertingas urbanistines struktūras [SS]. Tamara Gabrus parengė turiningą monografiją apie sakralinę baroko architektūrą [Gabrus 2001]. Menotyrininkė tyrinėjo ir atributavo XVI a. sukurtus Nesvyžiaus pastatų projektus iš buvusios Kijevo Šv. Sofijos šventovės bibliotekos [Gabrus 1995], atskleidė unitų šventovių indėlį į vilnietiško baroko plėtrą [Gabrus 20011]. Aleksandras Lakotka Gudijos architektūros istoriją apžvelgė etnografiniu aspektu [Lakotka 1999] ir plačiame pasauliniame kontekste [Lakotka 2012]. Alegas Trusavas labiau gilinosi į monumentaliosios architektūros statybos techniką [Trusav 1990, 2001, 2015, 2020]. Jurijus Čanturija sukūrė išsamią archyviniais kartografiniais ir kitais šaltiniais paremtą Gudijos urbanistikos istoriją, kurioje miestų planavimo kontekste atskleista gynybinių įtvirtinimų ir kitų urbanistinių akcentų architektūra [Čanturija 2005, 2020]. Posovietinėje erdvėje paskelbti kaimyninės šalies mokslininkų darbai neaprėpė visos LDK architektūros, bet susiejo ją su europiniu kontekstu. Svarų indėlį į Baltarusijos vienuolynų tyrimus įnešė rusų mokslininkė Inesa Sliunkova. Jos solidžioje monografijoje išsamiai išanalizuota stačiatikių, katalikų ir bazilijonų vienuolynų ansamblių architektūra [Sliunkova 2002].

16
ĮVADAS

Pokario laikotarpiu iki sovietinės imperijos sugriuvimo kitokia padėtis buvo kaimyninėje Lenkijoje. Ją mažiau varžė ideologiniai reikalavimai, ateistinė propaganda, todėl architektūros istorijos mokslas joje plėtotas kur kas laisviau nei Sovietų Sąjungoje. Jerzy Paszenda tyrinėjo jėzuitų architektūrą. Kartu su Janu Poplateku parengė jėzuitų meninininkų biografinį žodyną, kuriame išsamiai surašyti jų projektuoti ir statyti architektūros kūriniai [Poplatek, Paszenda 1972]. Vėliau Paszenda paskelbė straipsnių apie Vilniaus XVIII a. stiuko dekorą [Paszenda 1974], XVIII a. Vilniaus bažnyčių mūrines stogo konstrukcijas, sukurtas siekiant apsaugoti nuo gaisrų [Paszenda 2000], Vilniaus akademijos pastatus ir Šv. Jono bažnyčią [Paszenda 1985, 1986], Ilūkstės, Kauno, Gardino, Pinsko bažnyčias, Minsko kolegiją ir kitus su jėzuitų architektūrine veikla susįjusius objektus [Paszenda 1978, 1992, 1993, 1995]. Jo darbuose panaudota daug neskelbtų archyvinių dokumentų iš jėzuitų archyvų.

Lenkų menotyrininkai tyrinėjo LDK architektūrą kaip bendros ATR kultūros dalį. Daugiausia dėmesio skirta vėlyvojo baroko architektūrai. Jerzy Kowalczyko darbuose ieškota vilnietiško baroko ištakų ir sąsajų su italų architektūra [Kowalczyk 1993, 1994, 19951, 19952, 1997, 2005]. Europinio konteksto paieškoms skirti ir Mariuszo Karpowicziaus tyrimai. Jo knygą apie XVIII a. architektūros vilnietišką atmainą [Karpowicz 2012] sudaro keturios dalys, iš kurių trys skirtos architektams Guido Antonio Longhi’ui, Antonio Paracca’i ir Jonui Kristupui Glaubitzui. Ketvirtojoje aptariama šios meninės krypties genezė ir savitumai –bokštai, orderių lakoniškumas, karpytinės arkos, siauros nišos, altorių meninės formos. Tadeuszas Bernatowiczius tyrinėjo Lenkijos ir LDK kraštovaizdžio architektūrą. Paskelbė darbų apie Radvilų rezidencijas ir fundacijas Nesvyžiuje, Alboje [Bernatowicz 1994, 1996, 1998, 2009], unitų cerkves Myriuje ir Naujajame Sveržanyje [Bernatowicz 1999]. Wojciechas Boberskis gilinosi į vėlyvojo baroko šventoves Vitebske [Boberski 1999, 2000, 2002], paskelbė straipsnių apie architektus Giuseppe Fontaną ir Joną Kristupą Glaubitzą prestižiniame vokiečių menininkų žinyne [Boberski 2004, 2007].

Maria Kałamajska-Saeed tyrinėjo LDK architektūrą ir dailę, redagavo, pati rašė ir skelbė straipsnius apie Lomžos ir jos apylinkių bei kitas bažnyčias Lenkijos meno paminklų kataloge [KZSP], taip pat Tarptautinio kultūros centro Krokuvoje leidžiamoje mokslo darbų serijoje, skirtoje ATR rytinių žemių sakralinio meno istorijai, apie senųjų Naugarduko, Vilniaus, Trakų vaivadijų katalikų bažnyčias ir vienuolynus [MDSSZWDR, Cz. 2-3]. Menotyrininkė išleido monografiją apie Vilniaus Aušros vartų architektūrą ir Dievo Motinos paveikslą [Kałamajska 1990], 1832 m. panaikintų vienuolynų architektūrinių brėžinių, saugomų Rusijos archyvuose, išsamų katalogą [Kałamajska 2021].

