Vadovavimas ir auklėjimas: kartu ar atskirai?

Aurelija STELMOKIENĖ Auksė ENDRIULAITIENĖ

VADOVAVIMAS IR AUKLĖJIMAS:

KARTU AR ATSKIRAI?

VADOVAVIMAS IR AUKLÄ–JIMAS: KARTU AR ATSKIRAI?

Vytauto Didžiojo universitetas

Aurelija Stelmokienė, Auksė Endriulaitienė

VADOVAVIMAS IR AUKLĖJIMAS: KARTU AR ATSKIRAI? Mokslo studija

Kaunas, 2018

Recenzentės: doc. dr. Jurgita Lazauskaitė- Zabielskė (Vilniaus universitetas) prof. dr. Rosita Lekavičienė (Kauno technologijos universitetas)

Mokslo studija apsvarstyta ir rekomenduota leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto Psichologijos katedros posėdyje 2018 m. balandžio 13 d. (protokolo Nr. 26) ir Socialinių mokslų fakulteto tarybos posėdyje 2018 m. rugsėjo 5 d. (protokolo Nr. 34).

Mokslinės idėjos autorės ir mokslo studijos rengėjos: doc. dr. Aurelija Stelmokienė (2 autoriniai lankai), prof. dr. Auksė Endriulaitienė (1 autorinis lankas) Prie mokslinės idėjos įgyvendinimo prisidėjo studentės Gintarė Ainytė, Karolina Norvaišaitė, Ramunė Sabaliauskaitė (Vytauto Didžiojo universitetas).

Mokslo leidyba finansuojama Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto Psichologijos mokslo klasterio (S-08-02) lėšomis.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-467-364-1 (spausdintas) ISBN 978-609-467-358-0 (internetinis) https://doi.org/10.7220/9786094673580 © Aurelija Stelmokienė, 2018 © Auksė Endriulaitienė, 2018 © Vytauto Didžiojo universitetas, 2018

TURINYS Pratarmė..................................................................................................................... 7 Įvadas.......................................................................................................................... 9 Vadovų vadovavimo stilių apžvalga...................................................................... 11 Tėvų auklėjimo stilių apžvalga............................................................................... 15 Vadovų vadovavimo ir tėvų auklėjimo stilių dermė: teorinės įžvalgos............ 19 Vadovų vadovavimo ir tėvų auklėjimo stilių sąsajos: empiriniai įrodymai..... 23 „Vadovausiu taip, kaip buvau auklėtas šeimoje“ ........................................... 26 „Taip, kaip auklėju savo vaikus, vadovauju ir darbe“.................................... 34 „Kaip mane auklėjo tėvai, taip ir vadovaujamas būsiu patenkintas“ ......... 40 Apibendrinimas....................................................................................................... 51 Summary.................................................................................................................. 59 Santrauka.................................................................................................................. 61 Literatūra.................................................................................................................. 63 Priedai. Mokslo tyrimų aprobacija........................................................................ 71 Atsiliepimai apie mokslo studiją............................................................................ 73

5

Pratarmė Vadovavimas ir auklėjimas psichologijos mokslo krypties darbuose dažnai analizuojami atskirai kaip organizacinės ir šeimos, taip pat raidos psichologijos tyrimų objektai. Vis dėlto mokslinis smalsumas ir kasdienės praktinės situacijos paskatino ieškoti informacijos apie šių reiškinių tarpusavio sąsajas. Šios paieškos rezultatai tik patvirtino auklėjimo ir vadovavimo tyrimų aktualumą moksle bei praktikoje, o įsitraukimą į naują temą padidino susidūrimas su skirtingais vaidmenimis šeimoje ir darbe, noras atrasti būdų, kaip veiksmingai susidoroti su kylančiais iššūkiais. Šiuolaikinio pasaulio tempo padiktuotas poreikis optimizuoti savo pastangas dažnai priverčia atkreipti dėmesį į tai, kaip patirtį vienoje srityje galima panaudoti sprendžiant kitos srities uždavinius (pvz., atrastas vadovavimo tiesas galima pritaikyti auklėjant vaikus, ir atvirkščiai). Vis dėlto, būdamos ne tik mamos, bet ir mokslininkės, asmeninę patirtį ir teorines prielaidas nusprendėme patvirtinti empiriniais įrodymais. Esame dėkingos studentėms (Gintarei Ainytei, Karolinai Norvaišaitei ir Ramunei Sabaliauskaitei), kurios padėjo įgyvendinti vadovavimo ir auklėjimo sąsajų tyrimų idėją: rinko empirinius duomenis ir dalijosi savo įžvalgomis diskusijų metu. Tariame ačiū ir Vytauto Didžiojo universiteto kolegoms už palaikymą bei kritiškas pastabas, o administracijai – už galimybę viešinti tyrimų rezultatus (mokslo studijos leidyba finansuota iš VDU Psichologijos mokslo klasterio lėšų). Norime padėkoti ir mokslo studijos recenzentėms (prof. dr. Rositai Lekavičienei ir doc. dr. Jurgitai Lazauskaitei-Zabielskei), kurios pateikė vertingų rekomendacijų, kaip patobulinti šį kūrinį.

