Baltijos rytai. Italų žvilgsniai į Lietuvą, Latviją ir Estiją 1918–2018

Vytauto Didžiojo universitetas

Andrea Griffante Baltijos rytai Italų žvilgsniai į Lietuvą, Latviją ir Estiją 1918–2018 Monografija

Kaunas, 2019

Recenzentai: dr. Adriano Cerri, Pizos universitetas, prof. Francesco Leoncini, Venecijos „Ca‘ Foscari“ universitetas

Originalas: Oriente baltico. Un secolo di sguardi italiani su Lituania, Lettonia ed Estonia, Aracne: Roma, 2018.

Iš italų kalbos vertė Aušra Gataveckaitė

Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba, sutarties Nr. S-LIP-19-37.

Projektas įgyvendintas bendradarbiaujant su Vytauto Didžiojo universitetu.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-467-419-8 (spausdintas) ISBN 978-609-467-418-1 (internetinis) https://doi.org/10.7220/9786094674181 © Vytauto Didžiojo universitetas, 2019 © Aušra Gataveckaitė (vertimas), 2019 © Andrea Griffante, 2019

Agatai ir Izai

Turinys

7

Įžanga

13 I skyrius Baltiškoji kosmogonija

1.1. Baltiškieji kraštovaizdžiai / 13 1.2. Miestas ir istorija / 20 1.3. Žemė, įaugusi į kraują / 27 1.4. Skirtingumas slypi įvairovėje: žydai ir kiti / 36 1.5. Beveik subrendusios „fašistinės“ Baltijos valstybės / 39

45 II skyrius Atplėštos žemės: Baltijos valstybės nelaisvėje

2.1. „Raudonųjų“ veržimasis: tai, kas liko iš Baltijos valstybių, ir tyla / 45 2.2. Sovietai – taip, bet… Vakarų / 51 2.3. Geriausi jaunystės metai: maištingosios aštuntojo dešimtmečio Baltijos respublikos / 58 2.4. Ancilla catholica: Lietuva aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais / 61 2.5. Raudonoji Baltija: „L‘Unità“ kontrnaratyvas / 64 2.6. Katalikiška Lietuva raudonojoje spaudoje / 70

73 III skyrius Baltiškojo heroizmo gimimas ir mirtis 3.1. Baltijos revoliucijos ir Italijos dvejonės / 73 3.2. Susiskaidžiusios Baltijos valstybės / 81 3.3. „Pilkoji“ postkomunizmo zona / 87

95 IV skyrius Panašios, bet labai skirtingos: Baltijos valstybės ES sudėtyje 4.1. Blankus Rytų rūkas / 95 4.2. Nuo Narvos iki e. Estijos / 98 4.3. Nuslydusios į šoną pietų kaimynės? Latvija ir jos pasiekimai / 104 4.4. Apie daugiatautį Lietuvos rojų / 108 4.5. Naujojo amžiaus atradimai: Lietuvos žydai / 111 4.6. Technokratai ir paranoikai: Baltijos valstybės tarp ES ir Rusijos / 115

121 Išvados: mozaika ir jos ateitis 127 Asmenvardžių rodyklė

Įžanga

Pietryčių Baltijos regioną būtų sunku apibūdinti kaip vieną labiausiai traukusių italų dėmesį. Nepaisant to, teritorija, kurioje įsikūrusios Lietuva, Latvija ir Estija, nėra nežinoma. Jau naujaisiais laikais traukusi Italijos eruditų keliautojų dėmesį1, XX amžiuje ši teritorija tapo vis gilesnio ilgalaikio domėjimosi objektu.

Per pastaruosius šimtą metų lingvistai buvo pagrindiniai, nors ir ne vieninteliai, tarpininkai regionui pažinti. Jau tarpukariu Giacomo Devoto vadovavo 1931 m. prie Romos Rytų Europos instituto (IEO) įkurtam Baltijos skyriui. Naujesniais laikais Pietro U. Dini buvo pagrindinis studijų apie Baltijos šalis Italijoje puoselėtojas. Šalia įvairių lingvistų dalykų ekspertai išmėgino savo jėgas gilindamiesi į atskirus su šia teritorija susijusius klausimus. Prie minėto IEO išleistų leidinių ir Šaltojo karo metais pasirodžiusių studijų naujesniais laikais prisidėjo istorinio ir politinio pobūdžio veikalai, parengti, be kitų, Claudio Carpini ir Alessandro Vitale2.

1 Žiūrėti, be kita ko, Bugiani, P. (2013). Sguardi sul Nord. In margine a recenti pubblicazioni sul Baltico orientale. Res Balticae, 13, 151–163; Carpini, C. (2013). La conoscenza della Lituania in alcuni dizionari storico–geografici europei tra ‘700 e ‘800.

Res Balticae, 12, 39–49; ID. (2002). Contra Gentem Potentem Potentem et Durissime Cervicis: l’immagine della Lituania e dei lituani tra mito, propaganda e modelli culturali. Res Balticae, 8, 193–207; Dini, P. U. (2010). Aliletoescvr: Linguistica baltica delle origini. Books & Company, Livorno; ID. (1991). L’anello baltico. Profilo delle nazioni baltiche: Lituania, Lettonia, Estonia. Marietti, Genova; Guida, F. (1979). Enea Silvio Piccolomini e l’Europa Orientale: il “De Europa” (1458). Clio, 15–1, 73–105; Morawski, P. (1987). Notizie dalle (future) “Indie d’Europa”. Polonia, Lituania e Moscovia nei “Diari” di Marin Sanudo (1469–1515). Annali della Fondazione Luigi Einaudi, 21, 43–88; Platania, G. (1992). Il Baltico attraverso gli inediti Avvisi manoscritti di Polonia conservati in Vaticano (1700–1704). Vecchiarelli, Manziana.

2 Visą literatūros sąrašą žr. Dini, P. U. (2007). L’anello lituano. La Lituania vista dall’Italia: viaggi, studi, parole. Books & Company, Livorno; Griffante, A. (2010). Bibliografia delle opere di carattere storico dedicate alla Lituania apparse in lingua italiana.