Pažymėtini ir lietuvių išeivijos mokslininko Povilo Reklaičio darbai [Reklaitis 1955, 1999].

Sugriuvus Sovietų Sąjungai, atsivėrė galimybės architektūros istorijos tyrimams be ideologinių suvaržymų ir ateistinės prievolės. Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje pasikeitė tyrėjų prioritetai. Architektūros ir statybos instituto mokslininkai sutelkė jėgas Lietuvos etninės ir moderniosios architektūros tyrimams, o LDK architektūrai liko mažiau dėmesio. Tuo metu išaugo naujų meno istorikų Vilniaus dailės akademijoje, Vytauto Didžiojo universitete, Kultūros ir meno institute (dab. Lietuvos kultūros tyrimų institutas).

VDU mokslininkai išleido monografijų apie vertingiausias Kauno šventoves ir vienuolynus – Arkikatedrą baziliką [Šinkūnaitė ir kt. 2008], Pažaislio kamaldulių [Šinkūnaitė 2014],

17
ĮVADAS

benediktinių [Vasiliauskienė 2016], Šv. Jurgio kankinio pranciškonų observantų [Šinkūnaitė, Valinčiūtė-Varnė 2018] vienuolynų ansamblius. Gintautas Žalėnas parengė išsamią studiją apie Veliuonos bažnyčios architektūros raidą [Žalėnas 2021].

Politinės permainos atvėrė kelią menotyrininko Vlado Drėmos knygoms, kurios galėjo būti išleistos kur kas anksčiau, jei ne ateistiniai ir kitokie ideologiniai apribojimai. Išėjo fundamentalus veikalas apie senojo Vilniaus architektūros vaizdus dailininkų kūriniuose [Drėma 19911], solidžios ir išsamios monografijos apie Vilniaus Šv. Onos, Šv. Jonų bažnyčias, katedrą [Drėma 19912, 1997], žinynas apie XVI–XIX a. Vilniaus amatininkus [Drėma 2015]. Šie leidiniai paremti gausiais rašytiniais archyvuose surinktais dokumentais, kuriuos autorius rinko keliasdešimt metų. Drėmos tekstai parašyti išsamiai, atskleidžiant gana platų kontekstą, nors kai kurie apibendrinimai pernelyg kategoriški.

Išsami gotikinių statybų raida atskleista fundamentaliame Rūtos Janonienės darbe apie Vilniaus bernardinų konventą ir bažnyčią [Janonienė 2010, p. 55–81]. Rasa Butvilaitė nagrinėjo Vilniaus bazilijonų vienuolyno vartų architektūrą [Butvilaitė 1993]. Mindaugas Paknys parengė išsamią studiją apie Pažaislio kamaldulių vienuolyno statybas ir dekoro įrangą, kurioje atskleidė platų marmuro panaudos LDK kontekstą [Paknys 2013, p. 141–170].

XXI a. Lietuvos menotyrininkai pagaliau pradėjo plačiau žengti už dabartinės valstybės ribų. Dalia Klajumienė parašė išsamią sintetinio pobūdžio monografiją apie XVIII a. sienų ir skliautų tapybą LDK bažnyčiose [Klajumienė 2004], Girėnas Povilionis – apie vėlyvojo baroko vargondirbystės meną [Povilionis 2013]. Keturi autoriai – Valentinas Baltrūnas, Tomas Baranauskas, Valdas Rakutis ir Gintautas Zabiela – parengė knygą apie piliakalnius ir pilis, esančias ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje, Ukrainoje, buv. Prūsijoje [LPT]. Auksė Kaladžinskaitė apibendrino ir naujais faktais praplėtė architektų Joannes Valentinus Tobias de Dyderszteyno ir Giuseppe’s Fontanos (III) kūrybos biografiją, analizavo vilnietiško baroko sklaidą Livonijos, Polocko, Vitebsko ir Mstislavlio vaivadijose [Kaladžinskaitė 2011, 2012, 2014].

LDK architektūros pažinimui svarbus Lietuvos kultūros tyrimų instituto parengtas ir išleistas vadovas po LDK, kuriame daug vietos skirta architektūrai. Knyga skirta keliautojams, todėl joje neaptariami sunykę objektai, o, siekiant praplėsti LDK kultūrinį kraštovaizdį, aprašyti kai kurie objektai, tiesiogiai nesusįję su išnykusios valstybės egzistavimo laikotarpiu. Iš esmės – tai pirmasis bandymas „visą istorinę valstybės teritoriją reprezentuoti jos paveldo pavyzdžiais“ [VLDK, p. 7].

Ikonografijos šaltiniai

Darbe nesiekta tikslinti LDK pastatų statybos laiko ar išaiškinti nežinomų architektų. Remtasi skelbtais fundamentaliais architektūros istorijos darbais, žinynais, enciklopedijomis [AB, KA, KPE RL, LAI, LPT, PGAU, PS, SPB, VA, ZPB] ir kitomis publikacijomis. Todėl archyviniai dokumentai ir kiti rašytiniai šaltiniai čia neaptariami. Daugiausiai dirbta su ikonografiniais šaltiniais. LDK pilių, bažnyčių ar dvaro rūmų senųjų vaizdų ieškota: senojoje kartografijoje, vaizduojamosios dailės kūriniuose, projektuose, apmatavimo brėžiniuose, fotografijose ir atvirukuose.

