Liudas Vailionis

Page 1

Danute Vailionyte

LIUDAS VAILIONIS




Danute Vailionyte

LIUDAS VAILIONIS MONOGRAFIJA

vytauto didžiojo universitetas . KAUNAS . 2021


Pakartotinis leidimas. Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-9955-12-486-3

© Danutė Vailionytė, 2011 © Vytauto Didžiojo universitetas, 2021


Šį savo darbą skiriu 125-osioms Tėvo gimimo metinėms


Iš užmaršties – į istorijos lobyną Ši knyga – apie vieną iš Lietuvos aukštosios mokyklos idėjos puoselėtojų ir jos įkūrėjų, mokslininką, botanikos mokslo nepriklausomoje Lietuvoje pradininką, iškilų visuomenės veikėją profesorių Liudą Vailionį (1886–1939). Jo talentinga prigimtis ir pilietinė savimonė lėmė tai, kad jis buvo ne tik originalios mokslinės minties Lietuvoje skatintoju, bet ir vienas iš Šaulių sąjungos, Lietuvai pagražinti draugijos, kelių kitų visuomeninių organizacijų steigėjų ir aktyvus jų narys, lietuvių kalbos saugotojas, mūsų valstybės patriotas. Knyga pasirodo gana pavėluotai. Kadangi prof. Liudas Vailionis iš­ėjo iš šio pasaulio pačiose Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, tiek karas, tiek pokaris ir sovietų valdymo Lietuvoje laikotarpis buvo nepalankūs jam įamžinti. Net L. Vailionio portretą, kabojusį jo mokinio ir darbų tęsėjo prof. Jono Dagio kabinete, buvo liepta išnešti iš universiteto. Tik bręstant permainų sąjūdžiui – 1986 metais – prof. J. Dagio ir Gam­ tininkų draugijos, kuriai vadovavo dr. Algis Jakimavičius, iniciatyva buvo leista surengti Vilniaus universitete L. Vailionio 100-ųjų gimimo metinių minėjimą. Jo metu kabojo tas pats ištremtasis portretas. Minėjimas praėjo itin pakiliai, visiems lyg nujaučiant artėjančią nepriklausomybę ir suprantant L. Vailionio reikšmę pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu. Tačiau kai Vilniaus universiteto rektorius prof. Jonas Kubilius ėmėsi iniciatyvos išleisti monografiją apie L. Vailionį, aukščiausioji Komunistų partijos vadovybė tam nepritarė. Tada likusiu gana gausiu L. Vailionio archyvu susidomėjo zoologas Henrikas Ostrauskas, tuometinio „Gamtos“ žurnalo redaktorius. Surinko prelegentų, dalyvavusių minėjime, pranešimus, prikalbino tuo metu dar gyvenusius buvusius profesoriaus studentus parašyti prisiminimus, išstudijavo likusį L. Vailionio archyvą ir pats parašė išsamų straipsnį apie L. Vailionio visuomeninę veiklą. Vilniaus universiteto informatikos specialybės studentė Edita Sakalauskaitė, vadovaujama dr. Inos Dagytės, ėmėsi rašyti diplominį darbą „Prof. L. Vailionio darbai: informacinis aspektas“, kuris sėkmingai buvo apgintas 1991 metais. Surinktai medžiagai išleisti trūko tik išsamesnės biografijos. Tada aš, re­d ak­t o­rės Danguolės Pankevičienės paskatinta, pasitelkdama vaikystės vaiz­dinius, motinos pasakojimus bei prisiminimus, gana gausius išlikusius Tėvo ir jo draugų laiškus bei kitą archyvinę medžiagą, ėmiausi ją rašyti. L. Vailionio anūkė dr. Giedrė Bulotienė nuvažiavo į Krokuvą, aplankė lie-