Vis dėlto didžiausia padėka skirta mūsų šeimoms. Savo tėvų ir jau pačių sukurtose šeimose augame, tobulėjame ir nepaliaujame mokytis, džiaugtis kiekviena akimirka, praleista kartu. Ačiū už kantrybę, padrąsinančius žodžius ir nuoširdžias šypsenas tada, kai to labiausiai reikia.

Tikimės, kad ši mokslo studija bus aktuali ir įdomi ne tik mokslininkams, studentams, bet ir skirtingų sričių praktikams, vadovams ir tiesiog tėčiams bei mamoms.

Autorės 7

Įvadas Aktualumas. Šeimoje tėvai, o organizacijoje vadovai yra siejami su sėkmingu šių institucijų funkcionavimu ir jų dalyvių gerove (Jonynienė, 2013; Stelmokienė, Endriulaitienė, 2015). Taigi tėvams, kaip ir vadovams, priskiriamos išskirtinės galios siekiant šeimos ir organizacijos rezultatų. Todėl dirbantys šeimos ir organizaciniai psichologai ieško atsakymų, kaip padėti tėvams ir vadovams veikti efektyviai. Tėvų ugdymo ir vadovų vystymo programų poreikis vis auga, nes tiek mokslinėje, tiek populiariojoje literatūroje kalbama apie „kitokius“ vaikus ir pavaldinius, dažniausiai minint kartų skirtumus (Anderson ir kt., 2017; Jonynienė, 2013; Landsbergienė, Nemura, 2017; UXC Professional solutions, 2016), kuriems reikalingas „kitoks“, naujomis žiniomis ir įgūdžiais grįstas auklėjimas bei vadovavimas. Įvairūs autoriai (Dabke, 2014; Eldad, Benatov, 2018; Kern, Peluso, 1999; Trabue, Trabue, 2016) pripažįsta panašumus tarp tėvų vaidmenų šeimoje ir vadovų vaidmenų organizacijoje, tačiau, kurdami tėvų ugdymo ir vadovų vystymo programas, praktikai dirba atskirai vieni nuo kitų. Nors jau yra tyrimų, kurie aprašo, kaip transformacinio vadovavimo stilius galėtų būti pritaikytas ir tėvų auklėjimo programose (Kearns, 2016; Morton ir kt., 2011), tačiau jie yra pavieniai ir fragmentiški. Tikėtina, kad skirtingų krypčių psichologų (pvz., vystymosi, šeimos ir organizacinių) bei kitų specialistų (pvz., raidos specialistų, socialinių darbuotojų, vadybininkų) bendras darbas, kuriant integruotas programas, atneštų pridėtinę vertę ne tik praktikoje, bet ir moksle.

Naujumas. Auklėjimo stiliai išsamiai tyrinėti raidos psichologijos ir šeimos santykių kontekste (Jonynienė, 2013). Vadovavimo psichologijos tyrimuose tėvų auklėjimo reiškinys prisimenamas tik kalbant apie vadovų vystymo klausimus (Day, 2012; Day, 2000). Vis dėlto tėvų auklėjimo ypatumų analizė galėtų papildyti vadovavimo konteksto sampratą, o vadovavimo ypatumų tyrimų rezultatai galėtų prisidėti prie veiksmingų auklėjimo stilių identifikavimo. Neretai vadovavimo psichologijos tyrimai bei teorijos sukelia diskusijų, ar vadovavimo gebėjimas, stilius yra įgimtas, ar jo išmokstama gyvenant (Yukl, 2010; McDermott, Hatemi, 2014). Tam pasitelkiami neurobiologijos ir neuropsichologijos 9

VADOVAVIMAS IR AUKLĖJIMAS: KARTU AR ATSKIRAI?

mokslo tyrimai, modernūs socialinių tyrimų metodai, bet aiškaus atsakymo vis dar nerandama (Senior, Lee, 2009). Vadovavimo stiliaus nuoseklumo šeimoje ir darbe analizė galėtų prisidėti prie geresnio šio klausimo supratimo. Nuoseklus panašios filosofijos elgesio stiliaus naudojimas darbe ir šeimoje galėtų įrodyti, kad tokios elgesio priežastys yra labiau įgimtos ir mažiau priklausančios nuo situacinių veiksnių, o elgesio stiliaus kitimas priklausomai nuo konteksto (pvz., šeimoje ar darbe) įrodytų vadovavimo stiliaus nepastovumą ir tikėtinai didesnį išmoktą pagrindą. Deja, kol kas tėvų auklėjimo ir vadovavimo stilių sąsajos dažniau analizuotos tik kaip teorinės prielaidos (Ferguson ir kt., 2006; Morton ir kt., 2010), todėl šioms sąsajoms patvirtinti reikalingi išsamūs empiriniai įrodymai.