18
ĮVADAS

Senieji kartografijos šaltiniai – miestų panoraminiai vaizdai – suteikia vertingos informacijos apie gynybinius įtvirtinimus (miestų aptvarus, pilis), urbanistines dominantes (katedras, bažnyčias, rūmus). Bene seniausias būtų Vilniaus miesto planas iš 1576 m. Georgo Brauno ir Franzo Hogenbergo Kelne išleisto didžiųjų pasaulio miestų atlaso. Jame pavaizduotas viduramžių miesto gatvių tinklas ir svarbiausių pastatų siluetai [Braun, Hogenberg 1576]. Senose knygose ar albumuose randama ir daugiau urbanistinių vaizdų su vėliau sunykusiais gynybiniais įrenginiais. Pavyzdžiui, Rečicos miesto ir pilies – Cristopho von Eygerdo Theatrum Europaeum (1663), Podolės Kameneco – Nicolas de Fer’o Introduction là fortification (1695).

XVI a. gynybiniai įtvirtinimai matomi Polocko 1579 m. šturmą ir išvadavimą nuo rusų kariuomenės vaizduojančiuose planuose, kurių vienas saugomas Saksonijos valstybiniame Drezdeno archyve, kitas – Krokuvos Čartoriskių muziejuje. Pastarajame saugoma ir kita vertinga graviūra – Lechavičių pilies planas 1660 m. apgulimo metu.

Per XVII a. vidurio karą nuniokoti ir atnaujinti Vitebsko gynybiniai įtvirtinimai pavaizduoti 1664 m. brėžinyje, kurį carui Aleksejui Michailovičiui pristatė Vitebsko vaivada kunigaikštis Jokūbas Volkonskis [RGADA, f. 192, ap. 1, Vitebsko gub., Nr. 2] 1 .

Tomas Makovskis (1575–1630), 1600–1611 m. tarnaudamas pas Mikalojų Radvilą Našlaitėlį Nesvyžiuje, išraižė Vilniaus, Gardino, Kauno, Trakų, Biržų, Klecko, Nesvyžiaus, Olykos miestų panoramas, kuriose gana tiksliai pavaizduoti pilių ir bažnyčių pastatai.

Berlyno valstybinės bibliotekos Prūsijos kultūros paveldo archyve saugomas gausus XVIII a. kartografijos rinkinys, priskiriamas architektui Johannui Georgui Maximilianui von Fürstenhoffui (1686–1753). Tarp jų yra Klaipėdos, Slucko ir kitų LDK miestų planų su pavaizduotais bastioniniais gynybiniais įtvirtinimais.

Dailės kūriniuose LDK kultūros paveldas įamžintas pavieniais vaizdais arba jį nuosekliai inventorizuojant. Pastaroji tendencija išryškėjo valstybės saulėlydyje. Vienas pirmųjų čia pasireiškė Pranciškus Smuglevičius. Vykdydamas LDK kanclerio Jokimo Chreptavičiaus ir Vyriausiojo tribunolo maršalkos Adomo Kazimiero Čartoriskio užsakymus, XVIII a. pabaigoje nutapė nykstančius Vilniaus architektūros paminklus – pilių kompleksą, miesto gynybinės sienos vartus ir kt. [Drėma 1973, p. 94–110; Janonienė 2006, p. 11-43]. Smuglevičiaus pradėtą darbą tęsė jo mokiniai, visų pirma, Juozapas Peška, XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje nupiešęs ne tik sostinės, bet ir 12 Vitebsko vaizdų [LNNBUS]. XIX a. pirmojoje pusėje Vilniaus paminklus vaizdavo Kazimieras Bachmatavičius, Marcelis Januševičius, Karolis Račinskas, Jokūbas Šolma ir kiti. Stift Klosterneuburgo muziejuje (Austrija) yra unikalus XVIII a. nežinomo autoriaus tapytas Kartūzų Berezos vienuolyno vaizdas [Stift Klosterneuburg muziejus (Austrija), inv. Nr. GM 470].

Po 1863 m. sukilimo Rusijos dailininkas Dmitrijus Strukovas, vykdydamas Rusijos archeologijos draugijos užsakymą, 1864–1867 m. surengė ekspedicijas buvusiose Baltarusijos gubernijose, ieškodamas stačiatikių kultūros senienų. Nupiešė apie 200 šventovių, tarp kurių daugiausia medinių cerkvių, tačiau yra ir kitų konfesijų pastatų, pavyzdžiui, Drujos dominikonų bažnyčia, Minsko katalikų katedra. Unikalus Strukovo akvarelių albumas saugomas Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje. Minske išleistas reprodukcijų

19
ĮVADAS
1 Brėžinys skelbtas 1910 m. [Sapunov 1910].

albumas [Strukov 2011]. Aktyvus rusinimo politikos iniciatorius Pompėjus Batiuškovas redagavo Sankt Peterburge leidžiamą tęstinį leidinį apie „rusų senovės paminklus vakarinėse imperijos gubernijose“ [Batiuškov 1868–1885]. Jis iliustruotas ikonografiniu aspektu vertingais dailininkų Vasilijaus Griaznovo (1836–1909), Ivano Trutnevo (1827–1912) darbais, vaizduojančiais Vilniaus architektūros paminklus, senąsias LDK pilis.