Cenni introduttivi. In A. Griffante, Confini della modernità. Lituani, non-lituani e stato nazionale nella Lituania del XX secolo (pp. 161–172). ICM, Gorizia.

8

Įžanga

Baltijos šalių įvaizdis Italijoje XIX ir XX amžiuje buvo retai tyrinėtas objektas. Išskyrus P. U. Dini veikalą ir kelis trumpus Piero Bugiani, C. Carpini, Andrea Griffante, P. U. Dini ir A. Vitale excursus (kurie visi daugiausia skirti Lietuvai)3, ši sritis išsamiai dar neištirta. Šia knygele siekiama bent iš dalies užpildyti šią spragą, tyrinėjant Lietuvos, Latvijos ir Estijos įvaizdžio pokyčius pastarojo amžiaus kasdienėje Italijos spaudoje. Pasirinktas laikotarpis atitinka laiką, praėjusį nuo trijų šalių nepriklausomų valstybių įkūrimo būtent prieš šimtą metų.

Tikrai ne siekiant paminėti šį jubiliejų, pasirinktas laikotarpis leidžia suvokti, kokią stiprią įtaką skirtingi politiniai režimai, vienas po kito įsitvirtinę trijose valstybėse ir Italijoje, bei tarptautinis kontekstas turėjo Baltijos šalis lankiusių italų stebėtojų nuomonei.

Kaip minėjome, tyrimo šaltinis yra kasdienė spauda arba medium, kuri geriausiai atskleidžia Baltijos šalių įvaizdžio Italijoje bruožus ir pokyčius. Siekiant apriboti tyrimo sritį, ši studija daugiausia, bet ne vien, grindžiama „Corriere della Sera“ ir „La Stampa“ analize – vieninteliais dviem plačios sklaidos laikraščiais, apimančiais visą aptariamą laikotarpį. Peržiūrėti ir visi „L‘Unità“, „Avanti!“ ir „La Repubblica“ numeriai, nors jie ir neapima viso nagrinėjamo amžiaus.

Metodologiniu požiūriu šis tyrimas paremtas poststruktūrine diskurso teorija, todėl aš dėmesį sutelksiu į esamas vidines diskurso sąlygas, išorines diskurso prielaidas palikdamas 3 Bugiani, P. (2007). From Innocent XIII to Today – Italian Interest in the Baltic.

Journal of Baltic Studies, 38/2, 255–262; Carpini, C. (2016). Žinios apie Lietuvą XVIII– XIX a. Europos istorijos ir geografijos žodynuose, Lietuva–Italija: šimtmečių ryšiai. Sud. D. Mitrulevičiūtė. Lietuvos Didžiosios kunigaištystės valdovų rūmai. Vilnius, 635–643; Dini, P. U. Excursus su culture del Baltico orientale in Italia: prima e dopo il patto. Il patto Ribbentrop–Molotov, l’Italia e l’Europa (1939–1941). A cura di A. Basciani, A. ­Macchia, V. Sommella. Roma: Aracne, 421–431; Griffante, A. Šalis rytuose. Pastabos apie Lietuvos įvaizdį Italijoje XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. D. Mitrulevičiūtė, op. cit., 644–653; Vitale, A. Lietuvos įvaizdis Nikolos Turkio tarpukario veikale‚ Lietuva praeityje ir dabartyje (1933) ir Lietuvos istorijos pažinimo problema Italijoje. Ten pat, 664–672; Dini, P. U. L’anello lituano. Cit., passim.

Įžanga

9

tik kaip foną. Poststruktūrinėje teorijoje daroma prielaida, kad „<…> objektai aiškiai „egzistuoja“ nepriklausomai nuo bet kokio atskiro diskurso, tik tam tikrų subjektų prasmė ir reikšmė – bei jų santykis su jais [objektais] – priklauso nuo <…> diskurso formų4“. Kitaip tariant, subjekto vaidmuo sutampa su santykių (būtent formų), galinčių pakeisti diskurso objektų tapatybę, kūrimu. Gimstantys tarpusavyje konkuruojantys diskursai atitinka subjektyvų mėginimą sustabdyti skirtumų srautą nustatant tam tikrus esminius aspektus5“. Todėl kiekvienas diskursas yra tarsi (bandoma) įgyvendinti hegemonija, suvokiama kaip „<…> niekada nesibaigiantis mėginimas sukurti stabilią [reikšmę], kurios atžvilgiu visuomet tvyros grėsmė“, sukelta konkuruojančių subjektų ir diskurso formų6. Šia analize siekiama nustatyti, pasitelkus tai, kokias formas susiformavo diskursas apie Baltijos šalis ir kokias reikšmes jos žymi.

Baltijos šalių įvaizdžio Italijos spaudoje analizės negalima pradėti konstatavus bendro pobūdžio. Akademinei bendruomenei gerai žinoma, kad Rytų Europos kategorija susiformavo kaip kolonijinių požiūrių pasekmė. Savo garsiojoje studijoje Larry Wolffas Rytų Europos konceptą apibrėžė kaip „paradoksą, kai tuo pačiu metu įtraukiama ir pašalinama, t. y. Europa ir ne Europa7“. Rytų Europa, aiškina Wolffas, yra kultūrinis konstruktas, atsiradęs didžiuosiuose Europos centruose XVIII amžiuje priešpriešinus jį Apšvietos kultūrai, su kuria patys stebėtojai tapatinosi. Edwardas W. Saidas pastebėjo, jog pati Rytų (angl. Orient) idėja yra intelektinis konstruktas, kurį stebėtojai 4 Glynos J. et al. (2009). Discourse Analysis: Varieties and Methods. ERSC National Centre for Research Methods Review, 8.

5 Howarth, D., and Stavrakakis, Y. (2000). Introducing Discourse Theory and Political Analysis. Discourse Theory and Political Analysis: Identities, Hegemonies, and Social Change. Ed. Y. Stavrakakis, D. Howarth, A. Norval. Manchester UP, Manchester and New York, 3.

6 Andersen, Nr. A. (2003). Discursive Analytical Strategies: Understanding Foucault, Koselleck, Laclau, Luhmann. Bristol: The Policy Press, 55.