Mokslo studijos pridėtinė vertė mokslui ir praktikai. Mokslo studijoje pristatomi trijų empirinių tyrimų rezultatai, kurie padės atsakyti į šiuos klausimus: 1. Ar vadovo taikomas vadovavimo stilius yra susijęs su tuo, kaip, jo nuomone, buvo auklėtas genetinėje (savo tėvų) šeimoje?

2. Ar vadovo taikomas vadovavimo stilius darbe yra susijęs su jo taikomu auklėjimo stiliumi branduolinėje (dabartinėje) šeimoje?

3. Ar pavaldiniai yra patenkinti savo vadovų vadovavimo stiliumi, nes jis panašus į tai, kaip jų nuomone, darbuotojai buvo auklėti genetinėje (savo tėvų) šeimoje.

Pirmieji du klausimai leidžia atskleisti vadovavimo ir tėvų auklėjimo stilių sąsajas iš vadovo perspektyvos, o trečiasis šias sąsajas analizuoja iš pavaldinio perspektyvos. Ilgą laiką vadovavimo teorijos akcentavo vadovą kaip centrinį vadovavimo proceso veikėją, tačiau jau XIX a. pabaigoje ir į pavaldinius buvo pažvelgta kaip į svarbius vadovavimo proceso kūrėjus (Oc, Bashshur, 2013; Uhl-Bien ir kt., 2014). Todėl į juos orientuotos perspektyvos įtraukimas į analizę gali pateikti papildomą informaciją apie vadovų vystymo kryptis (Allio, 2012).

Tikimasi, kad šių tyrimų rezultatai ir jais remiantis pateiktos įžvalgos paskatins mokslines diskusijas ir rezultatų pritaikymą praktikoje, ypač skirtingų krypčių psichologų ir kitų specialistų bendradarbiavimą kuriant tėvų ugdymo ir vadovų vystymo programas.

10

Vadovų vadovavimo stilių apžvalga Vadovavimas bendrąja prasme suvokiamas kaip įtakos naudojimas sujungiant individualias grupės narių pastangas bendriems organizacijos tikslams pasiekti (Dinh ir kt., 2014). Paprastai tariant, vadovavimas – tai įtaka kitiems siekiant užsibrėžtų tikslų. Ten, kur yra tikslas, kurį reikia pasiekti, atsiras ir lyderis, gebantis suburti pasekėjus bendram darbui (Trabue, Trabue, 2016).

Todėl bandant apibūdinti vadovavimo procesą dažniausiai kalbama apie tris aspektus: 1) vadovą (tą, kuris daro įtaką); 2) pavaldinius (tuos, kurie tą įtaką patiria); 3) įtakos mechanizmą (kaip ji daroma) (Hernandez ir kt., 2011).

Didžiausio tyrėjų ir praktikų dėmesio vis dar sulaukia būtent trečiasis vadovavimo proceso elementas – įtakos mechanizmas. Apie tai, kaip skirtingai vadovas gali daryti įtaką savo pavaldiniams, vienas pirmųjų pradėjo kalbėti Lewin (1948) (cit. pagal Ferguson ir kt., 2006). Kartu su kolegomis tyrėjas išskyrė autokratinio, demokratinio ir nesikišančio (laissez-faire) vadovavimo stilius, kurie buvo unikalūs dėl vadovo taikomų elgesio būdų.

Kiek vėliau elgesio teorija bandė detalizuoti, ką ir kaip vadovai atlieka vadovaudami savo pavaldiniams. Vadovų elgesys buvo suskirstytas į dvi stambias grupes: elgesys, nukreiptas į užduoties atlikimą (struktūros inicijavimas), ir elgesys, nukreiptas į santykių kūrimą (dėmesys darbuotojams) (Judge ir kt., 2004; Northouse, 2009). Būtent pasirinktas vadovo elgesys buvo siejamas su tikslingais pokyčiais organizacijoje (laukiamais rezultatais arba nelaukiamų rezultatų prevencija) (Mumford, Barrett, 2013).

Vadovo elgesio svarba buvo pabrėžiama skirtingose vadovavimo teorijose skirtingais istoriniais laikotarpiais: elgesio, situacinė, socialinių mainų, transformacinio vadovavimo, etiško vadovavimo, autentiško vadovavimo, dvasinio vadovavimo teorijos (Stelmokienė, Endriulaitienė, 2015). Nemaža dalis vadovavimo psichologijos tyrimų siekė identifikuoti specifines elgesio ypatybes, kurios išskiria puikius lyderius nuo jų kolegų vidutinybių. Žinomiausios ir išsamiausios 11

VADOVAVIMAS IR AUKLĖJIMAS: KARTU AR ATSKIRAI?

tyrėjų atliktos efektyviai dirbančių vadovų elgesio metaanalizės, taksonomijos pateiktos apibendrinamojoje lentelėje (1 lentelė).