XIX a. antrojoje pusėje sukurta LDK architektūros vaizdų, pagal kuriuos išgraviruoti raižiniai paskelbti lenkų periodiniuose leidiniuse Kłosy, Tygodnik illustrowany, Tygodnik powszechny ir kituose. Piešė dailininkai Vladislovas Dmachauskas (1838–1913), Janas Owidzkis (1852–1913), Ludomiras Franciszekas Dymitrowiczius (1844–1923), Włodzimierzas Zamarajewas (1864–1897?), Stefanas Popowskis (1870–1937), Bronisławas Podbielskis (1839–1891), Erazmas Rudolfas Fabiańskis (1826–1892), Alfredas Izidorius Romeris (Alfred Izydor Römer, 1832–1897), Władysławas Heliodoras Gumińskis (1822–1898), Feliksas Brzozowskis (1836–1892), Stanisławas Florianas Sawiczewskis (1866–1943), Ferdinandas Ruščicas (lenk. Ferdynand Ruszczyc, 1870–1936), Boleslovas Mykolas Ruseckas (Kanuto Rusecko sūnus, 1823–1913), Janas Feliksas Boguckis (1886–1955), Władysławas Podkowińskis (1866–1895), raižė Kazimierzas Pomianowskis, Edwardas Karolis Niczas (1851–1916), Konstanty Przykorskis (1840–1882) ir kiti.

XIX a. pabaigoje nepranokstamas paveldo vaizduotojas buvo Napoleonas Orda (1807–1883), sukūręs apie 1000 akvarele paspalvintų piešinių iš įvairių kraštų, bet daugiausia iš buvusios LDK teritorijos. Savo užsibrėžtą tikslą jis apibūdino 1876 m. laiške Ignotui Domeikai: „Nuo 1856 m. esu gimtajame krašte, o kadangi, kaip žinai, buvau dailininkas mėgėjas, grįžus dingtelėjo laiminga mintis aplankyti mūsų provinciją, tokią brangią mūsų širdims, ir kadangi ji menkai pažįstama patiems tautiečiams, keliaudamas su pieštuku rankoje nupiešiau mūsų buvusios šlovės ir civilizacijos skeveldras. Sukaupiau iki 1 000 piešinių ir pradėjau leisti albumą, dėkui Dievui, lydimas sėkmės“[Levandauskas, Vaičekonytė 2006, p. 30]. 260 Ordos piešinių litografuota Maxymiliano Fajanso dirbtuvėje Varšuvoje ir išleistas aštuonių serijų albumas. Dauguma piešinių saugoma Krokuvos tautiniame muziejuje. Lietuvos ir Baltarusijos teritorijoje esantys objektai reprodukuoti monografijose ir albumuose [Levandauskas, Vaičekonytė 2006; Nescerčuk 2009]. Interneto svetainėse yra Ukrainos vaizdų.

XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje daugiau kaip 1000 architektūros paveldo vaizdų sukūrė dailininkas architektas Juozas Kamarauskas (1874–1946). Jis kūrė tuo laikotarpiu, kai jau klestėjo fotografinis fiksavimo būdas. Dailininko darbai vertingi ne tiek dėl užfiksuotos informacijos, kiek dėl hipotetinių, kartais imaginacinių vizijų, paremtų istoriniais, natūros tyrimais bei analogais. Kamarausko kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus (apie 400), Lietuvos nacionalinis muziejus, Vytauto Didžiojo karo muziejus, Trakų istorijos muziejus.

Architektūros paminklus vaizduojantys dailininkų darbai neprarado aktualumo ir XXI amžiuje. Lenkų menininkas Zbigniewas Szczepanekas sukūrė Lenkijos ir LDK pilių akvarelių. Turbūt autoriaus karinis išsilavinimas (karo jūreivystė, astronavigacija) padėjo jam atkurti sunykusių gynybinių objektų pirminį erdvinį vaizdą nenaudojant 3D skaitmeninių technologijų. Szczepanekas išleido keturis akvarelių albumus, iš kurių paskutinis skirtas LDK pilims [Szczepanek 2008].

20
ĮVADAS

LDK architektūros projektų išliko nedaug, o ir tie patys gana vėlyvi. Viduramžių gotikinių pastatų projektų ar abrisų nerasta. Seniausi architektūros istorikams žinomi planai yra XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios. Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje yra Vilniaus universiteto pastatų ansamblio planai [BNF, HD-4, 178, Nr. 1076]. Ukrainos nacionalinėje bibliotekoje saugomi iš buvusios Kijevo Sofijos soboro bibliotekos perimti brėžiniai – XVI a. pabaigoje architekto Giovanni Maria Bernardoni’o suprojektuotos Nesvyžiaus jėzuitų bažnyčios ir kolegijos, Gardino parapinės bažnyčios, Nesvyžiaus pilies, Radvilų Albos rezidencijos ir kitų objektų planai ir fasadai [NBUV, Rankraščių skyrius, 721(589)]. Daugiau baroko architektūros projektų nežinome. Neturime nė vieno talentingiausio vilnietiško baroko kūrėjo Glaubitzo projekto. Kaip atrodė jėzuito Tomo Žebrausko suprojektuotas Vilniaus akademijos Astronomijos observatorijos fasadas, galima susidaryti vaizdą nebent iš dail. Ignoto Egenfelderio (Ignatius Egenfelder; ?–1776) nutapytų fundatorės Elžbietos Oginskaitės-Puzinienės ir architekto portretų, kuriuose jie pavaizduoti laikantys lapą su brėžiniu [LDM, T-2150].

