Kauno miestiečių elito kaita 1764–1831 metais

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

Remigijus CIVINSKAS, Liudas GLEMŽA

KAUNO MIESTIEČIŲ ELITO KAITA 1764–1831 METAIS Monografija

KAUNAS, 2018

Recenzentai: prof. dr. Zigmuntas Kiaupa, Lietuvos mokslų akademija dr. Aelita Ambrulevičiūtė, Vilniaus universitetas

Monografija apsvarstyta ir rekomenduota leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto tarybos posėdyje

Tyrimą ir monografijos leidybą finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. LIP-094/2016)

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-467-376-4 (spausdintas) ISBN 978-609-467-375-7 (internetinis) https://doi.org/10.7220/9786094673757 © Remigijus Civinskas, 2018 © Liudas Glemža, 2018 © Vytauto Didžiojo universitetas, 2018

3

TURINYS

1. ĮVADAS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 5 Miestiečių elito tyrimų konceptualūs pagrindai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 17 2. KAUNO MIESTIEČIŲ VALDANTYSIS ELITAS LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS SAULĖLYDŽIU (1764–1795) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 31 2.1. Kauno miestas reformų ir suiručių metais . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 31 2.2. Miestiečių savivaldos lauko instituciniai profiliai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 57 2.2.1. Vaitas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 66 2.2.2. Metinis burmistras . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 71 2.2.3. Tarybos sudėtis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 76 2.2.4. Raštininkai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 80 2.3. Konfesija kaip socialinis kapitalas katalikams varžantis su liuteronais . . . . . . . . . . . . . . . . . 84 2.4. Miestiečių grupuotės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 102 2.5. Ekonominio, socialinio ir kultūrinio kapitalo apmatai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 107 2.5.1. Turtas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 107 2.5.2. Giminystės ryšiai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 120 2.5.3. Žinios apie išsilavinimą . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 126 2.6. Kauno valdančiojo miestiečių elito tapatybės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 128 3. KAUNO MIESTIEČIŲ BENDRUOMENĖS ELITAS IMPERIJOS PASIENIO MIESTE 1795–1831 METAIS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 137 3.1. Pertvarkų Kauno mieste poveikis miestiečių elito kaitai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 137 3.1.1. Kauno miestiesčių elito veikla Rusijos ir Prūsijos valdžių kabinetuose 1796–1801 metais (miesto dvarų pardavimo ir įsigijimo problemos) . . . . . . . . . . . 138 3.1.2. Prievolių imperijai administravimo ir vykdymo sunkumai strateginiame pasienio mieste . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 140 3.1.3. Dominavimo sistema: imperijos biurokratinio lauko apmatai . . . . . . . . . . . . . . . . . . 151

4

3.2. Kauno socialiniai-ekonominiai XIX a. pradžios profiliai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

3.2.1. Miesto demografinis paveikslas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

3.2.2. Miesto ekonominė krizė XIX a. pradžioje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

3.3. Kauno miestiečių galios elitas XIX a. pradžioje: kaita ir tęstinumas . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

3.3.1. „Senasis“ ir „naujasis“ elitas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

3.3.2. Socialinis kapitalas ir jo formos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

3.3.3. Ekonominis elito kapitalas krizių laikmečiu . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

3.3.4. Kultūrinio kapitalo kaupimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

3.4. Konfliktai ir bendradarbiavimas Magistrato lauke 1796–1811 metais . . . . . . . . . . . . . . . .

3.5. Kauno miestiečių elito habitus ir simbolinė jo raiška . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

174 174 176 186 186 214 222 237 240 247

4. APIBENDRINIMAS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 255 ŠALTINIŲ IR LITERATŪROS SĄRAŠAS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 276 Archyvinės medžiagos saugyklos ir fondai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 276 Publikuoti šaltiniai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 276 Literatūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 277 ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 284 THE TRANSFORMATION OF THE ELITE OF KAUNAS TOWNSPEOPLE IN 1764–1831 . . . . . . . . . 293 Summary . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 293

5

1. ĮVADAS

Kauno miestiečiai Reisai (Reysy) buvo viena miesto elito giminių, kurią galima vadinti XVIII a. „patricijais“. Jonas ir Tomas Reisai buvo pirkliai ir padarė politinę karjerą Magistrate. Jie ėjo suolininkų, tarėjų ir burmistrų pareigas. 1783 m. T. Reisas buvo išrinktas Kauno metiniu burmistru, o Ketverių metų seimo reformų metais (1792 m.) jo sūnus Jonas Reisas buvo išrinktas Magistrato tarybos vaitu. Šios šeimos nariai sėkmingai plėtė prekybą, sukaupė didžiulį nekilnojamąjį turtą mieste ir nupirko kelis dvarelius. Šeima tvirtino padėtį santuokomis, įgijo autoritetą liuteronų bendruomenėje. T. Reisas netgi trumpam tapo liuteronų bendruomenės direktoriumi.

1799 m. pabaigoje, mirus pirkliui T. Reisui, jo suaugę sūnūs pasidalijo tėvo iš prekybos sukauptą turtą. Jonas Reisas gavo Daugėliškio palivarką Užnemunėje, Naujojoje Rytų Prūsijoje, ir kaip naujas pavaldinys prisiekė Prūsijos karaliui. Antras sūnus Karolis persikėlė gyventi į dvarelį Panevėžio apskrityje. Trečias sūnus Petras įsikūrė tėvų mūriniame name Kaune ir pelningai prekiavo, būdamas I gildijos pirkliu. Kartu jis užėmė ir sėkmingai vykdė tarėjo, o vėliau burmistro pareigas Kauno miesto magistrate. Palyginti greitai šis žymus kaunietis protokoluose ir kituose dokumentuose raštininkų pradėtas vadinti „Didžiuoju“. Norintys įtikti raštininkai pridėdavo ir žodelius „de“ ar „von“ prie pavardės, taip tarsi nurodydami, kad Petras Reisas įrodė bajorystę. Šioje turtingo pirklio nuosavybės dalybų istorijoje tarsi nėra kokių nors ypatumų. Išskyrus vieną detalę – atsiradusias dvi svetimas valstybes ir sienas, padalijusias turtingų miestiečių nuosavybę ir tam tikra prasme šeimas.

6

KAUNO MIESTIEČIŲ ELITO KAITA 1764–1831 METAIS

Kita vertus, P. Reiso gyvenime buvo krizių. Vieną jų sukėlė pasitraukimas iš didelės apimties prekybos grūdais ir mediena su Prūsijos uostais. Tai lėmė labai nepalanki ekonominė aplinka. Kita įvykis buvo skaudesnis. 1804 m. P. Reisas su kitais Miestiečių savivaldos tarybos nariais (10 tarėjų bei burmistru) priėmė sprendimą, spaudžiamas Aleksopolsko muškietininkų pulko vado (vėliau gavusio generolo majoro laipsnį) Ivano Palicino. Taryba paskolino generolui pinigų, kurie buvo sukaupti į specialų fondą, pardavus Fredoje miestui priklausiusias žemes.