7 Wolff, L. (1994). Inventing Eastern Europe. The Map of Civilization in the Mind of the Enlightenment. Stanford: Stanford UP, 7.

Įžanga

10

taikė kito, ne europiečio, socialiai ir politiškai pavaldaus, skirtumams apibrėžti. Taip kito – iracionalaus, psichologiškai silpno ir moteriško – kategorija tapo neigiamu racionalaus, tvirto ir vyriško europiečio stebėtojo sau priskiriamų savybių atspindžiu8. Skirtingai nuo Rytų, Apšvietos paveikta Rytų Europa yra mišri erdvė, Europos ir Rytų pasienio teritorija, kurioje abiejų bruožai susimaišo ir susijungia, todėl jos skirtumai netapatinti su civilizacijos antipodais, bet labiau, kaip rašo Wolffas, „<…> su evoliucijos skale, matuojančia atstumą tarp civilizacijos ir barbarybės9“.

Baltijos šalys tobulai atitinka šią tarpinės žemės pasienio kategoriją, t. y. iš dalies sutramdyti Rytai, amžinai balansuojantys tarp tapatinimo su „Europa“ ir priskyrimo „azijietiškam kitoniškumui“. Nors Lietuva, Latvija ir Estija pirmuosiuose Italijos dienraščių puslapiuose blykstelėdavo tik retomis ypatingo politinio įkarščio progomis, nereguliariai laikraščiuose pasirodydavę reportažai buvo pagrindinė vieta, kur skiriama dėmesio regiono klasifikacijai. Neseniai literatūrinėje kritikoje buvo pabrėžiama, jog kelionių literatūra, kuriai priklauso ir žurnalistų reportažai, atlieka pagrindinį vaidmenį kuriant kolonijinę tapatybę, kadangi apibrėžia kitoniškumo10 „<…> erdvinius ir įsivaizduojamus kontūrus“. Panašiai Baltijos šalims skirtuose reportažuose apibrėžiami žurnalistų tapatinimosi erdvės kontūrai „periferinėje“ dalyje tos Europos, su kurios vertybėmis jie patys tapatinasi.

XX amžiuje ir XXI amžiaus pirmosiomis dekadomis Italijos žurnalistų žvilgsnis tai siekė išstumti Baltijos valstybes už stebėtojų tapatinimosi erdvės ribos, tai bandė įtraukti jas į bendrą civilizacijos erdvę. Šią kaitą lėmė tiek permainingos geopolitinės aplinkybės, tiek skirtingos ideologinės žurnalistų nuostatos, Said, E. W. (1978). Orientalism. New York: Pantheon, 67–68.

Wolff, L. Op. cit., 13.

10 Boehmer, E. (2005). Colonial and Postcolonial Literature: Migrant Metaphors.

Oxford–NR.Y: Oxford UP, 92.

8

9

Įžanga

11

sukūrusios vieną iš daugelio Italijos „Rytų“11. Siekiant apžvelgti šią kaitą, knygą sudaro keturi skyriai. Pirmajame nagrinėju Baltijos šalių „atradimo“ kelią tarpukariu. 1918 m. caro imperijos žlugimas Baltijos valstybėms buvo prieš daug dešimtmečių prasidėjusio modernių nacionalinių bendruomenių kūrimosi proceso kulminacija, priešinantis vietiniam lenkiškai kalbančiam elitui Lietuvoje ir vokiškai – Latvijoje ir Estijoje. Tarp dviejų pasaulinių karų jaučiamus trijų šalių kultūrų skirtumus švelnino jų atliekamas paskutinio „laisvos“ Europos bastiono vaidmuo prie sienos su sovietine Rusija ir fašistinių bruožų turintys režimai, įsitvirtinę regione. Antrame skyriuje nagrinėju, kaip po Antrojo pasaulinio karo TSRS okupuotos Baltijos valstybės Italijos žurnalistų vis akivaizdžiau aprašomos kaip jų moralinio pasaulio dalis, nors ir priklausanti skirtingam, o gal net priešingam politiniam pasauliui. Nepaisant ideologinių stebėtojų skirtumų ir skirtingų jų pasakojimų akcentų, liberalioji ir komunistinė spauda negalėjo nesutikti dėl Baltijos šalių išskirtinumo sovietiniame kontekste. Trečiame skyriuje daugiau dėmesio skiriu Baltijos šalių aprašymams devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai jų vardai ir pagyros jų heroizmui, nors ir trumpam, užėmė pirmuosius laikraščių puslapius, ir paskutiniojo dešimtmečio pabaigoje, kai jų įvaizdis paskendo postkomunistinio pasaulio rūke. Pabaigai ketvirtame skyriuje susitelkiu ties 11 Tarp italų Rytams skirtų studijų žiūrėti Camilotti, S. (2014). Cartoline d’Africa.

Le colonie italiane nelle rappresentazioni letterarie. Venezia: Edizioni Ca’ Foscari; Il mondo visto dall’Italia. (2004). A cura di A. Giovagnoli, G. De Zanna. Milano: Guerini e associati; Minuti, R. (2006). Orientalismo e idee di tolleranza nella cultura francese del primo ‘700. Firenze: Olschki; Labanca, Nr. (2010). Racconti d’oltremare: L’immagine della società nativa nella letteratura “postcoloniale” italiana. Zapruder, 23, 168–175; Mariuzzo, A. (2007). La Russia com’è. L’immagine critica dell’Unione sovietica e del blocco orientale nella pubblicistica italiana (1948–1955). Ricerche di Storia Politica, 2, 157–176; Pedio, A. (2013). Costruire l’immaginario fascista. Gli inviati del “Popolo d’Italia” alla scoperta dell’altrove (1922–1943). Torino: Silvio Zamorani editore; Petracchi, G. (1990). Russofilia e russofobia. Mito e antimito dell’URSS in Italia (1943–1948), L’Italia e la politica di potenza in Europa (1945–50). A cura di E. Nolfo, R. H. Rainero, B. Vigezzi. Milano: Marzorati, 655–675; Orientalismi italiani. (2012–2013). A cura di G. Proglio, 3 t., Alba: Antares.