6


tuvių studentų gyventas vietas ir papildė to laikotarpio, kuris L. Vailionio gyvenime buvo itin svarbus, informaciją. 1996 metais prof. Romualdas Juknys suorganizavo L. Vailionio minėjimą Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, kuriame praėjo kūrybingiausi Tėvo metai. Minėjime skaityti pranešimai taip pat papildė jau turimą medžiagą. Kadangi L. Vailionis plačiau pristatomas šių dienų visuomenei pirmą kartą, norėjosi kiek galima išsamiau ir tiksliau atskleisti jo asmenybę to laiko sąlygų, kai buvo dedamas Lietuvos valstybingumo pamatas, kontekste. Asmenybę, kuri savo jėgas skyrė Lietuvos mokslui ir krašto gerovei kelti. Pats daug dirbęs ir daug nuveikęs, laurų neskyrė vien tik sau. Tai rodo ir jo parašyta įžanga į Lietuvišką botanikos žodyną. Suorganizavęs, sudaręs ir 1938 m. savo lėšomis išleidęs pirmą pasaulyje lietuvišką botanikos žodyną, kuris tuo metu net buvo vadinamas Vailionio žodynu, įžanginiame jo žodyje sumini visus, nors kiek prisidėjusius prie to darbo. Knygoje pateikiami L. Vailionio straipsniai mokslo istorijos ir gamtos filosofijos temomis. 1932 m. „Kosmos“ žurnale išspausdintas straipsnis apie prancūzų mokslininko Žano Lamarko (Jean Lamarck, 1744–1829) veiklą ir jo sukurtą trans­formizmo teoriją, artimą L. Vailionio pažiūroms, sukėlė didelių universiteto mokslininkų diskusijų. Kitas knygoje publikuojamas straipsnis skaitytojams pristatė garsų indų gamtininką J. C. Bose (1858–1937), Indijoje įkūrusį institutą gamtos fiziologijai tirti. Garsusis mokslininkas kartais būdavo pavadinamas romantiku. L. Vailionis patikslina: Gal tai ir tiesa, jei susitarsime romantiku vadinti žmogų, kurio pasąmonėje, nepaisant pasitikėjimo proto galybe, proto lankstumu ir įmantrumu, kirba mintis, kad Visatai pažinti to per maža. Tam reikia kažko, ko negalima nei pasverti, nei pamatuoti, kas savaime kyla iš Visatos. Tam reikalinga kos­minė intuicija. Eksperimentas yra tik atramos taškas šiam tikslui, kaip ir teiginys, jog augalai turi pulsą. Pastarasis Tėvo straipsnis buvo jo minčių, siekių apibendrinimas. Knygos paskutinis skyrius skirtas kalboms, pasakytoms atsisveikinant su L. Vailioniu ir išspausdintoms 1939 m. „Trimito“ žurnale, kai Lietuvos visuomenė gedėjo dėl ankstyvos mokslininko ir visuomenės veikėjo mirties. Taip pat spausdinami jubiliejiniuose prof. L. Vailionio minėjimuose skaityti pranešimai, buvusių studentų ir bendradarbių atsiminimai. Esu dėkinga visiems prisidėjusiems sudarant šią knygą, ypač Vytauto Didžiojo universitetui, jo rektoriui prof. Zigmui Lydekai, rėmusiems kny­ gos leidybą, nes asmenybės iškėlimas iš užmaršties – tai jos įrašymas į tautos istoriją. Danutė Vailionytė

7



Gyvenimo giesme


Gimtinėje Kas negyveno Dzūkijoje, nematė jos smiltingų, vietomis molingų laukų, nekvėpavo jos oru, pilnu ilgesio, tas niekada nesupras, kodėl dzūkų dainos tokios liūdnos, kartais graudžios ir visuomet nuoširdžios. Iš L. Vailionio laiško

Kai mano Tėvas Liudas Vailionis mirė, buvau tik paauglė. Tikriausiai ma­noji aplinka buvo tokia įtaigi, kad to meto vaizdiniai išliko atmintyje labai ryškūs. Taigi, pasitelkdama tuos vaizdinius, motinos pasakojimus bei prisiminimus, gana gausius išlikusius Tėvo ir jo draugų laiškus, stengsiuosi atkurti atmosferą, kuri jį supo, ugdė jo asmenybę. Nuo Druskininkų, kiek pakilus Nemuno aukštupin, kitame jo krante, tarp veržlios upės tėkmės ir viržiais kvepiančių pušynų įsispraudęs Mizarų kaimas. Iš viso aštuonios sodybos. Vienos jau spėjusios susmukti nuo laiko ir bėdų, kitos – neseniai užsidengusios stogus. Smėlingas kelias, arba mizariškių vadinama gatvė, vedanti per kaimą, tai kyla į kalvelę, tai vėl leidžiasi žemyn. Ties kaimo viduriu kelias pasuka tolyn nuo Nemuno ir krypsta Leipalingio link. Mizariškių žemės toliau nuo kaimo, pušynų kirtimuose, bet ir tos – tik lopinėliai. Baudžiavos laikais Mizarai priklausė Leipalingio dvarui, bet, pasak žmonių, mizariškiai baudžiavos nėję – buvę laisvi valstiečiai. Patį dvarą dar 1503 metais kadaise jotvingių gyventose žemėse įsteigęs Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras. Vėliau Žygimantas Senasis dvarą padovanojęs didikams Sapiegoms, kurie jį valdė net du šimtmečius. Manoma, kad vienu laikotarpiu Leipalingis priklausęs ir Pliateriams. Apie 1800 metus dvarą su jam skirtais palivarkais ir miškais nusipirkęs Vilniaus kapitulos pirmasis kanauninkas Kruševskis vėliau jį perleidžia savo brolėnui Antanui Kruševskiui – Seinų bajorų maršalkai ir Seimelio nariui. Šio, matyt, būta turtingo, nes XIX a. pradžioje pasistato Leipalingyje klasicistinio stiliaus rūmus pagal to meto žymaus architekto Martyno Knakfuso projektą. Rūmus apsupa parku, iškasa tvenkinių. Tačiau, išlikusių prisiminimų duomenimis, turtuolis buvęs nepaprastai žiaurus, išnaudojęs pavaldinius. Gal todėl dvaras ir garsėjęs nelaimėmis. 10

G YVENI M O G IES M Ė


Mizarų kaimas 1929 m.