Suprantama, kad Vilniaus gubernijos aukščiausi pareigūnai patvirtino sprendimą. Tai buvo tarsi įprastas sprendimas, nes panašios paskolos buvo išduodamos stambesniems dvarininkams. Tačiau netikėta buvo tai, kad generolas po kurio laiko bankrutavo, o iš varžytinių pardavus jo turtą, tegalima buvo padengti tik nedidelę paskolos dalį. Tai tapo pagrindu apkaltinti Kauno miestiečius nekompetencija, o vėliau sekė kaltinimai, procesai teismuose ir nuosprendis priverstinai parduoti jų namus (tai buvo didžiausias turtas). 1821 m. planuota parduoti 16 namų už 17 113 sidabro rublių. Ši keliolika metų trukusi istorija atskleidžia ne tik P. Reiso tragediją, imperijos dominavimo Lietuvos miestuose sistemos dalį, bet ir kintančią miesto elito padėtį. Galima tik atsargiai spėti, kad P. Reisui praradimų neatlygino nei vykimas į caro Aleksandro I karūnavimo šventę Maskvoje (jis deleguotas kaip gubernijos pirklių delegatas), nei gan ilgas pokalbis Kaune su Napoleonu (imperatorius pasikvietė jį pasitarti kartu su bajorų atstovu grafu Juozapu Zabiela), nei tai, kad jo sūnus gavo Adomo Mickevičiaus filomatų įsteigtą apdovanojimą už puikias studijas Kauno apskrities bajoriškoje mokykloje.

Dėl archyvinės medžiagos būklės vienos šeimos istorija yra simptomiška, tačiau neatskleidžia viso paveikslo sudėtingumo. Aiškinantis XVIII–XIX a. sandūroje Kauno mieste vykusius pokyčius, tenka į permainas žiūrėti pro miestiečių elito prizmę, renkant duomenis ir juos apibendrinant. Kita vertus, protestantų bendruomenė sudarė mažesniąją Kauno gyventojų dalį, o katalikai išsaugojo įtaką ir dominavo miesto politiniame gyvenime.

1. Įvadas

Kauno miestiečių elito tyrimai (XVIII a. antra pusė – XIX a. pirma pusė). Kauno miesto elito ir jo kaitos tema istoriografijoje beveik nenagrinėta. Viena vertus, šiai studijai reikšmingos daugelis Zigmanto Kiaupos publikacijų, kurios atskleidžia Kauno miestiečių luomo ir savivaldos institucijų sąrangos ypatumus, rinkimus ir jų tvarką, atskirų pareigūnų įgaliojimus ir t. t. Išskirtinai reikšmingi jo straipsniai, tiesiogiai skirti Kauno miestiečių tarybos narių statuso apibrėžtims. Pavyzdžiui, savo publikacijose, naudodamasis milžiniška faktografine medžiaga, jis apibrėžė elito narių kūrybines ambicijas ir išnagrinėjo jų intelektinį palikimą.1 Rasa Varsackytė studijoje „Kauno miesto valdžios žmonės“ nagrinėjo Kauno elitą XVII–XVIII a. sandūroje.2 Šis darbas yra reikšmingas dėl to, kad jame išskirta ir pagal pasirinktas charakteristikas nagrinėjama miestiečių elito grupė. Minėtas tyrimas padėjo tikslinti tematiką. Taip pat buvo panaudoti ir kai kurie reikšmingi faktai, kuriant pasakojimą apie Kauno miestiečių elito tęstinumą XVIII a. antroje pusėje, elito narių galių šaltinius ir kt. Vadovautasi R. Varsackytės atlikto tyrimo struktūra. Nepaisant to, svarbu pastebėti, kad Z. Kiaupos bei R. Varsackytės tyrimuose liko neatskleistos visos miestiečių elito grupės XVIII a. antrosios pusės socialinės, ekonominės ir municipalinės veiklos ypatybės, nes autoriai nekėlė sau tokių tikslų.

Monografijai buvo reikšmingi ir Lietuvos miestiečių ar, siauriau, Vilniaus elito bei savivaldos institucijų raidos tyrimai. Aivo Ragausko monografija remtasi renkantis konceptualią tyrimo prieigą, apsibrėžiant objektą, tikslinant elito ypatybių analizę.3 Virgilijaus Pugačiausko, 1

2 3

Z. Kiaupa, Mūzos kuteno XVIII a. kauniečius, Kauno istorijos metraštis, 2015, t. 15, p. 31–53; Z. Kiaupa, Kauno miesto metinio burmistro rinkimai XVIII a. antroje pusėje, Ministri Historiae: pagalbiniai istorijos mokslai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tyrimuose, sud. Z. Kiaupa ir J. Sarcevičienė, Vilnius, 2013, p. 473–492; Z. Kiaupa, Kowno – metropolia Kunasowska, Wokół Wielkiego Księstwa Litewskiego i jego tradycji, red. B. Manyś, M. Zwierzykowski, Poznań, 2016, s. 209–218.

R. Varsackytė, Kauno miesto valdžios žmonės XVII–XVIII a. sandūroje, Kauno istorijos metraštis, t. 5, Kaunas, 2004, p. 7–82.

A. Ragauskas, Vilniaus miesto valdantysis elitas XVII a. antrojoje pusėje (1662–1702 m.), Vilnius, 2002.

7

KAUNO MIESTIEČIŲ ELITO KAITA 1764–1831 METAIS

8

Aelitos Ambrulevičiūtės, Tamaros Bairašauskaitės ir kitų istorikų darbai panaudoti nagrinėjant Rusijos imperijos sprendimus, susijusius su Lietuvos miestų ir miestiečių valdymu.4 Svarbu pabrėžti, kad elito tyrimų istoriografija aptarta antrajame įvado poskyryje.

Tyrimo objektas. Monografijos tyrimo objektas yra Kauno miestiečių elitas XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. Tyrimų objekto pasirinkimą lėmė keli pagrindiniai dalykai. Pirma, nors Kaunas pagal gyventojų skaičių buvo sąlyginai nedidelis Lietuvos miestas, tačiau aktyviai teises ginantys miestiečiai darė jį pastebimu politikos, reformų rengimo ir valstybės valdymo laukuose. Miestiečių aktyvumas ginant miesto ir bendruomenės interesus bei savivaldaus Kauno ir pirklių miesto tradicijų laikymasis buvo apčiuopiamas vertybinis pagrindas.