1 lentelė. Efektyviai dirbančių vadovų elgesio aspektai skirtingų tyrėjų darbuose Yukl, 2012

Ribų išplėtimas (angl. boundary spanning) – išorinių santykių valdymas

–

Orientacija į išorę

Įgalinimas (angl. empowerment) – vadovavimo poveikis pavaldiniams

–

Transformacinis vadovavimas (angl. transformational leadership)

Transformacinis vadovavimas (angl. transformational leadership)

–

Orientacija į santykius

Orientacija į pokyčius

Behrendt ir kt., 2017

Orientacija į santykius: koordinavimo skatinimas, bendradarbiavimo rėmimas, išteklių aktyvavimas

Orientacija į užduotį: supratimo didinimas, motyvacijos stiprinimas, Struktūros inicijaviOrientacija įgyvendinimo palengvimas (angl. initiating į užduotį nimas structure)

DĖMESYS pokyčiams/ rutinai

DeRue ir kt., 2011

DĖMESYS išorei /vidui

Burke ir kt., 2006

Metaanalizėse ir taksonomijose pabrėžiamas vadovo elgesys su žmonėmis (tiek vidiniais, tiek išoriniais organizacijos nariais), kai kuriami ir vystomi santykiai, bei vadovo elgesys su užduotimis (tiek kasdienėmis, tiek išskirtinėmis), kai planuojamos, organizuojamos ir įgyvendinamos veiklos. Šie, atrodo, skirtingi elgesio būdai turėtų būti derinami kartu siekiant maksimalių rezultatų, nes tik darni ir su aplinka bendradarbiaujanti komanda gali įgyvendinti ne tik įprastines, bet ir iššūkius keliančias užduotis. Būtent transformacinis vadovavimas dažnai įvardijamas kaip vadovavimo stilius, kuris skatina paskirstyti vadovo dėmesį tiek vidiniams santykiams, tiek originalioms užduotims (Bass, 1999), tačiau ir jis nepadengia viso vadovo elgesio būdų spektro, ignoruodamas orientaciją į išorę bei į rutinines užduotis. Todėl tyrimai, kuriuose analizuojamas vadovo dėmesys vidiniams ir išoriniams santykiams bei pokyčiams ir rutininėms veikloms, vis dar nepraranda savo aktualumo.

Galima teigti, kad naujausios tyrėjų įžvalgos tik patvirtina tradicinių vadovavimo teorijų prielaidas, kurios daug dėmesio skyrė būtent vadovo elgesiui, t. y. orientacijai į santykius ir į užduotį (Derue ir kt., 2011; Stelmokienė, Endriulaitienė, 2013). Norėdamas vadovauti efektyviai, vadovas turi užmegzti ir palaikyti santykius su organizacijos nariais ir išorės partneriais bei spręsti 12

Vadovų vadovavimo stilių apžvalga

rutinines ir į pokyčius nukreiptas užduotis, t. y. rūpintis sklandžiu darbų atlikimu ir žmogiškųjų santykių vystymu. Ir nors naujosios kompleksiškos lyderystės teorijos vartoja kitus terminus, pvz., administracinė lyderystė (apima formalių lyderių veiksmus ir sprendimus, susijusius su planavimu bei veiklų organizacijoje koordinavimu), adaptyvi lyderystė (procesas, atsirandantis, kai žmonės, turintys skirtingų žinių, lūkesčių bei įsitikinimų, sąveikauja ir sprendžia konfliktus, siūlo inovatyvius sprendimus, padeda organizacijai adaptyviai reaguoti į kintančios aplinkos grėsmes, iššūkius bei galimybes) bei įgalinanti lyderystė (skatina žmones sąveikauti, bendradarbiauti, padėti vienas kitam ir kurti pridėtinę vertę organizacijai) (Yukl, 2010; Uhl-Bien ir kt., 2007), kritiškam skaitytojui tikriausiai nesunku suprasti, kad tokie siūlomi „modernūs“ lyderystės procesai mažai kuo skiriasi nuo vadovavimo stilių, orientuotų į užduotį ir santykius.

Moksliniais tyrimais buvo patvirtina, kad skirtingi vadovo elgesio būdai susiję su skirtingais organizacijai reikšmingais rezultatais, pvz., demokratinis, į santykius orientuotas vadovavimo stilius siejamas su mažesne darbuotojų įtampa, malonia darbo aplinka, pasitikėjimu ir pagarba grupėje (Khan ir kt., 2015). Transformacinis vadovavimo stilius siejamas su didesniais veiklos produktyvumo rodikliais (pvz., papildomomis darbuotojų pastangomis) ir darbuotojų gerove organizacijoje (pvz., didesniu pasitenkinimu darbe) (Bass, 1999; Dumdum ir kt., 2002). Vis dėlto skirtingi autoriai pabrėžia situacijos ir vadovo elgesio pasirinkimo konkrečioje situacijoje svarbą (Fernandez, 2008; McCleskey, 2014). Pastebima, kad efektyviai dirbantis vadovas savo dėmesį turi skirti ne tik santykiams su darbuotojais, bet ir užduočių atlikimui (Behrendt ir kt., 2017; Yukl, 2002), nes vadovo orientacija į santykius susijusi su darbuotojų pasitenkinimu vadovavimu, emociniu prisirišimu prie vadovo ir organizacijos, o vadovo orientacija į užduotį – su produktyvesniu užduočių atlikimu, geresniais darbo rezultatais (Brown, 2003; Derue ir kt., 2011; Judge ir kt., 2004).