Kiek daugiau išliko ankstyvojo ir brandaus klasicizmo projektų. Architekto Carlo Spampani’o Paulavos dvaro rūmų fasadų projektai nebuvo įgyvendinti, tačiau pats projektas buvo graviruotas ir išplatintas. Jis paskelbtas tarpukario mokslo leidinyje [Kieszkowski 1932, p. 64/65].

Varšuvos universiteto bibliotekos Piešinių kabinete saugomas iš Derečino Eustachijaus Sapiegos gautas grafikos darbų komplektas, susįjęs su Aleksandro Sapiegos fundacijomis ir architekto Jano Samuelio Beckerio kūryba. Tarp jų yra Ružanų rezidencijos pastatų projektai – rūmų, teatro, vartų pastato fasdai ir planai.

Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje yra LDK klasicizmo žymiausio kūrėjo Lauryno Gucevičiaus projektų kopijos. Tai – studijiniai darbai [LNDM, A-858, A-859], Vilniaus rotušės perstatymo projektai [LNDM GS, A- 856, a-c; G. 16755-16762].

Apmatavimo brėžinių yra Rusijos valstybinio istorijos archyvo (RGIA) 821 fonde (Kitatikių dvasinių reikalų departamento dokumentai) – Kniažičių, Ušačių, Pasienės dominikonų, Juravičių jėzuitų, Mstislavlio bernardinų, Vištyčių cistersų ir kitų vienuolynų bei bažnyčių. Archyve saugomas 1800 m. sudarytas Minsko gubernijos atlasas, kuriame yra Minsko, Babruisko, Borisovo, Vileikos, Dysnos, Igumeno, Mozyriaus, Pinsko, Rečicos, Slucko pastatų fasadų brėžiniai. Jie nėra labai tikslūs, tačiau pakankami architektūros kompozicijai vertinti [RVIA, f. 1350, ap. 312, b. 14].

Rusijos valstybiniame karo istorijos archyve saugomi architektūros objektų, kurie vienaip ar kitaip buvo pertvarkomi kariniams reikalams (kareivinėms, karo ligoninėms ir pan.) dokumentai. Labai vertingi Bresto jėzuitų, bernardinų, dominikonų, brigičių, bernardinių vienuolynų, kurie sunaikinti statant tvirtovę, 1830 m. apmatavimo brėžiniai [RGVIA, f. 349, ap. 4, b. 7881, 7899, 7901, 7951, 8015, 8043, 8049]. Tame pačiame fonde yra Vilniaus Šv. Rapolo, Šv. Ignoto bažnyčių, misijonierių vienuolyno, Aukštutinės pilies liekanų, Vitebsko bernardinų vienuolyno brėžinių, Kartūzų Berezos vienuolyno 1837 m. apmatavimų.

Lietuvos valstybės istorijos archyvo Mokslo bičiulių fonde (1135) esama tarpukariu darytų LDK objektų apmatavimų, pavyzdžiui, Bytenės bazilijonų Švč. Trejybės cerkvės brėžiniai [LVIA, f. 1135, ap. 12, b. 419], parengti S. Lorentzo iniciatyva.

21
ĮVADAS

Architektūrinių planų ir piešinių rinkinys yra sukauptas Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus 78-ajame fonde. Jame yra Drujos dominikonų, Antalieptės, Kauno jėzuitų ir pranciškonų bažnyčių, Vilniaus unitų Šv. Mikalojaus cerkvės apmatavimų brėžiniai, sudaryti iki pakeitimų, rengiant jas perdaryti į stačiatikių cerkves.

Nuotraukos vertingiausios tos, kurios perteikia neišlikusių, sunaikintų ar labai per rekonstrukcijas pakitusių objektų vaizdus. XIX a. antroje pusėje Vilniaus paminklus fotografavo Juozapas Čechavičius (lenk. Józef Czechowicz, 1818–1888). Daug LDK paminklų nuotraukų padarė Jonas Brunonas Bulhakas (lenk. Jan Brunon Bułhak, 1876–1950). Taip pat ir Janas Bałzunkiewizcius, kurio prieš Pirmąjį pasaulinį karą darytos nuotraukos, apimančios platų dab. Gudijos, Lietuvos, Latvijos, Lenkijos arealą, saugomos CNBJKNANB Rankraščių skyriuje. Išleistas dab. Gudijos teritorijoje įamžintų objektų albumas [Bałzunkiewizc 2001].

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą kunigas publicistas, bažnyčios istorikas Józefаtas Fryderykas Żyskaras (1868–1919) pradėjo leisti gausiai iliustruotą LDK bažnyčių katalogą. Karas ir mirtina liga nutraukė šį darbą – išleistas tik tomas apie Mogiliavo arkivyskupijos bažnyčias ir Minsko vyskupiją [Żyskar 1913].