Juo remdamiesi miestiečių lyderiai veikė XVIII a. reformuojant miestus. Kita vertus, vadovaudamiesi minėtais principais jie priiminėjo daugelį sprendimų, kurie nebuvo pragmatiški ir racionalūs veikiant Rusijos imperijos biurokratiniame lauke. Antra, miestų elito kaitos valstybės vyravimo sąlygomis nagrinėjimas atskleidžia centralizavimo, miestų militarizavimo, prekybos reguliavimo reiškinius. Tai itin pastebima Rusijos imperijos valdymo laikmečiu, kai miestiečių elitas priartėja prie imperijos valdžios, o ribota luomo savivalda yra integruojama į gubernijos administracinę valdymo sistemą. Trečia, miestiečių elitą sudarė socialiai ir ekonomiškai mobilios pirklių, nekilnojamo turto savininkų, turtingesnių amatininkų grupės, kurios gerokai pasikeitė valstybei modernėjant. Šių dalykų visuma ir lėmė, kad tirti buvo pasirikta Kauno miestiečių bendruomenės galingųjų grupė.

4

V. Pugačiauskas, Magistrat Wileński w pierwszych latach pod zaborem rosyjskim (1794– 1808), Biuletyn historii pogranicza, Bialystok, 2001, p. 18–29; V. Pugačiauskas, Vilniaus magistrato pareigūnai 1795–1808 metais, Praeities baruose, Vilnius, 1999, p. 139–144; V. Pugačiauskas, Vilniaus savivaldos institucijos XIX a. pusėje: istorinis-teisinis aspektas, Lietuvos istorijos metraštis, 2000, Vilnius, 2001, p. 147–163; A. Ambrulevičiūtė, Vilniaus pirkliai XIX amžiuje: statusas, veikla, galimybės, Vilnius, 2016, p. 1–407; T. Bairašauskaitė, Lietuvos bajorų savivalda, XIX a. pirmoji pusė, Vilnius, 2003, p. 1–350.

1. Įvadas

Tyrimo objekto pasirinkimą lėmė ir miestiečių visuomenės viršūnių tyrimas. Istorikas A. Ragauskas įvedė gana tikslią „miesto valdančiojo elito“ sąvoką ir išplėtojo jo tyrimo koncepciją.5 Ja apibrėžiama didžiausią galią (dalyvavimas politinių sprendimų priimame, ekonominio kapitalo panaudojimas politiniams sprendimams) turinčių miestiečių grupė, kuri ėjo pareigas luomo savivaldoje. Ši sąvoka taikoma nagrinėjant Kauno elitą 1764–1795 m.

Vis dėlto, be kai kurių išlygų šios sąvokos apibrėžties taikyti XIX a. pirmajai pusei nėra įmanoma dėl kelių priežasčių. Pirma, monografijoje nagrinėjami du skirtingi laikotarpiai, kuriais Kauno miestiečių luominis, politinis bei socialinis-ekonominis statusas gerokai skyrėsi ir nuolat kito. Dėl to sunku taikyti griežtus kriterijus, leidžiančius pavienius miestiečius be išlygų priskirti elitui. Antra, XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje Rusijos imperijos miestiečių luomo struktūra buvo daugialypė ir kintanti. Be to, statuso diferenciaciją didino ir pereinamojo laikotarpio aplinkybės, kai Kauno miestiečių statusas nebuvo suvienodintas. Tiksliau, miestiečių statuso apibrėžimui buvo taikyta ir to meto imperijos, ir LDK laikų teisė. Todėl, sprendžiant šią problemą, buvo išskirti keturi kriterijai, pagal kuriuos istoriniai veikėjai priskirti miestiečių galios elitui: 1) formalus priklausymas miestiečių luomui; 2) einamos pareigos reikšmingiausiose miestiečių luomo savivaldos institucijose; 3) aukštesnis statusas (luominės struktūros hierarchijoje) ir faktinė politinė, ekonominė bei socialinė galia ir jos panaudojimas veikiant mieste; 4) Kauno miestiečių tradicijų laikymasis. Pastarasis kriterijus taikytas kaip papildomas, vertinant kelių įtakingų asmenų (teisiškai bajorų, tačiau galimai įrašytų ir į miesto knygą) priskyrimą miestiečių elitui 1796–1831 metais. Svarbu pastebėti, kad visus kriterijus apima galia paveikti sprendimus.

Pateikti kriterijai išskiriant elito grupes taikyti kompleksiškai, t. y. nagrinėtas ne tik miestiečių luominis statusas, pareigos, bet ir galios 5

A. Ragauskas, Vilniaus miesto valdantysis elitas..., p. 13.

9

KAUNO MIESTIEČIŲ ELITO KAITA 1764–1831 METAIS

10

(dėl sukauptų didelių politinių, socialinių bei ekonominių kapitalų).

Minėtus kriterijus taikant, buvo sudaryti elito sąrašai bei atlikta istorinė analizė (žr. 1 lentelę).

Taigi, miestiečių elitas yra suprantamas kaip grupė, sukaupusi didžiausias politines, socialines bei ekonomines galias, kurios realizuojamos veikiant Magistrate. Bendrąja prasme galima kalbėti apie Kauno miestiečių bendruomenės galios elitą.

Apibrėžus objektą, būtina nors trumpai apžvelgti dar vieną svarbų aspektą – kauniečių priklausymą miestiečių bendruomenei pagal atskirų požymių grupes. Pereinamuoju laikotarpiu (1795–1811 m.) veikė dalis ankstesnių teisių, laisvių ir privilegijų (Magdeburgo teisės ir miestui suteiktos privilegijos). Rusijos imperijos valdžia, vykdydama krašto integraciją ir vienodindama teisę, palaipsniui naikino senuosius įstatymus.6 Tiksliau, senieji įstatymai buvo keičiami imperiniais. Pastebėtina, kad ilgainiui senoji teisė Kauno mieste tapo išimtine. Formaliai, Kauno miesto miestiečių bendruomenei (kuri gavo savivaldos teisę), priklausė krikščionių tikėjimo asmenys, įrašyti į miestiečių knygas ir prisiekę miestui. Formalius priklausomybės luomui saitus stiprino turimas nekilnojamasis turtas, mieste vykdoma ekonominė veikla ir priklausymas miestų korporacijoms.

Rusijos imperijos teisė, apibrėžianti luomines miestiečių teises, Kaune pradėta taikyti nuo 1795 metų. Didesne apimtimi Rusijos luominė teisė imta taikyti nuo 1803–1804 metų. Svarbu pabrėžti, kad teisinis dualizmas, kurį dažnai lėmė skirtinga teisinė tradicija, kėlė nemažai prieštaravimų ir neaiškumų, kurie buvo sprendžiami imperijos valdžios biuruose ir skirtingų jurisdikcijų teismuose. 7 6

7

M. Maksimaitis, Lietuvių ir rusų teisės konkurencija 1837 m. vakarų gubernijų vietinių įstatymų sąvado projekte. Teisinės valstybės link, Jurisprudencija, Vilnius, 2000, t. 15 (7), p. 52; V. Pugačiauskas, Vilniaus savivaldos institucijos..., p. 153.