Svarbu prisiminti, kad, siekiant tapti efektyviai dirbančiu vadovu, reikšmingos dvi sąlygos: tai, koks tu esi, ir tai, ką tu darai. Pirmoji sąlyga susijusi su įgimtomis asmens savybėmis, o antroji – su įgytais įgūdžiais ir gebėjimais (Trabue, Trabue, 2016). Praktikams aktualu tai, ką galima keisti (t. y. dažniausiai vadovo elgesys), ir už sėkmingą vadovo vystymo receptą jie pasiryžę mokėti didelius pinigus. Pvz., remiantis Amerikos mokymų ir vystymo bendruomenės (angl.

American Society of Training and Development) duomenimis, Jungtinių Amerikos Valstijų verslo organizacijos išleidžia daugiau nei 14 milijardų dolerių per metus vadovų vystymo programoms. Todėl mokslininkai noriai ieško atsakymo į klausimą, kaip galima būtų tobulinti vadovus ir kokie veiksniai 13

VADOVAVIMAS IR AUKLĖJIMAS: KARTU AR ATSKIRAI?

šiame procese geriausiai prognozuoja sėkmę (Day ir kt., 2014). Būtent dėl šios priežasties vadovo elgesio, o ne asmenybės tyrimai sulaukia didesnio tyrėjų dėmesio.

Moksliniai tyrimai patvirtina, kad vadovų vystymo procesas prasideda ankstyvame amžiuje ir nemažai yra susijęs būtent su tėvų kaip vadovavimo pavyzdžių įtaka (Day ir kt., 2014). Pastaruoju metu gausėja diskusijų dėl tėvų auklėjimo reikšmės vadovų vystymo kontekste (Eldad, Benatov, 2018), o socialinio išmokimo teorija (Rotter, 1982) padeda pateikti svarius argumentus šioje diskusijoje.

J. B. Rotter socialinio išmokimo teorija bando paaiškinti, kaip žmonės mokosi elgesio socialinėse situacijose, t. y. sąveikaudami su kitais žmonėmis ir aplinka (Perminas, Goštautas, Endriulaitienė, 2004). Elgesio mokomasi stebint elgesio modelius formaliose ir neformaliose aplinkose. Ši teorija teigia, kad žmogaus elgesį geriausiai numato asmenybės veiksniai ir aplinkos įvykiai, veikdami kartu. Integruotų vadovavimo teorijų teiginiai taip pat akcentuoja vadovo asmenybės, elgesio ir situacijos sąveikos svarbą (Dinh ir kt., 2014). Socialinio išmokimo teorijos potencialas vadovavimo psichologijos kontekste buvo pripažintas jau XX a. pabaigoje (Decker, 1986). Šiuo metu teorijos pritaikymas išsamiai analizuojamas kalbant apie tėvų auklėjimo ir vadovavimo potencialo sąsajas. Teigiama, kad vadovavimo elgesio vaikai mokosi stebėdami savo tėvus genetinėje šeimoje (Eldad, Benatov, 2018; Zacharatos ir kt., 2000).

Tėvų auklėjimo stilių apžvalga Nors gana retai tėvystė / motinystė suvokiama kaip vadovavimo šeimoje atsakomybė, tačiau šios atsakomybės prisiėmimas ir įgyvendinimas yra labai svarbus, kad šeima judėtų tikslingai, tam tikra pasirinkta kryptimi. Tobulindamas tėvystės įgūdžius, bet neprisiimdamas lyderystės atsakomybės, asmuo neišnaudoja savo potencialo tapti puikiu tėvu (Trabue, Trabue, 2016). Todėl mokslininkai ir praktikai, kurdami tėvų ugdymo programas, vis dažniau atkreipia dėmesį į vadovavimo teorijas ir jų pritaikymą šeimos psichologijos kontekste. Įprastai transformacinio vadovavimo teorija dominuoja kalbant apie vadovų vystymo procesus. Vis dėlto ji susilaukia nemažo tyrėjų, norinčių suvokti tėvų auklėjimo ypatumus, dėmesio (Morton ir kt., 2011). Tiek siekdami paremti darbuotojų tobulėjimą organizacijoje, tiek vaikų vystymąsi šeimoje, vadovai ir tėvai naudojasi įgalinimu, demonstruoja transformaciniam vadovavimui būdingą elgesį (Kearns, 2016; Popper, Mayseless, 2003). Transformacinis tėvų auklėjimas apibūdinamas tėvų gebėjimu taikyti idealizuotą įtaką (kai tėvai demonstruoja elgesio modelį, kuriuo galima pasitikėti), įkvepiančią motyvaciją (kai tėvai paaiškina, ko tikisi iš savo vaikų), intelektinę stimuliaciją (kai tėvai skatina išbandyti naujoves) ir rodyti individualizuotą dėmesį savo vaikams (kai tėvams rūpi jų vaikų poreikiai) (Zacharatos ir kt., 2000). Paprastai tariant, transformaciniai tėvai yra sektini ir gerbiami elgesio pavyzdžiai, išsako didelius lūkesčius savo vaikams ir tiki jų pasiekimu, padrąsina mąstyti inovatyviai ir atsižvelgia į individualius vaikų poreikius (Morton ir kt., 2011).