Vertingų prieškarinių LDK nuotraukų yra Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių ir Vilniaus universiteto bibiotekų Retų spaudinių skyriuose, Lenkijos Mokslų akademijos Menų instituto, Krokuvos Jogailos universiteto Meno istorijos instituto fototekose, Lenkijos nacionaliniame skaitmeniniame archyve, Baltarusijos nacionalinės mokslų akademijos Jokūbo Kolaso centrinės mokslinės bibliotekos galerijos NOVA skaitmeniniame archyve, Baltarusijos nacionalinio istorijos archyvo Minsko dvasinės akademijos muziejaus fonde. Nuotraukų ir kitos ikonografinės medžiagos yra interneto svetainėse – Radzima.org (su tekstais lenkų, anglų, gudų ir rusų kalbomis), https://sobory.ru/ (stačiatikių ir unitų šventovių katalogas su aprašymais ir gausia ikonografine medžiaga), http://evitebsk.com/wiki/ (Vitebsko internetinė enciklopedija), https://ru.wikipedia.org/wiki/, https://kresy.pl/ ir kitose.

Šiuolaikinėmis skaitmeninėmis technologijomis modeliuojami ikonografiniai šaltiniai atkuriant vientisą erdvinį architektūros vaizdą trimatėje erdvėje. 3D formato vaizdai – svarbūs LDK architektūros pažinimui, pirminio vaizdo suvokimui ir sąsajų su aplinka vertinimui. Monografijoje panaudotos trijų autorių rekonstrukcijos, kurių pobūdis ir išraiška labai skirtingi. Žygimantas Buržinskas, pasitelkdamas 3D modeliavimo programas, sukūrė Aukštadvario, Kauno, Merkinės dominikonų, Valkininkų pranciškonų, unitams priklausiusios Šv. Mikalojaus cerkvės Vilniuje rekonstrukcinius modelius. Jie lakoniški, geometriški, be aplinkos komponentų. Gudijos architektas Aleksandras Nevaras atkūrė Bresto, Gardino, Asvejos, Babruisko, Čašnikų, Klecko, Ivenčiaus, Pinsko, Seno, Slanimo, Smilavičių ir kitų vietovių sunaikintų šventovių vaizdus. Impresionistiškai, lyg iš amžių glūdumos rūko, jie iškyla dabartinio miestovaizdžio fone, primindami tragiškas kultūros paveldo netektis. Kūrybinė grupė iš UAB Metalo forma atkūrė žymiausių LDK pilių (Vilniaus, Kauno, Trakų, Medininkų, Naugarduko) „gyvuosius“, sukeliančius nepakartojamą istorinės tikrovės pojūtį vaizdus su preciziškai nupieštais stafažais, buitiniais atributais, kariais, žmonėmis ir gyvūnais.

22
ĮVADAS

Romanikos pėdsakai

LDK teritorijoje (XIII a. vidurys – XIV a. pirma pusė)

Ieškant romanikos LDK architektūroje, reikia atsigręžti į Romą. Dažnai kartojamą posakį Visi keliai veda į Romą tenka perfrazuoti kitaip: Visi keliai vedė iš Romos. Nors antikiniai romėnų keliai Lietuvos nepasiekė, bet senosios Romos kultūra žinota dar pirmaisiais amžiais po Kr. Romėnų pirkliai Gintaro keliu gabeno aisčių gintarą, o dabartinės Lietuvos žemėse paliko monetų, papuošalų. Galimas dalykas, Romoje lankėsi ir baltų pirkliai, o grįžę nešė žinią apie regėtą tolimą kraštą ir jo architektūrą. Žinia apsigaubė mitais, įaugo į istorinę atmintį, bet reali architektūros forma atėjo daug vėliau – po gero tūkstantmečio. Architektūrinės kartotės, veikiau – sekiniai, ėjo aplinkkeliais. Kaune, namo Daugirdo g. rūsyje, aptikta antikinių marmuro skulptūrų. Jos atkeliavo į Lietuvą turbūt renesanso epochoje, kai Vakarų Europoje plūstelėjo susidomėjimo antikos menu banga [Bertašius 2013, p. 148].

Romėnai sukūrė reikšmingų statybos technikos dalykų. Vienas jų – pusapskritė arka. Graikai tokios arkos nenaudojo. Romėnai ją, ne tik kaip techninę priemonę, bet ir kaip architektūrinės išraiškos formą, taikė daug kur – tiltams, akvedukams, bazilikoms, šventykloms, rūmams, paradinėms triumfo arkoms. Pusapskritė arka tapo ryškiausiu romėnų architektūros tapatumo ženklu. Jis kartojosi ištisus amžius – viduramžiais, renesanso, baroko, romantizmo, istorizmo stilistinėse epochose. Kitos romėnų architektūrai būdingos konstrukcijos ir formos – cilindriniai ir kryžminiai skliautai, kiautinė sienų konstrukcija.