XIX a. miestiečių elitas sietas ne tik su miestiečių valdžia. Tai lėmė keli veiksniai.

Pirmiausia, Kauno miesto elitas tampa labiau susiskaldęs, o einamos pareigos Magistrate ar Dūmoje nėra vienintelis galios šaltinis. Antra, mieste yra keli pirkliai, kurie, panaudodami ekonominę galią ir socialinį kapitalą, daro vis didesnį poveikį luomo

1. Įvadas

11

1 lentelė. Kauno miestiečių priskyrimo elito grupei kriterijai ir požymiai Formalus priklausymas miestiečių luomui

Einamos pareigos miestiečių savivaldos institucijose

Faktinė politinė, ekonominė ir socialinė galia mieste

1764– 1795 m.

Kauno miestiečių bendruomenei teisiškai priklausantys asmenys

Elitui priskirti aukščiau- Elitui tik išimtiniais sias pareigas savivaldos atvejais priskirtini Mainstitucijose einantys gistrato raštininkai pareigūnai: vaitai, burmistrai ir tarėjai

1796– 1831 m.

Priklausymas miestiečių luomui pagal požymių visumą: 1) priskyrimas vienai iš aukštesnių kategorijų miestiečių registracijos knygoje arba reviziniame surašyme; 2) neaiškaus teisinio statuso asmenys (ilgamečiai Magistrato pareigūnai, siekiantys gauti arba įrodyti bajorystę, tačiau tuo pat metu užimantys pareigas arba miestiečių bendruomenės savivaldos institucijose)

Elitui priskirti: 1) aukščiausias renkamas pareigas Magistrate ir Dūmoje einantys pareigūnai (burmistrai, prezidentai, tarėjai); 2) asmenys, aktyviai veikiantys Magistrato arba Dūmos institucijose (dalyvaujantys posėdžiuose, išrenkami į rinkimų ir kitas komisijas, deleguojami atstovauti miestui ir t. t.)7

Elitui išimtinais atvejais priskirti Magistrato raštininkai. Taip pat neinantys pareigų, neaiškaus luominio statuso asmenys (pavyzdžiui, įrodinėjantys teismuose priklausymą bajorų luomui, tačiau įrašyti į Kauno miesto knygą).

Socialinių-ekonominių galių kriterijus taikytas pavieniais atvejais kaip papildomas požymis

Metodologinių sunkumų, apibrėžiant Kauno elito luominį statusą, kyla ir dėl Rusijos miestiečių luominės teisės daugialypiškumo, o dažnai ir taikymo prieštaringumo. 1785 m. Jekaterinos II priimtas Malonės rašto miestams įstatymas numatė, kad miestiečiais gali būti laikomi: 1) miestų (bendra miesto gyventojų sąvoka) gyventojai, kurie mieste turi namus (visų luomų atstovai, išskyrus privačių valdų valstiečius); 2) asmenys, besiverčiantys amatais ar prekyba ir kitais verslais. Priskyrimo prie miestiečių luomo būtina sąlyga buvo įrašymas į miesto knygą, o tai sprendė miesto prezidentas ir tarėjai (tam tikrais atvejais – aukštesnės Rusijos imperijos institucijos). Minėtas įstatymas nustatė ir vidinę miestiečių visuomenės grupių hierarchiją, pagal kurią ir municipalinių reikalų tvarkymui, tačiau neina pareigų. Rusijos imperijos valdžia keliolikai buvusių Magistrato narių (1802, 1804, 1810 m.) uždraudė eiti pareigas dėl kaltinimų piktnaudžiavimu administruojant miesto finansus. Vis dėlto keli buvę burmistrai ir tarėjai veikė „šešėlyje“, sprendimus priimdami per statytinius.

KAUNO MIESTIEČIŲ ELITO KAITA 1764–1831 METAIS

12

buvo išskirtos šešios grupės.8 Visa luomo struktūra buvo susieta bendrais požymiais, tačiau realiai jie ne visuomet griežtai taikyti.9 8

9

Pagal 1785 m Malonės rašto Rusijos imperijos miestams įstatymo nuostatas išskirtos šešios miestiečių statuso kategorijos. Kauno miesto elito statusui nustatyti buvo pasirinktos penkios kategorijos: 1) tikrieji miesto gyventojai (tie, kurie buvo nekilnojamojo turto savininkai ir ekonomine veikla buvo susiję su miestu (t. y. bajorai, nuolat gyvenantys mieste ir užsiimantys prekyba ar kita ekonomine veikla); 2) trijų gildijų pirkliai; 3) cechų amatininkai (jie buvo išskirti iš miestiečių luomo pagal cechinę organizaciją. Ši asmenų grupė turėjo kiek daugiau teisių, nei kiti amatininkai); 4) svetimšaliai ir kitų miestų gyventojai (svetimšaliai negalėjo dalyvauti miesto savivaldoje, jeigu jų mieste gyveno mažiau negu 500); 5) žymūs piliečiai (einantys pareigas miesto Magistrate, stambūs pramoninkai ir kiti). Vienas iš miestiečių luomo vidinės struktūros požymių – vidinė hierarchija. Aukščiausioje hierarchijos pakopoje buvo pirkliai. Įstatymas numatė, kad miestų gyventojai, deklaravę 1 000–5 000 rublių kapitalą, galėjo įsirašyti į gildijas nepriklausomai nuo socialinio statuso, amžiaus, lyties ir pan. Į I gildiją buvo galima įsirašyti, kai buvo deklaruojama nuo 10 000 iki 50 000 rublių, į II – nuo 5 000 iki 10 000 ir į III – nuo 1 000 iki 5 000 rublių. Nuo pasirinktos gildijos priklausė prekybos ar verslo pobūdis. Įsirašę į I gildiją galėjo užsiimti importu ir eksportu, didmenine bei mažmenine prekyba. Taip pat šios gildijos nariams be didesnių apribojimų numatytos kitos verslo formos. II gildijos pirkliai turėjo kiek siauresnes verslo teises, tačiau be didesnių apribojimų galėjo prekiauti tik Rusijos imperijos viduje. O trečios gildijos pirkliai galėjo prekiauti tik miestuose ir apskrityse. Taip pat jie galėjo steigti smukles, nakvynės namus, parduotuves. Lietuvos pirkliai nuo 1794 m. turėjo deklaruoti kiek didesnius mokesčius, negu numatė įstatymas. Vėliau reikalavimai deklaruojamam kapitalui buvo dar kartą pakelti 1807 metais. XVIII a. pabaigoje pirkliai turėjo mokėti 1 proc. mokesčių nuo deklaruoto kapitalo, 1807 m. – 4,75 procento. Be to, dar buvo įvesti ir metiniai gildijų mokesčiai. Pirklių statusas įtvirtino privilegijas – jie neatlikinėjo rekrūtų prievolės, už tai užmokėję. Ši prievolė visiškai panaikinta nuo 1807 m. 1824 m. caro manifestu pirklių statusas padarytas prestižiniu. Žymūs piliečiai buvo kita priviliguota miestiečių grupė. Kaip atskira grupė Kaune ji nesusidarė, tačiau miestiečiai galėjo naudotis teise būti į ją įrašyti pagal vieną svarbų kriterijų – Magistrato pareigų ėjimą. Toks privilegijuotas statusas vėliau galėjo būti panaudojamas (Полное собрание законов Российской империи (toliau – ПСЗ), 1-ое изд., Санкт Петербург, 1830, т. 22, № 16188, с. 367–370; T. Bairašauskaitė, Z. Medišauskienė, R. Miknys, Lietuvos istorija: Devynioliktas amžius: visuomenė ir valdžia,Vilnius, 2011, p. 357–359; Bürgertum und Stadt in Russland 1760–1870: rechtliche Lage und soziale Struktur, Köln, 1986, S. 124–126, 183–187; Н. Иванова, В. Желтова. Сословное общество Российской империи (XVIII – начало XX века), Москва, 2010, с. 364–370).