Gausūs moksliniai tyrimai jau anksčiau patvirtino teigiamas transformacinio vadovavimo pasekmes organizacijoje, o šiuo metu tyrėjai pateikė įrodymų ir apie transformacinio tėvų auklėjimo stiliaus efektyvumą šeimoje (Morton ir kt., 2011). Be to, transformacinio vadovavimo sąsajas su autoritetiniu, pripažįstamu kaip efektyviausiu tėvų auklėjimo stiliumi, užfiksavo ir kiti tyrėjai (Kearns, 2016). Todėl transformacinio vadovavimo teorijos pritaikymas tėvų auklėjimo stilių kontekste buvo sėkmingas.

Gerokai anksčiau, nei pasirodė transformacinio tėvų auklėjimo stiliaus tyrimai, Dreikurs (1995) pradėjo analizuoti vadovavimo stilių (autoritarinio, 15

VADOVAVIMAS IR AUKLĖJIMAS: KARTU AR ATSKIRAI?

demokratinio ir nesikišančio) įtaką šeimos kaip grupės kontekste. Šie stiliai buvo taikomi siekiant suprasti tėvų auklėjimo ypatumus (Ferguson, 2006). Autoritarinis tėvų auklėjimo stilius siejamas su aukštais tėvų reikalavimais, griežtu nurodinėjimu ir besąlygišku vaikų paklusimu. Visai kitokį elgesį arba jo nebuvimą demonstruoja nesikišantys tėvai, kurie neskiria dėmesio savo vaikams nei nurodymų, nei globos pavidalu. Demokratinis tėvų auklėjimo stilius suderina tėvų rūpestį ir nurodymus su vaikų pasirinkimo laisve (Ferguson ir kt., 2006).

Baumrind (1991) pasirinkta perspektyva šiek tiek skyrėsi nuo Dreikurs, nes ji analizavo tėvų auklėjimo stilių svarbą ne grupės, o diados lygmeniu. Be to, mokslininkė šiek tiek pakeitė terminus – demokratinis stilius buvo pavadintas autoritetiniu (aukšti tėvų reikalavimų ir paramos lygiai), o nesikišančio vadovavimo stilius pasidalijo į nesirūpinančio (žemi tėvų reikalavimų ir paramos lygiai) ir leidžiančio (žemas tėvų reikalavimų lygis ir aukštas paramos lygis), nepakitęs išliko tik autoritarinis tėvų auklėjimo stilius (aukštas tėvų reikalavimų lygis ir žemas paramos lygis) (Baumrind, 1991; 2005; Ferguson, 2006).

Tačiau esminė idėja liko ta pati – remiamasi vadovavimo ir tėvų auklėjimo stilių analogija, kai tėvų elgesys šeimoje sugretinamas su vadovų elgesiu organizacijoje.

2 lentelė. Tėvų auklėjimo stiliai skirtingų tyrėjų darbuose Dreikurs, 1995

Baumrind, 1991, 2005

Demokratinis tėvų auklėjimo stilius

Autoritetinis tėvų auklėjimo stilius

– Nesikišančio tėvų auklėjimo stilius

– Transformacinis tėvų auklėjimo stilius

Leidžiančio tėvų auklėjimo stilius

–

Nesirūpinančio tėvų auklėjimo stilius

–

DĖMESYS paramai

Autoritarinis tėvų auklėjimo stilius

DĖMESYS reikalavimams

Autoritarinis tėvų auklėjimo stilius

Morton ir kt., 2011

2 lentelėje apibendrintai pristatomi skirtingų tyrėjų darbuose išskirti tėvų auklėjimo stiliai, kurie akcentuoja tėvų dėmesį reikalavimams arba paramai. Kaip ir vadovavimo stiliai, taip ir tėvų auklėjimo stiliai skiriasi vadovo / tėvo orientacija į „santykius“, kai dėmesys skiriamas tarpusavio ryšiams užmegzti ir palaikyti, ir į „užduotį“, kai dėmesys sutelkiamas į nurodymus, ką ir kaip reikia atlikti.

16

Tėvų auklėjimo stilių apžvalga

2 lentelėje išskiriamas ir tėvų nusišalinimas, kai neskiriamas dėmesys nei reikalavimams, nei paramai. Šie skirtingi pasirinkti tėvų elgesio būdai siejami ir su skirtingomis pasekmėmis.