12

Įžanga

Italijos popierinės spaudos žvilgsnio į Baltijos valstybes ypatumais XXI amžiuje, ypač daug dėmesio skirdamas laikotarpiui po trijų šalių įstojimo į ES ir NATO, kai jų įvaizdžiai pradėjo vis labiau skirtis, priklausomai nuo tariamai skirtingo liberalios demokratijos vertybių asimiliacijos laipsnio.

Prieš pereidamas prie analitinės tyrimo dalies noriu padėkoti brangiai draugei Francescai Zilio, kuri, pati to nežinodama, savo išmintimi įkvėpė šią knygą. Nuoširdžiai jai dėkoju už kai kurias pagrindines idėjas pamąstymui, kurias pasitelkus ši knyga buvo parašyta.

2017 m. gruodžio 9 d., Vilnius

I skyrius

Baltiškoji kosmogonija

1.1. Baltiškieji kraštovaizdžiai „Estija, Latvija ir Lietuva yra vienintelės Europos valstybės, kurių sostines koks nors europietis dar vis gali supainioti ar neužtikrintai ištarti pasikeitusius jų pavadinimus.“1 Alessandro Pavolini šiais žodžiais, užrašytais 1934 m. straipsnio įžangoje, išsako tai, ką daugybei italų Baltijos valstybės reiškia praėjus maždaug penkiolikai metų nuo jų susikūrimo – tai tiesiog (beveik) nieko nesakantys pavadinimai.

Nepaneigiant Pavolini žodžių visgi viena kita užuomina apie pietrytines Baltijos teritorijas Italijos spaudoje buvo pasirodžiusi jau XIX amžiaus antrojoje pusėje. Išties tai buvo trumpos žinios, glaudžiai susijusios su politinėmis aktualijomis2. XX a. pirmajame dešimtmetyje Rusijos imperijoje įvykusios sociopolitinės permainos atkreipė Italijos spaudos dėmesį ir į tris atskirus tautinius judėjimus Baltijos regione: latvių, estų ir lietuvių, kurie vis aktyviau reiškė savo „nuosavybės teises“ į minėtas teritorijas3.

Vis dėlto tik 1918 m. susikūrus trims nepriklausomoms tautinėms valstybėms laikraščiai ima dažniau domėtis Baltijos Pavolini, A. (28 08 1934). I tre piccoli stati. Il Corriere della Sera, 3.

Zanzi, E. (03 01 1913). Segni di modernismo in Israele. La Stampa, 3; La vita che si vive. (26 12 1892). La Stampa, 2; Rivista. (20 09 1867). Gazzetta Piemontese, 2; Rivolta nelle province del Baltico. (20 12 1905). Corriere della Sera, 1.

3 Atti di fanatismo religioso. (13–14 10 1898). Il Corriere della Sera, 3; A Narva.

(20 08 1890). La Stampa, 1; Un condannato a morte innocente. (25 09 1901). La Stampa, 2.

1

2

Baltijos rytai

14

šalimis. Nors per visą tarpukario laikotarpį italų žurnalistų pasakojimuose atsispindi pagrindiniai Lietuvos, Latvijos ir Estijos didžiųjų pasakojimų argumentai, akcentuojantys jų etninių tautų gimimo-mirties-atgimimo ciklą4, jie tesuteikia italų skaitytojui realybės interpretacijos schemą, neatsako į visus kylančius klausimus apie neseniai atsiradusias valstybes. Tiesioginis žurnalistų sąlytis su Baltijos šalimis ir reportažai apie jas pasirodo kaip vienintelis tariamai patenkinamas būdas susipažinti ir supažindinti Italijos publiką su Pirmojo pasaulinio karo pagimdyto naujo pasaulio fragmentu, apie kurį Vakarų Europoje ypač trūksta žinių.

Dar prieš apsilankydami ten asmeniškai žurnalistai savo svarstymuose ir apmąstymuose laiko Rytų Baltijos valstybes tolygia erdve, kuri skiria du tarpusavyje nesuderinamus civilizacijos vienetus. Išsamiai aptardamas geopolitinę regiono reikšmę žurnalistas Otello Cavara viename savo straipsnyje, pasirodžiusiame 1926 m. „Corriere della Sera“, pažymi, kad Rytų Lenkija ir Baltijos valstybės yra tarsi fronto linija, „užtvanka tarp Vakarų ir Rytų“, kuri „skiria dvi mąstysenas, dvi socialines sistemas, du pasaulius5“. Regiono esmė – būti skiriamąja linija, balansuojančia tarp stebėtojo tapatumo (Vakarai) ir Rusijos, kuri įsigalėjus bolševikų režimui vaizduojama kaip vis svetimesnė, atsilikusi ir grėsminga viešpatija. Baltijos valstybės – tai esą slenksčio ar tarpinė vieta, tai yra erdvė, nepasižyminti savitais bruožais ir vaizduojama tik per skirties metaforas.

Todėl nestebina, kad viename savo 1923 m. straipsnyje žurnalistas ir tyrinėtojas Arnaldo Cipolla apibūdina regioną kaip „Šiaurės Balkanus, kurie skiria Rusiją nuo Vokietijos, vakarus nuo rytų“. Baltijos šalyse ne tik be jokios tvarkos susipina vieno ir kito „pasaulio“ elementai, bet ir etninis bei politinis susiskaidymas esą toks akivaizdus (ne veltui vadinamos „Balkanais“), kad trys valstybės atrodo lyg likimo išdaiga, kurioms jų politinės klasės sunkiai gali ir geba užtikrinti saugumą bei savarankiškumą6.

Plg., pavyzdžiui, Marietti, G. (25 08 1934). L’Estonia com’era e com’è’. La Stampa, 5.

Cavara, O. (23 09 1926). Una capitale in cerca del suo stile. Corriere della Sera, 3.