Taigi, Kauno miestiečių galios elitui XIX a. pagal luominių grupių statusą priskirti: 1) Magistrato pareigūnai, 1795–1811 m. įrodinėję bajorystę; 2) gildijoms priklausę pirkliai, aktyviai veikę Magistrate ar Dūmoje (ėję pareigas savivaldoje ar jų nėję, tačiau dalyvavę posėdžiuose, deleguoti į laikinąsias komisijas ir t. t.); 3) nekilnojamojo turto turėję ir pareigas Magistrate arba Dūmoje ėję miestiečiai; 4) Dūmos pareigūnais išrinkti amatininkai; 5) į miesto knygą įrašyti (formalus priklausymas miestiečių luomui) ir aktyviai Magistrate ar Dūmoje veikę bajorai. Šių kriterijų taikymas aptartas 3.3 poskyryje.

1. Įvadas

Monografijoje miestiečių elitas ir jo veikimas Kaune nagrinėjamas polielitų (ar daugelio elitų) prieiga. Tiksliau, laikytasi išankstinės prielaidos, kad elitas yra laikui bėgant besikeičianti socialinė grupė.

Todėl pasikeitimus lemiančių politinių, socialinių-ekonominių, demografinių priežasčių analizė buvo labai reikšminga.

Kauno miestiečių elitas nagrinėtas kaip didžiausią galią Kauno miestiečių luomo bendruomenėje turinti socialinė grupė, kuriai būdingi tam tikri socialinės integracijos požymiai. Nagrinėjant elito politinę ir ekonominę veiklą bei nustatant jo galias aptarti tiek pavieniai veikėjai, tiek ir jų grupuotės. Besikeičiančių ir tarpusavyje besivaržančių elito grupuočių samprata leido atskleisti ir giluminius statuso profilius. Apibendrinant galima dar kartą pasakyti, kad elitui buvo priskirti tie miestiečiai, kurie atitiko ir sukauptų galių, ir daromo poveikio luomo bendruomenei kriterijus.

Chronologinės ribos. Vakarų istoriografijoje pastebima, kad 1750–1850 m. keičiasi Europos miestų elitas, o tai lemia dinamiškos politinio bei socialinio-ekonominio gyvenimo slinktys.10 Europinės šių pokyčių laiko ribos ne visuomet atitinka vietinių pokyčių ribas.

Monografijos tyrimo laiko ribos (1764–1831 m.) yra šiek tiek sąlyginės. Jų pasirinkimą lėmė keli veiksniai. Pirma, su pertvarkomis ATR miestuose sietini pokyčiai. Miestų reformos prasidėjo 1764 metais, kai pasirodė pirmieji bandymai visoje Respublikoje suvienodinti miestų valdymą. Reformos gerokai paspartėjo Ketverių metų seimo miestų reformų (1791–1792 m.) laikotarpiu, kai reformų šalininkų akiratyje atsidūrė ne tik miestų valdymas ir erdvės, bet ir miestiečių luomo būklė. Dėl 1792 m. balandyje įvykusių rinkimų keitėsi valdančiojo elito 10

R. Roth, German Urban Elites in the Eighteenth and Nineteenth Centuries, Who ran the cities?: city elites and urban power structures in Europe and North America, 1750–1940, eds. Ralf Roth, Robert Beachy, New York, 2007, p. 129, 160; A. Hartmann, M. Morawiec, P. Voss. Einleitung, Eliten um 1800. Erfahrungshorizonte – Verhaltensweisen – Handlungsmöglichkeiten, Hrsg. A. Hartmann, M. Morawiec, P. Voss, Mainz am Rein, 2000, S. 2–3.

13

KAUNO MIESTIEČIŲ ELITO KAITA 1764–1831 METAIS

14

sudėtis. Nors Ketverių metų seimo reformos buvo panaikintos, jų atgarsiai buvo svarbūs Gardino seimo sprendimams, kurie galiojo vos porą mėnesių, bei 1794 m. sukilimo laikotarpiu, kai trumpam buvo grąžinti 1791–1792 m. reformų įstatymai. Antra, 1770–1780 m. iškilo nauja miesto elito karta, kurios nariai ypač aktyviai veikė Rusijos imperijos valdymo laikotarpiu.

Aiškesnė yra nagrinėjamo laikotarpio pabaiga. Iki 1831 m. Kauno miestiečių integracija į Rusijos imperijos luomų struktūras nebuvo baigta. 1831–1836 m. Kauno miesto ir miestiečių luominis valdymas galutinai pertvarkytas.11 Be to, apskritai intensyviau taikoma imperinė miestų valdymo tvarka bei vykdoma miestiečių luomo valdymo institucijų biurokratizacija. Šie vienodinimo procesai mažino senųjų – LDK miesto laikų – tradicijų svarbą ir tęstinumą.

Nagrinėjamos problemos. Monografijos tyrimų pagrindą sudaro trys problemų grupės.