Romos imperiją sužlugdė barbarai. Užplūdę didžiąją dalį dabartinės Vakarų Europos, priėmę krikščionybę, ėmė kurti naują valstybinį darinį, apėmusį šiuolaikinės Prancūzijos ir Vokietijos teritorijas – Romos popiežiaus pripažintą Šventosios Romos imperiją. Vienas galingiausių jos valdovų – Karolis Didysis (VIII a. pab. – IX a. pr.) pastatydino Achene (dab. Vokietijos miestas) koplyčią, kurios architektūroje pastebimi romaninio stiliaus bruožai. Meno istorikai nelinkę jos vadinti romanine, nes trūksta stiliaus visumos, o esminis požymis, skiriantis romaninę architektūrą nuo karolingų, – tai mūrinių skliautų plėtotė. Stilius išplinta baigiantis pirmajam tūkstantmečiui po Kristaus gimimo ir klesti XI–XII a. In Modo Romano pastatyta daugybė Vakarų Europos bažnyčių. Pusapskritė arka naudota ne tik kaip svarbus konstrukcinis elementas, bet ir kaip stilistinis leitmotyvas, paprastomis, dvigubomis ar trigubomis arkutėmis juosiantis fasadus. Romanikos (Roman) terminą XIX a. antrajame ketvirtyje turbūt pirmasis įvedė prancūzų archeologas Arcisse de Caumont’as (1801–1873).

O kaipgi Lietuvoje? XI a. – XIII a. pirmoje pusėje, kai Vakaruose klestėjo romanika, mūsų kraštas skendėjo apgaubtas paslapčių ir nežinomybės. Pirmieji mums žinomi mėginimai praskleisti pagoniškojo pasaulio širmą baigėsi misijonieriaus Brunono Bonifaco (Kverfurtiečio) nukirsdinimu ir pirmuoju Lietuvos vardo paminėjimu. Tad apie to meto romanines šventoves negali būti nė kalbos. Lietuva ir Gudija buvo susiskaldžiusios į smulkias kunigaikštijas,

23
PIRMAS SKYRIUS

o būsimosios valstybės rytiniuose ir pietiniuose regionuose šeimininkavo stačiatikiai slavai. Polocke, Gardine, Vitebske jie pastatydino cerkves, kurių architektūra sietina su bizantiškomis įtakomis, lėmusiomis kryžminę kupolinę struktūrą, trijų apsidžių planą ir statybą iš plintų2 Archeologams ir meno istorikams žinoma apie 20 bizantiškų sakralinių pastatų, sumūrytų XI–XII a. Tik dvi iš jų – Polocko Viešpaties Atsimainymo ir Gardino Šv. Boriso ir Glebo išliko virš žemės paviršiaus. Iš XII a. cerkvių išsiskiria statytos Gardine. Jų savitumas – fasaduose tarp plintų įkomponuoti įvairiaspalviai šlifuoti akmenys ir glazūruotos keramikos plytelės [Levandauskas 2012, p. 37–39]. Atskiro dėmesio verta pirmoji Minsko šventovė, kurios statybos laikas tiksliai nežinomas – svyruoja nuo XI a. pabaigos iki XII a. Cerkvė žinoma tik iš archeologų tyrimų. Ji kvadaratinio plano, su keturiais vidaus stulpais ir viena išsiskiriančia pusapskrite apside (1.1. pav.). Šoninių navų apsidės užapvalintos tik iš vidaus. Šios cerkvės statybos technikoje esama romanikai būdingų bruožų, atspindinčių Vakarų Europos tradicijas. Ji sumūryta ne iš plintų, kaip kitos jos bendraamžės, o panaudojant kiautinę konstrukciją (lot. opus emplecton arba opus incertum), t. y., sienų vidus užpildytas lauko akmenimis su skiediniu, o paviršius aptaisytas taisyklingais kalkakmenių blokais. Pamatams panaudoti klojiniai iš statmenų lentų. Spėjama, kad šventovę mūrijo meistrai iš Lenkijos [Trusav 2020, p. 70–72].

Besikuriančios, o vėliau jau susidariusios stabmeldžių ir stačiatikių valstybės – LDK –politinė situacija buvo itin sudėtinga – kybojo nuolatinė Vokiečių ordinų grėsmė. Tai skatino ne sakralinių, o visų pirma gynybinių objektų statybą. Kraštą gynė daugiau kaip 60 medinių pilių, paminėtų viduramžių rašytiniuose šaltiniuose [Baranauskas 2003, p. 57–106]. Pilys statytos ant kalvų ir lygumose. Pirmųjų dauguma iškilo ant piliakalnių aikštelių, jas saugojo statūs šlaitai, kartais vandens kliūtys. Jos buvo medinės, dažniausiai netaisyklingo daugiakampio plano, atitinkančio aikštelės kontūrą. Lygumų pilys statytos lygiose vietose, apsuptose pelkių, pievų, upių ar ežerų. Mūrinės pilys buvo retenybė. Jų pastatyta nedaug – vos kelios rytinėje etninės Lietuvos pusėje (Vilniuje, Medininkuose, Lydoje, Krėvoje, Eišiškėse) ir Kaune. Žemaitijoje nesumūryta nė vienos.

Pirmuoju LDK egzistavimo šimtmečiu (XIII a. antrojoje pusėje – XIV a. pirmojoje pusėje) būta dviejų tipų gynybinių statinių:

1) pavieniai bokštai – donžonai;

2) aptvarinės (kitaip dar vadinamos kastelinės) pilys.

24
2 Plintas – tai kvadratinė 4–5 cm storio plyta, būdinga Bizantijos statyboms.
PIRMAS SKYRIUS 0 5 m
1.1. Minsko XI–XII a. šventovės planas Pgl. https://minsk-old-new.com/places/hramy-i-religiya/pervyj-minskij-kamennyj-hram

Apie autorių

Monografijos autorius Vytautas Levandauskas – Lietuvos mokslo premijos laureatas (2016), vienas žymiausių LDK architektūros istorikų, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, profesorius. Mokslininko kelią pradėjo studijuodamas Architektūros ir statybos instituto aspirantūroje (darbo vadovė Algė Jankevičienė), klausydamas Stasio Abramausko paskaitų, bendraudamas su Klemensu Čerbulėnu, Vladimiru Zubovu, Stanislovu Mikulioniu ir kitais tyrinėtojais.