Nemunas ties Mizarais

G I M TINĖJE

11


Mizarus su Leipalingiu sieja ne tik dvaras: juk čia ir valsčius, ir mokykla, ir bažnyčia. O apskritis – toliausiai į pietus esančiuose Seinuose, kurie XIX a. pabaigoje garsėjo kaip lietuvybės centras. XVIII a. pabaigoje, plėšrioms kaimynėms pasidalijus Lenkijos-Lietuvos Respubliką, didžioji Lietuvos dalis tampa carinės Rusijos žiemvakarių kraštu. Jau pralaimėtas 1831-ųjų metų sukilimas, kurio didvyrė Emilija Pliaterytė ilsisi Kapčiamiesčio kapinaitėse, uždarytas garsus Rytų Europoje Vilniaus universitetas. Pralaimėtas ir 1863-iųjų sukilimas, uždrausta lietuviška spauda. Gamtos grožyje skendintys Mizarai gyvena savitą gyvenimą. Žmonių traukos centras vos už kilometro, kitoje Nemuno pusėje. Tai Druskininkai. Šie jau XIX amžiuje garsėjo savo gydyklomis ir traukė pasiturinčiuosius net iš Rusijos ar Lenkijos. Mizariškiai neša į Druskininkus parduoti tai, kas lieka ūkyje nuo pačių stalo, moterys – uogas ir grybus, surinktus neaprėpiamuose pušynuose. Druskininkai – drauge ir pasižmonėjimo vieta, matant suplaukiančią į gydyklas diduomenę ar besimeldžiant bažnyčioje, kurioje vargonininkauja Konstantinas Čiurlionis, didžiojo mūsų genijaus tėvas. Druskininkiečiai irgi persikelia valtimi į Mizarus pasigrožėti gamta. Viename kaimo gale, kur Mizarai susisiekia su Diržų kaimu, yra stulbinanti savo grožiu, pušimis apaugusių kalvų apsupta šaltiniuota vieta, Duobe vadinama. Duobė pilna įvairiausių augalų ir laukinių paukščių. Kitoje gatvelės pusėje, kiek palypėjus į kalvelę, ant stataus Nemuno skardžio, paniręs skarotų eglių šešėlyje, – lyg iš pasakų išplaukęs gojus – miškelis, vietinių vadinamas Zosinke. Gražiau jį būtų vadinti siejant su Sofijos vardu, bet mizariškiai, matyt, iš nepagarbos dvarui taip jį yra pavadinę. Istorija buvusi tokia. Į gojelį iš Leipalingio dvaro atvažiuodavusi grafaitė Sofija. Karietą pasistačiusi atokiau, čia ištisas valandas praleisdavusi viena. Gal laukdavusi į pasimatymą atskubančio mylimojo, gal bėgdavusi iš namų ieškodama nuošalios vietos apmąstyti savo neviltį. Bet nei skarotos šimtametės eglės, nei aukštas skardis ir apačioje tekantis Nemunas nepadėjo grafaitei numalšinti skausmo – iš nevilties ji pasiskandinusi dvaro tvenkinyje. Gojeliui liko tik jos vardas. Kitame Mizarų kaimo gale, pačiame jo pakraštyje, stovi Vailionių sodyba. Esama žinių, jog XVIII amžiuje jų protėviai gyvenę prie Veisiejų, Paliūnų kaime. Vyriausiajam Vailioniui mirus, ūkyje likę du broliai su šeimomis. Vienam jų išėjus Anapilin, tarp šeimų prasidėję nesutarimai. Našlės, matyt, būta ryžtingos: kad nebūtų saviškių ujama, ji, pasiėmusi vaikus, atsikėlė į Mizarus Nemuno pakrantėje. Šiandien jau niekas nepasakys, kaip jai pavyko pasistatyti trobelę ir išauginti du sūnus. Vienas, 12