1. Politinių, ekonomių, socialinių veiksnių poveikis Kauno elito kaitai. Šiuo atžvilgiu aiškinamasi, kaip kito elito grupės, jų narių statusas bei rekrūtavimas į elito grupes. Nagrinėjant miestiečių elito grupės kilmę, siekta atsakyti į klausimą, kokie veiksniai užtikrino elitų tęstinumą. Kitaip sakant, monografijoje ieškota ne tik elito veikimo tęstinumo linijos, bet ir jos lūžių. Atskirą problemą sudarė Rusijos imperijos valdymo laikmetis. Šiuo atveju nagrinėjant elitų kaitos reiškinį analizuota, kaip imperijos vyravimo sistema pakeitė elito galias ir jų veikimo savivaldos institucijose būdus. Taigi, šios problemos analizė lėmė iš pirmo žvilgsnio šalutinių temų pasirinkimą: miestiečių bendruomenės 11

Tai rodo keli Rusijos imperijos sprendimai, susiję su Kauno miestiečių bendruomenės statuso pertvarka. 1834 m. Kauno mieste buvo sukurtos mokestinės miestiečių bendruomenės. Į šią organizaciją įtraukti miestiečiai, turintys nekilnojamosios nuosavybės, tačiau nepriklausantys nei amatininkų cechams, nei pirklių grupei. Ši luominio valdymo organizacija buvo pavaldi Dūmai. Tokia miestiečių bendruomenė įkurta ir Vilniaus mieste. Ši Lietuvos miestiečių luomo bendruomenių pertvarka atitiko Rusijos valdžios politiką, orientuotą į Lietuvos socialinių struktūrų suvienodinimą pagal Rusijos vidinėse gubernijose galiojančias tvarkas ir nusistovėjusį teisinį reguliavimą.

1. Įvadas

elito dalyvavimo teikiant valstybines prievoles, diskrecijos priimant miesto finansų tvarkymo sprendimus, Fredos municipalinės nuosavybės pardavimo ir naujų dvarų įsigijimo.

2. Atliekant istorinį Kauno elito tyrimą klausta, kaip jo politinis dalyvavimas ir aktyvumas keitė valdančiųjų grupes. Kiek šį aktyvumą lėmė miestų atstovavimas bei delegatų siuntimas į valstybės institucijas tikint paveikti sprendimus? Kita vertus, monografijoje nagrinėti elito grupuočių tarpusavio konfliktai. Šiuo atveju konfliktai laikomi elito aktyvumo bei grupinių interesų atstovavimo indikatoriumi. Nagrinėjant šį klausimą, keltos hipotezes, kad elitų konfliktus lėmė priklausymas liuteronų ar katalikų konfesijoms (arba kitaip – įgytas socialinis kapitalas ir religijos lemti interesai). Taip pat aiškintasi, kiek šiuos konfliktus lėmė geopolitiniai lūžiai ir svetimų valstybių pertvarkos, susijusios su itin reikšmingais miestiečių bendruomenėms klausimais (pavyzdžiui, miestiečių bendruomenei priklausančios nuosavybės pardavimas Fredoje ir Aleksote).

3. Kaip Kauno miestiečių elitas tapatinosi su miestu, luomu, senąja miestiečių tradicija. Taip pat kelti klausimai, kuo rėmėsi Kauno miestiečių tapatumas ir kiek jis buvo stiprus. Galiausiai bandyta atsakyti į klausimą, kiek šis tapatumas padėjo jiems priimti sprendimus krizių metu. Kolektyvinio tapatumo sąsajų su socialiniu veikimu problemą XIX a. padeda spręsti sąvokos habitus taikymas.

Aptarta problematika sudarė prielaidas ir bendram monografijos tikslui iškelti – ištirti Kauno miesto elito kaitą nuo XVIII a. pabaigos iki pirmosios XIX a. pusės. Šiam tikslui pasiekti reikėjo išspręsti tokius uždavinius: 1) nustatyti politinės, ekonominės, socialinės aplinkos poveikį elito kaitai; 2) atskleisti elito galias, vietą ir politinius interesus miestiečių savivaldos institucijose, išskirtinį dėmesį teikiant elito grupuočių konfliktams; 3) išnagrinėti elito turimus išteklius, nustatant jų socialinius-ekonominius profilius; 4) ištirti, kiek elito nariai tapatinosi su Kauno miestiečių tradicija ir kaip šis jų tapatumas kito.

15

16

KAUNO MIESTIEČIŲ ELITO KAITA 1764–1831 METAIS

Tyrimo šaltiniai. Istoriografija neteikia Lietuvos miestiečių elito politinės, socialinės bei ekonominės veiklos detalių. Tad rengiant knygą daugiausia teko remtis archyviniais šaltiniais. Jų būklė yra dvejopa.

Viena vertus, yra neblogai išlikę nagrinėjamojo laikotarpio Kauno magistrato, o nuo 1809 m. – ir Kauno dūmos protokolai. Šiam tyrimui reikalingi dokumentai saugomi Lietuvos valstybės istorijos archyvo (toliau – LVIA) Senųjų aktų fonde ir Kauno regioniniame valstybės archyvo (toliau – KRVA) Kauno magistrato (f. I69) fonde. Kita vertus, XVIII a. Kauno elito dokumentų turinys yra ribotas, jie iki galo neatskleidžia įvykių raidos. Apskritai, archyvuose beveik nepavyko rasti nagrinėjamos temos egodokumentų (korespondencijos, testamentų ir kt.), akivaizdžiai stinga ekonominių šaltinių. Dėl šios priežasties tyrimui buvo pasitelkti ir ankstesni dokumentai. Siekiant atskleisti įvykių raidą, retkarčiais chronologiškai išplėstos lentelės, įtraukiant ankstesnius įvykius. Šiuo požiūriu pravertė Kauno magistrato medžiaga, saugoma Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje (toliau – VUB).

Kiek kitokia XIX a. istorinės medžiagos būklė. Svarus šaltinių pagrindas yra Kauno magistrato (ekonominės dalies), o vėliau – Dūmos korespondencija su Rusijos valdžios ir kitomis institucijomis, saugoma KRVA Kauno dūmos fonduose (f. I61). Ši šaltinių grupė atskleidė įvairių Kauno elito veiklos detalių ir įvairių jo statuso niuansų. Šiuos dokumentus papildė LVIA Vilniaus gubernijos valdžios institucijų fonduose saugomi dokumentai (Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarijos fondo bendrojo skyriaus fondas f. 378, Vilniaus gubernijos valdybos fondas f. 381, Vilniaus gubernatoriaus kanceliarijos fondas f. 380). Ši šaltinių grupė atskleidė Rusijos valdžios sprendimus dėl Kauno magistrato Pareigūnų rinkimų rezultatų tvirtinimo. Tiesa, galimai neišlikus dokumentams, nepavyko rasti visų sprendimų dėl išrinktų asmenų tvirtinimo pareigoms eiti. Gubernijos institucijų fonduose saugomi dokumentai leido nagrinėti bandymus apginti esamas Kauno miestiečių savivaldos institucijas, kurios ribotų imperijos valdžios

1. Įvadas

pertvarkymus. Taip pat tai sudarė galimybes nagrinėti konfliktus ir t. t.

Vertingų žinių apie pavienius miestiečius pavyko rasti kai kuriuose atskiruose fonduose: Lietuvos vyriausiojo teismo (f. 443), Lietuvos vyriausiosios valdybos (f. 1219) fonduose.