1975 m., apgynęs disertaciją tema Mūro medžiagos ir jų panaudojimas Lietuvos XIII–XVII a. pirmos pusės statybose, tame pačiame institute su kitais architektūrologais pradėjo rengti Kultūros ir istorijos paminklų sąvado architektūrinę dalį. Tyrinėjo Lietuvos renesanso, klasicizmo ir kt. stilių architektūrą (daugiausia dvarų sodybų ir bažnyčių). Tyrimai paskelbti fundamentaliuose veikaluose Vilniaus architektūra, Kauno architektūra, Kultūros paminklų enciklopedija: Rytų Lietuva. Vėliau V. Levandauskas įsijungė į daugiatomio veikalo Lietuvos architektūros istorija rengimą.

Su bendraautoriais arba vienas parašė architektūros istorijai reikšmingų monografijų (Architektas Karolis Podčašinskis, Napoleonas Orda. Senosios Lietuvos architektūriniai peizažai, Lietuvos mūro istorija), knygų (Vilniaus miesto gynybinė siena, Kauno Rotušės aikštė, Vilniaus Pilies skersgatvis, Šiaulių renesanso paminklas, Šiaulių katedra). Moksliniuose, enciklopediniuose ir periodiniuose leidiniuose paskelbė daugiau kaip 200 straipsnių architektūros istorijos, paveldosaugos ir kt. klausimais.

Nuo 1993 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto docentas, nuo 1997 m. – Menotyros katedros vedėjas, 2000–2010 m. vadovavo Menų fakultetui. 2005 m. įkūrė periodinį mokslo leidinį Meno istorija ir kritika (Art History & Criticizm) ir dešimt metų buvo jo vyriausiuoju redaktoriumi. Tarptautinių užsienio mokslo žurnalų Architekturnaja archeologija (Rusija), International journal of Architecture, Arts and Aplications (JAV) redakcinių kolegijų narys.

Stažuotės: Varšuvoje, Lenkijos mokslų akademijos Meno institute (1988), Paryžiuje, Aukštojoje dailiųjų menų mokykloje (2000) ir Sorbonos universiteto André Chastelio meno istorijos tyrimų centre (2002).

LDK architektūros istorijai autorius rinko medžiagą Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Prancūzijos, Italijos ir kitų šalių bibliotekose ir muziejuose, rankraščių fonduose, sukaupė lyginamosios ikonografinės medžiagos iš daugelio užsienio šalių saugyklų. Architektūrą in situ tyrinėjo Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Latvijoje, Italijoje.

Knygoje autorius, apibendrindamas savo ir kitų tyrinėtojų darbus, sukūrė pasakojimą apie vienos didžiausių istorinės Europos valstybių – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės –architektūros raidą, atskleidė visai LDK būdingas stilistines permainas, suliejusias daugiatautės valstybės kultūrines tradicijas ir savitumus į unikalų europinės kultūros klodą.

359

Monografija – sintetinamojo pobūdžio mokslo darbas, atskleidžiantis Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės architektūros istoriją nuo valstybės susikūrimo XIII a. viduryje iki trečiojo ATR padalijimo 1795 m. Architektūros stilių raida aprėpia ne tik dabartinės Lietuvos, bet ir Gudijos, Ukrainos, Latvijos, Lenkijos žemes, priklaususias LDK kiekvienu stilistiniu laikotarpiu. Monografija paremta įvairių šalių mokslininkų ir paties autoriaus atliktais architektūrologiniais, istoriniais, ikonografiniais ir natūros tyrimais. Architektūros raidos savitumai, susieti su krašto politiniu, konfesiniu, kultūriniu gyvenimu, perteikti chronologiškai, pagal pastatų tipus. Atskleista romanikos, gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo architektūra. Knyga gausiai iliustruota architektūros paminklų planais, ikonografinių vaizdų reprodukcijomis, menininkų sukurtomis rekonstrukcijomis, iš natūros darytomis nuotraukomis.

Leidinys skirtas architektams, istorikams ir visiems besidomintiems kultūros ir meno istorija

VYTAUTAS LEVANDAUSKAS

LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS ARCHITEKTŪRA:

STILIŲ RAIDA

MONOGRAFIJA

Redaktorė Nijolė Taluntytė

Dailininkas Dainius Kairaitis

Rodykles sudarė Aurelija Gražina Rukšaitė

Santrauką į anglų k. vertė Jadvyga Krūminienė, redagavo Totilė Levandauskaitė

Santrauką į lenkų k. vertė Teresa Dalecka

2022 10 27. Tiražas 500 egz. Užsakymo Nr. K22-047.

IŠLEIDO

Vytauto Didžiojo universitetas

K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt

SPAUSDINO

Uždaroji dizaino ir leidybos akcinė bendrovė „Kopa“

Industrijos g. 12, Biruliškių k., Karmėlavos sen., LT-54469, Kauno r. www.kopa.lt | kopa@kopa.lt

Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.