G YVENI M O G IES M Ė


sako, buvęs keistuolis. Apie jį mažai kalbėta. Girdėjau tik, kad jis kunigavęs Gudų „pūščioje“ (taip mizariškiai vadino Gudų girią). Kadaise buvusioje dykvietėje, į šiaurę nuo Osanovkos vietovės, XIX amžiuje ėmė kurtis lietuvių kolonija, kuri nusitęsė net kelias dešimtis kilometrų. Čia kūrėsi, matyt, pabėgę nuo baudžiavos valstiečiai. Tarp jų šis Vailionis ir praleido gyvenimą kunigaudamas. Kitas brolis, Dominykas (1836–1919), motinos statytą trobelę sugebėjo paversti kalve, o dar arčiau Nemuno pasistatė trobą. Apie 1864-uosius jis vedė Eleną Saltonaitę (1846–1927), kurios tolimi protėviai kadaise net val­dė Saltoniškių palivarką, priklausiusį Leipalingio dvarui. XIX amžiaus vidury­je Saltonai jau buvo pasklidę Leipalingio apylinkėse ir tapę smulkiais ūki­nin­kais ar trobelninkais. Kaip atrodė Elena Saltonaitė, mano Tėvo motina, nežinau, nes tėra likusi tik prasta nuotrauka, kurioje ji, smarkiai apkūtota, matyt, šaltuoju metų laiku, sėdi kieme tarp sūnaus Juozo šeimos narių. Tai buvo jau 1927-aisiais, kuriais ji ir mirė, vaikų mylima ir gerbiama iki pas­kutinių savo dienų. Na, o 1886 metų sausio 1 dieną (dabar tai būtų sausio 13-oji) Mizaruose ji pagimdė septintą savo vaiką – mano Tėvą Liudą Vailionį. Seinų apskrities Leipalingio parapijos aktų knygoje įrašyta, kad sausio 3 dieną, antrą valandą po pusiaudienio, į parapijos raštinę atvyko Dominykas Vailionis su dviem mizariškiais: trisdešimt penkerių Juozu Mizaru bei keturiasdešimt penkerių Jonu Jurkoniu ir atsivežė berniuką, gimusį Mizaruose sausio 1 dieną, trečią valandą ryto. Šis, matyt, gimęs silpnas, nes rytojaus dieną kunigo Antano Raulinaičio buvo pakrikštytas ir jam duotas Liudviko vardas. Krikšto tėvais buvę mizariškiai Steponas Jurkonis ir Rozalija Mizerova (Mizarienė). Aktas, žinoma, surašytas rusiškai. (L. Vailionio duktė Rytė Vailionytė-Vilimienė 2018 m. gavo Suvalkų valstybinio archyvo (Archiwum Państwowe w Suwałkach) pažymą, kurioje nurodoma, kad Liudas Vailionis gimė 1884 m. Kituose L. Vailionio asmens dokumentuose fiksuoti tik 1886 m. – Red. past.) Taip prasidėjo mano Tėvo gyvenimas. Šeima didelė. Keturi vyresni broliai: Karolis, Juozas, Mykolas, Antanas, ir dvi seserys – Ieva ir Petralia. Po Liudo gimė dar vienas berniukas, Dominykas, bet gyventi jam buvo lemta trumpai, mirė visai mažas. Žemės Vailioniai turi aštuonis hektarus. Juos nupirkęs motinos brolis kunigas Liudvikas Saltonas. Jis kunigauja Čenstakavoje ir sesers šeima nuoširdžiai rūpinasi. Jau vien tai, kad brolis – kunigas, ir dar Čenstakavoje, kaip žmonės vadino šią vietovę, visame katalikų pasaulyje garsią savo G I M TINĖJE

13


stebuk­l ingu Dievo Motinos paveikslu, skatina mizariškių pagarbą Vailioniams. O kunigas ne tik rūpinasi, kad sesers šeima turėtų duonos kąsnį, bet ir vaikų auklėjimu. Visus sūnus liepia leisti į mokslus (mergaites, aišku, ne). Bet Juo­z as ir Mykolas, pasimokę valsčiaus mokykloje, toliau mokytis nenori. Juozas linksta į kalvystę, o Mykolas, įsitaisęs valtį, kelia žmones per Nemuną ir taip palaiko mizariškių ryšį su Druskininkais. Svajoja įsitaisyti net keltą. Antanas mokosi – baigęs keturklasę progimnaziją, ketina valdininkauti Seinuose. Vyriausią brolį Karolį dėdė iškviečia į Lenkiją, kur šis, baigęs šešias gimnazijos klases, įsitaiso dirbti Lodzės valsčiaus sekretoriumi. Netrukus jis vedė Mariją Ojževską, kilusią iš dvarininkų aplinkos, kurios brolis jau tais laikais buvo įgijęs diplomuoto inžinieriaus kva­l ifikaciją. O Tėvo brolis Karolis toje aplinkoje visai sulenkėjo. Lietuva jam – tik vaikystės prisiminimai. Bet daugiausia vilties, galbūt ir rūpesčio, dėdei kunigui teikia Liudas. Kaip jauniausias, silpniausias, be to, bendravardis ir mokytis nori. Šeimos archyve yra išlikęs vienas dėdės Liudviko Saltono laiško lapelis (aišku, laiškų būta ir daugiau), kur jis rašė labai susirūpinęs savo mylimo seserėno sveikata: <...> kai kiek pasveiks, tegul su Ieva (vyriausia iš vaikų) atvažiuoja į Čens­ ta­chovą padėkoti Dievo Motinai už sveikatą... Toliau aiškina, jog pats iš Dievo Motinos patyręs stebuklą. Vieną lapkričio dieną taip susirgęs, jog neturėjęs jėgų net paskambinti skambučiu, kad pasišauktų pagalbos. Tada paaukojęs save Dievo Motinai ir rytą penktą valandą sveikas pakilęs jau meldėsi koplyčioje. Pasirašė: „Tave mylintis brolis Liudvikas“. Laiškas, matyt, rašytas tada, kai mano Tėvas sunkiai sirgo maliarija, dėl kurios metais ar dvejais atsiliko nuo mokslų ir kuri paliko pėdsakus visam gyvenimui. Tuokart pasveiko, bet ar važiavo į Čenstakavą prie Dievo Motinos paveikslo – nežinia. O brolio kunigo laiškai, dažnai seserį sutapatinantys net su geradare, globėja Dievo Motina, padėjo visiems vaikams išsaugoti širdyje didelę pagarbą ir meilę savajai motinai – mano senelei. Pradžios mokyklą Tėvas lanko Leipalingyje. Apgyvendinamas tai pas Saltonus, tai pas Bučelius. Nuvežamas ar nueina pėsčias visai savaitei. Nuo Mizarų ne taip toli – tik 9 kilometrai. Bet žiemą baisu vilkų, kurie gaujomis slankioja po mišką. Apie pradžios mokykloje Tėvo praleistus metus šeimoje mažai kalbėta. Jis pats tik prisimindavo, kaip mokėsi skaityti slebizavojant: BėA-BA, BėU-BU ir taip toliau sudarinėjant skiemenis. O Mykolas yra pasakojęs, kaip, palydėjęs Liudą į mokyklą, grįždamas išgirdęs netoliese staugiant vilkus ir žaibiškai įsliuogęs į pušį... 14