Atskira archyvinių šaltinių grupė – gyventojų surašymai, mokestiniai gyventojų sąrašai ir kita oficialioji statistika, nurodanti Kauno miestiečių luomo vidinę struktūrą, giminystės ryšius, amžių, nekilnojamąjį turtą ir kt. Dauguma tokių surašymų yra saugomi Kauno dūmos fonde (KRVA, f. I61) Vilniaus gubernijos Iždo rūmų fonde (LVIA, f. 515). Šie šaltiniai leido nustatyti elito narių socialinį bei ekonominį kapitalą. Svarbūs analizei buvo ir Kauno liuteronų bendruomenės narių mirties metrikai (1785–1841 m., LVIA, f. 1218). Jais remiantis pavyko nustatyti dalies elito narių giminystės ryšius ir jų kaitą.

Darbo sandara. Renkantis monografijos sandarą bandyta suderinti dvi temines prieigas: pirmiausia, pasakojimą apie elito raidą ir jo kaitą per septyniasdešimt metų, o kartu nagrinėti atskirus temos reiškinius. Tokiam pasirinkimui buvo svarbu pirmiausia nuodugniai aptarti istoriografines elito tyrimų prieigas, galimas tyrimų problemas. Tolesnis pasakojimas perskirtas į dvi dalis, kurių skirtingi autoriai susitelkia į Kauno miesto ir miestiečių elito raidą: XVIII a. antrosios pusės (autorius L. Glemža) ir 1795–1831 m. įvykius (autorius R. Civinskas). Knyga baigiama apibendrinimu ir iš abiejų pasakojimų plaukiančiomis išvadomis.

Miestiečių elito tyrimų konceptualūs pagrindai Rengiant monografiją, daug dėmesio teikta istorinės medžiagos rinkimui ir pirminei analizei. Tuo pat metu siekta konceptualizuoti Kauno miestiečių elito tyrimą tam pasitelkiant istorinių elitų bei sociologijos teorijų (Pierre Bourdieu) sąvokas. Tad šioje įvado dalyje bus trumpai aptarta ir pagrįsta tyrimo priega.

17

KAUNO MIESTIEČIŲ ELITO KAITA 1764–1831 METAIS

18

Nuoseklūs ir gilūs miestiečių ir miestų elito tyrimai XVIII–XIX a.

Vakarų Europos istoriografijoje prasidėjo dar prieš keturis dešimtmečius.12 Šio tyrimų lauko atsiradimą lėmė keli reikšmingi veiksniai: paradigminiai pasikeitimai socialinių struktūrų tyrimuose ir naujų temų (pavyzdžiui, elito galios sklaida, elito ir valstybės tapsmo sąsajos, elito grupuočių konkurencija ir konfliktai ir t. t.) įtraukimas į tyrimo lauką.

Elito tyrimus iš esmės pakeitė pliuralistinės (autonominių, dažnai konkuruojančių elito grupių koncepcijos) ir kritinės (galios ir dominavimo sąvokų sampratos) elito sociologijos teorijų sukūrimas bei dažnas jų taikymas empiriniuose tyrimuose. Šios tendencijos veikė ir istorikų tyrimus. Dalis jų šių teorijų sąvokas pritaikė istorijos reiškiniams interpretuoti ar jų pagrindu kūrė istorijos tyrimo modelius.13 Kaip jau aptarta anksčiau, elito sąvoka prieš kelis dešimtmečius pradėta taikyti ir lietuvių praeities studijose. Tiesa, dažniausiai istorikai apsiribodavo elito grupių išskyrimu. Pavyzdžiui, remiantis elito sąvoka buvo išskiriamos luominės grupės (aristokratija išskiriama kaip bajorų luomo elitas, pirkliai – kaip miestiečių) arba sąvoka tiesiog pasitelkiama kaip aukštesniųjų socialinių struktūrų sinonimas.14 12

13

14

Daugiau žr.: A. Hartmann, Kontinuitäten oder revolutionärer Bruch?: Eliten im Übergang vom Ancien Regime zur Moderne (1750–1850) Eine Standortbestimmung, Zeitschrift für Historische Forschung, Bd. 25 (3), 1998, S. 389–420; J. Kocka, The middle classes in Europe, The Journal of Modern History, vol. 67 (4), 1995, p. 783–806.

J. Pál, The Study of the Hungarian Elites of the 19th and 20th Century, Historica-Review in History and Related Sciences, vol. 5 (2), 2014, p. 221–237; R. Hudemann, G. H. Soutou, Vorwort, Eliten in Deutschland und Frankreich im 19. und 20. Jahrhundert, t. 1, Hrsg. R. Hudemann, G. Soutou, Oldenbourg, 1994, S. 1–8; C. Charle, Légitimité senpéril, Éléments pour une histoire comparée des élites et de l’Étaten France et en Europe occidentale (XIXème – XXème siècles), Actes de la recherche en sciences sociales, no. 116 (1), Paris, 1997, p. 39–52.

Pavyzdžiui, galima paminėti istorikų darbus, kuriuose išskiriamos miestų, pirklių, bajorų, žemvaldžių elito kategorijos. Daugelis Lietuvos istorikų XIX a. bajoriją, net ir gyvenančią mieste, suvokė kaip tradicinį visuomenės elitą, nesusiedami jo su atskiromis šio luomo statuso grupėmis ar panašiai. Kiti istorikai, pavyzdžiui, Theodore’as R. Weeksas, miesto aukštosios visuomenės grupėms taikė nacionalinio, etnokonfesinio ir administracinio elito kategorijas. Halina Beresnevičiūtė-Nosálová, remdamasi viešojo diskurso analize, išnagrinėjo bei palygino Vilniaus ir Brno miestų elitų kompozicijas ir jų socializaciją XIX a. pirmoje pusėje. Lyginamojoje miestų elitų monografijoje

1. Įvadas

Šiuolaikinis akademinis elito tyrimų laukas yra panašus į socialinę-ekonominę ir politinę išskirtinių grupių „genealogiją“ ar morfologiją. Vis dėlto šiuose tyrimuose esama spragų, kurios susijusios su nenuosekliu tiriamų reiškinių konceptualizavimu, panaudojant elito teorijas. Taip pat per mažai dėmesio skiriama elito tyrimų metodologijos panaudojimui. Šiuolaikinės Vakarų miestų visuomenių istorijos tyrėjai renkasi labiau sofistikuotas elitistines tyrimų prieigas. Istorikai jas grindžia laiką ir erdvę struktūrinančiomis kategorijomis (remtasi kritine P. Bourdieu elito teorija).

Europos istoriografijoje ryškios miestų buržuazijos struktūros paieškos. Viena vertus, šis klišinis, labai konceptualiai efemeriškas konceptas yra kai kurių istorikų kritikuojamas. Kita vertus, tokia kritika neužgožė racionalių tolesnio termino taikymo analizei argumentų.