6 Cipolla, A. (13 07 1923). Sulla soglia della Russia. La Stampa, 3.

4

5

I. Baltiškoji kosmogonija

15

Tiesioginis laikraščių kronikininkų susidūrimas su Baltijos valstybėmis tik patvirtina „pakibusios“ tarp dviejų pasaulių ir perėjimo iš vieno į kitą teritorijos įspūdį. Šią erdvę materialiai ir simboliškai iš vienos pusės žymi Lietuvos, Lenkijos ir Rytų Prūsijos, iš kitos – Estijos, Latvijos ir Tarybų Rusijos sienos. Italų žurnalistai, kurie tuo laikotarpiu beveik visi vyko iš Vakarų, į šį regioną dažniausiai patekdavo per Lenkijos ir Lietuvos sieną.

Būtent tokia siena jiems buvo ir akivaizdžiausias perėjimo į kitą dimensiją kelias. Perėjimą pirmiausia pajusdavo vizualiai: žmogaus stipriai paveiktą kraštovaizdį, kurį atvykėliai stebėtojai laikė savu, atspindinčiu jų „vakarietišką“ racionalumą, Baltijos šalyse pakeisdavo iš pažiūros netrukdomas gamtos viešpatavimas.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, valstybių sienos, visų pirma ypač susiskaidžiusioje vidurio Rytų Europoje, atspindėjo dar gyvus apčiuopiamus konfliktus. „Karštą“ Lietuvos ir Lenkijos sieną pasiekę italų žurnalistai, priešingai, atsidurdavo kontekste, kuriame nesuvokiamai viešpatavo siurreali ramybė ir nebuvo matyti žmogaus pėdsako. Dar 1938 m. Curio Mortari taip aprašo savo kelią artėjant prie Lietuvos sienos per 1920 m. Lenkijos okupuotą regioną: Keliaudamas sienos link aš iš pat pradžių laikiausi Vyslos vagos <…>.

Norint pasiekti ginčijamą sieną, būtinas automobilis, kurio lingės būtų nesulaužomos, kadangi reikia važiuoti beveik visiškai nepravažinėtu keliu tarp ledynų ir potvynių suformuotų kalvų ir klonių ir per niaurius miškus, kuriuose šen bei ten spindi vandens telkiniai, po nekalta stovinčio vandens išvaizda slepiantys bauginančias gelmes, pasakų bedugnes. <…> Ir tik likus vos porai kilometrų iki sienos du raiteliai sustoja vidury kelio priešais mus: pasienio kariuomenės vadas ir jo padėjėjas. <…> Įlipęs į mašiną, jis liepia mano vairuotojui važiuoti toliau <…>.

Išlipame ir pradedame eiti žingsnis po žingsnio apaugusiu žole keliu, beveik nepastebimu šio tylaus kraštovaizdžio platybėje. Taip prieiname prie medinės lenkų spalvomis nudažytos užkardos. Šalia jos stovi sargybinio būdelė, bet tuščia! Toliau, už penkiasdešimties metrų, išties matyti kareivis. <…> – Tai Lietuvos pasienio sargyba! – man paaiškina karininkas7.

7

Mortari, C. (01 04 1938). Alla frontiera di Wilno. La Stampa, 5.

Baltijos rytai

16

Kitokia, bet ne prasčiau atskleidžianti panašų gamtos viešpatavimo prieš žmogų jausmą, yra Marco Ramperti 1937 m. „Corriere“ aprašyta patirtis patenkant iš Rytų Prūsijos į Lietuvą. Šįkart atvykimas į šalį vaizduojamas kaip perėjimas iš tvarkingo kraštovaizdžio į teritoriją, kurioje nematyti įprastų dalykų, stebėtojo laikomų savos kultūros dalimi ir norma: Nors Vokietijos ir Lietuvos siena nenubrėžta kaip geografiniame žemėlapyje, vis dėlto ją galima įžvelgti, tarsi matytųsi. Nesunkiai. Stendhalis stebėjosi, kad Italija kitokia vos peržengus bet kurią vidaus sieną. Prūsijos laukas ir greta plytintis lietuvių laukas ne tik skirtingi, bet sudaro tarsi antitezę. Takeliai apžėlę, nukrypstantys keliai, susivėlusios moterys, neatsargios žąsys – nėra abejonės: tai slavų žemė [sic!]. Prūsijoje sienos apželdinamos augalais. Lietuvoje šie patys ant jų želia. Netrukus Latvijoje pamatysime juos nudraskytus. Trys elgesio modeliai – trys pasauliai8.

Vis dėlto svetimumo jausmas, užplūstantis peržengus Baltijos šalių sienas iš vakarų, pranyksta išvydus sieną, skiriančią regioną nuo Rusijos. Ši siena pasirodo kaip apčiuopiama teritorinės skirties tarp italų kronikininkų moralinės pasaulėvokos ir komunistinio pasaulio išraiška. Šiuo atveju siena su Rusija skiria „kitokią“ baltiškąją erdvę, kuri, nors ir nėra artima, nesukelia instinktyvaus pavojaus pojūčio, nuo sovietinės valstybės erdvės, kuri suvokiama kaip atstumiančio kitoniškumo židinys. Todėl paveikslas apsiverčia: prieš tai su Baltijos valstybėmis sieta gamtos kraštovaizdžio tuštuma virsta pagrindiniu sovietų erdvės komponentu.

Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Luigi Barzini „Corriere“ laikraštyje aprašoma Estija, palyginti su Rusija, atrodo ne per daug gyvybinga, bet ir nekelianti nerimo: Už spygliuotos vielos, einančios per kaimo apylinkes, nesimatė visiškai nieko. Šioje pusėje [Estijoje, – aut. past.] matėsi pypkę rūkantis senis tolstojiškais marškiniais, žila barzda ir kepure su snapeliu, vaikas šalia medinio namelio, karvės, besiganančios miško proskynoje, varpinių smailės, kyšančios iš už medžių. Anoj pusėj [Rusijoje, – aut. past.] – nieko. Keletas suartų laukų, gyvatvorės ir didžiulis miškas. Bet nė vieno žmogaus, tarsi gyvenimas ties siena staiga baigtųsi.

8

Ramperti, M. (08 08 1937). Un tenore in Lituania. Il Corriere della Sera, 3.