G YVENI M O G IES M Ė


Liudvikas Saltonas, Tėvo dėdė kunigas Čenstakavoje (apie 1900 m.) Tėvo sesuo Petralia. 1905 m. Vailionių malūnas Mizaruose, Duobėje. 1929 m.

G I M TINĖJE

15


Be rusiškos valsčiaus mokyklos, matyt, mokytasi ir pas daraktorių, nes lietuvių kalba persmelkė mano Tėvo dvasią dar Mizaruose. Daraktorių slaptos mokyklos buvusios Lipliūnuose ir Didžiasalyje. Druskininkų artuma ima gražiai veikti Vailionių gyvenimą, kai susipažįstama su Čiurlioniais. Nors Vailioniai itin pamaldūs nebuvo, bet artima giminystė su kunigu vertė bažnyčios nepamiršti. Keldavosi per Nemuną ne tik melstis, bet ir aukoti jai. Per bažnyčią ir susipažįstama su Čiurlioniais. Abiejose šeimose daug vaikų, jie susidraugauja. Vailioniai – paslaugūs. Juozas, būdamas vyriausias ir nagingas, tampa patarėju ir pagalbininku Čiurlioniams. Vienas ryškiausių šios pagalbos reliktų – Juozo kastas šulinys Čiurlionių sodyboje. Jis net mergino vyriausią Čiurlionytę, Juzę, bet ši išsirinko „poniškesnį“ jaunikį. Vailionių merginos, vakarais vaikščiodamos panemuniais, mėgdavo traukti dzūkiškas dainas, kurios pasiekdavo jautrią Čiurlionių Kastuko ausį. Jaunesnieji Čiurlionių vaikai, Mykolo perkelti per Nemuną, grožėdavosi Mizarų gamta, teškendavosi Duobėje. Kastukas mėgo ilgas valandas leisti svajodamas Zosinkės gojelyje, jaukiai jausdavosi ir Vailionių namuose. Jadvyga Čiurlionytė vėliau aprašys jų sodybos „puikumėlį“, glūdėjusį jos pačios ir aplinkinės gamtos grožyje: Iš Nemuno pusės sodybą supa didelis turtingas sodas, o bakūžės „portalas“ papuoštas gonkelėmis su išpjaustytais ornamentais. Jis atsuktas į ūkinę kiemo pusę ir į kaimo gatvelę, kuri šia sodyba ir baigiasi. Įėjus į namų vidų – dešinėje pusėje matai virtuvę ir šeimos miegamąjį, o kairėje – seklyčią. Ant lovos – tamsiai žalias tipingas dzūkiškas audinys, prie stalo – pačių dailiai išdrožinėtos medinės kėdės. Ant lango – kryželis. Ant sienos paveikslėlis, kuriame šventas Jurgis ant žirgo, įsmeigęs į velnio uodegą alebardą... Po langais – rūtų darželis. Kieme po liepomis prigludusi klėtis, kairėje – šulinys... prieš gonkas švaru, žalia veja ir šuns būda. Netrukus šalia šv. Jurgio paveikslėlio atsiras ant sienos ir Krokuvos vaizdelis. Vailionių Liudo artimi ryšiai su Čiurlioniais išliks visą jo gyvenimą. O Duobėje ilgainiui atsiras Vailionių iškasti tvenkiniai, kurių krintantis vanduo ims sukti malūną. Baigiantis XX amžiui, dailininkas Osvaldas Jablonskis nutapys „Malūną Duobėje“ ir visą paveikslų ciklą pavadins „Čiurlionio keliais“. (Šiandien malūną žymi prie jo pritvirtinta lentelė, jog tai jau Valstybės saugomas paminklas, kokių Lietuvoje likę tik trys.) Šniokščia iš tvenkinių krintantis vanduo, tik jau tyli turbinos, nors vandens muzika ta pati. Tos pačios ir švendrės, ir vandens lelijos, žydinčios tvenkinyje, ir Duobė dar skendi pušų bei skarotų eglių apsuptyje... Tik tvenkiniai sumažėję ir žmogaus ranka pakeistos jų nuostabios formos. 16