Buržuazijos sąvoka yra „skėtinė“ kategorija, tačiau nėra visiška metafora. Ją priėmus, reikia rinktis tolesnius nagrinėjimo įrankius.15 Tiesa, prancūzų buržuazijos ir elito studijose ryški pasirinktos grupės galios analizė ir sąveikos su valstybės raida, funkcionavimu.16 Tačiau miesto

15

16

nagrinėjamos buržuazijos (ne tik aristokratų ir profesinės) sluoksniui priskiriami elitai. Tiesa, nors autorė pasitelkia buržuazijos konceptą, jis monografijoje labiau siejamas su Brno miestu. Apskritai, autorė naujųjų profesinių elitų ir buržuazijos nelaiko miestiečiais, senuoju miesto elitu. Tai galėjo lemti specifinė tyrimo prieiga ir objektas (A. Ambrulevičiūtė, Vilniaus pirkliai XIX amžiuje..., p. 330–333; T. Bairašauskaitė, Z. Medišauskienė, R. Miknys, Lietuvos istorija..., p. 369–365; T. Bairašauskaitė, Bajorų žemvaldžių sudėtis Kauno ir Vilniaus gubernijose XIX a. antrojoje pusėje. Lituanistica, 59 (1), Vilnius, 2013, p. 17; T. Weeks, Vilnius between Nations, 1795–2000, DeKalb, 2015, p. 27, 46–47; V. Safronovas, Dėl miestų lituanizavimo proceso ištakų ir specifikos, Sociologija: Mintis ir Veiksmas, 36 (1), Vilnius, 2015, p. 36–38; H. Beresnevičiūtė-Nosálová, Artists and Nobility in East-Central Europe, Elite Socialization in Vilnius and Brno Newspaper Discourse in 1795–1863, Brno, 2018, p. 1–226).

M. Marraud, De la Ville à l’État, La bourgeoisie parisienne, XVIIe-XVIIIe siècle, Paris, 2009, p. 9–10; C. Charle, Elite formation in late nineteenth century: France compared to Britain and Germany, Historical Social Research / Historische Sozialforschung, Köln, 2008, p. 250.

Pastebėtina, kad Prancūzijos sociologai ir istorikai gana atsargiai vertino elito tyrimo prieigą. Tai pasikeitė tik XX a. pabaigoje. Daugiau žr. W. Genieys, The sociology of political elites in France: the end of an exception?, International Political Science Review, vol. 26 (4), 2005, p. 414–416.

19

KAUNO MIESTIEČIŲ ELITO KAITA 1764–1831 METAIS

20

socialinė erdvė svarbi kaip buržuazijos ar kitų išskirtinių statuso grupių veiklos laukas.17 Be to, elitas dažnai yra suprantamas kaip socialinės klasės ar luomo reprezentacija, o ne kaip atskira statuso grupė.

Toks supratimas būdingesnis anglosaksų istoriografijai.

Vokietijos istoriografijoje, skirtingai negu Prancūzijos, luomo struktūra kaip apriorinė sąvoka buvo ilgą laiką reikšmingesnė miestų visuomenių struktūrų analizei.18 Jaunosios kartos Vokietijos miestų visuomenių istorijos tyrėjai rinkosi labiau sofistikuotas elitistines tyrimų prieigas.

Vokietijos XVIII–XIX a. elito istorikai Mortenas Reitmayeris, Anja Victorine Hartmann ir daugelis kitų nuosekliai nagrinėjo galios sutelkimo mechanizmus, jų panaudojimą miesto valdymo institucijose.19 Labiausiai istorikus domino aukščiausių visuomenės sluoksnių kaita pereinant nuo vadinamo senojo režimo (t. y. XVII–XVIII a.) prie modernių laikų. Nagrinėdami miestų elitų kaitą, Vokietijos istorikai dažnai rėmėsi savita istoriko Lotharo Gallo koncepcija.20 Vėliau Vokietijos miestų istorijos tyrimai buvo papildyti iš sociologinių teorijų perimtomis sąvokomis.

Elitų galios ir jos įgyvendinimo klausimai miestuose yra „skėtinė“ tema. Ji seniai siejo Europos miestų elito tyrėjus. Tai ryšku Anglijos miestų ar lokalaus elito tyrimų srityje.21 Šiuose tyrimuose elitas tiesiogiai 17 18

19

20

21

C. Charle, État et magistrats, Les origins d’une crise prolongée, Actes de la recherche en sciences sociales, no. 96 (1), Paris, 1993, p. 39–48.

J. Kocka, Weder Stand noch Klasse: Unterschichten um 1800, Bonn, 1990, p. 33; B. Roeck, Lebenswelt und Kultur des Bürgertums in der frühen Neuzeit, Bd. 9. Oldenbourg, 2011, p. 2–3, 122; M. Prak, A. Tomiche, Identité urbaine, identités sociales: Les bourgeois de Bois-le-Ducau XVIIIe siècle. Annales, 1993, p. 930–932; L. Gall, Vom Stand zur Klasse?, Historische Zeitschrift, 261 (JG), Oldenbourg, 1995, p. 21.

M. Reitmayer, Bankiers im Kaiserreich: Sozialprofil und Habitus der deutschen Hochfinanz, Göttingen, 2000, p. 11–16; Reitmayer, M., Eliten, Machteliten, Funktionseliten, Elitenwechsel, 2010, https://zeitgeschichte-digital.de/doks/frontdoor/index/index/docId/594, S. 7.

L. Gall, Die mitteleuropäische Stadt im Umbruch 1780–1820: Stadt und Bürgertum, Historische Zeitschrift, Bd. 14, München, 1991, S. 9, 15; L. Gall, Stadt und Bürgertum im 19. Jahrhundert. Ein Problemaufriß, Historische Zeitschrift, Bd. 12, 1990, S. 2–5.

Daugiau žr.: J. Smith, Urban elites c. 1830–1930 and urban history, Urban History, vol. 27 (2), Cambridge, 2000, p. 255–275; B. Russell, How elites gain, maintain and

Remigijus Civinskas, Liudas Glemža KAUNO MIESTIEČIŲ ELITO KAITA 1764–1831 METAIS Monografija

Redaktorius Artūras Judžentis Maketuotojas Kęstutis Obelenis Viršeliui panaudotas Vilniaus gubernijos architekto Karlo Gregotovo 1836 m.

Kauno rotušės šoninio fasado brėžinys, saugomas Lietuvos valstybės istorijos archyve (f. 378bs, a. 1836, b. 1616, l. 68) 2018-11-19. Tiražas 150 egz. Užsakymo Nr. K18-072 Išleido Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas www.vdu.lt | leidyba@bibl.vdu.lt Spausdino UAB „Vitae Litera“ Savanorių pr. 137, LT-44146, Kaunas www.tuka.lt | info@tuka.lt