Minėti Dreikurs ir Baumrind tyrimai patvirtino, kad būtent demokratinis, arba autoritetinis, tėvų auklėjimo stilius yra susijęs su pozityviomis pasekmėmis kalbant apie vaikų vystymąsi. Kiti tyrėjai detalizuoja, kad autoritetingas, demokratinis tėvų auklėjimo stilius skatina vaikų pasitikėjimą savimi, savarankiškumą, meistriškumą, kūrybiškumą, kokybiškus santykius su bendraamžiais, aukštesnius pasiekimus, didesnį pasitenkinimą gyvenimu (Hoskins, 2014; Kern, Jonyniene, 2012; Kudo ir kt., 2012; Milevsky ir kt., 2007). Atstūmimas ar perdėta globa susiję su didesniu paauglių nerimu, užsidarymu, agresyvumu (Žukauskienė, Malinauskienė, 2008). Svarbu paminėti, kad autoritetingas ir demokratinis tėvų auklėjimo stiliai derina tėvų reikalavimus ir paramą vaikams. Tai reiškia, jog „geri“ tėvai yra lankstūs savo elgesio modeliuose kaip ir ankstesniame skyriuje aprašyti efektyviai dirbantys vadovai, kurie vadovaudami derina orientaciją į santykius ir užduotį.

17

Vadovų vadovavimo ir tėvų auklėjimo stilių dermė: teorinės įžvalgos Anot Dabke (2014), tėvai visiems buvo pirmieji vadovai / lyderiai. Tėvo kaip lyderio metaforą dar 1930 m. pristatė Zigmundas Froidas (Sigmund Freud).

Nuomonei, kad kiekvienoje šeimoje reikalingas vadovas, pritaria ir Bar-Levav (1995), o J. Trabue ir D. Trabue (2016) papildo, jog namuose tėvai yra lyg vadovai organizacijoje, kurie formuoja emocinį klimatą, apibrėžia taisykles, priima sprendimus ir daro įtaką vaikų požiūriams ir elgesiui. Atliekamų vaidmenų, vykdomų procesų ir pasiektų rezultatų šeimoje bei organizacijoje panašumai pateikiami 1 paveiksle (pagal Kern, Peluso, 1999).

Tiek tėvai, tiek vadovai, rūpindamiesi savo grupe, taiko tam tikrus elgesio būdus, kurie lemia konkrečius rezultatus. Iš tėvų ir vadovų tikimasi, jog tie rezultatai bus pozityvūs, pranoks lūkesčius. Todėl efektyviai dirbančio vadovo požymiai aktualūs ne tik organizacijose, bet ir namuose. Naujausios tėvystės įgūdžių lavinimo programos remiasi būtent vadovavimo paradigmomis,

ŠEIMA

ORGANIZACIJA

Tėvai Šeimos konsteliacija Šeimos atmosfera

Vadovai Darbuotojai, pavaldiniai Organizacijos kultūra

Vaiko ugdymo metodai Individo gyvenimo stilius Paskatinimai, disciplina

Organizacijos taisyklės Individualus elgesys Rezultatų vertinimas

Šeimos pasitarimai Netinkamas vaikų elgesys Augantys vaikai

Personalo susirinkimai Problemiški darbuotojai Galutinis produktas

1 pav. Šeimos ir organizacijos veikėjų, procesų ir rezultatų panašumai 19

VADOVAVIMAS IR AUKLĖJIMAS: KARTU AR ATSKIRAI?

kurios pagrindžia konkrečių technikų naudojimą šeimoje auklėjant vaikus (Trabue, Trabue, 2016). Juk tiek vadovavimu, tiek auklėjimu siekiama daryti įtaką kitiems (pavaldiniams ar vaikams) (Morton ir kt., 2011). Auklėdami vaikus tėvai derina paramą su reikalavimais priklausomai nuo vaikų brendimo etapo, o vadovaudami pavaldiniams vadovai derina orientaciją į santykius su orientacija į užduotį priklausomai nuo situacijos darbe (Hersey, Blanchard, 1970).

Popper ir Mayseless (2003) apibendrina, kad vadovų ir pavaldinių santykiai yra panašūs į tarp tėvų ir vaikų veikiančią dinamiką keliais aspektais: 1. Vadovai, kaip ir tėvai, yra tie, kurie nurodo kryptį, lydi, prisiima atsakomybę ir rūpinasi už save mažiau galių turinčiais ir nuo jų priklausančiais.

2. Be to, vadovai, kurie užmezga emocinius santykius su savo pavaldiniais, kaip ir tėvai, atlieka mokytojų / vystytojų vaidmenį, padėdami savo globotiniams tapti autonomiškiems ir sėkmingai funkcionuojantiems.

Vadovai ir tėvai, siekdami daryti įtaką pavaldiniams ir vaikams, derina reikalavimus ir paramą, skiria dėmesį užduočiai ir santykiams. Be to, vadovą ir pavaldinį bei tėvą ir vaiką sieja diadiniai santykiai, abipusė priklausomybė, tad įtakos procesas yra dvikryptis. Tokiuose santykiuose siekiant bendrų tikslų vystosi ne tik vaikai / pavaldiniai, bet ir tėvai / vadovai (Eldad, Benatov, 2018).