G YVENI M O G IES M Ė


1899 metais Liudas baigia pradžios mokyklą ir rengiasi stoti į gimnaziją. Arčiausiai, aišku, Kaune. Ten ir atvažiuoja. Apsistoja, amžininkų prisiminimais, pas Mariją Lozoraitienę, advokato Motiejaus Lozoraičio žmo­ną, kuri tuo metu Kaune vadovavo mokinių pensionatui. Sužinojęs sąlygas Liudas suprato, kad vargu ar čia bus priimtas į gimnaziją. Mat grėsmingai didėjant tarptautinei įtampai, artinantis Pirmajam pasauliniam karui, Kaunas Rusijos imperijos buvo ruošiamas tapti tvirtove, galinčia sulaikyti Vokietijos veržimąsi į Rytus. Todėl didinti mieste lietuvių bend­r uomenę, juo labiau lietuvių inteligentų, rusams nenaudinga, taigi Tėvas Kaune į gimnaziją nepriimamas. Jam grįžus į Mizarus, šeima svarsto tolesnį Liudo likimą. Dėdė kunigas kvie­čia į Lenkiją. Pataria važiuoti į Lodzę, kur jau gyvena brolis Karolis, apsigyventi jo šeimoje ir Lodzėje lankyti gimnaziją. Dėdė mokės už mokslą, padės sūnėną išlaikyti. Taip ir nusprendžiama. Šeimoje – sujudimas. Seserys, išaudusios gero milo, nudažė jį medžių žievėmis raudonai ir pasiuvo šiltą antklodę. Motina prilydė puodynaitę taukų, sumušė sviesto, suslėgė sūrį. Viską supakavusios, apvilkusios pačių austo milo švarkeliu, moterys su ašaromis išlydėjo Liudą, savo mažiausią, silpniausią ir mylimiausią, ilgiems metams į svečią šalį – Lenkiją.

G I M TINĖJE

17


Lodzėje ... mūsų gyvenimas – tik vijimasis rytdienos, visuomet trokštant sužinot, kokia ji bus. Iš J. Venžiko laiško

Baigiantis 1899 metų vasarai, Liudas jau Lodzėje. Brolis Karolis vedęs ir jau susilaukęs vaikų. Auga trys dukrelės: Janina, Marilia ir Hania, ne ką jaunesnės už atvažiavusį giminaitį. Netrukus atsiras Barbora, vadinama Basia. Nors šeima didelė, Liudas priimamas kaip savas. Brolienė Marija, graži, rami moteris, sumaniai vadovauja šeimai, kurios gyvenimas sukasi kultūringoje aplinkoje. Brolienės brolis – diplomuotas inžinierius, sesuo ištekėjusi už vaistininko, turin­čio savo vaistinę. Giminaičiai valdo dvarą Plocko apylinkėse, į kurį tenka nu­važiuoti ir Liudui, atvyksta pasisvečiuoti dėdė kunigas iš Čenstakavos. Liu­das greit įsitraukia į šeimos gyvenimą, bendrauja su mergaitėmis, brolienės vis pamokomas etiketo. Po daugelio metų ji prisimins, jog Liudas buvo „geras vaikas“. Bet su broliu santykiai šaltoki. Jis tapęs lenku, kaip ir visa šeima. Mergaitės net nemokomos lietuviškai kalbėti. To griebiasi atvykęs giminaitis, bet sekasi sunkiai. Juo toliau, juo ryškiau Liudas pajunta ribą, kuri jį skiria nuo brolio, – tai lietuvybė, kuri taps mano Tėvo viso gyvenimo savastimi. Lodzė tuo metu buvo toje Lenkijos dalyje, kuri po trečiojo Lenkijos-Lietuvos padalijimo atiteko Rusijai. Žiauriai numalšintas 1863 metų sukilimas, siekęs išvaduoti nuo Rusijos priklausomybės, turėjo ir skaudžių pasekmių, kurios buvo dar gyvos žmonių atmintyje. Brolio šeimos aplinkoje politikuojama. Vyrauja romantinės nuotaikos, vis krypstama į praeitį, į didingos Didžiosios Kunigaikštystės laikus. Mėgstama didžiuotis Jogaila, pirmuoju, su­jungusiu lietuvius su lenkais, Kosciuškos sukilimu ir prognozuojama ateitis. O ji – tik matant lietuvius su lenkais vienoje valstybėje, nes lietuviai – dar tik primityvūs miškų gyventojai, lakstantys apsidengę žvėrių kailiais, tad jiems apie savarankišką valstybę nė negalvot. Tėvą tai žeidžia. Šioje aplinkoje jo meilė ir pagarba savo namams, savo Mizarams, jų aplinkai, dzūkiškai kalbai ir dainoms tik tvirtėja. Jis pabrėžtinai pasisako esąs lietuvis, prašo nelenkinti jo vardo nei pavardės, nors gimnazijoje vadinamas Vojlianiu. Savo elgesiu stengiasi būti vertas lietuvio vardo, nesivaiko lenkiško poniškumo, yra jau skaitęs V. Kudirkos, J. Basanavičiaus tekstus, stoja jų pusėn. Panelė Helia net parašo: Puikiai linksminomės pas ponus Vainikonius. Visa aplinka man labai patiko. Pone Liudai, galėtumėt džiaugtis. Susižavėjau lietuviais, įgijau jais pasitikėjimo. 18