I. Baltiškoji kosmogonija

17

Reti anapus sienos pastebimi gyvybės ženklai įsilieja į apleistą, apšiurusį, be gyvybės kraštovaizdį, kuris tik sustiprina jausmą, kad Baltijos valstybės esančios artimesnės italų stebėtojo moralinei pasaulėvokai: Pjautuvo su kūju ir žvaigždės simboliai [esantys prie Rusijos sienos, – aut. past.] buvo jau seniai nukritę – medyje buvo belikusi tamsesnė žymė toje vietoje, kur buvo prikalti. <…> Ženklai, iškabos – viskas buvo surūdiję, neprižiūrėta, neįskaitoma. Namelius reikėjo dažyti, žvyr­kelis, kuriuo ėjo bėgiai, buvo išgraužtas lietaus. Galbūt niekas kitas, tik šis varganas keleto medinių lūšnų, kelių metrų bėgių, užkardos ir propagandinės arkos vaizdas nebūtų taip tiksliai perteikęs tos vangios imperijos įspūdžio, kur viskas statoma greit praeinančios energijos šuorais <…>9.

Instinktyvios bendrystės su Baltijos valstybėmis ir nutolimo nuo pasaulio, plytinčio už sienos, pojūtis nesumažėja net tuomet, kai stebėtojo ideologinės pažiūros atitinka Rusijoje vyraujančio režimo ideologiją. Komunistų žurnalistas Arturo Cappa viename savo reportaže trečiojo dešimtmečio pradžioje, skirtame jo kelionei į sovietų pasaulį aprašyti, pasakoja apie savo perėjimą iš estų Narvos į šalia esančią sovietų valstybę kaip apie persikėlimą į „Rytus“. Nors gamta, atrodo, vienodai nepajudinama tiek vienoje, tiek kitoje sienos pusėje, šiuo atveju didesnio artimumo Baltijos valstybėms pojūtį stebėtojui sukelia Estijoje pasibaigiantys geležinkelio bėgiai (tarsi Vakarų techninio racionalumo simbolis) ir egzotiška būtinybė kirsti rusų sieną rogių kortežu10.

Rega vis dėlto yra dar kartą pagrindinis pojūtis, lydintis pirmuosius žurnalistų žingsnius atrandant toliau nuo pasienio esančiai teritorijai būdingą „keistumą“. Peržengus sieną susidaręs įspūdis tik sustiprėja išvydus laukus, kurie yra ir pirmasis faktinis laikraščių korespondentų susidūrimas su vietine tikrove. Iš tikrųjų laukai plyti it tuščia erdvė, besidriekianti kiek akys mato, bet kartu lengvai atpažįstama būtent dėl monotoniškų nejudrių Barzini Jr., L. (29 07 1937). Il confine dei muti. Il Corriere della Sera, 3.

Cappa, A. (06 06 1920). Il primo giornalista italiano nella Russia dei soviet.

La Stampa, 1.

9

10

Baltijos rytai

18

gamtos platybių, kuriose dangus su žeme, atrodo, susilieja apgaubdami ir beveik prarydami bet kokį žmogaus pėdsaką.

Prisimindamas Rytų Prūsijoje stebėtą žmogaus paveiktą kraštovaizdį Marco Ramperti Lietuvą aprašo kaip sujauktą įvairialypę erdvę, kuriai vientisumo paradoksaliai suteikia jos belaikė, vaikiška plotmė, kelianti susižavėjimą, tačiau, kaip matysime vėliau, laikoma morališkai žemesne už „istorinę“ stebėtojo plotmę: Štai aš ir čia – naujajame pasaulyje. Į mane žiūri karvės arba vaikai, ar kokia pelėdikė nuo tupyklos. Didelės bandos ir pavieniai arkliai rikiuojasi banguotame beržais karūnuotame kraštovaizdyje, paskendusiame unikaliai švelnioje žalumoje. Šis nepakeičiamas žalumas Lietuvoje tikriausiai tapo madingas, kaip Amerikoje – platinum-blonde. Visur jo pilna: jo turi javų, miežių ir avižų varpos, šviesūs plaukai, saulė, piemenėlis. Lietuva daug amžių buvo stovinti šalis, tad žolių ir žmonių, žmonių ir daiktų supanašėjimas pasidarė įprastas11.

Kadangi nematyti jokio judėjimo, atrodo, lyg gamta būtų visada tokia pati ir valdytų žmogų, atimdama iš jo veiklos autonomiją. Net tuomet, kai teritorijoje aiškiai matyti žmogaus veiklos ženklų, jaučiama, tarsi jie būtų visai kitoje dimensijoje, kuri su žmogiškąja neturi nieko bendra. Kelionės traukiniu į Rygą metu Vittorio Foschini aprašo Latvijos kaimo vietoves, kurių kraštovaizdis jam atrodo statiškas ir pilkas: Dienos metas, bet kaimo vietovės nerodo jokių gyvybės ženklų. Dar vis snūduriuoja toli viena nuo kitos išsibarsčiusios trobos, kurių stogai ir balkonai žvilga nakties rasa. <…> Visos trobos medinės, viršuje smailėjančiais taip pat mediniais stogais, kurie kai kada nukabinti juosvais ąsočiais. Sujungti eglių rąstai nuo bėgančio laiko ir blogo oro papilkėję.

Jie pakelti aukščiau nuo žemės, ant nedidelių akmeninių pamatų, kad geriau apsaugotų gyventojus nuo žiemos speigų. Už langelių dūluoja tvarkingai išrikiuoti žydinčių ir visžalių augalų vazonai. Ši tikrai paplitusi manija gėlėms ir augalams – tai neišvengiama reakcija į beveik nuolatinę nuobodžią pilkumą? Net ir kaimai, susispietę raguvose ar netoli brūzgynų, dar vis snūduriuoja. Didingai kyšo smailios baltos baltos liuteronų bažnytėlių varpinės, ir lyg norėtųsi ištempti ausį ir pasiklausyti gaidelio, kuris tupi viršuje, ant vietoj kryžiaus iškeltos karties, 11

Ramperti, M. Un tenore in Lituania. Cit., 3.