Populiariojoje literatūroje (Gleeson, Crace, 2014, p. 1) vadovavimo ir tėvų auklėjimo panašumai pradedami metafora, jog „vadovavimas yra ne kiekvienam, kaip ir buvimas tėvu tinka ne visiems“. Vėliau detalizuojami penki panašumai tarp vadovavimo ir auklėjimo: 1) disciplina (aiškios taisyklės, reguliavimai, procedūros); 2) atsakingumas (buvimas pavyzdžiu, aiškūs lūkesčiai ir pasekmės); 3) pagyros (pozityvus grįžtamasis ryšys); 4) pagarba (abipusė pagarba); 5) santūrumas (gebėjimas susivaldyti, ramiai paaiškinti situaciją).

Išsamiausia analogija tarp tėvų auklėjimo ir vadovavimo sulygina „gerus“ tėvus ir transformacinius vadovus (Popper, Mayseless, 2003). Tokie tėvai / vadovai yra jautrūs ir reaguojantys, rodantys individualų dėmesį. Jie drąsina vaikų / pavaldinių autonomiją paremdami, nesmerkdami ir suteikdami galimybių, paaiškindami, leisdami patirti. Nustatydami lanksčias ribas ir taisykles, jie išlieka teigiamais pavyzdžiais, kuriais verta sekti, su kuriais norima identifikuotis. Aprašytas tėvų / vadovų elgesys lemia didesnę vaikų / pavaldinių savigarbą, moralumą, pasitikėjimą kitais ir savimi, drąsą save realizuoti, stipresnę 20

Vadovų vadovavimo ir tėvų auklėjimo stilių dermė: teorinės įžvalgos

orientaciją į pasiekimus ir motyvaciją bei įsigalinimą veikti. Galiausiai geri tėvai ir transformaciniai vadovai dažnai paskatina pasekėjus tapti panašius į juos, perimti elgesio modelius (Popper, Mayseless, 2003).

Apibendrinant įvairių tyrėjų pateiktas analogijas tarp tėvų auklėjimo ir vadovavimo stilių, galima teigti, kad konkrečioje situacijoje tam tikru pasirinktu elgesio modeliu derindami reikalavimus (orientacija į užduotį) ir paramą (orientacija į santykius) tėvai ir vadovai skatina asmenų (atitinkamai vaikų arba pavaldinių), į kuriuos tas elgesys nukreipiamas, ugdymą, tobulėjimą ir užduočių atlikimą (Morton ir kt., 2011). Taigi tėvų auklėjimo ir vadovavimo stiliai panašūs savo samprata, tikslais ir pasekmėmis.

21

Vadovų vadovavimo ir tėvų auklėjimo stilių sąsajos: empiriniai įrodymai Remiantis apžvelgta moksline literatūra apie hipotetines teorines vadovavimo ir tėvų auklėjimo sąsajas, toliau pristatomi šias sąsajas patvirtinantys empiriniai įrodymai – trijų tyrimų rezultatai. Apibendrintas hipotetinis tėvų auklėjimo ir vadovų vadovavimo stilių sąsajų modelis pavaizduotas 2 paveiksle.

Hipotetinis modelis gali būti aprašytas trimis aspektais: ar vadovo taikomas vadovavimo stilius yra susijęs su tuo, kaip, jo nuomone, buvo auklėtas genetinėje šeimoje (kaip svarbus tarpinis kintamasis išskiriamas pasitenkinimas tėvais); ar vadovo taikomas vadovavimo stilius darbe yra susijęs su jo taikomu auklėjimo stiliumi branduolinėje šeimoje; ar pavaldiniai yra patenkinti savo vadovų vadovavimo stiliumi, nes jis panašus į tai, kaip jų nuomone, darbuotojai buvo auklėti genetinėje šeimoje. Pirmieji du klausimai leidžia atskleisti vadovavimo ir tėvų auklėjimo stilių sąsajas iš vadovo perspektyvos, o trečiasis šias sąsajas analizuoja iš pavaldinio perspektyvos. Toks pasirinkimas leidžia remtis ne tik į vadovą, bet ir sekėjus orientuotomis perspektyvomis.

PAVALDINIAI

Pasitenkinimas vadovavimu

Suvokiamas tėvų auklėjimo stilius

Suvokiamas vadovavimo stilius

Pasitenkinimas tėvais

Suvokiamas tėvų auklėjimo stilius

VADOVAI

Taikomas vadovavimo stilius

Taikomas tėvų auklėjimo stilius

2 pav. Hipotetinis tėvų auklėjimo ir vadovų vadovavimo stilių sąsajų modelis 23

Aurelija Stelmokienė, Auksė Endriulaitienė VADOVAVIMAS IR AUKLĖJIMAS: KARTU AR ATSKIRAI? Mokslo studija Redaktorė Rita Malikėnienė Viršelio dailininkas Kęstutis Obelenis Maketuotoja Almina Zajauskienė 2018 11 27. Tiražas 100 egz. Užsakymo Nr. K18-054 Išleido: Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 58, LT-44248 Kaunas www.vdu.lt | leidyba@bibl.vdu.lt Spausdino: „Vitae Litera“ leidykla Savanorių pr. 137, LT-44146, Kaunas www.tuka.lt | info@tuka.lt