G YVENI M O G IES M Ė


Mokosi Lodzės vyrų gimnazijoje, kurioje aplinka gana slogi. Gimnazija rusiška, jaunimas rusinamas. Čia gyvena ir daugiau lietuvių šeimų, kurių vaikai lanko tą pačią gimnaziją. Tarp besimokančių lietuvių ir lenkų kartais kyla diskusijų, kurias vadovybė nori paversti ginčais, kad vienus ar kitus apkaltintų, – sukiršinus lengviau valdyti. Dėdei kunigui seserėno elgesys kelia nerimą – jaučia, jog ir šis gali nepa­ sirinkti kunigo pašaukimo. Jau tapęs gražiu jaunuoliu, sukiodamasis žavių len­ kaičių aplinkoje gali ir nuklysti. Dėdė abejoja ne be pagrindo. Tėvo archyve li­kusi apytuštė užrašų knygelė šį tą atskleidžia. Joje nuostabios merginos atvaizdas, sudžiūvusi pavasarinė gėlė ir žodžiai: „Prašau manęs nepamiršti. Stefa“. Iš kelių likusių laiškų galima suprasti, jog būta jausmo. Neliko laiškuose merginos pavardės, bet akivaizdus beviltiškumas. Užbėgdama įvykiams į priekį turiu pa­žymėti, jog Tėvas greit iš Lodzės išvažiuos, tiesioginiai ryšiai nutrūks. Baigęs šešias klases, Liudas Vailionis iš gimnazijos išeina. Reikia manyti, kad dėdė kategoriškai pareikalauja, jog seserėnas važiuotų pas jį į Čenstakavą ir stotų į kunigų seminariją. Tačiau Liudas jau aiškiai supranta, kad jo kelias ne tas. Imlus, ganėtinai apsiskaitęs, jau turintis savo pažiūras, jis domisi gamtos mokslais ir norėtų studijuoti mediciną. Gal ir todėl, kad išsimokslinusiems lietuviams, turintiems gydytojo profesiją, net ir didžiausios represijos metais caro valdžia leido dirbti Lietuvoje. Ateina dvejonių ir netgi kančios metas. Nuvilti dėdę, kuris nuo vaikystės rūpinosi ne tik juo, bet ir visa gausia šeima, kuris kunigyste tiki kaip viena kilniausių gyvenimo prasmių? Bet tapti kunigu – tai eiti prieš save, prieš savo sąžinę, nes jautiesi nesąs tam skirtas. Nežinau, ką sakė tėvai, ypač motina, kurios dvasinį ryšį visad jausdavo, bet sprendimą priima pats. Intuityviai ir netikėtai net sau. Dvejonės persekioja, tik staiga, stovint balkone – mintis kaip šūvis: geriau šokti iš balkono ir žūti, negu atsisakyti vidinės laisvės, pasaulietiško gyvenimo, paklusti kanonams ir tapti kunigu. Kai pasako dėdei savo sprendimą, šis pareiškia nutraukiąs bet kokią pagalbą jam, bet kokią paramą mokslui ir išvis nenorįs nieko žinoti apie savo seserėną. Nežinia kieno dėka nusprendžiama, kad Liudas ir toliau gyvens pas brolį, bet baigti gimnaziją ruošis pats. Jis ima lankyti parengiamuosius kursus ir per metus išmoksta dvejų metų programą, kurios trūksta norint gauti brandos atestatą. Egzaminus laikys eksternu ir jau ne Lodzėje, o Krokuvoje, į kurią 1906 metų pavasarį ir išvyksta. Septyneri metai, praleisti Lodzėje, jam lieka praeityje, apie kurią tų dienų draugas Janas Venžikas rašys: Mielas Liudvikai, gal laiškai sugrąžins seniai praėjusio laiko prisiminimus, laiko, kuris pralėkė kaip auksinis sapnas <...>, nes mūsų gyvenimas – tik vijimasis rytdienos, visuomet trokštant sužinoti, kokia ji bus. L OD Z ĖJE

19


Krokuvoje Tai mūsų metai, nors sunkūs, bet trykštantys jaunyste ir dvelkiantys gyvenimo poezija. Iš J. A. Herbačiausko laiško