I. Baltiškoji kosmogonija

19

kakariekavimo. Tačiau tai tylus gaidelis, kuris tik sukasi lyg išprotėjęs nuo vėjo gūsių12.

Panašų egzotiško vangumo jausmą Estijos kaimo vietovės 1938 m. sukėlė Indro Montanelli, kuris kraštovaizdyje įžvelgia romantiškų, lyriškų ir titaniškų akcentų. Erdvė, vėlgi be žmonių, paženklinta nepaliestos gamtos ir nuostabiai laukinė lankytojo akyse, aprašoma išskaidant ją į labai lėtus veiksmus, galinčius vykti tik svetimoje laiko dimensijoje. Išimtą iš istorinio laiko tėkmės Estiją, atrodo, valdo tik metų laikų kaita: [Kraštovaizdis yra] Visas ištiestas tarsi džiūstantys skalbiniai: ir miškai, ir eglynai su baltais apvaliais ežerėliais, stūksančiais tarsi parke, ir upės it nubrėžtos su liniuote. Tingus kraštovaizdis, kuriam tingumo suteikia ir pusmetį bei daugiau trunkanti beveik nuolatinė naktis. Kai nubudęs pavasaris, kaip kad šiuo metu, pažadina jį, atrodo dar neatsikvošėjęs ir neskuba susivokti aplinkoje. Ūgliai nedrąsiai kyšo ant išdžiūvusių it skeletai kamienų, švytintys lašai droviai it ašaros rieda šakomis, staiga atsiveriantis dangus atrodo tolimas ir minkštas, tarytum už jo būtų dar kitas dangus. Iš jo liejasi balta šviesa, kuri tuo metu, kai turėtų būti naktis, išlieka sustingusi ore – blanki šviesa, kartu erzinanti ir smagi, tarsi būtų nutraukta aušra13.

Cikliška laiko struktūra, netiesiogiai supriešinta su istorine linijine struktūra, kurią reprezentuoja lankytojas – tai dar ne viskas. Baltijos šalyse net metų laikai pažymėti kitoniškumo ženklu: nesibaigiančios vasaros dienos su „<…> niekada neužgęstančia gyva statiška ryškiai oranžine šviesa, tokia pačia saulei leidžiantis ir auštant“, keičiasi su tamsiomis žiemomis. Gruodį „saulės beveik nebesimato. Ilgai švyti balkšva šiaurinė aušra, kol saulė nenoriai išlenda apie 10 val. ir pradeda skersai kilti.

Vidurdienį pasiekia namų stogus, palikdama kelius violetiniame sniego šešėlyje14“. Taigi tariamai tušti, be žmogaus ženklų kaimo laukai ir gamtos tariama hegemonija istorijos atžvilgiu vaizduojami niūraus klimato kontekste, tariamai prisidedančiame prie Foschini, V. (21 10 1936). Il „Nord-Express“ corre sulle piane di Lettoni. La Stampa, 3.

Montanelli, I. (15 06 1938). Vita e anima del popolo estone. La Stampa, 3.

14 A. K. (04 10 1929). Il paese senza estate. Il Corriere della Sera, 3.

12

13

20

Baltijos rytai

tos kultūros, su kuria svetimšalis lankytojas tapatinasi, plėtros stabdymo in loco.

1.2. Miestas ir istorija Nors miestų vaizdas sugrąžina teritoriją į konkretų istorinį kontekstą, jis vis dėlto nenugali užsienio stebėtojų svetimumo Baltijos valstybėms pojūčio. Į sostines atvykusius žurnalistus apima prieštaringi jausmai. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje susikūrus tautinėms valstybėms, miestai greitai keičiasi, tapdami naujųjų valstybių buržuazinio gyvenimo centrais. Kartu gyventojai tampa urbanizacijos proceso, kuris pamažu keičia jų skonį ir įpročius, dalyviais. Visgi gyvybingas miesto pasaulis žurnalistams atrodo nelabai autentiškas, dirbtinis. Užsieniečio žvilgsnis neskuba pripažinti, kad Baltijos miestų plėtra yra tikrai savaiminė ir savarankiška. Kai kuriais atvejais stebėtojas „jaučia“, kad jų plėtra yra prisitaikymo prie Vakarų modelio proceso rezultatas, kuris bet kuriuo atveju visada balansuoja ties riba ir niekada iki galo neperima to modelio, žyminčio miestų ir jų bendruomenių kelią iš jaunos valstybės brandžios link. Kitais atvejais stebėtojas „mato“ naujai atrastas nuo seno buvusias, bet laikui bėgant užmirštas vakarietiškas buržuazines tradicijas, kurios visgi niekada nepajėgia iki galo įveikti Baltijos miestų vidinio padrikumo.

Ryga, ilgą laiką „nemylėta savo pačios gyventojų“, atgyja kaip miestas būtent savo naujų administracinių ir politinių funkcijų dėka, kaip mums 1939 m. pasakoja Mario Puccini iš „La Stampa“. Senamiestis naujai įvertinamas urbanistiniu požiūriu, kuris, žurnalisto akimis, tampa šalies išsivadavimo iš numanomos kultūrinės nelaisvės („vergovės laikai“) proceso atspindžiu.

Sostinė esą atgimsta puoselėdama naujosios Latvijos vertybes: iš provincijos miesto, kurio gatvelėse šnibždamasi ir vaikščiojama tuo pačiu žingsniu, virsta centru, kurio alėjose ir plačiose aikštėse žmonės bėga ir „atvirai, akivaizdžiai ir kiekvieną dieną reiškia

I. Baltiškoji kosmogonija

21

savo norą pakilimo ir plėtros nesuvaldomu smarkumu <…>15“.