1906 metų pavasarį prie Šv. Onos gimnazijos Krokuvoje išlaikęs brandos egzaminus eksternu, Tėvas rengiasi stoti į Krokuvos Jogailos universitetą. Krokuva po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 metais su visa piet­ vakarių Lenkijos dalimi atiteko Austrijai. Ši, bijodama, kad po 1863 m. suki­­limo neramumai nepersimestų į jos teritoriją, 1866 metais savo valdomai sričiai suteikia autonomiją. Tai turi įtakos ir Krokuvos kultūriniam gyvenimui. Veikia Jogailos universitetas, įkurtas dar 1364 metais – vienas seniausių Europoje. Jame XVII amžiuje studijavo net 200 lietuvių. Sek­ma­­dieniais suskamba šimtai bažnyčių varpų; Krokuva vadinama mažąja Ro­ma. Atvykstantiems iš Rusijos valdomų Lenkijos ar Lietuvos sričių čia – jau užsienis. Krokuva garsėja knygų leidyba, archyvais, puikiu Dramos teatru, Dailės akademija, dailininkų Jano Mateikos ir Stanislovo Vyspianskio vardais. XIX a. pabaigoje čia ryškiau nei kur kitur Lenkijoje pastebima modernizmo srovės, įžymiųjų Vienos meistrų įtaka, verda intensyvus kultūrinis gyvenimas. O senosios senamiesčio gatvės, kaip vėliau prisimins Petras Rimša, toli gražu neblizga švara. Į akis krinta ir socialinė nelygybė, vyrauja, jo žo­džiais tariant, „nesveikos dvasinės nuotaikos, sukeltos liguisto misticizmo“. O pati Vavelio pilis austrų paversta sandėliais, kurie iškraustomi tik 1907 metais. Lietuviams, atvykstantiems čia mokytis, Krokuva – neeilinis miestas. Juk kadaise jame gyveno ne vienas Gediminaitis. Tai ir už Lenkijos karaliaus Vladislovo I sūnaus Kazimiero III ištekėjusi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino duktė Aldona, 1386 m. Jogaila čia vainikuotas Lenkijos karaliumi. Krokuvoje sėkmingai karaliavo ir jo ketvirtoji žmona Sofija Alšėniškė, rėmusi Krokuvos universitetą, pati įkūrusi mergaičių mokyklą, pagimdžiusi Kazimierą, mūsų šventojo karalaičio Kazimiero tėvą. O 1550 m. Barbora Radvilaitė Krokuvoje tapo Lenkijos karaliene. Čia, Vavelio sarkofaguose, Gediminaičiai ir ilsisi. Kad sustiprintų savo nacionalinį išdidumą, kaip vėliau prisimins Petras Rimša, „sekmadieniais eidavome jų lankyti“. 20

G YVENI M O G IES M Ė


Turinys

Iš užmaršties – į istorijos lobyną 6

Gyvenimo giesmĖ 9 Gimtinėje Lodzėje Krokuvoje Seinuose Plocko krašte Kamenėje, Radomo žemėje Grįžimas Lietuvon Gamtos tyrimo stotyje Jau universitetas Botanikos sodas Vytauto Didžiojo universitete Mokiniai ir artimiausi bendradarbiai Šeima, namai Varžupis Ir vėl Mizaruose Šaulių sąjungoje Lietuvai pagražinti draugija Išėjimas

10 18 20 40 46 50 58 60 74 82 88 96 108 128 148 160 192 198

Palikimas 205 Liudas Vailionis. Jean Lamarck Liudas Vailionis. Sir Jagadis Chander Bose (1858–1937) Liudas Vailionis. Gamtos paminklai Lietuviškas botanikos žodynas. Autorių žodis Leidėjo žodis

206 248 256 260 269

Išlikęs amžininkų atmint y 271 Bronius Kazys Balutis · In Memoriam Pranas Saladžius · Prie šaulio prof. Liudo Vailionio karsto Zigmas Žemaitis · Atsisveikinus su Liudu Vailioniu Adomas Varnas · Pasižymėjusiems mirštant Antanas Gravrogkas · Liudą Vailionį prisiminus Bronius Vaškelis · Mokslininkas ir patriotas

273 274 276 278 281 284


Romas Pakalnis · Lietuvos botanikų mokyklos patriarchas Jonas DAGYS · Prof. Liudo Vailionio moksliniai darbai Antanas MINKEVIČIUS · Dumbliai ir Nemuno žydėjimas Romualdas Baltrušis · Virusologijos srities pirmeivis Jonas Naujalis · Prof. L. Vailionio biologinė pasaulėjauta Petras Bluzmanas · Liudo Vailionio pedagoginė veikla Romualdas Juknys · Grožis profesoriui buvo vertybė Algirdas Markūnas · Profesorius Liudas Vailionis – šaulys Henrikas Ostrauskas · Žmonėms, visuomenei, Lietuvai Marija Natkevičaitė-Ivanauskienė · Pažintis Gamtos tyrimo stotyje Eugenija Šimkūnaitė · Mes profesorių vadinome Akele Jonas Lelis · Botaniką studijuokime gamtoje Elena Miknevičienė · Naturam si sequemur ducem, numquam aberrabinus cicero Rūta Murkaitė · Nors vieną gėlę matyti... Jadvyga Dobrovolskytė-Tiknienė · Stengiuosi sekti Tave Ramunėlė Jankevičienė · Lietuviškas botanikos žodynas Edita Sakalauskaitė · Prof. L. Vailionio mokslinių darbų abėcėlinė bibliografinė rodyklė

286 290 296 302 304 310 314 318 322

Naudota literatūra · Nuotraukos Summary Asmenvardžių rodyklė Apie autorę. Danutė Vailionytė-Narkevičienė (1927−2017)

359 360 361 366

332 338 346 350 352 353 354 357


Danutė Vailionytė Liudas Vailionis Monografija Redaktoriai Ramutė Vaitiekūnaitė, Robertas Keturakis Dailininkė Rita Penkauskienė Korektorė Vilija Čirbaitė 2021 10 12. Tiražas 300 egz. Užsakymo Nr. K21-045 Išleido Vytauto Didžiojo universitetas S. Daukanto g. 58, LT-44248 Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt Spausdino UAB „Vitae Litera“ Savanorių pr. 137, LT-44146, Kaunas www.tuka.lt | info@tuka.lt