O Ryga kaip sostinė atrodo lyg nuostabus didmiestis su „operos dekoracijomis16“, kuris atima lankytojui žadą dėl savo kontrasto, lyginant su iš esmės žemdirbių kraštu. „Vokiško“ stiliaus Rygos architektūra – 1934 m. rašo A. Pavolini – nedera prie neproporcingo miesto dydžio ir didelės tarpusavyje sumišusios etninės įvairovės. Nors tai nekenkia jos žavesiui, būtent dėl to ji aiškiai yra kitokia: Didelis miestas, tarsi neproporcinga galva prie mažo kaimiškos Latvijos kūno juos išbalansuoja, jiems kelia nerimą savo didelėmis žydų, vokiečių, rusų, skandinavų mažumomis. Tačiau kartu jiems leidžia būti tikra trijų mažų Baltijos valstybių sostine, jų bendru centru. Graži Ryga, žvelgiant iš lėktuvo į priešais išraižytas geografines jos atsiradimo priežastis: tarp įlankos ir ežerų, žiočių ir kanalų. Rąstai plūduriuoja ant vandens it degtukai, dėžutei apsivertus. Laivai plaukioja tarp tiltų, o gamyklos, burės kyšo palei kurortinius miestelius. Graži tokia, pro žiūronus. Taip pat graži per padidinamąjį stiklą, tyrinėjant senosios Rygos dureles, langelius, žibintus, kaminus, palėpes po nuožulniais smulkių čerpių stogais, vijoklinius augalus ant sienų, baltų herbus, arkas, grindinį, iš geležies nukaltas gėles, smulkią, bet gausią ir puikią architektūrą, akmenų ir tradicijų muziką, pilną malonės17.

„Tikros Baltijos valstybių sostinės“ Rygos architektūra liudija jos kaip Hanzos ir prekybos miesto pašaukimą. Palyginti su ja, Talino bruožai labiau primena provincijos miestą, nepriklausomybės dėka atradusį savo praeities orumą. Estijos sostinė iškyla kaip mažas protestantiškų ir santūrių buržuazinių tradicijų miestelis, kuriam trūksta tvarkos ir racionalumo, pilnas prisiminimų apie buvusias okupacijas ir rūpesčio dėl savo neaiškios padėties tarp priešingų kultūrų. Įsikūręs ant Baltijos kranto miestas yra senovinių statinių rinkinys: vienur apvalios tvirtovės, kitur dantytos sienos, dar kitur moderniose aikštėse atsiskyrę seni namai, tarsi saugotų nuo laiko ir blogo oro. Gražūs medžiais apsodinti keliai, bet jokio taisyklingumo siekio, jokio tiesių alėjų ar geometrinės formos Puccini, M. (07 07 1939). Rinascita e cammino di un popolo. La Stampa, 5.

Ramperti, M. (16 11 1937). Riga scenario d’opera. Il Corriere della Sera, 3.

17 Pavolini, A. (03 08 1934). Spettacolo di masse a Rig. Il Corriere della Sera, 3.

15

16

Baltijos rytai

22

aikščių siekio. Gatvės vingiuoja tarsi kaimo takeliai su namais šonuose, kyla link apžėlusių bastionų, staigiai leidžiasi tarp bažnyčių ir namų, kupinos paprasto ir geraširdiško naivumo, giedro aiškumo ir pavyzdinio kuklumo. Nieko iškilmingo, išskyrus vieną kitą modernų pastatą; nieko dirbtino ar išdidaus. Rusų norėta stačiatikių bažnyčia yra masyvi ir didelė dėl jų imperialistinių siekių, masyvi ir didelė, bet viduje beveik tuščia. Estai ir religijoje yra prieš rusus. Už kelių žingsnių esanti liuteronų bažnyčia yra mūsiško stiliaus, visa nedidelė, pilna šešėlių, su matomais patirtos transformacijos ženklais ir pilna sekmadienio giesmių18.

Skirtingai nuo Rygos, kuri gali naujai puikuotis didingumu ir didmiesčio statusu, Talinas savo buvimą sostine išreiškia per atrastą diskretišką ir darbščią tapatybę, priešingą grandioziniams imperinės architektūros akcentams19.

Kitoks nei Rygos ir Talino modernumas, suvokiamas kaip miesto paveldo atradimas ar atgimimas, yra „laikinosios“ Lietuvos sostinės Kauno, Vilnių okupavus lenkams, inovatyvus modernumas. Nemuno ir Neries santakoje įsikūręs upių uostas Kaunas XIX a. tampa caro miestu tvirtove prieš prasidedant Lietuvos lygumoms. Fortai statomi iki pat pasaulinio karo pradžios, kai jų funkcionalumą išbando vokiečių kariuomenė. Įkūrus Lietuvos valstybę Kaunas pradeda labai sparčiai keistis. 1938 m. „Corriere“ korespondentas Curio Mortari pastebi, kad tai atsispindi miesto plėtros ženkluose. Betoniniai namai, cementinės gatvės, nauji pastatai, iškilę neseniai susikūrusios valstybės institucijoms priimti, keičia miesto veidą, tampantį viena iš Europos moderniosios architektūros sostinių. Šalia vizualaus modernumo pastebima ir kitų inovatyvių elementų, kurių stebėtojas nepamiršta pažymėti: dėl naujų higienos ir sanitarijos įrenginių, požeminės kanalizacijos, daugybės elektra apšviestų gatvių Kaunas virsta naująja jaunos valstybės sostine, akivaizdžiai demonstruodamas šalies tendenciją keisti bendruomenės gyvenimą pagal „vakarietiško“ racionalumo modelį20.

18 Di Marzio, C. (03 11 1938). Semplici favole, ragazze belle. Il Corriere della Sera, 3.

19

Corriere baltico. (19 11 1928). Il Corriere della Sera, 3.

Mortari, C. (20 04 1938). Il travaglio storico del Paese e gli effetti dell’ultima crisi con la Polonia. La Stampa, 3.

20

Andrea Griffante Baltijos rytai Italų žvilgsniai į Lietuvą, Latviją ir Estiją 1918–2018 Monografija

Vertėja iš italų kalbos Aušra Gataveckaitė Lietuvių kalbos redaktorė Auksė Gasperavičienė Maketuotojas Kęstutis Obelenis

2019 05 13. Tiražas 300 egz. Užsakymo Nr. K19-036 Išleido Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt Spausdino UAB „Vitae Litera“ Savanorių pr. 137, LT-44146, Kaunas www.tuka.lt | info@tuka.lt